PEOPLE ERROR: Viktorijos Miyuki Ishihara kūryba

Collapse
X
 
  • Laikas
  • Rodyti
Clear All
new posts
  • Miyuki-san
    I am who I am

    • 2009 03 01
    • 96

    #46
    VII DALIS

    Kai visai prašvito, išgirdau rakinamas duris, tad atsisėdau.
    Į vidų įėjo anas šviesiaplaukis vaikinas.
    -Labas rytas, gražuole,-su šypsena pasisveikino jis.-Štai, tavo pusryčiai.
    Jis padėjo ant lovos padėklą su kiaušiniene, arbata ir sumuštiniu ir pats šalia atsisėdo.
    -Aš nealkana,-šaltai atsakiau.
    -Emilis tau liepė pavalgyti. Tau reikia valgyti. Be to, gaminau aš. Pamatysi, tikrai skanu. Be to, mano vardas Gytis. O tu Viktorija, taip?
    Linktelėjau. Tiesą sakant, valgyti tikrai norėjau, tad paėmiau lėkštę su kiaušiniene ir ėmiau valgyti. Pirmą kartą valgiau tokią skanią kiaušinienę. O gal ji tik atrodė skani, nes buvau labai alkana...
    -Iš kur tu pažįsti Emilį?-paklausė Gytis.
    -Nenoriu to prisiminti. Net nesuprantu, kodėl jis mane čia laiko.
    -Paprasta. Tu žinai, kur yra mūsų slėptuvė, puikiai pažįsti Emilį, žinai, kad jis yra nusikaltėlis, tad jam būtų nenaudinga tave paleist.
    -Tai kodėl nenužudo tiesiog?
    -Jis ir taip daug žmonių nužudė. Be to, kam žudyti tokią gražią merginą, kaip tu?
    Šiek tiek išraudau.
    -Be to,-tęsė Gytis,-tikriausiai jis mano, kad esi silpna mergina, tad laikyti tave čia nėra papildoma kankynė.
    -Deja, nesu ta silpna naivi mergaitė, kokia buvau. Aš įrodysiu jam tai. Jis bus priverstas mane arba paleisti, arba nužudyti.
    -Kovoji už save. Tokia tu man dar labiau patinki,-šyptelėjo jis.
    -Turėtum laikyt liežuvį už dantų,-pasipiktinusi, bet išraudusi tariau.
    -Atleisk atleisk.
    -Kodėl norite tvarkyti mano mokyklos reikalus? Ir kam tas slaptas privatus kabinetas?
    -Negražu šnipinėti,-šyptelėjo Gytis.
    Nieko neatsakiau. Tiesą sakant, šiek tiek griaužė sąžinę.
    -Mums reikia vietos, kur galėtumėm laikyti savo kontrabandą.
    -Ir jūs pasirinkote mokyklą?
    -Na, taip. Abejoju, kad policija ieškotų narkotikų ar cigarečių mokykloje. Be to, jei kažkas sužinotų apie šią vietą ir praneštų policijai, būtų sunku greitai išvežti iš čia visą kontrabandą, jei slėptumėm ją šiuose namuose.
    -Logiška. Bet kodėl dirbi Emiliui?
    -Aš, tas už mane 5-iais metais vyresnis vaikinas Aleksas ir ta bjaurioji myliumyliumyliumyliu Karina padedam Emiliui. Jis vienas nesusitvarkytų savo reikalų, kad ir kaip tai neigtų. Mane nervina, kad jis visada stengiasi veikti vienas. Jam atrodo, kad niekas jam negali padėti, kad draugai visai nereikalingi. Jis iš prigimties išmoko būti vienišas. Koks ir jo tėvas buvo.
    -Na taip, aš žinau, kad Emilio motina mirė jį gimdant, o tėvas prieš tris metus buvo nužudytas.
    -Kaip ir mano motina buvo nužudyta.
    -Ką?-nustebau.
    -Tai tiesa. Emilio tėvas kažkada turėjo romaną su mano motina. Jo ir jo brolio mafijos grupuotės nesutarė viena su kita. Vienas su kitu varžėsi. Stengėsi vienas iš kito kuo daugiau išvogti. Galiausiai Emilio tėvas perėmė ir savo brolio narkotikų siuntą už mažiausiai 8 milijonus JAV dolerių. Anas taip siuto, kad nusprendė už tai nužudyti mano motiną. O tada pagrasino, jei negrąžins siuntos, nužudys ir Emilį. Na, o tada prasidėjo karas tarp tų dviejų mafijų. Ir galiausiai Emilio tėvas buvo nužudytas.
    -O jo nukirsta galva buvo atsiųsta Emiliui.
    -Puikiai viską žinai,-nusišypsojo Gytis.
    -O kur jo brolis Denis? Gal išėjęs kažkur, nes nemačiau tarp jūsų.
    -Tu nežinojai?
    -Ko?-nesupratau.
    -Jis irgi mirė.
    -Ką?!-sušukau.-Kaip?!
    -Tais pačiais metais ir jis buvo nužudytas kaip jo tėvas. Emiliui atsiuntė jo galvą. Ji buvo taip subjaurota, kad net nepavyko normaliai atpažinti. Žiauru.
    -Hm. Taip Emiliui ir reikia. Ne veltui nusikaltėlis.
    -Nieko tu nesupranti...
    -Aš suprantu. Jau senai jam reikia sėsti už grotų. Už viską, ką padarė tom žuvusiom sielom ir... man.
    -Ar pasiliksi čia?-paklausė Gytis.
    -Tikrai ne. Nesiruošiu čia likti.
    -O gal visgi pasiliksi? Labai norėčiau. Gal bent tau pavyktų pakeisti Emilį?
    Ėmiau isteriškai juoktis.
    -Man? Pakeisti? Emilį? Nejuokink! Jo neįmanoma pakeisti. O ypač man.
    Gytis atsistojo.
    -O tu bent pabandyk.
    Tada šyptelėjo ir išėjo iš kambario.
    Pabandyt? Ne... Kvailas sumanymas. Tikrai neįmanoma. O gal bent pabandyt? Ne... O gal? Ne...Tikrai nepakeisiu. Bet čia proga parodyti, kad pasikeičiau aš. Gerokai labiau, nei jam atrodo. Aš įrodysiu tai.
    Dar porą valandų sėdėjau tyloje. Vis pažvelgdavau pro langą, pavaikščiodavau po kambarį, pagulėdavau lovoje, vėl pavaikščiodavau po kambarį. Patikrindavau, ar kambarys tikrai užrakintas – užrakintas.
    Galiausiai išgirdau rakinamas duris ir išvydau į kambarį įeinantį Emilį.
    -Girdėjau, kalbėjai su Gyčiu,-tarė jis.
    -Taip,-atsakiau ir šyptelėjau.-Jis tikrai mielas.
    -Ar tu žinai, kad turi tik du pasirinkimus?
    -Taip. Arba mirti nuo tavo rankos, arba likti čia su jumis.
    -Ir ką nusprendei?
    Šiek tiek susimąsčiau. Bet atsakymą jau kelias valandas žinojau.
    -Nusprendžiau likti.
    -Nemanai, kad gali pasigailėti, likusi su manimi?
    -O nemanai, kad tu pasigailėsi, mane palikęs gyvą?
    Gudriai šyptelėjau.
    -Beje,-netrukus tariau.-Jei žadi mane pasilikti, man reikia grįžti namo ir susirinkti man reikalingiausius dalykus.
    Emilis nusisuko durų pusėn ir išeidamas tarė:
    -Pasakysiu, kad Karina atneštų tau rūbus. Tikriausiai jie jau išdžiuvę.
    Taigi, teko laukti Karinos. Ar aš tikrai gerai darau, likdama čia? Na, bent žinau, kad Gytis džiaugsis, jog čia lieku.
    Netrukus į kambarį įėjo ta pati raudonplaukė mergina – Karina. Ji priėjo prie manęs ir metė mano rūbus į mane.
    -Štai, imk. Emilis liepė atnešt.
    -Nebūtina mėtyt.
    -Tikiuosi, neužsibūsi čia ilgai.
    -Deja, užsibūsiu,-gudriai šyptelėjau.
    -Ką?-nustebo Karina.-Kaip tai? Emilis tave pasiliks?
    -Aha.
    -Beprotybė kažkokia. Na, jei taip, tai net nedrįsk artintis prie jo, nes jis mano.
    -O, su mielu noru pasilik jį sau. Man visai nesvarbu.
    -Žiūrėk, kad taip ir būtų, kitaip pasigailėsi. Ir greičiau persirenginėk, Emilis laukia tavęs laiptų apačioje.
    Karina išėjo, trenkusi durimis. Emilio fanė? Tai beviltiška. Verčia juoktis. Kažkada, matyt, ir aš tokia buvau. Verčiau neprisimint.
    Visi mano rūbai čia. Net ir paltas su kepure. Greitai apsirengiau ir išėjau iš kambario. Nusileidau laiptais žemyn, kur sutikau Emilį.
    -Einam,-tariau ir pasekiau paskui jį.

    Comment

    • Miyuki-san
      I am who I am

      • 2009 03 01
      • 96

      #47
      VIII DALIS

      Buvo be galo gera išeiti į gryną orą. Norėjau dar pabūti kieme, bet Emilis liepė kuo greičiau sėsti į jo automobilį. Visą kelią iki mano jau buvusių namų žvelgiau pro langą. Nekalbėjau su Emiliu. Nenorėjau. Aš be galo jo nekenčiu. Už viską, ką man padarė.
      Kai įšvydau savo namus, kiek suklusau. Pasiilgau jų. Pasiilgau močiutės. Deja, ji jau nebelauks manęs namuose. Kai sustojome prie namų aikštelėje, iškart išlipau. Jau norėjau skubėti namo, bet mane už rankos sugriebė Emilis.
      -Būk šalia manęs. Ir be jokių fokusų, nė nedrįsk pabėgti,-liepė jis.
      -Koks skirtumas. Vis vien neturiu daugiau kur bėgti.
      Emilis keistai pažvelgė į mane, o aš pasisukau ir ramiai nuėjau link namų.
      Kol ėjau link savo buto, nesutikau nė vieno kaimyno. Ir gerai. Nenoriu, kad jie matytų mane su Emiliu.
      Buto durys buvo neužrakintos. Įėjau vidun ir pasijaučiau, lyg būčiau svečias, atėjęs aplankyti artimųjų... kurių nėra.
      -Nejaugi tu gyveni viena?-paklausė Emilis.
      -Taip. Nuo vakar. Šiandien pagal viską turėčiau laidoti močiutę.
      -Ji mirė vakar?
      -Taip.
      -O tėvai kur?
      -Irgi mirę! Prieš du metus papuolė į baisią avariją ir mirė vietoj. Absurdiškai žiauru, taip? Įsivaizduoji? Dabar mes vienodi! Abu vieniši!-sušukau ir isteriškai nusijuokiau.
      Emilis pažvelgė į mane kaip į beprotę, tad nutilau.
      -Ar galiu nueiti į močiutės laidotuves?-paklausiau.
      -Ne.
      -Bet kodėl?-nustebau.
      -Niekas neturi matyti, kad tu dar čia.
      -Tu visiškas kvailys. Kaip tu drįsti?!
      -Rink savo daiktus, nes turim greit važiuoti.
      Susirinkau savo drabužius. Visus dušo želė, kūno lasjonus, makiažo reikmenis ir panašų šlamštą, pasiėmiau tėvų ir močiutės nuotraukas. Susigriebiau papkę su popieriumi bei įsidėjau dažus. Tada pasilenkiau už lovos ir išsitraukiau cigarečių pakelį.
      -Rūkai?-paklausė Emilis.
      -Ne visada.
      Pakelį įsidėjau į palto kišenę. Tada atsidariau stalčių spintelėje šalia lovos ir ištraukiau kelias vaistų dėžutes.
      -Vartoji vaistus?-paklausė Emilis.
      -Taip.
      -Nuo ko?
      -Ai čia tik šiaip narkotikai.
      -Baik juokaut.
      -Baik klausinėt. Tai ne tavo reikalas.
      Įsidėjau dėžutes į maišą, tada pakėliau visus krepšius, priėjau prie Emilio ir įgrūdau juos jam į glėbį.
      -Štai, nešk.
      Taip, pažvelgė jis į mane nepatenkintas. Bet man nesvarbu. Pagaliau pamatys, kad nelengva su manimi.
      -Vika?-pasigirdo balsas.
      Atsisukau durų pusėn. Tarp jų stovėjo Andželika, nustebusiu veidu. Ji iškart metė savo kuprinę į šoną, pribėgo prie manęs ir apkabino.
      -Dieve mano, kaip aš jaudinaus dėl tavęs,-tarė ji.
      -Man viskas gerai.
      -O aš mamai pasakiau, kad nakvojai pas Simoną.
      Pažvelgiau jai į akis.
      -Klausyk,-tariau Andželikai.-Pasakyk savo mamai, kad negrįšiu. Pasakyk, kad aš persikrausčiau gyventi pas dėdę.
      -Bet kodėl?-paklausė ji ir piktai pažvelgė į Emilį.-Ir ką tu darai su juo?
      Pasisukau į jį, tada vėl atsisukau į Andželiką.
      -Tai nesvarbu.
      -Svarbu! Tu bent žinai, koks jis nusikaltėlis? Jūs keturis metus nesimatėt. Ar bent žinai, kiek žmonių jis nužudė?
      -Viskas, gana kalbų,-įsiterpė Emilis.
      -Palauk,-tariau jam ir vėl atsisukau į Andželiką.-Viskas bus gerai. Aš sugebu savimi pasirūpinti.
      -Tu ir vakar prie upės taip sakei...
      -Aš tau pažadu. Viskas tikrai bus gerai. Tik sakyk mamai taip, kaip prašiau. Ir palaidokit močiutę už mane.
      Andželika linktelėjo, tada atsisuko į Emilį ir tarė jam piktu tonu:
      -Tik pabandyk jai ką nors padaryti.
      -Tai ne tavo reikalas.
      Emilis pagriebė man už rankos ir ištempė iš buto.
      -Sėkmės, Andželika!-sušukau.
      Buvau nepatenkinta Emiliu. Kaip jis drįso atskirt mane nuo mano draugės!
      -Daugiau kad taip nedarytum,-pasipiktinau.
      -Mes neturim laiko meilės dramom.
      -Tai aišku, tau nesvarbu, nes tu neturi draugų. Ne taip, kaip aš.
      -Man jų nereikia.
      -O kaip Gytis, Karina ir Aleksas?
      -Jie man ne draugai. Jie tik padeda man.
      -O tu jų kada nors klausei, ar tu esi jų draugas?
      -Man tai nesvarbu.
      Nieko neatsakiau. Nesistebiu. To ir galima iš jo tikėtis. Šaltakraujis padaras.

      Comment

      • Miyuki-san
        I am who I am

        • 2009 03 01
        • 96

        #48
        IX DALIS

        Kai grįžom atgal į Emilio namus, prie bendro pietų stalo prisėdau ir aš. Buvo be galo keista ten sėdėti. Visiškai nesijaučiau, lyg būčiau savo erdvėje ir tai mane glumino, tad šiek tiek užkandau ir grįžau į savo naująjį kambarį. Pastebėjau, kad šį kartą jame stovėjo ne vien lova, o spintelė šalia jos ir didžiulė spinta su veidrodžiu. Dabar bent turėsiu kur susidėti savo daiktus. Atsisėdau ant lovos, paėmiau vieną krepšį ir ėmiau traukt daiktą po daikto. Rūbus kabinau į spintą, smulkesnius daiktus dėjau į spinteles. Tada ištraukiau tėvų ir močiutės nuotraukas. Tėvų iškart padėjau į spintelės stalčių, o į močiutės nuotrauką dar kiek įsižiūrėjau. Dar vienas dalykas, įrodantis žmogaus egzistavimą, – nuotrauka. Tada išsitraukiau vaistų dėžutes ir taip pat kartu su močiutės nuotrauka įdėjau į stalčių. Kai ištraukiau cigarečių pakelį, užsimaniau parūkyti.
        Išėjau iš kambario ir pajudėjau link išėjimo, bet pakeliui sutikau Emilį.
        -Kur eini?-rimtai paklausė.
        -Ne tavo reikalas.
        Jis pagriebė man už rankos ir prisitraukė prie savęs. Tada piktai pažvelgė į akis.
        -Dar kartą kartoju, jei gyveni mano namuose, privalai daryt tai, ką liepiu, ir privalai sakyti viską, ką ruošiesi daryti ir kur eiti.
        -Gerai gerai. Einu parūkyt. Patenkintas?
        -Eisiu su tavim.
        -Koks skirtumas.
        Abu išėjom laukan. Atsirėmiau į namo sieną, išsitraukiau cigaretę, žiebtuvėlį ir prisidegiau. Emilis stebėjo kiekvieną mano judesį.
        -Nebūtina manęs stebėt.
        -Neuždrausi.
        Jis gudriai šyptelėjo, o aš nusisukau nuo jo. Stovėjau tyliai. Emilis taip pat tylėjo, tad pasijaučiau kiek nejaukiai. Bet jaučiau, kad jis vis dar mane stebi.
        -Ar tie piešiniai mokyklos fojė – tavo?-netrukus paklausė.
        -Mhm,-linktelėjau ir įtraukiau dūmą.
        Vėl įsivyravo tyla. Gal tart bent žodį? Gal paklaust ko nors? Pavyzdžiui, kaip sekas? Ne. Per daug kvailai skambėtų.
        Netrukus išgirdau žingsnius už savęs. Akimirksniu atsisukau ir išvydau Emilį stovintį priešais pat mane. Per arti... Pajutau, kaip širdis ėmė smarkiau plakti. Iškvėpiau cigaretės dūmą tiesiai Emiliui į veidą ir tariau:
        -Nė nedrįsk prieiti taip arti prie manęs.
        -Kodėl? Tau gi tūrėtų patikti,-gudriai šyptelėjo jis.
        -Jau nebe.
        Atsitraukiau nuo jo ir vėl nusisukau. Emilis tylėjo. Tik išgirdau, kaip tyliai nusijuokė.
        Netrukus pamačiau prie mūsų einančią Kariną.
        -Ką čia veikiat?
        -Nematai? Rūkau,-tariau.
        -O tu, mielasis?-šypsojosi ji, žvelgdama į Emilį.
        -Saugau ją, kad nepabėgtų.
        -Nebūtina ją čia laikyti. Tik vietą užima šiuose namuose.
        -Laikyk liežuvį už dantų, myliumyliumyliumyliu!-pasipiktinau.
        -Ką tu pasakei?-piktai pažvelgė Karina.
        Surūkiau cigaretę ir numečiau nuorūką į pusnį. Tada nieko nelaukusi nuėjau vidun.
        Grįžau į kambarį, bet iškart sulaukiau svečių.
        -Kaip tu?-paklausė įėjęs Gytis.
        -Susinervinau,-atsakiau ir atsisėdau ant lovos krašto.
        Gytis atsisėdo šalia.
        -Dėl ko?
        -Dėl visko. Aš abejoju, kad esu pajėgi įrodyt Emiliui, kad tapau stipresnė nei kad buvau kažkada.
        -O tu nemanai, kad erzindama Emilį gali pasigailėti?
        -Tikrai ne. Nebijau mirti.
        -Bet vis vien būk atsargi.
        -Beje, dėl ko jūs slapstotės?-paklausiau.
        -Kiek žinau, Emilio dėdė, tas pats, kuris nužudė jo tėvą, yra taip pat miręs jau metus. Bet jo mafija dar puikiai dirba. Tad nuo jų ir slapstomės, nes Emilis – puikus derybininkas ir didelis konkurentas. Visgi tėvas jam paliko didžiulius turtus. Tad teko pabėgti iš miesto ir pasislėpti čia, namuose, kuriuose kažkada gyveno Emilio močiutė. Niekas nežino apie šią vietą, tik jo giminaičiai, mes trise ir tu nuo šiol. O kadangi visi Emilio artimieji mirę, tai šie namai – saugiausia vieta.
        -O kaip policija?
        -Net nežino apie mus. Kadangi mes turim reikalų tik su mafijos grupuotėm, jų nariam patiems būtų per daug pavojinga skųsti mus policijai.
        -Žiaurus tas nusikaltėlių gyvenimas.
        -Aš nesiskundžiu. Jau geriau tai, negu nieko.
        Gytis šyptelėjo, tada nutilo ir pažvelgė į mano akis.
        -Tu velniškai graži.
        -Baik,-išraudau.-Man reikia į dušą. Reikia susitvarkyti plaukus, pasidaryti makiažą, persirengti...
        Staiga Gytis pabučiavo man į lūpas. Bet netrukus paleido jas ir atsitraukė. Keistai jaučiaus. Net nežinojau, ką sakyti. Bet paklausiau:
        -Kodėl tai padarei?
        -Nežinau. Norėjau ir tiek. Atleisk.
        -Nieko baisaus,-nusišypsojau, tada pavėliau jam jo šviesius plaukus.-Bet daugiau taip nedaryk, nes pasijaučiau nejaukiai.
        Abu nusijuokėm. Staiga išgirdau, kaip skamba mano telefonas. Išsitraukiau jį iš stalčiaus ir pažvelgiau, kas skambina. Simona!
        -Atleisk,-tariau Gyčiui.-Turiu atsiliepti.
        -Vika...
        -Palauk.
        Išėjau iš kambario ir atsiliepiau:
        -Klausau?
        -Vika, girdi?
        Ryšys trūkinėjo. Visgi randuosi kažkur vidury miško. Išėjau į kiemą ir pajudėjau gilyn į mišką.
        -Sima, ar girdi?-klausinėjau.
        -Taip, dabar girdžiu. Kur esi?! Velniškai jaudinausi. Nebuvai šiandien mokykloje.
        -Sima, mano močiutė numirė.
        -O dieve... Vika, kaip tu?
        -Man labai liūdna. Šiandien turi būti laidotuvės. Bet nebūsiu jose. Ar galėtum nunešti gėlių už mane? Labai prašau.
        -Gerai. Bet... kur tu pati esi?
        -Aš... Aš pas Emilį.
        -Ką?! Pas tą nusikaltėlį?!
        -Taip. Tik prašau, niekam nesakyk. Aš...
        Staiga mano pokalbis buvo nutrauktas. Emilis tiesiog išplėšė mano telefoną man iš rankų.
        -Deja, Vika dabar negali kalbėti,-tarė Simonai telefonu ir iškart jį išjungė.
        -Ką darai?-pasipiktinau ir bandžiau atimti iš jo telefoną.
        Šis griebė mane už kaklo, pritrėškė prie medžio, išsitraukė pistoletą ir įsmeigė jį man tiesiai į kaktą. Dežavu...
        -Tu kažkam pasakojai apie mane.
        -Na, taip. O kodėl neturėčiau?-tariau, bandydama pagauti kvapą.-Ir paleisk mane.
        -Aš tau sakiau, kad niekas neturi žinoti, jog esi čia.
        -Man visiškai nesvarbu.
        -Tu nori, kad tavo draugė nukentėtų?
        -Nė nedrįsk jai ką nors padaryti!
        Bandžiau muistytis, norėjau ištrūkti. Savo nugara jutau šaltą ir graublėtą medžio kamieną. O Emilis šaltai žvelgė į mano akis, vis dar nenuleidęs pistoleto. Netrukus nustojau priešintis ir užsimerkiau. Tada atsidusau.
        -Man tai primena paskutinį mūsų susitikimą prieš keturis metus…
        -Galėjai neprimint,-tarė Emilis.
        -Nepergyvenk. Tada tave mylėjau.
        -Ką turi omeny?
        -Mylėjau.
        -O dabar?
        Susimąsčiau. Ar aš jį myliu? Po to, kai mane įskaudino? Hm…
        -Nebe.
        Emilis mane paleido.
        -Puiku.
        -Grąžink telefoną.
        -Ne.
        -Grąžink!
        -Nusiramink. Susitiksi su savo drauge rytoj.
        -Kaip tai?
        -Vaikščiosi į mokyklą taip, kaip visada. Tik su mumis. Nuo ryto iki vakaro. O dabar grįžtam į namus.
        -Man reikia į dušą.
        -Nepergyvenk, su Karina netrukus eisit maudytis į šaltinį.
        -Ką? Tokiu oru?
        -Mes visada ten prausiamės. Ir nedrįsk ginčytis, dar kartą kartoju.
        -Bet aš nenoriu su ja eiti. Kodėl Gytis negali eiti su manimi?
        -Nes jis vaikinas. Nenorėk, kad jis stebėtų, kaip tu maudaisi. O vienos tavęs palikti ten negalim.
        -Nesąmonė... Juk vis vien nebėgsiu.
        -Atsarga gėdos nedaro,-tarė Emilis ir gudriai nusišypsojo.
        Taip, aš jo nekenčiu. Labai. Pasijaučiau kaip kalinė, kuri nuolat turi būti stebima.

        Comment

        • Miyuki-san
          I am who I am

          • 2009 03 01
          • 96

          #49
          X DALIS

          Tad teko į šaltinį eiti su Karina. Net neįsivaizduoju, kaip įmanoma maudytis šaltyje.
          -Nagi, greičiau, judinkis, kvaile,-piktai tarė Karina, vis atsisukdama į mane.
          -Einu einu.
          Ėjome palei upę. Netrukus priėjome ir patį šaltinį. Iš viršaus nuo nedidelio kalno išsikišimo pylėsi vanduo.
          -Ir pasistenk neužsibūti, nes nesiruošiu tavęs laukti,-liepė Karina.
          -Gerai gerai.
          Ji pasidėjo visus daiktus ant krašto ir ėmė vilktis rūbus. Ėmiau nusirenginėti ir aš. Kai nuogas Karinos kūnas paniro po vandeniu, kiek nustebau. Visiškai neatrodė, kad vanduo būtų šaltas. Priėjau prie pat krašto.
          -Nagi, šok,-paragino Karina.-Nenorėk, kad įstumčiau tave.
          -Gerai gerai, jau šoku.
          Lėtai įlipau į vandenį. Uau... Palyginus su tuo, koks šaltas oras, vanduo tikrai buvo žymiai šiltesnis.
          -Tai tu tikrai nepretenduoji į Emilio meilę?-piktai paklausė Karina.
          -Aš?-nusijuokiau.-Tu tikrai kvaila. Tikrai ne. Net nepavyktų.
          -Kodėl?
          -Jis – šalčiausias žmogus, kurį esu pažinojusi. Atstumti ir įskaudinti moterį jam be galo lengva.
          -Bet man tikrai pavyks,-nepasidavė ji.-Aš priversiu jį mane mylėti ir jokia kita moteris tegu nedrįsta stoti prieš mane.
          Vėl nusijuokiau.
          -Naivuolė,-tyliai sumurmėjau, tad ji nė neišgirdo.
          -Iš kur pažįsti Emilį?-staiga paklausė ji.
          -Vaikystės draugai. Ne draugai, sakyčiau, o pažįstami.
          -Ar tu mylėjai jį?
          Nesitikėjau šito klausimo iš Karinos. Susimąsčiau. Ar tai, ką jaučiau Emiliui, tikrai galima vadinti meile?
          -Matyt, taip. Bet nenoriu apie tai kalbėti. Beje, kiek tau metų?
          -18, kaip ir tau.
          -Oho. Ir kaip tau pavyko suvaidinti Emilio mamą?
          -Makiažas. Daug laiko praleidau, kol sugebėjau save pasendinti.
          Nusijuokiau.
          -Kas yra?-nesuprato ji.
          -Bet tavo balsas tądien atrodė toks vaikiškas.
          -Užsičiaupk,-pasipiktino ji.
          -O kur tavo tėvai?
          -Ne tavo reikalas. Viskas. Patylėk. Mane erzina tavo balsas.
          Nutilau. Žmogus nenori kalbėti apie savo gyvenimą. Tiek to.
          Šaltinio vanduo buvo toks malonus. Tačiau, kai panirdavau po vandeniu, iškart atsimindavau tą dieną, kai vos nenuskendau netoli nuo namų upėje. Tad staiga išnirdavau ir imdavau giliau kvėpuoti. Matyt, tas atsitikimas įvarė man vandens baimę. Bet vis vien, kai nusiprausiau, buvo žymiai geriau. Kambaryje išsidžiovinau ir susitvarkiau plaukus, persirengiau ir tada nuėjau į virtuvę su visais vakarieniauti. Atsisėdau šalia Gyčio.
          -Na, kaip jautiesi?-paklausė jis.
          -Puikiai,-šyptelėjau jam.
          -Vadinas, dabar jaustumeis jaukiau, jei aš tave vėl pabučiuočiau?
          -Gyti, tylėk.
          -Vėl?-pasiteiravo Karina.-Nejaugi du balandėliai buvo susilietę snapeliais?
          -Ne, to nebuvo,-piktai tariau.
          -Tai žinoma, pavydi?-neneigė Gytis.
          -Gyti, baik,-pasipiktinau.
          -Neturėčiau pavydėti. Juk turiu Emilį,-šyptelėjo ji ir apsikabino šalia sėdintį Emilį.
          Nesuprantu, kodėl, bet mane tai sunervino, tad nusukau akis nuo į mane žvelgiančio Emilio.
          -Karina, atstok,-pasipiktino jis.-Duok ramiai pavalgyti.
          -Gerai, katinėli,-tarė ji ir atsitraukė.
          -Beje, - įsiterpė Aleksas,-tariausi su Juodojo Vanago mafijos boso vadybininku. Susitarta dėl laiko.
          -Kada?-pasiteiravo Emilis.
          -Rytoj 8 valandą vakaro pas jį namuose.
          -Ne per pavojinga taip? –paklausė Gytis.-Važiuoti į mafijos boso vadybininko namus, kurie yra puikiai saugomi.
          -Nepergyvenk. Nebus sunku su jais susidorot.
          -Koks planas, Emili?-paklausė Aleksas.
          -Gyti, tu laikysi lagaminėlį su narkotikais. Vėliau, per keitimus, perimsi lagaminėlį su pinigais. Aleksai, būsi mano užnugaris, tvirtai laikyk ginklą savo švarko kišenėje ir stebėk visą aplinką. Aš derėsiuos dėl kainos, o Karina su Vika bus mano kekšės.
          -Puikumėlis!-sušuko Karina.
          -Ką?! Kekšė?! – sušukau.- Net nesvajok. Karina – kekšė – suprantu.
          -Ei,-pasipiktino Karina.
          -Bet aš? Argi aš panaši į tokią?
          -Teks pasistengti,-šyptelėjo Emilis.
          -O jei jai kas nors atsitiks?-paklausė Gytis.
          -Ji bent moka išlaikyti ginklą rankose?-gudriai šyptelėjusi paklausė Karina.
          -Aš? Aišku moku!
          Emilis ištraukė savo pistoletą ir atkišo man.
          -Štai, imk. Parodyk, kaip moki juo naudotis.
          Nedrąsiai paėmiau ginklą į rankas. Hm... Pažiūrėsim, kas dabar geriau šaudo. Nukreipiau ginklą tiesiai į Emilį.
          -Ei, myliumyliumyliumyliu, kur taikais?-pasipiktino Karina.
          -Vika, gal nereikia?-prašė Gytis.
          Su Emiliu žvelgėme tiesiai vienas kitam į akis. Gudriai šyptelėjau. Jis atrodė ramus.
          -Vika,-tarė Aleksas.
          -Ša. Trukdot man susikaupti.
          Vėl šyptelėjau Emiliui, tada lėtai atlaužiau plaktukėlį. Kai spaudžiau gaiduką, pakreipiau pistoletą šiek tiek į šoną ir šoviau. Kulka praskriejo tiesiai Emiliui pro ausį ir įstrigo į sieną. Kambaryje įsivyravo tyla. Pistoletas įkaito, tad nuleidau jį ir padėjau ant stalo.
          -Man vos širdis nesustojo,-tarė Gytis.-Vos vos.
          -Tu bent nutuoki, ką darai?!-sušuko Karina.-Tu vos jo nenušovei!
          -Pats kaltas, kad davė man ginklą,-atsakiau ir ramiai pradėjau valgyti Gyčio pagamintą vakarienę.
          Po vakarienės nuėjau į kiemą parūkyti. Taip, pradėjau dažniau rūkyti. Galbūt dėl to, kad per dažnai nervinuos. Juk mano močiutė mirė... O dar Emilis... Ir taip, jis ir vėl mane lydėjo į kiemą.
          Atsirėmiau į namo sieną, prisidegiau cigaretę ir ėmiau ramiai rūkyti. Tamsu. Pažvelgiau į dangų, kuris buvo nusėtas žvaigždėmis ir švietė pilnas mėnulis. Atsiminiau citatą iš vienos knygos: „Žinot, kokia baugi gali būti mėnesiena; tai nenatūrali šviesa, ir aš iš dalies tikiu, kai žmonės sako, kad mėnulyje gyvena blogis.“ Šiek tiek krūptelėjau, kai šaltas vėjas perskrodė mano kūną.
          -Tau šalta?-staiga paklausė Emilis.
          -Ne,-piktai atsakiau.
          -Tau šalta. Tu krūptelėjai.
          -Gerai gerai. Man šalta. Surūkysiu cigaretę ir eisiu vidun.
          -Ar tu tikrai bučiavaisi su Gyčiu?
          -Jis neištvėrė ir pabučiavo mane. Jis tikrai mielas. Ir gana klausinėti nesąmoningų klausimų.
          Emilis nusijuokė, bet man tas juokas visai nepatiko.
          -Kas yra?-piktai paklausiau.
          -Užkibai.
          -Kaip suprast?
          -Patikai Gyčiui. Dabar jis neatstos nuo tavęs. Kaip ir Karina neatstoja nuo manęs.
          -Na, tikrai. Kaip ir aš kažkada neatstojau nuo tavęs.
          Emilis surimtėjo.
          -Ar tau būtina visąlaik priminti praeitį? Mane tai erzina.
          -Oi, atleisk. Netyčia išsprūdo,-ironiškai atsakiau, numečiau nuorūką ir pasisukau link durų.
          Tačiau Emilis griebė mane už pečių ir prispaudė prie namo sienos.
          -Ei, paleisk, ką darai?-pasipiktinau.
          Mėnesienos apšviestas Emilis žvelgė tiesiai man į akis. Jaučiau jo tvirtą krūtinę prie pat savos. Per arti...
          -Per vakarienę taikeisi į mane.
          -Pats kaltas, kad...
          -Taip, aš kaltas, kad daviau tą ginklą. Nedrįsk niekada gyvenime nukreipti ginklą į mane, aišku?
          -Tu išdrįsai ne kartą taip padaryti.
          -Ta kulka, kuri yra dabar šioje sienoje, kurią jauti savo nugara, vieną kartą galėjo atsidurti čia.
          Jis savo delnu palietė mano krūtinę ties širdimi. Jis puikiai savo prisilietimais galėjo jausti, kaip dreba mano kūnas ir kaip smarkiai plaka mano širdis.
          Aš tylėjau. Taip, išsigandau. Bet privalau to neparodyti. Turiu išlikti stipri. Tačiau mano kūnas visas drebėjo.
          -Man šalta, noriu grįžti vidun.
          Emilis stovėjo ir tylėjo, žvelgdamas man į akis.
          -Man šalta!-pakartojau.-Argi nejauti, kaip dreba mano kūnas?
          -Tu bijai?
          -Ar aš? Deja, mažuli. Praėjo tie laikai. Nebijau nieko, o ypač tavęs, supratai?
          Šiek tiek atstūmiau jį, dukart patapšnojau savo delnu jam per žandą ir nuėjau vidun. Dieve mano... Tai sunku. Man per daug sunku gyventi po vienu stogu su Emiliu. Bet tai tik pirmas vakaras. Ir kiek laiko tai truks? Matyt, iki tol, kol išprotėsiu.

          Comment

          • Moon
            Forumo ligonis


            • 2007 04 25
            • 583

            #50
            Pasistenk, kad viskas nesisuktu apie meile, nes per daug cheesy atrodo. Suprantu, kad tai tavo rasinys, bet juk rodai placiajai auditorijai. Dar man labai nepatinka, kad pagrindine veikeja visad buna berniuku mylima. Na tarkim, galima tai leisti, bet juk tai neturi ivykti iskart kai tik susipazista. Ir tikrai? Mokyklinuke moka saudyti ginklu? Jei taip, tai bent turejai paaiskint is kur, kitaip atrodo is oro ismoko. Dar kad gauja susidaro is triju zmoniu, man velgi skamba neitikinamai, nebent papasakotum placiau. Kol kas pabaiga man nuspejama...
            Na bet patinka pagrindine heroje ir kaip moki isreikst jos mintis
            Sekmes kuryboje.

            Comment

            • Miyuki-san
              I am who I am

              • 2009 03 01
              • 96

              #51
              Neskubek. Nemegstu visas istorijas pasakoti iskart. Kartais reik ieskot paaiskinimu ir ispletojimu tolimesneje kurinio pasakojimo eigoje.

              Comment

              • Miyuki-san
                I am who I am

                • 2009 03 01
                • 96

                #52
                Be to. Del meiles temos: mano toks kuriniu bruožas - iškelti moterį. Bet kritika gerai, visur jos reikia

                Comment

                • MinaTo
                  Narys

                  • 2011 01 20
                  • 55

                  #53
                  O kada bus kitas skyrius ?

                  Comment

                  • Miyuki-san
                    I am who I am

                    • 2009 03 01
                    • 96

                    #54
                    Manau, kito skyrio nebebus. Nebeturiu laiko rasyti. Uzsivertus mokslais. Jei kartais kada nors baigsiu rasyti, galesiu atsiusti, tad galit palikti savo kontaktus (skype arba gmail).

                    Comment

                    Working...