valtiel fiction

Collapse
X
 
  • Laikas
  • Rodyti
Clear All
new posts
  • valtiel
    Narys


    • 2012 04 12
    • 82

    valtiel fiction

    Nusprendžiau ir aš su atitinkama nuotaika ką nors parašyt. Negaliu nuslėpti savo meilė rašymui. Laukiu komentarų bei protingos kritikos.




    Ryškiai šviečia saulė
    Degindama savo pačios sukurtus šešėlius
    Pavasarį
    Atsakyk, prašau, kodėl man taip blogai
    Pavasarį
    Kodėl fragmentai liejasi man prieš akis
    Paaiškink man, kas aš esu
    Man įdomu, ar paslaptingas aš,
    O gal tik paprastas kvailys
    Nesusigaudantis Žemės sistemoje
    Nesuprantu.


    Šiandien nepratariau nė žodžio
    Todėl ir klausiu, ar principingas
    Gal nuotaikos veikiamas žmogus?
    Bet jei nuotaiką veikia oras,
    Viskas yra kitaip
    Bet kaip? Ar kas nors nurodė?
    Ar mes turime ieškoti?
    O ar verta? Ar atsakymas yra?


    Šiandieną aš apsaugosiu save
    Nuo savęs
    Pavasarį
    Ryškiai šviečiant saulei
    Apsaugosiu tave nuo savęs
    Kad netektų rankioti skeveldrų
    Nes aš noriu gyventi
    Noriu kentėti, džiaugtis, verkt
    Juoktis.
    Su tavim.
    Kai šviečia saulė.
  • Light
    Rimtas forumo narys

    • 2007 03 31
    • 161

    #2
    Prisipažinsiu nesu nei poetas nei vertinti poezijos moku, bet gaila kai kažkas laukia komentarų darbo įdėjęs ir visi svolačiai tyli... Na man nelabai patiko šitas eileraštis, bet manau jis neprastai rimijuosi ir gal tau reikia žodžių ir temos ieškot kuri tave kaip žmogų geriau atskleidžia. Manau reikia vengt abstrakčių rimų.

    Comment

    • valtiel
      Narys


      • 2012 04 12
      • 82

      #3
      Dėkui už komentarą. Tikrai nesu profas, kas yra aišku iš mano eilių, tiesiog kartais užėjus nuotaikai norisi ką nors parašyt. Išties, visiškai nesistengiau, kad eilėraštis turėtų griežtą rimą, labai nenoriu būti tapatinamas su Maironiu.

      Parašytas per keletą minučių naujas minčių kratinys:


      Aš vaikštau vienas

      Sušalęs ir vienas. Velkuosi nesibaigiančiu pilku grindiniu. Tolumoje matyti katedra. Bažnyčia. Bet aš netikiu jokiu kitų žmonių dievu. Aš pats esu savo dievas. Aš savo gyvenimo kalvis. Staiga, kažkur netoli prasliūkinus kiemsargiui, suvokiu - aš esu kažkas. Skaičiai, ligų statistikos, diagnozės, kaulai, mėsa... Šalta. Lendu į požeminę perėją. Atsiduriu tamsoje. Į mane stačiai eina tobulas moters siluetas. Čia vis dar yra kažkas gražaus. Pagalvojus, yra kažkas, dėl ko verta gyventi. Gal tai tik iliuzija? Gal melas? Kas nėra melas? Ar prasmė yra surasti prasmę beprasmybėje? Ar tokia absurdiška yra realybė? Tikroji tiesa, kurią tėvai slepia nuo vaikų, iškart šiems gimus, iki jie patys išsiaiškina, kas ir kaip? Ar esmė pasiduoti? Susitaikyti?

      Iš visų jėgų patraukiu sunkias duris. Įeinu į mėlyną pasaulį. Kitokią realybę. Pasikeičia juostelės, kurią nešiojau jau antra diena, spalva. Ji tapo oranžinė. Pasikeitė mano rankos, išnyko venos. Čia kažkas sėdi. Sėdi tyliai ir kenčia. Aš niekada nepajausiu svetimos kančios.

      Šis pavasaris niekada neateis. Pasakiau, ir apkurtau nuo griaustinio.

      Comment

      • valtiel
        Narys


        • 2012 04 12
        • 82

        #4
        Paskutiniu metu pajutau kažin kokį įkvėpimą, kokio jau seniai nejutau. Nutariau pabandyti rašyt kažką rimčiau, nei eilėraštuką ar padriką minčių lietų. Gal tai bus tik trumpas pasakojimas, gal išsiplėtos į kažką daugiau (idėjų ir minčių aš turiu). Bet kol kas nenoriu nieko per daug spoil'int, kad neprižadėčiau per daug. Sau.

        Tai, ką šiandien, aplankius įkvėpimui, per labai trumpą laiką, pavyko parašyti:

        Kol kas tai neturi jokio pavadinimo.



        Šiaurinis rytų polius tą dieną žvarbėjo. Buvo šalta. Stipriai snigo. Tolumoje spindėjo šiaurės pašvaistė. RES sektorius sukruto. Tądien buvo jaučiama didesnė sumaištis nei bet kada. Iš centrinio pastato žygiavo žmonės. Apsitaisę visi kaip vienas: kamufliažinėm liemenėm, bei baltom kelnėm. Kai kurie jų buvo su kepurėm, kiti – su galvos apdangalais. Visi jie buvo nusiteikę vienodai. Visi jie jautėsi taip pat. Centrinės būstinės kieme jau buvo paruošti beveik visi RET aparatai. Dideli, beveik penkių metrų dydžio sutvėrimai. Apsnigti, ir ilgą laiką buvę apleisti, dabar jie veiks ilgai. Sniegas melancholiškai krito ant gigantiškų robotų galūnių, vėliau ištirpdamas, po savęs lyg prisiminimą palikdamas drėgną laukelį. Žmonės iš lėto ėjo link jų. Tai buvo didingas vaizdas. Ir šiaurinis rytų polius šį vaizdą užfiksavo, visa aplinka, savo didinga atmosfera, nesibaigiančiu sniego kritimu, bei ūžiančiu vėju, įamžino šį begalinio vyksmo reginį. Ant centrinės būstinės stogo stovėjo dar keletas žmonių. Visi jie buvo apsitaisę geriau, šiuo atveju derėtų sakyti, šilčiau, nei kiti apačioje besivelkantys objektai. Vienas jų, su žiūronais akylai stebėjo šiaurinio poliaus panoramą. Be pilkšvai mėlynos spalvos nesibaigiančios sniego jūros jis nematė nieko. Kitas, šalia jo stovintis žmogus, rodėsi, vienintelis iš čia esančių buvo laimingas. Jis šypsojosi. Pasitikintis savimi žvilgsnis išdavė jo pranašumą prieš kitus. Jo pranašumas buvo žinojimas. Lėtai iškvėpdamas žvarbų orą, jis pakėlė galvą aukščiau. Jo veidas surimtėjo.

        - Prasidėjo karas.
        Tarė jis, ir vėl nusišypsojo, jausdamas žodžiu nepaaiškinamą vidinę ramybę, pasitenkinimą tuo faktu, jog jis turi galios, visko pradžioje, tai konstatuoti. Taip, stipriausiai jis jautė neribotą galią. Galią, keisti pasaulį. Jėgą, kuri jau buvo įsiviešpatavusi šio žmogaus viduriuose. Smegenyse. Galią, kuri, tarsi kodas, užprogramavo visas kūno ląsteles. Visu savo kūnu šis padaras jautė jėgą.

        - Metas pokyčiams.
        Vėjas taršė jo plaukus, ūsus, bei barzdos plaukelius. Iš kišenės išsitraukęs cigaretę, jis prisidegė ją. Godžiai užsirūkė, per burną, kartu su žvarbiu oru išpūtė pilkus, permatomus dūmus, kurie, tarsi gyvatė, susirangė viršum jo, sudarydama kažkokį, nepaaiškinamą siluetą.

        Staiga pasigirdo galingas džeržgiantis maurojimas. RET. Lyg legendose ir mituose minimi kolosalūs monstrai, jie kėlėsi nuo žemės. Iš lėto. Sniego gabalai krisdavo nuo jų korpusų ir tėkšdavosi į žemę. Sudaryti iš sudėtingiausių mikroschemų, bei mechaninių dalių šie padarai leidosi būti valdomi. Maurojimai tęsėsi, su lyg paskutinio robotu atsikėlimu. Dvikojai plėšrūnai, karo vienetai. RET būrys pradėjo žygiuoti. Kaip ir įsijungė, kėlėsi, taip ir žygiavo - lėtai. Jie ėjo pirmieji, už savęs palikdami daugybę kitų, savo pareigas garbingai atliekančių karių. Griausmingai, bet kartu didingai jie visi ėjo į karą. Karą, kuris lygus visiems. Visi puikiai nutuokdami savo lemtį, lyg Sizifas, oriai ėjo į pražūtį.

        Prasidėjo karas.

        Comment

        Working...