Sveiki visi.
Rašyti pradėjau gana seniai, tačiau niekada niekam nerodydavau to, ką parašydavau, nes esu gana drovi... Tačiau viena dieną draugė vis dėlto gavo perskaityti mano rašliavas ir jai tai labai patiko, tad nusprendžiau šią istoriją parodyti lietuvių kalbos mokytojai, jai taip pat tai patiko ir patarė išsiųsti šią istoriją į "Gražiausios draugystės istorijos" konkursą, tad taip ir padariau. Na, o dabar nusprendžiau pasidalinti šia istorija su tais, kurie dabar skaito šią žinutę. Juk nieko neprarasiu.
Klasėje ji - protingiausia, tyliausia ir žemiausia,
Klasėje jis - populiariausias, stipriausias ir aukščiausias.
Protas ar linksmybės. Kas svarbiau?
I.
Deividas.
- Mesk!
Išsigandęs sviedžiau cigaretės nuorūką į sniegą ir batu ją greitai užkasiau. Pasirodo, be reikalo.
- Po velnių, Edvardai, jei dar nors kartą mane išgąsdinsi!..
Velnias. Tai buvo paskutinė cigaretė, o šiandien joms pinigų nebeturėjau. Edvardas jau žiojosi kažką sakyti, tačiau žvilgsniu jį užčiaupiau.
- Žinai, ką? Eik velniop, - sumurmėjau ir, dar kartą dėbtelėjęs žvilgsniu, atplėšiau kramtomosios gumos pakelį ir keletą įsimečiau burnon.
Mmm, mėtinė.
Kramtydamas gumą įžengiau į biologijos kabinetą ir, žinoma, atsisėdau galiniame suole, prie lango, kad būtų ką veikti. Priešais mane sėdėjo Mažoji Visažinė – ji mokosi vienoje klasėje aukščiau nei turėtų, todėl tarp mūsų ji buvo tikra mažučiukė varno juodumo plaukais ir nenatūraliai ryškiomis žaliomis akimis. Kadangi absoliučiai nesidomėjau, kas vyksta pamokoje, atvirai nustebau, kai ji atsisuko ir kreipėsi į mane. Mane.
- Tai sutinki?, - paklausė abejodama.
- Dėl ko gi?, - nerūpestingai į klausimą atsakiau klausimu.
- Biologijos projektas, kurį reikia padaryti iki kito mėnesio, - ramiai išdėstė ji ir parodė man tvarkingą sąsiuvinį su projekto aprašymu.
Na ir?
- Projektą darysime kartu, taip paskirstė Elena.
Kažkaip susilaikiau nenusijuokęs. „Gerai“, - pagalvojau. „Net ir ji turėtų suprasti, jog projektą teks daryti vienai – aš nė velnio nesigaudau biologijoje“.
Linktelėjau ir pažvelgiau pro langą. Sninga. Gražu.
Kaip ir sniegas, šis mėnuo, rodos, bus nuobodus.
Deividas.
Ėjau šalia Mažosios Visažinės ir mintyse šaipiausi iš jos ūgio. Koks ten jos ūgis – metras penkiasdešimt trys? Mane pravardžiavo Ąžuolu – juk aš stipriausias ir aukščiausias klasėje, cha-cha. Ji pasirausė kuprinėje ir ištraukusi raktą, atrakino gana nedidelio namo duris ir įžengė į vidų. Viduje tvyrojo prieblanda, namas buvo apytuštis. Susidarė toks vaizdas, lyg ji gyventų viena.
Nusekiau ją į nedidelį tamsų kambarį – jos kambarį. Mažoji Visažinė išėmė biologijos knygą ir padėjo ant tuščio stalo. Atsukusi man nugarą, atidarė savo ūgio spintą ir, ten padėjusi kurpinę, liepė man sėstis ant lovos, kuri buvo prie pat stalo. Atsisėdau.
- Taigi, - pradėjo Mažoji Visažinė ir, sukryžiavusi rankas, atsisėdo ant kėdės. – Biologiją mokaisi penketais, tad kažkiek supranti.
- Emilija, - nesusilaikęs nusijuokiau. – Oi, Emilija, Tu galvojai, kad labai sunku pažiūrėti į tavo darbą, kai tu tokia mažučiukė? Žinoma, visko nenusirašyčiau, juk tada kiltų įtarimas, ar ne?
Akimirką Emilijos veidas apniuko, tačiau greitai atgavo įprastinę rimtą išraišką.
- Gerai, Deividai... Gerai, - ji padavė man knygą, o pati pradėjo kažko ieškoti stalčiuje. – Šimtas penkiasdešimt trečias puslapis.
Atsiverčiau nurodytą puslapį. Emilija atsivertė piešimo sąsiuvinį. Vogčiomis pažiūrėjau į tą sąsiuvinį.
Ant lapų priklijuotos nuotraukos?
Emilija išplėšė vieną tuščią lapą ir padėjo ant stalo.
- Projektą suprojektuosim čia. Bet pirma tau teks mokytis. Už tave projekto nedarysiu. Skaityk knygą. – Emilija atsiduso ir išėjo iš kambario.
Padėjau knygą į šalį ir nuo stalo paėmiau tą patį piešimo sąsiuvinį.
Tai nebuvo nuotraukos, tai buvo... Piešiniai. Tokie realistiški, lyg nuotraukos.
Ir gražiausioje „nuotraukoje“ buvo pavaizduotas ne kas kitas, o aš.
Deividas.
Gerai, gal ir biologija nėra tokia beprasmė, kaip kad aš maniau.
Pala, ką?
O ne, ne ne ne! Man neturėtų patikti pamokos, tik jau ne biologija! Sukandau dantis, nebenorėjau įžeisti Emilijos – skriausdavau tuos, kurie patys kibdavo prie manęs ar mano draugų. Taigi...
- Manau, kad apie tai reikėtų rašyti čia, - pieštuku bakstelėjau į priešingą lapo pusę, nei pažymėjo Emilija. Ji man nusišypsojo. Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau ją besišypsančią.
Emilija.
Jis man patiko, bet... Tokie kaip jis miršta anksti. Žinojau, kad jis rūko. Ir nemažai. Stebėdavau jį, tikėdavausi, kad susiprotės, kol dar ne per vėlu ir pagaliau man pasitaikė proga imtis imtis iniciatyvos.
Žinojau, jog jis tą dieną nesekė pamokos, ir todėl, kai Elena paklausė, ar projektą darysiu viena, atsakiau, kad jį darysiu su Deividu.
Tą akimirką kuo puikiausiai jaučiau kiaurai mane veriantį Karolinos žvilgsnį.
Bet aš pasistengsiu. Išeis dešimtukas. Visada išeina.
Deividas.
- Ei, Deividai!~
Tą saldų balsą atpažinčiau bet kur.
- Kas yra?
- Žinai, kai kas prieš porą dienų mane, hm, nuskriaudė, - suokė Karolina ir krestelėjo ant kėdes šalia manęs, - Tai, galvojau, kad būtų ne pro šal tą žmogų pamokyt, ką?
Jau senokai kažką „mokiau“.
- Gerai, Kur ir kada?
- Šiandien, po šešių pamokų, prie antrosios rūkyklos.
- Aš ateisiu vėliau, bet pasiųsiu Robertą ir Martyną. Gal dar prisidės Silvija. Būsi ten?
- Aii..., - numykė Karolina. – Negalėsiu.
- Viską sutvarkysiu.
Karolina perbraukė delnu per savo šviesius plaukus ir atsistojusi nuėjo į savo suolą kitoje klasės pusėje. Užmečiau akį į Emiliją. Ji iš savo dailios baltos kuprinės (vakar ji man sakė, jog tai buvo paskutinė dovana, kurią ji gavo iš mamos prieš jos mirtį. Kraupu, tikrai.) išsitraukė literatūros vadovėlį ir tvarkingai pasidėjo jį ant suolo. Greitai apsidairiau po klasę. Aš vienintelis neturėjau vadovėlio. Gerai. Norėjau atsisėsti prie Emilijos, norėjau išpešti, kas nutiko jos tėvams ir ar ji tikrai gyvena viena, nes taip man atrodė.
Deividas.
Nieko neišpešiau. Visiškai nieko.
Emilija.
Ėjau lėtu ir nerūpestingu žingsniu. Nebuvo kur skubėti.
Manęs niekas nelaukia.
Pasukau ilgesniu keliu, pro upelį. Buvo šalta, bet vėjas nepūtė ir nesnigo, tad norėjau pasimėgauti šia diena. Priekyje stovėjo trys paaugliai ir du iš jų rūkė. Vienas jų, suveltais juodais plaukais, metė cigaretę į šalį ir įsmeigė žvilgsnį į mane. Kitas taip pat. Trečioji, mergina, kurią dažnai matydavau su Karolina, linktelėjo tiems dviems vaikinams ir visi trys pastojo man kelią. Greitai nužvelgiau juos, apsvarsčiau visas atsitraukimo galimybes. Dešinėje – upelis. Kairėje – status skardis, nespėčiau užbėgti, bet pabandyti galėčiau. Staigia mečiausi atgal, kad prasmukčiau pro juodaplaukį, bet jis spėjo sureaguoti ir griebęs mane už kuprinės, parvertė į sniegą.
Už kaklo užkrito sniego. Šalta, labai šalta. Ko jiems reikia iš manęs? Aš nieko nepadariau...
- Taigi, nusprendei pavogti Deividą iš Karolinos, ką?, - pašaipiai paklausė vaikinas kaštoniniais plaukais ir pasilenkė paimti sniego. – Robertai, Silvija, prilaikykit ją.
Bandžiau stotis, tačiau buvo stipresni. Sukandau dantis ir bergždžiai pasimuisčiau. Man užlaužė rankas ir nuėmė kuprinę. Stengiausi atsigręžti, tačiau už tai mano veidas buvo įmurkdytas į sniegą. Nieko nebemačiau.
Taigi, ką manote? Ar įkelti daugiau?
Nekantriai lauksiu jūsų kritikos ir vertinimų
Rašyti pradėjau gana seniai, tačiau niekada niekam nerodydavau to, ką parašydavau, nes esu gana drovi... Tačiau viena dieną draugė vis dėlto gavo perskaityti mano rašliavas ir jai tai labai patiko, tad nusprendžiau šią istoriją parodyti lietuvių kalbos mokytojai, jai taip pat tai patiko ir patarė išsiųsti šią istoriją į "Gražiausios draugystės istorijos" konkursą, tad taip ir padariau. Na, o dabar nusprendžiau pasidalinti šia istorija su tais, kurie dabar skaito šią žinutę. Juk nieko neprarasiu.
Klasėje ji - protingiausia, tyliausia ir žemiausia,
Klasėje jis - populiariausias, stipriausias ir aukščiausias.
Protas ar linksmybės. Kas svarbiau?
I.
Deividas.
- Mesk!
Išsigandęs sviedžiau cigaretės nuorūką į sniegą ir batu ją greitai užkasiau. Pasirodo, be reikalo.
- Po velnių, Edvardai, jei dar nors kartą mane išgąsdinsi!..
Velnias. Tai buvo paskutinė cigaretė, o šiandien joms pinigų nebeturėjau. Edvardas jau žiojosi kažką sakyti, tačiau žvilgsniu jį užčiaupiau.
- Žinai, ką? Eik velniop, - sumurmėjau ir, dar kartą dėbtelėjęs žvilgsniu, atplėšiau kramtomosios gumos pakelį ir keletą įsimečiau burnon.
Mmm, mėtinė.
Kramtydamas gumą įžengiau į biologijos kabinetą ir, žinoma, atsisėdau galiniame suole, prie lango, kad būtų ką veikti. Priešais mane sėdėjo Mažoji Visažinė – ji mokosi vienoje klasėje aukščiau nei turėtų, todėl tarp mūsų ji buvo tikra mažučiukė varno juodumo plaukais ir nenatūraliai ryškiomis žaliomis akimis. Kadangi absoliučiai nesidomėjau, kas vyksta pamokoje, atvirai nustebau, kai ji atsisuko ir kreipėsi į mane. Mane.
- Tai sutinki?, - paklausė abejodama.
- Dėl ko gi?, - nerūpestingai į klausimą atsakiau klausimu.
- Biologijos projektas, kurį reikia padaryti iki kito mėnesio, - ramiai išdėstė ji ir parodė man tvarkingą sąsiuvinį su projekto aprašymu.
Na ir?
- Projektą darysime kartu, taip paskirstė Elena.
Kažkaip susilaikiau nenusijuokęs. „Gerai“, - pagalvojau. „Net ir ji turėtų suprasti, jog projektą teks daryti vienai – aš nė velnio nesigaudau biologijoje“.
Linktelėjau ir pažvelgiau pro langą. Sninga. Gražu.
Kaip ir sniegas, šis mėnuo, rodos, bus nuobodus.
Deividas.
Ėjau šalia Mažosios Visažinės ir mintyse šaipiausi iš jos ūgio. Koks ten jos ūgis – metras penkiasdešimt trys? Mane pravardžiavo Ąžuolu – juk aš stipriausias ir aukščiausias klasėje, cha-cha. Ji pasirausė kuprinėje ir ištraukusi raktą, atrakino gana nedidelio namo duris ir įžengė į vidų. Viduje tvyrojo prieblanda, namas buvo apytuštis. Susidarė toks vaizdas, lyg ji gyventų viena.
Nusekiau ją į nedidelį tamsų kambarį – jos kambarį. Mažoji Visažinė išėmė biologijos knygą ir padėjo ant tuščio stalo. Atsukusi man nugarą, atidarė savo ūgio spintą ir, ten padėjusi kurpinę, liepė man sėstis ant lovos, kuri buvo prie pat stalo. Atsisėdau.
- Taigi, - pradėjo Mažoji Visažinė ir, sukryžiavusi rankas, atsisėdo ant kėdės. – Biologiją mokaisi penketais, tad kažkiek supranti.
- Emilija, - nesusilaikęs nusijuokiau. – Oi, Emilija, Tu galvojai, kad labai sunku pažiūrėti į tavo darbą, kai tu tokia mažučiukė? Žinoma, visko nenusirašyčiau, juk tada kiltų įtarimas, ar ne?
Akimirką Emilijos veidas apniuko, tačiau greitai atgavo įprastinę rimtą išraišką.
- Gerai, Deividai... Gerai, - ji padavė man knygą, o pati pradėjo kažko ieškoti stalčiuje. – Šimtas penkiasdešimt trečias puslapis.
Atsiverčiau nurodytą puslapį. Emilija atsivertė piešimo sąsiuvinį. Vogčiomis pažiūrėjau į tą sąsiuvinį.
Ant lapų priklijuotos nuotraukos?
Emilija išplėšė vieną tuščią lapą ir padėjo ant stalo.
- Projektą suprojektuosim čia. Bet pirma tau teks mokytis. Už tave projekto nedarysiu. Skaityk knygą. – Emilija atsiduso ir išėjo iš kambario.
Padėjau knygą į šalį ir nuo stalo paėmiau tą patį piešimo sąsiuvinį.
Tai nebuvo nuotraukos, tai buvo... Piešiniai. Tokie realistiški, lyg nuotraukos.
Ir gražiausioje „nuotraukoje“ buvo pavaizduotas ne kas kitas, o aš.
Deividas.
Gerai, gal ir biologija nėra tokia beprasmė, kaip kad aš maniau.
Pala, ką?
O ne, ne ne ne! Man neturėtų patikti pamokos, tik jau ne biologija! Sukandau dantis, nebenorėjau įžeisti Emilijos – skriausdavau tuos, kurie patys kibdavo prie manęs ar mano draugų. Taigi...
- Manau, kad apie tai reikėtų rašyti čia, - pieštuku bakstelėjau į priešingą lapo pusę, nei pažymėjo Emilija. Ji man nusišypsojo. Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau ją besišypsančią.
Emilija.
Jis man patiko, bet... Tokie kaip jis miršta anksti. Žinojau, kad jis rūko. Ir nemažai. Stebėdavau jį, tikėdavausi, kad susiprotės, kol dar ne per vėlu ir pagaliau man pasitaikė proga imtis imtis iniciatyvos.
Žinojau, jog jis tą dieną nesekė pamokos, ir todėl, kai Elena paklausė, ar projektą darysiu viena, atsakiau, kad jį darysiu su Deividu.
Tą akimirką kuo puikiausiai jaučiau kiaurai mane veriantį Karolinos žvilgsnį.
Bet aš pasistengsiu. Išeis dešimtukas. Visada išeina.
Deividas.
- Ei, Deividai!~
Tą saldų balsą atpažinčiau bet kur.
- Kas yra?
- Žinai, kai kas prieš porą dienų mane, hm, nuskriaudė, - suokė Karolina ir krestelėjo ant kėdes šalia manęs, - Tai, galvojau, kad būtų ne pro šal tą žmogų pamokyt, ką?
Jau senokai kažką „mokiau“.
- Gerai, Kur ir kada?
- Šiandien, po šešių pamokų, prie antrosios rūkyklos.
- Aš ateisiu vėliau, bet pasiųsiu Robertą ir Martyną. Gal dar prisidės Silvija. Būsi ten?
- Aii..., - numykė Karolina. – Negalėsiu.
- Viską sutvarkysiu.
Karolina perbraukė delnu per savo šviesius plaukus ir atsistojusi nuėjo į savo suolą kitoje klasės pusėje. Užmečiau akį į Emiliją. Ji iš savo dailios baltos kuprinės (vakar ji man sakė, jog tai buvo paskutinė dovana, kurią ji gavo iš mamos prieš jos mirtį. Kraupu, tikrai.) išsitraukė literatūros vadovėlį ir tvarkingai pasidėjo jį ant suolo. Greitai apsidairiau po klasę. Aš vienintelis neturėjau vadovėlio. Gerai. Norėjau atsisėsti prie Emilijos, norėjau išpešti, kas nutiko jos tėvams ir ar ji tikrai gyvena viena, nes taip man atrodė.
Deividas.
Nieko neišpešiau. Visiškai nieko.
Emilija.
Ėjau lėtu ir nerūpestingu žingsniu. Nebuvo kur skubėti.
Manęs niekas nelaukia.
Pasukau ilgesniu keliu, pro upelį. Buvo šalta, bet vėjas nepūtė ir nesnigo, tad norėjau pasimėgauti šia diena. Priekyje stovėjo trys paaugliai ir du iš jų rūkė. Vienas jų, suveltais juodais plaukais, metė cigaretę į šalį ir įsmeigė žvilgsnį į mane. Kitas taip pat. Trečioji, mergina, kurią dažnai matydavau su Karolina, linktelėjo tiems dviems vaikinams ir visi trys pastojo man kelią. Greitai nužvelgiau juos, apsvarsčiau visas atsitraukimo galimybes. Dešinėje – upelis. Kairėje – status skardis, nespėčiau užbėgti, bet pabandyti galėčiau. Staigia mečiausi atgal, kad prasmukčiau pro juodaplaukį, bet jis spėjo sureaguoti ir griebęs mane už kuprinės, parvertė į sniegą.
Už kaklo užkrito sniego. Šalta, labai šalta. Ko jiems reikia iš manęs? Aš nieko nepadariau...
- Taigi, nusprendei pavogti Deividą iš Karolinos, ką?, - pašaipiai paklausė vaikinas kaštoniniais plaukais ir pasilenkė paimti sniego. – Robertai, Silvija, prilaikykit ją.
Bandžiau stotis, tačiau buvo stipresni. Sukandau dantis ir bergždžiai pasimuisčiau. Man užlaužė rankas ir nuėmė kuprinę. Stengiausi atsigręžti, tačiau už tai mano veidas buvo įmurkdytas į sniegą. Nieko nebemačiau.
Taigi, ką manote? Ar įkelti daugiau?
Nekantriai lauksiu jūsų kritikos ir vertinimų
Comment