Sveiki atvykę į temą, kurioje bandysiu delioti savo "literatūrinius šedevrus", ckant.
Jeigu kas nors vis delto nuspręs tai paskaityti - prašau palikit komentarą. Man iš tikrųjų idomi jūsų nuomonė, o be kritikos nėra tobulėjimo. O būtent kritikos aš norėčiau išgirst labiausiai, net jei ir tesugebėsit perskaityti tik pusę pastraipos.
Kągi, pradedam:
F.T.S. #31
(Pavadinimas laikinas)
Pirmas Skyrius.
Antras Skyrius.
Trečias Skyrius.
To be Continued... Maybe.
Jeigu kas nors vis delto nuspręs tai paskaityti - prašau palikit komentarą. Man iš tikrųjų idomi jūsų nuomonė, o be kritikos nėra tobulėjimo. O būtent kritikos aš norėčiau išgirst labiausiai, net jei ir tesugebėsit perskaityti tik pusę pastraipos.
Kągi, pradedam:
F.T.S. #31
(Pavadinimas laikinas)
Pirmas Skyrius.
Spoileris:
Ar esat vieną vakarą netikėtai supratę, kad stovit nepažįstamame, prabangaus buto balkone, neturėdami nė menkiausio supratimo kaip ir kodėl ten atsidūrėt, vilkėdamas kostiumą, kurio niekada gyvenime nesat matę, vienoj rankoj laikydami smilkstančią cigaretę, nors niekada nesat rūkęs, o kitoje – bulvę. Staiga į galvą pradeda veržtis mintys apie šią situaciją: kokia viso to prasmė ir svarbiausia – kodėl bulvė? Ir visa tai tęsiasi, kol mintis išblaško viduje buto beprasiveriančių durų garsas ir pastebit, kaip iš vonios kambario išeina mergina, apsivyniojusi trumpu, nelabai ką dengiančiu ranšluostuku, su meistriškai susuktu rankšluostiniu turbanu. Nuo tokio vaizdo visos prieš tai galvotos mintys išnyksta lyg dūmas, o ranka nevalingai pritraukia cigaretę prie burnos ir pabandot užsitraukti dūmą. Žinoma, kadangi plaučiai nebuvo pratę prie šios procedūros, pradedat kosėt kaip išprotėjęs, tuo pritraukdamas merginos dėmesį...
Štai taip ir prasideda mano istorija.
Sekundžių dešimt mes tyliai žiūrėjom vienas į kitą. Pro nuo kosėjimo apsiašarojusias akis pastebėjau, kad per tą laiką merginos veidas persikreipė, stebėtinai ryškiai parodydamas jos jaučiamas emocijas. Iš pradžių ėjo nustebimas, tada, supratusi kokioje situacijoje ji atsidūrė, ėjo gėdos fazė, kol galiausiai visą tai kulminavo tiesiog žudantis įniršis. Po viso šio mimikos pasirodymo ji pradėjo klykti kaip kokia aliarmo sirena. Ir būtent tuo momentu buvo pats laikas man pradėti panikuoti...
Greitai įbėgau į vidų, prišokęs prie merginos įbrukau jai į rankas bulvę, kas ją vėl gražino prie nustebimo stadijos ir šaltai tarstelėjęs jai pirmus galvoje pasipainiojusius žodžius - „brangink ją“, išlekiau iš kambario.
Už kambario durų prieš mano akis atsivėrė labai ilgas koridorius, kurio vienoj pusėj lėtai link manęs žingsniavo kažkoks uniformuotas vyriokas, priešais save ridendamas vėžimėlį, ant kurio buvo padėta lėkštė, uždengta gaubtu, kaip kad būna prabangiuose viešbučiuose. Kitoje koridoriaus pusėj puikavosi lifto durys. Pagalvojęs, kad vyriškis man nelabai kuo gali padėt, o ir pati padėtis vertė kuo greičiau nešt mėsas iš ten – pasileidau prie lifto ir, paspaudęs iškvietimo mygtuką, pradėjau bukai laukti. Žinoma, po poros laukimo sekundžių man tai pabodo ir sumastęs piktą planą, pasileidau prie vyrioko su vežimėliu, kas pastarajam buvo šiek tiek netikėta, ir po truputį, lyg nujausdamas mano kėslus, jis pradėjo judėt atgal. Prisivyt jį nebuvo labai sunku. Pribėgęs sustojau, maloniai pasisveikinau ir staigiai atidengęs dangtį gaubiantį lėkštę, griebiau viduje gulintį omarą. Po šio mano meistriškai atlikto triuko vėl pasileidau lifto link, kurio durys jau buvo beprasidarančios. Man bėgant, kambario, iš kurio aš neseniai išbėgau, durys prasiverė ir pastebėjau jau pažįstamą siluetą. Šį kartą ji jau buvo spėjusi apsirengti, o galvos nebedengė rankšluostis. Jos gražus veidas puikiai dėrėjo prie trumpų plaukų, nesiekiančių pečių. Kaip tik tokiai šukuosenai aš jaučiau silpnybę. Tą akimirką aš nuoširdžiai pradėjau gailėtis, kad taip greitai teko palikti jos draugiją. Na bet burtas mestas, nėra laiko dabar galvoti apie tai.
Prabėgdamas pro ją primerkiau jai akį ir nusišypsojau, o akies krašteliu pastebėjau, kad rankoje ji laiko tą pačią bulvę, kurią jai įteikiau.
Lifto durys jau buvo beužsidarančios, bet aš paskutiniu metu spėjau įšokti į jį, elegantiškai išsidrėbdamas ant jo grindų. Pagaliau apėmė šioks toks saugumo jausmas ir galvoje prasukęs visus įvykius, kurie įvyko per porą pastarujų minučių, pradėjau garsiai ir isteriškai kvatotis, net ašara ištryško. Kai šiek tiek aprimau, pastebėjau iš lifto kampučio į mane su baime žvelgiančias keturias akis. Pasirodo, aš nebuvau vienintelis lifto keleivis. Be manęs juo važiavo dar jaunų žmonių porelė. Ir iš to, kad merginos palaidinė buvo šiek tiek prasegta ir susiglamžiusi nusprendžiau, kad jie naudojosi privatumo akimirka, kol aš taip įžūliai neįsiveržiau ir nesugadinau jiems viso malonumo.
- Nekreipkit į mane dėmesio, aš greitai išlipsiu – su šypsena tarstelėjau aš.
Ir po akimirkos pratęsiau.
- Beje, gal žinote kaip šituo naudotis? – rodydamas jiems mano anksčiau sumedžiotą omarą.
Abu ritmingai pakratė galvom.
- Gaila... – pratariau, ir išžengiau pro prieš akis atsidariusias lifto duris.
Išėjau į labai erdvų vestibiulį. Panašu, kad aš iš tikrųjų buvau viešbutyje, nes virš ištaigingo priėmamojo puikavosi didelės raidės su užrašu „HOTEL“. Pradėjau eiti link išėjimo, tačiau netikėtai prieš akis išdygo aukštas ir platus vyras su juodu kostiumu. Pirma mintis – „berniokas su vėžimėliu susisiekė su draugeliais ir papasakojo apie mane“, tačiau vyriškis tą mintį greitai išblaškė.
- Andriau! Sveikas! – Sukriokė kostiumuotasis.
Iš pradžių sunerimau, nes mano vardas yra Tomas, bet prisiminęs pastaruosius įvykius priėjau išvados, kad nebūtų nieko keisto, jei mano vardas staiga pasikeistų.
- Sveikas. Šimtas metų! – Taip pat garsiai išrėžiau jam į akis. – Kaip einasi? Kaip šeima? Kaip vaikai?
Vėlgi pastebėjau jau pažįstamą šį vakarą nustebimo miną jo veide, tačiau jis greitai susivaldė.
- Ai šiaip, nieko ypatingo. Klausyk, čia vienas mano draugas nori su tavim susitikt, turi laisvo laiko?
- Žinoma, kodėl gi ne. Vistiek nelabai žinau kuo dabar užsiimt.
Taip draugiškai šnekučiuodami išeinam iš viešbučio ir prieinam mano naujo draugo automobilį, pastatytą šiek tiek atokiau. Kas įvyko po to, nelabai pamenu, nes staiga teko užmigt po stipraus vožtelėjimo per galvą..
Atsibudau aš kažkokioje dėžėje, kurią nestipriai kratė. Ausyse spengė, objektyvaus mąstymo galimybė tuo metu buvo man neįmanoma, o šoną stipriai spaudė kažkoks neaiškus objektas. Ištiesęs ranką pažiūrėt kas ten yra, apčiuopiau kažkokio nesuprantamo gyvio galūnes. Fantazija ir laki vaizduotė tučtuojau nupaišė pilną paveikslą, kad esu dėžėje su neaiškiais organizmais, kuriems yra nusispjaut į žmogaus gyvenimą. To pilnai pakako, kad priversti mane klykti kaip mažai mergaitei. Ir vos tik man išleidus tą garsą, kurio visą gyvenimą gėdysiuos, kažkur, už dėžės ribų pasigirsta šūvis, po kurio dėžę pradeda dar labiau kratyti, kol ji su trenksmu neatsitrenkia į kažką ir neatsidaro jos dangtis.
Pasirodo, ta dėžė, kurioje buvau uždarytas, buvo mano naujojo draugo automobilio bagažinė, o gyvis, kuris kesinosi į mano gyvybę – tas pats išviręs omaras, kurį aš didvyriškai sugavau viešbučio koridoriuj.
Vargais negalais išvirtau iš bagažinės ir jau pilnai atgavęs sąmonę svirduliuodamas atsistojau ant kojų. Griebęs omarą susigrūdau jį i kelnių kišenę. Gaila būtų po to, ką su juo išgyvenau, jį paprasčiausiai išmesti, turint omenyje tą faktą, kad jis manęs vos į kapus nenuvarė.
Paėjęs šiek tiek į šalį, pamačiau visą vaizdą. Automobilis, buvo stipriai įsirėžęs į medį, keleivio sėdynėje be samonės sėdėjo kažkoks nepažįstamas vyriškis, o vairuotojas, kuris mane „pakabino“ viešbučio laukiamąjame, išsliuogęs iš mašinos šliaužė per žolę kažkur į nebūtį. Aplink buvo visiškai tuščia. Nei namų, nei mašinų, net kelias buvo vos pastebimas. Jei ne medžiai išstatyti palei kelią, vargu ar suprastum kad čia kažkas važinėja.
- Kur keliaujam? – pasiteirauju, priėjęs prie šliaužiko.
Į mane pažvelgia skausmo ir baimės persmelktos akys. Man net nugara pagaugais nueina.
- Pra...šau... Padėk – išlemena nelaimingasis.
Apžiūrėjęs jį pastebiu kad jo kelis yra peršautas. Net man, kaip neturinčio jokio supratimo apie mediciną, tapo aišku, kad futbolo daugiau jis nebepažais.
- Nieko, iki vestuvių sugis – pabandau paguosti jį ir pradedu naršyti jo kišenes, su viltim rasti mobilųjį telefona, kad vargšui iškviesti greitąją. Pagaliau vienoj kišenėje radęs telefoną ir piniginę, nuraminu besikankinantį.
- Tu tik nesijaudink, tuoj iškviesiu greitąją ir jie tave sutaisys.
- Nereikia...greitosios... skam...bink bosui. Tarp numerių turi... – ir nebaigęs sakinio jis atsijungia.
- Ok, saldžių.
Radęs telefone numerį, pažymėtą skambiu ir „originaliu“ pavadinimu „BOSAS“, spaudžiu skambinimo mygtuką. Po kelių iškvietimo signalų atsiliepia duslus, seno žmogaus balsas.
- Kas yra? Juk sakiau neskambint man į šį numerį.
- Emm... Na aš žinoma labai atsiprašau, kad taip išėjo, bet problema ta, kad tas žmogus, kuriam jūs tai sakėt dabar guli prie manęs be sąmonės ir jis kažkodėl nepaminėjo, kad negaliu to daryt. Sakyčiau netgi...
- Kas čia kalba?
- Mano vardas Andrius. – pasakęs tai, pagalvoju, kad galbūt, vis dėlto, iš tikrųjų mano vardas yra Tomas. Na bet tiek to, tebūnie šį kartą Andrius.
- Koks dar Andrius? Kas tu toks?
- Žinoma malonu, kad norit sužinot apie mane daugiau, bet ne pažindintis skambinu. Kaip supratau, jūs esate šių dviejų vyriokų viršininkas. Jie kaip tik dabar atsidūrę nepavydėtinoj situacijoj. Jų mašina trenkėsi į medį ir vieno iš jų koja kažkodėl tapo peršauta. Jie nenorėjo kad kreipčiausi į greitąją pagalbą, o kad paskambinčiau būtent jums.
- Kur jie?
- Vat čia tai geras klausimas... Nelabai įsivaizduoju kur mes esame. Kažkoks kelias tarp medžių, aplink vien pievos.
- Gerai, supratau, tuoj atvažiuos jūsų pasiimti. Niekur nedinkit iš ten.
Ir senis padeda ragelį.
Išjungiu telefoną ir įsidedu į kišenę. Nuojauta pakuždėjo, kad su tuo senioku man dar reikės pakalbėti. Patikrinęs ar mano draugelis gyvas, greitai perrišu jo koją kad nekraujuotų per daug ir pasiemęs visus pinigus, kuriuos radau Andriaus piniginėj (toks, beje buvo mano naujo buvusio draugo vardas. Matyt patikau jam ir nusprendė bendravardžiu padaryt), pasileidau bėgti link tolumoje šviečiančių miesto šviesų. Kažkaip manęs neviliojo mintis, kad reikia palaukti daugiau žmonių, kurie vėl norės mane įgrūsti į bagažinę.
Štai taip ir prasideda mano istorija.
Sekundžių dešimt mes tyliai žiūrėjom vienas į kitą. Pro nuo kosėjimo apsiašarojusias akis pastebėjau, kad per tą laiką merginos veidas persikreipė, stebėtinai ryškiai parodydamas jos jaučiamas emocijas. Iš pradžių ėjo nustebimas, tada, supratusi kokioje situacijoje ji atsidūrė, ėjo gėdos fazė, kol galiausiai visą tai kulminavo tiesiog žudantis įniršis. Po viso šio mimikos pasirodymo ji pradėjo klykti kaip kokia aliarmo sirena. Ir būtent tuo momentu buvo pats laikas man pradėti panikuoti...
Greitai įbėgau į vidų, prišokęs prie merginos įbrukau jai į rankas bulvę, kas ją vėl gražino prie nustebimo stadijos ir šaltai tarstelėjęs jai pirmus galvoje pasipainiojusius žodžius - „brangink ją“, išlekiau iš kambario.
Už kambario durų prieš mano akis atsivėrė labai ilgas koridorius, kurio vienoj pusėj lėtai link manęs žingsniavo kažkoks uniformuotas vyriokas, priešais save ridendamas vėžimėlį, ant kurio buvo padėta lėkštė, uždengta gaubtu, kaip kad būna prabangiuose viešbučiuose. Kitoje koridoriaus pusėj puikavosi lifto durys. Pagalvojęs, kad vyriškis man nelabai kuo gali padėt, o ir pati padėtis vertė kuo greičiau nešt mėsas iš ten – pasileidau prie lifto ir, paspaudęs iškvietimo mygtuką, pradėjau bukai laukti. Žinoma, po poros laukimo sekundžių man tai pabodo ir sumastęs piktą planą, pasileidau prie vyrioko su vežimėliu, kas pastarajam buvo šiek tiek netikėta, ir po truputį, lyg nujausdamas mano kėslus, jis pradėjo judėt atgal. Prisivyt jį nebuvo labai sunku. Pribėgęs sustojau, maloniai pasisveikinau ir staigiai atidengęs dangtį gaubiantį lėkštę, griebiau viduje gulintį omarą. Po šio mano meistriškai atlikto triuko vėl pasileidau lifto link, kurio durys jau buvo beprasidarančios. Man bėgant, kambario, iš kurio aš neseniai išbėgau, durys prasiverė ir pastebėjau jau pažįstamą siluetą. Šį kartą ji jau buvo spėjusi apsirengti, o galvos nebedengė rankšluostis. Jos gražus veidas puikiai dėrėjo prie trumpų plaukų, nesiekiančių pečių. Kaip tik tokiai šukuosenai aš jaučiau silpnybę. Tą akimirką aš nuoširdžiai pradėjau gailėtis, kad taip greitai teko palikti jos draugiją. Na bet burtas mestas, nėra laiko dabar galvoti apie tai.
Prabėgdamas pro ją primerkiau jai akį ir nusišypsojau, o akies krašteliu pastebėjau, kad rankoje ji laiko tą pačią bulvę, kurią jai įteikiau.
Lifto durys jau buvo beužsidarančios, bet aš paskutiniu metu spėjau įšokti į jį, elegantiškai išsidrėbdamas ant jo grindų. Pagaliau apėmė šioks toks saugumo jausmas ir galvoje prasukęs visus įvykius, kurie įvyko per porą pastarujų minučių, pradėjau garsiai ir isteriškai kvatotis, net ašara ištryško. Kai šiek tiek aprimau, pastebėjau iš lifto kampučio į mane su baime žvelgiančias keturias akis. Pasirodo, aš nebuvau vienintelis lifto keleivis. Be manęs juo važiavo dar jaunų žmonių porelė. Ir iš to, kad merginos palaidinė buvo šiek tiek prasegta ir susiglamžiusi nusprendžiau, kad jie naudojosi privatumo akimirka, kol aš taip įžūliai neįsiveržiau ir nesugadinau jiems viso malonumo.
- Nekreipkit į mane dėmesio, aš greitai išlipsiu – su šypsena tarstelėjau aš.
Ir po akimirkos pratęsiau.
- Beje, gal žinote kaip šituo naudotis? – rodydamas jiems mano anksčiau sumedžiotą omarą.
Abu ritmingai pakratė galvom.
- Gaila... – pratariau, ir išžengiau pro prieš akis atsidariusias lifto duris.
Išėjau į labai erdvų vestibiulį. Panašu, kad aš iš tikrųjų buvau viešbutyje, nes virš ištaigingo priėmamojo puikavosi didelės raidės su užrašu „HOTEL“. Pradėjau eiti link išėjimo, tačiau netikėtai prieš akis išdygo aukštas ir platus vyras su juodu kostiumu. Pirma mintis – „berniokas su vėžimėliu susisiekė su draugeliais ir papasakojo apie mane“, tačiau vyriškis tą mintį greitai išblaškė.
- Andriau! Sveikas! – Sukriokė kostiumuotasis.
Iš pradžių sunerimau, nes mano vardas yra Tomas, bet prisiminęs pastaruosius įvykius priėjau išvados, kad nebūtų nieko keisto, jei mano vardas staiga pasikeistų.
- Sveikas. Šimtas metų! – Taip pat garsiai išrėžiau jam į akis. – Kaip einasi? Kaip šeima? Kaip vaikai?
Vėlgi pastebėjau jau pažįstamą šį vakarą nustebimo miną jo veide, tačiau jis greitai susivaldė.
- Ai šiaip, nieko ypatingo. Klausyk, čia vienas mano draugas nori su tavim susitikt, turi laisvo laiko?
- Žinoma, kodėl gi ne. Vistiek nelabai žinau kuo dabar užsiimt.
Taip draugiškai šnekučiuodami išeinam iš viešbučio ir prieinam mano naujo draugo automobilį, pastatytą šiek tiek atokiau. Kas įvyko po to, nelabai pamenu, nes staiga teko užmigt po stipraus vožtelėjimo per galvą..
Atsibudau aš kažkokioje dėžėje, kurią nestipriai kratė. Ausyse spengė, objektyvaus mąstymo galimybė tuo metu buvo man neįmanoma, o šoną stipriai spaudė kažkoks neaiškus objektas. Ištiesęs ranką pažiūrėt kas ten yra, apčiuopiau kažkokio nesuprantamo gyvio galūnes. Fantazija ir laki vaizduotė tučtuojau nupaišė pilną paveikslą, kad esu dėžėje su neaiškiais organizmais, kuriems yra nusispjaut į žmogaus gyvenimą. To pilnai pakako, kad priversti mane klykti kaip mažai mergaitei. Ir vos tik man išleidus tą garsą, kurio visą gyvenimą gėdysiuos, kažkur, už dėžės ribų pasigirsta šūvis, po kurio dėžę pradeda dar labiau kratyti, kol ji su trenksmu neatsitrenkia į kažką ir neatsidaro jos dangtis.
Pasirodo, ta dėžė, kurioje buvau uždarytas, buvo mano naujojo draugo automobilio bagažinė, o gyvis, kuris kesinosi į mano gyvybę – tas pats išviręs omaras, kurį aš didvyriškai sugavau viešbučio koridoriuj.
Vargais negalais išvirtau iš bagažinės ir jau pilnai atgavęs sąmonę svirduliuodamas atsistojau ant kojų. Griebęs omarą susigrūdau jį i kelnių kišenę. Gaila būtų po to, ką su juo išgyvenau, jį paprasčiausiai išmesti, turint omenyje tą faktą, kad jis manęs vos į kapus nenuvarė.
Paėjęs šiek tiek į šalį, pamačiau visą vaizdą. Automobilis, buvo stipriai įsirėžęs į medį, keleivio sėdynėje be samonės sėdėjo kažkoks nepažįstamas vyriškis, o vairuotojas, kuris mane „pakabino“ viešbučio laukiamąjame, išsliuogęs iš mašinos šliaužė per žolę kažkur į nebūtį. Aplink buvo visiškai tuščia. Nei namų, nei mašinų, net kelias buvo vos pastebimas. Jei ne medžiai išstatyti palei kelią, vargu ar suprastum kad čia kažkas važinėja.
- Kur keliaujam? – pasiteirauju, priėjęs prie šliaužiko.
Į mane pažvelgia skausmo ir baimės persmelktos akys. Man net nugara pagaugais nueina.
- Pra...šau... Padėk – išlemena nelaimingasis.
Apžiūrėjęs jį pastebiu kad jo kelis yra peršautas. Net man, kaip neturinčio jokio supratimo apie mediciną, tapo aišku, kad futbolo daugiau jis nebepažais.
- Nieko, iki vestuvių sugis – pabandau paguosti jį ir pradedu naršyti jo kišenes, su viltim rasti mobilųjį telefona, kad vargšui iškviesti greitąją. Pagaliau vienoj kišenėje radęs telefoną ir piniginę, nuraminu besikankinantį.
- Tu tik nesijaudink, tuoj iškviesiu greitąją ir jie tave sutaisys.
- Nereikia...greitosios... skam...bink bosui. Tarp numerių turi... – ir nebaigęs sakinio jis atsijungia.
- Ok, saldžių.
Radęs telefone numerį, pažymėtą skambiu ir „originaliu“ pavadinimu „BOSAS“, spaudžiu skambinimo mygtuką. Po kelių iškvietimo signalų atsiliepia duslus, seno žmogaus balsas.
- Kas yra? Juk sakiau neskambint man į šį numerį.
- Emm... Na aš žinoma labai atsiprašau, kad taip išėjo, bet problema ta, kad tas žmogus, kuriam jūs tai sakėt dabar guli prie manęs be sąmonės ir jis kažkodėl nepaminėjo, kad negaliu to daryt. Sakyčiau netgi...
- Kas čia kalba?
- Mano vardas Andrius. – pasakęs tai, pagalvoju, kad galbūt, vis dėlto, iš tikrųjų mano vardas yra Tomas. Na bet tiek to, tebūnie šį kartą Andrius.
- Koks dar Andrius? Kas tu toks?
- Žinoma malonu, kad norit sužinot apie mane daugiau, bet ne pažindintis skambinu. Kaip supratau, jūs esate šių dviejų vyriokų viršininkas. Jie kaip tik dabar atsidūrę nepavydėtinoj situacijoj. Jų mašina trenkėsi į medį ir vieno iš jų koja kažkodėl tapo peršauta. Jie nenorėjo kad kreipčiausi į greitąją pagalbą, o kad paskambinčiau būtent jums.
- Kur jie?
- Vat čia tai geras klausimas... Nelabai įsivaizduoju kur mes esame. Kažkoks kelias tarp medžių, aplink vien pievos.
- Gerai, supratau, tuoj atvažiuos jūsų pasiimti. Niekur nedinkit iš ten.
Ir senis padeda ragelį.
Išjungiu telefoną ir įsidedu į kišenę. Nuojauta pakuždėjo, kad su tuo senioku man dar reikės pakalbėti. Patikrinęs ar mano draugelis gyvas, greitai perrišu jo koją kad nekraujuotų per daug ir pasiemęs visus pinigus, kuriuos radau Andriaus piniginėj (toks, beje buvo mano naujo buvusio draugo vardas. Matyt patikau jam ir nusprendė bendravardžiu padaryt), pasileidau bėgti link tolumoje šviečiančių miesto šviesų. Kažkaip manęs neviliojo mintis, kad reikia palaukti daugiau žmonių, kurie vėl norės mane įgrūsti į bagažinę.
Antras Skyrius.
Spoileris:
Po kokių penkių minučių įnirtingo begimo sulėtinu tempą. Miestas dar buvo tolokai, tad nusprendžiau toliau eiti neskubėdamas, o per tą laiką sudeliot visas mintis į savo vietas. Žinoma, tai man nelabai sekėsi. Prisiminiau visą vakarykštę dieną praleidęs savo nuomojamame bute, lydydamas akis priešais monitoriaus ekraną. Vakare, kad prasiblaškyt, nuėjau į netoli esantį barą. Ten užsisakiau alaus ir pradėjau jį gurkšnoti. Sekantis dalykas kurį pamenu – balkonas ir bulvė rankoje. Įdomu, kokie nuotykiai privedė prie to. Galbūt reikės rytoj aplankyt tą barą ir paklausti kas ten per alus, bei išsiaiškinti kas gi, po šimts, įvyko tą vakarą.
Beeidamas pradėjau naršyti savo naujojo rūbo kišenes, su viltim jose rasti ką nors, kas padėtų atgaminti atmintį. Tačiau greitai teko nusivilti. Visos kišenės buvo tuščios, išskyrus kairiąją kelnių kišenę, kurioje pūpsojo omaras ir dešinę su Andriaus telefonu ir pinigais. Net savo piniginės neradau...
Pasinėręs į savo mintis prieinu miestą. Greitai bus septinti metai, kaip jame gyvenu, tačioj šioje dalyje dar neteko būti. Vis dėlto teko pripažint, kad pasigailėjau jog niekada čia nesilankiau. Gatvės ir pastatai atrodė žymiai geresnės būklės nei ten, kur vyksta visas mano gyvenimas. Jeigu ne tolumoje matomas pažįstamas televizijos bokšto siluetas ir iškabos gatvėse, parašytos lietuvių kalba – pagalvočiau jog papuoliau į kokio gerai prižiūrėtą, turtingą kurortinį miestelį. Net žmonės gatvėse, kaip bebūtų keista, atrodė draugiškesni ir nuoširdesni. Tai net šiek tiek baugino mane.
Po kurio laiko, man beeinant ir besistebint aplinka, žvilgsnis užkliuvo už nedidelės užkandinės kitoje gatvės pusėje. Vieta, kur gali prisikimšti iki soties „sveikų ir naudingų“ mėsainių, kad po valandos vėl būtum alkanas kaip vilkas. Nemėgstu tokių užeigų, tačiau kartkarčiais lankydavausi jose. Kažkaip būdavo momentų, kai norisi vėl paragauti tokio maisto.
Ir būtent tuo metu kaip tik buvo tas momentas.
Grakščiai perbėgu gatvę ir užėjęs į pastatą stoju į eilę, kuri pasirodė trumpiausia. Taip teko pralaukt apie dešimt minučių, nors atrodė kad laukiau visą valandą. Per tą laiką lauke jau visiškai sutemo.
Jau beveik buvau užmigęs bestovėdamas, kai prieš akis pamačiau maloniai besišypsančią „restorano“ darbuotoją.
- Labas vakaras. Ko pageidautumėte?
- Man prašau duokite tai, ką turite skaniausio – ištariau aš, taip pat bandydamas šypsotis.
- Pas mus viskas skanu. – tarė ji su neišnykstančia iš jos veido nuoširdžia šypsena.
Idėmiai į ją pažiūrėjau, ir su ryškiai jaučiamu sarkazmu balse tariau:
- Na, tada duokit ką sveikiausio.
Mergiotė, pasirodo, buvo ne iš kelmo spirta. Nuoširdi šypsena staiga pasikeitė į gudriai pašiepiančią. Mikliais rankų judesiais ji pastato prieš mane stiklinę vandens ir garsiai ištaria „Prašau, sekantis!”.
Kadangi nenorėjau gaišint už manęs stovinčio raudonveidžio storulio, greitai griebiau tą stiklinę ir pripažinęs triuškinantį savo pralaimėjimą – vėl stojau į eilės galą. Mano laimei, šį kartą eilė jau nebuvo labai ilga ir po truputį gurkšnodamas vandenėlį vėl priėjau prie kasos. Šį kartą jau normaliai užsisakiau ko noriu.
- Eurais priimat? – paklausiau, nes Andrius tik jų ir teturėjo.
Mergina keistai pažiūrėjo į mane ir po trumpos pauzės atsakė:
- Taip priimam. Dėkui už pirkinį. – Pratarė ji.
Atsiskaitęs su kasininke, atsisėdau prie vieno iš tuščių staliukų, pradėjau iš lėto kramsnoti. Skubėt aš neturėjau kur, tad naudojausi proga, kad šiek tiek pailsėti po ilgos kelionės. Juk dar laukė ilgas kelias namo. Pinigų dar buvo likę. Galvojau kad reiktų išsikviesti taksi, tačiau ši mintis manęs nei kiek neviliojo. Niekada nesu važiavęs taksi ir kažkaip nelabai norėjosi to daryt. Galbūt pasirodys keista, tačiau dėl net man pačiam nežinomų priežasčių ši transporto galimybė man kėlė panišką baimę. Bet, matyt, teks ją kažkaip įveikti, nes pėsčiom iki namų tektų žingsniuot visą naktį. Jei kojos jau nebūtų pradėjusios skaudėt, po to, ką jos tą vakarą jau iškentėjo, gal ir ryžčiausi tokiai kelionei. Dėja, situacija buvo ne mano naudai...
- Bloga diena? – išgirdau jau pažįstamą balsą.
Atsisukęs pastebėjau tą pačią merginą, kuri mane aptarnavo. Šį kartą ji jau buvo apsirengusi įprastais drabužiais ir be kvailai atrodančios kepuraitės. Ji žiūrėjo į mane, tad padariau išvadą, kad tie žodžiai buvo skirti būtent man.
- Ką, nejau taip akivaizdžiai matosi? – paklausiau jos.
- Na nesimatytų, jei ne ta rūgšti mina, su kuria čia sėdi jau pusę valandos.
- Hehe, turiu pripažinti, mokat jūs bendrauti su savo klientais. – šyptelnu.
- Mano darbo laikas baigėsi, tad nelabai gali reikšti pretenzijų. – staigiai atkerta ji ir atsisėda priešais mane.
- Žinoma, būk mano svečias... – šiek tiek pavargusiu balsu, pratariu jai.
- Nagi, kas nutiko?
- O tu visiems nepažįstamiems taip lendi į „dūšią“? – paklausiu sugrūsdamas sau į žabtus pusę mėsainio.
- Nevisiems. Tik tiems, kurie pasirodo įdomūs. Beje, nepažįstamam žmogui lengviausia yra išsipasakot. Po šio vakaro mes greičiausiai niekada nesusitiksim, tad tau nėra prasmės sudaryti įspūdį ar slėpti ko nors. Paprasčiausiai išlieji kas yra susikaupę ir pasidaro lengviau. Ir tau yra kam išsipasakoti, ir aš patenkinu smalsumą. Abu laimim. – išpyškina ji.
O ji įspūdinga. Net nežinojau kuo ją laikyt. Ar genijum, ar šiaip kvailele. Visgi, man netgi pradėjo patikti šis pokalbis.
- Net jei papasakosiu, vistiek nesuprasi.
- Kodėl gi?
- Todėl, kad aš pats nesuprantu kas šiandien įvyko. Vakar aš gyvenau eilinę savo gyvenimo dieną, o šiandien atsirandu kitame miesto gale neaiškiomis aplinkybėmis ir pasakoju tai žmogui, kurio niekada nesu sutikęs ir, pasak pastarojo žodžių, kurio niekada nebesutiksiu.
- Taip ir maniau, kad turi kažką įdomaus papasakot. – vėlgi pastebiu jos veide nuoširdžią šypseną.
- Prieš tesiant šią temą, gal žinai kur čia netoliese nebrangiai galima būtų nakčiai apsistot?
- Nop. – staigiai nukerta ir po kiek laiko pratęsia – Gali pas mane pernakvot.
Kreivai pažiūriu į ją.
- Juokauji, taip?
- Aš visiškai rimtai. Nebijok, aš nesikandžioju. Ir gali būti ramus, ryte nepabusi be inksto.
- Man ne dėl to neramu. Dėl išsipasakojimo nepažįstamam žmogui gal ir yra dalis tiesos tavo žodžiuose, bet kviesti nepažįstamą žmogų pas save nakvot... Nemanai, kad tai yra pavojinga?
- Na iki šiol kažkaip išgyvenau. Problemų dėl to dar neturėjau. Ir kaip jau minėjau, su bet kuo nebendrauju. Beje, apsigint pati galiu nuo pernelyg įsiaudrinusių. Mano vardas Laura.
- Tomas.
- Na štai, mes jau pažįstami, tad problemos nebėra. Taip pat namie galėsi pilnai papasakoti savo istoriją. Su visom detalėm. O, ir matau baigei kirsti tą mėšlą, lekiam!
Ji griebė man už rankos ir ištempė į gatvę, spėjau tik prigriebti nebaigtos gerti kolos stiklinę. Tą akimirka galvoje tirtėjo tiek replikų į jos paskutinį pasisakymą, kad net negalėjau atsirinkti, ką jai išrėžti. Ar ginčytis dėl jos pasiūlymo priimti mane pas save nakvot, ar kritikuoti jos bendravimo būdą, ar papeikti dėl savo darbovietės parduodamų produktų atsiliepimo. Bet kol atsipeikėjau, mes jau greitu žingsniu ėjom tyliu šaligatviu, tad komentuoti jos požiūrį į maistą (kad ir koks jis bebūtų) jau buvo per vėlu, o tai, kad ji pasiūlė prieglobstį man netgi buvo naudinga. Neprotinga būtų atsisakyti, beto, juk nežadėjau jai daryti nieko blogo. Man paprasčiausiai reikėjo pailsėti...
Kurį laiką ėjom tylėdami. Po kurio laiko, kai tyla buvo bepradedanti tapti nepatogia, ji šiek tiek pabegėjo į priekį, išskietė rankas ir pakėlusi galvą į viršų – giliai įkvėpė.
- Ehh... Koks gražus rudeninis oras! – tarė ji iškvėpdama.
Na, dėl to nepasiginčysi. Oras iš tiesų buvo malonus.
- Sakyčiau vasarinis dar užsiliko. Dar tik rugsėjo pradžia, tad tiek čia to rudens ir tėra... – Negarsiai pratariau aš, iš šiaudelio srėbteldamas kolos.
Ji atsisuko ir pažiūrėjo į mane taip, lyg bučiau pasakęs kažką kvailo.
- Šiandien spalio septyniolikta, koks dar rugsėjis?
Po šių žodžių gėrimas gerklėje užstrigo. Paspringęs pradėjau kosėti. Po kurio laiko, atgavęs kvapą, drebančiu balsu paklausiau jos:
- Kelinta sakei šiandien diena?
- Spalio septyniolikta. – nedvėjodama išrėžė ji.
- O metai? – pasiteiravau nujausdamas kažką negero.
- 2015. – su ta pačia nuoširdumo gaidele atsakė ji.
Po šio atsakymo lyg akmuo nuo širdies nukrito. Akivaizdu, kad ji mausto mane. Negalėjo juk nuo „vakar dienos“ nepastebimai prabėgti virš penkių metų.
- Ha ha, labai juokinga – rimtu ir pavargusiu balsu pratariau aš.
- Kas juokinga?
- Taip, šiandien 2015, kiaulės skraidyt pradėjo, o nykštukai su elfais Skandinavijos miškuose išveisė medžius, ant kurių auga kebabai.
- Na dėl kebabų ir kiaulių nežinau, , bet dėl metų...
Ji išsitraukia iš kišenės telefoną, kurio modelio aš dar nebuvau matęs. Kažką panašaus matydavau kažkurių mobiliųjų telefonų gamintojų filmukuose apie konceptinius modelius, tad dabar pamatęs tokį dalyka jos rankose, pradėjau nejuokais nerimauti. Ji, tuo tarpu, pamaigiusi porą mygtukų ir iš telefono korpuso šono išskleidus kažką, kas, pasirodo, buvo didesnis ekranas – parodė man tos dienos laikraščio pirmojo puslapio paveiksliuką.
Data jame skelbė – 2015-10-17.
Po šio vaizdo man aptemo protas. Kas, po velnių, vyksta? Likusią kelio dalį link jos namų aš ėjau visiškai apspangęs. Girdėjau kad ji bando su manim kalbėti, tačiau į jos žodžius nekreipiau dėmesio... Penki metai... Kuo toliau, tuo labiau nieko nesupratau.
Kai atsipeikėjau, mes jau stovėjom prie jos buto durų.
- O, pagaliau pabudai – tarė ji rakindama buto duris. – Sveikas atvykęs į mano gūžtą. Jauskis kaip namie.
Butas buvo nedidelis, tačiau tvarka jame sudare didelį erdvumo įspūdį. Viskas buvo sustatyta savo vietose, nebuvo nei vieno nereikalingo daikto. Net sienos buvo visiškai tuščios: jokių paveikslų, nuotraukų ar plakatų. Vidury pagrindinio kambario, priešais televizorių stovėjo sofa, kuri tuo metu mane pradėjo traukte traukti prie savęs.
Vos tik man atsisėdus ant sofos, iš virtuvės pasigirdo balsas.
- Alkanas? Dėja, neturiu nieko ypatingo pasiūlyti.
- Nesijaudink dėl to, man dabar svarbu tik numigt porą valandėlių – atsakiau jai.
Po šių žodžių prisiminiau vieną dalyką. Nenorom atsistojau ir nuėjau į virtuvę.
- Kita vertus, aš galiu kai ką ypatingo pasiūlyt – su plačia šypsena veide išsitraukiu iš kišenės omarą.
Niekada nepamiršiu tos veido išraiškos, kuri tuo metu „nusipiešė“ jos veide. Net prunkštelėjau, stebėdamas tą reginį. Po trumpos pauzės ji pradėjo kvatoti kaip išprotėjusi. Aš, žinoma, neatsilikau...
Po juoko seanso mes susėdom už stalo ir pradėjom doroti mano grobį. Gaila buvo taip užbaigti to omaro istoriją, tačiau nebuvo kur dėtis, jis atliko paskutinį savo žygdarbį. Per tą laiką papasakojau jai viską, kas tą vakarą nutiko. Nežinau, patikėjo ji manim ar ne, nes nelabai pamenu kas įvyko po mano pasakojimo. Prisimenu tik kad atsiguliau ant sofos ir ramiai užmerkiau akis...
Dėl vieno dalyko Laura buvo teisi. Po to vakaro aš jos daugiau niekada nemačiau.
Beeidamas pradėjau naršyti savo naujojo rūbo kišenes, su viltim jose rasti ką nors, kas padėtų atgaminti atmintį. Tačiau greitai teko nusivilti. Visos kišenės buvo tuščios, išskyrus kairiąją kelnių kišenę, kurioje pūpsojo omaras ir dešinę su Andriaus telefonu ir pinigais. Net savo piniginės neradau...
Pasinėręs į savo mintis prieinu miestą. Greitai bus septinti metai, kaip jame gyvenu, tačioj šioje dalyje dar neteko būti. Vis dėlto teko pripažint, kad pasigailėjau jog niekada čia nesilankiau. Gatvės ir pastatai atrodė žymiai geresnės būklės nei ten, kur vyksta visas mano gyvenimas. Jeigu ne tolumoje matomas pažįstamas televizijos bokšto siluetas ir iškabos gatvėse, parašytos lietuvių kalba – pagalvočiau jog papuoliau į kokio gerai prižiūrėtą, turtingą kurortinį miestelį. Net žmonės gatvėse, kaip bebūtų keista, atrodė draugiškesni ir nuoširdesni. Tai net šiek tiek baugino mane.
Po kurio laiko, man beeinant ir besistebint aplinka, žvilgsnis užkliuvo už nedidelės užkandinės kitoje gatvės pusėje. Vieta, kur gali prisikimšti iki soties „sveikų ir naudingų“ mėsainių, kad po valandos vėl būtum alkanas kaip vilkas. Nemėgstu tokių užeigų, tačiau kartkarčiais lankydavausi jose. Kažkaip būdavo momentų, kai norisi vėl paragauti tokio maisto.
Ir būtent tuo metu kaip tik buvo tas momentas.
Grakščiai perbėgu gatvę ir užėjęs į pastatą stoju į eilę, kuri pasirodė trumpiausia. Taip teko pralaukt apie dešimt minučių, nors atrodė kad laukiau visą valandą. Per tą laiką lauke jau visiškai sutemo.
Jau beveik buvau užmigęs bestovėdamas, kai prieš akis pamačiau maloniai besišypsančią „restorano“ darbuotoją.
- Labas vakaras. Ko pageidautumėte?
- Man prašau duokite tai, ką turite skaniausio – ištariau aš, taip pat bandydamas šypsotis.
- Pas mus viskas skanu. – tarė ji su neišnykstančia iš jos veido nuoširdžia šypsena.
Idėmiai į ją pažiūrėjau, ir su ryškiai jaučiamu sarkazmu balse tariau:
- Na, tada duokit ką sveikiausio.
Mergiotė, pasirodo, buvo ne iš kelmo spirta. Nuoširdi šypsena staiga pasikeitė į gudriai pašiepiančią. Mikliais rankų judesiais ji pastato prieš mane stiklinę vandens ir garsiai ištaria „Prašau, sekantis!”.
Kadangi nenorėjau gaišint už manęs stovinčio raudonveidžio storulio, greitai griebiau tą stiklinę ir pripažinęs triuškinantį savo pralaimėjimą – vėl stojau į eilės galą. Mano laimei, šį kartą eilė jau nebuvo labai ilga ir po truputį gurkšnodamas vandenėlį vėl priėjau prie kasos. Šį kartą jau normaliai užsisakiau ko noriu.
- Eurais priimat? – paklausiau, nes Andrius tik jų ir teturėjo.
Mergina keistai pažiūrėjo į mane ir po trumpos pauzės atsakė:
- Taip priimam. Dėkui už pirkinį. – Pratarė ji.
Atsiskaitęs su kasininke, atsisėdau prie vieno iš tuščių staliukų, pradėjau iš lėto kramsnoti. Skubėt aš neturėjau kur, tad naudojausi proga, kad šiek tiek pailsėti po ilgos kelionės. Juk dar laukė ilgas kelias namo. Pinigų dar buvo likę. Galvojau kad reiktų išsikviesti taksi, tačiau ši mintis manęs nei kiek neviliojo. Niekada nesu važiavęs taksi ir kažkaip nelabai norėjosi to daryt. Galbūt pasirodys keista, tačiau dėl net man pačiam nežinomų priežasčių ši transporto galimybė man kėlė panišką baimę. Bet, matyt, teks ją kažkaip įveikti, nes pėsčiom iki namų tektų žingsniuot visą naktį. Jei kojos jau nebūtų pradėjusios skaudėt, po to, ką jos tą vakarą jau iškentėjo, gal ir ryžčiausi tokiai kelionei. Dėja, situacija buvo ne mano naudai...
- Bloga diena? – išgirdau jau pažįstamą balsą.
Atsisukęs pastebėjau tą pačią merginą, kuri mane aptarnavo. Šį kartą ji jau buvo apsirengusi įprastais drabužiais ir be kvailai atrodančios kepuraitės. Ji žiūrėjo į mane, tad padariau išvadą, kad tie žodžiai buvo skirti būtent man.
- Ką, nejau taip akivaizdžiai matosi? – paklausiau jos.
- Na nesimatytų, jei ne ta rūgšti mina, su kuria čia sėdi jau pusę valandos.
- Hehe, turiu pripažinti, mokat jūs bendrauti su savo klientais. – šyptelnu.
- Mano darbo laikas baigėsi, tad nelabai gali reikšti pretenzijų. – staigiai atkerta ji ir atsisėda priešais mane.
- Žinoma, būk mano svečias... – šiek tiek pavargusiu balsu, pratariu jai.
- Nagi, kas nutiko?
- O tu visiems nepažįstamiems taip lendi į „dūšią“? – paklausiu sugrūsdamas sau į žabtus pusę mėsainio.
- Nevisiems. Tik tiems, kurie pasirodo įdomūs. Beje, nepažįstamam žmogui lengviausia yra išsipasakot. Po šio vakaro mes greičiausiai niekada nesusitiksim, tad tau nėra prasmės sudaryti įspūdį ar slėpti ko nors. Paprasčiausiai išlieji kas yra susikaupę ir pasidaro lengviau. Ir tau yra kam išsipasakoti, ir aš patenkinu smalsumą. Abu laimim. – išpyškina ji.
O ji įspūdinga. Net nežinojau kuo ją laikyt. Ar genijum, ar šiaip kvailele. Visgi, man netgi pradėjo patikti šis pokalbis.
- Net jei papasakosiu, vistiek nesuprasi.
- Kodėl gi?
- Todėl, kad aš pats nesuprantu kas šiandien įvyko. Vakar aš gyvenau eilinę savo gyvenimo dieną, o šiandien atsirandu kitame miesto gale neaiškiomis aplinkybėmis ir pasakoju tai žmogui, kurio niekada nesu sutikęs ir, pasak pastarojo žodžių, kurio niekada nebesutiksiu.
- Taip ir maniau, kad turi kažką įdomaus papasakot. – vėlgi pastebiu jos veide nuoširdžią šypseną.
- Prieš tesiant šią temą, gal žinai kur čia netoliese nebrangiai galima būtų nakčiai apsistot?
- Nop. – staigiai nukerta ir po kiek laiko pratęsia – Gali pas mane pernakvot.
Kreivai pažiūriu į ją.
- Juokauji, taip?
- Aš visiškai rimtai. Nebijok, aš nesikandžioju. Ir gali būti ramus, ryte nepabusi be inksto.
- Man ne dėl to neramu. Dėl išsipasakojimo nepažįstamam žmogui gal ir yra dalis tiesos tavo žodžiuose, bet kviesti nepažįstamą žmogų pas save nakvot... Nemanai, kad tai yra pavojinga?
- Na iki šiol kažkaip išgyvenau. Problemų dėl to dar neturėjau. Ir kaip jau minėjau, su bet kuo nebendrauju. Beje, apsigint pati galiu nuo pernelyg įsiaudrinusių. Mano vardas Laura.
- Tomas.
- Na štai, mes jau pažįstami, tad problemos nebėra. Taip pat namie galėsi pilnai papasakoti savo istoriją. Su visom detalėm. O, ir matau baigei kirsti tą mėšlą, lekiam!
Ji griebė man už rankos ir ištempė į gatvę, spėjau tik prigriebti nebaigtos gerti kolos stiklinę. Tą akimirka galvoje tirtėjo tiek replikų į jos paskutinį pasisakymą, kad net negalėjau atsirinkti, ką jai išrėžti. Ar ginčytis dėl jos pasiūlymo priimti mane pas save nakvot, ar kritikuoti jos bendravimo būdą, ar papeikti dėl savo darbovietės parduodamų produktų atsiliepimo. Bet kol atsipeikėjau, mes jau greitu žingsniu ėjom tyliu šaligatviu, tad komentuoti jos požiūrį į maistą (kad ir koks jis bebūtų) jau buvo per vėlu, o tai, kad ji pasiūlė prieglobstį man netgi buvo naudinga. Neprotinga būtų atsisakyti, beto, juk nežadėjau jai daryti nieko blogo. Man paprasčiausiai reikėjo pailsėti...
Kurį laiką ėjom tylėdami. Po kurio laiko, kai tyla buvo bepradedanti tapti nepatogia, ji šiek tiek pabegėjo į priekį, išskietė rankas ir pakėlusi galvą į viršų – giliai įkvėpė.
- Ehh... Koks gražus rudeninis oras! – tarė ji iškvėpdama.
Na, dėl to nepasiginčysi. Oras iš tiesų buvo malonus.
- Sakyčiau vasarinis dar užsiliko. Dar tik rugsėjo pradžia, tad tiek čia to rudens ir tėra... – Negarsiai pratariau aš, iš šiaudelio srėbteldamas kolos.
Ji atsisuko ir pažiūrėjo į mane taip, lyg bučiau pasakęs kažką kvailo.
- Šiandien spalio septyniolikta, koks dar rugsėjis?
Po šių žodžių gėrimas gerklėje užstrigo. Paspringęs pradėjau kosėti. Po kurio laiko, atgavęs kvapą, drebančiu balsu paklausiau jos:
- Kelinta sakei šiandien diena?
- Spalio septyniolikta. – nedvėjodama išrėžė ji.
- O metai? – pasiteiravau nujausdamas kažką negero.
- 2015. – su ta pačia nuoširdumo gaidele atsakė ji.
Po šio atsakymo lyg akmuo nuo širdies nukrito. Akivaizdu, kad ji mausto mane. Negalėjo juk nuo „vakar dienos“ nepastebimai prabėgti virš penkių metų.
- Ha ha, labai juokinga – rimtu ir pavargusiu balsu pratariau aš.
- Kas juokinga?
- Taip, šiandien 2015, kiaulės skraidyt pradėjo, o nykštukai su elfais Skandinavijos miškuose išveisė medžius, ant kurių auga kebabai.
- Na dėl kebabų ir kiaulių nežinau, , bet dėl metų...
Ji išsitraukia iš kišenės telefoną, kurio modelio aš dar nebuvau matęs. Kažką panašaus matydavau kažkurių mobiliųjų telefonų gamintojų filmukuose apie konceptinius modelius, tad dabar pamatęs tokį dalyka jos rankose, pradėjau nejuokais nerimauti. Ji, tuo tarpu, pamaigiusi porą mygtukų ir iš telefono korpuso šono išskleidus kažką, kas, pasirodo, buvo didesnis ekranas – parodė man tos dienos laikraščio pirmojo puslapio paveiksliuką.
Data jame skelbė – 2015-10-17.
Po šio vaizdo man aptemo protas. Kas, po velnių, vyksta? Likusią kelio dalį link jos namų aš ėjau visiškai apspangęs. Girdėjau kad ji bando su manim kalbėti, tačiau į jos žodžius nekreipiau dėmesio... Penki metai... Kuo toliau, tuo labiau nieko nesupratau.
Kai atsipeikėjau, mes jau stovėjom prie jos buto durų.
- O, pagaliau pabudai – tarė ji rakindama buto duris. – Sveikas atvykęs į mano gūžtą. Jauskis kaip namie.
Butas buvo nedidelis, tačiau tvarka jame sudare didelį erdvumo įspūdį. Viskas buvo sustatyta savo vietose, nebuvo nei vieno nereikalingo daikto. Net sienos buvo visiškai tuščios: jokių paveikslų, nuotraukų ar plakatų. Vidury pagrindinio kambario, priešais televizorių stovėjo sofa, kuri tuo metu mane pradėjo traukte traukti prie savęs.
Vos tik man atsisėdus ant sofos, iš virtuvės pasigirdo balsas.
- Alkanas? Dėja, neturiu nieko ypatingo pasiūlyti.
- Nesijaudink dėl to, man dabar svarbu tik numigt porą valandėlių – atsakiau jai.
Po šių žodžių prisiminiau vieną dalyką. Nenorom atsistojau ir nuėjau į virtuvę.
- Kita vertus, aš galiu kai ką ypatingo pasiūlyt – su plačia šypsena veide išsitraukiu iš kišenės omarą.
Niekada nepamiršiu tos veido išraiškos, kuri tuo metu „nusipiešė“ jos veide. Net prunkštelėjau, stebėdamas tą reginį. Po trumpos pauzės ji pradėjo kvatoti kaip išprotėjusi. Aš, žinoma, neatsilikau...
Po juoko seanso mes susėdom už stalo ir pradėjom doroti mano grobį. Gaila buvo taip užbaigti to omaro istoriją, tačiau nebuvo kur dėtis, jis atliko paskutinį savo žygdarbį. Per tą laiką papasakojau jai viską, kas tą vakarą nutiko. Nežinau, patikėjo ji manim ar ne, nes nelabai pamenu kas įvyko po mano pasakojimo. Prisimenu tik kad atsiguliau ant sofos ir ramiai užmerkiau akis...
Dėl vieno dalyko Laura buvo teisi. Po to vakaro aš jos daugiau niekada nemačiau.
Trečias Skyrius.
Spoileris:
Kai pabudau, lauke jau buvo gerokai prašvitę. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kiek laiko buvau „atsijungęs“. Net nežinojau kelinta buvo valanda, nes Lauros jau nebebuvo, o visam bute neradau nei vieno laikrodžio.
Praradęs viltį sužinot laiką, nužingsniavau į virtuvę pakramsnoti omaro likučių ir apmąstyti tolimesnių veiksmų planą. Greta lekštės su maistu radau Lauros paliktą raštelį:
Dušas... Puiki mintis. Sukirtęs visą likusią „omarieną“, nužingsniavau į vonios kambarį. Ir vos tik palindęs po vandens srove, prisiminiau, kad turiu Andriaus telefoną. Problema, su laiko nežinojimu ir veiksmų planu iš karto išsisprendė. Greitai atlikęs apsivalymo ritualą, apsirengiau ir atsisėdau ant tos pačios sofos, ant kurios praleidau naktį.
Mano laimei, telefonas nepareikalavo kodo, tad įsijungė be problemų. Laikrodis rodė 10:43. Data – 2015/10/18. Vis dėlto Laura nemelavo, aš tikrai buvau pradingęs kažkur virš penkių metų...
Kagi, laikas susižinot visus atsakymus. Suradęs telefone „Boso“ numerį, paspaudžiau skambinimo mygtuką.
Po kurio laiko išgirdau jau pažįstamą senio balsą:
- Pone ********, - jis paminėjo mano pavardę, kurios dėl įvairių priežasčių nenoriu minėt šiame pasakojime – laukiau jūsų skambučio.
- O, matau pažįsti mane. Kagi, nereikės prisistatinėti – sausai ištariau.
- Spėju, norit man užduoti nemažai klausimų. Taip, aš galiu į juos atsakyti, tačiau ne telefonu.
- Kažkodėl aš abejoju, ar noriu su tavim susitikti, po to, kaip taviškiai su manim elgėsi...
- Mes abu puikiai žinom, kad susitiksimo neišvengsim. Tik klausimas kokiu būdu. Ar tu savo noru sutinki atvykti pas mane ir aš tau viską paaiškinsiu, ar „maniškiai“ tave suras ir tu praleisi likusias savo gyvenimo valandas visiškoje nežinioje. Tau spręsti.
Suknistas senis, man jis jau per pirmąjį mūsų pokalbį man nepatiko. Dabar bent buvo aišku kodėl.
- Opa, nemaniau kad taip greitai prieisim prie grasinimų.
- Nepasakyčiau, kad tai yra grasinimas. Aš tik suteikiu tau alternatyvų. Beje, tavo laikas jau tiksi, tad laiko nuspręsti lieka vis mažiau. Mano žmonės jau vyksta pas tave. – ir po tumpos pauzės pratęsė – Sakyčiau, nelabai protinga buvo skambinti iš mano telefono. – ragelyje pasigirsta tylus kikenimas.
Po šių žodžių mane išpylė šaltas prakaitas.
- Hmm... Palauk minutėlę – bandžiau pratarti ramiu balsu, tačiau buvo jame jaučiamas drebulys.
Staigiai pašokau nuo sofos ir išbėgau lauk iš buto. Žaibo greičiu nubėgau laiptais iki pirmojo aukšto, kur radau manęs jau laukiančius vyriškius. Kagi, čia susiknisau kaip reikalas, tad kitos išeities nebebuvo.
- Tu dar čia? – paklausiau, pridėjęs telefoną prie ausies.
- Taip, žinoma – su ryškiai jaučiamu pasitenkinimu tas senas perdyla ištarė šiuos žodžius – taigi, ką nusprendei?
- Gerai, sutinku. Galim susitikti. Kaip tik ir transportas jau čia. Negerai būtų, jei tavo vyriokai veltui čia kelią sukorę būtų.
- Na, tai puiku. Susimatysim pas mane. – pasakė jis ir padėjo ragelį.
Įsidedu telefoną į kišenę ir bukai šypsodamasis prieinu prie vyriškių.
- Tai ką, keliaujam? Beje, jei galima – nekiškit manęs į bagažinę. Nepatogu ten.
Į bagažinę manęs neįkišo, tačiau po stipraus smūgio į pilvą surakino man rankas ir užmovę ant galvos maišą, paguldė ant galinių automobilio sėdynių.
Maišą nuo galvos nuėmė po gero pusvalandžio. Surakintomis rankomis, sedėjau mažame kambarėlyje. Be manęs kambaryje dar buvo tie patys du gorilos, kurie mane atvežė, bei kažkoks pajacas, vilkintis ilgą apsiaustą su gobtuvu, veidą pasislėpęs po kauke.
- Atsiprašau, jeigu būčiau žinojęs, kad čia vyksta kaukių balius, būčiau tinkamiau pasiruošęs. – tariau vos tvardydamas juoką.
- Tylos! – subliovė kaukėtasis. Sprendžiant iš balso – jis buvo dar visai jaunas.
- Gerai jau gerai… O kur senis?
Kaukėtasis pasisuko prie vieno iš apsauginių ir linktelėjo, po ko pastarasis priėjo prie manęs taip stipriai vožė man per veidą, kad vos neiškritau iš kėdes. Matyt nelabai jie buvo linkę bendrauti. Nusprendžiau, kad vertėtų sėdėti tyliai ir laukti kas bus toliau.
Ilgai laukti neteko, nes netrukus po smūgio abu gorilos išėjo iš kambario. Likom vieni su klounu.
- Ehh… Tomai, Tomai, Tomai… - ramiu balsu pradėjo jis, atsisėsdamas priešais mane. – Kad tu tik žinotum, kur tu pakliuvai…
- Būtent todėl aš čia ir sėdžiu, kad sužinočiau, ar ne? – paklausiau jo rankomis trindamas sumuštą žandą.
Po mano klausimo jis ramiai nusiemė kaukę. Mano nuostabai, jo veidas atrodė kaip septyniasdešimtmečio.
- Oho. Pas kurį kalvį liežuvį ploninaisi?
Jis visiškai nesureagavo į mano šiuos žodžius. Nei vienas raumenėlis ant jo veido nesujudėjo, todėl nusprendžiau eiti prie esmės.
- nori pasakyt, tu ir esi tas pats senis?
- Nesitikėjai? – jau pažįstamu balsu prabilo jis – Nieko, tai dar tik pradžia. Kaip ir žadėjau – atsakysiu į visus tavo klausimus.
- O, puiku. Jau galvojau kad pamiršai apie tai. Taigi, kas tu toks ir kas čia, po velnių, vyksta?
- Sakyk, Tomai, tu tiki likimu? – tęsia jis ignoruodamas mano klausimą.
- Hmm… Galvojau aš klausimus uždavinėsiu, o ne atsakinėsiu.
- Tiki ar ne?
- Jeigu tu apie tai, kad viskas pasaulyje yra nulemta iš anksto ir kaip besistengtum, visada viskas bus taip, kaip buvo numatyta – tada ne, netikiu aš tuo. O tai tikrai svarbu?
- Dar ir kaip svarbu! Vien likimo dėka tu čia dabar sėdi ir kalbi su manim.
- Nori pasakyt, man buvo nulemta, kad pragyvenęs virš dvidešimties metų, staiga šoktelsiu per penkis metus į priekį vien tik tam, kad paplėpėčiau su tavim?
- Nevisai. Einam, parodysiu tau kaiką.
Jis atsistojo ir priėjo prie durų. Aš, žinoma, pasekiau jo pavyzdžiu. Mes išėjom į ilgą koridorių, kurio gale buvo laiptai. Palypėję laiptais žemyn mes užėjom į paprastą darbo kambarį. Jis atrodė įprastai, didelis ąžuolinis stalas per vidurį, už kurio stovėjo puošnus odinis krėslas. Už krėslo visą sieną dengė didelė knygų lentyna. Senis priejo prie jos ir pajudinęs vieną knygą, atidarė slaptą praėjimą.
- Žinoma, slaptas kelias už lentynos. Kaip netikėta – ironiškai pratariau.
Praėję tamsų koridorių mes išėjom į didelę salę. Viduryje jos buvo įrengtas kažkoks neaiškus masyvus aparatas, o prieš jį – prijungta laidais kedėje sedėjo kažkokia neaiški žmogysta. Kūnas buvo visiškai sudžiūvęs, o galvą dengė šalmas, iš kurio styrojo nemažas kiekis laidų. Vien nuo to vaizdo man pasidarė bloga.
- Noriu, kad tai pamatytum – su dideliu pasitenkinimu balse tarė senis ir nuemė nuo to žmogaus šalmą.
Su siaubu akyse pamačiau, kad ta vargana žmogysta, sėdinti kėdėje – esu aš.
Tiksliau – ji turėjo mano veidą.
- Kas, po galais, čia yra?! – per visą salę išrėkiau aš.
- Čia esi tu. – šypsodamasis tarė senis.
- Staigiai paaiškini kas čia vyksta! – įniršęs pradėjau artintis prie jo.
- Nebėkim įvykiams už akių, Tomai – jau rimtu balsu pratarė jis, parodydamas, kad rankoje laiko pistoletą. – Prisėdam, ir aš pratęsiu pasakojimą.
Ginklas rankoje pasirodė svari priežastis, kad nesuknežinti jam marmūzės. Nenoromis pasekiau paskui jį ir abu susėdom prie staliuko stovinčio atokiau.
- Taigi, kur mes baigėm... Ah taip, likimas. Daugelis žmonių juo netiki, įskaitant ir tave. Žinoma, nėra jokio skirtumo, tiki tu juo ar ne. Vistiek nežinai kas tau yra nulemta, paprasčiausiai sau gyveni ir nekvaršini galvos... Tačiau mano atveju viskas yra kitaip. Matai, veikla, kuria aš čia užsiimu, ne vien reikalauja tikėjimo likimu, bet jis čia yra visko pagrindas. Kad būtų aiškiau, leisk tau paaiškinti, kaip veikia mano įrenginys ir kas iš tikrųjų su tavim įvyko:
Šis įrenginys, kurį tu matai priešais savo akis, suteikia galimybę keliauti per likimo liniją. Tai yra, gali persikelti metų metus į ateitį ir atsidursi būtent toj vietoj, kur būtum atsidūręs, jei gyventum paprastą gyvenimą. Taip ir su tavim atsitiko. Tą vakarą, penkis metus atgal, kai išėjai išgert alaus, buvai užmigdytas, atgabentas čia ir prijungtas prie šio įrenginio. Ir tada, po penkių metų tu staiga atsiduri rūkydamas viešbučio balkone, neturėdamas nei mažiausio supratimo kaip ten atsidūrei.
Senolis su triumfu akyse užbaigė savo pasakojimą, kuris, kaip ir paaiškintu mano padetį, bet...
- Istorija, žinoma, smagi – pratęsiau aš – tačiau logikos joje tiek pat, kiek arktyje pingvinų. Visu pirma, jeigu viskas eina, kaip sakai, likimo tekme, tai kokio velnio aš atsidūriau tame kambaryje. Juk aš neturėjau jokių galimybių iš čia išeiti, tad turėjau čia ir atsidurti. Visu antra – kas ten per žmogelis, kedėje, kuris atrodo taip pat kaip aš, jeigu aš esu čia? Visu trečia, kodėl tame viešbučio kambaryje buvo apsistojus man nepažįstama mergina? Ir apskritai, kodėl būtent aš?
- Kad atsakyčiau į šiuos klausimus, manau, reiktu pradėt nuo to, kas aš esu.
- Pats laikas, sakyčiau.
- Mano vardas John‘as Fairlight‘as. Gali mane vadint sulietuvintai - Jonu. Aš gimiau viename Anglijos kaimelyje, 1812 metais. Taip, virš dviejų šimtų metų atgal. Kai man buvo 53 metai, aš gavau kaiką, kas ir nulemė mano tolimesnį gyvenimą. Tas „kaikas“, dabar slypi giliai tame įrenginyje ir jį palaiko. Jei atvirai, aš pats nežinau jo kilmės, bei kaip būtent jis veikia, tačiau žinau ką jis gali. Jo galia – visiškai ignoruoti likimo tekmę ir gebėti ją pakeisti. Nuo to laiko, kai jį gavau, aš įvairiais eksperimentais jį bandžiau. Prieš mano akis atsivėrė neišpasakyta galia. Man prireikė keturiolikos metų, kol sugebėjau vykdyti keliones laiku. Žinai, po tokios kelionės, originalus kūnas išlieka ir tam tikru pasirinktu laiko momentu, sukuriamas kitas, kurio biologinis amžius yra toks pats, kaip ir prieš kelionę. Taip aš ir išgyvenau tokį ilgą laiko tarpą. Mano originalus kūnas mirė 1881 metais. Dabartinis kūnas visiškai išsilaisvino iš senojo likimo tekmės ir viskas, ką aš darau, padedamas to „daikto“ – visiškai sujaukia kitų likimo tekmę. Tad gali jau suprasti, kodėl tu atsidūrei ne čia, o tame balkone. Po tavo atvežimo čia, visus veiksmus su tavim atlikau aš. Tu buvai prijungtas prie šio įrenginio, kuris yra likimo „juodoji skylė“. Tavo likimo tekmėje aš net neturėčiau egzistuoti, tad viskas, ką aš tau padariau ir kad tu išvis čia esi – kaip ir nesiskaito. Tave permetė į priekį penkis metus taip, lyg tu niekada nebūtum manęs sutikęs ir niekada nebūtum sėdėjęs šioje kedėje. Žinoma, vertėtų pažymėti, kad iš tikrųjų tu ne penkis metus buvai mesteltas į ateitį, o tik vieną mėnesį. Tas žmogelis kedėje yra tavo originalas, o tu esi tik paprasčiausia kopija. Beje, ne pirmoji. Tu esi 31-asis, kuris iš savo originalo keliavo į ateitį. Ankstesnės kopijos, kadangi jos buvo nukeltos skirtingu laiku, turėjo visiškai kitokias likimo linijas. Buvo ir traukinio prižiūrėtojų, langų valytojų, pora kartų netgi po žeme atsidurdavo. Pastarieji buvo visiškai beprasmiai mano darbe, nes aš juos ten tiesiog ir palikdavau. Beje, turiu pasveikinti, tu, kolkas, esi sekmingiausias iš visos kompanijos. Ne vien dėl to, kad atsidūrei prabangiam viešbutyje, vilkintis brangiais drabužiais, bet ir dėl to, kad sugebėjai pasprukti nuo mano vyrų ir pagyventi vieną normalią dieną. Taip pat, tu esi pirmasis, kuriam aš visą tai pasakoju.
- Nori pasakyti, aš esu paprasčiausia laboratorinė žiurkė tavo bandymuose?
- Būtent!
- Bet kodėl? Kam aš tau reikalingas? Ir kodėl būtent aš?
- Matai, nors šis įrenginys jau ir taip yra įspūdingas, tačiau jis, kolkas, nėra tobulas. Visu pirma, negalima daryti “šuolių” dažniau, nei kas mėnesį. Visu antra, kaip jau supratai, atsiradęs ateityje neturi visiškai jokių prisiminimų apie savo peršoktą laikotarpį. Taip pat yra ir daugiau tokių nepatogių dalykų, kuriuos, manau, galima ištaisyti. Taipogi tikiuosi rasti galimybę kontroliuoti kopijos amžių, bei atsiradimo vietą. Ir kai visą tai bus pasiekta, ketinu ištobulinti šį įrenginį taip, kad ji nedarytų kopijų, o permestų originalą. Ir tu man labai padedi tame darbe. Aš ilgai ieškojau tinkamo žmogaus šiems bandymams, kol galiausiai radau tave: visiškai vieną, be šeimos, be artimų draugų. Niekas tavęs nepasigestų, jei tu netikėtai kažkur dingtum.
- Heh… Kaip malonu iš tavo pusės… Tačiau kam rizikuoti ir į visą šį reikalą velti pašalinį žmogų? Kodėl šių bandymų nedarai su savimi. Juk jau esi pratęs prie tokių kelionių. Arba kodėl tam reikalui nepanaudoji vieno iš savo gorilų?
- “Gorilos” man reikalingi visiškai kitiems tikslams. Man jie yra paprasčiausia darbo jėga, kuri neužduoda per daug klausimų. Jie neturi nė mažiausio supratimo kuom aš užsiimu, kas aš esu, nei kaip aš atrodau. Žinoma, kad jiems nepasirodytų keista, kad kas kažkiek laiko jie vežioja vis tą patį žmogų pas mane, pateikiau jiems vieną istoriją, tačiau čia jau kitas klausimas… Kodėl nenaudoju savęs bandymams? Seniau taip ir dariau, tačiau tai yra per daug nepatogu. Negerai, kai paprastos kopijos žino per daug ir nei viena nenori mirti. Tad nusprendžiau susirasti bandymams kitą žmogų. Dabar aš numetu save kas dešimt metų į priekį, o pats tuo metu dirbu prie įrenginio tobulinimo ir kaupiu visą naudingą informaciją, kad ateities “aš” galėtų pratęsti šį darbą.
- Tam ir rengi visą šį kaukių balių, kad tavo sėbrai nieko nesužinotų?
- Visiškai teisingai. Tik aš jų nepavadinčiau “sėbrais”. Jie tik laikini pagalbininkai mano darbe. Suprantama, kai tavo gyvenimo laikas yra neribotas, negali sau leisti turėti kompanjonų. – sukikeno jis.
- Kagi, turiu pripažinti, istorija pakankamai įdomi. Tačiau nesuprantu, jeigu tai yra tiesa, tai kodėl gi tu man ją papasakojai. Nestato tai viso tavo darbo į rizikingą situacija?
- Kodėl gi? Aš pažadėjau tau paaiškinti viską. Aš savo žodžio laikausi. Žinoma, aš nežadėjau kad iš čia išeisi gyvas. – šypsodamasis jis vėl parodė ginklą savo rankoje. – Matai, esu senas žmogus, su savo trūkumais, ir po tiek metų norėjosi kažkam pasipasakoti apie tai. Man netgi lengviau pasidarė, nesvarbu, kad šis pasakojimas bus paskutinis tavo gyvenime išgirstas dalykas.
- Taip ir maniau, kad čia kažkur šuo pakastas – nejuokais nerimaudamas pratariau aš.
- Nesijaudink, tu dar turi keletą minučių pasimėgauti gyvenimu. Beje, šiandien kaip tik praėjo mėnuo nuo paskutinės tavo kelionės, tad galiu, prieš tau atsisveikinant, parodyti kur atsiras sekanti tavo kopija.
Jis atsistojo ir pamojo man sekti paskui jį. Nedrąsiai nusekiau jį prie savęs, sėdinčio kėdėje. Jonas priėjo prie vieno iš monitorių ir pradėjo viena ranka spaudinėti šalia jo esančią klaviatūrą. Kita ranka buvo nukrepusi ginklą į mane. Ekrane pradėjo mirgėti skaičiai. Baigęs įvesdinėti duomenis, parodė man ekraną ir tarė:
- Matai šiuos skaičius? Tai yra mano pasirinkta data, į kurią bus perkelta tavo kopija. Vieta ir aplinkybės bus pateikti jau po perkėlimo. Dabar man tereikia paspausti šį mygtuką ir…
- Palauk sekundėlę. Tu vis dar man nepaaiškinai vieno dalyko…
- Taip? Ir kokio gi?
- Kodėl tame viešbučio kambaryje buvo man nepažįstama mergina?
- Tikrai nepaaiškinau? Keista… Kagi, gali būti. Atsakymas yra labia paprastas, galėjai ir pats susiprotėti. Tave perkėlė į ateitį ten, kur tu atsidurtum jei gyventum normalų gyvenimą. Žinoma, tada tame kambaryje būtum tik tu vienas, arba bent jau su kompanija, kurią pažįsti. Tačiau, kadangi to laikotarpio negyvenai, tai viskas, iš tikrųjų vyko kitaip, nei buvo likimo numatyta. Todėl ta mergina ir atsidūrė toje vietoje. Elementaru.
- Gerai… O kaip tada paaiškinsi bulvę mano rankoje?
- Bulvę? Kokią dar bulvę? – sulig šiais žodžiais jo veidas persikreipė ir jis šiek tiek nuleido ginklą.
Štai ir atėjo laikas veikti. Prarasti neturėjau ko, tad greitai prišokau prie jo ir abiem rankom griebiau už pistoleto. Jeigu rankos būtų nesurakintos – manau nesunkiai būčiau susidorojęs su juo, tačiau tuo metu buvo tai pakankamai sunkoka. Jis paniškai klykdamas pradėjo laisva ranka daužyti mano galvą, tačiau aš stipriai laikiausi įsikibęs į ginklą. Po kelių akimirkų nuaidėjo šūvis. Manęs, laimei, kulka nekliudė. Jo, dėja, taip pat. Tačiau šūvio garsas šiek tiek nugesino mūsų įsiaudrinimą ir senis šiek tiek atsipalaidavo. Kuo aš ir pasinaudojau. Iškėlęs abi rankas į viršų – iš visų jėgų voštelėjau jam per galvą. Po smūgio jo kūnas susmego ant grindų.
Kurį laiką stovėjau bandydamas atgauti kvapą, kol žvilgsnis neužkliūvo už žmogelio kedėje. Jam iš krūtinės bėgo kraujas. Senio iššauta kulka pataikė jam tiesiai į širdį.
- Vis delto užmušei mane, niekše – išrėkiau spirdamas sąmonės netekusiam Jonui į pilvą.
Šiek tiek atokiau radau sudėtus nenaudojamus laidus, kuriais stipriai surišau senį, kol jis nepabudo. Ką daryti toliau aš jau žinojau, tačiau iš pradžių reikėjo atsikratyti antrankiais. Drebančiomis rankomis pakėliau ant žemės gulintį ginklą ir išėjau iš salės
Praradęs viltį sužinot laiką, nužingsniavau į virtuvę pakramsnoti omaro likučių ir apmąstyti tolimesnių veiksmų planą. Greta lekštės su maistu radau Lauros paliktą raštelį:
„Turėjau skubiai išlėkti. Jeigu nori – gali dar pabūti pas mane (vakare dar pakalbėtųme). Jeigu eisi į dušą – naudok raudoną rankšluostį su pandos paveiksliuku. Jeigu eisi į lauką – užtrenk duris. Grįšiu 9-ą valandą vakaro. Iki“
Dušas... Puiki mintis. Sukirtęs visą likusią „omarieną“, nužingsniavau į vonios kambarį. Ir vos tik palindęs po vandens srove, prisiminiau, kad turiu Andriaus telefoną. Problema, su laiko nežinojimu ir veiksmų planu iš karto išsisprendė. Greitai atlikęs apsivalymo ritualą, apsirengiau ir atsisėdau ant tos pačios sofos, ant kurios praleidau naktį.
Mano laimei, telefonas nepareikalavo kodo, tad įsijungė be problemų. Laikrodis rodė 10:43. Data – 2015/10/18. Vis dėlto Laura nemelavo, aš tikrai buvau pradingęs kažkur virš penkių metų...
Kagi, laikas susižinot visus atsakymus. Suradęs telefone „Boso“ numerį, paspaudžiau skambinimo mygtuką.
Po kurio laiko išgirdau jau pažįstamą senio balsą:
- Pone ********, - jis paminėjo mano pavardę, kurios dėl įvairių priežasčių nenoriu minėt šiame pasakojime – laukiau jūsų skambučio.
- O, matau pažįsti mane. Kagi, nereikės prisistatinėti – sausai ištariau.
- Spėju, norit man užduoti nemažai klausimų. Taip, aš galiu į juos atsakyti, tačiau ne telefonu.
- Kažkodėl aš abejoju, ar noriu su tavim susitikti, po to, kaip taviškiai su manim elgėsi...
- Mes abu puikiai žinom, kad susitiksimo neišvengsim. Tik klausimas kokiu būdu. Ar tu savo noru sutinki atvykti pas mane ir aš tau viską paaiškinsiu, ar „maniškiai“ tave suras ir tu praleisi likusias savo gyvenimo valandas visiškoje nežinioje. Tau spręsti.
Suknistas senis, man jis jau per pirmąjį mūsų pokalbį man nepatiko. Dabar bent buvo aišku kodėl.
- Opa, nemaniau kad taip greitai prieisim prie grasinimų.
- Nepasakyčiau, kad tai yra grasinimas. Aš tik suteikiu tau alternatyvų. Beje, tavo laikas jau tiksi, tad laiko nuspręsti lieka vis mažiau. Mano žmonės jau vyksta pas tave. – ir po tumpos pauzės pratęsė – Sakyčiau, nelabai protinga buvo skambinti iš mano telefono. – ragelyje pasigirsta tylus kikenimas.
Po šių žodžių mane išpylė šaltas prakaitas.
- Hmm... Palauk minutėlę – bandžiau pratarti ramiu balsu, tačiau buvo jame jaučiamas drebulys.
Staigiai pašokau nuo sofos ir išbėgau lauk iš buto. Žaibo greičiu nubėgau laiptais iki pirmojo aukšto, kur radau manęs jau laukiančius vyriškius. Kagi, čia susiknisau kaip reikalas, tad kitos išeities nebebuvo.
- Tu dar čia? – paklausiau, pridėjęs telefoną prie ausies.
- Taip, žinoma – su ryškiai jaučiamu pasitenkinimu tas senas perdyla ištarė šiuos žodžius – taigi, ką nusprendei?
- Gerai, sutinku. Galim susitikti. Kaip tik ir transportas jau čia. Negerai būtų, jei tavo vyriokai veltui čia kelią sukorę būtų.
- Na, tai puiku. Susimatysim pas mane. – pasakė jis ir padėjo ragelį.
Įsidedu telefoną į kišenę ir bukai šypsodamasis prieinu prie vyriškių.
- Tai ką, keliaujam? Beje, jei galima – nekiškit manęs į bagažinę. Nepatogu ten.
Į bagažinę manęs neįkišo, tačiau po stipraus smūgio į pilvą surakino man rankas ir užmovę ant galvos maišą, paguldė ant galinių automobilio sėdynių.
Maišą nuo galvos nuėmė po gero pusvalandžio. Surakintomis rankomis, sedėjau mažame kambarėlyje. Be manęs kambaryje dar buvo tie patys du gorilos, kurie mane atvežė, bei kažkoks pajacas, vilkintis ilgą apsiaustą su gobtuvu, veidą pasislėpęs po kauke.
- Atsiprašau, jeigu būčiau žinojęs, kad čia vyksta kaukių balius, būčiau tinkamiau pasiruošęs. – tariau vos tvardydamas juoką.
- Tylos! – subliovė kaukėtasis. Sprendžiant iš balso – jis buvo dar visai jaunas.
- Gerai jau gerai… O kur senis?
Kaukėtasis pasisuko prie vieno iš apsauginių ir linktelėjo, po ko pastarasis priėjo prie manęs taip stipriai vožė man per veidą, kad vos neiškritau iš kėdes. Matyt nelabai jie buvo linkę bendrauti. Nusprendžiau, kad vertėtų sėdėti tyliai ir laukti kas bus toliau.
Ilgai laukti neteko, nes netrukus po smūgio abu gorilos išėjo iš kambario. Likom vieni su klounu.
- Ehh… Tomai, Tomai, Tomai… - ramiu balsu pradėjo jis, atsisėsdamas priešais mane. – Kad tu tik žinotum, kur tu pakliuvai…
- Būtent todėl aš čia ir sėdžiu, kad sužinočiau, ar ne? – paklausiau jo rankomis trindamas sumuštą žandą.
Po mano klausimo jis ramiai nusiemė kaukę. Mano nuostabai, jo veidas atrodė kaip septyniasdešimtmečio.
- Oho. Pas kurį kalvį liežuvį ploninaisi?
Jis visiškai nesureagavo į mano šiuos žodžius. Nei vienas raumenėlis ant jo veido nesujudėjo, todėl nusprendžiau eiti prie esmės.
- nori pasakyt, tu ir esi tas pats senis?
- Nesitikėjai? – jau pažįstamu balsu prabilo jis – Nieko, tai dar tik pradžia. Kaip ir žadėjau – atsakysiu į visus tavo klausimus.
- O, puiku. Jau galvojau kad pamiršai apie tai. Taigi, kas tu toks ir kas čia, po velnių, vyksta?
- Sakyk, Tomai, tu tiki likimu? – tęsia jis ignoruodamas mano klausimą.
- Hmm… Galvojau aš klausimus uždavinėsiu, o ne atsakinėsiu.
- Tiki ar ne?
- Jeigu tu apie tai, kad viskas pasaulyje yra nulemta iš anksto ir kaip besistengtum, visada viskas bus taip, kaip buvo numatyta – tada ne, netikiu aš tuo. O tai tikrai svarbu?
- Dar ir kaip svarbu! Vien likimo dėka tu čia dabar sėdi ir kalbi su manim.
- Nori pasakyt, man buvo nulemta, kad pragyvenęs virš dvidešimties metų, staiga šoktelsiu per penkis metus į priekį vien tik tam, kad paplėpėčiau su tavim?
- Nevisai. Einam, parodysiu tau kaiką.
Jis atsistojo ir priėjo prie durų. Aš, žinoma, pasekiau jo pavyzdžiu. Mes išėjom į ilgą koridorių, kurio gale buvo laiptai. Palypėję laiptais žemyn mes užėjom į paprastą darbo kambarį. Jis atrodė įprastai, didelis ąžuolinis stalas per vidurį, už kurio stovėjo puošnus odinis krėslas. Už krėslo visą sieną dengė didelė knygų lentyna. Senis priejo prie jos ir pajudinęs vieną knygą, atidarė slaptą praėjimą.
- Žinoma, slaptas kelias už lentynos. Kaip netikėta – ironiškai pratariau.
Praėję tamsų koridorių mes išėjom į didelę salę. Viduryje jos buvo įrengtas kažkoks neaiškus masyvus aparatas, o prieš jį – prijungta laidais kedėje sedėjo kažkokia neaiški žmogysta. Kūnas buvo visiškai sudžiūvęs, o galvą dengė šalmas, iš kurio styrojo nemažas kiekis laidų. Vien nuo to vaizdo man pasidarė bloga.
- Noriu, kad tai pamatytum – su dideliu pasitenkinimu balse tarė senis ir nuemė nuo to žmogaus šalmą.
Su siaubu akyse pamačiau, kad ta vargana žmogysta, sėdinti kėdėje – esu aš.
Tiksliau – ji turėjo mano veidą.
- Kas, po galais, čia yra?! – per visą salę išrėkiau aš.
- Čia esi tu. – šypsodamasis tarė senis.
- Staigiai paaiškini kas čia vyksta! – įniršęs pradėjau artintis prie jo.
- Nebėkim įvykiams už akių, Tomai – jau rimtu balsu pratarė jis, parodydamas, kad rankoje laiko pistoletą. – Prisėdam, ir aš pratęsiu pasakojimą.
Ginklas rankoje pasirodė svari priežastis, kad nesuknežinti jam marmūzės. Nenoromis pasekiau paskui jį ir abu susėdom prie staliuko stovinčio atokiau.
- Taigi, kur mes baigėm... Ah taip, likimas. Daugelis žmonių juo netiki, įskaitant ir tave. Žinoma, nėra jokio skirtumo, tiki tu juo ar ne. Vistiek nežinai kas tau yra nulemta, paprasčiausiai sau gyveni ir nekvaršini galvos... Tačiau mano atveju viskas yra kitaip. Matai, veikla, kuria aš čia užsiimu, ne vien reikalauja tikėjimo likimu, bet jis čia yra visko pagrindas. Kad būtų aiškiau, leisk tau paaiškinti, kaip veikia mano įrenginys ir kas iš tikrųjų su tavim įvyko:
Šis įrenginys, kurį tu matai priešais savo akis, suteikia galimybę keliauti per likimo liniją. Tai yra, gali persikelti metų metus į ateitį ir atsidursi būtent toj vietoj, kur būtum atsidūręs, jei gyventum paprastą gyvenimą. Taip ir su tavim atsitiko. Tą vakarą, penkis metus atgal, kai išėjai išgert alaus, buvai užmigdytas, atgabentas čia ir prijungtas prie šio įrenginio. Ir tada, po penkių metų tu staiga atsiduri rūkydamas viešbučio balkone, neturėdamas nei mažiausio supratimo kaip ten atsidūrei.
Senolis su triumfu akyse užbaigė savo pasakojimą, kuris, kaip ir paaiškintu mano padetį, bet...
- Istorija, žinoma, smagi – pratęsiau aš – tačiau logikos joje tiek pat, kiek arktyje pingvinų. Visu pirma, jeigu viskas eina, kaip sakai, likimo tekme, tai kokio velnio aš atsidūriau tame kambaryje. Juk aš neturėjau jokių galimybių iš čia išeiti, tad turėjau čia ir atsidurti. Visu antra – kas ten per žmogelis, kedėje, kuris atrodo taip pat kaip aš, jeigu aš esu čia? Visu trečia, kodėl tame viešbučio kambaryje buvo apsistojus man nepažįstama mergina? Ir apskritai, kodėl būtent aš?
- Kad atsakyčiau į šiuos klausimus, manau, reiktu pradėt nuo to, kas aš esu.
- Pats laikas, sakyčiau.
- Mano vardas John‘as Fairlight‘as. Gali mane vadint sulietuvintai - Jonu. Aš gimiau viename Anglijos kaimelyje, 1812 metais. Taip, virš dviejų šimtų metų atgal. Kai man buvo 53 metai, aš gavau kaiką, kas ir nulemė mano tolimesnį gyvenimą. Tas „kaikas“, dabar slypi giliai tame įrenginyje ir jį palaiko. Jei atvirai, aš pats nežinau jo kilmės, bei kaip būtent jis veikia, tačiau žinau ką jis gali. Jo galia – visiškai ignoruoti likimo tekmę ir gebėti ją pakeisti. Nuo to laiko, kai jį gavau, aš įvairiais eksperimentais jį bandžiau. Prieš mano akis atsivėrė neišpasakyta galia. Man prireikė keturiolikos metų, kol sugebėjau vykdyti keliones laiku. Žinai, po tokios kelionės, originalus kūnas išlieka ir tam tikru pasirinktu laiko momentu, sukuriamas kitas, kurio biologinis amžius yra toks pats, kaip ir prieš kelionę. Taip aš ir išgyvenau tokį ilgą laiko tarpą. Mano originalus kūnas mirė 1881 metais. Dabartinis kūnas visiškai išsilaisvino iš senojo likimo tekmės ir viskas, ką aš darau, padedamas to „daikto“ – visiškai sujaukia kitų likimo tekmę. Tad gali jau suprasti, kodėl tu atsidūrei ne čia, o tame balkone. Po tavo atvežimo čia, visus veiksmus su tavim atlikau aš. Tu buvai prijungtas prie šio įrenginio, kuris yra likimo „juodoji skylė“. Tavo likimo tekmėje aš net neturėčiau egzistuoti, tad viskas, ką aš tau padariau ir kad tu išvis čia esi – kaip ir nesiskaito. Tave permetė į priekį penkis metus taip, lyg tu niekada nebūtum manęs sutikęs ir niekada nebūtum sėdėjęs šioje kedėje. Žinoma, vertėtų pažymėti, kad iš tikrųjų tu ne penkis metus buvai mesteltas į ateitį, o tik vieną mėnesį. Tas žmogelis kedėje yra tavo originalas, o tu esi tik paprasčiausia kopija. Beje, ne pirmoji. Tu esi 31-asis, kuris iš savo originalo keliavo į ateitį. Ankstesnės kopijos, kadangi jos buvo nukeltos skirtingu laiku, turėjo visiškai kitokias likimo linijas. Buvo ir traukinio prižiūrėtojų, langų valytojų, pora kartų netgi po žeme atsidurdavo. Pastarieji buvo visiškai beprasmiai mano darbe, nes aš juos ten tiesiog ir palikdavau. Beje, turiu pasveikinti, tu, kolkas, esi sekmingiausias iš visos kompanijos. Ne vien dėl to, kad atsidūrei prabangiam viešbutyje, vilkintis brangiais drabužiais, bet ir dėl to, kad sugebėjai pasprukti nuo mano vyrų ir pagyventi vieną normalią dieną. Taip pat, tu esi pirmasis, kuriam aš visą tai pasakoju.
- Nori pasakyti, aš esu paprasčiausia laboratorinė žiurkė tavo bandymuose?
- Būtent!
- Bet kodėl? Kam aš tau reikalingas? Ir kodėl būtent aš?
- Matai, nors šis įrenginys jau ir taip yra įspūdingas, tačiau jis, kolkas, nėra tobulas. Visu pirma, negalima daryti “šuolių” dažniau, nei kas mėnesį. Visu antra, kaip jau supratai, atsiradęs ateityje neturi visiškai jokių prisiminimų apie savo peršoktą laikotarpį. Taip pat yra ir daugiau tokių nepatogių dalykų, kuriuos, manau, galima ištaisyti. Taipogi tikiuosi rasti galimybę kontroliuoti kopijos amžių, bei atsiradimo vietą. Ir kai visą tai bus pasiekta, ketinu ištobulinti šį įrenginį taip, kad ji nedarytų kopijų, o permestų originalą. Ir tu man labai padedi tame darbe. Aš ilgai ieškojau tinkamo žmogaus šiems bandymams, kol galiausiai radau tave: visiškai vieną, be šeimos, be artimų draugų. Niekas tavęs nepasigestų, jei tu netikėtai kažkur dingtum.
- Heh… Kaip malonu iš tavo pusės… Tačiau kam rizikuoti ir į visą šį reikalą velti pašalinį žmogų? Kodėl šių bandymų nedarai su savimi. Juk jau esi pratęs prie tokių kelionių. Arba kodėl tam reikalui nepanaudoji vieno iš savo gorilų?
- “Gorilos” man reikalingi visiškai kitiems tikslams. Man jie yra paprasčiausia darbo jėga, kuri neužduoda per daug klausimų. Jie neturi nė mažiausio supratimo kuom aš užsiimu, kas aš esu, nei kaip aš atrodau. Žinoma, kad jiems nepasirodytų keista, kad kas kažkiek laiko jie vežioja vis tą patį žmogų pas mane, pateikiau jiems vieną istoriją, tačiau čia jau kitas klausimas… Kodėl nenaudoju savęs bandymams? Seniau taip ir dariau, tačiau tai yra per daug nepatogu. Negerai, kai paprastos kopijos žino per daug ir nei viena nenori mirti. Tad nusprendžiau susirasti bandymams kitą žmogų. Dabar aš numetu save kas dešimt metų į priekį, o pats tuo metu dirbu prie įrenginio tobulinimo ir kaupiu visą naudingą informaciją, kad ateities “aš” galėtų pratęsti šį darbą.
- Tam ir rengi visą šį kaukių balių, kad tavo sėbrai nieko nesužinotų?
- Visiškai teisingai. Tik aš jų nepavadinčiau “sėbrais”. Jie tik laikini pagalbininkai mano darbe. Suprantama, kai tavo gyvenimo laikas yra neribotas, negali sau leisti turėti kompanjonų. – sukikeno jis.
- Kagi, turiu pripažinti, istorija pakankamai įdomi. Tačiau nesuprantu, jeigu tai yra tiesa, tai kodėl gi tu man ją papasakojai. Nestato tai viso tavo darbo į rizikingą situacija?
- Kodėl gi? Aš pažadėjau tau paaiškinti viską. Aš savo žodžio laikausi. Žinoma, aš nežadėjau kad iš čia išeisi gyvas. – šypsodamasis jis vėl parodė ginklą savo rankoje. – Matai, esu senas žmogus, su savo trūkumais, ir po tiek metų norėjosi kažkam pasipasakoti apie tai. Man netgi lengviau pasidarė, nesvarbu, kad šis pasakojimas bus paskutinis tavo gyvenime išgirstas dalykas.
- Taip ir maniau, kad čia kažkur šuo pakastas – nejuokais nerimaudamas pratariau aš.
- Nesijaudink, tu dar turi keletą minučių pasimėgauti gyvenimu. Beje, šiandien kaip tik praėjo mėnuo nuo paskutinės tavo kelionės, tad galiu, prieš tau atsisveikinant, parodyti kur atsiras sekanti tavo kopija.
Jis atsistojo ir pamojo man sekti paskui jį. Nedrąsiai nusekiau jį prie savęs, sėdinčio kėdėje. Jonas priėjo prie vieno iš monitorių ir pradėjo viena ranka spaudinėti šalia jo esančią klaviatūrą. Kita ranka buvo nukrepusi ginklą į mane. Ekrane pradėjo mirgėti skaičiai. Baigęs įvesdinėti duomenis, parodė man ekraną ir tarė:
- Matai šiuos skaičius? Tai yra mano pasirinkta data, į kurią bus perkelta tavo kopija. Vieta ir aplinkybės bus pateikti jau po perkėlimo. Dabar man tereikia paspausti šį mygtuką ir…
- Palauk sekundėlę. Tu vis dar man nepaaiškinai vieno dalyko…
- Taip? Ir kokio gi?
- Kodėl tame viešbučio kambaryje buvo man nepažįstama mergina?
- Tikrai nepaaiškinau? Keista… Kagi, gali būti. Atsakymas yra labia paprastas, galėjai ir pats susiprotėti. Tave perkėlė į ateitį ten, kur tu atsidurtum jei gyventum normalų gyvenimą. Žinoma, tada tame kambaryje būtum tik tu vienas, arba bent jau su kompanija, kurią pažįsti. Tačiau, kadangi to laikotarpio negyvenai, tai viskas, iš tikrųjų vyko kitaip, nei buvo likimo numatyta. Todėl ta mergina ir atsidūrė toje vietoje. Elementaru.
- Gerai… O kaip tada paaiškinsi bulvę mano rankoje?
- Bulvę? Kokią dar bulvę? – sulig šiais žodžiais jo veidas persikreipė ir jis šiek tiek nuleido ginklą.
Štai ir atėjo laikas veikti. Prarasti neturėjau ko, tad greitai prišokau prie jo ir abiem rankom griebiau už pistoleto. Jeigu rankos būtų nesurakintos – manau nesunkiai būčiau susidorojęs su juo, tačiau tuo metu buvo tai pakankamai sunkoka. Jis paniškai klykdamas pradėjo laisva ranka daužyti mano galvą, tačiau aš stipriai laikiausi įsikibęs į ginklą. Po kelių akimirkų nuaidėjo šūvis. Manęs, laimei, kulka nekliudė. Jo, dėja, taip pat. Tačiau šūvio garsas šiek tiek nugesino mūsų įsiaudrinimą ir senis šiek tiek atsipalaidavo. Kuo aš ir pasinaudojau. Iškėlęs abi rankas į viršų – iš visų jėgų voštelėjau jam per galvą. Po smūgio jo kūnas susmego ant grindų.
Kurį laiką stovėjau bandydamas atgauti kvapą, kol žvilgsnis neužkliūvo už žmogelio kedėje. Jam iš krūtinės bėgo kraujas. Senio iššauta kulka pataikė jam tiesiai į širdį.
- Vis delto užmušei mane, niekše – išrėkiau spirdamas sąmonės netekusiam Jonui į pilvą.
Šiek tiek atokiau radau sudėtus nenaudojamus laidus, kuriais stipriai surišau senį, kol jis nepabudo. Ką daryti toliau aš jau žinojau, tačiau iš pradžių reikėjo atsikratyti antrankiais. Drebančiomis rankomis pakėliau ant žemės gulintį ginklą ir išėjau iš salės
To be Continued... Maybe.
kol kas tai daugybės kylančių klausimų kratinys, bet tikiuosi, kad bus pratęsimas, viskas išaiškės ir stos į savo vietas. Kažkaip geriausia dalis su omaru, mat neblogas "bendražygis" ir paslaptingoji bulvė xD
Nežinau kaip kitiem, bet aš nepritariu "bereikalingoms" detalėms tekste - kaip ir šiuo atveju. Minėta frazė nei pagyvina tekstą, nei suteikia papildomos informacijas, nei sukuria nuotaiką ... ir dar.. gan keistai skamba
Comment