PEOPLE ERROR: Viktorijos Miyuki Ishihara kūryba

[Miyuki-san]

Dėl skyrybos - žioplumas.
Galininko kilmininko linksniai - mano silpna vieta.
Sinonimai/įvairumas - pasistengsiu.
P.S. Dėkui, kad skaitai ir taisai. Man to labai reikia. *

[Miyuki-san]

XIV DALIS
_______________
Nežinau, kiek laiko miegojau, bet, kai atsikėliau, jau buvo tamsu. Bet pabudau ne savaime. Mane pažadino močiutė Izabelė:
-Kelkis, Emilija. Girdi?
Atmerkiau akis ir, pažvelgus į ją, kiek persigandau. Sunerimavau dėl močiutės išsigandusios būsenos.
-Močiute? Kas yra? Ką čia darai?
-Bėda! Ana dingo.
Greitai atsikėliau ir atsisėdau ant lovos krašto.
-Kaip tai dingo?
-Jos vis dar nėra. Anos mama sakė, kad ji iki šiol negrįžo namo.
Netikėjau savo ausimis. Gal tai sapnas? Bet ne... Viskas per daug realu.
Močiutė apkabino mane ir ėmė verkti, sakydama:
-Ačiū Dievui, kad tu čia. Aš labai išsigandau. Maniau, kad ir tu dingai.
-Man viskas gerai, močiute. Nusiramink,-raminau ją.-O kur Tomas?
-Pas Aną namuose.
Pažvelgiau į Kajų ir tariau:
-Būk geras, atnešk rūbus. Mes grįžtam namo.
Jis kiek pastovėjo, žvelgdamas į mane, tada išėjo iš kambario. Kai grįžo, padavė man beveik išdžiuvusius rūbus ir vėl išėjo, leisdamas persirengti. Kai persivilkau rūbus, su močiute išbėgome iš Kajaus namų, lydimos jo perspėjimų, kad būtumėm atsargios.
Visą kelią iki namų mintyse maldavau Dievo, kad Ana jau būtų grįžusi. Ji tapo mano drauge ir aš tikrai nenoriu, kad jai kas nors atsitiktų. Tiesą sakant, link Anos bėgau greitai. Pastebėjau, kaip močiutė nuo manęs atsilieka. Bet nesustojau.
Pribėgau Anos namus, įbėgau vidun, tada ėmiau žvalgytis ir akimis ieškoti Anos. Jos mama svetainėje sėdėjo fotelyje, delnais užsidengusi veidą. Ji verkė. Tomas stovėjo prie lango, tada pažvelgė į mane.
-Tai visgi ji negrįžo,-sumurmėjau.
Anos mama į mane net nepažvelgė, o Tomas linktelėjo.
Priėjau prie jo, paėmiau už rankos ir ištempiau laukan, o močiutė Izabelė liko su Anos mama.
-Kaip tai atsitiko? Tu turėjai ją palydėti ligi pat namų durų. Kodėl to nepadarei?-pykau.
-Aš nemaniau, kad jai kas nors gali atsitikti.
-Nemanei? Kai aplinkui žūva tokios pačios merginos kaip Ana, tu nemanei?
-Aš norėjau ją palydėti, bet ji sakė, kad grįš pati.
-Kas tu per vyras, jei nesugebi vėlų vakarą palydėti mylimos moters iki namų? Kvailys kažkoks.
Nusisukau ir jau ketinau eiti vidun, bet Tomas pagriebė man už kairės rankos ir prisitraukė prie savęs. Tada įrėmė rodomąjį pirštą man tiesiai į kaktą.
-Tu kaltini mane?-piktai paklausė jis.-O gal čia tu kalta? Kas tu per draugė, jei palikai Aną vieną ir išbėgai nežinia kur?
Tylėjau. Manyje po truputį ėmė veržtis kaltės jausmas, kuris visų pirma suspaudė man širdį.
-Kur buvai iki šiol, a?-klausinėjo Tomas.-O gal tai tu kažkuo susijusi su Anos dingimu? Gal žinai, kur ji yra šiuo metu? O gal tai tu ją pagrobei? Gal tai tu slapta bendradarbiauji su Kajumi ir abu žiauriai žudote merginas be jokio gailesčio? Gal ir Aną jau nužudei?
Neištvėriau. Išsiveržusi pykčio banga privertė pakelti dešiniąją ranką, todėl delnu smogiau Tomui per veidą. Šis paleido mano kairiąją ranką ir atsitraukė.
-Kaip tu drįsti taip kalbėti?-pasipiktinau.-Ana buvo, yra ir bus mano draugė. Aš niekada taip su ja nepasielgčiau. Greičiau pati savom rankom pribaigčiau tą, kuris bent vienu piršteliu ją prilies.
Tomas tylėjo ir žvelgė į mane. Ta tyla mane nervino, todėl nusisukau ir pajudėjau link Anos namų durų. Šį kartą Tomas nesustabdė manęs ir nebandė teisintis. Taip ir liko stovėti kieme, o aš grįžau į svetainę pas močiutę Izabelę ir Anos mamą.
-Viskas bus gerai,-guodžiau ją.-Nepergyvenkite, Ana grįš.
-Visos motinos taip sakė, prieš randant savo dukterų lavonus,-atsakė Anos mama, nė nepakėlusi akių į mane.
Močiutė pažvelgė į mane ir papurtė galvą, norėdama parodyti, kad daugiau nekalbėčiau apie Aną.
Užtilau. Net išėjau iš svetainės ir užlipau laiptais į Anos kambarį. Atsisėdau ant jos lovos ir sėdėjau tyloje. Netrukus išgirdau, kaip lietaus lašai ėmė belstis į langus. Paėmiau nuo spintelės Anos ausinuką, įsijungiau muziką ir atsiguliau ant jos lovos.
Tuščia be Anos. Bet kur ji galėjo dingti? Gal eiti paieškoti? Bet ne... O jei ir man atsitiks tas pats? Kas tada? Dieve! Kokia aš savanaudė! Juk tai aš kalta. Nereikėjo ją palikti vieną. Bet ji buvo su Tomu. Ir jis iš dalies kaltas. Ir kodėl tai būtent vyksta su mumis?
Užmigau begalvodama apie Aną. Tačiau greitai buvau pažadinta Tomo.
-Kas yra? Ana grįžo?-pašokau.
-Ne. Ramiau,-atsakė jis.-Noriu pakalbėti su tavimi.
-Mmm,-numykiau ir vėl atsisėdau ant lovos.
Tomas atsisėdo į krėslą priešais mane, žvelgė į mane, tada po minutėlės tarė:
-Atleisk, kad užsipuoliau. Tiesiog esu labai susinervinęs. Pergyvenu dėl Anos.
-Nieko baisaus,-atsakiau.-Aš pati jaučiuosi kaip nesava.
-Kad tik greičiau ji grįžtų…
Aš atsistojau.
-Nieko nebus, jei čia sėdėsime,-tariau.-Reikia eiti jos ieškoti. Eisiu pas Hamletą. Jis padės.
-Ne! Emilija!-sušuko Tomas.-Tik ne pas jį!
Neklausiau jo. Nuėjau link durų, bet vos jas atidariau, kitapus slenksčio išvydau močiutę Izabelę.
-Emilija,-kreipėsi ji,-grįžk namo.
-Bet, močiute! Mums reikia ieškoti Anos.
Ji pažvelgė į Tomą, tada žvilgsnį nukreipė į mane ir tarė:
-Pirma mudviem reikia pasikalbėti.
Pasikalbėti? Apie ką ji nori pasikalbėti?
Nesiginčyjau. Grįžau namo, o močiutė trumpam dar liko pas Anos mamą.
Atsisėdau svetainėje ant sofos ir laukiau jos. Netrukus grįžo ir ji. Atsisėdo priešais mane į fotelį ir stebėjo mane. Pasijaučiau nejaukiai, todėl pertraukiau tylą klausimu:
-Kaip jaučiasi Anos mama?
-Kaip kaip? Pati matei. Palaužta. Liūdna. Vieniša. Dabar miega. O Tomas išėjo namo.
-Aš dėl visko kalta,-tariau ir nuleidau akis žemyn.
-Ne, ne tu,-bandė paguosti močiutė.
-Taip, aš. Jei nebūčiau palikusi jos vienos bibliotekoje, ji dabar būtų savo namuose. Aš dėl visko kalta.
-Nekaltink savęs, brangioji. Jei būtum su ja, galbūt ir pati nebūtum grįžusi.
-Jau nesvarbu. Jau geriau aš būčiau negrįžus vietoj jos. Kaip dabar žvelgsiu į akis jos mamai? Jau verčiau aš būčiau negrįžus…
-O aš patirčiau tą patį skausmą ir kančią, kaip dabar patiria ir Anos mama, taip?-pertraukė močiutė.
Nieko neatsakiau. Galbūt močiutė teisi? Tikrai nenoriu, kad ji pergyventų dėl manęs. Bet nenustosiu nerimauti dėl Anos. Ir vis dar jaučiuosi kalta. Nežinia, ar mano būvimas šalia jos būtų ką nors pakeitęs. O jei čia tikrai kažkokio žudiko-maniako darbas? Tada būčiau pakliuvus ir aš į jo spąstus. Ir ką šiuo metu veikia Ana? Ką su ja veikia tas žudikas? Išnaudoja kaip vergą? Išnaudoja kaip sekso partnerį? O gal jau pjauna ir traukia iš jos organizmo organus vieną po kito? Velniai griebtų! Gana apie tai galvoti. Dar net neaišku, ar ji tikrai žudiko rankose.
-Emilija,-staiga kreipėsi močiutė, pertraukdama mano mintis.-Kur paskutinį kartą matei Aną?
-Na, tada, kai atėjo Tomas ir išėjome į biblioteką. Būtent ten ir mačiau ją. Vėliau išlėkiau pas Kajų ir palikau Aną su Tomu.
-O daugiau niekas su jumis nebuvo?
Hametas! Juk kartu buvo ir Hamletas. Matyt, kai Ana išėjo namo, Tomas su Hamletu nuėjo savo namų pusėn. Bet ar minėti jį močiutei? Tas bučinys… Hamleto bučinys… To jau per daug. Tylėsiu.
-Ne,-atsakiau.-Mes buvome tiktai trise.
Močiutė stebėjo mano žvilgsnį. Rodės, bandė įžvelgti melą mano akyse. Reiškia, ji kažką nujaučia. Neištversiu. Reikia nutraukti visą šią beprotybę.
-Močiute,-kreipiausi.-Ar jau galiu eiti į savo kambarį?
-Tai be abejo,-atsakė ši.-Tau reikia pailsėti. Pamiegok.
-O kaip tu?
-Aš eisiu pas Anos mamą. Pabūsiu su ja. Svarbiausia dabar nepalikti jos vienos.
-Gerai. Iki rytojaus.
-Labanaktis, mieloji.
Pakilau nuo sofos ir palikau svetainę.
Kambaryje lėtai pasiklojau lovą, tada persirengiau. Priėjau prie lango ir pažvelgiau į tamsą. Mintys apie Aną nedavė man ramybės. Tačiau ilgai apie tai negalvojau. Tiesą sakant, net patingėjau, nes be galo norėjau miegoti.
Atsiguliau į lovą ir mano akys iškart užsimerkė. Nusprendžiau tik šiek tiek pagulėti. Tada grįžčiau pas močiutę ir Anos mamą. Tačiau taip norėjau miegoti, kas iškart pasidaviau miego įtakai ir pasinėriau į sapnų pasaulį.

[cobabara]

Spoileris:

"padavė man beveik išdžiuvusius rūbus" -> išdžiūvusius
"Kai persivilkau rūbus" -> tiesiog "kai persivilkau"
" Ji tapo mano drauge" -> draugė. radau vieną knygą, kurios pavadinime vartojamas 'tapti' su vardininku, reiškia, jis į tas išimtis neįeina.
pergyventi yra netaisykingas žodis. 'išgyventi' tinka, bet šitu atveju galbūt geriau skambėtų paprastas 'jaudintis'.
"Nesiginčyjau" -> nesiginčijau.
"Nežinia, ar mano būvimas šalia" -> buvimas.
"Išnaudoja kaip vergą?" -> kadangi Ana, tai gal 'kaip vergę'?
"pjauna ir traukia iš jos organizmo organus" -> tiesiog "<...> traukia iš jos organus".

[Miyuki-san]

XV DALIS
_______
Taip. Kaip ir numaniau, naktelė nebuvo itin rami. Kankino košmarai apie Aną. Vis prabusdavau ir vėl užmigdavau... Ir vėl košmarai. Bet labiausiai mane išgąsdino vienas tikrai gana kraupus sapnas, susijęs ne tik su Ana, bet ir su manim.
Stovėjau vidury kažkokios baltos patalpos. Priešais mane stovėjo Ana. Ji buvo apsivilkusi baltą suknelę. Ir ji verkė. Verkė kraujo ašaromis. Tačiau akimirksniu supratau, kad žiūriu ne į Aną, o į save veidrodžio sienoje. Ir aš verkiau tomis pačiomis kraujo ašaromis. Jos tekėjo mano skruostais, mano lūpom. Pažvelgiau žemyn ir pamačiau, kaip kraujo lašas tekštelėjo ant paviršiaus, ant kurio stovėjau. Bet tai buvo ne šiaip kieta žemė. Aš stovėjau ant vandens, kuris akimirksniu nusidažė raudona kraujo spalva. Ėmiau panikuoti, todėl vanduo ėmė traukti mane gilyn. Kuo labiau priešinusi, tuo greičiau ėmiau skęsti. Pabuvau visa šlapia nuo prakaito, o širdis plakė kaip pasiutus.
Tomis dienomis mano psichika buvo tokia pakrikus, kad ėmiau tą sapną sapnuoti kiekvieną naktį. O Anos vis nėra. Tačiau mano būsena, palyginus su Anos mamos, buvo dar itin puiki. Per tas dienas ji smarkiai sulyso, nes visiškai nieko nevalgė. Nemiegodavo... Akys buvo juodos ne tik nuo nemigos, bet ir nuo ašarų. Ji vis sakydavo: „Aš jau susitaikiau su tuo. Ji negrįš“. Net nežinodavau, kaip ją paguosti. Net bijodavau, nes galvodavau, kad taip tik dar labiau pasunkinčiau jai gyvenimą, belaukiant bent kokios žinios apie Aną. Per tas keturias dienas nuo Anos dingimo, Tomas pats pas Anos mamą buvo užėjęs vos kartą. Suprantu. Jam sunku matyti ją tokią.
-Man skaudu,-sakė jis.-Aš pats nemiegu naktimis. Kankina baisios mintys apie Aną. Kartais net pagalvoju, kad jau geriau pamiršti ją, bet per daug myliu.
Tikriausiai sunku jam būti užsidariusiam nuo viso pasaulio, norint pamiršti tai, kas mylima. Nors ir pati neišeinu iš savo kambario. Jaučiuosi kalta prieš Anos mamą. Man per daug sunku būtų žvelgti jai į akis. Norisi užmerkti savąsias akis ir daugiau nebe atsimerkti. Tam padėtų miegas. Bet kas iš to? Tas baisus košmaras vis kankina mane.
Jau penkta naktis su tuo pačiu sapnu pasąmonėje: balta patalpa, krauju verkianti Ana ir aš veidrodyje. Tikra kankynė. Bet šią naktį mano sapnas nutrūko gerokai anksčiau, nes pajutau kažkieno prisilietimą.
Pramerkiau akis ir prieš save išvydau kažkokio žmogaus kontūrus. Be galo išsigandau. Išplėčiau akis. Adrenalino pliūpsnis perskrodė mano visą kūną. Būčiau jau pradėjus rėkti, bet tas žmogus akimirksniu savo delnu užspaudė man lūpas.
-Ei! Tik nerėk. Čia aš,-pasigirdo Kajaus balsas.
Iškart nurimau. Jis lėtai atleido savo ranką. Kai mano apsiblaususios akys pagaliau galėjo apsiprasti prie tamsios patalpos, tik tada po truputį galėjau atpažinti Kajų.
-Dieve mano! Kaip išgąsdinai!
Lėtai atsisėdau, o Kajus prisėdo šalia manęs.
-Atleisk. Nenorėjau gąsdinti. Bet turėtum užsirakinėti savo kambario duris. Bet kas laisvai gali užeiti pas tave.
-Kaip tu, taip?-nusišypsojau.
Jis linktelėjo ir taip pat šyptelėjo.
Pastebėjau, kad po truputį jau ėmė švisti. Greitai išauš rytas.
-Beje, kodėl atėjai?-paklausiau Kajaus ir pažvelgiau į jį.
-Jaudinausi dėl tavęs.
-O kaip Diodoras? Nereikėjo jo palikti vieno.
-Nepergyvenk, jam viskas gerai. Jis dar miega. Niekas net nedrįsta prieiti prie mūsų namų, tad galiu būti ramus.
-Tau gerai,-sumurmėjau.
Kajus trumpai žvelgė į mane, tada tarė:
-Klaikiai atrodai. Močiutė Izabelė sakė, kad jau keturias dienas nieko nevalgei ir tave kankino nemiga.
-Ėmiau sapnuoti košmarus,-atsakiau.-Blogai jaučiuosi. Bet geriau jaustis ir neįmanoma, kai tau brangus žmogus yra dingęs.
-Taip niekuo Anai nepadėsi. Turi rūpintis savimi.
-Žinau, bet tai pernelyg sunku.
Akimirksniu užtilau. Tada pažvelgiau į Kajų.
-Klausyk,-tariau.-Ar jau ne metas pasakyti, kas iš tiesų yra merginų žudikas?
Kajus tylėjo.
-Netylėk! Pasakyk tai dabar!
-Aš negaliu,-atsakė Kajus.
Prislinkau arčiau jo.
-Negali?-pasipiktinau.-Kai yra grobiamos tokios merginos kaip Ana ir dar žudomos, tu negali pasakyti kas yra tas žudikas?! Paaiškink man, ką visa tai reiškia?! Ar tu ir toliau ruošiesi tylėti?!
Staiga Kajus savo delnu uždengė man burną. Tada paleido ir pridėjo rodomąjį pirštą man prie lūpų.
-Ššš…-sušnypštė.-Atleisk, bet aš negaliu. Žinau, kad tu jau baigi išprotėt, bet vis vien negaliu to pasakyti. Žinau, iškart sužinojusi žudiko vardą imtum jo ieškoti ir lėktum pas jį aiškintis, išvadintum jį žudiku-maniaku ar net bandytum nužudyti jį patį.
-Ne! Pažadu, nelėksiu pas jį. Ir juo labiau nežadu niekieno žudyti. Aš tikrai noriu žinoti, kas jis.
Kajus šyptelėjo.
-Tu – bloga aktorė. Aš pats, jei būčiau tavimi, bėgčiau gelbėti nekaltų žmonių. Žinau, Ana yra tau brangus žmogus, bet jei tu eisi ten, kur ji dabar yra, gali ir pati negrįžti. Įsivaizduok, kokia tai būtų kančia močiutei Izabelei. Įsivaizduok, kokia tai būtų kančia man.
Jam? Ką jis tuo turi omeny?
-Tau?-nesupratau.-Kodėl tau turėtų rūpėti tai? Kodėl tau turėtų rūpėti tokios nevykusios merginos, kaip aš, saugumas?
Kajus nieko neatsakė. Pažvelgęs į mane, jis nukreipė žvilgsnį į lango pusę. Bet gal jis teisus? Kuo mažiau žmonių apie tai žino, tuo mažiau žmonių kenčia. Bet vis vien! Nenoriu būti savanaudė. Bet ir nenoriu, kad močiutė kentėtų. Ir Kajus…
Pažvelgiau ir aš į lango pusę. Kuo toliau, tuo labiau švito. Pažvelgiau į laikrodį. Buvo beveik 7-ios valandos ryto. Tada vėl pažvelgiau į Kajų ir tariau:
-Ar palauksi, kol išsimaudysiu? Man tikrai reikia į dušą.
-Būtinai,-šyptelėjo Kajus.
Nulipau nuo lovos ir priėjau prie spintos, kad išsitraukčiau švarius rūbus. Pastebėjau, kad Kajus stebi kiekvieną mano judesį. Atsisukau į jį ir paklausiau:
-Ar tu ir toliau ketini taip mane stebėti?
Jis nusišypsojo ir linktelėjo.
-Keistai jaučiuosi, kai esi nukreipęs į mane savo žvilgsnį. Ypač dabar, kai stoviu užsivilkusi vienus naktinius.
Kajus pažvelgė man į akis, tada nukreipė žvilgsnį kažkur į šoną.
-Atleisk, jei tave tai glumina,-tarė jis.-Eik į dušą. Palauksiu tavęs čia.
Trumpai žvelgiau į jį, tada pasisukau ir nuėjau į vonią. Buvo be galo gera palysti po karštu dušu. Jaučiausi visiškai rami. Net nesinorėjo lysti iš dušo. Tačiau anapus vonios durų manęs laukė Kajus, tad teko paskubėti.

[Miyuki-san]

XVI DALIS
________________
Kai rankšluosčiu nusivaliau kūną, apsirengiau ir išėjau iš vonios. Tačiau vos įžengusi į savo kambarį išvydau šalia Kajaus stovinčią močiutę Izabelę. Ji atrodė gana sunerimusi, todėl iškart paklausiau:
-Močiute? Ką čia darai? Kas atsitiko?
-Emilija, tik nesijaudink,-tarė ji.-Prašau, išlik rami.
-Sakyk, kas yra?-paklausiau nesupratusi.
-Aną rado.
Po šių žodžių iškart pajutau, kaip per visą kūną perbėgo šiurpuliukai.
-Kur?-paklausiau nieko nelaukusi.
-Miške. Anos mamai dar nieko nesakiau, bet...
Mano staigus išbėgimas iš kambario pertraukė močiutės žodžius, tad ji išbėgo paskui mane.
Išlėkiau basa, todėl bėgdama keliu po kojomis jaučiau aštrius akmenukus. Bet man tai nerūpėjo. Norėjau kuo greičiau patekti į tą vietą, kur buvo Ana. Tiesą sakant, net nežinojau, kur bėgu. Tiesiog bėgau gilyn į mišką ir tiek. Bet vidumi jaučiau, kad žinau kryptį, todėl kojos mane nešė vis tolyn ir tolyn.
Bėgau mišku pavėjui. Rodės, vėjas pats stengėsi mane nupūsti link Anos ar bent palengvinti bėgimą. Medžiai stipriai ošė. Rodės, jie ragino mane: „Bėk greičiau! Paskubėk!“ Tą ir dariau. Net nesigręžiojau atgal, todėl net nenutuokiau, ar kas nors seka mane, ar ne.
Netrukus iš toli ėmė ryškėti gulinčio žmogaus kontūrai. Akimirką pamaniau, kad tai gulintis vaiduoklis, bet ne. Tai buvo balta suknele apvilktas negyvos merginos kūnas.
Iškart sulėtinau bėgimo tempą. Priėjau arčiau ir galiausiai sustojau. Vaizdas buvo kraupus. Mergina gulėjo ant nugaros. Dešinioji koja buvo sulenkta. Kairioji ranka sulenkta ir uždėta ant pilvo. Dešinioji buvo atmesta šonan. Visas kūnas buvo nusėtas įvairiomis žaizdomis. Tiek pjautinėmis, tiek durtinėmis. Bet klaikiausia buvo žiūrėti į akis. Atmerktos. Pajuodusios. Kraujuojančios. Ji verkė. Verkė krauju. Bet ar tai tikrai Ana? Negali būti... Negali... Gali... Taip. Tai Ana. Tie patys šviesi ilgi plaukai... Taip. Tai Anos lavonas.
Ėmiau verkti. Atsitūpiau šalia jos ir raudojau. Net nežinojau, ką daryti. Rodės, baigiu išprotėti nuo to žiauraus vaizdo. Be galo skaudėjo širdį. Nuo verksmo ir nervinimosi ėmė skaudėti galvą. Dieve mano! Emilija! Susiimk! Tuo niekuo nepadėsi! Galvok! Ką darytų Greta mano vietoje? Galvok, po galais!
Pastebėjau, kad Anos atmerktų akių žvilgsnis nukreiptas į tą pačią pusę, kur buvo atmesta ir dešinioji ranka. Priėjau prie šalia esančio medžio, kurio kryptimi žvelgė Ana, ir atsitūpiau. Anos dešiniosios rankos pirštai buvo prie pat medžio kamieno. Jie buvo kruvini, o nagai beveik visai nuplėšti. Staiga pamačiau ant kamieno išraižytas raides. Ana prieš savo mirtį nagais bandė išraižyti kažką svarbaus. O gal tai žudiko vardas? Pasilenkiau labiau, kad galėčiau įskaityti: K-V-E-P-A-L-A-I… Kvepalai?
Staiga mano mintis pertraukė garsus riksmas. Atsisukau jo pusėn ir pamačiau link lavono bėgančią Anos mamą, kuriai iš paskos sekė močiutė Izabelė, Tomas ir keletas kitų miestelio gyventojų. Aš atsistojau ir atsitraukiau. Anos mama pribėgo prie negyvo kūno, suklupo šalia ir ėmė jį kratyti.
-Ana, mieloji, prašau! Pabusk! Dukrele! Prašau!
Tas beviltiškas maldavimas skambėjo per visą mišką. Net vėjas nurimo, o tuo pačiu ir medžių ošimas. Negirdėjau visiškai nieko, tik tą motinos verksmą ir maldavimą pabusti.
Močiutė atsitūpė šalia Anos galvos ir pridėjo du pirštus prie jos kaklo.
-Deja, ji jau nebe pabus,-tarė ir nuleido galvą.
-Kaip tai nebe pabus?-išgąsčio akimis į močiutę pažvelgė Anos mama.-Ji privalo pabusti! Ji mano dukra! Ji privalo!
Tomas stovėjo už jos. Matyt, jis buvo toks sukrėstas, kad atrodė ramus, bet kartu ir nesuprantantis, netikintis tuo, ką mato. Aš pati nežinojau, ką daryti. Nežinojau, ką sakyti, nors jaučiau pareigą tarti žodį.
-Aš...apgailestauju,-netrukus tariau.
Staiga Anos mama nustojo verkti. Ji lėtai pakėlė galvą ir žvėrišku žvilgsniu pažvelgė į mane.
-Apgailestauji? Kaip tu drįsti? Čia tu dėl visko kalta! Jei nebūtum palikusi mano Anos vienos, ji dar būtų gyva! Čia tu kalta, kad ji mirė! Tu ją nužudei! Apsidžiaugčiau, jei čia tavo lavonas gulėtų...
Tai buvo paskutiniai Anos mamos žodžiai, ištarti man. Ir, be abejo, jie smarkiai dūrė man į širdį. Išsiveržė kaltės jausmas. Rodės, negalėjau to ištverti.
Močiutė pakilo nuo žemės ir priėjo prie manęs.
-Mieloji, nusiramink,-tarė ji.-Grįžk namo. Vėliau pasikalbėsim, gerai?
Nebenorėjau ten likti. Lėtai linktelėjau močiutei ir nužingsniavau namų pusėn. Kol ėjau iki namų, stengiausi apie nieką negalvoti. Tačiau tas Anos lavono portretas niekaip negalėjo išnykt iš mano galvos.
Kai grįžau namo, užlipau į savo kambarį. Ten išvydau ant mano lovos vis dar sėdintį Kajų.
-Tu dar čia?-paklausiau.
-Kaip matai, taip.
-Tik prašau, neklausk nieko.
-Neklausiu. Žinau ir taip. Sprendžiu pagal tavo dabartinę būseną.
Atsisėdau šalia jo ir netrukus ėmiau verkti. Kajus tylėjo. Jis nė nebandė manęs raminti. Ir gerai. Man reikėjo išsiverkti. Reikia pravalyti sielą. Bet kaip mano siela gali būti švari, kai kaltės jausmas kaskart vis labiau ir labiau ją žeidžia.
-Aš dėl visko kalta,-tariau.
-Anos mama taip sakė?-paklausė Kajus.
-Koks skirtumas, kas sakė. Svarbiausia, kad tai tiesa.
-Nekaltink savęs, Emilija.
-Nekaltint? Kaip, jei esu kalta! Aš kalta! Aš! Anos mama sakė tiesą. Aš nužudžiau Aną. Nereikėjo jos palikti.
-Bet tave taip pat galėjo pagrobti.
-Na, ir kas. Ana bent nebūtų viena paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis. Jei ir aš būčiau mirus, bent dabar nesijausčiau kalta, o Anos mama džiaugtųsi, kad jos dukros žudikės nėra šiam pasauly.
Staiga Kajus savo delnus uždėjo man ant žandų ir taip privertė mane pažvelgti jam į akis, prisitraukdamas mane prie pat savo veido.
-Tu...nesi...žudikė,-tarė jis.
-Bet Anos mama...
-Pamiršk, ką sakė Anos mama! Ji – motina. Ji privalo kažką apkaltinti. Ir tu jai padedi. Esi vienintelis žmogus, ant kurio ji gali išlieti savo pyktį. O tai padeda greičiau susitaikyti su tuo, kas įvyko.
-Galbūt tu teisus, bet aš niekada nenustosiu savęs kaltinti.
-Tu išsekusi, tau būtinai reikia pavalgyti.
-Žinau, atrodau baisiai. Tik prašau, neprašyk, kad nustočiau verkti.
-Neprašysiu.
Pažvelgiau į jį.
-Aš žinau, kad tau reikia išsiverkti,-pasakė Kajus.-Jau geriau verk prieš mylimą žmogų, nei priešui matant.
Kajus – mano mylimas žmogus? Galbūt ir taip, bet kodėl jis taip pamanė?
-Beje,-tęsė Kajus šyptelėjęs,-tu graži netik tada, kai šypsaisi ar miegi, bet ir tada, kai verki.
Graži? Po šių žodžių, matyt, išraudau, nes jaučiau, kaip veidas degte degė.
Ačiū dievui, kad tą trumpą tylą ir žvilgsnių kontaktą tarp manęs ir Kajaus nutraukė į kambarį įėjusi močiutė.
-Kaip tu?-paklausė ji, žvelgdama į mane.
-Man sunku, bet ištversiu,-atsakiau ir nusišluosčiau nuo ašarų drėgnas akis.
Kajus pakilo nuo lovos ir tarė:
-Aš jau eisiu. Diodoras tikriausiai jau pabudo. Reikia jam pagaminti pusryčius.
-Gerai,-atsakė močiutė Izabelė.
Kajus šyptelėjo man ir išėjo.
-Na,-pažvelgė į mane močiutė.-O mums taip pat jau metas pusryčiauti.
-Ačiū, močiute, bet aš nealkana,-atsakiau.
-Mieloji, tau reikia valgyti. Kitaip tavo organizmas negaus vitaminų ir pradėsi sirgti.
-Kaip aš galiu valgyti, kai bėdos blaško mane kas sekundę?
Močiutė nusisusko durų pusėn sakydama:
-Negalvok, kad man nusispjaut. Man ne lengviau nei tau. Prašau, tik nedaryk taip, kad man būtų dar sunkiau. Lauksiu tavęs virtuvėje.
Tai pasakiusi ji išėjo iš kambario.
Jau ne kartą esu sau sakiusi, kad nenoriu, jog dėl manęs močiutė jaudintųsi. Bet kodėl aš nieko nedarau, kad taip nebūtų?
Pakilau nuo lovos, išėjau iš kambario ir laiptais nusileidau į virtuvę pas močiutę.
Bepusryčiaudama paklausiau, kaip jaučiasi Anos mama.
-Kaip kaip...-sumurmėjo ji.-Sunku jai. Kenčia. Juk ji motina.
-O kada laidotuvės?
-Rytoj per pietus. Be to, šiandien grįžta Anos tėtis. Net sunku įsivaizduoti jo reakciją.
O aš įsivaizduoju. Jis pamiš! Išprotės! Nenustebčiau, jei iškart sužinojęs apie Anos mirtį, jis atlėks čia ir ims kaltinti mane, be abejo.
Šią dieną net nekėliau kojos iš namų. Iš močiutės Izabelės vakare sužinojau apie Anos lavono tyrimus. Sužinojau, jog prieš mirtį ji nebuvo išprievartauta. Tai kam, po velnių, ji buvo reikalinga? Regis, tas žudikas – tikras psichinis ligonis, kuris žudo jaunas merginas vien dėl malonumo... Aš žinau, močiutė, kaip ir Kajus, žino, kas yra tas žudikas. Bet klausti beviltiška! Abejoju, kad močiutė pasakys bent smulkią užuominą. O gal tas maniakas yra net ne vyras, o moteris? Gal tai Tomo buvusi ir dabar ji iš pavydo keršija kitoms jo merginoms? Bet ne... Visos mirusios buvo ne vien Tomo merginos.
Ši diena pati siaubingiausia mano gyvenime. Anos mirties šešėlis tiesiog įsiskverbęs į kiekvieną daiktą, kiekvieną smulkmeną. Visą dieną smarkiai lijo, o dėl didelio debesuotumo buvo dar tamsiau ir niūriau nei įprastą dieną.

[Miyuki-san]

XVII DALIS
_________________
Anos kūno laidojimo dieną švietė saulė. Dangus buvo visiškai giedras. Galbūt dėl to tą rytą visiškai neverkiau. Abi su močiute susiruošėme į kapines. Tačiau paskutinį kartą Anos kūno pamatyti nepavyko, nes jos mama griežtai draudė man įeiti pro kapinių vartus. Tai mane šokiravo. Maldavau jos, kad bent iš toli leistų stebėti Anos laidojimo procesą, bet ši atkirto pro ašaras:
-Šėtono negalima leisti į kapines, kad nedrumstų mirusiųjų ramybės.
Daugiau ji nieko man nesakė. Nusisuko ir nuėjo gilyn į kapines. Anos tėtis atsiprašė manęs dėl tokio savo žmonos elgesio ir verkdamas kaip mažas vaikas nusekė paskui ją.
Taip ir likau ten stovėti. Žvelgiau į leliją, kurią nešiau Anai paskutiniam atsisveikinimui. Bet, deja, atsisveikinti nepavyks. Atsisukau į močiutę Izabelę ir tariau jai:
-Močiute, prašau, nunešk leliją ir padėk ją ant Anos kapo. Prašau, atsisveikink už mane.
-Gerai, mieloji. O tu eik namo. Pasistengsiu ilgai neužtrukti.
Padaviau leliją močiutei ir stebėjau, kaip ji tolsta nuo manęs ir eina į kapines. Tiesą sakant, pavydėjau jai. Norėjau ir aš pamatyti Aną paskutinį kartą arba bent pabūti kuo arčiau jos. Tačiau tai jau neįmanoma. Reikia grįžti namo ir sulaukti močiutės.
Nusisukau nuo kapinių pusės, bet iškart prie pat savęs išvydau Hamletą.
-Siaubas, kaip išgąsdinai!-sušukau.
-Atleisk. Nenorėjau.
Nuleidau akis žemyn.
-Atėjai į laidotuves?-paklausiau.
-Taip. Mačiau, kas čia vyko. Neimk į galvą tai, ką sakė Anos mama.
-Viskas gerai. Jau imu įprast,-atsakiau ir dirbtinai šyptelėjau.
-Užjaučiu. Žinau, kad Ana buvo gera tavo draugė. Iš dalies ir mes su Tomu kalti, kad nepalydėjome jos namo ir neužtikrinom jai saugumo.
-Tai jau nebesvarbu. Nebe įpūsi sielos lavonui ir nepriversi jo gyventi antrą kartą,-liūdnai atsakiau ir po trumpos tylos ėmiau verkti.-Atleisk. Negaliu išlaikyti ašarų. Man sunku. Be galo sunku. Jaučiuosi kalta. Man trūksta Anos. Trūksta jos šypsenos. Trūksta pokalbių su ja. O dabar ji nenusišypsos ir nepratars nė žodžio man, nes...
Mano kalbą nutraukė Hamletas. Jis staiga apkabino mane ir prisispaudė prie savęs. Nustebau. Tikrai nesitikėjau to šia akimirka.
-Nusiramink. Viskas bus gerai.
Bus gerai? Abejoju. Tačiau būnant Hamleto glėby jaučiausi gerai. Girdėjau ir jaučiau, kaip plaka jo širdis iš susijaudinimo. Ir tas širdies plakimas mane ramino.
-Prašau, neverk,-sakė jis.
-Aš negaliu,-atsakiau.
-Žinau. Bet ne visada tai į naudą tau. Na ir kas, kad ašaros išvalo sielą. Tačiau tavo priešui ašaros kelia tik malonumą.
Netrukus nusiraminau. Net užsinorėjau miego. Hamletas šiek tiek atsitraukė nuo manęs, savo nykščiais nušluostė ašaras nuo mano skruostų ir šyptelėjo.
-Na, gana jau verkti. Visgi jau ne maža mergaitė esi.
Aš taip pat nusišypsojau ir tariau:
-Tu teisus. Matyt, jau eisiu namo. Jaučiuosi mieguista. Gal pavyks kiek numigti.
-Gerai.
Dar kartą nusišypsojau Hamletui, nusisukau ir nuėjau. Tačiau nusprendžiau eiti ne namo, o pas Kajų. Negaliu susitaikyt su tuo, kas įvyko. Aš būtinai turiu žinoti žudiko vardą. Ir man visiškai nesvarbu, ar Kajus norės tai sakyti, ar ne.
Priėjau Kajaus namus. Dvejojau belstis, bet netrukus du kartus trinktelėjau savo gležnu kumščiu į duris. Jas atidarė Diodoras. Šiek tiek nustebau pamačiusi ne Kajų, o jo mažąjį brolį.
-Ar... Ar Kajus namie?-paklausiau.
Diodoras linktelėjo.
-Ar galiu jį pamatyti?
Diodoras pagriebė mane už rankos ir patraukė vidun. Jis vedėsi mane už rankos iki pat rūsio. Jame Kajus keitė žvakutes prie sienos.
-Ar nesutrukdžiau?-paklausiau jo.
-Ne,-atsakė jis nė neatsisukęs.-Aš jau baigiu.
Kai uždegė visas žvakutes, tik tada pažvelgė į mane.
-Na, kas yra?-šyptelėjo jis.
-Noriu pasikalbėti su tavimi,-ramiai atsakiau.
Šypsena nuo Kajaus veido dingo. Netrukus jis lėtai papurtė galvą.
-Tu žinai apie ką aš,-tariau.
Jis linktelėjo.
-Prašau, Kajau, pasakyk man tiesą.
Šis tylėjo. Tada pažvelgė į Diodorą ir tarė:
-Diodorai, būk geras berniukas. Eik į viršų. Mes šiek tiek pasikalbėsime su Emilija. Gerai?
Diodoras pažvelgė į mane, tada į Kajų, linktelėjo jam ir išėjo iš rūsio.
-Ar tu dar ilgai žadi tylėti?
-Aš tau nieko nesakysiu,-rimtai atsakė Kajus.
Priėjau arčiau jo.
-Maldauju, Kajau, pasakyk, kas yra žudikas. Tik tada galėsiu būti rami. Pažadu, išvažiuosi iš čia, tik tu man pasakyk, kas yra žudikas.
Staiga Kajus pagriebė mane už rankų, apsuko ir prispaudė prie sienos.
-Aš negaliu tau tai sakyti!-sušuko jis.
Išsigandau Kajaus, todėl mano širdis ėmė smarkiau plakti, o mano žvilgsnis buvo kupinas išgąsčio.
Kajus trumpai žvelgė į mane, tada lėtai atrėmė savo kaktą man į petį.
-Atleisk. Aš bijau tau tai sakyti. Bijau tave prarast. Dėl to žudiko mano mama ir buvo užmūryta už šios sienos.
Kajus paleido mano rankas, bet kaktos nuo mano peties nė nepakėlė.
-Vadinasi, ir tavo tėvai buvo su tuo susiję?-tyliai paklausiau.
Jis minutėlę tylėjo.
-Taip,-netrukus atsakė, tada pažvelgė į mane.-Aš tau galiu papasakoti. Tik pažadėk, kad susisieksi su tėvais ir paprašysi, kad jie išvežtų tave iš čia.
-Pažadu.
Kajus atsitraukė nuo manęs, atsisėdo šalia manęs ant grindų ir atsirėmė į sieną. Aš likau stovėti taip pat atsirėmus į tą pačią sieną ir žvelgiau kažkur į tolį. O Kajus pasakojo:
-Mano tėtis visada buvo savanaudis. Būti su šeima jam buvo tik pareiga, bet ne jausmų išraiška. Jis net nenorėjo turėti šeimos. Mūsų su Diodoru mamą jis mylėjo tik jaunystėje, tačiau, kai atsiradau aš, meilė dingo, o kai atsirado ir Diodoras, jis jos net ėmė nekęsti.
-Bet kaip tai susiję su miestelio merginų žudiku?-paklausiau.
-Suprasi. Tuo metu mano mama ir miestelio kvepalų gamintojo žmona buvo geros draugės.
Jis kalba apie Hamleto šeimą?
-Kaip ir dera geroms draugėms, jos išsipasakodavo viena kitai,-tęsė Kajus.-Dažniausia jų tema būdavo apie bjaurius jų vyrų elgesius. Net aš pats girdėjau, kaip kvepalų gamintojo žmona pasakojo, kaip šis ją kankina ir grasina jai. Kvepalų gamintojo žmona ir buvo pirmoji auka.
-Pirmoji auka?-nustebau.-Pala pala... Visiškai susipainiojau. Kankino ją? Vadinasi... Ne, negali būti.
-Taip. Gali. Kvepalų gamintojas ir buvo tas žudikas-maniakas.
Hamleto tėtis? Ne ne ne... Negaliu patikėti.
-Bet... Bet kodėl?
-Kvepalų gamintojas per ilgai išbuvo savo laboratorijoje. Kvepalai buvo vienintelis dalykas, kuriuo jis užsiiminėdavo. Žmona ir sūnus jam visiškai nerūpėjo. Ilgainiui kvepalų gamintojas visai pakvaišo. Jo žmona per dažnai verkdavo. Per dažnai verkdavo jam esant šalia. Jam patiko viskas, kas buvo skysta. Jam atrodė, kad iš bet kokio skysčio galima pagaminti kvepalus. Ir labiausiai jam patiko žvelgti į tuos žmonos skruostais riedančius lašus. Tad jis nusprendė kolekcionuoti tas ašaras.
-Nori pasakyti, ėmė rinkti ašaras į kažkokį mažą buteliuką?
-Taip.
-Juk tai beprotybė!
-Tai dar ne viskas. Galiausiai kvepalų gamintojo žmona nustojo verkti. Tačiau šio tai nesustabdė. Jis darė viską, kad tik pavyktų pravirkdyti žmoną. Ir aš pats ne kartą mačiau pjautines žaizdas ant jos riešų. Priešpaskutinę dieną prieš savo mirtį ji slapta buvo susitikusi su mano mama mūsų namuose. Mačiau tas akis... Kvepalų gamintojas taip kankino savo žmoną, kad ši jau nebeturėjo kuo verkti. Iš jos akių pasipylė kraujas.
-Dieve mano! Kankinti savo žmoną? Ir tai tik dėl kažkokių kvepalų?
-Sumanymas dėl kvepalų žlugo. Ašaros netiko, norint pridėti prie kvepalų gaminimo kaip slaptą ingriedientą. Tačiau kvepalų gamintojui taip patiko ašarų kolekcionavimas, kad tai jam tapo lyg narkotikas.
-Visiškas pamišėlis!
-Mano mama žinojo apie kvepalų gamintojo žmonos kankinimą. Jos abi buvo draugės. O draugai vieni kitų bėdoje nepalieka. Po dviejų dienų mama apsilankė kvepalų gamintojo namuose. Tačiau jo žmona jau buvo nebegyva. Mama ją rado gulinčią ant savo lovos. Ji buvo išbalusi, vilkėjo baltą suknelę, o jos akys buvo atmerktos ir raudonos nuo kraujo.
Ji buvo lygiai tokia pati, kokią radau Aną miške. Ir vėl šmėstelėjo tas žiaurus Anos portretas mano mintyse.
-Kvepalų gamintojas sužinojo apie mamos vizitą, bet šiai pavyko pabėgti. Jam, kaip žudikui, buvo svarbu sunaikinti liudininką. Todėl jis sugalvojo planą. Tuo metu mano tėtis dirbo jam. Kvepalų gamintojas pasikvietė jį. Liepė jam atsikratyti žmonos. Pirmoji mintis, šovusi tėčiui į galva, buvo tai, kad viskas – beprotybė. Tačiau žudikas pagrasino, jog nuo to priklauso tėčio gyvybė. Taip. Mano tėtis buvo savanaudis. Ir mano tėčiui jo paties gyvybė buvo svarbesnė už nemylimą šeimą. Na, dabar žinai, kas buvo toliau. Kas nutiko šiame rūsy ir po to.
Tai žiauru... Argi toks Hamleto tėtis galėjo būti? Ir kaip visa tai iškentė pats Hamletas?
-Pala,-tariau.-Kiek žinau, kvepalų gamintojas yra miręs. O merginos žūva iki šiol. Tai kas, po velnių, yra tas žudikas?!
-Tu iki šiol nesupratai?-paklausė Kajus.
-Kaip aš galiu suprasti, jei mano mintys visiškai susimaišiusios?
-Atsimeni? Minėjau kvepalų gamintojo sūnų.
-Hamletas...
-Jis ir yra tas žudikas. Jis ir yra tas sekančių merginų po kvepalų gamintojo mirties žudikas.
Hamletas? Ne... Negali būti. Hamletas ne toks! Jis negali būti žudikas...
Atsiminiau visus susitikimus su juo. Atsiminiau jo apkabinimą. Atsiminiau jo bučinį...
Bet jei jis tikrai žudikas... Dieve mano! Juk aš buvau prie pat Anos žudiko!
Pasidarė silpna. Apsvaigo galva. Susmukau ant žemės ir ėmiau verkti.
-Emilija, kas tau?-paklausė Kajus, atsitūpęs šalia.
-O Hamletas man pasirodė tikrai geras žmogus...
-Nesuprantu... Tik nesakyk, kad buvai su juo susitikusi.
-Taip. Buvau... Buvau. Buvau. Buvau. Kai Ana buvo susitikusi su Tomu, aš buvau šalia Hamleto. Arti. Arčiau nei tau atrodo. Kodėl aš buvau tokia kvaila?! Kodėl iškart nesupratau, ką reiškia ant medžio kamieno Anos nagais išraižytas žodis „kvepalai“?
-Emilija, nusiramink.
-Kaip aš galiu nusiramint? Aš ne kartą buvau šalia Anos žudiko. Ir apie tai sužinojau tik dabar.
-Tau pavojinga čia likti. Klausyk. Pažvelk į mane.
Pakėliau savo ašarotas akis į Kajų.
-Tau būtinai reikia iš čia išvažiuoti,-tarė jis.-Tau per daug pavojinga čia likti.
-O kaip tu? O kaip kiti?
-Dėl to nesijaudink. Dabar svarbiau, kad šiuo metu būtum kuo toliau nuo čia. Nueik į biblioteką ir parašyk elektroninį laišką tėvams. Maldauk, kad kuo greičiau pasiimtų tave iš čia.
Trumpai žvelgiau į Kajų. Ar nebus sunku taip greitai palikti jį ir močiutę..?
-Gerai,-tariau.
-Tik būk atsargi.
Linktelėjau ir išėjau.

[Džiro sesė]

Ya~~~~ Indomu indomu~
Taip greitai perskaičiau, kad net nesuvokiau, kad daugiau teksto nebėra~
Labai laukiu tolimesnių skyrių~
Dėkui už kūrybą~

[Miyuki-san]

XVIII DALIS
_____________
Kuo greičiau norėjau patekti į biblioteką, tad skubėjau. Bijojau pakeliui sutikti Hamletą. Iškart mirčiau vietoj iš baimės būnant šalia jo.
Į biblioteką patekau saugiai. Iškart nuėjau link kompiuterių, bet vos prisėdau prie jų, abu iškart išsijungė.
-Velniava!-sušukau.
-Kas yra?-pažvelgė į mane bibliotekininkė.
-Kompiuteriai neveikia.
-Brangute, jei atvažiavai iš miesto, negalvok, kad čia gausi viską, ko nori. Neveikia, tai neveikia. Nesiruošia čia jų niekas taisyti.
-Gal turite popieriaus lapą ir rašiklį? Man būtinai reikia parašyti laišką.
Bibliotekininkė iš savo stalčiaus ištraukė popieriaus lapą, tada rašiklį ir padavė man.
-Štai. Imk. Pašto dėžutę rasi prie bibliotekos durų iš kiemo pusės.
Linktelėjau ir nuėjau į skaityklą.
Atsisėdau prie lango ir ėmiau rašyti laišką. Berašydama atsiminiau močiutę Izabelę, jos nuoširdžią šypseną, atsiminiau pasisėdėjimą ant namo stogo ir žvaigždžių stebėjimą. Po velnių! Atsiminiau Aną. Atsiminiau patį pirmąjį jos be galo šiltą apkabinimą. Ji visada buvo šalia, kai man buvo sunku. Atsiminiau mažąjį Diodorą. Jo ašaras bei be galo mielas akis. Atsiminiau Kajų. Jo patį pirmą prisilietimą. Jo gana kuklią šypseną, be galo keistą žvilgsnį. Atsiminiau jo bučinį. Dar ir dabar, rodos, jaučiu savo lūpų kamputyje jo prisilietimą. Nemaniau, kad bus taip sunku rašyti laišką. Rodos, tai atsisveikinimas.
Staiga mano mintis pertraukė šūvis. Iškart su išgąsčiu atsisukau durų pusėn. Tik ne tai... Hamletas!
Iškart pašokau nuo kėdės ir atsitraukiau iki pat lango. Hamletas stovėjo tarpdury ir gudriai šypsodamasis žvelgė į mane.
-Ką tu čia darai?-drebančiu balsu paklausiau.
-Atėjau pažiūrėti, kaip tau sekasi,-tarė Hamletas.
Prie jo priėjo Tomas ir tarė:
-Su bibliotekininke susitvarkiau.
Ką? Susitvarkė? Pala... Šūvis!
Staiga ėmiau bėgti link durų. Nustūmiau Hamletą bei Tomą ir nubėgau link bibliotekininkės. Deja... Jai jau nebuvo įmanoma padėti. Ji sėdėjo atsilošus savo krėsle. Galva buvo atkelta viršun. Atmerktos akys žvelgė į lubas, o kaktoje matėsi šautinė žaizda, iš kurios išbėgęs kraujas tekėjo žemyn.
Klaikus vaizdas. Be galo bijojau. Bijojau atsigręžt į Hamletą ir Tomą. Net bijojau pajudėti ir bėgti iš čia.
Staiga Hamletas pagriebė man už plaukų, prisitraukė mane prie pat savęs iš nugaros pusės, pridėjo savo lūpas prie mano ausies kampučio ir tarė:
-Štai kas nutinka tiems, kas pasipainioja mano kelyje.
Susiėmiau už galvos, nes be galo skaudėjo, kai Hamletas tempė mano plaukus.
-Tu beprotis!-sušukau.-Kodėl ją nužudei? Kodėl nužudei Aną ir kitas merginas?
Hamletas šyptelėjo.
-Tai tu jau viską žinai, taip? Tuo geriau mums. Sutaupei laiko ir neteks visko pasakoti per naujo.
Pažvelgiau į šalia stovintį Tomą.
-Kaip tu taip drįsai pasielgti su Ana?-piktai paklausiau.-Ji mylėjo tave!
-Ji buvo man reikalinga kaip moteris,-tarė jis.-Aš gavau tai, ko norėjau, ir viskas.
-Jūs abu niekšai!
-Beje,-tarė Hamletas.-Iš kur sužinojai apie viską? Iš savo močiutės? O gal iš vaikino, vardu Kajus?
-Tai ne tavo reikalas.
-Nepergyvenk. Aš susitvarkysiu su juo.
-Nedrįsk jam ką nors padaryti! Jis čia niekuo dėtas.
-Pažiūrėsim.
Hamletas pagriebė mane už rankos ir ėmė tempti link išėjimo
-Neliesk manęs!-sušukau ir atitraukiau ranką.
Hamletas akimirksniu ištraukė iš Tomo rankos revolverį ir įsmeigė jį man tiesiai į kaktą.
-Arba eini ir darai tai, ką mes liepsime, arba aš nuspaudžiu gaiduką,-tarė jis.-Tai kaip? Eisi?
Lėtai linktelėjau. Tikrai nenorėjau dabar mirti. Bijojau. Todėl nesipriešinau. O galbūt tai ir buvo pagrindinė mirusių merginų klaida?
Hamletas paėmė man už rankos ir tempėsi link išėjimo mane lyg mažą vaiką. Kelyje jis liepė tylėti ir nebandyti kviestis pagalbos, kitaip nužudys ne tik mane, bet ir tą praeivį. Aš bijojau. Bet tuo pačiu metu buvau apimta kvailo smalsumo. O kas bus toliau?
Hamletas vedėsi mane link savo namų, o Tomas sekė iš paskos. Vos praeidavo pro šalį koks nors žmogus, aš pažvelgdavau į Hamletą, o šis lėtai purtydavo galvą. Tai reikšdavo tylėjimą.
Kai priėjome jo namus, ėmiau priešintis. Hamletas užlaužė man ranką už nugaros, pagriebė už plaukų ir įstūmė vidun. Tada liepė Tomui užrakinti duris. Viskas! Pasprukti nebepavyks. Įkliuvau čia. Ar tai reiškia, kad mano dienos tikrai suskaičiuotos?
Hamletas paleido mane, tada pašaukė du jam dirbančius vyrus ir tarė:
-Jūs žinote, ką daryti.
Jis su Tomu paliko patalpą, o tie du griebė mane už rankų ir ėmė kažkur tempti. Aš nesipriešinau. Supratau, jog tai beviltiška, bet baimė nedingo.
Mane tempė į namo rūsį. Štai ir sužinojau, kaip atrodo Hamleto kvepalų laboratorija. Didelė salė. Daug stalų. Daug mėgintuvėlių, kvepalų buteliukų, buteliukų su įvairiais skysčiais ir, be abejo, daug įvairių augalų. Visi tie susimaišę kvapai tiesiog, rodės, slėgė patalpą.
Mane vedė link durų, kurios buvo salės gale. Kai atidarė duris ir įstūmė mane vidus, apsižvalgiau. Tai buvo visiškai tuščias apleistas kambarys, prie kurio vienos sienos buvo pritvirtintos virvės. Matyt, čia buvo pririštos visos tos 12 merginų. Ir tai pirmasis žingsnis link mirties. Ir aš kažkodėl esu rami. Bet tokia ir turiu išlikti.
Tiedu vyrai mane pririšo prie sienos taip, kaip Jėzus Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus. Buvo sunku net pajudėti.
Netrukus Hamleto pasiuntiniai išėjo ir aš likau viena su savo mintimis. Buvo tylu. Kambary nebuvo nė vieno lango, tik ventiliacijos anga ir lubose tvinkčiojo pritvirtinta lempa. Visai kaip kalėjime. Be galo bijojau galvoti apie tai, kas bus vėliau. Išsigąsdavau kiekvieno išgirsti garselio anapus durų. Tačiau netrukus jos prasivėrė.
Vidun įėjo Hamletas, paskui save užverdamas duris.
-Sveika atvykus į pasakų pilį, princese,-nusijuokė jis.
-Užsičiaupk!-piktai atsakiau.
Jis priėjo prie pat manęs.
-Ei, mažute, nerėk. Gi nieko blogo tau nedarau.
-Kol kas... Tu ir kitoms taip sakydavai?
-Oj ne, mieloji! Kitos ne taip man patiko, kaip tu. Man net būtų gaila bjauroti tokį žavų veidelį.
Pasišlykštėjau juo, tad spjoviau jam tiesiai į veidą.
-Bjaurybė!-sušukau.
Staiga Hamletas pakėlė savo ranką ir delnu trenkė man per veidą. Nuo smūgio jaučiau, kaip žandas ėmė degti.
-myliumyliumyliumyliu! Na, ką. Pati kalta. Pažiūrėsim, kaip išgyvensi be vandens ir maisto.
Jis šyptelėjo ir išėjo iš kambario. Vėl likau viena. Bet gyva. Nors teks kentėti be vandens ir maisto. Lėtai. O lėta kančia, manau, yra žymiai blogiau nei greita mirtis.

[Miyuki-san]

XIX DALIS
________________
Ilgai išbuvau viena. Net nežinojau, kada diena, o kada naktis. Nežinau, kiek valandų ar parų praėjo nuo to laiko, kai mane čia įkalino. Taip kabėti buvo tikrai nepatogu. Be galo skaudėjo rankų riešus nuo veržiančios virvės. Be galo norėjau valgyti. Jaučiau troškulį. Ir prie miego traukė. Pasidarė be galo liūdna. Norėjau verkti, bet ne. Sustabdžiau save. Juk to ir siekia Hamletas: matyti mano ašaras. Išlikau stipri ir per tą laiką neišliejau nė vienos ašaros. Bet jaučiausi tikrai blogai. Buvo silpna. Net pradėjau girdėti kažkokius neaiškius balsus galvoje. Kelis kartus net pasirodė, kad kažkas stovi prieš mane ir ėmiau su juo kalbėti, tik vėliau suprasdavau, kad vis dar esu viena ir kalbu pati su savimi.
Šiek tiek atsitokėjau, kai staiga po kažkurio laiko išgirdau prasiveriančias duris. Šiek tiek svaigo galva, tad aiškiai nemačiau, kas įėjo vidun. Bet nujaučiau, kad tai buvo Hamletas. Išgirdau link manęs artėjančius žingsnius ir netrukus pajaučiau, kaip į veidą plūstelėjo šaltas vanduo. Jis padėjo man atsipeikėti. Nors jėgų vis vien neturėjau, bet dabar jau aiškiai galėjau matyti priešais mane stovintį Hamletą, o už jo – Tomą.
-Na, mergyt, kaip tau čia sekasi?-paklausė Hamletas.
-Kelinta šiandien diena?-ramiai paklausiau.
-Nuo tos dienos, kai pakliuvai čia, praėjo trys paros.
-Tik?-isteriškai nusijuokiau.-Maniau, praėjo jau visas mėnesis. O laikas taip lėtai juda...
Šypsena nuo Hamleto veido dingo.
-Kaip matau, neišliejai nė ašaros. Bet palauk. Tuoj viską sutvarkysime,-tarė jis ir pasisuko į Tomą.-Vesk ją į mano kambarį. Aš tuoj ateisiu.
Hamletas išėjo.
Tomas priėjo prie manęs. Kai atrišo vieną ranką, man pavyko suklupti ant žemės. Netrukus Tomas atrišo ir kitą ranką. Sėdėti ant žemės buvo taip gera... Bet Tomas pakėlė mane, prilaikydamas už liemens.
-Na, judam,-tarė jis.
Tomas išvedė mane iš to kraupaus kambario. Vėliau išvedė ir iš rūsio.
-Kodėl tu tai darai?-staiga paklausiau Tomo.
-Ką turi omeny?-nesuprato jis.
-Neapsimetinėk nesuprantąs. Kodėl darai viską, ką tau liepia Hamletas?
-Mano toks darbas. Hamletas man už tai moka. Be to, jis – mano draugas.
-Ir Ana buvo tavo draugė. Juk ji mylėjo tave!
-Žinau,-ramiai atsakė Tomas.-Matyt, ir aš ją mylėjau. Bet mes amžinai negyvename. Numiręs ir patekęs į kitą gyvenimą daugiau to neatsiminsi.
-Daugiau nebėra gyvenimų,-sumurmėjau.
Tomas nieko neatsakė. Ir aš tylėjau. Tiesą sakant, net nesipriešinau jam. Man buvo sunku. Jaučiau nuovargį bei be galo norėjau miegoti.
Tomas nuvedė mane į kažkokį kambarį, matyt, Hamleto. Buvau pasodinta ant lovos, bet iškart kritau ant pagalvės ir akimirksniu užmigau.
Miegas buvo beprotiškai saldus. Gyvenime taip nemiegojau. Taip, jau nebenorėjau pabusti. Ir bijojau, ir nenorėjau, kad kas nors trukdytų mano absoliučios ramybės. Tačiau ji buvo pertraukta. Pajutau nestiprų smūgį per žandą. Netrukus išgirdau ir žodžius:
-Kelkis, myliumyliumyliumyliu! Tau niekas nedavė leidimo miegoti.
Hamletas. Pramerkiau akis ir pamačiau jį priešais save. Buvau kiek atsigavusi, tad pašokau nuo lovos ir atsitraukiau nuo jo.
-Nebūk tokia išsigandusi,-tarė jis ir atkišo man baltą suknelę.-Štai. Apsivilk.
-Svajok ir toliau, bjaurybe,-atrėžiau.
Tada Hamletas išsitraukė revolverį ir nusitaikė juo tiesiai į mane.
-Arba vilkis, arba aš spaudžiu gaiduką.
Jis šypsojosi. Aš žvelgiau į jį su neapykanta. Maniau, koks skirtumas! Anksčiau ar vėliau jis vis vien mane nužudytų. Bet kažkas neleido man pasiduoti ir ištarti „šauk“. Paėmiau suknelę ir tariau Hamletui:
-Tada išeik.
-Deja, nesulauksi. Persirenginėk čia.
Pasijaučiau nejaukiai, bet tas į mane nukreiptas ginklas ėmė mane vis labiau ir labiau gąsdinti.
Ant sienos šalia spintos kabėjo didelis veidrodis. Nusisukau jo pusėn. Lėtai nusivilkau viršutinius drabužius ir užsivilkau suknelę. Hamletas pakilo nuo lovos ir veidrodyje pamačiau, kaip jis prieina prie manęs. Jis lėtai ėmė segti suknelės užtrauktuką nugaroje. Jaučiau, kaip šiurpuliukai ėjo per kūną, kai jo pirštai lietėsi prie mano odos. Suknelė buvo vos aukščiau kelių, visiškai balta. Mano riešai buvo paraudę nuo virvės suveržimo. Trūko tik tų baisių kraujuojančių ir visiškai išverktų akių.
-Tu be galo graži,-šypsodamasis tarė Hamletas ir pabučiavo man į nuogą petį.
Stovėjau ir veidrodyje žvelgiau į jį. Hamletas taip pat žvelgė į mane. Pažvelgė į mano akis.
-Aš nesuprantu, kodėl tu neverki?-paklausė jis.
-Tu nevertas mano ašarų, bjaurybe,-atsakiau.
-Bet man tai visai nepatinka, mažut,-šyptelėjo jis.-Ką gi. Teks keisti situaciją.
Jis pagriebė mane už rankos, apsuko ir įstūmė į lovą.
-Ką tu darai?!-sušukau.
-Aš noriu tavęs.
Hamletas mane užgulė, o aš ėmiau priešintis.
-Baik! Nedaryk to! Prašau!
Jis delnu uždengė man burną, o kitą ranką pakišo po suknele. Jaučiau jo šiurkštų prisilietimą prie savo šlaunų. Negana to, Hamletas ėmė bučiuoti mano kaklą. Bandžiau rėkti. Nepavyko. Bandžiau priešintis. Nepavyko. Neištvėriau. Pasidaviau... Ėmiau verkti... Per visą tą laiką susikaupusios ašaros ėmė gausiai lietis. Nebeturėjau jėgų priešintis. Bet Hamletas staiga sustojo. Nuėmė rankas nuo mano burnos ir šlaunies. Tada pažvelgė man į akis.
-Na štai,-tarė jis.-Taip jau geriau. Dabar bent žinosiu, kaip tave pravirkdyti.
-Nekenčiu tavęs,-sumurmėjau.
-O žinai ką? Aš tave myliu. Net žudydamas Aną vis galvojau apie tave.
-Prašau, užsičiaupk,-maldavau.
-Žinau, kad tau sunku,-tarė Hamletas.-Bet nieko nepakeisi. Esi viena. Ne. Ne viena. esi su manimi. Ir esi trylikta.
-Tu ir mane nužudysi, taip?
Hamletas padėjo savo galvą man ant krūtinės. Šiek tiek sunku buvo kvėpuoti, bet nesipriešinau.
-Nežinau,-atsakė jis ir atsiduso.-Aš turiu tai padaryti. Tai mano pareiga. Man patinka stebėti mirštančias merginas. Man patinka stebėti, kaip jos skausmingai verkia. Bet kai bandau įskaudinti tave, tą dvasinį skausmą jaučiu ir aš. Kodėl tu mane taip kankini?
Ką jis kalba? Jis visai pamišo.
-Prašau, paleisk mane. Aš noriu namo,-prašiau.
-Ne, brangioji. Esi tai, ko neturėčiau paleisti. Tu man be galo reikalinga.
-Tai, jei aš tau reikalinga, jei myli mane, prašau, paleisk. Nežudyk. Leisk grįžti namo. Vardan meilės man. Juk nenori manęs skriausti.
Hamletas ėmė isteriškai juoktis.
-Kodėl tu tokia kvaila?!
Jis atsisėdo man ant kojų, išsitraukė iš po pagalvės savo revolverį ir nutaikė tiesiai man į krūtinę.
-Galiu tave iškart nušauti. Kad nejausčiau to vidinio skausmo, man tereikia tik nuspausti gaiduką ir pamiršti tave.
Kambaryje įsivyravo tyla. Mudu su Hamletu žvelgėm tiesiai vienas kitam į akis. O revolveris buvo vis dar nutaikytas ties mano širdimi.

[Miyuki-san]

XX DALIS
_________________________
Staiga išgirdome beldimą į duris. Hamletas nulipo nuo lovos ir priėjo prie durų, o aš tuo metu atsisėdau ant lovos krašto. Hamletas atidarė duris, ir aš išgirdau Tomo balsą:
-Hamletai, ką man daryti su šituo vaiku?
Pažvelgiau durų pusėn ir tarpdury pamačiau stovintį Tomą, kuris laikė Diodoro rankutę.
-Diodorai?!-sušukau ir iškart pakilau nuo lovos.
Mažylis nustūmė Tomą, pribėgo prie manęs, apkabino ir ėmė verkti.
-Diodorai, nusiramink,-raminau.
Buvo labai gaila man jo. Bet... Kodėl jis čia? Jei jis čia, tai...
-Pala. Diodorai, o kur Kajus?
Jis pažvelgė į mane, tada nusisuko ir parodė pirštu į Hamletą. Vadinasi, ir Kajus čia.
-Kur Kajus? Ką jam padarei?-piktai paklausiau Hamleto.
-Nusiramink. Tau neturėtų rūpėti tas kvailys,-atsakė jis ir pažvelgė į Diodorą.-O gal iš tikro apie mane sužinojai iš šio mažiaus ir Kajaus?
-Aš noriu pamatyti Kajų!
Hamletas stovėjo ir tylėjo. Žvelgė į mane savo žvėriškomis akimis ir tylėjo.
-Dabar!
-Nori jį matyti? Puiku!
Hamletas priėjo prie manęs, pagriebė už rankos ir ėmė tempti iš kambario, sakydamas Tomui:
-Nuvesk tą mažių į atskirą kambarį ir užrakink.
Diodoras iškart ėmė panikuoti.
-Diodorai, brangusis,-sakiau jam.-Nusiramink. Viskas bus gerai. Aš tuoj grįšiu su Kajumi. Tik tu neverk.
-Per daug tikies, brangute,-tarė Hamletas ir nutempė mane tolyn.
Buvau vedama link jo rūsio. Hamletas pervedė mane per savo laboratoriją ir nutempė prie kambario, kuriame buvau pririšta kelias dienas. Regis, Kajus čia.
Hamletas pravėrė duris ir įstūmė mane vidun, tada pats užėjo ir uždarė paskui save duris.
Kajus buvo pririštas prie sienos visai taip, kaip buvau pririšta ir aš. Bet jis atrodė klaikiau. Buvo visas nuvargęs, o nuoga krūtinė nusėsta diržo sumušimo žaizdų.
-Ką jūs jam padarėt?!-sušukau ir pribėgau prie Kajaus.
-Visos žiurkės to vertos,-atsakė Hamletas.
Kajus nė nežiūrėjo į mane. Buvo prisimerkęs, o galvą nuleidęs žemyn. Iš jo žaizdų gausiai tekėjo kraujas. Atsisukau į Hamletą.
-Man reikia vandens!
-Tai gal dar geriausio vyno pasaulyje ant padėkliuko atnešti?-nusijuokė jis.
Priėjau arčiau ir ėmiau verkti maldaudama:
-Prašau, Hamletai. Atnešk vandens.
Jis žvelgė į mane, į mano ašaras.
-Gerai jau, gerai,-netrukus tarė ir išėjo iš kambario, paskui save užrakindamas duris.
Grįžau atgal prie Kajaus. Kelis kart pliaukštelėjau delnais jam per žadus, bet jis vis vien neatsipeikėjo.
-Prašau, Kajau. Atsibusk. Atsibusk gi tu, po galais!
Mano pastangos buvo beviltiškos. Atrėmiau savo galvą jam į krūtinę ir toliau raudojau.
Netrukus grįžo Hamletas, nešinas dubeniu vandens, kurį iškart įgrūdo man į rankas.
-Štai. Tavo vanduo.
Tada iškart išėjo, man nė nespėjus ką nors pasakyti.
Pastačiau vandenį ant žemės ir priėjau prie Kajaus, norėdama nuimti jam virves. Pamažu prilaikydama jį nurišau virves nuo vienos rankos, tada nuo kitos. Bet man jo kūną įšlaikyti buvo per sunku, todėl iškart griuvau su juo ant grindų. Jis užkrito ant manęs. Vos ne vos pavyko nustumti Kajų šalin. Tada šiek tiek pakėliau jį už rankų, pritraukiau prie sienos ir į ją atrėmiau.
Prinešiau arčiau dubenį su vandeniu, nusiplėšiau gabalą medžiagos nuo savo suknelės, pamerkiau vandeny ir ėmiau valyti Kajaus žaizdas. Išgirdau, kaip jis tyliai sušnypštė iš skausmo. Tada šiek tiek apliejau vandeniu jo veidą ir jis ėmė po truputį atsigauti. Pridėjau prie jo žandų savo delnus ir ėmiau jį kratyti.
-Atsipeikėk, Kajau. Girdi? Čia aš - Emilija,-sakiau jam.
Pagaliau jis pakėlė į mane savo akis. Kelis kart užsimerkė, tada vėl atsimerkė.
-Emilija?
-Ačiū dievui,-ištariau ir apkabinau jį.-Maniau, tu pražūsi.
-Kaip tu?-paklausė jis.-Kur Diodoras?
-Man viskas gerai. Kaip ir Diodorui. Hamletas jį uždarė kažkokiam kambary.
-Man skauda krūtinę.
-Nejudėk tik. Aš nuvalysiu tavo žaizdas.
Kol valiau jo krūtinę, Kajus žvelgė kažkur šonan į vieną tašką. Man pasirodė, kad jis jautė kaltės jausmą savy.
-Kodėl tu buvai toks neatsargus? Juk tu visą laiką tylėjai ir Hamletui nebuvo būdinga turėt reikalų su tavimi. O dabar jis tave čia įkalino.
-Aš pats atėjau,-atsakė jis.
-Ką?! Kaip tai pats? Ką čia kalbi?
-Mes su močiute Izabele žinojom, kad būsi čia. Pažadėjau jai tave susirasti ir parvesti namo. Tad atėjau iki Hamleto namų pats. Bet, rodos, jis turi ir Diodorą.
-Viskas... Mes pražuvę,-tariau.
-Nekalbėk taip, Emilija.
-Pražuvę. Hamletas nieku gyvu nepaleis mūsų.
Staiga Kajus apkabino mane ir tyliai tarė į ausį:
-Viskas bus gerai. Aš ištrauksiu jus iš čia. Pažadu.
Pažvelgiau jam į akis.
-Kaip? Hamletas mus visus nužudys.
-Aš neleisiu tau numirti, aišku?!-sušuko jis.
Lėtai ir nedrąsiai linktelėjau.
Kurį laiką net nekalbėjau su Kajumi. Jo žaizdas nuvaliau ir šios ėmė po truputį gyti. Net nežinojau, kiek laiko ten išbuvome. Bet rodės, kad taip besėdėdami išbuvom gal visą parą. Jaučiau silpnumą. Jaučiau troškulį. Netrukus pajaučiau milžinišką mieguistumą, tad atrėmiau galvą į sieną, drąsiai užsimerkiau ir užmigau.
Bemiegodama kažką sapnavau. Tiksliai nepamenu, bet, rodos, sapnavau, kad gelbėju vaikus iš kažkokio degančio namo. Tačiau sapnas buvo nutrauktas.
-Emilija, girdi? Kas yra?-žadino Kajus.
Pramerkiau akis.
-Ką? Man?-paklausiau.
-Tu verkei per miegus.
Ir tikrai. Pastebėjau, kad mano akys buvo apsiašarojusios ir žandai nuo ašarų buvo drėgni.
-Man viskas gerai, tikrai,-šyptelėjau.
-Atrodai klaikia. Hamletas tau ką nors padarė?
-Privertė mane pravirkti.
-Kaip?
-Nemalonūs bučiniai, šiurkštūs prisilietimai. Nenoriu to atsiminti.
-Daugiau nebeverk.
-Taip. Turiu tvardytis. Regis, Hamletą veikia mano ašaros. Bet man jau per sunku visa tai ištverti. Aš jau pavargau. Ir bijau. Bijau dėl mažojo Diodoro, bijau dėl savęs, bijau dėl tavęs.
-Nebijok,-tarė Kajus ir aš pažvelgiau į jį.-Man viskas bus gerai. Kaip ir tau su Diodoru. Juk pažadėjau.
Jis šyptelėjo. Ta šypsena mane taip nuramino... Kodėl jis kenčia dėl manęs? Kodėl išvis aš jam rūpiu?
-Klausyk, Kajau,-nedrąsiai kreipiausi.-Kodėl anąkart mane pabučiavai?
Jis žvelgė į mano akis, į lūpas, tarsi ieškodamas arba pats laukdamas atsakymo.
-Nežinau,-atsakė.-Tiesiog pajutau, kad taip reikia. Norėjau. Atleisk, jei tau nepatiko.
-Ne, ne, viskas gerai,-išraudau.-Aš... tiesiog noriu suprasti, kodėl.
-Aš pats tai noriu suprasti. Tai buvo pirmasis mano bučinys. Ir tai buvo ne motiniškas, o moteriškas bučinys.
Tylėjau. Be galio jaudinausi, patekusi į tokią situaciją.
-Ar... Ar galiu dar kartelį tave pabučiuoti?-paklausė Kajus.
Čia ir dabar? Netinkamas laikas, netinkama vieta... Mano kūnas užvirė, širdis stipriai plakė. Taip? Ne? Taip? Ne? Taip... Atrėmiau galvą į sieną, užsimerkiau ir nedrąsiai linktelėjau.
Pajutau, kaip Kajus savo delnu prilietė mano skruostą. Tada pajutau lūpų prisilietimą. Bučinys... Pamiršau viską: kur esu, kodėl. Pamiršau, kad reikia galvoti, kas bus toliau ir kaip iš čia pasprukti. Pasinėriau į tą raminantį bučinio sukurtą pasaulį. Nei aš, nei Kajus šį kartą nenutraukėme bučinio. Bet jį nutraukė kai kas kitas. Nutraukė rakinamos durys ir vidun įėjęs Hamletas.
-Nagi nagi,-tarė jis rimtu balsu.-Kaip matau, jums visgi nėra čia taip blogai.
Aš atsistojau. Atsistojo ir Kajus.
-Ką turi omeny?-piktai paklausiau.
-Regis, teks tave susigrąžinti į savo kambarį, mažute,-šyptelėjo Hamletas.
-Nė nedrįsk jos lieti,-ramiai tarė Kajus ir paėmė mane už rankos.
-Tylėk, kvaily. Tavo nuomonės čia niekas neklausė,-atsakė Hamletas, tada pakvietė porą vyrų.-Suriškit tą idiotą.
Tiedu priėjo, atstūmė mane nuo Kajaus ir pagriebė jam už pečių.
-Palikit jį ramybėje!-sušukau.
Tuo metu Hamletas pagriebė mane už rankos, prisitraukė prie savęs ir nepaleido.
-Neliesk jos, šunsnuki!-sušuko Kajus.
Staiga vienas iš tų vyrų trenkė jam kumščiu į veidą. Kitas tuo metu ėmė smūgiuoti jam į pilvą. Aš ėmiau muistytis.
-Gana! Ką jūs jam darot? Paleiskit jį!
Hamletas juokėsi.
-Nuostabu! Man patinka matyti jį tokį bejėgį.
Ėmiau verkti, bet Hamletas to net nepastebėjo. Pasiryžau padaryti tai, kas sukeltų man pasibjaurėjimą. Šiek tiek pasisukau į Hamletą, prisiglaudžiau prie jo ir ėmiau bučiuoti jo lūpas. Netrukus atitraukiau lūpas ir pažvelgiau jam į akis.
-Prašau,-tariau.-Maldauju. Nustok. Nedaryk jam nieko.
Jis žvelgė į mane. Tada pažvelgė į Kajų ir tarė savo vyrams:
-Gana. Sustokit.
Tada vėl pažvelgė į mane. Pagaliau. Radau jo silpną vietą. Jis tiesiog negali atsispirti man. Jam patinka tiek mano ašaros, tiek bučiniai.
Tik staiga Hamletas gudriai nusišypsojo.
-Manai, papirksi mane tuo?-paklausė.
-Ką?-nesupratau.
-Tu velniškai naivi, brangioji.
Netrukus šypseną jo veide pakeitė įniršis. Akimirksniu pajutau jo delno smūgį per mano veidą.
-Emilija!-sušuko Kajus.
Suklupau ant žemės, bet nieko nelaukusi pakėliau savo nustebusias akis į Hamletą.
-Kaip tu drįsti mane bučiuoti?!-sušuko jis.-Kątik tas idiotas sutepė tavo lūpas, o dabar tu nori sutepti manąsias?
-Ką čia skiedi?-paklausė Kajus.
Vienu metu aš ir Hamletas pažvelgėme į jį.
-Ką tu pasakei?-paklausė Hamletas.
-Tu skiedi! Tu beprotis!
-Kas toks?
-Beprotis! Pažvelk į save. Tu šlykštus. Žudyti dėl malonumo? Tu visiškas kvailys. Toks, kaip ir tavo tėvas buvo.
-Kaip drįsti jį minėti?
-Noriu jus palyginti. Jūs abu šlykštūs. Niekada nenorėjot pajausti moters meilės.
-Man moterys kelia pasibjaurėjimą. Visos silpnos asmenybės man kelia pasibjaurėjimą.
-Tu manai, kad moteris - silpnas individas? Nusišneki! Pažvelk į Emiliją.
Visi kambaryje esantys žmonės pažvelgė į mane.
-Pažvelk į ją,-tęsė Kajus.-Kitos merginos neišgyveno daugiau nei 4-ių dienų. O Emilija čia jau daugiau nei savaitę. Ir tu laikai ją silpna asmenybe? Ji dar gyva. Ir ji žymiai mažiau liejo ašaras nei kitos. Ji unikali? Taip. Ir tu taip manai. Dėl to ji tau patinka, bet kartu tau kelia ir pasibjaurėjimą, nes tu puikiai supranti, kad ji už tave žymiai stipresnė. Čia tu esi silpnas! Čia tu esi niekam tikęs!
-Užsičiaupk!-niršo Hamletas.
-Netylėsiu. Pakako tylėti visus šiuos 10 metų. Emilija yra tai, ko aš laukiau. Ji - mano vienatvės išsigelbėjimas. Ji - tavo kliūtis. Bet žinau, kad jauti šiokią tokią priklausomybę jai. Kaip ir aš. Todėl nei tu, nei aš nenorime, kad ji mirtų.
Minutėlę Hamletas tylėjo. Žvelgė į mane.
-Taip, tu teisus. Aš nenoriu jos žudyti,-tarė jis, bet netrukus gudriai nusijuokė ir pažvelgė į Kajų.-Bet nesakiau, kad nenoriu jos matyti kenčiančios.
Jis pasilenkė prie manęs, pagriebė už rankos, pakėlė nuo grindų ir sušuko durų pusėn:
-Tomai! Ateik čia.
-Kas yra?-netrukus pasirodė šis.
-Atvesk prie pagrindinių durų tą mažių,-tarė, tada atsisuko į tuos vyrus, kurie laikė Kajų.-Jūs taip pat tempkit jį ten. Visi žinot, ką daryti.
Tomas išėjo. Aš ir Kajus buvome tempiami per visą laboratoriją link pagrindinių durų.
-Ką ruošiesi daryti?-paklausiau.
-Nesijaudink, brangute. Metas prasidėti spektakliui.

[MinaTo]

Skaitau jau antra karta Laukiu pratesimo

[Miyuki-san]

XXI DALIS. PABAIGA.
___________
Prie durų Tomas atvedė Diodorą. Norėjau prieiti prie mažylio, bet Hamletas tvirtai mane laikė. Diodoras, pamatęs tokį Kajų, ėmė verkti.
-Neverk, Diodorai,-tarė Kajus.-Viskas bus gerai.
Hamletas nusijuokė.
-Kokie gi jūs kvaili.
Tada iš spintelės šalia durų ištraukė sulenkiamą peilį, pridėjo prie pat mano kaklo ir tarė:
-Tik pabandykit rėkti bei kviestis pagalbos ir aš perrėšiu Emilijai gerklę.
Teko tylėti. Aš, Kajus ir Diodoras buvome ištempti iš Hamleto namų. Mane gąsdino jo velniška šypsena. Jis sumanė kažką žiauraus, kažką tokio, kas dar labiau apvers viską aukštyn kojom. Jaučiau tai. Ir, rodės, pats miškas, per kurį ėjom, tai jautė. Pūtė stiprūs vėjai, medžiai ošė kaip pašėlę. Rodos, tai būtų kulminacija. O kas tada? Pabaiga? Kieno naudai: Hamleto ar mūsų?
Taip, mes ėjome per mišką link Kajaus namų. Netrukus pro tankius debesis prasiskverbė mėnulis, kuris akimirksniu apšvietė teritoriją. Štai, mes jau čia. Nors duvo naktis, bet mėnesiena gerai apšvietė medinį Kajaus namą. Pastebėjau, kaip Hamleto vyrai pylė kažką ant namo ir jo viduje per išdaužtus langus. Atsisukau į Hamletą.
-Pala, kas čia vyksta? Ką jie daro?-ėmiau klausinėti.
-Ką ką? Pila degųjį skystį, aišku,-šypsodamasis atsakė šis.
Jie ruošiasi padegti Kajaus namus! Reik kažką daryti. Bet ką? Kajus atrodė visiškai ramus, o Diodoras vis verkė.
-Ne, Hamletai. Nedaryk to,-maldavau.
-Nemaldauk, Emilija. Tai tik spektaklis! O ugnis – spektaklio specialieji efektai. Pamatysi, tau patiks.
Hamletas nuleido peilį, sulenkė jį ir įsidėjo į savo kelnių kišenę, tačiau mano rankos vis dar nepaleido.
Deja, mano maldavimai tikrai nepadės. Visi žvelgėme į visa, kas vyksta, tikrai kaip į gerai surežisuotą spektaklį. Norėjau tikėti, kad tai iš tikrųjų yra tik spektaklis, bet... tai per daug skaudi realybė.
Mano mintis pertraukė vyrų riksmai:
-Hamletai, viskas! Viskas supilta. Ar degti?
Hamletas tylėjo, mąstė. Žvelgiau į jį maldaujamu žvilgsniu. Bet jis nė nepakreipė savo akių link manęs. Žvelgė į dangų, į mėnulį. Žvelgė, kaip po mažu jis slepiasi už debesų. Štai mėnulis visai pasislėpė ir vėl pasidarė visiškai tamsu.
-Metas jungti šviesas,-tarė Hamletas, pažvelgė į mane, šyptelėjo, o tada iškart nukreipė žvilgsnį namo pusėn.-Viskas. Dekit.
-Ne!-sušukau ir ėmiau muistytis, bet Hamletas tvirtai suspaudė man ranką.
Mačiau, kaip iš įvairių namo pusių užsižiebė mažytės degtukų liepsnelės, kurias iškart nieko nelaukę Hamleto vyrai numetė namo pusėn. Tos mažos liepsnelės sukėlė be galo didelę ugnį, kuri apgaubė medinį namą ir privertė Hamleto vyrus atšokti kuo toliau.
Pažvelgiau į Kajų. Jis stovėjo ir ramiai žvelgė į degančius namus. Bet kodėl?! Juk tai jo namai!
Jie degė greitai. Visas namas paskendo pragaro liepsnose. Tai Hamletui teikė malonumą. O aš baigiau išprotėti nuo aplinkinių garsų. Pūtė be galo stiprus vėjas, kuris nepadėjo ugniai užgesinti. Nuo vėjo beprotiškai ošė miškas. Girdėjau degančio medžio čirškėjimą. Tie garsai mane vis labiau ir labiau vedė iš proto. Staiga, rodės, išgirdau moters riksmą, sklindantį iš namo pusės. O dieve! Iškilo mintis, jog tai Kajaus ir Diodoro mamos riksmas. Pažvelgiau į Kajų. Regis, jis taip pat tai girdėjo, nes ėmė muistytis. Kajus alkūne trenkė vienam jį laikiusiam vyrui į krūtinę, o kitam – kumščiu į veidą. Atsilaisvinęs jis ėmė bėgti link degančio namo. Aš akimirksniu atitraukiau savo ranką nuo Hamleto, kurį išblaškė ugnies spektaklis, ir nubėgau paskui Kajų.
-Kajau! Sustok!-sušukau.
Pribėgusi pagriebiau jam už rankos, priverčiau sustoti, atsukau į save ir apkabinau. Ėmiau verkti.
-Kajau, prašau. Nedaryk to. Nesiartink prie ugnies. Nenoriu tavęs prarasti,-sakiau.
Kajus tylėjo. Mus šildė ugnis. Miškas nutilo, bet degančio medžio čirškėjimas nerimo. Girdėjau Kajaus širdies plakimą.
-Emilija,-kreipėsi į mane Kajus.
Pažvelgiau į jį apsiašarojusiom akim. Jis tuo metu savo pirštais nuvalė mano ašaras nuo skruostų ir lūpų. Tada tarė:
-Kaip drįsti pagalvoti, kad aš žadu tave palikti? Niekada to nebus. Niekada nepaliksiu tavęs, Emilija. Pažadu.
Jis pabučiavo man į kaktą ir stipriai apkabino. Man buvo ramu jo glėby. Man buvo gera. Norėjau, kad niekad niekas neatskirtų manęs nuo Kajaus, bet supratau, kad ne viskas baigta.
-Kaip drįsai pabėgt nuo manęs?!-išgirdau Hamleto riksmą.
Mudu su Kajumi pažvelgėme į jį.
-Emilija – ne tavo nuosavybė,-tarė Kajus.
Hamletas atsisuko į Tomą.
-Tomai! Trauk tą ginklą ir, po galais, nužudyk tą žiurkę, drįsusį atimti iš manęs mano moterį.
Tomas ištraukė iš švarko kišenės revolverį ir nusitaikė juo į mudu su Kajumi. Pamačiusi ginklą, aš net krūptelėjau. Ir Kajus tai pajuto. Jis šiek tiek pasisuko į mane ir pažvelgė į mano akis.
-Emilija, nebijok. Viskas tuoj baigsis,-ramino mane.
-Kaip tai? Ką žadi daryti?-klausinėjau nuo išgąsčio drebančiu balsu.
-Nusiramink. Viskas bus gerai. Pažadu.
Jis dar kartelį pabučiavo man į kaktą, tada šiek tiek pastūmė mane į šoną ir atsisuko į Tomą su Hamletu.
-Pažiūrėsim, kas dabar laimės,-tarė Kajus Hamletui ir ėmė eiti link Tomo.
Pastebėjau, kaip Tomo rankos pradėjo drebėti.
-Šauk, Tomai! Šauk į tą kvailį!-liepė jam Hamletas.
Išgirdau šūvį. Tomas ėmė šaudyti į Kajų, kuris spartino žingsnį link jo. Trys šūviai ir nė vienas nepataikė į Kajų. Štai penktas šūvis. Šeštasis kliudė Kajaus petį, bet šis nesustojo. Tomas atrodė išsigandęs, jo drebančios rankos trukdė pataikyti, todėl jis ėmė eiti atbulas. Galiausiai Kajus priartėjęs prie jo akimirksniu vožė kumščiu jam per veidą. Tomas, išmesdamas revolverį iš rankų, po smūgio nukrito ant žemės. Tada Kajus prišoko prie vyro, kuris laikė Diodorą. Pargriovęs tą vyrą, Kajus liepė Diodorui lėkti pas močiutę Izabelę ir šis iškart nubėgo miestelio pusėn. Vienas iš Hamleto vyrų bandė bėgti paskui, bet Kajus jį sulaikė. Nerimavau dėl jo. Vyrų buvo apie dešimt, o ji vienas. Tačiau vienas po kito be sąmonės vis krito Kajui po kojomis. Niekada gyvenime nemačiau tokio stipraus žmogaus kaip Kajus. Jaučiau be galo didžiulę pagarbą bei meilę jam. Jaučiau norą jį išaukštinti ar net sulyginti su dievu. Jis buvo nenugalimas.
Bet staiga apsižvalgiau. Pala... O kur Hamletas?!
Staiga pajutau kaip kažkas stipriai pagriebė man už plaukų ir pajutau peilio ašmenis prie savo kaklo. Hamletas!
-Kajau!-sušukau.
Tuo metu krito paskutinis Hamleto vyras nuo Kajaus rankos ir šis iškart atsisuko į mane.
-Hamletai, nuleisk peilį,-prašė Kajus.-Pagalvok, ką darai.
-Aš puikiai žinau, ką darau,-su klaikia bepročio šypsena atsakė Hamletas.-Emilija mano nuosavybė, darau su ja, ką noriu!
-Tu beprotis!-sušuko Kajus.-Kartoju dar kartą: Emilija nėra tavo nuosavybė!
-Klysti! Ji mano! Jos ašaros priklauso man! O ašaros – tai žmogaus dvasios kraujas. O dvasia palaiko gyvybę. Ji mano ir niekieno kito!
-Hamletai, paleisk Emiliją.
-Niekada! Aš noriu matyti judu kenčiančius.
Kajus ėmė eiti artyn.
-Stok! Nė nebandyk artintis, kitaip aš perrėšiu jai gerklę. Perspėju, šis peilis tikrai aštrus. Pažvelk.
Hamletas priglaudė peilio galiuką man po akimi ir ėmė brėžti juo žemyn per skruostą. Jaučiau žvėrišką skausmą, tad ėmiau rėkti.
-Žiūrėk!-sušuko Hamletas Kajui.-Dabar jūs panašūs. Turit tokius pačius randus veiduose. Dalinkitės bendru skausmu.
-Hamletai, neskiesk nesąmonių. Paleisk Emiliją. Neskaudink jos, ji čia niekuo dėta. Šis reikalas tik tarp mūsų šeimų. Suprantu, kad tau trūko šeimos meilės kaip ir man. Tad geriau paleisk Emiliją ir išsiaiškinam tarpusavy.
-Ne, to nebus! Ir nedrįsk minėti mano šeimos, nes ji buvo viskas, ką turėjau. Visa kita man buvo tik kančia, todėl noriu, kad ir kiti patirtų mano kančią. Visada verkdavau užsidaręs savo rūsy. Visada galvodavau, kad ašaros – puikus kvepalų ingriedientas. Bet mano ašarų nepakako. Supratau, kad moters ašaros sukelia daugiau skausmo ir kančios. Būtent tokios yra Emilijos ašaros. Pagaliau radau tai, ko man reikėjo.
-Tu beviltiškas,-tarė Kajus.
-Klysti. Esu genijus. O Emilija – mano moteris, mano mūza, kuri gyvens visą gyvenimą su manimi ir lies kančią bei skausmą. Girdi? Visą gyvenimą!
Hamletas ėmė isteriškai kvatotis kaip beprotis. Be galo skaudėjo veidą. Jutau, kaip juo tekėjo kraujas. Jau tikėjau, kad neištversiu viso to ir pati persirėšiu sau gerklę tuo peiliu. Kajus atrodė ramus. Žvelgiau į jį su paskutine viltimi. Ir viltis buvo. Kajaus pakilusi ranka. Lenkiamas pirštas. Gaidukas. Šūvis. Kulka. Tyla...
Hamleto juokas nutilo, jo ranka su peiliu nusmuko žemyn ir išgirdau, kaip jo kūnas krito ant žemės. Lėtai ir nedrąsiai atsisukau į jį. Pamačiau jo atmerktas akis, pravirusią burną bei skylę su kulka kaktoje. Ėmiau trauktis atbula. Viskas baigta. Pajutau Kajaus ranką ant savo peties. Atsisukau į jį, prisiglaudžiau prie jo ir ėmiau verkti. Vėjas visai nurimo, miškas visiškai nutilo. Girdėjosi tik nežymus liepsnų čirškėjimą ir mano raudojimas.
-Nagi, Emilija. Viskas baigta. Nebeverk,-ramino mane Kajus.
-Negaliu. Buvau išsigandusi. Bijojau Hamleto ir to, ką jis galėjo mums padaryti.
-Viskas, jo jau nebėra. Gali pamiršti jį.
-Sunku bus taip padaryti,-verkiau.
-Nagi. Ša. Nebeverk. Kitaip skaudės ne tik žaizdą ant veido, bet ir galvą.
Netrukus išgirdome artėjančius riksmus.
-Kajau?! Emilija?!
Link mūsų bėgo močiutė Izabelė, Diodoras ir daugybė kitų miestelio gyventojų paskui juos. Močiutė pribėgo prie manęs, apkabino ir verkdama tarė:
-Dieve mano. Emilija, tau viskas gerai? O aš taip jaudinausi.
-Nusiramink, močiute. Man viskas gerai. Kaip matai, esu sveika gyva.
Diodoras pribėgo prie Kajaus, šis jį pakėlė ant rankų ir verkiantį prisiglaudė prie savęs.
-Na, ir tu dabar verki? Gana jau verkti. Dabar tikrai viskas bus gerai.
Močiutė Izabelė atsitraukė nuo manęs ir pažvelgė į Hamleto lavoną.
-Tesupūva pragare,-tarė ji.
Įsižiūrėjau į tą negyvą kūną. Į jo veidą. Netrukus ėmiau eiti link jo.
-Kas yra, Emilija?-paklausė močiutė.
Nieko neatsakiau. Priėjau prie lavono ir šalia atsitūpiau. Įsižiūrėjau į Hamleto akis. Jos buvo drėgnos. Nuo ašarų. Dieve mano! Jis verkė prieš pat mirtį. Velnias irgi kartais lieja ašaras...
Taip... Viskas baigta. Kartu su Hamleto gyvenimu pagaliau baigėsi ir merginų žudymai. Miestelio gyvenimas pasikeis. Ir Kajaus nebekaltins dėl nieko, o jis su Diodoru taps svarbia šio miestelio dalimi.
Judviejų namai sudegė iki pamatų. Kajus su Diodoru persikėlė gyventi pas močiutę Izabelę. Visi Hamleto samdyti vyrai kartu su Tomu buvo išvežti į didmiestį ir pasodinti už grotų. Miestelio kalėjimo viršininkui, ir kitiems, bendradarbiavusiems su Hamletu, iškeltos baudžiamosios bylos.
Kitą dieną, iškart po tos klaikios nakties, pavyko prisijungti prie kompiuterio ir parašyti elektroninį laišką tėvams. Maldavau jų, kad mane pasiimtų iš čia su sąlyga, kad susirasiu su Greta darbą. Bet pažadėjau dar apsilankyti čia. Taip, norėsiu čia sugrįžti. Pasiilgsiu močiutės, mažojo Diodoro bei, žinoma, Kajaus.
Antros dienos rytą nuėjau atsisveikinti su Anos mama.
-Matyt, šiandien jau grįšiu namo į miestą,-tariau jai, stovėdama prie durų iš lauko pusės.-Taigi tai, matyt, paskutinis mūsų susitikimas. Žinau, kad nekenčiate manęs, nenorite manęs matyti, nebent mirusią, bet aš vis vien noriu jūsų atsiprašyti ir su jumis atsisveikinti. Žinau, vien atsiprašymo nepakanka, bet, deja, negaliu grąžinti Anos.
Staiga Anos mama mane apkabino.
-Gana kalbėti,-tarė ji.-Buvai žmogus, kuris tapo svarbiu Anos gyvenime. Ji man kartą pasakojo, kaip svajoja išvykti į didmiestį ir užaugus po darbo vakarais susitikti su tavimi kavinėje, gerti kavą ir dalintis dienos įspūdžiais. Atleisk, kad kaltinau tave. Tai aš kalta. Nesugebėjau atlikti motinos pareigos ir apsaugoti savo dukrą.
-Iš dalies mes visi kalti,-tariau ir ji pažvelgė į mane.-Jūs buvote gera mama. Galite didžiuotis, kad bent iki paauglystės užauginote tokią nuostabią dukrą.
-Ar aplankysi dar mus?
-Būtinai. Tik dar nežinau, kada. Šiuo metu noriu pabūti kuo toliau nuo šio miestelio ir noriu pamiršti skausmą, kurį čia patyriau.
Netrukus Anos mama įgrūdo man į rankas ausinuką, kurį mėgdavo klausytis Ana.
-Štai. Noriu, kad turėtum jį. Ir neabejoju, kad Ana to norėtų. Tik nepamiršk jos.
-Niekada. Dėkui.
-Lik sveika.
-Iki.
Grįžusi namo pas močiutę Izabelę, ėmiau krautis daiktus. Po pietų atvažiavo tėvai. Apie tai, kas čia įvyko, nusprendėme nieko nepasakoti. Aišku, jie pastebėjo mano žaizdą ant veido, bet su močiute aiškinome, jog tai tik nelaimingas atsitikimas.
Kai visus savo daiktus sukroviau į automobilį, atsisukau į močiutę.
-O kur Kajus su Diodoru?-paklausiau.
-Kas tokie?-susidomėjo mama.
-Jie... savo namuose,-atsakė močiutė.
Nieko nelaukusi išlėkiau miško pusėn. Kaip ir tikėjaus, Kajus su Diodoru buvo prie buvusių namų griuvėsių. Kajus ir Diodoras, išgirdę mano žingsnius, atsisuko.
-Jau išvažiuoji?-paklausė Kajus.
-Taip,-niūriai atsakiau.-Atėjau atsisveikinti.
Jis priėjo prie manęs, padėjo savo delnus man ant žandų, prisitraukė mano veidą prie savojo ir pabučiavo. Tada stipriai apkabino.
-Pasiilgsiu tavęs,-tarė ir atsitraukė.
-Aš priėjau prie Diodoro, atsitūpiau ir apkabinau jį. Šis ėmė verkti.
-Nagi, neverk. Būk vyras. Aš dar grįšiu. Ir aš jūsų pasiilgsiu.
Atsistojau ir priėjau prie Kajaus. Savo nykščiu paglosčiau jam žandą.
-Būk geras brolis ir rūpinkis Diodoru,-šyptelėjau.
-Mes lauksime tavęs, Emilija. Nepamiršk mūsų.
-Ir aš lauksiu susitikimo su jumis.
Šypsojaus. Bet akyse kaupėsi ašaros. Iškart nusisukau. Nenoriu, kad jiedu matytų mane verkiančią.
-Iki, Kajau.
-Lik sveika, Emilija.
Žengiau žingsnį. Nesigrįžau į Kajų. Vis labiau ir labiau verkiau. Man buvo liūdna išsiskirti su žmonėmis, kuriuos be galo myliu.
Prieš grįžtant pas močiutę, dar užėjau į kapines. Norėjau atsisveikinti su Ana. Ne, ji nėra mirus. Ji gyvena. Gyvena mūsų širdyse ir mintyse. Ir nedrįsiu niekada išmesti jos iš savo širdies.
Grįžusi prie automobilio apžvelgiau močiutės namą. Pasiilgsiu šio mielo antikvariato. Tada pasisukau į močiutę Izabelę. Ši iškart man nusišypsojo.
-Nagi, ir kam toks liūdnas veidelis?-paklausė ji.-Gi dar grįši?
-Taip, dar atvažiuosiu tavęs aplankyti, močiute.-šyptelėjau.
Priėjau prie pat jos, apkabinau, pabučiavau į žandą ir pašnibždėjau į ausį:
-Rūpinkis Kajumi ir Diodoru.
-Būtinai, mieloji,-mirktelėjo močiutė.
Kai įsėdau į automobilį, įsijungiau Anos ausinuką ir klausiausi muzikos užsimerkusi. Tėvai dar apie kažką kalbėjo su močiutė. Kai jie įsėdo vidun ir tėtis užvedė variklį, atsimerkiau ir pažvelgiau pro langą. Močiutė šypsojosi ir mojavo man. Aš taip pat pamojau ranka.
Kai judėjom gatve, stebėjau kelią. Tą patį kelią, kuriuo važiavau čia. Laukiau posūkio. Posūkio, kuris reiškė miestelio gyvenimo pradžią. O dabar jis reikš pabaigą. Aš išvykstu.
Štai ir posūkis. Kaip tik tuo metu, kai sukome į pagrindinį kelią, iš kitos pusės į miestelį pasuko kitas automobilis. Įsižiūrėjau į jį. priekyje sėdėjo vyras ir moteris. Matyt, vyras ir žmona. Pažvelgiau į galinę sėdynę. Joje sėdėjo jauna mergina, kuri akimirką pažvelgė į mane. Nauja miestelio mergina? Ne. O gal tai nauja auka? 14-ta auka?

[MinaTo]

Patiko tik as nelabai supratau pabaiga . Ka reiske tie zodziai - Nauja miestelio mergina?Ne. O gal tai nauja auka ? 14-ta auka?

[Miyuki-san]

Palieka intriga, kad galbut merginu mirtys miestelyje nesibaige

[MinaTo]

O sitoje istorijoje dar bus pratesimas ?