"1+1 = 2, atsimink tai, prašau"

[xAmaya]

Sveiki visi.
Rašyti pradėjau gana seniai, tačiau niekada niekam nerodydavau to, ką parašydavau, nes esu gana drovi... Tačiau viena dieną draugė vis dėlto gavo perskaityti mano rašliavas ir jai tai labai patiko, tad nusprendžiau šią istoriją parodyti lietuvių kalbos mokytojai, jai taip pat tai patiko ir patarė išsiųsti šią istoriją į "Gražiausios draugystės istorijos" konkursą, tad taip ir padariau. Na, o dabar nusprendžiau pasidalinti šia istorija su tais, kurie dabar skaito šią žinutę. Juk nieko neprarasiu.



Klasėje ji - protingiausia, tyliausia ir žemiausia,
Klasėje jis - populiariausias, stipriausias ir aukščiausias.
Protas ar linksmybės. Kas svarbiau?


I.

Deividas.

- Mesk!
Išsigandęs sviedžiau cigaretės nuorūką į sniegą ir batu ją greitai užkasiau. Pasirodo, be reikalo.
- Po velnių, Edvardai, jei dar nors kartą mane išgąsdinsi!..
Velnias. Tai buvo paskutinė cigaretė, o šiandien joms pinigų nebeturėjau. Edvardas jau žiojosi kažką sakyti, tačiau žvilgsniu jį užčiaupiau.
- Žinai, ką? Eik velniop, - sumurmėjau ir, dar kartą dėbtelėjęs žvilgsniu, atplėšiau kramtomosios gumos pakelį ir keletą įsimečiau burnon.
Mmm, mėtinė.
Kramtydamas gumą įžengiau į biologijos kabinetą ir, žinoma, atsisėdau galiniame suole, prie lango, kad būtų ką veikti. Priešais mane sėdėjo Mažoji Visažinė – ji mokosi vienoje klasėje aukščiau nei turėtų, todėl tarp mūsų ji buvo tikra mažučiukė varno juodumo plaukais ir nenatūraliai ryškiomis žaliomis akimis. Kadangi absoliučiai nesidomėjau, kas vyksta pamokoje, atvirai nustebau, kai ji atsisuko ir kreipėsi į mane. Mane.
- Tai sutinki?, - paklausė abejodama.
- Dėl ko gi?, - nerūpestingai į klausimą atsakiau klausimu.
- Biologijos projektas, kurį reikia padaryti iki kito mėnesio, - ramiai išdėstė ji ir parodė man tvarkingą sąsiuvinį su projekto aprašymu.
Na ir?
- Projektą darysime kartu, taip paskirstė Elena.
Kažkaip susilaikiau nenusijuokęs. „Gerai“, - pagalvojau. „Net ir ji turėtų suprasti, jog projektą teks daryti vienai – aš nė velnio nesigaudau biologijoje“.
Linktelėjau ir pažvelgiau pro langą. Sninga. Gražu.
Kaip ir sniegas, šis mėnuo, rodos, bus nuobodus.

Deividas.

Ėjau šalia Mažosios Visažinės ir mintyse šaipiausi iš jos ūgio. Koks ten jos ūgis – metras penkiasdešimt trys? Mane pravardžiavo Ąžuolu – juk aš stipriausias ir aukščiausias klasėje, cha-cha. Ji pasirausė kuprinėje ir ištraukusi raktą, atrakino gana nedidelio namo duris ir įžengė į vidų. Viduje tvyrojo prieblanda, namas buvo apytuštis. Susidarė toks vaizdas, lyg ji gyventų viena.
Nusekiau ją į nedidelį tamsų kambarį – jos kambarį. Mažoji Visažinė išėmė biologijos knygą ir padėjo ant tuščio stalo. Atsukusi man nugarą, atidarė savo ūgio spintą ir, ten padėjusi kurpinę, liepė man sėstis ant lovos, kuri buvo prie pat stalo. Atsisėdau.
- Taigi, - pradėjo Mažoji Visažinė ir, sukryžiavusi rankas, atsisėdo ant kėdės. – Biologiją mokaisi penketais, tad kažkiek supranti.
- Emilija, - nesusilaikęs nusijuokiau. – Oi, Emilija, Tu galvojai, kad labai sunku pažiūrėti į tavo darbą, kai tu tokia mažučiukė? Žinoma, visko nenusirašyčiau, juk tada kiltų įtarimas, ar ne?
Akimirką Emilijos veidas apniuko, tačiau greitai atgavo įprastinę rimtą išraišką.
- Gerai, Deividai... Gerai, - ji padavė man knygą, o pati pradėjo kažko ieškoti stalčiuje. – Šimtas penkiasdešimt trečias puslapis.
Atsiverčiau nurodytą puslapį. Emilija atsivertė piešimo sąsiuvinį. Vogčiomis pažiūrėjau į tą sąsiuvinį.
Ant lapų priklijuotos nuotraukos?
Emilija išplėšė vieną tuščią lapą ir padėjo ant stalo.
- Projektą suprojektuosim čia. Bet pirma tau teks mokytis. Už tave projekto nedarysiu. Skaityk knygą. – Emilija atsiduso ir išėjo iš kambario.
Padėjau knygą į šalį ir nuo stalo paėmiau tą patį piešimo sąsiuvinį.
Tai nebuvo nuotraukos, tai buvo... Piešiniai. Tokie realistiški, lyg nuotraukos.
Ir gražiausioje „nuotraukoje“ buvo pavaizduotas ne kas kitas, o aš.

Deividas.

Gerai, gal ir biologija nėra tokia beprasmė, kaip kad aš maniau.
Pala, ką?
O ne, ne ne ne! Man neturėtų patikti pamokos, tik jau ne biologija! Sukandau dantis, nebenorėjau įžeisti Emilijos – skriausdavau tuos, kurie patys kibdavo prie manęs ar mano draugų. Taigi...
- Manau, kad apie tai reikėtų rašyti čia, - pieštuku bakstelėjau į priešingą lapo pusę, nei pažymėjo Emilija. Ji man nusišypsojo. Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau ją besišypsančią.

Emilija.

Jis man patiko, bet... Tokie kaip jis miršta anksti. Žinojau, kad jis rūko. Ir nemažai. Stebėdavau jį, tikėdavausi, kad susiprotės, kol dar ne per vėlu ir pagaliau man pasitaikė proga imtis imtis iniciatyvos.
Žinojau, jog jis tą dieną nesekė pamokos, ir todėl, kai Elena paklausė, ar projektą darysiu viena, atsakiau, kad jį darysiu su Deividu.
Tą akimirką kuo puikiausiai jaučiau kiaurai mane veriantį Karolinos žvilgsnį.
Bet aš pasistengsiu. Išeis dešimtukas. Visada išeina.

Deividas.

- Ei, Deividai!~
Tą saldų balsą atpažinčiau bet kur.
- Kas yra?
- Žinai, kai kas prieš porą dienų mane, hm, nuskriaudė, - suokė Karolina ir krestelėjo ant kėdes šalia manęs, - Tai, galvojau, kad būtų ne pro šal tą žmogų pamokyt, ką?
Jau senokai kažką „mokiau“.
- Gerai, Kur ir kada?
- Šiandien, po šešių pamokų, prie antrosios rūkyklos.
- Aš ateisiu vėliau, bet pasiųsiu Robertą ir Martyną. Gal dar prisidės Silvija. Būsi ten?
- Aii..., - numykė Karolina. – Negalėsiu.
- Viską sutvarkysiu.
Karolina perbraukė delnu per savo šviesius plaukus ir atsistojusi nuėjo į savo suolą kitoje klasės pusėje. Užmečiau akį į Emiliją. Ji iš savo dailios baltos kuprinės (vakar ji man sakė, jog tai buvo paskutinė dovana, kurią ji gavo iš mamos prieš jos mirtį. Kraupu, tikrai.) išsitraukė literatūros vadovėlį ir tvarkingai pasidėjo jį ant suolo. Greitai apsidairiau po klasę. Aš vienintelis neturėjau vadovėlio. Gerai. Norėjau atsisėsti prie Emilijos, norėjau išpešti, kas nutiko jos tėvams ir ar ji tikrai gyvena viena, nes taip man atrodė.

Deividas.

Nieko neišpešiau. Visiškai nieko.

Emilija.

Ėjau lėtu ir nerūpestingu žingsniu. Nebuvo kur skubėti.
Manęs niekas nelaukia.
Pasukau ilgesniu keliu, pro upelį. Buvo šalta, bet vėjas nepūtė ir nesnigo, tad norėjau pasimėgauti šia diena. Priekyje stovėjo trys paaugliai ir du iš jų rūkė. Vienas jų, suveltais juodais plaukais, metė cigaretę į šalį ir įsmeigė žvilgsnį į mane. Kitas taip pat. Trečioji, mergina, kurią dažnai matydavau su Karolina, linktelėjo tiems dviems vaikinams ir visi trys pastojo man kelią. Greitai nužvelgiau juos, apsvarsčiau visas atsitraukimo galimybes. Dešinėje – upelis. Kairėje – status skardis, nespėčiau užbėgti, bet pabandyti galėčiau. Staigia mečiausi atgal, kad prasmukčiau pro juodaplaukį, bet jis spėjo sureaguoti ir griebęs mane už kuprinės, parvertė į sniegą.
Už kaklo užkrito sniego. Šalta, labai šalta. Ko jiems reikia iš manęs? Aš nieko nepadariau...
- Taigi, nusprendei pavogti Deividą iš Karolinos, ką?, - pašaipiai paklausė vaikinas kaštoniniais plaukais ir pasilenkė paimti sniego. – Robertai, Silvija, prilaikykit ją.
Bandžiau stotis, tačiau buvo stipresni. Sukandau dantis ir bergždžiai pasimuisčiau. Man užlaužė rankas ir nuėmė kuprinę. Stengiausi atsigręžti, tačiau už tai mano veidas buvo įmurkdytas į sniegą. Nieko nebemačiau.






Taigi, ką manote? Ar įkelti daugiau?
Nekantriai lauksiu jūsų kritikos ir vertinimų

[VaniLLa]

Man patiko ir labai sakyčiau. Istorija turi tęsinį? Jei taip būtų smagu ir jį perskaityt. Pati istorija gal kiek nuspėjama, tačiau ne visuomet norisi detektyvo, todėl jei turi daugiau mielu noru tapsiu viena iš skaitytojų.

[Abalys]

Nežinau ką parašyt... Vienu žodžiu - patiko. Norėčiau sulaukti tęsinio

[Futari]

Nors aš pamažu darausi ta tinginė internautė kur į kiekvieną didesnį tekstą dėbtelėjus galvoja "tl;dr" bet taviškis apsakymas sudomino ir jei turi tęsinį, tikrai būtų faina paskaityt

[Light]

"Jis man patiko, bet... Tokie kaip jis miršta anksti. Žinojau, kad jis rūko. Ir nemažai. "
Šitas išminties perliukas užmuša. Jai negali patikti žmogus nes jis rūko? Su ta ankstyva mirtim susidaro toks įspudis, kad iki aštuoniolikto gimtadienio numirs Išvis kas taip mąsto? Jau greičiau Jis man patiko, bet jis kietas aš ne ar Jis man patiko, bet jis su Karolina... Visa šita istorija šviečia tokiu romantiniu filmu, kur nuo pirmos minutės aiški ir pabaiga. Veikėjai labai jau tipiški ir tuo neįtikina. Ji moksliukė( dekui dievui be akinių) Jis jau kietas ir dar ąžuolas Neįtikina tokie veikėjai jie kaip kartoninės figurėlės. Kiekvienam iš šių veikėjų reikia kažko originalaus( mirę tėvai nesiskaito) Šiaip tekstas parašytas tvarkingai ir lenkia kai kuriuos čia esančius "šedevrus".
Jeigu istorija nesibaigs tuo, kad ąžuolas mes rūkyti ir taps rimtu vyru o Visažinė mooksliukė kuri padarė iš jo žmogų jo žmona užskaitysiu šitą tekstą. Bet dirbti dar reikia, kad neatrodytų šitą jau kažkur skaičiau.

[darknesssama]

Laukiu tęsinio, tokioj vietoj žiauru sustot.

[xAmaya]

Ačiū, ačiū ir dar kartą ačiū už kritiką

O štai ir tęsinys:


......................

Deividas niūniuodamas ėjo palei upelį ir žvelgė į danguje tingiai plaukiančius debesis. Ketvirtą valandą ž treniruotė, bet jis šiandien ją praleis. Ne, jis nesusirgo. Ne, jis niekur neišvažiuoja. Jis tenorėjo ilgiau pabūti pas Emiliją. Kuo greičiau jis padarys projektą, tuo greičiau baigsis šitas varginantis mokymasis.
O gal jis ilgiau norėjo pabūti su Emilija... O gal-
Staiga jo mintis nuraukė vaizdas, kurį jis pamatė.
Robertas, Martynas, Silvija.
Ir Emilija.
Deivido kūnas neklausė. Sviedęs kuprinę į šoną, pasileido į priekį ir šiurkščiai nustūmė Martyną, šis apstulbęs parvirto. Deividas greitai žengė į priekį, jo rankoje suspindėjo peilio ašmenys.
- Ką tu?!... – išsigando Robertas.
- Dinkit, - iškošė pro dantis Deividas.
Silvijai dukart sakyti nereikėjo. Ji greitai nuskuodė link mokyklos, jai iš paskis nusekė Martynas. Apstulbęs Robertas lėtai atsitraukė ir griebęs savo kuprinę, taip pat nubėgo, vis atsigręždamas, ar Deividas jo neseka.
Deividas sulenkė peilį ir įsidėjęs jį kišenėn, paėmė Emilijos kuprinę ir padėjo merginai atsistoti.
- Atsiprašau.
- Už ką? – nustebo mergina.
- Nieko. Palydėsiu tave namo, gerai?

Deividas.

Tai buvo mano kaltė. Tai aš liepiau „išmaudyt“ ją, tačiau nežinojau, jog ten bus Emilija. Karolina man nepasakė, ką tiksliai „maudysiu“, o aš, idiotas, nė nepaklausiau.
Rodos, su Emilija teks pabūti ilgiau, negu planavau.

Deividas.

- Tau viskas gerai? – negalėjau nepaklausti.
Emilija atidžiai žvelgė į mane, lyg bandytų suprasti, kodėl taip staiga ji man parūpo. Ne, aš jai nesakysiu, jog ją sužeidė per mane. Ji nuleido galvą ir pažvelgė į švariu bintu aprištą kelį. Kai ją parvertė, ji į po sniegu esantį akmenį susitrenkė kelį.
- Taip, man viskas gerai, - galų gale atsiliepė, - Imk knygą, mokysimės.
Vos nenuvirtau ant žemės. Dieve, na ir keista mergaitė.
- Emilija, jokių mokslų penktadienį! – atsistojau ir įjungiau jos kompiuterį. – Žiūrėsim filmus. Juk penktadienis!
Ji pasidavė ir aš padėjau jai atsisėsti ant kėdės. Šiaip tai jai pagalbos nereikėjo, tačiau jaučiausi pernelyg kaltas.
Bjaurus jausmas, iš tiesų.

Emilija.

Jis užmigo. Vidury filmo. Dieve, na ir keistuolis. Nusprendžiau jo nežadinti, Užmečiau akį į kompiuterio ekrano kampą.
00:23. Viešpatie, jau šeštadienis. Išjungiau kompiuterį ir iš spintos ištraukiau savo pižamą. Dėl visa ko persirengiau vonioje. Kai grįžau, jis, rodos, sapnavo košmarą, nes miegojo neramiai. Staiga mano dėmesį patraukė iš jo kišenės kyšantis kažkoks daiktas. Priėjau arčiau ir jį ištraukiau. Kišeninis peiliukas. Deividas kažką neaiškiai sumurmėjo ir nurimo.
Peilis. Kam jam peilis? Jau tikrai ne cigarečių pakeliams atidaryti. Papurčiau galvą ir sulenkusi peilį, įdėjau jį atgal į Deivido kelnių kišenę.
Reiks paklausti jo.
Atsiguliau į lovą ir nenuleidau žvilgsnio nuo Deivido. Jis ant mano mažos kėdės atrodė lyg koks milžinas.
„Nusprendei pavogti Deividą iš Karolinos, ką?“
Taigi, tai Karolinos kaltė. Bet Deividas irgi čia įsivėlęs. Tačiau jis man šiandien padėjo. Ne, vakar.
Iš po pagalvės ištraukiau savąjį darbų sąsiuvinį. Kiti tikriausiai būtų pavadinę jį dienoraščiu. Atsiverčiau ir prie vakarykštės dienos datos įrašiau „9“ su „-“.
Kolkas... Kolkas einasi gerai.

Deividas.

Kai pabudau, ji dar miegojo. Buvo susigūžusi į kamuoliuką. Atrodė taip mielai. Pajutau, kaip kažkas spaudžia šlaunį. Išsitraukiau peiliuką. Jis buvo pusiau sulenktas, todėl ašmenys badė man koją. Kodėl gi šitaip? Tikrai buvau pilnai jį sulenkęs.
Ak, Emilija. Kažin, ką ji dabar apie mane galvos?
Tačiau tą nesunkiai ištaisysiu.
Tingia pasirąžęs ir nuėjęs prie savo kuprinės, iš mažiausiojo skyriaus ištraukia piniginę ir patikrinau.
Penkiasdešimt litų.
Šiandien cigaretės palauks.

Emilija.

- Eisim kur? – negalėjau patikėti,
- Tai nori ar ne?.. – rodės, kad jis abejojo savo sumanymu,
- Ne, ne! – skubiai atsiliepiau. –Einam, O tau namo nereikia?
- Lyg ir ne, Vakar tėvui rašiau, kad nakvosiu pas draugus.
Pas draugus.
Padaviau Deividui jo striukę, o pati apsivilkau savąją ir rūpestingai aplink kaklą apsivyniojau šaliką. Deividas nebuvo pasiėmęs nei šaliko, nei kepurės. Jis susikišo rankas į kišenes ir išėjo į lauką. Nusekiau jam iš paskos ir užrakinau duris.
Ėjome tylėdami, kiekvienas žiūrėjome į skirtingas puses. Akies krašteliu jis stebėjo mane, ir mačiau, kaip jam nuobodu tylėti.
Tylą nutraukė jis.
- Tai gyvenu viena? – susidomėjęs paklausė.
- Taip... Na, ne visai. Mano teta moka už namą ir visa kita, kartą per mėnesį čia užsuka patikrinti ar viskas gerai. Už tai aš sutvarkau namą ir panašiai.
- Geeeras.., - nutęsė jis susižavėjęs. – Kad man šitaip.
Taip, o tada ir namo nebeliktų.
Įžengėme į baltą pastatą ir priėjome prie prekystalio. Mus pasveikino žvali šviesiaplaukė mergina.
- Imsite valandai ar ilgiau?
Deividas klausiamai pažvelgė į mane.
- Valandai su puse? – pasiūliau.
Deividas linktelėjo ir sumokėjo. Šviesiaplaukė nusišypsojo ir paėmusi pinigus, pakvietė tvirto sudėjimo vyriškį kaštoniniais plaukais. Šis pasisveikino, mes irgi, ir nuvedė mus į šaudymo salę.

Emilija.

- Aš nemoku! – pasidaviau ir, atsisėdusi ant žemės, į šoną numečiau lanką.
Deividas nusijuokė nuoširdžiu juoku ir palaukęs, kol atsistosiu, priėjo ir atsistojo už manęs. Jam teko pasilenkti, jog galėtų patogiau suimti mane už rankų. Aš nutaikiau lanką į taikinį, o Deividas papurtė galvą.
- Emilija, kaip tau gali neišeiti, kai mokaisi dešimtukais? Blogai darai. Jei taip laikysi riešą, susižalosi. – Jis švelniai suktelėjo mano riešą. – Va šitaip. Ir lanką įtempk smarkiau, - taip ir padariau. –Nagi, o dabar – šauk!
Užsimerkiau ir šoviau.
Atsimerkiau.
Deividas buvo pusiau mane apkabinęs. Strėle buvo įsmigusi prie pat vidurio.
- Kaip pirmam kartui, neblogai, - pagyrė Deividas ir kilstelėjo ranką arčiau manęs, tačiau greitai apsigalvojęs, atsitraukė. – Dar liko pusvalandis. Šiaip tai galėtum dažniau čia ateiti, pirmadieniais ir trečiadieniais aš čia su kitais treniruojuosi.
Jis kalbėjo neapsimetinėdamas. Šiandien įrašysiu dešimtuką su pliusu.
- Gal nori į piceriją ar kur kitur? – atsargiai paklausiau.
Jis akimirką svarstė.
- Mmm... Buvau susitaręs susutikti su Karolina, bet... Žinok, ji – tikra nuoboda, - sušnabždėjo man, lyg baimindamasis, jog kas nors kitas nugirs. – Taigi, - dabar jau šnekėjo žvaliau. – Gerai, aš sutinku.
Parašysiu sau pagyrimą. Ir jam.

[Light]

Kūrinys turi kažką šilto ir malonaus gal nuoširdumo, bet pliusą dedu. Dabar pradėsiu kabinėtis

Emilija yra murkdoma sniege jo draugų-klasiokų, o jis atbėga su peiliu. Ryškiai per stipri reakcija. Visų pirma jis galėjo surikti: Durniai nxpjptv baikit ją murkdyti. Jeigu jis toks populiarus būtų ir taip jo klausę. Antra prieš savo chebrą taip pulti tikrai keista. Kodėl Emiliją reikia gelbėti? Kas jį motyvuoja? Net ir išmuštais dantimis ji užbaigs biologijos projektą Aš Deivido vietoj būčiau praėjęs ir tiek ne mano reikalas. Gerai, kad autorė dar tiki žmogaus sąžine ir gerumu.
Pirmas veikėjų pasimatymas turi net lankus Bendrai paėmus visai gerai. Kartais trūksta smulkmenų, kaip kas per mokykla ir veikėjų amžius.

[Futari]

"Jis man patiko, bet... Tokie kaip jis miršta anksti. Žinojau, kad jis rūko. Ir nemažai. "
Šitas išminties perliukas užmuša. Jai negali patikti žmogus nes jis rūko?

Žinok, logikos yra. Ne masių požiūris, bet kai kuriems žmonėms tai imponuoja. Pavyzdžiui man irgi net gražiausias protingiausias žmogus gali tuoj pat nepataisomai sugadinti savo įvaizdį, jeigu pamatau jį girtą arba su cigarete. Bučiuot rūkalių - tas pats kaip laižyt peleninę. Ačiū, nenorėčiau.

[xAmaya]

Taigi tataigi... Tęsinys :



Deividas.

- Skanu? – paklausiau jos, gurkšnodamas kolą.
Emilija skubiai linktelėjo ir vėl įniko į savo vaisių salotas.
Suskambėjo mano telefonas. Prie ištraukdamas jį iš kišenės, leidau muzikai pagroti. Atsiprašiau Emilijos ir nuėjau atokiau.
- Kur tu?! Aš tavęs laukiu! – Tas saldus balsas nebeatrodė toks saldus.
- Ir tau labas, - ramiai atsakiau. – Aš tau nusiunčiau SMS, Karolina, Negi negavai? Aš neateisiu.
Tyla. Ji atsiduso.
- Ir kodėl gi negali? – kimiai paklausė. – Mokaisi, a?
- Taip, mokausi, - ir nė kiek nemelavau. - Aš ne tavo vaikinas, Karolina. Tu man nenurodinėsi, kada ir kur galiu ar negali eiti.
Na va, pagaliau pasakiau.
- Gerai, - lūžinėjančiu balsu tarė ji. – Iki, - ir numetė ragelį.
Įsidėjau telefoną į kišenę.
Nė kiek nesigailiu. Karolinos man negaila.


II.

Po trijų dienų.

Emilija.


Grubiai išlankstytas popierinis lėktuvėlis nuskrido tiesiai į šiukšlių dėžę.
Dovydas kumštelėjo Deividui į petį už taiklų metimą ir abu prunkštelėjo.
- Vaikai, prašyčiau drausmės! – bandė drausminti vaikinus auklėtoja.
Deividas užkėlė kojas ant kitos kėdės ir nutaisė nuobodžiaujančią išraišką. Kiti taip pat nurimo. Man patiko, kaip Deividas sugebėdavo visus nutildyti.
- Gerai, vaikai, siūlykite, kur norite važiuoti, tik po vieną!
Karolina pasitaisė savo mini sijoną (plonytis sijonas vidury žiemos? Na jau!) ir atsistojusi tėškė ant stalo kažkokį lapą. Visi sukluso ir tiesė galvas artyn, kad pamatytų.
- Amerikietiški kalneliai Vilniuje? Tu juokauji? – Deividas apsimetė, jog nė trupučio nenustebo.
Karolina dėbtelėjo į jį žvilgsniu. Jau nuo vakar ji ir Deividas, rodos, galėjo vienas kitam perplėšti gerkles.
- Argi tu kartais nebijai aukščio, Karolina? – jau pradėjo tyčiotis Deividas. O to aš pakęsti negalėjau. Tad gana stipriai įžnybau jam į nugarą. Deividas suriko iš skausmo ir kažką neaiškiai sumurmėjo. Klasė nuščiuvo, tačiau greitai vėl atgijo ir pradėjo aptarinėti ekskursijos planą. Auklėtoja tik atsiduso ir atsisėdo.

Emilija.


- Naaagiii, - jau kone maldavo jis. – Pamatysi, bus smagu. Juk amerikietiški kalneliai! Atrakcionai!
Deividas turėjo nuostabias, gilias jūros mėlynumo akis. Ir dabar tos akys maldaujamai žvelgė į mane. Teks nusileisti. Bet tik šįkart. Atsidusau.
- Gerai.
- Sėdėsiu su tavim.
Čia jau geriau.
Nusišypsojau ir ištiesiau jam keletą vadovėlių.
- Už tai tau teks gerokai paplušėti, - paerzinau.
- Dėl to tu man patinki ir-, -ir nutilo.
... Ką?
Jaučiau, kaip kaista skruostai. Turbūt dabar atrodžiau kaip koks burokas.

Deividas.

Skaičiau literatūros vadovėlį, tačiau mano mintys buvo išsibarščiusios lyg kokie M&Ms. Žinau, nevykęs palyginimas. Aš juk ne poetas.
Numečiau knygą ant lovos ir prisėdau prie kompo. Šiandien parėjau namo ankščiau ir nusprendžiau pasimokyti vienas.
„Dėl to man ir patinki“.
Papurčiau galvą ir pakomentavau Karolinos „geriausios draugės“ Danielės nuotrauką. Negražu. Paspaudžiau „Like“.
Tikiuosi, jog Emilija nesuprato to, ką turėjau omeny. Nors ir aš pats nelabai supratau.
O, žinutė nuo Karolinos. Negi ji jau nebepyksta?
„Sedesi su manym per exkursija?“
Ji nemoka rašyt. Žinoma, prieš ekskursiją visi tampa draugais.
Parašiau „Pavėlavai “.
Ir išjungiau feisbuką.

[Delete .]

man patiko. tik kartais sakiniuose žodžiai kartojasi. laukiu tęsinio.

[VaniLLa]

Ekskursija, kaži kas jų laukia? Karolina turbūt ką nors iškrės. Esu tuo tikra. Laukiu tęsinio ^^

[xAmaya]

Sveiki, skaitytojai

Atsiprašau, kad užtrukau, mano mylimiausias katinėlis susirgo rimta liga, tad tenka jį slaugyti. Tikiuosi, kad pavyks jį pagydyti...

Na, tęsinys:


Po savaitės. Vilnius.

Deividas.

Dievas sukūrė žmogų, o šis sukūrė amerikietiškuosius kalnelius.
Dievinau juos. Nors tai ir bus mano pirmasis kartas.
Kone nuskridau iki bilietų kasos. Emilija mane pasivijom atrodė sunerimusi, nors bisą kelią iki čia ją raminau.
Sumokėjau už jos ir savo bilietus. Tačiau negalėjau žiūrėti, kaip ji liūdi.
- Ar bijai aukščio? – pasiteiravau.
Ji papurtė galvą.
- Tai kas tada? Ar kas nutiko?
Ji vėl papurtė galvą ir nusišypsojo man dirbtine šypsena.
- Jau mūsų eilė. Eime, - paragino mane.
Gūžtelėjau pečiais ir nusekiau paskui ją.

Deividas.


Įsėdom į vagonėlį. Pusė klasės jau buvo ten, tačiau Emilija buvo vienintelė mergina. Priėjo jaunas vyrukas ir užsegė mums diržus. Emilija nudelbė žvilgsnį į žemę.
- Ei, neprivalai važiuoti, jei nenori.
Tačiau ji manęs negirdėjo. Kilstelėjusi galvą, išspaudė silpną šypseną.
Vagonėlis pajudėjo į priekį ir lėtai užvažiavo iki aukščiausio taško, tada grįžo į pradžią ir visu greičiu pasileido į priekį. Juokiausi ir klykiau iš džiaugsmo kartu su kitais. O Emilija neišleido nė garselio, tik spoksojo į priekį ir taip gniaužė diržus, jog trumpą akimirką man pasirodė, kad ji juos suplėšys.
Mirties kilpa. O taip! Pagaliau!
Pralėkėme pro ją ir aš jaučiausi lyg devintam danguj.
Apsukome ratą ir vėl prieš akis išdygo mirties kilpa.
Ir, kai jau buvome viršuje, vagonėliai sustojo.

Deividas.

Apsidairiau. Aukštyn kojom vaizdas atrodė jėgiškai, tačiau neatrodė, kad vagonėlis tuoj pradės važiuoti.
Staiga galiniame vagonėlyje atsilaisvino diržai.
Gerai, jog ten nieks nesėdėjo. Apačioje pradėjo rinktis žmonės, girdėjau neramius murmesius. Keletas išsitraukė kameras ir pradėjo filmuoti.
- Žinojau... Žinojau, kad taip nutiks.., - Emilijai trūko vieno žingsnio iki panikos.
- Atsiprašau, - juk aš ją įkabėjau važiuoti. – Mus tuoj išlaisvins.
- Geriau jau važiuotų. Nenoriu nulėkti žemyn.
Visai nereikėjo suprasti pažodžiui.
Praėjo dešimt minučių. O gal ir daugiau. Arba mažiau. Nežinau. Emilija sudejavo, man irgi paskaudo galvą.
- Ei, jūs ten, apačioj! – nesusitvardęs surikau, - Gal darykit ką nors pagaliau?!
Kiti klasiokai man pritardami pradėjo šūkalioti ir keiktis, spardyti vagonėlius. Šie sugurgždėjo ir vos vos pasislinko į priekį.
- Ei, smarkiau pajudėkit! Vagonėliai judės! - paraginau.
Žinoma, jie manęs paklausė, kaip gi kitaip. Emilija uždėjo ranką man ant peties ir papurtė galvą. Klausiamai pažvelgiau į ją.
- Vagonėliai neveikia, Jei jie nuriedės, gali išlėkti iš bėgių...
- Visi raminamės! Nejudinkit vagonėlių! – panikavau. Aš panikavau ir kiti tai suprato.
Prie įėjimo į parką pasirodė gelbėtojai. Jau seniai laikas. Kai jie kilo prie vagonėlio, esančio už mūsų, kažkas trekštelėjo ir Emilijos diržai plyšo.

Emilija.

Buvo išties nelengva nustumti negeras mintis į šoną ir išlaikyti šaltą protą. Atvirai sakant, prie Deivido jaučiausi saugi, bet tai buvo tik jausmas. O protas neleido pasikliauti jausmais.
Pastarosiomis savaitėmis klioviausi širdimi. Nežinojau, ar tai gerai, ar blogai.
Stengiausi laikytis ramiai. Pavyko.
Bet kai išgirdau trekštelėjimą, viską supratau.
Nespėjau ko nors sugriebti. Užsimerkiau, lyg ir klykiau.
Kažkas skaudžiai trūktelėjo ranką. Bet žemės nepaliečiau.
Kilstelėjau galvą ir atsimerkiau.
Į mane žiūrėjo paklaikusios Deivido akys. Jis laikė mano ranką, jaučiau, kaip iš baimės dreba jo ranka. Jam buvo šokas, tačiau jis smarkiai gniaužė mano ranką ir tikrai neketino paleisti.

Deividas.

Kažkoks gydytojas apžiūrinėjo mane. Aplink buvo daugybė žmonių, žurnalistų. Mačiau auklėtoją, klasiokus.
Pala.
- Emilija!! – pašokęs apsidairiau. – Kur Emilija?!
Gydytojas ramindamas privertė mane atsisėsti, o mano akys lakstė pirmyn ir atgal, naršydamos minioje. Ji baigė kalbėtis su senyvo amžiaus gydytoja ir patraukė link manęs.
Pašokau vėl ir nuskuodęs prie Emilijos, tvirtai ją apkabinau. Kitaip negalėjau. Juk vos jos nepraradau. Jaučiau, kaip šiltos srovelės teka mano skruostais.
Tą akimirką man visiškai nerūpėjo kitų nuomonė.

Emilija.

Išėjau į lauką. Deividas tvirtai laikė mano ranką, nors niekas jau nebegrėsė. Man patiko. Nebebuvo prasmės rašyti į dienoraštį – man pavyko. Ir už tai vos nepraradau gyvybės.
Kai įsėdome į autobusą, visų akys buvo nukreiptos į mus, kai kurie klausinėjo Deivido apie tą įvykį. Tačiau jis taip įsmeigė žvilgsnį į visus, jog per tą tylą būtum galėjęs girdėti musės zvimbimą.
Jis atplėšė traškučių pakelį ir pradėjo lėtai valgyti. Užsisvajojęs atkišo man pakelį. Krenkštelėjau ir jis atsisuko.
- Aš tokių dalykų nevalgau, - susiraukiau.
Jis užmetė akį į telefoną, tada vėl pradėjo spoksoti pro langą. Po kurio laiko jis atsisuko į mane.
- Tai ar papasakosi, kas nutiko tavo tėvams?
Atsidusau. Manau, jis gali žinoti.

Deividas.

- Hm... Jie gražūs.
Iš tiesų, jie buvo gražūs. Emilija buvo tikra mamos kopija – tie patys varno juodumo plaukai ir nenatūraliai ryškios žalios akys. Tik mama buvo ganėtinai aukšta. Tėvas buvo kresnas blondinas, tačiau jo akys buvo kažkokios apsiblaususios, o rankoje jis laikė juodus akinius nuo saulės.- Mama buvo gydytoja, o tėtis... Na, jis buvo mokslininkas, kol nuodingi garai jo neapakino, - pradėjo kalbėti Emilija, žiūrėdama kažkur man už nugaros.
Žiūrėjau į jos tėvų nuotrauką ir nebyliai paraginau tęsti. Ji įsisuko į pledą ir gurkštelėjo arbatos.
- Niekada neužmiršiu tos dienos... Man buvo atostogos, todėl tėtis leido nueiti kartu su juo į darbą. Tai aš ir nuėjau. Jis maišė kažkokius skysčius, o aš stebėjau. Nežinau, ar jis ką blogai apskaičiavo, ar aš trukdžiau... Pasklido kažkokie garai ir visa patalpa buvo evakuota, bet tėtis per anksti nusiėmė šalmą. Taigi-
- Suprantu, - pertraukiau ją. – Bet tai jį tik apakino, ar ne?
Emilija linktelėjo. Tai kaip tada jis?..
Emilija tarsi perskaitė mano mintis, nors ir taip buvo aiškios.
- Sudužo lėktuvas. Pakilo ir iškart nukrito, - ištarė sausai.
- Aišku... Bet jei nenori, gali toliau nebepasakoti, - tačiau galvojau priešingai.
Emilija manęs neišgirdo.
- Mama... Galvojau, jog ji jau atsigaus, tačiau aš klydau. Ji elgėsi su manim neįtikėtinai švelniai, gaudavau kone viską, ko panorėdavau. Tai buvo tyla prieš audrą. Tądien, rugpjūty, ji man nupirko tą baltąją kuprinę, - Emilija atsainiai mostelėjo į kuprinę. – Džiaugiausi. Mama paprašė nueiti į parduotuvę nupirkti gėlių. Nesupratau, kam, bet nuėjau ir nupirkau... Kai grįžau, mama... Ji.., - Emilija rankomis užsidengė veidą ir sukūkčiojo. – Ji... Perdozavo nuskausminamųjų ir... mirė. Aš nupirkau gėlių jos laidotuvėms, Deividai! Ji manęs TO paprašė, o aš nesupratau! Būčiau galėjusi ją išgelbėti, bet to nepadariau!
Ką aš galėjau padaryti? Nieko.
Tad tik priglaudžiau Emiliją prie šono ir švelniai paglosčiau jos galvą.
- Tai ne tavo kaltė… Ne tavo. Nekaltink savęs, - bandžiau ją paguosti ir, man rodos, pavyko, - Tik neverk. Kas buvo, tas buvo.
Dabar tai jau tikrai jos po to projekto nepaliksiu.

[xAmaya]

Ekskursija, kaži kas jų laukia? Karolina turbūt ką nors iškrės. Esu tuo tikra. Laukiu tęsinio ^^

Karolina iškrės kiaulystę, tačiau truputį vėliau...

[Delete .]

MES NORIM TĘSINIO! O.O