....Jis nebuvo issigimelis ar panasiai, taciau kiti jo nemego nuo pat vaikystes, todel jis iskart kiek paugejes pasitrauke is rujos ir isejo klaidzioti kur letenos nesa...
Jis nebuvo issigimeslis, jis buvo kitoks. jis buvo stipresnis, greitesnis, protingesnis uz kitus vilkus. jis buvo ir didesnis, todel medzioti jam nebuvo sunku. lengvai patiesdavo toki grobi, kuriam nubaigti reiktu visos rujos. uzuodes kitas rujas jis pas jas neeidavo, zinojo nepritapsias. kitos rujos taipogi jo salinosi, nes jis tiesiog skleide jegos kvapa. kartais jis uzsukdavo i kaimus. eidavo net diena, nedibaimindamas, zinodamas, kad net visus kaimelio vyrus patiestu per 5 minutes. miestelyje papjaudavo koki gardesni versiuka ir eidavo toliau. eidavo miskais, plynemis ir pelkemis. eidavo net keliais. keliu einantys zmones ji pamate klykdavo ir paklaikusiais zvilgsniais begdavo i miska,kerojanti tuojau uz kelio ribos. vezimu arklai pasibaidydavo ir taipogi nusukdavo i miska, kol neatsitrenkdavo i koki nors medi. vaznyciotojai issokdavo is sugadintu vezimu ir begdavo tolai i miska. jam jie nerupejo, nes medziokleje jis nemate jokio malonumo. medziodavo del butinybes.
jis nezinoo kur eina, taciau neklaidziodavo, trauke viena kryptimi. nakti pavarges ir prigules pailseti kur pakrumeje sapnuodavo sapnus. tiksliau sapna, nes kad ir ka pradedavo sapnuoti jis baigdavosi taip pat:
jis bego nuo ugnies, greitai beplintancios jo uznugaryje ir bego i liepsna. pastaroji liepsna buvo kitokia negu persekiojanti. ji buvo tyra, apvalanti silta, o ne svilianti, ir ji sauke ji. jis begdavo i ja ir jam priartejus ji virsdavo auksaplauke elfe, nuostabaus grozio veidu ir kunu. jam beveik prie jos priartejus viska aprepdavo deginanti liepsna ir jis atsibusdavo ispiltas prakaito, nekiek neissimiegojes. atsikeles jis susirasdavo upeli atsigerdavo ir eidavo toliau. ne i liepsna, ne pa elfe, nors giliai tikejo kad ateis butent pa ja. jis tiesiog ejo.
sykart jis ejo per nuniokota karo zeme ir besidaidymamas i salis traukiojo nosimi. tas kvapas jam nepatiko. tas kvapas priklause kankimimams, klyksmams ir mirciai. jis paspartines zingsni, toliau nurisnojo link savo nezinomo keliones tikslo. turbut cia ivyko baisus musis,pagalvojo jis, jei net dabar praejus gal penkiems metams po jo, net medziai naktimis nemiega, kaip stugauja kankiniu sielos. pradejo temti. raudona saules sviesa sklindanti pro belapiu medziu sakas pradejo mesti tukstancius keisciausiu seseliu. jam tai nepatiko. cia neturetu buti taip tylu. bet buvo. tik kartkartem sugirgzdedavo madzio saka ar suklykdavo vienisas paukstis.nusileido saule. ir tai nebuvo grazus, uz sirdies imantis isimilejelius, reginys. jis skelbe tamsiojo paros periodo pradzia su neapykantos ir pikcio prieskoniais. dingo tukstanciai seseliu ir is zemes gilumu issiliejo tamsa. taip, butent is zemes ir butent issiliejo. priesingai nei daugelis kitu sito nusususio pasaulio gyventoju vilkas zinojo, kad tamsa nesklinda oru, ji tyliai putoja po zeme ir isislieja i pavirsiu vos tik saulei nusileidus. taigi si tamsa, jam traukiant vienisu keliu, eme lipti prie letenu ir nelabai norejo paleisti, taciau tik pakelus letena auksciau ji atitrukdavo ir nusileisdavo i savo ankstesne vieta. staiga aplinkiniuose medziuose tupeje ir snuduriave po ilgo skrydzio pietu link pauksciai suplasnojo, suklykavo ir metesi i visas puses. kazkas ne taip! jis greitai pasukes galva i desine pamate zalia supuvusi kuna, smekstelejusi uz medziu uz geru desimties metru, ir uzuode ta ta nepalonu puvancios mesos, suskrududio kraujo ir trunijanciu kaulu salti. guliai. dieve kaip jis nekente gyvu numireliu. ir dar is visu zmogedru rusiu cia butinai turejo buti patys slyksciausi, atgrasiausi ir kvailiausi. pradejes begti suoliais jis pribego kelio isplatejima ir ten ji jie apsupo. placios zaliu smirdinciu kunu gretos siaurino rata aplink vilka, kuris sukiojosi ratu ir siepe dantis. vienas is lavonedziu soktelejo i prieki dideliu, tikrai ne supuvusio lavono, greiciu, bet greitai krito ant zemes nuplesta galva. sikart puole trys. ir velgi visi krito, o vilkas teatsipirko tik perdreksta slaunimi. taciau guliu letenos nera labai svarios vilkas pajuto deginima toje slaunije. galsiai suurzges jis puole i guliu gretas ir isgulde dar gal desimt. jis jau pavargo ir buvo suzeistas dar keliose kuno vietose, taciau priesu vis daugejo. ir greitai vilkas jau visas suplukes ir gruvinas kluptelejo ir griuvo ant zemes. viskas, pagalvojo jis, -galas. vaizdas liejosi, ausyse gaude, o guliai pajute artejancia mirti rinkosi aplink gulintiji. taciau staiga virs galvos sprogo milziniskas sviesos kamuolys, guliai spruko i salis, bet nespeje pasislepti, virto pelenais. akiratyje, naktinio dangaus fone, isryskejo siluetas ir dingo.... stojo tamsa...
atsipeikejes vilkas pamate pries save pamate geranoriska seneliuko veida ir uzuode ant lauzo kepancios mesos kvapa. seneliukas jam nusisypsojo. svito. apsidaires pamate kad jo koja sutvarstyta,o smulkesnes zaisdos pateptos storu smirdancio orandzinio tepalo sluoksniu.
- o tu gerai koveisi,- tare seneliukas,- isguldei gal keturiasdesimt...
vilkas pabande atsistot. pavyko ne is pirmo karto. salia pamates kibiraiti su saltu ir viliojanciu vandeniu nesidrovedamas isgere puse.
- tau pasiseke kad buvau netoliese, o tai dabar tavo gabaliukus virskintu, gal kokia 70 skrandziu. siuo metu laiku ju cia visalaika privista,- vilkas susidomejusiu zvilgsniu pazvelge i seneliuka ir sis suprates jo zvilksni tarstelejo,- magija. kunas jau nebe tas, taigi ismokau kitu gudrybiu.
vilkas zvilgteje i lauza ir pamate virs ju kepto zuikio likucius. seneliukas pamates nutystancia seile, velgi suprato ko vilkas nori vel tarstelejo:
- vaisinkis as jau papusryciavau.
kol vilkas "vaisinosi" seneliukas atsisedo ant rasto, puvancio salimais ir daktaro balsu eme destyti:
- tvastis nukris mazdaug po 2 savaiciu, todel butu gerai jei daug nejudetum, o susimedziojes kokia stirna pratunotum kokioje nors oloje, zinoma gerokai toliau nuo cia,- senelis pradejo kikenti gergzdzianciu juoku, bet uzsikosejo ir nurimo,- tai ka, man jau metas o tai nespesiu iki miestelio kol sutems.
jis susirinko puodelius ir menzureles, kuriuose turbut ir isvire ta smirdinti tepala, uztrype zarijas ir atsiduso:
-man i ta puse is kur atejai, taigi nebusim bendrakeleiviai. sekmes tau.ai tiesa,- jis istiese kazkokias zoleles,- sukramtyk numalsins kojos skausma.
seneliukas nurepeckoko keliu. vilkas pasisuko ir nuejo keliu i priesinga puse.
- linkiu surasti ta kurios ieskai,- isgirdo nutolusi balsa, ir pasisukes pamate mujuojanti besisypsanti seneliuka.
keistas seneliukas, pamane vilkas ir toliau nukeblino keliu. jis tiesiog ejo, o gal tiksliau slubciojo.
parašiau gal prieš metus kai dar nenaudojau lietuviškų raidžių taigi nepykit
pastbėjau kad antra dalį netyčia sumaišiau įpaste'inau ta patį
......Jis garsiai lekavo kilnodamas apsunkusią nuo bėgimo krutinę. Paklausyti seneliuko patarimo jam nepavyko – užuodusi jo žaizdą jį užsivijo visa ruja. Vilkas taip ir manė, kad išvengti susidūrimo nepavyks, bet tikėjosi, kad jį prigriebs ne taip greitai. Jei ne ta sužeista koja, jis jau seniai būtų apsisukęs ir išdraskęs visą suknistą rują, bet kadangi išvengti užkrėtimo vis dėlto nepavyko, jis karščiavo, buvo nusilpęs ir tą koją baisiai skaudėjo. Už penkių lygų sugaudė žemas kauksmas, kurio savininkas jau spėjo užuosti aukos nuovargį. Jei dabar šviestų pilnatis, vilkas jau galėtų matyti tolumoje tarp medžių šmėžčiojančius persekiotojų pavidalus. Giliai įkvėpęs jis per nosį iškvėpė garų tumulą ir pasileido šuoliais. Tvarstis jau užvakar nukrito nuo šuoliavimo ir koją košmariškai diegė nuo judesių, todėl jis dažnai suklupdavo arba sukniubęs susiriesdavo vietoje nuo nežmoniško deginimo toje prakeiktoje kojoje. „nejaugi jie manęs taip neapkenčia?“ - mąstė vilkas,- nejaugi jie tokie nutrūktgalviai, kad vytųsi mane per šiuos kalnynus?“. Vietovė buvo palanki nebent ožiams, nors turbūt ir tie gerokai paprakaituodavo kopdami tokais šlaitais, o jam teko čia bastytis jau antra diena, beveik be perstojo šuoliais ir dar, po galais, jo koja sužeista. Bet kam čia dar skųstis, kai ant kulnų lipa visa ruja dantis šiepiančių natūralaus kailio kilimėlių prie lovos. Galvoje šmėžtelėjo mintis „ nejau taip pasenau“, bet ją nuvijęs vilkas susikoncentravo į tinkamo kelio parinkimą. Greitai švystelėjęs kūno svorį į kairę jis aplenkė ant kelio išdygusį seną sutręšusį rąstą, jis pasuko link proskynos ir.... Ir status gerų dvidešimties metrų aukščio skardis besileidžiantis beveik tiesiai žemyn užkirto jam kelią. Vilkas suabejojo. Apie tokios plačios upės peršokimą nebuvo nė minties, o šokti į apačią irgi nesinorėjo, juk nežinia kokio gylio ta upė. Už pusės lygos už nugaros sužibėjo geltonos akys ir vilkas išgirdo kaip gurktelėjo tų akių savininko gerklė jam nuryjant seiles. „Et, blogiau nebus“ - pagalvojo vilkas ir vilkiškai juokdamasis lengvai liuoktelėjo į nuo skardžio.
Smūgis į vandeni buvo gerokai stipresnis nei vilkas tikėjosi, bet apsvaigusia galva bei apsunkusiom letenom jis kepurnėjosi į krantą. Išgirdęs kaip kaukia ant skardžio persekiojusi ruja jis vilkiškai išsiviepė, suskaudus koją snukyje šmėstelėjo skausmo šešėlis. Nepaisant to vilkas buvo laimingas, nes kol ruja suras artimiausią perėją jo pėdsakas bus seniausiai ataušęs.
Pušynas glaudėsi prie ilgo jūros ruožo sekliu krantu ir didelėmis kopomis. Kažkur netoliese klestėjo didelis uostamiestis, nes aplinkui matėsi žmogaus veiklos padariniai. Buvo daug pramintų takelių, vietomis grybautojų primėtyta sukirmijusių grybų, uogos nurinktos. vilkas dažnai užeidavo plačius kirtimus ir tekdavo juos apeidinėti aplink, juk nesinorėjo užšokti ant gudresnių miesto žmonių, kurie galėjo pasikviesti sargybinius ir lengvai jį nukepti arbaletu. Per mažesnį kaimelį jis galėjo eiti skersai išilgai. Kaimiečiai bijojo jį pulti su šakėmis ar ietimis, o arbaletas jau kitas – net nespėjus pamatyti kurnors įlindusio miesto sargo ar šiaip turtingesnio medžioklio tave gali parverti strėlė. Apie maistą nebuvo nė kalbos. Stambesnių gyvulių nebuvo nei kvapo, nei pėdsako, o ir smulkiųjų nebuvo perdaugiausia. Jei per šakas virš galvos per šakas nučiauškėdavo voverė ar sukarksėdavo varna, tai jau buvo galima vadinti sėkme. Taip bemastymas apie tuščią savo skrandį vilkas bidzeno į pietvakarius tikėdamasis pasitraukti toliau nuo pajūrio ir miesto ir susirasti padoraus maisto, nes neskaitant seno kaulėto barsuko jis nieko neturėjo nasruose jau 8 saulėtekius. Pilvas prilipo prie stuburo ir urzgė atliekant staigius judesius. „Prakeikti uogautojai“- mąstė vilkas, - bent jau uogų būčiau parupšnojęs. Ne elniena, bet vis šis tas pilvui užsiimti.“ Prasiskynęs sau kelią pro krūmynus vilkas išlindo į atvirlaukį, kuriame ant žemės dvilinka ropinėjo skarmaluota senė murmėdama kažką sau panosėje ir rinkdama kažkokias žoleles. „kas čia dabar? Kaip aš jos neužuodžiau? Turbūt per tą prakeiktą pilvą. Ir išvis ką taip toli nuo miesto veikia žmogus?“ tuo metu senė nustojo rinkti žoles, sukluso lyg pajautusi, kad kažkas yra šalia, lėtai atsistojo, atsisuko ir pamačiusi vilką pradėjo gergždžiančiu balsu kudakuoti, lyg pamačiusi ne milžinišką juodą vilką, o seną pažystamą:
- Taigi taigi. Ką mes čia turime? Nejaugi senoji geroji lemtis atvedė ant mano tako perkarusį vilką?
Vilko skrandis graudulingai suurzgė ir vilkas timptelėjo lūpą parodydamas savo dantis, bemąstydamas apie savo sėkmę rasti kąnors valgomo.
- na jau ne. Nė nemąstyk apie ankstyvus pietus. Šitų sudūlėjusių kaulų tu negausi.
„ir ką tu man padarysi, sena bobše“- mintyse nusišaipė vilkas ir pritūpė šuoliui. Susivėlusi senė išsišiepė dvidante šypsena, pakėlė susiraukšlėjusią ranką su kreivais pirštais ir mostelėjo lyg nuvydama įkyrią musę. Vilkas neįtikėtina jėga trenkėsi į pušies kamieną, šis sutraškėjo lyg nuo baisiausios audros ir jis neteko sąmonės.
Atplėšti apsunkusiu vokų jam nepavyko, bet už jų buvo tamsu taigi vilkas nusprendė jog yra arba patalpoje, arba jis be sąmonės išbuvo iki nakties. Kūno jis išvis lyg neteko. Nejautė nieko įskaitant ir smarkai sutrenkto šono nuo smūgio į pušį. Stengdamasis nustelbti ūžesį galvoje jis įtempė ausis ir išgirdo ugnies traškesį ir puodo kliuksėjimą. Kadangi vėjo nesigirdėjo vilkas nusprendė, kad jis patalpoje. Nosį apgaubė šleikštus žolelių ir dar neaišku ko mišinio dvokas. Puode virė tikrai ne maistas. Ausys pagavo tylų burbėjimą ir žingsnius girgždančiomis grindimis. Žingsniai artėjo. Pasigirdo jau pažystamas gergždžiantis balsas:
- Šoną skaudės dar ilgai. Nepyk. Nenorėjau. O beje pats ir kaltas,- nusijuokė užkimusiu juoku ragana,- vis dėlto atsilygindama aš tau padėsiu kelionėje.
Vilkas sukluso. „Ką pasakė ta kūtvėla? Padės? Ar įrėminimą į medį ji vadina pagalbą?“
Senė pradėjo kažką eiliuoti gomuriniu galios pilnu balsu, viralo dvokas sustiprėjo, ūžtelėjo liepsna ir vilkas vėl neteko sąmonės.
Nuogas vyras gulėjęs miške giliau kvėptelėjęs atplėšė akis. Kažką suniurnėjęs priglaudė rankas prie smilkinių. Matyt skaudėjo galvą. Vyras buvo raumeningas, aukštas, tamsaus gymio, akys šiektiek įkypos, nosis plati, ant galvos suveltų tankių juodų plaukų kuokštas, ant kojos neseniai išgijęs plėštinės žaizdos randas, o visas šonas pamėlęs. Sakytum normalus užsienietis, bet ką jis veikia nuogas miške? Vyriškis sunkiai atsikėlė, tartum po rimtų pagirių. Pažvelgė į plaštakas ir kai veidą perkreipė panika jas apvertęs pažiūrėjo iš kitos pusės. Plaštakas padėjęs ant krūtinės pažiūrėjo ten pat ir vėlgi labai nustebo. Įdėmiai pažiūrėjo į kojų pirštus, juos pajudino. Veido nepaliko panikos perkreipta mina. Rankos pajudėjo ant pliko užpakalio ir pavedžiojus delnus ten akys išsiplėtė iš siaubo. Užsienietis ten aiškiai kažko nerado. Jis sustugo baimės kupinu riksmu ir pasileidęs bėgti išnyko krūmynuose.
Vilkas pramerkė užtinusius vokus. Prasčiau dar nebuvo jautęsis. Galva plyšo, vaizdas sukosi ratu ir tai priblankdavo, tai vėl atsirasdavo spalvos. Pakėlęs apsunkusią galvą ir atsikėlęs jis vaizdą pamatė iš kur kas aukščiau nei visada. Pakėlęs letenas, kad ir kaip jam tai pavyko, jis pamatė dvi šviesiai rusvas ilgapirštes plaštakas su penkiais pirštais. Akys išsipūtė, žandikaulis atkrago. Apvertęs tas letenų vardo nevertas ataugas jis pamatė bukus plokščius nagus. Kilstelėjęs jas jis priglaudė jas prie vilkiškais standartais vos apžėlusios krūtinės. Ji buvo plokščia ir tesėsi tiesiai žemyk, kur ją pasitiko pilvas su šešiais iš po odos išsikišusiais kvadratukais. Vilkas nukreipė žvilgsnį žemyn ir pamatė, kad stovi ant dviejų panašių į rankas, tik trumpesniais pirštais, galūnių, pirštus pakrutino. Rankos nukrypo link užpakalio ir apčiuopė du panašiai kaip krūtinė gauruotus žandukus, bet nerado jokios uodegos. „ Aš-žmogus“ pagalvojo. Nuo tos minties norėjosi sustugti. Taip padaręs jis pasileido paniškai bėgti.
Jis nebuvo issigimeslis, jis buvo kitoks. jis buvo stipresnis, greitesnis, protingesnis uz kitus vilkus. jis buvo ir didesnis, todel medzioti jam nebuvo sunku. lengvai patiesdavo toki grobi, kuriam nubaigti reiktu visos rujos. uzuodes kitas rujas jis pas jas neeidavo, zinojo nepritapsias. kitos rujos taipogi jo salinosi, nes jis tiesiog skleide jegos kvapa. kartais jis uzsukdavo i kaimus. eidavo net diena, nedibaimindamas, zinodamas, kad net visus kaimelio vyrus patiestu per 5 minutes. miestelyje papjaudavo koki gardesni versiuka ir eidavo toliau. eidavo miskais, plynemis ir pelkemis. eidavo net keliais. keliu einantys zmones ji pamate klykdavo ir paklaikusiais zvilgsniais begdavo i miska,kerojanti tuojau uz kelio ribos. vezimu arklai pasibaidydavo ir taipogi nusukdavo i miska, kol neatsitrenkdavo i koki nors medi. vaznyciotojai issokdavo is sugadintu vezimu ir begdavo tolai i miska. jam jie nerupejo, nes medziokleje jis nemate jokio malonumo. medziodavo del butinybes.
jis nezinoo kur eina, taciau neklaidziodavo, trauke viena kryptimi. nakti pavarges ir prigules pailseti kur pakrumeje sapnuodavo sapnus. tiksliau sapna, nes kad ir ka pradedavo sapnuoti jis baigdavosi taip pat:
jis bego nuo ugnies, greitai beplintancios jo uznugaryje ir bego i liepsna. pastaroji liepsna buvo kitokia negu persekiojanti. ji buvo tyra, apvalanti silta, o ne svilianti, ir ji sauke ji. jis begdavo i ja ir jam priartejus ji virsdavo auksaplauke elfe, nuostabaus grozio veidu ir kunu. jam beveik prie jos priartejus viska aprepdavo deginanti liepsna ir jis atsibusdavo ispiltas prakaito, nekiek neissimiegojes. atsikeles jis susirasdavo upeli atsigerdavo ir eidavo toliau. ne i liepsna, ne pa elfe, nors giliai tikejo kad ateis butent pa ja. jis tiesiog ejo.
-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-
antra dalis
antra dalis
sykart jis ejo per nuniokota karo zeme ir besidaidymamas i salis traukiojo nosimi. tas kvapas jam nepatiko. tas kvapas priklause kankimimams, klyksmams ir mirciai. jis paspartines zingsni, toliau nurisnojo link savo nezinomo keliones tikslo. turbut cia ivyko baisus musis,pagalvojo jis, jei net dabar praejus gal penkiems metams po jo, net medziai naktimis nemiega, kaip stugauja kankiniu sielos. pradejo temti. raudona saules sviesa sklindanti pro belapiu medziu sakas pradejo mesti tukstancius keisciausiu seseliu. jam tai nepatiko. cia neturetu buti taip tylu. bet buvo. tik kartkartem sugirgzdedavo madzio saka ar suklykdavo vienisas paukstis.nusileido saule. ir tai nebuvo grazus, uz sirdies imantis isimilejelius, reginys. jis skelbe tamsiojo paros periodo pradzia su neapykantos ir pikcio prieskoniais. dingo tukstanciai seseliu ir is zemes gilumu issiliejo tamsa. taip, butent is zemes ir butent issiliejo. priesingai nei daugelis kitu sito nusususio pasaulio gyventoju vilkas zinojo, kad tamsa nesklinda oru, ji tyliai putoja po zeme ir isislieja i pavirsiu vos tik saulei nusileidus. taigi si tamsa, jam traukiant vienisu keliu, eme lipti prie letenu ir nelabai norejo paleisti, taciau tik pakelus letena auksciau ji atitrukdavo ir nusileisdavo i savo ankstesne vieta. staiga aplinkiniuose medziuose tupeje ir snuduriave po ilgo skrydzio pietu link pauksciai suplasnojo, suklykavo ir metesi i visas puses. kazkas ne taip! jis greitai pasukes galva i desine pamate zalia supuvusi kuna, smekstelejusi uz medziu uz geru desimties metru, ir uzuode ta ta nepalonu puvancios mesos, suskrududio kraujo ir trunijanciu kaulu salti. guliai. dieve kaip jis nekente gyvu numireliu. ir dar is visu zmogedru rusiu cia butinai turejo buti patys slyksciausi, atgrasiausi ir kvailiausi. pradejes begti suoliais jis pribego kelio isplatejima ir ten ji jie apsupo. placios zaliu smirdinciu kunu gretos siaurino rata aplink vilka, kuris sukiojosi ratu ir siepe dantis. vienas is lavonedziu soktelejo i prieki dideliu, tikrai ne supuvusio lavono, greiciu, bet greitai krito ant zemes nuplesta galva. sikart puole trys. ir velgi visi krito, o vilkas teatsipirko tik perdreksta slaunimi. taciau guliu letenos nera labai svarios vilkas pajuto deginima toje slaunije. galsiai suurzges jis puole i guliu gretas ir isgulde dar gal desimt. jis jau pavargo ir buvo suzeistas dar keliose kuno vietose, taciau priesu vis daugejo. ir greitai vilkas jau visas suplukes ir gruvinas kluptelejo ir griuvo ant zemes. viskas, pagalvojo jis, -galas. vaizdas liejosi, ausyse gaude, o guliai pajute artejancia mirti rinkosi aplink gulintiji. taciau staiga virs galvos sprogo milziniskas sviesos kamuolys, guliai spruko i salis, bet nespeje pasislepti, virto pelenais. akiratyje, naktinio dangaus fone, isryskejo siluetas ir dingo.... stojo tamsa...
atsipeikejes vilkas pamate pries save pamate geranoriska seneliuko veida ir uzuode ant lauzo kepancios mesos kvapa. seneliukas jam nusisypsojo. svito. apsidaires pamate kad jo koja sutvarstyta,o smulkesnes zaisdos pateptos storu smirdancio orandzinio tepalo sluoksniu.
- o tu gerai koveisi,- tare seneliukas,- isguldei gal keturiasdesimt...
vilkas pabande atsistot. pavyko ne is pirmo karto. salia pamates kibiraiti su saltu ir viliojanciu vandeniu nesidrovedamas isgere puse.
- tau pasiseke kad buvau netoliese, o tai dabar tavo gabaliukus virskintu, gal kokia 70 skrandziu. siuo metu laiku ju cia visalaika privista,- vilkas susidomejusiu zvilgsniu pazvelge i seneliuka ir sis suprates jo zvilksni tarstelejo,- magija. kunas jau nebe tas, taigi ismokau kitu gudrybiu.
vilkas zvilgteje i lauza ir pamate virs ju kepto zuikio likucius. seneliukas pamates nutystancia seile, velgi suprato ko vilkas nori vel tarstelejo:
- vaisinkis as jau papusryciavau.
kol vilkas "vaisinosi" seneliukas atsisedo ant rasto, puvancio salimais ir daktaro balsu eme destyti:
- tvastis nukris mazdaug po 2 savaiciu, todel butu gerai jei daug nejudetum, o susimedziojes kokia stirna pratunotum kokioje nors oloje, zinoma gerokai toliau nuo cia,- senelis pradejo kikenti gergzdzianciu juoku, bet uzsikosejo ir nurimo,- tai ka, man jau metas o tai nespesiu iki miestelio kol sutems.
jis susirinko puodelius ir menzureles, kuriuose turbut ir isvire ta smirdinti tepala, uztrype zarijas ir atsiduso:
-man i ta puse is kur atejai, taigi nebusim bendrakeleiviai. sekmes tau.ai tiesa,- jis istiese kazkokias zoleles,- sukramtyk numalsins kojos skausma.
seneliukas nurepeckoko keliu. vilkas pasisuko ir nuejo keliu i priesinga puse.
- linkiu surasti ta kurios ieskai,- isgirdo nutolusi balsa, ir pasisukes pamate mujuojanti besisypsanti seneliuka.
keistas seneliukas, pamane vilkas ir toliau nukeblino keliu. jis tiesiog ejo, o gal tiksliau slubciojo.
parašiau gal prieš metus kai dar nenaudojau lietuviškų raidžių taigi nepykit
pastbėjau kad antra dalį netyčia sumaišiau įpaste'inau ta patį-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-
trečia dalis
trečia dalis
......Jis garsiai lekavo kilnodamas apsunkusią nuo bėgimo krutinę. Paklausyti seneliuko patarimo jam nepavyko – užuodusi jo žaizdą jį užsivijo visa ruja. Vilkas taip ir manė, kad išvengti susidūrimo nepavyks, bet tikėjosi, kad jį prigriebs ne taip greitai. Jei ne ta sužeista koja, jis jau seniai būtų apsisukęs ir išdraskęs visą suknistą rują, bet kadangi išvengti užkrėtimo vis dėlto nepavyko, jis karščiavo, buvo nusilpęs ir tą koją baisiai skaudėjo. Už penkių lygų sugaudė žemas kauksmas, kurio savininkas jau spėjo užuosti aukos nuovargį. Jei dabar šviestų pilnatis, vilkas jau galėtų matyti tolumoje tarp medžių šmėžčiojančius persekiotojų pavidalus. Giliai įkvėpęs jis per nosį iškvėpė garų tumulą ir pasileido šuoliais. Tvarstis jau užvakar nukrito nuo šuoliavimo ir koją košmariškai diegė nuo judesių, todėl jis dažnai suklupdavo arba sukniubęs susiriesdavo vietoje nuo nežmoniško deginimo toje prakeiktoje kojoje. „nejaugi jie manęs taip neapkenčia?“ - mąstė vilkas,- nejaugi jie tokie nutrūktgalviai, kad vytųsi mane per šiuos kalnynus?“. Vietovė buvo palanki nebent ožiams, nors turbūt ir tie gerokai paprakaituodavo kopdami tokais šlaitais, o jam teko čia bastytis jau antra diena, beveik be perstojo šuoliais ir dar, po galais, jo koja sužeista. Bet kam čia dar skųstis, kai ant kulnų lipa visa ruja dantis šiepiančių natūralaus kailio kilimėlių prie lovos. Galvoje šmėžtelėjo mintis „ nejau taip pasenau“, bet ją nuvijęs vilkas susikoncentravo į tinkamo kelio parinkimą. Greitai švystelėjęs kūno svorį į kairę jis aplenkė ant kelio išdygusį seną sutręšusį rąstą, jis pasuko link proskynos ir.... Ir status gerų dvidešimties metrų aukščio skardis besileidžiantis beveik tiesiai žemyn užkirto jam kelią. Vilkas suabejojo. Apie tokios plačios upės peršokimą nebuvo nė minties, o šokti į apačią irgi nesinorėjo, juk nežinia kokio gylio ta upė. Už pusės lygos už nugaros sužibėjo geltonos akys ir vilkas išgirdo kaip gurktelėjo tų akių savininko gerklė jam nuryjant seiles. „Et, blogiau nebus“ - pagalvojo vilkas ir vilkiškai juokdamasis lengvai liuoktelėjo į nuo skardžio.
Smūgis į vandeni buvo gerokai stipresnis nei vilkas tikėjosi, bet apsvaigusia galva bei apsunkusiom letenom jis kepurnėjosi į krantą. Išgirdęs kaip kaukia ant skardžio persekiojusi ruja jis vilkiškai išsiviepė, suskaudus koją snukyje šmėstelėjo skausmo šešėlis. Nepaisant to vilkas buvo laimingas, nes kol ruja suras artimiausią perėją jo pėdsakas bus seniausiai ataušęs.
-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-/-
Pušynas glaudėsi prie ilgo jūros ruožo sekliu krantu ir didelėmis kopomis. Kažkur netoliese klestėjo didelis uostamiestis, nes aplinkui matėsi žmogaus veiklos padariniai. Buvo daug pramintų takelių, vietomis grybautojų primėtyta sukirmijusių grybų, uogos nurinktos. vilkas dažnai užeidavo plačius kirtimus ir tekdavo juos apeidinėti aplink, juk nesinorėjo užšokti ant gudresnių miesto žmonių, kurie galėjo pasikviesti sargybinius ir lengvai jį nukepti arbaletu. Per mažesnį kaimelį jis galėjo eiti skersai išilgai. Kaimiečiai bijojo jį pulti su šakėmis ar ietimis, o arbaletas jau kitas – net nespėjus pamatyti kurnors įlindusio miesto sargo ar šiaip turtingesnio medžioklio tave gali parverti strėlė. Apie maistą nebuvo nė kalbos. Stambesnių gyvulių nebuvo nei kvapo, nei pėdsako, o ir smulkiųjų nebuvo perdaugiausia. Jei per šakas virš galvos per šakas nučiauškėdavo voverė ar sukarksėdavo varna, tai jau buvo galima vadinti sėkme. Taip bemastymas apie tuščią savo skrandį vilkas bidzeno į pietvakarius tikėdamasis pasitraukti toliau nuo pajūrio ir miesto ir susirasti padoraus maisto, nes neskaitant seno kaulėto barsuko jis nieko neturėjo nasruose jau 8 saulėtekius. Pilvas prilipo prie stuburo ir urzgė atliekant staigius judesius. „Prakeikti uogautojai“- mąstė vilkas, - bent jau uogų būčiau parupšnojęs. Ne elniena, bet vis šis tas pilvui užsiimti.“ Prasiskynęs sau kelią pro krūmynus vilkas išlindo į atvirlaukį, kuriame ant žemės dvilinka ropinėjo skarmaluota senė murmėdama kažką sau panosėje ir rinkdama kažkokias žoleles. „kas čia dabar? Kaip aš jos neužuodžiau? Turbūt per tą prakeiktą pilvą. Ir išvis ką taip toli nuo miesto veikia žmogus?“ tuo metu senė nustojo rinkti žoles, sukluso lyg pajautusi, kad kažkas yra šalia, lėtai atsistojo, atsisuko ir pamačiusi vilką pradėjo gergždžiančiu balsu kudakuoti, lyg pamačiusi ne milžinišką juodą vilką, o seną pažystamą:
- Taigi taigi. Ką mes čia turime? Nejaugi senoji geroji lemtis atvedė ant mano tako perkarusį vilką?
Vilko skrandis graudulingai suurzgė ir vilkas timptelėjo lūpą parodydamas savo dantis, bemąstydamas apie savo sėkmę rasti kąnors valgomo.
- na jau ne. Nė nemąstyk apie ankstyvus pietus. Šitų sudūlėjusių kaulų tu negausi.
„ir ką tu man padarysi, sena bobše“- mintyse nusišaipė vilkas ir pritūpė šuoliui. Susivėlusi senė išsišiepė dvidante šypsena, pakėlė susiraukšlėjusią ranką su kreivais pirštais ir mostelėjo lyg nuvydama įkyrią musę. Vilkas neįtikėtina jėga trenkėsi į pušies kamieną, šis sutraškėjo lyg nuo baisiausios audros ir jis neteko sąmonės.
*****
Atplėšti apsunkusiu vokų jam nepavyko, bet už jų buvo tamsu taigi vilkas nusprendė jog yra arba patalpoje, arba jis be sąmonės išbuvo iki nakties. Kūno jis išvis lyg neteko. Nejautė nieko įskaitant ir smarkai sutrenkto šono nuo smūgio į pušį. Stengdamasis nustelbti ūžesį galvoje jis įtempė ausis ir išgirdo ugnies traškesį ir puodo kliuksėjimą. Kadangi vėjo nesigirdėjo vilkas nusprendė, kad jis patalpoje. Nosį apgaubė šleikštus žolelių ir dar neaišku ko mišinio dvokas. Puode virė tikrai ne maistas. Ausys pagavo tylų burbėjimą ir žingsnius girgždančiomis grindimis. Žingsniai artėjo. Pasigirdo jau pažystamas gergždžiantis balsas:
- Šoną skaudės dar ilgai. Nepyk. Nenorėjau. O beje pats ir kaltas,- nusijuokė užkimusiu juoku ragana,- vis dėlto atsilygindama aš tau padėsiu kelionėje.
Vilkas sukluso. „Ką pasakė ta kūtvėla? Padės? Ar įrėminimą į medį ji vadina pagalbą?“
Senė pradėjo kažką eiliuoti gomuriniu galios pilnu balsu, viralo dvokas sustiprėjo, ūžtelėjo liepsna ir vilkas vėl neteko sąmonės.
*****
Nuogas vyras gulėjęs miške giliau kvėptelėjęs atplėšė akis. Kažką suniurnėjęs priglaudė rankas prie smilkinių. Matyt skaudėjo galvą. Vyras buvo raumeningas, aukštas, tamsaus gymio, akys šiektiek įkypos, nosis plati, ant galvos suveltų tankių juodų plaukų kuokštas, ant kojos neseniai išgijęs plėštinės žaizdos randas, o visas šonas pamėlęs. Sakytum normalus užsienietis, bet ką jis veikia nuogas miške? Vyriškis sunkiai atsikėlė, tartum po rimtų pagirių. Pažvelgė į plaštakas ir kai veidą perkreipė panika jas apvertęs pažiūrėjo iš kitos pusės. Plaštakas padėjęs ant krūtinės pažiūrėjo ten pat ir vėlgi labai nustebo. Įdėmiai pažiūrėjo į kojų pirštus, juos pajudino. Veido nepaliko panikos perkreipta mina. Rankos pajudėjo ant pliko užpakalio ir pavedžiojus delnus ten akys išsiplėtė iš siaubo. Užsienietis ten aiškiai kažko nerado. Jis sustugo baimės kupinu riksmu ir pasileidęs bėgti išnyko krūmynuose.
*****
Vilkas pramerkė užtinusius vokus. Prasčiau dar nebuvo jautęsis. Galva plyšo, vaizdas sukosi ratu ir tai priblankdavo, tai vėl atsirasdavo spalvos. Pakėlęs apsunkusią galvą ir atsikėlęs jis vaizdą pamatė iš kur kas aukščiau nei visada. Pakėlęs letenas, kad ir kaip jam tai pavyko, jis pamatė dvi šviesiai rusvas ilgapirštes plaštakas su penkiais pirštais. Akys išsipūtė, žandikaulis atkrago. Apvertęs tas letenų vardo nevertas ataugas jis pamatė bukus plokščius nagus. Kilstelėjęs jas jis priglaudė jas prie vilkiškais standartais vos apžėlusios krūtinės. Ji buvo plokščia ir tesėsi tiesiai žemyk, kur ją pasitiko pilvas su šešiais iš po odos išsikišusiais kvadratukais. Vilkas nukreipė žvilgsnį žemyn ir pamatė, kad stovi ant dviejų panašių į rankas, tik trumpesniais pirštais, galūnių, pirštus pakrutino. Rankos nukrypo link užpakalio ir apčiuopė du panašiai kaip krūtinė gauruotus žandukus, bet nerado jokios uodegos. „ Aš-žmogus“ pagalvojo. Nuo tos minties norėjosi sustugti. Taip padaręs jis pasileido paniškai bėgti.
tikrai neketinu užbaugti 3 dalimi 
juodas teisingas keistuolis
Comment