tai ką... pradedam...
____________________________________________
__________________________________________________ __
_________________________________________
______________________________________________
Spoileris:
„Rojus“
Ir akyse pasirodė ašaros...
Ne liūdesio,o džiaugsmo..
Nes tu girdėjai lyg iš pasakos,
Aidus atsklidusius Vilko šauksmo.
Ir baltas vilkas gūdžią tamsią žiemą
Atvers plačius vartus į rojų,
Kai pražys gėlių mergaitė iš pusnies ir ašaros,
Su Viltimi šnabždės apie ateinantį rytojų...
Ir ta Viltis kaip paskutinė naktyje liepselė
Niekad neužges apšviesdama,
nors ir menkai, į rojų kelią...
Ir akyse pasirodė ašaros...
Ne liūdesio,o džiaugsmo..
Nes tu girdėjai lyg iš pasakos,
Aidus atsklidusius Vilko šauksmo.
Ir baltas vilkas gūdžią tamsią žiemą
Atvers plačius vartus į rojų,
Kai pražys gėlių mergaitė iš pusnies ir ašaros,
Su Viltimi šnabždės apie ateinantį rytojų...
Ir ta Viltis kaip paskutinė naktyje liepselė
Niekad neužges apšviesdama,
nors ir menkai, į rojų kelią...
____________________________________________
Spoileris:
„Penkios minutės“
Pažvelk, praėjo jau minutės penkios,
Praėjo išklausytos visos dainos trankios.
Praėjo, ir nesugrįš tau jos atgal.
Nebesugrįš pajaustas pojūtis... O gal?
Per penkias minutes nukritęs ir nupūstas lapas,
Nuo suvalgyto šilto pyragaičio užsilikęs kvapas.
Juoda, per kelią, prabėgusi katė,
Išgyveno minutes penkias pasislėpusi pelė.
Per penkias minutes laišką parašau
Ir per tas pačias sakau myliu, atsiprašau.
Per penkias minutes mes padarom daug klaidų,
Deja, kai kurių neužmiršim nei aš, nei tu.
Per minutes penkias sugriautas miestas,
Šimtą metų jo gatvės tiestos.
Per jas penkias koks šimtas miršta
Nuskęsdami į miglą tirštą.
Tuo pat metu pradedama nauja givybė,
Prakeikta ir apšviesta laiko ta galybė!
Kuri valdo šį pasaulį,
Jungia tiesą ir apgaulę.
Mes visi prieš laiko teismą stovim,
Gal to nejaučiam, nepagalvojam,
Kad penkios tos minutės gali
Surengti teismą visagalį.
Tad pažvelk, praėjo jau minutės penkios,
Gyvenime tavam atrodo jos visai neženklios.
Bet sunkios laiko grandinės žvanga,
Tu negirdi, kaip koja kojon su tavim jis žengia...
Pažvelk, praėjo jau minutės penkios,
Praėjo išklausytos visos dainos trankios.
Praėjo, ir nesugrįš tau jos atgal.
Nebesugrįš pajaustas pojūtis... O gal?
Per penkias minutes nukritęs ir nupūstas lapas,
Nuo suvalgyto šilto pyragaičio užsilikęs kvapas.
Juoda, per kelią, prabėgusi katė,
Išgyveno minutes penkias pasislėpusi pelė.
Per penkias minutes laišką parašau
Ir per tas pačias sakau myliu, atsiprašau.
Per penkias minutes mes padarom daug klaidų,
Deja, kai kurių neužmiršim nei aš, nei tu.
Per minutes penkias sugriautas miestas,
Šimtą metų jo gatvės tiestos.
Per jas penkias koks šimtas miršta
Nuskęsdami į miglą tirštą.
Tuo pat metu pradedama nauja givybė,
Prakeikta ir apšviesta laiko ta galybė!
Kuri valdo šį pasaulį,
Jungia tiesą ir apgaulę.
Mes visi prieš laiko teismą stovim,
Gal to nejaučiam, nepagalvojam,
Kad penkios tos minutės gali
Surengti teismą visagalį.
Tad pažvelk, praėjo jau minutės penkios,
Gyvenime tavam atrodo jos visai neženklios.
Bet sunkios laiko grandinės žvanga,
Tu negirdi, kaip koja kojon su tavim jis žengia...
Spoileris:
Diena ir Mėnulis (pagarba)
Kai diena žaismingos vasaros gėlėtos ir žalios
Užleidžia savo smėlio dėžę baltam mėnuliui.
Jie nesusitinka tik dėl priežasties ganėtinai kvailos,
Skirtingai jie savo būtį susikūrę...
Ji - diena, o jis naktis,
Ji visad šokanti, linksma,
O jis yra ramybė, paslaptis...
Ir nuolatos jie viens nuo kito bėga
Lyg pamačius vienam kitą jiems pasydarytų baisiai gėda...
Nes diena žaismingos vasaros gėlėtos ir žalios
Laiminga smėlio dėžę šildo ir prižiūri,
O mėnulis nesutikęs niekada dar jos
Su pagarba į šitą visą grožį žiūri...
Ir gėda jiems baisiai ir didžiai,
Nes diena apie mėnulio išmintį pagarbiai mąsto,
O mėnulis nemokėdamas taip rūpintis šiltai
Su nakties skraiste apsisiautęs nuo dienos vis slapstos.
Kai diena žaismingos vasaros gėlėtos ir žalios
Užleidžia savo smėlio dėžę baltam mėnuliui.
Jie nesusitinka tik dėl priežasties ganėtinai kvailos,
Skirtingai jie savo būtį susikūrę...
Ji - diena, o jis naktis,
Ji visad šokanti, linksma,
O jis yra ramybė, paslaptis...
Ir nuolatos jie viens nuo kito bėga
Lyg pamačius vienam kitą jiems pasydarytų baisiai gėda...
Nes diena žaismingos vasaros gėlėtos ir žalios
Laiminga smėlio dėžę šildo ir prižiūri,
O mėnulis nesutikęs niekada dar jos
Su pagarba į šitą visą grožį žiūri...
Ir gėda jiems baisiai ir didžiai,
Nes diena apie mėnulio išmintį pagarbiai mąsto,
O mėnulis nemokėdamas taip rūpintis šiltai
Su nakties skraiste apsisiautęs nuo dienos vis slapstos.
__________________________________________________ __
Spoileris:
klounas
Chi chi cha cha chi chi cha cha
Tu pažiūrėk aš ten aš čia!
Aš senas klounas iš sudegusio cirko,
Vienintelis juokiaus kai visi pravirko...
Ir nors grimai seniai man nuvalyti,
Bet šypsena, nors ir iškreipta, dar švyti...
Apdegęs styro žalias man perukas,
Beviltiškai parodytas paskutinis triukas...
Ir vis dar juoksiuos iš gyvenimo kajp cirko,
Mano juokas ne wieną vaiką juk papirko...
Chi Chi Cha Cha...
Chi chi cha cha chi chi cha cha
Tu pažiūrėk aš ten aš čia!
Aš senas klounas iš sudegusio cirko,
Vienintelis juokiaus kai visi pravirko...
Ir nors grimai seniai man nuvalyti,
Bet šypsena, nors ir iškreipta, dar švyti...
Apdegęs styro žalias man perukas,
Beviltiškai parodytas paskutinis triukas...
Ir vis dar juoksiuos iš gyvenimo kajp cirko,
Mano juokas ne wieną vaiką juk papirko...
Chi Chi Cha Cha...
_________________________________________
Spoileris:
Feniksas (benas)
Gyvybės garsas aidų aidais į tolį nusirito,
Iš ugnies ir pelenų kalvos.
Iš liekanų cinamono ir plunksnų mažas paukštis išsirito
Ir klyktelėjo gyvybe...
__________________Naujos aušros...
Tėvo pelenus į kiaušinį miros jis surinkęs,
Į Heliopolį nunešė palaidot.
Debesys virš jo galvos palinkę
Kvietė...
_______Kvietė dieną nuo nakties išskaidyt.
Išskleidė sparnus plačiai į šonus
Vienas iš dievo RA pavidalų.
Kilo...
_____Kilo jis aukštai į dangų,
Saule švietė plunksnos, auksinių jo sparnu.
Gyvybės klyksmas per dangų nusirito,
Klausėsi jo žemė ir dangus.
Didingas paukštis per perlų arkas skrido-
Dienos karalius. Jam lenkias,
________________________Ir stiebas... Ir žmogus...
P. S. benu vadintas feniksas egiptiečių mitologijoje...
Gyvybės garsas aidų aidais į tolį nusirito,
Iš ugnies ir pelenų kalvos.
Iš liekanų cinamono ir plunksnų mažas paukštis išsirito
Ir klyktelėjo gyvybe...
__________________Naujos aušros...
Tėvo pelenus į kiaušinį miros jis surinkęs,
Į Heliopolį nunešė palaidot.
Debesys virš jo galvos palinkę
Kvietė...
_______Kvietė dieną nuo nakties išskaidyt.
Išskleidė sparnus plačiai į šonus
Vienas iš dievo RA pavidalų.
Kilo...
_____Kilo jis aukštai į dangų,
Saule švietė plunksnos, auksinių jo sparnu.
Gyvybės klyksmas per dangų nusirito,
Klausėsi jo žemė ir dangus.
Didingas paukštis per perlų arkas skrido-
Dienos karalius. Jam lenkias,
________________________Ir stiebas... Ir žmogus...
P. S. benu vadintas feniksas egiptiečių mitologijoje...
______________________________________________
Spoileris:
Dramblys
Dramblys arbatą gėrė kartą,
Kai stačiai patapo šalta.
Džiaugėsi arbata tasai Dramblys,
Gurmanas buvo ne kvailys.
Pats rinko lapelius žolių,
Nurinko žiedelius gėlių.
Kiekvieno lapo, kiekvieno žiedo atsiprašęs
Surinko jas į žydrą tašę.
Prieš saulę jas džiovino,
Drugiai pietų vėją jam skraidino.
O naktį po drebulės šakom
Liūliavo jas dainom tyliom.
Su meile švelnia tą arbatą darė,
Tik nuoširdus Dramblys tą padaryti gali,
O arbata jam padovanojo
Šilumos, švelnaus skonio, kvapo rojų...
Dramblys arbatą gėrė kartą,
Kai stačiai patapo šalta.
Džiaugėsi arbata tasai Dramblys,
Gurmanas buvo ne kvailys.
Pats rinko lapelius žolių,
Nurinko žiedelius gėlių.
Kiekvieno lapo, kiekvieno žiedo atsiprašęs
Surinko jas į žydrą tašę.
Prieš saulę jas džiovino,
Drugiai pietų vėją jam skraidino.
O naktį po drebulės šakom
Liūliavo jas dainom tyliom.
Su meile švelnia tą arbatą darė,
Tik nuoširdus Dramblys tą padaryti gali,
O arbata jam padovanojo
Šilumos, švelnaus skonio, kvapo rojų...
Comment