VII DALIS
Kai visai prašvito, išgirdau rakinamas duris, tad atsisėdau.
Į vidų įėjo anas šviesiaplaukis vaikinas.
-Labas rytas, gražuole,-su šypsena pasisveikino jis.-Štai, tavo pusryčiai.
Jis padėjo ant lovos padėklą su kiaušiniene, arbata ir sumuštiniu ir pats šalia atsisėdo.
-Aš nealkana,-šaltai atsakiau.
-Emilis tau liepė pavalgyti. Tau reikia valgyti. Be to, gaminau aš. Pamatysi, tikrai skanu. Be to, mano vardas Gytis. O tu Viktorija, taip?
Linktelėjau. Tiesą sakant, valgyti tikrai norėjau, tad paėmiau lėkštę su kiaušiniene ir ėmiau valgyti. Pirmą kartą valgiau tokią skanią kiaušinienę. O gal ji tik atrodė skani, nes buvau labai alkana...
-Iš kur tu pažįsti Emilį?-paklausė Gytis.
-Nenoriu to prisiminti. Net nesuprantu, kodėl jis mane čia laiko.
-Paprasta. Tu žinai, kur yra mūsų slėptuvė, puikiai pažįsti Emilį, žinai, kad jis yra nusikaltėlis, tad jam būtų nenaudinga tave paleist.
-Tai kodėl nenužudo tiesiog?
-Jis ir taip daug žmonių nužudė. Be to, kam žudyti tokią gražią merginą, kaip tu?
Šiek tiek išraudau.
-Be to,-tęsė Gytis,-tikriausiai jis mano, kad esi silpna mergina, tad laikyti tave čia nėra papildoma kankynė.
-Deja, nesu ta silpna naivi mergaitė, kokia buvau. Aš įrodysiu jam tai. Jis bus priverstas mane arba paleisti, arba nužudyti.
-Kovoji už save. Tokia tu man dar labiau patinki,-šyptelėjo jis.
-Turėtum laikyt liežuvį už dantų,-pasipiktinusi, bet išraudusi tariau.
-Atleisk atleisk.
-Kodėl norite tvarkyti mano mokyklos reikalus? Ir kam tas slaptas privatus kabinetas?
-Negražu šnipinėti,-šyptelėjo Gytis.
Nieko neatsakiau. Tiesą sakant, šiek tiek griaužė sąžinę.
-Mums reikia vietos, kur galėtumėm laikyti savo kontrabandą.
-Ir jūs pasirinkote mokyklą?
-Na, taip. Abejoju, kad policija ieškotų narkotikų ar cigarečių mokykloje. Be to, jei kažkas sužinotų apie šią vietą ir praneštų policijai, būtų sunku greitai išvežti iš čia visą kontrabandą, jei slėptumėm ją šiuose namuose.
-Logiška. Bet kodėl dirbi Emiliui?
-Aš, tas už mane 5-iais metais vyresnis vaikinas Aleksas ir ta bjaurioji myliumyliumyliumyliu Karina padedam Emiliui. Jis vienas nesusitvarkytų savo reikalų, kad ir kaip tai neigtų. Mane nervina, kad jis visada stengiasi veikti vienas. Jam atrodo, kad niekas jam negali padėti, kad draugai visai nereikalingi. Jis iš prigimties išmoko būti vienišas. Koks ir jo tėvas buvo.
-Na taip, aš žinau, kad Emilio motina mirė jį gimdant, o tėvas prieš tris metus buvo nužudytas.
-Kaip ir mano motina buvo nužudyta.
-Ką?-nustebau.
-Tai tiesa. Emilio tėvas kažkada turėjo romaną su mano motina. Jo ir jo brolio mafijos grupuotės nesutarė viena su kita. Vienas su kitu varžėsi. Stengėsi vienas iš kito kuo daugiau išvogti. Galiausiai Emilio tėvas perėmė ir savo brolio narkotikų siuntą už mažiausiai 8 milijonus JAV dolerių. Anas taip siuto, kad nusprendė už tai nužudyti mano motiną. O tada pagrasino, jei negrąžins siuntos, nužudys ir Emilį. Na, o tada prasidėjo karas tarp tų dviejų mafijų. Ir galiausiai Emilio tėvas buvo nužudytas.
-O jo nukirsta galva buvo atsiųsta Emiliui.
-Puikiai viską žinai,-nusišypsojo Gytis.
-O kur jo brolis Denis? Gal išėjęs kažkur, nes nemačiau tarp jūsų.
-Tu nežinojai?
-Ko?-nesupratau.
-Jis irgi mirė.
-Ką?!-sušukau.-Kaip?!
-Tais pačiais metais ir jis buvo nužudytas kaip jo tėvas. Emiliui atsiuntė jo galvą. Ji buvo taip subjaurota, kad net nepavyko normaliai atpažinti. Žiauru.
-Hm. Taip Emiliui ir reikia. Ne veltui nusikaltėlis.
-Nieko tu nesupranti...
-Aš suprantu. Jau senai jam reikia sėsti už grotų. Už viską, ką padarė tom žuvusiom sielom ir... man.
-Ar pasiliksi čia?-paklausė Gytis.
-Tikrai ne. Nesiruošiu čia likti.
-O gal visgi pasiliksi? Labai norėčiau. Gal bent tau pavyktų pakeisti Emilį?
Ėmiau isteriškai juoktis.
-Man? Pakeisti? Emilį? Nejuokink! Jo neįmanoma pakeisti. O ypač man.
Gytis atsistojo.
-O tu bent pabandyk.
Tada šyptelėjo ir išėjo iš kambario.
Pabandyt? Ne... Kvailas sumanymas. Tikrai neįmanoma. O gal bent pabandyt? Ne... O gal? Ne...Tikrai nepakeisiu. Bet čia proga parodyti, kad pasikeičiau aš. Gerokai labiau, nei jam atrodo. Aš įrodysiu tai.
Dar porą valandų sėdėjau tyloje. Vis pažvelgdavau pro langą, pavaikščiodavau po kambarį, pagulėdavau lovoje, vėl pavaikščiodavau po kambarį. Patikrindavau, ar kambarys tikrai užrakintas – užrakintas.
Galiausiai išgirdau rakinamas duris ir išvydau į kambarį įeinantį Emilį.
-Girdėjau, kalbėjai su Gyčiu,-tarė jis.
-Taip,-atsakiau ir šyptelėjau.-Jis tikrai mielas.
-Ar tu žinai, kad turi tik du pasirinkimus?
-Taip. Arba mirti nuo tavo rankos, arba likti čia su jumis.
-Ir ką nusprendei?
Šiek tiek susimąsčiau. Bet atsakymą jau kelias valandas žinojau.
-Nusprendžiau likti.
-Nemanai, kad gali pasigailėti, likusi su manimi?
-O nemanai, kad tu pasigailėsi, mane palikęs gyvą?
Gudriai šyptelėjau.
-Beje,-netrukus tariau.-Jei žadi mane pasilikti, man reikia grįžti namo ir susirinkti man reikalingiausius dalykus.
Emilis nusisuko durų pusėn ir išeidamas tarė:
-Pasakysiu, kad Karina atneštų tau rūbus. Tikriausiai jie jau išdžiuvę.
Taigi, teko laukti Karinos. Ar aš tikrai gerai darau, likdama čia? Na, bent žinau, kad Gytis džiaugsis, jog čia lieku.
Netrukus į kambarį įėjo ta pati raudonplaukė mergina – Karina. Ji priėjo prie manęs ir metė mano rūbus į mane.
-Štai, imk. Emilis liepė atnešt.
-Nebūtina mėtyt.
-Tikiuosi, neužsibūsi čia ilgai.
-Deja, užsibūsiu,-gudriai šyptelėjau.
-Ką?-nustebo Karina.-Kaip tai? Emilis tave pasiliks?
-Aha.
-Beprotybė kažkokia. Na, jei taip, tai net nedrįsk artintis prie jo, nes jis mano.
-O, su mielu noru pasilik jį sau. Man visai nesvarbu.
-Žiūrėk, kad taip ir būtų, kitaip pasigailėsi. Ir greičiau persirenginėk, Emilis laukia tavęs laiptų apačioje.
Karina išėjo, trenkusi durimis. Emilio fanė? Tai beviltiška. Verčia juoktis. Kažkada, matyt, ir aš tokia buvau. Verčiau neprisimint.
Visi mano rūbai čia. Net ir paltas su kepure. Greitai apsirengiau ir išėjau iš kambario. Nusileidau laiptais žemyn, kur sutikau Emilį.
-Einam,-tariau ir pasekiau paskui jį.
Kai visai prašvito, išgirdau rakinamas duris, tad atsisėdau.
Į vidų įėjo anas šviesiaplaukis vaikinas.
-Labas rytas, gražuole,-su šypsena pasisveikino jis.-Štai, tavo pusryčiai.
Jis padėjo ant lovos padėklą su kiaušiniene, arbata ir sumuštiniu ir pats šalia atsisėdo.
-Aš nealkana,-šaltai atsakiau.
-Emilis tau liepė pavalgyti. Tau reikia valgyti. Be to, gaminau aš. Pamatysi, tikrai skanu. Be to, mano vardas Gytis. O tu Viktorija, taip?
Linktelėjau. Tiesą sakant, valgyti tikrai norėjau, tad paėmiau lėkštę su kiaušiniene ir ėmiau valgyti. Pirmą kartą valgiau tokią skanią kiaušinienę. O gal ji tik atrodė skani, nes buvau labai alkana...
-Iš kur tu pažįsti Emilį?-paklausė Gytis.
-Nenoriu to prisiminti. Net nesuprantu, kodėl jis mane čia laiko.
-Paprasta. Tu žinai, kur yra mūsų slėptuvė, puikiai pažįsti Emilį, žinai, kad jis yra nusikaltėlis, tad jam būtų nenaudinga tave paleist.
-Tai kodėl nenužudo tiesiog?
-Jis ir taip daug žmonių nužudė. Be to, kam žudyti tokią gražią merginą, kaip tu?
Šiek tiek išraudau.
-Be to,-tęsė Gytis,-tikriausiai jis mano, kad esi silpna mergina, tad laikyti tave čia nėra papildoma kankynė.
-Deja, nesu ta silpna naivi mergaitė, kokia buvau. Aš įrodysiu jam tai. Jis bus priverstas mane arba paleisti, arba nužudyti.
-Kovoji už save. Tokia tu man dar labiau patinki,-šyptelėjo jis.
-Turėtum laikyt liežuvį už dantų,-pasipiktinusi, bet išraudusi tariau.
-Atleisk atleisk.
-Kodėl norite tvarkyti mano mokyklos reikalus? Ir kam tas slaptas privatus kabinetas?
-Negražu šnipinėti,-šyptelėjo Gytis.
Nieko neatsakiau. Tiesą sakant, šiek tiek griaužė sąžinę.
-Mums reikia vietos, kur galėtumėm laikyti savo kontrabandą.
-Ir jūs pasirinkote mokyklą?
-Na, taip. Abejoju, kad policija ieškotų narkotikų ar cigarečių mokykloje. Be to, jei kažkas sužinotų apie šią vietą ir praneštų policijai, būtų sunku greitai išvežti iš čia visą kontrabandą, jei slėptumėm ją šiuose namuose.
-Logiška. Bet kodėl dirbi Emiliui?
-Aš, tas už mane 5-iais metais vyresnis vaikinas Aleksas ir ta bjaurioji myliumyliumyliumyliu Karina padedam Emiliui. Jis vienas nesusitvarkytų savo reikalų, kad ir kaip tai neigtų. Mane nervina, kad jis visada stengiasi veikti vienas. Jam atrodo, kad niekas jam negali padėti, kad draugai visai nereikalingi. Jis iš prigimties išmoko būti vienišas. Koks ir jo tėvas buvo.
-Na taip, aš žinau, kad Emilio motina mirė jį gimdant, o tėvas prieš tris metus buvo nužudytas.
-Kaip ir mano motina buvo nužudyta.
-Ką?-nustebau.
-Tai tiesa. Emilio tėvas kažkada turėjo romaną su mano motina. Jo ir jo brolio mafijos grupuotės nesutarė viena su kita. Vienas su kitu varžėsi. Stengėsi vienas iš kito kuo daugiau išvogti. Galiausiai Emilio tėvas perėmė ir savo brolio narkotikų siuntą už mažiausiai 8 milijonus JAV dolerių. Anas taip siuto, kad nusprendė už tai nužudyti mano motiną. O tada pagrasino, jei negrąžins siuntos, nužudys ir Emilį. Na, o tada prasidėjo karas tarp tų dviejų mafijų. Ir galiausiai Emilio tėvas buvo nužudytas.
-O jo nukirsta galva buvo atsiųsta Emiliui.
-Puikiai viską žinai,-nusišypsojo Gytis.
-O kur jo brolis Denis? Gal išėjęs kažkur, nes nemačiau tarp jūsų.
-Tu nežinojai?
-Ko?-nesupratau.
-Jis irgi mirė.
-Ką?!-sušukau.-Kaip?!
-Tais pačiais metais ir jis buvo nužudytas kaip jo tėvas. Emiliui atsiuntė jo galvą. Ji buvo taip subjaurota, kad net nepavyko normaliai atpažinti. Žiauru.
-Hm. Taip Emiliui ir reikia. Ne veltui nusikaltėlis.
-Nieko tu nesupranti...
-Aš suprantu. Jau senai jam reikia sėsti už grotų. Už viską, ką padarė tom žuvusiom sielom ir... man.
-Ar pasiliksi čia?-paklausė Gytis.
-Tikrai ne. Nesiruošiu čia likti.
-O gal visgi pasiliksi? Labai norėčiau. Gal bent tau pavyktų pakeisti Emilį?
Ėmiau isteriškai juoktis.
-Man? Pakeisti? Emilį? Nejuokink! Jo neįmanoma pakeisti. O ypač man.
Gytis atsistojo.
-O tu bent pabandyk.
Tada šyptelėjo ir išėjo iš kambario.
Pabandyt? Ne... Kvailas sumanymas. Tikrai neįmanoma. O gal bent pabandyt? Ne... O gal? Ne...Tikrai nepakeisiu. Bet čia proga parodyti, kad pasikeičiau aš. Gerokai labiau, nei jam atrodo. Aš įrodysiu tai.
Dar porą valandų sėdėjau tyloje. Vis pažvelgdavau pro langą, pavaikščiodavau po kambarį, pagulėdavau lovoje, vėl pavaikščiodavau po kambarį. Patikrindavau, ar kambarys tikrai užrakintas – užrakintas.
Galiausiai išgirdau rakinamas duris ir išvydau į kambarį įeinantį Emilį.
-Girdėjau, kalbėjai su Gyčiu,-tarė jis.
-Taip,-atsakiau ir šyptelėjau.-Jis tikrai mielas.
-Ar tu žinai, kad turi tik du pasirinkimus?
-Taip. Arba mirti nuo tavo rankos, arba likti čia su jumis.
-Ir ką nusprendei?
Šiek tiek susimąsčiau. Bet atsakymą jau kelias valandas žinojau.
-Nusprendžiau likti.
-Nemanai, kad gali pasigailėti, likusi su manimi?
-O nemanai, kad tu pasigailėsi, mane palikęs gyvą?
Gudriai šyptelėjau.
-Beje,-netrukus tariau.-Jei žadi mane pasilikti, man reikia grįžti namo ir susirinkti man reikalingiausius dalykus.
Emilis nusisuko durų pusėn ir išeidamas tarė:
-Pasakysiu, kad Karina atneštų tau rūbus. Tikriausiai jie jau išdžiuvę.
Taigi, teko laukti Karinos. Ar aš tikrai gerai darau, likdama čia? Na, bent žinau, kad Gytis džiaugsis, jog čia lieku.
Netrukus į kambarį įėjo ta pati raudonplaukė mergina – Karina. Ji priėjo prie manęs ir metė mano rūbus į mane.
-Štai, imk. Emilis liepė atnešt.
-Nebūtina mėtyt.
-Tikiuosi, neužsibūsi čia ilgai.
-Deja, užsibūsiu,-gudriai šyptelėjau.
-Ką?-nustebo Karina.-Kaip tai? Emilis tave pasiliks?
-Aha.
-Beprotybė kažkokia. Na, jei taip, tai net nedrįsk artintis prie jo, nes jis mano.
-O, su mielu noru pasilik jį sau. Man visai nesvarbu.
-Žiūrėk, kad taip ir būtų, kitaip pasigailėsi. Ir greičiau persirenginėk, Emilis laukia tavęs laiptų apačioje.
Karina išėjo, trenkusi durimis. Emilio fanė? Tai beviltiška. Verčia juoktis. Kažkada, matyt, ir aš tokia buvau. Verčiau neprisimint.
Visi mano rūbai čia. Net ir paltas su kepure. Greitai apsirengiau ir išėjau iš kambario. Nusileidau laiptais žemyn, kur sutikau Emilį.
-Einam,-tariau ir pasekiau paskui jį.
Comment