eilės ir kitokie žaidimai (burundis)

[burundis]

Sveiki,
esu naujokas šioje svetainėje, tačiau iškart noriu su jumis pasidalinti savo rašliavėlėmis. Laukiu visokių komentarų ir nuomonių
P.S. visko ką esu prikeverzojęs matyt nesudėsiu, tad jei kam įdomu, kviečiu užsukti į šiokį tokį mano asmeninį kampelį: http://arturasliutvinas.wordpress.com/


Atminimai

Kai kalbėsi apie vyšnias, sodus,
Vyšnių sodus – atmink dienas,
Po kurių atėjo rugpjūtis.
Vyrai kirto galvas; vėliau sėjo naujas ir
Smerkė kentėti per žiemą, nežinia ko
Laukti ligi kitos pjūties;
Ir vėl sėti.

Kai kalbėsi apie vyšnių sodus, atmink
Pavasario gaivų lietų ir pirmąsias
Nyderlandų tulpes rusiškos kaimynės
Glėbyje, patemptus lūpų kampučius,
Žalojančius diktatorišką girto mūrininko
Sulipdytą ir laplandiškais blizgučiais
Išpaišytą veidą.


Kai kalbėsi apie sodus, atmink
Viduržiemio valkatas, jų apsnigtas
Drapanas ir sumedėjusias rankas,
Baltas, vyšnių nejutusias lūpas,
Negyvas akis.

Kai kalbėsi apie vyšnias, sodus,
Vyšnių sodus – atmink dienas,
Po kurių baigėsi vaikystė, atėjo
Vyras, užtaisė plyšius, langus, o
Likusias plytas įmūrijo į veidą.

[Futari]

Labai graži simbolistiška kūryba, man patiko

[burundis]

Ačiū, Futari


***

Nebematau tavęs, tik lūpas,
Kurios taip tyliai šnara,
Vos čiurlena,
Kremtasi dėl neregio manęs.

Nebegirdžiu, tik ūžia vėjai,
Iš Šiaurės išilgai skersai.
Galėčiau perbrist jūrą, okeaną,
Bet moku plaukt tik žodžiais
Arba skęst.

O lyja vis gausiau
Į prakaituotus delnus,

Girdžiu: sustok.
Nubėgu.

- 2008 -

[burundis]

Iš caro žemės žmonių pasakojimų

Seniai labai, o gal ir ne, gyveno caras tolimoj žemėj ir turėjo tris sūnus, pavadinkim juos Алёша, Лёша ir Саша, ir dukrelę, vardu Ксюша. Dukrelė, nors dar tebuvo maža mergaitė, atrodė kur kas sumanesnė už vyresniuosius brolius, kurie ištisas dienas gėrė, dainavo ir su kaimo mergelėm uliavojo.

Vieną netikėtą kartą į caro žemę atklydo didžiulis purpurinis slibinas. Niekas dabar nebepasakys, kiek anas galvų turėjęs.

Pakvietė caras sūnūs, dar nuo vakarykštės dienos linksmus, ir paliepė ginti mažają Ксюшą bei visus kaimiečius.

Vyriausiasis brolis Алёша pirmasis išsirengė su drakonu dorotis. Prijojo kryžkelę ir mąsto: kairėj – smuklė, dešinėj – smuklė, įstrižai – smuklė, tiesiai – slibinas. Nieko tokio, nepabėgs tas slibinas…

Grįžo Алёша po trijų dienų – užtinęs, visas smukles apėjęs, visus kampus apvėmęs. Ксюша jam liežuviuką parodė ir nebedraugavo.

Išjojo antrasis brolis Лёша su slibinu susiremti. Prijojo kryžkelę ir mąsto: kairėj – Оксана, dešinėj – Олъга, įstrižai – Катя, tiesiai – slibinas. Nieko tokio, nepabėgs tas slibinas…

Grįžo ir Лёша po trijų dienų – užtinęs, visas mergeles apėjęs, visais kočėlais išvanotas. Ксюша jam liežuviuką parodė ir nebedraugavo.

Išjojo ir trečiasis brolis Саша. Prijojo kryžkelę ir mąsto: į kairę Алёша jojo, į dešinę – Лёша, įstrižai bijau, tiesiai slibinas. Na ką, palauksiu slibino čia.

Grįžo Саша po trijų valandų – pamiršo maisto įsidėt, o alkanam laukti slibino nesmagu. Ксюша jam liežuviuką parodė ir nebedraugavo.

Kol broliai blaivėsi, mėlynes gydėsi ir užkandžiavo, didelis purpurinis slibinas atėjo prie caro pilies sienų ir žiūri pro bokšto langelį į Ксюшą viduje.

O Ксюша jam liežuviuką parodė ir nebedraugavo.

Apsiverkė slibinas ir išėjo kitur Алёшų gąsdint.

[burundis]

***

Po to ilgai tylėjom.
Yreisi kojom tarp dumblių, bridai ir
Niekas nematė.
Nerodei supjaustytų pėdų,
Sapnavosi valtys.
Apiplėšė ir nusiyrė švilpaudami vėjui.

Tolėliau girti vyrai dainavo serenadas,
Vienas kitą drąsino ir daužė
Butelius, paskui veidus, paskui vėl
Dainavo.

Sapnavosi gatvės, supjaustytos
Venos, išdraskytos pūslės, silpnos
Moterys lėtai tvinkčiojo;
Jų pasaulis sukosi lėtai,
Basi vaikai plaukė skersgatviais, skendo
Dulkėse; nusijuokė kūdikis.
Moters pasaulis sustojo,
Tuomet atsimerkiau.

Tolėliau girti vyrai dainuoja serenadas;
Stipriausi sulaukia, kol baras užsidaro,
Neskubėdami rūko prie rakinamų durų, apkabina
Naują geriausią draugą ir sveikina aušrą.

[burundis]

“Kažkas čia ne taip… “, – pagalvojo zuikis grauždamas lapę.
ir tikrai, kažkas buvo ne taip.
Gal senyva lapė pasitaikė, kad mėsa tokia kieta…
O gal trūko butelaičio – juk neprošal būtų užsigerti.
Na gerai, kokio dar butelaičio… Kur matyta, kad zuikiai iš butelio gertų?
Atsigėrė iš balutės.
Ir iškart viskas pasitaisė:
„Mėsa kaip mėsa“, – atsipjovė dar vieną gabalą, įsidėjo į lėkštę salotų ir įsitaisė priešais televizorių.

[burundis]

Ciklai

Prieš atsakant į klausimą,
Reikėtų aptarti vyšnias ir obuolius (obelis),
Jų prasidėjimą iš nekaltos žiedlapių sueities,
Embriono stadiją, niekam tikusią rūgščią
Paauglystę vasaros dailiomis dienomis ir
Brandą, atėjusią su lietumi ir mirštančiais lapais.

Po gedulingos žiemos – prisikėlimas ir
Vėl daugybė nekaltų prasidėjimų;
Prasidėjimai kartojasi kas 365 paras
Ir ketvirtį, o jei kuri obelis tampa
Nevaisinga – nupjauna, iškasa su šaknimis
Ir pasodina naują energingą hermafroditą
Arba nesodina nieko.

Įdomu, ar žydėjo sodai prieš 2011 metų?

[Olasas]

Tokia humoristinė kuryba Man labiausiai patiko, kai kiškis lapę valgė D Šeip yra ir gan rimtos kurybos, nebent aš visiškai nesuprantu sarkazmo Gal kai kur ir nelabai rimuojas, bet vistiek ossum xD

[burundis]

К чёрту

Išmoksiu vyriškai pateikti grafomaniją.
Kada nors.
Nebus isterijų, dejonių, baimių.
Tvirtybė ir rimtis,
Mirtis ir pistoletas.
Neverks moterys, neklyks vaikai.
Nebus spalvų – tik juoda arba balta,
Blizgučių, grimo.
Tik kaukės natūralios
Ir užkalti langai.

Nežymiai virptels lūpa.
Paskutiniai žodžiai bus prie rusiškos ruletės -
Ни пуха ни пера – gaidukas.

К чёрту, abejingai.

[burundis]

Pernykščiai lapai

Dar vadinai vardu kasdienius rūbus
Ir skalbinius džiovei ant tos pačios
Virvės – pasikarčiau,
Jei viską sukabintum;
O medžiuose ošė gegutės,
Vieversėliai ir beprotės zylės;
Buvo pavasaris, ant šakos siūbavo
Tuščia lesyklėlė.

Guldavai šalia į lovą ir sapnuodavai
Nežinia ką, o aš spardžiau
Negarbingai gulintį pasąmonės vaisių -
Po nakties skaičiavom mėlynes ant tavo
Kojų, bet niekas to nematė;
Aiškinai, kaip sukasi pasaulis, bet
Niekados netyrėm horizonto ir
Nesimaudėm nuogi ežere.

Visvien ateis laikas mirti ir niekas
Nepasiges pernykščių lapų,
Kokie žali bebūtų -
Ant žemės ir žemėje.

Nebedrįstu rašyti daugiau, nes
Poezija kartais pildosi -
Tarp eilučių interpretuoju save;
To praeiviui suprasti nelemta -
Jam ir nereikia.

[burundis]

Aukso vidurys

iš trijų blogybių

rinktis antrą

[burundis]

Pagrindai

Žiemą kartais sninga, kartais – atodrėkis,
Kalėdoms praėjus, vaikai nurengia medį, kurį
Patys ir aprengė, jam slenka spygliai,
Nors dar nebuvo senas, atvirkščiai – dailiausias
Iš pasitaikiusių pakelėje, dvi nerimo savaitės;
Geniai baltais chalatais konstatuotų džiovą,
Nors problema labiau psichologinė -
Prarastas pagrindas po kamienu,
Jokios vilties kabintis į abejingai šąlančią žemę.

[burundis]

Giluma

Verkia dangus, o akys tvinksi.
Būk, meldžiamasis, teisingas -
Išrišk. Išganyk.
Surišk ir neišleisk -
Kad nereikėtų dar kartą
Išrišti. Išganyti.

Verkia akys.
Jei leisi užeiti, pažadu -
Nusiausiu batus.
Ir kojas išprausiu.
Savas, nes Tavo nebūna nešvarios.
Tik nubučiuotos.

Akys.
Nuo bučinių net kojos patinsta.
Per begalę metų.
Įsileisi - priminsiu
Kaip vaikščiot jomis.

[burundis]

Pažinimas

Nukritęs nejaučiau skausmo.
Vien k.alė pakaušyje būgnai: kvai-lys,
Kvai-lys-lys-lys, o ji ugninė,
Ugninė mergaitė. Kvai-lys.

Užslinko tamsa – ar sudegė saulė?
Kaip šalta – ugninė mergaitė – taip šalta -
Net šiaušias plaukai, nuogos šlaunys
Gauruotos. Kvai-lys.
Žiūrėjau į jūrą – kur saulė nuskendo.

Akys išniro – daug saulių – kvai-lys.
Jos visos vienos neatstoja.
Vilnys plėšrūnės pėdas ragauja – trauks ir mane
Paskui tamsą. Švelnios ir šiltos -
Dar saule alsuoja.

[burundis]

Kalba naktis

Užgims jaunatis sumigus uosiams,
Bels į duris akmenukai lietaus;
Nuogais kojų delnais per ražienas
Bėgiojo kadaise vaikai.

Kiekvienas žingsnis praeivio slegia,
Ąsotis vandens - atsigerk,
Į ištiestus delnus vien smėlis pilas ir
Kartais akmuo - į dantis.

Vienodai negrai - vagis ar ponas,
Vėjas gūsiais į langus smūgiuoja;
Bėgiojo kadaise vaikai
Nuogais kojų delnais per ražienas.