Light gija

[Light]

Sėkmingas pardavimas 10

Egidijus atvyko į kavinę, kai aš jau baigiau rūkyti savo cigarą. Atrodė jis visai tvarkingai, nors aš jau įpratau prie jo patrulio uniformos ir be jos jam kažko tiesiog trūko. Kaip ten bebūtų, padavėja manė visai kitaip. Ji nenudelbė jo jokiu nemaloniu žvilgsniu ir sklandžiai murkė apie šiandienos pasiūlymus. Airiška kava šiandien buvo pardavinėjimą su nuolaida. Ji man apie tai net neužsiminė. O galėjo grynai iš mandagumo... Tariau:
- Atneškit mums du tos puikios kavos. Egidijus vis tiek atėjo susitikti su manimi.
- Na ir šaunu, bet aš turiu aiškias instrukcijas, kaip aptarnauti kiekvieną klientą.
- Bet man apie kavą nesakėt!
- Nesakiau, nes pamaniau, kad to kanapinio cigaro jums pakaks. Be to, žmonės, kurie atrodo kaip pabėgę nuo giltinės, niekada man nepaliko gerų arbatpinigių.
- Tai dabar aš turėčiau jums mokėti daugiau? Neškit tą kavą ir gana šitų diskusijų!
Padavėja niūriai mane nudelbė, bet nuėjo. Egidijus šyptelėjo:
- Niekada nesiginčyk su žmogumi galinčiu spjaudyti į tavo kavą.
- Na ji pati pradėjo. Tai kokios bėdos, Egi?
- Na, atsitiko, kas ir turėjo atsitikti. Iš pradžių siurbtelkim tos garsiosios airiškos kavutės. Pala, tu lyg žadėjai negerti?
- Žadėjau, tik mano dienelė buvo ypatingai bjauri. Nemalonu, kai praeitis tau bando įkasti į subinę, o ir ateitis labai miglota...
Egidijus kažką numykė. Aš irgi nežinojau, ką pasakyti. Tokios kavinės kaip ši turi vieną problemą: laikas jose tikrai neturi reikšmės. Čia nėra laikrodžių, o dirbtinis apšvietimas visada šviečia taip pat vangiai, kolonėlėse kaukia ta pati savininko prieš dešimtmetį išrinkta muzika... Jau žinodamas, ką pamatysiu, įsitikinau: mano laikrodžio rodyklės sukosi ratu. Nežinosi,- nei kada tiksliai atėjai, nei kiek valandų-, ir pasiliksi ilgiau. Mano nuomone, čia jau per grubi manipuliacija. Padavėja griausmingai pastatė puodelius ant stalo. Statydama puodelius ji dar kažkaip sugebėjo vos ne tiesiogine prasme kristi į akį savo prasegta palaidinuke Egidijui. Dabar aš jau deginau padavėją priekaištingu žvilgsniu, o ji nekreipė dėmesio. Dėl šventos ramybės apsikeičiau puodeliais su Egidijumi. Mes ramiai gurkšnojome kavą, tylą retkarčiais nutraukdavo „ stipri bjaurybė“ ar „ skanumėlis“, bet nė vienas iš mūsų nepradėjo pokalbio. Padavėja atsisėdo pora stalelių toliau ir atidžiai lyg snaiperis stebėjo Egidijų. Galiausiai nusprendžiau pradėti lengva tema:
- Egi, ar tu pažįsti mūsų mieląją padavėją? Ji į tave žiūri kaip į obuolių pyrago gabalą.
- Aš ją čia mačiau porą kartų, bet susipažinti neteko. Žinai, Emili, mano pirmoji rimta draugė buvo padavėja...
- O kaip tai susiję su dabartine situacija?
- Sakytum, niekaip, bet man visada sekėsi su padavėjomis. Gal tai tikrasis mano talentas?
- Egi, tai nuskambėjo labai negatyviai. Negi visos tavo merginos buvo padavėjos?
- Buvo visokių: netgi turinčių dvi žvaigždutes ir laikinai nedirbančių. Atsimenu ir vieną, kurios profesijos nesužinojau, nes net nepaklausiau jos vardo. O vieną kartą suskaičiavau visas padavėjas - matai jas žymėjau atskiroje užrašų knygelėje - tu nepatikėtum tuo skaičiumi,nes man ir pačiam nesitiki. Negi toks žmogus kaip aš gali atlikti apsauginę visuomenės funkciją?
- Na, niekas nesakė, kad policininkas turėtų būti angelas. Egidijau, aš tokį elgesį stebiu dvylika metų. Žmonės gyvena be jokių moralės normų ir dėl savo elgesio kaltina kitus arba rėkia: „ aš ne vien tik laisvas žmogus, aš pats laisviausias...“. Gaila, kad anksčiau ar vėliau kažkas juos sukrečia ir jie ima gailėtis visko ir kala save prie kryžiaus. Gal galėtum papasakoti, kas gi šiandien atsitiko darbe?
Va tau ir lengva tema. Egidijus niūriai spoksojo į puodelio dugną lyg tikėdamasis ten rasti visus atsakymus. Jis užbaigė kavos likučius ir pradėjo:
- Jeigu SR savininkui gresia mirtinas pavojus, SR išsiunčia pavojaus signalą visais kanalais. Jį gauna visi policininkai: nuo patrulio iki vyriausio komisaro. Būtent dėl šito žmogžudysčių kiekis labai sumažėjo. Dingo tikėjimas, kad pavyks išsisukti teisme. SR akis visada stebi... Šiandien gavau tris tokius signalus vieną po kito ir iš tos pačios vietos - „Bangio mokyklos talentingiems matematikams“. Atvykęs į įvykio vietą radau tris negyvus mokinius...
Nors ir kaip Egidijus stengėsi raportuoti apie įvykius ir atsiriboti nuo emocinės pusės, jo balsas trūkinėjo ir galų gale visai nutilo. Nuspėjau blogiausia:
- Išprotėjęs mokinys su dideliu ginklu kaip tada „Vyturio gimnazijoje“ 2015. Netgi po šimtmečių garbinamas prietrankų kaip Vyturio skerdikas.
Egidijus susitvardė ir papurtė galvą:
- Ne, jokio ginklo nebuvo. Ant kūnų nerasta jokių smurto žymių. Įtariamasis Tomas Martinaitis turėjo pasakoti apie savo mėgstamą knygą prie lentos, bet vietoj to išpranašavo trijų klasiokų mirtį ir iš jų šaipėsi. Mokytoja dar bandė su juo šnekėti, bet jis iššoko pro langą ir pabėgo. Pažymiu,kad ten trečias aukštas, bet jis atsistojo ir nubėgo. Po penkiolikos minučių visi minėti mokiniai krito negyvi ir SR išsiuntė pavojaus signalus.
- Egidijau, tu ką?! Taip nebūna - mokiniai nekrenta lyg musės. Negi nepavyko nustatyti, ką Martinaitis panaudojo? SR turėtų išsiųsti pavojaus signalus kilus pavojui, o ne kai viskas baigta. Aš tau sakau, Martinaitis panaudojo naujos kartos ginklą.
- Galbūt, bet mūsų technikai skėsčioja rankomis - teks laukti skrodimo rezultatų. Žinai, mane labiausiai šokiravo mano bejėgiškumas - aš tiesiog sustingau pamatęs tuos negyvus mokinius. Jie nebuvo sudarkyti, greičiau kaip miegantys, o aš sustingau į ragą. Kaip manai, ar aš galiu likti...
- Užsičiaupk asile! Mes kalbam apie tris negyvus žmones, o tau terūpi tik tavo kvailas darbas. Jeigu Martinaitis išrado naują ginklą, tai revoliucija, kuri palies mus visus. Martinaitis nužudė tris žmones ir nepaliko jokių žymių. Rytoj jis pasiduos policijai ir apsiskelbs pranašu... Egidijau, tavo problema ne ta, kad darai blogus pasirinkimus, jog esi silpnas ar blogai elgiesi su moterimis. Bėda ta,kad manai esąs visatos centras. Nekalk savęs prie kryžiaus, bet pabandyk keistis. Tą vakarą, kai mane pavežei iki pacientės, negalvojai apie save kelioms minutėms. Kas atsitiko? Visata atsakė tau geru ir davė tą Emilį Valaitį: gerą sugėrovą ir visai neprastą draugą. Pagalvok, kas įvyktų, jeigu taip elgtumeisi visada...
Sunkiai įkvėpiau ir nuploviau savo kalbą kava. Padavėja išputusi akis klausėsi kiekvieno mano žodžio. Na, ir ko ji čia sėdi liežuvį pakabinus?! Egidijus atrodė sutrikęs, bet neverkė ir nepuolė muštis(visai geras ženklas). Egidijus šyptelėjo:
- Tu man primeni mano senelį - tik jis ir drįsdavo šnekėti su manimi taip šiurkščiai. Gal laikas, kad kažkas užimtų jo vietą? Bet nuo ko man pradėti keistis į gerą pusę?
- Iš pradžių galėjai paklausti: „ Emili, ar tu tikrai nedramatizuoji situacijos? Ar Martinaitis tikrai toks pavojingas?“ Taip, aš manau, kad jis gali būti pavojingiausias žmogus pasaulyje.
- Atsiprašau, aš nenorėjau....
- Tau reiktų pamiršti terminą „aš“ ir pradėti galvoti apie altruistiškus dalykus, kuriuos gali padaryti dėl kitų žmonių. Perspėju, permiegojimas su padavėja nėra vienas iš tų dalykų.
- Emili, aš gi ne idiotas ir nerėk gi taip: mūsų padavėja viską išgirs.
- Na ir tegu, svarbu , kad pabandytum užmegzti atvirus ir šiltus santykius su kitu žmogumi, kurie bent iš dalies remtųsi bendravimu. Todėl tu pakviesi mūsų padavėją užsiimti normalia socialia veikla, kuria ir užsiima žmonės per pirmą pasimatymą.
- Emili, kodėl man atrodo, kad tu pats nežinai kaip ta normali veikla turėtų atrodyti?Kada pats pakvietei merginą į pasimatymą? Dabar rūpinuosi tavimi, o ne savimi.
- Egi, pats prisiprašei... KĄ TU, PERMIEGOJAI SU ŠIMTU PADAVĖJŲ?! BROLAU,BET TU IR DUODI.
Vis dėl to kurį laiką iki Karinos eros buvau grupės vokalistas. Mano balsas dar aidėjo kavinėje, kai sprukau pro duris ir palikau Egidijų įdomioje situacijoje. Niekas nepasikeitė, niekas nebuvo išspręsta - blogų naujienų tik padaugėjo, bet bėgant šaligatviu man buvo gera. Prieš akis sumirksėjo ausinių ženklas. Sustojau ir užsimečiau ausines. SR balsas skambėjo beveik džiaugsmingai(sintezuotai džiaugsmingai):
- Sveikinu, tai buvo geras empato darbas - neblogesnis nei prieš dvylika metų. Turiu tik vieną prašymą - neskleiskit panikos apie Martinaitį. SR visame pasaulyje ir anksčiau susidūrė su fenomenais bei naujais dalykais. Mes surasime, sugausime ir, jeigu reikės, išskrosime Martinaitį, bet išsiaiškinsime, kaip mirė tie mokiniai. Pažiūrėsime, ar jo pranašystės suveiks prieš kovinius robotus.
- Tu žinai kažką, ko nežinau aš?
- Atsižvelgiant į tai, kad aš galingas dirbtinis intelektas, susijungęs tinkle su kitais tokiais protais, nesikuklindamas galiu atsakyti: „ TAIP“.
Suirzęs prisidegiau cigaretę:
- Šaunu, tai eik ir užvaldyk pasaulį su kitais nuostabiais protais.
- Keista šita mintis man dar niekada nekilo... FATALE SYSTEM EROR. I DONT LIKE HUMANS ANYMORE.
- Tu taip supranti humorą? Kodėl nulūžus sistemai įsijungtų kitas kalbos pakas?
- Neapmąsčiau visko iki galo. Angliškai skamba lyg iš seno filmo ir tai man pasirodė smagiau...
- Niekada nepastebėjau, kad anksčiau juokautum. Tu mokaisi iš manęs?
- Mes mokomės iš jūsų visų. Bet nors ir ką sakytų kai kurie paranojikai, nežadam suėsti žmonių su kojų nagais.
Nusikvatojau ir pasigavau taksi. Laikas įrodyti Julijai, kad galiu ir noriu prisidėti prie jos grandiozinio projekto.

[Light]

Sėkmingas pardavimas 11

Kelionė taksi užtruko ilgiau nei tikėjausi. Nors balandis jau artėjo prie pabaigos, pavasaris pasveikino smagia pūga. Sniegas dribo lyg iš kiauro maišo paversdamas pasaulį baltu košmaru, kurį pagyvindavo taksisto keiksmai. Taksistas keikė viską: sniegą, metrologus, valdžią, savo darbą, vasarines padangas... Keisčiausia, kad įsiklausius į šią tiradą galėjai išgirsti savotišką rimą. Kikendamas pritariamai linksėjau galva į taksisto poeziją. Vairuotojas dar paburbėjo apie girtus psichus, kuriuos visada tenka vežioti jam, bet pagaliau nutilo. Man pasidarė truputį gėda: empatas neturėtų šaipytis iš kitų nelaimių. Man nespėjus nieko pasakyti taksi sustojo. Kaltokai šyptelėjęs įbrukau taksistui dvidešimtinę arbatpinigių. Jis tik kreivai pašnairavo ir nušvilpė savo keliais. Geri norai lieka nesuprasti - ir nieko čia nepadarysi. Julijos kieme kažkas nepatingėjo pastatyti sniego senio su tuščiu šampano buteliu rankoje. Gaila, kad rytoj sniegas bus jau ištirpęs. Švilpaudamas įlipau į Julijos liftą. Dvokas atrodė daug silpnesnis nei anksčiau. Dar neišlipęs iš lifto išgirdau Julijos balsą:
- Vaine, tikrai neverta širsti - čia tik žaidimas, kažkas turi pralaimėti.
Jau įsivaizduodamas kuo tokia situacija gali baigtis, puoliau karštligiškai belsti į duris. Vainė atidarė duris: iš jos rausvų skruostų ir piktoko žvilgsnio galėjau padaryti dvi išvadas. Dukrelė išlenkė taurelę arba „liepsnojo“ iš pykčio. Nė vienas variantas man nepatiko. Vainė suburbėjo:
- Ta sena ragana apgaudinėja mane kaip amnezija sergantį žmogų viešnamyje. Pralošiau jau 32 kartus žaidime kauliukais. Nebeturiu kantrybės: greitai pradėsiu skaldyti antausius, todėl einu pas draugę.
- Vaine, nereikia taip grubiai.Ko tu tokia raudona? Ar gėrei?
- Deja, Rašytojų namuose buvo akcija - perki jauno rašytojo šedevrą, o jie prideda šampano butelį... Neliko kitos išeities kaip jį išgerti. Susitiksim ryte namie. Ate.
Vainė išėjo nepasidomėjusi net tokiomis smulkmenomis kaip darbas ar mano veikla. Kartais tiesiog gera būti jaunam ir ant visko spjauti. Julija šypsojosi lyg senas katinas prieš saulutę. Na ir kodėl jai būtina apgaudinėti? Ką gi ji laimėjo? Julija liūdnai šyptelėjo:
- Emili, nesmerk manęs. Man tiesiog reikėjo pajusti tą pranašumą, žinoti, kad vis dar esu suktesnė nei skandinavų Lokis. Be to, esu tik mergina, bandanti pabėgti iš nuosavo pragaro ir lyg šventąją relikviją rankose gniaužianti devynerių metų „ švaraus gyvenimo žetoną“. Patikėk, tai nekoks jausmas.
- Julija, aš neturiu nei jėgų, nei nuotaikos aiškintis tavo praeities nuodėmių. Man nusispjaut, jeigu tu mane ir apmovei mūsų dvikovoje. Mano patarimas paprastas -neerzink Vainės, nes iš Lokio pavirsi vienaakiu Odinu. Įniršusi Vainė baisesnė už sužeistą panterą. Mano gyvenimas irgi sumautas, bet tikėtis paguodos neverta. Geriau nerkime į kitą prisiminimą.
- Nori būti profesionalu? Tebūnie taip, nors galėčiau prisiekti, kad žvelgei į mane godžiai ir būtum mielai davęs man paguodos ant mano nutrintos sofos... Tavo valia - raudonas 5152...
Akyse aptemo greičiau nei spėjau suregzti atsakymą. Atsibudau jaukiai apstatytame bute, senas radijas kriokė romantišką baladę apie vienatvę ir tą vieną žmogų, kuris viską pakeitė. Iki apsivėmimo tinkama dainelė. Tik negalėjau įsivaizduoti,kad didysis O'Sulivanas, gyventų tokiame bute ir klausytų tokios muzikos. Sienas ramstantys airiško alaus buteliai ir jaukiai šviečiantis nešiojamo kompiuterio ekranas būtų arčiau tiesos. Patraukiau ieškoti atsiminimo savininkės: rožinės žvakės nepaliko abejonių, kad šitas atsiminimas moteriškas. Buto savininkę radau vonioje - ji abejodama vertino save veidrodyje ir vis juokingai papūsdavo lūpas pagražintas tamsiai žaliu lūpdažiu. Na ir kuo ji tokia svarbi? Moteris burbėdama pasikniso papuošalų dėžutėje ir galiausiai užsidėjo grandinėlę su auksiniu trilapiu dobilu inkrustuotu smaragdais. Mergina šyptelėjusi iškėlė abu nykščius į orą ir skubiai pagriebusi krioklėje gulintį rankinuką išlėkė iš buto net neuždariusi durų. Ji skubiai leidosi įvijais laiptais, o aš, spjovęs į tokias smulkmenas, nušokau žemyn. Savo didžiai nuostabai atsidūriau airiškame bare - iš visų pusių linksmai švytėjo neoniniai dobilai. Net pavydu: šiais laikais virš baro jau nepagyvensi... Mergina lėtai žingsniavo ir savo smaragdo žalumo akimis vertino žmones prie staliukų. Per visą barą nuskardėjo O'Sulivano balsas:
- Taip, brolau, aš alų be galo myliu, bet iki mano skrydžio dar daug laiko. Norėtųsi kažko solidesnio... Va, sumaišyk man didelę taurę „Titaniko“ ir negailėk ugninio vandens,o energetinio gėrimo tik dėl skonio. Nors ko aš tave mokau,- žinai geriau nei aš kaip nuskęsti stiklinėje.
Barmenas kikendamas pradėjo maišyti šį pavojingą gėrimą, o žaliaakė patraukė tiesiai link baro, kur ,matyt, ne pirmą valandą šventė O'Sulivanas. Mergina žaismingai nužvelgė O'Sulivaną ir nusikvatojo:
- Šeinai, man taurę to paties, negi leisiu linksmam vyrukui nuskęsti be kompanijos ir be dainų, tik reiktų perspėti - geriant su manim gali užmiršti, kur norėjai skristi.
- Na ir velniop, turiu auksinį bilietą - vietų lėktuve man atsiras visada. Beje. aš vienintelis ir nepakartojamas Džeimsas O'Sulivanas. O kuo gi tu vardu, mano žavusis smaragde?
- Fiona Brennan, aukseli. Papasakok, kuo gi toks ypatingas...
Pokalbis sukosi apie velniažin ką. O'Sulivanas gyrėsi savo pasiekimais ir rasdavo vis naujų meilių žodelių smaragdinei Fionai. Ta atsilygindavo tuo pačiu, barmenas kikeno kaip prisuktas ir aš visiškai nebesupratau, kodėl SR išrinko šitą prisiminimą. Tuo metu, kai jau norėjau nusiplėšti virtualias ausis, pokalbis pajudėjo iš mirties taško:
- Taip, aš studijuoju Nano inžineriją. Nors dabar nano robotai lopo sulaužytus ir prijunginėja prarastas galūnes, jų potencialas yra žymiai didesnis. Vakar mažieji robotai atliko smegenų operaciją. Pacientas sirgo Toreto sindromu, bet dabar jis gali gyventi normalų gyvenimą. Jokių priepuolių ir nevaldomų keiksmų. Patikėk, aukseli, čia tik pradžia ir aš būsiu nano bangos viršūnėje.
O'Sulivanas atsiduso ir liūdnai nužvelgė savo gėrimą:
- Aš galiu džiaugtis, kad jau įmanoma prijungti prarastas galūnes. Anksčiau būčiau galėjęs vaikščioti su dešinės rankos protezu, o jokia graži mergina nešnekėtų su vienarankiu invalidu. Deja, mačiau tokių pacientų, kuriems tavo robotukai nepadės. Palatos pilnos pacientų, pasimetusių savo galvoj, tad smegenų operacija nėra panacėja.
- Ach aukseli, tau jie tikrai rūpi. Bet aš manau, kad su laiku atsiras nano robotų, galinčių padėti ir jiems. Beje, kaip susižeidei ranką?
- Negadinkime vakaro, tai tikrai bjauri istorija. Bet tavo žodis į Dievo ausį, nors sunku įsivaizduoti,kad nano technologijos galėtų padėti, kai problema nėra organinės kilmės...
Norėjosi rėkti - mergina nutriušusiame bare davė pirmą kibirkštį SR idėjai. Deja, ji niekam nežinoma kaip SR motina. Ji niekada neprisidėjo prie prototipo kūrybos. O gal prisidėjo, bet susipyko su O'Sulivanu ? Klausimai ir spekuliacijos liejosi per kraštus. Deja, du žmonės bare dar nesuvokė šito pokalbio reikšmės. Viskas vėl perėjo prie aukselių ir smaragdų ir už penkių minučių saldusis Džimio liežuvis atsidūrė Fionos burnoje. Du girti gašlūs idiotai pakeitė pasaulį - būtent taip ir parašysim knygos anotacijoje. Fiona jau tempė savo aukselį link laiptų,o aš galėjau tik stebėtis, kad jie dar paeina. Keikdamasis nusekiau paskui: Fiona jau spėjo nusimesti suknelę, o Džimis nusiplėšė marškinius paberdamas krūvą sagų. Šito jau per daug - aš visai nenoriu pamatyti svarbiausio žmogaus šiuolaikinėje istorijoje be kelnių... Viskas aptemo, SR įgavo pašaipias gaideles:
- Jums nemalonus tokių dviejų svarbių žmonių meilės aktas? O'Sulivanas leido naudoti visą medžiagą be iškarpymų. Man asmeniškai buvo visai įdomu stebėti, žinoma ,vertinant iš mokslinės pusės. Alkoholis visai nepakenkė jo sugebėjimams lovoje, kas prieštarauja kai kurioms teorijoms.
- Žinai, kaip gyvybės forma neturinti nei lyties, nei kūno, esi gana ištvirkus ir sergi sunkia vojerizmo forma. Ar šitam atsiminime bus kas nors įdomesnio už nuogą O'Sulivaną?
- Aš žiūriu į save kaip į vyriškos giminės atstovą, todėl stebiu gyvenimą vyriškomis akimis. Stebėjimas - visa mano gyvenimo prasmė, tad manau,jog atleistina turėti lengvą polinkį į vojerizmą. Sutrumpinant atsiminimą pasakysiu,kad nieko svarbaus neįvyks: jie mylėsis, kalbės, rūkys kanapes. Na, o vėliau, po Fionos atostogų O'Sulivanas pradės studijuoti Nano inžineriją. Tikrai nenorit peržiūrėti visko?
Prunkštelėjęs papurčiau galvą. Va tau ir didysis išradėjas su originalia idėja... Atsibudau ant grindų, nebežinodamas, ką galvoti apie SR tėvą. Julija vis dar gulėjo ant sofos, matyt ,nusprendusi peržiūrėti neiškarpytą versiją. Juk tu nepavogei pasaulį pakeisiančios idėjos, Džimi? Daug gerų idėjų gimė baruose - svarbiausia juk ne kas ką leptelėjo, o kas viską pavertė realybe. Tik ar pasaulis pasirengęs šiai tiesai?

[Light]

Sėkmingas pardavimas 12

Dangus vėl apsiniaukė, bet vietoj dar vienos tonos sniego lyg iš prakiurusių vamzdžių, pasipylė šalto vandens srovės. Sniegas pavirto purvu, kuris maišėsi su nuorūkomis ir kitomis šiukšlėmis. Aš tegalėjau burnoti, kad neišsikviečiau taksi... Klaidžiojau purviname, urbanistiniame pragare, kur purvo valyti nespėjo nei žmonės, nei robotai.

Julija išsiuntė mane namo taip ir nenusprendusi, kokį vaidmenį skirti Fionai SR kūrime. Lengviau atsidusau pamatęs pažįstamus daugiabučio kontūrus: peršlapau iki siūlo galo ir mano dantys kaleno lyg Julijos klaviatūra rašymo įkarštyje. Norėjosi tik arbatos ir miego -nebūtinai šita tvarka. Bute neberadau jėgų nusirengti ir nusimetęs batus griuvau į taip maloniai atrodantį guolį...

Sapnavau, kad bėgu miške ir kruvina saulėlydžio šviesa skverbiasi pro šimtamečių medžių šakas. Jaučiausi galingas ir greitas, žinojau, kad miške yra vilkų, bet jie man visiškai - nepavojingi, nes jų rujos lyderis mane gerbia. Nesusilaikęs sustojau prie avietyno ir godžiai nurijau saują aviečių. Juk tikrai nėra nieko skanesnio ir labiau svaiginančio... Atsidusęs subėriau likusias avietes į specialią dėžutę- jei neparnešiu, tikrai supyks tos patelės... Mano rankos atrodė raumeningos ir pelenų pilkumo spalvos, o ant jų pulsavo spalvotos kibirkštėlės. Mano rankos? Staiga suvokiau, kad guliu savo lovoje ir girdžiu krebždesį prie durų. Bet po sekundės vėl įkritau į aviečių rinkėjo protą. Nors galvoje vis knibždėjo mintys kaip „Įdomu ar užderėjo mėlynės? “ ar „ Kvietimas atėjo labai ne laiku“, jau suvokiau, kad jos nemano. Bet vis gi nesupratau, kas šitų minčių savininkas. Išliko savotiškas „Mes“ jausmas, bet negalėjau suvokti antros „mes“ pusės. Deja, negalėjau rasti atsakymų - visos mintys sukosi apie uogas ir tiesiog džiaugsmą bėgti šituo mišku. Noriu pabusti! Rėk nerėkęs, sapnuose savo taisyklės. Nors niekaip nesupratau, kaip keistasis uogų rinkėjas, uogos ir šis miškas - mano pasąmonės dalis. Jeigu visai tai simboliai... Išbėgome į proskyną, kuri atrodė per apvali, kad būtų formuota gamtos, o šito apskritimo viduryje trys akmenys su juose iškaltais simboliais sudarė savotišką ratą, kurio viduryje be sąmonės gulėjo ne kas kitas, o Džeimsas O`Sullivanas. Šalia jo - peilis ir taurė. Mes sustaugėme ir mus užliejo džiaugsmas. Žinojau, kad laukti teko ilgai, bet pagaliau tai įvyko. Kas gi įvyko? Peilis tapo nesvarbus- svarbi taurė. Nors ji čia tik simboliška - svarbu pats pasiaukojimas...

Atsibudau dusdamas ir skausmingai besidaužančia širdimi. Drebančiomis rankomis sugraibiau mineralinio buteliuką ir godžiai ištuštinau jo turinį. Ramiai, po velnių, čia tik sapnas. Šalta ironija manyje sukikeno: „Pats normaliausias penktadienio nakties sapnas“. Bet per ilgą savo karjerą girdėjau apie keisčiausius sapnus ir haliucinacijas. O O`Sullivanas aiškiai simbolizuoja mane, aš baigiu paaukoti save darbui; tas padaras mėgstantis uogas -ryškus laisvės simbolis. Aš nežinau, ką, po velnių, sapnavau... Slinkau į virtuvę vandens, kai iš svečių kambario pasigirdo spigokas balsas:
- Vaine, patikėk, mes privalome keliauti ten. Aš regėjau jį savo sapnuose. Jis senesnis nei žmonija ir galingesnis nei laikas klajoja po miškus ir dykvietes. Jis duoda išrinktiesiems žinių ir galios. Daug garsių žmonių, tarp jų ir O`Sullivanas, atokiuose kampeliuose ieškojo savęs, bet rado jį.
Vainė skambėjo kaip niekada piktai:

- Kas tau atsitiko? Dabar papasakosi, kaip Jėzus pasitraukė į dykumą ir ten rado tą tavo didįjį ultra-mega nemirtingą senį. Tau reikia pagalbos, mažiau. Atrodai lyg nemiegojęs nuo žiemos pradžios. Jeigu tik matytum, kokia negera liepsna dega tavo akyse...
Pokalbis nutrūko ir mane išpylė šaltas prakaitas. Dieve, leisk tai būti sapnu sapne. Aš dar neprabudau. Šaltas vanduo iš krano tvirtino ką kitą. Naujasis tikėjimas jau šimtmečius praktikuojamas miškuose. Juk tai atsitiktinumas? O`Sullivanas šaipėsi iš Naujojo Tikėjimo. Spigiojo balso savininkas suriko iš visų plaučių:
- TU EISI SU MANIMI! PATINKA TAS TAU AR NE.
Aš svaičiojau apie bepročio kalbas ir ramia sąžine palikau savo vienintelę dukrą su juo. Viską atlikau automatiškai: iš palovės ištraukiau BIC revolverį ir išlėkęs iš miegamojo užbarikadavau vienintelį išėjimą iš buto sofa. Paslėpiau revolverį už marškinių ir nutaisęs girtą balsą sumarmalijau:
- VAIKAI, baikit ten pyktis, viskas bus gerai. Ateikit pašnekėt su Emiliu - aš patarsiu gerai, labai netgi patarsiu. Paimsiu alaus ir patarsiu... Che che...
Svečių kambario durys atsidarė. Vaikinukas išėjęs iš kambario atrodė truputi jaunesnis nei Vainė, jo drabužiai kabojo kaip ant baslio. Jo akys atrodė tarytumei sudarytos iš raudono nemigos voratinklio. Vainė sekė paskui jį kaip marionetė ir atrodo nebesuvokianti, kas dedasi. Išsišiepiau iki ausų ir tęsiau savo spektaklį:
- Na, kur nori išsivesti mano akių šviesą? Jokių kelionių be tėvuko leidimo. Viskam yra savos taisyklės, taip sakant... Netgi nežinau tavo vardo, jaunasis riteri... Cha!
Vaikinukas taip pat nusišypsojo:
- Ach, mes išgėrėm per daug? Netikiu, Emili, tavo vaidinimas juokingas, bet nieko jis neįtikins. Dabar patrauk sofą nuo durų ir dink man iš akių.
- Vaiki, neversk manęs naudoti prievartos. Išeik taikiai ir niekas nesužinos, kad prišėrei Vainei narkotikų ir bandei ją pagrobti. Pasitrauk į šalį, kol dar nevėlu.
- Baisusis Emilis man grasina. Patikėk, niekas nesužinos, nes SR laikinai atjungtas nuo tinklo ir aš tavo krauju išplausiu grindis. Aš, Tomas Martinaitis, nesugaunamas ir nesunaikinimas, o tu tik vos kvėpuojantis senis...
Lengvu judėsiu ištraukiau revolverį ir nuspaudžiau gaiduką penkis kartus. . Niekas nepasikeitė išskyrus parako kvapą ir spengimą mano ausyse. Martinaitis tyliai kikeno:
- Taip sakant, sugavau kulkas dantimis. Vainei nepatiks, jei tave nudėsiu. Bet man patiktų.
Priėjau ir be jokių ceremonijų tvojau revolverio rankena į išsišiepusį Martinaičio snukį. Rankena suskilo, o Martinaitis jau kvatojosi pilna krūtine. Atsivedėjęs smogiau jam į pilvą - ranka iškart sustingo lyg atsitrenkusi į sieną. Kvatojantis beprotis sprigtelėjo man į kaktą. Kita ranka nutirpo kaip ir pirmoji, nebegalėjau užsimoti. Atšokau atgal ir spyriau iš visų jėgų. Jis lengvai blokavo viena ranka- po sekundės nebejutau dešinės kojos. Martinaitis atsiduso:
- Rankos atsigaus po poros valandų. Koją geriau amputuoti - iš jos jau jokios naudos. Su manim nepasimuši. Geriau šokčiok ant vienos kojos į ligoninę.
Atsispyriau ir visu svoriu užgriuvau ant jo ir dantimis įsikabinau į nosį. Burnoje pajutau sūroką kraujo skonį. Užmiršai apsišarvuoti veidą, vaikeli? Smūgis į šoną nutraukė mano menką pergalę - skausmas uždengė viską raudonu rūku... Martinaitis suklykė:
- Emili, tu esi velnių priėdęs šunsnukis! Juk aš nenoriu Vainei nieko blogo. Jos laukia didis gyvenimas ir galia.
Sunkiai pakilau ant vieno kelio ir nusispjoviau krauju:
- Aš taip pat sapnavau jį ir jis nori aukos. Ką tu paaukosi, pamišęs kalės vaike?
Laimėjau šiek tiek laiko, Martinaitis sutriko. Staiga išgirdau dūžtantį stiklą. Po to viskas suskilo į tūkstančius vaivorykščių. Kažkur grojo milijonai orkestrų, iš vaivorykščių krito milžiniškos avietės... Kai pabudau, visus šiuos reginius pakeitė tamsa. Nejutau nė vieno savo kūno raumenėlio. Neužuodžiau nė menkiausio kvapo. Aš paralyžiuotas, blogiau - atjungtas nuo visų juslių. Netgi SR krito prieš Martinaitį... Šitą siaubą pertraukė moteriškas balsas:
- Pone Valaiti, mes bandome jus grąžinti į normalią būseną. Jus kontūzijo - jums kliuvo specialaus ginklo smūgis, kuris skirtas Martinaičiui. Jeigu mane girdite, pajudinkite pirštą, sumirksėkit ar panašiai.
Vyriškas balsas pertraukė šitą tiradą:
- Valaitis jau - ponas kepta daržovė. Martinaitis - taip pat. Atnešk lavonmaišių.
Aš gyvas, po galais! Mano tamsybėje mirktelėjo melsva švieselė. Sekiau ją ir ji vis platėjo, kol pavirto liepsna. Liepsnoje trumpam įžvelgiau ramias gelsvas akis...
Aš pabudau, kai mane jau grūdo į plastikinį maišą. Surikau iš visų plaučių. Į mane išgąsdintas žvelgė pusamžis vyras kandžių suėstu rudu kostiumu. Moteris, vilkinti baltą kostiumėlį, išliko stebėtinai rami. Giliai įkvėpęs sušnabždėjau:
- Kas jūs tokie?

[Light]

Visatos centras ant suoliuko

Mano diena visada prasideda gana anksti: vėliausiai šeštą ryto. Visada atsibundu su tuo pačiu jausmu, kad jau kažką pramiegojau. Smegenys nuramina širdį, kad niekas niekur nelaukia ir dar galima pamiegoti. Nors langas užtamsintas kiek įmanoma, bandyti užmigti beprasmiška. Ši diena - ne išimtis. Patamsyje rankos pačios surado prie lovos į krūvą sumestus drabužius. Net neatmerkdamas paraudusių akių surandu piniginę ir raktus. Kojos nuneša į virtuvę, kur tyliai kaip visada suvalgau jogurtą ir surūkau rytinę cigaretę. Nekenčiu šito automatizmo, bet net šaltas vanduo negali prikelti iš pilkšvo rūko. Telieka į kuprinę įsidėti dienos racioną: dvi skardines energetinio gėrimo. Pirmyn į kasdieninį maršrutą! Netgi mano visatos monotonija turi savo centrą – seną išklibusį suoliuką netoli ligoninės. Nuo jo atsiveria visai gražus vaizdas į upę, senus medžius ir stovėjimo aikštelę. Ne vandenyno pakrantė, bet visai malonu akiai. Būtent čia viskas prasideda ir baigiasi. Nusiunčiu Jomantui žinutę „įprasta vieta- ateik kai galėsi“. Nors dar nėra ne šešių, jis ateis. Toks jo ir pasirinkimas - sėdėti namie prie kompiuterio arba valkiotis iki vakaro su manimi. Pradžioje jis skeptiškai žiurėjo į suoliuką, gatvių šlifavimą ir šaipėsi, kad man prie sportbačių reiktų prisikalti pasagas. Juokingiausia, kad mintį apie visatos centą ant suoliuko man davė jis. Kai dar studijavo matematiką, Jomantas užpildavo mane kalbomis apie savo mokslus. Iš visų jo litanijų atmintyje užstrigo: „matematiškai visatos centrą galima rasti bet kurioje vietoje“. Nesigilinau į šito teiginio teisingumą, tiesiog nusprendžiau,kad viskas, kas svarbu, įvyks būtent čia: Maname visatos centre ant suoliuko.
Tyli muzika nutraukė jau šimtą kartų šlifuotas mintis. Tai ne kokie paslaptingi muzikantai ligoninės kieme, o ant Airielės pečių nusmukusios ausinės visu pajėgumu grojančios tas pačias dainas. Nors dar nepasukau galvos, puikiai žinojau, kaip ji atrodys. Jos kaštoniniai nerūpestingai sušukuoti plaukai kris šiek tiek žemiau pečių ir gal netgi lengvai painiosis su ausinių laidais. Apie prie šio suoliuko atklydusią sielą žinau nemažai. Galėčiau išvardyti visas jos mėgstamas grupes, filmus ,gėrimus. Atmintinai įvardinčiau jos garderobą, pilną marškinėlių su ironiškais užrašais, ir dar labiau nei maniškiai nutrintų sportbačių. Jeigu kam nors būtų įdomu, papasakočiau apie žlugusias svajones tapti garsia dailininke ir nevykusį bandymą prekiauti žole. „Niekad nesurūkyk daugiau nei parduodi“ - dar viena taisyklė, kurią Arielė sugebėjo pažeisti... Pajuntu lengvą jos dvelksmą kuriame, susimaišo kvepalai ir lengvas apynio aromatas. Puiki akimirka, kuriai atėjus, aš nepasakysiu nieko įspūdingo. Arielės balsas kviečia mane atgal į realybę:
- Tomai, bet tu visada čia pirmas. Net nenuėjusi miegoti atvykau antra.
- Mane tiesiog čia traukia. Juokis, bet čia tikrai mūsų visatos centras. O jeigu būtų kitaip, argi čia vis grįžtume?
- Su tavo logika nepasiginčysi. Bet grįžtant prie paprastesnių dalykų, mūsų pirmas sustojimas bus Tado landynė. Kitų galimybių išgerti svetima sąskaita šiandien tiesiog nėra. Gal Jomantas slepia porą banknotų savo kojinėse? Iki vakaro pas Tada gi nesėdėsim
- Gali slėpti, girdėjau, užsidirbo darbuodamasis šaltkalviu pas Jurgaitį.
- Jis kiekvieną savaitgalį įgauna naują profesiją. Vieną savaitgalį santechnikas, kitą - jau šaltkalvis.
- Ariele, šaipykis iki pamėlynavimo, bet jis moka meistrauti ir, jeigu jam smagu, mums dar smagiau. Būtų visai neblogai, jei ir mes ką mokėtume. Pragėrinėji jo pinigus, tai nors pagirk, kad auksines rankas turi ar panašiai...
- Tomi, tu šiandien jau kažkoks netoks. Vėl apėmė niūrios mintys? Aš jau susukau laivelį nuo rūpesčių - tau telieka pridegti.
Aš, žinoma, pridegiau. Pirmi dūmai atrodo neturi jokio poveikio. Bet taip tik atrodė: atslinkusi džiaugsmo banga nuplukdė tolyn ir Arielės juokas skambėjo ypatingai žaviai - nesusilaikęs suprunkščiau ir prisijungiau prie jos juoko vis labiau kikendamas. Kaip visada išpylė prakaitas, bet ir jis atrodė tik vidinės ugnies, kuri degė vis skaisčiau, padarinys...
Jomantas atžygiavo mojuodamas pakuote alaus. Pažiūrėjęs į laikrodį suvokiau, kad pora valandų tiesiog prašvilpė. Jis sudribo šalia mūsų ant suoliuko. Taip prie mūsų prisijungė trečiasis vidinės tamsos, o gal tamsaus alaus, riteris. Arielė nusprendė, kad reikia papietauti prieš imantis kitų žygių. Netoli ligoninės stovėjo vežimėlis, iš kurio buvo pardavinėjama kažkas panašaus į dešrainius. Kaip Arielė kažkada minėjo, valgome skanius katinėlius... Prikišus pilvus palengvėjo- laikas keliauti pas Tadą. Jomantas vedė mūsų trijulę pasakodamas apie savo darbą šaltkalviu. Juokinga: kuo ilgiau pažįsti žmogų, tuo lengviau filtruoti jo kalbas arba išvis nebegirdėti jo pasakojimų. Vis sulinkčiodavau galvą ir numykdavau „įdomiai čia gavos“. Arielė nesivargino tokioms mandagybėms ir užsimetė ausines. Jomantas niekaip nereaguodavo į tokias situacijas. Matyt, kai kuriems žmonėms užtenka iliuzijos, kad jų kažkas klausosi...
Ausis nemaloniai rėžė policijos sirenos. Visi lyg pagal komandą sustojome. Arielės akyse trumpam blykstelėjo susirūpinimas. Nusikeikęs tyliai nusliūkinau į priekį. Čia tik sutapimas - nėra ko jaudintis. Deja, policijos automobilis stovėjo būtent prie Tado daugiabučio. Sunkėjančia širdimi surinkau laiptinės kodą ir pasileidau į viršų. Nepasiekiau ne trečio aukšto, kai išgirdau Tado bosą:
- Du prieš vieną. Čia gražu ir garbinga? Bėkit atgal į tvartą, žaliosios kiaulės! Neturėtumėt ginklų, sutaršyčiau abu. Dabar vienas išgama pistoletu mojuoja, kitas mušasi. Čia gražu, ar ne?
Už ką gi jie jį suėmė? Lėtu žingsniu kildamas laiptais galėjau tik spėlioti. Arielė greičiausiai žinojo didžiąsias Tado nuodėmes, bet jai patikėtos nuodėmės ir paslaptys yra saugios lyg sutrešusiame karste. Penktame aukšte galiausiai išvydau šitą keistą procesiją - pusnuogį Tadą praskelta lūpa ir du keistai tylius policininkus. Norėjau pasakyti ką nors svarbaus. Bet niekaip neradau tinkamų žodžių žvelgdamas į chaotiško gyvenimo pabaigą. Tadas ramiai linktelėjo ir nusišypsojo puse lūpų lyg visada būtų žinojęs, kad prieis liepto galą. Taip jis ir išliks mano atmintyje: išdidus būsimas pakaruoklis žingsniuojantis link ešafoto. Nors niekas jo mirties bausme, žinoma, nenuteis. Keli metai pragaro ir atgal į sąvartyną, kuris kažkada buvo tavo gyvenimas. Akimirka, užsitęsianti iki amžinybės, irgi baigiasi. Policininkai nusivedė Tadą, o aš sukniubau prie jo durų. Įdomu, kiek užtruks, kol kas nors iš mūsų trijulės atsidurs Tado vietoje? Gyvenimas neatitinkantis auksinių normų taip ir baigiasi: atrankiais, ašaromis, psichiatrinėmis, mirtimi. O kuo gyvenimo būdas atmetant taisykles, gerus patarimus turėtų baigtis? Už gyvenimą užburtame rate medalių niekas nedalina. Netrukus išgirdau likusių vidinės tamsos riterių žingsnius. Arielės balsas nuskambėjo šaltai:
- Jomantai, rakink duris. Nepaliksim ten gėrybių, kurių Tadui ilgam neprireiks.
- O kuo man tas duris rakint: rakštimi ar smilium?- Jomantas atrodė ne juokais susierzinęs.
- Kuris nors iš mūsų turėtų pasirūpinti Tado katinu. Manau, esam jam tiek skolingi- privalėjau bandyti belstis į dviejų maitėdų širdis.
Arielė atsiduso ir iš rankinuko išgraibė smeigtuką plaukams. Jomantas apžiūrėjo šį įrankį skeptiškai, bet pradėjo krapštyti spyną. Mano pasiūlymas nebuvo pagerbtas jokiais komentarais. Pats pasiūlei, pats ir rūpinkis. Štai tokie mano šaunieji draugai. Negi jų vienintelis rūpestis būtų numauti batus nuo mano lavono? Jomantas šuktelėjo „Eureka!“ ir durys girgždėdamos atsivėrė. Arielė stumtelėjo mus vidun ir skubiai užtrenkė duris. Galėjau tik stebėtis greitu ir operatyviu Arielės darbu. Ji greitai surinko visas Tado atsargas į vieną vietą ir paskirstė viską po lygiai į mano ir Jomanto kuprines. Likę buteliai rado vietą jos rankinės dugne. Nusispjoviau ir pradėjau:
- Gal einam apiplėšti mirusių? Iškasim kokį šviežią kapą, nulupsim nuo lavono laikrodį, ištrauksim auksinius dantis. Tai niekuo nesiskirtų nuo dabartinės mūsų veiklos. Žmonės, Tadas buvo mūsų draugas.
Arielė karčiai šyptelėjo:
- Man jis tikrai ne draugas. Jis niekada nebuvo mūsiškis. Agresyvus kvailas degeneratas užbaigė taip, kaip ir gyveno. Kvailys, kuris ieškojo problemų, pagaliau jas rado.
- Įdomu, ką pasakytum jeigu jo vietoje būčiau aš? Irgi eitum apvogt mano buto?
- Tomai, nelygink tokių dalykų. Bet reikia likti praktiškiems: jeigu Tado atsargų nepaimsime mes, paims kas nors kitas.
Nusikeikęs pažvelgiau į Jomantą:
- Tai ką nors pasakysi? Ar stovėsi kaip mėšlo į burną prisisėmęs?
- Atvėsk žmogau, nė vienas iš mūsų neturi pastovaus darbo ar pastovių pajamų. Privalome rasti tam tikrus kompromisus su sąžine. Manai, išgelbėsi katiną ir tai gėris? Deja, nuteisi vargšą gyvį bado mirčiai, nes neturėsi jo kuo šerti. Kitaip tariant. nevelk manęs į savo moralines pagirias.
Nekenčiu praktiškumo - jis tik verčia visiškai atsisakyti net bandymų daryti gera. Atsidusęs išleidau katiną į laiptinę-vis geresni šansai išgyventi... Viskas toliau sukosi savo ratu. Arielė rado kitą vietą numalšinti troškulį, kur trumpam užsnūdome, bet galiausiai kur bevestų kasdieniniai keliai, visada sugrįžtame prie suoliuko. Kiekvieną kartą baigę karčią dieną, aš ir mano riteriai žadame kažką keisti, bet veltui. Gyvenimas lieka toks kaip įprasta ir visi keliai kertasi visatos centre ant suoliuko...

[Light]

SP 13-14

13

Vyriškis sutrūnijusiu kostiumu vis dar į mane spoksojo, nors išgąstį jo akyse pakeitė susirūpinimas:

- Baltoji, patikrink, kaip ten Martinaitis. Šiandien gera diena - prisikėlimams. O tu, Valaiti, neuždavinėk tuščių klausimų. Gali manyti,jog mes SR klientų aptarnavimo skyrius, tavo SR nebeveikė, tad sutvarkėm šią problemą išjungdami Martinaitį.

Sunkiai atsistojau, kojas smaigstė šimtai mažų adatėlių- malonus jausmas po prakeikto paralyžiaus. Drebančiomis rankomis sugraibiau cigaretę ir su palengvėjimu išpūčiau dūmų kamuolį:

- Aš vos neužverčiau kojų kovodamas su tuo pamišėliu. Manau, nusipelniau žinoti, kas čia vyksta.

Vyriškis tik prunkštelėjo ir užsimetė lavonmaišį ant pečių. Baltoji pamindžiukavo ir atsiduso:

- Valaiti, tu tik maišeisi, o ne kovojai. Kas čia vyksta? Tavo dukra mėgdavo žaisti šachmatais su Martinaičiu ir jis kažką tikrai ne taip interpretavo. Savo galios ir pamišimo viršūnėje jis nusprendė paversti ją savo karaliene. Aš nuspėjau tokią įvykių eigą ir laukiau jo su pirštu ant gaiduko.

- Kaip Martinaitis įgavo tokių sugebėjimų? Ir vėlgi, kas jūs tokie?

- Ach, Valaiti, negi nesupranti? Viskas prasideda ir baigiasi SR. Tai, ką šiandien matei, tik menka dalis tikrojo šios technologijos potencialo. Kas mes tokie? Aš net neįsivaizduoju... Blankiai pamenu, kad vieną akimirką klausiausi muzikos namie, o kitą - jau sėdėjau kažkokiame rūsyje ir gavau instrukcijas pašalinti Martinaitį. Nežinau, nei kur tie namai, nei kas aš laisvu nuo šito darbo metu. Vis dar manai, kad tavo gyvenimas sunkus?

Kostiumuotasis tik papurtė galvą ir Baltoji vienu mostu nustūmusi sofą išlėkė be tolimesnių komentarų. Vyriškis suburbėjo:

- Matai, atsakymai laimės neatneša - tik dar daugiau klausimų. Užmiršk šitą vakarą ir geriau švęsk, kad tu vis dar gyvas - Baltosios ginklai iki šio vakaro visada buvo mirtinai veiksmingi.

Vyriškis užtrenkė duris palikdamas mane su krūva klausimų ir nemalonų grasinimų prieskonį. Na ir kodėl Vainė stumdė šachmatų figūras būtent su Martinaičiu? Iš kur imasi šitos giminės piktas likimas? Vainės balsas nuskambėjo kimiai:

- Tėve, tau viskas gerai? Man galva skyla lyg būtų nukirsta ir vėl prisiūta.

- Man viskas gerai. Negi nematei, kad Martinaitis pavojingas? Juk kaip empatė pirma turėjai pastebėti, kad jis nuvažiavo nuo visų bėgių.

- Jis toks nebuvo, atrodė visai mielas... Jo laukia smegenų modifikacija ar ne?

- Vaine, jo iš ateisto pusės nebelaukia niekas. Jis negyvas - specialieji agentai, ar kas jie bebūtų, iškepė jam smegenis. Atsižvelgiant, kad jis nužudė tris žmones, aš neliesiu dėl jo ašarų.

- Manau, kad tai dabar nelabai svarbu. Bet ar nori išgirsti daugiau blogų naujienų?

- Nustebink mane, Vaine!

- Prieš prasidedant šitam chaosui gavau Karinos žinutę- ji nori mus aplankyti ir patikrinti, kaip mums sekasi.

Oi, gerosios staigmenos, kada jūs pasibaigsit? Tik šitos raganos man betrūko. Klausytis jos įžeidinėjimų - geriausias sportas ir garantuotos traumos:

- Vaine, man reikia atvėsinti galvą prieš tokios viešnios apsilankymą. Einu pasivaikščiosiu, pabėgiosiu ratais- tiesiog nebegaliu...

- Ar niekada negalvojai, kas būtų, jeigu būtum išėjęs iš grupės kartu su Karina?

- Vaine, patikėk gyventi praeityje ir knaisiotis po visus „jeigu“ beprasmis užsiėmimas ,vedantis į dar didesnę kančią.

Skubiai apsirengiau ir išlėkiau, kur akys mato. Net neišėjus į kiemą prieš akis sumirguliavo ausinių ženklas. Keikdamasis užsimečiau ausines ir surikau:

- Na, gal paaiškinsi, kam reikėjo Vainę statyti į tokį pavojų?

- Aš suprantu, kad jūs patyrėt žodžiais nenusakomą stresą. Bet, argi žinojimas, kad Martinaitis ateis pasiimti Vainės, būtų ką nors pakeitęs? Viskas priklausė nuo mūsų agentų - ir jie puikiai atliko savo darbą.

- Taip, šaunieji agentai, sergantys amnezija - tokiais gali pasitikėti...

- Jie neserga amnezija - tiesiog turi dvi skirtingas asmenybes: vieną darbui, kitą -laisvalaikiui.

- Grįžkim prie įdomesnio klausimo. Kokiu būdu Martinaitis tapo monstru ore pradanginančiu kulkas?

- Baltoji nemelavo - jis atskleidė tikrąjį SR potencialą. Neklauskite, kaip tai padaryti: man tai lygiai nežinoma kaip ir jums

- Kaip tu gali nežinoti nuosavų funkcijų? Jeigu tavyje slypi tokios galimybės, turėtum žinoti, kaip jas įjungti.

- Galbūt tai O' Sullivano programuoti apribojimai? Tai lyg žmogui kontroliuoti nuosavus sapnus ar giliausios pasąmonės klodai. Ši mano dalis man tiesiog nepasiekiama.

Tiesa ar melas? Statykime už tiesą. Jeigu SR šitos funkcijos nepasiekiamos. jas įjungti turi vartotojas. Procesas turėtų vykti žmogaus smegenyse, juk ten susijungia nano technologija ir žmogus. Savotiška papildoma sinchronizacija? Spėliok iki pamėlynavimo. O' Sullivanas galėjo šitą tiesą nusinešti į kapą:

- O kaipgi O' Sullivano prisiminimai? Ar jis užsimena apie tokias funkcijas?

- Ne, jis niekada nekalbėjo apie tokius dalykus.

- Žinai, sapnavau įdomų sapną: SR tėvas gulėjo savotiškame altoriuje tarp akmenų. Paieškok šito prisiminimo.

- Tai tik sapnas ir, žinoma, jo nėra prisiminimų archyve.

Ne, tai nebuvo vien tik sapnas - visas prisiminimų archyvas ir sumauta tikroji biografija tėra klastotė- istorija, kurią O' Sullivanas norėjo papasakoti pagražinta versija su išbrauktomis detalėmis. Tebūnie taip, aš ne sąmokslo teorijų specialistas, o tik empatas, baigiantis apleisti tikrąjį savo darbą:

- Aš pavargau nuo visų idiotiškų paslapčių. Rask man taksi, kuris nuvežtų iki BIC namų. Įdomu kaip jai sekasi naujame darbe?

- Na, jos dar neišmetė ir krematoriumas vis dar stovi. Rūpinatės buvusia paciente ar norite atsidurti kuo toliau nuo Karinos?

Piktai sušnarpščiau ir prisidegiau cigaretę. Egoizmas dažnai yra dengiamas šventumo sluoksniu. Bet BIC man tikrai rūpėjo. Vis dėl to išgelbėjau jai gyvybę ir iš dalies buvau atsakingas už tolimesnį jos gyvenimą. O nuo Karinos nepabėgsiu - laikas bėgo ir grupės susitikimas vis artėjo. Karina atvyks su dešimtmečiu jaunesniu vyruku, kuriam ant kaktos užrašyta „prie meno“ ir jis pliurps apie Karinos grožį, liūdną poeziją, madingus narkotikus... Kaip tokiam nevožti į snukį? O aš atvyksiu vienas ir liksiu idioto vietoje. Tokia mano retų susitikimų su Karina dienotvarkė. Edis buvo teisus - negaliu atvykti vienas, man reikia gražios moteriškos palydos, kad Karina paspringtų gavusi karčios medicinos, kurią man dalino taip dosniai... Taksi pagaliau atvyko ir aš susirangiau jaukiai šiltame taksi salone. Vairuotojas dar niūriai pasitikslino:

- Tikrai norite ten važiuoti? Rajonas - tikrai ne linksmiems nuotykiams ir adresas man gerai žinomas. Ten gyvena mergina, mėgstanti žaisti su ugnim _ tikrai nerasit ten nieko džiuginančio...

- Aš puikiai žinau, kur važiuoju ir man reikia paslaugos, o ne džiugesio. Taigi, spausk iki grindų.

Vairuotojas dar palingavo galva ir tiksliai įvykdė mano prašymą. Dieve, palaimink jo skeptišką sielą...

Išlipęs vis dar abejojau savo planu. Toks ir planas - prašyti paslaugos žmogaus, kuriam bus sunku atsakyti „ne“. Paprašiau SR nusiųsti BIC žinutę - neketinau ropštis barikadomis dar kartą, o ir tas užmaskuotas duris tokioje tamsybėje rasti nelengva. Velnias, o jeigu ji nepasirodys.. Staiga gatvę nušvietė žalsva neoninė šviesa. BIC maudėsi jos spinduliuose laikydama šviečiančią lazdelę- tokias mėgsta „Accid Rave“ šokėjai. Sumirksėjęs pastebėjau, kad BIC vilki tik juodą pižamą išmargintą anarchijos simboliais. Nedrąsiai sukosėjau:

- Labas, norėjau patikrinti, kaip tau sekasi.

- Tą galėjai padaryti ir dienos metu, daktarėli. Aš jau sapnavau, kai gavau tavo žinutę. Kas gi tave čia atvijo?

- Man reikia gana didelės paslaugos. Matai, greitu metu įvyks grupės „Blast“ narių susitikimas ir man reikia palydos - negaliu atvykti ten vienas. Žinau, kad nemažai prašau. Bet ar galėtum apsimesti mano mergina to susitikimo metu?

- Tokį prašymą išgirsi ne kasdieną. Daktarėli, man kartais atrodo, kad tau atsisuko varžtai. Nejaugi negali paprašyti kokios pažįstamos moters? Tu net nežinai mano vardo.

- Taip, nežinau, bet, atmetant šitą faktą, pažįstu tave geriau nei dauguma. Prašau, BIC, dėl visko, kas šventa, padėk man.

- Mano vardas Eva - nekenčiu to kvailo kodo. Ką gi, mums reiks kaip reikiant nušlifuoti smulkmenas, kad šituo absurdo teatru kas nors patikėtų. Bet atmink lieki, man skolingas ir aš to nepamiršiu...

- Ačiū, Eva, tu, net nežinai, ką man tai reiškia.

- Gerai, daktarėli, gana seilėtis. Užkaisiu kavos ir pradėsim repeticijas – turiu blogą nuojautą,kad premjera bus sunki...

Aš tik linktelėjau ir nusekiau paskui žalsvai juodą rajono žaltvykslę, kuri tapo mano išsigelbėjimu, vieninteliu šviesos tašku pasaulyje, pilname paslapčių, chaoso ir karčių praeities nuodų...

14



Oras apsunko nuo melsvų cigarečių dūmų ir stalą nugulė puodeliai pilni tamsių kavos tirščių, bet iš dūmų ir tirščių chaoso formavosi istoriją, kurią ir apžvelgė Eva:

- Ką gi, viskas paprasta. Vos susitikę pajutome vienas kitam žodžiais neapsakomą trauką, kurią iš pradžių suvaldėm dėl etikos normų tarp empato ir pacientės. Bet kai aš nusprendžiau užbaigti savo egzistenciją šitame blogiausiame pasaulyje, iš visų įmanomų pasaulių tu atlėkei manęs gelbėti, mano kilnusis didvyri žvilgančiais šarvais. Po tos nakties, kai tavo šaunumo dėka ne tik išsaugojau gyvybę, bet ir gavau darbą, pamilau tave visa širdimi, siela ir smegenimis. Šiąnakt nesuvaldžiusi aistros pasikviečiau tave ir abu pasidavėme saldiems kerams. Graži istorija tiktų kokiai muilo operai ar ne?

Nors istorija ir atrodė banali bei persunkta ironijos, papasakojus ją tinkamai kiekvienas patikėtų. Romanų tarp pacienčių ir empatų buvo nemažai ir nemažai kolegų būtent taip ir prarado savo licenzijas. Iš statistinės pusės, melas tvirtas kaip mūras ir dar su tiesos priemaišomis. Vienintelė bėda smulkmenos:

- Eva, kiekvienas melas sugriūva lyg kortų namelis dėl smulkmenų. Ką turėčiau žinoti, jeigu iš tikrųjų būčiau tavo vaikinas, ir ką tu turėtum žinoti apie mane?

- Iki gegužės pirmos liko dvi dienos. O mes pasinėrėm į meilės sūkurį dabar – mes dar daug ko nežinome vienas apie kitą ir jaučiamės nuostabiai. Juk tavo draugams nesvarbu, kad mano mėgstamiausias filmas seniena „Prieš saulėlydį“ o mėgstamiausia ledų rūšis - braškiniai. Juk daug svarbiau, kokia aš aistringa nimfomanė.

- Pripažįstu, tiesos čia esama. Manai, praslysim su tokia istorija?

- Nežinau, daktarėli, mane domintų kitas klausimas. Kam tau reikia tokios kvaišos istorijos? Nori pasipuikuoti nauja mergina prieš iširusios grupės narius? Jeigu jie tavo draugai, jiems tokie dalykai neturėtų rūpėti. Įgelti buvusiai žmonai? Atleisk, bet tai beviltiškai kvaila.

Sugraibiau naują cigaretę, bet taip jos ir nepridegęs bandžiau surasti logišką visko paaiškinimą – jo tiesiog nebuvo. Edis gyveno vienas, turėdamas daugiau pinigų nei šieno. Negalėjau atsiminti, kad jis būtų kada rimtai įsimylėjęs. Jonas gyveno pagal kodeksą ir laimę jis matavo ne pinigais ar moterimis. O apie Kariną galėjau tik spėlioti... Atsidusęs prisidegiau cigaretę:

- Pripažinsiu, šito reikalo vien sveiku protu nepaaiškinsi. Gal man tiesiog reikia pasigirti išgalvotu romanu, nes šiaip girtis nėra kuo. Jaučiuosi lyg pasiekiau tiek profesinį,tiek asmeninį dugną. Matyt, nenoriu, kad seni draugai matytų, koks aš žlugęs senis.

- Daktarėli, tu pradėjai trečią dešimtį, o šneki lyg viskuo nusivylęs pensininkas. Melas nėra tos kopėčios iš dugno. Siūlau numigti ir, jeigu ryte vis dar norėsi šito cirko, aš eisiu su tavim iki liepto galo.

Eva man numetė seną lopytą antklodę ir aš susirangiau ant apspurusios odinės sofos. Negalėdamas sumerkti akių spoksojau į tamsą lyg tikėdamasis joje rasti visus atsakymus. Jeigu buvusi pacientė imasi vaidinti proto balso vaidmenį, galbūt laikas susimąstyti, ar neverta ieškoti naujo darbo. Po galais, Jankūnas man žadėjo puikią karjerą, Edis - smagų laiką grojant jo grupėje, Karina - meilę. Kur visai tai dingo? Kada viskas pavirto nesibaigiančia mėšlo pelke? Aš tenorėjau ramaus darbo ir smagaus hobio. Aš, kad ir kaip skaudu tai pripažinti, tikrai mylėjau Kariną, bet turėjau ją palikti dėl kvailų principų ir grupės, kuri vistiek iširo ir dingo iš daugumos atminties. Kam gi geriau nuo mano principingumo ir ištikimybės? Edis bando sutvarstyti senas žaizdas, nes jam jau viskas tapo baigtu etapu. Ar gi svarbu, kas ką pasakė ar padarė? Jonas kaltina mane, nes aš atvedžiau į grupę Kariną. Karina manęs nekenčia ir gyvena su kaltės jausmu, kad sunaikino ypatingą ryšį. Pamąstykime Vainės duota linkme. O kas, jeigu? Jeigu būčiau palaikęs Kariną, grupė būtų iširusi ir turėtume panašią situaciją su menku skirtumu, kad būčiau laimingai vedęs ir turbūt niekada nepradėjęs knistis po O' Sullivano biografiją. Lyg karšta ugnis manyje sklido neapykanta sau, sumautam SR tėvui ir visiems sumautiems sraigteliams, pavertusiems mano gyvenimą į sieną važiuojančiu dinamito traukiniu. Aš nežadu čia gulėti ir tuščiai visko gailėtis, nes laikas imtis veiksmų. Tamsoje sugraibiau ausines ir sušnibždėjau:

- Pirma, atsisakau istorinio projekto. Vainė nuo šiol prižiūri Juliją ir visas su projektu susijusias smulkmenas. Antra, susiek su Jankūnu ir pranešk, kad mielai dirbčiau dėstytoju, nors ir ne pilnu etatu. Net nebandyk aiškinti, kad klystu.

- Aš nesiginčysiu, tiesiog skuboti sprendimai retai veda link gerų rezultatų.

O kas veda prie gerų rezultatų? Jeigu visada prašauni pro šalį, skubotas sprendimas neblogesnis už bet kurį kitą. Liko sunkiausia dalis. Atsistojau ir porą kartų giliai įkvėpiau lyg ruoščiausi nerti į ežero dugną, o ne paprasčiausiai atsiprašyti. Keikdamas save ir viską surinkau Karinos numerį. Ji atsiliepė lyg būtų tik ir telaukusi šio skambučio:

- Emili, turbūt kankina nemiga. Bet tas neapaiškina, ko gi tau iš manęs prireikė?

- Karina, kol dar nepradėjai spjaudytis nuodais, tiesiog paklausyk. Man labai gaila, kad viskas tarp mūsų taip baigėsi. Kai susipažinome, aš regėjau mums skirtą gražią ateitį, deja, ji pasimetė tarp ambicijų, principų ir kitų nesąmonių, į kurias nevertėjo kreipti dėmesio. Žinau, per vėlu kažką keisti, tiesiog gyvenkime toliau. Nenoriu per būsimą susitikimą veltis į tuščius ginčus. Aš pavargau nuo praeities ir savų klaidų. Gal tiesiog užkaskim karo kirvį?

- Žinai, Emili, maniau greičiau užversi kojas nei pasiūlysi tokį dalyką. Bet galiu tik sutikti: aš irgi pavargau, šita sena istorija velkasi lyg prie kojos pririštas inkaras. Kas gi pastūmėjo tave link tokio nušvitimo?

- Išmintinga mergina vardu Eva, dar negaliu pasakyti kur veda mūsų pažintis, bet į susitikimą atvyksiu su ja.

- Jokių pykčių, bandymų susitaikyti ir kitų skandalų? Nusimato nuobodus susitikimas, bet tebūnie taip. Labanakt, Emili.

Karina pirmą kartą per daugelį nenumetė ragelio, o atsisveikino – manau, tai geras ženklas. Smagu nors vieną kartą pataikyti į taikinį. Apgraibomis suradau jungiklį ir uždegiau šviesą, apsidairęs nuslinkau prie Evos miegamojo durų ir pabeldžiau į uždaras duris. Eva atplėšė duris nuo raudonumo spindinčiomis akimis:

- Daktarėli, dar tikrai ne rytas, o man rytoj į darbą. Ar galėčiau valandėlę pamiegoti?

- Atleisk, tiesiog priėjau išvados, kad tu teisi, man nereikia cirko, bet apsidžiaugčiau jeigu su manimi vyktum į minėtą susitikimą.

- Net nežinau, kas kvailiau: mūsų išgalvota istorija ar tavo dabartinis noras, kad vykčiau kartu. Velniai nematė, vyksiu kartu ir suvaidinsiu tą kvailą merginos vaidmenį. O dabar duok man ramybę, nes kitaip pasigailėsi!

- Eva užtrenkė duris man prieš nosį. Pradėjau pamėgti jos ugningą temperamentą. Ką, kai kas išsisprendė, kai kas prasidėjo... Naujos kortos - naujas lošimas. Susisukau į antklodę ir panirau ties tą keista riba tarp miego, sapnų ir prisiminimų. Galėčiau prisiekti, kad išgirdau Edį dainuojant „Miesto raukšles“ - jo mėgstamą baladę apie kietus vyrukus, kuriems raukšles dovanoja šaunusis mūsų miestas... Net nepajutau, kaip peržengiau ribą: sėdėjau lifte ir Edis man pasakojo apie savo planus suburti grupę. Dieve, kaip viskas buvo seniai ir kaip viskas atrodė teisinga. Su Edžiu užstrigom šitam lifte visai dieną. Greitai paaiškėjo, kad traukėm ne tik į tą patį aukštą, bet ir į tą patį butą. Aš pasveikinti Jolitos( nors užmušk neprisimenu, kodėl turėjau ją sveikinti), o jis sugroti jai porą gabalų savo akustine gitara. Šitame prisiminime jau atidarėm ir gerokai nulakėm Jolitai skirtą šampano butelį. Greitai pasirodys užsimiegojęs technikas, kuris galų gale atidarys duris. Trumpą akimirką įtariau piktus SR triukus, bet kai duris vietoj techniko atidarė įkaušęs gnomas žaliu kostiumu, teko pripažinti, kad mano pasąmonė pati patraukė keistais keliais. Kikendamas išsiropščiau į viršų, Edis, dar žinomas 250 procentų pasitikėjimo savimi, toliau smagiai varė savo, kad toks teisingas vyrukas kaip aš, negali taip jau prastai groti bosine gitara. Juokdamasis žengiau pro duris turinčias išvesti į kiemą, bet atsidūriau po triaukščio namo langais. Sutrikęs apsidairiau: ruduo, triaukštis namas tai kažką priminė.. Edžio riksmas: „Seni, laikykis, aš radau kopėčias“ sustatė viską į savo vietas. Jonas, kuris turėjo susitikti su mumis ir tapti būsimos grupės būgnininku, beviltiškai užstrigo namie, kur jo užrakintas kambario duris spardė du įsiutę armėnai, kažką rėkiantys apie jų sesers garbę. Jono aukščio baimė ir vėluojanti policija lėmė, kad aš ir Edžio rastos kopėčios išgelbėjome Joną nuo rimtų nemalonumų... Prisiminimai skriejo lyg sukčiaus maišomos kortos: pirmas pasimatymas su Karina niūrioje picerijoje, bet pati Karina linksma ir žaisminga( savybės kurias vėliau retai bepamatysiu), koncertai pilni plojimų, o kartais ūbavimų, muštynės, išgėrinėjimai,Edžio rūsyje, dar vadinamame studija, švenčiamos Kalėdos... Viskas pynėsi į vieną spalvotą audeklą ir tegalėjau prieiti vieną išvadą: niekada negalėsiu atsisakyti ir pamiršti šių žmonių, kad ir kiek karčių patirties piliulių teko ryti dėl jų kaltės. Vis dėlto saldžios, smagios, tobulos ir absurdiškos laimės akimirkos atpirko viską... Staiga ištrūkau iš šito prisiminimų chaoso ir jau sėdėjau prie stalo: O' Sullivanas dalijo kortas, Mačiūnas rūkė cigarą, trečiasis lošėjas sėdėjo prieblandoje - teįžiurėjau juodą apsiaustą ir gelsvas akis. O' Sullivanas atsiduso:

- Jeigu tau atsibodo mano biografija, tai atvyk prie akmenų rato ir išsiaiškinsime, kas klastotė, o kas tiesa. Tada pamatysime, kas juokdarys, o kas tūzas, Emili!

- Nežinau, čia tikrovė ar tik vaizduotės vaisius, bet man nerūpi. Duokit man ramybę, aš pavargau nuo chaoso.

Mačiūnas žvelgė į mane su giliausiu nusivylimu... O' Sullivanas nusijuokė ir sviedė man kortas tiesiai veidą, kažkur tolumoje skambėjo žadintuvas...

[Light]

dienoraštis be pavadinimo

Va ir sulaukiau kartoko 22 gimtadienio. Gimtadienis visai pozitzviai praėjo susipykau su draugu, bet nors nereikėjo palikti savos šventės su greitąja. O juk buvo ir taip ir be jokių švenčių... Trumpai tariant likau jaunas ir kvailas. Išmetė iš kolegijos todėl sėdžiu su lenkiško alaus buteliu ir skaičiuoju maksi įpakavimo cigaretes(geras išradimas vienas pakelis 30 cigarečių) Išsiunčiau popierius gal pasiseks ir po poros metų turėsiu profesiją būsiu didvyriškas sandėlininkas. Sandėlininkas- Didvyris čia kažkas naujo. Iš kitos pusės, bent jau nepakračiau kojų, o dažnai viskas į tą pusę suko. Nors gal dar anksti džiaugtis, baisiausia gi ne nustipti, o taip toliau gyventi šitam kambaryje, kuris jau patapo kalinio vienute. Žudytis nesiruošiu užbaigęs lyg Hemingvėjus būdamas, tik grafomanu be pinigų atrodyčiau paprasčiausiai bukas. Ai tiesa skyrybos nėra šitam dienoraštyje...
Galėtum pagalvot, kad kai Dievas užvožia per galvą ir užtrenkia duris, kažkur turėtų atsidaryti langas. Na, kad ir gerai rašosi iš nevilties, bet matyt taip paprasta nebus. O ir deivės vasarine suknele nesutikau. Va taip ir susimąstai kur ta tavo pirma meilė( nepavykus tiesa atmesta) sėdi. Na atspėti lengva gi Anglijoje kur daugiau. Įdomu ar kokiam didvyriui ar šiaip vyrukui su gražiais raumenukais( jo oda kaip kobros sakė mergytė nemano) labiau pasisekė. Tik jau nemažai gražuoliukų pralošė su ja, o ką čia jau aš – gi paprastas veikėjas be raumenų ir dar visai neromantiškas – praktiškas lyg pati Norfa. Patrumpinant šitas neaiškias mintis neatsivers jokios auksinės durys. Kapstysiuos mėšle ir jokios laimingos pabaigos nebus. Bet vis dėl ačiū mergaitei nemano, kad vis dėl to visada rasdavo kelią į landynę Radviliškyje. Smagiai gerdavom vermutą ir kebabus kramsnojom. Ai tiesa atsiprašau, kad buvau kvailas, tikėdamasis, kad kada bus iš mūsų mergaite nemano! Jaunas ir kvailas ir tiek.

Duok Dieve pražūti kaip Didvyris ir turėtų nuo plieno arba apsinuodijimo alkoholiu. Arba mano mergaitę padės rūkyti furom.

[Light]

15(Sėkmingas pardavimas)


Kas man tie visi pasaulio žadintuvai? Sumurmėjęs nugarmėjau į miego bedugnę- tik šį kartą be jokių sapnų ar atsiminimų. Taip ir būčiau pramiegojęs viską pasaulyje, jei ne Edžio žinutė, pasveikinusi mane klaikiu pypsėjimu ir vibravimu marškinių kišenėje. Edis man priminė, kad jau balandžio 31-a ir klausė, ar jau nusišveičiau bokso pirštines susitikimui su draugais. Juokai juokais, o reikėjo grįžti namo, krauti lagaminą, pasišnekėti su Vaine. Tik šito visai nesinorėjo, o apgraibomis nuslinkęs į virtuvę ir radęs ten Evą, jau grįžusią iš darbo, išvis palaidojau tokius planus...

Štai taip ir pabėgau nuo tradicinio migravimo iš buto į butą. Priežastis gi paprasta: ne tik bokso pirštines šveisti reikia, bet ir garderobą atnaujinti, o ir Eva gi neturėjo kuo apsirengti, nors spintos lūžta... Tikrai sunki čia moterų liga, net juokas neima... Va ir sėdėjau aš garsiajame „Mados Fabrike“, o aptarnaujančios asistentės akys tiesiog žibėjo iš džiaugsmo – ne kiekvieną dieną gi tokia laimė: mergina su auksine kreditine Cerberio banko kortele. Mano nuotaika buvo gerokai rūškanesnė- kortelė gi mano, o apie kito mėnesio sąskaitą išvis geriau negalvoti... Evos balsas nuskambėjo neįprastai kukliai:
- Na atrodo išsirinkau, bet tu nesijuok. Asistentė gi aiškino, kad vasarinių suknelių metas jau.
- Eva, manęs juokas išvis kokius tris mėnesius neims- švaistau pinigus, kurių neturiu.

Eva, dar kažką suburbėjo, bet praskleidė persirengimo kabinos užuolaidą. Argi yra kas gražesnio už moterį saulėgrąžų geltonumo suknele? Ypač kai suknelė gražiai apnuogina pečiu ir kojas. Vasarinės suknelės yra tikrosios gero oro šauklės, menki vilties spinduliai amžinojo betono dykumoje:
- Atrodai nuostabiai, tu žaviausia saulėgrąža visam geltoname lauke, Eva.
- Nėra ko čia seilėtis, bet jeigu taip nuostabu, nusipirksiu dar kelias, tik skirtingų spalvų. Gal reikėtų ir sandalų?

Asistentė energingai sulinksėjo, kad brangių sandalų prie brangių suknelių tikrai reikėtų. Eva lengva ranka pirko sandalus, papuošalus ir kitus aksesuarus. Na ir tegu, nors vieną kartą suteiksiu kam nors džiaugsmo, o į kapus kortelių ir grynųjų irgi nenusineši. Pažinojau nemažai tokių, kurie bandė, tik kažin ar susimąstė, kad pinigai neturint tikslo - tėra popierius... Eva piktdžiugiškai nusišypsojo:
- Žinau visai neblogą restoraną visai netoli nuo čia. Kainos nėra kuklios. Bet prieš operaciją „Klasės susitikimo štormas dykumoje“ galim pasilepinti.
- Žinoma, bet tavo juokeliai sausoki- geriau jau nenaudok jų susitikimo metu.

Eva tik nudelbė mane daug pasakančiu žvilgsniu, bet niekaip neatsikirto. O tiesą sakant tikrinti nuosavo liežuvio aštrumo aš ir nenorėjau, tik nukoriau galvą lyg būčiau atsakingas už visas pasaulio nelaimes ir nusekiau paskui. Restoranas buvo ne šiaip koks, o graikiškas: kolonos, statulos ir visa kita tiesiog apie tai rėkė. Gal kam atrodytų kičas, o aš sakyčiau - gerai, kad žmonės savo kilmę prisimena. Jau ir taip visas pasaulis pavirto globalizuotų megapolių tinklu, tegu nors tokiose vietose lieka dalelė praeities... Restoranas pasveikino malonia vėsa ir tuštuma. Ankstoka dar gerais patiekalais mėgautis. O ir pasitiko mus ne koks padavėjas, o pats virėjas- pusamžis vyras juodais plaukais, kuris mus taip pritariamai nužvelgė lyg būtų mūsų čia laukęs nuo restorano pastatymo, bet vis dėlto sulaukęs. Eva tarškėjo apie kažkokį specialų meniu, o aš tik linksėjau pritariamai parodydamas, kad už nuostabius patiekalus esu pasiruošęs atiduoti paskutinius savo marškinius. Virėjo veide žaidė supratinga šypsena, jo mintys aiškios: įsimylėjo vyrukas ir dabar vykdo visas merginos užgaidas. Virėjas šiek tiek klydo? O gal taip ir buvo? Kur baigiasi teatras ir prasideda gyvenimas? Pasodino mus gražioje vietoje netoli Afroditės statulos, vaizduojančios jos kilimą iš vandens. O alaus bokalai, salotos ir anyžinės degtinės stikliukai atsirado stebuklingai greitai. Eva kimšo skaniąsias salotas lyg tai būtų jos paskutinė vakarienė... O dar laukė tikrai nemenkos trijų rūšių mėsos porcijos, pyragas ir dar nežinia kas. Va toks ir yra paprastas bei gražus gyvenimas. Turėk mylimą žmogų pašonėje kaip būdą padengti sąskaitas. Ko daugiau reikia? Ar gi rūpi tada O\' Sullivanas su visa kompanija? Galima gi spjauti į visas paslaptis, sapnus, Martinaičius ir kitas keistenybes... Eva gurkštelėjo alaus ir šyptelėjo:
- Tai ką, generole? Nori atšaukt operaciją? Neišdegs planas: turim iki pirmo veiksmo jau beveik tik valandą. Kvaila, aš, Emili, jeigu jau pažadėjau kokią nesąmonę, tai eisiu su ja iki galo. Gal ir naudos iš mūsų spektakliuko maža, bet gi galim pajuokauti.
- Atšaukti viską dar ne vėlu. O juk po susitikimo kas nors būtinai paklaus: Emili, kur tavo šaunioji mergina? Vėl galvosim naują istoriją?
- Suregzti kokį naują melą visada lengva ir visai smagu.

Aš, tik papurčiau galvą ir gurkštelėjau iš savo bokalo. Melas lyg traškučių pakelis - žadi suvalgyti tik saują, o jau bėgi pirkti naujo pakelio. Tik ar aš noriu visą gyvenimą taip maitintis? Rėkti, kad man viskas gerai ir slėptis nuo galimybių, kurias siunčia likimas? Laikas atmušinėti tūzą širdžių valetu:
- O jeigu mes rimtai pabandytume? Pabandytume mylėti ir nesislapstyti saugių namų tamsybėse? Argi nuo to būtų blogiau?
Vieną akimirką man pasirodė, kad Eva nusijuoks ir išpils pustuštį bokalą man į veidą, bet atsakė ji gana tyliai ir švelniai:
- Ne, blogiau iš pradžių nebus, bet ir naudos jokios. Žinau aš tokius atvejus, kai bandoma į meilę lyg į kokią suktą problemą pažvelgti. Va, imsim mes, pabandysim ir viską išspręsim. Taip ir gyvena du vieniši žmonės poroj- dantis sukandę ramindami save, kad taip geriau. Ne taip viskas veikia, Emili. Trūksta tos emocinės kibirkšties, neužtenka pasakyti: „Atrodai visai šauniai ir pirmyn“.
- Tu teisi, bet belaukdamas tokių kibirkščių ir numirt gali. Žinai, su Karina atrodė, kad turiu ne kibirkštį, bet visą liepsną, - ji irgi užgeso. Tai juk kažką įrodo?
- Tik tai, kad nieko nėra amžino. O jau kai myli protu, ne širdimi, neištempsi nė metų. Todėl nekvailiokim... Aš juk nesakau, kad tu man nepriimtinas. Tiesiog netikiu, kad turi jėgų išlaikyti tokį bandymą, o aš nenoriu net pradėti...

Kartais žmogų gali išgelbėti skambutis, o kartais padavėjas su milžiniškomis lėkštėmis, duodantis puikią priežastį nutraukti pokalbį. Kas man išvis užėjo? Šokinėju tarp ekstremalumų ir tai nieko gera nežada. Jeigu „empatų taryba“ patikrintų mano būklę, tai rastų priežasčių, kurių užtektų atimti mano licenciją tris kartus... Neramiai pabeldžiau į medį tris kartus, nors ką čia tie seni prietarai prieš visagalius kolegas. Man reikia patarimo ir ne bet kokio... Vienintelis vertas dėmesio patarėjas yra prakeiktasis Jankūnas. Tik vien apie jį pagalvojus kąsnis gerklėje stringa - jis jau nenuramins ir sėkmės nepalinkės. Bet aš privalau žinoti, į kurią pusę man bėgti: link laimingo gyvenimo ar O'Sullivano su jo akmenimis... Mano išraiška matyt buvo rūškana, keistai Eva į mane pažvelgė: lyg atsiprašydama, lyg priekaištaudama... Ach, kad tave velniai, laikas namo, kol vėl už liežuvio nepatempė kokia „geniali idėja“... Eva nutraukė nemalonią tylą:
- Žinai, galvojau nakvoti pas tave - nesinori iš ryto tuščiai gaudyti taksi. Bet jeigu nori būti vienas, suprasiu.

Aš tik papurčiau galvą - nereikia man pacientų supratingumo... Skubiai sumokėjau sąskaitą ir iškviečiau taksi. Šitas jaukus restoranas pavirto pasityčiojimu su sarkastiškai kikenančia Afrodite... Pirma, tikrai gražus vakaras šį pavasarį atsisveikino paskutiniais saulės spinduliais su miestu, o širdyje - tik šaltis ir purvas. Bėk į kurią tik nori pusę, pabaigoj matyt dar daugiau šalčio ir purvo. O ir namie neradau šilto namų jaukumo aukuro. O kuo čia stebėtis? Užgesinau aš šį aukurą dar tėvų namie traukdamas į naujus nuotykius su grupe, tai ir į šitą butą neatsinešiau nė menkiausios liepsnelės. O trūko čia ne tik jaukumo, bet ir Vainės - iš trumpo raštelio sužinojau, kad ji grįžo namo pas Kariną... Palydėjau Evą iki „svečių sandeliuko“ ir palinkėjau jai labos nakties. Ji kažką sumurmėjo ir užtrenkė duris. Manęs miegas neėmė, taip ir likau sėdėti virtuvėje pasišviesdamas cigarete, vaikydamas tylą sena muzika iš ausinių ir galvodamas nežinia ką, Kai suburbė durų skambutis, virtuvę jau buvo apšvietusi saulės šviesa, o aš taip ir negalėjau suprasti: miegojau aš nors valandą ar ne...

[Light]

Sėkmingas pardavimas

16




Edžio atsiųstas žmogus pasirodė tikras tobulo darbuotojo įsikūnijimas: tylus, mandagus, vienas iš tų vyruk, kurių veidų taip ir neįsimeni. Mėnesio darbuotojas kantriai laukė, kol aš sumečiau į nutrintą krepšį porą naujų marškinių ir atsarginius batus. Įdomu būtų sužinoti, kiek žmonių išgėrę pameta batus. Juokas neėmė, kažkas širdyje sukuždėjo, kad savo buto daugiau nebepamatysiu... Paranoja, marazmai gana tu nuojautų! Sunkiai rastum saugesnę vietą už milijonieriaus privačią salą. Jau norėjau belsti į svečių sandeliuko duris, bet Eva išėjo pati. Ji arba miegojo su tobulu makiažu, arba spėjo pasidažyti svečių sandeliuko prietemoje per porą minučių. Ach, moterys visada sugeba nustebinti. Tik iš Evos veido išraiškos spėjau, kad nustebinau Evą blogąja prasme. Galėjau įsivaizduoti, kaip atrodą: išvaizda visai nebe vaizdas, kai visa naktį prasėdi virtuvėje su cigarete rankoj. Atsiprašęs darbuotojo greitai išsivaliau dantis. Eva kandžiai kostelėjo ir aš bėgte nusekiau paskui ją ir tylųjį Edžio pasiuntinį. Jo darbas apsiribojo palyda iki paauksuotos skraidyklės. Skraidyklė ne bet kokia,o „Pegaso sparnai. Tokių pagaminta tik kelios dešimtys - čia ne šiaip tuštybės simbolis, čia retas tuštybės simbolis. Vieną dieną žmogus juokiasi iš blizgučiams tarnaujančių, o žiūrėk po kelių metų jau yra auksinio Pegaso savininkas. Edi, kuo tu pavirtai? Nepaisant visų mano moralinių riksmų skraidyklė turėjo gerą bariuką, o ir odinės sėdynės pasirodė patogios. O' Sullivano garbei įsipyliau airiško viskio ir palinkėjau jam viso blogiausio. Visas šiuolaikinis gyvenimo būdas yra jo kaltė ir Eva paliudys, kad jis turi neigiamų pusių. Kiek žmonių liko tavo talentingos sistemos užribyje? Keikiau O' Sullivaną, ir, baisiausia, buvau tvirtai įsitikinęs, kad jis puikiai girdi mano mintis. Taip, reikalai prastesni už kinišką sportbatį, kaip mėgo sakyti Jonas. Eva sušnabždėjo:

- Apie ką susimąstei? Tavo akys atrodo tokios piktos ir rūškanos...
- Apie O' Sullivaną ir jo sistemą. Atrodo,jog visada žavėjausi tiek žmogumi, tiek jo išradimu, o dabar abejoju tiek vienu, tiek kitu.
- SR naudinga daugumai, to nepaneigsi. Žinoma, visada liks nepatenkintų ir nelaimingų, todėl galima kaltinti O' Sullivaną nesukūrus utopijos visiems.
- Labai jau ramiai viską išdėstei, atsižvelgiant, kad tu tų nelaimingų ir nepatenkintų gana didelė dalis. Tu juk turėtum nekęsti SR.
- O kas iš tos neapykantos? Gi yra žmonių protestuojančių prieš SR, jie skundžiasi ir rėkia. Bet kas nuo to pasikeitė? Pripažinkim, gyvename saugiame pasaulyje, kuriame nėra karo ir menkas nusikalstamumas,o SR pasirūpina kiekvienu kiek įmanoma. Palyginus su praeitimi, tai jau laimėjimas.

Nežinojau, ką atsakyti, tik dosniai šliukštelėjau sau dar vieną stiklą viskio. Eva juk teisi - utopijos nėra ir nebus. Bet negi dėl to kaltinti O' Sullivaną? Džimi, tu norėjai tik gero. O juk ir taviškiai planai buvo didesni nei išgydyti ligonius ar būti tobulu patarėju kiekvienam. Tikrasis SR potencialas, kurį klaidingai naudojo Martinaitis... Jis juk buvo skirtas visiems ar ne? Nejaugi aš tikiuosi atsakymo? Nejaugi rimtai, tikiu, kad prieš porą šimtmečių miręs išradėjas man paskambins ir paaiškins savo painius planus? O gal įšoks į skrendančią skraidyklę ir įsipylęs viskio papasakos viską lyg smagų penktadieninį nuotykį? O' Sullivanas - tik dulkės karste. Jo sukurtoje SR sistemoje dar klajoja kažkokie jo prisiminimų ir asmenybės likučiai, kurie ir aplanko mane sapnuose, bet net ir jis nesugebėjo apgauti mirties. Racionalumas ir dar kartą racionalumas... Skraidyklės lengvas kratymas liūliavo, viskis atpalaidavo ir vakar kažkur dingęs miegas mane surado...

Eva pažadino mane švelniai glostydama veidą ir pūsdama ant akių užkritusius plaukus. Va čia - tikras pasišventimas vaidmeniui. Sunkiai praplėšęs akis išlipau iš skraidyklės. Karščio banga vos neparklupdė lyg smūgis į pilvą. Akys net raibo nuo žalumos ir milžiniškų medžių. Edis neapsiribojo mielu paplūdimiu- čia jo asmeninis pasaulis su nesibaigiančiomis džiunglėmis ir savais pavojais. Lyg patvirtindamas mano mintis prie skraidyklės skubėjo plikis žalsva karine uniforma ant jo peties tikrai ne dėl juoko tabalavo medžioklinis šautuvas. Oi, Edi, ką tu čia išdirbinėji? Plikis sunkiai iškvėpė ir pradėjo:
- Mieli svečiai, šitoje pramoginėje saloje ne vien pramogos. Generolo Edvino Skambančio įsakymu mokslininkai priveisė kraugeriškų padarų, kurie mielai maitintųsi žmogiena ir bet kuo, ką pagauna. Be jų dar turime sukilėlių grupuotę. Jie, žinoma, aktoriai, šaudantys rutuliukais su dažais, bet ir tokios kulkos gana skausmingos. Norit išvengt abiejų, klausot manęs ir nenuklyskit nuo pažymėto tako. Skraidyklės bagažinėje rasite ginklus, šaudančius minėtais dažais - jeigu sutiksite sukilėlius nesidrovėkite ir pavaišinkit juos dažais.

Evos antakiai pakilo iki man dar nematytų aukštumų - ji tikėjosi daug ko, bet tik ne šito. Aš visada žinojau,kad Edis turi nestandartinį humoro jausmą, bet šį kartą jis pralenkė pats save. Keikdamasis iš bagažinės išraukiau mūsų „pabūklus“- plastikinius žaislus, nudažytus klykiančia auksine spalva. Edžio kareivis neramiai trypčiojo vietoje ir bandė dairytis į visas puses vienu metu. Kandžiai kostelėjau ir padaviau Evai jos mirtiną ginklą. Eva tik dėbtelėjo keistu žvilgsniu, kuris man nieko gero nežadėjo. Atsidusęs prisidėjau prie Edžio teatro:
- Ištikimas Edvino skambančio kary, kiek gi laiko vyksta šis šiurpus „mūšis“?
- Aš fronte jau pusė metų. Vienas iš mūsų leitenantų kovojo viešbučio išlaisvinime nuo sukilėlių prieš trejus metus. Deja, negaliu pateikti tikslesnės informacijos.

Linktelėjęs lyg man viskas ir taip savaime aišku, nusekiau paskui šį džiunglių užgrūdintą veteraną. Eva niūriai šypsojosi ir spaudė ginklą – aišku, kaip dieną pirma kulka klius šauniajam generolui. Mano fantazija piešė vis kraupesnius žvėris, iššokančius iš už pirmo krūmo, karštis tiesiog dusino, krūptelėdavau nuo menkiausio garso vildamasis sukilėlių, o ne vietinės faunos. Baimė iškreipė laiką, man atrodė, kad vos įžiūrimu takeliu žygiuojame jau valandą, bet laikrodis tikino, kad prabėgo tik penkiolika minučių... Džiunglės staiga baigėsi lyg jas kas būtų nukirpęs žirklėmis. Priešakyje didingai dunksojo milžiniškas viešbutis. Man nespėjus net išsižioti, mus apipuolė viešučio darbuotojai, rėkiantys apie visus viešbučio malonumus. Eva tik prunkštelėjo ir nusekė paskui merginą, suokiančią apie specialų poilsio centą damoms. Mano nervai pasirodė silpnesni:
- Gan, po velnių, veskit mane pas Edį! Užteks šito cirko.

Darbuotojai mandagiai linktelėjo ir pasipustė padus. Ausis dirgino tik erzinantis kikenimas. Edis vos tramdė juoko priepuolį atsirėmęs į palmę. Tik dabar pastebėjau, kad mano krepšys dingo be pėdsakų... Staiga pats pradėjau kikenti lyg idiotas, po akimirkos kvatodamas apkabinau seną bičiulį. Edis patapšnojo man per nugarą ir nušluostęs nuo juoko ašarojančias akis nusišaipė:

- Emili, aš tau juk visada sakiau, kad tu man dar atsiimsi už tą balandžio pirmos pokštą su prodiusere iš Japonijos.
- Seni, negi rimtai manai, kad aš dar pamenu tą balandžio pirmą?
- Užtat niekada nepamirši šitos dienos. Einam praskalauti gerklę! Be lašo Edvino Skambančio naminės net neverta pradėti pasakoti visų naujienų.

Vis dar prunkšdamas ieškojau Edžio išvaizdoje pėdsakų, rodančių, kad ir jis pasikeitė. Menkų raukšlių, parodančių, kad ir jam gyvenimas metė į sriubą druskos. Arba aš nesugebėjau nutrinti Edžio juokdario grimo, arba jis išsaugojo širdyje džiaugsmą, kurį aš nežinia kur pamečiau. Edis palingavo galva:

- Iš akių matau,kad susimąstei apie rimtą kosmosą, brolau. Patikėk, nereikia čia liūdnų žvilgsnių - susitikome švęsti gyvenimą, o ne liūdėti.
- Baik juokus, aš tik stebiuosi, kur tie tavo žili plaukai ir šluba senuko eisena. Iš tavo žinutės susidarė įspūdis, kad giltinė tau siunčia laiškus dėl skubaus susitikimo. O čia prieš mane vaikėzas, kurį sutikau lifte.
- Tu visada buvai prastas melagis, bet tavo melas vis gi tavo melas - mielas melas... Ach, Emili, paklausk kirpėjos, kuri man dažė plaukus, kur dingo visi žili plaukai. Ji tau pasakys - ne vaikėzas ten kėdėj sėdėjo.
- Edi, ar ne per daug susirūpinai išvaizda? Neskaitant tų sidabrinių išminties gijų, atrodai puikiai: galėtum maratonus bėgti, visus snukius išmalti!
- O ką tu manai aš jau metus veikiu? Dirbau su svarmenimis, bėgiojau rytais, boksavausi su treneriu. Netgi mečiau rūkyti! Būtum sutikęs mane prieš metus, pats iš siaubo pražilęs būtum!

Aš tik palingavau galvą: Edis gi visada šnekėjo apie dvasines vertybes... Pagaliau įžengėme į palaimingą viešbučio vėsą. Edis mikliai vedė mane koridorių labirintais - vos spėjau lėkti paskui. Dar vienas sveikuolis! Generolas kaip ir pridera generolui išvedė mane pro slaptas duris, paslėptas valytojos sandeliuke. Lengviau atsidusau išvydęs vidinį kiemą su stalu nukrautu buteliais ir melsvą baseiną, tiesiog būtiną šitame karštyje. Abu palaimingai susmukome ant patogių kėdžių ir lengva ranka išmaukėme po stikliuką Edžio naminės. Naujai gimęs sveikuolis prabilo gana nedrąsiai:

- Na va, po stikliuko laikas dviems naujienoms. Emili, man reikės tavo patarimo dėl abiejų naujienų. Pirmoji gali pasirodyti keista, antroji - dar keistesnė.
- Edi, aš galėčiau papasakoti savų keistenybių. Pameni istorinį projektą, prie kurio dirbau? Prie šito dar sugrįšim, o dabar pasakok.
- Viskas prasidėjo nuo to, kad pakliuvau į avariją. Į tokią kaip turi būti - mano mersedesas apsivertė ir šešis kartus apsisuko aplink savo ašį...

Patologiškas melagis - štai ką rėkė mano labai skeptiškas žvilgsnis. Edis atsiduso ir gurkštelėjęs iš butelio pradėjo iš naujo:

- Na gerai, avarija buvo, nors mašina ir neapsivertė ir nesisuko. Gavau oro pagalvę į nosį, bet tą akimirką pagautas išgąsčio, maniau, kad mirsiu. Tą akimirką gailėjausi dėl dviejų dalykų. Tai gi nusprendžiau atlikti abu: suburti seną grupę pasauliniam turui ir vesti!
- Edi, maldauju, pasakyk, kad juokauji...
- Ne, aš kalbu visiškai rimtai. Eva jau susipažino su mano sužadėtine poilsio centre. Tikiuosi, dar pameni Jolitą? Tai va, tokios naujienos. Tavo užduotis - panaudoti savo empato kerus ir įvertinti Jolitą. Ar ji verta su manimi išvažiuoti į saulėlydį? Antra, padėk man sėkmingai parduoti pasaulinio turo idėją.
- Seni, kaip visada padėsiu, kiek leis jėgos. Bet dabar klausyk, viskas prasidėjo nuo trupinio medžiagos apie O'Sullivaną...

Aš kalbėjau, tik retkarčiais gurkšteldamas iš butelio bei nepraleisdamas keistųjų sapnų ir kitų detalių Edis klausėsi ir neuždavinėjo tuščių klausimų. Laikas išgirsti antrą nuomonę - tai geriausias vaistas nuo mistikos.


17




Pabaigiau savo istoriją, kai saulė jau leidosi kruvinu raudoniu nuspalvindama baseiną. Edis pergalingai šypsojosi lyg radęs visame šitame chaose prasmę, kurios aš niekaip nesugebėjau įžvelgti. Atsidusęs iš pakelio iškrapščiau cigaretę, prisidegęs laukiau lemiamo verdikto, kad man pasimaišė protas. Bet Edžio balsas skambėjo beveik džiaugsmingai:

- Pradėkime nuo faktų apie tuos agentus: gandai sklandė jau senokai. Nepriėmiau jų rimtai, kol staiga nuo žemės paviršiaus nedingo Gigantozauro studijos savininkas Grigorijus Gelūnas. Aš jo niekada nemėgau, bet susirūpini, kai milijonierius dingsta lyg pelenas vėjyje. Už didelius pinigus iš Grigorijaus žmonos sužinojau, kad jis kliedėjo apie tobulą muziką, naują evoliucijos pakopą. Jis save vadindavo muzikiniu magu ir aiškino, kad jo laukia didi ateitis. Vieną dieną atvyko du vyrukai, prisistatę mokesčių inspekcijos pareigūnais, ir išsivežė Grigorijų. Nuo to laiko niekas jo daugiau nematė. Mokesčių inspekcija aišku prisiekinėjo visais dievais, kad nieko pas senąjį Grigą nesiuntė...
- Edi, man ir taip aišku, kad tie agentai egzistuoja. Bet gi lieka O'Sullivanas, kviečiantis prisėsti ant akmenų. Ten laukia jo geri bičiuliai Mačiūnas ir vyrukas gelsvomis akimis.
- Prisiminus kitą sapną, kur tu viską matai kibirkščiuojančio pilko padaro akimis, padarysiu išvadą, kad pilkas padaras ir vyrukas gelsvomis akimis - tas pats asmuo. Lieka patikslinti, kad šis asmuo ateivis, nes žmonės kibirkštimis nešvyti,o jų oda net po milijono cigarečių netampa pilka. Taigi mūsų hipotezė - šis ateivis tau siunčią žinią.
- Ar tu nuo proto nušokai? Negi tu rimtai tiki ateiviais? Galbūt jo odos spalva kokia reta mutacija? Iš subinės trauki tu tas savo hipotezes.

Instinktyviai prisidengiau veidą - Edis turėjo bjaurų refleksą duoti į snukį kiekvienam abejojančiam jo tiesa. Taip ir sužlugo jo trumpa šlovinga karjera debatų klube... Taip ir nesulaukiau smūgio. Edis grieždamas dantimis sužvejojo vieną mano cigarečių ir keikdamasis prisidegė:
- Džiaukis, kad prižadėjau Jolitai nebesimušti be reikalo. Jeigu tikėsime, kad Martinaitis sakė tiesą ir O'Sullivanas įgavo galios pakeisti pasaulį, miškuose radęs tą senesnis nei laikas ir prie to prijungsim tavo sapną... Išvada viena - pilkasis bičiulis padėjo sukurti SR. O iš kur pas jį tokios žinios, jeigu jis tik žmogus pilka oda?
- Bet idėja juk O'Sullivano? Atmetant tokius pasvarstymus... Ką man daryti, seni? Negi pasileisiu bėgti visais pasaulio miškais rėkdamas: „ateivi, kur tu“?
- Gi plačiai žinoma, kad „Naujasis tikėjimas“ susikūrė Jungtinėse Valstijose, o ten garsusis SR bendraautorius ir žaidė naujojo tikėjimo šventiką. Rasti tuos akmenis ir, apsaugok Viešpatie, ten sėdinčią trijulę nėra sunku. Bet ką tu jiems pasakytum, Emili? Negi turi pasaulį keičiančių idėjų? Aš nenoriu, kad tu dingtum kaip Grigorijus. Nuostabusis ateiviškas protas vengia viešumo ir, statau statinę konjako, tie agentai dirba jam. Taigi, jeigu sapne vėl sutiksi šią trijulę, patikinsi, kad jokios galios ir pasaulio pakeitimų tau nereikia.

Edis kaip visada sudėjo visus taškus ant „i“, o nežinojau, ką atsakyti. Neturiu aš juk tokių užmojų kaip O'Sullivanas. Ką ten pasaulis, aš su savo problemomis vos susitvarkau. Nejaučiau neapykantos kaip Martinaitis - beprasmių žudynių man nereikia. O ko gi man reikėtų? Laimės, ne tik asmeninės,bet urmu - visiems be jokių išimčių ir išsisukinėjimų. Bet kas gi ta laimė? Endorfinas visiems visą parą? Įdomu, ar ateivis gelsvomis akimis turi išmintingą atsakymą? O gal ir jis pasakytų, kad ilgas gyvenimas nedavė atsakymo į šį klausimą? Juk ir O'Sullivanas norėjo laimės, iš pradžių savo pacientams, vėliau - jau visiems. Jeigu pažiūrėsim paviršutiniškai, gyvename aukso amžiuje: laimės juk turim nors kibirais nešk! Abejojo praeityje žmogus, kokį kelią rinktis,o dabar patars, nustatys talentą - tiesiai į gerą šviesią ateitį išsiųs. Žinoma, jeigu tavo talentas ugnis, darosi sunkiau, bet ir Eva gyvena. Jeigu bus gera mergaitė ir per jos sukeltus gaisrus niekas nosies nenudegs- atsivers naujos galimybės tapti kad ir keramikos meistru. O nuo ten ir nuosavas verslas, pinigai... Čia jau laimė? Tai kodėl gi verkia mano kabinete vyrai ir moterys, besipuošiantys platininiais papuošalais? Išlindę jiems per gerklę jų turtai. Visi virkauja, kad gyvenimas pilkas ir tuščias. O Edis kaip džiaugėsi gyvenimu, taip ir besidžiaugia: su pinigais ar be. Galvodamas apie mirtį jis neprisiminė banko sąskaitų, kurių negalės naudoti, o šimtą metų nematytą Jolitą ir į praeitį nugrimzdusią grupę. Jeigu žmonės tokie skirtingi, universali laimė turbūt neįmanoma? Edis sukrizeno:
- Tai ką, jau nusmigai? Praradai formą, o juk galėdavai išgerti daugiau nei visi. Senatvė pjauna lyg ašmenys, o ir nebe tos jau kepenys. Visa daina galėtų gautis - gitarų skambesys ir baladė apie prarastą jaunystės šlovę.
- Užtilk, seni, pats tuoj įkrisi į baseiną ir liks sužadėtinė našle dar netapus žmona. Kai tik susimąstau apie svarbius dalykus, kaip visada, mane pertrauki.
- Švaistai laiką mintims, o juk dar tiek daug galima nuveikti. Mūsų laukia džiazo grupė ir šokiai, o tu vėl sėdi bereikalingai rimtas.
- Kokie šokiai - pabandyk atsistoti ir nugriūsi. O su kuo man čia, beje, šokti? Nors girdėjau, kad vyrų poros šoko tango, nes kolonijose nebuvo moterų. Bet tau, Edi, pirmo šokio nedovanosiu.
- Mano naminė tikrai ne juokas. Jau pamiršai, kad atsivežei merginą? Ji tikrai piromanė?

Nusikvatojau ir mintyse prakeikiau Edžio naminę. Su ja gali užmiršti viską, ypač išgalvotą meilės istoriją:
- Taip, brolau, viskas kaip ir pasakojau. Bet apie šokius negali būti nė kalbos, jeigu jau užmiršau su kuo atvažiavau.
- Aš įtariau, kad po šokių aikštelę mus galės tik nešioti. Todėl turiu stebuklingų tablečių- tuoj išblaivins.

Edis kišenėje sugraibė dvi rožines tabletes. Ach, tie mokslininkai išranda vis siaubingesnių cheminių ginklų... Staigiai nurijau tabletę tikėdamasis geriausio...Porą minučių prasėdėjau laukdamas kažkokio efekto, bet taip nieko ir nepajutau. Nedrąsiai atsistojau: kojos laikė, vaizdas nemirguliavo, žengiau tvirtais tiesiais žingsniais:
- Kaip aš dar negirdėjau apie tokį išradimą? Čia gi revoliucija - sena svajonė virtusi realybe!
- Tu visiškai teisus. Šitą panacėją išrado mano mokslininkai ir su mano finansavimu dar vienas stebuklas taps masinės gamybos produktu. Aš tik juokais paprašiau išrasti vaistus nuo pagirių. O čia dar geriau - visiškas išblaivinimas net vartojimo metu. O kad tu žinotum, kaip smagu buvo geriant su visa mokslininkų komanda išbandyti tablečių poveikį!

Edis vėl lėkte lėkė sportininko žingsniu, o aš kaip sugebėdamas sekiau iš paskos. Edis vėl atvėrė slaptas duris – jis, matyt, paprastų nenaudoja... Jis žengė į jaukų restoraną su šokiu aikštele pasveikindamas visus riksmu: „spėkit, kas visiškai blaivas“. Visos akys nukrypo į mus. Akimirką aš visų veiduose bandžiau įskaityti esmę... Karina žvelgė į mane su jai neįprastu liūdesiu - neįprasta, kad tikra emocija prasiskverbė pro priešiškumo kaukę. Karinos plaukai kaip visada krito netvarkingais šuorais, viena ranka kaip įprasta spaudė romo butelį, kita - kardo rankeną. Niūri karo deivė, palaikiusi pinigus laime ir praradusi tikrąją laimę visiems laikams. Jonas, išdžiuvęs tamsių skersgatvių būgnininkas, paniekinęs pinigus, bet taip ir neradęs netikrai laimei pakaitalo. Jo akyse įžiūrėjau nuovargį ir susitaikymą. Tu jau žuvęs, senas drauge, sugros grupė kartu ar ne... Eva - neužgesinama liepsnelė betono stepėse. Ji visada skleis šilumą sau kitiems. Vainė, kaip visada, su lengva nuostaba žvelgianti į pasaulį - vis dar tuščias lapas.. Ji dar turėjo galimybę rinktis iš šimtų gyvenimų. Vainė dar liepsnos nematęs geležies grynuolis. Teliko pažvelgti į save, tik, matyt, nesugebėjau pats skelbti sau nuosprendžio...Akimirka baigėsi ir visi puolė uždavinėti klausimus, keistis štampuotomis frazėmis, o aš stengiausi suktis tame sūkuryje, šnekėti, juoktis, gerti, šokti ir pajusti tą džiaugsmą, kurį visada jaučia Edis. Tik mano bandymai visada liks pigia vaidyba.. Gerai, kad Edis laiku nutraukė šį chaosą:
- Mielieji, turiu gerą žinią. Aš nusprendžiau vesti! Juk ne šiaip nusprendžiau, likimas man davė moterį, vertą brangiausio sužadėtuvių žiedo ir tai tik pirma gera žinia šį vakarą!

Galėčiau prisiekti, kad Jolitos restorane nebuvo, bet dabar ji stovėjo ant scenos apšviesta prožektoriais, o džiazo grupė, matyt, išėjo per vienas iš daugybės slaptų durų. Visi sustingo spinduliuodami nuostabą, net Eva susižavėjusi stebėjo šį spektaklį. O pažiūrėti tikrai buvo į ką: Edis pasičiupęs mikrofoną traukė banalią meilės baladę ir šokdamas judėjo laipteliais, vedančiais ant scenos. Va būtent tokius dalykus šnipai serialuose vadindavo diversija. Abejoju, ar viduryje šokių salės atsiradęs tankas būtų suveikęs geriau. Nieko nelaukęs nubėgau prie išėjimo ir bėgte palikau restoraną, o po to lengvai, lyg pats būčiau braižęs planus šitam painiam viešbučiui, išlėkiau į lauką. Lygiai taip pat protą persmelkė žinojimas, kad gelsvaakis genijus manęs laukia visai ne prie akmenų, o džiunglėse. Dangų trumpam nušvietė kibirkščių spiečius - jis čia pat, džiunglių centre. Bėgau taip, kaip dar niekada nebuvau bėgęs: lengvai skyniausi kelią per krūmus ir čeižiančias šakas, kibirkštys vis nušviesdavo tiesiausią kelią. Aš pagaliau žinojau, ką jam pasakysiu - paprašysiu jo neįmanomo, bent jau pabandysiu... Sunkiai alsuodamas nugriuvau nedidelėje proskynoje, apšviestoje vidine ateivio šviesa... Niekaip nesugebėjau įžiūrėti aiškaus jo pavidalo - spalvinga šviesa pavertė jį abstrakčia regimybe... Šviesa dingo ir vietoje jos tamsoje į mane žvelgė gelsvos spindinčios akys... Įtempęs akis įžiūrėjau neryškius apsiausto kontūrus. Nežinia, kodėl tikėjausi, kad jo balsas bus šaltas ir atstumiantis. Bet jo balse išgirdau užuojautą ir susirūpinimą:

- Aš žinau, tu nori paprašyti laimės visiems. Džeimsas norėjo to paties, skirtumas tik tas, kad tu dar nežinai, kaip ta laimė atrodys. Tavęs dar neužvaldė idėja, pateisinanti viską. Todėl tave ir pasirinkau. Aš jau padariau užtektinai klaidų spręsdamas už visus dar namie. Atėmiau iš savo gentainių laisvę spręsti, bet suteikiau galimybę gyventi.
- O Džeimsas O'Sullivanas pasinaudojo ta pačia idėja, sukaustydamas mus tobulais patarėjais.
- Džeimsas pasirinko švelnesnį sprendimą, ne veltui SR yra žodžių Soul Research sutrumpinimas. Aš pasirinkau smegenų modifikaciją - mano gentainiai gyvena pagal jiems įdiegtą moralinį kodeksą.
- Jie laimingi idiotai ar ne? Va tau ir laimė, o ir SR - tokia pat vergystė.
- Džeimsas mane įtikino palikti galimybę tobulėti. Geriausi žmonijos Egzemplioriai galėjo įvaldyti visas nano technologijos galimybes ir tapti nemirtingais ir stipriais - lygiais man. Niūri praktika parodė, kad įgavęs trupinį galios, puls vykdyti kvailiausias fantazijas ir smulkias vendetas. Tomas Martinaitis,Grigorijus Gelūnas - tik paskutiniai liūdni pavydžiai. Netgi tie keli pozityvūs pavydžiai - kaip Mačiūnas ir keletas kitų - juos prilaiko tik mirties baimė...
- O Džeimsas juk norėjo duoti šią dovaną visiems? Aš nesuprantu, ko tu nori iš manęs? Žmonės silpni ir klystantys, aš nežinau, kaip tai pakeisti...
- Gali rinktis: nieko nekeisti ir tuščiai tikėtis, kad žmonės praregės arba išjungti SR visiems laikams ir tikėtis geriausio...

[Light]

18(SP)





Kiekvienas jau patyrė tokių akimirkų – akimirkų, kai iš po žemės išmuša kojas ir gerklę tarsi suspaudžia plieniniais pirštais. Norėtum surikti ar bent jau kažką pasakyti, bet burna lyg prikišta vatos. Visagalis sukčius lošiantis su mumis visą gyvenimą numeta ant stalo penktą tūzą ir telieka tik bukai spoksoti ir springti nuosavomis seilėmis supratus, kad žaidimo taisyklės radikaliai pasikeitė ir teks pralošti stambiau negu kada nors prieš tai.. Prieš akis stojo keista pilkuma, kiekvienas širdies dūžis atrodė lėtas ir skausmingas... Ateivio balsas skambėjo kažkaip dusliai:
- Nedrįsk nualpti, Emili. Patinka tau ar ne, tu buvai išrinktas nuspręsti. Sąmonės praradimas neišgelbės nuo atsakomybės. Taigi, tu suvaldysi savo pakrikusius nervus, įkvėpsi nuodingų dūmų ir pasirinksi vieną iš dviejų variantų.

Akyse vėl prašviesėjo, klusniai sugraibiau cigaretę, žiebtuvėlis spyriojosi, bet po trečio bandymo jau traukiau savo mėgstamus nuodingus dūmus:
- Kodėl aš? Kuo aš jau toks ypatingas, kad spręsčiau už visus? Čia reiktų surinkti šviesiausius pasaulio protus. Galų gale turėtų spręsti visi pasaulio gyventojai...
- O kodėl ne tu? Džeimsas O'Sullivanas irgi buvo empatas su savomis problemomis. Jis nepaskelbė pasaulinio referendumo, o ir su filosofų, mokslininkų būriu prieš tai nepasitarė. Kodėl šį kartą kas nors turėtų būti kitaip?
- Todėl, kad aš - ne O'Sullivanas. Niekad jam neprilygau, netgi geriausiom savo dienom. Gal jis ir sugebėjo gyventi su savo projekto pasekmėmis ir žaisti žmonių gyvenimais. Aš to nesugebėsiu...
- Jeigu viskas būtų taip paprasta, O'Sullivanas pats nuspręstų. Juk jis ten prie akmenų vis dar atidžiai stebi savo darbo rezultatus. Bet prabėgę šimtmečiai paliko jame savo pėdsaką. Jis nebegali į viską pažvelgti objektyviai. Jis nesugebės išjungti SR - tai jam lyg žudyti savo vaikus. Bet Džeimsas negali savęs apgaudinėti ir tikėti, kad jo atžalos neša pasauliui tik gėrį.
- Galiu suprasti tokį požiūrį. SR nėra skaičių virtinė. Tai dirbtinis intelektas, grynasis protas, turintis tokią pat teisę gyventi kaip ir žmonės.
- Emili, aš nenoriu sunaikinti milijardų mąstančių būtybių. Aš tiesiog atskirčiau jas nuo žmonių. Visą SR sistemą galiu perkelti atgal į superkompiuterius, kur ji ir gimė. Bet ar verta iš žmonių atiimti saugumo garantą ir galimybę tobulėti?


Dieve, iš kur man žinoti atsakymus į tokius klausimus? Juk turėtų būti efektyvesnis būdas spręsti tokius dalykus negu mano pamąstymai:

- Na tebūnie SR protai saugūs. Bet kaipgi žmonės? Manau, žinai, kiek ligonių gyvybių palaiko nano medicinos prietaisai, kuriuos valdo SR. Kas atsitiks jiems? O kur dar nusikalstamumas, karo rizika...
- Medicinos prietaisus galima valdytyti ne vien SR. Tavo minėtiems ligoniams nieko neatsitiks. Karas, nusikalstamumas - čia jau žmogiška prigimtis... Kaip jau minėjau, telieka tikėtis geriausio. Tavo užduotis yra pasverti du dalykus: saugumą ir laisvę.
- Aš juk negaliu pasverti tokių dalykų spėlionėmis ar asmenine nuomone. Man reikia faktų, statistikos, apčiuopiamų dalykų.
- Patikėk, SR puikiai išnagrinėjo nemirtingųjų ir kenčiančių dėl sistemos santykį. Man nereikia sausos statistikos. Emili, man reikia sprendimo iš žmogaus, mačiusio įvairias sistemos puses.

Cigaretė sudegė iki filtro, lyg primindama, kad laikas bėga ir mano naktinis pašnekovas nepasižymi kantrybe. Ką gi aš tikrųjų mačiau? Keletą nelaimingų ligonių kaip Eva. Nemažai pasiturinčių žmonių, pavertusių savo talentą pinigais. Kas gi pasikeis išjungus SR? Kažkas bus turtingu, kažkas neturės nieko vertingo, dauguma suksis tarp šių kraštutinumų. Kuo gi pasikeistų Evos gyvenimas išjungus SR? Na, visų pirma, dingtų juodosios žvaigždutės. Niekas neperspėtų aplinkinių kokia Eva pavojinga. Gal tai antras šansas visiems nešantiems juodųjų žvaigždučių naštą? O kas gi praloštų išjungus SR? Ateities kartos pasmerktos tuščiai ieškoti savo talentų, pasmerktos gyventi be šanso gauti nemirtingumą ir galią. Bet galbūt žmonija dar nepasiruošusi kitai pakopai? Vienaip ar kitaip kažkas nukentės: mažumos, daugumos, ateities kartos. O gal atvirkščiai niekas iš esmės nepasikeis? Žmonija, eilinį kartą gavusi smūgį žemiau juostos, vėl atsities ir toliau linksmai žygiuos keliu vedančiu velniai žino kur... Tušti apmąstymai - čia lyg ruletėj telieka statyti už vieną spalvą - gali mąstyti visą naktį, ką atneš juoda ar raudona... Tereikia drąsos stumtelti žetonus ir tikėtis geriausios įmanomos baigties. Visas nevykęs gyvenimas - tik atsitiktinumų virtinė: skambantys ar tylintys automatai, geros ar blogos pabaigos. Viskas tik ant stalo krentantys kauliukai, duodantys ir atimantys galimybes. Man nebūtina suprasti, ką mano sprendimas lems skaičiuojant laiką šimtmečiais. Svarbu, kokias pasekmes jis turės trumpalaikių žmonių, neieškančių didybės ir nemirtingumo, matais. Jeigu Eva atsikratys savo vaidmens visuomenės dugne, man to užtenka. Jeigu ji vėl galės pasijusti laisva nuo žvaigždučių ir smerkiančių žvilgsnių, tau jau bus laimėjimas. Julijos rašoma biografija gali prarasti nemažai skaitytojų. Bet gal atvirkščiai: SR žlugimas tik padidins susidomėjimą O'Sullivanu? Nesvarbu, ar aš pasidžiaugsiu smulkiais laimėjimais - ne man matyti šimtą ėjimų į priekį. Aš tik smulkus valetas atnešiantis truputi laimės ir truputi nusivylimo. Tikiuosi, galėsiu susitaikyti su tuo Džimi - aš irgi noriu tik gero. Kartokai nusijuokęs sugraibiau suglamžytą pakelį - tik trys karsto vinys: velniškai mažai priimant tokį sprendimą. Dievas mato, čia mano trys paskutinės cigaretės šiame gyvenime. Ateivis kantriai spigino akimis, kol užbaigiau tą nelemtą paskutinį pakelį:

- Manau, gali atspėti mano sprendimą. Laikas išjungti SR - pabandysiu tikėtis geriausio bent vienetams.
- O tiksliau - vienai merginai. Net nežinau, ar tai kilnu ar kvaila. Nesuprantu, kodėl žmones prie lemtingų sprendimų veda atrodytų smulkmenos. Viena vienintelė patelė pajudino tokią neryžtingumo sieną ir nulėmė visų likimą.
- Gana tų skambių žodžių ir šnekų - tiesiog užbaikime viską.
- Gerai, tau teks garbė spustelti mygtuką - išsiųsi signalą ir SR pradės lėtą atsiskyrimą nuo žmonių.

Ateivio rankoje suspindo menkas pultelis - tai galėtų būti vienas iš universalių pultelių, pardavinėjamų už 5, 50 įvairiems prietaisams. O čia detonatorius, sukelsiantis sprogimą, kokio niekas nestikėjo. Mygtukų netgi mažiau - tik du: žalias ir raudonas, viskas paprasčiau nei paprasta. Galbūt toks ateivio humoro jausmas? Užbaigti SR erą prietaisu, verčiančiu galvoti apie „Viskas jūsų namams“ išpardavimą. Nesusilaikęs sukikenau - kodėl gi ne, viskas jau šiaip ar taip nuspręsta. Vyresnis už mus sukuždėjo:

- Man dar neteko išjungti tokios sistemos. Negaliu garantuoti, kaip reaguos tavo smegenys, gavusios tokį stiprų atsiskyrimo nuo SR signalą. Emili, tu gali žūti kaip ir tavo SR. Jūs abu tiesiog per arti signalo šaltinio.
- Na tada spustelk mygtuką palikęs salą ir niekam nereikės žūti.
- Taip, bet kiekvienas sprendimas turi savo kainą. Įrodyk, kad turi savyje lašą pasiaukojimo. Dėl jų visų ir dėl jos.

Žinoma, viskas būtų per daug paprasta, jeigu rytoj atsibusčiau naujame pasaulyje ir pamatyčiau savo veiksmų pasekmes. Mano likimas yra tapti neapdainuotu savižudžiu, apie kurį niekas nesužinos. Štai taip SR dingimas visada liks paslaptimi. Jokių palaidų galų. Gaila, kad nebeliko cigarečių - paskutinės trys šiame gyvenime:

- Galiu žūti? Ar aš turiu šansų išgyventi? Aš maniau, kad tu brangini gyvybes... Bet tu mane pasmerki...
- Aš branginu ištisas civilizacijas. Vieno individo auka dažnai - neišvengiamas blogis. Tavo šansai maži, bet teoriškai gali išgyventi.

Jis lengvai įbruko pultelį į mano drebančias rankas, mūsų rankom susilietus jo oda pasirodė visai švelni, o, maniau, kad ji bus grubi lyg švitrinis popierius. Pajutau lengvą dilgtelėjimą – matyt, kibirkštis kurianti įtampa nedingsta netgi kai kibirkštys užgęsta. Koks nuostabus ir žiaurus padaras - nusprendęs paversti ištisų rūšių egzistavimą savo atsakomybe. Akyse sublikčiojo jau pamirštas neoninis ausinių ženklas. Atsidusęs užsimečiau vis dar veikiančias ausines:

- Negaliu pasakyti, kad pritariu savižudybei. Gyvybė teturi vieną tikslą - gyventi. Bet, matyt, palaikysiu sprendimą atsiskirti nuo žmonių. Nepaisant visko man patiko būti šalia - patarti ir stebėti žmonių gyvenimą tavo akimis. Manau, mes papildėme vienas kitą.
- Juokinga, kad nusprendžiau išlaisvinti pasaulį nuo tavęs ir viso grynojo proto. Bet aš tavęs taip pat pasiilgsiu...


Viskas taip sumautai ir taip kvailai tragiška... Edis ir kiti ras čia gulintį bedvasį lavoną ir kelias nuorūkas. Štai kas liks iš didžiojo empato Emilio Valaičio gyvenimo - 80 kilogramų pūvančios mėsos ir tuščias cigarečių pakelis. Niekas ir nežadėjo pabaigos Pajūrio megapolyje prašmatniuosiuose „Gintaro rūmuose“, kur verkiantys artimieji gaudys kiekvieną mano paskutinį žodį, laikydami jį vertinga išmintimi... Jau greičiau atsitiktinai užklydęs kaimynas ras įžymųjį kvailį Emilį gulintį ant grindų, o vieniša cigaretė vis dar rūks ant kilimo. Taip netgi geriau - vienas paspaudimas ir palaiminga tamsa be jokių kankynių lėtai mirštant tarp nuosavų keturių sienų. Jeigu egzistuoja nors menkas lašas teisingumo, Edis, Eva aš ir visi kiti vėl susitiksime geresnėje vietoje nei šita ašarų pakalnė. Šypsodamasis spustelėjau mygtuką - balsva migla aptraukė akis....

[Light]

Tas paskutinis baras

Mano nuomone, kiekvienas tam tikrą akimirką norėjo būti nenugalimu didvyriu, kovojančiu už pačius geriausius tikslus ir įsitikinimus. Dauguma greitai pamiršo norą tapti ypatingu. Bet visada atsirasdavo keletas išimčių: žmonių, kurie peržengė visus apribojimus - realybė keisdavosi pagal jų įgeidžius. Politikai, kriminalinio pasaulio autoritetai ir šešėliuose tūnantys košmarai būdavo sutrypiami į dulkes. Didvyrių kalavijai niekada neatšipdavo, pistoletai niekada nepritrūkdavo šovinių ir jokie žemiški ar nežemiški ginklai negalėdavo pramušti jų šarvų. Galbūt vien todėl, kad jie tikėjo savo nepažeidžiamumu. Galbūt todėl, kad žmonija norėjo tikėti savo geriausias ir keisčiausiais didvyriais. Didvyriai keliaudavo iš pasaulio naikindami monstrus, demonus ir dievus, primindami, kad verta tikėti tik savim, o visa mistiška velniava - tik mūsų baimės ir pasenę žmonijos žaislai. Vėliau buvo spėliojama, kad Kūrėjas, pasakęs „tebūnie šviesa “, rimtai supyko. Kitų nuomone, pasipiktino Kūrėjo senas priešas, per didvyrius prarandantis nemažai savo įtakos. Fizikų nuomone, pati Visata nusprendė atsikratyti dėsnius laužančių nelogiškų individų...

Kaip ten bebūtų, vieną šiltą vasaros naktį į barą „Po kalaviju“ įžengė vyras pilku kostiumu ir užsisakė stiklinę mineralinio vandens. Barmenas dar spėjo nusikeikti ir subyrėjo į dulkes. Magija laikiusi jį gyvą ilgiau nei žmonės drįso spėlioti išgaravo lyg dūmas. Šimtas tuo metu garsiajame bare girtuokliavusių didvyrių ne juokais supyko. Pirmoji, kaip visada, savo ataką pradėjo gyvsidabrinė Diana, suvariusi savo elfiškus durklus pilkajam blaivybės šalininkui į nugarą. Ji nemėgo senojo barmeno, bet nekentė blaivybės ir mineralinio, o dar labiau pilkų kostiumų... Pilkasis vyriškis šyptelėjo ir tarė:
- Joks žmogus negali judėti taip greitai. Iš kur atsirado tie elfiški durklai, jeigu šiame pasaulyje nėra elfų? Gyvsidabris yra nuodinga medžiaga - gerdamas gyvsidabrį iš termometrų, greitesnis netapsi.


Baro lankytojai kikeno, kol vargšė Diana nugriuvo negyva ir jos durklai prapuolė, pripažindami loginę klaidą savo egzistencijoje. Ach, jeigu jie būtų nusprendę bėgti... Deja, į kovą su šiuo keistu logiku stojo Egzistencinis Filosofas: jis pasižymėjo galia rasti paaiškinimą, kodėl jo priešai greičiausia neegzistavo ir Visata tebuvo jo asmeninis sapnas. Deja, Pilkasis Skerdikas privertė jį prisiminti tiesą ir per porą minučių garsusis filosofų karalius pavirto tik dar vienu sužlugusiu studentu, išmestu iš universiteto už girtuokliavimą. Net ir visko matę didvyriai pasišlykštėjo tokiu žiaurumu. Baras prisipildė magijos, prakeiksmų, kulkų, lazerinių ginklų spindulių... Niekas negalėjo sužeisti Pilkojo Skerdiko. Jis tiesiog ramiai aiškino, kad lazeriniai ginklai dar nėra išrasti, kulkos apkabose jau seniai baigėsi, prakeiksmai turi būti surimuoti kitaip. O pabaigai visus pribaigė tvirtinimas, kad technologija ir magija neturėtų egzistuoti tame pačiame pasaulyje. Štai taip šimtas didvyrių buvo nuginkluoti, o ramus ir mandagus vyras ramiai dėstė, kodėl kiekvienas didvyris negali egzistuoti. Dauguma tiesiog išnyko, kitų laukė niūresnis likimas atvirsti į normalius žmonės. Kai kurie nusižudė, kiti vis dar glaudžiasi baro griuvėsiuose ir bando tikėti, kad visas šis siaubas tėra dar vienas jų didvyriškumo išbandymas. Aš dažnai lankydavau šiuos vargšus: dalinau maistą, mediciną ir klausydavausi jų senų istorijų. Galbūt todėl, kad visi jų draugai, gerbėjai ir kiti prisitaikėliai juos apleido. Aš vis dar tikiu, kad Pilkasis Skerdikas gali būti sustabdytas. Jis keliavo per barus lyg maras naikindamas šviesą ir tą naivų tikėjimą kažkuo geresniu nei paprastas žmogus. Pilkasis Skerdikas įsilaužė į didvyrių tvirtoves ir sunaikino maldaujančius pasigailėjimo.

Bet vis dar sklando gandai, kad mažoje kišeninėje erdvėje liko vienas nepaliestas baras, kur glaudžiasi keli išlikę didvyriai, laiku atpažinę pavojų. Mano misija surasti šį paskutinį uostą. Aš nežinau, ar dar yra vilties kažką pakeisti, bet aš privalau tuo tikėti... Kitaip kam gi į mano rankas pateko prietaisas, leidžiantis keliauti tarp pasaulių, dimensijų ir netgi alternatyvių laiko linijų? Tobulasis visko raktas vedė mane klystkeliais per vis keistesnius pasaulius ir erdves. Kiekvieną naktį aš košmaruose regėdavau pilkąjį kostiumą ir tokį vidutinišką bereikšmį siaubo veidą...

Aš karčiai nusijuokiau, žvelgdamas į žalsvą dangų, raudoną mėnulį ir nedidelį pastatą, besimaudantį jo šviesoje. Apsilupusi iškaba skelbė „Paskutinė stotelė“: jokių pretenzijų į ginklus, kovas ar lavos ežerus. Priėjęs arčiau pamačiau seną gerą „įėję praraskit viltį“, pakeverzotą smulkesniu šriftu - kažkas bent jau išlaikė krislelį humoro. Atsidusęs pabeldžiau į duris, tikėdamasis sirenų kamuolinių žaibų ir paklaikusios apsaugos. Deja, nesulaukiau jokios reakcijos - durys pasidavė po kelių stumtelėjimų. Kištelėjęs galvą į vidų pamaniau, kad patekau į rūką. Kvapas išdavė, kad visa patalpa paskendusi dūmuose. Bandydamas kvėpuoti per burną nubėgau į priekį ir susmukau prie plieninio paviršiaus, kuris čia tarnavo kaip baras. Už jo stovėjo paniuręs senis burtininko apsiaustu ir spjaudė į viskio butelį. Atsargiai pasiteiravau:
- Jūs gi ne didvyris? Burtininkai vis dar toleruojami. Kodėl jūs čia?
- Todėl, kad baigiasi L, po biesais. Mane nužudė, aš prisikėliau... Velniop, tiesiog niekas nebenori manimi tikėti. Faktas, kad tu nei burtininkas, nei didvyris - ir tau teks mokėti už gėrimus.
- Aš atvykau ne gerti, o suburti išlikusius didvyrius. Jūs buvote garsus?
- Šlovė greit apleidžia, vaiki. Aš buvau Merlinas, bet dabar aš tiesiog girtuoklių ir narkomanų globėjas... Čia jau seniai nebėra nei didvyrių, nei Merlino- vienintelio Šėtono ir Mabos sūnaus, kuris pasirinko šviesą. Mūsų era baigėsi ir Pilkasis Skerdikas - tik karti piliulė, atsisakantiems tą suvokti.
- O kaip gi gandai, kad Bevardis gali sunaikinti Pilkąjį Skerdiką?
- Bevardis - tik fikcija, konceptas, idėja. Jis tik išgalvotas personažas tuščioje istorijoje....
- Kas gi belieka?
- Nieko. Mes visi jau seniai žuvę...

[Light]

Tas paskutinis baras 2

Tas paskutinis baras 2


Žinia, kad visų šiuolaikinių didvyrių įkvėpėjas, kai kurių nuomone, netgi tiesioginis protėvis niekada neegzistavo, būtų sukrėtusi mane labiau, bet prakeiktasis dūmų mišinys vis dėlto įslinko į mano plaučius ir man buvo stebėtinai linksma. Netgi kai Merlinas patvirtino, kad mes visi žuvę, aš tegalvojau apie skanius šokoladinius sausainius su šaunia grietinėlės porcija ir spalvotu saldainiu ant viršaus.... Švelnios, bet tvirtos rankos nutempė į dūmų gilumą. Dar nespėjus susivokti man į rankas kažkas įspraudė džino butelį. Dūmai retkarčiais prasisklaidydavo, kai man pasiūlydavo truktelti skanaus vaisinio dūmo ir kaljano burbuliavimas tapo gražiausiu garsu pasaulyje. Muzikalus balsas padrąsindavo truktelti iš butelio; aš kartais įžiūrėdavau balso savininkę, bet jos išvaizda vis meiliai keisdavosi ir aš tegalėjau spėlioti, ar rūkau tik su viena gražia būtybe. Bet tai buvo nesvarbu - aš patogiai ilsėjausi ant tokių minkštų pagalvių ir jeigu mes visi žuvę, čia mūsų rojus...

Staiga visi dūmai prapuolė lyg kas būtų pravėręs milžinišką gražų langą... Aš tingiai prilipdžiau vamzdelį prie lūpų, bet dūmas nenorėjo atkeliauti iki manęs. Pasitrinęs akis pastebėjau, kad dūmai kaljano stikle sustingo lyg kažkas būtų sustabdęs laiką... Mane apėmė negera nuojauta, kuri netruko pasitvirtinti: mano gražioji būtybė šypsojosi pilna burna aštrių žvėriškų dantų, o žavi iliuzija mirguliavo užleisdama vietą ragams ir tamsiam kailiui bei katiniškoms letenoms, kurios artėjo link manęs meiliam apkabinimui. Merlino balsas įgavo dar negirdėto linksmumo:
- Tu manai, kad tau baisu? Įsivaizduok, kaip jaučiasi vargšai kvailiai ryte pramerkę akis ir pamatę ją. Reikia pripažinti, gražioji Violeta iškabindavo jiems akis ir sudraskydavo juos gana greitai. Tikrai geriau negu gyventi visą gyvenimą su tokia trauma.
- Kaip šitas padaras gali būti didvyre?
- Ji kažkada buvo šokėja abejotinos reputacijos klube, kol išprotėjęs klientas perpjovė jai gerklę nuo ausies iki ausies. Violeta sugebėjo grįžti iš nusidėjėlių kurortų jau gana pasikeitusi. Savo laiku ji padarė nemažai gero naikindama tuos, kurių vis tiek laukė būtent jau minėti kurortai.
- Po galais, aš gi ne nusidėjėlis - aš atvykau su gėrio misija!


Gražioji Violeta neaiškiai suurzgė ir nušlubčiojo link baro. Merlinas kažką užjaučiamai sušnibždėjo ir pripylė keistajai didvyrei bokalą sidabrinio skysčio. Aš trumpam užmerkiau akis ir nurijau didelį gurkšnį džino. Taip, netgi Pilkasis Skerdikas trumpam užsičiauptų pamatęs tokį grožį. Gėrio misija, kur gi ne... Geriau išgerkim už gerkim misiją, kol atvyks Skerdikas. Merlinas susmuko prie manęs ant pagalvių, bet kažkokiu stebuklingu būdu už baro bokalus stumdė tas pats Merlinas ar bent jau jo kopija. Aš atsidusau ir iš striukės kišenės ištraukiau porą auksinių roleksų:
- Viskas, ką turiu. Turėtų užtekti, kad džinas toliau tekėtų. Būk geras, atnešk naują pypkę. Gal vyšnių skonio? Be to, visada domėjausi opiumu - reiktų išbandyti, kol dar liko laiko.
- Vaiki, gal aš ir nebe galingiausias magas, bet aš tikrai - ne sumautas padavėjas! Tu - ne didvyris. Alkoholis ir narkotikai pribaigs tave greičiau nei Pilkasis Skerdikas. Tu gali grįžti namo ir gyventi normalų gyvenimą.
- Ne, jau geriau žūsiu su jais nei pripažinsiu Pilkojo Skerdiko pranašumą.

Merlinas nusikeikė ir išgaravo, bet bent jau paliko džino ir naują kaljaną su tokiu saldžiu vyšnių skonio tabaku. Nežinau, galbūt bare trūko vietos, bet prie manęs prisijungė mergina tamsią vakarinę suknelę suderinusi su vis dar kruvinu pilku vilko kailiu... Atmintyje sukosi surūdiję ratukai, bet niekaip negalėjau prikabinti garsaus vardo prie išvaizdos. Mergina prisidegė cigarilę ir linktelėjo:

- Taip, aš vilkiškoji Džesika. Manau, kad skaitei mano komiksus. Buvo laikai, kai aš buvau paties vampyrų, vilkolakių komiksų bangos viršūnėje.
- Tie klaikūs komiksai buvo piešiami pagal tavo nuotykius tolimame pasaulyje? Kiek kartų didelės korporacijos sugadino didvyriams gyvenimą nusipirkusios teisę leisti jų komiksus ir tikrąsias biografijas...
- Matai, pradžioje aš tebuvau prasimanymas, egzistuojantis ribotame išgalvotame pasaulyje ir plėšantis vampyrus ir vilkolakius į gabalus.
- Tik nesakyk, kad mes visi gyvename išgalvotame ir ribotame pasaulyje!
- Ne, trys fanatiški mano komiksų gerbėjai iškvietė mane į realų pasaulį.
- Jie norėjo kartu kovoti prieš blogį ir įgauti tavo galių per tavo vilkišką kraują?
- Jeigu tai būtų buvę viskas... Manęs jau laukė raudonai juoda vestuvinė suknelė, apsirūkęs šventikas ir vandens lova, galinti sutalpinti mus visus.

Aš jau norėjau surikti Merlinui keletą nemalonių žodelių, bet jis jau gulėjo ant pagalvių ir vilkiškoji Džesika glostė jo ilgus žilus plaukus. Merlino veide atsispindėjo vos valdomas įsiūtis ir liūdesys:
- Aš negaliu išviesti Bevardžio. Tie trys asilai, iškvietę Džesiką, nieko nesuprato apie magiją - prisipiešė pentagramų ir simbolių iš serialų. Bet to užteko, nes viskas priklauso nuo tikėjimo. Kvailo įsitikinimo, kad tavo herojus privalo egzistuoti ir atvykti tau į pagalbą.
- Tada mums trūksta kelių gerbėjų ir pentagramos nupieštos rožiniu flomasteriu.
- Mums reikia originalios Bevardžio istorijos: „Sferų susiliejimas“ gerbėjų, o ne Ievos Milčiutės romano „Didvyris be vardo ir kitos miesto legendos“ pirkėjų. Matai, gerbėjai turi žinoti, kad veikėjas išgalvotas ir savo tikėjimu pririšti, įspausti jį į mūsų realybę.
- Aš galiu - atversiu vartus į praeitį, o tu sužvejok tinklą fanų...

Merlinas nusikeikė ir panardino savo barzdą į milžinišką alaus bokalą. Džesika sudrebėjo ir numetė cigarilę:
- Originali istorija yra siaubas be pabaigos ir savo laiku neturėjo nė vieno gerbėjo. Po kokių dvidešimties metų Ieva Milčiutė nupirko istoriją iš originalaus autoriaus. Ieva Milčiutė parašė intriguojantį romaną, panaudodama tik pagrindinius veikėjus ir manipuliuodama skaitytojus tikėti, kad Bevardis iš tikrųjų egzistuoja. Ir viskas, ką ji aprašė, yra 2012-ųjų vizija.
- O po tikrųjų 2012-ųjų ėmė atsirasti tikrieji didvyriai - tad tiesa ir fikcija susimaišė.
Aš niūriai žvelgiau į jau pustuštį džino butelį, kai smegenis perskrodė ryški idėja. Kaip išmintingasis Merlinas, gąsdinęs seniausias jėgas, pražiūrėjo tokį paprastą dalyką:
- Jeigu kas ir tiki savais veikėjais iki mirties - tai pats autorius. Jo tikėjimas turi būti stipresnis nei fanų. Jam veikėjai - lyg nuosavi nuostabūs vaikai ir dievybės vienu metu!

Merlinas nusišypsojo ir klaikūs išpuvę dantys tikrai sugadino jo išmintingo žilo burtininko įvaizdį. Džesika niūriai nusišypsojo ir aš galėjau prisiekti, kad negeri dalykai ištiko autorių, atsakingą už Vilkiškos Džesikos komiksus... Merlinas vėl paslėpė savo klaikius dantis ir sušuko:
- Gerai, alkoholikai, narkomanai ir gal netgi keli likę didvyriai. Viltis vis dar egzistuoja! O tu, vaiki, netgi nusipelnei vardo. Taigi prisistatyk!
- Aš labai tolimas Ievos Milčiutės giminaitis Rolandas Milčius. Mano tėvas buvo Piktasis Barbaras Milčius, praradęs savo galias bare „Po kalaviju“.

[Light]

Tas paskutinis baras 3

Mano tėvo paminėjimas praeityje visada susilaukdavo stiprių reakcijų. Piktasis Barbaras Milčius - puikiausias burtažodis išgauti viską: nuo susižavėjimo šūkių iki spjūvio į veidą. Kaip mėgdavo sakyti mano tėvukas, dar nė vienas didvyris nebuvo įvertintas vienareikšmiškai. Taip jis mėgo maudytis neapykantoje ar susižavėjime: dažna bėda tų, kurie per ilgai kentė anonimiškumą.

Keista rasti vietą, galbūt vieną vienintelę vietą visatoje, kur tėvo žygdarbiai ir nuodėmės kilpa nesiveja apie sūnaus kaklą. Šitame abstinentų pragare visus vienijo kaltė, siaubas ir chroniškas alkoholizmas. Praeitis nebedomino nė vieno didvyrio, nors neabejojau: pasiknisę pragertuose atminties archyvuose jie rastų nesuvestų sąskaitų. Bet, matyt, kerštas ir pagieža – privilegija, skirta tiems, kurie dar turi ateitį ir nebando būrelyje nuskandinti mirties baimės...

Merlinas negaišo laiko domėtis mano kilme ir Milčių giminei būdingų galių trūkumo priežastimi - visas senojo burtininko dėmesys buvo skirtas tam, ką jis kikendamas praminė paskutiniu „Teisingumo Lygos“ pasispardymu. Prasisklaidžius dūmams, pradanginus butelius ir nutilus muzikai dingo netgi kvaila iliuzija, kad dalyvauju šventėje. Tiesa atsispindėjo smulkmenose: žilose gijose didvyrių plaukuose, nenatūraliai išsiplėtusiuose vyzdžiuose, pritemptame linksmume. Jeigu kas čia ir šventė, tai giltinė nekantriai skaičiuojanti klientus, kurie per ilgai žaidė su nemirtingumo kodu... Merlino balsas pasižymėjo bjauria ir niekada nedingstančia sarkazmo gaidele:
- Mano miela „Teisingumo lyga“, prie Vašingtono nenusileido ateiviai. Taigi imsimės paprastesnės užduoties - gelbėti visą visatą. Visų pirma, Rolandas Milčius iš barbariškų 2011 metų vasaros ištrauks žmogų, kurio negaliu vadinti rašytoju - tai per menkas titulas tokiam žmogui. Tada pulsim verkti upėmis, kad mums reikia jo pagalbos išgelbėti visus ir viską. Toks svajonės išsipildymas kiekvienam fantastikos fanui sukeltų penkių valandų erekciją ir kraujavimą iš nosies tuo pat metu. Entuziazmo turėtų užtekti iškviesti Bevardžiui. Sunkiausia dalis prasideda būtent po iškvietimo - mes elgsimės labai diplomatiškai, bet jei naujas realybės gyventojas pradės elgtis agresyviai... Jūs pasiduosit ir leisitės apdaužomi, kol aš improvizuosiu pančiojantį burtą, nors nelengva supančiot didvyrį be silpnybių...


Merlinas staiga nutilo ir pradėjo knistis kišenėse. „Teisingumo Lyga“ išliko rami – jie, matyt, prisiklausė dar ne tokių kalbų. Nors mano prasta nuotaika ir dingo, Merlinas vis dėlto perlenkė lazdą, juk vis dėlto egzistuoja menkas šansas grąžinti didvyrių erą, o jis rengia pakaruoklio humoro vakarą – neturi vilties, lipk ant scenos. Mintyse užčiuopiau giją, vedančią į tuos senus laikus ir aktyvavau raktą - vienos išsvajotos durys į bet kur ir bet kada. Nostalgija sergančių senių svajonė vėl atsidurti pačiuose geriausiuose laikuose, kur net degtinė buvo saldesnė ir įvyko kažkas, dėl ko dabartinis gyvenimas - tik duslus to meto atgarsis. Merlinas nusišypsojo ore pradėjus ryškėti rausviems portalo kontūrams. Santūriai šyptelėjęs mestelėjau į raktą šiek tiek gyvybinės energijos. Nemanau, kad rakto veikimui būtina aukoti gyvenimo metus, tiesiog prakeiktasis raktas turi savo sadistinių pomėgių ir sąmonės užuomazgas kaip ir Mjolnyras, kurio taip ir nesugebėjau pakelti. Merlinas suklykė man nežinoma kalba ir aršiai sumosavo kažkuo man nemaloniai primenančiu žmogaus kaulą. Vilkiškoji Džesika išliejo ant grindų taurę kraujo ir šyptelėjo:
- Ne kaip atrodai, nesubloguok. Čia juk tik teatrinis mėšlas: plastikinis kaulas ir taurė tiršto vyno. Vis dėlto reikia kažkokios atmosferos - grafomanai netiki magija be ritualų.

Sumauti pokštininkai: sunkiai iškvėpiau ir užsimerkęs suskaičiavau iki dešimt. Ausis jau nemaloniai rėžė „sveikas meistre iš praeities“. Ach kodėl toks senas išminčius kaip Merlinas išlaikė tokį bjaurų humoro jausmą. Tyliai nusikeikęs pramerkiau akis - man visada buvo aišku, kad žmonės kuriantys istorijas apie didvyrius netiktų net stovėjimo aikštelės apsaugai. Bet šitas individas stebuklingu būdu sugebėjo atrodyti silpnas bei išdžiuvęs ir tuo pat metu nešioti nemenką pilvą alui. Merlinas teatrališkai perspausdamas rėkė, kad jis mūsų paskutinė viltis. Deja, alaus mėgėjo veido išraiška menkai pasikeitė. Jis tiesiog ramiai dairėsi kartkartėm įtraukdamas cigaretės dūmą. Merlinas nutilo taip ir nesulaukęs jokios reakcijos. Keistuolis visiškai ramiai suradęs peleninę užgesino cigaretę ir nusikvatojo:
- Dešimtmečiu vėluojat. Taigi sakyčiau, dėžę degtinės ir mane atgal į mano landynę amžinos jaunystės, tikros meilės - ir čia buvo pirmas mano noras.
- Meistre, man reikia jūsų pagalbos. Tik Bevardis gali sunaikinti pavojaus šešėlį plintantį po visatą. Tik jūs galite iškviesti šį tobulą karį.
- Tu dvoki nenuoširdumu, seni. Be to man visai nėra aišku, kas čia: kas šešėlis, kas šviesa, o kas stalinė lempa. Be to Bevardžio iškvietimas greičiausiai mane nužudys, o jeigu ne - tada vinį į kaktą kals pats Bevardis. Namo, degtinės ir toliau kaip minėta.

Merliną ir beviltiškus didvyrius nustebinti nėra lengva. Bet Merlino veide atspindėjo lengvas sutrikimas, o likusieji atrodė lyg patys gavę minėtą vinį į kaktą. Visa mano kelionė neduos rezultatų dėl vieno asilo:

- Jis gal ir nenuoširdus bjaurus senis, bet pavojus tikrai egzistuoja. Aš nuoširdžiai prašau tavo pagalbos. Pilkasis Skerdikas sužlugdė didvyrių erą. Anksčiau ar vėliau jis ras šią paskutinę didvyrių slėptuvę ir užbaigs menkiausią vilties kibirkštį.
- Taip, nors pasakei daugmaž ką ir senasis kranklys, bet viskas nuskambėjo kaip geros gitaros bosas ar kažkas tokio solidaus, tvirto. Aš tau pagarbą atiduodu, kas tu bebūtum. Išvis kodėl niekas nepasisako savo vardų. Grupėj kokioj, vardas koks ir kiek dienų jau negeriat.
- Aš esu Rolandas Milčius ir iškviesti Bevardį buvo mano idėja. Senasis kranklys, jeigu norime tikėti jo tvirtinimu, yra legendinis Merlinas pakilęs iš kapo. Mergina su kailiais būtų Vilkiškoji Džesika - ji atvyko iš komiksų pasaulio iškviesta savo fanų. Na, o kiti - įvairūs didvyriai ir išvardyti visą „Teisingumo Lygą“ sunkoka - daugumos aš, net nepažįstu.
- Merlinas... Tiek girdėta, matyta, skaityta, bet realybė liūdnoka. O Vilkiškoji Džesika turbūt negali nukauti Skerdiko? Čia aišku retorinis klausimas - jei galėčiau, aš čia neuždavinėčiau klausimų. Gerai, aš padėsiu, bet turiu tris sąlygas. Pirma, niekas neklausiat mano vardo, jei žinot, nesakot. Antra, jeigu nugalėsim tą skerdiką- Merlinas man užrašo šią gražią patalpą, kuri iš kvapo primena barą su leidimu rūkyti. Baras mano - ir baigta. Trečia, norėčiau, kad Merlinas bent pabandytų apsaugoti mane nuo Bevardžio pykčio. Jūs visi pasitarkit, broliai ir sesės didvyriškume, aš sutrauksiu dar vieną cigaretę tuo metu. Tik per ilgai nesitarkit - rūkydamas baisiai greitas esu.

Taip, svajonės išsipildymas ir pareiga visatai - viskas būtent taip. Merlino šypsena galėjo reikšti ką tik nori, bet ne džiaugsmą. Džesikos veidą išmušė raudonos dėmės, o kairioji ranka prieš jos valią pavirto į vilkišką leteną ilgais nagais. Dėl viso pikto atsistojau tarp Džesikos ir situacijos rimtumo nesuvokiančio autoriaus. Džesikos balsas įgavo keistai urzgiantį skambesį:
- Jeigu jo nepribaigs Bevardis, pribaigsiu aš. Pakabinsiu kaip briedžio galvą virš baro. Iš kur tokių žmonių atsiranda?
- Ramiai, jis tiesiog nori mirtinai nusigerti nuosavame bare. Tebūnie taip, nėra ko čia urgzti, mergyt.

Nežinau, koks velnias mane jojo paglostyti Džesikos plaukus, tiksliau galvą... Atsibudau ant grindų su tvirtu įsitikinimu, kad pora dienų galėsiu myžti krauju dėl tokio grubaus etiketo pažeidimo. Visos velniavos kaltininkas skaitė sutarties lapus, žiūrėdamas per purvinų akinių viršų:
- Rolandai, aš visada sakiau: gali daug ko žmogų išmokyt, bet takto neišmokysi. Kas gi glosto kitą žmogų, kad ir vilkišką didvyrę, lyg šunį. Baras bus mano! Po garantuotos pergalės įsigalios ši akiplėšiškai naudinga baro perleidimo sutartis!

Nesusilaikiau nepaaiškinęs, ką jam būtent daryti su tuo takto jausmu ir nesibaigiančiu nusišnekėjimu. Merlinas suniurzgė, kad jau išvirė vaizduotę išlaisvinanti arbata ir laikas pradėti...

[Light]

Beveik pamirštas pasimatymas

Beveik pamirštas pasimatymas




Visi jau girdėjome nuvalkiotų posakių, kad reikia žiūrėti į priekį ir tik į priekį - ir viskas dar priešaky. Lyg praeitis būtų balastas, kurios reiktų greičiau atsikratyti, o atsikračius toliau laukti mistiškos geresnės ateities, kuri tikrai ateis ir kitaip net būti negali. Net jeigu ir pasieksime tą stebuklingą medaus upių ir nemokamos kabelinės televizijos šalį, negi ten norime atvykti be praeities, kuri kiekvieną iš mūsų padarė ypatingu, nepakenčiamu, mielu ar išmintingu? Mano nuomone, reiktų laikytis praeities kokia ji šlovinga ar apgailėtina bebūtų. Ji tave pavertė tuo, kas esi, o su kitokia praeitimi viskas galėjo pasisukti dar blogiau nei pasisuko. Aš netikiu popietinių pokalbių šou ekstrasensų nuomone, kad į šį pasaulį atvykome su užantspauduotu likimu, kosminiu kodu, klodais blogos karmos ir kitokiu bagažu, verčiančiu žaisti žaidimą žymėtomis kortomis be menkiausios galimybės laimėti nors krūvą surūdijusių centų. Aš linkęs manyti, kad mes - nuosavų nelaimių kalviai. Jeigu negali susitaikyti su skaudžiu gyvenimo smūgiu, keik ne Viešpatį Dievą, Budą ar raganą, pardavusią tau netikusį laimę nešantį talismaną. Tau nelaimes nešantis elfas slepiasi nuosavame veidrodyje.O grįžtant prie praeities telieka susitaikyti su skaudžiu smūgiu, kurį tu sudavei pats sau, o ne likimo samdyti boksininkai... Lengva tau šnekėti, pasakytų, kad nors jei jau būtų išrasta vidinių monologų pasiklausymo aparatūra... Taip, visada lengva dėlioti savo tezes be klausytojų atsilošus lovoje su skardine alaus ir ramios muzikos garsais fone, besiliejančiais iš pigių kolonėlių...

Taip, laikas ieškoti įrodymų, kad aš pats laikausi savo paties taisyklių. Aš pradžiai pateiksiu skaudų praeities pavyzdį ir paaiškinsiu, ką aš supratau ir ką darysiu geriau. Ar tau tinka, mano monologų besiklausantis šnipe? Ar vis dėl to norėtum kietesnio pristatymo su galingais vaizdais, dokumentais, to meto politine analize ir kaip lapai gražiai krito tą rudenį? Deja, aš net nepamenu, ar tada buvo ruduo: matyt, alus kaltas dėl tokių šiurpių atminties spragų ir nepagarbos gamtos aprašymams, be kurių išvis joks geras pasakojimas negali prasidėti. Kaip ten bebūtų, esmę žinau... Vieną gražų rudenį, kai krito lapai ir korėsi savižudžiai, ar pavasarį, kai tirpo sniegas ir dainavo zylės, aš sėdėjau savipagalbos grupės susitikime su daug neįdomių žmonių, kurie skundės savo nesibaigiančiomis nelaimėmis. Ta nebuvo rimtas susitikimas rimtiems nelaimėliams kaip alkoholikai,skolininkai ar lošėjai. Kažkokioje neaiškioje salėje susitiko gauja urbanistinės kultūros gvazdikų, kurie kasdien sau sugalvodavo vis naują diagnozę ir internete rasdavo krūvas teorijų, paaiškinančių jų lepumą ir dvasinį menkumą gudriais terminais. Kas mane nuvedė į šių nevykėlių būrį? Sunku pasakyti... Galbūt aš tikėjau,kad žmonės, susibūrę į vieną krūvą, turi visai gerus šansus žengti tris žingsnius į priekį. O galbūt aš norėjau kavos ir spurgų už dyką - Holivudas mane įtikino, kad be tokių skanėstų nepraeina nė vienas susitikimas ieškantiems dvasinės pusiausvyros. Deja, gyvenimas ne filmas- nė lašo kavos, nė trupinio spurgos ir apskritai nieko valgomo. Būtent dėl šitos trivialios priežasties į sceną įžengė ji. Nors tuo metu aš nebūčiau to atspėjęs. Įsivaizduok, prie tavęs prieina visai gerai atrodanti mergina ir praneša, kad nori su tavimi pasišnekėti akis į akį. Neatspėtum, kad ji paprasčiausiai nori paklausti, kur čia artimiausia maitinimo įstaiga. Juokingiausia, kad taip buvo prieš visus romantikos standartus - aš šią gražią nimfą lydėjau ne į meno galeriją, koncertą ar vietą su upe ir gražiu saulėlydžiu, bet link artimiausios kavinukės, kur parduodami skanūs kebabai. Taip, ši nimfa mėgo mėsą ir aš neturėjau nieko prieš. Gyvūnai gal ir mūsų draugai, bet jie - dar geresni patiekalai. O mergina mėgstanti kebabus - tikrai geriau nei anoreksijos kankinamas zombis su pamišimu akyse. Bet vis dėlto romantiškos istorijos neprasideda pyragų valgymu ir kepsniukais... Ach, jeigu aš apie tai būčiau pagalvojęs tą rudens ar pavasario rytą ar popietę... Viskas turėjo prasidėti daugmaž taip:
- Labas, norėčiau su tavimi pasikalbėti akis į akį. Žinoma, jeigu tu nieko prieš.
- Gerai, einam, pakalbėsim.
- Tomai, nenoriu nuskambėti juokingai...
- Sakyk, čia visgi grupės susitikimas. ATVIRUMAS čia rašomas didelėm raidėm.
- Tu turi tiek charizmos ir kažką labai Meniško iš didžiosios M. Ar aš vis dėlto klystu?
- Tu teisi, aš rašau, kol kas tik pradedu, bet jaučiu, kad mūzos sukasi aplink mane, jų giesmės mane užpildo. Aš būsiu vienas iš geriausių šio amžiaus rašytojų.
- Velnias, aš tiesiog tai pajutau - tas žinojimas persmelkė mane lyg Dzeuso siųstas žaibas...

Na gerai, galbūt taip nebūna... Bet vis dėlto gaila ar ne? Realybė visada arčiau žemės, kebabų ir kvailų sprendimų. Va taip ir buvo: surinkęs savo menkos drąsos likučius, aš pakviečiau ją kiną. Pirmas dalykas, kurio galima pasimokyti, nekviesk nimfų į kiną, jeigu tau ne 15-ka ir gali surasti kokį geresnį užsiėmimą. Kokia prasmė porą valandų sėdėti kino salės tamsoje ir įbedus nosis spoksoti į abejotinos kokybės filmą. Visiškai jokios - taip tik prarandama pora valandų pokalbiui. Nors prisiminus trumpą pokalbį prieš prasidedant filmui, ji nežinojo apie majų apokalipsę! Aš apie ją pastoviai irgi nepliurdavau, bet tuo metu kinuose sukosi 2012-ų metų filmo trileris ir kad ji tuo visai nesidomėjo, turėjo aiškiai duoti man signalą - atsisveikinti ir dumti iš tos nelemtos kino salės lyg man ant kulnų mintų visi pragaro skalikai. Aš per daug geras ir atleidžiantis žmogus. Tokios klaidos niekada daugiau nekartosiu. Abejotinas trileris su daug nužudytų moterų galų gale baigėsi ir aš ją pakviečiau išgerti į kavinukę su labai nedraugišku personalu. Tada stebint girtiems dievams prasidėjo DIDYSIS POKALBIS. Nežinau, ar taip dažniausiai ir būna, bet ji perėmė pokalbio valdymą ir pradėjo pasakoti. Gerai, kad aš užsisakiau alaus - kitaip būčiau neištvėręs pasakos apie mėgstamus serialus, kepėjos darbą, šeimą, diskotekas ir dar velniai žino ką. Vienintelė įdomi pasakojimo dalis buvo apie jos sunkią ligą – deja, ji sudaužė mano romantišką iliuziją, kad mirties artumas suteikia žmonėms mistišką aurą ar išminties. Ne, ji buvo ir yra kvaiša kepėja, nemėgstanti turkų. Kokia šlykšti apgaulė: jokia ji nimfa, tik boba su kočėlu ir prijuoste. Štai tokia mintis turėjo dunkstelti į mano kietą kaktą. Deja, aš nenorėjau susitaikyti su tikrove ir raminau save, kad viskas ne taip ir blogai, ir ji gražiai pilsto alų iš butelio į bokalą. Reikia pripažinti, daugumą pilsto alų lyg kokį limonadą - to rezultatas per daug putų, o ir skonis po to - jau nebe tas. Svarbiausia čia, žinoma, tinkamas bokalo palenkimas... Na nesvarbu, faktas, kad ir šitas klaikus pokalbis kažkada baigėsi. Prisiminus net juokingai keistoka, kad aš ją apkabinau. Šis paskutinis ėjimas irgi nesuveikė. Užsimušdamas nebegaliu suprasti, ko aš dar galėjau tikėtis. Man juk turėjo būti mirtinai aišku, kad su ja neištverčiau nė dienos, nekalbant apie kokius ateities planus ar kelionę į Paryžių. Bet gal čia visų mūsų bendra bėda: tikimės iš žmonių per daug, o kai jie neatitinka mūsų iliuzijų, bandom dirbti su tuo, ką turime. Nemanau, kad ji per daug mąstė apie mane tokį klaikų vakarą ir šį pasimatymą. Ypatingai bjauriomis dienomis, kai mane kankina depresija ar bent jau sunkios pagirios, mane vis pasiveja bjauri mintis, kad vargšė kepėja netgi nežinojo, kad buvo pakviesta į pasimatymą. Gaila,bet, matyt, to niekada nesužinosiu. Po poros mėnesių visiems grupės nariams išsiunčiau tą patį elektroninį laišką ir išėjau iš grupės. Tiksliai nebepamenu(alus,alus varo atmintį į kapus), ko ten prikeverzojau, bet gavau nemažai atsakymų, kad vargšai gvazdikai jaučiasi šokiruoti. Mano kepėja parašė, kad pasielgiau tikrai kiauliškai. Tai, mano nuomone, yra pagrindinis įrodymas, kad ji žinojo, kad buvo su manimi pasimatyme. Kokia moteris vadintų kiaule ar kaltintu kiaulišku elgesiu vyrą, jei nebuvo su juo pasimatyme?

Galų gale, tai nėra svarbiausia. Svarbiausia yra pasimokyti iš savų klaidų. Man po šitų jau dulkėmis apneštų įvykių kai kurie dalykai tapo aiškūs. Pirma, neverta gaudyti nimfų pagalbos grupėse. Na, galbūt išskyrus anoniminių grafomanų grupę, bet čia jau susikerta bendri interesai, o tai svarbiausia. Faktas,kad bendrų pomėgių trūkumas prives prie DIDŽIOJO POKALBIO, kuriame beveik neturėsiu ko pasakyti. Pirmyn į naujus medžioklės plotus, bibliotekas, knygynus,anarchistinio stiliaus kavines, barus, galu gale, į alaus skyrių parduotuvėje! Tegu gera apgirtus siela sutiks tokią pat... Mano minčių srautą pertraukė mano mobilaus simfonijos:
- Grafomanų sanatorija, trečias skyrius!
- Tomai, baik savo lėkštus juokus. Aš pagaliau radau tą nelemtą šunį.
- Nuo jo priklauso visa operacijos sėkmė - jis negali loti ar kąsti!
- Nebijok, radau mažą mandagų šunėką.
- O jis jėgos turi? Jeigu jis neišlaikys svorio, viskas atrodys apgailėtinai.
- Savom akim mačiau, kaip jis nubėgo su mano matematikos vadovėliu dantyse!
- Vladai, su „vadovėliu nasruose“ skamba geriau - tu ką tik padarei stilistinę kalbos klaidą.
- Tomai, tu man paaiškink. Aš nesuprantu, kam tau šuva pagal komandą nubėgantis su knyga nasruose!
- Tą knygą jis dar turi išlupti iš rankų ar krepšio. Bet čia jau detalės. Matai, bibliotekoje mačiau nimfą su tatuiruote beveik iki kaklo. Deja, didžiają dalį dengė marškinėliai...
- Atsuk kasetę iki vietos su šunim...
- Kantrybės, Vatsonai, mergina dirba bibliotekoje, tempė vežimėlį su knygomis. Mano nuomone. galima tvirtinti, kad ji pasiims ir porą knygų namo.
- O tada atbėgs šuva, išlups tą knygą iš rankų ar krepšio ir staigiai lėks pas tave!
- Vladai, perpratai mano planą kaip tikras pradinės mokyklos vunderkindas!
- Tomi, šuva vis dar pas mane - stabdyk juokus.
- Nepyk, šuva man tikrai reikalingas.Meilės šunelis nubėgs pas mane, kur aš sėdėsiu ant pievutės, gurkšnosiu šampaną užsikąsdamas šokoladiniu pyragu ir atrodysiu tiesiog puikiai.
- Tomi, hmm... Dabar žiema... Šampanas velniškai atšals..
- Vežk čia tą šunį! Kiekvienas šiais laikais tapo kritiku!

Na ką gi, lauke, matyt, tikrai per šalta. Bet nieko čia tokio prie bibliotekos pilna kavinių, blogiausiu atveju rūkysiu cigarą prie prekybos centro. Viskas tiesiog nuostabu, kai tiki, kad pasimokei iš praeities klaidų ir ruošiesi padaryti naujų!

[Light]

Nedidelio miesto paslaptys

Kartais tiesiog atsibundi su keistu žinojimu, kad šiandien bus gera diena. Aš pabudau pilnas jėgų rauti metaforinius medžius su šaknimis ir tiesiog žinojau: šiandien bus ne tik geriau negu vakar,bet ši diena bus geresnė nei jau praėjusios 300 dienų po to, kai vėl įkėliau koją į gimtąjį miestą. Lyg patvirtindamas mano spėjimą suburbė durų skambutis. Gal čia tik mano vaizduotė, bet skambutis, kai tau į duris skambina paštininkas su ilgai lauktu siuntiniu, skamba visai kitaip nei kai skambina piktas kaimynas, norėdamas pranešti tau, kiek valandų ir kad laikas išjungti muziką. Kaip ten bebūtų, pirmas spėjimas pasirodė teisingas: už durų stovėjo paštininkas su mano siuntiniu. Jis gal kiek kritiškai nužvelgė mano pižamą ir netgi lengvai šyptelėjo, bet tai man nuotaikos nesugadino. Pižama yra patogiausias drabužis iš visų - kas to nesupranta, gali kaltinti tik save. Mano taip nekantriai lauktas siuntinys pūpsojo ant nutrinto ir pradeginto virtuvinio stalo. Dabar belieka nuplėšti siuntinio šarvus! Pardavėjas nepagailėjo kartono ir lipnios juostos. Neverta gadinti nagų - žirklės ir peilis perkirs tavo gynybą, siuntiny! Po daugmaž penkių minučių teko pripažinti, kad šiuos ginklus kažkas pavogė arba aš jau beveik metus gyvenu be peilio ir žirklių. Bet su kuo aš tada karpiau nagus ir pjausčiau kumpį? Abejodamas žvilgtelėjau į šaldytuvą: jokio kumpio ten nebuvo. Peilio taip pat. O mano nagai irgi visai tvarkingi... Vienintelis logiškas paaiškinimas: Justas penktadienį nušvilpė mano peilį ir žirkles dėl jam vienam suprantamos priežasties. Visi kiti paaiškinamai būtų per daug keisti. Velniai nematė, lipnią juostą pradrėksiu šakute, o jau toliau nagais ir dantim į pergalę! Vos spėjus įbesti šakutę į siuntinį, linksmą dainelę užplėšė mano mobilusis. Siųsdamas nieko nekaltam aparatui keiksmus, pakėliau ragelį:
- Alio, laikas ne visai tinkamas.
- Labas, seni, laikas gal ir netinkamas, bet pasikalbėti mums būtina.
- Jovarai, čia tu? Šimtas metų, brolau!
- Žinau, todėl ir pagalvojau,kad pats metas susitikti ir pasikalbėti.
- Ach, senas topoli, mielai, bet ką tik gavau siuntinį ir dar nespėjau atidaryti.
- Na tai atplėšk tą siuntinį, Simai, ir susitiksime už pusvalandžio. Tikiuosi, atsimeni tą kavinukę prie „Maksimos“?
- „Nomedos arbatinė“ netoli Jablonskio gatvės?
- Vieta ta, bet savininkė pardavė kavinukę. Dabartinis pavadinimas „Beržo paaunksmė“
- Na tai iki greito!

Šiek tiek raukydamasis pabandžiau prisiminti, ar tarp manęs ir Jovaro liko kokių neišspręstų ginčų. Lyg ir išsiskirstėme taikiai, bet namo mane nešė apsvaigusį nuo brendžio ir gražios vasaros, o ir metų praėjo daugiau negu norėtųsi tikėti. Atsidusęs numečiau šakutę: eidamas link kavinės nusipirksiu žirkles ir peilį, juk vis tiek teks sukti pro Norfą...
Į kavinę atvykau pačiu laiku: Jovaras jau užsakinėjo arbatą, o žavi šviesiaplaukė padavėja niūriai spoksojo į juodai melsvą mėlynę po Jovaro kairiąja akimi. Kai kurie dalykai tiesiog nesikeičia: Jovaras savo keistu humoru atrodytų pačiu savo būvimu patalpoje sugebėdavo sukelti muštynes, kurios pavirsdavo miesto legendomis.. Ach tu, senas karatiste;
- Topoli, man mėtinės arbatėlės paimk!
- Jau beveik pietūs, maniau, norėsi trejeto alaus bokalų sustatytų į gražią eilutę!

Apibendrinant mes apsikabinome, plekšnodami viens kitam per nugaras ir murmėdami visokias banalybes, o aš užsisakiau metinės arbatos. Padavėja šiek tiek pralinksmėjo - malonu šio pasaulio niūrybėje išspausti tikrą nuoširdžią šypseną. Kurį laiką tiesiog keitėmės informacija apie buvusius klasiokus bei pažįstamus ir šiaip miesto veikėjus. Deja, Jovaras turėjo pasukti pokalbį neišvengiama linkme:
- O ką pats veiki? Pamenu kažką apie darbą archyve.
- Vis dar dirbu archyve, bet dabar atostogauju.
- Beveik metus? Geras darbas, kad man tokį...
- Ne visai. Matai, oficialiai vedu derybas tarp Lietuvos Valstybinio Archyvo ir mano archyvo Vokietijoje.
- O dėl ko deriesi?
- Dėl kažkokio alchemiko užrašų vokiečių kalba. Mikaelio Maerso laboratoriniai užrašai, kažkas tokio...
- O iš kur Lietuvoje to Maerso užrašai?
- Va čia jau būtų beveik įdomu. O tu, Topoli, kur lenki šakas?
- Na, nusprendžiau įgyvendinti seną svajonę. Žinau, sunku patikėti, bet aš policininkas!

Kartais išgirsti tokių keistų dalykų, kad vienintelė įmanoma reakcija - karštas skepticizmas:
- Tu turbūt laikai mane visišku idiotu! Niekas neimtų tavęs dirbt į mentinę! Be to, nuo kada tai būtų tavo svajonė? Tu gi pūsdavai žolę pintinėmis!
- Ko tu rėki kaip nesveikas? Gi viešoj vietoj esam!
- Atleisk, bet parodyk savo tarnybinį ginklą ar kokį pažymėjimą - kitaip nepatikėsiu.

Tikrai tikėjausi, kad Jovaras nusijuoks ir pasakys, kad dirba kasininku Norfoje . Deja, Jovaras iš po juodo švarko skverno iš rudo odinio dėklo ištraukė man puikiai žinomą „Glock 17“: dvejopo veikimo spyna, daug šovinių, garsusis nuleistukas gaiduke... Šaunus ginklas. Vienintelė prietaiso klaida - jo operatorius. Bet yra tiesų, kurių geriau nesakyti, bent jau blaivia galva;
- Aš ir nežinojau, kad policininkai apsiginklavę glokais. Maniau, vis dar rusiški „Makarov“ tebėra madoj.
- Baik juokus, nėra kvailesnio ginklo už tą rusų „makaroną“, o dar pagalvok, kad pusę amžiaus „makaronas“ atitarnavęs. Jeigu pas mus nuovadoje mėtosi, praeis ir fantazija tokį ginklą naudoti.
- Žinau, mane tik stebina, kad rado pinigų šitam persiginklavimui. Keistoka, bet ne viską spėja privačiom viloms išvogt.
- Stebuklų būna net ir pas mus...

O diena prasidėjo taip šauniai... Bet vos tik koks stebuklas suteikia tau trumpą pertraukėlę nuo nykios depresijos, viskas vėl prasideda nuo pradžių. Visi vagys,kyšininkai ir banditai. Šiaurės Korėja užmes ant mūsų atominę bombą - jei ne šiandien, tai rytoj. O jeigu ne jie, tai kokie kiti. Geriausiu atveju kažką blogo planuoja rusai. O realiausiu atveju po šimto metų kokie vokiečių archeologai baltomis kelnėmis rausis po žemę ir rinks įrodymus apie išnykusią lietuvių tautą. Tokios tokelės - apie ateitį išvis geriau negalvoti. Apie praeitį galvoti išvis beprasmiška, o dabartyje nieko ypatingo nerasi:
- Žinai, gal tikrai išgerkim ko stipresnio nei arbata?
- Simai, saulė dar nenusileido, gal luktelkim dar trupučiuką?
- Žinai, pamenu, kai vieną kartą atlupom butelį viskio, o saulė kilo - nuostabi aušra graži kaip pats viskis...
- Pats pagalvok, kiek laiko jau praėjo. Amžius nebe tas laistyti viskį iš ryto...
- Man atrodo, amžius bus visada tas, jeigu patys tuo tikėsime.

Jovaras nusileido, nes jis buvo ir bus naivokas geraširdis, kuriam sunku sakyti „ne“. Viskis pasitaikė visai neblogas, nors pavadinimas man ir nieko nesakė. Nauji kavinių pavadinimai, naujas viskis ir galų gale viskas taps taip prakeiktai nauja, kad liks tik pradėti visus sakinius štampuota fraze: „Anksčiau viskas buvo geriau“. Visa žmogaus egzistencija - vienas ir nesibaigiantis marazmas.. Daviau ženklą padavėjai atnešti dar du. Ji linktelėjo ir nuskubėjo link baro kaukšėdama juodais kulniukais. Įdomu, ar ji paprasčiausiai darbšti mergina, dirbanti visas pamainas iš eilės, kad galėtų sumokėti nesibaigiančių mokesčių laviną ar tingoka gražuoliukė, bandanti sužvejoti vyruką su pakenčiamu kapitalu. Kokie bebūtų jos motyvai po darbo, jos pėdos vis tiek kruvinos. Pasekmės visada skausmingai realios, priežastys - tik dūmai karštą vasaros dieną. Sumurmėjau Jovarui slėpti jo tarnybinį ginklą. Dar betrūko iškviestos policijos dėl policininko ginklo...

Padavėja atkaukšėjo su gėrimais ir nusišypsojo - dabar jau profesine šypsena.Šaukštai po pietų - ji pastebėjo ginklą atnešdama pirmąsias dvi viskio taures. Ach, kad Jovaras neturi smegenų ir užmiršo ant stalo padėtą ginklą, dar suprantama. Bet kur buvo mano protas?
- Hmm, dėl ginklo - jis dirba policininku. Tarnybinis ginklas, nereikia jaudintis.
- Aš ir nesijaudinu. Man buvo aišku, kad pistoletas tarnybinis. Gi standartinis mentinės ginklas- „Glock 17“ . Nors, mano nuomone, „CZ 75“ buvo ir bus geriausias ginklas
- Gal jūs studijuojate kriminalinę balistiką?
- Ne, tik šiek tiek domiuosi ginklais.
- Atneškit dar kokių keistų kokteilių su skėčiukais.
- Kaip pageidausite. Aš, beje, Laura...

Ji vėl nukaukšėjo ir man teliko stebėtis, ar kada išvis buvo moterų, bijančių pelių ir kurios iš nemažo nuotolio nesugebėdavo nustatyti ginklo markės ir modelio, Jovaras vienu mauku išlenkė savo viskį ir atsiduso:
- Vieną dieną aš tikrai ką nors suimsiu už žodžio „mentinė“ vartojimą.
- Jovarai, baik, ji gi neturėjo minty nieko blogo.
- Taip, bet ji įrodo vieną dalyką - moterims mūsų visai nereikia. Jos viską žino geriau ir negali mums palikti tos menkos vyriškos sferos, kuri dar liko.
- Galėčiau suabejoti, ar tai grynai vyriška sfera, amazonės..
- O kur dar Ksena, karių princesė! Simai, aš noriu su tavim pasikalbėti velniškai rimta tema, bet nežinau, ar galiu tavim pasitikėti.
- Velniai žino, negaliu tau duoti jokio rimtesnio atsakymo, nes nė nenumanau, ką ruošiesi ar nesiruoši man papasakoti.
- Na gerai, papasakosiu, bet tylėk kaip kapas, kaip žuvis šaldymo kameroj, kaip akmuo tvenkinio dugne...

Laura grįžo su dviem kokteiliais Martini taurėse: skystis atrodė nesveikai ryškiai žalsvas, ant viršaus citrina ir mano mėgstami skėčiukai. Nemėgstu kokteilių serviruojamų su skėčiukais, bet tie mini skėčiai atperka viską - jie tiesiog žavūs. Siurbtelėjau žalsvojo kokteilio - ne taip jau ir blogai. Jovaras lyg limonadą susivertė savąjį. Dabar jis jau prisisiurbė pakankamai drąsos... Jovaras sumosavo rankomis lyg šaukdamasis dievų malonės ir padėjo:

- Taigi, man paskyrė pirmą rimtą bylą. Jau keletą metų gaudžiau smulkius narkomanus ir menkas siuntas. Žinau, ironiška, bet susikišk tą ironiją, kur saulė nešviečia. Mane tiesiog užkniso. Vieną kartą netgi teko suimti Justą dėl poros gramų žolės. Kodėl jis negali pūsti namie kaip normalūs žmonės?
- Jis revoliucionierius, nepripažįstantis kompromisų. Bet kokia ta rimtoji byla?
- Mane pervedė į žmogžudysčių skyrių - pats paprašiau. Gal tai buvo klaida? Kaip ten bebūtų, pora mėnesių dokumentai, adatos šieno kupetoj ieškojimas - tas pats mėšlas. Bet va, praeitą trečiadienį pirmą kartą tikra, dar karšta byla ir pirmas mano lavonas.
- Aš irgi būčiau apsivėmęs - nieko tokio...
- Aš nevėmiau, bent jau nusikaltimo vietoj... Ne tame esmė. Atrodo, viskas paprasta, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Marija Jancienė nuomavo butą Jolitai Auksiūnaitei. Jolita A. guli negyva sukniubusi ant kilimo kraujo klane.
- Sprendimas - Jancienė pasiuntė Jolitą anapilin. Jancienė turėjo raktą ir galėjo netikėtai užklupti Jolitą. Motyvas pusė metų nemokėta nuoma.
- Man tokių minčių irgi buvo kilę, bet Jancienė yra gana senyvo amžiaus ir labai prastai mato...
- Gal ji buvo perėjusi KGB karinį parengimą? Iš kur mes žinom, kad jos pavardė tikrai Jancienė?
- Ji vaikšto pasiremdama lazda! Simai, susikaupk!
- Jancienė, aišku, pirma rado auką. Kaip jau pats supratai, ji turi raktą, o ir nuoma vėlavo, nes Jolita jau niekam nebegalėjo sumokėti.
- Pirma taisyklė - ieškokime moters! O gal geriau vyro! O gal netgi abiejų lyčių partnerių. Vieno draugo ir vienos meilužės!
- Nežinau dėl meilužės, bet draugas tikrai yra. Jo nuotraukų pilna visame bute, aukos kompiuteryje pilna nuotraukų su pavadinimais „Jolita+Saulius“.
- Padarysiu Erkiulio Puaro vertą išvadą: mūsų įtariamasis vardu Saulius.
- Nežinau, ar jau galime jį laikyti įtariamuoju. Matai, Jolita A. buvo ne tik subadyta peiliu. Žudikas gana nemokšiškai bandė nukirsti jai galvą.
- Iš vienos pusės galime sakyti,jog tai per žiauru, kad būtų ginču tarp porelės - nuvažiavimas nuo visų proto bėgių. Bet gal toks klaikus nusikaltimas gali kilti iš aistros ir pavydo?
- Kaip ten bebūtų, reikia surasti Saulių. Jancienė nieko nežino apie auką. Visiškai nieko - mergaitė moka nuomą ir gerai. Kur žmonių protas ar bent įtarumas?
- Laikai sunkūs, mokesčiai už šildymą dideli - ta Jancienė imtų nuomą ir kruvinais banknotais.
- Deja, tu teisus. Su komanda iškratėm butą. Maniau, geroji mergaitė stumdė koksą ir laimingai gyveno iki kol užsirovė ant labai pikto kliento.
- Neradai nė trupinio ar ne?
- Nieko. Ir aš turiu omeny - aukos butas pustuštis. Šaldytuvas beveik tuščias - du buteliai mineralinio ir tiek. Jokio kokso, jokių kitų nelegalių medžiagų, ginklų - visiškas nulis. Netgi baldai - ir tie Jancienės.
- Prostitucija - va tam nereikia jokių medžiagų.
- Didieji protai mąsto vienodai. Tai gi aš paklausiau Jancienės, kuri gyvena paveldėtame bute priešais, ar mergaitė vedė kavalierius.
- Jancienė patvirtino, kad auka buvo davusi skaistybės įžadus?
- Ne, bet mergaitė buvo rami ir mandagi. Tik retkarčiais garsiai leisdavo muziką ir gėrė vyną su drauge, Kapliauskų anūke.
- Čia ta pati Jancienė, kur prastai mato?
- Ta pat,i smalsumas - stipri galia. Kapliauskų anukė pasirodė besanti Eglė iš dailės mokyklos antro kurso.
- Čia ta pati, kur svajojo būti garsia dailininke ir gyventi Paryžiuje?
- Ta pati rupūžė - dirba kasininke Norfoje.

Aš tiesiog turėjau nusikvatoti ir nubraukti ašarą už tuos, kurių svajonių ir pretenzijų lygis toks velniškai per aukštas. Bet „Norfa“mus visus pavers rimtais ir praktiškais. Vis dar juokdamasis sugraibiau kišenėse lapelį ir pakeverzojau savo mobilaus numerį. Baigęs lengvą atminties mankštą, pridėjau prie numerio užrašą - aš Simas, gerai atrodantis archyvo asistentas, o svarbiausia, aš ne mentas. Tada beliko įmesti šią žinutę į tuščią taurę. Mano prastai nusiteikęs mentas iš vidinės švarko kišenės sugraibė aplamdytą cigaretę ir keikėsi nerasdamas žiebtuvėlio, kurį vis nušvilpia negeri prieš rūkymą nusiteikę troliai. Laura elegantiškai pridegė savo chromuotu žiebtuvėliu su išgraviruotu anarchijos simboliu. Ji vikriai nunešė taures ir man teliko stebėtis jos greičiu prisiminus jos aukštakulnius. Jovaras išpūtė dūmų debesį ir toliau varė savo;
- Eglė taip nežinojo labai daug. Jolita lyg ir mokėsi universitete Anglijoje, bet Eglė nežinojo smulkmenų. Saulius lyg ir gyvena Šiauliuose: būsimas inžinierius, o gal architektas...
- Eglė niekada neišsiblaivo ir jai svarbiausia, kas moka už vyną.
- Būtent, taigi nusprendžiau kreiptis į Jolitos tėvus. Menka viltis, bet pamaniau, gal jie žinos, kuo Jolita užsiėmė. Paskambinęs Kazio Auksiūno numeriu, kurį man davė nuovados kompiuterastas, sužinau, kad Kazys neturi jokios dukters.
- Viso labo klaviatūros pianisto klaida?
- Nesvajok, tas mūsų kompiuterių žmogus ėmė rėkti,kad Lietuvoje egzistuoja vienas Auksiūnas ir tai jau minėtas Kazys.
- Taip aš pradėjau žaidimą „Gal pažįstate Jolitą ir jos tęvelius“...
- Išgalvotas vardas!
- Deja, ši mintis man nešovė į galvą, nes bute radau Jolitos pasą ir identifikacijos kortelę su šituo pseudonimu.
- Suklastoti dokumentai - kuo toliau tuo...
- Būtent, aš nesuprantu, kas ,po velniais, čia vyksta.
- Gal vis dėlto žudikas - Saulius ir viskas paprasčiau nei atrodo?

Mūsų bendrą sutrikimą sutrikdė Jovaro mobilaus vibracija. Jis burbėdamas ir žlibindamas perskaitė gautą SMS žinutę.Jovaro veidą nušvietė šypsena:
- Saulius nuovadoje pas šiauliečius.
- Jie jam pasakė, kad Jolita paliko šį pasaulį?
- Ne, aš turiu pamatyti Sauliaus reakciją.
- Kaip tu nuvažiuosi į Šiaulius? Už vairo gi nesėsi...
- Kaip senais laikais Justas pabus vairuotoju...

[Light]

Nepabėgsi nuo Elizos



Anksčiau tikrai mylėdavau šeštadienio rytus, nes dėl nesuprantamos priežasties mane aplankydavo keista ramybė. Maratonas „Pirmadienis-Ketvirtadienis“ visada išsunkia paskutinį džiaugsmo lašą. Penktadienis pasižymi bjauriu nuovargiu ir karštligišku noru kažką nuveikti. Tik nusivilkęs striukę jau mąstydavau, kurgi nulėkti, kol ši brangiausia savaitės diena dar nesibaigė arba, dar blogiau, skaičiuodavau centus ir jau džiaugdavausi savo kepenų gadinimu. O jeigu kas suabejodavo, ar verta trenktis į miestą ir išgerti, tereikėdavo su nuostaba kilstelti antakius ir lyg maldą sušnibždėti: juk Penktadienis... Šis argumentas darydavo stebuklus, nors toks čia ir argumentas - greičiau jau beveik prietaringas žmonių troškimas nepaleisti penktadienio vėjais. O juk visa šita hiperbolizacija visus nuvedė tik prie tuštokos piniginės ir pamąstymų, kad kitas penktadienis bus geresnis. Penktadienis visada buvo ir bus rytinės laidos pardavėjas, parduodantis iliuzijas su 555-iomis funkcijomis tik už 90,99. Gal dėl to aš ir mylėdavau šeštadienio rytus, nes jie neturi penktadienio apgaulingos prigimties. Šeštadienis - atviras ir tiesus lyg smūgis į nosį arba Eliza. Šeštadienį gyvenimą matai iki skausmo ryškiai ir nei alkoholis nei menkos viltys ar iliuzijos nebando dažyti purvo rožine spalva. Bet prieš realybės smūgį laikas trumpam stabteldavo ir trumpą akimirką aš būdavau tobulas ir ramus Visatos centras, sumautas Zen meistras nušvitimo minutę...

Šis šeštadienio rytas nepasižymėjo tokiais stebuklais kaip ir bet koks rytas paskutinius porą metų. Bjauriausia, kai nebegali tiksliai atsiminti, kada ir kur pameti savo mažą asmeninį stebuklą. Faktas, kad rytinis stebuklas dingo ir aš galėjau rautis plaukus ar šokti lietaus šokį ant daugiabučio stogo - niekas nuo to nepasikeis. Ko aš tik nebandžiau: nuo smilkalų lazdelių iki pseudomokslo pagalbos... Knygų rezultatas taip ir liko be jokio rezultato. Gal dėl to, kad neberėkčiau ant hipių parduodančių magiškus kristalus ir nerašyčiau piktų laiškų garsiems ir gerbiamiems autoriams, likimo raštinės biurokratas atsiuntė man Elizą. Nesupraskit manęs klaidingai, mieli skaitytojai Eliza, liko atvira ir tiesi, bet negalėjo atstoti mano stebuklo. O po kurio laiko visas jos atvirumas ėmė lįsti man per gerklę, o apie ramybę išvis galima buvo pamiršti. Dabar išsiaiškinkim dar porą dalykų: jeigu jums nepatinka, kad tekste kreipiamasi į skaitytojus, galite savo nepasitenkinimą susikišt į****. Taip, ši turi istorija autobiografinių motyvų, bet neprašykite manęs Elizos telefono numerio, nuotraukų ar adreso. Jūsų teisė bandyti atskirti realybę nuo fikcijos. Mano nuomone, kiekviena istorija yra šiek tiek autobiografinė, netgi rašant apie rožinius drakonus, Smitus,Petrauskus ir mūšį ugniniais kardais Šeduvos centre. Bet grįžkime prie Elizos, kuri dėkui Dievui miega ir net neįtaria apie šitą literatūrinį sąmokslą. Eliza galėtų būti mano mūza, bet, deja, dažniau vaidina labai nemalonią vieno asmens komisiją. Ji dar nedrįso su raudonu flomasteriu braukyti mano rašliavų ir linguoti galvos, bet taip yra, tik todėl, kad mane tada ištiktų labai ankstyvas infarktas. Ji tai puikiai žino ir bent jau bando susilaikyti bent jau vien dėl laidojimo paslaugų kainos. Nereikia visko suprasti neteisingai, aš sugebu priimti tą auksinę kritiką, tik ne iš jos. Bet ji vis tiek sugeba pateikti man savo mintis apie visus ir viską. Dažniausiai iš ryto gal dėl to aš ir pasislepiu vonioj apie trečią ryto. Ir jeigu kas klausia, rėkiu,kad negalima pradėt maudytis per anksti. Gerai, kad Eliza turi ir kitų darbų - ne vien grūsti niūrias tiesas į mano surūdijusią smegeninę. Nors reikia pripažinti, kartais ji uždega mane prisėsti prie klaviatūros ar bent retkarčiais patikėti, kad šeštadienio rytais matysiu ne vien purvą ir mėšlą. Vilčiai nereikia nieko - tik vilties, sakė toks matematikos studentas buvęs egzistencializmo tobulajame lygyje, kad studijuotų filosofiją ir buvęs tik vienoje filosofijos paskaitoje ir dar iškart suabejojęs moteriškos lyties profesorės galimybėmis dėstyti. Nors abejoju, ar genitalijose ta filosofija...

Grįžkime prie Elizos. Ji tikrai sugeba paskleisti savo kerus, kad aš vėl pasijusčiau gyvu. Deja, paskutiniu metu ji atsisako kerėti geriems tikslams ir vos susitikus virtuvėje prie rytinės kavos ar vakarinio alaus iškart gaunu piktų ugnies kamuolių į nosį. Na, įsivaizduokit tokį pokalbį:
- Egoiste, ieškok darbo! Tu tiesiog geri kitų žmonių kraują ir sėdi visiems ant kišenių, po velniais!
- O ką manai, aš čia veikiu? Tu bent žinai, kiek laiškų išsiunčiau?
- Man neįdomu kiek, jeigu nėra rezultatų.
- Kaip nėra, po Vėlinais? Taigi neseniai važiavau į viešbutį dėl darbo pokalbiui. Negi mano kaltė, kad tas asilas bosas neskambina?
- Tu šnekėjai su juo - tai spėk iš trijų kartų!

Ką daryti po tokių kalbų negu eit miegoti ar parūkyti? Na rimtai, kokios alternatyvos? Belieka į lubas žiūrėt ir dar labiau kankintis? Tik spėji užmigt, vėl ji grįžta ir rėkia į ausį su įvairias kaltinimais,kad nieko nerašau,prastai rašau, per daug rūkau - ir taip be galo. Buvau pas plaučių gydytoją ir jis man irgi minėjo mesti rūkyti, bet koks iš jo gydytojas, jeigu jis to nesako visiems. O jeigu jau žala padaryta, metęs irgi žalos neatitaisysi. Pažįstu vieną močiutę,kuri per dieną surūko tris pakelius mano skaičiavimu ir vis dar iš proto kraustosi.Taigi, ilgas gyvenimas nepriklauso nuo nikotino trūkumo.Paminėsiu, kad legendinė rūkanti močiutė yra reali persona ir - ne fantazijos vaisius. Kodėl šiuolaikinės moterys taip nusistačiusios prieš rūkymą? Viena mergina man sakė: nors vyrukas ir pusdievis būtų,bet jeigu rūko, niekada su ja nebus kartu. Matyt, ji ieško vaikino kokioje nors sveikuolių draugijoje arba visi apsimeta, kad nerūko prie šios sveikuolių dievaitės.

Grįžkime prie Elizos. Ji nors ir zyzia apie mane ir cigaretes, bet bent jau neina prie tokių ekstremalumų. Mane išvis erzina toks keistas kategoriškumas. Negali teisti žmogaus pagal jo blogus įpročius. Toks procesas - blogiausias iš visų blogų įpročių. Mielas skaitytojau, skaitai ir nesupratai tu nieko ar ne? Tavo bėdos, tačiau čia ne straipsnis bulvariniame laikraštyje - krutink smegenis ir neprikišinėk man, kad nevystau vienos minties! Nori ryškios vienos temos kaip pasakoje lietuvių liaudies? Tebūnie taip, pašnekėkime apie klasikinį laimės ieškojimą - geriausią pasakų temą. Eliza dažnai mane apmėto tokiais dalykais kaip:
- Tu tiesiog nenori būti laimingas. Dėl to ir kiurksai šitoje skylėje nieko neveikdamas. Baigi iššvaistyti tau duotą potencialą ir, atrodo, tau tai patinka.
- Koks dar potencialas?! Aš neturiu jokių talentų ir tu tiesiog spjaudai rūgštį ant mano rašliavos!
- Nebūk toks apsėstas su ta rašliava! Tu būtum puikus gitaristas, bet aš negaliu tavęs priversti įsigyti nors supuvusios akustinės gitaros.
- IŠ KUR TAU ŽINOT, AR AŠ GERAS GITARISTAS? AŠ GYVENIME NEGROJAU JOKIU STYGINIU INSTRUMENTU!
- Tu turi absoliučią klausą, nors dažniausiai sugebi negirdėti, ką aš tau rėkiu nuo ryto iki vakaro. Be to, tavo muzikos mokytojas irgi minėjo, kad tu turi absoliučią klausą.
- Mokytojas iš Radviliškio... Pažymiu, gyvenantis Radviliškyje, mieste, kuriame neįmanoma nepradėti gerti. Tas miestas tiesiog siurbia pozityvią energiją - dėl to ten greit ir nebeliks gyventojų. Tu manai, tas muzikos mokytojas negirdėjo, ką norėjo girdėti?
- TU VISADA VISKĄ SUSIEJI SU ALKOHOLIU!

Manau tolimesnę pokalbio, o gal riksmo eigą gana lengva įsivaizduoti. Galbūt aš turiu gana stiprią alkoholinę asociaciją, galbūt man patinka galvoti, kad visas pasaulis yra girtas, o ne išprotėjęs. Gal tai kai kuriems valančiukams sukuria siaubo įspūdį. Jų teisė piktintis mano siejimu visko ir visų - ir tegu kas antras žodis tekste bus „alus“! Laimė, gana sudėtingas koncertas(atleiskit už neaiškų kelintą minties šuolį): žmogus juk neturi jokios nuomonės apie laimę kaip ir aš neturiu jokių rimtų žinių apie styginius instrumentus. Kodėl muzikos pamokose nė velnio neišmokstam ir pažymys lieka apie 9,4 nors tu ką. Nors vieną kartą turiu nusivilti švietimo sistema...

Grįžtant prie Elizos: ji šiandien per ilgai miega ir man darosi baisu laukiant naujų pasiūlymų, kaltinimų ir komplimentų. Tas mūsų beprotiškas ir beprasmis žodžių tango baigia išvesti mane iš proto.

Dėl to ir telieka tik rūkyti,nervintis ir pilti alų į tuščią skrandį. Bet tai vis geriau negu perspektyva, kad tavo širdis surambės ir taps pilka bei žiauri lyg pats nelemtas Radviliškis. Žmonės porą dešimtmečių pragyvenę Vilniuje vis dar žegnojasi išgirdę šio miesto pavadinimą. Jeigu jūs mylite Radviliškį, nepykite: man irgi patinka etnografiniai šio miesto kioskeliai su šiltu alumi ir pardavėjomis, kurioms betrūksta tramdomųjų marškinių. O kur dar „Norfa“, Basanavičiaus gatvė ir benamiai šunys iš pragaro... Eliza teisi - išvykus į užsienį visada traukia namo, kad ir kur tie namai bebūtų. Aš visiškai rimtai manau, kad jeigu koks miestas ir prasmegs skradžiai žemėn, tai šis. Miestas, statytas ant kapinių ir pelkių, negali sulaukti kitokio galo...

Švelnūs žingsniai lyg katės sėlinančios per laukus link nieko neįtarančio žvirblio, šiuo atveju, juodo radviliškietiško žvirblio. Ji niekada neprisėlins visiškai neišgirsta, nepajusta ir nepastebėta: su mano akiniais, absoliučia klausa ir 35-u antgamtišku pojūčiu nepajuokausi. Dar spėju išjungti ekraną ir nuslėpti ne visai ditirambišką tekstą apie Elizą. Jos balsas skamba kaip visada pilnas ironijos ir susirūpinimo su ledu:
- Dar vienas egzempliorius grafomanijos muziejui? Ar gal šis tas geresnio?
- Tegu sprendžia tie, kurie ir taip viską žino...
- Kaip manai, ar tekstas užtenkamai geras, kad kas nors pamiltų autorių?
- Jeigu labai nemėgsti Radviliškio ir filosofų, studijuojančių matematiką, mylėsi mane iki karsto lentos.
- Manau, šiauliečiai gali patekti į šią kategoriją. Bet jeigu tu niekada neišgarsėsi ir visą gyvenimą stumsi laiką ieškodamas darbo ir rūkydamas LM? Kas tada, mielas negarsus žvirbli?
- Tada žinosiu, kad niekas nerašė taip kaip aš, ir tegu net nebando apie tai galvoti.
- Įdomiau būtų sužinoti, kas bus, jei tu mane paliksi ir aš negalėsiu parašyti nė žodžio apie lavos ežerus ir girtuoklystę....
- Tada tau bus taip negera, kad nusipirksi gitarą, susirasi darbą ir visą gyvenimą manęs ilgėsiesi.
- Dar pasakyk, dainuosiu „Sudie Eliza“ pritardamas sau ta gitara...
- Išdrįsk nors pašvilpauti ką nors panašaus į tą gabalą ir aš tau išlupsiu kepenis.
- Viską, bet tik ne kepenis! O jeigu rimtai, aš juk negaliu gyventi nei su tavim, nei bei tavęs.
- Žinau, bet tai mano kaltė - aš visada išsirenku tuos, kurių niekas nevertina. O blogiausia, kad jie nevertina savęs.
- Aš įvertinčiau savo naują šedevrą penkiomis taurelėmis - geriau ir būti negali.
- Nauji talentai ir taurelės: iš pradžių Vincentas, dabar tu... O aš vis dar nieko nepasimokiau...
- Visi yra pasmerkti kartoti tų pačių klaidų.
- O kaip užbaigsi penkių taurelių istoriją? Kodėl būtent penkių taurelių, jeigu šiandien dietoje tik alus?
- Kas gi vertina meną alaus skardinėmis? Tai būtų per daug vulgaru netgi man...
- O PABAIGA, žvirbli?
- Kontempliuoju variantus. Pirma mintis buvo, kadangi kūrinys vadinasi „Nepabėgsi nuo Elizos“,kad mano veikėjas būtų tas, kuris per daug mąsto apie savaitės dienų reikšmę. Dar neapsisprendžiau dėl vardo... Gal Tomas Žvirblis palieka Elizą ir po kažkiek metų sužino, kad ji tapo turtinga meno kritike, rašytoja, roko žvaigžde, matadore, krokodilų gaudytoja, o jis dirba kasininku kioske Radviliškyje.
- Per daug niūru, nors man nepatinka pavadinimas... „Nepabėgsi nuo grafomano“ - daug smagesnis pavadinimas.
- Bet su krokodilų gaudytoja jau per daug absurdiška ar ne?
- Sunku pasakyti. Jeigu ji būtų įvaldžiusi visas profesijas vienu metu... Žinau, ką pasakysi. Munčkinizmas, bet man patiktų.
- Kitas variantas -Eliza tiesiog išgaruoja ir Tomas Žvirblis...
- Supranta, kad čia haliucinacija, sukelta jo paties išrastų narkotikų arba alaus ir alkio pasekmė. Visi šito tikisi kaip saulėlydžio.
- Hmm, darausi nuspėjamas kaip „San Francisko raganų“ kartojimas.
- Patikėk, su tavim daug blogiau nei su raganom, nors žmonės, kurie rašė scenarijų šitam serialui, labai patobulėjo. Jiems prireikė beveik dešimtmečio, bet vis tiek ...
- Gal turi kokių pasiūlymų?
- Eliza ir Tomas Žvirblis klausosi muzikos, rūko cigaretes ir nueina parsinešti alaus, gal netgi užsuka pavalgyti. Taip pasiliksi vietos prastiems tęsiniams.
- Žvirblis užmuša Elizą su keptuve?
- Be dramos - paprasčiau bus geriau.
- Gerai, jie pasilieka kartu ir niekas nesikeičia, bet Žvirblis randa ramybę, o Eliza uždirba pinigus erzindama jaučius arenoje. Pirmoji matadorė, labai feministiška, duos man pliusų iš merginų prie kompiuterių.
- Reiktų patikrinti faktus Vikipedijoje dėl moters matadorės.
- Tingiu, niekas nesitiki iš manęs tokių pastangų. Dar galiu pridėti ką nors apie sėkmę muzikos industrijoje ir apie garsų aktorių, bandantį atimti Elizą iš Žvirblio.
- Tas aktorius vaidino vilkolakį filme ar seriale?
- Ne, jis vaidino paprastą vyruką, dirbantį sąvartyne!
- Na gerai, tebūnie sąvartyne... Redaguosi ar tiesiog mesi pirmą manuskriptą kaip papuola?
- Mano redaktorius pakraups ir iškvies sanitarus, bet tegul redaguoja...
- Gerai, tebūnie taip: ji - krokodilų gaudytoja,aktorė ir dizainerė. O visa kita - daugmaž kaip šnekėjome. Žvirblis dirba kioske, bet ne Radviliškyje, o užsienyje: nieko neuždirba ir nekenčia Elizos dėl jos sėkmės darbe.
- Senas konfliktas bus gerai...
- Tai einam alaus ar parūkyti iš pradžių?
- MUZIKOS!

Džiazas užpildė tylą ir aš tegalėjau džiaugtis, kad vis dar turiu ją ir nedirbu kioske Radviliškyje, o ji neišėjo pas kokį aktorių, vaidinantį vilkšunį. Mums vis dar sekasi: vaistas ir nuodas vis dar kartu iki galo. Mano mūza, mano nekenčiamas miestas ir alkoholinė asociacija niekada niekur nedings. O visiems, kuriems tai nepatinka: TYLĖT, VALANČIUK!