Kitoks pasaulis

Collapse
X
 
  • Laikas
  • Rodyti
Clear All
new posts
  • Eisas Kuperis
    Simintis Sun


    • 2006 01 25
    • 355

    Kitoks pasaulis

    Tai visai ne mano sritis, ir gabumu joje nedemonstruoju, bet kartais....













    AŠTUNTADIENIS

    Paaiškinimai:
    * - XXI amžiaus antroje pusėje, darbo savaitė visuotinai sutrumpinta iki 4 darbo dienų. Šitaip stabilizuota pensijų sistema, užtikrintas didesnis darbingumas. Tokį sprendimą taip pat lėmė technologinės pažangos įtaka, sveikatos mokslo rekomendacijos, bei įvairūs socialiniai reiškiniai. Tačiau 3 dienų savaitgalis kėlė gana daug nepatogumų ir problemų, smarkiai kritikuojamas, tapo naujos savaitinės sistemos iniciatoriumi. Nors ilgą laiką nebuvo sutariama dėl vieningos tvarkos, septintajame dešimtmetyje natūraliai pritapo 14 dienų savaitė su ilguoju ir trumpuoju savaitgaliais ( 1 2 3 4 [5 6] 7 8 9 10 [11 12 13 14] ), nors vargingesni regionai pageidavo 12 dienų savaitės ( 1 2 3 4 [5 6] 7 8 9 10 [11 12] ). Įvardintos įvairios priežastys: 13tos dienos mistiškumas, mokesčių našta, kitos finansinės problemos susijusios su ilguoju savaitgaliu, socialinės katastrofos dėl gyventojų užimtumo nedarbo dienomis ir t.t. Egzistavo ir nuomonė, jog savaitė turi būti dalinama į dvi dalis ir dirbama pamainomis, tačiau pritarimo ši idėja nesulaukė.
    Septintajame – aštuntajame dešimtmetyje, nauja savaitės sistema formuoja daugybe pokyčių žmonių gyvenimuose. Ilgaisiais savaitgaliais sustabdoma didžioji dalis pramonės ir aptarnavimo srities, vykdomos profilaktikos, ypatingos parengties reikalaujantys remonto, statybos darbai. Dirba tik visiškai automatizuotas prekybos ir paslaugų sektorius bei maža dalis, vyriausybių numatyta tvarka galinčių dirbti, įstaigų. Būtiniausios tarnybos veiklą vykdo normaliu rimtu. Transporto srautai perjungiami nuo pramoninių regionų į laisvalaikio ir pramogų erdves. Įvairūs renginiai taip pat vykdomi tik ilgąjį savaitgali.
    Ir priešingai nei teigė dalis analitikų bei skeptikų, ilgasis savaitgalis netampa naujo ekonomikos nuosmukio priežastimi. Po staigaus pramonės modernizavimo amžiaus viduryje, kuomet buvo išgyvenama didžiausia darbo krizė, toks žingsnis tik paskatina aptarnavimo sferos plėtrą, išauga turizmas, transporto, logistikos paslaugos, prasiplečia visas pramogų sektorius. Valstybių nustatytos tvarkos dėl veiklos vykdymo savaitgaliais padeda įvairius sunkumus išgyvenančioms kompanijoms. Tuo pačiu sumažinamos išlaidos kompensacijoms, finansinėms paramoms.
    Trumpasis savaitgalis laikomas darbu „budėjimo režimu“, arba „mažojo savaitgalio chaosu“, tačiau mažai kuo skiriasi nuo XX amžiaus savaitgalių.
    Šios, 8 darbo dienų sistemos, laikosi: Senoji Europa, Šiaurinė Amerika, Indija, Pietinė Kinija, Australija, Ramiojo vandenyno regionas, įskaitant Japoniją, Korėja, Indonezija. 9 darbo dienų sistemos laikosi: Naujoji Europa, Centrinė Azija, Pietinė Amerika. Vienuoliktadienis šiuose regionuose yra darbo diena. Ilgasis savaitgalis tik 3 dienos. Didžioji dalis Afrikos, bei kiti skurdžiausi regionai laikosi 10 darbo dienų tvarkos – keturioliktadienis - pirma darbo diena. Iš esmės, šie regionai turi tą pačią, senovinę, 5 darbo dienų + 2 laisvadienių sistemą. 1 2 3 4 [5 6] 7 8 9 10 11 [12 13] 14

    Gal turite klausimų? Norite sužinoti daugiau? Tarkim švietimo sistemos pokyčiai įsigalėjus 14 dienų savaitei? O gal norėtumėte pateikti pastabų? Rašykite.
    Paskutinis pakeitimas nuo Eisas Kuperis; 2012-06-03, 22:08.
  • Bardakas
    Žmogus Ne





    • 2005 09 22
    • 1462

    #2
    Paaiškink kaip metai skaičiuojami tada ir išlyginimas jų gaunasi.
    Maybe on Earth, Maybe in the Future
    sigpic
    Kurokawa idėjinis lyderis
    Lėtai keičiu slaptažodžius

    Comment

    • cobabara
      Super mega ultra rašytojas



      • 2009 03 17
      • 998

      #3
      o galima, as nepiktybiskai prie gramatikos prisikabinsiu? tobulejimo vardan.

      Spoileris:
      Šitaip stabilizuota pensijų sistemą, užtikrintas didesnis darbingumas.
      pensijų sistema
      Egzistavo ir nuomonė jog savaitė turi būti dalinama į dvi dalis
      nuomonė, jog
      Septintame – aštuntame dešimtmetyje, nauja savaitės sistema formuoja daugybe pokyčių žmonių gyvenimuose.
      siūlyčiau "septintajame - aštuntajame", berods įvardžiuotinė forma žymiai labiau tinkama] + formuoja daugybę pokyčių
      Būtiniausios tarnybos veikla vykdo normaliu rimtu.
      "veiklą vykdo" arba "veikla vykdoma", priklauso nuo to, ka norejai pasakyt.
      "normaliu ritmu"
      toks žingsnis tik paskatina aptarnavimo sferos plėtra
      plėtrą
      „budėjimo rėžimu“
      režimu
      Ramiojo vandenyno regionas įskaitant Japonija, Korėja, Indonezija
      jeigu įskaitant, tai galininko linksnį vartok. ir šiaip tą visą "įskaitant" siūlyčiau dėti į skliaustus.
      laikosi 10 darbo dienų tvarkai
      darbo dienų tvarkos
      šie regionai turi tą pačia, senovine
      tą pačią, senovinę

      [skyrybos netaisau, nes cia pacios zinios ne per geriausios]
      Urameshi, Iemon-dono!

      Comment

      • Eisas Kuperis
        Simintis Sun


        • 2006 01 25
        • 355

        #4
        cobabara
        o galima, as nepiktybiskai prie gramatikos prisikabinsiu? tobulejimo vardan.
        Atsižvelgta.

        Bardakas
        Paaiškink kaip metai skaičiuojami tada ir išlyginimas jų gaunasi.
        14 dienų savaitė neturi jokios įtakos Grigaliaus kalendoriui. Kalendorinius metus įtakoja tik gamtiniai ir astronominiai procesai. Mistifikuotos kilmės, 28 parų ciklo, 7 septinių dienų savaitė laikoma senovės amžių reliktu ir nebeturi jokios reikšmingos vertės, todėl ja gana lengvai pakeičia 14 dienų savaitė.

        Comment

        • Eisas Kuperis
          Simintis Sun


          • 2006 01 25
          • 355

          #5
          L4D. Jei esi vienas ir tai visai ne žaidimas.

          Šis istorija paremta tikrais išgyvenimais, vykusiais maždaug... praėjusios nakties metu. Lengva ranka rašyti ir neredaguoti epizodiniai prisiminimai, gali pasirodyti nelogiški ir netvarkingi, mat tai nėra kūryba, tik užrašai to, kas dar nespėjo išblukti mano atmintyje.


          Žiema. Ežero krantas. Ledas. Priešais status uolėtas šlaitas. Šoniau kažkas panašaus į 100 metų senumo kasyklos urvą.
          „Kažkas“ liepia eiti į jo gilumą. Tamsoje išgirstu keistą tolimą bruzdesį. Tas „kažkas“ liepia kuo skubiau įjungti šviesas. Vargais negalais, vis artėjant bruzdesiui, ant uolos užčiuopiu jungiklį. Urvo skliaute užsižiebia keletas kaitrinių lempučių. Triukšmas lieka paisislėpęs šešėliuose. Tačiau tuo pat metu iš lauko pasigirsta kitas tolimas garsas, tarsi važiuotu šutvė baikerių. Tas "kažkas" liepia skubėti į lauką ir bet kokia kaina sustabdyti „juos“. Išmaunu iš tos kasyklos tunelio atgal ant ežero ledo. Ir pajuntu kaip tuo pat momentu tam "kažkas" kažkas nutinka ir jis dingsta. Atrodo jį pagavo ar sunaikino. Na aš net nežinau kas tas „kažkas“. Niekaip jo nemačiau, tik girdėjau ir jutau šalia. O dabar juntu kaip lieku vienas velniai žino kokiam pasaulyje, be jokio tikslo ir supratimo kas vyksta. Ir šalta.
          Taigi, prie reikalo. Pirmiausiai tie baikeriai ant ežero ledo. Modifikuoti mocai jų, o jie patys aiškiai ne žmonės ir nepanašu kad kažkada būtu jais buvę - elfo ir trolio hibridas kažkoks + juodai šarvai pagaminti iš neaiškaus techninio chlamo. Ir jie vis artėja. O aš neturiu jokio ginklo, tad tenka su jais dorotis plikom rankom. Maždaug kažkaip griebi už pro šalį pralekiančio moco dalies, ar kokio atsikišimo ir smarkiai trukteli į save, arba aplink save. Garantuotai išsitaško ant ledo arba kur nors nuskrenda skersas į ežero kranto uolas. Taip jų visus 7-10 išmėtau ir ką, metas bandyti judėti kažkuria kryptim. Tas urvas mane rimtai bauginti pradėjo, tad nusprendžiu keliauti per ežerą į tą puse iš kur pasirodė tie padarai ant motociklų.
          Po kurio laiko pasiekiu mišką, vėžios sniege buvo rodė kryptį tiesiai per jį. Bet keliaudamas mišku lieku šiek tiek nustebintas, mat kuo gilyn tuo mažiau sniego ir oras darosi šiltesnis, kol galiausiai kitame jo gale, mane pasitinka ankstyvas ruduo. Palei pat pamiške, gatvės likučiai, pakrypę apšvietimo stulpai, o toliau ir apleistas miestas. Atrodo jog čia nebūta žmonių jau kokius 5-10 metų. Tokia mintį sufleruoja apleisti ir tarsi apdaužyti statiniai, pilkos ir purvinos mašinos, aukšta sausa žolė, bei maži krūmynai.
          Na ir netrukus susiduriu su... Kažkuo, ką greičiausiai galėčiau pavadinti zombiais. Jie kantrai tyko šešėliuose ir šiaip pasislėpę tamsiuose plyšiuose, seka kiekvieną mano žingsnį. Ir kai tik žengiu nuo vakaro saulės apšviestos pievos į daugiaaukščio šešėlį, tie tuoj pat puola link manęs. Koks geras tuzinas jų. Instinktas liepa bėgti ir aš neprieštaraudamas jam, dumiu į to paties statinio vidų, į kurio šešėlį ką tik įžengiau. Užremiu įėjimą kažkokiomis apniokotomis grotomis, bet tai nelabai gelbėja, tie lavonai vis tiek spraudžiasi į vidų. Reikia susirasti kuo apsiginti. Čia pat keliuose kambariuose ir hole randu tik du tinkamus daiktus - montiruote ir storos armatūros strypą kokių 2,5-3 metrų ilgio, su betono gabalu ant galo. Vo čia tai daiktas. Naudotis nelabai patogu, mosikuoti vietos trūksta nuolat, užtat pasmeigti zombį gali dar iš toli. Taip išloši pakankamai laiko kol priartėja kitas. Na tai aš ten prie tų grotų, kurias užrėmiau, per plyšius kokį tuziną tų zombių taip ir nudaigoju. Sunaikinti juos gan nesunku. Užtenka pataikyti į normalaus žmogaus gyvybiškai svarbius organus. Pvz. jei į ranka ar koja, tai zombiui dzin yra. Galva pasmeigti yra garantuota, o šiaip užtenka ir kaklo, širdies, ar maždaug kažkur į liemens vieta kelis kartus. Užmušti jie baisiai greitai suyra, gan keista.
          Deja, tas baksnojimas jų pasirodo nelabai efektyvu, iš lauko spraudžiasi daug daugiau nei galiu sėkmingai išguldyti, ir jiems neblogai sekasi, jau beveik pralaužė tas mano grotas, kiti ne ką prasčiau skverbiasi pro langą. Tai tenka trauktis į statinio gilimą.
          Taigi per holą, plačiais laiptais į viršų, į koridorių... Ir stop. Priešais aliuminio rėmo ir stiklo pertvara, o už jos jau juda dar kaži kiek zombių. Mažas ūgis, mokyklinės uniformos (beja, drabužiai čia gan nelogiškas dalykas, mat viskas atrodo senai apleista ir aptriušę jau, bet zombiai tai vis dar su rūbais. Apiplyšę, pajuodę, supeliję, bet didžioji dalis dar su jais ar bent jau dalinai) Taigi, šiuo momentu suprantu, kad papuoliau į mokykla, panašu, kad labai didele ir kad čia užstrigę velniai žino kiek zombių, kurie kažkada buvo mokiniais. Aišku, grumtis čia be šansų, tiesiog per daug, tad atsigręžiu nuo pertvaros, kuri tikrai visai nesulaikytu tą, link manęs judančia, mėsos masę ir pasileidžiu tolyn koridoriais.
          Po ilgo blaškymosi, pagaliau antrame aukšte randu terasą. Na aukštis man niekad nebuvo problema. Sekundė apsižvalgymui ir nuosprendžiui tolimesniems veiksmams. Už bemaž šimto metrų aikštelėj įžiūriu kelis automobilius. Du lengvieji, džipas ir kažkoks traktorius, ar bent tai kas iš jo likę. O jei bent vienas užsivestu... Logikos tame ne per daugiausia, tačiau aš ir negalvoju apie akūmus, mano mintis keistesnė – užvesti juos stumiant. Na aš jau tiesiog vaizduojuosi kaip su džipu varau kiaurai visų tų zombių kur nors, kur bent kiek saugiau. Tiesa planas netikėtai žlunga, mat netoli automobilių pasirodo irgi tūno keletas zombių. Ir čia yra tų, tokių rimtesnių, kurie nebijo tiesioginės šviesos. Ir jau visai priartėjus prie džipo, iš šalimais esančio garažo komplekso, pro išlaužtų vartų plyšį išlenda kažkas kaip... Jauna moteris. Techniškai atrodo žmogus, net sušunka keletą frazių, maždaug, „palauk“, „sustok“, „pagalbos“ ir panašiai. Tačiau jie nuskamba taip nenatūraliai, lyg būtu kas išdresavęs tokius garsus tarti. Ir dar turint omenį iš kur pastaroji pasirodė.. Aišku kad tai ne žmogus. Bet vis tiek akimirkai suabejoji. Kartais tik to ir gana. Su protingais zombiais prasidėti nenoriu ir juo labiau nutraukti galvą nuo pečių merginai, nors jos tame kūne jau turbūt senai nėra, tad tiesiog pasileidžiu bėgte į kita pusę. O ta ragana, pasirodo ne pėsčia, nors iš pradžių artinosi kaip labai nusilpusi ar sužalota, man pradėjus bėgti, sukruto ir padaras. Ir dar garsiau pradėjo rėkti, kad tik sustočiau ir padėčiau jai, kas labai greitai suviliojo visus aplinkinius zombius ir kitus padarus. Ir jie visi taikėsi tik į mane. Dar vienas įrodymas, kad ji ne žmogus.
          Per savo tolimesne kelione man tenka susidurti ir su tokiais atvejais, kad iki šiol manau jog tai galėjo būti tikri žmonės. Antai kartą bėgdamas nuo per didelio kiekio zombių, neriu į kažkokia katilinę. Pagrindiniame statinyje beveik nėra kur slėptis. Durys išlaužtos, didžiuliai katilinės langai senai jau be stiklų ir be jokių grotų, tad tiesiog bėgu gilyn. Ir bėgdamas pro vieną iš krosnių, pastebiu žmogaus profilį. Akimirka susirodo kad tai tikras normalus žmogus su kažkokiu įrankiu ar ginklu rankoj. Zombiai paprastai tokių dalykų nenaudoja. Jis, atrodo, irgi puola paskui mane. Peršokdamas po kelias stačių metalinių laiptų pakopas, įlekiu į kažkokį kambariuką virš katilinės įrengimų, panašu į kažkada veikusį valdymo centrą ar kažką tokio, mat pirmiausiai į akis krinta didelės metalinės spintos su visokiais davikliais ir rankenom, tuoj pat pora užverčiu ties durimis. Kurį laiką turėtu apsaugoti. Ir tik tai padaręs išgirstu anapus greitą ir garsų prašymą įleisti. Labai žmogiškas balsas, tačiau dar nespėjus susivokti, išgirstu tos paties balso savininko klyksmą ir keistus, iki tol negirdėtus, zombių garsus. Na ir po šiai dienai atrodo, jog ta figūra prie krosnies buvo tikro žmogaus ir kad jis buvo sudorotas anapus mano užverstų durų, tik dėl to kad aš atviliojau tuos padarus tiesiai prie nieko dėtos aukos. Deja, to nesužinosiu niekad. Zombiai šiaip gana greitai pameta savo auką iš akių, nes visuomet bando judėti ta kryptimi, kuria matė judant auką, todėl valdymo kambariukas ne kokia slėptuvė, net ir nežinodami ar aš vis dar čia, jie vis tiek pasibraus kada nors. Ir nesiliaus šmirinėti aplink kol ras kaip pasibrauti. Tad negaišdamas laiko, nešdinuosi iš to kambarėlio lauk pro vienintelį jo langą.
          Esu ir daugiau susidūręs su, kaip įtariu, tikrais žmonėmis. Antai kitą sykį tenka pamatyti kaip keli mane sekantys zombiai, pakeičia krypti ir kažką užspeičia į kampą. Šiaip zombiai skleidžia gana keistus garsus, dažniausiai jie neprimena žmogaus balso, nors kartais galima išgirsti kažką panašaus į priešmirtinį klyksmą ir panašiai. Kažką tokio išgirstu ir šį kartą. Ir man nėra tekę matyti, kad zombiai pultu savus, o gyvūnų mieste ir beveik nesutikau. Nors aiškiai įžiūrėti negaliu, rodos kad matau kaip draskomos žmogaus kūno dalys.
          Bet labiausiai įstrigęs atsitikimas buvo dar pradžioje: Grumiuosi kažkokio prekybos salono kampe, užsivertęs prekybiniais stendais, po kurių tarpus manęs vis siekia tie judantys mėsos gabalai. Esu įtūžęs ir smeigiu su savo armatūros gabalu visus iš eilės. Man tiesiog užkniso vis bėgti ir bėgti. Vieną momentą išgirstu kažką prie už nugaros esančių durų angos ir instinktyviai smeigiu į tamsą. Pataikiau. Tiesiai ir užtikrintai. Bet tai ką pamatau, priverčia mane kruptelėti ir akimirkai sustingti. Jis buvo apsirengęs visai kitaip nei zombiai ar monstrai kuriuos esu sutikęs ankščiau, drabužiai tvarkingai siūti ir lopyti, rankose ginklas, ant kūno lengvos apsaugos ir tikras kraujas iš jo mirtinos žaizdos. Kurį laiką bandau susivokti. Bet ilgiau užsibūti negaliu. Tie padarai veržiasi pro prekybinius stalažus vis arčiau manęs.
          Mieste jau užsibuvau gan ilgai, judėti stengiuosi ta kryptimi, iš kurios vis pasirodo keisti monstrai, kurių niekaip nepriskirčiau prie zombių. Jie labiau primina keistos mūtavusios laukinės genties karius, apsikarsčiusius įvairiais keistais, juodais, nafta atsiduodančiais šarvais, bei ginklais ir lekiančius ant savo metalinių žirgų. Jie vis pasirodo iš vienos pusės.
          Mano kelionė baigiasi ties keistu statiniu už miesto. Jo nematyta forma kelia mintis apie mokslo muziejų arba kokį nors tyrimų centrą. Priėjęs pastebiu kažką panašaus į pažeminio garažo įvažiavimą. Atsargiai nusileidžiu į prietamse, šalta erdvę, ir staigiai neriu į šalimais esančia laiptinę. Bandau suvokti tai ką čia prieš akimirką mačiau. Dalis požeminės erdvės buvo užversta žemėmis ir uolomis. Centre grindinys leidosi dar žemiau per gerą aukštą, o jo pabaigoje, gerų 5 metrų stačiakampę angą pilnai blokavo kažkoks juodas padaras. Aš nežinau ar jis mane manę pastebėjo, tačiau mačiau kaip per akimirksnį, būdamas ne ką didesnis už veršį, sugebėjo išsiplėsti tiek kad uždengė visus keturis, tos didelės angos kampus. Nuojauta sako jog jo man tikrai neįveikti. Bet taip pat esu tikras jog būtent čia sužinosiu kur esu ir ką man daryti toliau. Taip begalvodamas, išgirstu balsus laiptinės viršuj, gal keliais aukštais virš savęs. Jie artėja. Nieko nelaukdamas pasislepiu po tais pačiais laiptais, prisidengdamas keliomis dėžėmis. Ir pabandau įsiklausyti.
          Paskutinis pakeitimas nuo Eisas Kuperis; 2011-07-02, 23:06.

          Comment

          Working...