"1+1 = 2, atsimink tai, prašau"

[wajietaus]

pabandyk sukurt anime labai tingisi skaityti
O siaip nesustok rasyt, pravercia veliau as pats megstu kartais mintyse ka nors sukurti, bet rasymui pritruksta laiko ir neiseina taip kaip galvoji mintyse

[xAmaya]

Šitie komentarai taip glosto man širdį, kad negaliu... Didelis ačiū!!!

Oi, aš mintyse tiek tų istorijų prikūrus, kad išeitų sočiai anime, tačiau tinginystė daro savo...

Na va, tęsinys (tiesa, ganėtinai trumpas ):


III.
Po dviejų savaičių.

Deividas.

Archeopteriksas, gyvenęs tuo pat metu kaip ir dinozaurai, turėjo ropliams būdingų bruožų: dantis bei roplišką uodegą. Kartu jis buvo labai panašus ir į paukščius: kūnas apaugęs plunksnomis, nemaži sparnai ir snapas. Tačiau vis dar nėra tiksliai žinoma, ar Archeopteriksas galėjo skraidyti ar bet jau sklandyti, nors iš jų ir išsivystė dabartiniai paukščiai, kaip matote ketvirtajame pavyzdyje.
Štai ką aš turėjau pasakyti įžangoje. O tai buvo tik įžanga. Mintyse viską kartojau vėl ir vėl. Per matematiką gavau pastabą už nesekimą.
Jau pasiekiau trisdešimties pastabų ribą, hmmm...
Tačiau man tai nerūpėjo. Negalėjau padaryti nė menkiausios klaidos ir nuvilti Emilijos. Šyptelėjau sau. Taip. Aš jos nenuvilsiu.
- Ar tu viso proto? Ar turi įsivaizduojamą draugą? – įgėlė Karolina. – Nuo tada, kai susidėjai su ta šliundra, elgiesi lyg paskutinis atsilikėlis.

Emilija.

Mestelėjau žvilgsnį į Deividą, kad šis nekreiptų dėmesio į Karoliną. O jis tėškė į mane plėšrūnišką žvilgsnį, jo akyse įniršis kunkuliavo lyg lava ugnikalnyje, kuris tuoj tuoj išsiverš. Ir išsiveržė. O būtent šią pamoką mokytojos klasėje nebuvo.
Deividas kone pašoko iš savo vietos ir žaibo greitumu atsidūrė prie Karolinos suolo. Griebė jos kuprinę ir, nuėjęs prie lango ir jį atidaręs, sviedė lauk. Ji buvo prasegta, daiktai išsilakstė. Klasė tarsi apmirė. Nei vienas neišdrįso šokti priešais įniršusį Deividą.
O man burna išdžiūvo. Tokio jo dar niekada nemačiau. Paskutiniu metu jis buvo toks švelnus ir malonus – nors prie žaizdos dėk.
Deividas šiurkščiai griebė Karoliną už rankos ir, staigiai trūktelėjęs, pastatė ją ant kojų. Iškėlė dešinę ranką, ruošdamasis skelti antausį. Ir skėlė.
Šlykštus garsas.

Karolina.

Jis man trenkė. Deividas Larknys man trenkė.
Jaučiau kylančias ašaras, tačiau joms pasiveržti neleidau. Tok jau ne dabar, visų akivaizdoje. Ypač tos šliundros akivaizdoje. O ji... Ji tuo pasinaudojo! Apkabino Deividą!
Mano Deividą!
Aš dar tau atkeršysiu, šliundra. Tu tik palauk.
O dabar man reikėjo ledo ir savo daiktų.

Emilija.

Visą ilgąją pertrauką bei trečią pamoką Deivido ir Karolinos nebuvo – jiems teko eiti aiškintis direktoriui.
Man bus labai įdomu sužinoti, ką jis sakė. Kai Deividas grįžo, buvo istorijos pamoka. Jis atsisėdo prie manęs ir atrodė toks pavargęs ir sugniuždytas, jog mano pyktis kaip mat išgaravo. Padėjau ranką jam ant peties ir jis atsisuko.
- Kaip sekėsi? – paprastai paklausiau.
- Gerai, - jis melavo. – Nieko baisaus.
Taip, tu skėlei antausį merginai. Reikėtų pakeisti temą.
- Kaip dėl projekto? – paprastai paklausiau.
- Kodėl klausi? Žinoma, jog nepabėgsiu, - trumpą akimirką atrodė nusigandęs, – Tekstą juk moku.
- Malonu girdėti.

Emilija.

Taip žavėjausi juo, taip žavėjausi... Netgi sugebėjau užmiršti keletą savo teksto sakinių. Kalbėti reikėjo daug, nes pristatinėjom projektą visai mokyklai ir keletui svečių. Mano nuostabai, Deividas pasakė netgi tas eilutes, kurias užmiršau.
Jis išmoko ir mano tekstą... Jis nuostabus. Tiek daug mokėsi dėl manęs... Netgi man atrodė, kad čia per daug teksto, bet jis...
Jis pasikeitė. Mano dėka.
- Dešimt, - sušnabždėjau sau, kai jau leidome kitiems rodyti jų skaidres, o patys atsisėdome į savo vietas.
- Kažką sakei? – paklausė Deividas.
- Ar tu išmokai ir mano tekstą?
- Aha, - kvailokai nusišypsojo jis. – Beje, Emilija.., - dabar jis nervinosi. – Ar... Tu...
- Tyliau, - sudrausminau
- Norėtum... Ar būsi mano mergina?? – greitai išpyškino.
„Netinkama vieta ir netinkamas laikas“ – sakė protas.
O pilve skraidė drugeliai ir širdis, rodės, tuoj iššoks iš krūtinės. O Deivido akys žiūrėjo kažkaip ramiai ir rimtai.
Mergina... Jo mergina...
Deivido mergina.
Prasižiojau atsakyti.

[VaniLLa]

Taip negalima elgtis... Tokioj vietoj nutraukt... Ką gi,teks palaukt. Man ta Karolina patinka - vandens drumstėja, ką ji padarys? Autore mažiau tingėkit, publika laukia xD

[wajietaus]

dont push it
let it flow

[xAmaya]

Gerai, gerai, neversiu laukti ilgai, tad štai ir tęsinys :


IV.

Birželis.

Deividas.


- Vajė, vajė! Dar tik birželis, o jau šitaip karšta! – kone prilipau prie džinsų. Ir kam aš šiandien juos apsimoviau?? – Ei, duok atsigert, - paėmiau iš Dovydo mineralinio buteliuką ir godžiai atsigėręs buteliuką grąžinau.
- Žinai, galėjai paprašyt gražiai! – suirzo jis, bet gera nuotaika kaip mat grįžo. – Ei, ką paruošei Emilijai?
... Ką?
- Taigi šiandien jos gimtadienis. Mačiau per Tamo.
- O šūdas...
- Susimovei, brolau.
- Tu man net ne brolis, - atšoviau, - Dar ne per vėlu. Pasakyk Emilijai, jog aš jai parašysiu. – ir griebiau savo kuprinę.
- Ei, kur tu?
O aš jau moviau pro duris.

Deividas.

Kas jai patiktų, kas... Ne papuošalai... Gal kokią enciklopediją? Ne, ji turi kone visas šio miesto enciklopedijas. Aš rimtai.
Sustojau atsikvėpti ir įsispoksojau į žemę. Kodėl aš jos nepaklausiau? Kodėl aš iš vis užmiršau jos gimtadienį?!
Apsidairiau. Jau apėjau visas parduotuves. Norėjosi plakus nuo galvos nusirauti. Privalau ką nors padovanoti Emilijai. Tačiau ką?
Mano dėmesį patraukė plakatas ant stendo. Jame į anoreksikę panaši pana sėdėjo ant kalvos su kažkokiu neūžauga ir iškylavo,
Staiga man į galvą šovė mintis. Geniali mintis.
Iškyla ant mokyklos stogo.

Emilija.

Kai ėjau namo ir plepėjau su Dovydu, nes jam buvo pakeliui, gavau SMS nuo Deivido (jis praeitą mėnesį įkalbėjo mane nusipirkti telefoną, tad taip ir padariau).
„Šiandien 20:00 ateik prie pagr. mok. įėjimo. Šeštame gėlių vazone rasi raktą.. Užlipk į trečią aukštą ir ten po spintelėmis rasi raktą, kuriuo atrakinsi įėjimą ant stogo. Kai užlipsi, ten tavęs lauks staigmena“.
Priglaudžiau telefoną prie krūtinės.
Jis nepamiršo.

Deividas.

18:45.
Dar turiu sočiai laiko. Tortą nupirkau, gėlių irgi. Nuostabu. Nuspendžiau parūkyt, tada susitvarkyt ir eit. Prisidegiau cigaretę ir atsisėdau ant suolelio prie daugiabučio.
Berūkydamas pamačiau Silviją su Eriką, Karolinos padlaižes. Jos atrodė persigandusios.
- Deividai! Ačiū Dievui, tu čia! – lengviau atsiduso Erika.
- Juk aš čia gyvenu. Ko norit? – jos mane nervino.
- Karoliną pagrobė! Tas pagrobėjas ją nuskriaus, jei tu jai nepadėsi! – prabilo Silvija ir vos neapsiverkė.
- Labai juokinga, - atkirtau.
- Mes rimtai, Deividai! Prašau, padėk!
Pažiūrėjau į telefoną. 18:59. Spėsiu.
Užgesinau cigaretę ir nusekiau tas dvi višteles.

Deividas.

Tai buvo senosios gamyklos rūsys. Kai Erika įjungė žiebtuvėlį, pamačiau Karoliną, ji buvo pririšta prie stulpo.
- Atėjai! – nudžiugo ji.
Pala, kažkas čia negerai.
- Ei, o iš kur jūs žinot, kad Karolina čia? – paklausiau.
Erika ir Silvija žaibo greitumu parbloškė mane ant žemės ir surišo. Iš kur pas anoreksikes tiek jėgos?! Bandžiau ištrūkti, suplėšyti virves, tačiau bergždžiai. Mane, besimuistantį, nutempė prie to pačio stulpo, kur buvo Karolina ir pririšo mane ten, o Karoliną atrišo. Ji atsistojo ir išsiviepė.
- Ko norit? – iškošiau pro dantis.
- Įkliuvai, balandėli, - dar labiau išsiviepė Karolina. – Bus graži dovana Emilijai, ką manai?
- Tu kal-
Visos trys nusijuokė.
- Gal paryčiais ir ištrūksi. O vargšė šliundra tavęs lauks.
Jos dar pakikeno ir išėjo.
Tos... Tos...

Deividas.

Kažkaip sugebėjau išsitraukti mobiliaką.
19:40.
Privalau ištrūkti, Dar spėčiau laiku. Pabandžiau išsitraukt peilį, tačiau niekaip neišėjo. Trenkiau galvą į stulpą. Iš pykčio.
Aš toks beviltiškas.

Emilija.

Sėdėjau ant mokyklos stogo ir žiūrėjau į žvaigždes. Mintyse jau dvyliktą kartą kartojau žvaigždynų pavadinimus. Iškėliau telefoną priešais save. 20:45. Kurgi tu, Deividai... Gerai, dar palauksiu penkiolika minučių, o tada jau tikrai eisiu.
Telefonas vos neiškrito iš rankų, kai išgirdau balsą.
Tai buvo Dovydas.
- Ėjau pro šalį ir pamačiau tave čia vieną, tai pagalvojau, gal kas atsitiko.., - jis pasikasė galvą ir atsiduso. – Jis tave paliko ant ledo, ar ne?
- Kodėl taip sakai? Gal jis nebeturi sąskaitoj ar ką.
- Tai kad mačiau jį einantį su Karolinos draugėmis.
Atsistojau ir nubėgau, nors bėgti buvo taip sunku...

Deividas.

Atsisėdau prie Emilijos norėdamas pasiaiškinti, tačiau susidarė toks įspūdis, lyg aš jai neegzistuočiau. Kažkaip ištvėriau tylėdamas (lėktuvėlių svaidymas tikrai padeda atsipalaiduoti). Kai po pamokos klasė ištuštėjo, Emilija išėjo priešpaskutinė. Sustabdžiau ją pagriebęs už riešo. Ji atsisuko į mane ir jos skausmo kupinas žvilgsnis tarsi prikalė mane prie žemės. Paleidau jos ranką.
- Aš tavęs nepažįstu, - šaltai ištarė ir išėjo.
Pajutau šaltą Dovydo ranką ant peties. Atsisukau. Jis ir vėl persidažė plaukus. Šįkart – į kaštoninius su raudonomis sruogomis.
- Žinai, šįkart atrodai baisiai, - įgėliau jam.
- Ėjai padėti tai vištai, kai Emilija sėdėjo ten viena ir šalo? Man atrodo, jei nebūčiau ėjęs pro šalį, ji būtų ten sėdėjusi visą naktį. Ką sau manei? Ji tavo mergina, Deividai, ar tu suprasi pagaliau? Negi tau kažkokios vištos yra svarbesnės už ją?
Klausiausi pamokslo dar geras penkias minutes ir po kiekvieno Dovydo žodžio vis geriau suvokiau savo kaltę.
- Nežinojau, kad emo gali pasakyti kažką... Tokio.
- Klausyk, aš tik bandau padėti vargšei mergaitei. Negaliu žiūrėti kaip tu su ja elgiesi. Na, gal prie jos ir elgiesi maloniai, bet... Hm, kad ir rūkymas. Pažadėjai jai, kad mesi, ar ne? Kiek jau laiko praėjo? Du mėnesiai? Tu nė nesistengei! - jis piktai atsiduso. – Per ilgai tylėjau. O aš galvojau, jog tu nuovokesnis, Deividai, - jis, trinktelėjęs durimis, išėjo.

Deividas.

Kaip čia geriau atsiprašius Emilijos, kaip... O ji net į mane nepažiūrėjo. Ir vėl prie jos jaučiausi kaip prie tos paprastutės, man nepažįstamos Mažosios Visažinės.
Negalėjau to tverti. Tiesiog negalėjau.

Dovydas.

Aaaaaah! Tas idiotas Deividas! Jis išdrįso eiti su vištomis ir palikti Emiliją šalti ant stogo!
Nedovanotina.
Man tikrai buvo gaila Emilijos. Aš tikrai geriau ja pasirūpinčiau. Reikia pabandyti, kol dar ne per vėlu.
Prispaudžiau delną prie riešo. Kada aš spėjau įsipjaut??
Reikėtų liautis tą darius, tačiau kitaip man neišeidavo.

Dovydas.

- Ei, palauk! – pašaukiau Emiliją ir ji sustojo. Gerai.
Pribėgau prie jos ir pradėjome eiti vienodu žingsniu.
- Atsiprašau už vakar. Net nemaniau, jog Deividas galėtų šitaip pasielgti.
- Ne, viskas gerai. Bent jau sužinojau tiesą, - pasakė ji, žiūrėdama kažkur į šoną. – Šiaip ar taip, ačiū tau. Tu geras draugas, Dovydai.
- Geras, tu čia apie mane? – nustebau.
Ji linktelėjo ir šyptelėjo.
- Juk žinai, kad pagelbėčiau, jei ką, - atsidusau ir pasukau savo namų link, - Iki.
Ji dar kartą linktelėjo ir pasuko į kitą pusę.
Puiku, man sekasi.


Dovydas.

Baigiau džiovinti plaukus ir pažvelgiau į veidrodį. Balta su šviesiai mėlynomis sruogomis man tinka. Gerai.
Apsivyniojau rankšluostį ir pasiėmęs nešiojamąjį kompą, atsisėdau prie vonios ir pasidėjau kompą ant kelių.
Atidariau „Skype“. O, Emilija online. Parašiau jai „sveika“ ir ji greitai atrašė. Pasiūliau pakalbėti. Ji sutiko. Užsidėjau ausines su mikrofonu ir paskambinau.
- Tai dar kartą labas, - pasisveikinau vėl. – Ką veiki?
- O kaip tau atrodo? – gana atšiauriai į klausimą atsakė klausimu, tada porą sekundžių patylėjo ir vėl prabilo, - Ak, atleisk.
- Niekis. Ei, o ar Deividas tau skambino?
- Ne, neskambino. O ir aš jam ne. Vis dar negaliu patikėti jo poelgiu. Taigi... Ką tu veiki?
- Žinok, sėdžiu vonioj.
- Tu... KĄĄĄ??
Prunkštelėjau.
- Sumažink decibelus. Aš ne nuogas. Ir ne, aš nesipjaustau, - jau pabodo visiems sakyti, jog emo vonioje prausiasi kaip ir visi normalūs žmonės.
- Šįkart... Patikėsiu tavimi, - jos balsas pralinksmėjo.
Kalbėjomės dar gerą valandą apie įvairius menkniekius. Reikia kur nors ją pakviesti.
- Ei, norėtum rytoj pašaudyt lanku šaudykloj?
- ...
- Emilija? Tu ten?
- Taip, gerai. Ateisiu pas tave.
Ž O, jau pamaniau, kad užmigai. Gali ateiti.., - akimirką pamąsčiau, - Hmm... Devintą ryte.
- Ateisiu.
Dar truputį paplepėjom ir ji atsijungė nuo „Skype“.
Nukėliau nešiojamąjį nuo kojų ir apšlaksčiau jas vandeniu nes, kol plepėjau su Emilija, kompas įkaito.
Rytoj bus smagu.

[Light]

Na tikrai iš kur pas anoreksikes tiek jėgos? Dar veikėjas ne iš silpnųjų neįtikinano manęs tas. Kodėl jis negalėjo paskambint jei mobilų išsitraukė? Vnž muilo opera, bet šiuolaikiška ir visai pakenčiama.

[xAmaya]

Na tikrai iš kur pas anoreksikes tiek jėgos? Dar veikėjas ne iš silpnųjų neįtikinano manęs tas. Kodėl jis negalėjo paskambint jei mobilų išsitraukė? Vnž muilo opera, bet šiuolaikiška ir visai pakenčiama.

Nes turėjau visai kitokių idėjų, tad jei Deividas būtų paskambinęs, viskas būtų išėję ne taip, kaip norėjau.. >_> Tai vat.

[xAmaya]

Taip negalima elgtis... Tokioj vietoj nutraukt... Ką gi,teks palaukt. Man ta Karolina patinka - vandens drumstėja, ką ji padarys? Autore mažiau tingėkit, publika laukia xD

Kaip pastebėjau, visiems įdomiausi būna blogiečiai, tad kitą kartą teks sukurti jų daug XD

[xAmaya]

Na va, čia jau paskutinė dalis... :

Deividas.

Šūvis.
Nulis taškų.
Šūvis.
Penki taškai.
Šūvis.
Dvidešimt taškų.
Šūvis.
Nulis taškų.
Įstačiau kitą strėlę ir įtempiau lanką. Pajutau vėsią ranką ant peties, tad lanką nuleidau ir atsigręžiau. Mokytojas. Man tas jo žvilgsnis nepatiko. Nieko gera nežadantis žvilgsnis.
- Deividai, - pusiau nusivylusiu balsu tarė jis, - Norėjau tave siųsti į varžybas Vokietijoje, bet šiandien pasirodei prasčiau už naujokus. Gal vietoj tavęs reikėtų siųsti Edviną su Ana?
Negalėjau patikėti tuo, ką jis pasakė. Tai – mano svajonė. Mano, ir tik mano! Ir niekas iš manęs tos svajonės neatims!
Atsukau mokytojui nugarą ir šoviau į taikinį.
Šimtas taškų.
- Man patinka tavo požiūris, - lyg ir pagyrė mokytojas, - Gerai, važiuosi tu ir Rajanas.
- Juk tas japoniukas mokosi tik pirmus metus, - nusistebėjau.
- Jis gabus. Be to, būtų įdomu pažiūrėti, ar jis tave įveiktų. Gerai, nebetrukdysiu. Gali eiti, jei nori, bet norėčiau, kad dar pasitreniruotum, - baigė jis ir nuėjo šalin.
Giliai įkvėpęs, atsidusau ir įtempiau lanką.
Ir tada išgirdau balsus, kurių tą akimirką mažiausiai tikėjausi. Pasitaisiau kimono ir apsimečiau, jog jų nepastebėjau.
Dovydas, tas šunsnukis... Su Emilija. Mano Emilija.
Žinojau, kaip įskaudinau Emiliją, bet tai dar nereiškė, jog aš ją metu, po velnių!
Stengiausi tvardytis, tikrai.
Pastojau jiems kelią. Emilija pasisveikino.
- Ar aš sakiau, kad metu tave? – iškošiau pro dantis.
- Aš irgi tavęs nemetu, Deividai, - ramiai tarė ji.
- Tai kaip tada paaiškinsi visa šitai? – rankomis mostelėjau į ją ir Dovydą.
Dovydas vyptelėjo, o Emilija prisiglaudė prie manęs ir įsikniaubė į mano kimono.
- Aš visą naktį apie tave galvojau! Galvojau, kad tu supykai, nes neatsakinėjai į mano skambučius...
Pajutau, kaip kimono sušlapo ir mano pyktis kaipmat išgaravo. Paglosčiau Emilijos galvą ir sviedžiau pergalingą žvilgsnį į Dovydą.
O jo išraiška buvo neįskaitoma. Dovydas nusisukęs pamojo man ir išėjo.
- Ei, atleisk. Pasikarščiavau. Nėra reikalo verkt. Žinai, ką? Vakare ateik pas mane. Juk tavo gimtadienio tai dar neatšventėm.
Ji taip smarkiai mane apkabino, kad net žioptelėjau.

Deividas.

Uždegiau žvakes. Kambarys pakvipo braškėmis. Dar kartą nužvelgiau stalą. Vaisių salotos, vaisių tortas, vaisiai, vaisiai, vaisiai... Ta žvakių šviesa ir šitaip papuoštas stalas atrodė gana banaliai, tačiau man patiko, tai Emilijai patiks dar labiau.
Dėl to teko sutvarkyti visą chaosą, viešpatavusį mano kambaryje ir stalą perstumti į vidurį. Kambario kampe į krūvas sustačiau visus savo kompiuterinius žaidimus. Net nežinojau, jog turiu tiek daug.
Tėvas šiąnakt dirba, tad su Emilija būsim vieni. Puikumėlis.

Deividas.

Ji atrodė nuostabiai. Vilkėjo lengvą vasarinę suknutę, kuri tobulai jai tiko. Tikėjausi, kad pasidažys, bet to nepadarė. Užtat kvepėjo ji saldžiai, daug saldžiau negu įprastai. O gal tai buvo tik mano vaizduotė. Na, ne esmė.
Paėmiau ją už rankos ir šnabždėdamas „su gimtadieniu“, nuvedžiau ją prie stalo. Ji aiktelėjo iš nuostabos.
- Tai tu čia viską suruošei? – paklausė žavėdamasi. Man patiko jos reakcija.
- Taip, pats, - išsišiepiau ir taip pat atsisėdau prie stalo. – Vaišinkis. Žinau, kaip mėgsti vaisius, tad mėsos čia nė su žiburiu nerasi.
Emilija pradėjo smaguriauti. Paėmiau ananaso skiltelę ir atsikandau.
Visai skanu.

Dovydas.

Peilio ašmenys perrėžia mano blyškią odą ir sminga gilyn, tačiau ne per giliai. Suinkščiu iš skausmo. Šįkart skauda. Tačiau sustoti negaliu.
- Kvailys, - šnabždu sau, - Kaip galėjai užmiršti, kad Deividas yra lankininkas?!
Staiga nukrėtė šaltis ir ašmenys, susmigę per giliai, persmeigė mano riešą, kitoje pusėje galėjai matyti kyšančius ašmenis.
Suklykiau nesavu balsu ir susiėmiau už riešo.
Traukti ar netraukti?! Traukt ar ne!?
Griebiau peilį už rankenos ir drebančia smarkiai trūktelėjęs peilį, sviedžiau jį kriauklėn.
Šiaip taip atsistojau ir atidaręs spintelę, pasikuičiau viduje. Kur... Va, bintas!
Greitai pradėjau vynioti žaizdą.
- Nnnnaaahh....
Kol vyniojau, akyse pradėjo temti ir apėmė nuovargis.
Negi aš...
Negaliu užmigti...
Aš negaliu... Negalima...
Dar per anksti... Per anksti...
Emilija...
Aš myliu tave labiau negu JIS...

Deividas.

- Kaip tortas? Žinok, gaminau pats.
- Tu rimtai?.. Skanesnio dalyko nesu ragavusi!
Emilijos žodžiai taip glostė širdį, kad negalėjau. Priėjau prie jos ir pasilenkiau artyn.
Ji atsisuko į mane ir dabar mus skyrė vos keletas centimetrų.
Tos ryškios žalios akys, rodės, matė kiaurai per mane. Man patiko tas jos savimi pasitikintis žvilgsnis. Pirštais švelniai suėmiau jos skarą ir kilstelėjau. Kuo puikiausiai mačiau ir jaučiau, kaip jai užkaito skruostai.
Sušnabždėjau jos vardą ir ją pabučiavau.
Skanu...
Emilija atsakė į mano bučinį ir aš pasijutau lyg devintame danguje.

Emilija.

Meilė - tai narkotikas. Kartą paragavęs, norėsi dar ir dar, o atsikratyti tai jau lengvai neatsikratysi. Ir tasai mano narkotikas buvo vardu Deividas Larknys, dar vadinamas Ąžuolu. Jau buvęs užkietėjęs rūkalius, mušeika, tikras chaoso mylėtojas.
O dabar... Toks švelnus, nors prie žaizdos dėk, nors kartais ir susimauna. Žinoma, mokykloje vis dar „kietuolis“, tai jau virtę nerašyta taisykle, bet vis vien...
O bučiuojasi jis kaip... Nors man kažkada sakė, jog paskutinį kartą bučiavosi ketvirtoje klasėje.
Pilve skraidė drugeliai ir tas jausmas buvo pasakiškas...
Kai Deividas atitraukė, norėjau jį prisitraukti artyn ir vėl įsisiurbti jam į lūpas. Taip to troškau...
- Ahem, - kostelėjo jis ir patapšnojo man per galvą; pasijutau dar mažesnė, - Tai nebuvo tikroji dovana... Hm... Ateik, - jis švelniai paėmė mane už rankos ir nusivedė prie spintos.
Deividas kažką paėmė iš spintos ir atsisuko į mane. Atrodė, lyg jo spintoje būtų praūžęs uraganas, o po to įvykęs žemės drebėjimas.
Pažiūrėjau į jį. Jis man ištiesė gana nemažą dėžę, apvyniotą spalvotu dovanų popieriumi. Paėmiau tą dėžę ir vos jos neišmečiau iš rankų – ji buvo gana sunki. Padėjau ant žemės ir Deividas žvilgsniu paragino mane atidaryti dėžę.
Taigi, nuplėšiau popierių ir atidariau dėžę.

Deividas.

Atidžiai stebėjau Emilijos veido išraišką, jos judesius. Kai ji atidarė dėžę, jos veido išraiška tapo neperprantama ir aš sunerimau.
- Ar tau... Nepatinka? – atsargiai paklausiau.
Tyla.
Atsitūpiau prie Emilijos ir uždėjau ranką jai ant peties.
- Emilija?..
Jos pečiai suvirpėjo. Dabar jau rimtai sunerimau.
- Emilija, pasakyk ką nors! – švelniai papurčiau ją.
Ji atsisuko į mane, o jos akys buvo pilnos ašarų. Pagaliau ji prabilo:
- Kiek... Kiek tu pinigų išleidai?.. Juk čia... Aukščiausios rūšies mediena.., - šnabždėdama, liesais pirštais perbraukė per smuiko stygas ir ant šono išgraviruotą savo vardą.
Pradėjau kikenti, o tada garsiai juoktis.
- Nagi, pabandyk pagriežti. Žinojau, kaip tau patinka smuikai. O kainavo tai... Apie du tūkstančius.
Ji nepaklausė, iš kur ištraukiau tiek pinigų, tačiau dabar tai nebebuvo svarbu.
Emilija paėmė smuiką ir pradėjo lėtai griežti. Užsimerkiau ir, atsigulęs ant lovos, leidau muzikai glostyti ausis.

Po keturių dienų.

Deividas.

Kramčiau spurgą ir gerdamas „trys viename“ kavą, varčiau laikraštį. Emilija sėdėjo kitoje stalo pusėje ir mieguistai žvelgė pro virtuvės langą. Atsiverčiau kriminalų skiltį.
Dovydo nuotrauka. Tuščia vonia. Kraujo bala. Virtuvinis peilis.
„Trečiadienį, apie 20:43, Dovydas Saudorgas buvo rastas negyvas savo namuose, vonios kambaryje. Teigiama, kad tai buvo savižudybė. Jo mama, Veronika Saudargienė, teigia, nieko nežinojusi, nes savaitei buvo išvykusi į komandiruotę Vokietijoje. Savižudybės priežastys tiriamos“.
- Deividai, tu kažkoks išbalęs. Duok man paskaityt, - paprašė Emilija.
Ji neturėtų žinoti. Bent jau kol kas.
Tyčia užkliudžiau kavos puodelį ir kava išsipylė ant laikraščio. Greitai atsistojau ir griebiau laikraštį, neva norėdamas išdžiovinti, bet suplėšiau.
- Ups! Nebėr laikraščio! – nervingai sukikenau ir Emilija padėjo man sutvarkyti stalą.
Baigėm pusryčiauti.
Atsistojau.
- Gerai, kai pasiruošim, paskambinsi tėvui ir važiuosim į oro uostą. Nelabai gerai moku vokiškai, tačiau su tavim neprapulsiu, cha cha cha! – dar šiek tiek nervinausi.
- Šaudai tai be problemų, neprapulsi, - nusišypsojo man Emilija.

Deividas.

Stebėjau Vilnių iš apačios. Tas didelis miestas dabar atrodė lyg vabalėlis. Šyptelėjau ir, palinkėjęs Emilijai labos nakties, užsimerkiau.

[VaniLLa]

Čia paskutinė dalis? O kur Karolinos niekšybė? Tas pagrobimas? Gali būti ir antra dalis - kaip jiems sekėsi Vokietijoje. Tiesą sakant man patiko, lengvo turinio ramus kūrinys. Šaunuolė xAmaya xD

[xAmaya]

Čia paskutinė dalis? O kur Karolinos niekšybė? Tas pagrobimas? Gali būti ir antra dalis - kaip jiems sekėsi Vokietijoje. Tiesą sakant man patiko, lengvo turinio ramus kūrinys. Šaunuolė xAmaya xD

Iš pradžių galvojau apie tęsinį, tačiau visiškai netikėtai gimė idėja kitokiai, naujai istorijai, tad šitą istoriją palieku užbaigtą... Didelis didelis ačiū, VaniLLa xD (Ir, žinoma, visiems kitiems kurie perskaitė )

[Miglaja]

Talentą turi, xAmaya.
Nors į pabaigą jau buvo galima nujausti kas bus, tačiau jau yra sveikintina vien tai - kad tiek daug žmonių nepatingėjo perskaityti šios istorijos

[HFTMS]

Tiesiog nuostabu, taip ir toliau