Dabar lyg ir bandau rašyt trumpą novelę, nes bandžiau rašyti ale knygą ir ta knyga baigėsi tuo, kad įvykiai buvo per greitai išvystyti ir nebeliko kaip jos tęsti. 
Tataigi, dalinuosi savo darbeliu su didele baime , kad būsiu suvalgyta, bet tikiuosi akmenimis neužmėtysit. Tik antrasis kūrinys rašytas. :I Sėkmės skaityme ir kantrybės, jei yra baisių klaidų.
Būtų neblogai sulaukti ir skaitytojų nuomonės bei komentarų . ~
„ Aš dėkingas už tavo prisipažinimą , bet man nemalonu, kad negaliu atsakyti į tavo jausmus tuo pačiu. Atsiprašau.
- Deividas „
- Haaahhh... Penktas kartas, ką ? Man tikriausiai net nebereikia nosinių. Per daug pažįstama , - atsiduso Hana. Pavargusios nuo daug skaitymo, laiko prie kompiuterio ir žinoma – meilės reikalų Hanos akys prarado savo gaivų melsvumą ir tiesiog kas minutę vis keitėsi į pilkšvai mėlyną , kaip lietaus debesimis nuvagoto dangaus , spalvą. Kad ir kaip bebūtų keista akyse nesimatė nė vienas lietaus lašelis. Nė truputį. Tikriausiai todėl, kad tos pavargusios akys matė tiek, jog šitas nereikšmingas raštelis nebesukėlė per didelio liūdesio. Penki prisipažinimai... Penki vaikinai... Penki mėnesiai. Penki mėnesiai įdėtų pastangų pamiršti vieną vienintelį žmogų... Vieną vasarą... Bet Hana pamanė , jog geriau kentės vaikinų atstūmimą , nei bus kankinama to begalinio ilgesio .
Hana buvo penkiolikos metų mergina iš mažo miestelio, kurio pavadinimo šioje novelėje neminėsiu . Turėjo ilgus rudus plaukus, bei gaiviai melsvas akis. Deja, tos akys buvo beprarandančios gaivumą nuo kasdieninės depresijos. Mergina buvo aukšta ir per smulki savo ūgiui. Kompleksavo beveik dėl visko, iki tos nelemtos vasaros. Vis dėl to, Hana mano , kad jau geriau būtų kompleksavusi tada ir ateityje , nei draskytųsi dabartyje. Mergina buvo blyškios odos ir turėjo keletą strazdanėlių ant žandų. Turėjo labai mielą , raminančią ir nuotaiką pakeliančią šypseną. Ilgas kaklas gražiai nulietas, o smulkūs pečiai buvo tokie moteriški ir gležni, kad apkabinus stipriau buvo baisu sutrupinti merginos kaulus. Deja, moteriškais apvalumais Hana pasigirti negalėjo. Didelės krūtinės ji neturėjo, klubai taip pat nebuvo stebinantys šiuolaikinį jaunimą. Tačiau Hana buvo tyro veido ir gaiviai atrodanti mergina. Deja , visi tik ne ji pastebėjo , kad merginos gaivumas silpnai nyksta nuo šių metų vasaros pabaigos.
O kas gi tas mūsų Deividas? Smulkmena. Nereikšmingas vaikinas. Eilinis bandymas užmiršti vasarą, tačiau kaip ir visada - nesėkmingas. Jei plačiau apie jo išvaizdą... Na vaikinas nebuvo kažkuo labai išsiskiriantis iš dabartinės aplinkos, tiesiog paprastas gimnazijos mokinys kuris tik vieną sykį paprašęs Hanos sąsiuvinio, buvo įrašytas į jos „Pabandykime“ sąrašą. Skamba kvailai? Ir yra kvaila. Bet Hana tikėjo, kad vaikinams daug nereikia. Bet tada ji prisiminė , kad moteriškų apvalumų deficitas jos kūne gali būti viso to priežastis. Hanai nesvarbu dėl ko ji kažkam patiks, ar ką apie ją šnekės . Ji turi tikslą, yra užsispyrusi ir sieks jo. Deja, nemanau , kad jai pavyks...
Taigi Hana buvo, kaip supratote – užsispyrusi. Iš dalies buvo šiek tiek naivi, bet ir subrendusi ne pagal amžių. Klasėje ji buvo tas žmogus , kuris visada besijuokiančių apsuptyje ir linksminantis klasę. Hana buvo nesąžininga ir su savimi ir kitų atžvilgiu. Nors draugų jai rasti buvo nesunku, ji labai griežtai apibrėždavo draugo reikšmę , tad jos draugais nebuvo bet kas. Žmonėmis ji pasitikėjo, kaip ir jie ja. Hana buvo motiniška , mat užauginusi mažąją seserį priprato visais aplinkui rūpintis. Žinoma, žmogysta turėjo nusipelnyti jos dėmesį. Hana labai greitai įsižeisdavo, buvo jautri , retai mąstydavo blaiviai. Impulsyviai veikdavo sudėtinguose ir apmąstymo reikalaujančiose situacijose , tad prisivirdavo daug košės. Hanai patikdavo paslaptingi , uždari žmonės. Jai tai buvo tarsi iššūkis , priartėti prie žmogaus ir suvokti jį dar labiau. Hana vertino pasitikėjimą, deja , turėjo ir nuoskaudų , kai jį prarado. Taigi Hana nebuvo eilinė gimnazistė, ji buvo šiek tiek įdomesnė nei visi , bet paika kaip ir dauguma penkiolikmečių merginų.
Kad ir kaip bebūtų keista, Hana nebesvajoja apie meilę. Nes tikriausiai ją jau turi. Ir manau nenustebsite, skaitytojai , jei pasakysiu, kad tai vėlgi susiję su mūsų nelemtąja vasara. Nors , vasarai neatėjus Hana 80% savo gyvenimo svajojo. Apie viską. Žinoma daugiau nei pusė tų svajų buvo apie meilę. Štai ir pasirodė merginos naivumas. Kaip ir kiekvienas žmogus nepatyręs meilės jausmo, mano kad tai nuostabu . Ne . Ir manau, jei skaitytojas žino tai, supras Haną .
Taigi šita trumputė novelė ir bus apie meilę. Greičiau, apie Hanos meilę. Tikriausiai tai gali pasirodyti eilinis seilėjimasis apie paauglių susižavėjimus, bet... Jums spręsti. Matysime toliau, kaip įvykiai čia vystysis.
1 skyrius
Hana ėjo į mokyklą. Žingsniavo lėtais žingsniais. Kadangi ji gyveno mažame miestelyje , tai išvengti pažįstamų buvo sunku. Pasiekusi mokyklą , ji nusišypsojo. Ne dėl to , kad pasislėptų nuo liūdesio , ne. Ji buvo laiminga. Nežinia kodėl, žinot juk būna, kai žmogus laimingas be jokios priežasties. Tai gi ši diena buvo viena iš tų, kuri įpaišo vaivorykštę lietingoje dienoje.
Darant mokyklos duris jai prieš akis išniro Deividas. Nužiūrėjo Hanos veidą savo rudomis akimis ir suprato, kad jos akys nepatinusios. Vaikino veidą nutvieskė plati šypsena :
- Sveika, Hana ! – dar su tokia pačia šypsena šūktelėjo Deividas. Hana ramiai pakėlė akis ( kad ir kaip bebūtų keista, bet Deividas buvo aukštesnis už Haną ) ir pamačiusi Deividą šyptelėjo :
- Sveikas, Deividai . Šiandien geros nuotaikos , ką? – švelniai šaipėsi Hana.
- Na taip, - Deivido veidas iš kart paniuro . Prikandęs lūpą jis pratęsė – Nežinau, ar turėčiau tau tai sakyti, bet šiandien man patinkanti mergina eina su manimi į pasimatymą.
Hana prapliupo juokais. Deividas pasimetė , bet netrukus pradėjo juoktis kartu. Tada Hana tarė:
- Klausyk, Deividai, nevaržyk savęs tokiu atveju prie manęs. Smagu , kad tau reikalai klostosi gerai. O dabar bėk , manau ji tavęs jau ir pasiilgo. Dar pavydės, kad šneki su mergina kuri tau vakar liejo jausmus sąsiuvinio lape , - ir vėl tyrai nusijuokė ji. Deividas tik šyptelėjo, tada netikėtai apkabino Haną :
- Ačiū, Hana, - ir tekinąs nubėgo prie savo draugės. Hana liko stovėti šiek tiek apstulbusi, bet jos veidą papuošė vieno lūpos kampučio šypsnis . Apsisukusi , ji nuėjo link klasės ir apsikabino su visom draugėm. Pamojavo vaikinams ir įsijungė į pokalbį :
- Merginos, vakar žiūrėjot naują seriją? – paklausė viena iš klasiokių.
- Kokio serialo ? – susidomėjo antroji.
- Na to, kur užvakar prasidėjo, kaip jis ten... – užsimąstė pirmoji. Ir antakis jos veide šiuo atveju vaidino tikrai didelį vaidmenį. Klasiokės sukrizeno pamačiusios jos tokią mimiką.
- Koks skirtumas, Kamile, - bekrizendama pasakė antroji klasiokė. Hana taip pat nusišypsojo dėl tokios jaukios atmosferos klasėje. Staiga atėjo mokytojas :
- Vaikai, sėskitės į vietas , - žemu tonu tarė jis. Prasidėjo istorijos pamoka. Pamoka buvo apie Naujuosius Laikus, Tarpukarį ir kitus dalykus , kas nekvaršino šiuolaikiniam paaugliui galvos.
Skambučiui nuskambėjus , mokiniai pakilo iš suolų ir susirinkę knygas keliavo iš kabineto. Viena Hana neskubėjo išeiti , nes jautėsi šiek tiek pavargusi. Griozdiškai susidėjusi knygas , plačiai nusižiovavusi išsliūkino iš kabineto. Vos pramerktomis akimis ji slinko koridoriais ir aukštais ligi sekančios pamokos kabineto. Staiga viskas akyse aptemo , kūnas lyg ir palengvėjo, knygos iškrito ant žemės ir mergina neteko sąmonės. Galvą užplūdo prisiminimai ... „Tau reikia daugiau valgyti, Hana...“ „...sugadinsi savo sveikatą...“ „Hana, ar tu miegojai..?“ Jūros bangų ošimas, žuvėdrų rypavimas, ir smėlis tarp pirštų. Ranka glostanti galvą , didelis žmogaus glėbys ir skanių kvepalų aromatas... Vasara.. „Ha..na..“ „Ha..“ „Hana..“ Staiga Hanos akys atsimerkė :
- HANA ! Hana, po velnių . HANA ! O ji atsimerkė ! Sesele, ar jai viskas bus gerai?! – rėkavo vyriškas balsas. Hanai buvo sunku išžiūrėti , kas taip panikavo, mat visas vaizdas jei tebuvo kažkokios neaiškios spalvų masės mišinys. Staiga jai pasivaideno, vienas žmogus ir ji sucypė nesavu balsu.
-HANA ! O brangus Dieve, sesele, kas po velnių jai darosi? – panikos kupinas balsas toliau rėkavo mokyklos koridoriuose . Mokinių ratas vis didėjo prie incidento vietos . Seselė ramiai atsakė :
- Vaikine, padėk man ją nugabenti iki mano kabineto. Mes turim apžiūrėti ir ji turi pagulėti. Mano manymu tai silpna anemija, tikriausiai miego trūkumas .
- Supratau , - nežinomasis užsikėlė leisgyvę Haną sau ant nugaros , jos rankas uždėjo jam ant pečių ir tvirta laikydamas jos kojas ramiai atsistojo. Nešti reikėjo į antrą aukštą, bet tai nebuvo kliūtis. Hana nesvėrė daug. Jos blyškus veidas gąsdino mokinius, nes jei nežinotume jog čia Hana, tai pamanytume , kad mergina tikrai mirusi.
Seselės kabinetas . Šiltame kambarėlyje apkamšyta lovoje gulėjo Hana. Miegojo , mat paskutinėmis naktimis beveik nebuvo bluosto sumerkusi . Ramiai pramerkusi akis , ji nelabai suvokė kur randasi. Po truputį besinaudojanti savo juslėmis ji pradėjo čiupinėti paklodes ir įkvėpti daugiau oro , kad pažinti kvapus :
- Gerai, jaučiu daug medžiagos... Taip , taip, aš lovoje... Bet kur..? Kvapas... O Dieve, vaistai.. Ta baisi smarvė... Negi aš? Negi aš ligoninėje..? Ne... Per tylu, - taip jai garsiai bemąstant prasivėrė durys. Įėjo seselė:
- Hana, kaip jautiesi?
- Sakyti tiesiai šviesiai ?
- Jei paklausiau nuoširdžiai , tai ir tikiuosi nuoširdaus atsakymo , Hana.
- Jaučiuosi prastai. Skauda galvą, man silpna ir po velnių kur aš randuosi?
- Hana, laikiau tave šiek tiek protingesne. Mergyt, jei šneki su manim, kur gali būti?
- Išvis , kas jūs? – balso neatpažindama Hana domėjosi.
- Aš – Indiana Džounsas.
- Ne vieta ir ne laikas humorui, poniute , - bandydama įgelti burbėjo Hana.
- Na, manau pokalbio metu tavo rega jau turėjo atsigauti. O jei tu tingi atsimerkti, tai manau turėtum suprasti, kad aš – mokyklos seselė.
- Supratau , - numušta savo pačios gėdos Hana nusisuko į sienos pusę , dar stipriau užmerkusi akis pritarė, - manau man dar reikia pailsėti.
- Žinoma . Ai beje tavo brolis grįžo į darbą , tad nepasiliko čia – kartu su tavimi.
- Mano brolis ?! – springo žodžiais Hana.
- Na taip, o kas yra?
- Aš neturiu brolio ...
- Kas per ? Bet jūs buvot tikrai panašūs . Ir kaip išvis ne mūsų mokyklos vaikinas, galėjo žinoti , kas tau nutiko. Bet jis atrodė vyresnis už gimnazistus šioje mokykloje... – susimąsčiusi burbėjo seselė. Staiga Hanos mintyse pasigirdo žodžiai kuriuos ji senai norėjo pamiršti : „Aš tave saugosiu“ . Ji staigiai atsimerkė :
- Ar vaikinas turėjo randą ant kairės rankos ? – su panika akyse paklausė seselės.
- Na , aš tikrai nenužiūrinėju žmonių rankų be rimtos priežasties , Hana. Nepyk, bet neatkreipiau dėmesio. Tą minutę – tu buvai mums svarbiausia.
Hana prikando lūpą. Tada vėl nusisuko miegui. Akys lengvai merkėsi ir sapnas prasidėjo.
Damn I hate to upload stuff.
Tataigi, dalinuosi savo darbeliu su didele baime , kad būsiu suvalgyta, bet tikiuosi akmenimis neužmėtysit. Tik antrasis kūrinys rašytas. :I Sėkmės skaityme ir kantrybės, jei yra baisių klaidų.Būtų neblogai sulaukti ir skaitytojų nuomonės bei komentarų . ~
„ Aš dėkingas už tavo prisipažinimą , bet man nemalonu, kad negaliu atsakyti į tavo jausmus tuo pačiu. Atsiprašau.
- Deividas „
- Haaahhh... Penktas kartas, ką ? Man tikriausiai net nebereikia nosinių. Per daug pažįstama , - atsiduso Hana. Pavargusios nuo daug skaitymo, laiko prie kompiuterio ir žinoma – meilės reikalų Hanos akys prarado savo gaivų melsvumą ir tiesiog kas minutę vis keitėsi į pilkšvai mėlyną , kaip lietaus debesimis nuvagoto dangaus , spalvą. Kad ir kaip bebūtų keista akyse nesimatė nė vienas lietaus lašelis. Nė truputį. Tikriausiai todėl, kad tos pavargusios akys matė tiek, jog šitas nereikšmingas raštelis nebesukėlė per didelio liūdesio. Penki prisipažinimai... Penki vaikinai... Penki mėnesiai. Penki mėnesiai įdėtų pastangų pamiršti vieną vienintelį žmogų... Vieną vasarą... Bet Hana pamanė , jog geriau kentės vaikinų atstūmimą , nei bus kankinama to begalinio ilgesio .
Hana buvo penkiolikos metų mergina iš mažo miestelio, kurio pavadinimo šioje novelėje neminėsiu . Turėjo ilgus rudus plaukus, bei gaiviai melsvas akis. Deja, tos akys buvo beprarandančios gaivumą nuo kasdieninės depresijos. Mergina buvo aukšta ir per smulki savo ūgiui. Kompleksavo beveik dėl visko, iki tos nelemtos vasaros. Vis dėl to, Hana mano , kad jau geriau būtų kompleksavusi tada ir ateityje , nei draskytųsi dabartyje. Mergina buvo blyškios odos ir turėjo keletą strazdanėlių ant žandų. Turėjo labai mielą , raminančią ir nuotaiką pakeliančią šypseną. Ilgas kaklas gražiai nulietas, o smulkūs pečiai buvo tokie moteriški ir gležni, kad apkabinus stipriau buvo baisu sutrupinti merginos kaulus. Deja, moteriškais apvalumais Hana pasigirti negalėjo. Didelės krūtinės ji neturėjo, klubai taip pat nebuvo stebinantys šiuolaikinį jaunimą. Tačiau Hana buvo tyro veido ir gaiviai atrodanti mergina. Deja , visi tik ne ji pastebėjo , kad merginos gaivumas silpnai nyksta nuo šių metų vasaros pabaigos.
O kas gi tas mūsų Deividas? Smulkmena. Nereikšmingas vaikinas. Eilinis bandymas užmiršti vasarą, tačiau kaip ir visada - nesėkmingas. Jei plačiau apie jo išvaizdą... Na vaikinas nebuvo kažkuo labai išsiskiriantis iš dabartinės aplinkos, tiesiog paprastas gimnazijos mokinys kuris tik vieną sykį paprašęs Hanos sąsiuvinio, buvo įrašytas į jos „Pabandykime“ sąrašą. Skamba kvailai? Ir yra kvaila. Bet Hana tikėjo, kad vaikinams daug nereikia. Bet tada ji prisiminė , kad moteriškų apvalumų deficitas jos kūne gali būti viso to priežastis. Hanai nesvarbu dėl ko ji kažkam patiks, ar ką apie ją šnekės . Ji turi tikslą, yra užsispyrusi ir sieks jo. Deja, nemanau , kad jai pavyks...
Taigi Hana buvo, kaip supratote – užsispyrusi. Iš dalies buvo šiek tiek naivi, bet ir subrendusi ne pagal amžių. Klasėje ji buvo tas žmogus , kuris visada besijuokiančių apsuptyje ir linksminantis klasę. Hana buvo nesąžininga ir su savimi ir kitų atžvilgiu. Nors draugų jai rasti buvo nesunku, ji labai griežtai apibrėždavo draugo reikšmę , tad jos draugais nebuvo bet kas. Žmonėmis ji pasitikėjo, kaip ir jie ja. Hana buvo motiniška , mat užauginusi mažąją seserį priprato visais aplinkui rūpintis. Žinoma, žmogysta turėjo nusipelnyti jos dėmesį. Hana labai greitai įsižeisdavo, buvo jautri , retai mąstydavo blaiviai. Impulsyviai veikdavo sudėtinguose ir apmąstymo reikalaujančiose situacijose , tad prisivirdavo daug košės. Hanai patikdavo paslaptingi , uždari žmonės. Jai tai buvo tarsi iššūkis , priartėti prie žmogaus ir suvokti jį dar labiau. Hana vertino pasitikėjimą, deja , turėjo ir nuoskaudų , kai jį prarado. Taigi Hana nebuvo eilinė gimnazistė, ji buvo šiek tiek įdomesnė nei visi , bet paika kaip ir dauguma penkiolikmečių merginų.
Kad ir kaip bebūtų keista, Hana nebesvajoja apie meilę. Nes tikriausiai ją jau turi. Ir manau nenustebsite, skaitytojai , jei pasakysiu, kad tai vėlgi susiję su mūsų nelemtąja vasara. Nors , vasarai neatėjus Hana 80% savo gyvenimo svajojo. Apie viską. Žinoma daugiau nei pusė tų svajų buvo apie meilę. Štai ir pasirodė merginos naivumas. Kaip ir kiekvienas žmogus nepatyręs meilės jausmo, mano kad tai nuostabu . Ne . Ir manau, jei skaitytojas žino tai, supras Haną .
Taigi šita trumputė novelė ir bus apie meilę. Greičiau, apie Hanos meilę. Tikriausiai tai gali pasirodyti eilinis seilėjimasis apie paauglių susižavėjimus, bet... Jums spręsti. Matysime toliau, kaip įvykiai čia vystysis.
1 skyrius
Hana ėjo į mokyklą. Žingsniavo lėtais žingsniais. Kadangi ji gyveno mažame miestelyje , tai išvengti pažįstamų buvo sunku. Pasiekusi mokyklą , ji nusišypsojo. Ne dėl to , kad pasislėptų nuo liūdesio , ne. Ji buvo laiminga. Nežinia kodėl, žinot juk būna, kai žmogus laimingas be jokios priežasties. Tai gi ši diena buvo viena iš tų, kuri įpaišo vaivorykštę lietingoje dienoje.
Darant mokyklos duris jai prieš akis išniro Deividas. Nužiūrėjo Hanos veidą savo rudomis akimis ir suprato, kad jos akys nepatinusios. Vaikino veidą nutvieskė plati šypsena :
- Sveika, Hana ! – dar su tokia pačia šypsena šūktelėjo Deividas. Hana ramiai pakėlė akis ( kad ir kaip bebūtų keista, bet Deividas buvo aukštesnis už Haną ) ir pamačiusi Deividą šyptelėjo :
- Sveikas, Deividai . Šiandien geros nuotaikos , ką? – švelniai šaipėsi Hana.
- Na taip, - Deivido veidas iš kart paniuro . Prikandęs lūpą jis pratęsė – Nežinau, ar turėčiau tau tai sakyti, bet šiandien man patinkanti mergina eina su manimi į pasimatymą.
Hana prapliupo juokais. Deividas pasimetė , bet netrukus pradėjo juoktis kartu. Tada Hana tarė:
- Klausyk, Deividai, nevaržyk savęs tokiu atveju prie manęs. Smagu , kad tau reikalai klostosi gerai. O dabar bėk , manau ji tavęs jau ir pasiilgo. Dar pavydės, kad šneki su mergina kuri tau vakar liejo jausmus sąsiuvinio lape , - ir vėl tyrai nusijuokė ji. Deividas tik šyptelėjo, tada netikėtai apkabino Haną :
- Ačiū, Hana, - ir tekinąs nubėgo prie savo draugės. Hana liko stovėti šiek tiek apstulbusi, bet jos veidą papuošė vieno lūpos kampučio šypsnis . Apsisukusi , ji nuėjo link klasės ir apsikabino su visom draugėm. Pamojavo vaikinams ir įsijungė į pokalbį :
- Merginos, vakar žiūrėjot naują seriją? – paklausė viena iš klasiokių.
- Kokio serialo ? – susidomėjo antroji.
- Na to, kur užvakar prasidėjo, kaip jis ten... – užsimąstė pirmoji. Ir antakis jos veide šiuo atveju vaidino tikrai didelį vaidmenį. Klasiokės sukrizeno pamačiusios jos tokią mimiką.
- Koks skirtumas, Kamile, - bekrizendama pasakė antroji klasiokė. Hana taip pat nusišypsojo dėl tokios jaukios atmosferos klasėje. Staiga atėjo mokytojas :
- Vaikai, sėskitės į vietas , - žemu tonu tarė jis. Prasidėjo istorijos pamoka. Pamoka buvo apie Naujuosius Laikus, Tarpukarį ir kitus dalykus , kas nekvaršino šiuolaikiniam paaugliui galvos.
Skambučiui nuskambėjus , mokiniai pakilo iš suolų ir susirinkę knygas keliavo iš kabineto. Viena Hana neskubėjo išeiti , nes jautėsi šiek tiek pavargusi. Griozdiškai susidėjusi knygas , plačiai nusižiovavusi išsliūkino iš kabineto. Vos pramerktomis akimis ji slinko koridoriais ir aukštais ligi sekančios pamokos kabineto. Staiga viskas akyse aptemo , kūnas lyg ir palengvėjo, knygos iškrito ant žemės ir mergina neteko sąmonės. Galvą užplūdo prisiminimai ... „Tau reikia daugiau valgyti, Hana...“ „...sugadinsi savo sveikatą...“ „Hana, ar tu miegojai..?“ Jūros bangų ošimas, žuvėdrų rypavimas, ir smėlis tarp pirštų. Ranka glostanti galvą , didelis žmogaus glėbys ir skanių kvepalų aromatas... Vasara.. „Ha..na..“ „Ha..“ „Hana..“ Staiga Hanos akys atsimerkė :
- HANA ! Hana, po velnių . HANA ! O ji atsimerkė ! Sesele, ar jai viskas bus gerai?! – rėkavo vyriškas balsas. Hanai buvo sunku išžiūrėti , kas taip panikavo, mat visas vaizdas jei tebuvo kažkokios neaiškios spalvų masės mišinys. Staiga jai pasivaideno, vienas žmogus ir ji sucypė nesavu balsu.
-HANA ! O brangus Dieve, sesele, kas po velnių jai darosi? – panikos kupinas balsas toliau rėkavo mokyklos koridoriuose . Mokinių ratas vis didėjo prie incidento vietos . Seselė ramiai atsakė :
- Vaikine, padėk man ją nugabenti iki mano kabineto. Mes turim apžiūrėti ir ji turi pagulėti. Mano manymu tai silpna anemija, tikriausiai miego trūkumas .
- Supratau , - nežinomasis užsikėlė leisgyvę Haną sau ant nugaros , jos rankas uždėjo jam ant pečių ir tvirta laikydamas jos kojas ramiai atsistojo. Nešti reikėjo į antrą aukštą, bet tai nebuvo kliūtis. Hana nesvėrė daug. Jos blyškus veidas gąsdino mokinius, nes jei nežinotume jog čia Hana, tai pamanytume , kad mergina tikrai mirusi.
Seselės kabinetas . Šiltame kambarėlyje apkamšyta lovoje gulėjo Hana. Miegojo , mat paskutinėmis naktimis beveik nebuvo bluosto sumerkusi . Ramiai pramerkusi akis , ji nelabai suvokė kur randasi. Po truputį besinaudojanti savo juslėmis ji pradėjo čiupinėti paklodes ir įkvėpti daugiau oro , kad pažinti kvapus :
- Gerai, jaučiu daug medžiagos... Taip , taip, aš lovoje... Bet kur..? Kvapas... O Dieve, vaistai.. Ta baisi smarvė... Negi aš? Negi aš ligoninėje..? Ne... Per tylu, - taip jai garsiai bemąstant prasivėrė durys. Įėjo seselė:
- Hana, kaip jautiesi?
- Sakyti tiesiai šviesiai ?
- Jei paklausiau nuoširdžiai , tai ir tikiuosi nuoširdaus atsakymo , Hana.
- Jaučiuosi prastai. Skauda galvą, man silpna ir po velnių kur aš randuosi?
- Hana, laikiau tave šiek tiek protingesne. Mergyt, jei šneki su manim, kur gali būti?
- Išvis , kas jūs? – balso neatpažindama Hana domėjosi.
- Aš – Indiana Džounsas.
- Ne vieta ir ne laikas humorui, poniute , - bandydama įgelti burbėjo Hana.
- Na, manau pokalbio metu tavo rega jau turėjo atsigauti. O jei tu tingi atsimerkti, tai manau turėtum suprasti, kad aš – mokyklos seselė.
- Supratau , - numušta savo pačios gėdos Hana nusisuko į sienos pusę , dar stipriau užmerkusi akis pritarė, - manau man dar reikia pailsėti.
- Žinoma . Ai beje tavo brolis grįžo į darbą , tad nepasiliko čia – kartu su tavimi.
- Mano brolis ?! – springo žodžiais Hana.
- Na taip, o kas yra?
- Aš neturiu brolio ...
- Kas per ? Bet jūs buvot tikrai panašūs . Ir kaip išvis ne mūsų mokyklos vaikinas, galėjo žinoti , kas tau nutiko. Bet jis atrodė vyresnis už gimnazistus šioje mokykloje... – susimąsčiusi burbėjo seselė. Staiga Hanos mintyse pasigirdo žodžiai kuriuos ji senai norėjo pamiršti : „Aš tave saugosiu“ . Ji staigiai atsimerkė :
- Ar vaikinas turėjo randą ant kairės rankos ? – su panika akyse paklausė seselės.
- Na , aš tikrai nenužiūrinėju žmonių rankų be rimtos priežasties , Hana. Nepyk, bet neatkreipiau dėmesio. Tą minutę – tu buvai mums svarbiausia.
Hana prikando lūpą. Tada vėl nusisuko miegui. Akys lengvai merkėsi ir sapnas prasidėjo.
Damn I hate to upload stuff.
Comment