Light gija

Collapse
X
Collapse
+ More Options
Įrašai
 
  • Laikas
  • Rodyti
Clear All
new posts
  • Light
    Rimtas forumo narys

    • 2007 03 31
    • 161

    Light gija

    Čia ištrynęs bereikalingas gijas skelbiu savo vienintelę viskam.
    Saldūs dūmai


    Visi turbūt jau girdėjome apie planus,kurie žlunga dėl smulkmenos. Dėl neveikiančio žiebtuvėlio,nenupirktos gėlių puokštės ar iš namų išėjusio kamščiatraukio. Šiandien nupirkau visus tris minėtus daiktus. Nereikia manęs alkoholiku,kuris jau prarūkė plaučius ir dar ta proga nusprendė nusipirkti gėlių. Nors gerą progą tikrai turiu . Tai ne visai proga greičiau galimybė kažką pakeisti. Visi kas skaitys šitą pareiškimą vis skaitytojai pagalvojo,kad aš padaras užsibarikadavęs savo rūsyje,kuris jau ir šviesos nematė kelis mėnesius. Aš saulės matau pakankamai eidamas į darbą, netgi laisvomis dienomis pasideginu balkone. Į Turkiją man dar anksti,kol kas aš,tik barmenas nelabai žinomam bedvasiam rūsyje kurio ir baru vadinti nesinori. Vieną dieną aš atidarysiu savo įstaigą ir visi eis ten bandomis,kaip ištroškusios gazelės. Pirmas žingsnis aišku rėmėjo paieška. Ta rėmėja būtų Edita,bet ji jau paprašė paslaugos. Ji man pasiūlė susipažinti su jos vieniša drauge. Va čia oficiali versija kuria jau galima suabejoti. Editos vyras greičiau jau pasiūlė jai įbrukti man draugę,kuri turbūt,tik trukdo vienam iš jo nesuskaičiuojamų hobių. Rimtai ar kur matėte suaugusį vyrą renkantį žiebtuvėlius,gaudantį drugelius ir važinėjantį motociklu. Juokingiausia,kad jis verčia Editą džiaugtis visais dalykais kartu. Nors,juk kai viskas mokama iš Editos kišenės,gal tai ir teisinga. Kaip ten bebūtų šiam aklam pasimatymui nupirkau,dar ir kaljaną. Šitos dailios pypkės norėjau jau ilgai,bet vis pagailėjau grynųjų. Jeigu įvykdysiu kelias mielas paslaugas Editai pinigais išvis nebereiks rūpintis. Juk tai visai romantiška magiški dūmai,paslaptingas burbuliavimas ir du žmonės traukiantys į save saldų dūmą. Vieno vamzdelio dalinimasis iškart suartina. Jeigu viskas vyks pagal planą šį tekstą paslėpsiu DVD diske ir parodysiu Editos draugei po keleto metų. Keistokus dienoraščius rašau jau seniai. Popieriaus jau prisikaupė visuose stalo stalčiuose...

    Numečiau žalsvą sąsiuvinį velniop,nes klaikiai norėjosi rūkyti. Pačiam nesinorėjo tikėti situacija nusipirkau viską ko norėjau,o atsipalaiduoti vis vien negaliu. Tą kvailą dienoraščio ištrauką rašiau Editai ji mėgo mano makulatūrą. Vieną kartą belaukdama didžiojo drugelių gaudytojo Rimo ji perskaitė keletą lapų gulėjusių ant virtuvinio stalo. Nuo tada ji turbūt perskaitė kiekvieną to metrinio tuštybės dienraščio eilutę. Juokingiausia,kad aš nepasakoju epiškų dalykų. Aš,tik barmenas mano darbas maišyti kokteilius,o ne gelbėti pasaulį. Kartais norėdamas įvesti savo nusiaubtame bute tvarką randu penkerių metų senumo bloknotus. Mane stebina mano nuosavo gyvenimo nykumas. Edita teisi paversti šitą pilkšvą košmarą įdomiu skaitalu talentas arba,bent jau stipri grafomanijos apraiška. Edita viskas sukasi apie Editą. Bet pykstu,juk aš ne ant jos. Rimas mano suolo draugas,o negali priversti jos man paskolinti apvalią sumelę. Mes,juk buvome geri draugai ir mano talentus jis žino. Televizorius nutraukia niūrias mintis,šis daiktas visada murma pasenusias naujienas ir užpila smegenis spalvota muilina mase. Gražios jogurto reklamos sukelia man norą gyventi tobulame pasaulyje,kur dėl savo svajonių baro nereiktu daryti paslaugų ir paslaugėlių. Vieniša draugė,beveik šimtu procentu yra lankiusi muzikos mokyklą ir dirba kokį visai pakenčiamą darbą. Absurdiška,bet mano pirma mintis sužinojus apie akciją kabink draugę- gauk paskolą buvo klaikus sen-mergiškas megztinis. Ji žinoma neturi būti tokia,bet kas gali įrodyti man priešingai... Akys vis grįžta prie spalvoto kaljano stiklo. Vien pypkės grožis mane hipnotizuoja. Seilės besikaupiančios burnoje primena apie puikų tabaką,kurį padėjau į šaldytuvą vėliau išgauti pilną tokio rūkymo malonumą. Drugelių medžiotojas užlaikė mano muzikos mokyklos mokinę su klaikiu megztiniu,o jos nebuvimas užlaiko mano svajonės išsipildymą. Mobilusis žadina iš tos abstinencijos erdvės į kurią gali patekti laukdamas merginos kurios nemėgsi,šaldytuve turėdamas geriausius resursus perkelti savo smegenis į tą geresnį tobulą pasaulį,kur,net partrenktas elnias jaučiasi laimingas. Nupirkau ir gero kavos likerio... Prispaudžiu savo nuzulintą aparatą prie ausies ir leidžiu Rimui išsišnekėti.
    -Labas matai atsitiko keletas nenumatytų dalykų. Ta draugė su kuria turėjome ateiti nusprendė eiti viena be mūsų. Ji beje muzikuoja sakė,kad nuo dešimties mokė ją smuiku groti ir ji aišku muzikos mokyklą baigusi. Turiu,nors menką šviesą tunelio gale. Ji visai graži,taigi neliūdėk ne katorga čia broli. Man dar blogiau Edita užsigeidė į šiltus kraštus,tai teks šiąnakt,dar ir į lėktuvą spėti...
    Kartais imi ir susimąstai,kiek sykių žmogus spėja numirti po mokyklos baigimo. Aš asmeniškai mano,kad Rimas mirė kokius tris milijonus kartų. Va dėl to ir numečiau ragelį. Aš jo visiškai neatpažįstu. Atrodytų,kad kažkokia pikta jėga į mano draugo Rimo lavoną sugrūdo išlaikytinio renkančius žiebtuvėlius ir drugelius sielą. Pikti tie nekromantai tikrai pikti. Jų planas matyt perimti mano svajonių barą ir paversti jį landyne. Stogas važiuoja dažnai ir nereikia to neigti. Tokiuose situacijose gyventi be jo,tik lengviau. Ilgai lauktas skambutis į duris suteikia menkos vilties. Vienu šuoliu atsidūriau prie durų ir ten manęs laukė piktoji undinėlė... Reikėjo pripažinti ji atrodė visai neblogai. Nereikia pagalvoti,kad vienišos draugės projektas tapo nauju grožio ir pusiausvyros atradimu,bet ji turėjo simpatiškų bruožų. Kaštoniniai plaukai ,mielas ovalus veidas ir lengva ironija dvelkiančio žvilgsnio jėga įkvėpė man tikėjimo,kad šitą vakarą dar galimą paversti vienu iš tų gerai pasėdėjom,bet galvą tikrai skaudės vakarų. Jos megztinis beje buvo juodas su rudos odos lopais ant alkūnių. Mes tiesiog žiūrėjome vienas į kitą ir ji turbūt mąstė tą patį ką ir aš. Mintyse vertinome ar verta aukotis dėl šio vakaro. Pagaliau ji prakalbo.
    -Tai gi atėjau. Aš ta niekam nereikalinga draugė. Mane čia atvarė beveik per prievartą,nors piktų policininkų ir nesimato. Vardo gali neklausti,vis tiek pamirši greičiau nei manai. Būk atviras ir tiesiog pasakyk tiesą. Ko lauki iš šio vakaro?
    Ką atsakyti į tokį klausimą ? Negi tą tiesą,kad lauki iš Editos pinigų naujam barui už vieną vakarą su jos drauge. Melas,kad nori rasti amžiną meilę,net nepalikęs savo keturių sienų,dar irgi per daug skaudus. Na kodėl ši Editos draugė nežaidžia pagal taisykles?
    -Tikiuosi surūkyti,nors šiek tiek nuostabaus tabako,kurį nupirkau kaljanui. Norėčiau atidaryti butelį likerio ir tiesiog užmiršti ko čia susirinkom. Aš jaučiuosi ne ką ne geriau. Mane taip pat priskyrė prie draugų kuriuos reikia supiršti su kokia vieniša drauge. Aš taip pat nereikalingas porelių pasaulyje,kaip ir tu....
    Muilo opera ar ne? Bet aš manau,kad mano aktoriniai sugebėjimai geresni. Aš jau seniai pastebėjau,kad sugebu sukelti nepaaiškinamą kaltės jausmą. Man turbūt vertėjo tapti kunigu. Po šito nevykusio vakaro,gal dar įtikėsiu aukštesnėmis jėgomis. Aš savo planu,vis dar tikiu,tiesiog mergina atėjusi į mano lėlių teatrą ne visai tokia kokios tikėjausi. Ji įėjo į mano grafomanijos pėdsakų nusiaubtus namus atnešdama kažkokios smagios nuotaikos bangą. Atrodo vos jai peržengus slenkstį pasklido opiumo vėduoklė,kuri pagražino mano butą. Ji pritariamai linktelėjo nužvelgus kaljaną. Aš susigriebiau traukiąs iš šaldytuvo tabaką,nors nepasakiau nieko tinkamo gauti savo paskolai. Pridengiau tabaką folija ir uždėjau ant viršaus tam specialiai pirktą anglį. Šio tabako kvapas svaigina jo dar nepridegus,bet tą padarius erdvė prisipildo tobulo medaus kvapo. Lyg vasarą gulėtum po liepa ir trauktum į save tą saldžią akimirką. Ji pirmoji pagriebė vamzdelį ir elegantiškai išpūtė dūmus. Ji rūko ne pirmą kartą,nors tiek gerai. Planas tęsiasi važiuojam toliau.
    - Žinai vienas mano pažįstamas turi tokią visai jaukią kavinę. Galėtume ten nueiti ir pavalgyti. Iš pradžių baikime rūkyti,bet veliau naktis,juk jauna.
    Nuostabu man pradėjo pintis liežuvis,o butelio,netgi neatidarėm... Ji nusišypsojo,bet jos akyse mačiau,tik pašaipą,o ne supratimą,kurio man dabar reikėjo. Ji perdavė vamzdelį ir prunkštelėjo.

    -Tu jau nesupyk,bet tu juk vienas iš tų žmonių kurie viskam turi specializuotą draugą. Petras turi kavinę,o Jonas visada nuperka geriausias tabako rūšis. Dėdė Juozas paliko man būtą, Edvardas atneš skanaus kumpio,nes jis klastingas pardavėjas kokiam mėsos rojuj. Negalima juk taip eiti per gyvenimą. Tik imant iš kitų ir nieko neatiduodant. Va,kad ir Edita- turtinga verslininkė turi tau kažkokią paskirtį. Gal išpirkti kokiam teisme ar panašiai. Bet vieno dalyko aš nesuprantu. Kam gi čia atsiuntė mane? Tik nesakyk,kad Rimas tavo geriausias draugas,nors iš jo jokios naudos. Jis tiesiog prarado savo specializaciją...
    Gerai,kad spėjau perduoti jai vamzdelį,kol ši kalba netapo mano psichologiniu portretu. Sumurmėjęs,kad virtuvėje pamiršau mandarinus,kuriuos ir ketinau kramsnoti po saldaus dūmo dozės išlėkiau į minėtą virtuvę. Ten aišku nelukštenau vaisių,o melsdamasis surinkau Editos numerį. Sėkmė dar visiškai nuo manęs nenusisuko,nes išgirdau irzlų Editos balsą. Dabar atėjo mano eilė išsišnekėti.
    -Edita tu mane apmovei. Ji jokia muzikantė. Dar nesurūkėm pypkės,o ji jau pasidalino įtarimais apie mano savanaudišką būdą. Ji įtaria,kad tu kažką suplanavai ir visiškai ramiai iš mūsų šaiposi. Tu manai ji suminkštės. Aš taip nemanau ji surūkys mano tabaką išgers likerį ir dings kvatodamasi. Kuo aš čia galiu padėti? Duok man tuos pinigus. Aš galiu paversti tuos smulkius svajonių baru...

    Edita aišku suriko,kad turiu nepasiduoti,lyg čia būtų koks frontas ir numetė ragelį teisindamasi,kad atvažiavo jos taksi. Kokio velnio ji nori prastumti man tą draugę? Turi Edita ir geresnių kandidatų su pinigais ir geresne išvaizda. Teliko grįžti į svetainę ir traukti kaljano dūmą į save bandant pamiršti viską... Specializuoti draugai tave nuvilia ypatingai skaudžiai. Mergina vėl nusišypsojo ta pikta šypsena.
    -Na tai ko čia sėdi lyg žirgą praradęs? Aš,net savo gėlių negavau. Asile,dėl kažkokio baro bandai iš kailio išsinerti. Galėčiau tavo sąskaitą pripildyti iki viršaus. Tik kam man toks vargas? Tai gal man menką paslaugą padaryk ir bus tie tūkstančiai. Nemėtyk savo dienoraščių,kur papuola negeras įprotis.
    Du kartus kvailiu būti nelinksma ypač per vieną vakarą. Dar ir tas gėles pamiršau. Vis dėl to negalėjau nepasišaipyti.
    -Duok atspėsiu išsitrauksi mobilų telefoną jis bus užkerėtas. Tik paskambinsi į pragarą ir mano sąskaitoje pinigų iki senatvės užteks. Tada ištrauksi sutartį ir reiks man pasirašyti krauju. O jeigu nesilaikysiu sutarties išvirsi mane piene ir suvalgysi.
    Mergina purkštelėjo nepiktai,gal kiek atsileido. Mobilaus ji neišsitraukė,bet baltą voką,dar iš rankinės,kurios tikrai nepastebėjau. Va tikrai geras tabakas šiurpuliukai per kūną laksto,toks jausmas,kad kriokliai per galvą bėgtų... Va čia ir skirtumas,tarp kaljano ir cigaretės. Rūkymas kaljanu,ne,tik socialus,bet ir efektą palieka visados. O grįžtant prie mano smuikininkės niekada nesuprasiu kodėl visos moterys grūda daiktus į rankinuką. Juk užtektų jiems vietos ir kišenėse... Porą minučių vartau rankose tą voką kaip idiotas. Ten aiškiai pinigai,nors ir nelabai daug. Atidarius į rankas sklendžia šimtinės. Juokingiausia naujos šimtinės,lyg ką,tik iš banko. Pinigų vis tiek juokingai mažai du tūkstančiai. Žiūriu į ją gana nusivylęs. Tikrai ne pragaro darbuotoja. Ji žaviai kilstelėjo antakį.
    -Ko čia žiūri,kaip grybų apsiėdęs? Juk netilps į voką milijonai. Tu geriau už šildymą susimokėk ar,nors nuomą. Rimas sakė,kad visada paskutinę minutę parvedi tuos smulkius.

    Va to man dar ir trūksta išmaldos mokesčiams. Gal dar prie bažnyčios atsisėsti ? Paraudočiau apie vargus aptarnavimo sektoriuje. Papasakočiau,kad mokykloje man visi mokytojai žadėjo gerą ateitį. Net matematikos olimpiadą buvo laimėjęs... Sukikenęs išpurtau jau suanglėjusį tabaką ir vynioju naują gabalą folijos. Kas iš mūsų keistesnis? Barmenas pasiruošęs viskam gauti nuosavam barui ar mergina vaidinanti Froido anūkę ir besišvaistanti vokais. Koks gi skirtumas? Pridegu naują galvutę ir pasaulis dingsta saldžiuose dūmuose...
    Bandau surinkti mintį savo subyrėjusiose smegenyse. Vakar,ne tik dūmus traukėm. Toks šlykštus silpnumas,būna,tik per pagirias. Apie jas aiškinti neverta. Tiesiog kiekvienas čia turi ką atsiminti. Atplėšti akis sunki,bet įmanoma misija... Aišku prabudau ne namie. Džiaugtis dar neverta. Guliu susisukęs,kaip žaltys ant senos apiplyšusios sofos. Visiškai vienas,net ir netilptum dviese ant tokios griuvinėtinos kušetės. Mano paskola pražuvo negrįžtamai ir laiminga pabaiga,gal tik paraleliniame pasaulyje. Nusikeikęs nuspyriau į šalį duris iš šitos landynės. Jos išlėkė iš vyrių. Net nesitiki,na ir turiu sveikatos per tokias pagirias. Greičiausiai durys supuvusios ir silpnos,kaip ir sofa. Atrodo durys buvo virtuvinės... Į mane nustebusi žiūri keistoji smuikininkė ir pankas mėlyna ševeliūra. Treningu pasipuošęs plikis,net alaus butelį iš rankų išmetė. Tikrai prasta situacija ir gana kvailoka. Pankas susigriebė už kažkokio medaliono ir mane atidžiai mane stebi. Plikis grėsmingai pakėlė alaus butelį... Smuikininkė nusijuokė.
    -Na nepykite ant mūsų barmeno. Jis,juk,dar nieko nesupranta. Jis juk vienas iš mūsų. Jis išrinktas paveikti,ne gal taip ir sakykime valdyti žmones. Dabar,tik lengvai pinigų iškaulija,bet kada nors armijas galės rikiuoti kaip jam patiks. Jis mūsų sunkusis tankas...

    Gana nutraukiu šitą absurdą. Koks skirtumas ką ji pasakys? Kad aš tobulas ginklas pjudyti ir naikinti žmones. Aš tą jau senai žinau. Aš daug vyresnis,negu jie galvoja. Aš galėjau išlėkti užvaldyti pasaulio,jeigu man to reiktų. Tik ar smagu gyventi pasaulyje,kur supjudei milžiniškas armijas? Dar aišku yra branduoliniai ginklai ir nuo jų neapsaugos jokie fokusai. Gal užtektų ir taiklaus snaiperio. Net aš negaliu užvaldyti visų vienu metu. Viskam yra ribos ir kol jos egzistuoja neverta pradėti tokių projektų. Galbūt ji norėjo pasakyti,kad aš geras tankas jų gaujai. Su manimi jie linksminsis kaip norės ir niekas negalės jų sustabdyti. Net jeigu aš ir prisidėsiu,vis tiek atsiras kas užbaigs šitą cirką. Senuosiuose požemiuose pilną padarų,kurie vienu rankos mostu galėtų sudeginti sostines ir sukelti tokios katastrofas,nuo kurių žmonija jau nebe atsigautų. Aišku gali būti ir atvirkščiai smuikininkė tiesiog nori pažaisti didvyrę ir padaryti daug gero. Juokinga,bet tas turėtų dar liūdnesnių pasekmių...
    Panirti į filosofinius apmąstymus darbo vietoje negerai. Plikagalvis dar šliaužia kažką burbuliuodamas. Reiks pasidomėti jo sugebėjimais,juk retai kas parodo mano galiai tokį atsparumą. O,gal aš apsileidau? Per ilgai vaidinau barmeną. Beveik pats įtikėjau savo melu. Du metai darbo sugauti šitą smulkmę. Nežinau juoktis čia ar verkti. Mergina galinti paversti,bet kokią materiją pinigais. Pankas užsiimantis smulkiais ritualais pasišaudantis melsvais žaibais iš savo amuletų. Tas plikis,lyg ir paverčia stiklą pavojingu ginklu. Smulkūs,bet slydus žalčiai. Na nereikia,pagalvoti,kad prisistatysiu magijos magistru ir apšviesiu jiems pasaulį. Mano sugebėjimai riboti ir nėra ko čia liūdėti. Senų kojinių pinigais versti aš nemoku ir man to nereikia. Aš neatėjau čia jų nužudyti. Nuotaika,ne ta pagirios nuteikia taikiai. Gydančių savybių irgi teko matyti. Bet magija,tiesiog neskirta gydyti pagirioms. Paaiškinti gal ir pavyks Palaikysime juos požemyje prisegsim kokį bjaurų sekimo prietaisą ir jie supras,kad pasaulyje gyvena ne vieni. Jie supras,kad apsauginių magiškais ginklais pjaustyti nereikia,o užburti pinigai,tik didina ekonominę krizę. Kiek milijonų išėjo į apyvartą dėl tos kvailos smuikininkės. Neatskirsi,juk nuo tikrų be specialaus amuleto niekaip... Skambutis į duris nutraukė šitą ataskaitą,kurią jau rašiau neaišku kam. Vyresniems magams ant tų naujokų nusispjaut. Dėl neaiškių priežasčių magų ir visokių smulkių savybių turinčių idiotų vis daugėja. Gal tai evoliucija,o gal pabaigos metas. Mano užduotis palaikyti tvarką. Atsibodo rankioti lavonus ir naikinti įrodymus. Noriu tikros kovos,bet visi tapome per daug išmintingi,o gal nusivylę,kad dvi grupės pultų viens kitam į atlapus. Nors kokios dvi grupės visi pas mus individualistai iki plaukų galiukų. Tiesiog nesinori atidaryti durų ir perduoti šitų nevykėlių Rimui. Jam,juk irgi nesaldu susirado žmoną pridengdamas mano užnugarį. Gal dėl to,taip ir nesisekė surasti šitų asilų? Rimas neapsikenčia ir pereina kiaurai duris. Jėgų švaistymas išspirti paprasčiau. Mes tiesiog stovime ir tylime. Abu tikėjome,kad turint galios pasaulis tampa žaidimų aikštele. Nė velnio tas ir bjauriausia. Tiesiog iškeiti vienas problemas į kitas. Nėra čia jokios sumautos romantikos. Nelaukia mūsų armijos ir paslaptingos intrigos. Visiems teliko noras išgyventi. Kiekvienas iš mūsų susirado patikimą slėptuvę ir visi susigūžė laukdami atomazgos. Tragedija,juk ne tame,kad žmonių daugiau negu mūsų Jeigu naujokai gims tokiais tempais,kada nors statistika išsilygins. Tik,kas iš to? Neturime mes jokio bendro plano. Nėra ir jokios vienybės. Požemis,juk,tik posėdžių salė,kurioje sprendžiama,kaip geriau įsilieti į žmonių visuomenę. Gal taip mes ją ir sugriausim? Supanašėjimo jėga-absurdo jėga. Alternatyva paleisti naujokus naikinti niekuo nekaltus žmones. Tegu pasilinksmina,tik neilgai trukus prasidės bjauri raganų medžioklė. Dar aišku lieka padarai požemyje ir jų naikinimo galia... Tik kas nori užsitraukti milijardų mirtis ant savos sąžinės... Papurtau galvą ir išsivedu savo smuikininkę paskui save ji mano valioje. Jai,dar,tik 22 metai ir ji tikrai buvo dar viena muzikuojanti mergina,kol vieną dieną viskas pasikeitė. Vėl apima tas sumautas noras rūkyti nereikėjo pradėti dabar iki amžinybės pabaigos,tarp saldžių dūmų. Aš žinau,ji supras,sunkiai,bet ji sugebės. Po gero dešimtmečio vėl turėsiu su kuo pasikalbėti atvirai,kiek tai dar įmanoma... Vėl savo bute neapmokėtais mokesčiais pridegu gražiąją pypkę. Grąžinu jai kalbą. Keistai,kad ji nerėkia,tik vėl nusišypso.
    -Tai sušaudymas ar atminties ištrynimas. O gal,dar pasakysi,kad myli?

    Nieko čia juokingo pirmi du variantai irgi buvo naudojami. Meilė gražus žodis,tik matyt niekada niekas nesuprato jo reikšmės. Va,kad ir Rimas susirado tą Editą,nors ir yra senesnis už Piliakalnį. Amžius galios ne visada prideda. Kaip buvo vidutiniokas,taip ir liko. Dar gana kvailas vidutiniokas. Tiesa matyt ketvirtajame variante.
    -Aš pabandysiu mylėti...
    Pasaulis vėl skęsta saldžiuose dūmuose,tik šį kartą tabako vaidmuo čia menkas. Grąžinu jai judėjimo laisvę imu pasakoti... Gerai,kad nupirkau dešimt kilogramų saldaus dūmo. Istorija tikrai netrumpa,o ir pabaigos nematyti...
    20
    Labai gerai įdomi kūryba
    0%
    7
    visai neblogai
    0%
    11
    kliedėsiai
    0%
    2
  • Light
    Rimtas forumo narys

    • 2007 03 31
    • 161

    #2
    Sferų susiliejimas

    Būna tokių dienų, kai pažiūri į veidrodį,į ir supranti geriau atsidaryti alaus butelį ir miegoti toliau. Bet jos, tik antros pagal blogumą. Būna tokių, kai sunkiai atsibundi ,nesupranti vakaras ar rytas o akių praplėšti neįmanoma. Atsitinka man taip dažnai ir vis per tą girtuokliavimą. Gulėjau ir laukiau pagerėjimo. Po kokio pusvalandžio išdrįsau pramerkti vieną akį. Pirmas dalykas, kurį pamačiau, rausva šviesa sklindantį per langą. Su ja į atmintį ėmė grįžti blyksniai to kas įvyko. Pirma mano draugelis Valentinas ridenantis 6 litrų alaus statines. Po to sugriebėm viską iš abiejų būtų ką radom ir pradėjom švęsti. Šventėm ne vieną dieną. Duris užrėmėm spinta,kad kaimynai nelandžiotu, o ir patys girti nenudribtume nuo laiptų sumastę pasivaikščioti. Jeigu būtume apsiriboję alumi, bet išleidom pinigus atsargoms, ir smulkiems užkandžiams. Visą šitą dalyką išprovokavo mano bjauri nuotaika, kaip visada, išsakiau savo mintis draugui. Didvyrių laikai seniai pasibaigę, dabar, vienas žmogus nebegali pasižymėti. Tapom, tik vartotojais sistemos dalimi, atgyvensim savo ir niekas nei prisimins nei apverks. Dėsčiau aš visą tai, lyg būčiau ruošėsi mėnesį, apie tai, kad žmonės tik nereikšminga biomasė ir nėra visame gyvenime dabartiniam prasmės. Valentinas, dar bandė diskutuoti , bet po to prigriebė kelis Bacardi butelius ir sutiko. Po to pradėjom rinkti gėrimus ir nebegalėjom sustoti...
    Sunkai atsistojau ir ėmiau ieškoti drabužių, net nusipurčiau, nes viskas buvo apvemta. Žvelgiant atgal ironiškai keista,kad tas mirtinas girtumas, ir išgelbėjo mums gyvybės. Nuėjau į virtuvę ir iš šaldytuvo išsitraukiau striukę, kuri neaišku kodėl buvo ten įdėta. Valentinas gulėjo vonioje ir miegojo, kaip ant debesies. Gurkšnojau mineralinį ir žiūrėjau į tą keistą šviesą kuri nelabai priminė saulėlydžio. Apsidairiau butą nusiaubėm, kaip reikiant, neradau ne vieno sveiko laikrodžio. Nusikeikęs įjungiau kompiuterį, bet jis neužsidegė žaviu neoninių lempučių dekoru, o ekranas liko tamsus kaip naktis. Pabandžiau įjungti kitus prietaisus tas pats. Negi Valentinas prie elektros skydelio knisosi? Pažiūrėjau ir ten, bet viskas atrodė kaip visada. Va tada man ėmė, kilti nuojauta,kad kažkas atsitiko. Nebūtinai, kad apokalipsė, bet galvojau kad teroristai užėmė elektrinę ar kažkas tokio. Mane vis labiau erzino ta įkyri šviesa, kuri nė kiek nesilpnėjo ir dar labiau mane gąsdino. Galiaus surikau:
    - Valai kelkis elektros nėra. Pro langą kažkokia keista šviesa plieskia. Reikia pasitarti.
    Valentinas sudejavo:
    -Greitąją iškviesk jeigu jau šviesas matai. O ką tau elektra niekad nedingsta ? Ką čia tartis ?
    Valas uždarė duris ir pradėjo vaduotis iš daugiadienio gėrimo trasos šaltu dušu. Pagaliau išėjęs švilptelėjo:
    -Velnias tikrai keista šviesa. Bet nėra ko panikuoti maža kokių anomalijų būna gal jau visą savaitę visi kanalai šneka apie šitą istorinį įvykį, o mes čia viską ir pramiegojom. Einu pas kaimyną pasiaiškinsiu kas per stebuklai, dar ir kiaušinių pasiskolinsiu visai nėra iš ko pusryčių daryti.
    Aš kramsnojau kažkokius riešutus ir buvau įsitikinęs, kad Valas nieko neras. Senas mano draugėlis Valas tikras pragmatikas, neleisdavo man panikuoti ir rasdavo viskam paaiškinimą. Bet šį kartą viskas buvo kitaip. Negirdėjau jokio garso kuris išduotu ,kad viskas teka sava vaga ir du girtuokliai tiesiog darosi nelabai sveiko proto. Valas sugrįžo, bet ne su kaimynu, o su visai man nepažįstamu vaikinuku. Valas kaip visada linksmai pradėjo:
    - Namas kaip iššluotas visur paskambinau niekas neatidaro nepanašu, kad kas gyvas viduje būtų. Jau buvau rimtai išsigandęs, bet paskambinu į duris pirmam aukšte ir išlindo šitas žaidėjas. Tomai papasakok kaip tau buvo.
    Tomas atrodė išbalęs ir nusilpęs ,bet pradėjo pasakoti:
    - Tai ką savaitgalį lošiu sau kaip visada Warcraftą dar su fraps nusifilmavau geresnes žaidimo vietas, tik staiga dingo elektra. Aišku prasikeikiau, bet laukiau kol vėl atsiras. Nieko nesulaukiau ,po to pasigirdo riksmai šūviai, dar ta keista šviesa atsirado. Gi žinote raudonas dangus apokalipsės ženklas pasižiūriu laukan, o ten sumaitoti kūnai guli. Kažkokie kareiviai laksto šaudo,bet iš tamsos juos vis kažkas pagriebia ir sudrasko. Išsigandau ir susiradau vyno,migdomųjų nelauksiu kol mane nužudys. Nurijau kelias tabletes ir užmigau. Atsibudau ryte nesuprantu nei kiek laiko praėjo nei ką. Valas paskambino, bet ir jis nieko nežino. Velnias žino kas čia dedasi, bet aplinkui nieko nematyti ir atrodo ramu, bet naktį vėl išlįs kas sudraskė kareivius. Nežinau ar čia pasilikti ar žudytis visiems, kol kas nieko mums neatsitiko tai gal pasilikime.

    Nenorėjau žiūrėti pro langą ,bet vis tiek tai padariau, gatvėje tikrai gulėjo lavonai - apgraužti lavonai. O visas dangus atrodė kruvinai raudonas ir skleidė rausvą šviesą. Matyt mes dar buvome gerai neatsigavę po savo apsvaigimo, nes susėdome pusryčiauti lyg niekur nieko. Aš striukėje paslėpiau didelį virtuvinį peilį. Kiti nusigriebė mažesnius peilius, o Valas dar ir troškinio puodo dangtį, kurį matyt norėjo naudoti kaip skydą. Barikada būtų buvusi visai gera išeitis jei būtume turėję daugiau maisto, bet juk nebūtina pirkti daug kai gali į parduotuvę nueiti , bet kada. Nors ir neturėjom tikslių įrodymų, kad visas pasaulis nuėjo velniop susitaikėm su tuo lengvai. Gal dėl to, kad niekada nepritapome, prie seno pasaulio kažkaip visada ir tikėjomės jo pabaigos. Greitai nusprendėme, kad reikia apiplėšti parduotuvę ir rasti nors kokį didelį automobilį, dingti iš miesto. Tada važiuoti į Valo senelių jam paliktą vienkiemį ir ten pasilikti, tol kol kas išaiškės o gal ir visam. Išėjome gana baugščiai, bet taip ir nieko nesutikome. Greitai radome visai pakenčiamą džipą Valas greitai sujungė laidus matosi ne pirmą kartą nuvarinėja automobilį. Ką aš be visų galų meistro Valo daryčiau? Parduotuvė buvo tuščia greitai sukrovėm maistą, alkoholį ir dingom iš miesto. Važiavome gana ilgai tada pasukome į žvyrkelį. Viskas ėjo kaip per sviestą. Va tada kai mes apsiraminome ir prasidėjo visa velniava. Valas riktelėjo ir sustojo vidury žvyrkelio stovėjo mergina su lanku rankose. Lankas tikrai neatrodė žaislinis buvo aišku šaulė pramuš stiklą ir pakirs vairuotoją. Mes atidarėme dureles ir išlipom atstatę peilius Ji tarė:
    - Nieko pikto nenoriu tik pavežkite. Vakare kai išlys visos baidyklės man galas.
    Taip mes gavome naują narę mūsų grupei. Mums viskas atrodė puiki galimybė viską pradėti iš naujo ,tik viskas nebuvo taip paprasta.
    Antra dalis

    Pagaliau atvažiavom apsidžiaugiau, kad Valentinas, vis dėl to aptvėrė vielinę tvorą prie jos stovėjo benzininis generatorius dar ir srovę bus galima paleisti. Mergina papasakojo tai ką ir taip buvo galima atspėti. Ji su draugais grįžo po maudynių ir šašlykų prie ežero į juos staiga kažkas atsitrenkė ir taip smarkiai, kad mašina apsivertė ant stogo ji išropojo ir norėjo padėti draugams, bet tai ką pamatė atėmė žadą. Milžiniškas daugiakojis sutvėrimas pilkšva oda ir chitininiu šarvu apvertė mašiną ir klaikiai šnypšdamas savo žnyplėmis karpė mašiną. Ji pabėgo, bėgo ir nežiūrėjo atgal. Parsiradusi namo pasiėmė lanką ir išlėkė į pražūtingą naktį. Mieste kur akys užmatė visur buvo tų baidyklių. Ji pabėgo iš miesto . Jie bandė ją vytis, bet paryčiais dingo. Mergina ašaringomis akimis siurbė iš butelio viskį. Aš žiūrėjau į mūsų tvorą ir neabejojau ,kad tie vabzdžiai perkirps ją savo žnyplėmis arba įsibėgėję išvers ją velniop. Elektrą gal kiek juos ir pristabdys ,bet kaži ar tokie dideli sutvėrimai nuo to mirs. Slogią tylą pertraukė Tomas:
    - Jeigu ,tik turėtume liepsnosvaidį ,tai gerai juos pakepintume. Gal mieste rastume, kokį liepsnosvaidį. Žinot kas, dar būtų gerai šašlykų. Jeigu jau pasaulio pabaiga tai nors pavalgykim kaip žmonės.
    Idėja nebuvo bloga jeigu kiekviena parduotuvę prekiautų ginklais ir dar tokiais. Mergina ,tik išsprogdino akis ir nieko nepasakė. Valentinas šyptelėjo:
    - Šašlykų galim pasikept porą kibirėlių turiu , bet liepsnosvaidį nebent kokiam poligone kariuomenės rastume, bet ir tai neaišku. Ta mūsų kariuomenė nelabai kaip priešinosi jiems kaip pats matei. Nors manau nieko tai nestebina. O kas tie vabzdžiai tokie ? Ateiviai ar mutantai iš slaptų laboratorijų ?
    Mane jau erzino Tomas kuris akivaizdžiai su sveiku protu šiltų santykių nepalaikė o ir Valas, dar jį skatino pliurpti nesąmones. Galiausiai surikau:
    - O koks mums skirtumas kas ten per padarai. Aiškiai vorų giminės ,nes daug kojų. Kaip jie atsirado ne taip svarbu, kai išgriaus tvorą ir mus suės. Ginklų gerų neturime, tai galvokite kuo gintis.
    Valas susimąstė:
    - Mano senelis gi medžiodavo, ten miške einam paieškosim jo šautuvų. Dar nuo seniau ir žibalo turėjo padegsime viską kaip reikiant ir išsilakstys.
    Šautuvus ir žibalą radom malkinėje. Valas atsiduso:
    - Aš suprantu ,kad Tomas keistas. Jis juk, net iš buto neišeina aš perku jam maistą ir žaidimus jis man neblogai užmoka. Geras pinigas už mažą darbą. Man niekada netrukdydavo, kad jam keli varžtai atsisukę,bet dabar žinok duot tokiam ginklą ar ne. O žudytis migdomaisiais bandė ne dėl pasaulio pabaigos, o dėl to ,kad iš namų reiks išeiti. Bet vis dėl to išvažiavo su mums įveikė savo fobiją šaunuolis.
    Tikrai norėjau,kad Valas juokautų. Dabar bijojau užmigti šalia tokio. Surikau:
    - O tu negalėjai prieš atvesdamas į būtą pasakyti,kad pirmam aukšte turim tokį beprotį iki kurio, net mums kartu toli. Iš galvos išdulkėjo ? Dar ta merga šoko būsenoje sėdi, dar paleis, kam strėlę į kaktą. ,Bet be jos lanko ir strėlių niekaip nepadegsime žibalo iš didesnio nuotolio ir prarasime išorinį barjerą. O ar tie vorai išviso pasirodys, dar neaišku. Nors apsisuk ir važiuok atgal į miestą.
    Valentinas prunkštelėjo:
    - Ramiau brolau mergina stipresnė, negu tu manai. Tomas nėra mums pavojingas, tik atitrūkęs nuo tikrovės per tuos metus bute. Gal sukvailios, o gal ir ne. Kas man labiau nepatinka trys vyrukai ir viena mergina. Įsivaizduok kelerius čia sėdim gindamiesi nuo pabaisų vienas nuo kito nėra kur dingti. Laikui bėgant atsiranda romanas tiksliau daugiau nei vienas. Va tada man bus baisu ,kad tu manęs nepapjautum. Reiktų priimti sprendimą.
    - Dėl tavo keturkampio priimsime sprendimą pirmų metų pabaigoje. Tu rimtai manai, kad ramiai čia gyvensime dešimtmetį ? Aš abejoju ar atlaikysime pirmą puolimą.
    Valas nieko neatsakė. Grįžęs atgal daviau ginklą Tomui galimybės išgyventi man, vis tiek neatrodė didelės. Vėliau tvoros išorėje sukrovėme malkas apipylėme žibalu. Mūsų lankininkė lengvai įvarė strėlę į rietuvės viršų. Va čia pasibaigė geroji dalis. Praėjo dvi savaitės. Dvi sumautai ilgos savaitės. Nepagalvojome pasiimti knygų, kortų, žurnalų ar Nintendo DS. Tai buvo didžiausia klaida. Nuobodulys ėdė smegenis,bet šnekėtis niekas nenorėjo. Trečią savaitę pradėjo lyti nesmarkiai,bet vis tiek teko kaip, asilams lėkti dangstyti malkų plėvele ir maišais. Mėnesio pabaigoje aš jau rimtai norėjau vožti Valentinui jo močiutės keptuve per galvą. Bet atsidarydavau dar vieną butelį alaus. O dangus aišku liko raudonas. Antro mėnesio pradžioje jau ėmiau viltis, kad mes keturiese viską išsigalvojom prisiriję kokių tablečių ir degtinės ir dėl to dangus mums atrodė raudonas. Dar pasisekė, kad reikėjo nuvažiuoti į miestą papildyti atsargų. Tuščio miesto vaizdas priminė viską esant tiesa. Trečias mėnuo buvo pats baisiausias. Visi pradėjo pasakoti kas tik užeidavo ant seilės. Lyg kas būtų paskelbęs konkursą mane išvesti iš proto. Lankininkė papasakojo apie visus vakarėlius ir šventes kokiuose tik buvo. Tomas apie kiekvieną žaistą žaidimą nuo 90 metų. O Valas pasakojo apie mūsų išgertuves ir kiekvieną ten nutikusį menkniekį. Kartais ir aš papasakodavau kokį epizodą iš praėjusio gyvenimo, vien tik tam, kad nepradėčiau ko nors smaugti. Tiesa vėliau radome mieste kortas ir šita begalinė nusišnekėjimo banga nuslūgo. Žaisdavome iš alaus, kumpio ,budėjimų lauke. Pralaimėjęs gaudavo budėti. Pralaimėdavo tyčia vien tam, kad pagalvoti ir atitrūkti nuo kitų. Nebeatsimenu kada tiksliai pradėjau užrašinėti kas man nutiko. Ketvirto mėnesio pabaigoje užsimezgė romanas tarp Lankininkės ir Tomo. Sunku patikėti, bet tas tikrai įvyko. Tomui pasaulio pabaiga nešė vien gerus dalykus baimių atsikratimą, dabar merginą. Penkto mėnesio viduryje įvyko tai ko laukiau labiau, negu anksčiau Kalėdų. Tie sumauti vorai pasirodė tie prakeikti gyviai dėl kurių teko praleisti tiek laiko troboje bijant iškišti nosį naktį kur toliau atvyko. Valas jau manė, kad jie dingo ir galime statytis didesnį namą,gal, net sodinti pasėlius ir panašiai. Mane kažkodėl nuo to purtė. Vos tik pamačiau šešis dešimties metrų aukščio padarus sušvilpiau avariniu švilpuku. Visi atbudo ir klusniai sustojo į gynybines pozicijas. Mes buvome, netgi surengę avarines pratybas viskas ėjo kaip per sviestą. Vienas voras susvyravo ir įgriuvo į mano vilkduobę prismaigstytą smaigų. Kažkaip atsiminiau Robiną Hudą... Mes pliekėm šautuvais ir sužeidėm vieną vorą į galvą. Jis blaškėsi ir užkabindavo žnyplėmis kitus savo giminaičius. O tie visai pasiuto ,kai uždegėm žibalą vieni puolė į ugnį kiti puolė savus. Išguldėm penkis šeštas kaip tyčia įlėkė į tvorą ir išvertė ją velniop. Dar gerai, kad spėjau įjungti srovę jis apsvaigo, o Lankininkė suvarė jam strėlę į akį. Aš dar į jį pašaudžiau vien iš džiaugsmo. Šeši vorai galėjo sugriauti mūsų menką prieglobsti. O pasaulyje jų buvo tūkstančiai. Tas ir privertė pasilikti saugiame vienkiemyje. Su Valu nusprendėm praplatinti tvorą dabar galėjom aptverti nors visą šalį keista, kad laikėmės jo senukų teritorijos Vorų lavonus išskrodėm kaip mokėjom sužinojom ,tik tiek, kad jie turi nuodų. Pakabinom šešias keistas mutantiškas jų galvas ant kuolų tegu gąsdina kitus. Po šito visi sutarėme geriau pagaliau įrodėm,kad galime kovoti. Tvarka nusistovėjo,tik viskas tikrai ne taip paprasta.
    3 dalis

    Po to kai pakabinome vorų galvas atakų tikrai nesumažėjo. Bet sužinojome įdomų dalyką. Vorai visada puldavo šešiese arba keturiese. Tapo aišku ,kad vorai buvo treniruoti pulti gyvenvietėms. O puolimo grupės dydis priklausydavo nuo gyventojų skaičiaus. Atakas atlaikydavome gana lengvai per porą mėnesių atlikome daug patobulinimų. Pirma praplėtėme tvorą. Vėliau pastatėme porą sargybinių bokštelių . Taip atsikratėme pavojaus, kad voras išlaužęs tvorą sužalos kokį šaulį. Pamažu dingo ir ta įtampa kuri mane kankino ir vertė ką nors pritvoti. Įsilaužę į medžioklės ir žvejybos parduotuvę prisigrobėme amunicijos ir naujų šautuvų. Su naktinio matymo taikikliu galėjau pašauti vorą dar nepriartėjusį prie tvoros. Su Valu nusprendėme, kad šiek tiek privatumo niekam nepakenks. Pradėjome statyti antrą namą. Gerai, kad Valas neblogai nusimanė apie tokius dalykus prieš mums susitinkant jis studijavo inžineriją. Vėliau jį išmetė ir mes susitikome bare nuo ko ir prasidėjo ilgalaikio gėrimo maratonas. Darbas pastatyti rąstinį namą ne iš lengvųjų visi padėjo kuo galėjo. Sunkus darbas padėjo numesti lengvą viršsvorį ir sustiprėti. Mūsų porelė įsikraustė į mūsų rankų kūrinį kuo aš ir Valas labai didžiavomės. Tą aplaistėme dėže šampano. Nuo to įvykio viskas savotiškai grįžo į senas vėžias . Mes sėdėjome Valo name ir gerdavome, kurdavome teorijas iš kur atsirado tie vorai ką reiškia raudonas dangus ar, dar ,yra daugiau išgyvenusių ir panašiai. Didelių vilčių neturėjome . Nežinau kodėl būtent dabar mane ėmė kankinti kaltės jausmas dėl visko kas atsitiko po Valo išmetimo. Jis tikrai galėjo studijuoti kur nors kitur pinigų tada turėjo, kaip šieno, kuriuos mes sėkmingai išleidom vakarėliams, o po to išgertuvėms dviese, nes nebegalėjome pakęsti kitų žmonių. Man niekada per penkerius mūsų pažinties metus nekilo tokia mintis, kad viskas mano kaltė. O tokiomis aplinkybėmis ėmiau ir išsakiau savo mintis Valentinui. Jis šyptelėjo ir pakratė garbanotą galvą po truputi ėmė atrodyti kaip tikras hipis, nes niekur neradome kirpėjos žirklių.
    - Baik, jeigu ir būčiau baigęs studijas dabar turbūt būčiau negyvas. Normalūs žmonės todėl ir neišgyveno, kad buvo prisirišę prie namų turtų ir negalėjo patikėti tuo kas vyksta. Be to mūsų girtuokliavimo maratonas tiesiog legendinis jo nekeisčiau į nieką.
    Aš palingavau galva ir suniekinau jo teoriją:
    - O kaip mūsų lankininkė? Normaliausia čia iš visų ir išgyveno. Va, kad Tomas taip gerai prie visko prisitaikys aš nesitikėjau.
    Valas trumpam susimąstė ir užbaigė vyno butelio turinį.
    - Na kaip pažiūrėsi. Aš paklausiau jos iš kur, tas lankas. Pasirodo ji mėgo LARP žaidimus. Kaip visi fanatikai turėjo ir tikrą lanką Ji praleisdavo daugiau laiko miškuose lakstydavo su mediniu kardu ir lanku, nei, bet kas kitas. O, Tomas gi laukė ,kada pasaulis taps panašesniu į žaidimą. Jis toks ir tapo.
    Mūsų pokalbiai dažnai nutrūkdavo. Vėl ėmė kankinti nuobodulys vorai kažkur dingo. Lankininkė spėjo, kad užmigo žiemos miegu kas ir pasitvirtino, nes iškritus pirmam sniegui nemačiau nė vieno. Ilgais žiemos vakarais mane apnikdavo neviltis. Neįsivaizdavau, kaip išgyvensime ilgesnį laiką, juk negalėjome visą gyvenimą maitintis parduotuvių konservais. Valas man aiškindavo, kad auginsime rugius kepsime savo duoną. Pavasarį prisodinsime vaismedžių. Jis jau seniai norėjo išsikraustyti į senelių vienkiemį . Iš nuobodulio skaičiau knygas apie žemdirbystę ir vien jau pagalvojus apie visus darbus darėsi bloga. Gana greitai atsipalaidavome į budėjimus ėjome, tik kartais ir tik savo noru. Taigi vieną sykį padauginus alaus mane iš miego išplėšė avarinis švilpukas. Sunkiai išlipau iš lovos galvoje spengė, bet pusnuogis išlėkiau į kiemą. Ten ant manęs užšoko kažkas klaikiai dvokiantis ir suleido nagus į mėsą. Surikęs nuspaudžiau gaiduką kvailas padaras užgriuvo pilvu ant vamzdžio. Sprogstamasis šovinys išdraskė jam pilvą. Nušliaužiau toliau nuo jo lavono, nes nuo to dvoko jau norėjosi vemti. Tik dabar pastebėjau, kad kraujuoju. Prakeikiau mūsų lengvabūdiškumą ir nužvelgiau ką tik nudėtą padarą tikrai ne voras. Labiau priminė žiurkę. Mūšis greitai baigėsi. Į kiemo vidurį mano bendražygiai atitempė dar aštuonis tokius sutvėrimus. Mane nunešė į namą ir sutvarstė žaizdas. Gerai ,kad jos buvo nerimtos tapo aišku kiekvienas rimtai susirgęs gali išeiti į mišką numirti. Atsigavau, tik po kokių dviejų savaičių primaišiau skausmą malšinančių tablečių ir viskio. Nuo to miegojau 20 valandų per parą. Vėliau Tomas ir kiti papasakojo, kad padarai lakstė ant dviejų kojų. Todėl mes juos praminėm žiurkiažmogiais. Skrosti jų dėl kvapo niekas nenorėjo taigi sudeginome lauže vidury kiemo. Blogiausia ,kad jie prasirausė tunelius ir mūsų tvora nekėlė jiems jokio pavojaus. Įsiutęs nuvažiavau į miestą ir parsitempiau iš ten cemento maišyklę. Užpyliau cementu visus jų tunelius ir visą plotą aplink tvorą. Iš pykčio pradėjau miegoti dienomis ir budėjau kiekvieną naktį. Dabar budėjome dviese kiti budėjo pasikeisdami kaip anksčiau. Budėjimai su Lankininke būdavo klaikiausi. Ji pasakodavo tai apie praėjusius LARP žaidimus, tai apie jos santykių su Tomu problemas. Tie bjaurybės mus vėl užpuolė, tik šį kartą labai sutriko, nes negalėjo rausti. Aš juos guldžiau iš savo snaiperio šautuvo ir juokiausi. Vienas paklaikęs žiurkiažmogis trenkėsi į tvorą ir jį nupurtė elektra. Mūsų gynyba vėl veikė. Problema buvo, kad jie nesilaikė tos pačios taktikos kaip vorai. Šį kartą jų buvo dešimt. Man jau košmaruose sapnavosi šitų suskių armija. Trečią sykį jų buvo dvidešimt, bet tas nepadėjo, nes jų kvailumas buvo begalinis. Jie šokdavo ant tvoros ir nusipurtydavo bandydavo rausti cementą, kol mes juos guldėme savo šūviais. Mūsų galimybės prieš juos atsilaikyti buvo neblogos, tik reikėjo kulkosvaidžio, jeigu jų atlėktų dar daugiau. Mes važinėdavome mieste ieškodami armijos ginklų, netgi grįžome į mūsų gatvę. Ten radome armijos džipą ir porą kalašnikovų ir pistoletų. Tomas nubėgo į savo būtą ir sugrįžo su lagaminu daiktų. Mes su Valu irgi susirinkome drabužius ir butelį penkerius metus laikyto viskio. Valentinas sugalvojo pabandyti tuos padarus nunuodyti. Prikišome nuodų į sūrius ir kumpį. Po kelių dienų ieškodami malkų radome miške tris tuos prakeiktus suskius. Aš dar aplink tvorą pridėjau spąstų meškoms juos pažymėjau raudonomis skarelėmis, kad kas iš mūsų neįliptų. Taip atėjo Kalėdos Lankininkė padovanojo man iš žiurkiažmogio kailio numegztą kepurę. Aš jai pakabuką su deimantais. Valas mane pralinksmino padovanojęs knygą kaip mesti gerti per 30 dienų . Aš jam padovanojau dėžę Crystal šampano. Tomui padovanojom Dungeons and Dragons rinkinį ,kad senų įpročių neužmirštų. Jis mums padovanojo pora sidabrinių gertuvių. Kalėdos buvo gana linksmos. Gal tik šiek tiek visus nesmagiai veikė mintis, kad be gydytojo, net kitas gripas gali būti mirtinas. Gerai, kad greitu metu ši problema išsisprendė.
    Paskutinis pakeitimas nuo Light; 2012-03-15, 18:11.

    Comment

    • gizmou
      Narys

      • 2007 07 29
      • 55

      #3
      geras darbas tik kad sita jau skaiciau rodos! kada galima tiketis nauju darbu

      Comment

      • Light
        Rimtas forumo narys

        • 2007 03 31
        • 161

        #4
        Dėl naujų nelabai kas bus. Permesiu senus į šitą giją.

        Comment

        • Light
          Rimtas forumo narys

          • 2007 03 31
          • 161

          #5
          4 dalis

          Nors visi džiaugėsi, dovanomis geriausios dovanos atvyko po švenčių. Vieną rytą mus prižadino pažįstamas garsas. Tai ir buvo keisčiausia galėjai pamanyti, kad lauke signalizuoja mašina, laukia kol atversime vartus. Išbėgę į lauką pamatėme už tvoros stovintį sunkvežimį. Nustebę atidarėme vartus. Iš sunkvežimio iššoko vyrukas storu paltu. Nusijuokęs tarė:
          - Valentinai tu gyvas neįtikėtina. Ar dar pameni dėdę Ričardą? Paskutinį kartai matėmės , per tavo dešimtą gimtadienį. Tai, bent vėl susitikome pasauliu nuėjus velniop.
          Valas niekada nešnekėdavo apie šeimą išskyrus senelius. Valas, po išmetimo iš universiteto nutraukė visus ryšius su šeima. Su buvusiais draugais ir pažįstamais likau, tik aš ir mūsų namo keistuoliai. Valentinas keistai susiraukė tai jam buvo tikrai, netikėta pagaliau, kai atrodo gali ramiai palaidoti praeitį ji staiga iššoka tavo kieme. Bet Ričardas atrodė to nepastebėjo ir įkinkė visus sunkvežimio iškrovimui. Turėjo jis ten visko šautuvų, vaistų, įvairios medicininės įrangos milžiniškas dėžes saldumynų, netgi Tomo išsvajotą liepsnosvaidį. Po to susėdome prie stalo, kur Ričardas mums papasakojo savo istoriją. Važiuodamas iš draugo gimtadienio pastebėjo, kad vos išlaiko akis atmerktas ir sustojo kažkokiuose nakvynės namuose. Ryte atsibudęs kieme rado kelis darbuotojų lavonus. Pavažiavęs pora kilometrų rado kariuomenės konvojaus likučius, kur susirinko ginklus tarp jų ir liepsnosvaidžius. Nusprendęs, kad geriau nakvoti kelyje didesnėje mašinoje nuvarė sunkvežimį kurio rakteliai buvo spynelėje. Nuo tada jis važinėjo rinkdamas atsargas norėdamas išgyventi ir padėti kitiems. Būdamas mediku tikėjosi padėti sužeistiems, tik jų nerasdavo, tik lavonus. Bet vieną dieną jis surado vieną kaimą kuriame išliko trisdešimt gyvųjų. Tą kaimą valdė banditėliai kurie engė vietinius ir norėjo atimti jo sunkvežimį ginantis teko du nušauti ir bėgti neatsigręžiant. Vėliau gydytojas buvo atsargesnis ir pasislėpė miške. Ten jį užpuolė keisti mėsėdžiai augalai kurie jo vos nepasmaugė savo vijokliais. Jie jį užpuolė dienos metu, kas neatrodė įprasta. Nuo tada jis tapo dar atsargesnis, bet ir vėl surado gyvenvietę kurioje gynėsi apie dvidešimt žmonių. Jie gyveno netoli keleto didesnių ežerų iš, ten lipdavo pilkšvi apipuvę išsigimėliai ir puldavo kaimą. Gyventojai juos vadindavo paskenduoliais. Paprastos kulkos jų neveikdavo, tik ugnis ir sidabras pribaigdavo šituos supuvusius siaubūnus. Ten Ričardas paliko dauguma liepsnosvaidžių . Paskenduoliai puldavo vis dažniau dieną ir naktį. Žmonių saujelė negalėjo atsilaikyti, bet atsisakė palikti namus. Gyventojams vadovavo buvęs policininkas Maksas kuris paprašė surinkti daugiau žmonių ar bent jau atvežti daugiau ginklų. Gydytojas pastarosiomis dienomis ilgai klaidžiojo rinkdamas amuniciją ir galiausiai sustojo pailsėti jo nuomone tuščiame vienkiemyje. Naujienos mus neramino, vis naujos padarų rūšys puldavo žmones. Iš laboratorijos pabėgusių mutantų teorija byrėjo tiesiog akyse. Tomas su Lankininke pasakojo mūsų išgyvenimus. Valas mane pasikvietė į rūsį atnešti alaus. Ten prisėdo ir atsiduso:
          - Tu man pasakyk kodėl iš visų žmonių turėjo išgyventi, būtent šitas. Po išmetimo nebenorėjau su visa gimine susitikti. Po visų įvykių maniau dabar susitiksime, nebent po mirties.
          Aš gurkštelėjau alaus ir palingavau galva:
          - Gydytojas čia tikrai pravers. Patinka, tas tau ar ne. Jeigu ką rimčiau sužeistu be jo pagalbos neišsiversime.
          Keletą dienų tvyrojo slūgi atmosfera. Bet ji tiesiog išsilakstė kai Lankininkė pranešė, kad ji nėščia Aš taip ir negalėjau nuspręsti gerai tai ar ne. Iš vienos pusės žmonijai be vaikų, vis tiek galas ir mūsų kova, tik laiko tempimas be jų. Iš kitos tokio pasaulio nevertėjo išvysti jokiam vaikui. Nežinau, kaip jį apsaugosime per padarų puolimus, bet mes padarysime viską, dėl menkos ateities vilties kibirkštėlės. Valas pasiūlė atšvęsti Tomas atrodė sutrikęs, o Ričardas aiškino ko visko reikės gimdymui. Vėliau nuvažiavome į gydytojo minėtą ežerų kaimą, ten jau nieko nebegalėjome padėti. Radome, tik vieną gyvą jau minėtą Maksą. Jis, dar turėjo sąmonę ir keikėsi, kad išpurvino, tokį gražų paltą. Aplinkui gulėjo gyventojų lavonai visi krito mūšyje. Su liepsnosvaidžiais ir automatais rankose. Už barikadų gulėjo bjauri dvėseliena, tas kas liko iš paskenduolių. Maksą dar pavyko išgelbėti. Kitiems iškasėme bendrą kapą. Su Valu šiaip ne taip užridenome akmenį. Ant jo išskaptavome ežerų kaimo mūšio kapavietė. Tas kaimas niekada neišsitrins iš mano atminties. Tada man atrodė, kad tai galbūt ir yra žmonijos ateitis, lėtai, bet užtikrintai būti išnaikintai priešo ordų. Tyliai auganti gyvybė merginoje pramintoje Lankininke skleidė viltį. Simbolinę, bet viltį, kad viskas nesibaigs vienu mūšiu saujelė prieš šimtą. Grįžus namo, vos neištiko infarktas. Namas buvo apsuptas žalsvų milžinų, kurie atrodė sudaryti iš samanų. Jie metė stambius akmenis į mūsų menką tvirtovę. Porelės namo stogas buvo įgriuvęs iš Valo namo ne kaži, kas buvo likę. Tomas uždegė žibalą todėl milžinai nedrįso eiti arčiau. Aš surikau ir griebiau liepsnosvaidį Valas pasekė mano pavyzdžiu. Gydytojas taranavo vieną iš tų žalių gigantų savo sunkvežimiu. Jis suklupo, mums to ir tereikėjo mes jį paskrudinome dvigubu liepsnos užtaisu. Jis degė kaip malka liepsnos greitai apėmė jo kūną. Mes neturėjome laiko grožėtis ir puolėme kitus. Liepsnos juos naikino kaip laikraštį viskas būtų tuo ir baigėsi, jei Valas nebūtų atsukęs nugaros vienam iš milžinų. Akmuo tvojo jam į nugarą. Jis riktelėjo ir parkrito. Aš vikriai praslydau pro milžino kojas ir sudeginau jam dar besižvalgant kur esu. Tai buvo pirmas kartas kai vienas iš mūsų pakibo tarp gyvybės ir mirties.

          5 dalis

          Tai buvo tamsiausios mano gyvenimo valandos. Valo gyvenimas kabėjo ant plauko Įvairūs lūžiai vidinis kraujavimas ir dar velnias žino kas. Ričardas nunešė jį į savo sunkvežimį ir prašė netrukdyti prisiekęs, kad padarys viską ką gali. Lankininkei nieko neatsitiko ji, dar bandė mane guosti, bet aš, tik papurčiau galvą ir atsidariau butelį. Maksas atsibudo ir jau galėjo paeiti. Šito vyruko tvirtumas mane stebino. Jis gėrė už žuvusius ežerų kaime aš, kad nuvyti praradimo jausmą. Tokiomis akimirkomis nori nenori prisimeni kas buvo. Aš ir Valas atsisakę gyventi, kaip visi. Mums atrodė, kad geriau kiekvieną dieną švęsti ir niekada neiti į darbą. Mes žinojome, kad kada nors pragersime Valo pinigus ir liksime be nieko. Bet mums buvo nusispjaut. Vėliau Valo seneliai paliko jam vienkiemį. Ten mes ir žadėjom kraustytis, kai nebegalėsime sumokėti nuomos. Dėl to Valas ir aptvėrė tvorą ir atvežė čia šiek tiek būtiniausių daiktų. Čia žadėjome varyti naminę ūkininkauti, medžioti, uogauti, gyventi paprastą ir gražų gyvenimą. Prieš apokalipsę, dar sumokėjome nuomą. Reikėjo apsispręsti ,dar vieno mėnesio apmokėjimas ar išgerti dėl mano prastos nuotaikos. Ką pasirinkome aišku. Va tada aš atsibudau ir išsikraustymas prasidėjo truputi anksčiau. Keista buvo prisiminti kiek buvo pokalbių per naktį, nesibaigiančio lošimo kortomis ir kiek įvairių kvailysčių suveikėme per tuos penkerius metus. Apimdavo klaiki neviltis pagalvojus, kad to nebebus. Valas mano vienintelis nepakeičiamas draugas. Nors buvau netikintis meldžiausi, kad jis išgyventų. Valas nenusipelnė ankstyvos mirties. Jis mieliausias girtuoklis žemėje. Mano apmąstymus nutraukė Ričardas:
          - Jis gyvens. Teks pagulėti gipse, bet jis pasveiks. Nežinau ar galės pilnai valdyti dešinę ranką, bet jis gyvens. Daviau jam morfijaus ir jis užmigo. Tegu pailsi skausmo ir nepatogumų per kitus pora mėnesių turės į valias.
          Tą akimirką Ričardas man buvo šventasis, Dievas ir motina Teresė viename. Pajutau, kaip ašaros teka skruostais ir apkabinau šitą žilstantį stebukladarį. Vėliau nuėjau pas Valą jis kimiai prašneko:

          - Žinau aš tikras asilas, kad atsukau nugarą tokiam griozdui. Tiesiog įtikėjau, kad galime atsilaikyti prieš, bet ką. Įsivaizdavau, kad didvyrių laikai vėl atėjo ir mes šaunūs kariai tai kvaila.

          - Aš čia didžiausias kvailys, kad išūžiau tau galvą savo teorijomis. Bet džiugu, kad mes vis , dar du kvailiai...
          Kiti trys mėnesiai Valui buvo labai sunkūs. Jam teko išmokti vaikščioti su ramentais. Galėjai girdėti jį keikiantis, nes jis vis kažkur užkliūdavo. Pasiūlius jam pagalbą, dar labiau pasiusdavo. Valas, nors ir sužeistas nenorėjo apleisti budėjimų. Teko prie sargybinių bokštelių sumontuoti savotišką keltuvą. Jo pagalba į viršų Valą užtraukdavome virvėmis. Tai prisidėjo, prie mūsų džiaugsmo kai Valo kojos pagaliau sugijo. Dešinioji ranka, kaip ir spėjo Ričardas liko silpna ir sunkiai valdoma. Atakos sumažėjo iki minimumo. Viso labo keli vorai pabudę po žiemos miego. Dar pora žiurkiažmogių įkliuvo į mano spąstus. Lankininkės pilvukas vis labiau ryškėjo, tas visus šiek tiek neramino. Ką daryti, jeigu kas nors užpuls mūsų namus gimdymo metu? Gydytojas pasiūlė važiuoti į miestą, bet tai tiko, tik su sąlyga, kad Lankininkė gimdys dienos metu. Gydytojas prognozavo, kad ji gimdys maždaug lapkričio 27. Visi ruošėsi šiai lemtingai dienai. Gyvenimas būtų ėjęs visai ramiai ir taikiai, jei ne Ričardas kuris vis zyzė, kad reikia važiuoti į jo pirmą rastą gyvenvietę ir pašalinti ją valdančius banditus. Maksas jam pritarė, nors ko kito buvo galima tikėtis iš buvusio policininko. Man atrodė, kad neverta lįsti į bereikalingus pavojus. Jeigu ten žūtume pasmerktume Tomą ir Lankininkę mirčiai vieniems. Maksas man atkirsdavo, kad jeigu jie užpuls mūsų taikų vienkiemį tada būsime rimtame pavojuje. Aš jam aiškindavau, kad pasaulyje be elektros mus surasti tikrai nelengva. Tada jis imdavo grasinti, kad išvažiuos be manęs kartu su gydytoju vaduoti nekaltų žmonių. Aš jam atkirsdavau, kad gydytojas reikalingas čia, net jeigu reikėtų jį laikyti pririštą prie kėdės. Valas aišku visus ramindavo ir vis siūlydavo išgerti arbatos. Maksas nusileisdavo ir siūlė važiuoti po gimdymo. Man atrodė, kad tada reikės saugoti kūdikį ir laikas, ne kiek geresnis. Šitas pokalbis taip ir užsibaigdavo ir vėl prasidėdavo. Galu gale Valas pasiūlė važiuoti trise ir kuo greičiau užbaigti šitą reikalą. Taigi aš galu gale gale nusileidau. Į didvyrišką misiją išvažiavome aš, Valas ir Maksas. Važiavome džipu, nes jis mažiau krito į akis. Sustojome du kilometrus prieš gyvenvietę. Netoliese radome degalinę kur sėdėjo liūdnai atrodantis senukas. Jo už liežuvio tempti nereikėjo. Miestą valdė bjaurūs banditai jų buvo dešimt. Jie paėmė įkaite jo dukrą, kuri bandė priešintis jų valdžiai. Jį pasodino čia ir liepė pilstyti benziną jiems atvažiavus prigrasino jeigu bandys bėgti nušaus merginą. Jie čia atvažiuodavo dažnai paerzinti senuko. Maksas iškart pasiūlė surengti pasalą. Nuvairavome džipą į šalutinį keliuką. Maksas pasislėpė už cisternos ir turėjo būti jaukas nukreipsiantis dėmesį. Aš nuėjau į apleistą degalinės parduotuvėlę atidariau langą ir išvyniojau į maišą susuktą snaiperio šautuvą. Nors ir buvau prieš misiją džiaugiausi galėdamas nudėti, tuos asilus. Valas pasislėpė krūmuose prie išvažiavimo jo užduotis buvo nukepti vairuotoją, jei jis netyčia mums prasprūstų. Ilgai laukti neteko juodas mersedesas įsuko į degalinę. Iš mašinos išlipo keturiese. Viduje liko tik vairuotojas. Senukui davėme pistoletą ir liepėme gintis, jeigu viskas eitų ne pagal planą. Bjaurus plikis žvengdamas klausė kokios benzino kainos. Maksas iššoko iš už cisternos ir paleido seriją iš Kalašnikovo. Plikis krito iš karto jo draugai puolė šaudyti į Maksą, bet jis grakščiai nusirideno prie parduotuvės. Man to ir tereikėjo mano šūviai buvo trumpi, bet taiklūs kol tie suskiai susigaudė buvo jau negyvi. Vairuotojas įjungė atbulinį ir nuvažiavo Valui tiesiai į taikiklį. Jis jį pakirto dviem šūviais. Priekinį stiklą iš vidaus uždengė kraujo ir smegenų mišrainė. Penki iš dešimt buvo negyvi. Po to viskas buvo, dar paprasčiau. Nuėjome į gyvenvietę padalinome gyventojams ginklus. Banditai šventė kelintą dieną savo name. Namą padegėme. Jie bėgo lauk o, gyventojai juos pribaigdavo automatų šūviais. Tapome gyventojų didvyriais sužinoję, kad namie laukia nėščioji jie pasiūlė atvežti ją čia. Jų gyvenvietę puldavo labai retai ir su naujais ginklais jie tikrai galėjo atsilaikyti. Po to dar gerai atšventėm su senuku ir kitais. Grįžtant namo sąžinė negraužė, bet kilo mintis. Negi taip pradeda kiekvienas didvyris kol laikas ir žmonės jį paverčia legenda?
          6 dalis


          Nors atakų ir sumažėjo niekas neatsipalaidavo, visi jau žinojome kokia ta ramybė apgaulinga. Lankininkę nuvežėme į išgelbėtą gyvenvietę nusprendę, kad jai, ten saugiau. Laikas bėgo ji buvo jau penktame mėnesyje. Vorai nepuldavo, tik atbėgdavo ir vėl dingdavo tai kėlė man didžiausią nerimą. Šis nerimas pasirodė ne be priežasties vieną naktį nuskambėjo avarinis švilpukas. Tą naktį sargybą ėjusio Valo veidą buvo iškreipęs siaubas. Kur pažvelgsi visur buvo pilna vorų. Jie apsupo mus glaudžiu ratu, jų buvo apie šimtą. Jie nepuolė, tik stovėjo glaudžiu ratu ir atrodė, kad kažko laukė. Aš atspėjau jie tikrai laukė ir ji atėjo. Vorų karalienė, dar didesni nei įprasti vorai. Vorai zujo apie ją buvo aišku, kad ji jiems vadovauja. Ji buvo apie apie trisdešimt metrų aukščio jos nuodai tekėjo ant žolės degindami viską kaip rūgštis. Mes spaudėme ginklus, bet buvo aišku, kad jau per vėlu. Mus apsupo nebuvo kur bėgti, teliko gintis ir žūti apsuptyje. Mes šaudėme į juos iš visko ką turėjome, paprasti vorai krisdavo, nuo mano šūvių kaip visada. Karalienės neveikė, net sprogstamieji šoviniai ji buvo tiesiog per didelė. Jie tiesiog sunaikino tvorą ir tada atsitraukė. Karalienė žaidė su mumis ir laukė mūsų atsakomosios reakcijos. Mes nukreipėme bendrą ugnį į ją. Ji pasiuntė kelis vorus nuversti bokštelių mes dar laiku spėjome iš jų iššokti. Mes, taip ir stovėjome apsupti vorų armijos laukdami paskutinio jų puolimo. Bet pirma jie sunaikino namus- abu. Tie suskiai nugriovė viską iki pamatų. Keista, kad Valas nieko nepasakė. Keista, kad niekas neturėjo ko pasakyti. Penki žmonės tiesiog spaudė liepsnosvaidžius ir laukė mirties. Mus turbūt ištiko šokas, mes tiesiog sustingome. Vorai ir atsitraukė ir praleido savo karalienę mūsų pribaigti. Aš numečiau liepsnosvaidį ir pagalvojau gerai, kad laiku išvežėme Lankininkę. Aš užsimerkiau nenorėjau, kad paskutinis mano matytas vaizdas būtų milžiniškas voras ir jo klaikus snukis. Spėjau nugriūti ant žemės ir patogiai įsitaisyti ant žolės. Karalienė neskubėjo mūsų užmušti ji norėjo mėgautis mūsų siaubu. Aš nenorėjau suteikti jai, to malonumo ir bandžiau galvoti apie ką kitą. Nesakyčiau, kad visas gyvenimas prabėgo prieš akis, bet keli svarbesni momentai, vis dėl to blykstelėjo. Na, kad ir jei su Valu nebūtume susitikę tame bare kur aš gurkšnojau viskį be menkiausio plano ką veikti su savo gyvenimu, gal jau būčiau miręs malonesne mirtimi. O Valas būtų padaręs inžinieriaus karjerą ir viskas butų buvę kitaip. O gal tiesiog reikėjo pasilikti išgelbėtoje gyvenvietėje. Buvau taip pasinėręs į savas mintis, kad net neišgirdau jų. Jų urzgimo ir šimtų letenų trepsėjimo. Neišgirdau plieno kapojančio mėsą ir daug kitko. Valas mane papurtė ir aš atsimerkiau. Vilkai mano nustebimui visur buvo pilna vilkų. Juodi ,kaip naktis vilkai puolė vorus ir puolė tikrai sėkmingai. Karalienę nuo mūsų nugynė milžiniškas karys raudonais šarvais. Tokiu pat milžinišku kardu jis jau spėjo ją sužeisti, o vilkai supo ją ir kabinosi jai į kojas. Negalėjau patikėti tuo ką mačiau, bet kiti matė tą patį. Tuoj pat griebėme liepsnosvaidžius ir puolėme svilinti vorų eiles kurios, dar sėkmingai gynėsi nuo vilkų. Mūsų ugnies srovė neužkliudė ne vieno vilko jie tučtuojau atšoko ir puolė vorus kitoje pusėje. Turbūt pirmą kartą mėgau vilkus, kaip dabar. Džiaugsmingai klykdami naikinome vorų likučius. Jie buvo išblaškyti vilkų ir jau nebegalėjo gintis. Karys raudonais šarvais užsimojo jo kardas blykstelėjo melsva šviesa ir karalienė ištiško į gabalus. Vilkai pribaigė likusius vorus iš daugiau nei šimto vorų neliko nė vieno. Karys nusiėmė šalmą su antveidžiu prie jo priėjo mergina su gobtuvu slėpusis nežinia kur, nes pastebėjome ją, tik dabar. Kario veidas buvo keistas oda vingiavo melsvos linijos ant kaktos augo maži ragai. Mergina pasekė kario pavydžiu ir nusiėmė gobtuvą jos oda buvo tamsiai violetinė o ausys smailios ir ilgos. Jos nuostabūs sidabriniai plaukai buvo susukti į kuodelį matyt, kad netrukdytų kovoti. Vilkai glaustėsi prie jos, lyg šunys . Ji ramiai glostė jų kailį. Mes susižvalgėme staigmenoms šiandien nebuvo galo. Jie matyt laukė mūsų reakcijos o mes buvome per daug nustebę, kad kažką daryti. Valas atsipeikėjo nusviedė liepsnosvaidį ir surinko mūsų ginklus. Tada nuėjo prie namo nuolaužų ir per jas sugebėjo nusikasti iki rūsio kuris atrodė visai sveikas mes nusekėme paskui jį mūsų keistieji gelbėtojai taip pat. Valas atidarė vyno butelį ir davė jį merginai. Ji ramiai gurkštelėjo ir šyptelėjo. Dantys atrodė visai žmogiški ir dailūs. Karys nieko nelaukęs negrabiai atidarė alaus statinaitę. Jis negrabiai tarė:
          - Draugai. Vorai priešai.
          Tardamas draugai parodė į mus. Mums to užteko mes linktelėjome. Kartais žodžių, tiesiog nereikia ir darbai pasako daug daugiau. Taip mes ir gurkšnojome dar ne visai suvokdami, kad prie tiesos apie vorus ir viso to esmę priartėjome žingsniu arčiau.
          7 dalis

          Dienos bėgo mūsų gelbėtojams mokantis kalbą, gana neįprastu būdu. Mergina parodydavo į kokį daiktą ar paveiksliuką jos knygoje, man tekdavo užrašyti ir pasakyti. Ji užsirašydavo viską į knygelę ir ten prisirašydavo reikšmę savo kalba runomis. Tada viską apšviesdavo raudonu kristalu ir prisidėdavo prie kaktos kristalą. Vėliau jį duodavo jį milžiniškam karui šalia ir jie abu žinodavo apšviestus žodžius. Merginos knyga, tikrai padėdavo išmokti abstraktesnius žodžius. Pagaliau jie prisistatė:
          - Aš esu Tarlanciell nakties elfė. Aš noriu padėti žmonėms atsilaikyti, prieš vorus pasiustus priešo šiame kare.
          Karys taip pat prašneko, bet jo balsas buvo labai žemas.
          - Aš Colber. Aš esu pusmilžinis seku paskui Tarlanciell, kad ir kokie būtų jos tikslai.
          Toliau jie mokėsi tuo pačiu principu, o mums teliko graužti nagus ir laukti. Veikti tikrai nebuvo ko, aš dar siūlau atstatyti tvorą, bet Valas nusijuokė, kad niekas nestato tvorų, apie griuvėsius. Užpuolimų kol kas nebuvo, o su naujais draugais jautėmės saugūs. Po poros dienų Tarlanciell vėl prašneko:
          - Noriu papasakoti bendrą žmonių ir mūsų istoriją. Prieš tūkstantmečius mes visi gyvenome šiame pasaulyje kartu. Bet elfai neįvertino žmonių. Jie greičiau plito nors ir gyveno trumpai. Negaliu pasakyti, kas pradėjo karą. Mes ar jūs. Aš dar nebuvau gimusi, o gyvų to metų elfų jau labai mažai. Mes pralaimėjome dėl skaičiaus. Supratome jeigu kovosime toliau išnyksime. Vienas iš galingiausių magų atvėrė portalą į neapgyvendintą pasaulį. Iš pradžių pasitraukė elfai, o vėliau ir kitos rasės. Magas uždarė portalą ir niekas nuo to laiko jo nebeatidarė . Ten kur buvo išvykimo portalai dabar stovi menhyrai. Po šitiek amžių atvyko priešai iš kitos sferos, jie nebuvo panašūs nei į vieną žinomą rasę. Jų buvo per daug, kaip tada žmonių. Priešas atrado senuosius portalus ir atvyko pas jus. Jis ne šiaip atėjo į jūsų pasaulį jis nusprendė sulieti abu ir taip kurti savo imperiją. Mūsų pasaulio gyventojai nebegali laimėti savame pasaulyje. Čia, dar yra šansas užklupti priešo magus netikėtai . Juos nužudžius, dar įmanomas atskyrimas. Jei nespėsime visi gyvensime bendrame pasaulyje. Jo gyvūniją kaip žiurkiažmogius jau matėte. Vorai tai šlykštynė kuria priešas klaikiai sugriovė mūsų pasaulį. Jeigu nugalėsime bendrame pasaulyje, tai nieko gero neatneš. Elfai nepakęs žmonių už jiems padarytas skriaudas. Dauguma nori sunaikinti legendinius žudikus išvariusius protėvius iš jų pasaulio. Aš nesu tos nuomonės, jeigu kariausime tarpusavyje, kai mūsų ir taip sumažėjo pasmerksime abi puses. Dabar svarbiausia nužudyti priešo magus, kurie yra prie menchyrų ir sustabdyti susiliejimą. Net jeigu, tai nepavyks aš su Colber ginsiu žmones. Pusmilžinių išvykimo metu dar nebuvo. Jų protėviams milžinams žmonės nelabai galėjo pakenkti jie pasitraukė savu noru. Aš turiu įtakos visi nakties elfai seks mane. Pusmilžiniai kaip visada prisidės prie daugumos ir aš manau ne prie anti žmonių partijos. Miško elfai prieš jus lieka tikėtis, kad jie ateis į protą atsižvelgiant į aplinkybes. Kiti gana įvairių nuomonių. Aš tikiu mes galime laimėti, bet reikia visiems susivienyti. Mums reikia surinkti daugiau žmonių. Aš turiu specialių ginklų. Nakties elfai prisidės vėliau. Man reikia pagalbos surinkti žmones, be vietinių tai man nepasiekiama. Rasti gyvenvietes taip pat sunku. Magija čia veikia, bet kartais viskas trunka labai ilgai. Šis pasaulis atrodo pamiršo magiją jos šaltiniai priblėso. Taigi ar padėsite mums?
          Mes atrodėme gana sutrikę, bet viskas paaiškėjo ir jie buvo gyvas to įrodymas, kad tai tiesa. Valas linktelėjo:
          - Mes žinoma padėsime. Lenkiu galvą už tai, kad atleidžiate už senas skriaudas. Mes kausimės iki paskutinio kraujo lašo su jumis.
          Colberis atnešė skrynią. Joje buvo šarvai ir ginklai. Mes juos užsidėjome labai lengvai. Jie prisitaikė prie kūno formų ir galėjai pamanyti, kad jie besvoriai. Švytintis durklai ir kardai, medžiojančiais elfais išmarginti skydai ir drakonai saugantys lobius. Viskas atrodė tiesiog tobulai. Susiruošėme į kelionę susėdome į mašiną. Elfė ir pusmilžinis sušnairavo, bet nieko nepasakė, pirmą kartą pastebėjau, kad jos akys aukso spalvos. Ji buvai neįprastai graži sunku buvo suvokti norą kovoti prieš dailią ir nagingą rasę. Mes juk galėjome gyventi taikiai ir tada? Kaip dabar atrodytų šiuolaikinis pasaulis? Greičiausiai turėtume daug pusininkų kaip Colberis ir pasaulį kur maišosi technologija ir magija. Bet kaip visada tai, tik pasvarstymai praeities nuodėmių nebe nuplausi. Teliko keisti dabartį ir nebekartoti senų klaidų. Po trumpos kelionės sustojome gyvenvietėje. Mums einant žmonės išpūtę akis žiūrėjo į elfę ir pusmilžinį. Mes sustojome aikštėje, kur susirinko visi gyventojai. Mes perpasakojome jiems jos istoriją. Žmonės suprato ir sutiko eiti, kartus išskyrus kelis, apokalipsės patirtis palengvino patikėti ir prisitaikyti. Mes išvažiavome toliau prieš tai elfė paniekinamai nužvelgė pasilikusios.
          -Asilai geriau mirti su savais, negu gyventi su kitokiais.
          Mes išvykome ieškoti kitų gyvenviečių pagaliau atsirado aiškus planas.

          8 dalis

          Tarlanciell ir mūsų po truputi didėjanti grupė ieškojo naujų gyvenviečių. Kartais, tiesiog išsiskirstydavome ir apieškodavome tam tikrą teritoriją. Jei nieko neišeidavo elfė išsitraukdavo melsvą pakabuką ir leisdavo jam suktis virš žemėlapio. Tai trukdavo ilgai, bet žmonių rasdavome visada. Reakcijos būdavo skirtingos. Kai kuriems buvo sunku tuo patikėti, bet jie sekdavo mus. Kiti nepatikėdavo ir likdavo. Treti puolė Tarlanciell ir man teko jiems užvožti kardo plokštuma. Mes keliavome ir rinkome rekrutus. Atrodė tam nebus galo. Mažos žmonių grupelės išsimėčiusios dideliame plote. Visi kuo galima toliau nuo miestų ir gerų kelių. Mums teliko keliauti, surasti ir pasakoti viską iš naujo. Elfė atrodė patenkinta ir žemėlapyje braižė spalvotas rodyklės. Vėliau rodydavo tai kitiems ir aiškino jos sugalvotą strategiją. Viskas buvo gana paprasta. Pirma žmonės puola vorus apsupusius portalo vietą ten persikelsime padedami specialaus burto kurį ji jau kuris laikas ruošė ir tobulino. Antra mes Colbert ir ji praslenkam prie mago. Tarlanciell pasinaudos jos rasės savybe susilieti su aplinka ir bandys jį užklupti netikėtai. Mes turėsime atkreipti jo dėmesį į mus. Paprasta ir aišku, tik pasisekimas skendėjo nežinioje. Aš nužvelgiau mūsų menką armiją du šimtai žmonių. Istorijos ratas pilnai apsisuko. Prieš tūkstantmečius elfai kovojo būdami ant išnykimo ribos dabar atėjo mūsų eilė. Tik mums nėra kur trauktis. Niekas neatvers portalo į pasaulį, kur galėtume atgauti jėgas. Net jeigu taip ir atsitiktų ar ilgai tai gelbėtų nuo priešo kuriančio pasaulių imperiją. Vienaip ar kitaip teks kautis ir jie tą darys. Jeigu to nesugebėtų mes nebūtume radę jų gyvų. Elfė prašneko savo melodingu balsu:
          - Draugai atėjo laikas įrodyti visiems, kad tik kartu sugebėsime atstatyti tvarką ir užbaigti šią tragediją, kuri abiejuose pasauliuose nusinešė daug gyvybių. Nugalėjus magą galėsiu atverti portalą iš kitos jo pusės atskubės nakties elfai. Kitoje pusėje jų taip pat laukia mūšis taigi nenuvilkime jų atvedė juos į pralaimėtą mūšį ir mirtį kitoje pusėje. Mano mieli vilkai duos mums didelį pranašumą jie išblaškys vorus o jūs naudokite liepsnosvaidžius ir man įprastus ginklus kuriais gausiai apdalino Colber, kurio dėka ir turime šiuos ginklus. Jo broliai pusmilžiniai nukalė visą šį grožį ir padėjo viską saugiai perkelti čia. Į mūšį už gyvuosius!
          Ji numetė ant žemės ryškų buteliuką... Šviesos ir garsai keistas jausmas lyg plūduriuotum ant vandens. Staiga viskas baigėsi, visa kariauna stovėjo paplūdimyje. Neaiškiai atsiminiau , lyg ir apie Prancūzijos salas kuriuose stovėjo menchyrai. Tarlanciell kažką sušnibždėjo ir aplink mus jau glaustėsi vilkai. Žmonės nervingai kasė jiems paausius. Valas nusijuokė:
          -Taigi pasiekėme nulinį tašką. Dabar pergalė arba mirtis. Žinai gal ir keista, bet man tai patinka, juk negalėjome sėdėti už tvoros iki senatvės, kada nors tie vorai būtų mus prigriebę. Lankininkė ir Ričardas saugūs name kurį saugo elfės magijos sukurtas barjeras. Apsidairyk, čia Prancūzijos paplūdimys, nors tai juk, tik salos, bet niekada nebūtume jų pamatę. Oras nuostabus ir mes galime kažką pakeisti, bent jau pabandyti.
          Man jau teko matyti Valą tokį, jį kartais ištikdavo keisti euforijos priepuoliai. Niekas negalėdavo sugadinti jam nuotaikos. Niekas negalėjo sugrąžinti jo į realybę, jis tikėjo savo teisumu ir garantuota pergale. Kiti kariai neatrodė tokie patenkinti. Stebėjau merginą žalsva spalva dažytais plaukais ji drebėjo ir spaudė liepsnosvaidį. Būrelis vyrų stiprinosi iš pilvoto butelio. Nedidelė grupelė leido per rankas pypkę ir rūkė . Į mano pusę vėjas atnešė kanapių kvapą. Kai kurie skubiai bedėsi švirkštus į venas nenorėjau žinoti ką jie leidosi. Išgyveno, ne šventieji, jokia kalba prieš mūšį jų nenuramins. Jie neturėjo Valo įsitikinimo. Pamačiau ant smėlio sėdintį Tomą. Jis nusprendė vesti vorų puolimo grupę. Nenorėjo rizikuoti kovoti prieš magą ir žūti, jis turėjo dėl ko gyventi . Aš nežinojau ar galėjau pasakyti tą patį. Neturėjau aš nei Valo keisto optimizmo nei, dar ko nors. Aš, tik vis bandžiau išgyventi, bet nesusimąsčiau dėl ko. Mane vedė, tik instinktas. Stovėdamas prieš vorų karalienę neturėjau ko atsiminti. Tik mūsų su Valu susitikimą galėjai pamanyti, kad prieš tai nieko nebuvo. Buvo, tu tik per ilgai stengeisi viską pamiršti. Skandinote alkoholyje viską tiek nesėkmes, tiek gerus dalykus. Nors jūs to neplanavote to neturėjo būti. Jūs norėjote visai kitko nei penkerių metų maratono. Nejaugi pamiršai Valas tarė. Atsipalaiduosime ir atsitiesime. Deja taip neatsitiko. Valas apie tai nešneka vaizduoja, kad taip ir turėjo būti. Galbūt jis taip pat pamiršo, o atsiminti pralaimėjimą nėra lengva. Pralaimėjimą prieš savo silpnumą. Realus pasaulis jus pamiršo ir galėjote vaidinti laimingus. Bet dabar nesijauti laimingas iššvaistęs , tiek metų prieš tai dar bandei gyventi, o dabar jau per vėlu. Čia tavo kapas bevardis kapas, nes niekas neištars tavo vardo. Tu uždraudei Valentinui jį ištarti. Sakei, kad tau nebereikia tokių dalykų, kad esi laisvas. Nejaugi laisvė yra bėgimas nuo pasaulio keturiuose sienose pilnose butelių. Problema, ne buteliuose, o tavyje. Tu pasidavei ir atsisakei pasaulio džiaugsmų. Netgi po visko pabaigos bijojai atsiverti žmonėms su kuriais išgyvenai tame vienkiemyje. Dabar viskas baigta, o ir Valentino galas artėja jis išgyvens, kad palaidotų tave. Kaip pats sakei ratas apsisuko. Ką pasakysi prieš mane kuris atsisakė vardo? Ką pasakysi prieš Mirtį? Nori kovoti tame mūšyje ir žūti? O gal užbaikime viską tiesiog čia ir dabar. Ko norėtum? Kraujosruvos smegenyse? Vėžio, infarkto? Gausi, ką tik nori aš iki tobulumo išmanau šį darbą. O gal apsigalvojai? Rojus tavęs nelaukia, jis nelaukia tų kurie mirė, dar būdami gyvi. Tokie klajoja ir ieško prarasto gyvenimo prasmės. Aš tau duosiu šiek tiek laiko, bet anksčiau ar vėliau tu mane sutiksi. Ieškok to ką praradai arba ieškok to po mirties. Tai tavo pasirinkimas.
          Aš atsipeikėjau stovėjau lygiai toje pačioje vietoje. Elfė rikiavo kareivius. Šiek tiek laiko armija, dar turėjo mes nusprendėme laukti sutemų. Puldami dieną per daug atkreiptume mago dėmesį. Elfė pilnai galėjo išnaudoti savo galias po saulėlydžio. Tai buvo ir mano laikas iki mirties. Norėjau, tikėti, kad viskas, tik haliucinacija. Bet po visko netikėjau, kad viskas taip paprasta. Ką aš praradau? Per penkerius metų tiek šnekų apie gyvenimo prasmę, bet ką kas prarado nei Valas nei aš nešnekėjome. Tiesiog mes nenorėjome žvelgti atgal. Deja teko sulaužyti barjerą smegenyse ir ieškoti karštligiškai ieškoti atsakymo. Šį kartą gyvenimas bėgo prieš akis metai skriejo lyg knygos puslapiai vėjyje. Staiga aš supratau metai prieš susitikimą su Valu....
          Aš laukiau jos ir dekoravau stalą. Pasigrožėjęs raudomis servetėlėmis ir kvapniomis žvakėmis pastačiau ant stalo vermuto butelį. Ji vėlavo tai buvo neįprasta. Aš jai skambinau, bet ji nekėlė ragelio. Nesureikšminau, to ir išdėliojau desertus su grietinėle. Aš laukiau žvakės trumpėjo, o desertai tirpo. Ji atėjo, nors labai pavėlavusi. Jos veidą iškreipė liūdesys pamačius stalą. Aš ne taip supratau jos išraišką, Ji pasakė tai, kas viską sugriovė:
          - Mums reikia pasikalbėti. Nenorėjau čia eiti, bet skambutis tam netinkamas. Suprask mokykliniai laikai baigėsi, o tu tiesiog likai toks pat. Gyvenantis šia diena, bet laikas rūpintis ateitimi. Tu nieko nedarai ir tau vienodai. Aš noriu studijuoti, dirbti gyventi kaip noriu. Su tavimi įstrigsiu šiame mieste ir kokiame sumautam bute kaip šitas. Atleisk, aš tiesiog tikėjausi, kad tu susiimsi ir galėsime studijuoti kartu, bet dabar matau tu man reiški, tik mirtį. Aplink tave dedasi blogi dalykai. Visur kur tu ten ir nelaimės, miršta žmonės. Tai, net neblogiausia . Blogiausia, kad tu niekada nepasikeisi.
          Ji išėjo, o aš vienu mauku išgėriau vermuto butelį. Ištraukiau iš stalčiaus auskarus skirtus jai. Dar tą patį vakarą pardaviau juos lombarde ir dingau iš miesto.
          Aš supratau viskas buvo gana paprasta. Šaltas juokas stingdantis laiką. Juokas to kuriam laikas ir erdvė nieko nereiškia. Tai suprasti nėra sunku. Bet susigrąžinti daug sunkiau. Aš nenoriu pašauti arklio prie finišo linijos. Šiek tiek padėsiu visos, primena tą kuri tave išdavė, bet viena neturi nė menkiausio panašumo, netgi tau. Gana aišku manau, bet tarp mūsų, dar niekas neaišku. Tokių kaip tu labai mažai. Girdinčių suprantančių mirtį, netgi randantį tuos kurie artėja prie manęs Šitas ryšys nėra vienpusis. Aš jaučiu ir seku tave jau labai senai . Bet tik dabar tu įvaldai savo galią. Tu sugebėsi mane matyti. Pasistenk ir galbūt pamatysi neaiškų mano pavidalą mūšio metu. Tu pamatysi ir žmonių aplink tave gyvenimo trukmę aiškiai ir negalėsi nieko pakeisti. Bet viskam savas laikas dabar susigrąžink tai ko netekai ir paskubėk.
          Man teliko paklausyti patarimo. Aš broviausi per kareivius prie tos, kuri galėjo mane išgelbėti. Aš bijojau pamatyti tai ką Mirtis žadėjo gyvenimo trukmę. Ji buvo palapinėje ir gėrė šampaną. Ji melodingai tarė:
          . - Prisijunk mielas žmogau man trūksta draugijos. Niekada negalvojau, kad aš Tarlanciell liksiu be draugų. Kareiviai manęs prisibijo.
          Aš prisijungiau nė vien todėl, kad neturėjau išeities....
          9 dalis


          Laikas vos judėjo ir mes gurkšnojome šampaną. Abu buvome įsitempę, tik dėl skirtingų priežasčių. Galiausiai ji prašneko:
          . - Klaiku mirti toli nuo namų. Bet nerizikuojant mirti čia jokių namų išviso nebus. Kvaila, bet visada maniau, kad tokiomis akimirkomis teks dalintis su draugais ir ištikimais savos rasės kariais.
          Aš pasukiojau rankose taurę. Mirtis atrodo vienintelė šiandieninė tema:
          - Mirti namie apsuptam savos rasės nesijaučia geriau. Daugumos kareivių, aš, net nepažįstu. Keista, kad išvis jų išvis tiek daug susirinko. Valentinas tiki pergale: vilkimės jo tikėjimas pasiteisins ir išves daugumą iš čia gyvų. Jeigu aš mirčiau, o tu ne. Pasaugok jį, kad nepadarytų ko nors ko jau nebegalės pasigailėti.
          Tuščia kalba, jei mirtis norės Valo ji jį pasiims . Aš dar turėjau šansą, bet jis man atrodė keistas ir skaudus. Pakeisti prarastą mylimąją nauja. Netgi ne kokia nors moterimi, o elfe Taranciell, kuri vykdė du pasaulius apimantį planą ir atrodė paprasčiausiai mylėjo savo rasę dėl kurios ir susivienijo su žmonija. Aš paklausiau, nors ir taip žinojau:
          - Jeigu priešas būtų nelietęs jūsų pasaulio, o, tik norėjęs pereiti į mūsų per portalus. Kas tada? Elfai būtų su tuo sutikę tai man aišku. Bet tu irgi sutiktum?
          Ji susiraukė, bet atsakė:
          - Koks dabar skirtumas? Įvyko kitaip, aš nežinau ar mano kariai sutiktų kautis mūšyje, jei tam nebūtų svarios priežasties. Aš ir prieš tai maniau, kad reikia pamiršti karą tarp mūsų, netgi siūliau vėl užmegzti ryšius. Taryba atmetė šį pasiūlymą. Dabar nebeliko nei tarybos nei laiko puoselėti seną neapykantą.
          Aš tylėjau ji norėjo diplomatijos, o gavo aljansą. Laikas slinko, o aš nežinojau ką daryti. Mirtis tylėjo palikdama mano paskutinį šansą man ir netrukdydama jo komentarais. Aš negalėjau ištrinti prisiminimo apie merginą, kuri pasakė apie mane visą tiesą ir išėjo. Aš taip pat išėjau toliau nuo miesto ir prisiminimų. Klajojau, kol radau savo vietą Valo bute. Ten tikėjausi atsikratyti praeities balastu. Metai iš metų viskas traukėsi gilyn, bet niekur nedingo. Per penkerius metus nesugebėjau atsikratyti nuodais ėdančių mane iš vidaus. Dabar tai turėjau padaryti iki saulėlydžio. Nuleidau galvą ir pasibraukiau ranka plaukus:
          -Kalbant apie draugus. Aš norėčiau čia pamatyti vieną merginą ir užbaigti vieną seną pokalbį.
          Aš papasakojau elfei viską. Net nežinau kodėl. Tiesiog ji turėjo suvokti kas mane pribaigė, nors ir netiesiogiai.
          Ji papurtė galvą:
          - Nejaugi tai taip skaudu? Visi mes jau atstumti ir palikti. Net jeigu pasakytume tai ką norime, tai nieko nepakeistų. Žinai, kažkada aš miško elfas ir grupelė nykštukų gavom užduotį nužudyti žiukiažmogių gaują kasyklose. Jie buvai neįprastai stiprūs, nes augo prie magiškų kristalų klodų. Užduotis truko ilgai. Kai kurie žuvo kovoje. Vėliau netgi išskerdus tas šlykštynės padėtis nepagerėjo. Išėjimas į paviršių buvo užverstas. Jį saugojusį nykštuką radome perplėšta gerkle. Šalia gulėjo žiurkiažmogis su kardu šone. Likom trise. Iš pradžių labai nesinervinome manėm miestelio gyventojai mus išlaisvins. Deja miestelį užpuolė orkai ir pagalba neatvyko. Teko leistis gilyn ir tikėtis rasti kokį urvą vedantį į lauką. Mes su miško elfu suartėjome. Du savo rūšies atstovai tokioje situacijoje nieko keisto. Man tada atrodė, kad tai ypatinga. Mes radome požeminį ežerą. Jo dugne plyšį pro kurį išplaukėme į paviršių. Išlindome upėje kažkokiuose miškuose toli nuo, bet kokių gyvenviečių. Kelione iki kito miestai truko ilgai. Užtenkamai, kad visai sukvailėčiau jau įsivaizdavau supanti vaikus, kuriuos gimdžiau tam elfui . Po to, kai pasiekėme miestą, jis mane paliko. Netgi ne todėl, kad nakties ir miško elfai nelabai sutarė nuo amžinybės pradžios. Tiesiog aš atrodžiau netinkama. Jam reikėjo dailios miško efės dirbančios sode. Jis dirbo samdiniu surinkti šiek, tiek aukso įgyvendinti iki apsivėmimo saldžiai jo svajonei namas, sodas ir miško elfė. Nežinau kurį iš mūsų labiau įskaudino, bet jaučiausi siaubingai. Aš gyvenau toliau. Tu ne tame ir skirtumas. Tavo mergina seniai žuvo, o tu vis tiek leidi jos žodžiams griauti tai kas liko iš gyvenimo pasaulyje. Mano patarimas susitaikyk su tuo kas buvo. Velnias ir kam pradėjai apie tai kalbėti? Nuotaika visai subjuro. Jaučiuosi dar vienišesnė. Gaila, kad nuo to karto taip ir neradau elfo, kuriuo galėčiau pasitikėti.
          Aš tylėjau. Ji teisi, bet ar nuo to, kam nors geriau. Įdomu: jeigu paklausinėčiau kareivių, kiek liūdnų istorijų dar išgirsčiau? Maniškė atrodo juokingai prieš Terlanciell istoriją. Manau atsirastų ir dar tragiškesnių. Nuo šito žinojimo man palengvėjo. Elfė sukinėjo taurę ir atrodė nuostabiai liūdnai. Kiekvienas dailininkas norėtų nutapyti šią sceną. Aš tylėjau. Laikas nesustojo mano paskutinės valandos.... Ji vėl prašneko ir jos balse nuskambėjo saldus kvietimas:
          - Žinai mūsų istorijos turi kažkokį šleikštų panašumą. Mes abu leidome joms sugadinti, daug prieš pasauliams subyrant. Dabar sėdime čia vieniši Aš skaičiau apie puselfius, kurie turėjo žmonių kraujo. Ateik, bet nesureikšmink šito....
          Aš norėjau to ir ne vien, kad tai išsigelbėjimas nuo mirties. Man jos reikėjo, tos kuri suprato netekties skausmą. Ji plėšė nuo manęs šarvus. Aš negrabiai atsegiau jos apsiausto seges. Su malonumu traukiau lengva tamsų audinį nuo violetinio kūno. Jaučiau jos šilumą, gėriau į save jos kvapą, kuris priminė vasaros naktį. Jos lūpos susiliejo su manosiomis. Pajutau kraujo skonį, perlamutriniai iltiniai dantukai krimstelėjo į lūpą. Ji buvo tobula. Glamonėjau ją grožėdamasis tobulomis krūtimis, nuostabia oda ir auksu tviskančiomis akimis. Tobula mylimoji, tobula ekstazė atimanti mirties baimę. Mes gulėjome ant grindų grožėdamiesi saulėlydžio spinduliais. Ji atidarė vyno butelį, kuris tik pagardino džiaugsmą, kad gyvensiu dar ilgai po būsimo mūšio. Aš tiesiog tai žinojau ir man nereikėjo kraupios giltinės, kad tą paliudytų. Aš atsitiesiau ir nežadėjau vėl kristi.
          Paskutinis pakeitimas nuo Light; 2012-03-15, 18:18.

          Comment

          • Light
            Rimtas forumo narys

            • 2007 03 31
            • 161

            #6
            10 dalis

            Saulė nusileido skubiai vilkomės šarvus ir išlėkėme į lauką. Kariai jau buvo pasiruošę. Tomas vedė jų eiles. Taranciell aktyvavo apsauginį kupolą mums abiems. Iš pradžių viskas vyko ramiai išgirsdavome šūksnius liepsnos apšviesdavo sutemas. Kapojimo garsai kardui atsitrenkus į voro šarvą. Bet vorų vis daugėjo. Kariai turėjo pasitraukti į gynybinę poziciją. Mes judėjome lyg tankas nesudaužomame kupole. Vorai trenkdavosi į mus ir nugriūdavo nutrauktomis kojomis. Žavioji elfė stūmė mus per šią mėsmalę. Kariai nepanikavo ir centimetras po centimetro stūmė vorus atgal apeidami jų lavonus. Ji sustojo ir išjungė tobulą apsaugą. Tada dingo sumirguliavus spalvoms. Ji turėjo sėlinti prie mago. Aš turėjau atkreipti dėmesį ką ir dariau liepsnos srove liedamas vorų ordas. Valas rėkdamas kapojo kojas dvirankiu kardu. Kardas vis sužaibuodavo ir nutrenkdavo jau sužeistą vorą. Vorai paniškai traukėsi jie nemėgo ugnies kurios tikrai pakako surinkus du šimtus liepsnosvaidžių. Aš pasinaudojau proga ir prasmukau pro jų eiles. Bėgau vietomis ,kur augo aukštesnė žolė. Greitai pamačiau menhyrus . Ten stovėjo magas. Negalėjau spręsti apie išvaizdą jį nuo galvos iki kojų dengė juodas audinys. Bet jo akys man nepatiko gyvatiški rėžiai tviskantys gelsva šviesa. Aš puoliau pirma paleidau į darbą liepsnosvaidį. Jo srovę blokavo ledo kristalas kuris užšaldė puikių ginklą. Išsitraukiau du kirvukus turėjau laiko pasipraktikuoti ,bet labai tvirtai su jais nesijaučiau. Kirtau ,bet ,jis vėlgi blokavo ,tik šį kartą medine lazda švinu aptrauktais galais. Pirmas smūgis į pilvą minėtu galu buvo klaikus. Kirtau ir vėl kirtau ,neturėjau teisės pasiduoti. Jis suko savo lazdą ir vis man užvoždavo. Atšokau ir numečiau granatą. Ji sustingo ore. Jis vis smūgiavo ta prakeikta lazda. Suklupau jutau lūžusius šonkaulius. Liepsna apšvietė beviltišką situaciją. Valas panaudojo savo ginklą laiku. Magas degė ,bet neišleido nė garso. Kamuolinis žaibas trenkėsi į Valą. Burtas nusviedė jį kelis metrus atgal ,bet jis ir vėl stojosi šarvai tikrai pasiteisino. Šarvai prie bato turėjo vietą peiliu . Ištraukiau jį ir susmeigiau tam lazdos virtuozui į pilvą. Jis nenorėjo mirti Valas kapojo jį kardu ir taip pat paragavo lazdos. Elfė atsirado lyg iš niekur ir susmeigė savo lenktus durklus jam į nugarą. Jis dar trūkčiojo ,bet galu gale mirė. Durklai buvo užkeikti specialiai magams. Valas padėjo man atsistoti šonkauliai maudė ,galvoje daužėsi plaktukai. Taranciell sutrypė raudoną kristalą įsmeigtam į menchyrą . Ji pakeitė savais trimis skirtingais kristalais. Blyksniai realybė trumpam išsikreipė. Prieš mus jau stovėjo nakties elfų būrys. Mano spėjimu koks šimtas elfų sidabriniais šarvais. Grįžome į stovyklą mūšis su vorais taip pat pasibaigė. Žuvusių neišvengta ,bet visi šventė pergalę. Elfai įsikūrė stovyklos rytuose kiek toliau nuo kitų. Jie naudojo kalbos kristalus ir šnekėjosi elfiškai su Taranciell . Iš jos išraiškos naujienos buvo blogos. Ji vėliau perpasakojo elfų armijos bėdas. Į kelionę link portalo patraukė daugiau nei trys šimtai karių. Dar neatvykus juos užpuolė žiukiažmogiai. Jie atrodė kitaip buvo šarvuoti. Priešas pakeitė juos ir pajungė savo tikslams. Kiti gyvūnai virto pasiutusiais siaubūnais. Atvykus teko prakirsti kelią per vorų legionus. Čia atvyko ,tik šimtas išgyvenusiųjų. Ji verkė pirmą sykį teko tai matyti. Jos ašaros priminė gyvsidabrį. Dar niekada neteko matyti kažko tokio liūdno ir gražaus. Bet tai dar ne viskas. Kitos rasės nebepajėgė priešintis. Nykštukai užsidarė požemiuose. Gnomai dingo ,tik jiems žinomu keliu vaivorykšte. Goblinai kovojo savo tvirtovėje ir tik ją apsupusi lava gelbėjo nuo sutriuškinimo. Tamsieji elfai paliko savo gyvenamas vietas ir nužudė keletą priešo magų. Niekas nuo tų pergalių jų nebematė. Pusmilžiniai bėgo į kalnus palikę barikadas kurias išlaikė ilgiausiai. Jungtinė orkų armija sustojo kažkokiu miestu ir kovėsi prieš ten susibūrusius magus ir karius. Priešų vorai atliko kruviną darbą už juos. Jie kovojo sveiki ir stiprūs. O pasaulio gyventojai ,vis silpo ir palikinėdavo frontą. Aš norėjau jiems padėti ,tik menka mūsų grupelė negalėjo kovoti ,per du pasaulius ir suspėti visur. Liko dar du portalai kuriuos reikėjo atkirsti nuo priešo. Netgi dabar nežinojome ,kas mūsų priešas. Mago lavonas buvo apdegęs ir supjaustytas. Teliko veikti pagal planą be nukrypimų ir gailesčio kitiems. Karas nepagailės ne vieno. Telieka laimėti.... Man mąstant pro portalą įvirto dar viena banga elfų. Tik šie buvo kitokie. Juodi šarvai pelenų pilkumo oda ,keisti ašmenys ,tvirtinami prie kastetų. Šaunieji tamsieji elfai po pergalės dingę be žinios. Po šiokios sumaišties ir kristalų pagalbos jų vadas papasakojo savo istoriją. Karas vis labiau smaugė pasaulį nebebuvo kur bėgti. Didžiausi mūšiai vyko kalnuose ,kur pusmilžiniai didvyriškai gynė savo protėvių aplinką. Nykštukų požemiai apsupti ,tik laiko klausimas ,kada nykštukai pasiduos. Miškai degė ,miško elfų likimas buvo nuspręstas. Apie kitus niekas nieko nežinojo. Žinojau atkirtę menchyrus turėsime vykti gelbėti nykštukų. Jie pagal tamsiųjų elfų vadą patyrė mažiausiai nuostolių. Jie dar galėjo tapti tūzu pakreipsiančiu karą į kitą pusę. Pamažu visi nurimo. Stovykla išsiplėtė. Elfai ir žmonės šnekėjosi. Ledas pajudėjo ,netgi po karo ,teks bendrauti ir paremti vienas kitą. Aš nuėjau miegoti galva tiesiog ūžė nuo įvykių ir viską maudė. Ji atsigulė šalia. Liečiau jos odą. To švelnumo man niekada nebus gana. Ji šiek tiek drebėjo ,bet užmigo mano glėbyje. Tokiomis akimirkomis man nieko netrūko ir niekas negąsdino.
            11 dalis

            Prieš puolant kitą menchyrą reikėjo sutvirtinti jau laimėtą poziciją. Žmonės kirto medžius ir karpė vielą,elfai dėliojo kristalus ir braižė magiškus ženklus. Taip po truputi susikūrė stovykla. Mes žinome galėjome pulti gelbėti kovojančių kitame pasaulyje ar veržtis prie kito menchyro. Bet tai atrodė per rizikinga. Paversti salą tvirtove tai tapo pagrindiniu tikslu. Sargybos skirstymas,pastatų statymas ,išgyvenusių paieškos. Taranciell tikėjo ,kad sukurti naują visuomenę daug svarbiau negu veržtis į mūšius ir pražudyti išgyvenusius. Kartais atrodė ,kad iki tos utopinės visuomenės ,tikrai nedaug. Jau turėjome elfų ir žmonių porų. „Smuklėje Po elfų kardu“ gurkšnojo žmonės ir elfai. Bet aišku kildavo ir konfliktų kuriuos teko spręsti bendru balsavimu. Laikas nestovėjo vietoje Lankininkė buvo jau aštuntame mėnesyje ir elfų druidas tikino ,kad tai mergaitė. Gydytojas daugiausiai laiko praleisdavo su minėtu druidu bandydamas suprasti kitokią mediciną ir kitokio pasaulio filosofiją Aišku mus užpuldinėdavo. Vorai kurie jau menkai priminė tuos kurie užpuldinėdavo mus vienkiemyje . Šitie buvo juodi apaugę daug stipresniu šarvu ,jie išleisdavo siūlą ir bandydavo ropštis siena ,kol jų nesusmaigstydavome strėlėmis ir ietimis. Žiurkiažmogiai taip pat šarvuoti ir daug didesni nei anksčiau vis kasdavo tunelius į mūsų taikią oazę. Speciali sargybinių grupė ieškodavo jų urvų ir išdegindavo viską liepsnosvaidžiais. Įdarbinome kelis žmones tuos urvus ar tunelius radus užpilti betonu. Tiesa teko įvesti pinigus ,kadangi elfų monetos ,nors ir gražios ,bet atrodė nepatogios gaminti ,be metalo išteklių saloje įvedėme talonus. Juos spausdinome paprastu spausdintuvu rastu saloje. Ant jų buvo nupiešti įvairūs abiejų pasaulių motyvai. Taip gana greitai atsidarė parduotuvės ,kavinės ,smuklės ir netgi lošimo namai. Didžiavausi tuo ,ką bendromis jėgomis sukūrėme. Iš pradžių Taranciell nemėgo tamsiųjų elfų ,nes jos pasaulyje ,jie buvo žinomi ,kaip žudikų gildija ,bet kokioms užduotims. Bet jie lengvai prisitaikė prie naujų sąlygų ir pareigingai gynė sienas ,kaip visi kiti. Žmonės ir elfai mokėsi vieni iš kitų. Žmonės pratinosi ,prie lengvos magijos ,o elfai bandė suprasti technikos pagrindus. Gerai ,kad turėjome įvairių profesijų atstovų. Dauguma elfų visai nebuvo kareiviai ,tik aplinkybės privertė traukti ginklus. Išskyrus tamsiuosius ,kurie nuo vaikystės mokėsi karo meno ir vėliau dirbdavo samdiniais ,žudikais ir vagimis. Na gal išskyrus jų magus ,bet ir tie daugiausia naudojo kovinę magiją. Aš jau planavau ką reiks skirti mokytojais kai turėsime pakankamai vaikų. Visi lengvai primiršdavo pavojus už tvirtų sienų ir magiškų barjerų. Bet jie primindavo apie save. Stovyklą buvo užpuolę tie žalsvi padarai kurie sužeidė Valą. Vienas iš tamsiųjų elfų magų pavertė juos pelenais vienu savo lazdos mostu. Jis man paaiškino ,kad tai golemai ,kuriuos beveik iš, bet kokių medžiagų gali sukurti stiprus magas. Kartais mano gražioji elfė ,dar primindavo ,kad vis ,tiek teks atskirti pasaulius Bet man atrodė nebūtina mūsų stovykla buvo puikus pavyzdys ,kaip gerai abu pasauliai galėjo sugyventi. Išnaikinus priešą mes galėjome plėstis ir vėl apgyvendinti ištuštėjusius miestus. Kartais pro portalą išgriūdavo sužeisti kariai. Daugiausia elfai ,bet taip keli gnomai ir būrelis pusmilžinių. Gnomai turėjo labai naudingą savybę. Jie galėdavo užkeikti ,bet ką sėkme arba nesėkme. Taip pat iš ,tik jiems žinomų vietų pasiimti auksą. Kiekviename pavojingame darbe ar sargybos žvalgyboje kariai ar darbininkai turėjo labai padidintą sėkmes koeficientą. Taip sumažinome riziką ir atsirado auksų dirbinių prie talonų nauja valiuta tapo stovyklų monetos su gnomų atvaizdais ant jų. Žinome treniravomės artėjančiam mūšiu. Aš kantriai fechtavau su elfų kariais skaudžiai prisimindamas praeitą nesėkmę prieš magą su lazda. Tamsieji elfai mane išmokė naudoti jų ašmenys ant kastetų. Su pusmilžiniais mosavau kirvukais. Taranciell rodė man įvairius smūgius lazda ir kaip jų išvengti. Turint ,tiek darbų greitai atėjo lauktoji diena. Lankininkė pagimdė. Druidas ir gydytojas bendromis jėgomis padėjo gimdyvei abiejų pasaulių medicina. Druidas buvo teisus tai buvo mergaitė. Motina nusprendė pavadinti ja Eva . Tai ,tiko pagalvojus ,kad ji bus viena iš naujos kartos apgyvendinančios pasaulius iš naujo. Nuo to laiko ,kontaktas su Tomu galutinai nutrūko. Jis teturėjo laiko rūpintis mažyle. Valas irgi atitolo jis gyveno su mergina žalsvais plaukais į kurią žiūrėjau prieš prasidedant mūšiu. Jos vardas buvo Abigailė . Žinojau ,kad taip bus ir dar prieš pasaulio pabaigą. Bet ši prognozė neišsipildė daugiau nei penkerius metus. Mūsų gėrimo maratonas ,tikrai buvo legendinis ir man jo tikrai trūko. Su Taranciell pasistatėme visai žavų namuką netoli nuo jūros. Jaučiausi laimingas ,bet žinojau ,kad šita laimė laikina. Kažkada vis tieks reiks pulti kitą menchyrą. Vis rasdavome priežastį to nedaryti. Siusdavome vis naujas paieškų grupes į abu pasaulius. Tai vis rasdavome ką sutvirtinti gynyboje. Aš kartais pabusdavau nuo košmarų ,kur vėl girdėdavau giltinę arba krisdavau mūšyje nuo mago rankos. Bet vieną dieną po dar vieno golemų ir žiurkiažmogių užpuolimo nebegalėjome apgaudinėti savęs. Surinkome dalį stovyklos gyventojų ,kurie labiausiai ,tiko kovoti. Kitus palikome už sienų ginti tai kas svarbiausia ateitį jei mes susimautume. Tamsieji ir Nakties elfai žingsniavo greta. Gnomai sėlino užnugaryje ginkluoti mažais ,kardais ir savo prakeikimais. Kitas menchyras buvo Anglijoje taip kelionė vedė į garsųjį Stonehenge kompleksą. Jeigu perimsime jį,kiti portalai taps smulkmenomis ir jų užėmimas antraeiliu dalyku. Stonehenge buvo vienas didžiausių portalų elfų pasitraukimo laikais. Kitoje pusėje buvo pastatytas pirmasis miestas ir pradėta kolonizacija. Deja ar miestas dar buvo apsuptyje nebuvo žinoma. Ten Taranciell paskutinį kartą savo mokytoją ,kuris dalyvavo pasitraukime per Stonehenge portalą prieš tūkstantmečius. Ji manė ,kad senasis magas tikrai rado būdą ,kaip apginti miestą ,bet negalėjo atkeliauti ,pas juos ,nes jo kitoje pusėje lauke priešo armija. Mes žingsniavome per purvą ir įkyrų lietų tikėdamiesi geriausio. Golemai vis bandydavo pastoti mums kelią ,bet juos nušluodavo liepsnosvaidžiai ir elfų burtai. Žiurkiažmogiai painiojosi kiekviename žingsnyje ir kapojausi sau taką per tuos cypiančius suskius. Žmonės turėjo sudeginti kažką ,kad priminė zombį sudurstytą iš įvairių lavonų. Milžiniški driežai išnirdavo ,lyg iš niekur ir puldavo mus. Mūsų armija atsilaikė burtai ir plienas vertė mus nenugalimais. Gnomų prakeikimai darydavo priešus nevikrius jų atakos tapdavo ypatingai nesėkmingos . Galu gale mes išžudėme viską kas pastojo kelią ir sustojome vietoje kur turėjo prasidėti tikrasis mūšis. Laukas prieš įstabų statinį tamsėjo nuo juodų šarvų ir apsiaustų į mus žvelgė šimtai gyvatiškų akių. Priešo kariai ir magai laukė mūsų . Šį kartą nepadės joks netikėtumas. Dvi armijos susirinko sunaikinti viena kitą. Taranciell keikdamasi pergrupavo karius ir prašneko.
            -Draugai šį kartą neužteks prisėlinti prie vieno mago. Pulsime atvirai ir bjauriai. Visi kas naudoja magiją pridengia nenaudojančius ir atvirkščiai. Išžudykite ,sukapokite išdeginkite viską ,kas dėvi juodą apsiaustą. Prisikasę prie raudono kristalo menchyre tučtuojau jį ištraukite, sunaikinkite ir pakeiskit mūsiškiu mėlynu. Viltis maža ,bet gal kas nors atlėks padėti iš kitos pusės. Mes esame stipriausi iš abiejų pasaulių išgyvenę visko pabaigos siaubą. Mes išgyvensime ir šitą mūšį. Eime draugai viltis ir teisingumas eina su mums.
            Mes išėjome į viską lemiantį mūšį ,tikėdami geresne ateitimi. Mes tikėjome pergale.
            12 dalis

            Kova mūšyje visai ne tokia kaip vienas prieš vieną. Kova vienas prieš vieną panaši į beisbolą turi sėkmingai atmušti vieną kartą ir galbūt to pakaks. Kova mūšyje labiau panaši į slydimą sraunia upe plaustu atmušinėjant iš visų pusių lekiančias granatas. Mano kareivių srovė mane nešė šį kartą nepridengtas jokiu kupolu slydau su ja. Vos užteko vietos judėti pasitaikius progai smeigti ir kirsti į šoną viliantis ,kad taviškiai gerai tave dengia. Priešas norėjo mus sugrusti į vieną vietą ir ten smeigti atgal iečių jūra į mirtį. Taranciell tai matė ir skleidė liepsnos-vaidininkus plačia vėduokle ,jie degino priešo gynybinį ežį ,nors tai nelabai padėjo. Jie nejautė skausmo ir nesitraukė ne žingsnio. Čia mums pagelbėjo vilkai. Jie šokdavo ant jų griaudavo ant žemės perkąsdavo gerkles ir ginklus nudraskydavo šarvus ir mėsą. Lankininkai pasilikę rezerve siusdavo taiklius mirtinus spiečius kurie ardydavo priešo linijas. Strėlės buvo išmirkytos paralyžiuojančiose nuoduose. Jie krisdavo ir vilkai juos pribaigdavo ,jeigu jiems pasisekdavo išgyventi pirmą šūvį. Pusmilžiniai praleisti į priekį verždavosi ,kaip taranai mosuodami sunkiais kirviais praretindavo karių gretose tarpus kuriuos kuriuos išnaudodavo gnomai smeigdami į kojas to nelaukiantiems priešo kariams. Tamsieji elfai buvo savo elemente atrodė jų pilna visur. Jie kažkaip atsidurdavo pačioje priešo tirštumoje palikdavo ten granatą ir grįždavo ,net neįdrėksti. Jų ašmenys skynėsi sau kelią nepalikdami nieko gyvo. Priešas atsitraukė žmonės iššoko į priekį ir laistė atsitraukiančius liepsnosvaidžiais. Mušis atrodė beveik laimėtas. Mes dar nepažinojome visų priešo padarų. Jie puolė mus iš oro. Kažkas kas priminė stambius šikšnosparnius su ragais. Tai mus nustebino sunkai mosavome ginklais į viršų. Magai pliekė kamuoliniais žaibais į visas puses. Tų suskių įkąsti kariai iškart nualpdavo. Aš sukausi ratu ir kirtau jiems į plačius plėvėtus sparnus. Vienas įkandimas buvo per daug rizikingas. Priešas persigrupavo ir paleido į priekį uolinį golemą. Trisdešimties metru monolitas trypė mūsų armiją. Liepsnosvaidžiai buvo beverčiai. Vienas magas laiku paleido užšaldymo burtą ir milžinas pavirto ledo luitu. Mes veržėmės į priekį negalėjome jiems leisti prikelti daugiau golemų. Kariai iširo iš bendros gretos ir pasklido žiedu supti gyvatiškus išsigimėlius ,kurie ir buvo kalti dėl visko. Kapojome kerštingai ir pilni įsiūčio Nejautėme žaizdų ir nuovargio tiesiog prispausdavo juos bendromis jėgomis prie žemės ir prismeigdavo ten ilgosiomis ietimis. Žmonės puikiai naudojo smulkią magiją telekinezės ženklus ir veidrodinius užkeikimus apsukančius priešų atakas atgal. Elfai taikliai šaudė iš automatų ir pistoletų. Bendra jėga mes juos stūmėme vis gilyn į komplekso vidurį prie ilgaamžių akmenų vis arčiau kristalo. Jie nepasidavė stūmė mus atgal jau persmeigti kardų ir suvarpyti kulkų. Kvietė stambius driežus ir samanų golemus. Svaidėsi žaibais ir rūgštimi. Bet niekas nepadėjo ,mes ilgai kalėme ir tobulinome šarvus. Jie buvo atsparūs viskam ,nors žinoma nemirtingu nedarė. Priešo balista paslėpta už kalvelės sukėlė didžiausią sumaištį milžiniškos balistinės strėlės perskrodė kiaurai magus ir lankininkus. Taranciell laiku pastebėjo klastą ir perpjovė snaiperiu gerklę. Tada ji atsuko balistą prieš jos savininkus. Strėlės skrodė kareivius ir vertė juos ieškoti priedangos už šventųjų akmenų. Ten jų jau laukė tamsieji elfai pabaigdami viską vienu dūriu. Magai laikėsi ilgiausiai jų iškviesta gigantiška trigalvė gyvatė išvaikė mūsų karius ,kulkos ir strėlės nuo jos atšokdavo. Valas ir Colber kapojo gyvatės uodegą ,kol kiti pusmilžiniai atkreipė jos galvų dėmesį mėtydami į ją harpūnus. Bendromis jėgomis sukapojome šitą baidyklę į gabalėlius. Magai apsigaubė bendru kupolu ,bet prieš mūsiškių burtininkų iš visų pusių siunčiamus kerus negalėjo atsilaikyti. Iš jų liko ,tik pelenų sauja. Nespėjus ištraukti ,kristalo iš po žemių ėmė kilti zombiai ir žiurkiažmogiai. Liepsnos ir plienas valė šituos nelaimingus padarus iš mūsų kelio. Galu gale mano gražioji elfė išlupo raudoną kristalą ir pakeitė jį melsvuoju. Per portalą plūdo įvairių rasių atstovai ir pribaigė priešo likučius. Apsiginklavę jie buvo virtuviniais peiliais ,žarstekliais. Vienas pusmilžinis mosavo kažkuo ,kas įtartinai priminė parko suoliuką. Miestiečiai ramaus ir seno miesto atlėkė į pagalbą tiems ,kuriems jos tikrai reikėjo. Iš kažkur lįsdavo vis nauji žiurkiažmogiai ir zombiai atrodė jiems nebus galo. Bet viskas kažkada baigiasi. Taip pasibaigė ir šis mūšis. Taranciell įsakė surinkti kareivių ir magų lavonų tyrimams. Tie tyrimai sukėlė mums dar daugiau klausimų nei atsakė. Pirma reikėjo kurti antrą stovyklą. Viela ,apkasai ,barjerai jau rutina tapę darbai. Po to klausėmės miestiečių istorijos. Juos apsaugojo puikūs miesto sargybiniai ,tik laikui bėgant žuvo visi iki vieno ir gintis teko patiems. Prastai apsiginklavusi miestiečių bendrija gerai laikėsi su senuoju Taranciell mokytoju priešaky. Jis vėliau išskrido su drakonu ,kuris norėjo aptarti tolimesnius karo planus. Nuo to laiko apie magą ir drakoną neteko girdėti jokių žinių. Džiugi naujiena buvo ta ,kad nykštukai išskerdė įsibrovėlius klaidžiose požemiuose ir patraukė toliau padėti pusbroliams goblinams kautis dėl jų tvirtovės. Deja orkus galutinai sutriuškino ir išsklaidė. Milžinai ir pusmilžiniai kantriai pasiliko kalnuose ir priešas nustojo juos pulti suvokęs ,kad beviltiška juos iš ten išrūkyti. Aišku ,kad mums teks susijungti su goblinų ir nykštukų aljansu. Patraukti orkų keliais ir suduoti išsigimėliams dar vieną skaudų smūgį. Dabar apie tyrimus. Priešai sandara priminė zombius skirtingos dalys iš skirtingų rasių sumaltos į vieną. Jų smegenyse druidas rado liauką gaminančią amfetaminą . Jų smegenys priminė šunų matyt tai juos vertė klusniais. Visi sutarė ,kad kažkas turėjo sukurti šituos padarus. Bet kas ? Niekas neturėjo iš šio karo naudos. Visi nukentėjo ir patyrė nuostolių. Taip atsirado dvi skirtingos nuomonės apie priešą tarp mūsų ir klaikią jėgą iš svetimų sferų kuriančią šituos košmarus. Sekantis portalas karo plane Salemas Jungtinės Valstijos mažas menchyras vedė tiesiai į goblinų miestą kur mes paremsime kalvių ir juvelyrų rases. Bet iki tol grįžome namo į pirmą stovyklą. Dauguma miestiečių pasiliko Stonehenge ,tamsieji elfai taip pat. O aš po velniškai ilgos dienos nugriuvau į savo lovą. Taranciell labai ilgai užtruko vonioje todėl surikau.
            -Brangioji viskas gerai ?
            Išgirdau neaiškius keiksmus.
            -Ne velnio negerai. Visa diena bloga ,kas keisčiausia ,nors bloga ,tuo pat metu noriu valgyti ,kaip manieji vilkai. Būčiau žmogiškos kilmės tai nėščia ,bet mūsų padermė turi mažesnius šansus pastoti. Nė velnio nesuprantu eisiu pas druidą ir tavo gydytoją jie vis tiek morge prie butelio savaitę sėdi. Atseit tyrinėja priešą. Vis dėl to rado įdomių magiškų simbolių ant jų...

            Ji nuėjo pas gerais draugais tapusius gydytojus. Taip ji buvo nėščia ,manęs tai negąsdino. Tiksliau džiugino. Tikėjau jei Tomas sugeba rūpintis mažyle sugebėsiu ir aš. Ruošimasis tapo viskuo pagrindu ,nesvarbu ,kam ruošiesi karui ar vaikams. Atėjo metas pastatyti vaikams darželį turėjome daugiau vaikučius ganančių maišytų porų. Viskas po truputi judėjo į gerą pusę. Aš tikėjau ,kad galime užbaigti karą ir turėti geresnę visuomenę nei, prieš tai. Viltis tapo antruoju pagrindu. Tada ,dar nežinojome priešo vardo ,bet buvo pasirengę jį sutrinti. Su laiku atsirado niuansų ,dėl ,kurių viskas tapo per daug sudėtinga.
            13 dalis

            Savaitės po mūšio greitai bėgo. Upėmis liejosi alus ,nesvarbu į kurią stovyklą užsuksi. Keli miško elfai pradėjo auginti kanapes šiltnamiuose taip atsirado naujos parduotuvės užsiimančios ,vien ,tik žaliosios magijos prekyba. Tai buvo ne vienintelė naujovė Taranciell ruošėsi mėnesiams namie be karinės veiklos. Ji gamino teleportacijos amuletus. Su juo ,bet kurios gyvenvietės gyventojas galėjo persikelti ,kur ,tik nori. Valas mielai naudojosi nauja priemone ir dažnai dingdavo į mišką šaudyti šernų. Teritoriją aplink stovyklas nuostabiai apvalėme ir gyventojai galėjo judėti lauke nebijodami voro užpuolimo. Aš daugiausiai laiko praleisdavau vaikų darželio statybose. Nors pastatas išėjo gana neblogas ,bet viduje vis reikėjo kažką pertvarkyti rasti žaislų ir kito inventoriaus. Veltui bandžiau šitam darbui pakinkyti Valą jis vis dingdavo šernų pėdsakais arba žvejoti lydekų. Abigailė niekada nežinojo kokiame miške jis trankosi ir man tai sukėlė įtarimą šitų santykių rimtumu. Nežinau po kiek dienų prigavau Valą smuklėje ,ten jis išpasakojo tiesą.
            - Kokie dar šernai ar tu išprotėjai ? Aš su vienu gnomu visą dieną kortomis lošiu ir rūkau suktines. Aš nesu ,net vištai galvos nukirtęs nesugebėčiau ,net susekti to šerno. Velnias žino ar dar yra tų šernų. Bėda tame ,kad nebegaliu pakęsti Abigailės. Ji šauni mergina ,bet tiesiog ne man. Žinai kai tu susidėjai su elfe ,pavydas ar kas mane stumtelėjo irgi ieškoti mergos. Galvojau nebeturėsi ,laiko gurkšnoti . Taip ir buvo greitai ,netgi tėvas būsi.
            Tame buvo kažkokia kandi ironija. Aš suku galvą ,kodėl Valas taip nutolo. Jis pavydi mano merginai ,o mergina kaip Abigailė moka už mūsų paranojas. Vėliau su juo ir minėtu gnomu sėdėjom miške ir laukėm šernų kaitindami bongą. Gnomas ,kaip ir visi jo rasės atstovai buvo mažas smailiaausis vyrukas raudonais plaukais. Jis turėjo aukso ,jis mus tiesiog apipildavo auksu. Iš jo žaisdavome ,lyg iš centų. Gnomas pasakodavo istorijas apie lobius ,drakonus,gnomų šventes ir vis įpildavo savadarbio alaus iš statinaitės. Matėsi ,kad jis savo perdėtu linksmumu slepia gilų liūdesį. Jis ,kaip ir kiti prarado savo tėvynę. Mes jo nekamantinėjome. Vis daugiau sužinodavome apie drakonus ,viena iš seniausių rasių. Jie vis labiau pasitraukė į šešėlį ir ,tik karui prasidėjus pasirodydavo išgelbėti labai seną magą. Drakonai paskelbė ,kad gelbės ,tik vyresniuosius t.t tuos kurie jau nugyveno du tūkstančius metų. Man nepatiko drakonų politika ,jie visai nesirūpino ateitimi ir dabartimi. Jie norėjo surinkti senus dinozaurus ,tiksliau drakonus mažas kalambūras. Drakonai išvis retai ką nors viešai paskelbdavo. Kaip ir gnomai jie saugojo lobius atokiausiuose urvuose ir miškuose. Drakonai gyvendavo poromis arba po vieną. Jie lyg nesudarė aiškios visuomenės modelio ,bet sutardavo visais klausimais. Ši rasė buvo labai pavojinga ,jie kišosi į karą ,tik tiek kiek to reikalavo vyresniųjų gelbėjimas. Gnomas papasakojo ,kaip jie pasiėmė jų miestelio magą ,o kitus gnomus paliko apsuptyje. Toje apsuptyje žuvo daug gnomo brolių ir seserų. Jie buvo nusilpę ir negalėjo naudotis vaivorykšte kuri vedė į vietas su lobiais. Silom buvo vienintelis ,kuris išgyveno. Netgi naudojantis vaivorykšte kelionė buvo ilga. Prasiveržti iki portalo ,dar sunkiau. Bet jis sugebėjo ir dabar smagiai kvatojo išoriškai atrodantis puikiai gnomas. Juokingiausia ,kad mums berūkant atslinko pora mažų šernų. Juos pagavome ir parsinešėm namo. Vaikai galės žaisti su šerniukais. Reiktų sukurti kokį zoologijos sodą a ? Taip visada reikėjo kažką padaryti. Bet Valas ir čia nusiplovė prisiekinėdamas ,kad eina pas savo merginą galu gale užbaigti šernų maskaradą, Aš taip pat nulingavau namo. Manoji elfė samčio didumo šaukštu kabliavo šokoladinius ledus ir žiūrėjo televizorių. Taip mes sutvarkėme vėjo jėgainę. Taranciell greitai pripažino žmonių technologijos naudą ir pilnai ja naudojosi. Kalba vėl pasisuko apie drakonus. Jie atrodo planavo valdyti su magais tai kas liks po karo. Man jie vis labiau nepatiko. Jie naudojo pasaulio nelaime atsikratyti jų nuomone vaikiškų rasių ir ne velnio niekam nepadėjo. Jei drakonai būtų pagelbėję gnomams šiandien gyvenvietėje turėtume daugiau, tokių linksmų velnių kaip Silom. Mes vis perstumdavome kelionę į goblinų tvirtovę sakydami ,kad jie su nykštukais puikiai susitvarkys. Iš tikrųjų visi jautėsi nuostabiai ir nenorėjo taikos keisti į kruviną mūšį. Po praeito teko krauti laidojimo laužus ir niekas nenorėjo to kartoti. Aš išvis nenorėjau kelti kojos į mūšio lauką. Norėjau pamatyti savo vaiką. Žinojau ,kad tapsiu ,kaip Tomas ir greičiausiai nebekelsiu kojos iš namų. Daug ,kas dėl to burnojo . Tomas buvo puikus vadas ,tiek sargyboje ,tiek mūšyje. Bet dabar jį matydavai ,tik savam kieme žaidžiantį su dukrele. Supratau ,kaip sunku apsispręsti artimiausi mūšiai galėjo nulemti pasaulių ateitį. Bet palikti vaikų ,kad ir su gera apsauga nesinorėjo. Taranciell viskas buvo dar sunkiau. Ji juk planavo viską ,bet dabar galėjo prisidėti ,tik prie teorinės dalies. Elfė manė ,kad verta derėtis su drakonais ,dėl gyvenvietės apsaugos. Man jie velniškai nepatiko žalsvi išmintingi monstrai paliekantys kitus mirti ,dėl savo keisto amžiaus suvokimo. Bet aš sutikau ir pas mus greitai atvyko drakonų atstovas. Jis nebuvo žalias ,kaip tikėjausi. Greičiau tamsiai mėlynas ta spalva buvo tokia intensyvi ,kad teko nusukti akis. Jis plasnojo dideliais sparnais ,linkčiojo ir įsikūrė prie gyvenvietės. Drakonas ,patikino ,kad elfės mokytojui viskas gerai ir jis su kitais rezga strategiją puolimui su drakonais. Ką ir kaip jie puls mėlynasis svečias neišdavė. Jis mandagiai bendravo su gyventojais. Padėdavo miško kirtimo darbuose ,juos nupūsdamas lediniu kvėpavimu. Įdomiausia ,kad jis galėjo keisti savo dydį ir pasiversti ,bet kurios rasės atstovu. Jis gerdavo alų su vietiniais pasivertęs žmogumi ir tai visus linksmino. Taip tai buvo apgaulingos taikos metas.
            14 dalis

            Pagaliau prisiruošėme į Salemą. Mes su Taranciell prie mūšio neprisidėjome, pasiuntėme ten Tomą ir Valą. Jie su mūsų didėjančia armija lengvai sudorojo magą ir vorus. Pakeitę portalo kristalą jie nuvyko į goblinų tvirtovę. Mūšis ten jau buvo baigtas. Nykštukų ir goblinų aljansas nugalėjo. Jie nusprendė pasilikti tvirtovėje ir nesivelti į kitus mūšius. Atvykti į žmonių pusę jie irgi nenorėjo ,bet tokios galimybės užpuolus per dideliam skaičiui priešų taip pat neatmetė. Jie padovanojo Valui ypatingą veidrodį per kurį buvo galima susisiekti su kitu tokio veidrodžio savininku. Goblinai apskritai buvo dosnūs ir padovanojo visiems įvairių brangakmenių ir papuošalų. Valas parnešė mums dailų krepšį papuoštą sidabru kūdikiui ir auksinį kamuolį. Nykštukai nepagailėjo naujų ginklų siuntos. Šarvai ir ginklai atrodė dar gražiau nei pusmilžinių. Valas susižavėjęs pliurpė apie nuostabią auksinę tvirtovę obsiadiano uolienas ir lavos ežerus aplink ją. Taranciell tuo metu užkabino bjaurią temą. Ji padavė man indelį su keistu kremu. Tai buvo juodojo vilko taukai. Jie stabdydavo senėjimą. Mane tai ypatingai suerzino ,nors elfai irgi sendavo ,bet niekada taip dramatiškai ,kaip žmonės. Jų plaukai pražildavo ,tik po tūkstantmečių ir jie visada išlaikydavo aiškų protą. Taranciell apsėdo mintis man suteikti elfo ilgaamžiškumą jeigu ne nemirtingumą. Aš žinoma mielai tą priimčiau ,bet giltinė priminė ,koks laikinas gyvenimas. Nemaniau ,kad įvykdęs vieną jos užduotį susigrąžinti meilę galėjau nebemirti. Aš žinoma nieko jai nesakiau ir leidau jai knistis po įvairias knygas ir ieškoti kokio stebuklingo eliksyro. Nuo tada mane apėmė rimta depresija. Supratau ,kad kažkada pavirsiu skleroze sergančiu seniu ,o mano mergina ir tada atrodys ,kaip šiandien. Mūsų vaikas greičiausiai irgi perims teigiamas elfų savybes ,nors tai buvo gana neaišku. Bandydamas šiek tiek atsigauti nuo šoko ,kurį sukėlė toks akivaizdus faktas sėdėjau miške su Silom ir geriau jo tamsų gnomišką alų. Papasakojau jam visą šį bjaurų senėjimo reikalą. Silom atrodė gana sutrikęs. Jis žinojo ,kad kai kurios rasės gyvena trumpiau pvz orkai. Bet vis dėl to skirtingų rasių poros su tuo susitvarko. Orkai aišku beveik nesendavo. Va tame ir buvo problema ,jei aš nesenčiau kiti 60 metų būtų nuostabūs. Tai ,kad pavirsiu sena iškamša pribaigs Taranciell dvasiškai. Gnomas aišku užkeikė mane koncentruotu laimės užkeikimu sakydamas ,jeigu dažnai ,tai kartosime ,gal ilgiau gyvensiu vien dėl labai didelio sėkmės koeficiento . Tai deja nebuvo sprendimas kurio ieškojau. Nuėjau pas mėlynąjį drakoną snaudžiantį prie jūros. Jis mane išklausė ir palingavo didele kerėpliška galva. Teko išklausyti paskaitą ,kad jaunos rasės tuo ir nepatikimos dėl savo baimių numirti. Deja jokių amžiaus prailginimo metodų jis nežinojo. Tamsusis elfų magas pasiūlė įdomų receptą drakono kraujas turėtų dovanoti amžiną jaunystę. Nors man atrodė ,kad šitą dalyką mažai kas galėjo patvirtinti ,nužudyti drakoną nėra lengva. Trumpam įsivaizdavau žūstantį mėlynąjį. Tai atneštų jaunystę ,bet jo įpykę giminaičiai sudegintų salą iki uolienų. Galu gale nuėjau atgal pas drakoną ir paklausiau ar visame tame yra tiesos. Jis atsiminė kažkokią legendą apie žmogų nužudžiusį drakoną tai iš tikrųjų jį sustiprino ,bet kraujyje jam teko maudytis ir kraujas turėjo tekėti iš širdies. Velniava ,taip atkrito galimybė ,kad drakonas paaukotų man šiek tiek kraujo. Galu gale nuėjau pas gydytoją su druidu. Jie man paaiškino ,kad nusiurbti kraujo iš drakono širdies nėra lengva ,per didelė tikimybė ,kad jis mirtų operacijos metu. Mane apėmė neviltis. Driudas pasiūlė nuvykti pas goblinus ir nykštukus jie buvo gana išmintingi ir paliko Žemę paskutiniai ,gal jie ir žinojo kokių triukų. Nusivilkau iki Salemo portalo. Nežinau kodėl ,bet prisiminiau seną pasaką kelionė pas dievą ar trys klausimai dievui. Pagrindinis veikėjas vis ėjo tolyn ,o klausimų vis daugėjo. Atvykęs į tvirtovę paklausiau seniausio nykštuko ir goblino. Jie dalyvavo pasitraukime per Salemo portalą prieš tiek daug metų. Jie man davė kažkokį rožinį eliksyrą. Jis turėjo saugoti nuo įvairių ligų ir stabdyti senėjimą. Nors senieji išminčiai nieko tikro pažadėti negalėjo. Eliksyras buvo žmonių mago. Dar viena problema kitos rasės nesivaikė nemirtingumo ,joms užteko to amžiaus kurį turėjo. Grįžęs namo susisukau į pledą ir geriau baccardi . Jaučiau depresiją kuri kaip pikta šmėkla varė mane vis pirmyn į beprotybę. Taranciell tikrino eliksyrą ir galu gale pasiūlė išgerti tą marmalą ,jis buvo nenuodingas ir turėjo tą patį poveikį kaip juodojo vilko taukai. Žinoma šiek tiek stipresnį dėl ilgo išlaikymo. Manoji elfė netgi surado visus ingridientus ir galėjo gaminti šitą gėrimą litrais. Juokinga ,kiekvieną rytą maukiau tą marmalą ir tepiausi taukais. Aš norėjau rasti kitame pasaulyje drakoną ir jį pribaigti. Po karo rasti žalsvą išmintingą padarą ir išplėšti jo širdį plikomis rankomis. Pats karas nuslinko į antrą planą. Aš aišku gyniau stovyklų sienas. Kartais nuvykdavau į tvirtovę ir su nykštukais eidavau medžioti naujų golemų kurie priminė iš šimtų zombių susiūtą mėsgalį plieniniais kumščiais. Jie buvo gyvieji taranai ir kėlė rimtą grėsmę tvirtovės sienoms. Pikčiausia ,kad išprotėjęs genijus kuriantis šituos išsigimėlius ,tikrai turėjo pakankamai žinių ,kaip sukurti mutageną paverčiantį mane ilgaamžiu nenugalimu kariu. Bet kas jis ar ji ,niekas ,net nedrįso spėlioti. Didžiausias karo beprasmiškumas buvo tame ,kad mes nežinojome ,prieš ką kovojame. Iš priešo lavonų tyrimų tapo aišku tai buvo magas naudojantis alcheminius ženklus ir mutagenus ,taip subtiliai ,kad priskirti juos vienai rasei ar magijos krypčiai buvo neįmanoma. Bandymai susekti jo laboratoriją buvo beveik sėkmingi. Miške slaptame požemyje radome apleistą patalpą kurioje metėsi daug knygų apie golemų kūrimą ir reikalingos įrangos. Mutagenus jis žinoma pasiėmė ir nepaliko jokių pėdsakų jį susekti. Aš žinoma kreipiausi į visus man pažįstamus magus sukurti man ką nors ,mutageną ,eliksyrą ,sintetinį drakono kraują. Jie žinoma daug diskutavo ir bandė ,bet nė velnio nepasiekė. Aš tuo metu laksčiau per pasaulius ieškodamas ko nors. Kokio nors šiaudo kuris mane išgelbės. Radau ,netgi seną rudąjį drakoną. Pamatęs šitą milžiną spygliuotu šarvu prisėdau pasišnekėti ir atidariau statinaitę romo. Tos legendos apie riterius sėkmingai žudančius drakonus man vis labiau priminė bobutės pasakas. Kokiu būdu žmogus gali nužudyti tokį milžinišką kietaodį padarą ? Rudasis drakonas mane tikrai užjautė ir netgi padovanojo knygą apie mutagenų gamybą. Jis mane perspėjo ,kad jo poveikis žmogui tikrai sunkiai nuspėjamas ir kad kūnas neišlaikęs pasikeitimų gali mirti. Jis taip pat prisiminė savo pusbrolį juodąjį drakoną ,kurį riterių ir lankininkų armija nužudė senais laikais žemėje ,tik ,kad nė vienas negavo kraujo. Drakonas tam atvejui buvo paruošęs uždelsto veikimo bombą kuri viską sunaikino. Taranciell studijavo drakono duotą knygą ir vis labiau raukėsi. Jos pilvukas vis labiau ryškėjo. Jau trečias mėnuo. Mutagenai galėjo mane pribaigti ,kokia ironija beieškant nemirtingumo nudvėsti. Tarp magų perskaičiusių šią knygą kilo rimta diskusija. Elfų magai manė ,kad išsiaiškinus mūsų vaiko savybės kurios kombinuoja tiek žmonių ,tiek elfų genus ,galima sukurti kažką panašaus man. Kiti raukėsi ir rėkė ,kad neturime technikos tokiam darbui. Užvedžiau į istoriją įeisiančią diskusiją ,bet viskas buvo teoretiška. Tai buvo beprotybės ,abejonių ir paieškos metas.
            15 dalis puikiai stumiames..Rasom kas skaitot komentarus nauji zmones turiu minty. Dekoju ir senesniems.

            Viskas ėjo velniop. Magams reikėjo vis daugiau medžiagų, ,knygų ,kristalų. Juos reikėjo pirkti pas drakonus gyvenančius kokioje kalno viršūnėje ar pelkėje. Jeigu drakonai negalėjo padėti magai siusdavo mane į kokius griuvėsius kur aš ir Colber sugaišdavome savaitę ieškodami kokio artefakto ir kapodami skeletonus. Teko apvogti šventyklą ir susikauti dėl žolių su kažkokiais orkais. Mane vis labiau erzindavo šita misija neįmanoma. Vieną dieną sėdėjau smuklėje stovykloje ,o ten du goblinai aptarinėjo didelę problemą pasirodo netoli tvirtovės atsirado vampyrų. Goblinai atvykdavo pas mus prekiauti ,kai kurie ,netgi persikraustė su šeimomis. Vampyrai buvo panašiausi į žmones aname pasaulyje. Tapti vampyru nenorėjau ,bet išskyrus teigiamas jų savybės galbūt tai taptu lengvesniu sprendimu. Su Valu susiruošėme į medžioklę. Colber vaidino jauką ,o kai blondinės aštriomis iltimis jį užpuolė paleidome į darbą automatus. Colber švaistėsi sidabriniu kardu. Mes jas nustebinome ir lengvai nugalėjome. Surinkome lavonus ir partempėme pas druidą ir gydytoją. Jie pritarė mano planui ir pradėjo darbą. Aš prisidėjau prie Valo namo atstatymo vienkiemyje. Valas nusprendė pastatyti miestelį. Stovyklose darėsi ankšta. Gnomai mielai sutiko kraustytis kitur ,o ir daug žmonių mėgo Valą ir norėjo daugiau erdvės. Namai augo ,kaip ant mielių pusmilžiniai statė gynybines sienas. Per porą savaičių atsidarė parduotuvės. Miško elfas pradėjo kanapių auginimą šiltnamiuose ,atsidarė smuklės. Po poros mėnesių gyvenimas miestelyje virėte virė. Druidas ir gydytojas per tą laiką iš vampyrų destiliavo miltelius. Ričardas aišku juos pabandė pirmas. Nuo tos mažos dozės jis galėjo laipioti sienomis ,lankstyti plieną ir atrodė turėjo visas kitas galias ,bet nepanašu ,kad tapo ilgaamžiu ir poveikis dingo po keleto valandų. Taip per mano pradėtą klaidingą bandymą atsirado naujas verslas prekyba vampyrų surogatu. Narkotikas veikė nuostabiai vieninteliai šalutiniai poveikiai didelė priklausomybė ir troškulys ,gerai ,kad ne kraujo, Jį buvo galima numalšinti ir vandeniu. Ričardas su driudu tapo šito verslo pradininkais ir greitai Valo miestelyje jau išaugo jų vilos . O man teliko lakstyti ,kaip prisuktam ir rinkti sumautas medžiagas. Vieną dieną nugriuvau vonioje be sąmonės. Manoji elfė rimtai susirūpino ir paguldė mane į lovą mėnesiu . Taigi Tarannciell jau šeštame mėnesyje ,o aš nebenorėjau lėkti velnias žino kur. Išsiunčiau rinkti to mėšlo žmonių karius . Ne aš vienas noriu būti šimtamečiu gražuoliu. Mes Taranciell daug šnekėjomės ir nusprendėme daugiau laiko praleisti kartu ,o ne vaikytis kažkokių formulių. Geriau mūsų laikas būna trumpas ,bet prasmingas ir gražus. Goblinai vis labiau traukėsi į mūsų pusę ,nes vampyrų skaičius atrodė nebenormalus jokiems laikams. Gyvieji taranai vis dažniau pramušdavo sienas ir vorai sekdavo paskui juos. Nykštukai ir tie seni kietakakčiai nuleido rankas ir pradėjo statyti savo miestą netoli nuo mūsų su Valu mylimo seno buto. Miestas buvęs ,tik vorų apsėsta vieta atrodė beveik kaip anksčiau. Nykštukai nepagailėjo laiko restauracijai ir greitai į senąjį žmonių miestą priplūdo daug laimingų žmonių. Vis dėl to nuo darbo išsisukti nepavyko kažkoks asilas paskelbė mane vampyrų medžiotojų gildijos vadu. Po velnių dabar kasdien teko lėkti už Salemo portalo medžioti kraujasiurbių ,kurių vis daugėjo. Dar gerai ,kad milteliai ,tikrai krovė man pinigo ir apie ateitį reikėjo pagalvoti. Kiti trys mėnesiai prabėgo akimirksniu. Manoji elfė gimdė ,dar niekada taip neteko klaikiai nervintis.. Viskas praėjo be komplikacijų. Mano berniukas atrodė nuostabiai. Žmogiška išvaizda auksinės mamos akys ir smailios elfiškos ausytės. Mama nusprendė pavadinti jį Annatar . Tai elfų kalbą reiškė dovanų valdovas. Grįžus namo manęs laukė dar viena staigmena. Pas mus prie durų stovėjo būrelis orkų sargybinių Jie saugojo vieną elfų damą žilstelėjusiais plaukais ir pilkšva suknele.. Ji apkabino šviežiai iškeptą mamą pakštelėjo vaikui į kaktą ir tarė.
            - Na dukrele ir vėl susitikom. Aš buvau orkų mieste kai prasidėjo visa ta velniava. Nieko neliko ,kaip traukti su armija. Pati žinai kuo tas baigėsi. Išgelbėjau šiuos karius ir patraukiau link portalo. Ten kaip ir sakė tavo mokytojas susikūrė nauja civilizacija. Greitai apsitvarkėt ir miestus jau turit.

            Taip tai buvo netikėta. Mano meilė niekada nešnekėjo apie gimines ir aš galvojau ,kad jie žuvo Pasirodė Taranciell mama puikiai išgyveno su orkų armija. Jos tėvas kol kas glaudėsi goblinų partizanų armijoje. Jie užėmė kažkokį salyną ir atsisakė trauktis dar tikėdami pergale. Senoji elfė jam pasiuntė žinutę ,kad čia keliautų. Taip iš mūsų menka šeimynėlė paaugo trimis nariais. Iš pradžių visi jautėsi nejaukiai ,bet visiems išlenkus kažkokios uošvienės atsivežtos orkų trauktinės visi pralinksmėjo. Manoji uošvienė planavo vestuves ,rūpinosi mano senėjimo problema ir prižiūrėjo vaiką. Tarannciell tėvukas pasirodė ramesnio būdo ir mes dažnai lošdavome girtuoklių šaškes svetainėje. Vestuvių ceremonija buvo nukelta ypatingą elfų šventyklą. Ten prie milžiniškos mėnulio deivės statulos mes susituokėme. Abu gavome žiedus su tviskančiu pusmėnuliu. Žiedai turėjo galios nukelti pas sutuoktinį ir persiusti jam informaciją. Taip prasidėjo ,ką aš vadinau bendru ūkiu. Viskas ėjosi neblogai ,tik magai nerado tinkamo mutageno ,netgi ištyrę Annatarą man buvo nusispjauti aš džiaugiausi laime pasiekiama dabar.
            . 16 dalis

            Taranciell sunkiai pratinosi prie motinos vaidmens. Ji visą laiką atrodė išsekusi ir irzli. Ją kankino nemiga ir ji dažnai sėdėdavo balokone ir žiūrėdavo į mėnulį. Per porą mūsų bendrų gyvenimo savaičių su naujais šeimos nariais pastebėjau ,kad Taranciell ir jos mama elgiasi gana keistai buvo aišku ,kad jos turi kažkokių neišspręstų problemų. Rizikavau paklausti tėvuko ,kas dedasi ,bet jis pasiūlė į tai nesikišti ir geriau nieko nežinoti. Įtampa verdanti tarp mano uošvienės ir žmonos man rimtai ėjo per nervus. Užsiregistravau į daugiau vampyrų medžioklių ,nes nebegalėjau daugiau kęsti jų perdėtai mielo mandagumo. Vampyrai plito neįtikėtinu greičiu aišku kaip dieną ,kad priešas prikišo nagus prie vampirizmo viruso. Vos, tik nuėjus kelis žingsnius nuo portalo mus jau puolė vampyrų gaujos. Sužeistų ir žuvusiųjų nepavykdavo išvengti. Bet visi žinojo kur eina ir ėjo dėl pinigų kuriuos Ričardas mokėjo už lavonus. Produkto paklausa vis didėjo ir jo kainos kilo. Goblinai buvo vieninteliai varžovai žmonėms šiame versle. Vienas iš goblinų partizanų atvykęs su savo svita tuoj pamatė tuščią nišą ir pradėjo rinką kurioje atsirado konkurencija. Goblinų salynas vis labiau žlugo ,ten pasiliko ,tik fanatiški kovotojai ir jų laukė klaiki mirtis nuo vorų ordų. Nežinau ,kaip drakonai tvarkysis su tokiu pasauliu. Jų aiškus planas perimti jau sugriuvusį pasaulį atrodė beprasmiškas. Netgi bendromis jėgomis jie negalėjo išvalyti pasaulio nuo vorų ir vampyrų ,kurių vis daugėjo. Žemėje mes gana gerai tvarkėmės su vorų mažinamu. Stengiames rasti žiemos urvus ir naikinti karalienės. Taip vorų populiacija apmažėjo. Ką planavo drakonai ir magai liko neaišku. Mėlynasis tylėjo jeigu išvis ką žinojo. Jis buvo jauniausias iš drakonų viso labo 300 metų stuktelėjo praeitą pavasarį. Vyresnieji jį čia paskyrė ,tik tam ,kad nesimaišytų ir netrukdytų jų genialų planų. Jis dažnai nesutardavo su kitu drakonų nuomone. Tai jį turbūt darė unikaliu ,nes drakonai visada ieškojo kompromisų su kitais drakonais. Šitą gana nuviliančią istoriją jis man papasakojo išgėręs tikai drakonišką kiekį alaus. Magai vis dar ieškojo tinkamo mutageno ir siuntė žmonės visomis vėjo kryptimis ,bet nieko naudingo jie nerado,. Šis nusivylimas ypatingai skaudus. Bet aš lyg ir susitaikiau su savo trumpu amžiumi ,problema ,kad jis buvo trumpas ir klaikus. Nei namie nei darbe nejaučiau jokio džiaugsmo. Vampyrų medžioklė tapo tokiu nuobodžiu darbu, kaip pardavėjo kokioje parduotuvėje. Vis lauki ,kada galėsi eiti namo. Parėjęs namo rasdavau Taranciell besiriejančia su uošviene. Tėvukas ir aš dūmydavome pypkes ir tiesiog tylėjome. Nežinojau ,kaip sutaikyti dvi elfes. Bjauriausia visi galintys žinoti pykčio priežastis tylėjo. Vienintelis mano džiaugsmo spindulys buvo Annataras , jis augo ,kaip ant mielių ir atrodė nuostabiai. Aš dažnai jį nusinešdavau pas Tomą ir Lankininkę ,kur jis galėjo būti su Eva. Ji priminė man milžinišką pienę nuo jos galvos į visas puses raitėsi geltonos garbanos. O ir buvo aprengta ji žaliai. Nežinau ,kodėl anksčiau nemėgau Tomo. Dabar jis buvo puikus sargybos vadas ir jaukiai įsikūrė mūsų stovykloje nr 1. Lankininkė zyzė ,kad reikia kraustytis į nykštukų miestą. Bet Tomas manė ,kad prie portalų įvyks įdomių dalykų, Tomas man visai nebe priminė to vaikinuko ,kuriam trūko kelių varžtų. Dabar jis buvo atsakingas tėvas ir geras sargybos šefas . Lankininkė prarado savo kovingumą ir sudėjo ginklus rūpindamasi mažąja piene Eva. Mane stebino ,kaip viskas greitai pasikeitė ir mes tapom kuo tapom. Jeigu viskas būtų pasisukę kitaip kitas aš stebėtųsi kitais dalykais. Tame ir bėda tobulų sprendimų nebūna. Tik man nuo saviškių darėsi bloga. Kam gi aš užvedžiau tą nemirtingumo paiešką ? Krūva magų džiovina smegenis ,kad išrastų kažką ,kas galbūt žmogui tiesiog nelemta. O jeigu ir įmanoma. Kaip žmogaus smegenys atlaikys bėgančius šimtmečius ? Taip mąstydamas ir stumdamas vežimėlį su Annaru grįžau namo. Uošvienė rūkė suktinę ir pranešė naujieną.
            -Pagaliau susekiau vietą kur galime rasti paskutinio mutageno. Sumaišius viską su turimomis medžiagomis ir vampyrų milteliais išeis kažkas neįtikėtino. Problema medžiaga labai bjaurioje vietoje vadinamoje Pamišusių dievų labirintu. Siusime ten visą sumautą armiją ir griausime labirintą. Einant sąžiningai žūtume vien dėl spąstų. Sveikinu ,dėl tavęs žmonija atvers naują istorijos lapą. O ir elfų magai turės kuo pasigirti ir ką tobulinti. Į labirintą išvykstame rytoj ryte. Mano kvaištelėjusi dukra nenori vykti kartu. Jai rimta pogimdyminė depresija. Pasikalbėk su ja. O dėl mūsų ginčų tai sena tema buvusi gerokai prieš tave.
            Išdėsčiusį šį monologą elfė perėmė vežimėlį ir dingo svetainėje. Aš taip ir likau stovėti lauke. Viskas buvo dar blogiau nei maniau. Apsisukęs ant kulno nulėkiau pas gydytoją. Jis ramiai skaičiavo pinigus ant odinės sofos ir švilpavo kažkokią seną melodiją. Ten jo viloje jam papasakojau apie žmonos depresiją. Kokie vaistai elfei galėjo padėti jis nežinojo. Be to jeigu pacientė žindo tai išvis jokių anti depresantų jai neduoti. Jis man įbruko sidabrinę dėžutę su milteliais kovai labirinte ,tikindamas ,kad tau aukščiausios klasės produktas kurio nenusipirksi. Grynakraujio vampyro milteliai. Teleportavausi namo lyg musę kandęs ,jeigu ko mūsų visuomenei truko tai psichologų. Sugraibiau šaldytuve alaus butelį ir užlipau į viršų. Taranciell jau miegojo ? Tiksliau apsimetė ,kad miega. Aš nenorėjau trukdyti jai vaidinti ir nulipau žemyn. Ten tėvukas stumdė molines figūras ant žemėlapių. Tai buvo labirinto žemėlapiai. Pažvelgus į juos dar labiau sugedo nuotaika. Labirintas priminė tris vienas į kitą suvertus žiedus su begalybe klaidžių kelių. Tikėjausi griovimo planas veiks ,nes niekaip nerasime kelio šitam spąstų pilname monstre. Tėvukas paaiškino ,kad ten yra golemų daugiausia pagamintų iš šarvų. Kas šitą idiotišką labirintą pastatė niekada nebuvo išaiškinta. Mes su tėvuku šnekėjomės ir taip atėjo rytas Uošvienė jau apsišarvavusi ir ginkluota mago skeptru nuvedė mus į treniruočių aikštelę už stovyklos sienų kur surikiuoti stovėjo kariai. Daugiausia žmonės ,bet ir tamsieji elfai siejantys kažkokią savo legendą su šituo labirintu. Aš nesusilaikiau ir patraukiau miltelių mane kankino bjauri nuojauta. Tas labirintas primenantis begalybės simbolį mane gąsdino. Jau tada supratau ,kad radome kažką daugiau nei mutageną. Abejonėms neliko laiko. Armija žygiavo per portalą. Kitoje pusėje mus pasitiko drakonai ,taip pat ir mėlynasis. Jie irgi susidomėjo labirintu ir nusprendė mus transportuoti iki labirinto. Tai ką iš pradžių palaikiau namais ,buvo specialios dėžes mums nešti. Keikdamas viską įlipau į vieną iš jų. Drakonų susidomėjimas ,tik patvirtino ,kad kažkas tam labirinte visai negerai. Aš truktelėjau miltelių ir mes pakilome į orą. Mes skridome į nežinomą lemtį.

            Comment

            • Light
              Rimtas forumo narys

              • 2007 03 31
              • 161

              #7
              10 dalis

              Saulė nusileido skubiai vilkomės šarvus ir išlėkėme į lauką. Kariai jau buvo pasiruošę. Tomas vedė jų eiles. Taranciell aktyvavo apsauginį kupolą mums abiems. Iš pradžių viskas vyko ramiai išgirsdavome šūksnius liepsnos apšviesdavo sutemas. Kapojimo garsai kardui atsitrenkus į voro šarvą. Bet vorų vis daugėjo. Kariai turėjo pasitraukti į gynybinę poziciją. Mes judėjome lyg tankas nesudaužomame kupole. Vorai trenkdavosi į mus ir nugriūdavo nutrauktomis kojomis. Žavioji elfė stūmė mus per šią mėsmalę. Kariai nepanikavo ir centimetras po centimetro stūmė vorus atgal apeidami jų lavonus. Ji sustojo ir išjungė tobulą apsaugą.
              Tada dingo sumirguliavus spalvoms. Ji turėjo sėlinti prie mago. Aš turėjau atkreipti dėmesį ką ir dariau liepsnos srove liedamas vorų ordas. Valas rėkdamas kapojo kojas dvirankiu kardu. Kardas vis sužaibuodavo ir nutrenkdavo jau sužeistą vorą. Vorai paniškai traukėsi jie nemėgo ugnies kurios tikrai pakako surinkus du šimtus liepsnosvaidžių. Aš pasinaudojau proga ir prasmukau pro jų eiles. Bėgau vietomis, kur augo aukštesnė žolė. Greitai pamačiau menhyrus . Ten stovėjo magas. Negalėjau spręsti apie išvaizdą jį nuo galvos iki kojų dengė juodas audinys. Bet jo akys man nepatiko gyvatiški rėžiai tviskantys gelsva šviesa. Aš puoliau pirma paleidau į darbą liepsnosvaidį. Jo srovę blokavo ledo kristalas kuris užšaldė puikų ginklą. Išsitraukiau du kirvukus turėjau laiko pasipraktikuoti, bet labai tvirtai su jais nesijaučiau. Kirtau, bet, jis vėlgi blokavo, tik šį kartą medine lazda švinu aptrauktais galais. Pirmas smūgis į pilvą minėtu galu buvo klaikus. Kirtau ir vėl kirtau, neturėjau teisės pasiduoti. Jis suko savo lazdą ir vis man užvoždavo. Atšokau ir numečiau granatą. Ji sustingo ore. Jis vis smūgiavo ta prakeikta lazda. Suklupau jutau lūžusius šonkaulius. Liepsna apšvietė beviltišką situaciją. Valas panaudojo savo ginklą laiku. Magas degė, bet neišleido nė garso. Kamuolinis žaibas trenkėsi į Valą. Burtas nusviedė jį kelis metrus atgal, bet jis ir vėl stojosi šarvai tikrai pasiteisino. Šarvai prie bato turėjo vietą peiliui . Ištraukiau jį ir susmeigiau tam lazdos virtuozui į pilvą. Jis nenorėjo mirti Valas kapojo jį kardu ir taip pat paragavo lazdos. Elfė atsirado lyg iš niekur ir susmeigė savo lenktus durklus jam į nugarą. Jis dar trūkčiojo, bet galu gale mirė. Durklai buvo užkeikti specialiai magams. Valas padėjo man atsistoti šonkauliai maudė, galvoje daužėsi plaktukai.
              Taranciell sutrypė raudoną kristalą įsmeigtą į menchyrą . Ji pakeitė savais trimis skirtingais kristalais. Blyksniai realybė trumpam išsikreipė. Prieš mus jau stovėjo nakties elfų būrys. Mano spėjimu koks šimtas elfų sidabriniais šarvais. Grįžome į stovyklą mūšis su vorais taip pat pasibaigė. Žuvusių neišvengta, bet visi šventė pergalę. Elfai įsikūrė stovyklos rytuose kiek toliau nuo kitų. Jie naudojo kalbos kristalus ir šnekėjosi elfiškai su Taranciell . Iš jos išraiškos naujienos buvo blogos. Ji vėliau perpasakojo elfų armijos bėdas. Į kelionę link portalo patraukė daugiau nei trys šimtai karių. Dar neatvykus juos užpuolė žiukiažmogiai. Jie atrodė kitaip buvo šarvuoti. Priešas pakeitė juos ir pajungė savo tikslams. Kiti gyvūnai virto pasiutusiais siaubūnais. Atvykus teko prakirsti kelią per vorų legionus. Čia atvyko, tik šimtas išgyvenusiųjų. Ji verkė pirmą sykį teko tai matyti. Jos ašaros priminė gyvsidabrį. Dar niekada neteko matyti kažko tokio liūdno ir gražaus. Bet tai dar ne viskas. Kitos rasės nebepajėgė priešintis. Nykštukai užsidarė požemiuose. Gnomai dingo, tik jiems žinomu keliu vaivorykšte. Goblinai kovojo savo tvirtovėje ir tik ją apsupusi lava gelbėjo nuo sutriuškinimo. Tamsieji elfai paliko savo gyvenamas vietas ir nužudė keletą priešo magų. Niekas nuo tų pergalių jų nebematė. Pusmilžiniai bėgo į kalnus palikę barikadas kurias išlaikė ilgiausiai. Jungtinė orkų armija sustojo kažkokiu miestu ir kovėsi prieš ten susibūrusius magus ir karius. Priešų vorai atliko kruviną darbą už juos. Jie kovojo sveiki ir stiprūs. O pasaulio gyventojai, vis silpo ir palikinėdavo frontą. Aš norėjau jiems padėti, tik menka mūsų grupelė negalėjo kovoti, per du pasaulius ir suspėti visur. Liko dar du portalai kuriuos reikėjo atkirsti nuo priešo. Netgi dabar nežinojome, kas mūsų priešas. Mago lavonas buvo apdegęs ir supjaustytas. Teliko veikti pagal planą be nukrypimų ir gailesčio kitiems. Karas nepagailės ne vieno. Telieka laimėti.... Man mąstant pro portalą įvirto dar viena banga elfų. Tik šie buvo kitokie. Juodi šarvai pelenų pilkumo oda, keisti ašmenys, tvirtinami prie kastetų. Šaunieji tamsieji elfai po pergalės dingę be žinios. Po šiokios sumaišties ir kristalų pagalbos jų vadas papasakojo savo istoriją. Karas vis labiau smaugė pasaulį nebebuvo kur bėgti. Didžiausi mūšiai vyko kalnuose, kur pusmilžiniai didvyriškai gynė savo protėvių aplinką. Nykštukų požemiai apsupti, tik laiko klausimas, kada nykštukai pasiduos. Miškai degė, miško elfų likimas buvo nuspręstas. Apie kitus niekas nieko nežinojo. Žinojau atkirtę menchyrus turėsime vykti gelbėti nykštukų. Jie pagal tamsiųjų elfų vadą patyrė mažiausiai nuostolių. Jie dar galėjo tapti tūzu pakreipsiančiu karą į kitą pusę. Pamažu visi nurimo. Stovykla išsiplėtė. Elfai ir žmonės šnekėjosi. Ledas pajudėjo, netgi po karo, teks bendrauti ir paremti vienas kitą. Aš nuėjau miegoti galva tiesiog ūžė nuo įvykių ir viską maudė. Ji atsigulė šalia. Liečiau jos odą. To švelnumo man niekada nebus gana. Ji šiek tiek drebėjo, bet užmigo mano glėbyje. Tokiomis akimirkomis man nieko netrūko ir niekas negąsdino.

              11 dalis

              Prieš puolant, kitą menhyrą, reikėjo sutvirtinti jau laimėtą poziciją. Žmonės kirto medžius ir karpė vielą, elfai dėliojo kristalus ir braižė magiškus ženklus. Taip po truputi susikūrė stovykla. Mes žinoma galėjome pulti gelbėti kovojančių kitame pasaulyje ar veržtis prie kito menchyro. Bet tai atrodė per rizikinga. Paversti salą tvirtove tai tapo pagrindiniu tikslu. Sargybos skirstymas, pastatų statymas, išgyvenusių paieškos. Taranciell tikėjo, kad sukurti naują visuomenę daug svarbiau negu veržtis į mūšius ir pražudyti išgyvenusius. Kartais atrodė, kad iki tos utopinės visuomenės, tikrai nedaug. Jau turėjome elfų ir žmonių porų. „Smuklėje Po elfų kardu“ gurkšnojo žmonės ir elfai. Bet aišku kildavo ir konfliktų kuriuos teko spręsti bendru balsavimu. Laikas nestovėjo vietoje Lankininkė buvo jau aštuntame mėnesyje ir elfų druidas tikino, kad tai mergaitė. Gydytojas daugiausiai laiko praleisdavo su minėtu druidu bandydamas suprasti kitokią mediciną ir kitokio pasaulio filosofiją.

              Aišku mus užpuldinėdavo. Vorai kurie jau menkai priminė tuos kurie užpuldinėdavo mus vienkiemyje . Šitie buvo juodi apaugę daug stipresniu šarvu, jie išleisdavo siūlą ir bandydavo ropštis siena, kol jų nesusmaigstydavome strėlėmis ir ietimis. Žiurkiažmogiai taip pat šarvuoti ir daug didesni nei anksčiau vis kasdavo tunelius į mūsų taikią oazę. Speciali sargybinių grupė ieškodavo jų urvų ir išdegindavo viską liepsnosvaidžiais. Įdarbinome kelis žmones tuos urvus ar tunelius radus užpilti betonu. Tiesa teko įvesti pinigus, kadangi elfų monetos, nors ir gražios, bet atrodė nepatogios gaminti, be metalo išteklių saloje įvedėme talonus. Juos spausdinome paprastu spausdintuvu rastu saloje. Ant jų buvo nupiešti įvairūs abiejų pasaulių motyvai. Taip gana greitai atsidarė parduotuvės, kavinės, smuklės ir netgi lošimo namai. Didžiavausi tuo, ką bendromis jėgomis sukūrėme. Iš pradžių Taranciell nemėgo tamsiųjų elfų, nes jos pasaulyje, jie buvo žinomi, kaip žudikų gildija, bet kokioms užduotims. Bet jie lengvai prisitaikė prie naujų sąlygų ir pareigingai gynė sienas, kaip visi kiti. Žmonės ir elfai mokėsi vieni iš kitų. Žmonės pratinosi, prie lengvos magijos, o elfai bandė suprasti technikos pagrindus. Gerai, kad turėjome įvairių profesijų atstovų. Dauguma elfų visai nebuvo kareiviai, tik aplinkybės privertė traukti ginklus. Išskyrus tamsiuosius, kurie nuo vaikystės mokėsi karo meno ir vėliau dirbdavo samdiniais, žudikais ir vagimis. Na gal išskyrus jų magus, bet ir tie daugiausia naudojo kovinę magiją. Aš jau planavau ką reiks skirti mokytojais kai turėsime pakankamai vaikų. Visi lengvai primiršdavo pavojus už tvirtų sienų ir magiškų barjerų. Bet jie primindavo apie save. Stovyklą buvo užpuolę tie žalsvi padarai kurie sužeidė Valą. Vienas iš tamsiųjų elfų magų pavertė juos pelenais vienu savo lazdos mostu. Jis man paaiškino, kad tai golemai, kuriuos beveik iš, bet kokių medžiagų gali sukurti stiprus magas. Kartais mano gražioji elfė, dar primindavo, kad vis, tiek teks atskirti pasaulius Bet man atrodė nebūtina mūsų stovykla buvo puikus pavyzdys, kaip gerai abu pasauliai galėjo sugyventi. Išnaikinus priešą mes galėjome plėstis ir vėl apgyvendinti ištuštėjusius miestus. Kartais pro portalą išgriūdavo sužeisti kariai. Daugiausia elfai, bet taip keli gnomai ir būrelis pusmilžinių. Gnomai turėjo labai naudingą savybę. Jie galėdavo užkeikti, bet ką sėkme arba nesėkme. Taip pat iš, tik jiems žinomų vietų pasiimti auksą. Kiekviename pavojingame darbe ar sargybos žvalgyboje kariai ar darbininkai turėjo labai padidintą sėkmes koeficientą. Taip sumažinome riziką ir atsirado auksų dirbinių prie talonų nauja valiuta tapo stovyklų monetos su gnomų atvaizdais ant jų. Žinome treniravomės artėjančiam mūšiu. Aš kantriai fechtavau su elfų kariais skaudžiai prisimindamas praeitą nesėkmę prieš magą su lazda. Tamsieji elfai mane išmokė naudoti jų ašmenys ant kastetų. Su pusmilžiniais mosavau kirvukais. Taranciell rodė man įvairius smūgius lazda ir kaip jų išvengti. Turint, tiek darbų greitai atėjo lauktoji diena. Lankininkė pagimdė. Druidas ir gydytojas bendromis jėgomis padėjo gimdyvei abiejų pasaulių medicina. Druidas buvo teisus tai buvo mergaitė. Motina nusprendė pavadinti ja Eva . Tai, tiko pagalvojus, kad ji bus viena iš naujos kartos apgyvendinančios pasaulius iš naujo. Nuo to laiko, kontaktas su Tomu galutinai nutrūko. Jis teturėjo laiko rūpintis mažyle. Valas irgi atitolo jis gyveno su mergina žalsvais plaukais į kurią žiūrėjau prieš prasidedant mūšiu. Jos vardas buvo Abigailė . Žinojau, kad taip bus ir dar prieš pasaulio pabaigą. Bet ši prognozė neišsipildė daugiau nei penkerius metus. Mūsų gėrimo maratonas, tikrai buvo legendinis ir man jo tikrai trūko. Su Taranciell pasistatėme visai žavų namuką netoli nuo jūros. Jaučiausi laimingas, bet žinojau, kad šita laimė laikina. Kažkada vis tieks reiks pulti kitą menchyrą. Vis rasdavome priežastį to nedaryti. Siusdavome vis naujas paieškų grupes į abu pasaulius. Tai vis rasdavome ką sutvirtinti gynyboje. Aš kartais pabusdavau nuo košmarų, kur vėl girdėdavau giltinę arba krisdavau mūšyje nuo mago rankos. Bet vieną dieną po dar vieno golemų ir žiurkiažmogių užpuolimo nebegalėjome apgaudinėti savęs.
              Surinkome dalį stovyklos gyventojų, kurie labiausiai, tiko kovoti. Kitus palikome už sienų ginti tai kas svarbiausia ateitį jei mes susimautume. Tamsieji ir Nakties elfai žingsniavo greta. Gnomai sėlino užnugaryje ginkluoti mažais, kardais ir savo prakeikimais. Kitas menchyras buvo Anglijoje taip kelionė vedė į garsųjį Stonehenge kompleksą. Jeigu perimsime jį, kiti portalai taps smulkmenomis ir jų užėmimas antraeiliu dalyku. Stonehenge buvo vienas didžiausių portalų elfų pasitraukimo laikais. Kitoje pusėje buvo pastatytas pirmasis miestas ir pradėta kolonizacija. Deja ar miestas dar buvo apsuptyje nebuvo žinoma. Ten Taranciell paskutinį kartą savo mokytoją, kuris dalyvavo pasitraukime per Stonehenge portalą prieš tūkstantmečius. Ji manė, kad senasis magas tikrai rado būdą, kaip apginti miestą, bet negalėjo atkeliauti, pas juos, nes jo kitoje pusėje lauke priešo armija. Mes žingsniavome per purvą ir įkyrų lietų tikėdamiesi geriausio. Golemai vis bandydavo pastoti mums kelią, bet juos nušluodavo liepsnosvaidžiai ir elfų burtai. Žiurkiažmogiai painiojosi kiekviename žingsnyje ir kapojausi sau taką per tuos cypiančius suskius. Žmonės turėjo sudeginti kažką, kad priminė zombį sudurstytą iš įvairių lavonų. Milžiniški driežai išnirdavo, lyg iš niekur ir puldavo mus. Mūsų armija atsilaikė burtai ir plienas vertė mus nenugalimais. Gnomų prakeikimai darydavo priešus nevikrius jų atakos tapdavo ypatingai nesėkmingos . Galu gale mes išžudėme viską kas pastojo kelią ir sustojome vietoje kur turėjo prasidėti tikrasis mūšis. Laukas prieš įstabų statinį tamsėjo nuo juodų šarvų ir apsiaustų į mus žvelgė šimtai gyvatiškų akių. Priešo kariai ir magai laukė mūsų . Šį kartą nepadės joks netikėtumas. Dvi armijos susirinko sunaikinti viena kitą. Taranciell keikdamasi pergrupavo karius ir prašneko.
              - Draugai šį kartą neužteks prisėlinti prie vieno mago. Pulsime atvirai ir bjauriai. Visi kas naudoja magiją pridengia nenaudojančius ir atvirkščiai. Išžudykite, sukapokite išdeginkite viską, kas dėvi juodą apsiaustą. Prisikasę prie raudono kristalo menchyre tučtuojau jį ištraukite, sunaikinkite ir pakeiskit mūsiškiu mėlynu. Viltis maža, bet gal kas nors atlėks padėti iš kitos pusės. Mes esame stipriausi iš abiejų pasaulių išgyvenę visko pabaigos siaubą. Mes išgyvensime ir šitą mūšį. Eime draugai viltis ir teisingumas eina su mums.
              Mes išėjome į viską lemiantį mūšį, tikėdami geresne ateitimi. Mes tikėjome pergale.
              12
              Kova mūšyje, visai ne tokia, kaip vienas prieš vieną. Kova vienas prieš vieną panaši į beisbolą turi sėkmingai atmušti vieną kartą ir galbūt to pakaks. Kova mūšyje labiau panaši į slydimą sraunia upe, plaustu atmušinėjant, iš visų pusių lekiančias granatas. Mano kareivių srovė mane nešė šį kartą, nepridengtas jokiu kupolu slydau su ja. Vos užteko vietos judėti pasitaikius progai smeigti ir kirsti į šoną viliantis, kad taviškiai gerai tave dengia. Priešas norėjo mus sugrūsti į vieną vietą ir ten smeigti atgal iečių jūra į mirtį. Taranciell tai matė ir skleidė liepsnos-vainikus plačia vėduokle, jie degino priešo gynybinį ežį, nors tai nelabai padėjo. Jie nejautė skausmo ir nesitraukė ne žingsnio. Čia mums pagelbėjo vilkai. Jie šokdavo ant jų, griaudavo ant žemės, perkąsdavo gerkles ir ginklus, nudraskydavo šarvus ir mėsą. Lankininkai pasilikę rezerve siusdavo taiklius mirtinus spiečius kurie ardydavo priešo linijas. Strėlės buvo išmirkytos paralyžiuojančiose nuoduose. Jie krisdavo ir vilkai juos pribaigdavo, jeigu jiems pasisekdavo išgyventi pirmą šūvį. Pusmilžiniai praleisti į priekį verždavosi, kaip taranai mosuodami sunkiais kirviais praretindavo karių gretose tarpus, kuriuos išnaudodavo gnomai smeigdami į kojas to nelaukiantiems priešo kariams. Tamsieji elfai buvo savo elemente atrodė jų pilna visur. Jie kažkaip atsidurdavo pačioje priešo tirštumoje, palikdavo ten granatą ir grįždavo, net neįdrėksti. Jų ašmenys skynėsi sau kelią nepalikdami nieko gyvo. Priešas atsitraukė, žmonės iššoko į priekį ir laistė atsitraukiančius liepsnosvaidžiais. Mušis atrodė beveik laimėtas. Mes dar nepažinojome visų priešo padarų. Jie puolė mus iš oro. Kažkas kas priminė stambius šikšnosparnius su ragais. Tai mus nustebino sunkai mosavome ginklais į viršų. Magai pliekė kamuoliniais žaibais į visas puses. Tų suskių įkąsti kariai iškart nualpdavo. Aš sukausi ratu ir kirtau jiems į plačius plėvėtus sparnus. Vienas įkandimas buvo per daug rizikingas. Priešas persigrupavo ir paleido į priekį uolinį golemą. Trisdešimties metru monolitas trypė mūsų armiją. Liepsnosvaidžiai buvo beverčiai. Vienas magas laiku paleido užšaldymo burtą ir milžinas pavirto ledo luitu. Mes veržėmės į priekį ir negalėjome jiems leisti prikelti daugiau golemų. Kariai iširo iš bendros gretos ir pasklido žiedu supti gyvatiškus išsigimėlius, kurie ir buvo kalti dėl visko. Kapojome kerštingai ir pilni įsiūčio Nejautėme žaizdų ir nuovargio tiesiog prispausdavo juos bendromis jėgomis prie žemės ir prismeigdavo ten ilgosiomis ietimis. Žmonės puikiai naudojo smulkią magiją telekinezės ženklus ir veidrodinius užkeikimus apsukančius priešų atakas atgal. Elfai taikliai šaudė iš automatų ir pistoletų. Bendra jėga mes juos stūmėme vis gilyn į komplekso vidurį prie ilgaamžių akmenų vis arčiau kristalo. Jie nepasidavė stūmė mus atgal jau persmeigti kardų ir suvarpyti kulkų. Kvietė stambius driežus ir samanų golemus. Svaidėsi žaibais ir rūgštimi. Bet niekas nepadėjo, mes ilgai kalėme ir tobulinome šarvus. Jie buvo atsparūs viskam, nors žinoma nemirtingu nedarė. Priešo balista paslėpta už kalvelės sukėlė didžiausią sumaištį: milžiniškos balistinės strėlės perskrodė kiaurai magus ir lankininkus. Taranciell laiku pastebėjo klastą ir perpjovė snaiperiui gerklę. Tada ji atsuko balistą prieš jos savininkus. Strėlės skrodė kareivius ir vertė juos ieškoti priedangos už šventųjų akmenų. Ten jų jau laukė tamsieji elfai pabaigdami viską vienu dūriu. Magai laikėsi ilgiausiai jų iškviesta gigantiška trigalvė gyvatė išvaikė mūsų karius, kulkos ir strėlės nuo jos atšokdavo. Valas ir Colber kapojo gyvatės uodegą, kol kiti pusmilžiniai atkreipė jos galvų dėmesį mėtydami į ją harpūnus. Bendromis jėgomis sukapojome šitą baidyklę į gabalėlius. Magai apsigaubė bendru kupolu, bet prieš mūsiškių burtininkų iš visų pusių siunčiamus kerus negalėjo atsilaikyti. Iš jų liko, tik pelenų sauja. Nespėjus ištraukti, kristalo iš po žemių ėmė kilti zombiai ir žiurkiažmogiai. Liepsnos ir plienas valė šituos nelaimingus padarus iš mūsų kelio. Galu gale mano gražioji elfė išlupo raudoną kristalą ir pakeitė jį melsvuoju. Per portalą plūdo įvairių rasių atstovai ir pribaigė priešo likučius. Apsiginklavę jie buvo virtuviniais peiliais, žarstekliais. Vienas pusmilžinis mosavo kažkuo, kas įtartinai priminė parko suoliuką. Miestiečiai ramaus ir seno miesto atlėkė į pagalbą tiems, kuriems jos tikrai reikėjo. Iš kažkur lįsdavo vis nauji žiurkiažmogiai ir zombiai atrodė jiems nebus galo. Bet viskas kažkada baigiasi. Taip pasibaigė ir šis mūšis. Taranciell įsakė surinkti kareivių ir magų lavonų tyrimams. Tie tyrimai sukėlė mums dar daugiau klausimų nei atsakė. Pirma reikėjo kurti antrą stovyklą. Viela, apkasai, barjerai jau rutina tapę darbai. Po to klausėmės miestiečių istorijos. Juos apsaugojo puikūs miesto sargybiniai, tik laikui bėgant žuvo visi iki vieno ir gintis teko patiems. Prastai apsiginklavusi miestiečių bendrija gerai laikėsi su senuoju Taranciell mokytoju priešaky. Jis vėliau išskrido su drakonu, kuris norėjo aptarti tolimesnius karo planus. Nuo to laiko apie magą ir drakoną neteko girdėti jokių žinių. Džiugi naujiena buvo ta, kad nykštukai išskerdė įsibrovėlius klaidžiose požemiuose ir patraukė toliau padėti pusbroliams goblinams kautis dėl jų tvirtovės. Deja orkus galutinai sutriuškino ir išsklaidė. Milžinai ir pusmilžiniai kantriai pasiliko kalnuose ir priešas nustojo juos pulti suvokęs, kad beviltiška juos iš ten išrūkyti. Aišku, kad mums teks susijungti su goblinų ir nykštukų aljansu. Patraukti orkų keliais ir suduoti išsigimėliams dar vieną skaudų smūgį. Dabar apie tyrimus. Priešai sandara priminė zombius skirtingos dalys iš skirtingų rasių sumaltos į vieną. Jų smegenyse druidas rado liauką gaminančią amfetaminą. Jų smegenys priminė šunų ir matyt tai juos vertė klusniais. Visi sutarė, kad kažkas turėjo sukurti šituos padarus. Bet kas? Niekas neturėjo iš šio karo naudos. Visi nukentėjo ir patyrė nuostolių. Taip atsirado dvi skirtingos nuomonės apie priešą tarp mūsų ir klaikią jėgą iš svetimų sferų kuriančią šituos košmarus. Sekantis portalas karo plane Salemas Jungtinės Valstijos mažas menchyras vedė tiesiai į goblinų miestą, kur mes paremsime kalvių ir juvelyrų rases. Bet iki tol grįžome namo į pirmą stovyklą. Dauguma miestiečių pasiliko Stonehenge, tamsieji elfai taip pat. O aš po velniškai ilgos dienos nugriuvau į savo lovą. Taranciell labai ilgai užtruko vonioje todėl surikau.
              - Brangioji viskas gerai?
              Išgirdau neaiškius keiksmus.
              - Ne velnio negerai. Visa diena bloga, kas keisčiausia, nors bloga, tuo pat metu noriu valgyti, kaip manieji vilkai. Būčiau žmogiškos kilmės, tapčiau nėščia, bet mūsų padermė turi mažesnius šansus pastoti. Nė velnio nesuprantu, eisiu pas druidą ir tavo gydytoją. Jie vis tiek morge prie butelio savaitę sėdi. Atseit tyrinėja priešą. Vis dėl to rado įdomių magiškų simbolių ant jų...

              Ji nuėjo pas gerais draugais tapusius gydytojus. Taip ji buvo nėščia, manęs tai negąsdino. Tiksliau džiugino. Tikėjau jei Tomas sugeba rūpintis mažyle sugebėsiu ir aš. Ruošimasis tapo viskuo pagrindu, nesvarbu, kam ruošiesi karui ar vaikams. Atėjo metas pastatyti vaikams darželį, turėjome daugiau vaikučius ganančių maišytų porų. Viskas po truputi judėjo į gerą pusę. Aš tikėjau, kad galime užbaigti karą ir turėti geresnę visuomenę nei prieš tai. Viltis tapo antruoju pagrindu. Tada, dar nežinojome priešo vardo, bet buvo pasirengę jį sutrinti. Su laiku atsirado niuansų, dėl, kurių viskas tapo per daug sudėtinga.
              13 dalis

              Savaitės po mūšio greitai bėgo. Nesvarbu į kurią stovyklą užsuksi - visur upėmis liejosi alus. Keli miško elfai pradėjo auginti kanapes šiltnamiuose, taip atsirado naujos parduotuvės užsiimančios vien tik žaliosios magijos prekyba. Tai buvo ne vienintelė naujovė. Taranciell ruošėsi mėnesiams namie be karinės veiklos. Ji gamino teleportacijos amuletus. Su jais bet kurios gyvenvietės gyventojas galėjo persikelti kur tik nori. Valas mielai naudojosi nauja priemone ir dažnai dingdavo į mišką šaudyti šernų. Teritoriją aplink stovyklas nuostabiai apvalėme ir gyventojai galėjo judėti lauke nebijodami voro užpuolimo. Aš daugiausiai laiko praleisdavau vaikų darželio statybose. Nors pastatas išėjo gana neblogas, bet viduje vis reikėjo kažką pertvarkyti: rasti žaislų ir kito inventoriaus. Veltui bandžiau šitam darbui pakinkyti Valą, nes jis vis dingdavo šernų pėdsakais arba žvejoti lydekų. Abigailė niekada nežinojo kokiame miške jis trankosi ir man tai sukėlė įtarimą šitų santykių rimtumu. Nežinau po kiek dienų prigavau Valą smuklėje, ten jis išpasakojo tiesą.
              - Kokie dar šernai? Ar tu išprotėjai? Aš su vienu gnomu visą dieną kortomis lošiu ir rūkau suktines. Aš nesu net vištai galvos nukirtęs, nesugebėčiau net susekti to šerno. Velnias žino, ar dar yra tų šernų? Bėda tame, kad nebegaliu pakęsti Abigailės. Ji šauni mergina, bet tiesiog ne man. Žinai kai tu susidėjai su elfe, pavydas ar kas mane stumtelėjo irgi ieškoti mergos. Galvojau nebeturėsi laiko gurkšnoti. Taip ir bus greitai, nes gi tėvas būsi.
              Tame slypėjo kažkokia kandi ironija. Aš suku galvą, kodėl Valas taip nutolo. Jis pavydi mano merginai, o mergina kaip Abigailė moka už mūsų paranojas. Vėliau su juo ir minėtu gnomu sėdėjom miške ir laukėm šernų kaitindami bongą. Gnomas, kaip ir visi jo rasės atstovai, buvo mažas smailiaausis vyrukas raudonais plaukais. Jis turėjo aukso ir mus tiesiog juo apipildavo. Iš aukso žaisdavome lyg iš centų. Gnomas pasakodavo istorijas apie lobius, drakonus, gnomų šventes ir vis įpildavo savadarbio alaus iš statinaitės. Matėsi, kad jis savo perdėtu linksmumu slepia gilų liūdesį. Jis kaip ir kiti prarado savo tėvynę. Mes jo nekamantinėjome. Vis daugiau sužinodavome apie drakonus, vieną iš seniausių rasių. Jie vis labiau pasitraukė į šešėlį ir tik karui prasidėjus atvyko išgelbėti labai seną magą. Drakonai paskelbė, kad gelbės tik vyresniuosius: tai yra tuos, kurie jau nugyveno du tūkstančius metų. Man nepatiko drakonų politika, jie visai nesirūpino ateitimi ir dabartimi. Jie norėjo surinkti senus dinozaurus, tiksliau drakonus, mažas kalambūras. Drakonai išvis retai ką nors viešai paskelbdavo. Kaip ir gnomai jie saugojo lobius atokiausiuose urvuose ir miškuose. Drakonai gyvendavo poromis arba po vieną. Jie lyg nesudarė aiškios visuomenės modelio, bet sutardavo visais klausimais. Ši rasė buvo labai pavojinga, jie kišosi į karą, tik tiek kiek to reikalavo vyresniųjų gelbėjimas. Gnomas papasakojo, kaip jie pasiėmė jų miestelio magą, o kitus gnomus paliko apsuptyje. Toje apsuptyje žuvo daug gnomo brolių ir seserų. Jie buvo nusilpę ir negalėjo naudotis vaivorykšte, kuri vedė į vietas su lobiais. Silom buvo vienintelis, kuris išgyveno. Netgi naudojantis vaivorykšte kelionė buvo ilga. Prasiveržti iki portalo – dar sunkiau. Bet jis sugebėjo ir dabar smagiai kvatojo, tas puikiai atrodantis gnomas. Juokingiausia, kad mums berūkant atslinko pora mažų šernų. Juos pagavome ir parsinešėm namo. Vaikai galės žaisti su šerniukais. Reiktų sukurti kokį zoologijos sodą? Taip visada reikėjo kažką padaryti. Bet Valas ir čia nusiplovė prisiekinėdamas, kad eina pas savo merginą galu gale užbaigti šernų maskaradą. Aš taip pat nulingavau namo. Manoji elfė samčio didumo šaukštu kabliavo šokoladinius ledus ir žiūrėjo televizorių. Taip mes sutvarkėme vėjo jėgainę. Taranciell greitai pripažino žmonių technologijos naudą ir pilnai ja naudojosi. Kalba vėl pasisuko apie drakonus. Jie atrodo planavo valdyti su magais tai kas liks po karo. Man jie vis labiau nepatiko. Jie naudojosi pasaulio nelaime atsikratyti jų nuomone vaikiškų rasių ir ne velnio niekam nepadėjo. Jei drakonai būtų pagelbėję gnomams, šiandien gyvenvietėje turėtume daugiau, tokių linksmų velnių kaip Silom. Mes vis perstumdavome kelionę į goblinų tvirtovę sakydami, kad jie su nykštukais puikiai susitvarkys. Iš tikrųjų visi jautėsi nuostabiai ir nenorėjo taikos keisti į kruviną mūšį. Po praeito karto teko krauti laidojimo laužus ir niekas nenorėjo to kartoti. Aš išvis nenorėjau kelti kojos į mūšio lauką. Norėjau pamatyti savo vaiką. Žinojau, kad tapsiu kaip Tomas ir greičiausiai nebekelsiu kojos iš namų. Daug kas dėl to burnojo. Tomas buvo puikus vadas, tiek sargyboje, tiek mūšyje. Bet dabar jį matydavai tik savam kieme žaidžiantį su dukrele. Supratau, kaip sunku apsispręsti: artimiausi mūšiai galėjo nulemti pasaulių ateitį. Bet palikti vaikų, nors ir su gera apsauga,nesinorėjo. Taranciell viskas buvo dar sunkiau. Ji juk planavo viską, bet dabar galėjo prisidėti tik prie teorinės dalies. Elfė manė, kad verta derėtis su drakonais dėl gyvenvietės apsaugos. Man jie velniškai nepatiko: žalsvi išmintingi monstrai paliekantys kitus mirti dėl savo keisto amžiaus suvokimo. Bet aš sutikau ir pas mus greitai atvyko drakonų atstovas. Jis nebuvo žalias kaip tikėjausi. Greičiau tamsiai mėlynas, o ta spalva buvo tokia intensyvi, taigi teko nusukti akis. Jis plasnojo dideliais sparnais, linkčiojo ir įsikūrė prie gyvenvietės. Drakonas patikino, kad elfės mokytojui viskas gerai ir jis su kitais rezga strategiją puolimui su drakonais. Ką ir kaip jie puls, mėlynasis svečias to neišdavė. Jis mandagiai bendravo su gyventojais. Padėdavo miško kirtimo darbuose, juos nupūsdamas lediniu kvėpavimu. Įdomiausia, kad jis galėjo keisti savo dydį ir pasiversti, bet kurios rasės atstovu. Jis gerdavo alų su vietiniais pasivertęs žmogumi ir tai visus linksmino. Taip, tai buvo apgaulingos taikos metas.
              14 dalis

              Pagaliau prisiruošėme į Salemą. Mes su Taranciell prie mūšio neprisidėjome, pasiuntėme ten Tomą ir Valą. Jie su mūsų didėjančia armija lengvai sudorojo magą ir vorus. Pakeitę portalo kristalą jie nuvyko į goblinų tvirtovę. Mūšis ten jau buvo baigtas. Nykštukų ir goblinų aljansas nugalėjo. Jie nusprendė pasilikti tvirtovėje ir nesivelti į kitus mūšius. Atvykti į žmonių pusę jie irgi nenorėjo, bet tokios galimybės užpuolus per dideliam skaičiui priešų taip pat neatmetė. Jie padovanojo Valui ypatingą veidrodį per kurį buvo galima susisiekti su kitu tokio veidrodžio savininku. Goblinai apskritai buvo dosnūs ir padovanojo visiems įvairių brangakmenių ir papuošalų. Valas parnešė mums dailų krepšį papuoštą sidabru kūdikiui ir auksinį kamuolį. Nykštukai nepagailėjo naujų ginklų siuntos. Šarvai ir ginklai atrodė dar gražiau nei pusmilžinių.
              Valas susižavėjęs pliurpė apie nuostabią auksinę tvirtovę obsiadiano uolienas ir lavos ežerus aplink ją. Taranciell tuo metu užkabino bjaurią temą. Ji padavė man indelį su keistu kremu. Tai buvo juodojo vilko taukai. Jie stabdydavo senėjimą. Mane tai ypatingai suerzino, nors elfai irgi sendavo, bet niekada taip dramatiškai, kaip žmonės. Jų plaukai pražildavo, tik po tūkstantmečių ir jie visada išlaikydavo aiškų protą. Taranciell apsėdo mintis man suteikti elfo ilgaamžiškumą, jeigu ne nemirtingumą. Aš žinoma mielai tą priimčiau, bet giltinė priminė, koks laikinas gyvenimas. Nemaniau, kad įvykdęs vieną jos užduotį susigrąžinti meilę, galėjau nebemirti. Aš žinoma nieko jai nesakiau ir leidau jai knistis po įvairias knygas ir ieškoti kokio stebuklingo eliksyro. Nuo tada mane apėmė rimta depresija. Supratau, kad kažkada pavirsiu skleroze sergančiu seniu, o mano mergina ir tada atrodys kaip šiandien. Mūsų vaikas greičiausiai irgi perims teigiamas elfų savybes, nors tai buvo gana neaišku. Bandydamas šiek tiek atsigauti nuo šoko, kurį sukėlė toks akivaizdus faktas, sėdėjau miške su Silom ir geriau jo tamsų gnomišką alų. Papasakojau jam visą šį bjaurų senėjimo reikalą. Silom atrodė gana sutrikęs. Jis žinojo, kad kai kurios rasės gyvena trumpiau pvz.: orkai. Bet vis dėl to skirtingų rasių poros su tuo susitvarko. Orkai aišku beveik nesendavo. Va tame ir buvo problema, jei aš nesenčiau kiti 60 metų būtų nuostabūs. Tai, kad pavirsiu sena iškamša, pribaigs Taranciell dvasiškai. Gnomas aišku užkeikė mane koncentruotu laimės užkeikimu sakydamas, jeigu dažnai tai kartosime, gal ilgiau gyvensiu vien dėl labai didelio sėkmės koeficiento. Tai, deja, nebuvo sprendimas, kurio ieškojau. Nuėjau pas mėlynąjį drakoną snaudžiantį prie jūros. Jis mane išklausė ir palingavo didele kerėpliška galva. Teko išklausyti paskaitos, kad jaunos rasės tuo ir nepatikimos dėl savo baimių numirti. Deja, jokių amžiaus prailginimo metodų jis nežinojo. Tamsusis elfų magas pasiūlė įdomų receptą: drakono kraujas turėtų dovanoti amžiną jaunystę. Nors man atrodė, kad šitą dalyką mažai kas galėjo patvirtinti, juk nužudyti drakoną nėra lengva. Trumpam įsivaizdavau žūstantį mėlynąjį. Tai atneštų jaunystę, bet jo įpykę giminaičiai sudegintų salą iki uolienų. Galu gale nuėjau atgal pas drakoną ir paklausiau ar visame tame yra tiesos. Jis atsiminė kažkokią legendą apie žmogų nužudžiusį drakoną, tai iš tikrųjų jį sustiprino, bet kraujyje jam teko maudytis ir kraujas turėjo tekėti iš širdies. Velniava, taip atkrito galimybė, kad drakonas paaukotų man šiek tiek kraujo. Galu gale nuėjau pas gydytoją su druidu. Jie man paaiškino, kad nusiurbti kraujo iš drakono širdies nėra lengva, per didelė tikimybė, kad jis mirtų operacijos metu. Mane apėmė neviltis. Driudas pasiūlė nuvykti pas goblinus ir nykštukus, jie buvo gana išmintingi ir paliko Žemę paskutiniai, gal jie ir žinojo kokių triukų. Nusivilkau iki Salemo portalo. Nežinau kodėl, bet prisiminiau seną pasaką kelionė pas dievą ar trys klausimai dievui. Pagrindinis veikėjas vis ėjo tolyn, o klausimų vis daugėjo. Atvykęs į tvirtovę paklausiau seniausio nykštuko ir goblino. Jie dalyvavo pasitraukime per Salemo portalą prieš tiek daug metų. Jie man davė kažkokį rožinį eliksyrą. Jis turėjo saugoti nuo įvairių ligų ir stabdyti senėjimą. Nors senieji išminčiai nieko tikro pažadėti negalėjo. Eliksyras buvo žmonių mago. Dar viena problema: kitos rasės nesivaikė nemirtingumo, joms užteko to amžiaus kurį turėjo. Grįžęs namo susisukau į pledą ir gėriau baccardi. Jaučiau depresiją, kuri kaip pikta šmėkla varė mane vis pirmyn į beprotybę. Taranciell tikrino eliksyrą ir galu gale pasiūlė išgerti tą marmalą, jis buvo nenuodingas ir turėjo tą patį poveikį kaip juodojo vilko taukai. Žinoma, šiek tiek stipresnį dėl ilgo išlaikymo. Manoji elfė netgi surado visus ingridientus ir galėjo gaminti šitą gėrimą litrais. Juokinga, kiekvieną rytą maukiau tą marmalą ir tepiausi taukais. Aš norėjau rasti kitame pasaulyje drakoną ir jį pribaigti. Po karo rasti žalsvą išmintingą padarą ir išplėšti jo širdį plikomis rankomis. Pats karas nuslinko į antrą planą. Aš aišku gyniau stovyklų sienas. Kartais nuvykdavau į tvirtovę ir su nykštukais eidavau medžioti naujų golemų, kurie priminė iš šimtų zombių susiūtą mėsgalį plieniniais kumščiais. Jie buvo gyvieji taranai ir kėlė rimtą grėsmę tvirtovės sienoms. Pikčiausia, kad išprotėjęs genijus kuriantis šituos išsigimėlius, tikrai turėjo pakankamai žinių, kaip sukurti mutageną paverčiantį mane ilgaamžiu nenugalimu kariu. Bet kas jis ar ji, niekas net nedrįso spėlioti. Didžiausias karo beprasmiškumas buvo tame, kad mes nežinojome, prieš ką kovojame. Iš priešo lavonų tyrimų tapo aišku: tai buvo magas naudojantis alcheminius ženklus ir mutagenus, taip subtiliai, kad priskirti juos vienai rasei ar magijos krypčiai buvo neįmanoma. Bandymai susekti jo laboratoriją buvo beveik sėkmingi. Miške, slaptame požemyje, radome apleistą patalpą, kurioje metėsi daug knygų apie golemų kūrimą ir tam reikalingos įrangos. Mutagenus jis žinoma pasiėmė ir nepaliko jokių pėdsakų jį susekti. Aš žinoma kreipiausi į visus man pažįstamus magus sukurti man ką nors: mutageną, eliksyrą, sintetinį drakono kraują. Jie žinoma daug diskutavo ir bandė, bet nė velnio nepasiekė. Aš tuo metu laksčiau per pasaulius ieškodamas ko nors. Kokio nors šiaudo, kuris mane išgelbės. Radau netgi seną rudąjį drakoną. Pamatęs šitą milžiną spygliuotu šarvu prisėdau pasišnekėti ir atidariau statinaitę romo. Tos legendos apie riterius sėkmingai žudančius drakonus man vis labiau priminė bobutės pasakas. Kokiu būdu žmogus gali nužudyti tokį milžinišką kietaodį padarą? Rudasis drakonas mane tikrai užjautė ir netgi padovanojo knygą apie mutagenų gamybą. Jis mane perspėjo, kad jo poveikis žmogui tikrai sunkiai nuspėjamas ir kad kūnas neišlaikęs pasikeitimų gali mirti. Jis taip pat prisiminė savo pusbrolį juodąjį drakoną, kurį riterių ir lankininkų armija nužudė senais laikais žemėje, tik, kad nė vienas negavo kraujo. Drakonas tam atvejui buvo paruošęs uždelsto veikimo bombą, kuri viską sunaikino. Taranciell studijavo drakono duotą knygą ir vis labiau raukėsi. Jos pilvukas vis labiau ryškėjo. Jau trečias mėnuo. Mutagenai galėjo mane pribaigti, kokia ironija beieškant nemirtingumo nudvėsti. Tarp magų perskaičiusių šią knygą kilo rimta diskusija. Elfų magai manė, kad išsiaiškinus mūsų vaiko savybės kurios kombinuoja tiek žmonių, tiek elfų genus, galima sukurti kažką panašaus man. Kiti raukėsi ir rėkė, kad neturime technikos tokiam darbui. Užvedžiau į istoriją įeisiančią diskusiją, bet viskas buvo teoretiška. Tai buvo beprotybės, abejonių ir paieškos metas.

              Viskas ėjo velniop. Magams reikėjo vis daugiau medžiagų, knygų, kristalų. Jas reikėjo pirkti pas drakonus, bet jie dažnai negalėdavo padėti. Magai siųsdavo mane į kokius griuvesius kur aš ir Colber ieškodavome kokio artefakto. Dažnai susidurdavome su skeletonais. Išeitys buvo dvi kantrus kapojimas arba eliksyras prieš numirėlius. Teko apvogti šventyklą ir susikauti dėl žolių su orkais. Mane vis labiau erzindavo ši neįmanoma misija.

              Vieną dieną sėdėdamas smuklėje pamačiau goblinus, kurie neseniai atsikraustė čia su šeimomis. Jie aptarinėjo didelę problemą. Pasirodo prie tvirtovės atsirado vampyrų.
              Vampyrai buvo panašiausi į žmones aname pasaulyje. Vampyru tapti nenorėjau, bet jie galėjo tapti lengvu sprendimu į amžiną jaunystę. Jeigu būtų įmanoma panaudoti jų teigiamas savybes be šalutinių poveikių... O kas sakė, kad negalima? Su Valu patraukėme į medžioklę. Colber vaidino jauką. O kai blondinės aštriomis iltimis jį užpuolė, paleidome į darbą automatus. Colber švaistėsi sidabriniu kalaviju. Mes jas nustebinome ir lengvai nugalėjome. Surinkome lavonus ir partempėme pas druidą ir gydytoją. Jie suprato mano idėjos užuomazgą ir pradėjo darbą. Aš prisidėjau prie Valo namo atstatymo vienkiemyje. Jis nusprendė pastatyti miestelį. Stovyklose darėsi ankšta. Gnomai mielai sutiko kraustytis kitur, o ir daug žmonių mėgo Valą ir norėjo daugiau erdvės. Namai augo kaip ant mielių, pusmilžiniai statė gynybines sienas. Per porą savaičių atsidarė parduotuvės. Miško elfas pradėjo kanapių auginimą šiltnamiuose, atsidarė smuklės. Po poros mėnesių gyvenimas miestelyje virėte virė. Druidas ir gydytojas per tą laiką iš vampyrų destiliavo miltelius. Ričardas aišku juos pabandė pirmas. Nuo tos mažos dozės jis galėjo laipioti sienomis, lankstyti plieną ir atrodė turėjo visas kitas galias. Deja nepanašu, kad tapo ilgaamžiu ir poveikis dingo po keleto valandų.
              Taip per mano pradėtą klaidingą bandymą atsirado naujas verslas - prekyba vampyrų surogatu. Narkotikas veikė nuostabiai, vieninteliai šalutiniai poveikiai - didelė priklausomybė. Taip pat troškulys, gerai, kad ne kraujo; jį buvo galima numalšinti ir vandeniu. Ričardas su druidu tapo šito verslo pradininkais ir greitai Valo miestelyje jau išaugo jų vilos. O man teliko lakstyti, kaip prisuktam ir rinkti sumautas medžiagas. Vieną dieną nugriuvau vonioje be sąmonės. Manoji elfė rimtai susirūpino ir paguldė mane į lovą mėnesiui. Taigi Tarannciell jau šeštame mėnesyje, o aš nebenorėjau lėkti velnias žino kur. Išsiunčiau to mėšlo rinkti žmonių karius. Ne aš vienas noriu būti šimtamečiu gražuoliu. Mes su Taranciell daug šnekėjomės ir nusprendėme daugiau laiko praleisti kartu, o ne vaikytis kažkokių formulių. Geriau mūsų laikas būna trumpas, bet prasmingas ir gražus. Goblinai vis labiau traukėsi į mūsų pusę, nes vampyrų skaičius atrodė nebenormalus jokiems laikams. Gyvieji taranai vis dažniau pramušdavo sienas ir vorai sekdavo paskui juos. Nykštukai ir tie seni kietakakčiai nuleido rankas ir pradėjo statyti savo miestą netoli nuo mūsų su Valu mylimo seno buto. Miestas buvęs tik vorų apsėsta vieta, atrodė beveik kaip anksčiau. Nykštukai nepagailėjo laiko restauracijai ir greitai į senąjį žmonių miestą priplūdo daug laimingų žmonių. Vis dėl to nuo darbo išsisukti nepavyko, kažkoks asilas paskelbė mane vampyrų medžiotojų gildijos vadu. Po velnių, dabar kasdien teko lėkti už Salemo portalo medžioti kraujasiurbių, kurių vis daugėjo. Dar gerai, kad milteliai tikrai krovė man pinigo juk ir apie ateitį reikėjo pagalvoti. Kiti trys mėnesiai prabėgo akimirksniu. Manoji elfė gimdė, dar niekada neteko taip klaikiai nervintis... Viskas praėjo be komplikacijų. Mano berniukas atrodė nuostabiai. Žmogiška išvaizda, auksinės mamos akys ir smailios elfiškos ausytės. Mama nusprendė pavadinti jį Annatar. Tai elfų kalbą reiškė dovanų valdovą. Grįžus namo manęs laukė dar viena staigmena. Pas mus prie durų stovėjo būrelis orkų sargybinių. Jie saugojo vieną elfų damą žilstelėjusiais plaukais ir pilkšva suknele.. Ji apkabino naują mamą pakštelėjo vaikui į kaktą ir tarė.
              - Na dukrele ir vėl susitikom. Aš buvau orkų mieste, kai prasidėjo visa ta velniava. Nieko neliko, kaip traukti su armija. Pati žinai kuo tas baigėsi. Išgelbėjau šiuos karius ir patraukiau link portalo. Ten, kaip ir sakė tavo mokytojas, susikūrė nauja civilizacija. Greitai apsitvarkėt ir miestus jau turit.

              Taip tai buvo netikėta. Mano meilė niekada nešnekėjo apie gimines ir aš galvojau, kad jie žuvo Pasirodė Taranciell mama puikiai išgyveno su orkų armija. Jos tėvas kol kas glaudėsi goblinų partizanų armijoje. Jie užėmė kažkokį salyną ir atsisakė trauktis dar tikėdami pergale. Senoji elfė jam pasiuntė žinutę, kad čia keliautų. Taip iš mūsų menka šeimynėlė paaugo trimis nariais. Iš pradžių visi jautėsi nejaukiai, bet visiems išlenkus atsivežtos orkų trauktinės visi pralinksmėjo. Manoji uošvienė planavo vestuves, rūpinosi mano senėjimo problema ir prižiūrėjo vaiką. Tarannciell tėvukas pasirodė ramesnio būdo ir mes dažnai lošdavome girtuoklių šaškes svetainėje. Vestuvių ceremonija buvo nukelta ypatingą elfų šventyklą. Ten prie milžiniškos mėnulio deivės statulos mes susituokėme. Abu gavome žiedus su tviskančiu pusmėnuliu. Jie turėjo galios nukelti pas sutuoktinį ir persiusti jam informaciją. Taip prasidėjo ką aš vadinau bendru ūkiu. Viskas ėjosi neblogai, tik magai nerado tinkamo mutageno, netgi ištyrę Annatarą man buvo nusispjauti aš džiaugiausi laime pasiekiama dabar.
              16 dalis

              Taranciell sunkiai pratinosi prie motinos vaidmens. Ji visą laiką atrodė išsekusi ir irzli. Ją kankino nemiga ir ji dažnai sėdėdavo balkone ir žiūrėdavo į mėnulį. Per porą mūsų bendrų gyvenimo savaičių su naujais šeimos nariais pastebėjau, kad Taranciell ir jos mama elgiasi gana keistai buvo aišku, kad jos turi kažkokių neišspręstų problemų. Rizikavau paklausti tėvuko, kas dedasi, bet jis pasiūlė į tai nesikišti ir geriau nieko nežinoti. Įtampa verdanti tarp mano uošvienės ir žmonos man rimtai ėjo per nervus. Užsiregistravau į daugiau vampyrų medžioklių, nes nebegalėjau daugiau kęsti jų perdėtai mielo mandagumo. Vampyrai plito neįtikėtinu greičiu aišku kaip dieną, kad priešas prikišo nagus prie vampyrizmo viruso. Vos, tik nuėjus kelis žingsnius nuo portalo mus jau puolė vampyrų gaujos. Sužeistų ir žuvusių nepavykdavo išvengti. Bet visi žinojo kur eina ir ėjo dėl pinigų kuriuos Ričardas mokėjo už lavonus. Produkto paklausa vis didėjo ir jo kainos kilo. Goblinai buvo vieninteliai varžovai žmonėms šiame versle. Vienas iš goblinų partizanų atvykęs su savo svita tuoj pamatė tuščią nišą ir pradėjo verslą sukurdamas konkurenciją.

              Goblinų salynas vis labiau žlugo, ten pasiliko, tik fanatiški kovotojai ir jų laukė klaiki mirtis nuo vorų ordų. Nežinau, kaip drakonai tvarkysis su tokiu pasauliu. Jų aiškus planas perimti jau sugriuvusį pasaulį atrodė beprasmiškas. Netgi bendromis jėgomis jie negalėjo išvalyti pasaulio nuo vorų ir vampyrų, kurių vis daugėjo. Žemėje mes gana gerai tvarkėmės su vorų mažinamu. Stengėmės rasti žiemos urvus ir naikinti karalienės. Taip vorų populiacija apmažėjo. Ką planavo drakonai ir magai liko neaišku. Mėlynasis tylėjo jeigu išvis ką žinojo. Jis buvo jauniausias iš drakonų viso labo 300 metų stuktelėjo praeitą pavasarį. Vyresnieji jį čia paskyrė, tik tam, kad nesimaišytų ir netrukdytų jų genialų planų. Jis dažnai nesutardavo su kitu drakonų nuomone. Tai jį turbūt ir darė unikaliu, nes drakonai visada ieškojo kompromisų su kitais drakonais. Šitą gana nuviliančią istoriją jis man papasakojo išgėręs tikai drakonišką kiekį alaus.

              Magai vis dar ieškojo tinkamo mutageno ir siuntė žmonės visomis vėjo kryptimis, bet nieko naudingo nerado. Šis nusivylimas ypatingai skaudus. Bet aš lyg ir susitaikiau su savo trumpu amžiumi, problema, kad jis buvo trumpas ir klaikus. Nei namie nei darbe nejaučiau jokio džiaugsmo. Vampyrų medžioklė tapo tokiu nuobodžiu darbu, kaip pardavėjo kokioje parduotuvėje. Vis lauki, kada galėsi eiti namo. Parėjęs namo rasdavau Taranciell besiriejančia su uošviene. Tėvukas ir aš dūmydavome pypkes ir tiesiog tylėjome. Nežinojau, kaip sutaikyti dvi elfes. Bjauriausia visi galintys žinoti pykčio priežastis tylėjo. Vienintelis mano džiaugsmo spindulys buvo Annataras jis augo, kaip ant mielių ir atrodė nuostabiai. Aš dažnai jį nusinešdavau pas Tomą ir Lankininkę, kur jis galėjo būti su Eva. Ji priminė man milžinišką pienę nuo jos galvos į visas puses raitėsi geltonos garbanos. O ir buvo ji aprengta ji žaliai. Nežinau, kodėl anksčiau nemėgau Tomo. Dabar jis buvo puikus sargybos vadas ir jaukiai įsikūrė mūsų stovykloje nr. 1. Lankininkė zyzė, kad reikia kraustytis į nykštukų miestą. Bet Tomas manė, kad prie portalų įvyks įdomių dalykų. Tomas man visai nebe priminė to vaikinuko, kuriam trūko kelių varžtų. Dabar jis buvo atsakingas tėvas ir geras sargybos šefas. Lankininkė prarado savo kovingumą ir sudėjo ginklus rūpindamasi mažąja piene Eva. Mane stebino, kaip viskas greitai pasikeitė ir mes tapom kuo tapom. Jeigu viskas būtų pasisukę kitaip kitas aš stebėtųsi kitais dalykais. Tame ir bėda tobulų sprendimų nebūna. Tik man nuo saviškių darėsi bloga.
              Kam gi aš užvedžiau tą nemirtingumo paiešką? Krūva magų džiovina smegenis, kad išrastų kažką, kas galbūt žmogui tiesiog nelemta. O jeigu ir įmanoma. Kaip žmogaus smegenys atlaikys bėgančius šimtmečius?
              Taip mąstydamas ir stumdamas vežimėlį su Annaru grįžau namo. Uošvienė rūkė suktinę ir pranešė naujieną.
              -Pagaliau susekiau vietą kur galime rasti paskutinio mutageno. Sumaišius viską su turimomis medžiagomis ir vampyrų milteliais išeis kažkas neįtikėtino. Problema medžiaga labai bjaurioje vietoje vadinamoje Pamišusių dievų labirintu. Siusime ten visą sumautą armiją ir griausime labirintą. Einant sąžiningai žūtume vien dėl spąstų. Sveikinu, dėl tavęs žmonija atvers naują istorijos lapą. O ir elfų magai turės kuo pasigirti ir ką tobulinti. Į labirintą išvykstame rytoj ryte. Mano kvaištelėjusi dukra nenori vykti kartu. Jai rimta pogimdyminė depresija. Pasikalbėk su ja. O dėl mūsų ginčų tai sena tema buvusi gerokai prieš tave.
              Išdėsčiusį šį monologą elfė perėmė vežimėlį ir dingo svetainėje. Aš taip ir likau stovėti lauke. Viskas buvo dar blogiau nei maniau. Apsisukęs ant kulno nulėkiau pas gydytoją. Jis ramiai skaičiavo pinigus ant odinės sofos ir švilpavo kažkokią seną melodiją. Ten jo viloje jam papasakojau apie žmonos depresiją. Kokie vaistai elfei galėjo padėti jis nežinojo. Be to jeigu pacientė žindo tai išvis jokių anti- depresantų jai neduoti. Jis man įbruko sidabrinę dėžutę su milteliais kovai labirinte, tikindamas, kad tau aukščiausios klasės produktas kurio nenusipirksi. Grynakraujo vampyro milteliai.
              Teleportavausi namo lyg musę kandęs, jeigu ko mūsų visuomenei truko tai psichologų. Sugraibiau šaldytuve alaus butelį ir užlipau į viršų. Taranciell jau miegojo? Tiksliau apsimetė, kad miega. Aš nenorėjau trukdyti jai vaidinti ir nulipau žemyn. Ten tėvukas stumdė molines figūras ant žemėlapių. Tai buvo labirinto žemėlapiai. Pažvelgus į juos dar labiau sugedo nuotaika. Labirintas priminė tris vienas į kitą suvertus žiedus su begalybe klaidžių kelių. Tikėjausi griovimo planas veiks, nes niekaip nerasime kelio šitam spąstų pilname monstre. Tėvukas paaiškino, kad ten yra Golemų daugiausia pagamintų iš šarvų. Kas šitą idiotišką labirintą pastatė niekada nebuvo išaiškinta. Mes su tėvuku šnekėjomės ir taip atėjo rytas Uošvienė jau apsišarvavusi ir ginkluota mago skeptru nuvedė mus į treniruočių aikštelę už stovyklos sienų kur surikiuoti stovėjo kariai. Daugiausia žmonės, bet ir tamsieji elfai siejantys kažkokią savo legendą su šituo labirintu. Aš nesusilaikiau ir patraukiau miltelių mane kankino bjauri nuojauta. Tas labirintas primenantis begalybės simbolį mane gąsdino. Jau tada supratau, kad radome kažką daugiau nei mutageną. Abejonėms neliko laiko. Armija žygiavo per portalą. Kitoje pusėje mus pasitiko drakonai, taip pat ir mėlynasis. Jie irgi susidomėjo labirintu ir nusprendė mus transportuoti iki labirinto. Tai ką iš pradžių palaikiau namais, buvo specialios dėžes mums nešti. Keikdamas viską įlipau į vieną iš jų. Drakonų susidomėjimas, tik patvirtino, kad kažkas tam labirinte visai negerai. Aš truktelėjau miltelių ir mes pakilome į orą. Mes skridome į nežinomą lemtį.

              17 dalis


              Kareiviai sprogdino ir pamušinėjo skyles sienose. Pro jas skubiai veržėsi toliau apsiginklavę dideliais kūjais sienų griovimui. Drakonai išdalino specialius kompasus rasti labirinto centre esančią lobių salę, kur ir buvo mutagenas. Aš keikdamasis šmurkštelėjau pro angą ir nubėgau toliau. Visur, kur pasukdavau kelią užstodavo sienos. Jas teko išversti galingais kūjo smūgiais. Gerai, kad pritraukus miltelių nejaučiau jo svorio. Bebėgant staiga atsivėrė žemę ir vos neįdribau į lavos ežerą. Po to atsirado visi spąstų klasikai. Spygliai lendantis iš sienų, judančios sienos, strėlės lekiančios iš statulų burnų ir milžiniškas akmuo riedantis tau ant galvos. Jį nuspyriau kaip guminį, geras dalykas tie milteliai.
              Pirmi sunkumai atsirado iš nišos iššokus keistam metaliniam mechanizmui pliekiančiam į mane iš kulkosvaidžio. Čia padėjo paprastas telekinezes ženklas. Po to iš visų kampų ėmė lįsti golemai kuriuos kapojau kaip popierių savo kalaviju. Viskas dar labiau subjuro, kai ėmė byrėti grindys, dar gerai, kad turėjau levitacijos amuletą, nes kitaip būčiau nugarmėjęs į požeminį ežerą. Pasiekus salę už kurios sienos turėjo būti laiptai viršų staiga atgijo orko statula ir puolė mane vaikytis. Šitą nesąmonę teko baigti šaunia granata. Laiptai į viršų atrodė begaliniai vis iššokdavo šarvuotas golemas ar kraupus mutantas. Jį tekdavo sukapoti į gabalėlius. Be miltelių nebūčiau pasiekęs nei laiptų pradžios. Milteliai malšino skausmą, keitė regėjimą, greitino reakciją ir judėjimą. Vampyriška jėga pulsavo venomis ir atrodė plikomis rankomis galiu suplėšyti, bet ką. Laiptams pasibaigus teko važiuoti keltuvu, o tą bedarant mane puolė keisti plieniniai paukščiai. Išlipus bėgau per šachmatų lentą, kurį buvo stadiono dydžio. Įvairios šachmatų figūros bandė nušniokšti man galvą savais ginklais. Jas teko sutrupinti kūju. Mane ši vieta sekino psichiškai tikras beprotybės labirintas. Po figūrų sekė sargybinių figūros kurios atrodo judėjo dar greičiau. Teko švaistytis granatomis ir kūju. Artėjant prie centro vis daugėjo golemų ir mutantų panašių į nykštukus. Kalavijas mano rankose vis sunkėjo, bet sugebėjau išskersti visus ir sustojau pailsėti. Išsitraukiau dėžutę ir truktelėjau porą gramų. Akyse vėl pašviesėjo.
              Kitoje salėje manęs laukė arklys raudonomis akimis ir klaikiomis iltimis. Sunkiai, bet mano metamas durklas pataikė į akį ir susmigo iki rankenos. Toliau vėl tos sumautos sienos, Daužiausi per jas lyg buldozeris ir atrodė tai niekada nesibaigs. Išlindau ežere kur plaukiant mane į dugną tempė vienaakiai žalsvi jūrų velniai. Peiliu smaigsčiausi per juos kelią. Išlipus teko bėgti nuo vyruko auksine karieta kuris vežėsi joje lavonus ir bandė užvažiuoti man dalgiu. Paleidau į jį seriją iš automato. Jis sustojo ir aš nieko nelaukęs nubėgau toliau. Negalėjau prisiminti vardo, bet tai buvo demonas iš keltų mitologijos. Atrodė, kad ir kas pastatę šitą vietą tiesiog norėjau surinkti kuo daugiau padarų iš įvairių mitologijos sričių. Argi reikia dar aiškinti, kad į mane ugnies kamuolius mėtė piktos fėjos ir bandė suryti pikti jų šunys, Granatos ir čia pagelbėjo. Galu gale prisikapojęs keltų mitologijos skyriuje išverčiau duris į salę už kurios durų turėjo būti man reikalingas mutagenas. Ten mane bandė sutraiškyti milžiniška gyvatė. Pakilęs į viršų minėto amuleto pagalba nukirtau jai galvą.
              Taigi pagaliau išvertęs reikiamas duris įėjau į lobių koridorių. Ten viskas tviskėjo nuo aukso ir brangakmenių. Bėgau tolyn į centą. Ten stovėjo ąsotis kuriame ir buvo reikiamas mutagenas. Prie jo gulėjo miško elfė, o jos trys draugės bandė ją gaivinti. Viena iš jų suriko.
              - Po velnių, padėk, ji miršta.

              Aš sugraibiau vaistinėlę ir pasilenkiau prie merginos. Tada man į nugarą susmigo durklas. Kaip, tik tą sekundę atsiminiau legendą apie keturias vampyres keltų mitologijoje primenančias merginas žaliais drabužiais, ką žinoma lengva sumaišyti su miško elfėmis. Atšokau ir mečiau granatą. Vampyrė perkirto ją pusiau. Teko gintis kalaviju. Jos buvo per stiprios. Senos labai senos vampyrės, kurios kovėsi per daug sutartinai ir elegantiškai. Kirtau, blokavau, sukausi vijurku ir šokinėjau į orą bandydamas perkirsti gynybą iš viršaus. Niekas nepadėjo viena iš jų išspyrė man kalaviją iš rankų. Teko pereiti prie peilių. Net negalėjau įdrėksti tų kalių. Tik milteliai ir laikė ant kojų žaizda nugaroje kraujavo ir buvo aišku kuo tai baigsis. Armija ateis čia per vėlai, o jos išgers mano likusį kraują. Peilius išmušė kardu perpjovę abi plaštakas. Kumščiai dengti geromis nykštukų pirštinėmis menkai padėjo. Jos buvo ne sidabrinės, nors keletą sykių ir pavyko joms užvažiuoti tai menkai padėjo. Žaizdų vis daugėjo ir supratau, tik tempiu laiką laukdamas pastiprinimo kuris nespės laiku atvykti. Aš apsisukau ir bėgau veltui, bet bėgau, spėjau nulėkti, iki durų, bet jos mane partempė atgal. Ten nusviedė į sieną. Aukso kalnai neteikia džiaugsmo, kai trenkiasi tau į kaukolę. Viena iš jų prie manęs pasilenkė. Supratau viskas baigta. Prieš akis prabėgo pastarųjų 38 mėnesių įvykiai. Net tiksliai neatsiminiau ar tiek laiko praėjo nuo prabudimo ryte Valo bute. Viskas atrodė, lyg naujas gyvenimas. Kol šitos kalės visko nesugadino. Aš verkiau lyg vaikas, nepamatysiu sūnaus ir daug kitų žmonių kurie tapo tokie svarbūs. Raudojau iš visos širdies ir, net nepastebėjau, kad vampyrė kažkur dingo.
              Ant grindų gulėjo jos galva. Jos draugės gulėjo negyvos, kaip ir ji iš siaubo išplėstomis akimis. Tas kas išgąsdino vampyres man atrodė visai normaliai. Juodi marškiniai, ilgi rudi plaukai, bet keistos katiniškos akys. Puselfis? Nepastebėjau smailių ausų Jis tarė.
              - Šitam gražuoliui ant grindų galas. Reikia padėti? Manai jis? Sakai yra panašumo? Pranašystė sakai lyg ir tokia? Gerai gydom.
              Jis pasilenkė, nuo jo rankų sklido rausva šviesa. Pasijutau sveikas ir paklausiau.
              - Kas tu per vienas?
              - Aš šamanas, demonas, žmogus visko po truputi. Mane vadina Dead one. Atvykau iš kito pasaulio, nes mane mano rojaus savininkas išmetė mane velniop ir liepė kovoti prieš tris dievus. Trims dievams trys didvyriai. Aš tu ir vyrukas vardu Faustas kurio dar neradau. Taigi keliauju toliau būk sveikas. Va, imk mano kristalą, susisieksime.
              Jis tiesiog išgaravo. Aš sumirksėjau ir pagaliau atsiminiau ko atėjau. Pasiėmiau ąsotį ir nuėjau prie durų. Ten link jau veržėsi mano sumauta armija.
              - Vėluojate, po velnių. Mane išgelbėjo pats didžiausias visatos keistuolis

              18 dalis


              Dead One gulėjo ant sofos ir tingiai skaičiavo auksinius kalnais gulinčius ant grindų. Kol jis kovėsi su vampyrėmis, Evelina sėkmingai surinko lobius gulinčius tame koridoriuje. Kova tik parodė, kaip jis apsamanojo tam savo rojaus kampe. Jį beveik sužeidė. Evelina ištraukė iš po aukso kalnų seno vyno ąsotį ir išpilstė. Gurkšnojant ji pradėjo kalbą.
              - Tas bevardis kovotojas labirinte gana silpnas. Pavogiau iš jo dėžutę su koviniais narkotikais. Jie gaminami iš vampyrų. Be jų jis dar silpnesnis. Tas mutagenas irgi nieko neduos, išskyrus amžiaus pailginimą ir regeneracijos galias. Dar šiuo metu jam šeima labiau rūpi. Faustas jau kitas reikalas jis turi galios daugiau nei proto. Bet jį kankina jo išdavystė ir baimė. Ne be reikalo jo vaikų motina gyva ir atkeršys už tokį bjaurų pakišimą. Galime tą pasilaikyti sau ar papasakoti jam? Kaip ten bebūtų kovoje jie, tik trukdys. Va pvz.: Fausto vaikai, tikrai gerai tiktų, nors ir jauni.
              Rudgalvis papurtė galvą.
              - Ne aš kūriau burtą jiems surasti pakankamai ilgai. Jokios klaidos negali būti. Bevardis taps stipresnis, vienas iš dievų ir kuria tuos padarus jo pasaulyje. Jo šeimą teks gelbėti, sumaišiau puikų gėrimą nuo depresijos, įmečiau jam į kišenę. Jo didžiausia silpnybė - ta mergina, kuri jį paliko. Ji irgi gyva. Nežinau ar jį paguostų tiesa, kad ji gyva Niujorke ir kol kas nežada mirti. Nenoriu niekam meluoti, bet operacija svarbiau. Mus prikėlė po didvyriškos mirties ir išsiuntė ieškoti dar didvyriškesnės. Mums susimovus, mane prikels, nors ir milijoną kartų ieškoti kitų didvyrių. Pakliuvome į sumautai užburtą užburto rato sistemą. Mano galvoje vėl demonas, o mums patiko atsiskirti. Telieka laimėti ir laukti dieviško atlygio. Tikiuosi, kad jis bus, jeigu ne turėdami dievus žudančius ginklus prigriebsime ir mūsų rojaus nuomininką.
              Rudis švelniai paglostė milžinišką kryžiaus formos kalaviją. Evelina kažką suburbėjo ir grįžo prie kompiuterio vertinti turimos informacijos.

              Aš grįžau namo, kur manęs laukė Taranciell; mano per plauką išvengta mirtis grąžino ją į realybę. Veliau daviau jai Dead One gėrimą. Tikėjausi, kad jo magija pakankamai gera. Vėliau po ilgos pertraukos vėl mylėjomės, atrodo ji vėl tapo savimi. Kitą rytą ji ramiausiai miegojo, atrodė - jos nemiga irgi dingo. Apačioje jau laukė magai, kurie šnekėjo vieni per kitą tai apie mano gelbėtoją, tai apie mutageną. Visus užčiaupiau ir leidau jiems pradėti procedūras naujojoje ligoninėje. Tai nebuvo skausminga, bet keista leidžiami spalvoti skysčiai labai svaigino. Realybė skendo haliucinacijose ir girtame džiaugsme. Atsibudau po kelių savaičių. Prie lovos sėdėjo manoji elfė ant rankų laikė Annatarą.
              Mes pagaliau parvykome namo, bet ką ten radome man visai nepatiko. Visur gulėjo drakonų lavonai. Aplinkui vaitojo sužeisti gyventojai ir magų galvos buvo sukabintos ant kuolų. Mėlynasis papasakojo, kas ir taip buvo aišku. Skraidantys golemai ir skraidanti tvirtovė nugalėjo drakonus ir užėmė portalą anoje pusėje. Priešas apkeitė kristalą ir taip įsiveržė vampyrų ir vorų banga. Miestiečiai atrėmė puolimą, bet priminimui priešas sumetė per portalą drakonų lavonus. Dievas tai buvo puikus paaiškinimas, kad dar galėjo laimėti prieš drakonus.

              Faustas sėdėjo šiltnamyje ir žiūrėjo kaip auga žolė. Taip dauguma laiko jis praleisdavo šitame šiltnamyje augindamas kanapes. Jis šlykštėjosi savimi ir atsitraukė nuo planavimo su Satana dėl dvynukų. Jis nesikišo į po revoliucijos atsiradusios partijos reikalus ir retai beišeidavo iš namų, ir aplink juos esančių šiltnamių. Viską pakeitė per pasaulius keliaujantis vaikinas Dead One. Jis prašė prisidėti prie kovos, prieš tris dievus. Faustas norėjo mirti, bet negalėjo, demoniškas kūnas tapo nesužalojimu. Trys dievai - skambėjo kaip gera savižudybė. Jis sagstėsi marškinius ir žiūrėjo į miegančią meilužę gulinčią ant antklodės ant žemės. Kartais jis abejodavo ar ji buvo verta išduoti savo vaikų motiną ir leisti ją sunaikinti. Dvynukai kada nors sužinos tiesą. Jis negalės to paaiškinti, bet to ir nereikės. Jiems sužinojus, jis jau bus, tik pelenai ir sielos akmuo, kurį atiduos vienam iš dvynių Dead One. Jie jau sutarė, ką daryti vieno iš kovotojų mirties atveju. Jis ramiai paglostė kataną, jis ją pasiims į kapus. Mūšis artėjo: jis tą jautė, kitame pasaulyje jau sujudėjo kažkas galingo. Jis galbūt netgi pribaigs vieną dievą, bet tik dėl antro sielos akmens, kurį gaus kitas sūnus. Planas buvo aiškus ir jam patiko. Satana jau susitvarkys su savo pasauliu, jis tuo tik užsiėmė galios kaupimu ir partijos infiltravimu. Jis pratęs lošti trigubus žaidimus, gaila, kad jo pribaigti negalima. Per jį viskas ir susiklostė taip bjauriai. Fausto mintis nutraukė Dead One. Jie pasisveikino ir patraukė pas bevardį bendražygį. Faustas nieko nejautė meilužei, kurios anksčiau taip troško, netgi neatsisveikino. Jis žinojo: ji dar viena dalelė Satanos plane, kuri ji pavertė dabartiniu padaru. Jis nebelaikė savęs nei žmogumi, nei demonu... Jie sustojo naujame mūšio lauke. Daug drakonų lavonų ir visur statomos naujos barikados. Jie nuramino gyventojus ir surado Bevardį. Jis pabučiavo žmoną ir vaiką nueidamas su jais. Faustas dar labiau visko nekentė. Trys panašūs didvyriai, tik laimė padalinta skirtingai. Kas dėl to kaltas?
              Situacija pasisuko netikėtu kampu. Priešas įdėjo savo kristalą, kurio niekas nesugebėjo ištraukti - netgi Faustas su savo magija ir antžmogiška jėga. Gyventojai šarvavosi mūšiui ir laukė naujų priešo pajėgų. Dead One užtikrino, kad to neprireiks ir tikino, kad jie nužudys rūpesčius keliantį dievuką kitoje pusėje jo griozdišku kardu. Aš šarvavausi geriausias šarvais ir rinkausi geriausius ginklus, tarp jų - magišką liepsnosvaidį išrastą druido. Faustas, atvirkščiai, stovėjo vidury smuklės su spalvotais turistiniais marškiniais; į kitus ginklus išskyrus savo kataną net nepasižiūrėjo. Dead One turėjo specialius šarvus demonui tikindamas, kad geresnių už šituos neras. Aš abejojau Fausto būkle. Jo akys atrodė klaikiai raudonos - ir tai nebuvo demoniškas raudonis. Jis pylė alų litrais, nors žinojo, kad tuoj išeisime į mūšį. Mane viskas erzino, sutraukiau šiek tiek miltelių gamintų iš anų keturių vampyrių. Pasiūliau ir kitiems, bet jie tik papurtė galvas. Nežinodami ką sakyti tokią akimirką, išėjome į lauką, pamojavę susirūpinusiems gyventojams, per portalą. Tikėjausi kažko panašaus, bet lauke gulėjo tūkstančiai drakonų lavonų. Tai atrodė per daug tragiškai :golemai išnaikino visą rūšį,- jeigu išgyveno, tik mėlynasis. Drakonams atėjo galas. Golemai, primenantys milžiniškus grifus, sukosi raudoname danguje. Ant žemės tvarkingomis eilėmis išrikiuoti stovėjo vampyrai ir vorai. Trys prieš tūkstančius- puikus santykis. Faustas prašneko savo baugiu bosu:
              - Palikite man žemę jau seniai, noriu šitą išbandyti su katana. Kilkite į orą ir išnaikinkite tuos sumautus grifus - jie įvykdė klaikų nusikaltimą prieš drakonus.
              Mes neprieštaravome ir pakilome. Grifai nelabai kreipė dėmesį, nes, matyt, buvo pritaikyti dideliems taikiniams. Faustas iš pradžių spardė priešų eiles, po to šiek tiek kapojo savo kardu,bet, atrodė, jis tik erzina juos ir traukia arčiau savęs. Jiems subėgus jis pakėlė kardą ir smeigė jį į žemę. Sprogimas ir šviesa mane apkurtino ir apakino. Mane netgi viršuje į šonus mėtė jo galia. Dulkėms nusėdus pamatėme tik išdegintą žemę ir tuščią mūšio lauką. Jo sukeltas sprogimas nušlavė priešo armiją. Liko tik grifai. Išsitraukiau savo naują liepsnosvaidį ir pradėjau kepti paukštieną. Naujas ginklas spjovė galingą mėlynos liepsnos srovę, kuri viską vertė pelenais. Dead One, pasikeitęs į savo demonišką formą, plikomis rankomis plėšė paukščius pusiau. Jo aštrūs nagai perkirsdavo juos kaip popierių. Faustas taip ir liko ant žemės, bet paukščių būrius apšaudė kamuoliniais žaibais, kurie grifus išvedė iš rikiuotės. Jie panikavo ir bėgo, o aš tik lengviau pačirškindavau juos nauju ginklu. Dead One rankos pasikeitė į du šviečiančius raudonus žiburius. Kiekvienu kumščio smūgiu jis sudegindavo būrį grifų. Taip kovojant kartu jų greitai nebeliko. Nusileidome žemyn ir patraukėme toliau. Milžiniški driežai mus užlaikė spjaudydamiesi klaikia rūgštimi. Dead One nušovė juos prie šarvų turėtu arbaletu. Žiurkiažmogiai, vorai ir kita smulkmė žūdavo nuo Fausto kardo. Kristalinis golemas mums visiems buvo naujiena. Dead One skandino jį lavoje, o Faustas perkirto pusiau savo visagale katana. Prieš juos atrodžiau silpnas: jokie narkotikai negalėjo išgelbėti manęs prieš šituos velnius kovoje - gerai, kad visi buvome vienoje pusėje. Po to mus stabdyti bandė gyvi vaikščiojantys medžiai - čia jau aš pasidarbavau savu liepsnosvaidžiu. Pakeliu sutikome būrį sužeistų drakonų, juos palydėjome atgal iki portalo. Norėjome išgelbėti rasę išmintingesnę negu kiti. Beprasmiška žūti kare einančiam į pabaigą. Dar labiau nustebome, kai mus užpuolė pilkšvi 30 metrų aukščio liūtai. Vienas man tvojo letena ir aš įgriuvau į netoli esantį tvenkinį. Kol išsikapanojau Faustas jau lupo jų kailį. Žinojome, kad tikroji ir bjauri kova net neprasidėjo. Milžiniški vabzdžiai ir augaliniai golemai tekdavo mano ginklui, deimantiniai ir akmeniniai Golemai - Faustui ir Dead One. Raganosiai, spalvoti šunys, zombiai,šarvuotos panteros. Dievukas turėjo visko, bet tas viskas prieš mūsų komandą tapo visišku nieku. Artėjant prie tvirtovės mums kelią pastojo šimtas dievuko magų. Faustas nubraižė rankomis kažkokį ženklą. Magai puolė vienas kitą ir nebekreipė į mus jokio dėmesio. Milžiniškos gyvatės, jau matytos pirmame mūšyje, šiek tiek užlaikė dėl savo nuodų - Dead One jas pribaigė keistu senovišku pistoletu. Galų gale pamatėme tvirtovę. Faustas išsitraukė grandinę su kabliu jos gale ir užmetė ant tvirto turėklo ant tvirtovės. Tada liepė visiems padėti traukti. Na, mes ir patraukėme. Mano šarvai pridėjo jėgos, bet bendra Fausto ir Dead One jėga nutraukė tvirtovę žemyn. Ji tėškėsi į žemę visu gražumu. Aš deginau jos sienas savo ginklu. Jie - ugnies magijomis. Po to tvirtovė atrodė aplamdyta ir susilydžiusi lyg perkeptas sūris. Jos savininkas išsikapstė iš griuvėsių. Jis atrodė raumeningas, bet mažas ir šlubas. Jis vilkėjo laboratorinį chalatą ir buvo apsikabinėjęs buteliukais su tabletėmis. Kaip dievas atrodė labai neįspūdingai. Jis nurijo saują tablečių ir suriko:
              - Asilų krūva, baikite naikinti mano kūrinius. Sferų susiliejimo nebesustabdysi. Naujas kristalas veikia
              daug greičiau, kad ir kaip baigsime šitą kovą pasauliui suvienyti. Dead One, kodėl dirbi kitam dievui? Jis tavimi naudojasi. Dirbk man ir užvaldysime pasaulį po pasaulio.
              Dead One nusijuokė:
              - Tikrai be vaizduotės. Radau ginklą žudyti dievams ano dievo pagalba. Gera pradžia keliausiu per pasaulius ir naikinsiu visas intrigas rezgančias dieviškas apraiškas. Anas dievas tegu bando mane stabdyti, bet kuo mažiau konkurentų, tuo jam geriau. Taigi, manau, viskas pavyks.
              Dievukas nurijo dar pora tablečių. Jis tarė:
              - Faustai, tavo išdavystė tau kainuos. Sidabrinė - gyva ir ji atvyks su orkų armija. Tau nėra ką čia veikti, geriau grįžk namo. Bevardi, aš galiu tau duoti galios, tapsi stipresnis nei jie. Juk to nori?
              Faustas atsiduso:
              - Aš įtariau, kad ji grįš. Bet šitą reikalą užbaigsiu pirma. Kitų likimais žaidžiančių asmenų nemėgstu lygiai taip pat. Kokio velnio užpuolei taikius pasaulius ?
              Dievukas ištuštino buteliuką rausvo skysčio:
              - Tai mano pasaulis. Vėliau per portalą atvyko elfai bei kiti ir pradėjo griauti mano eksperimentinę aplinką ir žudyti mano kūrinius. Atėjo laikas juos išvyti ir kartu pasiimti pasaulį, iš kurio jie atvyko.

              Mes tylėjome. Nebuvo ko pasakyti. Teks kautis. Dievukui augo žvynai ir drakonų galvos. Jis virto į kažką ,ką galėjai pavadinti chimera. Mes išsitraukėme ginklus,- jis silpnas - ,jeigu būtų kitaip, jam nereiktų derėtis.
              20 dalis

              Dievukas pavirto į milžinišką drakono ir gyvatės hibridą. Ant raumeningo kaklo augo penkios drakono galvos. Nuo gyvatiško kūno šakojosi keistos ataugos, ant kurių taip pat augo galvos , tik labiau primenančios žalčio. Vienos galvos spjaudėsi ugnimi , kitos nuodais. Mes išsisukinėjome , negalėjau paleisti į darbą liepsnosvaidžio , teko prisidengti kupolu ,po mutageno magija valdėsi tikrai lengviau. Faustas svaidėsi kerais lyg pamišęs, įvairios šviesos taip blyksėjo , kad man teko prisimerkti. Kerai neveikė šito padaro. Faustas išsitraukė savo kardą ir puolė galvas , aš su puikiu nykštukų kirviu- kojas. Padaras judėjo velniškai greitai savo toniniam svoriui. Faustą nupūtė ugnies srovė , man žaltiška galva kirto liežuviu ir vartydamasis nukritau ant žemės.
              Dead One kažkur dingo. Jo taktika buvo aiški : palaukti tinkamos akimirkos ir vienu kirčiu pribaigti priešą savo ypatingu ginklu. Dievukas tai irgi suprato : jo galvos sukosi 360 laipsnių kampu ir ieškojo vaikinuko su jam mirtinu kardu. Jis dingo kaip į vandenį- nė vienas jo nematėme. Aš pašokau ir atakavau liepsnosvaidžiu , dievukas susikūrė milžinišką plieninį skydą ir to pakako atsižvelgiant į jo dydį- tai nieko keisto. Faustas jį perkirto , bet naguota letena nubloškė jį žemyn. Aš mosavau kirviu , bet vis turėdavau bėgti nuo ugnies kamuolių ir nuodų. Faustas kažką suriko ir ėmė augti –po minutės jis dydžiu prilygo dievukui. Du namus primenantys priešininkai susikibo kaip du imtynininkai ir nenorėjo paleisti vienas kito. Tada atsirado galimybė. Aš deginau pabaisos nugarą , kol Faustas spaudė ją savo gniaužtuose. Vieną gyvatiška galva įkando Faustui į koją ir jis nugriuvo. Nuodai jį paralyžiavo ir jis sudejavo. Griūdamas dar spėjo užmesti tą patį užkeikimą man ir aš išaugau į pabaisos aukštį. Mano ginklai padidėjo kartu su manimi. Aš išsitraukiau kirvį , jis ietį ir prasidėjo bjaurus sukimasis vienas aplink kitą. Kad ir kaip suktai smūgiavau , jis vis tiek atremdavo ir smeigdavo man ieties smaigaliu ar stukčiodavo man į kaktą. Jo ugnies kamuoliai vis dažniau į mane pataikydavo. Faustas lėtai , bet užtikrintai šliaužė prie mūsų. Pačiu laiku jis sugriebė dievuko kojas. Aš numečiau kirvį ir šokau ant jo su peiliu rankoje. Ridenomės keistame kamuolyje , primenančiame gumines gyvates iš saldumynų automatų. Aš dūriau , kur papuolė , bet vienai drakono galvai išdūriau akis , o viena gyvatiška buvo atskirta nuo kūno. Nors ir kaip jį spaudėme , jis vis tiek mane nusimetė ir pašokęs spardė Faustą. Tas šyptelėjo ir suvarė jam savo visagalę kataną , kuri dabar atrodė miniatiūrinė, į kelį. Dievukui atėjo eilė kristi : jo koja subyrėjo tarsi perdegusi cigaretė. Katana susmigo į Žemę. Mano didėjimo užkeikimas nustojo veikti ir aš vėl susitraukiau. Skubiai nubėgau lyg geriausias pasaulio sprinteris ir griebiau kataną. Faustas ir dievukas vartėsi ant žemės bandydami sulaužyti viens kitam kaulus. Aš įsibėgėjau, pašokau ir kirtau iš visų jėgų. Mutagenas darė stebuklus -mano jėga ir greitis pagerėjo. Trys galvos nusirito ant žemės. Faustas galutinai atsigavo ir pakėlęs dievuką trenkė jį į sulenktą kelį. Aiškiai išgirdau , kaip lūžo stuburas.
              Pabaisa ėmė svaidytis galingos elektros išlydžiais ir mums teko atsitraukti. Tas užsispyręs, išprotėjęs profesorius nesuprato , kada baigti kovą ir manė , kad dar gali kažką pasukti vien dėl savo dieviškumo. Netikėtai sudrebėjo žemė. Kažkas blykstelėjo. Pabaisa suriko ir sugargaliavo. Staiga hibrido krūtinė sprogo ir iš ten iššoko Dead One. Širdies gabalai gulėjo ant žemės aiškiai parodydami , kas nugalėjo. Jis pergalingai mosavo savo kryžiaus formos kardu.
              Faustas pribėgo prie lavono ir sugriebė kažką, ko mes nematėme .Jis parodė mums sielos akmenį. Jo pasaulio gyventojai turėjo savybę matyti ir panaudoti šituos akmenis perimti nukauto priešo savybėms. Jis jį mums turėjo apšviesti specialia liepsnele, kad jį matytume. Faustas pasiūlė jį Dead One , bet tas atsisakė. Jo taktika , beje ,buvo paprasta , bet nuostabi :jis įsirausė į žemę lyg žiurkėnas ir sulaukė puikios akimirkos susmeigti kardą į nugarą ir per ten kulkos greičiu susmigti į širdį. Mes apieškojome teritoriją tikėdamiesi rasti dar sužeistų drakonų , bet, atrodo , mūsų sutikti buvo vieninteliai. Patraukėme atgal prie portalo ir pamatėme tai, ką jau žinojome. Portalo nebebuvo -dievukas nemelavo , o pasauliai susiliejo. Faustas suveikė teleportaciją į smuklę , kur mus pasitiko džiaugsmingi šūksniai. Jie kiek aprimo , kai kažkas pagaliau pamatė , kad portalo nebėra.
              Kilo gana didelis sąmyšis , bet Dead One iššovė į lubas savo antikvariniu pistoletu ir visi aprimo. Visi greitai susitaikė su susiliejimu. Visi jau gyvenome kartu , nors dar prieš tai turėjome atsiskyrimo iliuziją .Dabar viskas tapo aišku. Dingus dievukui išvalyti pasaulius nuo vorų ir kito nelabo daikto darėsi įmanoma. Niekas nebekurs naujų šlykštynių ir miestai bus atstatyti. Daug kas grįš į jau pamirštus namus. Kai kas liks su naujais draugais stovyklose ar nykštukų mieste. Bet tai įvyks vėliau.
              Pirma visi norėjo švęsti. Išnešėme stalus į gatves. Sukūrėme didelį laužą. Miško elfai atitempė pypkes ir kanapių. Visi gėrė , rūkė ir valgė iki sąmonės netekimo. Dead One trumpam dingo ir grįžo su savo mergina Evelina ir lobiu, kurį išdalino gyventojams. Gyventojų sulėkė iš visų stovyklų ir miesto. Visi džiaugėsi nauja pradžia. Faustas sėdėjo atokiau nuo viso šurmulio -jam teks atremti orkų puolimą , nors ne visai supratau aplinkybes... Dead One gėrė savo alų ir turbūt apmąstė kitų dviejų dievų puolimą. Jis , aišku, taktiškai nutylėjo , bet man teks ten dalyvauti. Buvau jam skolingas ir įsivėliau į jo misiją labiau nei norėjau. Taranciell sėdėjo ant kaladės šalia manęs ir, gurkšnodama vyną, glostė man ranką Nereikėjo nieko sakyti -viskas susiklostė taip , kaip turėjo. Annataras pamatys pasaulį jau visai kitokį
              21 dalis

              Annataras pabudo savo kambaryje palėpėje ir sunkiai išsirangė iš lovos. Kaip visada, pirma nužvelgė save veidrodyje ir sutraukė rytinę pypkutę su aromatizuotu tabaku. Annataro pasaulis buvo taikus ir civilizuotas ,bet jam norėjosi ,kad būtų kitaip. Jis kaip ir visi kiti skaitė tėvo užrašus ,kurie tapo bestseleriu, ir jam atrodė ,kad ten turėjo kovoti ir jis. Būtent dėl to ant jo krūtinės vingiavo du randai, palikti elfiško kardo. Annataras dažnai įsiveldavo į muštynes,bet tą kartą tamsusis elfas išsitraukė kardą ir sužeidė paauglį. Eva paleido jam kulką į galvą greičiau nei jis spėjo nuleisti kardą. Už tai abu atsėdėjo pusę metų požemyje toje pačioje kameroje. Jų tėvai nesivargino naudoti savo ryšių ir traukti juos iš bėdų. Kaip prieš 16 metų Tomas ir jo tėvukas bėgo nuo savų laikų visuomenės ,taip jų vaikai bėgo nuo saviškės. Deja vieną kartą tą pradėjus vis sunkiau sustoti, todėl Eva ir Annataras visą dieną trankydavosi po kavines ir rūkydavo pypkes. Abu buvo protingi ,tik retai pasirodydavo mokykloje. Klasiokai prisibijojo garsių tėvų vaikų, kurie vis įsiveldavo į neaiškias istorijas ir prekiaudavo haliucionogenais pertraukų metu. Taip viskas prasidėjo ir šiandien :jie susitiko kavinukėje ,gurkšnojo ten kavą ir šnekučiavosi. Vėliau užsuko orkas ,kuris nupirko keletą rausvų tablečių iš Evos. Vėliau į vieną iš tų bariukų ,kur ramiai gali traukti savo pypkes- nesvarbu ką tiksliai berūkytum. Iš ten apsvaigus- desertų į konditeriją. Ten jie susimušė su miško elfu ir įmūrijo jį į vitriną. Dar atlėkė porą sargybinių ,bet jie buvo nukenksminti migdomąja kapsule, susprogusia jiems prieš nosis. Po tokios bombelės auka miegodavo dvylika valandų. Galu gale draugai nuėjo į kavinę ,kur rinkdavosi visi jų klasiokai ir maukdavo visokius sulčių ,cukraus ir jogurtų kokteilius. Jie užėmė staliuką šešiems ir niekas nedrįso ką nors sakyti. Jie gurkšnojo sultis ir gana ilgai tylėjo. Annataras atsidusęs prabilo:
              -Va ir baigėme kasdieninį turą ,nors nelabai įprastoje vietoje. Žinai, keista: esame atsėdėję pusę metų ,nors mūsų kriminaliniai įrašai jau tokie ilgi ,kad ,vien rasti spintas ,kur jie sudėti, reikia žemėlapio ir 20 puslapių kelio aprašymo. Mūsų tėvų šlovės aura ,kaip pirmų išgyvenusių ir gynusių stovyklą ,tiesiog per didelė. Jie ,nors nesikiša ,čia,o mes ir liksime įžymiais vaikučiais ir galėsime iki pensijos stumdyti narkotikus ir sumušti ką tik norime. Bet kur kitur už tokius darbus būtume arba už grotų ,arba ieškomi nusikaltėliai su premijomis už jų galvas. Žinai ,man tai patiktų ,dėl to nupirkau laivą ,kuris stovi uoste ir turi gražią vėliavą. Žalsva šypsenėlė ir gelsva pienė ant jos gražu. Atėjo laikas kažką pakeisti ,manau sutinki ,manoji auksine gėlele.
              .
              Eva šyptelėjo:
              -Va už tą pienę reikia dėkoti tavo tėvukui . Jam parašius apie mano plaukus, primenančius pienę, ta pravardė ir prilipo. Mano ženklas ir bus pienė -teisingai. O tau šypsenėlė tinka ,nes ja nupurškei visą mokyklą -koks ekspresyvus graffiti spektaklis. Tai ką, išvykstame niekam nieko nepasakę ? Ar dar turime kokio atsisveikinimo dovanėlę?
              Annataras susiraukė.
              -Koks aš dovanų valdovas be dovanėlės ? Aišku, turiu :sukurpiau gerą užkeikimą -visi gėrimai čia po trijų valandų pavirs benzinu. Bet prieš tai apiplėšime šią skylę.
              Annataras pašoko ir, pribėgęs prie apsauginių, išjungė juos jau paruoštu šoko skeptru. Eva jau grasino kasininkui dviem pistoletais ir jis krovė jai pinigus iš keturių čia veikiančių kasų. Annataras plikom rankom išpešė seifo dureles ir krovė į krepšį mėnesio pajamas. Jiems baigus Annataras numetė ant žemės buteliuką ir jie jau stovėjo uoste prie dailaus elfiško laivo. Eva kritiškai nužvelgė laivą:
              -Gana mažas ,nors dviems gal ir gerai. Žinai ,dabar trūksta tik Valentino sūnaus ir viskas būtų tobula. Gaila ,kad jis tapo pavyzdingu mokiniu ir nori tapti sargybiniu. Kai buvom maži ,daug žaisdavome kartu. Viskas buvo paprasta ir gražu.
              Annataras papurtė galvą:
              -Tais laikais daug kas buvo geriau. Vienybė ir didvyriškos kovos. Dabar po truputi grįžtame prie to ,kas buvo prieš susiliejimą. Aš to negaliu pakęsti. Nesuprantu ,kaip tų laikų didvyriai gali su tuo susitaikyti. Bet jie jau savo padarė ,dabar mums laikas rašyti savo dienoraščius ir paversti juos perkamiausiomis knygomis.
              Jie sulipo į laivą ir išplaukė į saulėlydį. Eva po kelių valandų pranešė ,kad už juos jau paskirta 10.000 premija. Atrodo, kavinės savininkai rimtai supyko dėl nuostolių. Įdomiausia ,kad Annataro užkeikimas nedingo ir viskas nuo šiol kavinėje įpilta į stiklinę pavirsdavo benzinu. Ką gi, vienu sulčiu baru mažiau. Jie juokėsi ir džiaugėsi savo nauja karjera. Taip prasidėjo nauji laikai, pilni nusikalstamumo ,keisčiausių filosofijų ir savo svajonių vaikymosi...

              22 dalis
              Šventė jau ėjo į pabaigą, dauguma jau miegojo prie stalų arba ruošėsi namo. Tik Dead One ,Faustas ir aš sėdėjome prie stalo ir gurkšnojome alų. Mes taip ir neprisigėrėme ,tiesiog išlenkdavome bokalą dėl vaizdo ,kad švenčiame. Švęsti dar buvo velniškai anksti. Dead One aiškino ,kad mums reiks nuvykti į labai keistą pasaulį ir iš ten pasiimti ginklus. Ta vieta pati kuria ginklus ,sukurtus naudoti tik vienam asmeniui. Joje atsiranda ne tik dievus naikinantys ginklai ,bet pasikeiti ir pats. Dead One ten pabuvęs vos keletą minučių grįžo trigubai stipresniu nei anksčiau -tiek fizine jėga ,tiek magija. Tada keliausime į chaoso pasaulį ,kur chaoso dievas rengė sukilimą ir žadėjo perimti pasaulį po pasaulio. Trečias dievas kol kas buvo nežinomas. Faustas linksėjo ,bet atrodė susirūpinęs nuosavu pasauliu. Orkų ataka -tikrai ne juokas. Faustas atsistojo ir nuėjo kažkur į paplūdimį ,o mes jo netrukdėme -jam reikėjo pagalvoti. Bežaidžiant girtų šaškes kažkaip išlindo tema apie ateitį ir stovyklos gyventojus. Dead One pareiškė man nepriimtiną nuomonę:
              .-Viskas taps taip ,kaip buvo prieš susiliejimą. Na, ne visai taip ,bet žmonės greitai atsiskirs nuo magiškų būtybių. Joms irgi nebereikės mūsų. Antras minusas turi pilnas stovyklas ir miestus karių arba tų, kurie įprato žudyti ,kad išgyventų. Manai instinktas žudyti dings per kelis metus ? Klysti ,jie dar taps garsiais nusikaltėliais . Manau ,daugiausia tamsieji elfai ir žmonės. Kitos rasės per daug taikios ,nors bus išimčių. Tavasis Annataras ypatingame pavojuje- jis augs klausydamasis apie tavo didvyriškas kovas. Jis norės atlikti kažką bent iš dalies įspūdingo. Jis taps vampyrų medžiotoju ,sargybiniu arba nusikaltėliu. Jo iš mūšio lauko neištrinsi. Bandyk jį auklėti ,kad nepasuktų labai blogais keliais. Nors, jeigu visuomenė taps civilizuota ir šlykšti ,kaip tavo laikais ,gal tų nusikaltėlių ir reikia. Aišku ,tu ,kaip didvyris, gali išspausti gero pinigo iš savos šlovės. Parduok savo užrašus ,kai vėl atsiras leidyba, ir praturtėsi. Aš viską aiškinu ir patariu ,nes po bendros akcijos išsiskirsime ilgiems metams. Aš tau pasakojau apie savo blogąją versiją ? Tai va, vietoj tų nesąmonių, kurias darė jis,aš naikinsiu dievus ir bandysiu sukurti laikiną taiką gyventojams. Aš dar rasiu tokį socialinį modelį, kuriame laimingi gali būti visi. Gali juoktis ,-gal tai utopija-, bet aš pabandysiu įgyvendinti savo svajonę. Per ilgai dievai mane stumdė savo lenta ,dabar aš nustumsiu juos. Tai va ,ruoškis kelionei- iškeliausime po kelių dienų į pasaulį iš metalo ir kristalų. Jį apšviečia tik melsvi grybai šviečiantys amžinoje naktyje.
              Nežinojau, ką atsakyti į tokį monologą ,bet nenorėjau patikėti ,kad mano visuomenė taps prisitaikėlių,rasistų ir nusikaltėlių gauja o Annataras- kraujo ištroškusiu kariu, vedamu komplekso aplenkti tėvą. Tiesa visada nepriimtina ? Nežinau, todėl nuėjau prie jūros ir paklausiau apie jo visuomenę ir vaikus. Jis patvirtino ,kad pas jį atsirado garsių plėšikų ir vagių. Jo -sūnūs tikrai labai karingi ir ruošiasi palikti miestą ieškoti nuotykių ir pradėti karjerą kaip premijų medžiotojai. Kaip visada tokiomis akimirkomis nuėjau pas Valą. Jis,jau lengvai apsinešęs ,sėdėjo svetainėje ir žiūrėjo į žvaigždes. Jo veido išraiška atrodė labai keista. Aš jam papasakojau ,ką man išaiškino Faustas ir Dead One. Valas atsiduso:
              - Visai tai tik teorijos. Na ,jeigu jie ir teisūs ,tokia mūsų lemtis. Jei Annataras taps garsiu vagimi ,tikėkimės, pačiu garsiausiu. Jeigu tai jo svajonė ,tegu laimina ją fortūna. Kalbant apie vaikus,Abigailė nėščia. Kaip tik po mūsų išsiskyrimo ir sužinojo. Prastai pasirinkau laiką ? Matyt ,teks likti kartu ir auginti vaiką. Va ir viskas- rytoj vedu. Nedidelė koplyčia vakar baigta statyti. Bet tai ne visos įdomios naujienos. Ta mergina, kuri tave paliko ir pasmerkė nudvėsti mano bute. Ji gyva ,radome ją Niujorke. Sunku patikėti ,bet ji kažkaip išgyveno miesto griuvėsiuose. Žinai, norėjau perskelti jai galvą. Bet velnias tau jau nepakeis faktų. Kol kas pasiliko stovykloje Saleme ,bet gal atvyks ir čia negali žinoti....
              Po šios tirados Valas užmigo. Aš sėdėjau jo svetainėje kaip maišu trenktas. Galu gale atsistojau ir nuėjau namo. Taranciell jau miegojo. Nieko nepasakęs užmigau ir aš- jai nebūtina žinoti. Ne dėl to ,kad turiu ką slėpti. Bet galbūt ,ji niekada neatvyks. Ką domina ta bjauri kvaiša ? Turime svarbesnių darbų. Kovos ir dievai- štai kas laukia ateityje. Visuomenė ir senos skriaudos- antraeilis dalykas. Man reikėjo nugalėti ir sustiprėti. Negalėjau sūnaus palikti našlaičiu ,tada jis taps ne garsiu vagimi,bet garsiu žudiku. Mane ėmė siaubas ir aš užmigau. Labai aiškiai sapnavau. Dailų laivą ir bures, išpieštas piene ir žalsva šypsenėle. Po to Annatarą, suaugusį ir stovintį ant pakylos nykštukų mieste. Prie jo stovėjo budelis su kirviu rankose. Annataras buvo supančiotas specialiais antrankiais prieš magiją. Teisėjas kažką sakė ,bet nieko nesupratau per kraujo ištroškusių nykštukų ir žmonių riksmus. Annataras turėjo tarti savo paskutinius žodžius. Visi nutilo. Jis pradėjo:
              - Aš Annataras ,dar vadinamas mirties valdovu arba karo šypsenėle, sakau:aš nieko nesigailiu. Mano galvos premija- 88.000000 gnomų monetų. Aukščiausia per 16 metų ir netgi prieš pasauliams susiliejant mažai kas buvo vertas daugiau. Mano šaunioji Eva geriau žinoma Pienės pravarde verta 70.000000 -laukite jos keršto nevykėliai. Kiekvienas mano gaujos narys vertas mažiausiai 10.000000- jie dar irgi pasirodys ir sudegins viską iki pamatų. Sėkmes ginant miestą, kvailiai . Aš geriausias svajotojas ir nusikaltėlis šiame silpname pasaulyje.

              Sapnas nutrūko- atsibudau rėkdamas ir papasakojau žmonai ,ką sapnavau. Ji mane ramino aiškindama ,kad tai tik sapnas. Bet man atrodė kitaip. Tokia Annataro ateitis.
              23 dalis

              Sėdėjau paplūdimyje ir laukiau kitų. Faustas vis dėl to sugebėjo prisigerti ir nenorėjo kojos kelti iš lovos. Dead one atsigabeno savo merginą Eveliną ir,atrodė, vis atidėliojo išvykimą. Taip praėjo dvi dienos, o šventė vis atsinaujindavo ir vėl liejosi alus. Bet pagaliau visi nurimo, Dead One liepė ateiti į paplūdimį ir būti pasiruošusiais kovai -ginklų pasaulyje veisėsi pavojingi padarai .Aš žiūrėjau į jūrą ir vis dar negalėjau patikėti tuo, ką sapnavau. Dėl to sapno jau kalbėjau su visais - tiek su Tomu ir Lankininke, tiek su magais. Jie mane tikino ,kad aiškiaregių labai reta ir nėra ko jaudintis. Vis tiek mane kankino nerimas. Žinojau ,kad jei Annataro ateitis tokia ,sunkiai ką nors pakeisime auklėjimu. Keista, kad Eva irgi tapo lygiai tokia pat. Aš įtariau, kad ji tą darė tik draugystės ar meilės vardan, bet tas ją pavertė nusikaltėle numeris 2 šiame pasaulyje. Mano galva man atrodė per didelė ir aš nugriuvau ant smėlio. Faustas pagaliau atėjo ir rytietiškai sukryžiavęs kojas sėdėjo ir taip pat žvelgė į jūrą. Saulė jau leidosi ,kai pasirodė Dead One-jis atrodė susinervinęs. Jis mus dar perspėjo, kad gyvūnai ten sudaryti iš plieno kietumo kristalų ir mes dingome. Svaigstančia galva atmerkiau akis kitame pasaulyje. Niekada dar neteko matyti tokio apšvietimo - kažką panašaus pamatysi, tik rūsyje vaikščiodamas su silpna neonine lempa. Tik rūsiu čia tapo visas pasaulis. Kur akys užmatė, driekėsi kristalų pievos. Kristalai buvo išsiauginę žalsvas ataugas primenančias šaknis. Augalai ? Hibridai ? Dar labiau gąsdino dangus, kuriame nesimatė nė vienos žvaigždės. Viską apšvietė tik Dead One minėti melsvai šviečiantys grybai. Dead One prašneko ausyse spengiančioje tyloje:
              - Turime rasti raudoną kristalą, kuris pavirs ginklu. Ne kiekvienas raudonas kristalas juo pavirsta, taigi nieko nelieka, tik vaikščioti ratais ir liesti kiekvieną raudoną kristalą. Faustai, tu eik vienas - su žvėrimis ir milžiniškais vabzdžiais susitvarkysi. Mes eisime kitu keliu ir taip apieškosime didesnę teritoriją.
              Mes išsiskyrėme ir nuėjome per raudonų kristalų eiles. Liečiau kiekvieną iš jų, bet nė vienas nereagavo.. Sukome ratus ,kol galiausiai mus užpuolė į dygliakiaulę panašus padaras iš kristalų –žinoma,gerokai didesnis ir šaudantis spygliais. Dead One įsibėgėjo ir spyrė- padaras subyrėjo į šipulius. Pakeliui prie kito raudonų kristalų sklypelio mus užpuolė dar keletas tų ežių ,bet juos išspardėme kaip ir buvusį. Paliečiau pirmą raudoną kristalą ir jis sušvito ir ėmė keisti formą. Ant žemės nukrito pirštinės. Ant jų buvo pritaisyti ašmenys. Užsimoviau jas ir jos tiko lyg būtų gamintos būtent man. Vienu mostu perkirtau kristalinį medį per pusę. Susėdome ant žemės ir iš atsinešto benzino užkūrėme laužą ,kad Faustas žinotų, kur esame ir kad radome, ko ieškojome. Tas pritraukė keletą žalsvų kristalinių šunų ,bent jau aš įžiūrėjau panašumą. Dead suskaldė juos savo kalaviju. Labiausiai erzino ne gyviai ,o tyla, vedanti iš proto. Šioje vietoje viskas kėlė niūrias mintis ir man darėsi aišku ,kodėl Dead One užtruko čia tik keletą minučių. Turėjau šnekėti vien tam ,kad pertraukčiau tylą:
              - Kaip manai ,kas sukūrė šią vietą ? Žinai, man kilo mintis -tu juk gali keliauti erdve ir laiku. Peršok į laikus ,kai Annataras bus jau paaugęs, ir pažiūrėk, ar tam mano sapne yra nors lašas pranašystės.
              Dead One atsiduso:
              - Net nenumanau ,kas sukūrė šitą pasaulį ,bet reikia jam padėkoti ,nes kitaip nebūtume laimėję praeitos kovos. Galiu peršokti ir patikrinti, kas ir kaip dėl to sapno. Bet kas iš to ? Jeigu sužinosi ,kad buvai teisus, gyventi lengviau tau irgi nebus. Sužinojęs ,kad klydai, irgi gali padaryti klaidų. Aš beveik nenaudoju kelionių laiku ,jos viską komplikuoja. Bet čia tavo sprendimas- siūlau viską gerai apmąstyti.
              Pagaliau kažkur toli užsižiebė kitas laužas. Patraukėme link jo ir pamatėme tai,ko nesitikėjome. Aplink laužą gulėjo daug nukautų dinozaurų apaugusiu kristaliniu šarvu ,bet šį kartą per jį mačiau odą ir raumenis. Faustas gulėjo atsirėmęs į vieną iš dinozaurų ir rišosi žaizdą ant peties marškinių skiaute. Faustas suriko:
              - Šitų neveikia magija. Kodėl to nepaminėjai ? Tą supratus vienas iškabino man gabalą mėsos.
              Dead One nusijuokė:
              - Maniau nori mirti ,tai tokios smulkmenos tau nebesvarbios. Nemanyk ,kad kai tave sutraiškys koks dievas ,tai mirtis bus graži ir didinga. Ji bus būtent tokia ,tik skaudės dar labiau. Baik su tomis savižudybės nesąmonėmis ir kovok iš visų jėgų su mumis. Sidabrinė- tavo klaida ir tu turėsi už ją atsakyti savo krauju ,bet man į tai nusispjaut. Aš išspręsiu pamišusių dievų problemą ir tavo depresija negrius man skersai kelio.
              Faustas nieko neatsakė ir palietė kristalą. Jis pavirto į kataną violetine rankena. Mes grįžome namo ir niekas nebeištarė nė žodžio. Faustas nugriuvo paplūdimyje ,o aš grįžau namo. Man nepatiko Dead One terapijos stilius. Bet į visą šitą reikalą įklimpau per giliai.

              24 dalis

              Dead One gulėjo ant grindų rūkydamas ir galiausiai prisiminė ,ko jam jau kurį laiką truko:

              -Demone ,o kodėl tu tiek daug tyli ? Atrodo, visada turėdavai, ką pasakyti. Kas negerai ?

              - Ach viskas ,tiesiog viskas. Kai buvome rojuje, jūs buvote laimingi ir aš maniau ,kad aš irgi sugebėsiu. Bet man su sparnuote, serafime, tikrai nesisekė. Vėliau pasidarė tiesiog nuobodu gyventi toje sumautoje idilėje. Dar gerai, kad mus prikėlė,nes maniau,kad išprotėsiu. Bet dabar tu nori kovoti prieš dievus ne tik tuos, kurie mums skirti,bet visus. Pamąstyk ,kad ir kaip atsiranda dievai ir kas jie bebūtų, jie sukūrė kovinius angelus. Netgi šio pasaulio dievukas turėjo galingų padarų kolekciją. Kokie mūsų šansai laimėti? Netgi mažesni negu visada. Dievai nelauks tavęs savo pasauliuose, kol tu juos išskersi - jie imsis veiksmų ir nereikia manyti, kad mes nenugalimi dėl to kardo ir kad pabuvai pasaulyje, kuris mus stiprina. Net jeigu pavyktų, kas po to ? Kaip gyvens pasaulių gyventojai? Apie kokią tvarką tu ten paistei? Neužteks ir amžinybės sutvarkyti tiek pasaulių ir jų alternatyvių realybių atšakų. Jeigu kiti du vyrukai eitų kartu ,gal kažkas pagerėtų, bet jiems reikia rūpintis savo pasauliais.
              Dead One atsiduso:
              - Gal per daug aš ten prišnekėjau, bet kažko imtis reikia. Mane domintų dievų skaičius. Jie kariauja tarpusavy –taigi, tas skaičius visą laiką mažėja. Aišku, neaišku, ar dievai turi atžalų. Kaip ten bebūtų ,aš keliausiu ir skersiu visus iš eilės. Dėl tvarkos- žmonės išmoks gyventi pasaulyje be dievo.
              Šitą pokalbį nutraukė Evelina:
              - Įdomi mintis, kodėl mums nesusituokus toje pačioje šventykloje ,kur ir Bevardis su elfe. Neaišku ,kaip baigsis kova, taigi tinkamesnio meto negali būti.
              Vaikinukas dar prieštaravo ,bet nusekė paskui Eveliną ,kur jau laukė bevardžio uošvienė ,kuri ir nugabeno porą į šventyklą ir ten juos sutuokė -lygiai taip pat ,kaip ir Taranciell su Bevardžiu. Vėliau jie grįžo į namuką ir šventė su nemažais kiekiais šampano. Aš tuo tarpu sėdėjau supamoje kėdėje ir žiūrėjau į jūrą. Taranciell sėdėjo šalia ir bandė mane raminti. Aš vis šnekėjau apie sūnaus ateitį, kol ji neištvėrė:
              - O koks skirtumas ? Jeigu jis taps brangiausiu ir labiausiai ieškomu nusikaltėliu, tegu būna taip. Svarbiausia ,kad ateityje jis nepavirstų į pilką nieką ,kurių pilna kiekviename pasaulyje. Jis turės šlovę ir to man gana.
              Aš tylėjau- visi siūlė sutikti su neišvengiamybe ir, matyt ,teks su tuo susitaikyti. Man betylint atlėkė Taranciell tėvukas ir padavė jai laišką. Aš pasilenkiau ir perskaičiau tekstą ,nuo kurio užšalo kraujas gyslose. Chaoso dievas pagrobė Taranciell mokytoją, tą įžymų magą ,kurio dar nesutikau ,bet tiek girdėjau. Chaoso dievas liepė atvykti į jo tvirtovę ir pasiduoti arba atvykti kovoti ,kas reikštų senojo elfo mirtį. Išgėriau puodelyje dar turimą arbatą. Žinojau ,ką pasakys Dead One. Jis norės kovoti ,Faustas irgi nesutiks pasiduoti. Taranciell linktelėjo:
              - Aš žinau, eik ir kovok. Sukapokite į gabalus tą chaoso ožį. Mokytojas irgi nenorėtų ,kad per jį mirtų trys galingi kariai. Norėčiau prisijungti prie kovos. Gal ir neturiu užtenkamai galios kautis su dievu ,bet bandysiu praslinkti pro apsaugą ir išvaduoti senuką.
              Faustas miegojo ramiai paplūdimyje. Gana ilgai teko jį žadinti ,bet prabudęs jis tik susirinko kardus ir nusekė paskui mus. Dead One buvo alkoholinės komos būklėje ,teko jį žadinti lediniu vandeniu. Sužinojęs naujienas jis juo apliejo ir Eveliną. Jai prabudus viską teko vėl perpasakoti. Galų gale turėjome planą ir pilną komandą. Mes kovosime prieš dievą, merginos vaduos senolį .Lengvai peršokome į chaoso pasaulį. Paaiškėjo ,kad ten nėra jokio pasaulio,tik juodi rūmai, stovintys tuščioje erdvėje. Evelina ir Taranciell pradingo ,nuo čia jos keliaus su nematomumo uždanga. Mes eisime pro paradines duris. Faustas spyrė į jas, durys išvirto su trenksmu ir prispaudė sargybinį -tai kažkodėl Faustą labai prajuokino. Sargybiniai juodais spygliuotais šarvais dar bandė mus stabdyti ,bet Faustas nušveitė juos kaip skudurines lėles. Jis tvojo kumščiu į kelią blokuojančią sieną ir ji subyrėjo į dulkes. Jis suriko:
              - Na,šunsnuki,ateik čia,tuoj mes tau pasiduosime. Tau galas,nes dievų žudikai tavo galvą pasikabins virš židinio.Tave paskers ir iškimš Faustas,dar žinomas Gynėjo pravarde.
              To tikrai nereikėjo. Dievukas dabar rimtai užsiųs. Fausto balsas aidėjo visuose rūmuose. Išsitraukėme naujus ginklus ir susėdome. Dievas pats atlėks. Neverta kažkur veržtis.
              Paskutinis pakeitimas nuo Light; 2012-03-15, 18:20.

              Comment

              • xipzo
                I hate IDIOTS

                • 2009 04 16
                • 224

                #8
                Ech... Nostalgija... Kaip šitie seni, geri Light darbai beskaitant užgniaužia kvapa
                My Anime List <---
                Waiting for Peacefull summer...

                Comment

                • Light
                  Rimtas forumo narys

                  • 2007 03 31
                  • 161

                  #9
                  25 dalis

                  Sėdėjome tuose keistuose rūmuose, kol pas mus atėjo apsmukęs žmogelis su gremėzdiškais ragais ant kaktos. Jis pranešė mums štai ką:
                  - Jūs pasirinkote kovoti- senasis elfas turės mirti. Prašau sekti paskui mane į tris atskiras sales ,kur ir vyks jūsų kovos. Chaoso dievas nusprendė kautis su jumis vienas prieš vieną. Dead One kausis su dievo sūnumi. Nors jis tik pusdievis ,bet tikrai lygiavertis priešininkas. Bevardis karys- su dievo dukra ,tai ilgai neužtruks. Ką gali bevertis žmogelis prieš stipriausią visatos moterį ? Aš-jūsų vedlys rūmams ir šių rūmų iždininkas, sekite paskui mane.
                  Nežinojome ,ar juoktis ar verkti po šitos kalbos , bet nusekėme paskui iždininką. Jis vedė mus klaidžiais koridoriais, kol priėjome į tris puses besišakojančius laiptus. Aš patraukiau į apačią. Atvėręs auksines duris, radau ten kažką panašaus į karatė salę. Dead One pasuko kairėn ir atsidūrė ant rūmų stogo. Faustas pasuko dešinėn ir atsidūrė poilsio kambaryje. Kambarys buvo prikimštas auksinių blizgučių, visur stovėjo patogūs foteliai. Didžiąją kambario dalį užėmė tvenkinys,bet pasirodė ,kad tai buvo Chaoso dievo baseinas, iš kurio jis lėtai lipo. Nusipurtęs lyg šuva , jis susisuko į milžinišką raudoną chalatą. Jis ramiai nuėjo prie spintos ir iš ten ištraukė juodą indą siauru kaklu. Galiausiai jis prašneko:

                  - Faustai, negalėjai palaukti kol paplaukiosiu ? Išvis tas pagrobimo laiškas atėjo per greitai. Bet taip jau būna su tuo paštu. Kaip jau supratai , nebus taip kaip su moksliuku, kurį užkapojote trise. Kovos vyks vienas prieš vieną. Nemanau ,kad verta visiems kautis vienu metu. Nėra kur skubėti ,taigi reikia nuspręsti kovų eilę. Šitame juodame indelyje įvairūs kamuoliukai, pažymėti skirtingais skaičiais. Pradės tas ,kuris ištrauks mažiausią skaičių. Manau tavo laiminga rankelė trauks už visus tris. Kol viena kovotojų pora kausis ,kiti stebės kovą kristaliniuose rutuliuose. Sukčiauti neverta ,net mėginti- visi trys kambariai vienas nuo kito atskirti milijonais kilometrų. Čia mano pasaulis ,taigi erdvę galiu iškraipyti taip ,kaip tik noriu. Čia nepadės net Dead One triukai, jo runų galios -irgi dar ne viskas. Kovos laimėtojas pakyla kovų lentelėje ir kaunasi su kitos kovos laimėtoju. Taigi ,net jeigu tavo bendražygiai ir laimės prieš mano vaikus, jiems teks susikauti vienas prieš kitą ,kad atvyktų į šį kambarį. Aišku, viskas keičiasi ,jeigu kuris nors iš jūsų mane įveiktų pirmoje kovoje. Na, manau, tu gal tą ir sugebėtum , bet tam tau dar reikia ištraukti reikiamą kamuoliuką. Taip, aš viską gerai apmąsčiau -mane taip bando nužudyti jau 143 kartą. Su tokia patirtimi išvystai šiokią tokią sistemą. Turbūt dėl to kaltas tik aš-visada mėgau skleisti chaosą ir valdyti kitus net prieš sužinodamas apie magiją ir galimybę kurti pasaulius. Taip ,Faustai ,netgi dievai buvo tik paprasti beverčiai padarai ,bet sugebėjo išnaudoti galimybę ir pabėgti į savo sukurtas visatas. Tu, deja, gavai galios, bet nesugebėjai pakeisti savęs, likai toks nelaimingas ,koks buvai dar būdamas žmogumi. Nors ir aš padariau klaidų:savo informacija pasidalinau su draugu. Kai jau galėjome kurti pasaulius ,nusprendėme sukurti šiokią tokią įtampą. Jis atstovaus tvarką ,aš -chaosą. Smagus žaidimo scenarijus. Aišku ,darėme įspūdingus mūšius ir kūrėme išrinktuosius. Kiekvienais metais susigrumdavome arenoje vienas prieš kitą, visada lažindavomės dėl tam tikro pasaulių skaičiaus. Tai truko šimtmečius ,bet staiga mano senas draugas pasikeitė. Jį ištiko moralinės pagirios. Jis pasibaisėjo mūsų elgesiu ir dingo. Be manęs naujos visatos kurti negalėjo ,taigi, pabėgo į kitą ,kuri jau turėjo užtenkamai daug savų dievybių. Ten jis po truputi išnaikino, jo nuomone, žiaurius ir neteisingus dievus. Aš vis tikėjausi,kad jis atsitokės. Bet ne, jis pradėjo kurti išrinktuosius su runomis ant rankų. Tai buvo kito dievo kūrinys ,kurį jis nukovė. Tuos padarus jis siuntė pribaigti mane. 142 didvyriai- ir visi skirtingi bei savotiškai įdomūs. Visi žuvo nuo mano kardo. Vėliau atsirado trijų didvyrių komandos planas. Jo kokybės negaliu vertinti ,bet vis dėl to jau pribaigėt vieną dievą. Nors kiti 142 irgi įvykdė nemažai to seno asilo planų. Aš bandžiau su juo šnekėtis ,bet jis manęs neklauso -galiu arba jungtis prie jo tvarkingo ,imperialistinio plano arba mirti. Kol kas gana gerai laikausi ,bet negi tai truks visą amžinybę... Visą šią kalbą Dead One girdėjo ,nes viską transliuoju ir į kitus kambarius. Klausimu lieka ,tik kaip geriausia viską išspręsti. Kautis ar pasiduoti ? Kokia tavo nuomonė ?
                  Faustas pasiraivė:
                  - Įdomus klausimas , bet aš ir pats nežinau ,kodėl čia kovoju. Staiga vėlgi sužinau ,kad tai kažkokio tvarkos dievo plano dalis. Mane į savo planus įsuko Satana ir sukniso mano gyvenimą. Paaiškėjo ,kad jis -tik dieviško plano žaidimo veikėjas ir turėjo paruošti mane nukauti tave. Greičiausiai, pašnekėjus su tuo tvarkos dievu ,jis man papasakos ,kad yra kokio aljanso narys ir seka jų planus. Po velnių, tam nėra galo,kad ir prie ko prisikastum, visada atsiras dar kas nors. Dead One teisus- reikia išskersti visus dievus. Kitaip niekada negalėsi žinoti ,ar tavęs nestumia į mūšį koks kvailys. Dar įdomiau ,kad dievai kažkada neturėjo galių ir yra kažkokia informacija tave paverčianti dievu. Žinai ,bėk pas savo bičiulį ir prisidėk prie jo imperijos, bet aš ir Dead One surasime jūsų būstinę ir paskersime jus abu. Taigi, manau verta kautis dabar ir nuspręsti viską tiesiog čia.
                  Chaoso dievas padavė indelį su kamuoliukais. Faustas ištraukė pirmą kamuoliuką. Ant geltono kamuoliuko blizgėjo du. Faustas ištraukė antrą raudoną kamuoliuką- ant jo žybtelėjo vienas. Ant trečiojo mėlyno sutvisko keturi. Ant kristalinio kamuolio užsižiebė lentelė:
                  1Dead One prieš Jaunėlį;
                  2 Faustas prieš Chaoso dievą;
                  3 Bevardis prieš dukrelę.
                  Pirmoji kova prasideda už trijų valandų. Kovotojai gali pavalgyti kavinukėje rūmų balkone. Prašome palikti kovos vietas, jos turi būti paruoštos kovai. Rūmų renginių vadyba.

                  Faustas prunkštelėjo ,bet nuėjo į minėtą kavinukę. Jo noras kautis su dievu kažkur dingo. Tą darydamas jis tik vykdytų kažkieno planą. To nedarydamas tik rizikuotų pakliūti į Chaoso dievo planus. Kavinukėje jo laukė kiti. Dead One ištarė, ką galvojo visi:
                  - Išlaisvinkim senuką ir dinkim iš čia- nematau didelės prasmės su juo kautis. Kita vertus ,palikti jį gyvą- per didelė rizika. Po velnių, jo informacija aukso vertės ,taigi žudyti jo irgi negalime. Viskas darosi per daug sudėtinga...

                  26 dalis

                  Mums teko priimti sprendimą: iš pradžių norėjome griebti senuką ir bėgti. Susisiekę su merginomis per vestuvinius žiedus sužinojome, kad senąjį magą, jos rado sveiką ir gyvą, bet pasiklydo dėl minėtos iškreiptos erdvės ir atidarydamos naujas duris patekdavo lyg ir į kitus rūmus ar milžiniškus šiltnamius, kurie labiau priminė miškus. Reikėjo merginoms duoti laiko atsekti žiedų signalą ,nes teleportacija čia visai neveikė. Numetėme žiedus prie paradinių durų ir grįžome į mums paskirtas vietas kautis. Taip vieningai nusprendėme palikti chaoso dievą gyvą ir jį apklausti, po to įkalinti kokiame tolimame pasaulyje. Aš susirangiau prie kristalinio rutulio, mano priešininkė nepasirodė, matyt, stebėjo kovą kur nors kitur. Faustas susirangė krėsle ir prisidegė medaus cigarą - dievukas prabangius niekučius tikrai mėgo. Dead One stovėjo ant stogo ir tvirtai žinojo, kad savo kardo nenaudos. Pusdievį jis ir taip lengvai suplėšys į gabalus. Jo priešininkas greitai pasirodė. Visai silpnai atrodantis liesas vaikinukas susisupo į egzo skeletą - ypatingus šarvus, kurie šeimininko jėgą galėjo sustiprinti dešimteriopai. Jie pridėdavo ne tik raumenų, bet turėjo ir magiškų efektų bei ginklų. Pusdievis iš už nugaros esančio auksinio dėklo išsitraukė milžinišką kirvį ir prašneko:
                  - Kaip tėtis ir sakė, nėra reikalo kautis, juk žinai, ką norėtų žinoti kiekvienas. Žinai savo egzistavimo prasmę, tesi tik žaisliukas tvarkos dievo rankose. Bet vis tiek vykdai jo valią, juk tai visai nereikalinga. Ką laimėsi pribaigęs mus?
                  Dead One nusibraukė į akis lendančius rudus plaukus ir nusijuokė:
                  - Tikrai nežinau ką laimėsiu,bet žinau ką prarasiu iš čia išeidamas. Tiesiog pasiduosiu kito dievo valiai, kuris mane galų gale nukreips prieš tvarkos dievą, kad jį nudėčiau. Tikrai stilingas manevras - žudiką, kuris turėjo pribaigti tave, nukreipti prieš savo priešą ir jo kūrėją. Nesakau, kad simpatizuoju tvarkos dievui. Jo noras po šimtų metų žiaurių pramogų užsidėti šventojo aureolę ir pasivadinti taikos karaliumi yra tiesiog apgailėtinas. Jis mano gyvenimą pavertė pragaru, bet tame buvo ir gerų dalykų. Aš sutikau Eveliną, aš susidraugavau su savo demonu ir esu galingiausias padaras, klajojantis tarp pasaulių. Pasiekiau daug pergalių, sutikau daug keistų žmonių, angelų ir demonų. Jie dabar įkalinti vienoje realybės atšakoje, kad nekeltų rūpesčių, bet per juos išmokau matyti pasaulį kitaip. Viena tiesa, kad nė vienas iš mūsų nėra teisus. O tavo išmintingas pasiūlymas nutraukti kovą tiesiog parodo silpnumą viduje. Nemanyk, kad jei mane nugalėjai, tai ir šiandien tai pasikartos. Tokiam vaikui kaip tu, nenaudosiu net savo demoniškos formos. Dėl tvarkos dievo aš su juo susitiksiu ir nuspręsiu, ar verta kautis su juo ar geriau prisidėti prie jo plano. Jis bent jau bando išvengti katastrofų ir pašalina kitus dievus. Ar jis tą daro dėl teisingos priežasties? Tą aš dar išsiaiškinsiu.
                  Pusdievis įsibėgėjo ir smogė savo kirviu. Dead One lengvai išvengė atakos ir spyrė vaikui į šlaunį. Tas susvirduliavo ir nudribo nuo stogo. Dead One kvatojo, kad net jo rudų plaukų kupeta plaikstėsi į visas puses. Vaikis vėl užšoko ant stogo ir suklykė:
                  - Nedrįsk iš manęs juoktis. Tu tik prisukamas žaislas. Tu nudvėsi anksčiau ar vėliau, jei dievai to panorės
                  Pusdievis sviedė granatų ryšulį. Rudis ilgais plaukais nuspyrė jį ant žemės dar ore. Vaikis vėl suklykė ir ėmė švaistytis liepsnosvaidžiu. Dead One sukūrė ledo skydą. Temperatūra iškart nukrito žemiau nulio ir liepsnosvaidis užšalo. Dead One šyptelėjo:
                  - Evelina mane išmokė naudotis ledo stichija. Iš kiekvieno sutikto draugo ar priešo išmoksti kažko naujo. Aš rinkau patirtį kol tu sėdėjai rūmuose ir manei, kad esi pasaulio karalius. Tavo tėvas tave susiveikė tik tam, kad tokiais atvejais išloštum jam laiko. Tu esi tikrasis žaislas. Ar nori tai pakeisti? Tada veik savo galva, o ne klausyk seno intriganto įsakymų.

                  Vaikis visai pasiuto ir ėmė mosuoti savu kirviu į visas puses. Dead One kurį laiką grakščiai išsisukinėjo, tada sugavo kirvį abejomis rankomis ir suspaudė. Tvirtas plienas subyrėjo į šipulius lyg stiklas. Rudis vėl spyrė - šį kartą vaikis vožėsi į milžinišką chaoso dievo statulą kieme. Pusdievis sudejavo, bet vėl užsikabarojo ant stogo. Iš jo šarvų pirštinių išlindo sidabriniai spygliai. Vaikis tikrai stengėsi, jis mosavo kumščiais lyg vėjo malūnas ir šokinėjo ratu lyg boksininkas, bet niekaip negalėjo net kliudyti savo priešininko. Rudis susuko savo pirštus į keistą ženklą ir pusdievio šarvai užsiliepsnojo melsva liepsna. Sidabriniai spygliai ištirpo ir šarvai kaip reikiant pajuodavo. Dead One atsiduso:
                  - Nagi supraski, neturi nė menkiausio šanso. Suskaldysiu tavo šarvus kaip kokoso riešutą. Mes negalime pakeisti savo prigimties. Aš gimiau su antra demono siela, tu esi pusdievis, bet mes galime išlaisvinti save iš vaidmens, kurį mums primetė kiti. Aš tikiu, kad kada nors būsiu laisvas ir manęs niekas nebestumdys po savo planų scenarijus. Tu gali nuspręsti tapti laisvu ir užbaigti šią kovą arba mirti pildydamas tėvo norus - rinkis.
                  Pusdievis nutilo ir nusiplėšė savo pajuodavusius šarvus. Jis pravirko ir tarė:
                  - Aš pasiduodu, tu teisus. Aš nebenoriu vykdyti jo įsakymų. Aš dingsiu į kitus pasaulius ir ten suprasiu ką reiškia laisvė. Tada, kai būsiu užtenkamai patyręs ir stiprus, rasiu tave ir mes vėl susikausime.
                  Pusdievis numetė rožinį kristalą, iš jo greitai išaugo portalas, per kurį jis ir dingo, netgi chaoso dievas nespėjo susekti kur dingo jo sūnus. Demonas nusišaipė:
                  - Tu esi tikrasis taikos ir melo karalius. Tiems šarvams suskaldyti būtų reikėję kokių 300 labai stiprių smūgių. Bet ne tu jį išsiuntei medituoti į kalnus. Netgi po tiek metų tu mane vis dar stebini.

                  Dead One nusijuokė:
                  - Šiek tiek melavau, bet visą kitą tiesa. Pažiūrėsime, kiek jis sustiprės tada kai vėl susitiksime.
                  Malonus balsas iš viršaus pranešė:
                  - Dead One laimėjo prieš jaunėlį. Sveikiname nugalėtoją. Visi dalyviai kviečiami į mūsų barą „Mėlynoji Lagūna“atsigaivinti stipriu kokteiliu ar kava. Kova tarp Fausto ir mūsų mylimo chaoso dievo prasidės už trijų valandų. Turiningai praleiskite laiką. Renginio administracija.
                  Mes susitikome minėtame bare ir gaivinomės romu su sultimis, kaip ir siūlė administracija. Dievas tikrai tempė laiką, tik neaišku - kam, nes sėdėjo bare tik už dviejų staliukų nuo mūsų ir gėrė alų. Jis atrodė rimtai nusivylęs savo sūnumi, bet tylėjo ir srėbė alų neįtikėtinu greičiu. Faustas aiškiai nervinosi ir jau iš įtampos sulaužė porą kėdžių bei sutrupino keletą stiklinių. Faustas vis paglostydavo savo katanas ir liepsnojančiomis akimis žiūrėjo į savo priešininką. Mes tylėjome, mane vis dar stebino Dead One taktika:kas galėjo pagalvoti, kad jis laimės net nepraliejęs kraujo. Aš varčiau rankose savo pirštines ir tikėjausi, kad jos bus veiksmingos; aš dar neturėjau tiek galios ir patirties, kad galėčiau perkalbėti priešus pakeisti savo gyvenimo stilių. Lėtai slinko laikas, o mes tylėjome, nes ir taip viskas buvo aišku ir paprasta, kaip niekad.
                  27 dalis

                  Faustas ir Chaoso dievas surūkė po paskutinį medaus cigarą. Iki kovo pradžios buvo likę apie 10 minučių. Faustas prabilo. Jis atrodė nurimęs ir nekovingas savo būdui:
                  - Dead One šiandien įrodė, kad žodžiai paveikia daugiau nei ginklai. Nematau reikalo kautis. Man būtų įdomu su tavimi susikauti draugiškame turnyre. Bet kai rizikuoji gyvybe dėl pergalės, kuri vis tiek nieko nepakeis, viskas darosi apgailėtina. Pasirašykime magišką sutartį. Ją pasirašęs nieko negalėsi padaryti mums, o mes tau. Tai geriausia išeitis, dar pasidalink turima informacija. Spėju, žinai, kas sekantis dievas tavo seno draugo sąraše.
                  Chaoso dievas atsiduso ir išmetė cigarą pro langą:
                  - Aišku, žinau, tau pasisekė, kad su ja aljanso sudarymas neįmanomas dalykas. Gėrio deivė labai stipri gynyboje ir padarų iškvietime. Ją nuo jūsų trijų laimingų draugų puolimų saugos galingas gėrio skydas. Tu ir Dead One turi savyje per daug blogio, kad galėtum ją nors paliesti. Bevardis turi geresnius šansus: jame dar daug žmogiškumo. Bet jeigu jis toliau trauks tuos vampyrų miltelius, pavirs į kažką, ko niekas nenori ir negali įsivaizduoti. Sutartis — turbūt išmintingiausias pasiūlymas.
                  Chaoso dievas ištraukė iš spintos popieriaus lapą ir bjaurią juodą plunksną. Dead One ir bevardis įkrito į kambarį per lubas. Chaoso dievas įpylė visiems vyno ir jie sudarė paprastas sąlygas dėl taikos ir nesimaišymo į vienas kito planus. Po to dievui mostelėjus į kambarį įkrito ir merginos. Visi gurkšnojo vyną ir šnekėjo apie gėrio deivę. Evelina sušnibždėjo kažką Dead One į ausį ir tas nusišypsojo. Senukas įėjo pro duris ir prisidėjo prie keistokos šventės. Po įprasto nugėrimo Chaoso dievas paspaudė visiems rankas ir prižadėjo atvykti draugiškam turnyrui. Visi išsiskirstė susirinkę sutarties kopijas ir su gera nuotaika. Dead One dar pamojavo ir jie jau buvo smuklėje. Pasirodo vietiniu laiku jų nebuvo jau visą savaitę. Visi jau palaidojo viltį pamatyti juos gyvus. Kilo didelis sujudimas — visi šventė smuklėje... Atsibudau namie savoje lovoje. Man atrodė, kad kažką pamiršome įrašyti į tą sutartį, kažkokią menką detalę. Nors užmušk negalėjau atsiminti ką. Sąlygos atrodė geros, bet kažkas netiko, vis tiek graužė nerimas. Taranciell jau miegojo, nenorėjau žadint dėl nuosavos paranojos. Žinau, reikėjo rūpintis savo vaiko ateitimi. Deja, nežinojau kaip. Vienintelis siūlo galas buvo Eva — ištikimoji mano sūnaus bendražygė. Staiga blykstelėjo mintis. Tuojau pat iš miegų išpurčiau Faustą su Dead One, kurie knarkė po stalu smuklėje. Trise nuėjome pas Tomą ir Lankininkę. Jie ginčijosi ir rėkavo, bet galų gale sutiko. Mano mintis buvo gana paprasta — sustiprinti Evą tiesiog dabar. Tą buvo galima padaryti demonų krauju — sumaišius jį su keletu žolelių išeidavo nuostabus eliksyras. Stipresnių demonų už Faustą ir Dead One turbūt nebuvo. Jie paaukojo kelis lašelius savo brangaus kraujo. Aš sumaišiau jį su žolelėmis ir supyliau visą šį stebuklą į Evos braškinį pieną. Mergaitė klusniai išgėrė puodelį. Taip aš tikėjausi sumaišyti kortas likimui. Greitu metu demonų kraujas susijungs su Eva neatskiriamai. Joje augs slaptos galios. Greičiausiai joks magas to nepastebės. Ji atrodys neturinti talento magijai. Bet reikiama akimirką, ir aš vyliausi, Annataro egzekucijos metu jos atsiskleis. Tai buvo vienas iš dalykų, kuriuos galėjau padaryti. Kitas — treniruoti Annatarą kautis visais ginklais. Labiausiai tam tiktų tamsiųjų elfų klanas — jie išmokys jį reikiamų gudrybių jo būsimai profesijai. Visai tai ėmė atrodyti absurdiška: aš tik stiprinau Annataro potraukį nusikalstamumui, bet, uždaręs jį į miško elfų taikos ordiną, nesitikėjau geresnių rezultatų. Prigimties nepakeisi: ji visada lieka ir stumia mus į pražūtį arba svajonės link. Man reikėjo tikėti savo sūnumi ir jo svajone. Galbūt už jo nusikaltimų ateityje slepiasi daugiau nei man atrodo. Aš nežinojau Annataro tikslo, bet netikėjau, kad jis atsidūrė ant ešafoto tik dėl nusikalstamos šlovės. Jo darbai pakeitė pasaulyje kažką svarbaus, jei už jo galvą paskyrė milijonus...
                  Chaoso dievas rūkė eilinį cigarą ir stebėjosi situacija. Viskas susiklostė tikrai gerai, bet ir absurdiškai keistai tuo pat metu. Jo vienintelis sūnus dingo tarp pasaulių. Jo sesuo pasileido jo ieškoti, nors kol kas negalėjo pasigirti rezultatais. Chaoso dievas papurtė galvą ir išėjo. Laikas pasišnekėti su tvarkos dievu akis į akį. Jo planai darėsi vis keistesni. Tvarkos dievas jo laukė viename iš pasaulių, kuriame negalėjai naudoti ginklų. Jie susėdo ant žolės ir užsirūkė. Tvarkos dievas sėdėjo susisukęs į pilką apsiaustą atrodė liesas ir ligotas. Jo akys žibėjo maniakiška ugnimi. Išpūtęs dūmų debesį, prašneko:
                  — Vėl išsisukai nuo mirties, bet amžinai taip tęstis negali. Tau turbūt įdomu, dėl ko aš pasikeičiau. Juk galėjau likti su tavimi ir linksmintis visą amžinybę. Žinai, kažkada pasiverčiau žmogumi ir vaikštinėjau viename iš pasaulių, dėl kurio dalybų nesutarėme. Kitais metais turėjome nuspręsti viską arenoje. Tame pasaulyje mokėjo mūsų abiejų šventyklomis, nes nežinojo, kas laimės. Šventikų kautyės sukėlė karą. Visi dirbo kaip pakvaišę, kad išmokėtų šventyklų mokesčius. Vienoje šventykloje radau tave. Tu buvai apsėstas vaikų idėjos. Tau reikėdavo vis naujų moterų. Dievui apvaisinti mirtingą moterį šansai maži. Bet tu vis tiek įsikandai šito reikalo ir rengei tas nesibaigiančias orgijas. Vėliau aplankiau visus mūsų pasaulius, kuriuos sukūrėme. Nesvarbu, kokią sistemą ten įvedėme, žmonės turėjo mus garbinti ir dirbti mums. Šventikai išnaudojo savo galią ir viskas veikė ne taip, kaip turėtų. Aš dingau į kitą Visatą, bet ir ten manęs laukė tas pats.
                  Chaoso dievas papurtė galvą:
                  - Baik, tavo kūriniai turi veltis į beprasmius mūšius, bet tada tikslas pateisina priemones. Aš, aišku, padariau klaidų, bet tu irgi netapai tobulu. Aš net nežinau, ko tu sieki. Aš prisidėčiau prie tavo plano, bet tu žaidi per grubiai, leidi galingiems demonams ir mutantams lakstyti su dievus žudančiais ginklais. Visi dievai atsisuks prieš tave. Tau reikia mano pagalbos, taigi pasakok...
                  Pokalbis truko dar ilgai, bet du seni draugai paspaudė vienas kitam rankas.
                  28 dalis

                  Cigarų dūmai maišėsi karštame dykumos ore. Milžiniškas spalvotas skėtis suteikė solidų šešėlį ir gynė nuo šilto vėjo ir smėlio. Horizonte bolavo balsvo miesto kontūrai. Tolokai nuo miesto triukšmo ir prekyviečių stovėjo auksinis stalas. Ant jo stovėjo sidabriniai ornamentuoti bokalai alui ir platininės peleninės. Už šito prabangaus stalo sėdėjo trys dievai. Vienas, vilkintis juodą odinį apsiaustą, pasidabinęs auksiniais žiedais su rubinais ir masyvia katana už diržo, be abejonės buvo chaoso dievas. Kitas, susisukęs į pilką apsiaustą, pristatęs kuklų anonimiškumą, buvo tvarkos dievas. Tik pasidabruotas šautuvas, galintis nužudyti, netgi dievą skyrė jį nuo šio miesto valkatų. Kritiškai šituos du stebėjo dievas pasipuošęs žaliais šilkiniais marškiniais ir driežo odos skrybėle. Jo auliniai, kurie buvo pagaminti iš žalsvos demonų odos, leido suprasti, kad su juo juokauti neverta. Šitą paveikslą užbaigė trijų metrų ilgio kardas paprasta varine rankena. Šį vyrą galėjai supainioti su daug kitų panašiai atrodančių medžiotojų, bet dievas niekada nemanė, kad nemirtingieji savo šaunumą turėjo rodyti prabangiais apdarais ir įspūdingais efektais. Karo dievas kovėsi visuose mūšiuose su ta pačia raudonai dažyta medine kauke, su kuria kovėsi dar prieš sukurdamas šį pasaulį. Jis paniekinamai žvelgė į chaoso dievą ir jo prabangų stalą, rubinus į kitus niekučius. Karo dievas džiaugėsi, kad jis tylėjo- jam norėjosi perpjauti tam kvailam begemotui pilvą. Tvarkos dievas atvirkščiai patiko jam savo kuklumu ir ugningomis kalbomis. Bet karo dievas žinojo viską apie karą, išdavystes ir valdžios perėmimą. Visus šiuos sunkias pasekmes turinčius dalykus siūlė šis tvarkos dievas. Karo dievas baigė rūkyti savo cigarą ir prabilo:
                  - Įdomus pasiūlymas, bet atsisakysiu. Šturmuoti kažkokios gėrio deivės miestą, kurios net nepažįstu, man atrodo neapgalvota. Antra negaliu patikėti tuo ką išgirdau. Tą seną pasivertimų meistrą ir alchemiką pribaigė mirtingieji su dievus žudančiais ginklais. Mano nuomone, šaunu suteikti tikram kovotojui šansą nugalėti dievą. Vien ginklų tam tikrai neužtenka. Aš kiekvienas metais rengiu turnyrą “ Geriausi mano pasaulio kariai prieš mane“. Aišku, be jokių dievams mirtinų ginklų. Pasakysiu tiek: net ir su tais ginklais jie neįpjautų man skruosto. Problema ta, kad mano nuomone tikrai nesidalins kiti dievai ir sunaikins jus abu. Netgi su manimi nelabai pakeisime to baigtį. Kaip galima to išvengti? Apginkluoti demonus ir žmones mums patiems mirtinais ginklais ir tikėtis, kad jie nudirbs mums kruviną darbą. Kai žmonės supras, kad gali nužudyti dievus, jie pribaigs ir mus. Tik kvailys galėjo išsiųsti du demonus ir mutantą žudyti savo priešų. Žinot, kaip karo dievas galiu peržvelgti visas kario kovas nuo jo gimimo iki mirties. Tą ir padariau puse ausies klausydamas tvarkos dievo propagandos. Po galais, išleidai didesnį velnią nei gali suvaldyti. Dead One tuščiai nešneka: tikrai galėtų rasti dievų būstines ir leisti kraujui tekėti upeliais. Aš tą sustabdysiu- turiu pasiūlymą kuriam nei jis, nei Faustas neatsispirs. Dėl bevardžio mutanto-tiesiog panaikinkite portalų veikimą ir to turėtų užtekti, kad jis niekur nedingtų. Peržvelgiau ir gėrio deivės pasaulį- ji renka gana didelę armiją ginti savo miestui. Velnias, informacija turi šlykščią savybę sklisti. Dėl pasiūlymo versti esamą valdžią jus mane juokinat, vaikučiai. Dėl tokių nesąmonių dievų vis mažėja ir būtent dėl to aš ir likau viename pasaulyje. Aš bandžiau užkariauti daugybę pasaulių, nužudžiau daugiau dievų nei galiu suskaičiuoti. Bet viskas baigėsi tuo, kad mano armiją ir draugus išžudė. Už mano galvą paskyrė tokią premiją, dėl kurios kiekvienas dievukas mane nusmeigtų, jei tik sugebėtų. Negaliu žengti žingsnio kitame pasaulyje be kaukės. Vos mano veidą apšviečia svetimo pasaulio šviesa, mane užpuola kraujo ištroškę jauni dievukai, galvojantys su mano nukirsta galvą pasiimti aukso puodą. O tu, tvarkos dieve, siūlai man pakartoti senas klaidas. Tai reikštų, kad ne tik kad nepasimokiau, bet dar gi esu kvailesnis negu tas begemotas odiniu apsiaustu.
                  Chaoso dievas apnuogino katanos ašmenis ir prispaudė juos karo dievui prie kaklo. Tvarkos dievas pašoko ir nukreipė savo šautuvą bičiuliui į galvą. Tvarkos dievas suklykė:
                  - Idiote, negi manai, kad gali įveikti karo dievą jo nuosavame pasaulyje? O tu, paklausyk, aš girdėjau, kad jau esi bandęs kurti imperiją. Tau nepavyko, nes bandei vienas. Šį kartą aš jau atlikau didelį darbą ir išvaliau vieną visatą nuo kitų dievų įtakos. Su šito kvailo begemoto visata turime jau dvi ir gerą bazę. Fausto visatoje turime tik senus dievus, kurie labai jau nuobodžiauja ir netgi nepastebėjo, kad kreipiau Fausto likimą kaip man patinka. Bevardis gyveno pasaulyje be dievo ir užimti tuščią visatą- vienas juokas. Suprask, šį kartą mes turime, kur trauktis ir iš ko atsinaujinti. Laikai pasikeitė- dievų mažėja. Mums tas tik į naudą: nugalėsime keletą ir išgąsdinsime likusius, kad ir patys pasiduos. Aš suprantu, kad Dead One pavojingas, bet gurkšnis nuodų užbaigė jo karjerą vieną sykį, užbaigs ir antrą. Faustas turi per daug problemų, kad degtų noru mus nužudyti. Mums gali pavykti. Bet tu turi šturmuoti miestą ir praretinti armiją. Dead One turi gerą planą, kaip nužudyti gėrio deivę. Jis sugebės tą padaryti. Ten tu jam pateiksi savo pasiūlymą.
                  Chaoso dievas, dar kurį laiką spaudė kardą, bet susivaldė ir paslėpė ginklą. Karo dievas nusijuokė:
                  - Tikras begemotas, jeigu mane papjauti būtų taip lengva, kažkam jau būtų pavykę. Gerai, įtikinai, bet tą darau ne dėl tavęs. Aš pasirūpinsiu Dead One ir jeigu kada nors sužinosiu, kad jis ir vėl išgėrė užnuodyto viskio, surasiu tave ir tu norėsi, kad egzistuotų nuodai, galintys užbaigti tavo kančias. Manau jūs, vaikai, rūpinkitės gynyba, aš vienas sunaikinsiu tą armiją.

                  Karo dievas nuspyrė stalą sudaužydamas jį į šipulius ir nuėjo miesto link. Tvarkos dievas sušnypštė ir nusispjovė:
                  -Tu tikras sumautas begemotas, nejaugi nežinojai ypatingos šio dievo savybės? Jo neveikia netgi dievus žudantys ginklai. Jie negali perpjauti jo kūno. Nesakyčiau, kad jis pralaimėjo tuometinei valdžiai. Jis nusprendė mesti savo ambicijas ir atsiskirti nuo visų. Jo kūnas virsta tuo pačiu metalu, iš kurio pagaminti mūsų ginklai. Nežinau kaip jis sugebėjo suderinti vienintelį metalą, kurio neveikia jokia magija ar dieviška galia, su savo kūnu, bet jam pavyko. Jis pats yra vienas didelis dievus žudantis ginklas. Su juo mes laimėsime prieš bet ką.
                  Chaoso dievas sudrebėjo pirmą sykį per tiek metų, jį vėl apėmė baimė. Baimė, kad negali visko kontroliuoti ir mirtis tave pasivys. Tvarkos dievas suburbėjo ir dingo. Po sekundės tą patį padarė ir jo draugas. Karo dievas nusijuokęs vietinėje smuklėje išgėrė dar keletą bokalų. Pirmą kartą per tiek metų jį apėmė tikras džiaugsmingas virpulys. Pagaliau jis rado tą, kuriam galės perduoti savo paslaptį. Jo kūnas tapo tobulu ginklu, bet to buvo maža. Reikėjo mokinio, kuris perimtų jo ilgus metus kurtą suderinimo techniką. Dead One stiprus, bet priklausomas nuo runų ir demono. Juos valdė tas silpnokas tvarkos dievas. Tas pasikeis, kai Dead One gyslomis tekės tas ypatingas metalas. Joks magiškas ar dieviškas poveikis jo nesusilpnins. Jis taps tobulu kariu. Karo dievas nuoširdžiai nusikvatojo, išeidamas iš įpročio susikovė su stipriausiu smuklėje. Karo dievas leido sau kautis kaip galima silpniau ir neperžengti žmogiškos jėgos ribų. Vis dėl to tikrasis mūšis laukė gerulės deivės pasaulyje. Smuklėje visi trumpam nutilo, garsus plėšikas nugriuvo nuo vienintelio taiklaus kirčio su rimta žaizda pilve. Dievas iškvietė gydytoją, po to sudraudė save, kad minkštėja. Jam visada atrodė, kad gyvenime tiek dievai, tiek mirtingi padarai paklūsta vienam dėsniui. Kauniesi, kol gali ir vieną sykį nebegalėdamas nugriūni ant kruvinos žemės. Didesnės prasmės visame kame jis nematė. Kovą paversti gražiu reginiu viskas, ką gali padaryti. Dievas nustūmė nuo savęs melancholiją, juk neverta filosofuoti tokią gražią dieną. Parėjęs namo dar išsimaudė ir, užsidėjęs savo kaukę, išvyko į naujo mūšio vietą. Tiesiog su chalatu-dar labiau nustebinti ir išgąsdinti priešus. Atvykus ten prie jo priskrido kažkokie angelai ir liepė pasiduoti. Jie netgi turėjo pistoletus su dievus žudančiomis kulkomis. Jų vis daugėjo- karo dievas suskaičiavo apie šimtą. Neužtruks ilgiau nei trijų minučių. Tylą perskrodė pirmi šūviai, bet kulkos tiesiog atšoko nuo jo kūno. Iš karo dievo rankų išlindo ašmenys. Jis perskrodė pirmą dešimtį pusiau. Kraujas ir plunksnos krito ant tobulai žalios pievos. Angelai gynėsi kaip galėjo, bet neturėjo mažiausio šanso laimėti. Po minėtų trijų minučių jis atsisėdo ant pievos ir nusprendė palaukti daugiau kovinių angelų. Jie kovėsi visai neblogai, tik per daug pasikliovė savo pistoletais. Penkių kulkų mažo kalibro žaislai. Apgailėtina, bet matyt deivė nepasitikėjo savo tarnais. Matyt ne veltui, bet karo dievas tikėjosi nors vieno kario su galingu dievus žudančiu kardu. Teoriškai ir, matyt, tik teoriškai buvo įmanoma perpjauti jo kūno metalą to pačio metalo ginklu. Kaip tą darydavo kardininkai plieno katanomis pjaustantys plieną. Po nesėkmingo bandymo sukurti savo imperiją jis ilgai vylėsi sutikti tokį kardo meistrą. Matyt, veltui, nors Dead One, įgijęs tas pačias savybes kaip jis, turės realų šansą tai padaryti. Karo dievas nusišypsojo savo mintims. Pažvelgęs į tolius pamatė kažkokius baltus milžinus su dar didesniais kirviais. Dangiški troliai? Gerulei fantazijos netrūko. Tik trūko pasitikėjimo savo tvariniais: kirviai buvo paviršutiniškai aplieti reikiamu metalu. Visa kita- paprastas plienas. Dievas truputį susidomėjo -kirvis iš dievus žudančio metalo su tokia mase galėtų įlenkti jo kūną. Jam niekada po imperijos karo neteko kautis su milžinais. Jie, aišku, neturėjo dievams pavojingų ginklų. Laikai dar nebuvo tokie pavojingi, kad bet kam duotum tokį daiktą. Karo dievas turėjo naują teoriją ir tikėjosi, kad gerulė atsiųs ką nors su reikiamu milžinišku ginklu jos patikrinti. Karo dievas juokdamasis išbadė troliams akis ir nukirstomis pėdomis nušveitė į miesto pusę, Jie buvo per lėti, kad duotų jam įdomią kovą. Jis vėl atsiminė, kaip būdamas dar vaikas susimušė su stambiais pirklių sūnumis ir pralaimėjo. Tada jis buvo dar žmogumi... Karo dievas nusipurtė, keistos mintys atsiranda prastų kovų metu. Karo dievas suriko:
                  -Tu, gėrio šliundra, atsiųsk man ką nors su ginklu, kuris, nors būtų iš gryno metalo ir judėtų greičiau už girtą vėžlį. Velniai mane griebtų, jeigu to nepadarysi, pats ateisiu į tavo rūmus ir, ištempęs už plaukų, prikalsiu prie stulpo ir daužysiu tavo snukį tol, kol visi tavo pasaulio gyventojai nuspręs garbinti mane. Tada atvyks demonas Dead One ir atskirs tavo gerą kvaišos galvelę nuo kūno.
                  Karo dievas, žinoma, sustiprino savo švelnų balselį 200 kartų, kad kiekvienas miesto gyventojas jį girdėtų. Šitas riksmas nepraėjo be atsako. Tūkstantis angelų atlėkė į pievą ir užtamsino savo sparnais saulę. Visi turėjo kardus ir kirvius iš gryno metalo. Kai kurie turėjo netgi tinkamų sprogmenų. Karo dievas nusikvatojo ir pavertė savo kūną nepažeidžiamu išoriniu šarvu. Vakarėlis vis labiau krypo jam reikiama linkme.

                  29 dalis

                  Aš nusipirkau kilogramą miltelių. Tiksliai nežinojau kam, bet numečiau juos ant grindų palėpėje. Pats priguliau šalia . Dead One davė mums keletą dienų pailsėti ir susikaupti artėjančiai kovai. Aš nebesupratau, kam jam reikėjo manęs. Pradžioje maniau, kad ir aš sugebėsiu kautis su jais ir mūsų jėgos taip labai jau nesiskiria. Bet Dead One įrodė, kad jo galia ir suvokimas, kaip kovoti, pralenkia maniškį šimtmečiais. Jis kovojo išnaudodamas visas galimybes ir diplomatines gudrybes. Aš galėjau tik eiti jiems iš paskos ir viltis išgyventi. Fausto galia atrodė beribė, jo klaiki neapykanta sau ir kitiems varė jį į priekį. Aš maniau, kad jis tikrai būtų nukovęs chaoso dievą. Mano ir tos merginos kova būtų baigusis mano mirtimi. Vien kažkokių ypatingų pirštinių nepakako norint nukauti dievą. Per kovą su pirmu dievu aš vilkausi galingų demonų gale ir man pasisekė išvengti mirties. Antra kova tiesiog neįvyko. Trečioje kovoje, kur demonų galios tampa daugiau žalingos nei naudingos, kažkam teks mirti... Aš perpjoviau pakelį ir supyliau ant seno veidrodžio jo pilkšvą turinį. Aš atsiminiau dievo žodžius dėl miltelių pavojų, bet man buvo nusispjaut. Be jų būčiau miręs jau tiek kartų. Traukiau pilkšvą linija po linijos kol nosis sulipo nuo pilkos svaiginančios masės. Po to susiradau šiaudelį ir traukiau toliau. Su kiekvienu gramu darėsi vis lengviau priimti realybę. Aš mirsiu sekančioje kovoje. Aš turiu sūnų, kuris naikins tą, ką aš sukūriau ir padėjau atstatyti. Mano santuoka gyvavo dėl klaidingų priežasčių. Ne iš vienatvės turi prasidėti santuokos. Aš neturėjau nieko ir jaučiausi nuostabiai, kol mano venomis tekėjo geras naujas ir grynas narkotikas, kurį pats padėjau išrasti. Šiaudelis užsikimšo ir teko likusią dalį traukti nuo peilio geležtės. Spalvos kito ir jaučiausi vis stipriau. Pora kartą spyriau į sieną ir ji išvirto. Palėpė tikrai nebuvo pastatyta tinkamai... Su grindimis įlūžau į svetainę ir siautėjau ten toliau. Virtuvėje pasiėmęs porą butelių alaus išmečiau šaldytuvą į kiemą. Po to nelabai ką atsimenu... Faustas mane purtė ir kažką rėkė. Aš jam smogiau ir netgi porą kartų pataikiau. Atsibudau ligoninėje, jaučiausi sumautai kaip niekad. Buvau sutvarstytas ir prijungtas prie kažkokių prietaisų. Iš prietaisus ir mane jungiančių žarnelių tekėjo kraujas. Kraujo perpylimas? Taranciell sėdėjo supamoje kėdėje ir skaitė žurnalą. Ji pažvelgė į mane ir šyptelėjo:
                  - Vis dėl to gyvas. Tau atliko kokį trisdešimt operacijų ir perpylė kraujo. Su tavimi atsitiko kažkas sunkiai suvokiamo. Tu ėmei virsti į vampyrą, tiksliau, į pirminį vampyrą. Būtent tą padarą, kuris užkrėtė pirmą žmogų vampyrizmu. Tavyje augo augliai, kurie vis plėtėsi, ir kiekvieną kartą panaudojus miltelius jie augdavo dar sparčiau. Teko juos skubiai operuoti. Bet tai dar ne viskas. Tu sutraukei kilogramą gryno produkto, tai baigėsi sunkiai įmanomu, bet banaliu perdozavimu. Taigi teko perpilti kraują. Faustas tave rado, nes manė, kad taip lengvai nemesi savo įpročio po chaoso dievo perspėjimo, apie kurį man niekas nepranešė. Kodėl taip elgiesi? Nejaugi aš ir tavo sūnus tau taip mažai reiškia, kad tiesiog šoki į mirtį netgi žinodamas pasekmes.
                  Aš sukandau dantis skausmai buvo nepakeliami:
                  -Eik velniop. Tiesiog palik mane ramybėje. Aš tau nereikalingas. Aš niekam nereikalingas. Mūsų santuoka gyva tik iš baimės likti vieniems. Vienatvė dažnai tampa per sunki, kad į ją galėtum grįžti, bet darosi aišku, kad teks.
                  Matyt suveikė kokie migdomieji, nes vos užbaigęs sakinį užmigau. Atsibudau vakare ir nustūmiau visus aparatus į koridorių. Išlupau iš savo kūno visus laidus ir kitą mėšlą. Mano striukė gulėjo ant kėdės. Užsivilkęs ją įsilaužiau į ligoninės sandėlį ir surinkau visus skausmą malšinančius vaistus, kuriuos galėjau panešti. Parėjęs namo radau namą nusiaubtą ir tuščią. Pasiėmiau savo stebuklingas pirštines ir išėjau į paplūdimį. Ten rijau spalvotas tabletes ir gelsvus skystimus. Vėl grįžo lengvumo jausmas. Iš galvos dingo beprasmės mintys. Mano tobulą būseną pertraukė Dead One:
                  -Tau jau visai blogai. Bandai žudytis ir susipykai su žmona. Negerai, teks tave grąžinti į realybę. Mūsų laukia paskutinis mūšis ir pranašystė bus įvykdyta. Tu būsi laisvas, jeigu sugebėsi kovoti iki galo. Bet ne, tu pasirinkai apgailėtiną kelią.
                  Aš nusikvatojau:
                  -Taip, tu esi smegenys. Tu nuspręsi, kaip visiems elgtis ir ką daryti. Kas tu toks? Pranašystė nejuokink, dievų išmonės- priversti mus kovoti. Aš neturiu jokių galių, kurios mane paverstų beveik nesunaikinamu. Aš -paprastas žmogus su šiek tiek mutageno duotų savybių. Ko tu iš manęs nori? Nori, kad eičiau ir numirčiau su tavimi gėrio deivės pasaulyje. Kvaily, ji turi gėrio skydą, demoniški fokusai nepadės laimėti, o be jų esate tokie pat nevykę asilai kaip ir aš.
                  Dead One paraudo:
                  -Mano priešai visada turėjo kažko, kas vertė juos nenugalimais. Bet kas iš to? Jie visi pralaimėjo. Netgi be demoniškų galių naudos aš kausiuosi iki galo. Aš turiu planą, kaip apeiti tą skydą. Viskas tikrai paprasta ir, jeigu nustotum naikinti smegenis vaistais ir narkotikais, ir pats suvoktum kas yra mūsų pergalės raktas. Nepyk, bevardi, kitaip manau nebaigsim šios diskusijos.

                  Nespėjau net sumirksėti ir jau sėdėjau urve. Prie manęs kūrenosi laužas. Urve radau popieriaus skiautę. Perskaitęs surikau ir ją išmečiau į ugnį. Jis išmetė mane į panašų pasaulį kaip maniškis. Tik čia siautėjo žiema. Lediniai vejai košė urvą ir man reikėjo pakurstyti laužą, kad jis galutinai neužgestų. Dead One sumąstė smagią užduotį. Nueiti iki kitos smuklės ir ten pavalgyti. Gaila, kad iki kitos smuklės buvo šimtas kilometrų. Lauke siautėjo pūga ir lauke buvo koks -30 laipsnių šaltis. Nurijau paskutines tabletes ir susisupęs į striukę išėjau- kelias bus velniškai ilgas. Dar nenuėjus kilometro mane puolė tigrai. Taip, baltieji tigrai. Neturėjau ginklų ir neturėjau nieko, kuo galėčiau apsiginti. Bėgau kaip pamišęs, kol galutinai pasiklydau. Teko brautis per mišką, kol radau savo užpuolimo vietą. Ten atėjau jau su lazda, prie kurios buvau pritvirtinęs aštrų akmenį. Šį kartą tvojau tigrams į kaktas savadarbiu ginklu ir daužiau juos tol, kol nė vienas nebejudėjo. Tai nepraėjo be pasekmių: mane rimtai apdraskė. Yriausi per mišką žinodamas, kad jeigu sustosiu nukraujuosiu šitame šaltyje ir sustingsiu į akmenį. Galbūt dėl to, kad smirdėjau tigrų krauju, manęs daugiau neužpuolė. Bet ėjimas mane žudė. Bandžiau teleportuotis, bet tada pastebėjau apyrankę, ji žibėjo ir trukdė tą padaryti. Mintyse prakeikiau Dead One ir ėjau toliau. Teko sustoti kažkokiame urve ir pamiegoti. Iš marškinių pasigaminau šiokius tokius tvarsčius. Ryte jaučiuosi šiek tiek geriau. Po to ėjau nesustodamas iki saulėlydžio. Vėl numigęs kitame urve pakilau į kelią. Velniškai daug urvų sukėlė įtarimą, kad Dead One juos sukūrė, kad nenumirčiau naktį lauke nuo šalčio. Sumautas šventasis demonas ar ne? Galu gale jau šliauždamas pamačiau tamsų smuklės siluetą. Prie jos sėdėjo Dead One susisupęs į šiltus kailinius. Tas sumautas sadistas prabilo:
                  - Visai neblogai paprastam žmogui. Bet turiu nuvilti: smuklė užsidarė prieš porą metų. Likotik tuščias pastatas. Šitas pasaulis panašus į tavo. Per klaidą čia atsidūriau ieškodamas tavęs. Na, o dabar keliausime toliau.
                  Nespėjau net prišokti ir tvoti jam į jo patenkintą snukį. Jau stovėjau dykumoje- kažkokia keista jėga spaudė mane prie žemės. Dead One nusijuokė:
                  -Siaubas lenkia prie žemės. Matai čia žemės trauka didesnė 30 kartų nei mes pratę. Tavo 90 kilogramų kuriuos tavo kaulai įpratę nešti virsta 2700 kilogramų. Taip, mano mielas bičiuli, daugiau nei dvi tonos. Tavo drabužiai irgi prideda nemažai svorio. Taigi prasimankštink čia keletą dienų ir aš atvyksiu tavęs pasiimti. Paliksiu tau varpelį mane iškviesti jeigu pasirodytų tie milžiniški vietiniai skorpionai. Palieku dar ir kardą ir svorių, kad turėtum ką kelti. Bet iš pradžių išmok atsistoti nuo žemės ir vaikščioti.
                  Aš rėkiau, kad Dead One turėtų susirgti sifiliu ir viską, kas man šovė į galvą. Tada apsiraminęs mokiausi atsikelti. Iki saulėlydžio nusivilkau striukę ir atsisėdau. Žinojau, jeigu nenušliaušiu iki uolos, teikiančios pavėsį, tiesiog iškepsiu šitame karštyje. Po uola įžiūrėjau ir gertuvę vandens. Po truputi šliauždamas nusivilkau iki tos uolos. Dėl karščio klydau: naktį temperatūra taip nukrito, kad vėl turėjau drebėti. Nežinau, kaip, bet užmigau. Ryte sugebėjau atsistoti- atrodė, kad, bet kurią akimirką susilaužysiu kojas. Vis dėl to sugebėjau žengti porą netvirtų žingsnių. Taip bėgo mano dienos: keli žingsniai nuo uolos, keli atgal. Maisto ir vandens po uola Dead One man paliko pakankamai. Taip praėjo dvi sumautos savaitės. Dead One nesirodė ir man buvo aišku, kad nesirodys, kol nepakelsiu jo svorių. Juokinga, tie kokie 10 kilogramų čia tapo 300 nepakeliamų kančių. Su laiku išmokau vaikščioti. Nedidelį atstumą įveikiau lengviau nei pradžioje, netgi nužygiavau apsidairyti, kas už mano kankinimo stovyklos ribų. Ten augo datulių medis. Nuskyniau datules, nors ir susilaužiau pirštą bandydamas tą padaryti. Po mėnesio ėmiau kelti svorius. Nesupratau, kaip Dead One dėl mūsų ginčo galėjo visą deivės žudymo operaciją perkelti mėnesiu vėliau. Dar labiau nesuvokiau, ko jis iš manęs tikėjosi. Kai jau sugebėjau pakelti svorius neišsilauždamas danties ar pasitempdamas raiščių, ėmiau mojuoti kardu. Toks jausmas lyg mojuotum švininiu vamzdžiu, o ne gerai subalansuotu ginklu. Taip praėjo dar porą savaičių. Mane apėmė paranoja, kad jis tikrai nepasirodys. Aš skambinau varpeliu ir nieko nesitikėjau. Dead One pasirodė su smagiais raudonais marškiniais ir šortais. Puoliau jį neištaręs ne žodžio. Jis lengvai išsisuko nuo mano kirčių, bet greitai užduso. Aš nespėjau tuo pasidžiaugti mano kardas nuskriejo į smėlį...
                  Mes stovėjome mano namų svetainėje. Viskas atrodė sutvarkyta, bet vis dar tuščia. Dead One išėjo nepasakęs, ką vis dėl to šitas cirkas turėjo reikšti. Aš nugriuvau ant sofos. Užmigau greitai, kaip niekad.
                  Stovėjau prabangiame kabinete. Už jo stalo sėdėjo kažkas juodu apsiaustu. Išgirdau balsą, kurio niekada nepamiršau- mirties balsą:
                  -Taip, tu teisus. Tu mirsi kitame mūšyje. Visa šita kvaila treniruotė veltui. Tau lieka tik viena: tapk mano padėjėju. Giltinės nebijo nieko ir neturi kištis į smulkius dievų žaidimus. Duodu tau laiko iki mūšio pradžios.
                  Atsibudau ir supratau, kad Taranciell nemiegojo miegamajame viršuje. Ji mane paliko, tik dabar tas persmelkė mano pavargusias smegenis. Nebeliko nei sudėtingo, nei paprasto.
                  29 dalis

                  Aš nusipirkau kilogramą miltelių. Tiksliai nežinojau kam, bet numečiau juos ant grindų palėpėje. Pats priguliau šalia . Dead One davė mums keletą dienų pailsėti ir susikaupti artėjančiai kovai. Aš nebesupratau, kam jam reikėjo manęs. Pradžioje maniau, kad ir aš sugebėsiu kautis su jais ir mūsų jėgos taip labai jau nesiskiria. Bet Dead One įrodė, kad jo galia ir suvokimas, kaip kovoti, pralenkia maniškį šimtmečiais. Jis kovojo išnaudodamas visas galimybes ir diplomatines gudrybes. Aš galėjau tik eiti jiems iš paskos ir viltis išgyventi. Fausto galia atrodė beribė, jo klaiki neapykanta sau ir kitiems varė jį į priekį. Aš maniau, kad jis tikrai būtų nukovęs chaoso dievą. Mano ir tos merginos kova būtų baigusis mano mirtimi. Vien kažkokių ypatingų pirštinių nepakako norint nukauti dievą. Per kovą su pirmu dievu aš vilkausi galingų demonų gale ir man pasisekė išvengti mirties. Antra kova tiesiog neįvyko. Trečioje kovoje, kur demonų galios tampa daugiau žalingos nei naudingos, kažkam teks mirti... Aš perpjoviau pakelį ir supyliau ant seno veidrodžio jo pilkšvą turinį. Aš atsiminiau dievo žodžius dėl miltelių pavojų, bet man buvo nusispjaut. Be jų būčiau miręs jau tiek kartų. Traukiau pilkšvą linija po linijos kol nosis sulipo nuo pilkos svaiginančios masės. Po to susiradau šiaudelį ir traukiau toliau. Su kiekvienu gramu darėsi vis lengviau priimti realybę. Aš mirsiu sekančioje kovoje. Aš turiu sūnų, kuris naikins tą, ką aš sukūriau ir padėjau atstatyti. Mano santuoka gyvavo dėl klaidingų priežasčių. Ne iš vienatvės turi prasidėti santuokos. Aš neturėjau nieko ir jaučiausi nuostabiai, kol mano venomis tekėjo geras naujas ir grynas narkotikas, kurį pats padėjau išrasti. Šiaudelis užsikimšo ir teko likusią dalį traukti nuo peilio geležtės. Spalvos kito ir jaučiausi vis stipriau. Pora kartą spyriau į sieną ir ji išvirto. Palėpė tikrai nebuvo pastatyta tinkamai... Su grindimis įlūžau į svetainę ir siautėjau ten toliau. Virtuvėje pasiėmęs porą butelių alaus išmečiau šaldytuvą į kiemą. Po to nelabai ką atsimenu... Faustas mane purtė ir kažką rėkė. Aš jam smogiau ir netgi porą kartų pataikiau. Atsibudau ligoninėje, jaučiausi sumautai kaip niekad. Buvau sutvarstytas ir prijungtas prie kažkokių prietaisų. Iš prietaisus ir mane jungiančių žarnelių tekėjo kraujas. Kraujo perpylimas? Taranciell sėdėjo supamoje kėdėje ir skaitė žurnalą. Ji pažvelgė į mane ir šyptelėjo:
                  - Vis dėl to gyvas. Tau atliko kokį trisdešimt operacijų ir perpylė??? litrus kraujo. Su tavimi atsitiko kažkas sunkiai suvokiamo. Tu ėmei virsti į vampyrą, tiksliau, į pirminį vampyrą. Būtent tą padarą, kuris užkrėtė pirmą žmogų vampyrizmu. Tavyje augo augliai, kurie vis plėtėsi, ir kiekvieną kartą panaudojus miltelius jie augdavo dar sparčiau. Teko juos skubiai operuoti. Bet tai dar ne viskas. Tu sutraukei kilogramą gryno produkto, tai baigėsi sunkiai įmanomu, bet banaliu perdozavimu. Taigi teko perpilti kraują. Faustas tave rado, nes manė, kad taip lengvai nemesi savo įpročio po chaoso dievo perspėjimo, apie kurį man niekas nepranešė. Kodėl taip elgiesi? Nejaugi aš ir tavo sūnus tau taip mažai reiškia, kad tiesiog šoki į mirtį netgi žinodamas pasekmes.
                  Aš sukandau dantis skausmai buvo nepakeliami:
                  -Eik velniop. Tiesiog palik mane ramybėje. Aš tau nereikalingas. Aš niekam nereikalingas. Mūsų santuoka gyva tik iš baimės likti vieniems. Vienatvė dažnai tampa per sunki, kad į ją galėtum grįžti, bet darosi aišku, kad teks.
                  Matyt suveikė kokie migdomieji, nes vos užbaigęs sakinį užmigau. Atsibudau vakare ir nustūmiau visus aparatus į koridorių. Išlupau iš savo kūno visus laidus ir kitą mėšlą. Mano striukė gulėjo ant kėdės. Užsivilkęs ją įsilaužiau į ligoninės sandėlį ir surinkau visus skausmą malšinančius vaistus, kuriuos galėjau panešti. Parėjęs namo radau namą nusiaubtą ir tuščią. Pasiėmiau savo stebuklingas pirštines ir išėjau į paplūdimį. Ten rijau spalvotas tabletes ir gelsvus skystimus. Vėl grįžo lengvumo jausmas. Iš galvos dingo beprasmės mintys. Mano tobulą būseną pertraukė Dead One:
                  -Tau jau visai blogai. Bandai žudytis ir susipykai su žmona. Negerai, teks tave grąžinti į realybę. Mūsų laukia paskutinis mūšis ir pranašystė bus įvykdyta. Tu būsi laisvas, jeigu sugebėsi kovoti iki galo. Bet ne, tu pasirinkai apgailėtiną kelią.
                  Aš nusikvatojau:
                  -Taip, tu esi smegenys. Tu nuspręsi, kaip visiems elgtis ir ką daryti. Kas tu toks? Pranašystė nejuokink, dievų išmonės- priversti mus kovoti. Aš neturiu jokių galių, kurios mane paverstų beveik nesunaikinamu. Aš -paprastas žmogus su šiek tiek mutageno duotų savybių. Ko tu iš manęs nori? Nori, kad eičiau ir numirčiau su tavimi gėrio deivės pasaulyje. Kvaily, ji turi gėrio skydą, demoniški fokusai nepadės laimėti, o be jų esate tokie pat nevykę asilai kaip ir aš.
                  Dead One paraudo:
                  -Mano priešai visada turėjo kažko, kas vertė juos nenugalimais. Bet kas iš to? Jie visi pralaimėjo. Netgi be demoniškų galių naudos aš kausiuosi iki galo. Aš turiu planą, kaip apeiti tą skydą. Viskas tikrai paprasta ir, jeigu nustotum naikinti smegenis vaistais ir narkotikais, ir pats suvoktum kas yra mūsų pergalės raktas. Nepyk, bevardi, kitaip manau nebaigsim šios diskusijos.

                  Nespėjau net sumirksėti ir jau sėdėjau urve. Prie manęs kūrenosi laužas. Urve radau popieriaus skiautę. Perskaitęs surikau ir ją išmečiau į ugnį. Jis išmetė mane į panašų pasaulį kaip maniškis. Tik čia siautėjo žiema. Lediniai vejai košė urvą ir man reikėjo pakurstyti laužą, kad jis galutinai neužgestų. Dead One sumąstė smagią užduotį. Nueiti iki kitos smuklės ir ten pavalgyti. Gaila, kad iki kitos smuklės buvo šimtas kilometrų. Lauke siautėjo pūga ir lauke buvo koks -30 laipsnių šaltis. Nurijau paskutines tabletes ir susisupęs į striukę išėjau- kelias bus velniškai ilgas. Dar nenuėjus kilometro mane puolė tigrai. Taip, baltieji tigrai. Neturėjau ginklų ir neturėjau nieko, kuo galėčiau apsiginti. Bėgau kaip pamišęs, kol galutinai pasiklydau. Teko brautis per mišką, kol radau savo užpuolimo vietą. Ten atėjau jau su lazda, prie kurios buvau pritvirtinęs aštrų akmenį. Šį kartą tvojau tigrams į kaktas savadarbiu ginklu ir daužiau juos tol, kol nė vienas nebejudėjo. Tai nepraėjo be pasekmių: mane rimtai apdraskė. Yriausi per mišką žinodamas, kad jeigu sustosiu nukraujuosiu šitame šaltyje ir sustingsiu į akmenį. Galbūt dėl to, kad smirdėjau tigrų krauju, manęs daugiau neužpuolė. Bet ėjimas mane žudė. Bandžiau teleportuotis, bet tada pastebėjau apyrankę, ji žibėjo ir trukdė tą padaryti. Mintyse prakeikiau Dead One ir ėjau toliau. Teko sustoti kažkokiame urve ir pamiegoti. Iš marškinių pasigaminau šiokius tokius tvarsčius. Ryte jaučiuosi šiek tiek geriau. Po to ėjau nesustodamas iki saulėlydžio. Vėl numigęs kitame urve pakilau į kelią. Velniškai daug urvų sukėlė įtarimą, kad Dead One juos sukūrė, kad nenumirčiau naktį lauke nuo šalčio. Sumautas šventasis demonas ar ne? Galu gale jau šliauždamas pamačiau tamsų smuklės siluetą. Prie jos sėdėjo Dead One susisupęs į šiltus kailinius. Tas sumautas sadistas prabilo:
                  - Visai neblogai paprastam žmogui. Bet turiu nuvilti: smuklė užsidarė prieš porą metų. Likotik tuščias pastatas. Šitas pasaulis panašus į tavo. Per klaidą čia atsidūriau ieškodamas tavęs. Na, o dabar keliausime toliau.
                  Nespėjau net prišokti ir tvoti jam į jo patenkintą snukį. Jau stovėjau dykumoje- kažkokia keista jėga spaudė mane prie žemės. Dead One nusijuokė:
                  -Siaubas lenkia prie žemės. Matai čia žemės trauka didesnė 30 kartų nei mes pratę. Tavo 90 kilogramų kuriuos tavo kaulai įpratę nešti virsta 2700 kilogramų. Taip, mano mielas bičiuli, daugiau nei dvi tonos. Tavo drabužiai irgi prideda nemažai svorio. Taigi prasimankštink čia keletą dienų ir aš atvyksiu tavęs pasiimti. Paliksiu tau varpelį mane iškviesti jeigu pasirodytų tie milžiniški vietiniai skorpionai. Palieku dar ir kardą ir svorių, kad turėtum ką kelti. Bet iš pradžių išmok atsistoti nuo žemės ir vaikščioti.
                  Aš rėkiau, kad Dead One turėtų susirgti sifiliu ir viską, kas man šovė į galvą. Tada apsiraminęs mokiausi atsikelti. Iki saulėlydžio nusivilkau striukę ir atsisėdau. Žinojau, jeigu nenušliaušiu iki uolos, teikiančios pavėsį, tiesiog iškepsiu šitame karštyje. Po uola įžiūrėjau ir gertuvę vandens. Po truputi šliauždamas nusivilkau iki tos uolos. Dėl karščio klydau: naktį temperatūra taip nukrito, kad vėl turėjau drebėti. Nežinau, kaip, bet užmigau. Ryte sugebėjau atsistoti- atrodė, kad, bet kurią akimirką susilaužysiu kojas. Vis dėl to sugebėjau žengti porą netvirtų žingsnių. Taip bėgo mano dienos: keli žingsniai nuo uolos, keli atgal. Maisto ir vandens po uola Dead One man paliko pakankamai. Taip praėjo dvi sumautos savaitės. Dead One nesirodė ir man buvo aišku, kad nesirodys, kol nepakelsiu jo svorių. Juokinga, tie kokie 10 kilogramų čia tapo 300 nepakeliamų kančių. Su laiku išmokau vaikščioti. Nedidelį atstumą įveikiau lengviau nei pradžioje, netgi nužygiavau apsidairyti, kas už mano kankinimo stovyklos ribų. Ten augo datulių medis. Nuskyniau datules, nors ir susilaužiau pirštą bandydamas tą padaryti. Po mėnesio ėmiau kelti svorius. Nesupratau, kaip Dead One dėl mūsų ginčo galėjo visą deivės žudymo operaciją perkelti mėnesiu vėliau. Dar labiau nesuvokiau, ko jis iš manęs tikėjosi. Kai jau sugebėjau pakelti svorius neišsilauždamas danties ar pasitempdamas raiščių, ėmiau mojuoti kardu. Toks jausmas lyg mojuotum švininiu vamzdžiu, o ne gerai subalansuotu ginklu. Taip praėjo dar porą savaičių. Mane apėmė paranoja, kad jis tikrai nepasirodys. Aš skambinau varpeliu ir nieko nesitikėjau. Dead One pasirodė su smagiais raudonais marškiniais ir šortais. Puoliau jį neištaręs ne žodžio. Jis lengvai išsisuko nuo mano kirčių, bet greitai užduso. Aš nespėjau tuo pasidžiaugti mano kardas nuskriejo į smėlį...
                  Mes stovėjome mano namų svetainėje. Viskas atrodė sutvarkyta, bet vis dar tuščia. Dead One išėjo nepasakęs, ką vis dėl to šitas cirkas turėjo reikšti. Aš nugriuvau ant sofos. Užmigau greitai, kaip niekad.
                  Stovėjau prabangiame kabinete. Už jo stalo sėdėjo kažkas juodu apsiaustu. Išgirdau balsą, kurio niekada nepamiršau- mirties balsą:
                  -Taip, tu teisus. Tu mirsi kitame mūšyje. Visa šita kvaila treniruotė veltui. Tau lieka tik viena: tapk mano padėjėju. Giltinės nebijo nieko ir neturi kištis į smulkius dievų žaidimus. Duodu tau laiko iki mūšio pradžios.
                  Atsibudau ir supratau, kad Taranciell nemiegojo miegamajame viršuje. Ji mane paliko, tik dabar tas persmelkė mano pavargusias smegenis. Nebeliko nei sudėtingo, nei paprasto.

                  30 dalis

                  Nusivaliau nuo kaktos prakaitą. Po susiliejimo klimatas tapo tropiniu ir teko atsikratyti striukių ir šiltų rūbų. Aš nesužinojau nieko ypatingo,tik tą, ką jau nuspėjau protu ir be giltinės. Aš mirsiu greitu metu didvyriškame mūšyje. Tą sužinojus teliko padaryti keletą dalykų. Susitikau su Taranciell ir patvirtinau skyrybas raštu. Atsisveikinau su sūnumi ir sudariau testamentinį dokumentą, kuriuo viską palieku vaikui ir Valas turės tvarkyti pinigus iki Annataro pilnametystės. Tada su Valu išgėrėm ir siautėjom senų laikų maniera. Abigailė purkštavo ;teko išeiti ir palikti nėščią moterį krimsti jos sausainius su šokoladu ir vanile taikoje ir ramybėje. Šturmu perlėkėme visas smukles ir išgėrėme visą alų. Visi gėrė į mano sveikatą ir linkėjo sėkmės mūšyje. Tada man dingtelėjo,kad mano gyvenimas po apokalipsės šiuos pora metų buvo geresnis nei buvęs prieš tai. Tai ir buvo žmogaus gyvenimo prasmė. Kovoti su mirtimi nuo gimimo dienos iki galo. Todėl ir verta rizikuoti viskuo ir eiti šiuo keliu gyvenant kitų požiūriu kvailai. Žinoma užbaigiau savo raštus prieš eidamas į gėrimo maratoną. Silomas prižadėjo greitu laiku viską redaguoti ir po poros mėnesių išleisti dailią kišeninę knygutę. Mažasis gnomas žinojo,kaip gaminti auksą ir aš jau mačiau pardavimų skaičius. Gaila,kad aš to nepamatysiu. Aš ir Silomas nusprendėme užbaigti mano dienoraštį trisdešimta dalimi. Joje bus tik pamąstymai ir linkėjimai draugams. Mano paskutinius įrašus apie šias kelias mano paskutines dienas sukišau į žalsvą meškiną ,kurį mėgo Annataras. Jis nusipelnė tiesos. Aišku, pasitariau su Dead One. Jis pliurpė apie gydymo galias ir mane prikelsiančius dievus. Bet mano nuojauta sakė,kad viskas nebus taip paprasta. Sutvarkius šiuos reikalus nežinojau, ką daryti. Išgėrus butelį konjako tekilo viena mintis. Neužbaigtas reikalas, kurį priskyriau praeičiai. Todėl ir stovėjau sugriautame mieste kaitinamas tropinės saulės. Mane budriai stebėjo apdriskę žmonės. Stovėjau ten atlapotais marškiniais ir be ginklo. Nužvelgiau mano pilvą kertantį žiurkiažmogio nagų randą. Atrodo ,nuo tos dienos praėjo amžiai. Žmonės atvirkščiai atrodė apsiginklavę iki dantų. Bet nė vienas nedrįso kibti prie pašalaičio, ant kurio kaktos mirtis uždėjo antspaudą. Taip su šiuo dideliu ir gražiu miestu tarėmės sunkiai. Jie nenorėjo mūsų pagalbos ir kovojo vieni. Todėl miestas atrodė tiesiog sumautai. Vieni griuvėsiai,tik gnomai sugebėjo parduoti čia savo prekes ir paslaugas. Niujorkas nusirito labai žemai. Nieko nepadarysi ,didelius miestus užpuolė ypatingai sunkiai. Vorai čia sunaikino viską, ką galėjo. Galu gale radau dar vieną stovintį pastatą. Vieną iš tų gražių priemiesčio namukų, kuriuos matai filmuose. Keista,net balta tvora išliko. Sugniaužiau kumščius ir iškvėpiau. Turėjau tą padaryti- negalėjau mirti neištaisęs tokios klaidos. Spustelėjau skambutį ir netgi vožtelėjau kumščiu į duris,jei jis kartais neveiktų. Ji atidarė duris. Atrodė beveik nepasikeitusi. Jos raudoni plaukai tviskėjo ugniniu atspalviu ir akys žavėjo savo žaluma. Vis dėl to ji atrodė stipresnė nei anksčiau. Ant jos peties įžiūrėjau nedidelį randą, kurį palieka mažo kalibro kulka ir prasta operacija norint ją išimti. Ji vilkėjo šortus, todėl ant kojos pamačiau žiurkiažmogių nagų žymes baltuojančiais randais primenančius seną kovą. Ji nustebo,jos akys išsiplėtė. Ji susitvardė ir prašneko:
                  -Tu tikrai nemirtingas. Girdėjau apie tavo dingimą prieš penkerius metus. Dingai kaip į vandenį, niekas daugiau tavęs nematė. Jau tada maniau,kad nusiskandinai kokioje upėje. Po vorų užpuolimo ir viso kito mėšlo buvau tikra.kad tu negyvas. Taip,aš būčiau teisi ,jeigu šnekėtume apie bet ką kitą. Bet tu esi gyvas stebuklas. Visi apie tave miršta,o tu gyveni švilpaudamas. Ką papasakosi ? Nesvarbu, ką turi pasakyti,tai nelabai ką keičia. Laikai pasikeitė,o mes tokie patys.
                  Aš nusijuokiau:
                  -Matai, tame ir bėda. Aš greitai mirsiu,o kiti švilpaus. Greitu metu žūsiu. Gali sakyti, mirštamai sergu. Nors viskas šiek tiek kitaip. Nesvarbu,tiesiog noriu pasikalbėti. Už trijų dienų mano stebuklas baigtas ir nulipsiu nuo scenos visiems laikams. Teks pradėti nuo senų klausimų. Kodėl mane palikai, Aelita ?
                  Ji atsiduso ir nuėjo į vidų, aš nusekiau paskui. Visiems laikams reikėjo išspręsti problemą tarp manęs ir tarp mano buvusios merginos. Nenorėjau mirti atsimindamas tą šlykščią sceną, kai ji mane paliko. Aelita atidarė butelį konjako ir sugraibius du stiklus nugriuvo ant sofos:
                  -Velnias tavo paskutinės dienos ,o tu gyveni įsikabinęs į praeitį. Gerai, gyvenk taip, jei nenori kitaip. Aš pradėjau bijoti tavęs, aplink tave mirė žmonės. Daugumos tu net nepažinojai. Tai atrodė kaip nelaimingi atsitikimai. Tik tu visada buvai netoliese. Iš pradžių aš nieko pikto negalvojau. Vėliau ėmė mirti visi, kurie mane kada nors nuskriaudė ar įžeidė. Tai atrodė labiau sėkmė nei tavo bloga akis. Bet vieną penktadienį aš nebegalėjau. Atsimeni tą senį, kuris parduodavo mums alų ? Jis numirė nuo širdies smūgio vos tau išėjus iš parduotuvės. Jis neturėjo tavo mėgstamo Guiness tamsaus ir užvertė kanopas man prieš nosį. Jis mirė dėl alaus. Tada aš ėmiau bijoti. Bijojau tave supykdyti. Vaidinau,kad viskas gerai. Vieną dieną aš supratau,kuo tai baigsis. Tu mane nužudysi gal net to nesuvokdamas. Gal ir tu negali kontroliuoti mirties,bet ji tave seka. Aš ilgai stovėjau prie tavo sumauto buto durų. Tada išlenkiau viskio,kad įgaut drąsos ir išrėžiau savo kalbą. Maniau,kad lipant laiptais žemyn nukrisiu ir nusisuksiu sprandą. Bet nieko panašaus neįvyko. Keletą dienų gulėjau lovoje ir nedrįsau žengti žingsnio į lauką. Po poros savaičių išėjau pasivaikščioti. Tavęs niekur nesimatė. Tu dingai ir man palengvėjo. Mano kalba nebuvo iš piršto laužta. Aš tapau advokate ir pakilau į viršų. Persikrausčiau į valstijas. Dirbau sekretore,bet žinojau,kad perimsiu kontorą. Kai iki to liko žingsnelis, pasaulis apsivertė lyg bausdamas mane. Man teko kovoti už išlikimą. Teko vogti ir žudyti. Kautis su pabaisomis ir velniškai dar šimtą kartų daugiau vogti,kad turėti savo namuką ir amunicijos. Įdomu,jeigu būčiau likusi su tavim,i ar dar būčiau pamačiusi pasaulio pabaigą? Matyt, to jau niekada nesužinosime. Nemanau,kad tau palengvėjo mane pamačius. Aš iš dalies gailiuosi to, kas įvyko,bet dabar jau per vėlu...

                  Aš gurkšnojau konjaką. Stiklas tuštėjo ir aš nesijaučiau geriau. Nežinau, ką tikėjausi išgirsti,bet man tikrai nesidarė lengviau išgirdus šitą kalbą numeris 2. Aš pašokau ir jai dar nespėjus susivokti sugniaužiau jos gerklę. Ji nespėjo net surikti. Galėjau ją pasmaugti. Galėjau ją tėkšti į sieną,kad jos silpni kaulai išsitaškytų lyg stiklas. Galėjau nutraukti jai galvą ir ją išmesti per langą. Galėjau,bet nesugebėjau... Seni prisiminimai laikė mane prirakintą. Niekas nepasikeitė nuo tos lemtingos dienos. Aš numečiau ją ant sofos ir įsipyliau dar vieną. Ji kurį laiką tylėjo. Galų gale paklausė:
                  -Tai kur buvai tuos penkerius metus ? Žinai, aš suprantu tavo pyktį,bet mane pasmaugęs nepasijusi geriau.
                  Aš prunkštelėjau ir pradėjau savo kalbą:
                  -Gal dar sugalvosiu ką baisesnio. Aš palikau miestą ir šlaisčiausi keletą mėnesių ,kol sutikau Valą. Gerą draugą,kuris neleido man mirti gatvėje ar besišlaistant šunkeliais. Nuo tada pradėjome gerti kibirais ir viską, ką išrado žmogus. Tai truko penkerius metus. Po to pasaulis apsivertė ir davė man galimybę viską pradėti iš naujo. Bet niekada negalėjau pamiršti tos dienos. Žinai, aš turiu sūnų su gražia elfe. Mes buvome susituokę. Bet kas iš to ? Aš negaliu pajusti tikros laimės. Tu esi baisiausias demonas, įsėdęs į mano smegenis. Gyva ar mirusi tu nepaliksi manęs ramybėje. Po trijų dienų aš mirsiu ir tai nuostabu. Aš būsiu laisvas nuo tavęs.

                  Ji verkė,tik tas manęs nedžiugino. Aš irgi mielai būčiau žliumbęs dėl sumauto likimo,bet akys atrodė pripiltos smėlio. Aš ją apkabinau. Nors ji man sukėlė tiek skausmo, vis tiek buvo malonu pajusti šitą kūną. Liesti tuos ugninius plaukus ir žinoti,kad ji gyva. Žinojau,kad tai atneš tik dar daugiau skausmo,bet aš pabučiavau ją. Trys dienos ir visos klaidos dings. Ji manęs neatstūmė. Jaučiau jos žmogišką netobulumą ir man tai patiko. Liečiau jos randus ir supratau,kad ji buvo silpna kaip ir aš. Liesdamas jos krūtis nejaučiau to tobulumo ir švelnumo kaip Taranciell. Ji nebuvo tobula kaip nakties elfė ir tai buvo nuostabu. Ji nenorėjo manęs iš vienatvės ir dėl to,kad viskas jau matyta ir jausta. Ji buvo tikrai ta, kurią pažinojau visą gyvenimą. Ta mergina su kuria purškėm sienas savo klano ženklu ir užpuldinėdavom praeivius. Ta mergina, dėl kurios naują automobilį sudaužiau į jos nemėgstamo mokytojo namo sieną. Ta ,dėl kurios teko veltis į tiek muštynių ir ginčų. Jokie sunkumai neatsverdavo tų nuostabių valandų gulint ant kalvos už miesto. Mes tiesiog gulėdavome pavargę nuo meilės ir gurkšnodami pigų vyną stebėjome debesis. Tai buvo tikra: ji mane mylėjo ir manęs bijojo tuo pat metu. Svarbiausia,kad ji jautė tikras emocijas. Jų netemdė ilgi gyvenimo metai žinant,kad prieš akis tūkstantmečiai. Ji buvo tyra nuo elfiškų nesąmonių ir dievų žaidimų. Šios mintys skriejo kometų greičiu,kol glamonėjau ir bučiavau ją. Nežinau,kiek laiko praėjo mums baigus,bet saulė jau leidosi. Mes gurkšnojome brangų konjaką ir ji paklausė:
                  -Nuo ko gi tu mirsi ? Atrodai dar labai energingas.
                  Aš šyptelėjau, papasakojau apie dievus ir mūšius. Ji išpūtė akis:
                  -Tu tas didvyris. Pakeitei stilių nuo smulkių kriminalų iki didvyriškų darbų. Nuostabu, tu kaip visada nepakartojamas. Gaila,kad viskas taip baigsis. Matyt, taip lemta.

                  Aš karčiai nusijuokiau. Taip, lemties neapgausi. Mes ir Aelitos baras persikėlė į miegamąjį. Neturėjome laiko ,reikėjo išnaudoti viską, ką mums davė lemtis. Kvatodami susisupome į šilkinius patalus. Aš niekuo nesirūpinau. Dead One viskuo pasirūpino. Mano kvaila treniruotė mūsų pasaulio laiku užtruko dvi dienas. Turėjome laiko iki mūšio, aš žadėjau jį išnaudoti...

                  Dead One apsidairė ir papurtė galvą:
                  -Kokio velnio ? Koks tu dievas, jei negali išgelbėti vieno žmogaus ? Atsakau- nulinis ir bevertis. Turi gi kažkas būti. Negali jo prikelti? Kaip prikėlei mane?
                  Tvarkos dievas atsiduso:
                  -Nieko negaliu padaryti, jį pažymėjo giltinė, viskas blogiau: kažkuris mirties dievas nusprendė jį pasiimti. Mums galėtų padėti tik likimo deivės. Trys deivės dar gyvos, bet pasislėpusios per giliai,kad jas kas nors rastų. Jis mirs net neidamas į mūšį. Nieko negali padaryti- jis jau negyvas.
                  Dead One nusišaipė:
                  - Aišku , egzistuoja tikri dievai ir tokie,kaip tu,kurie,tik žaidžia tokius... Pažiūrėsim, kas bus,kai nė vienas iš mūsų nepasirodys mūšio lauke...

                  31 dalis

                  Dead One apsireiškė dar prieš aušrą ir pranešė apie savo sprendimą. Jis nekels kojos į mūšio lauką nesvarbu kokios būtų pasekmės. Faustas nutylėjo ir apsikabinęs savo kardus užmigo ant grindų. Aš žinojau,kad taip lengvai neišsisuksime,bet nesiginčijau. Išsinešėme į sodą keletą antklodžių ir sugulėme po brėkštančiu dangumi. Faustas taip ir liko knarkti ant grindų. Aeolita sugraibė ledų ir braškių. Mes tiesiog stebėjome dangų ir krimtome saldumynus. Kartais išgerdavome butelį vyno,kad visai neužmigtume šitoje idilėje. Taip ir prabėgo mūsų diena. Po jos visi išsiskirstė. Dead One dingo ir grįžo su Evelina. Jie užėmė svečių kambarį. Mes grįžome į miegamąjį. Buvau pamiršęs ,kokia ji pilna aistros ir nepavargstanti. Jau iki streiko brolijai pasirodant buvau išsunktas lyg sena mazgotė. Gal dėl to taip lengvai užmigau. Žinojau,kad rytoj mano paskutinė ar priešpaskutinė diena. Pasimečiau laike,jis tikrai reliatyvus. Ryte ji mane pažadino ir vėl sukilus geriems prisiminimams iš lovos neišsiritome iki pietų. Visiems galu gale susirinkus prie stalo valgėme Fausto keptus sumuštinius. Dead One reziumavo:
                  -Taip, streikas geras dalykas. Jaučiuosi,lyg būčiau išėjęs į pensiją. Gali atrodyti,kad iš šito reikalo nieko nebus,bet, broliai ,aš žinau geriau. Dievai atšliauš ir pradės siūlyti prabangius dalykus ir problemų sprendimus. Mes jų neklausysime,kol sunkiai dirbantys kovotojai ir dievų žudikai negaus aiškaus plano ,kaip išgelbėti bevardį brolį ir trijų metų apmokamų atostogų.
                  Dead One buvo linksmas ir žvalus. Tik aš nesijuokiau. Situacija man visai nepatiko. Sunku patikėti,kad sėdėdami ir sukdami nykščius, išviliosime kokį aukšto rango dievą. Baigę sumuštinius kirtome Fausto keptus vaflius. Iš kur gi demonas ir buvęs karalius išmoko kepti ? Užgeriant saldžius kepinius baltu vynu į virtuvę įgriuvo chaoso dievas. Jis grasino mums visais velniais ir žadėjo bet ką. Mes nekreipėme dėmesio. Jis siūlė Faustui atsukti laiką ir išgelbėti Sidabrinę. Faustas išmetė lėkštę,bet tylėjo kaip kapas. Jis siūlė Dead One prikelti kažkokią merginą. Siūlė Evelinai didžiausią ledo stichijos galią. Jis siūlė man atsukus laiką gyventi tą patį laiką kaip man patogiau. Viena sprendimo pusė aiškėjo. Atkirtus laiko liniją aš galėjau gyventi amžinoje spiralėje. Tik tas man nelabai patiko. Jis siūlė sutvarkyti mano santuoką arba sudėlioti viską taip,kad Aeolita manęs nebūtų palikus. Mano kantrybė truko:
                  -Baik siūlyti nesąmonės. Kas man iš tų džiaugsmų tūkstantį metų besikartojančių,kol išprotėsiu. Jeigu jau toks galingas, sunaikink tą giltinę arba tarkis su mirties dievu. Mes nepajudinsime nė piršto,kol aš negausiu 50 metų gyvenimo. Jeigu to man negali garantuoti, tarkis su likimo deive. Nežinai, kur ji ? Ieškok,kol ragai nuo kaktos nukris. Toks gyvenimas,kai nesukuri karių,kurie su viskuo sutiktų.
                  Chaoso dievas trenkė durimis,kad jos net įgriuvo į virtuvę. Mes gulėjome ant sofos ir klausėmės muzikos. Man patiko,kad nebėra kur skubėti. Aeolita trumpam nulėkė į viršų ir grįžo su žemėlapiu. Tai buvo žemėlapis į mėnulio deivės sodą. Aeolita prašneko:
                  -Turiu žemėlapį ,vedantį pas deivę. Gal pravers ? Aš žinau,kad mėnulio deivė nėra labai galinga,bet neįsivaizduoju,kur man jį dėti. Jeigu niekam jo nereikia, gal palikti Annatarui ?
                  Aš žinojau,kad ji melavo. Ji tikrai planavo ekspediciją į tą sodą,kad pavogti visus deivės lobius,bet dabar nudavė,kad išvis nežino, kaip juo naudotis. Dead One dingo su žemėlapiu. Po valandos grįžęs su apdaužytais šonais pranešė,kad deivė negali niekuo padėti. Jos sargai tik gerokai apspardė mane vis gelbėjantį vaikinuką. Iš geros širdies jis netgi leidosi sumušamas,kad deivė nepultų kautis ir būtų geranoriška. Griebia už širdies ar ne ? Tik nelabai naudinga...Norėjau grįžti į tą sodą ir išpjauti viską, kas juda,bet Dead One tik ranka numojo. Vėl dingęs paslėpė žemėlapį žaliajame meškine, su kuriuo mėgo žaisti Annataras. Viskas būtų tuo ir pasibaigę,bet deivė pažinojo Taranciell ir ją sukurstė .Viską išsiaiškinti išėjome į lauką. Taranciell suriko:
                  - Atiduok šventą žemėlapį. Žmonės neturi jokios teisės juo naudotis. Net nemanyk su juo dingti į mūšį. Duok jį šen ,apgailėtinas asile.
                  Mane užliejo pykčio banga ir aš užsimoviau pirštines. Taranciell išbūrė savo vilkus... Faustas kaukštelėjo Taranciell per galvą ir ji suglebo. Aš norėjau jam padėkoti,bet man aptemo akyse. Atsibudau ant sofos. Ant pakaušio išaugo rimtas gumbas,o Dead One trynėsi nubrozdintą ranką. Visa situacija darėsi absurdiška. Bet baigti streiką- irgi ne išeitis. Aš susirangiau ir užmigau. Sapnas vėl buvo pranašiškas.
                  Paskutinis pakeitimas nuo Light; 2012-03-15, 18:26.

                  Comment

                  • Light
                    Rimtas forumo narys

                    • 2007 03 31
                    • 161

                    #10
                    32 dalis

                    Likimo deivė namo grindis pavertė ženklų labirintu. Ji turėjo kristalų, kurie priminė tuos, iš kurių atsirado ginklai. Bet jie buvo sinbiontai. Jie suaugo su mūsų oda ir ji apaugo melsvais siūleliais. Deivė iš panašių kristalų susirinko kažką ,kas priminė kristalų dėlionę. Ant jos keliavo kraujo raudonumo peilio formos kristalai. Negalėjau ilgai žiūrėti į šitą kristalų raizgalynę neužsidengdamas akių. Visi tuo metu buvę name gulėjo ant grindų. Taranciell priešinosi,taigi deivė užmigdė ją pirmą. Po to visi ėmė grimzti į saldų miegą... Nežinau,kiek praėjo laiko,bet sapnavau apie Annatarą ,kovojantį tame bare. Vyras vadinamas V pasakojo apie mero skolas miško elfų vadui... Viskas susipainiojo ir aš atsibudau. Likimo deivė žadino visus iš dirbtinio miego ir pati kovėsi su giltine tuo pat metu. Mums vos atsistojus giltinės jau plūdo į namą. Dead One pašoko pirmas ir mosuodamas savu milžinišku kardu įšoko į priešo eilių vidurį. Evelina vis taikėsi nudurti lėtesnes giltines nauju durklu,kuris ,atrodo, buvo iš dievus žudančio metalo. Taranciell vos atsibudusi išgaravo palikusi mus kovoti vienus. Faustas stovėjo vietoje ir atmušinėjo priešo puolimus. Jis atsistojo prieš mane,kad giltinėms būtų sunkiau mane pasiekti. Aš spardžiausi ir pjoviau juodus apsiaustus vilkinčius padarus. Jie, atrodo,nesistengė mūsų nužudyti,tik užlaikyti mano bendražygius ir apsupti mane. Aeolita svaidėsi kažkokiais buteliukais, nuo kurių turinių giltinės apdegdavo ir stengdavosi atsimušti savo dalgiais. Tie dalgiai atrodė skirti mums pagąsdinti ir gynybai,nes nė vienas negavome nė įbrėžimo. Viena iš giltinių sušvilpė auksiniu švilpuku klaiki; garso banga išsprogdino langus ir užgulė ausis. Giltinė prašneko moterišku balsu:
                    -Liaukitės žudyti mano karius. Aš noriu tik Bevardžio. Kiti turi gyventi,įvykdyti savo likimą. Jeigu ne Bevardis,tada vienas iš jūsų kažkas turi mirti.
                    Likimo deivė atsiduso:
                    - Aš baigiau savo skenavimą. Bevardžio likimas buvo sugadintas dėl dviejų mylimųjų. Kažkuris dievas manipuliavo išsiskyrimą su Aeolita. Tada įvykiai pasisuko būtent taip, kaip juos matome dabar. Deja ,Bevardis turi mirti ,užbaigti šią likimo giją arba leisti mirti kitam. Visi likimai čia taip grubiai sugadinti ir manipuliuoti,kad tiktų bet kuris iš jūsų.
                    Pakibo suprantama tyla. Visi čia buvo labai arti mirties ir kai kurie prisikėlė gyventi antrą kartą,bet niekas nenorėjo mirti. Staiga namą apgaubė tamsa,lyg visą miestą kas būtų uždengęs maišu. Namas perskilo pusiau ir iš gilaus plyšio lėtai iškilo milžiniška pilka ranka. Ranka vis augo ir plėtėsi. Pasimatė klaikūs gelsvi nagai. Faustas reagavo žaibiškai. Jo katanos jau pjovė pirštus. Bet žaizdos nebuvo pakankamai gilios,kad padarytų rimtą žalą. Ranka lengvai sučiupo Faustą. Jis mojavo, dūrė ir kirto,bet ranka nepaleido. Giltinė, prieš tai paaiškinusi situaciją, mojavo dalgiu ir spaudė Dead One prie sienos. Evelina užšoko jai ant nugaros ir taikėsi perpjauti gerklę. Visoje šitoje sumaištyje iškilo dar dvi rankos. Viena sugavo likimo deivę. Ji mojavo stambiu kirviu,bet tas nepadėjo. Aš šokau prie lango supratęs, kuo tai baigsis. Paskutinė ranka sugavo mane ore... Giltinės dingo .Rankos pasitraukė iš gelmių, iš kurių ir atsirado. Dead One stovėjo perpjauta ranka ir tylėjo. Giltinių vadė gulėjo ant žemės su durklu nugaroje susmeigtu iki rankenos. Aeolita atrodė nesužeista. Fausto,Bevardžio ir Deivės nebebuvo. Dead One sumirksėjo:
                    - Aš negaliu jų rasti. Kad ir kur jis juos nutempė ,paieškos užtruks. Faktas lieka faktu- Bevardis turbūt negyvas. Faustas matyt irgi. Jeigu neisime į mūšį ,tos rankos prigriebs ir mus. Laikas dingti...

                    Aš atsimerkiau, iš pradžių įžiūrėjau tik menką raudoną šviesą kažkur aukštai. Išsitraukiau seną žiebtuvėlį ir apšviečiau aplinką. Uola... Aš buvau ant uolos. Šalia gulėjo Faustas-gyvas,bet be sąmonės. Kad ir kaip įtempiau akis, mačiau tik uolą ir aplinkui juodą lyg anglis tamsą. Raudona šviesa sklido iš mažo plyšio viršuje. Bandžiau pašokti iki šviesos šaltinio,bet kojos buvo lyg švininės. Pabandžiau pora paprastų burtų ,bet nieko neįvyko. Faustas atsigavęs bandė tą patį,bet niekas nepasikeitė. Norėjo bandyti leistis į apačią, kai pamačiau ją. Bjaurią milžinišką gyvatę išžiota burna,tik ir laukiančią mūsų apačioje. Nemanau,kad ji ten viena. Faustas ištarė tą ,kas ir taip buvo aišku:
                    -Mūsų magija ar fizinė jėga čia tiesiog neveikia. Leisdamiesi į apačią tik rizikuosime būti suėsti. Mano kardai čia atšipo ir dingų jų savybės. Man teko pakliūti į daug bjaurių ir beviltiškų situacijų ,bet čia tiesiog nieko negaliu padaryti.
                    Mes sėdėjome ten ir laukėme nežinia ko. Jis pasirodė: nežinau, ar tai buvo mirties dievas,bet iš oro staiga susikūrė ožio galva. Ji buvo juoda su stambiais ragais ir raudonomis akimis. Turėdamas nors truputį jėgos ar ginklų nusijuokčiau iš tokios beskonybės. Mano pirštinės pavirto pirštinėmis ir niekuo daugiau. Fausto kardai tiko tik sviestui pjaustyti. Jis mus sumušė: ta bjauri galvą išmušė mums pusę dantų ir dingo nieko nepasakiusi. Aš supratau,kad nuo šiol taip atrodys mūsų gyvenimas. Apačioje įžiūrėjau daugybę kaulų. Aš supratau- juos suėdė iš neatsargumo ir jie nepaslydo. Tie vargšai nušoko žemyn. Aš nenorėjau kentėti,bet negalėjau ir mirti. Faustas pakeitė odos spalvą į paprastą baltą. Jis lyso ir jo raumenys dingo. Jis pavirto paprastu žmogumi. Mano mutagenas buvo jau seniai dingęs. Mūsų laukė ilga beviltiška rutina. ..
                    Karo dievas stovėjo sugriauto miesto gatvėse. Ar bent jau tame, kas iš jų liko. Jis laukė savo didvyrių. Dead One pasirodė ir suriko:
                    - Mirties dievas pagrobė kitus du mano bendražygius. Aš nežinau, ar jie gyvi. Kas tu per vienas ir ko čia stovi ? Dar vienas sumautas dievas, kuris galutinai viską sumaus ?
                    Karo dievas papurtė galvą ir atsisėdo. Dead One išskleidė sparnus ir nuskrido prie pilies, kuri dar stovėjo apgaubta melsvo apsauginio kupolo. Tik dabar Dead One pamatė tūkstančius kovinių angelų lavonų. Pirmą kartą po prisikėlimo jam pasidarė bloga. Jis nusileido prie apsauginio kupolo ir apsivėmė. Porą minučių jis tiesiog kvėpavo ir mąstė kaip sunaikinti kupolą. Karo dievas sėdėjo ant kalvos ir stebėjo savo naują mokinį kritiškai. Jam dar reikės daug ko išmokti.

                    33 dalis

                    Aš jaučiausi sumautai. Po Fausto pusryčių nieko daugiau nevalgiau. Negalėjau pasakyti, kada tas buvo. Neturėjau priemonių nustatyti laikui. Mano nuomone, praėjo kelios valandos,bet tą įrodyti buvo sunku. Mano žaizdos,kurias gavau nuo sumušimo, užgijo. Jokių galių nebeturėjau. Analizuokime situaciją:žaizdos gija,nes mirties dievas jas išgydo. Arba pasaulis sukurtas taip,kad nenukraujuotume tiesiog čia ir dabar. Mane jaudino randas ant rankos. Jį gavau,nes mane užkliudė tos ožio galvos ragas. Jeigu čia veiktų gydymo magija, jokių randų neturėtų būti. Randas atrodė taip,lyg būtų nuo kokio seno sužeidimo. Man tas nepatiko. Chaoso dievo pasaulyje sužinojau,kad laikas pasauliuose teka skirtingai. Viena valanda ten buvo visa diena žemėje. Galėjau tik spėlioti, koks santykis tarp pasaulių buvo čia. Kiek laiko jau čia buvome ? Vidinis laikrodis siūlė man valandas,bet žinojau,kad viskas čia iškreipta. Negalėjau nieko matyti,nes ta ožio galva atėmė žiebtuvėlį. Tik tas plyšys su raudona šviesa šiek tiek apšvietė aplinką. Bet to buvo maža įžiūrėti,ką veikia tos šlykščios gyvatės. Mano klausa atrodė sutrikusi,o gal tiesiog čia buvo per tylu. Faustas tylėjo, jis prarado viską ir atrodė dar silpnesnis už mane. Nors mes abu buvome tik kirminai,kuriuos tuoj sumindys. Alkis buvo vienintelis dalykas,kurį galėjau justi aiškiai. Tai taps rimta problema- ilgai be maisto neištempsime. Ant šitos uolos nebuvo jokių augalų ar vabzdžių. Vienintelis valgomas padaras buvo gyvatės. Jos buvo didelės ir turbūt nuodingos. Turėjo ir kokią magišką savybę,bet jos neturėjo smegenų. Tikiuosi šitas trūkumas pakiš joms koją. Papasakojau Faustui apie savo idėją medžioti gyvatės,bet jis tylėjo. Man atrodė,kad jis miega. Nesupratau, kaip,po velnių, galima miegoti,kai kiekvieną sekundę tavęs pribaigti gali atvykti mirties dievas. Netikėjau,kad ta ožio galva ir buvo dievas,taip lengvai mus pagrobęs. Jis pasirodytų įprastu jam pavidalu,o ne kokia galva. Tai absurdas, šita galva galbūt buvo koks smulkus tarnas. Jis juk nešnekėjo,o mirties dievas turėtų mums ką pasakyti. Jis bandytų rekrutuoti mane į giltinių būrio gretas. Jis turėtų bent paminėti priežastį,kodėl mus pagrobė. Mušti jam mūsų net nevertėjo. Faktas,kad nebeturime priemonių kovoti, pribaigė mus savaime. Faustas, mano nuomone ,kentėjo dar labiau,nes jo galia buvo didesnė. Kažkada apmąstymai pavirto į sapnus. Atsibudęs atsiminiau tik kad Annataras ir kiti pabėgo iš to miesto. Vyras vadinamas V nuskandino sargybinių laivus ir pavogė mero paskutinius 30 milijonų. Meras V buvo skolingas dar nuo vampyrų medžiotojų gildijos atsiradimo dienų. V buvo vienas pirmųjų medžiotojų. Atmerkęs akis žinojau,kad V mane paskelbė medžiotojų gildijos vadu. Niekada nepasidomėjau,kas man davė šias pareigas,bet dabar buvau įsitikinęs. Stebėjausi iš kur kažkoks medžiotojas turėjo galios skandinti laivus. Stengiausi galvoti apie sapną,o ne apie realybę. Bet sapnas kėlė paprastą klausimą. Ar galėjo Annataras žinoti,kad aš gyvas? Žemėlapį jis rado ir keletą lapų apie paskutines dienas žemėje taip pat. Bet ar kas nors mūsų ieškojo ? Dead One jau būtų čia, jei viskas būtų taip paprasta. Bandžiau vėl užmigti ir man pavyko. Tik neilgam- išgirdęs riksmą pramerkiau akis. Virš manęs stovėjo vyrukas su žibintu rankoje. Jis atrodė labai pavargęs ir apdriskęs. Jis vilkėjo pilką mantiją ,kuri buvo ištepliota krauju. Atrodė, jis nemiegojo jau keletą dienų. Jis prabilo:
                    -Tvarkos dievas atsiuntė mane jūsų išgelbėti,bet aš susimoviau. Mirties dievo tarnai mane partrenkė ir išmetė čia. Atleiskite, aš visada viską sumaunu...
                    Neįtikėtina, jis pradėjo verkti. Mūsų situacija šiek tiek pasikeitė. Dabar turėjome beviltišką situaciją ir vieną verkiantį gelbėtoją. Tai įrodė,kad tvarkos dievas nemetė savo planų ir jam dar vis reikia mūsų. Jis buvo pasiruošęs rizikuoti ir kovoti su mirties dievu. Gelbėtojas turėjo kumpio,duonos ir vyno. Na jis gal ir susimovė,bet nevisiškai. Jis kažkokiu būdu atsinešė čia peilį,kuris nepavirto atšipusiu gelžgaliu ir pjovė duoną. Aš jau žinojau,kad šitas peilis atskirs gyvatės galvą nuo kūno. Jis turėjo ir antrą peilį,kuris buvo paslėptas bate. Pasilenkęs prie deglo šviesos pamačiau,kad šis- iš dievus žudančio metalo. Duonriekis taip pat. Tai jau teikė truputi vilties,dabar nors turėjome ginklų. Aišku ,mane erzino faktas,kad tvarkos dievas nepasitikėjo savo žmonėmis ir atsiuntė čia smulkų burtininką. Taip, jis buvo gana silpnas ir užsidirbdavo iš įvairių magiškų gėralų. Toks nelabai ką padarys ir su dievus žudančiu peiliu. Jo vardas buvo Danas Bramas. Nežinau, kodėl čia atsiuntė kažką iš taikaus pasaulio absurdišku vardu,bet ką padarysi. Jis papasakojo,kad mirties dievo pasaulis keičia savo vietą ir laiko tėkmę. Greičiausiai Danui atvykus pasaulis persikėlė kitur ir laikas vėl kitoks. Tai buvo tiesiog nuostabu,netgi be galių nesensime ir klajosime per visatą,kol užėjus nevilčiai nušoksime pas gyvates. Arba subyrėsime į dulkes, jeigu valanda mano asmeninio pavirs šimtmečiu objektyvaus... Po velnių, pats nežinau, ar tai įmanoma. Pavalgę aš ir Danas užmigome. Šaunus vynas... Faustas pasiliko su duonriekiu ir budėjo. Mūsų laukė ilgas ir nuobodus įkalinimas trise...
                    Chaoso dievas žiūrėjo į savo sugriautus rūmus. Chaoso dievui trūko rankos ir kraujas tekėjo fontanu,bet jis nekreipė dėmesio. Jo pasauliai krito prieš giltinių armijas. Tvarkos dievo kariai dar kovojo ,bet neaišku,kiek tai truks. Pagaliau atsiminęs ranką, ją atsiaugino ir prisėdo ant nugriuvusios rūmų kolonos. Mirties dievas pasitikėjo giltinėmis ir davė joms dalgius, kurie lengvai atskiria dievų rankas nuo likusio kūno. Pats kol kas nepasirodė- ir ko jam skubėti... Jis atvyks pribaigti dviejų dievų ir švęs pergalę. Tvarkos dievas išniro iš niekur ir nugriuvo šalia seno draugo. Jis suvaitojo:

                    -Nesiseka,nors tu ką. Daugumą magų jau buvo mirę. Gelbėjimo operacijai teko išsiųsti kažkokį Daną. Gal turi nežinomų talentų? Jeigu čia nepasirodys per mano pažymėtą portalą po kelių valandų... Galim sakyti, jį sučiupo ir nugalabijo. Arba būkime optimistiški- dėl laiko skirtumo atvyks čia po poros metų. Kaip ten bebūtų, perspėjau karo dievą,kad treniruotų Dead One sulėtinto laiko zonoje. Na,bet kol jis dar nepramušė pilies gynybos, mes susimovėme ir mirties dievas mus pribaigs. Tikiuosi, sugebėsime nors kovoti iki galo ir mirti mūšyje. Neketinu vykti į tą pragarą, kuriame sėdi Bevardis.
                    34 dalis

                    Chaoso dievas slėpėsi už savo rūmų griuvėsių. Giltinių būrys tyliai šnekučiavosi:
                    - Paskubėkime ir raskime tuos taip vadinamus dievus. Jų armijos jau pralaimėjo. Sutvarkykime šituos ir dievų valdžia paliks mums jų pasaulius ir dar pridės apdovanojimą nuo savęs...
                    Giltinė nespėjo pabaigti savo sakinio. Sprogimas sudraskė tylą ir ištaškė būrį į gabalus. Chaoso dievo duktė ilsėjosi ant nuolaužų krūvos ir valė savo minosvaidį. Ji šyptelėjo:
                    - Visur paspendžiau spąstų, daug tų kvailių jau susisprogdino. Kitus pribaigiu asmeniškai. Ar mūsų svajonė sukurti imperiją dar reali? Mūsų armijos nušluotos nuo žemės paviršiaus. Tvarkos dievas dar bando kažką pakeisti savo pasauliuose, bet ten jau nieko nebepadarysi. Mūsų išeitys tėra dvi. Pirma, galime pasiduoti ir bandyti derėtis. Antra, sunaikinkime mirties dievą ir tikėkimės, kad rasime būdą išvaryti jo armijas. Kai parodysime jų dievo galvą, jie turėtų pagalvoti du kartus, ar verta su mumis kautis.
                    Tvarkos dievas jau kurį laiką sėdėjo ant čia atsigabento krėslo ir klausėsi. Jis linktelėjo:
                    -Būtent taip atrodo mūsų galimybės. Kol kas mes atlaikėme giltinių puolimus ir mirties dievas pasiges savo karių. Tada lieka tikėtis, kad tas bailus šunsnukis išropos iš savo požemių. Turiu šiai kovai geros amunicijos.
                    Tvarkos dievas numetė maišą spygliuotų kamuoliukų, kurie puikiai tiko į minosvaidį. Tvarkos dievas žaidė su pistoletais dramblio kaulo rankenomis ir laukė neišvengiamo. Chaoso dievas išsitraukė iš maišo pirštinę su kristalu viduje ir kažką suburbėjęs ją užsimovė. Nespėjus pratęsti pokalbio žemė sudrebėjo ir iš jos išlindo minotaurai su kirviais. Mergina su minosvaidžiu pašoko ir apsivertusi ore ėmė šaudyti. Spygliuoti kamuoliukai lakstė lyg plieniniai ežiai ir kliudė minotaurus, vėl atšokę pasileisdavo ieškoti priešo iš naujo. Chaoso dievas pasinaudojo savo mėgstamu triuku: prailginęs kataną iki dvidešimt metrų, suko ją ratu per giltinių būrį, sėlinusį netoliese. Tvarkos dievas šaudė savo prabangiais pistoletais į dangų. Chaoso dievas kilstelėjo antakį, bet taip ir nieko nepasakė. Iš dangaus ėmė kristi sparnuotų giltinių lavonai. Visus kulkos kliudė į kaktą, jų gobtuvai pasidabino žaviu kraujo aksesuaru. Kova nurimo taip staiga, kaip ir prasidėjo. Minotaurai gulėjo sulaužytais kaulais keisčiausiomis pozomis. Giltinių būriai mirė nustebę, koks nevykęs pasirodė jų
                    žemė-oras puolimas. Visi išgyvenę dievai susėdo į savo vietas. Tvarkos dievas dar paaiškino apie kamuoliukus, kurie buvo magiškai pasunkinti iki dviejų tonų. Viskas nurimo ir kova privalėjo pakeisti vietą ir laiką. Būsimos imperijos likimas buvo sprendžiamas pasaulyje, kuriame visu galingumu praūžė karo dievas...

                    Dead nesėkmingai bandė pralaužti pilies energetinį lauką. Nuo kiekvieno burto jis tikdar labiau sustiprėdavo. Dead One nusikeikė ir išsitraukė plaktuką su keistais rašmenimis ant rankenos. Tai buvo labai senas sparnuočių demonų gamintas ginklas, kurį rasti tikrai nebuvo lengva ir kainavo jis nemažai... Dead One nuvijo kvailas mintis ir susikaupė. Plaktukas vis labiau pildėsi rausva energija ir didėjo. Po poros minučių Dead One laikė milžinišką karo kūjį, kurį jis turėjo apglėbti abejomis rankomis vien norėdamas jį išlaikyti. Dead One visiškai pasivertė į demoną. Jo kūnas apaugo raudonais žvynais, o iš nugaros išsiskleidė galingi ir gražūs tokios pat spalvos sparnai. Demonas lengvai pakilo į orą ir užsimojęs iš visų jėgų tvojo per skydo viršų. Skydas bandė absorbuoti smūgio jėgą, bet sumirksėjo ir dingo. Antrą kartą užsimojęs Dead One pavertė pilį griuvėsių krūva. Keli koviniai angelai dar bandė jį stabdyti, bet, tik prisilietę prie plaktuko, krisdavo žemyn sulaužytais sparnais. Gėrio deivė lėtai išėjo į lauką ir, susikūrusi auksinį sostą, atsisėdo pilies kiemo viduryje. Ji kažką sumurmėjo ir pilies akmenys susirinko į milžinišką statulą, kuri vaizdavo deivę. Mėlynas spindesys ten, kur turėtų būti akys, leido spėti, kad tai akmens golemas. Dead One suriko:
                    -Visuose pasauliuose tas pats- golemai ir angelai . Kaip tokie menkos fantazijos idiotai galėjo tapti dievais? Sukurk nors ir šimtą tokių ir aš juoksiuosi. Prikelk nors ir milijoną angelų, aš juos nušluosiu savo ginklais. Pasiduok, padėk savo šviesią, kvailą galvą ant sosto ir aš ją nukirsiu...

                    Dead One nebespėjo šaipytis, nes buvo sugniaužtas golemo rankos. Ranka sutrupėjo ir vaizdą užstojo sprogimas. Dead One stovėjo prie sosto ir kirto savo kalaviju. Deivė atrėmė kirtį mažu durklu. Dead One kapojo kiek leido jėgos. Bet tik priartėjęs prie deivės jautėsi vis silpniau. Tai ir buvo tas neįveikiamumas, apie kurį perspėjo chaoso dievas. Deivė lengvai sukosi su durklu rankoje ir demonas atmušinėjo. Abu atsitraukė ir sustojo skirtingose kiemo pusėse. Deivė prašneko:
                    - Man nereikia fantazijos ar daug galios. Vos priartėjęs prie manęs silpnėji. Tavo šūvius ar mėtomus peilius atremsiu lengvai. Jokia magija tau nepadės mano pasaulyje. Tu tiesiog neturi net menkiausio šanso. Protingiausia būtų bėgti. Netgi tas karo dievas, nešiojantis kaukę, -kas mane verčia manyti, kad tai imperiją bandęs kurti kvailys-, nieko negali padaryti. Aš nenugalima tiems, kurių kraujas suterštas blogiu.
                    Dead One nieko neatsakė ir smogė plaktuku. Deivė grakščiai išsisukdavo ir smeigė savo žaisliniu durklu. Jis pramušė demono šarvus ir paliko menką įdrėskimą. Dead One nenurimo ir svaidėsi mėlynomis liepsnomis. Jos nedarė jokios žalos. Jis jautėsi vis prasčiau, mat durklas buvo užnuodytas. Deivė lengvai išmušė jo kardą ir paleido į jį žaibų srovę. Dead One dar bandė kelti plaktuką, bet gavo spyrį, nuo kurio nulėkė prieš artimiausią medį. Deivė čirškino jį žaibais ir nepaleido tol, kol jis neatvirto į normalią žmogaus formą. Ji grįžo į savo sostą ir prakalbo:
                    - Galiu sunaikinti tą demono sielą. Būk paprastas žmogus ir gyvenk teisingai. Ką manai?
                    Dead One atsisėdo ir prisidegė suktinę:
                    - Žinai, prieš keletą metų šis pasiūlymas man būtų patikęs. Bet dabar per daug išgyvenau su savo demonu. Jeigu nori jį sunaikinti, pribaik ir mane. Be to, kas gali būti teisingiau nei sunaikinti narcizinę deivę, kuri mano, kad gali nuspręsti, kaip gyventi žmonėms. Tu klysti, aš nesu blogas, tiesiog likimas neleidžia gyventi teisingai. Aš nebandau tavęs nugalėti, nesu jau toks kvailas...
                    Dead One nukrito be sąmonės- nuodai išplito po visą kūną. Deivė sumirksėjo nesupratusi, ką jis norėjo pasakyti... Durklas susmigo į deivės pilvą. Ji kosčiojo krauju. Evelina stūmė durklo ašmenis vis giliau. Evelina nusijuokė:
                    - Demonams nelemta nugalėti gėrio dievų. Bet gimę gėrio kariais turi tokią galimybę. Matai, aš gimiau gėrio maniakų klane. Jie manė galintys suskirstyti pasaulį į juoda ir balta. Sutikusi jį supratau tiesą. Visai tai apgailėtinas veidmainiškas mėšlas. Gėris, blogis, chaosas, tvarka. Visa tai tik žodžiai ir nieko daugiau.
                    Deivę jau purtė priešmirtinės konvulsijos. Ji dar bandė paklausti, kodėl, bet mirė Evelinos rankose. Evelina paliko savo ginklą deivės kūne ir nuėjo prie mylimojo kūno. Dead One dar turėjo pulsą, bet silpną. Ji suleido jam kažkokio gelsvo skysčio. Vaikinukas lėtai stojosi ir keikėsi. Galų gale įkvėpęs oro prašneko:
                    - Tai buvo dar vienas kvailas planas mano kolekcijai. Viskas, dingstam, nebeturiu jokio noro...
                    Karo dievas sugriebė abu ir dingo. Istorija pasisuko reikiama linkme. Visi jos dalyviai buvo savo vietose. Tuo pat metu mirties dievas pasirodė prie rūmų griuvėsių. Bevardis sužinojo apie siųstuvą, įsiūtą Dano kūne, kuris čia turėjo atvesti gelbėtojus. Visi buvo pasiruošę sekti savo svajones, bet viskas vėl trumpam nurimo...
                    35 dalis


                    Dead sunkiai budo iš dirbtinio miego. Pirmas dalykas, kurį jis pajuto, buvo klaikus skausmas. Jis buvo įsitikinęs, kad jam sulaužė visus įmanomus kaulus. Demonas paneigė spėjimą.
                    - Ne, kaulų tau nelaužė. Bet labai daug pakeitė kristalais ir metalu. Tave pripumpavo kažkokių magiškų skysčių. Nuo jų dirbtiniai kaulai visai pakeitė senuosius. Tave dabar būtų galima pritraukti milžinišku magnetu, jeigu tik dievus žudantis metalas turi magnetizmo savybę. Tai dar neblogiausia: Evelina nusprendė pasidaryti sau tą patį. Nežinau, ar ji išgyveno. Nemanau, kad tokios operacijos visada sėkmingos. Stebėjau, kaip tave išpjaustė išrankiojo ir vėl surinko. Tai pasibaisėtina, bet juk tas metalas mums į naudą.
                    Dead One suvaitojo. Tikra velniava, nors trumpam užsižiebus vilčiai pasprukti nuo dievų planų, jį vėl įsiurbdavo į juos pilnu pajėgumu. Viskas taip beviltiška. Karo dievas įgriuvo į palatą ir džiaugsmingai suriko:
                    - Tu gyvas, nors ir tikėjau šio projekto sėkme, vis tiek smagi staigmena. Prieš tave buvo dar keletas savanorių, bet deja visi numirė operacijos metu. Bet tu ir Evelina gyvi ir, kas svarbiau, su šiuo nuostabiu metalu savo kūnuose. Tai naujas gyvenimas jums abiems. Dievai nebegalės paveikti nė vieno iš jūsų. Šis metalas apsaugo nuo bet kokių puolimų. Gali nuo šiandien save vadinti Nemirtinguoju. Net dievus žudantis metalas prieš tave bejėgis, nes tu ir esi šio metalo ginklas. Suprantu, aš tavęs nepaklausiau, ar tu nori šios dovanos, bet nuo to tau tik geriau. Tvarkos dievas visada būtų radęs būdų tave priversti statyti jam imperiją. Dabar tu laisvas ir gali spręsti. Gali prisidėti prie imperijos kaip aukšto rango karininkas arba gal netgi ketvirtas imperatorius. Na, imperija dar nesukurta, bet duok man keletą metų ir viskas bus mūsų...
                    Karo dievas trumpam nutilo, kad įkvėptų oro. Dead sušvokštė:
                    - O kokia tau iš to nauda? Kam tau ketvirtas imperatorius? Kam mane paversti nesunaikinamu ginklu? Mano laisvė peršokti nuo vieno dievo prie kito? Su šituo metalu galiu pribaigti ir tave. Na kam tau reikėjo viso šito absurdo?
                    Karo dievas nusišypsojo:
                    - Mane pribaigti ne taip lengva. Matai, pirmasis šią operaciją išgyvenau aš. Mano surinkta ekspertų komanda davė man vieną šansą iš tūkstančio, bet man pavyko suvaldyti pavojingiausią metalą. Man reikia mokinio, tai viskas. Aš tavęs neverčiau tapti tokiu, koks esi. Tu visada kovoji ir tik kovos metu jautiesi gyvas. Tu vis stiprėji ir iškėlei demono galias į neregėtą aukštumą. Visa šita apvainikuoja savybės prikelti mirusius, bent tuos kuriuos myli, ir gebėjimas valdyti laiką ir erdvę. Tu gali keliauti tarp pasaulių ir stebėti jų istoriją. Tu matai visko beprasmiškumą. Tu jau žudai dievus, bet turėjai silpnybių, kurias aš panaikinau. Aš tau duodu galimybę išsilaisvinti iš svetimų planų ir kurti savus. Man nereikia, kad tu man tarnautum. Man užteks vienos kovos. Vienintelė galimybė tapti laisvu yra tapti dievu. Nereikia raukytis- nėra jokių pirminių ar tikrų dievų. Visi tapo jais iš paprastų žmonių ar kitų gyvybės formų. Tvarkos ir Chaoso dievas rado knygą su formule, kas ir suteikė jiems galios. Nėra jokio nulinio pasaulio, kur žmonės turi galimybę tapti dievais- taip atsitinka visur, nors vis rečiau. Kas sukūrė pirmą pasaulį, iš kurio atsirado pirmas dievas ir viskas prasidėjo? Niekas nežino ir abejoju, ar taip išviso buvo. Tai teorinis reikalas, į kurį mums nusispjauti. Svarbu -čia ir dabar. Ar nori tapti stipriu dievu, Dead One?
                    Karo dievas išnyko ir paliko būsimąjį imperatorių, o gal nemirtingą klajoklį, bėgantį nuo visų vieną. Dead One prarado viltį suvokti visko kilmę ir visur ieškoti klastos. Jis užmigo ir prieš panyrant į kruvinus sapnus jis pamanė, kad būti dievu gali būti smagu... Mirties dievas siautė su savo milžinišku dalgiu pjaustydamas bet kokią materiją į skutus. Chaoso ir tvarkos dievas vieningai gynėsi. Chaoso dievo dukra vis stengėsi pataikyti į užpuoliką lenktais peiliais, bet net nepriartėdavo. Tvarkos dievo šūviai niekada nepasiekė taikinio. Chaoso dievas kapojo vis augančias rankas, kurios vis taikėsi sugriebti ir nutempti ten, kur jau nebėra vilties. Chaoso dievas sumirguliavo ir dingo. Nepraėjus nei pusės sekundės jau smeigė savo kardą į mirties dievo krūtinę. Mirties dievas nusikvatojo:
                    - Kvaily, nejaugi mane, kad mane pribaigti užteks dievus žudančio metalo? Aš -pati mirtis-ne giltinė, ne mirties ženklas, bet pati koncentruota pabaiga. Manyje nėra gyvybės, kurią galėtų atimti tas visų garbinamas metalas...
                    Tvarkos dievas sugrūdo savo šautuvą mirties dievui į burną ir spaudė gaiduką su nepaliaujamu įkarščiu. Chaoso dievas priglaudė prie nekenčiamo priešo galvos pirštinę su kristalu ir suriaumojo. Melsva šviesa lėtai skaidė mirties dievą į dalis. Bet tas turėjo savo kainą. Chaoso dievas ir pats nyko akyse. Iš nosies ir ausų pasipylė kraujas. Mirties dievas išnyko: iš jo neliko nieko, kas galėtų sugrįžti. Jo siela buvo sunaikinta kartu su kūnu. Jis niekada neturės galimybės atgimti kažkuo kitu ar pabėgti iš mirusiųjų pasaulio. Chaoso dievas mikliai griebė savo kardą ir nusirėžė plaštaką. Melsva šviesa lipo ranka aukštyn ir naikino chaoso dievo esmę. Chaoso dievas isteriškai nusijuokė:
                    - Dabar aišku, kodėl šis ginklas nebenaudojamas tiek milijardų metų. Jis sunaikina ir savo šeimininką. Aš nusikirtau plaštaką pačiu laiku. Jeigu ne, ta šviesa būtų suėdusi visą kūną. Plaštakos atauginti nebegaliu ir ranka nebevaldoma...
                    Chaoso dievas suprunkštė ir nusikirto ranką per petį. Nusispjovęs nuspyrė nebereikalingą kūno dalį ir nugriuvo be sąmonės. Tvarkos dievas sumurmėjo:
                    - Didvyriška pradžia mūsų imperijai. Imperatorius paaukoja ranką kaudamasis su beširdžiu priešu iš anksto žinodamas, kad rankos neatsiaugins. Bent jau taip aprašysime istorijos vadovėliuose. Manau, laikas naikinti giltines...
                    Du likę sąmoningi istorijos gamintojai. Imperatorius, tapęs negailestingu tvarkos gynėju, ir mergina dar pilna vilčių tapti imperatore dingo susikauti su giltinių ordomis. Imperijos įkūrimas buvo sunkus, bet valdymas dar sunkesnis...

                    Aš pjausčiau gyvatę ir jau nebejusdamas skonio kimšau šlykščią mėsą į burną. Valgyti tiesiog reikėjo ir mes sumedžiojome keletą tų bjaurių padarų. Mano akys vis labiau prisitaikė ir įžiūrėjau net įtrūkimus uolinėse sienose. Faustas atsiaugino raumenis. Viskas įvyko po tai, kai paragavome gyvačių mėsos. Dano nuomone, gyvatės buvo savotiškos galių talpyklos ir jas vėliau suvalgydavo pats mirties dievas. Mes nuo jų mėsos neatgavome savo įprastų galių, tiesiog įgavome kažkieno jau suėsto gyvačių. Danas išsiaugino auksinius sparnus ir vis skrisdavo į žvalgybą. Bet tiesa buvo ta, kad žvalgytis nebuvo į ką. Pro plyšį, iš kurio sklido šviesa, mūsų skrajūnas pralįsti negalėjo. Mes laukėme pagalbos, mano nuomone, jau apie mėnesį. Aš žinojau, kad tai melas, kuriuo guodžiau save, bet galvoti, kad prabėgo jau šimtmetis, buvo dar blogiau. Nekenčiau šios vietos. Mano galios man vis labiau nepatiko. Galėjau nuspėti, kuri gyvatė mirs lengviausiai. Po kiek laiko galėjau laipioti lygiomis sienomis lyg voras. Faustas darėsi vis labiau agresyvesnis: plikais kumščiais trupino uolą. Danas nuskraidino jį prie to prakeikto plyšio. Praplatinus angą paaiškėjo, kad ten jaukus kabinetas, kuriame švietė raudona lempa. Kabinete stovėjo stalas ir keletą spintų. Stalo stalčiuje radau butelį viskio ir tai buvo viskas. Spintose gulėjo dokumentai mums nežinoma kalba. Faustas įsiutęs lyg bulius trupino uolą ir kasėsi pirmyn. Jis išgriaudavo vis naujus praėjimus, o mes nukasdavome akmenis ir atplaišas ir mėtėme jas gyvatėmis ant galvų. Toliau sekė koridoriai, daug painių koridorių. Deja prasikasus už jų Faustas atsitrenkė į storą deimantų sluoksnį. Atrodė, kad visos sienos padengtos nenušlifuotais geriausiais merginos draugais. Aš grįžau į kabinetą ir ėmiau tuštinti butelį. Jis pasirodė esąs nesibaigiantis. Pati geriausia magija, kokią teko matyti... Kiekvieno žmogaus svajonė -bedugnis viskio butelis... Taip ir gurkšnojome praradę bet kokį laiko skaičiavimą, visi tyliai susitaikė me pagalbos nebesulaukti. Tada įvyko mūsų stebuklas. Tamsiai mėlyna šviesa apšvietė mūsų pragarą ir į mūsų kabinetą įžengė Dead One. Jis buvo susisukęs į intensyviai mėlyną apsiaustą ir kvatojosi. Galų gale apsiraminęs prabilo:
                    - Žinojau, kad tokie šunsnukiai nemirs. Praėjo jau šešiolika metų, o jie geria ir gers dar tiek pat. Eime, imperija laukia dar vieno įkūrėjo ir didvyrio. Pražuvusio Bevardžio ir Fausto iki tragiško pagrobimo....
                    Imperija tapo neištrinama istorijos dalimi. Ją stabdė visi, kas galėjo, bet likimas buvo kitoks. Šito likimo niekas nepajėgė pažeisti..
                    36 dalis

                    Vyrukui, sėdinčiam prie žaidimų automato kampe, tikrai nesisekė. Jis prarado darbą gamykloje. Gamyklų, kurioms vis dar reikėjo žmonių, vis mažėjo. Bet dirbti kokybės kontrolės darbininko pareigose- irgi ne gyvenimas. Stebėti visą dieną prieš tave slenkančius jogurto indelius ir vertinti, kuris pažeistas ar neatitinka kokių absurdiškų standartų, verčia galvoti apie savižudybę. Vyrukas neišlaikė ir užšokęs ant konvejerio ėmė spardyti indelius ir rėkti,kad jie visi pažeisti. Iš savo kabineto išlėkė kažkoks smulkus vadybininkas ir bandė jį raminti. Dar nesusigaudęs kas įvyko, vadybininkas gulėjo be sąmonės sulaužyta nosimi. Tingūs apsauginiai nelabai ką pajėgė su savo pipirinėmis dujomis. Kontrolės darbininkas visus lengvai išjungė ir atėmė dujų balionėlius. Taip, tai buvo smagu, kol jie atsiuntė robotą jo išvesti. Vyras liežuviu apčiupinėjo nemalonią tuštumą. Tas bjaurybė išmušė du dantis. Dėl to buvęs kontrolierius pardavė prabangų auksinį laikrodį ir leido gautus pinigus bare. Vyrukas pats lengvai galėjo tapti tokios gamyklos vadybininku. Tik tuo metu,kai kiti graužė knygas egzaminams,jis valkiojosi su menka grupele gatvėmis. Dažniausiai jie girtuokliavo ir įsiveldavo į muštynes. Vyras, kuriam jau buvo per trisdešimt, labai blankiai prisiminė,kaip pavogė tą laikrodį. Nuo to laiko jie daugiau vogė ir plėšė nei kovojo. Policija atsitiktinai susiejo juos su televizorių vagystėmis. Tada ėmė purtyti tuos, kuriems jau ir patiems grėsė keli metai belangės. Taip policija įsiveržė į jų nuomojamą sandėlį. Jis buvo prikimštas vogtų kompiuterių siunta, kurią pavyko nugvelbti tą dieną. Viskas butų baigęsi liūdnai,bet kažkoks atsitiktinumas nusprendė užbaigti dar liūdniau. Vienas iš jų grupės narių išsitraukė mažo kalibro pistoletą. Policija paleido į darbą savo automatus. Vyras nesuprato,kodėl jis vienintelis liko gyvas. Kodėl išgyveno priverstinių darbų kalėjime dirbdamas prie panašaus konvejerio atrinkinėdamas dar veikiančias robotų detales nuo sugedusių. Vėliau, išėjęs jis bandė atsistoti ant kojų. Jo darbas kalėjime atsipirko tuo,kad galėjo tikti į kokybės kontrolierius daugelyje gamyklų... Dieve, koks tai sumautas gyvenimas. Vyras įsipylė dar viena stiklą pigaus viskio ir išmaukė šį iki dugno. Visas gyvenimas bėgo prieš akis ir vyras neturėjo nieko , jei reikėtų mirti. Jis atsistojo ir sušnibždėjo:

                    -Ilsėkis ramybėje, senasis gaujos vade. Tau nebėra ką veikti šiame pasaulyje.
                    Ištaręs šį atsisveikinimą jis nužvelgė vaikį ritmingai daužantį automatą. Vaidindamas labai girtą nulingavo prie jo ir tam dar nespėjus nieko pasakyti kirto jam skliaustu delnu į kaklą. Tas tuoj kaukštelėjo galva į žaidimų automatą. Jo draugai lyg pagal komandą šoko ant jo. Jie buvo silpni. Vyras, atsisveikinęs su pasauliu, lengvai patiesė vaikiščius vieną po kito. Visi gulėjo be sąmonės, vaikinukas prie automato lėtai kėlėsi. Vyras ir pats nustebo savo taiklumu- visi jo priešininkai šiandien krisdavo be sąmonės. Vaikis sugraibė kišenėje telefoną ir kažkam paskambino. Po penkiolikos minučių į barą įvirto dar dvidešimt jauniklių. Visi turėjo sunkias grandines ir kastetus. Vyras griebė plieninę kėdę ir šoko į, jo nuomone, savižudišką ataką. Jis sukosi lengvai kaip niekad. Jis nesuprato, iš kur jame šiandien buvo tiek jėgos ir greičio. Sunki kėdė, atrodo, pavirto pūkeliu ir jis mosavo ja kaip malūnas. Staiga vyras suklupo būdamas savo kovinių sugebėjimų viršūnėje. Tas pats snarglius, nutrenktas prie automato, tvojo jam sunkia grandine į smilkinį. Kiti jo draugai puolė jį spardyti. Vyras nenorėjo baigti visko taip paprastai. Jis pašoko, sugriebęs vaikį už gerklės tvojo į sieną. Visi bare trumpam sustojo. Vaikino smegenys išsitaškė ant sienos. Tada vyras atsisėdo ir patraukė viskio iš butelio. Dabar viskas buvo baigta... Sprogimas trumpam jį apkurtino. Baras prisipildė juodų dūmų. Kažkas jį tempė iš baro. Jis dar bandė išsilaisvinti ,bet užsikosėjo dūmais ir atsigavo jau jaukiame restorane. Ten buvo tylu kaip kape. Bet viskas buvo apšviesta žvakių ir ant stalo garavo šerniena su spanguolėmis. Prie stalo sėdėjo mergina atrodanti ne vyresnė nei dvidešimt. Ji prašneko:
                    -Gražiai ten koveisi. Gaila,kad toks talentas mirs kokiame bare per beprasmes muštynes. Gal geriau panaudok savo sugebėjimus sukurti ką nors naudingo ir gražaus. Aš- Evelina, naujosios imperijos verbuotoja. Siūlau tau tapti mūsų kareiviu.
                    Vyras sumirksėjo:
                    - Toks jausmas,lyg būčiau numiręs ir patekęs į kvailių pragarą. Kokia dar imperija ? Čia jau tūkstantmetį lyg ir demokratija. Aš tikrai nesivelsiu į perversmus.
                    Evelina suirzusi padaužė šakute į šampano butelį.
                    - Dėkoju, žinau, kaip čia viskas sukasi šitoje skylėje. Aš kalbu apie mano pasaulį. Aš deivė, įsikalk tą į savo kvailą galvą. Aš tau siūlau naują gyvenimą naujame pasaulyje arba eik šiame į policijos nuovadą, nušauk ten porą kvailių ir pats ten nudvėsk ...
                    Vyras nežinojo, ką atsakyti prieš tokį aiškų konstatavimą. Kitą akimirką jis jau stovėjo prie pilies griuvėsių. Aplink juos augo kareivinės ir kiti pastatai. Peštukas nespėjo nieko pasakyti ir jį jau nusivarė riaumojantis elfas. Dead One atrodė patenkintas:
                    - Dar vienas kareivis pasirinko šlovingą dalią. Po velnių, galėtume surinkti milijonus tokių kaip jis. Nebeturinčių ,kur bėgti ir viskuo nusivylusių. Imperija,matyt,tikrai būtina norint tą pakeisti.
                    Evelina nemėgo savo darbo ir nuolat purkštavo:
                    - Mums nereikia savižudžių, mums reikia žudikų. Šitas tikrai neblogai tvarkėsi,bet su tokia psichika bala žino, kas čia iš jo išeis. Antra, kodėl aš turiu ieškoti visos visatos nelaimingų ir pasiruošusių mirti? Trečia, kodėl tu vykdai tą imperijos projektą? Dabar su naujais kaulais ir galiomis galėtume dingti į niekam nežinomą mišką,bet ne...
                    Dead One apglėbė savo verbuotoją:
                    - Brangioji, mes visada nuo kažko bėgam. Gal jau gana, laikas tapti sistemos dalimi,o ne kovoti prieš ją. Tu gaudai nelaimingus. O aš bandau rasti Bevardį. Dar tik porą mėnesių praėjo nuo jo dingimo. Be to, aš vis bandau įtikinti ūkininkus, kurie augina čia nuostabius vaisius, irgi tapti kareiviais. Net keista,bet jau turim šimtą snarglių iš jų tarpo. Karo dievas persistengė- nepaliko miestiečių gyvų. Dabar turiu ištraukti kariuomenę iš savo plačių rankovių. Gėrio deivės pasaulyje pradėjau imperijos pergalių sąrašą,čia ir įsikursiu...
                    Evelina užspaudė jam burną:
                    - Gerai jau gerai. Kurkis,kur tik nori,nes tu dievas. Esi visagalis narciziškas mulkis. Nors, matyt,aš irgi ne geresnė. Smagu žaisti dievus. Kodėl taip sumautai smagu sumaišyti kažkieno likimą? Tas vyras turėjo mirti bare. Aš jį ištraukiau ir jis mirs kitame mūšyje. Nejaugi tai viskas, ką galiu padaryti? Kada mes tapsime tokie kaip tvarkos dievas arba kiti ? O gal jau esame?
                    Dead One tylėjo. Praėjo tik pora mėnesių,bet žinojimas,kad niekas negali jo net sužeisti, pakeitė viską. Jis lengvai prisijungė prie imperijos projekto. Karo dievas pasiūlė jam rinkti armiją pagal savo nuožiūrą. Karo dievas paliko jam knygą su būdais, kaip panaudoti naujuosius kaulus ir dingo. Dead One žinojo,jog jis parsiras čia savo sumautos kovos. Dead One suprato,kad karo dievas norėjo mirti labiau nei tie jo kareiviai. Tik tam jau nebeturėjo galimybės. Dead One tvirčiau suspaudė Eveliną- jis neleis niekam trukdyti jo plano būti laimingu...

                    Bevardis išpūtęs akis dairėsi po Dead One rūmus. Tas sulinksėjo:
                    - Taip, viskas mano. Aš- specialiosios armijos vadas. Mano kareiviai įvykdo visas misijas. Teko panaudoti mutagenus,kad sustiprėtų bent iki tavo lygio. Dauguma galėtų kautis lygiai su tavimi. Surinkau elfų ir visas kitas rases. Bet tu turėsi susipažinti su visai kitokiomis rūšimis. Mano leitenantas primena pliušinį meškiuką. Bet jo nagai iš titano. Tai labai įdomi rūšis. Jie beveik neišsivystę technikos ar magijos srityse,bet puikūs kariai ir diversantai. Jie sukuria puikias taktikas. Aišku, teko juos ilgai apmokyti,bet meškinai valdo... Svarbesnė tema būtų, kur dėti tave. Ar nori grįžti į savo pasaulį ? O gal prisijunk prie armijos? Aš paviešinau tavo dingimą ir atsirado keletas sektų, kurios tikina,kad tu grįši. Tai va, ir grįžai. Tavo sūnus jau apiplėšė mėnulio deivę ir nusiaubė porą salų. Jo premija kyla kaip ant mielių. Manau, ateityje jis stiprins imperijos poziciją. Fausto situacija dar blogesnė. Tie orkai ir Sidabrinė...
                    Bevardis atsiduso:
                    -Tiesiog atgabenk čia Aeolitą. Noriu su ja nuspręsti, ką daryti. Velnias,kažkodėl maniau,kad nužudome dievus ir skirstomės. Dabar imperija ir meškinai-leitenantai. Nesuprantu,kodėl tapai dievu. Bet nesmerkiu. Eime atšvęsti pas Faustą. Jis jau turbūt išsimiegojo.
                    Dead One sugriežė dantimis. Visus tuos metus vis kas nors primindavo,kad jis tapo kuo lyg neturėjo tapti. Išgertuvės nepaisant visų abejonių įsišėlo. Niekas nesugebėjo pralenkti čia minėto leitenanto. Jį alkoholis veikė savotiškai. Jis tai skaldydavo stalus savo mirtinais nagais,tai pasakodavo kokią istoriją arba paskelbdavo,kaip myli savo sugėrovus. Faustas netgi susimušė su meškinu. Deja, išgėrus dėl netaiklių smūgių labiau nukentėjo sienos. Meškinas suriaumojo:
                    - Tai geriausia žmonių savybė ,-sugebėjimas švęsti-,net ir po didžiausių nelaimių. Dar po bokalą už imperiją...
                    Paskutinis pakeitimas nuo Light; 2012-03-15, 18:31.

                    Comment

                    • Light
                      Rimtas forumo narys

                      • 2007 03 31
                      • 161

                      #11
                      37 dalis

                      Sargybiniai žaidė kauliukais ir kartais užmesdavo akį į mišką. Vienas iš jų atsiduso:
                      -Kada prasidės kita pamaina? Čia niekada nieko neįvyksta. Tai jau baisiau už žudikų gaują.
                      Kitas sargybinis šyptelėjo:
                      - Man kautynių gana. Aš dar su Bevardžiu kovojau per portalų užėmimą . Dabartiniai laikai man labiau patinka. Jokių vorų ir kitokių šlykštynių. Dar pora metų pabudėsiu šitoje pilyje ir tada nusipirksiu mutageno. Visada atrodysiu kaip trisdešimties. Tada susirasiu padorų darbą. Saugoti visada girtą princą- tikrai ne pasaka. Nuo ko čia jį saugoti? Gal nuo šernų. Tame miške nėra nė gyvos dvasios.
                      Jaunesnysis sargybinis pritariamai nusijuokė,nors iš tikrųjų planavo apie senio šnekas pranešti princui. Tada jau pinigų visiems jo norams pakaks ir nereikės nuobodžiauti šitame visų pamirštame kampe. Sargybinis nužvelgė mišką laimingu žvilgsniu... Jis net pašoko ir nukreipė arbaletą link stambaus uosio. Tada nusikeikė ir vėl atsisėdo:
                      - Nepatikėsi, akimirką pamaniau,kad matau mešką. Nelabai didelę,lyg žaislinę. Bet galėčiau prisiekti, meška. Aš mešką tik filmuose esu matęs. Gi po katastrofos išnyko daug gyvūnų. Iš kur čia meškos?
                      Vyresnysis sargybinis nusišaipė:
                      - Va, perspėjau nepirkti pigiausio alaus. Jau matai meškas. Po antro ąsočio gal ir briedžius vėl pamatysime. Va, teko man medžioti juos, seniai tas buvo. Tu moki už ąsotį, jau pamečiau skaičių,kiek sykių pralošei...
                      Jauniklis patraukė į turgų. Anksti ryte greitai nusipirko ąsotį tamsaus alaus ir diktofoną. Vis dėl to su įrašu ateiti pas princą lyg ir solidžiau. Dabar jis paskatins senį šnekėti apie... Mintis čia nutrūko,nes iš vaikino burnos pasipylė kraujas. Jo nugaroje perverdamas pilvą styrojo durklas. Jis buvo dar ir užnuodytas. Vyresnysis sargybinis pasitaisė juodą gobtuvą ir apsidairė. Moteris, kuri pardavinėjo alų, demonstratyviai žiūrėjo į kitą pusę. Taip, jai tai kasdienybė. Tik vienas sargybinis grįžo į savo vietą. Jis pasidžiaugė,kad elfai jį išmokė naudotis savo telepatinėmis galiomis. Be jų būtų buvę riesta...
                      Specialiosios armijos leitenantas, priklausantis retai ateivių rūšiai,lipo šiaurine pilies siena. Jo nagai lengvai kibo prie akmeninio paviršiaus. Leitenantas elgėsi ypatingai atsargiai,jeigu nors vieną sykį per stipriai įsikibs, sumautas akmens luitas nukris su juo ir sukels visus ant kojų. Leitenantas mėgo savo nagus,nes jie buvo iš titano. Jis didžiavosi,kad gamta vieninteliai jo rūšiai davė tokius galingus nagus. Leitenantas buvo užkietėjęs ateistas. Jis negalėjo patikėti,kad jo protėviai galėjo būti sukurti dievų. Jis, žinoma, dirbo nemirtingam žmogui,bet šis faktas jam netrukdė netikėti dievu. Leitenantui teko susitikti su tvarkos dievu,bet ir tas savo galią gavo iš kažkokios retos knygos. Tai erzino šį karį ir jam dažnai dėl to tekdavo supjaustyti kokį daiktą ar vožtelėti kvailam eiliniui. Juk logiškai mąstant niekas jam netrukdė tapti tokiu galingu kaip dievai. Jo darbdavys pakeitė savo kaulus nesunaikinamu metalu ir turi magiškų galių. Tas neverčia jo dievu ar geresniu už jį. Leitenantas norėjo,kad jam atliktų tokia pat operaciją ir išmokytų kitų būtinų dalykų. Bet ne, tai per rizikinga... Leitenantas persirito į sargybos mėgstamą vietą. Radęs pustuštį bokalą alaus, jį ištuštino. Apsidairęs nepamatė nė gyvos dvasios ir įjungė nematomumo generatorių ant savo diržo. Leitenantas toliau savo mintyse keikė visus ir viską. Jis nemėgo magijos,netgi būtinos. Jam visada reikėjo slėptis. Tam tiko nematomumo generatorius. Tas daiktas klaikiai užkaisdavo ir po penkiolikos minučių norėjosi kaukti. Leitenantas tyliai nusikeikė,vadas jo neperspėjo,kad jį gali pamatyti vienas iš sargybinių dar sėlinant mišku. Žaislinė meška,kad juos kur sifilis pakirstų... O juk vado pranašystės buvo teisingos,iki smulkmenų teisingos. Vadas tyčia jį pakišo. Norėjo patikrinti, ar teisingai reaguos situacijoje. Diržas jau degino ir leitenantas jį siuntė į klaikiausias vietas,nors jis ir išgelbėjo jo kailį. Leitenantas vos neužkaukė pamatęs,kad prie durų į reikalingus koridorius būriuojasi žmonių minia. Tai buvo jo nemėgstamiausias žmonių įprotis- visada užblokuoti įėjimus ir išėjimus besidomint kuo nors kitu. Pilies gyventojai stebėjo šokėją ir akrobatą besimėtančius peiliais. Jis vos nesuriko žmonėms prasiplauti akis. Peiliai buvo iš aliuminio,tą jis pamatė iškart. Ateivis numetė nedidelę dūminę bombą ir tvojo stambiausiam žmogui į snukį. Tas sukėlė norimą efektą, žmonės pakriko ir stambusis žmogėnas sukėlė muštynes. Niekas nepastebėjo trumpam atsiveriančių durų. Koridoriai buvo maloniai tušti. Sargyba prie princo miegamojo durų ramiai gurkšnojo vyną. Leitenantas dėl visa ko įmetė į vyno ąsotį saują migdomųjų. Po kelių minučių sargybiniai jau knarkė. Leitenantas, išjungęs generatorių, iškilmingai išspyrė duris. Princas pašoko ir nespėjęs net surikti taip ir liko prasižiojęs. Leitenantas atsiduso:
                      - Aš žinau, aš labai panašus į mešką. Mano ūgis tik 1,60 metro. Esu gražus meškutis ar ne ? Atnešiau tau, deja, ne medaus,o liūdną pasirinkimą. Tu iškeliauji iš savo pasaulio visiems laikams ir dirbsi imperijos pasaulyje .Kokiame, gali pasirinkti, profesiją irgi. Jeigu to nenori, man teks išplėšti tau širdį ir sudeginti tavo lavoną tiesiog čia ir dabar. Tavo sargyba miega. O tie, kurie budi prie sienų, irgi nelabai rimtai žiūri į savo darbą.
                      Princas kažką suburbuliavo ir šnekantis meškinas išleido savo nagus. To pakako,kad princas prabiltų suprantamai:
                      - Aš norėčiau keliauti į kokį tropinį pasaulį. Deja, esu princas ir tikrai nežinau, kokia profesija man tiktų.
                      Leitenantas pliaukštelėjo ruda letena sau į kaktą. Vienas iš daugelio gestų, kuriuos jis perėmė iš žmonių. Jis tiesiog negalėjo suprasti,kaip šaunūs kariai ir galingi magai galėjo būti tos pačios rūšies atstovai kaip šitas degeneratas. Leitenantas spustelėjo kitą mygtuką ant savo diržo. Meškinas ir princas stovėjo tamsiame požemyje. Princui dar nespėjus ko nors paklausti, leitenantas nuspyrė jį kamerą. Meškinas sujudino savo ūsus-tai buvo šypsenos ekvivalentas:
                      - Reikia rasti, kas tau padėtų išsirinkti profesiją. Iki tol esi kalinys.
                      Meškinas norėjo raportuoti vadui,bet princas suriko:
                      - Aš- politinis kalinys ir sutinku derėtis. Noriu užrakinto aukšto, kuriame galėčiau ilsėtis.
                      Meškinas sukrutino ausis:
                      - Kokie gi tavo politiniai pasiekimai ? Pragėrei visą gyvenimą ir esi bjaurus veltėdis.
                      Leitenantui vėl norint išeiti kažkas suriko:
                      - Aš doras kareivis,kuris pavogė šiek tiek ginklų. Kodėl mane uždarė prie politinių kalinių. Perkelkite mane pas vagis.
                      Sargybinis, stumiantis vežimėlį, suriaumojo:
                      - Tylėk,nes vakarienei gausi tik avižų košės. Lyg mūsų leitenantui svarbu,kur tu nori praleisti savo bausmės laiką.
                      Leitenantas vėl sukrutino ūsus:
                      - Gal ir svarbu, tikrai įdomu... Paleiskite kareivį,jis per savo trumpą tarnybos laiką nuveikė daugiau nei tas princas per savo gyvenimą. Jis valgys su manimi keptą lašišą. Pavogti visą užburtų peilių krovinį reikalauja smegenų. Beje man užkliuvo,kad princo pilyje visi sargybiniai girtuokliavo. Jeigu mano sargybiniai daro tą patį, aš pasirašysiu įsakymą uždrausti alų visame mieste. Ar jums aišku, sargybini ?
                      Tas sumušė kulnais ir suriko:
                      - Tikrai taip, tamsta leitenante. Bet nemanau,kad mūsų gerbiamas vadas ir dievas sutiktų su šiuo įsakymu. Jis ir pats myli alų labiau nei visi sargybiniai.
                      Meškinas pasitrynė ausis ir išsivedė vagiliaujantį kareivį...

                      Annataras su Eva deginosi prieš saulutę. Įsilaužti į tuščius rūmus privačioje saloje buvo nuostabi mintis. Ypač kai jie visiškai tušti. Meras jau surinko visus vertingesnius daiktus ir išlaužė seifą. Meras nelabai mėgo saulę,bet seife rasti trys milijonai nušvietė jo niūrią dieną. Jam teko prisidėti prie jauniklių gaujos. Gauja, aišku, perspektyvi,bet vis tiek... Annataras mostelėjo skėteliu, ištrauktu iš džino taurės.
                      Nagi, pralinksmėk, mere, mūsų sąskaitoje jau dvidešimt milijonų. Dalis pelno prapuolė per tuos prakeiktus mėnulio deivės brangakmenius. Elfai nenori pirkti šventų brangakmenių. Po tokių prietaringų nesąmonių jie dar nesideri su imperija. Dead One ,vienas iš mūsų didvyrių, tapo dievu. Na ir gerai,vienintelis, kuris dar ieško mano tėvo. O jie jam taip atsidėkoja.
                      Meras jau norėjo atsikirsti,bet staiga žioptelėjo:
                      - Kur krepšys su pinigais ? Juk ką tik laikiau, kas per nelabasis...
                      Visai netoli nuo poilsiautojų jų grobį į valtį krovė juodai apsirengęs vyras. Gobtuvas dengė jo galvą,o veidą visiškai paslėpė sidabrinė kaukė. Meras suriko:
                      - Ar bent žinai iš ko susiruošei vogti? Už mano galvą paskirta milijono premija. Vaikis, gurkšnojantis džiną, vertas dviejų. Eva jau beveik verta milijono. Taigi, asile, nešk atgal viską, ką pavogei. Ar nori susikauti prieš mus visus?
                      Vagis nusijuokė:
                      - Aš žinau,kad gauja verta beveik keturių milijonų. Todėl ir atvykau paimti jus gyvus. Dar mažas grobis tiks prie mano milijonų.
                      Annataras išsitraukė stambų peilį. Jo akys liepsnojo pykčiu:
                      - Gyvas tu tikrai iš čia nepabėgsi...


                      38 dalis

                      Valentinas atsibudo su šypsena veide: jo senas geras draugas yra gyvas ir sveikas po tiek metų nežinios. Dead One jau turėjo planą, kaip šitą laimę pasukti imperijos labui. Valentinas apsivilko savo kasdieninį mero kostiumą ir pasikabino auksinę grandinę su stambia V raide. Jam tereikėjo elgtis,kaip visada ir planas suveiks savaime. Valentinas išlenkė butelį šampano ir atsisveikino su žmona. Jo gyvenimas įgavo keistai laimingą tvarką. Prieš 16 metų Valentinas laukė visko pabaigos ir prie jos priartėjo gal netgi labiau nei norėjo. Bet jo gyvenime atsirado Abigailė ir viskas pasikeitė. Iš pradžių viskas atrodė kaip dar vienas nevykęs romanas, bet sūnaus gimimas juos suartino. Nuo to laiko viskas tarp jų tik pagerėjo. Sūnus jau užaugo ir tapo neblogu sargybiniu. Vienintelis dalykas,kuris jaudindavo Valentiną,tai jo sūnaus karštas noras sugauti Annatarą. Valentinas kol kas traukė virveles,kad jo sūnus liktų namie ir saugotų sienas,bet juk negali viskas būti taip paprasta... Valentinas atsiduso ir išėjo. Reikia susiimti, planas negali žlugti...

                      Dead One sėdėjo prie milžiniško baseino ir nekantriai trepsėjo stebėdamas šimtus litrų kraujo, esančio jame. Vampyrų šeimos vadovė plaukiojo ir gėrė į save kitų gyvybės eliksyrą. Pastebėjusi savo svečio nekantrumą, priplaukė prie seklesnės vietos ir išsitiesė prieš masažuojančius kristalus. Ji tarė:
                      -Kalbėk, dieve, aš tikrai nenutrauksiu savo pramogų dėl tavo vizito. Tu siūlai taiką, aš netikiu to galimumu. Bet apšviesk mane savo genialumu.
                      Dead prisidegė opiumo pypkę ,-vampyrai vienaip ar kitaip taps plano dalimi:
                      - Man reikia teroristų- tam tinka vampyrai. Viskas jau paruošta ir bus padaryta mano žmonių. Bet tu turėsi prisiimti atsakomybę už šį darbą. Kitos didžios vampyrų šeimos turi paskleisti gandą,kad kyla prieš visus karas. Atsižvelgiant į vampyrų skaičių, kuris pralenkia blogiausius vampyrų medžiotojų įsivaizdavimus, tuo patikėti tikrai lengva. Vampyrų armija pradės savo žygį nuo smulkių miškų karalysčių grandinės. Ten karaliukams susivienyti padės mano princas. Mūšis greičiausiai, net neįvyks. Aš pats prižiūrėsiu, kad išvengtume nereikalingų aukų.
                      Vampyrų vadovė išlipo iš baseino ir susisupo į juodą chalatą:
                      - Labai gražu,bet nematau reikalo tame dalyvauti. Tu užmušei tris šaunias vampyres tame labirinte. Tai buvo trys geriausios karės,kurias pažinojau šimtmečius. Kaip tu man atlyginsi šitą skolą, dieve ? Mano pasiūlymas: duok man savo kraujo ir mes atsiskaitę.
                      Dead One susiraukė:
                      - Ar tu bent numanau su kuo šneki ? Galėčiau pribaigti tave vienu mostu. Iš tavo šeimos narių palikčiau tik pelenų krūvą ir kelis lašus kraujo. Net nesvajok apie mano kraują.
                      Vampyrė linkčiojo ir šypsojosi:
                      - Taip, galėtum,bet be mūsų pagalbos kas nors gali suprasti tavo sabotažą. Taigi litras kraujo arba tavo planas sužlugs.
                      Dead One išleido ašmenis ir atrodė negalėjo apsispręsti,kaip juos panaudoti. Galiausiai atsidusęs ėmė pjauti sau ranką. Teko spausti- dievus žudantis metalas,netgi atsirandantis iš jo kaulų ,negalėjo jo rimtai sužeisti. Po ilgų pastangų kraujas ėmė plūsti. Vampyrė jau laikė paruoštą auksinę taurę. Kraujas pildė prabangų indą. Pirma problema nelauktai buvo išspręsta...
                      Valentinas dėliojo sprogmenis Ričardo name. Vampyrai nusprendė sunaikinti jo narkotikų imperiją. Išradingas mėšlas,kuris visiems patiks. Valentinas baigęs darbą žvilgtelėjo į laikrodį. Tomas jau turėjo užminuoti sandėlius didžiausiuose miestuose. Valentinas trumpam susiraukė,jis visai nenorėjo žudyti Ričardo,bet ir neturėjo ypatingos priežasties jį gelbėti. Jo milteliai beveik pribaigė jo geriausią draugą. Kiek žmonių per Ričardą sužlugo jau nesuskaičiuosi. Valentinas išspyrė Ričardo miegamojo duris. Ričardas pakėlė mieguistas akis ir norėjo kažką sakyti... Trys kulkos susmigo į senojo gydytojo kaktą. Valentinas nusisuko ir išėjo. Jis ką tik nužudė giminaitį,kuris jam prieš daugelį metų išgelbėjo gyvybę. Valentinas bandė nusiraminti: senis sirgo ir buvo jau per 70. Operacija suleisti mutagenams nebuvo įmanoma dėl jo sveikatos būklės. Draugas svarbiau negu giminaitis... Valentinas nusivalė ašaras ir išėjo žinodamas,kad pasielgė teisingai. Vėliau darbe jis tiesiog susmuko kėdėje ir pasirašinėjo dokumentus jų net neskaitydamas...
                      Lankininkė lūkuriavo prie baro nykštukų mieste. Ji spaudė mažą arbaletą, skirtą valdyti viena ranka. Dangus niaukstėsi ir smulkus lietus plovė bjaurios gatvės purvą. Nedidelė grupė girtų vampyrų medžiotojų išgriuvo iš baro. Vyriausiasis užkalbino Lankininkę:
                      - Sunku tuo patikėti,ką aš matau. Čia gi Lankininkė, vyrai. Mamute, irgi nori prisidėti prie gildijos ?

                      Lietus sustiprėjo ir toliau naikino šiukšles ir purvą. Strėlė susmigo į įžūlaus medžiotojo akį. Jo vyrai nespėjo sureaguoti: po jais nuskriejusi granata pavertė grupę kraujo lašais ir mirusia mėsa. Lankininkė atsiduso :ji niekada nemėgo Bevardžio,kaip kiti,bet buvo jam nemažai skolinga. Ji palaikė imperiją ir nenorėjo,kad pasaulis pavirstų tuo, kuo jis buvo prieš katastrofą. Ji įėjo į barą ir užsisakė viskio. Baro darbuotojai priklausė nieko nematantiems ir negirdintiems tyleniams,dėl jų neverta rūpintis. Gelsvas skystis degino gerklę ir ji trumpam susimąstė apie pirmą susitikimą su Bevardžiu. Jeigu ji būtų sustabdžiusi kitą automobilį ? Viskas būtų pasisukę kitaip ? Ar teritorijoje dar būtum radęs gyvų žmonių su mašina ? Bėgti,slėptis,vogti mašiną ? Galimybių buvo ir ji galėjo jomis pasinaudoti. Kodėl viskas pasisuko būtent taip ? Ji norėjo grįžti ir viską pakeisti. Ji suspaudė ginklą ir pagalvojo apie savo dukrą. Ta kvaiša mirs jauna kartu su Annataru... Lankininkė teleportavosi namo. Tomas gurkšnojo tamsų alų ir linktelėjo. Suprask,minavimas praėjo sėkmingai, neklausk smulkmenų. Lankininkė tylėjo, staiga jai dingtelėjo,kad neturi net menkiausios minties,kur galėtų būti Maksas. Jis vėliausiai prisijungė prie grupės ir, galbūt nesijausdamas jos dalimi, dingo nepalikęs net užuominos,kur keliauja. Lankininkė vėl atsiduso ,ją apėmė nostalgija praeičiai. Ji žvilgtelėjo į veidrodį. Moteris trumpam paleido iš rankų alaus butelį. Dėl kažkokios priežasties ji tik dabar suprato, kaip klaikiai ji paseno. Tomas prabilo:
                      - Taip, mes pasenome, be mutageno bus tik blogiau. Bevardis užmokės už mūsų bendradarbiavimą,o Dead One duos geresnes pareigas. Viskas bus gerai.
                      Tomas kažkaip nenatūraliai nusijuokė. Saulė leidosi ir planas lėtai,bet užtikrintai slinko į priekį. Jo vykdytojai mėgo jo idėją,bet ne būdą, kaip jis vykdomas. Lankininkė vis svarstė visus „ jeigu“,bet, kaip ir visi kiti, nerado į juos atsakymų. Ji trumpam prakeikė viską ir visus. Nauji laikai pagimdė ne tik didvyrius. Gal to ir reikėjo tikėtis,bet Lankininkė su pasišlykštėjimu nužvelgė savo atspindį. Tomas ją apkabino ir jie liko sėdėti,kol išlindo senis mėnulis ir tik dar labiau padidino jų liūdesį. Panašią naktį į šią prieš daugiau nei 16 metų jie rado vienas kitą. Tomas norėjo tikėti,kad Lankininkė jį myli. Lankininkė buvo pakankamai išmintinga niekada neužduoti sau šio klausimo. Jie tylėjo ir mėnulis apšvietė menką žmonių egzistenciją... Pirmas sprogimas nutraukė tylą. Tomas vėl linktelėjo ir norėjo į viršų. Po pusvalandžio jis jau miegojo. Lankininkė sėdėjo apkabinusi save rankomis ir raudojo kaip vaikas. Ji niekada nepasidomėjo, kas atsitiko jos draugų kūnams- greičiausiai jie vis dar toje mašinoje tame žvyrkelyje. Lankininkė svaidėsi daiktais ir klykavo nerišlius sakinius. Po to ji nurimo ir užmigo ant sofos. Didūs planai reikalauja didžių aukų. Po šių įvykių Lankininkė atsisakys jai siūlomų pareigų ir pinigų. Ji niekada daugiau nepralies kraujo. Persikrausčiusi į naują namą, kurį jai nupirks Eva, ji niekada daugiau nepaliks jo sienų. Vienintelis svarbus dalykas prieš tai bus draugų kūnų suradimas ir jų sudeginimas. Svetainėje ant židinio atbrailos stovės penkios sidabrinės urnos,kurias Lankininkė dažnai stebės liūdnomis akimis apsinešusi nuo haliucinogenų. Tomas niekada oficialiai nepaliks savo mylimosios,bet vis rečiau pasirodys jos name-kalėjime. Tomas ir pats gerai neprisimins, kada susirado jauną meilužę. Nauji laikai gimdo ne tik didvyrius...
                      39 dalis


                      Dead One bjaurėjosi šia vieta. Sumauta uola vidury lygumos. Dirbtinai sukurtas mėšlas,kuris būtent taip ir atrodo. Septyni magai ir nė vienas nesugalvojo kažko gudresnio. Magai vilkėjo panašius juodus apsiaustus su gobtuvu. Kiekvienas atstovavo vis kitą rasę. Netgi gnomai atsiuntė savo diplomatą. Trūko tik goblinų,bet jų magija buvo labai savotiška. Tamsusis elfas atsikosėjo ir prakalbo:
                      - Na, kalbėk, dieve. Neturime visos dienos,vampyrai siaučia visame pasaulyje.
                      Dead One atsiduso. Dievas iš jo lūpų skambėjo kaip meitėlis,bet jis ir pats nesuprato, ar rimtai norėjo likti dievu. Vampyrai pakvaišo sužinoję apie fiktyvų karą ir viską perkėlė į realybę. Tokio kraujo praliejimo neturėjo būti. Kokie tie paprasti žemo rango mulkiai.. Dead One nusispjovė:
                      - Turiu vakcinos nuo viruso, nusiaubusio apylinkes ir leidusio vampyrams plisti. Pasiskiepijus plis,tik senesni vampyrai,naujokai anksčiau ar vėliau išmirs. Jie bus tik beverčiu reliktu. Tai ką ,sudominau ?
                      Jie tarėsi, telepatija liejosi per kaukolių kraštus. Orkas paklausė:
                      - Nešiojiesi vakciną su savimi ? Kokios sąlygos ?
                      Orkas liko orku norėdamas atimti vakciną. Net galingas šamanas neturėjo galios grasinti dievui. Dead One ištraukė buteliuką su rusvais milteliais:
                      - Pakaitinam ir į veną. Senamadiška ir gražu. Aš perimu pasaulį, sunaikinu šitą politinę sistemą,tiksliau,kad visos sistemos veikia vienu metu. Monarchai ir demokratai viename pasaulyje-tai apgailėtina. Vėliau įvesiu armiją ir pastatysiu ambasadas. Mano išrinktas ambasadorius valdys viską už mane. Tai kaip, sutarta ?
                      Magai numetė kristalus ir pradėjo murmėti užkeikimą. Dead One trumpam sustingo: ir kodėl visi kartais elgiasi taip beviltiškai kvailai?.. Violetinis kupolas spaudė dievą,bet nedarė jam jokios žalos. Dead One pasimuistė lyg kažkoks uždarymo burtas ant jo dar veiktų. Juokinga, į kokį artefaktą jie žadėjo jį uždaryti ? Kas sulaikys jo galią ? Kupolas subliuško ir magai nugriuvo be gyvybės požymių. Burtas juos išsekino ir nužudė. Nejaugi jie neįtarė ,kuo tai baigsis ? Dead One užsinorėjo konjako ir jau laikė taurę. Liūdna, kai gyvybės švaistomos kvailiems įsitikinimams. Dead One kažką suniurzgęs surinko magų sielų akmenis. Jis pagaliau išmoko šios technikos. Akmenys dailiai sukrito į begales mėlynos mantijos kišenių. Milžiniškas šešėlis užtemdė dangų. Drakonas prašneko dainingu balsu:
                      - Matyt, diplomatijos nebus. Aš ir drakonai turėsime viską sutvarkyti. Būdamas vaiku nemaniau ,kad visuomenė taip nusiris,kad drakonai kažkam tarnaus. Tikiuosi, išlaikysi pažadą ir prikelsi mūsų seną gerą lyderį.

                      Dead One iškėlė du nykščius,bet nebuvo tuo įsitikinęs. Grąžinti kažką iš kito pasaulio- visada slidus reikalas. Drakonai nori prikelti filosofą ir mokslininką. Ar žmonės norėtų panašių veikėjų ?
                      Diena dar ilga... Dead One išmetė konjako butelį ir išgaravo.
                      Kita stotelė buvo pasiimti Bevardžio mylimąją į rūmus. Dead One minė ratus svetainėje ir nerimaudamas žiūrėjo į paauglę. Jo įtarimai buvo pagrįsti. Pažadinęs merginą uždavė jai vieną klausimą ir gavęs teigiamą atsakymą nusijuokė. Aeolita pasirodė su lagaminu rankoje ir kitą sekundę svetainė buvo tuščia...
                      Annataras gulėjo vonioje vis labiau prarasdamas gerą nuotaiką. Viską skaudėjo, trūko keleto dantų. Kova prieš tėvą buvo beviltiška. Netgi meras liko gulėti gavęs vieno senio spyrį. Senukas buvo greitesnis už visą gaują. Kumštis kaip iš švino, akys pilno cianido. Nusijuokęs, įstatymus laužantis puselfis, apsivilkęs chalatą, rūkė svetainėje ir bandė nusiraminti. Dead One mynė ratais ir atrodė šokąs seną lietaus šokį. Jis turėjo tam priežastį. Mergina pradėjo kalbėti ir deja, nebesustojo. Ji norėjo studijuoti demonologiją ir Dead One jai buvo tobulas apsėdimo pavyzdys. Jeigu tave vertina kaip medžiagą bakalaurui, jautiesi prastai. Dead One perdavė informaciją Annatarui,tas papurtė galvą ir šyptelėjo.
                      Mergina dėl kurios Dead One pravaikščiojo kilime skyles, mirė iš laimės. Pagaliau jos tyrimas artėja prie pabaigos. Jau nuo dešimties ji norėjo susilieti su demonu. Dead One tikrai žinojo reikiamą techniką. Jeigu ne tvarkos dievas, neturėtų prieštarauti ir papasakoti, kaip jam pavyko sulieti žmogų ir demoną nuo kūdikystės. Tiek galimybių apsuko jai galvą ir ji pamiršo, ko čia atvyko. Ji pagaliau pamatys legendinį Bevardį. Po tiek metų nežinios. Ji nubraukė ašarą ir, pasigrožėjusi sielos akmenimis, juos palietė. Jos noras turėti galios išsipildė. Visi akmenys perdavė savo galią merginai. Taip ir liko neaišku, ar tai nelaimingas atsitikimas. Galbūt mergina įtarė, kas įvyks. Annataras, atėjęs su buteliu šampano, vos nenugriuvo, pamatęs ją gulinčią ant kilimo. Neilgai trūko,kol į kambarį atlėkė medicininė komanda. Mergina išliko gyva, bet septyni akmenys jau keitė kūną ir sielą. Ar šie pasikeitimai žalingi, ar ne –pamatysime. Bevardis stebėjo situaciją nesuprasdamas, kas vyksta. Aeolita norėjo kažką sakyti,bet susilaikė. Planas tapo tik teorine rašliava, praktika darėsi vis kartesnė.
                      40 dalis

                      Mergina sunkiai kėlėsi iš keistų sapnų pasaulio. Pabudusi jautėsi puikiai, apsidairiusi taip ir nesuprato, kaip pakliuvo į šią minkštą lovą. Dar labiau ją nustebino,kad visi jos drabužiai suplyšo per siūles. Vis labiau nerimaudama ji pažvelgė į veidrodį. Šokas nebuvo mirtinas, bet vis tiek sunkus. Jos rudi plaukai pavirto akinančiais raudonais. Akys priminė katės ir vis keisdavo spalvą. Jos drabužiai suplyšo, nes ji priaugo raumenų masės ir jos ūgis siekė tris metrus. Kūną puošė keisti įvairių spalvų dryžiai- jie priminė viso kūno tatuiruotę. Ausys susmailėjo, bet nepriminė mėgstamų elfiškų ausyčių. Mergina atsikosėjo:
                      - Austėja, tu visada siekei atrodyti originaliai ir tavo svajonė išsipildė. Na, pagalvokime, kas atsitiko...

                      Ilgai galvoti neteko. Mergina atsiminė apie sielos akmenis, aprašytus Bevardžio knygoje. Austėja nesuprato, ar džiaugtis ar liūdėti. Annataras nutraukė tylą įgriūdamas su dėže šampano. Tai padėjo nusiraminti. Jie gurkšnojo ir rūkė suktines. Annataras pagaliau prakalbo:
                      - Tu mano sesuo. Galbūt tik pusiau sesuo,bet vis tiek. Prisidėk prie mano grupės, kai šitas chaosas baigsis. Dabar turi 7 magų galių,stiprių magų. Kažkokios magijos studijos ar tobulėjimas jau gana beprasmiškos. Patrauk su manimi į kelionę ir surinkime visą auksą ir pinigus šiame pasaulyje. Man teko bėgti nuo sargybinių, bet dabar, kai tėvukas taps ambasadoriumi, sargybiniai bėgs nuo manęs. Puikus metas rinkti laivyną ir naujus narius. Laikas valdyti šį pasaulį.
                      Austėja žinojo, kad jos brolis teisus, bet kažkas jai neleido šokti į nuotykių sūkurį:
                      - Aš įtariu,kad tokie norai baigsis mirtimi. Per didelės ambicijos pasmerktos žlugti. Nepyk, bet tiesiog tai ne man. Galbūt tu tapsi žinomiausiu puselfiu, bėgančiu nuo įstatymo,bet tas turės kainą. Beje, kokia prasmė surinkti sumas, kurių neišleisi nei per šimtmečius ? Jau geriau įsidarbinti imperijai ir miegoti ramiai.
                      Annataras nuleido akis, bet negalėjo nieko atsakyti. Austėja tylėjo, ji nenorėjo žlugdyti kitų svajonės, bet svajonės niekada nebuvo pigios. Nemalonią tylą nutraukė Bevardis garsiai atlapodamas duris. Jis tiesiog stovėjo tarpduryje ir nedrįso žengti tokio svarbaus žingsnio. Austėja atsistojo ir apkabino tėvą, kurį prarado dar prieš savo gimimą. Bevardis sumurmėjo:
                      - Aš toks nevykėlis. Mano vaikai neturėjo, kas juos globotų ir vestų teisingu keliu. Dėl to Annataras nori tik aukso ir šlovės. O mano dukra- surinkti kuo daugiau galios. Aš sumoviau ne tik savo,bet ir kitų gyvenimus...
                      Austėja nusišluostė ašaras:
                      - Mes tokie kaip tu- velniškai nevykę- ir tai nuostabu. Džiaugiuosi,kad tu gyvas. Dabar tu suvienysi mūsų pasaulį. Tu jau tapai simboliu,todėl tai tiesiog juokingai lengva. Tada galėsime apsigyventi kokiuose rūmuose ir leisti ramias dienas...
                      Annataras užtrenkė duris ir dingo. Jį erzino šita maža melodrama. Jokių sumautų rūmų jam nereikėjo. Jis norėjo aukso ir šlovės. Kontrabandininkų salos bus jo rūmai... Po penkiolikos minučių Annataras,Eva ir Meras jau dingo į savo pasaulį. Diržą, leidžiantį keliauti tarp pasaulių, jie atėmė iš Meškino, kuris ramiai snaudė kampe. Viskas, ką jis pamatė, buvo kuoka baisiu greičiu tvojanti jam į kaktą. Meškis keikėsi:“ Jeigu dar kada pamatysiu tuos vaikus, tai iškepsiu juos gyvus.“ Tuo metu Bevardis ir Austėja vaikštinėjo po rūmus. Jie šnekėjo apie kasdieninius dalykus ir tiesiog džiaugėsi miela akimirka...
                      Dead One apžiūrinėjo vampyrų stovyklą- nuo jos iki princo rūmų liko pora dienų kelio. Žmonių ir elfų armijos traukė link to paties tikslo kitu keliu. Kitos rasės kol kas susilaikė nuo kišimosi į šią krizę. Nesvarbu,ar Bevardžio pasirodymas prieš mūšio pradžią suvienys visus ar pagerins vampyrų padėtį. Planas bus įvykdytas, susitarimai bus išpildyti. Vampyrų vadovė šyptelėjo:
                      - Žinai, išgėrusi tavo kraujo, galiu justi tavo nuotaikas. Atrodo, nenori mūsų apgauti. Tu keistokas. Kodėl tau rūpi vampyrai ?
                      Dead One papurtė galvą. Tikrai kodėl jie kažkam turėtų rūpėti ?Jisai atsakė:
                      - Tiesiog manau,kad visi verti gyventi lygiai tiek pat,kiek ir kiti. Taigi, po imperijos įsigaliojimo šiame pasaulyje gausite atskirą žemyną. Visa kita manęs nedomina. Tiesiog atnešu šiek tiek teisingumo. Tai viskas-nelaikau vampyrų mielais ilčiuotais užsidarėliais.
                      Vampyrė nusijuokė ir patraukė rikiuoti savo gretų. Dead One nusispjovė- šita akcija jį vis labiau erzino. Jam kildavo vis daugiau abejonių ir Evelina nepadėjo apsiprasti su dievo vaidmeniu. Ji vis dažniau užsidarydavo rūsyje,kur gerdavo iki sąmonės netekimo. Dead One tikėjosi,kad tai tik sunki pradžia. Laikas viską sutvarkys ir Evelina vėl verbuos karius kaip anksčiau. Anksčiau ar dabar visa jo pažintis su Evelina buvo pilna keistų aplinkybių ir to, matyt, nepakeisi. Dead One dingo atgal į savo rūmus kažkaip nebesuvokdamas savo planų esmės...
                      Maksas negalėjo atsidžiaugti savo sėkme. Jis tapo sargybos viršininku ir gavo beprotišką pinigų sumą. Princas iš kažkur sužinojo,kas jis toks ir jį paaukštino. Princas elgėsi tikrai kitaip nei jam įprasta. Atleisdavo vienus sargybinius ir pakeisdavo juos naujais. Suvienijo visus karaliukus ir elgėsi su Maksu lyg su senu draugu. Maksas papurtė galvą,jis nesuprato,kas čia vyksta,bet jam tai patiko. Vienintelė bloga naujiena- tai vampyrų armija, traukianti būtent į jo, kaip naujo sargybos viršininko, pilį. Na, ir velniop juos. Elfai ir žmonės nugalės,kaip įprasta. Maksas nusijuokė ir užsisakė dar butelį. Nuo to prakeikto išdaviko nužudymo viskas ėjosi lyg sviestu patepta. Dėkoju žaislinei meškai ir tam asilui. Maksas nusikvatojo: gyvenimas ėjo į priekį mėtydamasis dovanomis. Maksas parsirado į savo postą ir nužvelgė sargybinius. Visi buvo pasitempę niekur nesimatė alaus ar kauliukų. Visi pajuto princo nuotaiką išmesti visus nieko nesugebančius girtuoklius. Maksas patikrino ir nušluostė kulkosvaidį,kurį princas nupirko būtent jam. Sargybos viršininkas papurtė galvą,jis įtarė kažkokią konspiraciją,bet tol,kol ji didino jo kišenių svorį, neverta skųstis...
                      Aeolita atsiduso ir užsirūkė. Pirma diena su Bevardžiu ir jos dukra pavirto į nežinia ką. Austėja atrodė laiminga gavusi naujų galių ir švaistėsi žaibais iki vakaro tai, matyt, jos netraumavo. Aeolita paglostė rudus Bevardžio plaukus. Jie puikiai pasilinksmino ant išklerusios sofos šitame rūsyje. Keista,bet Aeolita niekada neabejojo,kad jos mylimasis gyvas ir sveikas. Dabar viskas susitvarkė būtent taip, kaip ir reikėjo. Aeolita atsiduso ir nusviedė cigaretę į kampą. Neverta nervintis: vienas nedidelis planas ir visa šeima galės kraustytis į nuosavą salyną. Aeolita užmigo ir net sapnuodama šypsojosi...
                      Laimė ir teisingumas- du abstraktūs dalykai, kuriuos retai gauname,bet kiekvienas turime teisę jų ieškoti. Visi rytdienos spektaklio aktoriai užmigo. Kai kurie laimingi ir pilni vilčių. Kiti- pilni pykčio ir neatsakytų klausimų. Bet visi žinojo,kad už norus ir laimę reikia kovoti ir ,kad tai niekada nebūna lengva...


                      Finalas


                      Taranciell sėdėjo požeminiame bunkeryje ir piktai žiūrėjo į pilkas sienas. Jos gyvenimas po Bevardžio dingimo nebuvo lengvas. Dead One nepamiršo jos pabėgimo iš kovos lauko. Tas šunsnukis apie tai informavo visą pasaulį. Neilgai trukus kažkas pradėjo šaudyti į jos namo langus. Vėliau ant slenksčio išdygdavo sektantai, kurie labai stengėsi nudurti išdavikę. Taranciell galėjo apsiginti,bet tie išpuoliai vargino. Taranciell suprato: prieš sektantų armiją ji galbūt ir laimėtų,bet tai tik dar labiau sugadintų jos reputaciją. Taranciell suprato,kad turi bėgti, jei nori ir toliau kvėpuoti deguonimi. Netgi pardavėjos į ją žiūrėjo labai nedraugiškai. Ji buvo įsitikinusi,kad stovykla planavo jos egzekuciją. Taranciell dingo ir judėjo vis toliau į pietus,kur gyvenviečių beveik nebuvo. Jos paranoja nuvijo ją į tolimiausią dykumos kampą,kur net skorpionas buvo retas lankytojas. To neužteko . Taranciell pasistatė ten požeminį bunkerį ir per gnomų banką anonimiškai užsisakė velniškai daug konservų. Jais ji ir mito pastaruosius penkiolika metų. Tie dangiški konservai baigėsi,nors ir be to elfė nebegalėjo net pažiūrėti į jų pusę. Sektantai niekada nesusekė šito bunkerio ir kažkas paskleidė gandus apie nakties elfės mirtį. Taranciell nesugebėjo palikti savo slėptuvės ir mąstė palaukti dar pora šimtų metų,kad situacija tikrai nurimtų. Elfų ilgaamžiškumas šitame bunkeryje galėjo pavirsti prakeiksmu. Taranciell mintis pertraukė balsas:
                      - Jau girdėjai naujienas ? Bevardis gyvas ir sveikas. Jis su Dead One baigia prasukti dailų sabotažą ir užimti valdžią.
                      Taranciell jau spėjo pašokti ir laikė rankose stambaus kalibro nupjautvamzdį, nukreiptą į netikėtą viešnią. Viešnia nusijuokė:
                      - Nejaugi rimtai šausi į mėnulio deivę ? Mergyte, tu sergi labai rimta paranoja. Tau laikas nešti iš čia savo melsvą kailį ir nuspręsti, kaip suremontuoti savo reputaciją. Sabotažas baigsis tuo,kad Bevardis lyg koks šventasis su degančiu vainiku ant kaktos sustabdys dvi armijas. Žmonių-elfų aljansą ir vampyrų legioną. Jis stovės tarp šitų dviejų jėgų ir pasakos mėšlo pilną kalbą lyg koks politikas. Man svarbu,kad prisidėtum prie imperijos ir padėtum man išlikti. Imperijai nereikia senų deivių. Imperija plečiasi per greitai ir suėda viską savo kelyje,kas jai trukdo. Galbūt tas sulaužys jai stuburą,bet kol kas turi man padėti.
                      Taranciell susimąstė ir išlindo iš savo urvo į dienos šviesą. Ar ji norėjo padėti leisgyvei deivei ? Taranciell norėjo padėti sau. Visi norai judėjo tuo pačiu keliu. Taranciell susikrovė ginklus ir išgaravo. Laikas gerinti įvaizdį visuomenėje...
                      Annataras apžiūrinėjo savo pirkinį. Gana retas skraidantis laivas stovėjo milžiniškame ežere,sukurtame laikyti šiam laivui.. Jį pardavęs nykštukas tikino,kad levitacijos kristalai skraidins šį laivą lyg plunksnelę vėjyje. Evelina niūriai keikėsi ir kosčiojo. Meras galų gale išlindo iš patalpos po deniu ir suriko:
                      - Turim gerų levitacijos kristalų,mano nuomone, jie veikia. Galim nuskristi nors iki dar neištirtų regionų. Bet, manau, ne baltų dėmių ieškosim? Kam tie melsvi kristalai, prijungti prie variklio? Koks čia patobulinimas ?
                      Annataras nusisuko ir užsirūkė lengvo tabako su medumi. Jis ir pats dar gerai nesuprato,kam tas patobulinimas. Buvo tik dvi galimybės -ir gana arti viena kitos. Bet kur skristi ? Annataras atsiduso,jis tikėjo savo nauja sesute. Jo mirtis velniškai arti. Bet juk negalima visko mesti dėl mirties baimės ? Kokia alternatyva pasislėpti baltoje dėmėje ir niekada neiškišti snukio? Išpūtęs dūmus jis įlipo į laivą. Eva nenoriai nusekė paskui. Annataras pažymėjo du taškus žemėlapyje ir paliko laivo valdymą merui. Annataras nugriuvo savo naujoje kajutėje ir iš seno krepšio ištraukė dar senesnį žalsvą meškiną, nuo kurio ir prasidėjo visi jo planai. Jis atsargiai išvyniojo lapus. Jis jau atmintinai mokėjo tėvo užrašytą viziją apie savo egzekuciją. Vienintelė pabaiga teikė vilties-kirvis taip ir nenusileido. Galbūt jo gauja laiku išgelbės savo žioplą vadą? Tylus beldimas perskrodė abejonių pilnas mintis. Eva atrodė prastai: skraidymas buvo vienas iš tų dalykų, kurių ji bijojo labiau nei giltinė dievus žudančio metalo. Jos veidas rodė nuovargį ir šleikštulį,nors jie ką tik pakilo į orą. Eva įkvėpė ir išputusi šviną plaučiuose prašneko:
                      - Jeigu nenukrisime į vandenyną iš šito beprotiško aukščio,kuo aš abejoju... Koks mūsų planas?
                      Annataras nusikvatojo:
                      - Mums nereikia nuostabių planų. Jeigu netiki, perskaityk šituos lapus.
                      Evelina sunkiai sugavo du suglamžytus seno popieriaus ritinius. Ji greitai perbėgo tekstą ir dar labiau išbalo. Annataras linktelėjo:
                      - Kol mūsų galvos nevertos tiek milijonų,kiek pranašystėje, mums nėra ko jaudintis. Mes nenugalimi iki tų šlovingų dienų, kai mano kvailą galvą nukirs budelio kirvis. Žinai, mano tėvas šiuos lapus man paliko norėdamas atbaidyti nuo man skirto kelio. Man nusispjaut, ar man tą dieną bus galas. Svarbiausia yra viskas,kas įvyko iki to. Netgi po mano mirties tu pratęsi mano gyvenimo būdą. Gauja neturi išsiskirti,o jeigu taip įvyktų, kiekvienas iš jų turi likti nesugautas. Tai mūsų gyvenimo prasmė- likti gyviems ir likti laisvėje.
                      Eva nugriuvo šalia Annataro siauroje lovoje. Jos pilkšvai baltu veidu ritosi ašaros. Annataras atsitiktinai leidosi įtraukiamas į jos mintis. Prieš jos akis išniro namas žaliu stogu ir milžiniškas šuo, atrodantis didesnis už patį namą... Netikėtas telepatinis ryšys tuo ir netikėtas,kad ten matyti vaizdiniai lieka nesuprantami,nors yra gana vienareikšmiai. Annataras kostelėjo:
                      -Labai gražus šuo. Bet kas tai per namas ?
                      Eva kirto jam alkūne ir išlėkė iš kambario. Annataras susitvarkė kraujuojančią nosį ir užmigo... Po kelių valandų,o gal ir dienų, jis pabudo. Jis jautėsi taip lyg būtų pramigęs viską pasaulyje. Bet laivas vis dar skrodė erdvę ir nesileido. Annataras nusikeikė ir nužygiavo į Evos kajutę. Ji miegojo lyg akmuo ir net nesujudėjo. Rausvas buteliukas su migdomųjų ir haliucinogenų mišiniu leido suprasti,kad jos neprikeltų ir orkestras. Annataras papurtė galvą;jis žinojo,kad Eva parduoda tokį mėšlą,bet niekada nematė jos vartojant. Šalia buteliuko gulėjo tokia pat rausva knyga. Puselfis pakėlė ją, tikėdamasis pavadinimo, kaip migdomųjų ir narkotinių sapnų karalystės vadovas pradedantiesiems. Bet ant viršelio aptrintomis raidėmis,lyg trečiokės ranka ,buvo parašyta Evos dienoraštis. Annataras atvertė storą knygą ir visai nenustebo pamatęs,kad pirmas puslapis veda į pradinės mokyklos laikus. Jis atsiduso,juk retas atlaiko pagundą perskaityti svetimą dienoraštį. Jis skubiai vartė lapus ir prieš akis vėl išniro tas keistas namas su šunimi. Tik šį kartą,kaip aštuntokės piešinys, juodu tušinuku. Po juo buvo parašyta:“ Kada nors mes gyvensime šiame name.Annataras myli šunis,taigi magai išves mums milžinišką veislę. Aš girdėjau,kad taupant ir būnant išradingu, iš tablečių ir kitų narkotikų gali uždirbti milijoną per metus. To tikrai užteks ramiai gulėti savo sode ir žiūrėti į mūsų būsimą šunį. Name aš kepsiu Annataro mėgstamą pyragą ir mums nereiks niekuo rūpintis...“
                      Annataras nusišluostė prakaitą,jis nesuprato,kodėl aštuntokės svaičiojimai jį taip gąsdina. Drebančiomis rankomis jis prasuko metus į priekį Evos pasaulyje. Devintokė tobulai perpiešė Annataro mėgstamą šypsenėlę ir apvijo ją savo mėgstama piene. Po piešiniu neaiškiu raštu ir skubant,buvo paminėta keistoka mintis: „ Annataras nori daugiau nei aš galiu duoti,jis nori visko: namas ir šuo blanksta iš mano gyvenimo...“ Annataras atsisėdo ir galų gale atvertė reikšmingus puslapius- pora valandų prieš jų išvykimą iš gimtos gyvenvietės. Šį kartą puslapio viršuje puikavosi verkianti kaukolė. Po ja jau aiškia rašysena: „ Aš niekada nenorėjau nieko daugiau, tik savo verslo ir lengvu banalumu atsiduodančios svajonės. Jis nori būti persekiojamas nusikaltėlis ir aš seksiu jį šiuo keliu iki galo. Šuo ir namas atrodo nerealūs ir keistesni nei sniegas vasarą. Aš jį myliu,nesvarbu,kas jis bebūtų: beprotis ar būsimas nenugalimas kriminalinės organizacijos bosas. Aš tiesiog būsiu su juo iki galo. Jis neturi laiko banaliai romantikai, jeigu bėgs nuo viso pasaulio,o aš neturiu jėgų viltis, kad jis supras,jeigu viską paaiškinčiau...“ Annataras užvertė knygą ir pats išbalo. Keisti dalykai dedasi visą gyvenimą ir tu jų nepastebi iki tol, kai jau būna per vėlu. Annataras atsigulė šalia Evos ir užmerkė akis. Jis sušnibždėjo:
                      -Aš nemirsiu, tiesiog turiu tau įrodyti, kad aš supratau , jog galiu duoti tau tą idiotišką šunį ir namą. Matai, aš visada maniau,kad mus jungia pomėgis nusikaltimams,bet ,atrodo, tu su manimi patraukei klaidingu keliu dėl visai kitų priežasčių. Aš nežinau, ar tave myliu,tiesiog turiu įrodyti,kad ištikimybė nelieka be atlygio. Mes dar gulėsime tame sode...
                      Laivas nusileido viduryje lygumos, kurioje turėjo susitikti vampyrai ir aljansas. Ant kelmo jau sėdėjo Taranciell apsupta savo vilkų. Armijos žvalgas stebėjo šią vilkų gaują iš pagarbaus atstumo. Jis netgi pasitrynė savo akinius ,pamatęs iš dangaus nusileidžiantį laivą,bet jį nufotografavęs, dingo atgal pas aljanso vadus. Vampyrų vadovė savo žvilgsniu skrodė tolius ir suskaičiavo keturis gyvuosius ir daug vilkų. Jai tai buvo tik spektaklis,todėl niekas jos nestebino. Vampyrai galėjo atsidurti mūšio vietoje anksčiau nei aljansas,bet reikėjo sulaukti miškų karalysčių menkos kariaunos ,imperijos ir kitų šito cirko dalyvių. Vampyrė atsiduso,ji niekada nesitikėjo tapti kažkieno marionete kažkokiame iškreiptame farse,bet būtent tas ir įvyko... Iki pirmojo spektaklio akto teliko kelios valandos,bet režisierius ir kai kurie aktoriai vis dar nesirodė...
                      Aš sunkiai šlubavau, mindamas ratus pilies rūsyje-batai paprasčiausiai netiko. Dead One rinko man tinkamus šarvus ir blizgučius,kad atrodyčiau,kaip geresnių laikų ženklas viename didvyryje ar kažkas panašaus. Bet kaip gi geresni laikai gali ateiti su per mažais batais? Neišlaikęs surikau:
                      - Po velnių, visą šį laiką pasitikėjau tavo sprendimais. Aš prašau tik sumautų batų, kurie nepaverstų manęs šlubčiojančiu karo veteranu. Argi tai taip daug atsižvelgiant į tai,kad tu dievas. Aš noriu tinkamų 46 dydžio batų. Man nusispjaut, ar tai odiniai auliniai ar sportbačiai,bet jie turi turėti šitą nuostabią savybę būti 46 dydžio. Niekada nemėgau tavo žiauraus ir manipuliacinio komandos valdymo būdo,bet tikėjausi,kad šitas pasaulio perėmimas vyks tvarkingai,bet tu nesugebi rasti net sumautų batų. Tu batsiuvys be batų...
                      Man teko įkvėpti oro. Dead One šyptelėjo:
                      - Tu per daug sureikšmini šituos batus. Nors aš irgi juos sureikšminčiau,jeigu jie būtų 46 dydžio.

                      Dead One ištraukė dailius sportbačius su deimantiniu atspalviu ir nusviedė juos į mano pusę. Jie puikiai tiko. Tikrai,ko aš taip nervinuosi? Mane rems tiek miškų,tiek imperijos armija. Vampyrai mes ginklus vos tik man pamojavus. Faustui užteks tik pagrūmoti savo kardais ir visi nualps. Juk viskas tiesiog tobulai suplanuota. Tas turbūt ir gąsdino,juk tobuli planai turi žlugti... Ne, šį kartą viskas bus kitaip. Imperija paskirs mane ambasadoriumi ir aš plausiu pinigus lengvu keliu. Austėja- teisi: laikas statyti rūmus ir gyventi ramiai. Aeolita irgi galės pailsėti nuo vagysčių ir padirbėti ministre ar, bala žino, kuo. Laikas atsivyti laiką ir atsigriebti už prapuolusius 16 metų. Gana to mėšlo,Annataras gaus medalį ir galės sekti savo savižudišką likimą. Jeigu jo nepasiekia sesers ir proto balsas, nepasieksiu ir aš. Dead One pranešė,kad Taranciell atvyko į mūšio lauką atpirkti savo kaltės. Tebūnie taip,-aš nesiaiškinsiu senų konfliktų-,dar vienas medalis ir nemenka pinigų sumelė. Visi, kas tik nori, gali šokti į laimingą mūšio lauko traukinį-ten daugiau medalių negu švino ir plieno. Visi ginklai bus numesti ir taika įsivyraus stilinga maniera... Mano mintis pertraukė Dead One, kuris bandė užmaukšlinti man kažkokį šalmą su antveidžiu. Dead One atsiduso:
                      - Tokioms galvoms šalmų negamina. Kepurė atrodytų kvailai. Va, stilinga juoda skrybėlė. Tai atrodys diplomatiškai ir taikiai. Svarbiausia,tinkama apranga,juk čia ne mūšis. Čia istorinis paveikslas „ Bevardis ir imperija sustabdo kruviną mūšį“. Taigi tu turi atrodyti lyg šventasis, nužengęs iš sumautos Nirvanos ir šnekėti lyg sukčiausias politikas. Tavo kalba turi būti sudaryta iš paprastų sakinių,kurie nudžiugintų liaudį,bet toje kalboje negali būti jokios gilesnės prasmės. Viskas, ką mes čia darome, yra saldainio popierius, į kurį su menku kraujo praliejimu suvyniojome šį pasaulį. Taigi, vaidink lyg talentingiausias aktorius...
                      Su šiais žodžiais mano intrigų mėgėjas dingo. Juokinga, kokia menka riba tarp manipuliuojamo didvyrio ir klastingo dievo. Dead One tapo tuo, ko pats ilgai nekentė. Kas gi tada laukia manęs? Glitaus politiko karjera? Kartais ima atrodyti,jog geriau nebūčiau atsibudęs po apokalipsės. Geriau būčiau nudvėsęs nuo tų arkliškų alkoholio kiekių. Dabar teko vaidinti mielą šventąjį būnant bjauriu žalčiu. Aš tiesiog viliuosi,kad imperija pavers šį pasaulį geresniu. Tikėjausi,kad su imperijos pagalba ir Evos slaptomis galiomis išsuksime Annatarą nuo budelio kirvio. Viltys... Jos miršta paskutinės,bet yra klastingos kaip netikri deimantai. Jos tik gražiai spindi,bet naudos iš jų maža. Nusiraminau ir atsiradau Annataro laivo šešėlyje, prisidengęs nematomumu. Į sceną man reikia įžengti reikiamu metu. Armijos jau artėja,Maksas atves visus miško stuobrius,aljansas pasirodys tuoj po jų. Pažvelgiau į senovišką kišeninį laikrodį: viena valanda,tiek iki didžiojo paveikslo atidengimo...
                      Dead One beviltiškai žiūrėjo į laikrodį ir dar beviltiškiau į lovą rūsyje. Evelina miegojo kaip užmušta ir net nesiruošė keltis. Neapsikentęs klastingasis dievas perliejo ją ledo užkeikimu. Evelina pramerkė akį:
                      - Po velnių, jau į darbą? Vėl žlugdyti pasaulių laisvės ir vykdyti tobulų planų? Tai mano duona ir sviestas ir aš nekenčiu savo darbo. Po to teks verbuoti kareivius,ko aš dar labiau nekenčiu. Kokio velnio man keltis? Aš sergu, savo atleidimą dėl sunkių pagirių atnešiu pirmadienį. Labanakt, viršininke...
                      Evelina vėl užmigo,lyg kas jos smegenyse būtų nuspaudęs kokį svarbų jungiklį. Dead One kartais save klausdavo,kaip jo gyvenimas būtų susiklostęs be Evelinos. Dabar buvo viena iš tų akimirkų. Jis lengvu mostu nušlavė rūsį ir Evelina gulėjo ant žemės pievoje. Iš jos mėgstamo rūsio liko tik griuvėsiai. Ji atsistojo ir suriko:
                      - Ko tu iš manęs nori ? Aš nebegaliu,man jau bloga nuo visų tų dieviškų planų. Kodėl negalime gyventi,kaip anksčiau? Dabar tik klasta ir išdavystė. Anksčiau,nors ir žudėme,bent jau norėdami apsiginti,dabar tiesiog didiname savo užvaldytų pasaulių ir aukų skaičius. Kam tau to reikia?
                      Dead One nuleido galvą ir sušnibždėjo:
                      - O man jau bloga nuo bėgimo ir laikino gyvenimo. Anksčiau kas antra dieną mane norėjo paskersti koks priešas. Kiekvieną sykį man įsipylus kavos puodelį galėjai lažintis,kad nespėjus jo išgerti visą butą apšaudys strėlėmis koks sumautas maniakas. Man atsibodo būti žvėrimi, kurį medžioja visi, kas netingi. Kokia nauda iš galių, jeigu tave savo šachmatų lenta stumdo koks dievukas? Sunku būti stumdomam,bet niekas nesakė,kad bus lengva stumdyti kitus. Gal tai niekada nepalengvės,bet aš negrįšiu į pėstininko vietą. Geriau aukoti kitus,nei aukoti save...
                      Evelina isteriškai nusijuokė:
                      - Tu,kaip visada, išrėžei kvailą ir painią kalbą. Nuostabu, bravo, asile. Matyt, nieko nelieka,kaip tik keliauti į paskirtą vietą. Stumdyti kitų beverčius gyvenimus,kad apsaugotum savo bevertį gyvenimą...

                      Du dievai dingo ir susėdo ant jiems paruošto specialaus debesies virš lygumos. Imperijos armija sustojo tiksliai apskaičiuotame viduryje užtverti kelią tolimesniems veiksmams. Laivas ir vilkai blokavo šonus. Maksas su savo maža armija trypčiojo tarp šių dydžių nežinodamas, kur pasukti. Karaliukai kažką rėkavo,bet niekas nekreipė dėmesio. Vampyrai susėdo ant žemės nuošaliau pasigrožėti priešų sutrikimu. Aljansas sustojo kaip įbestas, nebežinodamas,ką tiksliai pulti. Galu gale, kažkoks vadas užriko, panaudojęs pagarsinimo kristalą:
                      - Kas per velnias trukdo pradėti šį mūšį? Nežinoma armija,prisistatykite. Laive,kad ir iš kur atskridote,čia-ne uostas. Aš įtariu,kas vilkų savininkė. Bjauri išdavikiška moterie,dink iš čia. Visi tuojau pat dinkite iš mano mūšio lauko.
                      Fausto švelnus balselis buvo išgirstas ir be magijos:
                      - Mes prisistatome kaip dieviškos imperijos armija. Joks mūšis čia neįvyks. Dead One skelbia amžiną taiką ir nuo šiol valdo šį pasaulį per savo ambasadorių,kuris tau tikrai labai patiks. Mesk ginklus ir susitaikyk su taika,mielas rėksny.
                      Aljansui dar nespėjus sureaguoti į atsakymą, jų ginklai dingo,tiksliau persikėlė į Annataro laivą. Jo įtaisyti mėlyni kristalai buvo vienam paprastam ginklų atėmimo burtui,kuris sustiprintas nuostabiai siurbė bet kokią ginkluotę. Vampyrų jau numesti ginklai taip pat persikėlė į laivo sandėlius. Miško stuobriai lyg ir ragino pulti,bet, pamatę laivo patrankas ir urzgiančius vilkus, persigalvojo ir atsisveikino su šaltu plienu. Užbaigdamas šį nuostabų reginį Dead One apšvietė nedidelį plotą prie laivo melsva šviesa. Kitą akimirką ten jau stovėjo Bevardis, kuris išrėžė tokią saldžią ir blizgančią kalbą, kokios ir norėjo dievas. Dead One ir Evelina nusileido nuo savo debesies ir apkabino Bevardį firminiu apkabinimu. Dead One mostelėjo ir vampyrai persikėlė į nuosavą žemyną su specialiu gaubtu nuo jiems žalingų saulės spindulių. Tada Dead One ėmė žarstyti medalius,pareigas ir pinigus. Jeigu kažkieno širdis ir buvo likus šalta,dabar ji jau tirpo į skystį lyg heroinas ant šaukštelio. Armijos džiūgaudamos ir dainuodamos naujai sukurtus lyriškus tekstus nužygiavo į miestus,kur paskleidė džiugią žinią. Nebeliko jokių magų, kurie galėtų priešintis imperijos valdymui. Austėja pasirūpino atimti dar kelių svarbių magų galias ir vis ieškojo naujų būdų įgauti naujų galių. Ji, aišku, spėjo pasamdyti būrį nykštukų naujų rūmų statybai. Imperija įsigalėjo per 22 valandas nuo sužlugusio mūšio. Netgi nusikaltėliai sutiko naują imperiją džiaugsmingai. Bevardis ėmė mėtyti amnestijas į kairę ir į dešinę,tikėdamasis išgelbėti Annatarą. Tas, aišku,apiplėšė švenčiančią orkų sargybos būstinę. Orkai pažadėjo: netgi jeigu Annataras priimtų amnestiją, medžioti jį iki tol,kol nuo žemės paviršiaus išnyks paskutinis orkas. Eva atsibudo po minėtų 22 valandų – ji taip ir nesužinojo,apie jos paslapties išaiškėjimą per dienoraštį. Bet Annataras padovanojo jai auksinį šunėką, kuris kol kas tilpo į Evos striukę,bet turėjo užaugti iki pabaisos dydžio. Annataras taip pat ieškojo tinkamo sklypo namui. Meras taip ir liko su jaunikliais ir netgi dalyvavo Annataro vadavime nuo budelio kirvio. Ten pasitvirtino Bevardžio planas: slaptos Evos galios vos nesunaikino miesto ir išsuko sūnų nuo kirvio. Nuo tada Annataras veikė atsargiau ir daugiau laiko praleisdavo kontrabandininkų salose su pyrago lėkšte vienoje rankoje ir suktine kitoje. Po nepavykusios egzekucijos jie galų gale rado tinkamą namą... Jų romantika liko keistoka,bet, po velnių,kas gali juos kaltinti... Maksas tapo vienu geriausiu gynybos ministrų ir laikėsi atokiau nuo bereikalingų didvyriškų darbų. Taranciell grįžo į savo seną namą ir nusprendė gyventi taikiai. Ją gali sutikti perkant batus kokioje prabangioje parduotuvėje. Ji spjovė į bet kokius socialinius kontaktus ir nusprendė pagalvoti apie visus šiuos keistus įvykius pora šimtų metų ir kažko išmokti. Ji kol kas neturi aiškių rezultatų. Aeolita tapo finansų ministre ir įsikūrė dukros statytuose rūmuose. Mūsų trijulė- Faustas,Dead One ir Bevardis-tik pradėjo gyventi. Jie -visai kita istorija. Vienintelė pabaiga vienam iš daugelio jo ilgaamžio gyvenimo epizodų būtų tokia...
                      Trijulė žiūrėjo į viskio stiklus ir jau gerą pusvalandį nepratarė nė žodžio. Bevardis lyg per rūką atsiminė vieną svarbų dalyką:
                      - Aš niekada taip ir neišgirdau pilnos pranašystės apie tris didvyrius. Gal ji ir klaidinga,bet vis tiek,kad ir kaip ji skambėtų,lyg ir verta sužinoti.
                      Dead One šyptelėjo:
                      - Nėra trijų didvyrių,tik tas vienas didvyris, kuris gyvena trijuose. Va, būtent toks niekalas. Gal tai propaganda ir visiškas mėšlas,bet man patinka. Mieli didvyriai, aš dingstu kurti imperijos. Mano gražutė imperija turi plėstis. Po šio darbo oficialiai reikalauju trečio imperatoriaus titulo. Faustas keliaus su manimi kaip mano leitenantas. Bet kadangi man jis įgriso iki gyvo kaulo,galės šukuoti mirtinai pavojingas dykumas ir atlikti neįmanomas užduotis. Jis manęs nematys dar velniškai ilgai. Taigi visi susitiksime prie viskio stiklo gal ir po kelių šimtmečių. Tikiuosi,kad visi išgyvensime ir neliksime kvaili...
                      Jie išsiskyrė ilgam ir dar daug neatpasakojimų dalykų įvyko jų gyvenimuose. Bet jie buvo pasiruošę viskam ir jau retai juos kas sugebėdavo nustebinti. Trys didvyriai pažadėjo susitikti prie gero viskio stiklinės... Tas ir įvyko po daugelio metų...


                      P.S Visą šią istoriją skiriu tiems,kurie nenustojo gyventi savo gyvenimo nesvarbu,kad ir koks pilkas ir klaikus jis būtų. Tikiuosi,kad mums freakams visuomenės vėžiu pavyks išgyventi iki geresnių dienų. Tikiuosi,kad pagalvosite,ką gali pakeisti savyje ir aplinkoje,kad tos dienos ateitų. Pasilikime sau viltį,nors ji ir apgaulinga.
                      Paskutinis pakeitimas nuo Light; 2012-03-15, 18:33.

                      Comment

                      • Miyuki-san
                        I am who I am

                        • 2009 03 01
                        • 96

                        #12
                        Oho, tikrai neblogai ilgas kurinukas. Mano pagrindinis pastebėjimas - DAUG GRAMATINIŲ KLAIDŲ. Dėl to kartais net sunku buvo suprasti sakinio logiką. BET... Viską "iššifravus", padariau galutinę išvadą: tikrai įdomi tema ir kompozicija.
                        P.S. Freak'ai rocks!

                        Comment

                        • Light
                          Rimtas forumo narys

                          • 2007 03 31
                          • 161

                          #13
                          Dead One pradžia

                          Ši istorija pasakoja apie Dead One metus iki galios pinigų ir visko gražaus. Ši istorija buvo parašyta anksčiau už sferų susiliejimą
                          Abejingumas.

                          Pilkšvi debesys sukosi rudeniniame danguje. Medžiai po truputį įgavo auksinį ar tiksliau bjauriai geltoną atspalvį. Viskas nurimo, atrodo, net netoli ligoninės esanti gatvė aprimo suvokusi rudens pradžią. Vaikinukas prie lango pasibjaurėdamas nusišypsojo:
                          - Ruduo -nuostabiausias metų laikas, a?
                          Jis buvo jaunas, gal 17 metų... Bet ilgi nešukuoti plaukai ir dviejų savaičių šeriai, grasinantys virsti barzda, labai sendino. Jis įsipylė į linksmą puodelį su kiaulėm alaus... Išgėręs vienu mauku įjungė muziką. Beatai ir ironiškos dainelės skalavo sienas geru ritmu ir sukūrė šilumos iliuziją, verčiančią pamiršti, koks už lango oras. Vaikinas meditavo savyje, nekreipė dėmesio į nieką... Vėliau suskambėjęs durų skambutis neišplėšė iš transo. Jis įtarė: tai tik paštas. Po kelių valandų įsipylė dar alaus ir dygiai vertino į rudenį... Velniop viską... Tokiu oru ir numirt negaliu. Po kelių puodelių alaus persigalvojo. Susirado virvagalį ir ėmė megzti kilpą. Po to pamatė, kad visos buto lempos yra ant laido ir virvės paprasčiausiai nėra kur kabinti. Rudgalvis griebėsi už savų plaukų.
                          - Kas per butas... Vokiškas liuksas matoma iškart. Nėra kur kilpos kabint.
                          Eina į virtuvę, karštligiškai knisa spinteles. Tada perkrato peilius - visi atrodo atšipę. Nusispjovęs ant tokių planų šildo kotletus..
                          - Keistas dalykas tas ruduo.
                          Nors katiną nusipirkt reikėtų. Nors geras katinas - brangus malonumas. Bet vis tiek geriau , nei šnekėtis su savimi. Tuoj ir įsivaizduojami draugai ims vaidentis... Skambutis, gana netikėtas dalykas, paštas gi jau lankėsi. Rudgalvis pasipiktinęs atveria duris su šakute rankoj ir nuo nemigos paraudusiomis akimis tikrina vaizdą. Mergina tame įdomiame tarpsnyje, kai sunku pasakyti, į kurią pusę nuo 20 metų nukeliavo asmuo. Vaikinas sunkiai ištaria vokišką frazę:
                          -Ich kaufe nichts.
                          Išvis seniai bešnekėjo su gyvu asmeniu. Mergina sumirksėjo:
                          - Laba, aš lietuvė. Va, neseniai atsikrausčiau į penktą aukštą. Girdėjau, čia dar vienas čiuvas lietuvis yra.
                          - Kitas psichinis, va, koridoriaus gale Lineage2 lošia. Geriau neerzink jo, nieko jis tau nepasakys.
                          - Kaimynėli, gal  tu tada puodą man paskolinsi?
                          - Kniskis, gal rasi ką tinkamo.
                          Mergina knisas po jau ir taip sujauktą virtuvę. Galiausiai randa margą puodą.
                          - Kaip tau čia patinka?
                          - Nelabai man, skylė nebloga, čia net nėra normalių lempų ar žaliuzių.
                          Tai gal kava pavaišinsi?
                          Jis greitai supilsto tirpios kavos į puodelius... Abu siurbia tylėdami. Rudgalvis taria:
                          -Tai ką čia veiki? Vokietijoj, bet ir sugalvok į tokią skylę pas mane kraustytis.
                          -Aš studijuoju dailę. Butukas mano visai nieko. Beje, aš Evelina.
                          -Na, vadink mane Dead one.
                          -Mirties maniakas?
                          Pamato ant sofos besimėtančią kilpą.
                          -Panašiai. Būna, man kartais reikia ant ašmenų pavaikščiot. Nuo vaikystės taip ir lakstau ant stiklinių peilių.
                          Maniakiškai juokiasi. Mergina taktiškai šypteli.
                          -Aš gal eisiu tų makaronų virt, juk man ir reikia tam to puodo...
                          Mergina išeina. Vyrukas eina į vonią. Pakiša galvą po šalta srove. Atspindys veidrodyje išsišiepia.
                          -Graži mergina, manau papjausim ar ne?
                          -Atstok nuo manęs tu, civilių sielų budeli.
                          -Esam kartu visą gyvenimą, tai kol gyvas tu, gyvas ir aš -  tau nėra vilties. Pasiduok blogio galiai.
                          -Dieve šventas, už ką man tave paskyrė?
                          -Nepadės nei Jėzus, nei Marija.. .Gimėm vienu padaru ir mirsim kartu.
                          Vaikinas trenkia į veidrodį, tas subyra į šukes. Rudis išeina ir susiranda vodkos. Tik ji padės sunaikinti šitą vidinį demoną... Visada jis  - kur aš, ten -  ir jis.
                          Rudis tikrinosi dėl šizofrenijos pas rimtus specialistus, bet, deja, nieko. Kaip tai suprast? Rankos kaito lyg vaikinukas laikytų karštą anglį delnuose.Tai vienas iš priepuolio ženklų. Reikia būt abejingam, tik abejingumas padės apsaugoti merginą nuo jo vidinio purvo...
                          Kitas rytas

                          Vaikinukas sunkiai praplešia akis. Galva dalinasi pusiau. Plaučiuose švinas. Rankos sustingusios į ledą. Vaikinas griebiasi už galvos antrą kartą per tokį trumpą laiką. Grubi dažytai balta spalva ant sienų degina akis. Kiekvieną rytą jas matydamas jis galvoja apie mirtį arba psichiatrinę.
                          -Cha, tu, senas šuns pado padlaižy, dar nori pjaut Eveliną?
                          Balsas galvoje rėkia.
                          -Save irgi naikini, taip gerdamas... Tai ką darysim su ja? Tu sienas geriau papurkšk kokiais dažais, nes išprotėt galima čia.
                          Vaikinas susiraukia.
                          -Ko tu rėki? Ar miške esam? Su Evelina bus matyt - papjaut tau tik visus, kaip koks vaikas. Einam geriau pas maniaką vyruką Vytautą.
                          Sunkiai kelias, neranda batų. Išeina basas. Sunkiai beldžia į duris. Pasigirsta greiti tylūs žingsniai.
                          Vytautas atidaro duris
                          -Aloha, tai kas atsitiko?
                          -Geriau, tas ir įvyko. Alaus turi?
                          Rudis nusvyruoja prie šaldytuvo. Ten išsitraukia plastikinį Grafenwalder butelį. Vytautas kreivai šnairuoja.
                          -Ta Evelina klausinėjo apie tave. Klausė ar tusus rengi, cha..
                          -Aš jai kai surengsiu. Tai net alus nebebadės atsigaut.
                          Rudgalvis tyliai geria ir mąsto. Balsas taria.
                          -Viskas pagaunam ir pjaukim. Įtartina man ji labai..
                          Vaikinukas papurto galvą.
                          -Vytautai, tai orakulo servas jau startavo?
                          -Aha, startavo, tik nesuprantu prie ko servas ir ta merga.
                          -Aš gal jau eisiu, banguoja labai šiandien.
                          Jis iššlubčioja lauk. Namie iš vienos spintos ištraukia dvirankį kalaviją. Iš kito stalčiaus pistoletą.
                          Balsas galvoj:
                          -Tu dar tanką iš garažo atsivaryk prieš vieną brunetę.
                          -Nepatinka man ji. Atsarga gėdos nedaro.
                          Atsargus beldimas. Rudgalvis nusikeikęs atidaro duris. Už jų Evelina. Ji pamato kardą:
                          -Tu dar ir larperis esi. Man irgi patinka su mediniu kardu po miškus lakstyt. Bet čia plienas -  tikrai geras darbas. Kas nukalė?
                          -Draugas iš Vilniaus... Ko tu čia taip anksti?
                          Mergina kosteli:
                          -Puodas gi tavo.
                          Mergina padeda puodą į virtuvę.
                          -Matai dėl tuso. Turiu aš defiliatorių.Toks madingas prietaisas šviesom keisti, burbulams, efektams. Pagalvojau prijungsim pas tave.Tada padarysim gerą ne formato tusą.
                          Balsas galvoje:
                          -Ji gera aktorė arba visiška kvaiša. Abu variantai man tinka.
                          Evelina atitempia prietaisą. Rudis vargsta su laidais.
                          -Na, kalk į rozetę.
                          Mergina padaro ko prašoma. Vaikiną nukrato elektra.
                          -Kas per velnias? Šiais laikais ką nors prijungt tai tikra feng šui .
                          Rudis dar knisąs. Pagaliau prijungia. Mergina sustumdo svirteles ant DJ pulto ar kažko panašaus. Kambarys nušviečiamas violetine šviesa... Visas kambarys prisipildo burbulų. Mergina pripylė 200 gramų sobieski degtinės abiem. Jie geria, vaikinas sutrikęs dairos lyg nesuprasdamas, kas yra šioji mergina. Mergina čiauška apie save. Rudis kantriai klausos ir piląs sau vis daugiau... Valanda po valandos mergina šneka vis daugiau ,sustodama tik išlenkt gramą... Taigi taip atėjo pietūs, po to vakaras, jį pasivijo gili naktis... Evelina susvyruoja:
                          -Na, jau eisiu... Malonu buvo šnektelėt...
                          Mergina pagaliau išeina. Buto savininkas kvatojasi.
                          -Čia tikrai slaptoji agentė nr-1. Jeigu dar kartą man pliurps tokias nesąmones, rimtai papjausiu.
                          Balsas galvoj sukikena:
                          -Aš tau ir sakau. O tu vaikas, vaikas... Gal per rimtai pasakiau čia tokią papjaut. Manau panaudosim tas putlias lūpas kitaip...
                          Vaikis šypteli kompromituojančia šypsena.
                          -O tu tikrai žinai, kur ilgakojės elfės žiemoja.
                          Vaikis įjungia kavos aparatą... Balsas suniurzgia vėl:
                          -Sveika vakarienė  - kavos ir cigarečių paimsim?
                          Rudis papurto savo vilną.
                          -Ko tu vis ant manęs varai? Aš tau koks sveikuolis turiu būt? Roberto pusryčiai čia tau? Kaip blogio jėgų atstovas turėtum sakyt. Dead one tu tik gerk ir kelk taurelę, rūkyk, išgerk kavos dar.
                          Balsas sukrizena:
                          -Jei tu kavos parduotuvę apiplėštum čia jau būtų šis tas. Kas man iš to jei tu mus nuodiji.
                          Dead one siurbia kavos, prisidega suktinę. Dūmai gula ant baltų sienų. Dūmai pinasi į keistus simbolius. Galų gale dūmų kamuolys virsta į pentagramą. Balsas zyzia.
                          -Paleisk mane į šį pasaulį, nuveiktume čia įdomių dalykų... Nebijok, tau nieko blogo neatsitiks.
                          Vaikis sutrypia cigaretę ir nusijuokia:
                          -Tu gal apokalipsės raitelis? Ką aš žinau, kas čia bus, kai tave paleisiu... Bet tas tavo balsas mane jau erzina. Toks bosas klaikus. Galėtum, pvz. kaip nors mieliau šnekėt. Na, kad ir kaip išmintingas senukas.
                          Demonas senuko balsu:
                          -Senais laikas, kai cukrus buvo saldesnis, karalius Artūras tarė.. .Nugraužk mano ekskaliburą...
                          Vaikinukas suprunkštė:
                          -Na, gerai šnekėk, kaip nori, bet nerėk kaip beprotis, tvonuoja jau galva man nuo tavęs.
                          Rudgalvis surūkė paskutinę cigaretę ir nuėjo miegot. Sapnai kaip visada apie ugnį, uolas ir karus, kurie šiam pasauly niekad neįvyko.
                          1 gera diena arba bendraminčiai

                          Rudgalvis pašoko, keisti sapnai maišėsi su normaliais ir kasdieniniais. Greitai išmaukęs puodelį kavos, išlėkė į lauką rinkti augalų. Lauke mikliai pjaustė varnalėšas,liepų žiedus, rinko kaštonus, čiobrelius, paprastus lapus, netgi pasipjovė paprastos prie upės augančios žolės. Balsas galvoje nusišaipė:
                          -Virsim demonus išvarančią arbatą?
                          Rudis nusipurtė.
                          -Asile, ruduo gi ims kibt gripai ir kitokios ligos, tada tada kosėsim mėnesį?
                          Rudis surinko savo augalus ir grįžo namo ir numigo penkias valandas. Tada greitai įlindo į savo juodą kostiumą ir raudonas kojines. Visa tai įvertinęs veidrodyje išėjo. Įšokęs į tramvajų susistumdė, ten su šeimynėle apsikrovusia Lidl maišeliais. Tie keiksnodami jo jėgą išlipo kitoj stotelėj... Vaikinukas išlipo pagrindinėj stoty. Ten įėjo į veidrodžių klubą.. .Striptizo šokėjos judėjo labai jau vangiai. Vis dėlto dar tik popietė... Viskas vyko įprastai. Muzika, keli bokalai tamsaus alaus, tie patys pilki veidai. Šokėjos vis judančios lengvu ritmu... Bet rudgalvio intuicija matė smulkų skirtumą. Tiksliau vieną juodaplaukį nuo nemigos raudonom akim. Iš susiglamžiusio megztinio galėjai spręsti, kad sėdi jau ilgai.Vaikinukas stiklinėm akim stebėjo blondinę ant scenos...
                          Rudis nusikeikė:
                          -Nematytas jis man visai. Nepatinka man naujovės.
                          Demonas perjungė paprastas akis į nežmoniškas. Antgamtinis regėjimas leido matyt rausvas kibirkštis aplink vaikinuką. Įdomiausia buvo tai, kad jis turėjo du šešėlius. Rudis sutriko:
                          -Velnias, nejaugi ir aš taip atrodau?
                          Balsas sukrizeno:
                          -Nepalyginamai geriau mielasis šeimininke. Bet ką darom, negi leisim nueit?
                          -Kodėl gi ne, tegu,gal jis net nesupranta, kad turi dvi sielas.
                          Rudis maukė alų ir jau norėjo prašyt sąskaitos, kai labai greitai įvyko keli įdomūs dalykai. Pirmas: blondinė, į kurią spoksojo juodis, atsidūrė jo rankose ir visai sutrikusi mirksėjo. Apsaugininkai raitėsi ant grindų lyg gavę gerą elektros šoką. Juodis numetė pinigus ant stalo ir lyg niekur nieko nuėjo su mergina ant rankų. Ta dar spardėsi ir rėkė, bet tas visai neveikė jo ėjimo trajektorijos. Barmenas iš po baro išsitraukė nupjautavamzdį šautuvą. Rudis nieko nelaukęs paleido jam bokalą į galvą. Tas vartydamasis keisčiausiais kampais kliudė savo taikinį, kuris nugriuvo ant baro perskelta galva. Rudis pamatė ant keistojo vaikinuko rankos raitytas tatuiruotas raides generation hex. Tada nusprendęs kreiptis angliškai suriko:
                          -You lucky bastard, what a hell you are doing?
                          Pagalvojęs, kad daugiau filmų angliškai reikia parsisiųst, nubėgo paskui šį juodplaukį keistuolį.Tas pažiūrėjo keistu žvilgsniu:
                          -So you are shaman? How could you possible connect with such evil creature this?
                          Rudis sumykė, kas liepė miegot per anglų pamokas, a...
                          -I am born with this spirit or hell knows, what that is.
                          Juodis apsisuko ir trenkė į pastatą galingu kamuoliniu žaibu. Viskas degė tiesiog akyse. Lankytojai išsilakstė lyg zuikiai. Mergina ant rankų nutilo, matyt išgąsdinta vis keistesnės įvykių eigos. Labai pareigingas pilietis iškvietė policiją ir gaisrinę. Varno juodumo vaikis šyptelėjo:
                          -I can defeat them all.
                          Rodos, jis kalbėjo rimtai. Rudis vos nenusirovė savų plaukų.
                          -Just run you such a idiot.
                          Vaikinukai nubėgo. Juodaplaukis vis dar nešėsi merginą. Jis greit atidarė šiukšliavežio dureles. Jie nuriedėjo gatve šluodami aplinkinius automobilius lyg tankas pėstininkus. Vienintelis rudžio sakinys buvo:
                          -WTF? Whaaaaaaaaaaaaaaa..
                          Juodis vairavo gerai, gatvėje turbūt butų buvę sunku rasti žmogų, kurio jis nesuvadalojo. Jie išsuko į pramoninį rajoną, kur iššoko iš gigantiškos mašinos ir nuėjo takeliu link apleisto namo. Varnis kranktelėjo:
                          -This my palace, shaman. Dont get in trouble. Go home and I promise we shall meet again in future.
                          Rudis linktelėjo ir nubėgo tolyn link savojo bjauraus rajono. Būna gerų gi dienų, ką gi čia bepridursi.
                          Vaikis sunkiai praplėšė akis. Vakarykštės dienos beprotybė sukosi smegeninėj. Galiausiai neištvėręs sugraibė degtukus ir cigaretę. Pilkšvas dūmas sukosi palubėj. Galiausiai jis prašneko:
                          -Demone, ką manai apie mūsų vakarykštį draugą?
                          Balsas kostelėjo:
                          -Na, matyt, geras, jei mane blogu padaru vadina. Nors mano nuomone visiškas beprotis.
                          Vaikis prunkštelėjo:
                          -O jeigu rimtai? Man atrodo jis galingas magas ar kas jis toks?
                          Demonas suniurzgė:
                          -Net neįsivaizduoju, kas jis per velnias. Bet turi dvi sielas. Matyt, viena yra galios šaltinis kaip aš. Tu irgi galėtum tokius dalykus, kaip tas juodis. Bet neaišku, kodėl atsisakei naudot mano galias.
                          Rudgalvis papurtė į galvą, rudi plaukai krito į akis ir trukdė matyt.
                          -Tavo galia blogos prigimties. Tas juodis tik patvirtino mano įtarimus.
                          Demonas sukliko:
                          -O to bepročio mago atseit geros? Aš tokių padegimų ir pagrobimų, kaip jis vakar niekad neatlikčiau.
                          Rudgalvis nusikvatojo:
                          -Tu sugalvotum ką nors stambesnio ir stilingesnio.
                          Demonas nutilo. Vaikis rūkė jau kelintą cigaretę. Jo mintys vis sukosi apie vakar dieną. Visa tai beprotiška, bet iš dalies ir smagu. Turbūt, toks jau likimas - išprotėti ir naudot galias savo malonumui. Bet negi tai viskas? Padėti kitiem idilija, bet juk tai gąsdintų normalius šio miesto gyventojus. Įdomu, ar blogos prigimties galios gali išvis gydyti kitus?
                          -Demone, ar sugebi gydyti?
                          Demonas nustebusiu balsu:
                          -Tu visiškai sveikas. Bet iš bėdos galiu gydyti tave ar ką nors kitą. O ką nori būt angelu, gelbėjančiu visus?
                          Rudgalvis šyptelėjo:
                          -Aha, tokia absurdiška mintis ką tik atėjo į galvą...
                          Skambutis pertraukė pokalbį. Rudis skubiai susisuko į chalatą. Pasikuitęs rado raktus ir atidarė duris. Evelina nusišypsojo ir pamojavo žirklėmis:
                          -Laikas apsikirpti tu, gauruotas šunie. Va. profesionalias žirkles turiu. Tai sėskis.
                          Evelina nustūmė vaikiną į odinę kėdę. Tam, net nespėjus ištarti ką nors kritiško, pradėjo kirpti. Jos rankos judėjo šviesos greičiu. Po dvidešimt minučių rudis neteko daug plaukų ir turėjo pasakyti:
                          -Nuostabu, Evelina, kur mokaisi kirpti?
                          Mergina pamerkė akį:
                          -Kaip moku, taip ir kerpu, kam čia tas mokslas. Tikras modelis dabar tu.
                          Mergina susirinko daiktus. Tada pakštelėjo modelį į skruostą ir išėjo. Rudis nustebęs taip ir liko sėdėti. Demonas pasirodė protingesnis:
                          -Asile,ko sėdi ? Eik paskui ją...
                          Modelis piktai šyptelėjo:
                          -Ne tavo reikalas čia visai...
                          Po poros valandų ką tik nukirptas šamanas nusprendė grįžti į vakarykščių įvykių vietą. Iš klubo liko tik nuodėguliai. Vakarykščio gaisro kaltininko niekur nesimatė. Nusiminęs vaikinukas patraukė link to namo, kuriame vakar su gigantiška mašina sustojo magas. Namas atrodė vos stovi. Rudis lengvai išspyrė duris. Netikėtai nusišypsojo: demono jėga - vis dėl to geras dalykas. Viduje mėtėsi koks šimtas alaus butelių. Tušti cigarečių pakeliai kaip kilimas padengė grindis. Viršuje rudis rado lovą ir porą suplėšytų paklodžių. Ant spintelės raštelis:
                          -Shaman, dont search for me. I have no time for your spirit troubles. Just get connected with our spirit. Use powers that he have...
                          Rudis nustebęs perskaitė du kartus.
                          -Kaip mums susijungt dar labiau nei dabar?
                          Demonas numykė:
                          -Matyt, turi naudot mano galias ir medituot gamtos fone... Ko tu manęs klausi? Bet mintis visai nebloga.
                          Šamanas ,hmm, taigi teks priprast prie šito apibūdinimo. Vaikis išėjo ir patraukė link artimiausio baro. Ten užsisakė vermuto su limonadu. Vaikinukas įtemptai mąstė apie tai, ką perskaitė...
                          Staiga prie jo priėjo vienas girtuoklis ir paprašė ugnies. Vaikis automatiškai ištiesė auksinį žiebtuvėlį.
                          Girtuoklis surūkė cigaretę ir paprašė nupirkt išgert ir dar kelių cigarečių. Demonas pagrįstai pasipiktino:
                          -Atkratykim jam smegenis, kad atsimintų...
                          Rudis papurtė galvą į abu prašymus. Nors atsiminus, kas buvo vakar, norėjosi nunešt visą barą velniop. Girtuoklis nuėjo pas savo draugus į kampą. Rudgalvis jau norėjo eit, kai prie jo prikibo tas pats apverktinas girtuoklis tik jau su penkiais draugais. Visi reikalavo nupirkt cigarečių, alaus ir pavalgyt. Iš bėdos nupirkt šiuos dalykus vienam girtuokliui buvo įmanoma, bet ne penkiems...
                          Rudis griebė kėdę ir tvojo ja pirmajam bjaurybei per galvą. Antras bandė trauktis peilį, bet nuskrido durų link, gavęs kumščiu į kaktą. Kiti šoko ant vaikinuko. Jis apsisuko su kėde rankoj lyg išprotėjęs viesulas... Skilę dantys, išmuštos akys ir sulūžę kaulai buvo šio veiksmo padariniai. Vaikinukas išėjo pro virtuvės duris pakeliui prigriebęs porą kepsnių. Virėjas jam dar rėkė. Bet buvo nutildytas smūgiu keptuve į galvą... Išlėkęs į gatvę rudis nulėkė lyg vejamas vilkas. Galiausiai sustojo, parke atsisėdo ant suoliuko. Prisidegęs cigaretę tarė:
                          -Visai geras jausmas dirbti vienas kitam, o ne vienas prieš kitą. Mūsų bendra valia pasiūlė baro lankytojams nesveikai nuostabų reginį. Manau juodis tą turėjo galvoje žodeliu susijungti. Manau nuo šiandien pradėsiu naudot tavo galias. Bet kam jas naudot, spręsim kartu ir nedeginsim klubų, o mąstysim. Bandysim tobulėti kaip asmenybės.
                          Demonas kostelėjo:
                          -Aš visada sakiau,kad mokantiems kalbėt reikia rišt burnas. Bet tu visiškai teisus. Šiandien pasidarbavome iš peties.
                          Dvi sielos vienam kūne pajudėjo link namų. Saulėlydis skelbė naują jų gyvenimo etapą ,o ne pabaigą... Juodai apsirengęs vaikinukas stebėjo antgamtiniu regėjimu šį vaizdą. Jis šyptelėjo.
                          -Shaman falls in love with his spirit. How old school is that? Very nice this spirit. This boy would be great part of my team. Juodis dingo su melsvu švytėjimu... Rudis gėrė alų ir krimto kepsnius. Pirmą kartą per daug metų pasijuto laimingas.
                          Runos


                          Vaikinukas pabudo nuo skausmo. Raumenis gėlė taip, kad net ašaros ištryško...
                          -Ai, kas čia darosi?
                          Balsas galvoj:
                          -Nerėk, man irgi labai silpna.
                          Dar porą valandų rudis kovojo su skausmu. Neiškentęs nuėjo prie šaldytuvo ir ėmė naikinti alaus atsargas. Raumenys atsileido, bet regėjimas vis virsdavo antgamtiniu, tai vėl normaliu. Vaikinukas suriko:
                          -Baik tu ten junginėt į tą antgamtinį, jau akis skauda.
                          Balsas suniurzgė:
                          -Nieko aš nedarau... Pala, atrodo įvaldei jį savarankiškai. Sveikinu, rodos, tobulėjam tiesiog dienom, a.
                          Rudis suniurzgė ir nuėjo į vonią valyt dantų... Veidas atrodė nenormaliai baltas, akys susiaurėję į katės vyzdį. Vaikinukas krūptelėjęs įjungė ryškesnį apšvietimą. Bet niekas nepasikeitė, akys išliko tomis gyvatiškomis spangėmis. Dar kai kas krito į akis - tai violetinės runos, tatuiruotos ant kairės rankos. Rudis sumosavo rankom:
                          -Kaip tu tai padarei? Neturėjau aš jokių runų ar katės akių.
                          Balsas galvoj atrodė irgi pasimetęs:
                          -Prisiekiu, aš nesuprantu. Aš negaliu keisti fizinio kūno. Aš atsakingas už dvasinę energiją, kuria tu paverti gryna kinetine ir taip gali kovoti geriau nei normalus karys.
                          Rudis kostelėjo.
                          -Tu man niekada neaiškinai, kaip veikia mūsų galios...
                          Balsas nusikvatojo:
                          -Nes tu niekad neklausei, vaike...
                          Rytą jie praleido tyrinėdami keistąsias runas. Rudis mikliai jas perpiešė. Tada nuskenavo, šiek tiek apšlifavo keliomis programomis. Pasitelkęs vieno draugo kurtą paieškos programą nustatė, kad ji prisijungtų prie įvairių mistikų puslapių ir visko kas turi ieškomą raktinę savoką runa. Kompiuteris dirbo pilnu pajėgumu. Vaikinukas stebėjosi savu atvaizdu veidrodyje:
                          -Atrodo, priaugau raumenų masės. Netgi judesiai daug lengvesni. Pulsas labai pasikeitė. Atrodo tvyksi kelis kartus greičiau. Mano nuomone, adrenalino kiekis neribotas, nes toks jausmas, kad vienas išskersčiau šimtą... Nejaugi visa tai mūsų susijungimo padarinys?
                          Balsas nuskambėjo savimi patenkintai.
                          -Na matai, o tu dar nenorėjai... Priežastingumas vienas stipriausių visatos dėsnių, taigi manau, kad, taip, tai yra pasekmė.
                          Rudis nusijuokė:
                          -Kaip man dabar išeit į miestą su tokiom akim? Turėsiu atrodyti labai jau abejingas, kai visi išlakstys namo, pamatę mano nuostabias akutes.
                          Demonas susimąstė:
                          -Na, abejingas būti tu moki, dar gali nusipirkt akinius nuo saulės... Va, taip pradėsim tiesti kelius į matricą.
                          Bendras juokas sudrebino langus... Kiek surimtėjęs vaikis paklausė:
                          - O tu gali tokius dalykus kaip filme?
                          Demonas nutilo ilgam, po kelių minučių tarė:
                          -Manau stabdyti kulkų negalima vien dėl šio pasaulio dėsnių. Aišku, naudodami galias galim pakoreguot realybę ir jos įstatymus, į kurią norim pusę. Bet, va, tiesiog visai sulaužyt ir sustingdyt kulkas ore neįmanoma. Bet tai tik teorija. Galbūt tobulėdami rasim savų galių ribas, o gal apversim visus dėsnius aukštyn kojom  - sunku pasakyti...
                          Rudis šyptelėjo:
                          -Beveik pamiršau ko klausiau, bet dėkoju už paskaitą.
                          Vaikis pašoko ir dar ore sugriebė kalaviją. Lengvu judesiu perkirto lempos laidus.
                          -Visai neblogai... Sienom bėgiot mokysimės gal ilgai, bet pradžia daug žadanti.
                          Balsas galvoj numykė:
                          -Gal ir neblogai, tik ką vakare be lempos darysim...
                          Abu vėl sutartinai nusijuokė. Skambutis į duris nutraukė šitą idilę. Vaikinukas atidarė duris. Evelina pasipuošusi juoda mantija ir su uosio lazda rankoj atrodė labai įdomiai. Ji tarė:
                          -Atėjau išvaryti tavo viduje įkalinto blogio.Tegu piktoji dvasia dingsta.
                          Rudis matė antgamtiniu regėjimu Evelinos galią paslėptą lazdoj. Netgi ne galią, o,sielą, tokią pat kaip ir jo ar to juodplaukio mago. Rudis piktai šyptelėjo:
                          -Aga, o ką slepiam lazdoj? Ar tik ne kovinį angelą?
                          Evelina nuraudo:
                          -Tai gamtos dvasia .Ši prieš tūkstantmečius į mano šeimos rankas pakliuvusi driadės vėlė yra visiškai tyra. Ji tarnauja gėriui.
                          Vaikinas puolė, grubiai kirto į miego arteriją,  nelaukdamas šios filosofijos pamokėlės pabaigos. Mergina lengvai blokavo ir spyriu nubloškė jį į kambario kampą. Rudis pašoko ir puolė... Greitas bėgimas ir kirtis... Mirtinai į arterijas, venas: nužudyti grėsmę  - tai viskas, kas jam rūpėjo. Mergina lengvai atmušinėjo šias atakas. Evelina suriko:
                          -Nusidėjėli, kiek turėjo mirti, dėl tavo noro gyventi blogyje?
                          Rudis sunkiai kvėpavo:
                          -Keletas mirė, nes mane puolė, tai viskas.
                          Demonas tarė:
                          -Kirsk į lazdą. Turim ją sunaikinti, ji per stipri.
                          Vaikinukas dėjo šuolį ir smogė į lazdą... Ta apsisuko merginos rankose ir partrenkė jį ant lovos. Evelina sukūrė ledo gabalą ir šovė. Violetinis skydas pridengė vaikiną...
                          -Dėkoju, demone, bet mums reikia geros atakos...
                          Staiga skausmas perplėšė raumenis, jis pasijuto skrendąs. Tai ne sapnas -  iš nugaros išaugo ugniniai plėvėti sparnai. Rudis neturėjo laiko stebėtis ir tiesiog šovė į priekį, mergina rėkė egzoterminį užkeikimą. Jo sparnai trenkė Evelinai į veidą. Lazda iškrito iš rankų, bet dar net nenukritus buvo parkirsta pusiau. Dead one suspaudė kumštyje ugnies kamuolį:
                          -Eik velniop arba mirk...
                          Lengvai nuspyrė merginą nuo laiptų, paskui nulėkė ugnies kamuolys... Apdegusios mėsos kvapas ir klyksmai pabaigė kovą...
                          Kompiuterinis balsas tarė:
                          -Paieška baigta, ar norite matyti rezultatus?
                          Eihwaz
                          ei
                          kliūtys
                          Tiso medis
                          Tiesi. Vykdomų planų užsilaikymas. Jėga, patikimumas, apsauga, nusipelniusi pasitikėjimo. Nušvitimas, ištvermingumas. Skatinanti jėga ir tikslo pajautimas. Tikslas ir pasiekiamumas.
                          Kita reikšmė. Vykdomų planų užsilaikymas, betvarkė (sumišimas), sugriovimas, nepasitenkinimas, silpnumas.

                          Perthro
                          p
                          paslaptis
                          (likimo kubas)
                          Tiesi. Paslapties, slapto klausimo lietimas; paslaptingi daiktai ir slapti gabumai. Sužadinimas, likimo ir būsimų klausimų žinojimas. Moteriškos paslaptys, įskaitant ir vaisingumą. Gera dalia, džiaugsmas.
                          Apversta. Norų ribojimas. Priklausomybė, sąstingis, vienatvė.

                          Algiz
                          zz
                          briedis
                          (apsauga)
                          Tiesi. Gyvenimo kelio posūkis. Apsauga; galimybė apsisaugoti ar apsaugoti kitus. Pykčio atrėmimas, globėjas, ryšys su dievais. Pasitikėkite instinktu, laikykitės sėkmės arba sustiprinkite savo padėtį, išlošimas arba uždarbis.
                          Apversta. Šiuo metu jūs labai pažeidžiamas, paslėptas pavojus, ryšio netekimas, perspėjimas, atmetimas.

                          Sowilo
                          s
                          saulė
                          Tiesi. Gyvybinių jėgų atgavimas, sėkmė, pasisekimas, pasiektas tikslas, garbė. Gyvenimo jėga, galinti pakeisti gyvenimą; vertybių gavimas. Vientisumas, valdžia, liepsnos kardas, išgrynantis ugnį.
                          Kita reikšmė. Melagingi tikslai, blogai apgalvoti veiksmai, lengvatikybė. Sugriovimas, bausmė; teisingumas, tuščiagarbystė.

                          Tiwaz
                          t
                          energija
                          (dangaus dievas)
                          Tiesi. Ateina aktyvus gyvenimo periodas. Analizė, racionalumas, pergalė ir sėkmė rungtyniavime (procese). Garbė, teisingumas, lyderiavimas ir įgaliojimas.
                          Apversta. Neteisingas kelias, per didelis pasitikėjimas savimi, pasiaukojimas, neteisybė, kova; konfliktas, aistros išeikvojimas, sunkumai su ryšiais, galimas atskyrimas.

                          Berkano
                          b
                          augimas
                          (beržas)
                          Tiesi. Visų pradžių augimas, gimimas, bendra gausa, protas. Fizinis ir asmeninis augimas, išsilaisvinimas, atnaujinimas, naujų pradžių pažadėjimas, meilės intriga arba naujos gimimas, darbo "sužydėjimas".
                          Apversta. Didėja kliūtys, šeimos problemos arba vidiniai nemalonumai, atsisakymas, apgaulė, sąstingis.

                          Ehwaz
                          e
                          judėjimas
                          (arklys)
                          Tiesi. Judėjimas ir permainos (realios), palaipsnis plėtojimas ir progresas, ideali santuoka arba kūryba, sąveika.
                          Apversta. Kliūtys kelyje, permainos, nerimas arba situacijos ribojimas; žalingas skubėjimas, disharmonija, nepasitikėjimas.
                          Štai ką pamatė rudis savo kompiuterio ekrane. Šios reikšmės dar labiau supainiojo. Tiesi ar apversta? Iš kokio kampo tai nustatyt žvelgi ne į krintančius simbolius ,o kai jie ant rankos?
                          -Na su Perthro lyg ir aišku...,Bet nesuprantu kaip kitos tiesios ar apverstos?
                          Demonas sukrizeno
                          -Slapti gabumai? ,O gal moteriškos paslaptys?
                          Vaikis suirzo
                          -Po velnių ne juokas čia tau..Manai bus įvykių su tomis reikšmėm? Ar čia reikės man ką nors daryti kad jos išnyktų?
                          Demonas suniurzgė.
                          -Vaiki nėra manau viskas taip primityvu,ne griebk ir bėk žaidimas tau čia rasi asmenį ir dings viskas. Gal su manim susiję mano tobulėjimo pakopos ar kas?
                          Rudis nusijuokė
                          -Mes du bjaurūs egoistai. Faktas lieka faktu ,mes nieko nesuprantam apie šias runas. Svarbiau ką darysim dėl Evelinos?
                          -Na manau ji gyva driadės gali gydyti.
                          Rudis sutriko.
                          -Kaip tu gali tai žinot? .Maniau supranti tiek kiek ir aš ar vis dėl to turi praeitį ir be manęs?
                          Demonas suabejojo.
                          -Aš nesuprantu aš maniau mes susikūrėm su tavo gimimu..Aš ne tavo dalis?Tada praradau atmintį?Neklausk mano mintys tokios suveltos.
                          Rudgalvis susimąstė.
                          -Gal runos bus visko atsakymas.,Bet mums reikia dingt ji gali grįžt su visa savo šeima. Manau neatsilaikysim..
                          Rudis lengvu ugnies kamuoliu sunaikino kompiuterį ,prieš tai atspausdinęs lapą su runom. Tada pasiėmė kalaviją palaistė viską degtine ir paprastais degtukais padegė virtuvę. Kai viskas ėmė degti dar šyptelėjo ir iššoko pro langą. Paskutinę minutę išskleidė sparnus. Lengvu krustelėjimu pakilo į svaiginantį aukštį. Rudis riktelėjo.
                          -,Net nemaniau ,kad bus taip smagu skraidyt. Kartais sapnuodavau,kad skrendu tai buvo hmm baisoka.
                          Rudis antgamtiniu regėjimu stebėjo miestą. Kiek daug aurų miestas atrodo lyg prikimštas neono supinto iš kibirkščių. Vaikinui reikėjo tik vienos rausvos auros..Juodplaukio aura labai ryški ji kaip švyturys kilo iš dangoraižio. Rudis sumosavo sparnais ir vos neatsitrenkė į devynaukštį. Demonas suniurzgė.
                          -Atsargiau aš visai nekontroliuoju energijos tiekimo. Tavo atsakomybė jei taranuosim kokį objektą.
                          Vaikis sulėtino ,bet po poros minučių trenkėsi į reikiamo dangoraižio langą. Apsivertęs trenkėsi į didelius kiniškus šarvus.... Juodgalvis išniro iš vonios su prailgintu samurajaus kardu rankoje .Jis lengviau atsiduso.
                          -Its just you .Dam it you scared me .I though its one of that bounties hunter or that freaks of light. they think we are evil.
                          Rudis šyptelėjo.
                          -One freak attacked me. So I gained this demon wings. Its that normal?
                          Juodis tarė
                          -Yes thats happens sometime .You could stay by me. You are very talented shaman.,But you should learn to concentrate your powers to that nice sword you have..About this freaks I would take them out personally ,because you are now member of my clan .Do you disagree with that?
                          Rudis sutriko.
                          -Thank you ,but what clan is that?
                          Juodis šyptelėjo.
                          -Evil one....
                          Juodgalvis dingo ,tiesiog ištirpo ore. Vaikis liko svetimam bute su trim šaldytuvais prikištais ,maisto. Butas buvo pilnas technikos ir visokių muziejaus vertų ginklų. Rudis neištvėręs pasimatavo juodus grandininius šarvus. Veidrodyje atsispindėjo jo vis labiau demoniška išvaizda. Vaikis susikaupė ir sparnai dingo. Vaikis atsidarė alaus ir liko tyrinėt buto. Jaunasis šamanas rado ,netgi šarvus su specialiais tarpais sparnams. Matyt praeityje buvo daugiau sparnuotų karių. Ant šarvų parašyta. Just for Seraphim's. Vaikis ,net nesugebėjo to šarvo pakelt.
                          -Ne Serafimas aš ,nors neklausk kas tai yra.
                          Juodis parsirado namo ir paskelbė ,kad gerokai praretino gerųjų gretas. Abu vaikinukai šnekėjo apie nieką ,o pasileidę muziką visai nutilo. Ramios melodijos migdė ir juodis nuėjo miegot ,taip ir nieko įdomaus nepasakęs. Rudgalvis susirangė tiesiog ant sofos,vis spoksodamas ant rankos esančias runas,vis galvodamas ar jos ką nors keičia ar tai tik šalutinis efektas. Sapnai šį kartą buvo apie skraidymą tokių pat sparnuočių gaujoje. Sapne prieš jį išniro angelas jis tarė.
                          -Aš Serafimas ,senųjų dievų vardu tave nubausiu. Jis smogę keistais peiliais. Jie buvo apvaliai lenkti ir buvo prijungti prie kastetų. Jis krito vis labiau ir jau nebevaldė sparnų. Smūgis į akmenis buvo klaikus. Vienintelė mintis. Kaip pakilęs taip aukštai vėl nukritau iki dugno?
                          Rudis pabudo išpiltas šalto prakaito. Nejaugi tai jo demono praeitas gyvenimas? Jis mirė ant tų akmenų ir atgimė manyje?Demonas tylėjo ,bet ,rudis ,jautė,kad demonas irgi regėjo ką ir jis. Abu išgąsdinti trynės po butą .Rudis maukė alų,kūnas nenustojo drebėt.
                          -Tu irgi matei ar ne?
                          Demonas drebančiu balsu tarė.
                          -Taip tai tikra..Mano mirtis ,nejaugi angelų buvo..,Bet tie šarvai viską patvirtina.
                          Rudis atsigulė ir stebėjo dangų. Reiks pasistengt nekristi. Negalima kartot tų pačių klaidų.

                          1 runa.

                              Pirmoji runa
                              Vaikis pabudo jau dienos metu..Atsidaręs vermuto butelį žiūrėjo į tuščią kiemą. Beržai atrodė dar visai gerai ,nors ruduo vis stiprėjo. Beržas tai viena iš runų. Atrodo primityviai mąstant meilės runa. Vaikis susimąstė ,jis niekad nebuvo mylimas mokykloj kurią jis metė. Demonas pasakė ,kad jam neverta vargti ,kol turi jį. Tai buvo tas retas atvejis ,kai jų nuomonės visiškai sutapo .Jie gyveno iš įvairių smulkių kriminalinių darbelių ir niekad nemąstė ,kad jų gyvenimui ,kuris ir taip vos laikėsi reikia apsunkint mergina. ,O pagal runą, ją netgi ,intriga ir pagausėjimas...Baisu ir kur ieškot ,tos intrigos išvis? Evelina ,buvo vienintelė ,kurią jis paskutiniu metu sutiko.,Tik jų romantika ,tapo labai sadistinio būdo. Įdomu ar ji gyva? Ugnies kamuolys ,buvo prastai taikytas ir kliudė greičiausiai paviršutiniškai.,Tik manau ji nelabai koks pirmas pasimatymas ,po tokių įvykių...Absurdiškas mintis nutraukė lifto skambutis. Iš lifto išlipo Evelina.
                              -Na kodėl visi blogi vyrukai ,turi gyvent tokiuose aukštybėse.? Kiek apsauginių teko iššaudyt vien iki reikiamo lifto ateit..Na tai kaip sekasi?
                              Rudis keistai šyptelėjo.
                              -Mėlynės ,gydausi ,po tavo praeito vizito.,bet šiaip esu laimingas įsikurdinęs naujam bute. Tai vėl šnekėsi apie blogį manyje ir kalsimės?
                              Evelina papurtė galvą.
                              -Ne ,matai pas mane atskrido į angelą panašus padaras ir pasakė man tavęs nepult ,tai atseit jo darbas. Jis dar vapėjo apie runas ,kurias matau ant tavo rankos. Nesuprantu ,kas vyksta ,bet darosi įdomu. Tu beje prisijungei prie to Varno klano?
                              Rudgalvis patraukė pečiais.
                              -Kaip ir prisijungiau..Spėju ne vien dėl jo nuostabiai juodų plaukų jį praminė Varnu...
                              Evelina šyptelėjo.
                              -Na jis renka maištingus baltas varnas arba juodus varnus jei imsim vokiškus terminus. Visokie kriminaliniai elementai ir keistuoliai jungiasi prie jo.,Nors girdėjau ,kad jis neturi jokio konkretaus plano .Jis tiesiog susirinko magiškų padarų armiją ir siaubia su ja apylinkes. Vagystes ,plėšimai,reketas. Tikrai nieko ypatingo.
                              Rudgalvis jau purtėsi nuo juoko.
                              -Atrodo pataikiau ,ten kur reikia.,Bet ką daryti dėl runų? Pirmoji beržas -meilės intriga..Manai čia tikros meilės ar su paprastesnėmis jos formom galėtume ką pasiekt?
                              Evelina išsitraukė pistoletą ir paleido šūvį į galvą Kulka visa jėga trenkėsi į kaukolę. Rudis kruvina galva suriko.
                              -Tu ką visai jau išprotėjai?
                              Evelina nusijuokė.
                              -Man buvo aišku ,kad nemirsi, bet kitą sykį pagalvosi geriau.
                              Liftas suskambėjo ir iš jo išlipo buto savininkas .Nustebęs apsidairė , suburbėjo girlfriend ir išėjo į į virtuvę..Evelina ir Rudis pliurpė apie runas ,angelus ir kitus neaiškius dalykus vykstančius mieste. Atrodo ,abu nusprendė išspaust iš keistos situacijos naudos..Pirma stotelė jų plane buvo eit į sektantų būstinę kurioje garbinami senieji angelai serafimai. Po pusvalandžio Varno vairuotojas išleido prie daugiabučio. Rudis kostelėjo.
                              -Čia sektantų būstinė?
                              Evelina pasitaisė plaukus.
                              -Ko tu tikėjaisi? Pilies ant kalno?
                              Evelina lengvai durklu perpjovė kodinę spyną. Abu turėjo prisidengti nosis pirmas aukštas trenkė lavonine. Rudis sušnypštė.
                              -Jie čia aukoja ar ką?
                              Evelina nusijuokė.
                              -Ne tiesiog senis pasikabino ant lempos ir niekas jo nepasigedo. Kaimynai nekviečia policijos tol kol nepradeda dvokt dar klaikiau. Tokia jau ta Vokietija...
                              Abu greit nulėkė prie 11 numeriu pažymėto buto. Rudis lengvu spyriu numušė duris nuo vyrių .Evelina paleido ledo sūkurį,Bet deja butas buvo visiškai tuščias. Abu susėdo ant grindų ir tyrinėjo kelias angelo plunksnas. Bute dar metėsi visokio kultinio mėšlo ,bet nieko ,kas tikrai sudomintų du šamanus...Rudis nusispjovė.
                              -Eina jie velniop ,toks kelias ilgas nuo namų ir visai nieko...Gal einam iki arbatinės? Tokia visai įdomi netoli yra ,gal ,dar ko stipresnio prigriebsim.
                              Evelina nustebus nusijuokė
                              -Tu tikrai pykčio artimui savo nelaikai. Gerai einam. Tas dvokas jau ima į odą įsigert.
                              Abu ramiai nulingavo link arbatinės .Dalykai keičiasi greičiau nei supranti ,kad jie pasikeitė...

                          Sparnai prieš sparnus.


                          Arbatinė pasitiko ,žolelių ,kvapais ir nemokamais sausainiais .Evelina gėrė savo mėtų arbatą ir žiūrėjo į rudeninių lapų šokį..Rudis pylė į savo juodą arbatėlę degtinės. Pamaišęs ši stebuklą nurijo gurkšnį ir atsiduso.
                          -Kaip žmonės išgyvendavo rudenį sauso įstatymo metu?Dabar keli buteliukai ,užkandos ir sulauksim pavasario...Svarbiausia ,net ir žiemos metu nusiteikt gerai.
                          Evelina nusišypsojo.
                          -Va dėl tokių žmonių kaip tu ir atsirado tuo metu alkoholio kontrabanda. Beje išgyvena ne visi.,va ,kad ir tas senis kabo ant lempos tam daugiabuty kelinta savaitė. Po jo bus kiti...
                          Rudis gūžtelėjo pečiais.
                          -Kiti tai kiti. Ką nori tuo pasakyti?
                          Mergina susimąsčiusi maišė karštą arbatą.
                          -Na labai padidėjo savižudybių skaičius ,šiam mieste. Dar tie angelai. Kaip manai jie verčia žmonės žudytis?
                          Vaikinukas nustebęs padėjo puodelį.
                          -Nelabai ką suprantu apie angelus ,bet jie neturėtų versti atlikti didžiausios krikščioniškos nuodėmės ar ne?
                          Evelina papurtė galvą.
                          -Religija ,taip kaip mes ją suprantam ,man su jais nesiriša. Juk mes abu žinome ,kad taviškis demonas ir mano gėrio dvasia daug senesni už krikščionybės pradžią. Vien jau jų egzistavimas paneigia ,bet kokią Dievo idėją ar ne?
                          Vaikis lengvai suirzo .
                          -Ar galėtum baigt savo ledo dvasią ar tai driadę vadint gėrio dvasia?Jei nėra Dievo nėra ir absoliutaus gėrio ar blogio. Beje aš žinau ,kad serafimai tarnavo seniesiems dievams. Jie nešiojo šarvus ,taigi jų neverta laikyt visagaliais padarais ar kažkuo jie tik tarnai.
                          Mergina sutrikusi dairėsi aplinkui ,bet visai ne dėl diskusijos. Visi aplinkiniai miegojo ,vienas net galva ant karšto arbatinuko...Tik vienas asmuo atsisagstė paltą. Iš po jo iškleidė nuostabius juodai-melsvus sparnus. Jo akyse atsispindėjo visagalė pirmapradė šviesa. Rankoje jis laikė nedidelį auksinį skeptrą. Jis atsiduso ir nusibraukė šviesius plaukus nuo savo švytinčių akių.
                          -Nedrįsk mūsų įžeidinėti ,tavasis demonas taipogi ,tik tų laikų reliktas ,kuris vis dar per klaidą kenkia žmonėms. Jeigu aš tarnas jis šuo ,o tu tik mėsos gabalas.
                          Siena už vaikinuko nugaros sprogo ,dekoracijos ir betonas lyg šrapnelis lakstė rikošetu. Evelina prisidengė ledo kupolu. Pavojingos nuolaužos subyrėjo į dulkes taip ir nepadariusios niekam žalos. Rudis išskleidė plėvėtus sparnus ir kirto iš visų jėgų. Angelas grakščiai šastelėjo ir paleido keletą peilių. Dead one , lengvai numušė pavojingus objektus..Evelina pradėjo leist ledo sūkurius ,kurie vis aplenkdavo angelą. Jo sparnai davė jam galią judėt greičiau už aplinkinius. Juodsparnis mostelėjo savo skeptru melsva liepsna išsivyniojo lyg dovanos kaspinas. Ši spalvota gyvatė partrenkė rudį tas klykdamas trenkėsi į gretimą staliuką sulaužydamas ten miegantiems arbatos mėgėjams kaulus. Liepsna dingo .Evelina suvarė savo ledo galias į kumštį ir trenkė į keistą liepsnų tvarinį..Tas šnypšdamas dingo. Mergina puolė serafimą .Tas lengvai blokavo jos smūgius.
                          -Tu vadini save šamane? Žmonės tapo nieko vertais parazitais ,kurie siurbia senų laikų galią ir laiko save galingais viską išmanančiais magais. Nesąmonė kaip apgailėtina...
                          Angelo kalbą pertraukė kardo smaigalys įsmigęs jam nugarą. Rudis šyptelėjo
                          -Mes ne parazitai ,mes vartotojų visuomenė ,o tai jau didelis skirtumas.
                          Vaikinukas galingu spyriu atlaisvino kardo metalą nuo angelo kūno. Tas sudribo ant grindų. Dead one sukaupė ugnies kamuolį ir smogė, degančios mėsos kvapas persmelkė arbatinę. Angelas sunkiai atsistojo ir trenkė vaikui. Tada mostelėjo sparnais ir dingo lydimas šviesos, pliūpsnio kuris perskėlė kavinės stogą į dvi dalis. Čerpių liūtis ėmė kristi ant lankytojų...Mergina sustingdė čerpes ,rudis lengvu mostu susmulkino jas į dulkes. Dead one pažvelgė į dangų.
                          -Mes tikrai per silpni jei negalime jo nužudyti ...
                          Visą kelią iki namų jie tylėjo,Evelina burbtelėjo.
                          -Man į kitą pusę..
                          Mergina pašoko ir dingo stogų labirintuose. Rudis sušnibždėjo .
                          -Demone ar ji yra mūsų intriga-runa?
                          Balsas nusijuokė.
                          -Ko tu manęs klausi? Tau spęsti. Beje mums reikia rasti būdą sunaikinti serafimą .Faktas ,kad jis kraujavo ir tu galėjai jį persmeigti teikia vilties. Taigi manau ,mums reikia sukaupt daugiau galios sustiprinti smūgį..Turi perskirstyti energiją į kardą. Pabandyk įsivaizduoti ,e raudoną energiją tekančią į kardą.
                          Vaikis atsiduso ir pabandė ir vėl bandė...Po kelių valandų kardas ėmė švytėti rausvu atspalviu. .Demonas suburbėjo.
                          -Na kaip sakoma durnam aiškink ir šimtą kartų jis ,vis tiek nesupras..Tai gal einam miegot?
                          Rudis nusikeikė ir grįžo į dangoraižį..Varnas lošė kortom su blondine seselės uniforma .Ji pamojavo ir išmetė porą devynakių kuriuos tuoj pavirto tūzais. Dead one išgėrė keletą rusvų tablečių besimėtančių ant stalo ir užmigo. Jo ir taip neramius sapnus dar labiau sumaišė narkotiniai atspalviai ,bet kritimas į akmenis atrodė jau gana miglotas..Seselė palingavo galva.
                          -He lose against a angel? Its no reason ,to be sad ,they are very powerfully beings. What do you mean Crow?
                          Varnas šyptelėjo.
                          -Thats a first time ,he cant kill somebody...Yeah thats hard feeling.
                          Mergina numetė kortas ir užlipo į Varno miegamajį ,tas dar paskubom surado antklodę ir užmetė ją ant savo klano nario. Tada nulėkė paskui merginą ,vis galvodamas apie angelus kurie jau seniai turėtų nebeegzistuoti.
                          Sapnas
                          Jis skrido ,tik šį kartą buvo vienas...Demonas nusileido ant žemės. Miške esantys vilkai suurzgėjo ,bet pasitraukė iš kelio. Skraiduolis dėvėjo lengvus juodus šarvus. Prie šono buvo prisikabinęs kovinį plaktuką. Ant nugaros dėvėjo ,skydą ,kurį atrodo nešiojo ,tik kaip uniformos dalį. Demonas nerangiai ėjo į priekį. Matyt per daug įprato skraidyti....Už kelių žingsnių matėsi ,nedidelis urvas jame sėdėjo žmogus. Senis suriko.
                          -Palik mane ramybėje nelabasis.
                          Karys sujudėjo aštrus peilis susmigo seniui į kaklą. Tas dar sugargaliavo
                          -Dievai padėkit...
                          Demonas nusijuokė.
                          -Niekas tau nepadės,nereikėjo kovoti prieš mano plačią giminę.
                          Žmogus negirdėjo ,jo kūnas jau atidavė gyvybę su paskutiniais kraujo lašais. Karys priėjo ir ištraukė peilį. Paskubomis nuvalė į žolę ir apsidairė. Tada šoktelėjo ir nuskrido ant medžio viršūnės. Saulė jau leidosi ir jis stebėjo paskutinius saulės spindulius,Taip praėjo kelios valandos. Tamsoje sujudėjo neaiškus pavidalas.Pavidalas neaiškiai sušnypštė.
                          -Tu suklydai jie išsiųs serafimą .Tai A klasės kovinis padaras. Prieš kovinius angelus , tu neturi mažiausio šanso.
                          Demonas sujudino sparnus ir pasiraivė .
                          -Na ir kas iš to? Tikiuosi jie išsiųs merginą. Tie tobuli sparnai ,tokie nuostabūs. Aš jos nežudyčiau pasilikčiau sau kaip tarnaitę ,gal ,net teisėtą žmoną.
                          Pavidalas nusikvatojo.
                          -Tu pilnas tuščių romantiškų svajonių.

                          Rudis prabudo ir viskas atrodė taip realistiška. Jis dar jautė kraujo šilumą ant rankų. Jis šyptelėjo.
                          -Tai vest užsimanei? A klasės kovinį padarą? Tu visiškas beprotis.
                          Balsas suburbėjo.
                          -Mano praeitis ,stebina ar ne?Matyt ta romantika ,man ir nulaužė sparnus.,Bet vėl grįžtame prie pirmosios runos. Meilė-intriga. Atrodo abu turėsim pereiti šį procesą. Nors nesuprantu ,kokia iš to nauda.
                          Vaikinukas suspaudė skylančią galvą. Šitie sapnai ,tikrai vargino...
                          -Matyt tavo praeitis yra runų sprendimas arba tiesiog kuo labiau susijungiam ,tuo daugiau dalykų turėsim dalintis. Ši galimybė gąsdina.
                          Demonas suriko.
                          -Jei taip gąsdina tai bandyk mane paleist. Su Varno ,pagalba manau rastum būdą išlaisvint mane iš šitos dvigubos egzistencijos.
                          Rudis sukliko.
                          -Nerėk ,man jau ir taip bloga. Aha paleisiu ,o kas vėliau atsitiks? Išskrisi į spindinčią šviesą? Ištrūksi ir liksi siaubti miesto? Per daug nežinomųjų.
                          Demonas kuriam laikui nutilo.
                          -Aš niekad nepagalvojau apie šio veiksmo pasekmės.,Bet šitie sapnai žudo mus abu...
                          Vaikis tylėjo ir siurbė alų. Išeities nebuvo reikia rast būdą nugalėt kovinį angelą ir suprast runų reikšmes .Gal tada mes abu busim išlaisvinti iš praeities ir gal tada gyvenimas taps ramus ir prasmingas...Varnas įžengė į butą ir numetė jam medinį kalaviją. Rudis sugavo ir atsistojo gynybine pozicija. Varnas grakščiai puolė ,butaforiniai ginklai susitiko...Rudis nusikeikė ši diena vis prastėjo.
                          Prisiminimai
                          Treniruotė baigėsi ,abipusiais ,kūno sužalojimais. Rudis spaudė ledo maišelį prie akies. Varnas traukė medinio kardo nuolaužas iš akies....Abu neapsikentę atsidarę alaus ir sumaišė jį su energetiniu gėrimu ,nors užrašas ant butelio , labai reikalavo to nedaryti. Varnas ėmė lipt sienom ir plėšyt tapetus nuo sienų. Rudis nuėjo į vonią ir nugriuvo į šiltą putų ir vandens rojų....
                          Mergina prie mokyklos tarė
                          -Rudi , tau viskas gerai?Labai jau baltas.
                          Vaikis sudrebėjo.
                          -Tiesiog ,naudoju metamfetaminą kartais ,dar tas balsas galvoj.....
                          Vanduo šalo, vaikinukas prisileido naujo vandens. Mokykla ,keista vieta. Niekas tavęs nenori priimti ,tavęs tokio koks esi. Tu nelabai ,klausai ,kas ką tau sako ,kiti tuo labiau negirdi ką tu šneki...Aš kaltinu savo pirmą mokyklą ,už viską. Demonas suriko.
                          -Ką tu čia paistai? Nereikėjo tau to energetinio gėrimo gert ,visai nusišneki.
                          Rudis paniro kelioms minutėm ,po vandeniu čia ,net jo sielos draugą sunku išgirst. Vanduo svarbiausias gyvybės ,elementas..Chemija sunki ,pamoka ,keisti mokytojai ,dar visokios tuščios formulės ir dar tuštesni žmonės. Įdomu ,kur jie dabar visi ,kažkada kas dieną matyti ,pilki snukiai.?
                          Vaikis išniro iš vonios ir puolė šluostytis..
                          Mergina be gyvybės požymio jo vonioje ir kruvinas kirvis kampe.Štai kaip panaudojau pirmą kartą savo piktas galias. Aš ją nužudžiau ją ,nes ji nenorėjo mylėti...
                          Varnas klaikiai daužė duris.
                          -What a hell dude ? You are to long in there. I want take ,a dammed shower ...
                          Rudis greitai išėjo ir nulindo į svetainę ,nugriuvęs ant savo mylimos sofos ,susipylė ,dar porą taurelių vermuto..Paauglystėje ,jie dažnai pylė vermutą ,kartais budavo visai ,smagu ,bet daug baigdavos dažniau visokiais incidentais. Atrodo ,taip galutinai susipyko su klase ,kaip kvaila...Rudis sunkiai sukiojo kardą ,kartais permesdamas energijos. Kardas nušvisdavo ,rausvai ,bet vėl greitai ,užgesdavo. Vaikis suriko ir puolė skaldyti sienas.,Varno šarvai skraidė ,su baldais ir jau neaiškiomis ,nuolaužomis. Demonas sustabdė šitą siaubą sustingdydamas rudžio kojas. Balsas sukliko.
                          -Kas tau pasidarė vėl tu dėl tos merginos? Na užkapojai kirviu kažkada ,kekšę ,net nebeatsimenu jos vardo. Klasiokė ,ten gi buvo ,jai butų dar blogiau ,butų ,jei gyva ji butų likus butų. Merga daugiau ar mažiau ,koks skirtumas? Dabar ,turim rimtesnių problemų ,angelai ,runos ,dar bala žino kas.
                          Rudis palingavo galva.
                          -Velnias ,ką dabar Varnas pasakys? Butą jau spėjau jam nusiaubt ,šarvus išmečiau dar...Kodėl aš ją nužudžiau tą klasiokę? Nežinau ,tiesiog protas aptemo ar ką?
                          Demonas suniurzgė.
                          -Ko tu manęs ,klausi aš nespėjau ,ten įsikišti...Tavo pyktis ,ten viską sunaikino...
                          Skambutis į duris ,nutraukė jų pokalbį. Susinervinęs Rudis atidarė duris..Evelina sušnibždėjo.
                          -Mane užpuolė ...Šeima bandė gelbėt ,serafimai visus išpjovė ,nors visada mes blogį naikindavom...Kodėl?
                          Mergina drebėjo ,visi drabužiai atrodė permirkę keliuose litruose kraujo. Rudis atsinešė rankšluostį ir ėmė valyt kraują..Vaikis greit ,atidarė ,mineralinio ir užpylė jai ant galvos.,Bet mergina jau nereagavo .Rudis tiesiog šluostė ir šnekėjo.
                          -Mažute ,mes atkeršysim ,mes juos nužudysim visus iki vieno ,jie neturi teisės žaist žmonių likimais. Viskas bus gerai ,tiesiog ,nepalūžk ,man dar reiks tavo jėgos. Visi jau prarado mylimus žmones ,kad ir kaip banaliai taip skambėtų ...Aš irgi praradau ,merginą ,nors tai mano kaltė.
                          Varnas išėjo iš dušo ,vienu žvilgsniu viską suprato .Jis sugniaužė durklą.
                          -I just wanna cut some wings..Some good creatures will die in this bloody night
                          Smulkmė


                          Varnas ,Rudis ir Evelina ,stovėjo ,tamsiame rūsyje Sektantas prirakintas ,prie sienos ,buvo pjaustomas jau kelintą valandą. Rudis sušnibždėjo.
                          -Ne velnio ,jis mums ,nepasakys. Po tokių ,kankinimų jau kiekvienas turėtų aiškinti ,kokią košę trijų metų būdamas valgė.
                          Evelinai ,piktai nusišypsojo.
                          -Na ,košės ,manęs ir nedomina..Aš turiu kozirį .
                          Mergina rožine seselės uniforma ,atvedė šviesiaplaukę mergaitę ,gal kokių vienuolikos metų. Sektantas suriko ..
                          Evelina nusikvatojo.
                          -Taip čia jo dukrelė ,kuriai aš nukaposiu ,rankas ,jei jis nešnekės.
                          Evelina pririšo ,mergaitę ir išsitraukė rimtai atrodantį statybininko plaktuką. Varnas negailestingai ,priminė ,mergaitės ,ranką ,kad Evelina galėtų smogti į plaštaką..Evelina ,užsimojo ..
                          Sektantas ,suklykė ir ėmė pasakoti, apie kitus sektantų taškus mieste. Jis papasakojo ,viską ,ką žinojo ,net apie savo mylimus kovinius angelus. Evelina padėkojo ir sutrupino ,mergaitės pirštus..Tada apsisukus, paleido tėvui kulką į galvą .Ji nusikvatojo.
                          -Eime ,daugiau jau nesužinosim.
                          Rudis pasimuistė ,net demonas galvoj sumurmėjo.
                          -Man nejauku ,ji visai išprotėjo.
                          Varnas nuspyrė mergaitę ir išėjo ,tokia ramia veido ,išraiška lyg tokiais dalykais užsiimtų kiekvieną rytą. Evelina energingu šuoliu paliko rūsį. Mergina seselės uniforma ,tik palingavo galva ir dingo su rusvu švytėjimu. Rudis ,dar pastoviniavo ir nusekė ,paskui savo bendrininkus ,po truputi ,abejodamas viso plano teisingumu....
                          Prieš porą valandų jie nusprendė ,surasti visas sektantų būstines mieste. Varnas skubiai apsišarvavo ,pasiėmė savo durklą ir visą krepšį pusiau-automatinių pistoletų..Jis skubiai davė žinią visiem klano ,nariam ,daryti lygiai tą patį ir eiti į medžioklę..Evelina ,taip ir neatsigavusi po patirto šoko pasigriebė ,kažkokią auksinę lazdą išraižytą runom ir išlėkė paskui Varną. Rudis ,eidamas paskui ,manė ,kad viskas bus daug paprasčiau.
                          Evelina papurtę vaikinuką paskendusį savo mintyse.
                          -Viskas ,gerai kerštas sudėtingas procesas ,todėl ,kartais nukenčia ,niekuo dėti žmonės .Jei ta mergaitė ,norės ji ras mane ir bandys atlikt saviškį procesą ,taip sukasi pasaulis.
                          Rudis sumirksėjo ,atrodo jai tikrai nuvažiavo stogas. Demonas suniurzgė
                          -Gal ji ir teisi ,bet ta mergaitė ,niekuo dėta ,laužyt jai pirštus ,tikrai žema...,Bet jos protinės galimybės ir realybės suvokimas ,tikrai iškreiptas. Stogas važiuoja ,o čerpės krenta ant ,kitų..
                          Vaikinukas kostelėjo.
                          -Gal ,nori pavalgyt ar šiaip ko? Atrodai ,tikrai prastai.
                          Evelina prisidegė ,cigaretę .
                          -Čia mano vakarienė ,mums reikia patikrint sektanto informaciją .Taigi pirmyn...
                          Po valandos įvyko mušis ,nedideliame namuke ,netoli upės..Sektantai ,nenorėjo ,pasiduoti..Rudis padegė namuką iš vidaus .Paskutinis gyvas sektantas ,dar spėjo pasakyti centrinės būstinės vietą kurioj renkasi ,angelai .Tada Evelina ,plikom rankom nurovė ,jam galvą. Kitose ,miesto ,vietose vyko panašios skerdystės Namai degė ,žmonės mirė klaikiose kančiose. Varno ,klanas ,negalėjo ,neįvykdyti vado įsakymo ,nepasimėgavę kankinimo ir kruvino keršto procesu ,kuris ,truko iki pat ryto..Ryte ,normalus žmonės kėlėsi ,net neįtardami ,kokias keistas raudonas scenas apšvietė rudeninė saulė.
                          Bokštas

                          Gražus ,dar viduramžių statybos ,bokštas ,šiuolaikiniame mieste ,atrodė ,kaip didžiausias kičas. 15 amžiuje statyti ,vokiškus bokštus pagal senas tradicijas jau buvau jau nebemadinga. Todėl bokštas pasipuošė sfinksais saugančius jo laiptelius. Aplinkui esantys fontanai ,vaizdavo antikos ,dievus ,nimfas ir dar velnias žino ką. Pati gelsva bokšto spalva ir visi šie Egipto-Antikos stiliaus žaisliukai ,darė jį tikru beskonės mados simboliu.,Bet miestiečiai ,mylėjo savo bokštą arba tiksliau vandens bokštą,nors vandens ir tai dar ne visada rasi nebent fontane...Rudis nusispjovė.
                          -Eina sau ,žmonės ,dar prieš operacijas čia atvažiuoja ,jei mirtų ar ką ,kad atsimintų šitą pastatą. Čia gi ,įžeidimas , o ne bokštas.,Bet ,kad angelai lįstų į tokį turistinį tašką ,tai jau visai absurdiška.
                          Evelina nusipurtė.
                          -Man nusispjaut ,jie nors ir turgaus aikštėje ar į muziejuje gyventi nori..Iš šito bokšto neliks akmens ant akmens...
                          Evelina užtaisė pistoletus ir prisėdo ant suoliuko ,vijoklinių augalų pavėsyje. Varnas šnekučiavosi su sesele kurios vardo ,niekas ,taip ir nepaklausė. Vaikis prisėdo prie Evelinos.
                          -,O ką tu ,norėtum veikti ,po viso šito kruvino darbo? Juk ,vis tiek ,negali medžiot ,visų serafimų.?
                          Mergina suko plaukų sruogą .
                          -Paklausk ,ko paprastesnio. Mes bent žinom ,kiek tų sparnuočių yra? Manau ,kad ,net Varnas ,tiksliai nežino..Nors ,neturėtų ,būti ,daug ,likę jei tavasis demonas ir kiti panašūs su jais kariavo. Šeimos bibliotekoje ,skaičiau daug pagražintų istorijų apie mūšius danguje ,kur mūsų angeliukai ,vis laimėdavo,bet kažkaip abejoju ,visu tuo pozityvaus rašytojo teisingumu. Matyt ,už knygutę gavo daug aukso..Kaip ten ,bebūtų šiandien jie patirs rimtą ir istorinį pralaimėjimą.
                          Rudis ,nejaukiai sudrebėjo ,merginos akys atrodė ,visiškai tuščios. ,lyg toje žalsvoje gelmėje ,kas visiems laikams butų užgesinęs gėrio šviesą. Demonas sumurmėjo.
                          -Kokia miela ir protinga mergaitė.
                          Vaikinukas ,niauriai šyptelėjo ir tarė.
                          -Jau ,pamiršau ,ko klausiau ,bet jeigu ,tai paskutiniai sparnuočiai tave ištiks ,neveiklumo ir beprasmybės būsena ,dar žinoma ,kaip depresija. Manau ,rasiu ,tave su kulka galvoj duše ar panašiai. Pirma ,tai manęs netenkina,dėl šiokios tokios simpatijos impulsų. Antra runos ant mano rankos ,verčia mąstyti ar tu esi ta kurios ,man reikia ir panašiai...
                          Evelina smagiai ,atsivėdėjo ir skėlė gerą antausį ,dar sustiprindama jį storu ledo sluoksniu.
                          -Klausyk ,tu atsigauk ,nuo to alaus gerai? Matyt pragėrei ,savo rudąją galvelę. Aš dabar pikta ,kaip sužeista liūtė ,o tu man pliurpi apie runas ,kurias gal pasidarei girtas?Mano dvasia ,netgi ledo magija užsiimanti driadė ,siunta ant viso pasaulio ir nejaučia ,net menkiausios simpatijos vyrukui su demonu galvoj. Aš ,tiesiog ,negaliu ,galvot ,apie romantiką ,kai man akyse ,stovi nupjaustyti sparnai.
                          Evelina atsistojo ir užlipo laipteliais ,pasižiūrėti į miestą nuo bokšto ,dar prieš jį sugriaunant .Į gabalus ,byrančio beskonio simbolio idėja ,ėmė jai vis labiau patikti....Varnas išsitraukė ,durklą ir ėmė ant jo dėlioti magiškus patobulinimus. Keletas ,praeivių atsisuko ,ir netgi numetė ,porą monetų. Rudis palingavo galva ,miestiečių šiais laikais ,tikrai nieko ,nenustebinsi ,jų galvos ir taip pilnos absurdiškiausių fantazijų. Žmonės lėtai ir lyg po vandeniu ėjo jiems įprastais maršrutais. Kruvina saulė jau leidosi .Šiaip vakarėjant ,čia susirinkdavo ,nemažai jauniklių gurkštelėti ko nors stipresnio,bet šiąnakt ,įgimta nuojauta varė žmones ,toliau nuo busimos katastrofos vietos. Oras pasikeitė ,ledinis spalio šaltis ,neįprastas šioje Vokietijos dalyje ,galutinai išvaikė ,likusius žioplius. Juodas šešėlis ,nuskrido ,suoliukų pusėn ir pasigirdo ,jau arbatinėje girdėtas išdidus balsas.
                          -Tai ką vaikučiai ,užsimanėt pažaist karius.? Pažaiskit Diablo 2 pasijusit dar galingesni.
                          Evelina sustaugė ir paleido pirmą šūvį. Angelas ištiesė savo balsvą ir atrodytų trapią ranką. Kulka nukrito apsitraukusi lengvu ledo sluoksniu. Angelas šyptelėjo.
                          -Taip pavogiau šią galią iš Evelinos broliuko ,taigi šaudykit ,nors ir kiaurą parą.
                          Evelina išsitraukė auksinę lazdą..Rudis šoko į priekį ,Varnas paleido žaibų srovę...Angelas sujudėjo ledo kupolas uždengė nuo visų atakų..Evelina nukrito ,ant kelių.
                          -Nedrįsk ,naudoti jo galių žvėrie..
                          Melsvos liepsnos kamuolys partrenkė Eveliną. Stotelėje tramvajaus laukė ,paprastą ,mergina ,bet ji laikė ,melsvos liepsnos sūkurį rankoje. Mergina lengvai nusiplėšė ,striukę ,balsi sparnai išsiskleidė visu gražumu pridengdami stotelės pavadinimą. Rudis metė peilį link ir šoko link ,jos ,bet atsitrenkė į šarvuotą angelą. Šio sparnai turėjo raudoną atspalvį. Jis šyptelėjo.
                          -Ar sugebėsi perkirsti ,mano skydą savo virtuviniu peiliuku?
                          Varnas ,tuo pat metu ,kovėsi su ledo galias pavogusiu angelu. Visi Varno žaibai ir klastingi dūriai susigerdavo , į galingas ledo sienas..Rudis dar spėjo atšokt ,nuo kirvio geležtės ir išsitraukti savo kalaviją ,bet jo neapleido ,keista mintis ,kad mergina rožine uniforma ,dar vadinama Varno drauge ,dingo ,be pėdsakų...Demonas suprunkštė.
                          -Tris prieš tris ,kaip sąžininga ,kažkaip tikėjausi ,kad mes tiesiog epiškai susikausim ,su begalinėmis priešų ordomis
                          Rudis sunkiai blokavo milžiniško kirvio smūgius.
                          -Dabar prastas ,laikas juokaut ..Po velnių.
                          Vaikis sukliko ,pajutęs perkirstą peties mėsą ,pikta ,mintis ,kad lūžo kaulas ,tiesiog siutino.
                          Raudonsparnis nusikvatojo.
                          -Metas ,gal ir netinkamas ,bet man labai smagu. Džiugu ,kad ir tavo demonui...Ar tu čia apie mano kovos stilių ,kaip apie juoką murmi?
                          Rudis ,sukriokė ir perleido ,visą turimą energiją į kardą. Rausva ,pašvaistė nušvietė ,aplinką. Kirvis ir kardas susitiko. Garso banga suskaldė ,žibintus ir grindinį...Abu kovotojai ,atšoko ir toliau suko ratus ,vienas apie kitą..
                          Evelina ,stengiasi ,dangstytis ,ledu ,neprasčiau ,už jos šeimos galių vagį.,Bet šviesiaplaukė ,serafimė ,vis ir kartojo ,melsvo ugnies kamuolio ,ataką ,o merginos jėgos ,vis mažėjo ,prisiminus ,broliuką statantį pirmą ledo kupolą..
                          Varnas ,be menkiausių abejonių žinojo ,kad ,perkirs ,sumautą ledo ,kupolą ir sušers tą sumautą ledą angeliukui į snukį.,Bet vis ,grįždavo ,keistas ,pasitenkinimas ,supratus ,kad jo meilioji seselė ,nusprendė ,palikti ,viską jam....
                          Varnas smogė ,viskuo ,ką turėjo ,savo garsiuoju ,trigubu dūriu..Ledas ,subyrėjo ir angelas trumpam ,liko ,be apsaugos. Gerasis ,serafimas ,to nesitikėjo ir ramiausiai ,galando nagus plienine dilde ar kažkokiu panašiu daiktu. Varnas suriaumojo ,dangus paklusęs ,jo valiai apsiniaukė ir šimtai žaibų susmigo į vieną tašką. Angelas ,metė nustebusį .žvilgsnį ir pajuto ,kaip stoja širdis. Keisčiausia ,kad jis nepamatė nei sodo ,nei auksinių vartų kuriuos žadėjo dievai..Varnas nusikvatojęs perpjovė jau nugaleto priešo gerklę. Varnas nusipurtė kraujo lašus išsitraukė šukas ir veidroduką susitvarkė neklusnius plaukus.
                          -Beauty hour is over dogs , I just gonna ******** every single angel in this place....
                          Mūšio baigtis.


                          Varnas ,atsispyrė ,nuo jau sutrūkinėjusio šaligatvio ,ir šoko ,ant merginos ,kuri visai nestebėjo aplinkos ir melsvos liepsnos kamuoliais ,vis labiau.,tirpdė Evelinos kupolą. Varnas ,nustūmė serafimę ir dabar ,jie raitėsi ant žemės ,bandydami išsitraukti ,ginklus ir neleist to padaryti priešininkui. Evelina niūriai ,stebėjo garuojantį skydą ,kuris tvirtai saugojo ,nuo aiškaus pralaimėjimo. Ji ,tegalėjo blokuoti ,bet koks puolimas ,butų ją pakišęs tiesiai giltinei po dalgiu. Tie nenutrūkstantys melsvi liepsnos kamuoliai ,baigtų egzistenciją per porą minučių .Jos senelis ,laikomas galingu šamanu ,mirė nuo vieno vienintelio...Dvasia Evelinos viduje suklykė
                          -,Pulk ,mums užteks jėgų ,ją pribaigt ,kol ji negali tęst puolimo. Varnas davė ,puikią galimybę nugalėt ,telieka ja pasinaudot.
                          Evelina sustiprino skydą.
                          -Ne ,mes ,tik trukdytume, Varnui ,baigti darbą. Jis jau nužudė ,vieną iš jų .Tai įrodo ,kad jis pakankamai stiprus ,o mes ne. Tylėk ,nenoriu šnekėtis. Noriu ,tik ,tylos ir ledinio šalčio.
                          Driadė sukaukė ir žalsva šmėkla atsiskyrė nuo Evelinos kūno. Šmėkla nuskrido ,tolyn nuo bokšto palikdama ,Eveliną sutrikusią ir be jokios apsaugos vidury mūšio lauko. Evelina ,ramiausiai nuėjo prie fontano ir įmerkė kojas į ledinį vandenį...Raudonsparnis angelas nusikvatojo.
                          -Dvasia ,paliko ,šamaną? Tą pamatysi ,ne kas dieną ,nors ir būdamas mano amžiaus..
                          Vaikis smogė švytinčiu kalaviju iš viršaus ir išskleidęs sparnus suriko.
                          -Man jau nusibodo ,klausyt ,tavo šnekų .Atakuok baily...
                          Kirvis ir kardas susitiko šį syki ,nušviesdami viską aplinkui maišyta melsva-rusva šviesa. Rudis pakilo į bokšto aukštį.
                          -Na angeliuke ,gal nori paskraidyt? Ar tavo ,gynyba parengta ,tik stovėjimui ant kietos žemės ir nesąmonių pliurpimui.?
                          Angelas sumaurojo ir sviedė savo kirvį. Rudis dar spėjo nerti žemyn ,bet kirvio ašmenys ,brukštelėjo ,per ausį...Ausies gabalas ,lėtai krito ant grindinio ,bet skausmo ,jis nejautė. Kirvio savininkas ,jau skubėjo ,link jo su mažesniu kirvuku rankoje,bet viskas atrodė sulėtinta .Toliau skrendantis ,kirvis vis artėjo prie bokšto...Rudgalvis buvo iš tų žmonių ,kurie kokio ,nors dalyko priežastis aiškinasi vėliau ...Nekreipdamas dėmesio į keistą laiko pojūtį ,puolė ir grakščiu piruetu ,nukirto ,serafimo plaštaką su visu kirvuku. Laikas ,atgavo normalią tėkmę. Kirvio meistras ,vartėsi ore ,su kruvinu strampu ,klaikiai rėkdamas savo nemaloniu bosu. Varnas ir mergina tvatijo ,viens kitą plikais kumščiais. Nes abu meistriškai užblokuodavo ,vienas ,kito galias..Varnas ,lengvu ,mostu išbūrė grandinę ir pradėjo smaugti serafimę. Ši grandinė kainavusi jam kalną pinigų ,puikiai blokavo ,bet kokius magiškus smūgius ar blokus. Varnas ,šyptelėjo prisiminęs ,kad būtent draugė ,pasiūlė ją pirkti...Rudis smigo žemyn ir galingu kirčiu perskrodė raudonsparnį angelą. Demonas suniurzgė.
                          -Kaip tu čia sugebėjai laiko tėkmę pakeist?
                          Rudis papurtė galvą.
                          -Aš maniau čia koks adrenalino poveikis.,Nesvarbu ,skrendamam pas Eveliną ar pas Varną?
                          Demonas suriko.
                          -Aišku ,pas Varną ,gi ta merginą reikia pribaigt.
                          Vaikis susiraukė.
                          -Ar baigsi tu rėkauti vieną sykį?Eveliną reiktų pasaugot ,jei ji neteko savosios dvasios. Varnui ,visai neblogai sekasi,pasmaugs ją per keletą minučių .
                          Jis lengvai sujudino sparnus ir nusileido prie fontano ,kur Evelina mirkė kojas ir žiūrėjo į savo atspindį vandenyje. Rudis sumurmėjo.
                          -Evelina ,ji tikrai vėl ateis pas tave ,ji juk neiškeliavo į pomirtinį pasaulį ar panašiai?Aš nežinau ,kas tiksliai įvyko ,bet aš nužudžiau vieną angelą , Varnas greit bus užmušęs du.. Manau mūsų darbas ,baigtas ,bent kol neatsiras naujų angelų ar ,bent informacijos trupinių apie juos. Gal galėtume grįžti namo,na tiksliau į Varno butą.? Tikrai ,neverta persišaldyti mirkant ,kojas kokiam beskoniame fontane.
                          Demonas nusikvatojo.
                          -Šeimininke jūs tikras poetas. Gal dar ir nepripažintas filosofas?
                          Rudis panarino ,galvą jo žodžiai ,tikrai skambėjo suveltai ..Evelina pakelė akis.
                          -Kokie dar namai? Aš ,tikrai negyvensiu pas Varną .Jau vien jo klanas ,tikrai nesutiks su tokia nesąmone. Aš ,tikrai pasiunčiau keletą Varno draugų į tavo minėtą pomirtinį pasaulį .Varno ,elgesys ir taip labai tolerantiškas.,Bet manau ,jis tiesiog ,vadovaujasi ,mano priešo priešas man draugas planu..Aš neturiu namų ,neturiu dvasios ,kuri suteiktų man galios. Aš nebeturiu ateities...
                          Rudis ,trenkė Evelinai ir ji nespėjusi ,net surikti nugriuvo į fontaną. Rudis tyliai tarė.
                          -Apgailėtina ,prieš keletą valandų ,žadėjai ,nužudyti visus angelus ,sukurti čia istorinį pralaimėjimą ir nugriauti bokštą. ,dabar tiesiog apverki savo gyvenimą.
                          Rudis nusisuko ir nužingsniavo takeliu link mūšio vietos. Evelina sunkiai kapstėsi fontano vandenyje....Varnas kraujavo atsirėmęs į stulpą. Sunkiai išlemeno .
                          -This bitch stab me with screwdriver .This thing just lay on the ground and she stab me..She run away so be careful.
                          Rudis sumirksėjo iš kur po velnių turistiniame taške metėsi atsuktuvas? Tokia žaizda pavojinga , žmogus turėtų greitai mirti ,bet Varnas ,vis dėl to ne koks statybininkas nukritęs ant savo atsuktuvo..Jis išgyvens reikia surasti paskutinę serafimę. ..Evelinos ,klyksmas perskrodė ,netikėtai įsivyravusią naktinę tylą..Rudis ,išskleidė sparnus ir per keletą sekundžių grįžo prie fontano..Jam iš paskos ,atbėgo Varnas...Evelina gulėjo fontane iš gerklės pliaupiantis kraujas dažė vandenį raudonu atspalviu Paskutinė sparnuotė valė ,atsuktuvą maža šilkine nosine Mergina atsispyrė ir nuskrido pilnaties link. Ji dar suriko.
                          -Aš lauksiu tavęs demone..Tu dar krisi žemyn...
                          Varnas ištraukė Evelinos kūną iš fontano .Jis dar bandė gydymo užkeikimą ,bet pajuto ,kad tiesiog nebeturi jėgų ir žaizda vis bjauriau maudžia...Rudis ,taip ir liko stovėt ,jis tegalėjo žiūrėti į beprasmius Varno bandymus. Varnas ,suriko ,jau seniai nebevartojama kalba .Varno klano nariai vienas po kito teleportavosi ,prie bokšto ir kiekvienas bandė savo ,gydymo magijas ,bet ,ne vienas nesugebėjo išgydyti jau nebegyvo kūno...Vaikis sušnibždėjo.
                          -Tai tiek teverta magija? Tiesiog įrankis žudyti ,bet ne gydyti .Demone ,juk tu irgi negali prikelti mirusių? Tai kokia man iš tavęs dabar nauda. Jau antra ,mergina miršta dėl mano kaltės ,o aš tegaliu žiūrėti.
                          Demonas tylėjo ,kaip ir visi kiti magai aplinkui ,nereikėjo suprast ką Rudis sako ,kad pajustum ,tą kraupų bejėgiškumą. ,jo balse...Vaikis suskleidė sparnus ir sulaužė kardą..
                          -Beverčiai daiktai ,kurie irgi jau nieko nekeičia..,Bet ,dar liko ,vienintelis dalykas ,kurį norėčiau padaryti...
                          Jis pakelė Evelinos kūną ir padėjo ant suoliuko. Tada pasilenkė ir pabučiavo merginą į jau šaltas lūpas .Tą akimirką ,jis pajuto ,keistą atsiribojimą ir nesvarumą...Jis regėjo demoną ,trumpam palinkstantį prie mirusios serafimės ,kūno ir demonų vyriausiąjį klykiantį ant jo už giminės žeminimą...Jis matė kritimą ir daugelį mūšių ,kurie visada baigdavosi ,mirusiais didvyriais ir tuščiais pažadais jų nepamiršti...Vaikinas atitraukė lūpas ,viskas jau beprasmiška...Evelinos kūnas sudrebėjo ir persilenkė lanku. Žaizda užsitraukė ir ji sunkiai įtraukė oro išspjaudama ,kraujo likučius burnoj..Ji apsikabino Rudį ...Visi magai šokiruoti stebėjo ši stebuklą..Runa ant vaikino rankos sušvito ir dingo. Demonas sušnibždėjo.
                          -Meilės runa ... Atrodo ,tu buvai teisus.
                          Rutina arba keisčiausios pagirios.

                          Rudis sunkiai atmerkė užtinusias akis. Sunkiai sukosėjęs suburbuliavo.
                          -Vandens ...Aspirino
                          Demonas suriko.
                          -Vandens? Nereikia gerti vakare šampano ir vyno ,kaip vandens ,nereiks ,tada ir ryte vandens.
                          Vaikinukas sunkiai apsivertė ir užsidengė galvą Evelinos pagalve. Mergina nuspirtomis ,paklodėmis susirietė į kamuoliuką ir ramiausiai snaudė ,kaip koks smulkus rudas kačiukas. Jos ,sugebėjimai ,girtuokliaut ,vis dar stebino Rudį. ramiausiai miegot ,po tokių kiekių maišytų alkoholinių gėrimų ir taip jau savaitę..Vaikis sušnibždėjo
                          -Demone ,kaip tu paaiškintum jos girtuokliavimą?
                          Tylus krizenimas dar labiau kėlė ,galvos skausmus.
                          -Tiesa slypi kažkur anapus ,kaip gi daugiau?,Bet tau reiktų mesti šitą savižudišką išgertuvių maratoną ,tu ilgai neištversi. Tavo kraujospūdis ,jau muša rekordus...
                          Vaikinukas šiaip ne taip atsistojo ir prakeikė Varną nusprendusį atiduoti jiems savo butą su begale butelių ,pilnų kepenų mirties. Po kovos ,prie bokšto ,visi svarbesni klano asmenys ,susirinko aptarti ,tolimesnę angelų medžioklę...Po 5 valandų ir kokių 50 skirtingų butelių jie užmigo ant sofos.,O ryte nei Varno ,nei dar kokio mago nebeliko ,nė kvapo.,Tik nauja nuomos ,sutartis aprašyta terminu amžiams išnuomota sukėlė rimtą juoko priepuolį...,Tik Varnas ir jo klanas dingo nepalikę nei menkiausio įrodymo ,apie savo buvimo vietą ,kas neramino ,šviežiai iškeptą porą...Vaikis kostelėjo.
                          -Varnas erzina ,savo dramatiškumu ,galėjo ,nors raštelį palikt ,kaip mums su juo susisiekt ,jei serafimė atskris čia?
                          Demonas suniurzgė..
                          -Aš jos ,nelaikau ,visiška kvaiša. Mūsų serafimei ,tenka ,slapstytis ,ne tik nuo klano ,bet ir nuo Evelinos šeimos draugų. Kitaip tariant ,ji labai populiari mergina..,Bet ar tu ,nors susimąstei iš kur traukti pinigus pirmai nuomai? Dar įdomiau ,kaip ketinat gyventi? Ar ieškosi Evelinos ledo dvasios?
                          Rudgalvis nurijo ,porą aspirino tablečių.
                          -Tiek ,daug ,klausimų ir tiek mažai aspirino. Pradėkime ,nuo pinigų. Varnas paliko kelis brangius laikrodžius ,priduosim juos į lombardą .Dar turim įvairių šarvų ir ginklų ,taigi gyvensime iš antikvariatų ir lombardų pagalbos. Gyvensim ,kaip karaliai. Ledo dvasia? Nežinau ar ji vis dar šiame pasaulyje. Neklausk ,kaip ją rasti.
                          Vaikis išvirė kavos ir grįžo į miegamąjį . Jis švelniai perbraukė merginos lupas.
                          -Kava ,laikas keltis.
                          Evelina sunkiai išsirangė iš savo šilto ir saugaus kamuoliuko ,siurbtelėjusi kavos purkštelėjo nudegusi lupą.
                          -Viso pasaulio magija ,tau nepadės išvirti padorios kavos. Man klaikiai bloga...Kiek dienų praėjo nuo mano prisikėlimo? Nuo mano grįžimo iš tamsos slėnio?Gal laikas ką nors švęsti?
                          Vaikis šyptelėjo .
                          -Apie penkias ,gal reiktų luktelėti ,labiau sakralinio skaičiaus? Gal geriau ,pabandykime ,tau rasti dvasią? Manau kas nors iš šeimos draugų tikrai padėtų.
                          Evelina papurtė galvą.
                          -Ne ,jie tikrai neduos galingų stichijų ,tokiai nevykėlei. Matai ,mano ,žudikiškas sektantų naikinimas ir mažametės pirštų laužymas turėjo pasekmių..Dalis senamadiškų Šviesos pasekėjų siūlo mane nubausti .Dar tas mano ekstravagantiškas prisikėlimas iš numirusių. Atrodo , dalis apskelbė ,mane sielos vadove ,bet deja ,kita dalis eretike ir sadiste. Teks ,gyventi ,be jokių gudrybių ,kol audra ,bent truputėlį kiek aprims...
                          Evelinos žodžius ,nutraukė strėlė ,su rašteliu ant antgalio,perskrodusį stiklą .Rudis pakelė ,strėlę ir nuvyniojo raštelį. Negrabiomis raidėmis išraityta.
                          Išeik ir mirk,Išeik ir mirk...Pasiduok ir mirk.
                          Rudis išskleidė ,apsauginį kupolą.
                          -Kas čia per nesąmonės? Tik pigiuose vesternuose ,plytas per langus mėto ,su pakvietimais į dvikovą.
                          Evelina nusikvatojo.
                          -Čia ,ne plyta ,tai strėlė .Matyt ,šaudo ,nuo gretimo stogo. Gana vaikiška.,Nors ,neturint dvasios ,turbūt tektų pasiduot..
                          Dar vieną strėlė įlėkė ,per langą ir susmigo į grindis. Pasigirdo neaiškus cypiantis balsas
                          -Išeikite ,mes šviesos kariai....
                          Evelina suriko.
                          -Būrelis už tyrą meilę ,ne kariai jūs. Kokio velnio nori iš mūsų?
                          Balsas vėl sucypė.
                          -Tavo nuodėmių atpirkimo ,išdavikiška ragana ,tu ne ,tik paniekinai gėrį ,bet ir prisikėlei paneigdama šviesos valią.
                          Rudis suriko.
                          -Dinkit velniop ,aš nukoviau angelą ,manau nugalėsiu ir kažkokį vaikišką lankininką .Susirink ,žaislus ir bėk pas mamą.
                          Strėlių lietus pasipylė ant porelės ,galvų. Apsauginis ,kupolas visai ,tai pavertė ,lengvu lietumi stovint po galingu senu kaštonu. Evelina ,gurkštelėjo ,kavos.
                          -Žinai ,tai man primena ,kažkokią pasaką apie slibiną ir narsius princus.
                          Rudis sugraibė šokoladą ir šyptelėjo.
                          -Gal ,pasiūlyt šokolado ir baigs?
                          Jaunasis lankininkas neapsikentęs suriko.
                          -Baikit ,po velnių aš bandau jus nužudyti. Tai ir elkitės atitinkamai nusidėjėliai.
                          Rudgalvis riktelėjo.
                          -Šauly ,gal pasakyk ,nors ,savo vardą Nemandagu gi taip ar ne?
                          Šaulys sutriko ,bet riktelėjo
                          -Aš Raineris Falkinsonas ,dar tapsiu jūsų giltine...Mes dar susitiksime.
                          Jaunuolis ,lengvai nušoko ,ant kito stogo ir dingo ,begaliniuose dangoraižių labirintuose... Evelina susimąsčiusi suko plaukų sruogą.
                          -Tai kur mes baigėme?
                          Rudis prisitraukė savo išdavikišką raganą ir pakštelėjo į lūpas.
                          -Norėjau siūlyt ,eiti ieškot ,dvasios ,bet gal geriau pasidžiaukime gyvenimu ,po tokio siaubingo pasikėsinimo į mūsų gyvybės..
                          Poros juokas sudrebino miegamojo sienas. Varno šilkinei patalynei ,nebuvo lemta sulaukti garbaus amžiaus..
                          Evelinos sprendimas


                          Rudis rėkė.
                          -Tingine kelkis ,jau popietė. Eime pasivaikščiot .Žinau oras pasibaisėtinas ,bet baigiasi gėrimai ir jau porą savaičių neiškeliam kojos iš namų. Reiktų parduot keletą papuošalų ,nes nuomos mokesčio diena vis artėja. Dar reiktų paieškot ,tau dvasios ,nes kito užpuolimo ,be manęs neišgyventum.
                          Mergina sunkiai pramerkė vieną akį.
                          -Man nusispjaut ,išgyvensiu aš ar ne. Gi turiu tave atlėksi ir prikelsi. Iš kur tas aktyvumo priepuolis ,paskutinias tris dienas lošėm kauliukais iš Varno paliktų santaupų ir viskas buvo gerai. Beje ,kur po velnių tie pinigai?
                          Vaikinukas ,sukrenkštė ir nuraudo.
                          -Nupirkau naują televizorių ir užsakiau visiškai naujus baldų komplektus. Juk negalim gyventi kažkokiam apdaužytam strėlių pilnam bute..
                          Demonas sukrizeno.
                          -Va čia tai tikras dizaineris ,svarbu gražu ir visai nesvarbu ,kad po poros savaičių butas bus iš naujo suvarpytas strėlių spiečiaus...
                          Evelina atsistojo ir ėmė šukuotis savo ilgus kaštoninius plaukus prie įskilusio veidrodžio.
                          -Veidrodį dar užsakyk ,noriu kiekvieną dieną žavėtis grožiu ,kuris prikėlė mane iš numirusiųjų...,O jei rimtai negaliu turėti savo dvasios ,tada Šviesos kariai ,tikrieji ,o ne tokie kvailiai ,kaip anas lankininkas mane pribaigs. Aš tiesiog ,nepasirengusi ,kad mane paliktų dar viena dvasia ar tiesiog kaip šunį nušautų koks visagalis šamanas. Aš silpna ,mane gelbėjo ,tik dvasia ,kurią iš kartos į kartą gaudavo silpniausios šeimos moterys. Driadė ,gelbėjo visas nesugebančias nieko ,joms įduodavo galingą ledo ,stichiją ir paleisdavo naikinti visokių silpnų ir menkai nusikaltusių kvailių..,O tikroji grietinėlė tapdavo religiniais vadais ir šaltakraujiškais blogio medžiotojais. Aš ,net nesugebėjau jų apginti ,ką jau čia ,net nesugebėjau atkeršyti...
                          Išbalusiu veidu krito ašaros ir ji susmuko ,ant stiklais padengto brangaus kilimo. Rudis uždėjo rankas ant jai drebančių pečių.
                          -Mes nužudėme du angelus ir viena serafimė galės slapstytis iki savo dienų galo. Galbūt mes ją rasime pirmi ,nei Varnas ir užkursim jai kraujo pirtį ,bet tu smogsi paskutinį smūgi ir tam tau reikia naujos dvasios. Tavo silpnumas galbūt kyla dėl to ,kad naudojai visų naudotą stichiją ,tau reikia kažko savo.
                          Evelina atsistojo ir šyptelėjo.
                          -Man turbūt šizofrenija ,visai nebevaldau emocijų Tai juokiuosi ,o čia jau žliumbiu...Einam pasivaikščiosim lietuje gal nervai atvės...
                          Po valandėlės ,jie jau ėjo iš lombardo su pilnom kišenėm pinigų .Evelina markstėsi nuo kartkartėmis išlendančios saulės. Ji jautėsi apgailėtinai ,taip atvirai išpažintas silpnumas nė truputėlio nepadėjo nugalėti savo senų problemų. Visa šeima žinojo ,kad ji fanatikė kurios tikėjimas ir dvasia duoda jėgų kovot prieš mažus blogio tarnus. Dabar ji neturėjo nei tikėjimo ,nei dvasios ,nei šeimos. Viskas subyrėjo .. Evelina užsirūkė ir paklausė ,tai ko turėjo paklaust jau pirmą pažinties vakarą.
                          -Rudi ,koks tavo gyvenimo tikslas? Na netikiu ,kad tu kovoji už klaną ,Varną vos pažįsti Seniau lyg ir verteisi smulkiais darbeliais. ,Bet nepastebėjau ,kad patirtum džiaugsmą žudymas ar kankindamas. Tu visai netinki Varno klanui ir tu ne psichopatas. Taigi tu esi?
                          Rudis nusijuokė.
                          -Nežinau ,normalus vaikinukas su demonu galvoje.... Tiesiog prieš atsirandat runoms ir visom keistenybėm. Gyvenau ,kad išgyventi. Nesutariau su demonu ,atiminėjau pinigus iš praeivių...Alkoholis ir vienatvė. Kai dalykai pasikeitė ,nespėjau ,net visko iki galo suvokti ir jau klane pas Varną didžios kovos ir visa kita. Dabar turiu ramybės laikotarpį su tavimi ir ištempsiu šį laiką kiek įmanoma ilgiau. Man ,patinka ,kad mes ,kartu ir kol kas nereikia rūpintis kitomis runomis. Manau ,tai viskas esu plaukikas pasroviui ,nelabai išmintinga ,bet kas belieka. Jei reikės ,mirsiu kovodamas prieš Šviesos karius ar kaip jie vadinasi ,juk svarbiausia ,kad nors trumpą laiką esu laimingas šią minutę...
                          Jis nutilo ir nupirko ,viskio butelį. Rudenis vėjas ir kliuksintis butelio turinys buvo vieninteliai garsai...Jie prisėdo ant suoliuko prie to pačio bokšto kurį taip norėjo griauti Evelina. Mergina šyptelėjo.
                          -Tu visai protingai pašneki kai nori ,o šitas bokštas visai nieko. Beskonis stilius ne visada blogas dalykas...
                          Evelinos žodžius pertraukė riksmas.
                          -Išžudysiu visus iki vieno. Tie sumauti asilai bus pakasti miškelyje. Niekas nešaudys į mano žmones.
                          Daugmaž dvidešimties metų mergina rėkavo visa gerkle ,bet atrodo niekas nekreipė ,net menkiausio dėmesio. Senukas toliau skaitė laikraštį porelė prie fontano fotografavosi lyg butų apkurtę. ..Rudis instinktyviai perjungė antgamtinį žvilgsnį. Mergina buvo mirusi gal porą dienų todėl matyt ne pati nesuprato kas jai atsitiko. Evelina papurtė galvą.
                          -Aš jos neimsiu ,tai ramybės nerandanti šmėkla ,ji visai silpna po poros dienų pati pasitrauks į kitą pasaulį. ,Net jeigu ji ir norėtų pasilikti čia ir dirbti su manim Ji ,tik paprasta mergina ,todėl ji neturės jėgų manęs apginti...
                          Rudis šyptelėjo.
                          Ji ,tik paprasta mergina ,kuri grasina užkasti gaują šaulių. Visai neblogai ,manau reiktų su ja pašnekėti tikrai nepakenks...
                          Kol Rudis ir Evelina diskutavo mergina prisėlino prie jų. Ji pamojavo jiems rankas prieš nosis ,Rudis atšoko ir suspaudė kumščius.
                          -Kokį velnią tu čia išdirbinėji?
                          Mergina atsiduso.
                          -Atsiprašau ,gal galėtumėt pasakyti ,kodėl aš nematoma kitiems žmonėms? Negaliu paimti jokių daiktų ir nejaučiu alkio. Aš nesuprantu kas man atsitiko Sėdėjau biure su savo gauja ir staiga išgirdau kažką rėkiant..Tada atsibudau čia .Nulėkiau į biurą ,o ten visi draugai jau negyvi. Tris dienas lakstau ratais ,bet niekas manęs nei girdi ,nei mato. Padėkit man ,ar aš išprotėjau?
                          Evelina šyptelėjo.
                          -Tada čia masinė haliucinacija ,matai gal sunku patikėti ,bet tu jau tris dienas negyva .Tu žuvai ,per tą susišaudymą ir tavo siela kol kas dar liko šiame pasaulyje...Gali išeiti ,jei nebeturi čia reikalų ,tiesiog galvok apie pakilimą aukštyn ar šviesą gal pavyks..
                          Mergina kritiškai apsidairė ir pabandė atimti laikraštį iš pensininko ,jos ranka perėjo kiaurai per antraštę...
                          -Po velnių nejaugi aš negyva.? Aš negaliu ,eiti į jokią šviesą. Matot reikalų aš turiu ir daugiau negu norėčiau paklausykit ,jei ,tik judu galite mane matyti padėkite...
                          Evelina pakelė akis į pilką dangų.
                          -Tu nekenti manęs ar ne ?
                          Evelinos reikalas

                          Evelina surūkė dar vieną cigaretę ir atsilošė ant naujo BMW sėdynes .kurį ką tik pavogė Rudis. Evelina suburbėjo .
                          -Na pasakok šmėkla ,kaip įsipainiojai į tokį bjaurų reikalą .. Kuo tu vardu?
                          Šmėkla ,nusipurtė ,nes vis skendo ant materialios sėdynės atrodė ji visai nebesilaiko ir skęsta vos prisilietus prie bet kokio materialaus daikto.
                          -Lida arba Lidija. Na viskas prasidėjo ,nuo rusų prieš keletą metų. ..Aš skęstu gelbėk.
                          Evelina šyptelėjo ir sugavo pamėklę už rankos.
                          -Nė velnio ,tu neskęsti ,tiesiog susikaupk ir tai praeis .Sakai visos problemos prasidėjo nuo rusų? Tai juos ir teks medžiot? Jeigu tau padėsiu ar eisi į pomirtinį pasaulį.?
                          Lidija šyptelėjo.
                          Negaliu prižadėt ,tu nepatikėtum ,kokios mano nuodėmės ,tik šitoj būsenoj susimąstai apie tokius dalykus.
                          Evelina prisidegė dar vieną cigaretę.
                          ,O tu pasakok kelias ,dar ilgas ,o diena jau vis tiek sugadinta.
                          Lida kostelėjo ir pradėjo.
                          -Prieš trejus metus nusprendėm apiplėšt rusą.....
                          Lida sunkiai praplėšė akis ,galvą skaudėjo nežmoniškai. Ji skubiai išgėrė taurę vyno ,nors kiek atgaivint išsekusį kūną. Atrodo vėl miegojo ,tik tris valandas ,nors dažniausiai savaitgaliais ji neužmigdavo iki pirmadienio ryto. Greitai perbraukusi šviesius plaukus kaulinėmis šukomis savo vis dar netvarkingus ,bet gražius plaukus papuošė poliruoto plieno smeigtuku. Jis vaizdavo rytietišką drakoną piktomis akimis - cirkonio rutuliukais stebintį šį pasaulį. Mergina greit apsirengė ir iš stalčiaus dugno išgraibė penkias šimtines. Tada bėgte nulėkė į septintą aukštą. Ji nervingai apsidairė ir nuspaudė skambutį ,masyvias šarvuotas duris puošė auksinis numeris 33.. Po kelių minučių duris atidarė plikagalvis apsauginis. Greitai ją apieškojęs ,atėmė visus metalinius daiktus išskyrus smeigtuką ,dar pasišaipęs ,kad gražesnės klastotės nėra matęs išėjo kviesti šefo...Lida sugriežė ,dantimis na palauk tu tundrų barbare ,pažiūrėsim kas juoksis paskutinis. Šefas suriko.
                          -Lidija užeik aš miegamajame.
                          Mergina padarė ko prašoma. Adidas treningais pasipuošęs naują mobilų maigantis rusas nusišypsojo.
                          -Kainos pakilo ,nelabai kas išeis už tuos kelis šimtus.
                          Lidija pasistengė nusišypsoti ,kuo žaviau ,nors mintyse jau smaugė šitą verslininką..
                          -Na ,tai duok kiek išeis. Dar pridėsiu savaip.
                          Mergina ištraukė smeigtuką. Jos nuostabūs auksiniai plaukai krito ,ant pečių ji sagstėsi palaidinę. Rusas nurijo seilę ir atidarė seifą. Kiek pasiknisęs ištraukė maišelį su heroinu. Numetęs maišelį ant spintelės pajudėjo prie merginos. Kai iki jų kūnų susilietimo taško liko gal 5 centimetrai ,mergina užsimojo ir susmeigė savo drakono smeigtuką prekeiviui į akį. Tas sumaurojo ir griebėsi viena ranka už akies ,kita bandydamas sugriebt Lidiją. Ta lengvu spyriu partrenkė rusą ir pasiėmė maišelį su heroinu Rusas rėkė ,bet jau buvo per vėlu. Mergina puikiai pažinojo miegamąjį ir iš po pagalvės ištraukė seną gerą Makaravo pistoletą. Apsauginis įgriuvo ,tik tam ,kad gautų pora šūvių į galvą. Rusui ji peršovė abi kojas ir paliko nukraujuoti..Pora valandų vėliau ji pasidalino ruso seifo turinį su draugu . Po kelių dienų aktyvaus per pardavinėjimo ir šalimo gatvėse ,iš nemalonių Lidijos prisiminimų liko ,tik odinis krepšys pilnas pinigų.....
                          Mergina atsiduso.
                          -Taip ,mes pradėjom savo verslą. Tie bjaurybės rusai iššaudė mano draugus ,būtent dėl šio incidento...,O mes kaip ,tik nusipirkom biurą susitaupėm pinigų plėstis ,netgi pasamdėm porą žmonių atidaryti prekyvietę kitame mieste...
                          Rudis nusikvatojo.
                          -Šneki ,apie heroiną ,kaip apie bandelių pardavinėjimą. Ko tu po velnių tikėjaisi ,nusmeigusį ir sušaudžiusi du nusikaltėlius. ..Kvaiša ,tu ,o ne šmėkla. Evelina ,ji neverta mūsų pagalbos..
                          Evelina purkštelėjo.
                          -Baik jau padėsim. Po truputi ,ji man pradeda patikt. Gal ,netgi ,tikrai pasitarnaus ,kaip apsauga ,bent jau nuo visokių silpnų sektantų. Klausyk ,mes įeisim į rusų kvartalą išskersim reikiamus žmones ,paimsime tavo pinigus .,Bet ,tam turėsi susijungt su mano kūnu. Tada viskas tampa gana dviguba ,patirsi viską šiek tiek iš kitos perspektyvos ,bet galėsi paveikti mano veiksmus. Siūlau nekvailiot ir net nebandyti pavogti mano kūno. Planas paprastas ,mes susijungiam ,o aš leidžiu tau pašaudyti .Pabaigsim ,jei viskas man patiks ,pasaugosi mane kurį laiką ir galėsi dingti ,į pomirtinį pasaulį ,nors nemanau ,kad tavęs ten lauktų penkių žvaigždučių viešbutis... Taigi ,viskas priklauso ,nuo tavęs ,bet atmink ,jei jau susidėsi su manimi ir mane paliksi.. Aš žinau ,kaip kankinti šmėklą geriau ,negu ,bet kas kitas. Pragaras ,į kurį tada nukeliausi atrodys kaip Rojus . Ar supranti riziką?
                          Lidija linktelėjo.
                          -Taip šeimininke Evelina.
                          Rudis šyptelėjo.
                          -Na ne veltui aš turėjau tokią gerą nuojautą ,dėl šito pasivaikščiojimo...
                          BMW trenkėsi į prabangaus namo kiemo vartus. Rudis grakščiai išslydo ir plaktuku kurį rado bagažinėje partrenkė pirmus du apsauginius.. Evelina ištiesė ranką ir pirmą kartą susijungė su Lidija. Koks įdomus jausmas tikro kario dvasia..Evelina nuplėšė dureles ir tvojo jomis apsauginiu per pakaušį.. Lengvu judėsiu atėmusi iš jo automatą suriko.
                          -Čia už Lidijos draugus.
                          Automato salvės palydėjo jos žodžius...Rudis išspyrė duris ir jau atėmęs porą pistoletų paliko po savęs kruviną ruožą...Evelina užlėkė laiptais ,kailinius dėvintis rusas dar kilstelėjo pistoletą ,bet viską jau nustelbė automato šūviai...Mergina nusviedė ginklą į kampą ir pakėlėod juodą odinį krepšį su pinigais Lidija suriko.
                          -Išlaužkim seifą ,ten dar turi būti daugiau pinigų ir miltelių.
                          Evelina papurtė galvą.
                          -Ne ,tariamės ,tik dėl tavo pinigų. Tiek ir paimsim. Dar šis tas tu nuostabi Lidija ,net keista ,kad žmogaus šmėkla tokia stipri.... Velnias malonu grįžti į normalų gyvenimą.
                          Vaikinukas suriko.
                          -Radau mašiną ,nepatikėsit ,bet naujas Mersedesas.
                          Evelinos juokas užpildė niūrią rudens dieną..
                          Klausimai

                          Jis gulėjo ant sofos. Nugerti buteliai apsupo sofą lyg nepajudinami kareiviai. Demonas atsiduso.
                          -Na Evelina išėjo apsipirkti ,o tau jau depresija. Dar kelias valandas žiuri į tas prakeiktas lubas...
                          Rudis nusviedė pagalvę ir pagaliau prašneko.
                          -Gal važiuojam namo? Turiu omeny į Lietuvą. Pasimam mašiną pinigus ir dingstam. Pamirškime visą šį reikalą.
                          Minutės slinko vėžlio greičiu ir jis jautėsi vis labiau mieguistas ir piktas...
                          Kambario sienos stebino juodu stiklu . Jis sugėrė beveik visą žibalinės lempos šviesą. Rudis šyptelėjo.
                          -Pirmą kartą sapnuoju ir suvokiu ,kad sapnuoju.
                          Juodos sienos puikiai slėpė žmogystą apsigobusią juodu apsiaustu ir veido bruožus paslėpusią po auksine kauke. Persona kostelėjo
                          -Niekur tu nevažiuosi. Turi atskleisti tikrąsias galias. Tu jau sugebi pakeisti laiko tėkmę ,bet tai dar ne viskas, turi išmokti daryti tai sąmoningai ,tą kartą prie bokšto tau tiesiog pasisekė.
                          Rudis sumirksėjo.
                          -Kas tu per velnias? Mano garbėtroška tamsioji asmenybės pusė? Tavo kostiumas tiesiog apgailėtinas.
                          Žmogysta iš savo apsiausto klosčių ištraukė raktą ir atrakino nieko nuo sienos nesiskiriančias duris.
                          -Eime parodysiu tau keletą dalykų. Sapnų lygyje tu neturi jokios galios taigi priešintis beprasmiška.
                          Rudis nusikeikė supratęs ,kad jis ar ji teisus jis nejautė demono šioje keistoje erdvėje...Rudis ir žmogysta įėjo į visai normalią virtuvę. Aptrintas linoleumas nauja viryklė ,balsva lentelių apdaila. Rudis suraukė kaktą tai kažką priminė. Kitame kambaryje gana prastai apstatytoje svetainėje ant čiužinio netoli televizoriaus sėdėjo gal 14 metų mergaitė. Ant keistos aptrintos ir nelabai švarios sofos sėdėjo gana ištįsęs rudaplaukis vaikigalis. Jis išpilstė sultis į stiklines ir patraukė prie mergaitės...
                          Žmogysta tarė.
                          -Štai čia tais senais laikais ,tu ir suklydai. Tada praradai kontrolę ir nuo to laiko nebenuvaldei demono Juokinga ,kad dėl vieno nusivylimo dėl vieno kvailo nesusipratimo ,viskas subyrėjo. Keista ,bet jeigu ne ji demonas nebūtų išlaisvinęs savo galių ir visų įspūdingų dalykų tavo gyvenime nebūtų buvę.
                          Rudis tylėjo ir stebėjo jau seniai užkastą atsiminimą .Jis stebėjo ,kaip kvaila mergiščia aprėkia jo senąjį aš ir išeina ,kaip daugelį sykių vėliau... Rudis papurtė galvą.
                          -Šito jau neįmanoma pakeisti ir tai beprasmiška. Negaliu apkaltinti vien jos ,aš jos nemačiau jau daugelį metų ,tai negali būti jos veiksmų pasekmė.
                          Žmogysta nusijuokė plonu spiegiančiu juoku.
                          -Va būtent čia tu ir klysti. Jei ji ,nors vieną kartą būtų davusi atsaką tavo jausmams viskas būtų pasikeitę. Tai jau sumauta paralelinė visata ,viskas galėjo būti tobula. ,Bet ji viską sumovė , o tu tik pasistengei sumauti viską dar labiau.. Suvaldyk laiko galią ir pakeisk šitą apgailėtiną momentą. Tada demonas niekada neišvystys savų galių ir tu niekada neišsikraustysi iš šio seno buto. Tau nereiks dirbti Evelinos gelbėtoju ir viskas bus paprasta ir tobula. Ką pasakysi?
                          Rudis sušnypštė.
                          -Aš irgi mačiau filmą Drugio efektas ,tai neknisk man proto... Aš myliu Eveliną ir ji myli mane tai viskas ką aš noriu žinoti..
                          Žmogysta kilstelėjo ranką ir trenkė Rudžiu. Tas apsisuko vilkučiu ir trenkėsi į sieną...
                          Jis pašoko nuo sofos iškėlęs kumščius.
                          -Tai buvo sapnas?
                          Lidija suriko.
                          -Problemos dėl pinigų. Pasirodo rusai turėjo šamaną. Jis davė mums tris valandas grąžinti pinigus. Dar užvažiavo Evelinai kaip reikiant. Ji vonioje plauna žaizdas .. Atrodo reikės tavo pagalbos...
                          Vaikinukas nuspyrė svetainės staliuką.
                          -Kas baisiau sapnai ar realybė? Ar tas šamanas stiprus?
                          Lidija priplaukė prie Rudžio.
                          -Na jis valdo Žemės stichiją. Ar tai blogas ženklas? Dar kažką minėjo apie angelus ir ,kad padeda kažkokiai lyg ir serafimei..
                          Rudis įsipylė viskio ir jau ėmė mąstyti ar lavinti laiko galias...
                          Susitikimas
                          Evelina įmetė krepšį į bagažinę. Kurį laiką pastovėjusi prie automobilio tarė.
                          -Tu įsitikinęs ,kad veiksim būtent taip?
                          Rudis linktelėjo.
                          -Aga jei negrįšiu už trijų valandų. Tiesiog sėsk į pirmą pasitaikiusį lėktuvą ir dink
                          Evelina paglostė netvarkingą vaikio ševeliūrą ir prisiglaudė ,prie vis labiau demoniško kūno.
                          -Nori tikėk ,nori ne. ,Bet trumpalaikis gyvenimas su tavimi ,vis tiek geresnis ,nei ilgalaikis vienai ,kur nors Kalifornijoje. .. Mes dar susitiksim .
                          Jis stebėjo ,kaip ji susirenka drabužius ,papuošalus ,bei dingsta naktyje ,kaip ir visi geri dalykai jo gyvenime.... Jis užvedė automobilį .Variklis meiliai suburzgė ,jis suktelėjo vairą į apleistus ,pramoninius rajonus.. Rajonus , kurių niekas nemato ir nenori matyti. Demonas po ilgos pauzės pagaliau prabilo.
                          -Ką gi tai mūsų paskutinė operacija . Jeigu nori naudoti laiko galias nevark. Tiesiog bandyk mane paleisti. Blogiau jau nebus?
                          -Nesąmonė ,viskas bus ,tik blogiau. Be to aš ,net neįsivaizduoju ,kaip jas panaudoti. ,Bet jeigu jau taip atidžiai stebi mano sapnus. Turėtum žinoti ,kad nesutikau su tuo mėšlu kurį siūlė tas apgailėtinas padaras-kompleksas. Mano kelias su tavimi ir kitaip negali būti.
                          Demonas nusišaipė.
                          -Aš visada žinojau ,kad tu mane myli brangusis ,bet nemoki to parodyti. Nedidelis klausimėlis. Ką darysim? Kovosim ar atiduosim pinigus.?
                          Vaikinukas nieko neatsakė ,tik tvirčiau suspaudė vairą. Prieš jo akis bėgo metai amžinai kvailo pasirinkimo kovoti ar pasiduoti. Kitų pasirinkimų žmogaus gyvenime tiesiog nėra....Jis sustojo laukuose už geležinkelio stoties. Rusų šamanas ir serafimė sėdėjo ant suoliuko. Mergina žaidė su vijokliais apraizgiusiais suoliuką ir nedidelį namelį ,šalia jo juos vis padegdama ir vėl užgesindama. Serafimė kostelėjo.
                          -Taigi apsieisim ,be ilgų šnekų. Duok pinigus šamanui ,o po to mes šį bei tą nuspręsim.
                          Rudis šyptelėjo.
                          -Toks tavo planas ? Sudeginti mane kartu su visi apleistu rajonu? Beje kas iš jūsiškių žinojo ,apie runas?
                          Mergina išsiblaškiusi suko auksinių plaukų sruogą.
                          -Bosas ,kuris vis tiek tave prigriebs ,jei tau pavyks aktyvuoti dar vieną runą kuo aš labai abejoju. Mesk krepšį ir baikim šitą geranorišką cirką.
                          Rudis atidarė bagažinę porą minučių žiūrėjo į jos turinį ,lyg neberastų reikiamo krepšio ,tada atbula ranka numetė odos ir pinigų aksesuarą ,net neatsigręždamas . Šamanas mikliai sugavo ir atvėrė krepšį. Serafimė susigūžė lyg laukdama sprogimo...Laikas lėtai slinko ,bet nė menkiausia smulkmena nepasikeitė. Mergina nusijuokė.
                          -Velnias ,rimtai mane išgąsdinai Tikėjausi bombos ar pasalos.., Bet ne tu ramiausiai atiduodi pinigus ir ketini išvažiuoti.
                          Vaikis gūžtelėjo pečiais.
                          -Aš ,tik noriu ramybės . Man nusispjaut į tavo medžioklę Tai Evelinos kerštas ,kuris anksčiau ar vėliau tave pasieks. Man nusispjaut ir į pinigus ,tai Lidijos ir jos draugų uždarbis. ,Be to jei kada prireiks kupiūrų pasiskolinsiu iš Varno...
                          Serafimė neramiai sukrutino sparnus.
                          Varnas žino apie šį perdavimą?
                          Rudis abejingai linktelėjo.
                          -Taip parašiau jam email , kad atvyktų tavęs nužudyti. ,Bet jis šiuo metu ilsisi kitoj planetos pusėj. Taigi pasiūlė vargti pačiam. Tu jį persmeigei su atsuktuvu , o jis ,net neįsižeidė Visiem į viską nusispjaut angeliuke Mums visiems liko ,tik abejingumas.
                          Mergina prisidegė cigaretę ir purkštelėjo.
                          -Na tai ir aš liksiu neutrali. Pasakysiu bosui ,kad pabėgai.,Bet keista ,kad Varnas paliko kontaktinę informaciją žinant jo slaptumo maniją...
                          Vaikis perbraukė vėjo taršomus plaukus.
                          -Nepatikėsi ,bet radau jo vizitinę kortelę už viskio butelių ,kurie jau gulėjo kampe keletą savaičių. Beje rusas norės kautis?
                          Serafimė apsisuko ir suvarė blizgantį švirkštą minėtam rusui į sprandą. Tas dar suklykė ,bet nurimo. Serafimė nusikvatojo.
                          -Geras dalykas tas magiškai apdirbtas azotas ,vienas švirkštas ir stipriausias Žemės ,Ugnies stichijos naudotojas miršta. Suprask mane teisingai. Viskas pasikeitė. Bosas norės su tavimi pasišnekėti. Planai pasikeitė ir mums teks dirbti kartu....
                          Mergina išskleidė sparnus ir dingo vis keistesnėje naktyje.
                          Demonas sukikeno.
                          -Mes turėjom du krepšius viena su bomba ir pinigais ,o kitą ,tik su pinigais. Kaip apsisprendei?
                          Vaikis kretėjo nuo juoko.
                          -Chaoso teorija. Krepšiai labai panašūs ,tai net nežinojau kurį metu Evelina jau lėktuve. Ką manai?
                          Demonas prunkštelėjo.
                          -Nepatikėsi ,bet man tikrai nusispjaut.
                          Juokas sunaikino apleisto rajono tylą.
                          Jie atsibudo.

                          Evelina prabudo menkai apšviestame kambaryje ,viena lemputė kabanti ant poros centimetrų pigaus kabelio ,priminė sunkią situaciją. Jau išeidama ji prarado viltį vėl pamatyti Rudį . Jis greičiausiai jau ilsėjosi upės dugne. Nors gal jam ir pavyko laimėti abejotino prasmingumo mūšį prieš rusų šamaną ir tą prakeiktą kalę vos neatėmusią jai gyvybės. Tai nieko nekeičia ,po jų ateis kiti... Lidija riktelėjo.
                          -Evelina labas rytas ,gal galėtum paaiškinti ką veikiame šitoje skylėje. Manau Rudis gyvas ar ne?
                          Evelina sunkiai papurtė galvą.
                          -Koks po velnių skirtumas? Aš negaliu jam padėti. Aš silpna ,kaip ir tada kai naudojau ledo dvasią. Šamanas kuris vos nenunešė man galvos ,buvo ,tik smulki žuvelė. Serafimų galia daug didesnė. Be to aš įtariu ,kad jie dirba ,kažkam stipresniam ir protingesniam nei jie. Susikurti sektą ir nužudyti kelis žmones nejaugi tai jų tikslas? Nesąmonė ,jie paskutiniai savo rūšies atstovai ,jie nori visko ,nes jau nebeturi ko prarasti.
                          Lidija šyptelėjo.
                          -Jie nori užvaldyti pasaulį ar ne?
                          Evelina kreivai vyptelėjo.
                          -Kodėl gi ne? Jų kultūra žlugo ,dievai kuriems jie tarnavo paskendo užmarštyje . Manau jiems reikia tikslo. Aišku žmonija ,jiems tik gyvuliai ,taigi apskaičiuotas naikinimas per savižudybes ,sektas ir dar daugelį kitų dalykų kurių mes ,net nenumanom. Rudis su savo keistomis runomis ,sukėlė tam tikrą paniką. Jis išlošė laiko ,bet tikrai nesugebės atsilaikyti prieš kelis sparnuočius. Varnas kuris ,net nesistengdamas priešinosi ir turėjo galimybių laimėti.? Jis dingo ir ,net nežada kištis. Jam žmonija reiškia dar mažiau negu angelams. Kai dulkės išsisklaidys jis susisieks su serafime ir pasiūlys pasidalinti pasaulį pusiau. ,O mes negalime sustabdyti nei vienų nei kitų. Tiesiog sėdėti sumautam kambarėlyje gerti ir žiūrėti į šitą sumautą lemputę..
                          Ji užsimerkė silpnumas ir pyktis draskė į gabalus .Ji atsiminė šitą jausmą ,kai buvo maža ,ji net nesugebėjo sukurti ledinio varveklio. Begalybė treniruočių ,kad išauginti ,nors pakenčiamą šviesos kovotoją. Kam visa tai? Amžinos apkalbos ...
                          Maža mergaitė trumpais rudais plaukais tūnojo pasislėpusi už kedės. Ji piktu žvilgsniu varstė tobulai baltas marmurines svetainės grindis. Grindų kietumas vertė kaukti iš skausmo ,bet jeigu nori kažką sužinoti jei nepriklausai talentingai šeimos daliai tenka pasiklausyti. Žavi blondinė įžengė į svetainę ir numetė baltą paltą ant milžiniškos sofos.
                          -Na tai kur Evelina?
                          Vyras kampe ,kurio beveik nesimatė ,dėl tobulai jį maskuojančio balsvo kostiumo sujudėjo.
                          -Iš kur man žinoti? Matei ,kaip klaikiai nusikirpo plaukus mūsų dukrelė? Mergaitei ,tik aštuoneri metai ,bet ji nukirpo savo nuostabius plaukus su virtuvinėmis žirklėmis. Be to ji vėl nesukūrė apsauginio kupolo. Ji neturi ateities ,tokio neimlumo magijai dar neteko matyti..
                          Moteris papurtė galvą ir prisidegė cigaretę elegantišku sidabriniu žiebtuvėliu.
                          -Negali būti taip blogai. Ledo dvasia šimtmečius pagerino ,sakykim tam tikrą talento stoką.. Ji nėra išskirtinė brangusis. Mes ją išauklėsime ir paversim eiline darbuotoja.
                          Vyras nervingai pašoko.
                          -Kur gi ne . Ji visiška kvaiša. Tavo genai beverčiai ******** ir tu turėtum būti gryno kraujo raganų klano narė. Nejuokink tavo mergaitė aborto vertas atvejis.
                          Blondinė sušnypštė.
                          -Asile ,aš jos nenorėjau ,bet tu prisisvajojai apie galingą sūnų. Neplanuotas vaikas negali turėti tikros galios. Mes neatlikome magiškų ritualų ir visai tam nesiruošėme...
                          Evelina sunkiai rijo ašaras ir jos tyliai klapsėjo ant tobulų marmurinių grindų ,visai netobuloje šeimoje...
                          Rudis sunkiai praplėšė akis. Įkyrus skambutis ,nesustojamai klykavo ir budino jį iš labai keisto sapno apie mergaitę gigantiškoje svetainėje. Vaikinukas išsiplūdo ir nulėkė prie durų. Pikta nuojauta persmelkė kūną. Mėsos kapoklė savaime įslydo į ranką. Užsimetęs chalatą ir suskaičiavęs iki trijų atidarė duris.
                          Serafimė šyptelėjo.
                          -Gražus chalatas . Eime bosas laukia viršuje ant stogo. ,Tik padėk tą mėsos kapoklę ,tik prajuokinsi su tokiu žaisliuku. Mano viršininkas nusiteikęs draugiškai ir laukia vieniui vienas ant stogo. Tai ką pasakysi?
                          Rudis greitai užsivilko marškinius ir paskubomis sugraibė melsvas kelnes. Mergina atidžiai nužiūrinėjo raumenų struktūrą atpažindama seniai išnykusios demonų rūšies bruožus. Ji nuvijo mintį ,kad kūnas visai gražus..
                          Po penkiolikos minučių jie stovėjo prie liuko vedančio ant stogo. Rudis kostelėjo.
                          -Eisi kartu?
                          Ji papurtė galvą taip ,kad ,net į kasas surišti plaukai susivėlė.
                          -Patikėk jam nereikia apsaugos.
                          Demonas suniurzgė.
                          -Atidaryk tą liuką ,noriu pamatyti ,kas mums sukėlė ,tiek rūpesčių. Bjaurus ožys jeigu nuvaldo ,tokius kaip šita sparnuota merga.
                          Rudis šyptelėjo ir atvėrė liuką nežinomybę...
                          Tas kuris planavo.
                          Sniegas krito ant stogo apšviesdamas du vyrus stovinčius ant jo. Abu atrodė visai ramūs ,bet tik iš pirmo žvilgsnio. Vaikinukas rudais plaukais, įdėmiai apžiūrinėjo vyrą stovintį už kelių metrų nuo jo. Pirmas dalykas kurį jis pastebėjo buvo jo akys. Viena gelsvai-oranžinė lyg neapdirbtas gintaras ,kita ryškiai mėlyna priminė brangakmenį. Jo plaukai turėjo keistą bjaurią pilką spalvą kurios negali priskirti nei senatvei ,nei dar kokiems kitiems faktoriams. Veidas visiškai netiko prie jau minėtos išvaizdos ,jis buvo toks neišraiškingas ,kad buvo galima spėti ,kad jis ne sykį buvo koreguotas chirurgo peiliu ,kad niekas neįsimintų šio asmens. Bosu vadinamas keistųjų akių savininkas nešiojo pilką kostiumą iš kurio pilkumo išsiskyrė tik batai sidabrinėmis sagtimis. Sagtys vaizdavo gyvates raudonomis akimis jas atstojo maži rubinai. Vyras nusišypsojo ,bet jo išraiška atrodė dirbtinė kaip ir visas veidas.
                          -Taigi ,jaunasis kary ,sukėlei ,man daug rūpesčių. Turbūt ,net pats nežinai ko pridirbai. ,Bet tu priskaldei malkų. Kovoji ne toje pusėje. Prisijungti prie Varno buvo klaida. Jis ,tik vidutinis nusikaltėlis ,kuriam atsitiktinumo dėka atiteko didelė galia. Jis neturi nei moralės ,nei gilesnės vizijos. Jo klano darbai visai nesusiję su magija geriu ar blogiu ,tai aiškus pinigų plovimas visais įmanomais būdais. Varno žiaurumas jau tapo legenda. Jis apgailėtinas beprotis ,jo metodai lygiai tokie pat ,kaip ir kiekvieno smulkaus turgaus reketininko. Tu negali juo pastikėti. Aš siunčiau serafimę tave nužudyti ,o jis nepajudino nė piršto ,kad tą pakeistų.
                          Sniegas vis krito ir atrodė abu vyrai sustingo ir ne vienas nebeprabils. Lyg šalta ,kaip sniegas tiesa atėmė jiems norą kalbėti daugėliui metų...

                          Rudis kreivai vyptelėjo.
                          -Taip ,o tu jau kitoks. Atsiusti keletą kovinių angelų ,kurie išžudė Evelinos šeimą jau tikrai gilus sprendimas. Kurti sektą ir didinti savižudybių skaičių jau išvis dorybės įsikūnijimas.
                          Nė vienas raumuo nesukrutėjo bereikšmiame veide.
                          -Karas reikalauja aukų. Evelinos šeima vieni fanatiškiausių kovotojų prieš taip vadinamą blogį. Jų aukų skaičius daug didesnis nei maniškis. Būtų kvaila leisti tokiems dalykams tęstis. Aš bandžiau tartis ,pirma atsiunčiau angelą Evelinai kuris gana aiškiai perspėjo palikti tave ramybėje. Šį dalyką ji suprato labai savaip susivienijo su tavimi visais būdais. Jos šeima priešingai negalėjo atsikratyti minties tave pribaigti. Juos gąsdino taviškis demonas ir ta baimė atvedė juos į mano tarnų įvykdytą mirties nuosprendį. Evelinos laukė visai kitokia ateitis nei jos žudikiškos šeimynėlės. Ji padėjo aktyvuoti pirmąją runą ko aš ir tikėjausi...
                          Rudis pajuto ,kad jo ranka pavirto į naguotą leteną.
                          -Kuo tu save laikai? Kokią turi teisę spręsti ,kas kovoja neteisingai ir turi mirti? Ar bent įsivaizduoji kokias kančias sukėlei vargšei Evelinai? Kodėl kišiesi į mano reikalus? Kuo tau svarbi mano gyvybė?
                          Bosas ,tik nusibraukė sniegą nuo kostiumo.
                          -Patikėk mergaitei geriau be tokios šeimos .Jų gėrio įsivaizdavimai išsigimė. Tėvų šnekos ir elgesys išvis neatleistinas. Jie nužudė ją dvasiškai dar mažą. Ji niekada nebetaps tuo kuo galėjo tapti. Ji ,tik menkavertis magės šešėlis. Ji neturi nuosavų jėgų ,ji tik siurbia savo naudojamas pamėklės galią. To neužtenka ir niekada neužteks. ,Bet aš pastūmėjau ją link išgijimo .Aš stebėjau jus abu ir žinau kiekvieną judviejų sielos užkaborį. Aš pažįstu visas Evelinos šeimos kartas ,jos tolimiausias protėvis buvo nieko neypatingas žolininkas. Jos prosenelė ypatingai bjauri burtininkė atstumta savo amato brolių galutinai išprotėjo ir pradėjo visą tą absoliutaus gėrio nesąmonę.. Tu priešingai atsitiktinumo dėka nešioji savyje dvigubą galią. ,Bet tau trūksta supratimo. Aš galiu jį duoti. Pradžiai sugrąžinsiu demonui atmintį. Tada mokysimės naudoti laiko galias. Su mano pagalba tu išlaisvinsi visas runas. Šita apgailėtina civilizacija žlugs..
                          Rudis prunkštelėjo.
                          -Tu smerki Varno nusikalstamumą ir Evelinos šeimos gėrio maniją ,bet siūlai naikinti ištisą civilizaciją. Beje neatsakei į mano klausimą. Kas tu? Angelai tarnavo dievams ,taigi logiškiausia išvada būtų ,kad tu irgi vienas iš jų.
                          Vyriškis mirktelėjo savo skirtingomis akimis.
                          -Na nevisai iki dieviškumo man dar trūksta šio bei to.. ,Bet mano planas visiškai tobulas ir nuo jo vis tiek nepabėgsi. Turi pasirinkimą tarnauti man ir su pilna atmintimi kurios taip trokšta tavo demonas sukurti naują pasaulį. Arba gali kovoti ir mirti būtent čia ant apsnigto stogo.
                          Serafimė sunkiai prasiskverbusi pro sniego šydą nutūpė ant stogo. Sudrebėjusi sunkiai nusilenkė ir padėjo durklą ir rapyrą prie savo šeimininko kojų. Tada jau atmestinu judėsiu numetė tuos pačius daiktus. Ji pakildama dar suriko.
                          -Sėkmės Rudi ,nors abejoju ar moki fechtuoti...
                          Vaikinas sunkiai pakelė neįprastus ginklus. Demonas prunkštelėjo.
                          -Aš ,net neįsivaizduoju ,kaip kautis su dviems ginklais rankose o tu?
                          Rudis nusikvatojo ir suriko.
                          - Kiekvieną dieną galime išmokti kažko naujo..
                          Įsiūtis

                          Rudis suko ratus ant apsnigto stogo . Jo puolimai buvo nemokšiški ir silpni. Bosas ,nepajudėjo ,nė centimetro ir vis tiek atrėmė jo puolimus su lengva pašaipa veide. Vaikinukas neteko vilties ,jis tiesiog suko ratus , o pūga vis labiau smarkavo . ,Bet jis nebejautė šalčio demono žvynai visiškai uždengė odą. Seniau jie priminė pilkšvai- žalsvų kniedžių liemenę . Šioje kovoje šarvus kurie švytėjo kraujo raudonumo spindėsiu ir priminė nepramušamą lavos skydą. .. Skirtingų akių savininkas nusikvatojo.
                          -Tu tobulėji aukštesnio rango demonai sugeba atlikti tokios mielas metamorfozes. Tavasis buvo ,tik paprastas karys. Aš pažįstu taviškį demoną ir tave geriau nei jūs patys. Pasiduok ir pamatysi nuosavą gyvenimą visai iš kitos perspektyvos...
                          Pirmasis žieminis vėjas užgožė jo žodžius. Rudis nebegalėjo klausytis jo nesąmonių apie aukštesnius tikslus ir kitokias perspektyvas. Jis sviedė durklą ir rapyrą. Planuotojas lengvu rapyros suktelėjimu atmušė durklą ,o nuo paskui lekiančio stambesnio ginklo išsisuko pasilenkdamas porą centimetrų į dešinę. . Žmogiškas protas temo ,jis jau nebegalėjo to sustabdyti. Demono įsiūtis užpildė jį visą. Jis skrido ir smogė sparnais ,kumščiais ir naguotomis pėdomis. Jis jautė nagais draskantis minkštą masę. Jo kakta kartais atsitrenkdavo į dantis kurie byrėjo lyg tos tobulos snaigės ,kurios vos nusileidusios ant žemės virsdavo raudonu meno kūriniu... Jis vėl pajuto save lengvą proto dvelksmą ,neaiškų nerimą ,supratimą ,kad negali viskas gi būti taip paprasta. Tada jis pamatė savo-demono rankų darbą. Dvi išplėštos akys gulėjo ant stogo krašto ir priminė du brangakmenius per klaidą pamestus ant stogo. Vidiniai organai gulėjo ant liuko ir šaligatvio apačioje. Praeiviai išsižioję žiūrėjo į viršų ,kur lyg milžiniškas deglas stovėjo sparnuotas demonas nušviesdamas pūgą. Kai kurie praeiviai ,netgi išsitraukė mobiliuosius ir puolė fotografuoti vaizdelį ,kurie butų gana mielai nutapęs ir pats išrankiausias dailininkas. Žmonės paskubomis lipo ant stogų ,kad ,tik geriau įamžintų šitą nepaprastai efektingą ,meniškai vertingą ir gana brangiai kainuosiantį vaizdą. Kaip visada pasitaikė vienas laimingas kvailys su naujutėliu skaitmeniniu fotoaparatu ,kurio reklamuojama funkcija buvo nuostabus teleskopinis objektyvas priartinantis ,bet kokį vaizdą.. Keista ,bet šį kartą reklama nemelavo ir ši žavi nuotrauka puikavosi geltonoje spaudoje.. Aišku teko girdėti daug diskusijų dėl jos tikrumo ,bet apie dvidešimt žmonių prisiekinėjo matę milžinišką raudoną demoną ant vieno brangiausio dangoraižio mieste.. Rudis regėjo visus šiuos įvykius ,jis žinojo ,kad neklysta . Jis matė stambių laikraščių redaktorius siūlančius milžiniškas sumas už dar vieną sparnuotojo padaro nuotrauką.. Jis atsimerkė ir pakilo. Jo galios veikė puikiai ,jis nesuklydo visai tai įvyks. Kažkur toli jis girdėjo serafimės juoką. Netgi skrisdamas regėjo tą išsigimusį senį kuris suplanavo viską nuo pradžių iki galo ,net jeigu tai ir baigėsi jo mirtimi. Kas saugo pasaulį nuo sunaikinimo? Taikos iliuzija ,nesvarbu ,kad kažkur vyksta karai ,sektantai pjauna vieni kitus ,angelai ir demonai kovoja paskutiniuose mūšiuose Dauguma to nemato ir nenori matyti. Taip buvo iki šiol. ,Bet dabar žmonės susidomės ,ne amžinu karu ir netgi ne kas iš tikrųjų valdo pasaulį.. Jie susidomės efektais, gražiais vaizdais, dar nematytomis kovomis tarp jų nuomonė antgamtinių išsigimėlių. Vargšai ras tame pramogą ,turtingi plaus pinigus iš sekmadieninės magų dvikovos ,kokioje specialioje laidoje. Valdžia sukurs krūvą nenaudingų įstatymų ribojančių magų laisvę. Varno klanas to nepriims ,jie žudys politikus ,turtingus ,vargšus ir visus kitus ,kol jiems atiduos turėtą laisvę ir galią. Gėrio fanatikai apskelbs viską pasaulio pabaiga ir ims vilioti žmonės į sektas ,kaip ir serafimė prieš tai... Rudis nusileido tolokai už miesto ramiame miškelyje. Demonas suniurzgė.
                          -Dabar tai įklimpom. Kaip manai ,ar kas nors pasikeistų jei priimtume jo pasiūlymą?
                          Rudis trenkė kumščiu į medžio kamieną ir sukliko.
                          -Iš to sumauto boso ,beliko sveikos ,gal tik rankos... Kaip man dabar priimti jo idiotišką pasiūlymą?
                          Demonas kostelėjo.
                          -Lyg ir aktyvavom laiko galias ,nematau runos dingo ?
                          Rudis sumirksėjo.
                          -,Bet tikrai dingo. Teks ieškoti ,tinkamesnio varianto. Bet ar mes galime atsukti laiką atgal?
                          Demonas susimąstė.
                          -Na tai laiko runa.. Ar ji reiškia ,kad gali valdyti laiką? Nežinau ,bet jeigu sugebi matyti vizijas ,kodėl gi nepakeitus jų į tinkamesnes?
                          Rudis sutaršė gerokai pailgėjusius plaukus ,o atrodo neseniai jį apkirpo visai normali kaimynė Evelina.
                          -Atrodo pagaliau išsiaiškinsime tiesą temoje Determinizmas -Likimas VS Laisva valia ateitis neapibrėžta..
                          Jo ausis užgavo neaiškus garsas. Antgamtinis regėjimas atidengė neaiškią aurą šis miškas ne toks ramus koks pasirodė. Jie buvo ne vieni. ....
                          Prasmės ieškotojas

                          Tylus miškas neišduoda savo paslapčių. Rudis sunkiai pakelė kumščius pasitikti naują priešą. Dar vienas ,iš daugelio kuris mirs dėl jo. Kokia viso to prasmė. Jeigu ateitis jau nulemta. Rudis suriko.
                          -Pasiduok ,kad ir kas bebūtum. Aš nebenoriu kovoti tiesiog...
                          Rudis nežinojo kas tiesiog. Atrodė ,kad visos ,net ir geriausios idėjos baigėsi visišku nelaimių sukuriu. Jis velka tave ,ir viskas ką galima padaryti ,tik tuščiai spurdėti. Rudis nesuprato iš kur jis atėjo ,rodos nei šakelė nesutraškėjo ,antgamtinis žvilgsnis ,,nieko neišskyrė. ,Bet čia ant kelmo sėdėjo jis. Aukštas sulysęs žilas padaras ,kuris kažkada gal ir buvo žmogus ,bet dabar nepriminė nieko panašaus šamanu pavadinti irgi negalėjai. Viena siela didingai švytėjo ,keistai sudarkytame kūne. Randai palikti nagų ,peilių ir dar velnias žino ko ,puošė visas rankas. ,Bet atrodė ,kad ir visas likęs kūnas nemažiau padailintas tai pat. Ypatingai bjaurus randas kirto veidą į nelygų pusmėnulį.. Rudis susiraukė ,tie randai ir žili ilgi plaukai slėpė gerai pažįstamą veidą. ,bet kieno ? Senis suniurzgė.
                          -Taip mes pažįstami. Koks skirtumas iš kur. Būk geras pasiklausyk. Tavo planas pakeisti viską į gerą naudojant laiko galias gražus ir gal ,netgi etiškas mūsų visų labui. .. Švelniai tariant žlugs. Pasekmės bus siaubingos. Deja siaubingesnės negu dabartinės. Aš žinau tu vis tiek bandysi ,bet maldauju nedaryk to. Magijos išaiškinimo negalima sustabdyti ,tu tik pakeisi datą keleriais metais tai viską ,tik pablogins. Maldauju nedaryk to.
                          Senis sukosėjo ir nutilo. Tyla spengė ausyse. Rudis išsižiojo ir vėl užsičiaupė. Galu gale įkvėpė gaivaus miško oro ir sušnibždėjo.
                          -Iš kur tau žinoti? Pablogins na gerai . Tegul viskas ,tik blogėja man nusispjaut Aš negaliu leisti ,palikti visko taip. Tai pražudys žmones ,magus tiesiog visus.
                          Senis šyptelėjo.
                          -Ne viskas taip dramatiška. Būk geras liaukis vaidinęs didvyrį tau netinka. Žmonių naikinimas neišvengiamas ,bet jo mastas kontroliuojamas. Iš kur aš tai žinau? Aš mačiau tai milijonus kartų. Magija išaiškinama ,žinoma ir vėl pamirštama. Tokia jau tvarka. Ne tau ją pakeisti. Prisiminkime ,kad ir raganų deginimą viduramžiais. Taip keletą raganų žuvo. Dėl nuosavo kvailumo arba gryno atsitiktinumo. Žmonės irgi raitėsi ant tų laužų ,kol ragana prie laužo kvatojo sau vaidindama dorą pilietę ,net gi rėkdama ragana ant laužo ją ir panašias nesąmones. Tai ,tik smulkmenos iš vieno pasaulio ir vienos apgailėtinos epochos. Aš stebėjau stambesnius įvykius pasaulyje kuriame magija sužydėjo. Tapo gerbiamu menu. Karaliai ir kariai prašė patarimų kiekvienu klausimu ir silpniausias magas galėjo pasistatyti dvarą ir nebemąstyti apie amžiną gėrio ir blogio kovą. Netgi ten magija buvo pamiršta. Išlepusi ir silpna magų bendruomenė išsižudė tarpusavyje dėl smulkmenų. Dėl sumauto kilometro pievos kildavo mūšiai ,prieš kuriuos tavo kova su angelais prie bokšto atrodo kaip ramus susistumdymas. Jie išmirė dėl savo godumo ir absoliučios laisvės. Žmonės ,jie kurį laiką panikavo ,bet ne dėl jų mirties . Ne ,tik dėl savo patogumo ,kuris jiems ir terūpi. Jie išgyveno bando statyti pamatus visuomenei be magijos. Po kelių tūkstantmečių ratas apsisuka. Nauja visuomenė sukuria technologijas naujus įstatymus ir daug kitų smulkmenų ,kurios daro gyvenimą lengvesnį. ,Bet netikėtai gimsta nedidelė grupelė magų. Keistas likimo pokštas tais metais gimę vaikai turi magišku galių ,o vėlesnis jų kartos prieauglis jau ne. Jie užauga gana griežtoje ir nuobodžioje bandoje. Jie atranda savo talentus susivieniją ir pradeda lėtą ,bet užtikrintą politikų ir kitų svarbių asmenų žudymą. Jie kovoja ,kol puikiai darbuodamiesi praturtėja ir įgauna svorį bandoje. Tada ramiai augina vaikus Jie irgi paveldi magiškus talentus ir vėliau stiprina savo šeimų pozicijas. Po trijų šimtų metų ratas dalinai apsisuka. Magai valdo pilkąsias mases. Juokinga ,bet neigdami ,bet kokią magijos idėją. Kol paprasti žmogėnai pluša savo biuruose ar dar kokiuose idiotiškuose darbeliuose. Jie ramiai diskutuoja ir vengia praeities klaidų arba ,bent jau tuo tiki. Aš ten keliausiu iš karto po tavo beprasmiško bandymo išgelbėti taiką ar bent tą kas tau atrodo teisinga. Spėk ką aš ten rasiu?
                          Rudis keistai riktelėjo ir nugriuvo į sniegą.
                          -Tu meluoji ar ne? Sakykime tu absoliutus keleivi tarp pasaulių sakai tiesą. Tada tavo bandymas mane perkalbėti nieko nekeičia. Aš vis tiek bandysiu pakeisti viską į gerą ar į blogą. Koks skirtumas aš noriu išvengti aukų. Aukos tau nerupi tu nepažįsti nė vieno mago asmeniškai. Man jie daugiau nei kažkokia vilkų ruja pjaunanti žmones ir netgi ne šeima už kurią aš kovoju. Jie yra na tiesiog....
                          Senis nuspyrė akmenuką ir suriaumojo.
                          -Tiesiog tu geraširdis idiotas. Dar tas demonas su savo ironiškais komentarais. Aš galėčiau papasakoti apie jį viską nuo pradžios iki dramatiško kritimo į akmenis. Nors tai tavęs neperkalbės pristabdyti užburto rato. Niekas nenori jo stabdyti visi tik greitina apsisukimus ir miršta įspūdingose kovose dėl asmeniškumų ar didingų idėjų. Aš noriu pristabdyti lengvai sulėtinti šitą procesą ,bet nei mirtingieji ,nei dievai man nepadeda. Rudi ką man daryti?
                          Demonas sušnypštė.
                          -Visi siūlo man atmintį gal reiktų sutikti? Jis ieško pagalbininko ,draugo padaro kuris atgautų sveiką protą ir priimtų jo filosofiją. Mes sutiksime bent apsimeskime ,kad sutinkame. Senis papasakos ką žino. Mes jį sunaikinsime ir užbaigsime jo keliones per erdvę ir laiką.
                          Vaikis susimąstė senis priminė jam šimtą kartų matytą asmenį. Vardas sukosi ant liežuvio galo ,bet tie randai ir kalbos apie užburtą ratą niekaip nenorėjo sutapti su juo įtariamuoju. Jis papurtė galvą.
                          -Galėsiu keliauti kartu ar ne? Tada mes sutinkame. Gali dėkoti demonui.
                          Senis sukikeno.
                          -Karste aš jam padėkosiu. Galiu jį supažindinti jį su vienu faktu. Atskirti jo sielą nuo taviškės man vienas juokas. Aš turėjau panašią problemą demoną kuris erzino dieną ir naktį. Po daugelio metų kai iš mano nervų beliko stiklo vata ,o iš mano pasaulio dar mažiau. Tada atsikračiau savojo palydovo. Nežinau kur keliauja demonai po mirties. Viena iš tų smulkmenų kurių nepavyko sužinoti. Prieš čia atvykdamas aplankiau daug paralelinių pasaulių. Idiotas ir demonas viename sukelia aiškų užburto rato efektą. Kai kuriuose stebėjau ,kai kur įsikišau. Skirtumas menkas visi pasauliai išgyveno sunkų karo periodą. Tada jau trumpesnį magų naikinimo periodą. Na dar daugumoje pasaulių Varno atsakomasis smūgis tikrai stebinančiai galingas. Milijardas aukų. Bandžiau įvairius variantus. Nužudyti Varną ,tik padidina aukų skaičių. Tartis su juo gana lengva ,bet tada mums gerai žinoma serafimė nori pavergti žmoniją. Jos ir su ja susijusių asmenų naikinimas, gana veiksmingas ,bet trumpalaikis būdas perkelia žmonių mirimą keletui metėlių. Tada dirbau su tavo antrininkais. Visais būdais ir visais gyvenimo etapais. Rezultatas nulinis ,jūsų kvailumo slenkstis per aukštas. Nužudymai kuriuos įvykdžiau 253 realybės atšakose sukėlė gana įdomių ,bet vis gi kenksmingų pokyčių. Mintis pašalinti Eveliną. Sunaikinau tavo mergytę visuose realybės linijose. Kai kuriuose ji buvo galinga. Šeimos galva su ledo dvasia ,su ta Lidija ir dar daugybe kitų dvasių. Rezultatas tu ir tavo demonas sukeliate pasaulio pabaigos spektaklį kurį sustabdo Varnas ir angelai. Aukų nedaug bet pasilinksminai tikrai ,kad visiems velniams ragai suledėjo. Na dar ta scena ant stogo ,kur priverčiu tave tarnauti tam bosui . Nereikšminga detalė. Nors aukų mažiau. Pavergimas ir bosas kaip naujas bendras visagalis dievas. Tai va Rudi taip elgėsi tavo atspindžiai. Dauguma norėjo mane nužudyti. Kai kurie gelbėjo pasaulį kaip sugebėjo. Tu paskutinis kuris mane nuvils. Norėčiau ,kad nors tu pamatytum kaip kvaila bandyti ,kai aš viską išbandžiau.

                          Demonas nusijuokė.
                          -Evelina vis dėl to ,tik čia tokia nevykėlė. Manau galime pakeisti ir magijos atskleidimo faktą. Tiesiog sunaikinsime tas nuotraukas ir viskas pasimirš.
                          Senis sukaukė ir skubiai prisidegė cigaretę.
                          -Tas asilas nesikeičia niekur. Serafimė jau pasirūpins ,kad nuotraukos nedingtų. Amžinai su tokiomis nesąmonėmis. Jis ,tik skatina tavo kvailumą. Kad ir tame bare kai išmalei visiems snukius. Kam reikėjo vogti kepsnius? Jo kvaila idėja. Dar jo kvailas anekdotas apie karalių Artūrą ir ekskaliburą.
                          Rudis sumirksėjo.
                          -Maniau stebėjai ,tik svarbius įvykius. Iš kur žinai tą anekdotą? Jo niekam nepasakojau. Minčių tu neskaitai ,taigi peršasi išvada.
                          Prasmės ieškotojas šyptelėjo.
                          -Taip vienintelė išvada gana aiški. Juk ne tiek jau daug vyrukų su demonu mėgstančių niekam nesuprantamus anekdotus. Aš tai tu. Žinoma daug vyresnis ir be demono. Keliavau rinkau patirtį ,tik sustabdyti ,bent vieną iš mūsų. Visuose realybėse viskas baigdavosi savižudybe ,keistas jausmas žudyti save- antrininkus. Maniau kad išnyksiu kartu su jais. Ši populiari teorija neverta nei stiklinės alaus. Egzistuoju gal kaip fenomenas ,bet vis dėl to gyvas. Demonas niekur nedingo. Jis atgavo atmintį ir kūną. Gyvena daugumoje pasaulių. Visur palikau jį gyvą. Jis bando pakeisti ,viską savaip laikotarpiu po rato apsisukimų.
                          Rudis kostelėjo.
                          -Tai manęs tau reikia suvokti senatvės klaidas ar ką? Jeigu tu- aš nesumastei nieko lakstydamas po laiką ir erdvę. Kodėl aš turėčiau sublizgėti dabar kažkokiame miškelyje. Viskas ką galime padaryti. .. Pasiimti Eveliną ir dingti į kokį ramesnį pasaulį.
                          Žilagalvis linktelėjo.
                          -Bandysim sukurti naują strategiją. Evelinos naikinimas nepasiteisino. Ji vienintelė runa ,kurios veikimas iki galo neatskleistas. Abejoju ,kad meilė reiškia , tik prisikėlimą jos atžvilgiu.
                          Rudis ir Žilis įtariai pažvelgę vienas į kitą paspaudė viens kitam -sau ranką...
                          Atsarginis išėjimas

                          Sunki būsena tarp sapno ir košmariškos tikrovės baigėsi. Evelina atsibudo prastai apšviestame rūsyje. Ant grindų gulėjo rausvo popieriaus gniužulas . Mergina sunkiai prišliaužė prie vienintelio matomo daikto ir kiek galėdama atsargiau jį išlankstė. Kreiva rašysena išraityti žodžiai skelbė.
                          - Panaudok atsarginį išėjimą arba mirk.
                          Lidija suniurzgė.
                          - Sveikinu esame įkalintos ir aš , net nežinau kas atsitiko. Kaip ten bebūtų vienos durys su užrašu atsarginis išėjimas . Negaliu pasukti rankenos ar pereiti kiaurai duris. Sienos taip pat apsaugotos tuo pačiu mėšlu. Gal turi kokių pasiūlymų? O gal tiesiog gailėkim savęs kaip visada?
                          Evelina atsistojo sienos sukosi keistu ritmu. Sunkiai įveikusį šleikštulį nukrypdavo link Lidijos kuri mandagiai ,bet kryptingai nustūmė ją link durų. Evelina sunkiai išlemeno.
                          - Na pirmyn... Duok viską ką turi. Lidija ,be tavęs nesugebėsiu.
                          Šmėkla atsiduso ir susiliejo su savo silpnos šeimininkės kūnu. Įprastas adrenalino antplūdis susiliejus su dvasia šiek tiek atgaivino. Šamanė nužvelgė senas medines duris su lengva panieka ir spyrė. Iš pirmo žvilgsnio trapus eglinis paviršius ,net nesuvirpėjo. Evelina nusišypsojo nieko gero nežadančia šypsena.
                          - Lidija gal aš ir negaliu išgelbėti pasaulio ar sunaikinti kiekvieno kuris man nepatiko ,bet aš galiu ,galėdavau ir galėsiu sulaužyti ką tik noriu. Tai gi susiimk man reikia visos tavo jėgos. Daužysime ,nors ir iki ryto.
                          Evelina smogė alkūne durys pašaipiai sugirgždėjo ,bet net neįskilo. Žavus ledinis kardas materializavosi virpančiose rankose. Lidija sukikeno.
                          - Aš maniau tu negali naudoti ledo be savo galingos buvusios dvasios. Vis dėl to tu ne tokia jau silpna kaip manai.
                          Pirmas kirtis perskrodė niūrią rūsio tylą...
                          Rudis ir jo vyresnis mentorius sėdėjo trimis aukštais toliau ir gėrė arbatą. Rudis pirmas nutraukė tylų siurbčiojimą..
                          - Nieko nebus. Uždaryti merginą į rūsį tavo geriausias planas? Tam tau reikėjo nugyventi šimtmečius ir keliauti per pasaulius?
                          Senis piktai nužvelgė arbatinį šaukštelį ,lyg jis būtų kaltas dėl visos suirutės.
                          - Mano nuomone tai vienintelis būdas priversti ją sustiprėti. Pats matai kas iš jos beliko. Radom ją kažkokiame kambarėlyje apsikabinusią butelį. Pasėdės rūsyje kelias dieną ,kitą padaužys nesunaikinamas duris. Patikėk aš žinau kaip valdyti tą brunetę.
                          Vaikis sugriežė dantimis.
                          - Tu žinai viską jau girdėjau. Bet kokia iš to nauda. Jeigu ji ir sustiprėtų. vis tiek to dar maža. Varnas ir sparnuotė nužudys ją . Turėtume palikti ją čia už nesunaikinamų durų. ..
                          Mentorius sukrizeno.
                          - Tavo nuomonė neverta šitos arbatos. Tai va vaikeli dirbsi su manim arba keliausi padaužyti kitų durų. Patikėk aš apskaičiavau viską teisingai. Evelina raktas iš viso šito karo. Tiesiog baik nervintis. Išeik į lauką apsidairyk. ,galu gale ne kiekvieną dieną atvyksti į kitą pasaulį.
                          Rudis išėjo murmėdamas ką jo nuomonė reiktų padaryti visokiems laiku ir erdve besinaudojantiems valkatom. Į žalsvą apsiaustą susikusį šviesiaplaukė išsliūkino iš už durų kurios Rudžio nuomonė vedė į vonią. Senis linktelėjo.
                          - Pati girdėjai. Labai įtarus tas jauniklis. Saugok ,kad nesužeistų kokio svarbaus miestiečio. Noriu naujų galių tai gi skubink savo žmones.
                          Mergina kostelėjo.
                          - Tu jį paaukosi ar ne?
                          Senis pabeldė į stalą tris kartus.
                          - Nešnekėk tokių dalykų dar prišauksi...
                          Abipusis kvatojimas pripildė kambarį.
                          Spėjimas

                          Pilkšvas miestas vangiai kvėpavo. Šaltis ,persmelktas erzinančios drėgmės ,tik stiprino šlykštų irimo pojūtį. Keli praeiviai blyškiai mėlynais apsiaustais skubėjo nežinia kur ir net nepastebėjo Rudžio. Jis sukando dantis ,noras trenkti ,deginti, sunaikinti šitą magų susuktą melo lizdą stiprėjo. Demonas prakalbo neįprastai švelniai lyg niekada ir nebūtų buvę kitaip.
                          -Nurimk neturim laiko tokiems džiaugsmams. Geriau pagalvokime iš kur senukas ima savo galias juk manęs tai yra kito demono nebeturi. Antra kol kas dar negavau taip dosniai pažadėtos atminties. Trečia labai jau jis mėgsta žudyti visus dėl tų bandymų. Kodėl demonus jis paleidžia?
                          Vaikis sunkiai pakratę vis ilgėjančius. plaukus.
                          -Penkta mus seka mergina žaliu apsiaustu.. Tarkim žinočiau visus atsakymus. Ką tai keičia jis vis tiek stipresnis. Galias aišku ima iš runų dar atima iš visų ką tik randa. Tie vadinami bandymai žinoma aukojimai. Jis žinoma nori sustiprėti. Jo tikslas sutvarkyti gimtąjį pasaulį ar bent jo atspindį. Gerai būtų ,bet demonų armija surinkta iš visų 253 ar daugiau realybės linijų prisidės prie šio kilnaus plano. Išvados visai gerai pažįstu save net ir senstelėjusį vienu kitu šimtmečiu. Vienintelis veiksmas kurį įvykdysime. Priremsime prie sienos tą žalsvą šnipę ir išmušim iš jos dar keletą įdomių smulkmenų.
                          Rudis nusišypsojo apsisuko ir sviedė saują melsvų liepsnelių. Mergina instinktyviai prisidengė rankove kuri užsiliepsnojo lyg degutu įtrinta pliauska. Ji nespėjo sušukti grubus smūgis į smilkinį privertė ją prarasti sąmonę. Rudis palingavo galva lyg ir nusivylęs šnipes silpnumu. ,o gal tiesiog sugriebė neaiškus sąžines priekaištas eilinį kartus partrenkus moterį... Jis atsargiai ją pakelė ir pajudėjo apleisto sandėlio link. Keista ,kad kur ,tik bekovotum visada rasi apleistą gatvę pribaigti jau ir taip gulintį priešą, Demonas suniurzgė.
                          -Susikaupk ir įsijausk į vaidmenį . Jau visai užmigai to pensininko mokinys be abejonės.
                          Rudis nudrėbė belaisvę.
                          -Kelkis ir atsakinėk į klausimus. Jeigu nusprendei didvyriškai tylėti teks tave iškepti gyvąja žodžio prasme.
                          Mergina sunkiai praplėšė akis.
                          -Aš dar neišgirdau klausimų. Pirma mušam po to klausiam? Aš tau padėsiu. To prakeikto visažinio senio šiam miestui visai nereikia. Jo tobulas pusiausvyros suvokimas pasižymi tuo ,kad jis naikina visus kurie jo nuomone artina rato apsisukimą. Tu deja dar per silpnas ir per jaunas. Turiu tau šiokį tokį pagalbininką. Kitą demoną užantspauduotą pakabuke. Banalus ,bet veiksmingas padaras atkreipsiantis miestiečių dėmesį.

                          Vaikis šyptelėjo.
                          -Jaunas ,bet labai įtarus. Taip paprastai, o kur dingo slaptumas. Juk reikia dorus miestiečius saugoti nuo keistų dalykų.
                          Šviesiaplaukė prunkštelėjo.
                          -Tai ir saugau nuo tavęs ir tavo bjauraus kompleksuoto varianto. Vietiniai užlaikys senuką ,o tu pasiimk Eveliną ir ieškok demonų armijos. Gal pokalbis su jais dar sumaišys situaciją į gerą..
                          Žalioji kepuraitė numetė pakabuką ir dingo su lapų sukuriu. Rudis pakelė paprastą varinį diską ir užsidėjo ant kaklo.
                          -Va to ir trūksta dar vieno demono. Beviltiško šturmo dėl kurio žus vietiniai magai. ,Bet velniop ,juk smagiausia ,kad turėčiau žinoti kur galėjo pasislėpti ta armija...
                          Demonas sukrizeno.
                          -O man nepatinka ,kad susitikinėji su kitu demonu. Ar gražus bent pažiūrėkim.
                          Rudis nusikeikė ir brukštelėdamas per pakabuką sunaikindamas seną barjerą.
                          Porą minučių niekas nepasikeitė. Iš lengvų dūmų sruogų susiformavo sulysęs raudonplaukis ,bet aiškiai moteriškas kūnas. Ji nusišypsojo.
                          -Aš nemirtinga . ..Aš sukubė plačiai žinoma iš nelabai padorių ir kruvinų legendų. Tavo paslaugoms ,nors jau ir turi gana stiprų sparnuotį. Aiškink vis dėl to mane uždarė į pakabuką kai čia augo žavus miškelis.
                          Dvigubas šeimininkas kostelėjo.
                          -Tu gal drabužį susikurk kokį. Man dabar tikrai ne tas galvoj. Ilga istorija ,bet pulsim neįveikiamą priešą gelbėsim pasaulį ,o gal netgi daugiau. Ieškom sparnuočių armijos identiškos manam demonui. Gelbėsim mano merginą iš rūsio ,kuri turėtų išspręsti viską ,nors viskas nuo jos ir prasidėjo. Romantiška istorija kaip , tik tau.
                          Juoda suknelė grakščiai apgaubė pavargusį ,bet beveik tobulą kūną . Iškėlusi rankas ji suriko.
                          - Tegu emocijos užverda kaip senais gerais laikais.
                          Būrelis vyrų pilkais apsiaustais nusekė paskui demonę ,o prie jų lyg į šviesą traukiami vabzdžiai rinkosi kiti.
                          Rudis sušnypštė.
                          - Žinai ,tikrai graži. Kažkuo tikrai primena tave savo pasibaisėtinu pasitikėjimu savimi..
                          Demonas nutylėjo pirmą kartą neturėdamas ko pridurti. Greičiausi vyriškiai jau laužė paradines duris į viešbūtį.
                          Puolimas arba beprotiškos gaudynės laike

                          Žmonės šėlo milžiniškos viešbučio durys sulaukė netikėto galo. Vyrai lengvai griovė skaičiumi menkesnius apsauginius. Viešbučio tarnautojai traukė ginklus ir šaudė begalinėmis serijomis. ,Bet minia valdoma vienos menininkės rankos nuslysdavo į šoną lyg traukiama milžiniškos spyruoklės. Puikiai apskaičiuoti akmenų metimai nokautuodavo ir pikčiausius šaulius. Keli vyrai sėkmingai nulaužė milžiniška laiptų turėklą ir taranuodami viską savo kelyje išvaikė kambarius palikusius svečius. Kelios merginos pakėlė pistoletus kikendamos šaudė į vadybininką liepsnosvaidžiu bandantį saugoti savo svečių ramybę. Rudis sukikeno.
                          - Čia geriau ,negu ,bet kokiam koncerte. Paprasti žmonės ,bet kokia visa šluojanti vienybė . Merginos irgi neblogai laikosi. Beje aš maniau sukubė negali valdyti moterų? Pagal legendas ,tik vyrai pasiduoda jos kerams.
                          Sukubė šyptelėjo.
                          - O tu netikėk viskuo ką girdi. Apie meilę tarp gerų draugių manau nereikia aiškinti... Pirmyn mano žavioji gauja sunaikinkite viską iki pamatų.
                          Paauglys mojuojantis jau atimtu liepsnosvaidžiu vykdė šį mielą prašymą. Rudis palingavo galva ir nulėkė į rūsį. Evelina sėdėjo prie pusiau perkirstų durų. Rudis atsargiai priėjo prie jos ir apkabino per pečius.
                          -Mieloji ar viskas gerai?
                          Evelina atsiduso.
                          -Nuo mūsų pažinties dienos esu mušama, šaudoma ,pjaustoma ir deginama . Netgi buvau nudurta atsuktuvu. Mane amžinai puldinėja stipresni priešai ,bet grįžtant prie tavo mielo klausimo. Ne velnio negerai. Tu apsimeti idiotu ar viso labo esi romantikas? Geriau aiškink kas čia vyksta ir kas ten per triukšmas viršuje ,kad net rūsio sienos dreba.
                          Demonas kvatojo ,bet Rudis dar surezgė sakinį ,nors sunkiai.
                          -Matai sulaukėm ,netikėtos pagalbos iš merginos žaliu apsiaustu. Ji davė man medalioną su senu nemirtingu demonu ,tiksliau demone . Ji valdo vyrus ir moteris savo meilės kerais ar panašia velniava. Tu ,tik nepagalvok ,kad....
                          Evelina prunkštelėjo.
                          - Aš imsiu ir pagalvosiu. Dingstam greičiau iš čia su ta gražute ,kol dar negrįžo tas asilas ,kuris mane čia uždarė.
                          Demonas suriko.
                          -Aš manau ji nenustebtų sužinojus tiesą jūsų romantikos keistumas jau peržengė ,bet kokias ribas.
                          Rudis sugriebę prastai nusiteikusią mylimąją už rankos ir vienu šuoliu atsidūrė trečiam aukšte. Kur demonė jau derėjosi dėl kažkokio turtingo milijonieriaus gyvybės su labai nervingais policininkais. Evelina suriko.
                          -Viskas balius baigtas. Sukube paleisk žmonės ir transportuok mus kokiu žaviu triuku iš tavo arsenalo.
                          Sukubė žaviai papūtė lūpas.
                          - Mergyte ,tu nugyvenk nors tris šimtus metų prieš mane mokydama.
                          Vienintelis dar mąstantis vyriškis įsikišo.
                          - Neprireiks jos sugebėjimų. Laikykitės nedidelis šuolis laike gali būti keistoka...
                          Nustebti niekas nespėjo. Jie stovėjo pilies kieme. Sunerimę sargybiniai išsižioję žiūrėjo į keistąją trijulę. Raudonplaukė demonė sušnypštė.
                          -Nedidelis? Čia dar prieš mano uždarymą į tą suknistą amuletą Vietiniai magai tuojau iškeps mus ant iešmo.
                          Senis suburbėjo.
                          - Vietiniai miega ,kad nesimaišytų man jus žudant. Rudi už ką tu sunaikinai mano viešbutį ? Juk turėjom tokių planų kaip užvaldyti pasaulį po pasaulio.
                          Vaikinas nusikvatojo.
                          -Aš manau ,kad mes juos gelbėsim. Klausyk pensininke ,nors tu ir geriau valdai runas ,bet irgi neįvaldei visų.. Tai gi išvada praradai asmenybę tiksliau demoną kuris kartais mane taip užknisa savo komentarais. ,bet vis dėl yra neatsiejama mūsų ir runų dalis. Matyt pasauliu dar pasisekė. Aš neprisidėsiu prie tavo pasaulių gelbėjimų ,naikinimų ,patobulinimų ar dar kokių idiotizmo apraiškų. Aš noriu dingti toli nuo tavęs Varno ,angelų ir kitų didybės manija sergančiu narcizų. Aš noriu rasti vietą ,kur aš ir Evelina galėtume atsipūsti nuo amžinų kovų . Negi pats to nesupranti?
                          Senis pasi taršė žilus plaukus.
                          -Tikrai pats nemaloniausias pokalbis su savimi. Aš žinau ,bet ji neišgyvens. Ji mūsų neišgelbės ta kvaiša galutinai sugriaus mūsų gyvenimus. Atiduok man jos galias ir prisijunk prie manęs ,kartu mes rasime būdą suvaldyti runas ir visas pasaulinio mąsto krizes. Demonų armija už manęs vis auga. Ne tik tas bjaurus sparnuotis ir jo kopijos. Aš surinkau daug įvairių rūšių iš įvairių laikų ir vietų ,netgi Varnas neatlaikys tokio puolimo . Pasiduok jaunuoli ,pats žinai ką mes sugebame.
                          Rudis sujudėjo ir dingo begalinėje laiko spiralėje. Jie atsirado prie upės tokio nesėkmingo rudens pradžioje. Rudis iškvėpė .
                          -Tie šuoliai laike ir erdvėj ne juokas. Merginos gal kokių idėjų kaip mums nuo jo pasprukti?
                          Sukubė grožėjusi miestu su nemirtingiems asmenims būdinga ramybe. Evelina atsiduso ir ištarė vienintelę įmanomą vietą.
                          - Į Varno butą dabartyje. Manau jis grįžo mums dingus ,situacija jau seniai nebegali būti ignoruojama ,netgi tokio prakeikto prisitaikėlio.
                          Lengvas krestelėjamas ir jie jau nugriuvo ant pamėgtosios sofos. Varnas pilstė vyną serafimei ir kitiems svečiams. Žiaurumu pagarsėjusi gėrio jėgų atstovė ištiesė ranką ir su jai įprasta jėga pastatė trijulę ant kojų.
                          - Nepasakokite vyresnė Rudžio versija iš ateities mus greitai sunaikins ,kaip ir bet ką kas beprasmiškai kovoja gėrio ir blogio kovoje. Viena pažįstama dievybė laiku perspėjo. Aš nusprendžiau atidėti savuosius žmonių naikinimo planus iki to asilo sustabdymo. Varnas sutinka dirbti kartu ,o po to pakabinti mano galvą ant sienos ,kaip ir dauguma šitam bute. Evelina tu jau atleisk už tavo šeimos narių nužudymus ir tavo sužalojimą atsuktuvu. Negyvėlius galima prikelti ypač surinkus tiek galios. Magai iš kitų pasaulių mielai prisideda prie mūsų vieningos akcijos.
                          Rudis kilstelėjo antakį.
                          - Puiku ,tik ką darysime su žmonėmis kurie nepražiopsos pasaulio pabaigos kautynių. Kas dar įdomiau kas įvyks po mūsų abejotinos pergalės?
                          Serafimė sumirksėjo.
                          -Dar tą tikrai ne visi pamatysim. Veiksim pagal aplinkybės ir toliau kovosim negi dar neaišku? Perkelk į demonų armijos buvimo vietą .
                          Rudis vienu mauku išgėrė netoliese stovėjusi butelį.
                          -Elementari vieta ,Varnas galėjo įtarti...
                          Dar šilta rudens diena pasitiko juos netoli baro kur Rudis pirmą kartą suvokė savo su vienybę su įkyriuoju demonu ir sumušė bjaurius girtuoklius. Ant suoliuko kur jie nusprendė veikti išvien sėdėjo senis ir skaitė laikraštį apie demono atsiradimą ant stogo. Danguje ratus suko šimtai sparnuočių.. Link jų lėtai žingsniavo 30 metrų aukščio kalnas juodu kailiu. Nedideliame telkinėlyje nuo jam per šiltos saulės ilsėjosi vandens slibinas. Įvairiausi demonai ir kitokie padarai sustingo laukdami netikėtų svečių paaiškinimo. Senis linktelėjo.
                          - Šnekėkit vaikučiai ,laimėt prieš milijoninę mano armiją neturit ,net teorinio šanso. Jie suplėšys Varną per tris minutes. Netgi Serafimės dieviški fokusai nepadės. Aš irgi pažįstu vieną piktoką dievuką kuris remia mano planą . Aš leidžiu jums pasitarti paskleidžiau čia puikų vertimo užkeikimą ,kad nekiltų kokių neaiškumų kitas kalbas naudojantiems svečiams ,kaip mūsų slibinui. Siūlau tikrai pasitempti ,jeigu nepasiūlysite mano draugams kažko geresnio ,kalba tikrai taps paskutinė.
                          Visi demonai linktelėjo ,karščio /šalčio ir nuodų bangą suvirpino apgriuvusį miestą. Sparnuočiai apsupo miestą nepralaužiamu ratu. Šuo įtartinai primenantis graikų Hado saugotoją įkyriai vėpsojo negeru žvilgsniu. Sukubė atsiduso.
                          - Geriau jau būčiau likus amulete. Galvokite šaunuoliai ,netgi nemirtingieji nepabėgs nuo tokios armijos. Šuneliui atvėrus vartus įtraukiami visi gyvieji ,nepriklausomai nuo jų mirtingumo lygio. Teko matyt šitą šunėką prieš kelis šimtmečius savam pasaulyje renkant magų sielas. Vaizdelis kraupokas.
                          Rudis klestelėjo ant suoliuko. Dvimetrinis raguotis ožio kanopomis įteikė jam auksinį mikrofoną
                          Paskutinė kova


                          Vėjas ūkavo miesto griuvėsiuose ir milijonai fantastiškiausių padarų sulaikė kvapą laukdami Rudžio kalbos ,o gal kovinių veiksmų. Rudis nežinojo kaip pasielgti ,net ilgiausios kalbos ar bendri dvidešimties čia susirinkusių magų veiksmai negalėjo pakeisti skaudaus fakto ,ši armija nenugalima. Senis tiesiog leido sau lengvą šlykštų malonumą pasityčioti iš jų suteikdamas šansą pasakyti stulbinančiai ilgą , prasmingą kalbą ir būti sudraskytiems į gabalus iš karto po jos. Na o smulkmenos kaip auksinis mikrofonas ,tik pagilino situacijos absurdiškumą. Visi šios nesėkmei paskelbtos misijos dalyviai suvokė tai ir išsitraukę ginklus laukė pabaigos. Varnas numetė kardą šalia suoliuko tikėdamasis ,kad buvęs klano narys šoks į ataką pradėdamas betiksles kautynes . Evelina nusijuokė ir išsitraukė sidabrinę gertuvę. Nurijusi gerą gurkšnį tarė.
                          -Ką gi matyt paskutinioji. Belieka išgerti ir paskelbti šitos sumautos armijos pergalę. Už tave seneli. Tikrai dėkoju ,kad suteiki mums tokią teatrališką galimybę.
                          Rudis pagriebę gertuvę ir ištuštino lygiai pusę. Senukas šyptelėjo ir lėtai pasimėgaudamas ištuštino šią puikaus viskio talpyklą. Vaikinukas atsikrenkštė.
                          - Taigi demonai ir kiti magiški padarai. Mano kalba nepakeis jūsų nusistatymo nusiaubti ištisus pasaulius ,bet apmąstykime kas bus po to. Žmonės jums vergaus? Manot įgysite daugiau galios? Ne velnio. Vykdysite senojo kranklio nurodymus bandydami išsaugoti jo utopiją. Jis nori pašalinti ,bet kokią kovos tarp mūsiškių galimybę. Sėdėdami jo užkariautose pasauliuose bandysite išsaugoti taiką ir ramybę. Sukurti tam tikrą magišką visuomenę kitų pasaulių griuvėsiuose. O juk viskas galėtų būti ,daug paprasčiau. Jis arba aš galėtų jus nukelti į ramų dar neapgyvendintą pasaulį. ,kur visi galėtumėte pradėti iš naujo. Jokių vadų ,dievų ar kitų nesąmonių. Tiesiog milijonai demonų ir kitų galingos magijos vaikų sukurtų savo pasaulį. Netgi geresnį ir stipresnį ,negu žmonių jau turimi pasauliai. Pasaulį kuriami nebereiktų slapstytis nuo žmonių ar kovoti tuščiuose kovose kurios vis tiek nieko nekeičia. Pažvelkime į žmones ,paprastus žmones negalinčius naudoti ,net menkiausios magijos jie kuria ir griauna civilizacijas , kol mes kovojame dėl savo tikslų finale rasdami ,tik mirtį. Tarp jūsų esantys nemirtingieji arba ilgaamžiai žino ,kad anksčiau ar vėliau taps kieno nors pėstininkais svetimoje kovoje arba bus uždaryti į kokį artefaktą. Nuosavas pasaulis toli nuo visko išeitis mums visiems. Štai tokie paskutiniai mano žodžiai. Darykite ką norite mielieji.
                          Tyla tai labiausiai gąsdinantis dalykas iš visų.. Demonai tylėjo ir laukė nežinia ko. Vandens slibinas sušnypštė.

                          - Graži kalba ,bet kol tu liksi gyvas ,bet kas galės įsiveržti į tą gražų stipresnį pasaulį. Apskritai pakeisti pasitraukimą nuo žmonių ir amžinos kovos savų pasaulių požemiuose, nuo ilgalaikio pasitraukimo į kitą pasaulį nelabai keičia mūsų situaciją. Mums atsibodo kautis bėgti ir lėtai mirti. Tai gi mes išmokysime to dievus , žmones ir ,bet ką kas stos mums skersai kelio. Niekas nesugrus milijoninės armijos į artefaktą. Mūsų ,tik daugės siaubiant dauguma magiškų galių turinčių gyvybės formų nori gyventi užtarnautoje laimėje ir pagarboje. ,O ne slapstytis šešėliuose palaikydami vadinamąją amžiną kovą. Mes gyvensime savo pasauliuose kaip karaliai ,o ne kažkieno pėstininkai...
                          Slibino kalbą nutraukė Rudžio kosulys jis sunkiai įkvėpė ir nugriuvo. Evelina nusijuokė.
                          -Taip brangusis viskas baigta. Kova baigta mums visiems.
                          Seniui nespėjus ,net surikti žavioji brunetė susmeigė ledinį durklą sau į gerklę. Piktdžiugiška šypsena sustingo niekaip nesugebėjusios pasikeisti merginos lūpose. Armijos vadas krenkštelėjo.
                          -Netikėta pripažinsiu ,tikrai niekada nemaniau ,kad ji nusižudys. Nors tai ir nelabai svarbu. Ta kvaiša supainiojo mano gyvenimą jeigu ne ji visa ši istorija ,netgi nebūtų įvykusi. Malonu galutinai atsikratyti praeities.
                          Varnas sujudo ir numetė ginklus.
                          - Kautis ,tikrai neverta. Bet mane domintų kaip gi vyrukas kaip Death one atsisveikino su šia ašarų pakalne. Evelina silpna jei numirti gal ir užteko persipjauti. O mūsų vaikinukas ,netgi nežinojo ,kad Evelina nori nusižudyti aš tuo įsitikinęs. Keista ar ne?
                          Senis suriko bandydamas atlikti jau pavėluotą šuolį į praeitį ir sukniubo ant savo pamėgto suoliuko. Serafimė garsiai išsklaidė nežinomybę.
                          - Nuodai. Paprasčiausi nuodai gertuvėje. Evelinos šeima tūkstantmečius metų žudė demonus ir magus sukurti mirtiną medžiagą Rudžiui nebuvo sunku. Kas tuo pasirūpino Evelina tada kai medžiojo Death one? Vėliau norėdama apsidrausti? Kas žino ,bet faktas ,kad įstrigome čia turėtų visus apraminti ir mesti idiotišką mintį kovoti. Liūdna ,bet jaunesnis Rudis gavo ko norėjo atskirą pasaulį mums. Manau iki kito keliaujančio realybės atšakom ,manipuliuojančio laiku ir erdve teks palaukti visą sumautą amžinybę....
                          Isteriškas juokas užpildė sugriautą miestą..
                          Jie atsibudo pievoje. Pievoje be ribų. Šioje keistoje vietoje jie neįžvelgė jokio orientyro. Rudis sukikeno.
                          - Tu mane nužudei mieloji ,net neįspėjusi apie savo planus nuostabu. Pagaliau pamatėm pomirtinį gyvenimą.
                          Evelina sunkiai atsikėlė ir pasirąžė .
                          - Aha žinosi ,kad moterimis pasitikėti negalima. Varnas ir kiti tuščių planų pilni magai įstrigo toje realybės atšakoje. Jeigu koks dievas jų iš ten neištrauks jie ten ir pasiliks per amžius. Manau joks dievas nedrįs rizikuoti po tokios širdingos slibino kalbos.
                          Lengvas šlamėjimas patraukė jų dėmesį. Demonas žalsvais žvynais puikiai susiliejęs su aplinka prabilo.
                          - Na vaikučiai čia aš bjaurius komentarus mėgstantis demonas. Aš vėl turiu kūną ir galiu skristi kaip senais gerais laikais. Lidija irgi čia atrodo ji rado savo draugus kuriuos iššaudė rusai. Atrodo šioje vietoje rasi ką tik nori. Aš netgi radau savo atmintį. Palyginus su mūsų nuotykiais mano gyvenimas buvo nuobodokas. Bandysiu rasti tą serafimę kurią nužudžiau prieš tūkstantmečius ,juk galu gale čia rojus ar labai panaši vieta.
                          Demonas nuskrido pagaliau atgavęs laisvę kurios norėjo.. Rudis šyptelėjo ir dailūs rūmai atsirado prieš minutę dar tuščioje pievoje.
                          - Juokinga ,bet visada norėjau namų kurių nereiktų naikinti bėgant nuo priešo ir kurių vis negriautų priešų atakos. Dar smagu ,kad turim kūnus ,kurie leidžia mėgautis vienas kitu visa amžinybę..
                          Evelina sukikeno.
                          - Iškrypėli gal paieškokime mirusių giminaičių ir pažįstamų.
                          Jis gūžtelėjo pečiais.
                          - Abejoju ar laikas turi čia kokią reikšmę. Jeigu dievai mūsų neprikels aktyvuoti likusių runų liksime čia amžinybei. Tai gi surasime juos vėliau o dabar..
                          Rudis įnešė savo mylimąją per slenkstį ir pagaliau pradėjo gyventi taip kaip norėjo. Gyventi su ta kurios jam visada reikėjo. Demonas rado serafimę su kuria kaip ,tik aptarinėjo buvusių kovų smulkmenas. Lidija vėl juokėsi su draugais dėl kurių ir įsivėlė į narkotikų prekybą. Abejingumą pakeitė laimė. Šio žalsvo rojaus savininkas ramiai nužvelgė savo valdas ir atsiduso. Eilinį kartą jam nepavyko rasti to kuris aktyvuos visas runas ir teisingai panaudos jų galią. Bet šis bandymas padėjo išspręsti konfliktus ,o tai jau šis tas. Vienas iš aukštesnių dievų nusijuokė. Nepaisant to ,kaip magai ir žmonės jų nekenčia jie vis tiek pasirūpina savo kūriniais suteikdami jiems poilsį po paskutinės kovos.

                          Comment

                          • Light
                            Rimtas forumo narys

                            • 2007 03 31
                            • 161

                            #14
                            Dar istorija apie Faustą.
                            Buvo gražus vakaras. Kažkur tolumoje ūbavo apuokas. Dauguma žmoniu miegojo arba sėdėjo baruose ir klubuose. Tik vienas iš nedaugelio nedarė nei vieno nei kito. Tai buvo Faustas nedidelio miesto gyventojas . Faustas buvo vidutinio ūgio ,lieknas gal net per lieknas. Fausto kambarys buvo užverstas diskais ,plokštelėm ir visa įmanoma muzikine įranga. Faustas dirbo didžėjumi jis nerealiai sukdavo plokšteles ,nors toks senoviškas didžėjavimo būdas prarado populiarumą. Faustas vis tiek manė ,kad grynai sintezatoriumi ir kompiuteriu išgaunama muzika praranda savo jėgą ir dvasią. Faustas nurijo gurkšni alaus-limonado mišinio ir pabandė kažką pagaminti penktadieniu. Bet deja plokšteles kurios paklusdavo taip puikiai kažko neišgavo nieko virš standarto.... Faustas sviedė butelį į sieną ir nervingai mynė iš kampo į kampą. Paskutines pora savaičių negalėjo sukurt nieko kas taip stebindavo žmones. Daug kas sakydavo ,kad jo laukia graži ateitis kokiame Vilniaus klube ,bet jis praras darbą ir čia jei nesukurs nieko ilgesnį laiko tarpą. Nusiraminęs pradėjo galvoti ko jam galėtų trūkti ,kad nebe sukuria nieko naujo. Geriausius savo scratchus ir remixus jis sukūrė būdamas piktas ar atvirkščiai labai viskuo patenkintas. Faustas bandė rast laiminga prisiminimą ,bet laimės nepavyko išgauti. Pyktis taip pat blėso neįkvėpdamas agresyviems kūriniams. Faustas pagalvojo apie savo gyvenimą. Visą laiką gimtajame mieste visa laiką su muzika kuri jam yra viskas. O ,vėliau miesto klubo didžėjus numeris vienas. Štai jau prabėgo penkeri metai ,bet jis ne tik numeris vienas ,bet ir gyvena visiškai vienas. Faustas beviltiškai pažiūrėjo į veidrodį. Raudonos nuo nemigos akys viską gadino,bet išvaizda nebuvo atsakymas. Žinoma begalinis alkoholio vartojimas ,kibirais maukiama kava,narkotikai ir darbas naktimis nepridėjo žavesio. Faustas neapsikentęs nusisuko nuo veidrodžio ir pažvelgė į laikrodį. 23:07 rodė laikrodžio ciferblatas pranašaudamas dar viena neramią naktį.... Nors jis šiąnakt ir neturėjo groti ,bet negalėjo sėdėti tarp kambario kvadratų. Išėjęs į naktinį miestą dar gan gausius praeivius ,bet nekreipdamas dėmesio patraukė į šoninę gatvelę. Ten kiek tolėliau nuo centro buvo garažas. Faustas pasibeldė kiek įmanoma garsiau ,nes viduje grojo muzika. Duris atidarė Maksas -Labas nesitikėjau čia tavęs pamatyt? Dozės reikia ar šiaip čia klaidžioji?
                            Maksas buvo konkretus kaip visada. Faustas tyliai burbtelėjo
                            -Aišku ,kad dozės ,ne apie sausainių kepimą atėjau šnekėt. Gal ką naujo turi?
                            Maksas šyptelėjo savo bedante šypsena.
                            -Turiu neblogo amfetamino ir dar naują magnetola gavau.
                            Faustas turėjo blogu įtarimų ,dėl to "gavimo".Susiraukęs išspjovė
                            -Vėl pavogei? Tave suims už tokius niekus. Stumdai narkotikus ir prekiauk. Ką man reiktų daryti jei tave koks plikis iš kurio golfo nuknisai šita tave užmuštų? Iš kur man narkotikų tada reiktu gauti?.
                            Maksas ramiai palingavo galva.
                            -Ko tu amžinai problemų ieškai? Va netoli matai kitas garažas stovi, Ten tokia Judita aguonas verda. Nenumirtum tu ir be manęs.
                            Faustas susileido amfetamino ir išsiplėtusiais vyzdžiais patraukė namo. Tamsios gatvės švytėjo raudonai. bet jis nekreipė dėmesio. Staiga jis pamatė keistą merginą stovinančia jo kieme. ,Bet tikrai geras dalykas tokiu haliucinacijų neteko matyt, pagalvojo jis ir patraukė link laiptinės. Staiga ant peties pajuto stiprią ranką . Mergina spaudė jo petį sidabriniai jos nagai švytėjo tamsoje. Faustas supratęs ,kad susidūrė realiu asmeniu pabandė atsitraukti. Deja negalėjo pajudėti skausmas paralyžiavo petį. Mergina nusijuokė ir tarė
                            - Tavo pasipriešinimas yra beprasmis. Joks žmogus nepajėgtų nugalėti manęs.,Bet manau tai ką aš tau padovanosiu yra daug geriau už muziką ,vienatvę ar narkotikus.
                            Fausta sustingdė ledinis skausmas. Faustas pajuto,kad narkotiku suteikta energija yra beverte prieš šia merginą. Fausto sąmone geso ,paskutinis dalykas kurį jis pamatė buvo sidabrinės merginos akys.... Faustas lėtai budo ,keista ,bet skausmo nebejautė Staigiai pašokes ant kojų pamatė kelias žvakes ir drėgną rūsį. Sidabrinių nagų ir akių savininkė sėdėjo ant kedės . Mergina rankoje vartė nedidelį peilį.
                            -Atsibudai nuostabu galvojau reiks lašelinės ,kad išsivalytum nuo to mėšlo kurio pilnas tavo organizmas. Beje nesugalvok bėgti aš puikiai mėtau peilius. Dar nebuvo sykio ,kad nepataikyčiau į taikinį..
                            Faustas patyręs jos nenormalią jėgą įtarė ,kad ji ne tik mėto peilius ,bet ir juda greičiau nei jis. Faustas nusprendė perimti situaciją į savo rankas
                            -Kas tu? Kodėl čia mane laikai? Kodėl tavo akys sidabro spalvos? Ar tu žmogus?
                            Mergina piktai išsiviepė
                            -Ne tavo reikalas būtų atsakymas į visus šiuos klausimus. Mano darbas tave saugot ,kol ateis Emilis. ;O jis tau viską paaiškins. Tai gi tylėk ,nes užmigdysiu. Mane jau nervina šitie pagrobimai. Jau koki 10 asmenį grobiam su Emiliu ,o naudos jokios. Gaunam iš viso vargo visiškai nieko.
                            Faustas išmintingai nusprendė patylėt. Ji ėmė baime pagalvojus kas per padaras turėtu būti Emilis jei jam dirba šita būtybė.
                            Po kokio pusvalandžio pro duris įėjo Emilis. Violetinės akys švietė klaikiu pykčiu. Oda padengta žvynais dar labiau gąsdino.,Bet jis buvo žmogus ,bent jau išlaikė žmogiškas kūno formas. Emilis prabilo visai žmogišku balsu
                            -Faustai aš Emilis ir aš apšviesiu tau gana keistą situaciją. Matai mūsų rūšis nyksta ir tinkamu partnerių vis mažėja...Paprasčiau tariant mums gręsią išnykimas. Jei mes išnyksim žmonija turės iškentėti labai sudėtingą tragediją. Deja giminės pratęsimui mums reikalingas žmoniu giminės atstovas,
                            Faustas optimistiškai nusprendė ,kad mažiausiai yra galimybe išgyventi. Emilis šnekėjo toliau
                            - Liūdnesnė ar linksmesnė dalis ,kad šitam reikalui tinkama ,tik ji mergina kuri tave pagrobė. Mes ją vadiname Sidabrine. Bloga naujiena mums ir tau būtų jeigu ji netaps nėščia greitu metu mus sunaikins priešai.,O tau aš nukasiu galvą asmeniškai,kaip ir tai dešimčiai nevykėlių kurie jau guli po žeme. Spręsti tau ,jei nesutinki Sidabrinė perpjaus tau gerklę,o jei sutinki nėra garantijos ,kad neįvyks tas pats. Vienu žodžiu buvai netinkamu laiku netinkamoje vietoje ir turi tinkamus mums genus.
                            Faustas negalėjo patikėti ,bet tarė.
                            -Sutinku ,bent jau galimybe ,kad pavyks yra. O kas bus po apvaisinimo? Kelione į upės dugną?
                            Emilis nusišypsojo apnuogindamas klaikias iltis.
                            -Po to tu susileisi amfetamino ir užmirsi viską ka girdėjai. ,O jei ne keliausi į upės dugną su visom plokštelėm.
                            Faustas žinojo ,kad penktadienis nežada nieko gero ,bet tokios velniavos nesitikėjo.
                            - O kur man ją apvaisinti ? Ant šaltų grindų ?
                            Sidabrinė visą laiką tyliai sėdėjus prabilo.
                            -Užsuksim į mano butuką. Faustai tikiuosi esi kažkas daugiau nei anie dešimt. Jie už savo nemokšiškumą mirė ypatingai skausmingai .Kaip žmones sako meilė tam ,kad skaudėtų.

                            Antra dalis
                            Faustas dairėsi Sidabrinės ,bute ir tikėjosi iš situacijos išpešt viską kas įmanoma. Viskas turėtų būti ,gerai juk čia ,tik eilinis nuotykis kuris baigsis mirtimi. Užbaigė jis niurai savo mintyse. Sidabrinė tarė.
                            -Nesinervink viskas bus gerai Emilis per daug gąsdina kandidatus ,bet visas šis reikalas gali baigtis sėkmingai .Aš manau ,kad Emilis praplautoms smegenims tavęs neišmes. Jis paliks tave tolimesniam farminimui . Tiesiog musu rasė per daug nyksta ,kad išmestume naudinga genų rinkinį. Bet taip gali įvykti jei šiandien galu gale sugebėsiu pratęst rasės egzistavimą palikuoniu.
                            Faustas pasijautė įveltas į visiškai jam svetimus įvykius. Bet paklausė -Kas tokie jūsų priešai? Jie kaip supratau sukels Emilio minėtą tragediją.
                            Sidabrinė tuo metu maišė kažkokį gėrimą.
                            -Tu juos pavadintum vilkolakiais .Jie savotiška protingu žvėrių ,nebūtinai vilkų rūšis. Jų intelektas prilygsta vidutiniam žmogaus intelektui.
                            Faustas dar sykį apsidairė ,bet nebuvo į ką žiūrėti. Nemažas trijų kambarių butas kurio svetaines viduryje metėsi įspūdingos kolonėles ,sintezatoriai ir kita įranga. Šone įspūdingo dydžio sofa. Sidabrine baigus maišyt gėrimą padavė pilną jo taurę Faustui. Jis išgėrė nusprendęs jog blogiau jau nebus.
                            Sidabrinė be komentarų nusimetė paltą. Po juo vilkėjo tamsu kažkokios tamprios medžiagos kostiumą kuris dengė kiekviena kūno centimetrą. Bet paryškino figūrą ir išryškino ,bent jau C dydžio krutinę. Faustas suprato ,kad ji graži ,bet tolimesni jo veiksmai lems jo gyvybę ir dviejų protingu rasių likimą. Mergina nugriuvo ant sofos ir nuobodžiai tarė.
                            - Faustai tau gal muzikos reikia? Didžėjau negi be plokštelių sukimo nieko daugiau nemoki.
                            Faustas pasijutęs dar blogiau tarė.
                            -Ar tau nešlykštu ,kad ir dėl biologiniu priežasčių pergulėti jau su 10 kandidatu?
                            Sidabrinė tuo metu nusimetė kostiumą.
                            - Aukojuosi dėl tėvynes. O jei rimčiau tai geriau išmirti mylint ką nors ,nei tuščiai kovoti prieš žvėris kuriu daugiau nei mūsų. Emilis šiuo metu dabar su jūsų rasės moterimi atlieka tą patį. Aš nevergauju aš atlieku tai kas manau ateity išgelbės mus visus.
                            Faustas sužinojęs viską ką norėjo ją pabučiavo. Leido bučiniu ištįsti iki amžinybes. Tada pradėjo glamonėti kūną kurio šiluma nebuvo žmogiška. Jam buvo aišku ,kad mergina spinduliuoja daugiau šilumos nei žmogus. Sidabrinė ramiai ,bet ne per kukliai visai naktį jam suteikė malonumą kuris tesės iki ryto. Jie atsibudo po pietų vienas į kitą pasižiūrėjo. Sidabrinė tarė.
                            -Visai neblogai. Po savaites sužinosi ar tapai galingos demonu gimines pranešėju. ,O dabar keliamęs ir išgerkime taurę šampano už mūsų palikuonį.
                            Faustas nutylėjo jis įtarė ,kad mergina nepriklauso gėrio jėgomis. Išvis Faustas po tokios geros nakties nesistebėjo niekuo. Faustas nusprendė išeiti ir atidarė duris. Už durų buvo padaras panašus į juoda panterą, tik per daug didelis. Faustas užtrenkė duris ir griuvo ant grindų. Tai buvo teisingas refleksas. Pantera įsibėgėjusi išverte duris kurios nugriuvo ant Fausto. Sidabrine išsitraukė pistoletą ir paleido pora šūvių panterai į galvą. Galingas žvėris nugriuvo kraujo klane. Demonė viena ranka nusviedė duris per visa svetainę . Paskubomis nuvilko sunkų žvėrį į virtuvę. Faustas trindamasis sutrenktą pakauši nulėkė prie lango. Kieme zujo visa gauja šunų arba kažko protingesnio nei šunų.
                            -Ten jų visa gauja. Jie atrodo kaip šunys.
                            Sidabrine pasiėmė ginklus ir nusprendė.
                            -Lipsim balkonais.
                            Faustui nespėjus paprieštarauti užsimetė jį ant peties ir jau šokinėjo nuo balkono ant balkono ,o nuo balkono nušoko ant kažkokio stogo .Mergina nusijuokė.
                            -Šunys balkonais nelaipo ,kad ir kokie protingi bebūtu. Tai va jei nerasim saugaus rūsio teks bėgioti visa savaitę.
                            Faustas susimąstė
                            -O kaip tas garažas ? Na kur aš medžiagas perku.
                            Sidabrine nusišypsojo
                            -Ten gera vietelė narkomanai ir vagys. Bohema kaip jus žmones sako. Gyvenimo menininkai tokius gerbiu.
                            Sidabrine transportavo Faustą iki garažo. Faustas pasibeldė. Maksas atidarė ir gavo kumščiu į kaktą. Sidabrinė nuspyrė kūną į kampą.
                            -Nebijok gyvens ,tik galvą ryte jam skaudės labai.
                            Faustas nieko nelaukęs susileido amfetamino iš Makso atsargu
                            -Jėgų man prireiks ,o ,kad pietausime šia savaitę nelabai panašu. Tai va nesmerk.
                            Demonė tik palingavo galva ir atsirėmė į sieną. Faustas paklajojo po asmenines fantazijas ,kad išsivaduotu nuo realybės košmaro. Pora dienų jie nieko daugiau ir neveikė. Faustas leidosi ,o mergina miegojo. Atsibudęs Maksas sutraukė kelis takelius kokaino ir nulūžo nesistebėdamas situacija .Taip prabėgo savaitė. Pilna pokalbiu apie viską ir apie nieką savaitė. Po šios klaikios savaites mergina atsiduso.

                            - Na va mums pavyko dabar sunkiausia dalis išgyventi gan ilga laiko tarpą .Tada demoniukštis išvys pasaulį ir aš nebeturėsiu rūpesčiu. Musu rasės vaikai greit auga. Įgauna galių. Specializuojasi siauroje srityje pvz ugnies burtai. Tada dėl šios srities pasikeičia. Dėl to aš ir kiti mano rasės atstovai neturime panašumų. Vaikas turės žmogišką pavidalą ,bet taip pat demono širdį. Negaliu sukurti tau iliuzijos ,kad jis tave mylės ir mes busim graži velniška šeimynėle.
                            Faustas nieko tokio ir nesitikėjo ,bet.
                            -Aš nesugebėčiau augint vaiko ,net ir velniško. Aš viso labo senas narkomanas. Jau geriau tegu jis perima tavo savybes tiek kūniškas ,tiek dvasines.
                            Sidabrine išplėtė akis.
                            -Buvo laikai ,kai netgi tu nevartojai..Ruoškis reikia grįžt pas Emilį šita garažą jau susekė žvėrys. Užkursi ta golfuką kur stovi?
                            Faustas linktelėjo ir užvedė kledarą. Golfukas šovė kaip kulka ir dingo siauruose gatvelėse. ...Griže į rūsį jie rado kelis vilkų kūnus ir Emilį perkąsta gerkle. Sidabrine mostelėjo ranka ir Emilio kūnas pavirto pelenais. Tada iš rūsio susirinkę ginklus ,amuniciją ir maistą dingo. Kur tiksliai jie dingo negalėjo susekti ,net žvėrys.... - Na va mums pavyko dabar sunkiausia dalis išgyventi gan ilga laiko tarpą .Tada demoniukštis išvys pasaulį ir aš nebeturėsiu rūpesčiu. Musu rasės vaikai greit auga. Įgauna galių. Specializuojasi siauroje srityje pvz ugnies burtai. Tada dėl šios srities pasikeičia. Dėl to aš ir kiti mano rasės atstovai neturime panašumų. Vaikas turės žmogišką pavidalą ,bet taip pat demono širdį. Negaliu sukurti tau iliuzijos ,kad jis tave mylės ir mes busim graži velniška šeimynėle.
                            Faustas nieko tokio ir nesitikėjo ,bet.
                            -Aš nesugebėčiau augint vaiko ,net ir velniško. Aš viso labo senas narkomanas. Jau geriau tegu jis perima tavo savybes tiek kūniškas ,tiek dvasines.
                            Sidabrine išplėtė akis.
                            -Buvo laikai ,kai netgi tu nevartojai..Ruoškis reikia grįžt pas Emilį šita garažą jau susekė žvėrys. Užkursi ta golfuką kur stovi?
                            Faustas linktelėjo ir užvedė kledarą. Golfukas šovė kaip kulka ir dingo siauruose gatvelėse. ...Griže į rūsį jie rado kelis vilkų kūnus ir Emilį perkąsta gerkle. Sidabrine mostelėjo ranka ir Emilio kūnas pavirto pelenais. Tada iš rūsio susirinkę ginklus ,amuniciją ir maistą dingo. Kur tiksliai jie dingo negalėjo susekti ,net žvėrys....
                            Faustas nustebęs žiūrėjo į raudona dangų. Anglies juodumo uolienas ,keistus violetinius augalus aplinkui vaikščiojo įvairios išvaizdos demonai. Sidabrinė šyptelėjo ir tarė
                            -Taip atrodo pragaras mažai žmonių pamato tai prieš mirtį. Gali jaustis savotiškai pagerbtas .Čia mes saugūs nuo žvėrių jie patekti čia negali. Tai gi gali prisėsti ir atsipalaiduoti.
                            Faustas stebėjo trimetrinį raudona demoną ant ieties galo nesantį kažkokia mėsą ir jam darėsi neramu. Faustas drebančiu balsu sušnibždėjo.
                            -Kaip aš galiu atsipalaiduoti aplinkui demonai ir čia pragaras galu gale. Ar šitie demonai visi tavo tavo rūšies atstovai ir yra su tavimi draugiški? Ar gali kilti pavojus kad koks demonas nuraus man galvą? Sidabrinė nusijuokė ir pasakė
                            -Ne daugelis demonu priklauso kitiem klanams taigi kitai demonu rūšiai.,Bet daugelis klanų gerbia musu vadovą. Taigi keliausim į jo valdomą miestą .Prieš tai papasakosiu musu rūšies istorija,nes jeigu nieko apie tai neišmanysi vadovas priims tai kaip nepagarbą ir galva gali būt nurauta. Taigi prieš tūkstantmečius musu rūšis klestėjo. Turėjom užtenkamai žmoniu su tinkamais genais giminei pratęst .Galingi burtininkai ir kariai vedė maniškius į mūšį. Tai gi musu teritorija plėtėsi į visas pusės. Taip buvo sukurta galinga imperija. Musu imperatorius turėjo vilčių užvaldyt pragarą .Aišku kitiem demonams tai nepatiko jie priešinosi mums is visu jėgų. Pradėjo žudyt mums reikalingus žmones. Taip prasidėjo ilgaamžiai karai. Galu gale kažkoks inkubas pasamdė vilkolakius naikint mums taip reikalingus žmones. Vadovas nuvykęs į Žemę bandydamas apsaugot žmones nužudė vilkolakiu princą.,Tai buvo klaida. Žvėrys keršydami išžudė dar daugiau taviškių. Per begalinius karus praradom teritorijas. Taigi mums beliko vienintelis miestas Infernal. Karai baigei įsivyravo taika. ,Bet vilkolakiai toliau žudo Žemės gyventojus ir demonus. Dabartinė situacija sudėtinga vis mažiau palikuonių vis mažiau tinkamu žmonių. Taigi Faustai palikuonis kuri pagimdysiu labai svarbus .
                            Sidabrine nutilo ir gurkštelėjo vandens iš butelio. Faustas kostelėjo.
                            -Tu tikra kad pavyko?Jeigu taip tai kas laukia manęs?
                            -Taip jeigu nebūčiau tikra bučiau palikus sudraskyti žvėrims Na,o tu pasiliksi mieste ir apvaisinsi kuo galima daugiau demonių. Po kiek laiko sukursim tau naują tapatybę ir išsiūsim namo.
                            Faustas susiraukė jis reikalingas kaip patinas o po kurio laiko ji išmes. Noriu pasilikti su ja ..Noriu pamatyti vaikelį. Sidabrine prisimerkė ir įsižiūrėjo į Fausto aurą.
                            -Galiu nuspėt ką galvoji. Vaikelį pamatysi ,bet aš jau sakiau laiminga šeimynėlė nebūsim. Neturėk tuščių vilčių. Suprask manęs laukia karas. Be to aš negaliu jausti to ką spinduliuoja tavo aura. Aš negaliu mylėti.
                            Faustas tik papurtė galvą ir tylėjo likusią kelionę. Jis prisiminė visus bereikalingus santykius su kvailomis mergomis užmegztus klubuose. Visi jie pasibaigė jų ašarom. ,O dabar kai pirmą kartą įsimylėjo..Viskas supanašėjo į tragediją .Sidabrine prisiminė sunkius karo metus. Per kuriuos žuvo tiek daug draugų kaip Emilis. Ji nusprendė kai tik gims vaikelis ištrinti Fausto atmintį apie ją ir rasti jam žemėje vietą kur būtų laimingas... Abu prabudo is savo minčių kai pamatė auksu ir rubinais spindintį miestą. Nusileidę į jo gatves pamatė būrius demonų besiginkluojančių arba besigydančių žaizdas po mūšio. Sidabrinė skubiai tarė
                            -Eime pas vadovą .Jis mums papasakos kas įvyko .Be to mums reikia amunicijos.
                            -Kaip man į jį kreiptis?
                            -Tikrąjį vardą mažai kas žino..Pravardė kuria prisistato Satana. Prieš tūkstantmečius titulas toks buvo.
                            Greitai pasiekę auksinus rūmus užbėgę į penktą aukštą. Pamatė odiniame krėsle sėdintį demoną. Jis buvo susikęs į kraujo raudonumo apsiaustą po juo spindėjo juodi auksiniais ornamentais padabinti šarvai .Nuo violetines kaktos augo ragai. Demonas nustebęs tarė
                            -Sidabrine tu gyva. Naujienos tokios turim specialių nuodų prieš vilkolakius. Mano ginklininkas su meistravo bombą. Kurią susprogdinsim jų tvirtovėje .Taip sunaikinsim tūkstančius vilkolakių ir jų lyderius. Be vadovavimo jie nusilps į galu gale užbaigsim šį karą. Tam renku armiją. Pulsim už poros dienų kol kas pailsėk. Aprodyk žmogui miestą. Duok jam kokį gydomąjį kristalą, nes nekaip atrodo. Trumpai tariant ilsėkitės.

                            . Didysis mušis


                            Faustas sėdėjo pragaro miesto Infernal kavinėje ir paklaikusiomis akimis žiūrėjo į įvairios išvaizdos demonus. Faktas joks žmogus negalėtų čia gyventi pamanė Faustas ,Bet deja man reiks auginti čia vaiką. Sunku pasakyti ką apie tai mano Sidabrine ,bet Satana atrodo numatė jam vaidmenį savo planuose ,nes leido dalyvauti mūšyje. Nors neaišku kaip reikės išgyventi ten nors kelias minutes. Satana pasiėmė kėdę ir prisėdo šalia. Karališkai pareikalavęs alaus tarė
                            -Teisinga mintis Faustai mušis vilkolakiu erdvėj nelengvas dalykas beje įėjimas į ją per katakombas kuriose palaidota milijonai žmoniu spėju žinai apie ką kalbu. Paryžiaus katakombos. Jau vien jas pereit reikės geru šarvų ir galingos arkanos.
                            Satana ant stalo numetė minėtus daiktus Sidabrinius ornamentuotus šarvus ir arkaną juodu kotu.
                            -Šitie daiktai ypatingi ,magiški. Šarvai automatiškai auginasi spyglius ,grandines įvairius skydus Arkana dar vadinama ugnies rimbu šaudo ugnies srove kuria galima reguliuoti visais įmanomais kampais. Šie ginklai turėtu tau pagelbėti. Faustas tik niurai linktelėjo ir pradėjo antra buteli vermuto. Satana išlenkes bokalą alaus dingo su violetiniu švytėjimu. Faustas galutinai nusigėręs nulingavo į savo kambarį ir užmigo. Ryte pabudo nuo kraupaus karo rago garso. Skubiai užsimetęs šarvus ir pasiėmęs ginklus nulipo į apačią. Mieste jau iš toli buvo galima įžiūrėti tūkstantine armija apsirengusia juodais šarvais su rubino raudonumo liepsnele ant skydo Eiliniai ginkluoti trumpais kardais ir kirvukais buriavosi apie generolą balta demoną ginkluota milžinišką alebardą. Žalsvi demonai savo lanku aurų spindėjimu akino visus aplinkui. Keturrankiai demonai ginkluoti keturiais lenktais kardais treniravosi kapodami buri ietininku puolančių iš visu pusiu. Magai ginkluoti įvairiais magiškais kastetais ,pirštinėmis ,arkanom ,skeptrais ir lazdelėm paleisdavo į dangų fejerverkų už pergalę. Šamanai apsupti iškviestu ugnies dvasiu drąsino eilinius žuvusiu sielų sugrąžinimo ritualu. Kalviai dalino ginklus už dyka ir vietoje įvairiomis magiškom runom tobulino turimus Gydytojai pasipuošė juodais apsiaustais su gyvate ir apverstu kryžiumi dalino įvairius narkotikus ir vaistus. Gydytojai glaudėsi prie durklo meistrų kurie bandė savųjų ašmenų vikrumą treniruotėj. Šią sumaištį pertraukė Satanos teleportacija. Mieste įsivyravo mirtina tyla. Satana ugningai nužvelgęs visus griausmingai tarė -Kovojam už mūsų išlikimą ir visiems tai aišku nieko čia nepridursi išspauskit iš savęs kiekvieną laša galių. Kovojate už ateities kartas. ,O jei nepavyks paskutini karta praliekim vilkolakiu kraujo jūrą!
                            Armija vieningai suriaumojo. Satanos Arkmagas violetiniu apsiaustu mostelėjo ugnimi spindinčia dviašmenį kirvį primenančią arkana. Mėlynas švytėjimas atvėrė portalą kareiviai plūstelėjo pro į šį plyšį. Satana padavė Faustui žalsvą buteliukai r liepe suvartoti. Faustas užsivertė vienu mauku ir pajuto jėgų antplūdį. Nežemišku greičiu prilėkė prie Sidabrinės. Ji vadovavo kardininku flangui. Pati už nugaros nešiojo dvi katanas kuriu Faustas anksčiau nebuvo matęs. Nebespėjęs nieko tinkančio tokiam įvykui pasakyti buvo nublokštas į teleportą Tada stojo tamsa.....Nespėjęs net susigaudyti buvo užpultas zombiu gaujos. Šarvai įjungė pilna kūno šarvuotę ir spyglius. Narkotiku pakylėtas Faustas smaigstė šlykščius padarus ir degino su arkana viska aplinkui .Kovotojai staiga atsiitraukė ir magai paleido masini deginimo burta kuris sunaikino visus zombius. Arkmagas trenkė arkana į žemę ir atsivėrė dar vienas teleportas..... Faustas pirma pastebėjo dangų kuriame švietė kruvina pilnatis. Tolumoje sviete juodo obsidiano pilis. Pasigirdo skausmo pilni prismeigtų demonu klyksmai. Triauksčių dydžio milžiniški šarvuoti vabalai nuodais liejo viską. Satana iššoko į prieki ir ėmė švaistytis Inferno blade dar žinomu kaip amzžnosios liepsnos kalavijas. Vabalai sproginėjo ir liepsnojo. Neaišku iš kur atsiradę Ledo magai galingu stingdymo burtu užšaldė Satana. Lankininkai šiuos melsvus vilkus prismeigė šimtais strėlių. Arkmagas mėtė ugnies kamuolį Satana susvyravo ir atitirpo. Satana nusikeikė ir suriko -Asilai šio burto žala mūsų rūšiai gali būti nepagydoma vyriausiasis lankininke nudėk tuos žydrus šunis vienu elektrizuotu šūviu netaupykit galių manos gėrimų ir kitu narkotinių medžiagų užteks visiems...
                            Satanos žodžius pertraukė Tūkstančiai anubio ženklu žymėtu juodų vilkolakiu. Jie pleištu įsirėžė į eilinius kurie springo kraujais. Durklai bandė išvalyti šią silpną vieta ,bet tik dar labiau sumaišė armijos formaciją .Satana plūsdamasis suko kardą lyg propelerį karštos amžinosios ugnies srovės sudegindavo šimtus priešų. Sidabrine žaibo greičiu pjaustė priešus savo kojas transformavusi į kanopas ne sekundei nesustodama darė siaubingą žalą ir kėlė sumaištį priešo linijose. Faustas dengė keturrankį generolą šaudydamas ugnies sroves jam iš šonų kol jis yrėsi per priešu gretas kaip groteskiškas mirtinas malūnas. Faustas netikėtai pajuto kažką aštrų galvoje ir nugriuvo. Dar pamate vilkolakiu kareivi artėjanti su stambiu vienašmeniu kirviu rankoj .Tada pajuto karštą kraują ant veido..Vilkolakis perkirstas pusiau aptaškė ji krauju. Keturrankis ištiesė jam ranka ir iškvietė gydytoją. Tas išsiėmė iš šalmo mėtoma kirvuką ir sugydė žaizdą. Keturrankis tarė
                            -Tu dengi mane tai nusprendžiau atsilyginti tuo pačiu...Aš vardu Baalas aš vyriausias čia aišku po Satanos....Keista aš vyresnis o jis imperatorius ,warlordas , miesto vadovas. Vienintelis galintis laikyti Inferno blade. Nekenčiu jo jis atėmė iš manęs viską ko norėjau...,Bet užteks nostalgijos eime žudyt šunaujos! Baalas su mirtinu įsiūčiu šoko į priešų sukuri...
                            Faustas nustebo ,kad demonai iš dalies nevieningi. Satana gali žūti ir nuo seno konkurento rankos? Nors galbūt asmenines intrigos nebuvo čia svarbios. Faustas neturėjo laiko to apmatyti ,nes gynėsi nuo milžiniško vabalo ,bet suprato ,kad gyvybe jam išgelbėjo naujasis Inferno karalius jei Satana paslystu...Arkmagas kelioms sekundėm sustingdė priešus ir per tą laiką juos sunaikino plieno ir magijos banga... Satana nusišluoste kraują ir tarė
                            -Taigi mirtininkų banga atlaikėm.,Bet tai dar nieko nesako sunkiai šarvuoti vilkolakiu riteriai stovės kaip bokštai kad apgintu kalno viršūnę ant kurios stovi pilis vartus. Jų šarvai sunkiai pramušami ,bet lankininkai įžiūrės plyšius ir nudės metalinius šunis. Į kovą!.....
                            Riteriai po keliu minučių sukryžiavo ietis su lengvai šarvuotais demonu ietininkais. Faustas pastebėjo ,kad demonai vertina greiti ir nenešioja sunkiu šarvų. Ši taktika suveikė riteriai su savo centneriais šarvais buvo per lėti pataikyti ar užmušti vikrius kardininkus kurie grupinė atakom juos sukapojo į gabalus. Satana skynėsi kelią tiksliais kirčiais risdamas galvas kietus šarvus trupindamas kaip sausainius palikdavo sumaitotus kūnus. Faustas šaudė iš tolo nes jam jau truko oro vis dėl to jis nebuvo karys. Sidabrinė vis labiau virto į demoniškąją formą. Odą padengė sidabriniai žvynai akys virto liepsnojančiais gyvatiškais plyšėliais. Jos kardai tik švysčiojo žudydami riterius. Baalas prismeigė paskutinį riterį ir įsibėgėjęs lyg raganosis išverte vartus. Kovotojų banga plustėjo į vidų. Lankininkai dar bandė stabdyti armiją ,bet magai juos nunešė velniop kartu su pilies sienomis. Satana smeigė į iš meteoritų plieno gamintas dūris senas metalas pasidavė ir išgriuvo Ietininkai galinga srove smaigste ledo magus kurie dar bandė gintis. Pilies sale liko kruvina ,bet tuščia nuo priešo. Baalas tarė
                            -Mušis dar nelaimėtas antrame aukšte laukia 300 asmeninių vilkolakių princo sargybinių. Žinoma ir pats princas .Princą palikit mums su Satana ir Sidabrine. Tiesiog galabykit sargybinius...
                            Taip jie pradėjo kruviną žygi į viršų kur kiekvienas žingsnis buvo lyg prieš uraganinį veją. Faustas užpultas dviejų sargybiniu buvo rimtai supjaustytas ir neteko sąmones. Sidabrinė ji išnešė iš mūšio lauko nukirtus sargybiniams rankas. Faustas atsigavo gydytoju apsupty. Medikas tarė -
                            Beprotybė žmogus kaunasi prieš elitinius vilkolakių kovotojus Jei brangi gyvybė lik čia apačioj armijos nuostoliai dideli jie tavęs neapsaugos. Satana ,Arkmagas ir Baalas griauna visas sienas ir slaptuose tuneliuose ieško princo...
                            Faustas pralemeno -To žalsvo narkotiko ... AŠ kovosiu iki galo per ilgai traukiausi ir bėgau savam gyvenime...
                            Faustas susivertęs buteliuką paklausė Sidabrine kodėl grįžai manęs? Nejaugi? Ar aš tau ką nors reiškiu?
                            Faustai romantiškomis banalybėm nėra laiko man dabar terūpi princo galva.....

                            O viršuje jau vyko kova...Baalas į savo kardus sudėjęs visas įmanomas galias gynėsi nuo mirtino princo kirvio.. Garsiojo Lupus axe galingiausio vilkolakių civilizacijos ginklo. Baalas gynėsi iš paskutiniųjų.,Bet vilkolakis pašoko ir trenkė iš viršaus kardai subyrėjo lyg stikliniai. Baalas seniausias iš demonų nugriuvo prakirsta galva. Satana gynėsi nuo sargybinių ir magų bangos iš visų jėgų mojuodamas kardu. Arkmagas susigrūmė su vilkolakiu vyriausiu elementalistu .Jų ugnies ir ledo atakos susikirsdamos skandino pilį garuose kurie plikė ,be išimties visus. Arkmagas suklupo ir kova atrodė pralaimėta ,bet Faustas pribaigė jau sužeistą elementalistą sava arkana. Sidabrine užliejo princą žaibo greičio kirčiais. Satana jai talkino savais kirčiais kurie vis atsimušdavo į skydą ar į savižudį sargybinį. Tada Sidabrinė padare dėl to ką diskutuos tūkstančiai istorikų atsidavimas tikslui ar kvailumas tai neaišku ,bet... Sidabrine suskaldė princo skyda ir pasismeigdama ant sargybiniu nustūmė juos laiptais žemyn. O viršuj toliau kovėsi eiliniai demonai ir vilkolakiai kiekvienas savam tikslui ir kovos technikai atiduodamas ne mažiau nei lyderis Šią akimirką princas ir valdovas užsimojo galingiausiais ginklais kokius matė šis pasaulis .Jų susikryžiavimas paskelbė pasaulio pabaiga. Kai Inferno blade ir Lupus axe susitiko milžiniška magijos banga sunaikino pilį ir Žemė pavertė bevaise dykuma vilkolakiai ir demonai mirė lyg musės ir tik stipriausieji išgyveno. Sidabrine laiku išbūrė apsauginį lauką kuris iš dalies apsaugojo .Arkmagas remdamasis arkana veltui rėkė gydymo užkeikimus Satana liepsnojo kardo ir kirvio kuriuos suskaldė magijoj. Vilkolakis pavirto pelenais .Satana dar spėjo pažiūrėti į Sidabrinę
                            -Sudie dukrele...
                            Dar spėjo pasakyt springdamas krauju ir mirė Jo siela pavirto raudonu rubinu ir nukrito ant grindų. Visi lyg vieno demonai puolė link jo lyg nežinodami ,kad jis priklauso Sidabrinei. Arkmagas dar sugebėjo paleisti masinį sulėtinimo burtą ir nugriuvo be sąmones. Baalas atsigavęs po sužalojimo. Yresi lyg prieš Amazones sroves link Satanos sielos akmens. Faustas nesuprasdamas ką daro pagriebė jį. Faustas susiliejo su demonų valdovo galiomis. Faustas iš silpno žmogaus pavirto į violetinį demoną su kandžia narkomano šypsena. Jis spyrė Balui į kaktą ir jis nugriuvęs su rimtais smegenų sužalojimais galutinai nusibaigė. Taip prasidėjo nauja laukines magijos era. Chaoso ir kardo era. Inferno imperijos suskurimas. Amžius žinomas kaip Naujasis demonu amžius. Faustas dar ilgai karaliavo su Sidabrine kaip savo mylima karaliene. Bet kažkada ateis laikas prasidedi naujam amžiui. Kažkada iš Fausto kardo ir kirvio liekanų pagamintai katanai teks sutikti galinga priešininką. Kurio ginklas susijunges su jo paskelbs nauja amžių...

                            Prabėgusios dienos po dešimt metų.
                            Faustas sėdėjo Inferno rūmų miesto kieme, savo ąžuoliniame soste, kurį išsinešdavo į kiemą savaitgaliais, stebėti besitreniruojančių dvynukų. Arba šiaip pažiūrėti, ką veikia miestiečiai. Viskas atrodė įprastai: dvynukai magija ir plienu liejo medinius taikinius kieme. Miestelėnai (na, atseit, aristokratai) tie, kurios Faustas paskyrė prieš dešimtmetį į kažkokias pareigas palaikyt bendrą tvarką, tapo riteriais ir kunigaikščiais. Jei ne aš, nebūtų jokių titulų, prieš dešimtmetį, atrodo, praradom viską...Bet suradom išgyvenusius žmones. Įpratinom juos gyventi čia, su mumis, nes Žemė tapo baisesne vieta, pilna košmariškų žudikiškų mutantų. Jie neprotingi, bet stiprus ir didelis pavojus ,bet kokiai kolonijos Žemėje įdėjai. Ką jau kalbėti apie atkurta civilizaciją.
                            Vienas iš sargybinių griūdamas pribėgo ir nusilenkė Faustui:
                            -Mesire, kažkoks padaras juda link mūsų vartų- žmogiškos išvaizdos ir apsirengęs raudonu apsiaustu. Bandyt šaut į jį su balista ar luktelėti, kol priartės?
                            Faustas papurtė galvą ir nubėgo link vartų. Vis dėl to ši vieta tapo nuobodi lyg prekybos centras. Kai nugalėjom įvairius mutantus dideliu spinduliu....Tiesiog sunku sėdėt ir nuobodžiaut, kai tavyje kunkuliuoja magijos ir jėgos šaltiniai.
                            Faustas ir sargybinis užlipo laiptais į stebėjimo bokštelį ir pažvelgė į nurodytą pusę. Jo akys sušvito ir kiekviena detalė tapo įžiūrima. Padaras panašus į žmogų, tik dantys.. tiksliau iltys ir ta labai balta oda .
                            - Juoksiesi iš manęs, jei pasakysiu, kad ten vampyras?
                            Sargybinis nesijuokė:
                            -Na vampyru buvo, bent jau prieš katastrofą. Jie gyveno net gi Inferno. Didysis valdovas Satana turėjo romaną su vampyrų karaliene..Nepamenu vardo, bet vėliau vampyrus ištrėmėm, nežinau dėl ko gi mes juos ištrėmėm... Reiktų paklaust archyvaro- tas senis senesnis už šitą miestą.
                            -Tai viską paaiškina. Gerai, įleisime šitą, galbūt, paskutinį vampyrą. Manau, vartų sargyba nebus suvalgyta vieno kraujo mėgėjo?
                            -Ne, valdove, kausimės, kaip tada vilkolakių pily..
                            Tie keli eiliniai išgyvenę katastrofą tapo beviltiškais bepročiais ir girtuokliais, bet kur dėt didvyrius? Šiauriniai vartai lyg ir ramiausia vieta, bet va, grafas Drakula veržiąs link jų..
                            Faustas įsižiūrėjo į savo šešėlį ir iš ten išlindo demonė, vadinama Grey one. Ši demonė, prisidengusi kiek akivaizdžiu slapyvardžiu, sekiojo Faustą visą dieną ir saugojo mieste, visiškai nuo nieko, ir gėrė visose smuklėse ir kavinėse už dyką, jam užmigus, pagal jo įsakymą.
                            - Grey, pažiūrėk tvarkos, kad neprasidėtų vieno vampyro invazija, man jau nieko neatsitiks.
                            Faustas, apsukęs ratą, sustojo priešais Satanos statulą, spustelėjo klibančią plytą sienoje. Statula pasitraukė ir įleido miesto valdovą. Nusileidus įvijais laiptais, žalsvų žvakių šviesoje, prasidėjo begalinės knygų ir pergamento ritinių eilės. Faustas nusikeikė ir pakeitė regėjimą į ypatingai aštrų. Tarp knygų rietuvių miegojo miesto archyvaras.
                            -Seni kelkis! Man reikia informacijos apie vampyrus ir jų karalienę, kuri miegojo su Satana, kodėl visus juos ištrėmė ir visų kitų detalių.
                            Archyvaras praplėšęs akis, užsidėjo akinius:
                            - Karalienė Lilita su Baalu planavo sukilimą. Kvailokas planas, kuris vampyrams baigėsi tremtimi o Baalui šimtmečiais kalėjimo Arkmago magijos užantspauduotoje kameroje.
                            -Hmm...Kaip prasidėjo romanas? Seniai dominantis klausimas: kaip Satana tapo valdovu? Be to, kada prasidėjo Baalo ir Satanos nesantaika?
                            Archyvaras įsipylė degtinės ir tarė:
                            -Na, pradekim nuo pačios pradžios....


                            Satanos ir Baalo istorija.

                            Satana galingais kūjo smūgiais formavo kalaviją. Baalas šalia sausino jau nukaltus trumpus kardus. Satanos senelis kritiškai stebėjo abiejų darbą.
                            - Neskubėkit vaikai- ištobulint tikrai gerus ginklus reikia kantrybės ir tikslumo. Tai tikrai žinau po tūkstančių darbų,kuriuos nudirbau būdamas kalvis.
                            Abu pagarbiai linktelėjo ir tęsė darbą. Po poros valandų kalvis kieme mosavo Satanos kalaviju tikrindamas jo kokybę. Baalas šyptelėjo:
                            - Kas per kastuvas, nėra balanso ant tokių milžiniškų ginklų. Nenugriūk per Abadono turnyrą šita dalba mojuodamas.
                            Satanos akys sušvito ta ugnimi, su kuria jis dar ilgus metus žiūrės į savo oponentą.
                            - Manai, savo keturiais skustuvais išgąsdinsi ką nors? Išlakstys visi po vieno kardo ar kirvio smūgio. Aš milžinišku kardu mojuoju, kiek save atsimenu. Mano meistriškumas triumfuos, ožy!
                            Baalas sugniaužė keturis kumščius, tačiau tarė:
                            - Jei pakliūsi man finale, mažiau, savom kojom iš jo neišeisi...
                            Kalvis nusprendė, kad Satanos kalavijas ir Baalo keturi trumpi kardai tinkami rytojaus kovai...
                            Didysis Abadono riterio titulo turnyras sukvietė daug kovotojų, bet visi jie griuvo nuo galingų Satanos smūgių ir greitų Baalo atakų. Finale liko tik jie du- to paties mokytojo mokiniai. Jie ilgai suko ratus vienas apie kitą, kol Baalas pradėjo greitų atakų puolimus prieš Satana. Tačiau pastarasis puikiai blokavo ir galingais kirčiais vertė keturrankį trauktis. Baalas suvokęs, kad taip nieko nebus, sukrovė magijos į savo kardus ir puolė. Satana visą savo jėgą sudėjo į įsibėgėjimą ir kirtį iš apačios. Jis nugriuvo su trumpu kardu įsmigusiu petyje, bet atsistojo. Baalas su milžiniška žaizda pilve buvo tempiamas pas gydytojus iš arenos. Taip Satana tapo tuometinio imperatoriaus Abadono riteriu. Paskirtas į nedidelė provincija, ten surinko būrį samdinių, kurie su laiku tapo geriausiu imperijos daliniu. Po šimtmečio Satana tapo tos provincijos kunigaikščiu. O Baalas, jo oponentas, tapo Imperatoriaus sargybos kapitonu... Satanos kunigaikštystė tapo vienu tvirčiausiu imperijos tašku. Satana padedamas tokio demono kaip Grey one, kuri tada dar neslėpdavo savo tikrojo vardo, išžudė daug kunigaikščių. Taip Satana gaudavo vis naujų žemių,jo provincija tapo neoficialia karalyste. Abadonas vis labiau seno ir domėjosi magija labiau nei politika. Satana, norėdamas tapti reagentu , nusprendė merginti Abadono dukterį Padmą . Na, tas jam nesunkiai sekėsi. Satana tais laikais atrodė puikiai, o Abadono dukrytė, praleidusi tarp pilies sienų visą savo gyvenimą, norėjo dingt iš ten kuo toliau. Spėk, Faustai, kas buvo toliau....- Teisingai, vestuvės.

                            Archyvaras užbaigė ilgą kalbą ir atidarė butelį. Faustas papurtė galvą ir tarė:
                            -Na, gerai, vestuvės. Satana tapo reagentu, bet kur Abadonas, ne gi Grey one, ir ji ?!
                            -Ne, Abadonas dingo per paslaptingą portalą, spėjama į kitą dimensiją. Visata didelė, Faustai. Kas tave dar domino- vampyrai?


                            Lilitos ir Satanos romano istorija. Arkmago sprendimas.

                            Vampyrai nusprendė grįžti į gimtąjį pragarą per šimtąsias Satanos valdymo metines. Tik jos nebuvo linksmos- Satanos senelis buvo nužudytas. Durklas jo kakle- rimtas įkaltis, bet jo savininkas nebuvo surastas iki ikšiolei. Taigi Lilita šventės metu prikibo prie Satanos. Kas buvo toliau gali spėti- jis ją „patvarkė“ šituose archyvų požemiuose. O žmona ilsėjosi miegamajame nėščia 8 mėnesį. Po viso šito Satana nusprendė priimti vampyrus į miestą. Keletą metų viskas buvo gerai..Tuo metu jis nusprendė, kad netekęs senojo kalvio, iš sosto gali būti išmestas greičiau nei įlipo, o jo šeima išžudyta. Satana žemėje rado galingą magą, kuris po kelių dienų turėjo mirti. Kunigaikštis jam pasiūlė gyvenimą ir magijos studijas archyve. Taigi taip užgimė arkmagas, Satanos pagalbininkas ir patarėjas....
                            Satana miegojo viename slaptųjų miegamųjų apglėbęs Lilita. Pramerkęs akis nužvelgė jos blyškias krūtis ir nesusilaikė nepaglamonėjęs šio grožio. Staiga jo preliudiją pertraukė mago beldimas- Satana susierzinęs užsimetė chalatą ir paspaudė rankeną, atveriančią paveikslą į miegamąjį. Arkmagas pasivedėjęs Satana į šalį, tarė:
                            - Lilita ir Baalas planuoja pradėti sukilimą, sargybiniai rado ginklų sandėlius. Turi kažką daryti, mesire, kitaip tavo valdymui ir mano gyvenimui ateis galas!
                            Satana įsiutęs sukvietė Grey one gaują:
                            - Žudykit tuos parazitus, vykit lauk iš miesto. Tik Lilitos nesužeiskit, ji man.. patinka, nors pasirodo ...Tiesiog vykit lauk juos atgal į Žeme, tegu jie vėl bėga nuo saulės! Abadonas buvo teisus juos ištrėmęs...
                            Satana grįžo į miegamąjį ir papurtė Lilita:
                            - Sukilimas? Prieš mane?!
                            Lilita suinkštė:
                            - Nežudyk, tiesiog mūsų tauta tūkstantmečius tremtyje, bėga nuo priešų...juk turi būti ir mūsų laikas.
                            - Dink man iš akių! Jei gyvas būdamas pamatysiu čia nors vieną parazitą, medžiosiu jūsų giminę iki paskutinio vampyrėlio.....
                            Archyvaras nugėrė gerą gurkšnį:
                            -Na va, kaip ir viskas, ką žinau apie vampyrus ir jų gyvenimą čia.
                            Faustas nuėjo atgal į viršų, mastydamas apie tai, ką išgirdo. Rūmų kieme vampyras raudonu apsiaustu laukė, ir pamatęs Mesirą nusilenkė:
                            - Valdove, karalienė Lilita nuolankiai prašo taikos sudarymo ir leidimo gyventi nors kur nors pragare. Mes neišgyvensim Žemėje, ten per daug siaubingu mutantų, kurie neduoda mums ramybės nei dieną, nei naktį... aa...
                            Vampyro akyse suspindo ašaros. Faustas atsainiai nuspyrė vampyrą:
                            - Tegu karalienė atvyksta pati. O tu geriau dink iš čia, kol nepadėjau tavo galvos prie Satanos statulos.
                            Vampyras išsigandęs pasivertė migla ir dingo. Sidabrinė rodė dvyniams naują burtą. Dvynukai, Miglakis ir Auksaakis, žaidė išmoktais burtais, mėtydami žalsvas žiežirbas į prekystalį netoliese. Sidabrinė sudraudus vaikus priėjo prie Fausto:
                            - Ta karalienė vos neperėmė valdžios čia vieną sykį, o tu...
                            - Aš žinau, jei ji bus pakankamai kvaila pabandyti, ji ir jos svita bus pasmaigta ant kuolų ir pakabinta ant Rūmų sienų. Kaip pamoka kitiems. Bet tas sukilimas, tik Arkmagas jį pastebėjo... hmmm...Gana keista. Išvis, kiek patikimas yra Arkmagas?
                            Sidabrinė nusijuokė:
                            -Na, jis žmogus...
                            Patikimumo klausimas arba neramumai rūmuose

                            Faustas neramiai vartėsi lovoje apmąstydamas ir perkratydamas išgirstas istorijas ir neaiškius įtarimus..Šalia ramiai miegojo Sidabrine matyt per šimtmečius įpratusi prie įvairių sąmokslų ir panašių dalykų. Faustas neapsikentęs išslinko iš miegamojo ir patraukė link vaikų kambario .Prie jo budėjo keletas lankininkų..Faustas apsiraminęs teleportavosi į kiemą. Paspaudęs plytą prie Satanos statulos nusileido į archyvą. Archyvaras kaip visada gana girtas miegojo prie rašomojo stalo. Faustas pakele jo sąsiuvinį. Ten buvo parašyta.
                            Valdovas Faustas iškele Arkmago patikimumo klausimą. Šito aš iš jo nesitikėjau. Satana niekad neabejojo magu ,nors jis vis del to ne demonas ,o tik kažkas panašaus į jį. Na homo sapiens šito padaro irgi nepavadinsi. Dėl šių dalyku knisausi archyve dėl sukilimo. Deja kareivių radusių ginklų sandėlį vardų ar dar kokiu įrodymų apie sukilimą neradau. Gali būti ,kad Fausto įtarimai pasitvirtins ,bet man tai neturi reikšmės ,kaip ir ,bet kas kita kas dar įvyks..
                            Faustas papurtė galvą dėl tokios neaiškios sakinio pabaigos ,bet archyvaro gyvenimo ir jo tikslių stebėjimo mįsle stebėtis neturėjo laiko.
                            -Archyvare pabusk man reikia tavo pagalbos. Privalai nuvykti pas Lilitą ir išlupti iš jos tikruosiuos to laiko įvykius. Ji gali būti mums naudinga jaučiu.
                            Archyvaras nuvalė akinius raginiais rėmeliais ir šyptelėjo.
                            -Nemaišyk savo jausmų su Satanos vis dėl to keista ,kad jo pradas nepasireiškė tavyje vizijom ir jo charakterio aspektais. Saugokis valdove vienu ypatingu momentu jo sielos likutis gali tave rimtai paveikti..
                            Archyvaras atsistojo ir apsivilko auksinę mantiją. Pasiemė lazdą su melsvu brangakmeniu jos gale ir dingo su violetiniu švytejimu. Faustas atsisėdo ir pirmą kartą čia apsidairė. Faustui krito į akis ,kad visam archyve nėra nė trupinėlio maisto. Tik keli buteliai vyno besimėtantys ant grindų. Faustas dar sykį papurtė galvą. Faustas iš nekantrumo lakstydamas pirmyn atgal rado archyvo lobyną. Abadono laikus menančios monetos. Kalnai brangakmenių ir vairių kailių ,ginklų ir indų. Faustas pasiėmė pakabuką ir į maišelį įsipylė monetų. Vis tiek Archyvarui iš šito lobio jokios naudos Jis iš šito kambario nepalieka šimtmečius. Jei ne Satanos laiškas apie karaliaus privilegijas ir pareigas niekas nebūtų jo radęs Kaip jis čia išgyveno? Pirmą kartą čia atėjęs radau sveiką demoną ir kelias tuščias vyno statines. Jis prašė tik atsiust iš viršaus alkoholio daugiau nieko...
                            Faustas pakelė akis į smėlio laikrodį. Prabėgo dvi valandos. Faustas nusprendė ruoštis mušiu. Jei Arkmagas nekaltas ,tada teks sunaikinti Lilitą. Dar ta bloga nuojauta...Faustas paliko archyvą ir patraukė link rajono kur gyveno naujasis kalvis tiksliau kalvė turbūt kokiais šešiais metais vyresnė už dvynukus. ...Faustas teleportavosi į į miesto pakraštį. Ten ribojosi žmonių ir demonų rajonai. Faustas tuščiomis gatvėmis judėjo link namo su herbu vaizduojančiu plaktuką ir kardą. Faustas išsitraukė karališką visraktį ir atrakino duris. Apačioje tamsoje spindėjo priekalas ir plaktukas. Faustas užlipęs į antrą aukštą atrakino sekančias duris. Faustas iėjęs į vidų sustingo...Prie karės sienos stovėjo sony televizorius. Grindys klotos standartiniu linoleumu. Paprasti odiniai baldai. Visgi galima pastebėti ,kad jos homo sapiens puse stipresnė už demoniškąją. Įtartina meilė nebeegzistuojančiai kultūrai ir dar tas televizorius..Fausto mintis pertrauke pati kalvė su arbaletu rankose. Mergina nustebusi nuleido ginklą.
                            -Valdove ką jus čia veikiate? Ar kas nors atsitiko?Kaip tik baigiau naujus šarvus ,tik skydo trūksta. Naujiieji tikrai patiks veiks kaip egzo skeletas kurį mačiau vienam filme.
                            -Telena o iš kur imi elektrą. Smagu ,kad dar liko nebeegzistuojančios kultūros mylėtojų.
                            -Na yra įvairių būdų aš naudoju kristalą kurį pakraunu magija.,Bet tai lengva sunkiau buvo gaut veikiantį DVD grotuvą. Ypač kai žmones vis labiau perima mūsų gyvenseną. Gal einame šarvų?
                            Kalvystes meistre nusileido laiptais. Ji vilkėjo juodus marškinėlius aptempiančiu ,bent C krutinę. Fausto akys sekė stangrius sėdmenis...
                            Velnias ji nuostabi..Sidabrinė prarado savo ypatingumą Ji liko man šalta. Visai tai priminė Satanos numerį su Padma..Sidabrine norėjo pakilt iki karalienės ir gavo ko norejo. Dabar ji rūpinasi tik dvynuku auklėjimu. Aš jau pusę metų nesidulkinau. Ta Sidabrine varlė sekso metu galvodavo apie savus reikalus. ..Telena tuo metu kaldino juodą skydą. Beveik baigusi iš rubinų, dėliojo didelę raudoną F raidę..Kiekvienas raumenėlis lingavo kalimo ritmu...Telina ant stalo padėjo juodą egzo šarvą.
                            -Tik apsivilkus jis padidės ir suteiks mago golemo galią. Šie šarvai geriausi šiuo metu. Šalmas ant spintos sekundėlę.
                            Telena ant kėdės ropštėsi ant spintos. Faustas dar geriau matė viską ką norėjo. Dabar jos kelnaitės dar geriau atidengė nuostabius sėdmenis. Telenu padavė jam šalmą. Faustas pabučiavo Teleną ir ėme glamonėti jos krūtis. Ji nesipriešino ... Faustas suplėšė jos drabužius ir nustūmė link stalo. Ten iš nugaros glostė sėdmenis ir ir braukė jau šlapią vaginą. Telena suinkštė
                            -Nebegaliu ...
                            Faustas išsilaisvinęs iš rūbų pradėjo dulkinti Teleną iš nugaros Faustas dar niekad nejuto tokio galios kaip šįkart...Magija ir fizine jėga sprogdino stiklus tokia galinga tapo jo aura. Telena klykė iš malonumo ,bet Faustas nesiruošė užbaigt. Ištraukęs sukišo į analinę...Telena suinkštė ,bet toliau neatsisakė jo...Faustas kurį laiką pasilinksminęs nustūmė Teliną ant kelių. Telenu pradėjo oralinį....
                            Galiausiai Faustas baigė jai ant veido. Magiškos auros sudarkytas namas pasviro šonu. Faustas pasiėmęs šarvus ir palikęs monetas ,bei pakabuką išėjo...Faustas jautėsi pasiruošęs ,bet kokiam priešui. Nuėjęs į kareivines surinko šimtą geriausių kardininkų. Bei dešimt gerų gydytojų. Ši nedidele armija patraukė į Arkmago rūmus. Faustas spyriu išlaužė vartus. Nauji šarvai pavertė jį juodo plieno gigantu. Jo būrį puolė rudi spygliuoti šunys. ,Bet kardininkai juos sunaikino be problemų..Harpijos nagais bandė išplėšti kareiviams akis ,bet po keliu katanos ir naujojo skydo švystelėjimų pavirto plunksnų kamuoliais. Armija savo kelyje naikino gorgones ,minotaurus ir chimeras. Faustas suriko
                            -Mage savo graikiškos mitologijos zoologijos sodu mūsų neišgasdinsi. Išeik be arkanos rankas laikyk kur matytume tu suimamas!
                            Mago rūmai apsitraukė melsvu apsauginiu skydu. Fausto kumštis nusidažė raudona liepsna jis trenkė į skydą. Jis subyrėjo lyg stiklas. Armijos vadovas energijos kamuoliu ištirpdė duris. Kareiviu gretos įlėkė į vidų.,...,Bet tada pasigirdo kraupūs klyksmai. Pirmoji kareivių banga buvo nublokšta plieninių golemų apie kuriuos šnekėjo Telena.
                            -Laikykykitės už mano skydo kariai. Šie milžinai mano.
                            Suriko Faustas ir puolė į priekį. Grakščiais kirčiais jis perkirsdavo golemus per pusę arba nukirsdavo jiems rankas ar kojas. Jo darbą užbaigdavo kariai Faustas versdamas visas sienas naikino golemus. Galiausiai smeigė savo kardą į grindis ir visą pirmą aukštą pavertė lavos baseinu. Antrame aukšte juos pasitiko keistas padaras pilka oda su milžiniška kuoka rankoje. Jis Fausto kareivius švaiste kaip lapus vejyje. Faustas tvojo skydu į galvą ir jis nugriuvo ,be gyvybės ženklų,bet paliko dvidešimt lavonų.....Faustas išdegino duris į trečią aukštą..Ten laiptus pastojo zombiai. Kiekvienas žingsnis tais laiptais reikalavo aukų zombių lankininkai darė didelė žalą Fausto grupėj.,Bet su skydu stogo pagalba jie prasibrovė link paskutinių durų. Faustas išverte duris. Didelėe salėje Arkmagas ruošė altorių ant sienų braižė keistas runas. Faustas suriko.
                            -Pasiduok pasprukt nėra šansų!
                            Arkmagas baigė braižyt ir atsisėdo.
                            -Faustai tu kvailys. Tik mano dėka įgavai galios. Kai Satana sužalotas atsisveikino su Sidabrine jis turėjo šansą išgyventi.,Bet aš rėkiau mirtinas jam formules ir jis nusibaigė. Visi galvojo ,kad aš jį gydau....Juokinga saugojau sielos akmenį nuo Baalo ,bet gavai jį tu. Tada maniau pulti tave atvirai.,Bet visi tave kaip valdovą priėmė taip lengvai. ,Bet dabar tau ir pasauliu atėjo galas. Aš išvykstu tyrinėti kitų pasaulių ,nes šitame nebėra ko paimti.
                            Arkmagas mete link altoriaus melsvą kristalą jis įsmigo į altorių Kambarį nutvieskė melsva šviesa ir portalas atsivėrė. Kareiviai veltui bandė stabdyti senąjį magą jis juos partrenkė keliais arkanos judesiais. Faustas kirto katana,bet burtininkas blokavo arkana kuri subyrėjo į šipulius ir likusia savo energija parbloškė Faustą. Arkmagas levitavo į portalą ir dingo....,Bet portalas nedingo. Faustas veltui bandė ištraukt kristalą. Pro jį į rūmus ėmė plūst orkai....
                            -Stabdykit juos jei jie pateks į miestą viskas ką sukūrėm bus sunaikinta.
                            Kareiviai vieninga siena užblokavo duris. Iš pradžių atrodė ,kad pergalė bus lengva.,Bet orkai plūdo šimtais ir kariai vis labiau sužeisti griuvo ant kruvinų grindų. Faustas užstojęs duris vienas prieš šimtus gynė miestą. Nuo tada jis buvo pramintas Gynėju...Orkų galvos krito šimtais Faustas aplietas litrais svetimo krauju stovėjo kaip uola. Nors ir jo šarvai buvo prakirsti ir iš žaizdų plūdo kraujas...Pirmoji orku banga buvo sustabdyta, bet portalas nedingo.
                            -Gydytojau kaip uždaryti šį daiktą?
                            Vienintelis magas patraukė pečiais.
                            -Kristalo energija išseks ir jis užsivers.,Bet tai gali trukt kelias dienas. Reikia pastiprinimo...
                            Jo žodžius nutraukė strėlė jo kakle .Šimtas lankininkų pribaiginėjo Fausto armiją. Jis blokavo ir kirto ,bet buvo per vėlu...Orkų karalius auksiniais šarvais parbloškė Faustą..Katana nulėkė į šoną. Kirvio smūgiai pasipylė lietumi ir tik Telenos šarvai gelbėjo nuo sąmones netekimo. Faustas pašoko ir suspaudė orko kaklą .Jis dar kapojo kirviu,Bet galiausiai pasimuistęs numirė. Vienas orkų lankininkų nubėgo atgal į portalą. Jis pašauks pastiprinimą ir čia ateis dar šimtas kovotojų.,O mano armijos nebėra sužeistieji ir lavonai. telieka griebtis magijos ,nors burimo nemėgstu tikiuosi užteks jėgų..
                            Gynėjas pakelė katana ir įsidėjo į dėklą..Atsirėmė į sieną ir laukė pabaigos...Šimtai orkų plustėjo į salę..Faustas sulenkė pirštus į reikiamą simbolį....Telekinezes banga žudė ir stūmė atgal orkų ordas. Tada jis kilstelėjo ranka ir sviedė i orkus melsvą liepsnos kamuolį. Jis sprogo ir savom liepsnom sunaikino dauguma. ,Bet likusieji šaudė iš lankų.ir metė kirvukus į Faustą. Jis uzsidengė skydu ir laukė mirties .Negaliu eiti jie prasmugs į miestą.,O miestas dar miega įpratęs prie taikos.Teks laukt kol jie nebeturės ko mėtyt ar mane pribaigs...
                            Faustas smeigė kataną į grindis jos pavirto lava. Nors ji ji orkus ir degino,bet rimtesnes zalos jiems nedarė....Staiga vienoje iš sienų atsirado skylė.Pro ją į salę iššoko Telena ,Grey one ir dar kelios demonės iš Grey one gaujos. Jos grakščiais durklų judesiais pribaigė lankininkus ir kovotojus.Pro salės duris įsiveržė paprasti miestiečiai ginkluoti kuo papuolė kirviais ,virtuviniais peiliais ar paprastais plaktukais. Jie spaudė orkus į kampą ir mųšis vel įgavo perspektyvą.Miestiečių gretos vis didejo. Faustas vedė savo miestiečius modamas katana ir risdamas orkų vadų galvas.Šis mušis tesesi dar ilgai....Galu gale pasirodė lankininkų dalinys kuris galutinai nusprendė mušio baigtį.Orkai buvo prismeigiami vos išlindę iš portalo. ,O jų vadai sukapojami miestiečių minios. Po ilgų mūšio valandų portalas užsivėrė.....
                            Faustas prabudo ligoninėje. Sidabrine pakėlė akis nuo knygos.
                            -Magas užkūrė mums gerą pirtį..Didžioji dalis kardininkų sunaikinta. Begales sužeistų. Jei Telena nebūtų pranešus Grey one ,kad išlekei su šarvais...Ji pasikvietė saviškes ir tuos lankininkus ,bei miestiečius. Beje Lilita atvyksta rytoj. Arkmagas jei siūlė jei perimti valdžią su Baalu ,o po to juos išdavė. Geras ėjimas ,bet dėl taikos ir gyvenimo mieste manau susitarsime
                            Kasdienybė
                            Satana piktai dairėsi po demonų pomirtinį pasaulį ir nusprendė ,kad nusipelnė kažko geresnio .Demonai lošė kauliukais arba litrais maukė alkoholį ,nes nebuvo ką veikti. Keletas demonų čia pat dulkino padavėjas nešiojančias alų.
                            Kažkoks mėšlas jokia religija nežadėjo nusibaigt čia. Alus ir mergos visa amžinybe? Kur rūmai ir rojus? Nors vilties yra ,kad mirusių teisėjas nuspręs kitaip ir tada
                            nusius tave kitur..
                            Raudonodis demonas priėjo prie Satanos ir pasiūlė sulošt kauliukais. Satana be nuotaikos rideno šešiakampius. Demonas tarė
                            -Neliūdėk broli po kiek laiko visus čia valdo depresija ,nors atrodo gyvenk ir žvenk. ,Bet mačiau daug kuriuos pakvietė teisėjas ir jie išvyko.
                            -Kaip jie nustato kam kada ateit? Galbūt teks lauk šimtmečius. Negaliu man įdomu kas nutiko Inferno ,nes nesutikau ne vieno pažįstamo...
                            Demonas šyptelėjo išridenęs tobulą metimą 36 taškus. Gurkštelėjęs alaus tarė
                            -Na jeigu tavo miestui tavęs reikės jie sugalvos būdą kaip atidaryti portalą ir galėsi pabėgt. Nors tam reikės galingų artefaktų nekromancerio ir vampyro ir žinoma velniškai daug magijos.
                            -Jei taip gerai išmanai ritualus tai kodėl čia sėdi?
                            -Na daviau ritualo aprašą žmonai ,kuri deja vieną naktį mano mėgstamiausiu koviniu kirviu perskėlė man galvą. Matai po karaliaus mirties niekas jo nepasigenda ir viskas teka toliau sava vaga.,Bent jau mano pasaulyje.
                            Satana papurtė galvą ir pradėjo kasdienišką alaus gėrimo sesiją ridendamas kauliukus...
                            Faustas lėtai pramerkė akis ir paglostė kaštoninius Telenos plaukus. Ji tyliai sumurkė ir pasirąžė. Faustas atsikėlė iš lovos ir pažvelgė pro langą. Begalinėje dykumoje jo akį kliudė tik keli bokšteliai.
                            Taip Žemė nuiri dykuma nors ir pastačiau čia Pilaitę ir sukūriau tam tikrą postą ją saugoti. Šis dalykas nebūtų pavykęs be vampyrų pagalbos.,Bet kaip išvalyti Žemę nuo mutantų ir vėl priversti augti augalus?Kaip aprėpti tuos milijonus kilometrų ir kaip saugiai keliauti tarp žemynų?
                            Faustas kaip visada be atsakymų prisidegė ganjos suktinę..Telena pagaliau prabudus apsivijo jį rankomis. Ji sumurkė
                            -Argi ne nuostabu? Mes dviese ir niekas mums netrukdo nereikia slapstytis ir bijot. Faustai kada nors aš užimsiu man deramą vietą šalia tavęs. Įsivaizduok turėtume naujus rūmus čia viskas butų valdoma iš Žemės. Jei atitiktų genai ,o manau Satanos prado pagalba jie atitiks turėtume vaikų..
                            -Telena juk žinai..Žemėj vos išlaikom šitą Pilaitę. Valdymas vyksta iš Inferno ,o Sidabrinė sužinojus paskers tave ir nuteiks prieš mane miestiečius. Deja aš ir Sidabrinė palaikom valdžios pusiausvyrą ,be vienas kito mes žlugtume...
                            Telena apsirengė ir suriko.
                            -,O tu nemanai ,kad verta kažką keist? Prakeikta Inferno monarchija laikosi nuo miesto įkūrimo. Tūkstančiai intrigantų atiminėja sostą vienas iš kito tiek metų. Kada nors tai paveiks ir dvynukus. Jie rizikuos prakeiktos intrigos atsigauna tai saugok juos kaip savo akį. Kiek sosto linijos atstovų žūsta per medžiokles ar šventes. Faustai metas raut šitą sistema su šaknimis.
                            Faustas mintyse nusikeikė ji tuoj vėl pradės sapaliot apie Respubliką,Demokratiją,Oligarchiją ir visą tą mėšlą..
                            -Telena Žemė ir Pragaras pilni mutantų ,tai pavojinga ,kol neatsikratysim jų negali būt kalbos apie demokratiją. Beje ką mano piliečiai? Manai jie nori nuverst tironą iš sosto? Revoliucijom reikia tironų ir tinkamų aplinkybių. Kol aš valdysiu manau, tokių nuotaikų nebus.


                            Telena šukavosi niurai žiūrėdama į veidrodį.
                            -Nejaugi negalima to padaryt taikiai.
                            Su šiais žodžiais ji vėl grįžo į lovą...Faustas ją apkabino ir norėjo pasidžiaugt ta reta akimirka be problemų...

                            Archyvaras skaitė knygą parašytą senosiomis runomis. Jis jau seniai turėjo tikslą sugrąžinti Sataną.,Bet jo randamuose ritualuose aprašyti artefaktai jau nebeegzistavo.
                            Vampyras arba nekromanceris figūravo visuose ritualuose. Vampyrai sugeba prikelti kūną Nekromanceriai su šamanu dvasią. Galbūt kombinuojant visus miesto vampyrus ir magus...
                            Archyvaras įsiutęs spyrė į archyvo lobių skrynias. Tiek aukso ir ne vieno artefakto. Rūmų požemiuose
                            tik koviniai skeptrai..Archyvaras numėtė knygą. Jau žadėjo pasiduot kai kažkas švelniai palietė petį..
                            Lilitą susisukus į raudoną apsiaustą tarė.
                            -Nepasiduok seni aš duosiu savo kraujo tai padės atkurti kūną. Aš turiu galingą nekromancerio medalioną tai pirmas artefaktas. Jis suteptas galingiausio iš nekromancerių krauju tai turėtų padėt. Surask dar du artefaktus ir padedami Fausto sugrąžinsim Sataną.
                            Archyvaras linktelėjo ir ėmė skaityt toliau...

                            Sidabrinė treniravosi su Auksakiu. Jis katanos valdyme padarė didelę pažangą. Sidabrinė lengvai atrėmė sūnaus smūgius ir išmušė kataną.
                            -Pailsėkim tu tobulėji Aukseli.
                            Sidabrinė atsidarė vyno ir žiūrėjo į dangų..Tėve jei tu čia būtum galėtum stebėt anūkus ir padėt atkurt sugriautą pasaulį. Tas prakeiktas Arkmagas pasmerkia mus vienai nelaimei po kitos. Jei orkai savam pasaulyje sužinos kaip vėl atverti portalą. Miestas neatsilaikys..
                            Sidabrinė šypsodamasi žiūrėjo į Miglaakį kuris levitavo taures į rūmų virtuvę...Mano dvynukai viskas ką turiu ,bet be Satanos jie neturi ateities...

                            Telena rūkė pilies balkone ir mąstė apie Fausto poziciją. Mutantus išnaikinti nelengva ,bet Satana būtų išradęs nuodą ar burtą..,O Faustas tenaudoja pagrindines galias. Nors jo valdymas niekam nekliuvo su Satana jo neįmanoma lyginti. Žinoma yra portalai į mirusiųjų pasaulį ,bet juos sukurt nelengva. Tik tas keistuolis archyvaras turi užtenkamai informacijos jiems sukurti. Visi miesto gyventojai nori vėl pamatyti Sataną visi kartu jie galėtų sukaupti milžinišką magijos kiekį.,Bet ar tiek kiek yra užtektu.

                            Satana paklausė patarimo ir pažymėjo vartus išvykimui jei kas bandytų laimę. Tada neturėdamas ką veikti gnaibė padvejos papus. Nuėjęs į namus,nurengė blondinę ir ėme tvarkyti kaip jam patiko. Pastaruosius 10 metų nieko ir neveikė tik lošė ,gėrė ir dulkino...

                            Taip visiem bemąstant beieškant ir benuobodžiaujant praėjo dar vieni metai. Faustas bandė įvairias taktikas prieš mutantus. Magiją ,plieną,šaunamuosius ginklus ir nuodus. Nors valdomą teritoriją pavyko praplėst iki miesto didelių pergalių pasiekt nepavyko..Galiausiai nusivylęs Faustas laiką leido su Telena pilaitėje ir beveik nesirodydavo Inferno. Jis klausėsi Telenos istorijų. Kaip ji tapo kalve ,kaip buvo išmesta Grey one iš klano ir daugelį kitų.
                            Archyvaras karštligiškai beieškodamas surado kelis veikiančius artefaktus ir tikėjosi geriausio. Lilita norėjo pamatyt mylimąjį ir visus metus treniravo vampyrus ritualui. Sidabrinė padėjo Archyvarui kuo galėdama. Tada jie ir visas miestas susirinko miesto aikštėje. Magija kibirkščiavo ore ,bet niekas nebuvo tikras ar pavyks.
                            Satanos sugrįžimas
                            Artefaktai stovėjo savo vietose. Aikštė buvo apsaugota galingu antspaudu jei kas nors nepavyktų. Eilėmis išrikiavę magai ir miestiečiai ,buvo pasiruošę atiduoti kiekvieną savos magijos lašą. Lilita savo krauju tapė aikštės viduryje nubraižytą simbolį. Sukaupus pakankamą magijos kiekį Archyvaras lauke su knyga rankoje. Faustas mostelėjo ranka išlaisvindamas didelį galios kiekį ir ceremonija prasidėjo. Archyvaras skaitė formulę ,o visi davė savo magišką energiją. Po truputi ėme ryškėti portalo kontūrai. Faustui mestelėjus savų galių jis sušvito ir atsivėrė. Iš jo iškrito Satana dar astraliniu kūną primindamas šmėklą. Lilita apipylė ji krauju ir jis ėmė grįžt į fizinį kūną.
                            Nors Satana ir buvo fizinėj formoj ,bet be sąmonės. Lilita suriko
                            -Turim jį stabilizuoti...
                            Gydytojai rėkė gydymo užkeikimus melsvų ir kibirkščiuojančios burtų srautas pasipylė lavina. Lilita nunešė jį į smuklę. Ten jau pasiruošė vampyrai prijungė Sataną prie vampyriško kraujo lašėlinių. Lilta išvijo visus ir pasiliko su buvusiu miesto valdovu viena.
                            Faustas nervingai mynė iš kampo į kampą. Šio projekto sėkmė nulems ateitį daugeliu metų į priekį. Po poros valandų Lilita išėjo iš smuklės.
                            -Jis gyvas...Manau Faustai turėtum jam viską paaiškint.
                            Faustas įėjo į smuklę kur milžiniškoje lovoje gulėjo Satana. Jis nustebęs pažiūrėjo į Faustą.
                            -O tu paaugai pora metrų...Kas gi įvyko?
                            Faustas atsisėdęs pradėjo pasakot 11 metų įvykius nuo pat pradžių. Po valandos užbaigęs ilgą ir detalų pasakojimą paklausė.
                            - Ar gali man padėti išspręsti mutantų problemą?
                            -Faustai tu turi mano sielos akmenį. Aš neturiu jokių ypatingų galių. Visa magija kuria turiu nuo Lilitos ir kitų vampyrų kraujo. Tu išbandei geras strategijas ir aš galiu tik patarti kurti ypatingą burtą naikinti mutantam. Viena magijos banga sukurta visu Inferno gyventojų nušluoti milijonus. Tai viskas. Aš neįsivaizduoju ką man čia veikti..Dėl portalo į orkų pasaulį tai išmokysiu Satana antspaudo burto ir viskas bus gerai. Manau puikiai tvarkaisi ši trumpą laiką..Be to išaiškinai Arkmago sąmokslą ir Lilitos nekaltumą, ko aš nebūčiau padaręs. Faustai augink vaikus stiprink pilaitę Žemėje ir nesureikšmink problemų ,per tūkstantmečius patirsi dar ne tokių. Dar vienas ,dalykas ,ką man daryt užbaigus tavo problemas? Su tiek mažai magijos pasilikt čia nežadu. Atimt iš tavęs akmenį nesugebėsiu. Taigi lieku sumautoj situacijoj ,ką be-nuspręstum.,O dabar leisk man pamiegoti vis dėl to ilgas kelias namo..

                            Satana užmigo pabaigęs sakinį. Faustas nusivylęs papurtė galvą... Išėjęs į lauką džiugiai pranašė naujieną ,kad Satanai viskas gerai. Paploję miestiečiai išsiskirstė švęsti. Faustas aptarė su archyvaru situaciją.
                            -Ką daryt dėl Satanos galių? O, kai baigsim su problemom siusim atgal ar ką? Aš visai nepagalvojau ,kas bus po to ir kad Satana bus silpnas.
                            -Nebijok ,tiesiog reikia surinkt keletą artefaktų ir ugnies demonų sielos akmenų. Tada Satana atgaus visas galias.,Bet kas bus po to valdysit kartu?
                            -Na keisim politinę sistemą ar aš atsitrauksiu ,koks skirtumas. Ką nors sugalvosim ,tik pasakyk kur rast artefaktus ir ugnies demonų sielų akmenis..
                            -Dar dirbu ties tuo. ,Bet reiktu išsust grupę ieškot pėdsakų .Satanos senelio akmuo jo katakomboj po Inferno siūlau ten eit su Satana ,nes nežinau kaip jo sargybinis reaguos į tave. Sargybinis klaikus šešiaratis golemas jo reiktų nenuvertint. Vis dėl to Satanos senelis buvo geriausias Inferno kalvis. Kiti demonai neišgyveno ir jų akmenys gali ,būt kur tik nori. Gyvieji tikrai priešinsis ir jie gerai pasislėpė po katastrofos...

                            Faustas gulėjo lovoje ir pasakojo Telenai apie šiandieninius įvykius. Ji susidomėjusi klausė apie katakombą. Telena atsidūsėjusi tarė.
                            -Toje katakomboj garsusis Inferno kalvio kūjis ,kurs perduodamas iš kartos į kartą Satanos giminėj. Juo nukaltas golemas pavojingas ginklas .Pavojingas ,net tau. Taigi saugokis ir nukirsk jam kojas griebkit akmenį ir dinkit iš ten.
                            -Manau plaktuką irgi paimsim vis dėl to dvynukai turi teisę juo naudotis. ,Bet kol kas jie jo nereikia. Taigi galėsi pasilaikyti tu.

                            Telena apsivijo mylimojo kaklą ir suklykė iš džiaugsmo.
                            -Tu geriausias Faustai ...Tas kūjis kiekvieno kalvio svajonė ,ne utopija.,Bet Satana manau nesutiks ką manai?
                            -Manau jis neturės nieko prieš jei ši artefaktą pasilaikys gera kalvystės meistre kaip tu.

                            Telena prigludo prie jo ir jie mylėjosi melsvoj žvakių šviesoj...
                            Sidabrinė ir dvynukai sėdėjo smuklėj pas Sataną. Satana džiaugėsi pirmą sykį matomais anūkais..
                            -Vis dėl to pasiliksiu.,Kad treniruot šituos velnius. Jie atrodo gana galingi. Magas ir kardininkas geras derinys kai užaugs. Aš padėsiu jiems kalt ginklus kaip mano senelis padėjo man.
                            Dvynukai siaubė smuklę rodydami seneliui išmoktus judesius ir burtus. Satana nusikvatojo ir plačiai nusišypsojo.
                            -Va čia tai gyvenimas su jaunais žmonėmis su šeima. Ateikit vaikai aš jums papasakosiu apie mūšius ir kokiu burtų ir kardo valdymo reikia..

                            Lilita stebėjo viską pasivertus nematoma.. Nors Satana ir pripažino jos nekaltumą. ,Bet jokio noro susitaikyti kol kas neparodė. Tai ją skaudino. Nustebusi vampyrų karalienė pastebėjo krentančias ašaras. Atvirtusi į normalią būseną ji dingo naktyje..
                            Archyvaras skaitė begalinius tomus apie sielos akmenis. Pasitrynęs akis įsipylė ,dar ,kad neužmigtu .Greitai turėjo grįžti jo išsiųstas karių būrys ,galbūt radęs pirmus pėdsakus...
                            Karių būrys bejėgiškai bėgo nuo lavos kalną primenančio siaubūno. Jis išžudė karius. Rytoj visi išeis į jo medžiokle kurioje reiks pasiaukojimo.
                            Ateitis arba variantai
                            Satana palikęs smuklę nusileido i archyvą. Archyvaras tuo metu kaip tik atidarinėjo seną 90 laipsnių stiprumo pilstuką. Satana atsisėdo ir tarė -Na seni pilk bursim iš etanolio kraujyje ,o ne iš kavos tirščių. Pasakok ką žinai apie visus svarbius asmenis. Tada kaip senais laikais analizuosim skaičiuosim ėjimus į priekį.
                            Archyvaras išpilstė ,o Satana tuo metu pjaustė iš smuklės atsineštas citrinas. Archyvaras susivertė tris taureles tada prabilo
                            -Faustas valdovas kuris šias pareigas mielai iškeistų į pilaitę kur nors dykumoj toli nuo visų .Pasiimtų mylimą Teleną kartu ir dingtų šimtamečiam. Tik ,kad perspektyva buvo labai nekokia.
                            Dabar svajoja palikt tau sostą ir dingt. Dvynukai ir Sidabrinė jam menkai terūpi. Nors jo naudai galima pasakyt ,kad jis aktyviai sprendė mutantų problemą.,Nors ir nesėkmingai. Manau jo vaidmuo antraeilis.
                            Satana atsikando citrinos ir prunkštelėjo
                            -Jam nekilo mintis ,kad man sosto nebereikia. Tebūnie tai dvynukų pareigybe po kokio dešimtmečio. Man rūpi Arkmago galva .Aš seksiu paskui jį per visus realybes sluoksnius. Jis galu gale kaltas dėl visos suirutės. Bjauriausia jis planavo šimtmečius kaip mus apmaut,o man net mintis tokia nešmėkštelėjo.
                            -Satana liaukis ,kam tau ta galva ,nebūk isterikas. Man reiks tavęs čia .Patikėk ateityje mačiau keistus įvykius..Aš galiu regėti..
                            -Vieną iš galimų ateičių ,bet jų ne viena ir ne dvi.
                            -Tos Telenos kalbos apie demokratiją nėra tuščios. Ji planuoja ,kaip iškilti ir pakratyti monarchiją už ausų. Suprask tu ,Faustas ir visi kiti monarchijos atstovai turėsit mirti tolimoj ateity,bet...Ji pasikeis tada ir nenorės taikaus kelio ji naikins visus.
                            - Ji vaikas ,ką ji gali prieš mane ar Faustą. Jokia liaudies armiją mūsų neįveiks. Sidabrinė tolimoj ateity pasieks aukštesnį lygį už mus abu. Dvynukai jiems dar viskas prieš akis ,bet jų galia augs. Jų potencialas neregėtas archyvare kaip ji mus įveiks?
                            - Ji irgi stiprės lėtai ,bet rinks artefaktus ir demonus .Rinks informaciją kels revoliucines nuotaikas. Juokingiausia ,kad dabar ji neturi prieš mus jokių piktų kėslų.,Bet ateičių nė viena ir ne dvi. Tik ,kad dauguma baigiasi revoliucija sėkminga arba ne. Na dar Telenos mirtimi ankstyvoje jos plano stadijoje.
                            -Grey one pribaigs ją neklausinėdama. Paprastas ir švarus kelias. Tiesiog dabar..
                            -Tada Faustas viską supras ir ištraukios mums gyslą po gyslos. Ne jis gali savam skausme sunaikinti viską ,ką mes kūrėme. Kitas variantas sunaikinti Faustą nelengva ,bet įmanoma.
                            Satana gėrė ir purtė galvą.
                            -Sudėtinga ,be to jis nenusipelnė mirti išduotas savų.,Bet viskas baigiasi tuo ,kad man reikia galios tikros galios ,o ne vampyriškų triukų. Tada galbūt atliksim rimtą magišką manipuliaciją su Telenos asmenybe. Jai praeis noras kariaut ir ji turguj kals pakabukus ir šnekės apie taiką ir meilę.
                            Satana ir Archyvaras susidaužė ir nusijuokė. Taip ilgus metus buvo sprendžiamos problemos jos buvo pašalinamos iš pasaulio anksčiau nei spėdavo atsirasti. Aišku ne viską buvo galima numatyti ir Satanai tekdavo panaudoti siaubingas galias..
                            Telena baigė Satanai naują kalaviją ir palindo po dušu. Karšta srovė šlapino blizgančius plaukus. Vandens lašeliai krito ant raumeningų rankų. Dilginių nuoviras kuriuo ji minkštindavo nuo darbo sugrubusią odą ,tekėjo per tobulas krūtis. Nors ji jautėsi puikiai ,bet ją apėmė keistas nerimas. Ji išlipo iš vonios ir įjungė DVD grotuvą. Įmėtė eilinį diską ir atsidarė butelį romo. Viskas gerai ramino ji save. Telena susisuko į minkštą pledą ir neramiai užmigo. Ji sapnavo revoliucijas ir savo iškilimą. Ešafotą ant kurio gulėjo Satanos galva.,Bet vėliau ji sapnavo ją apgaubiantį melsvą švytėjimą Satana ir Archyvaras šnekėjo apie asmenybės pakeitimą...Revoliucijos nebuvo monarchija valdė , ji liko tik kalve. Geraširde ir miela kalvystės meistrė...Telena nors ir nežinojo ,bet turėjo aiškiaregės sugebėjimų..

                            Faustas išbūrė Satanos antspaudą ir liko Arkmago rūmų griuvėsiuose. Rūkydamas eilinę cigaretę mastė apie sprendimą vienintelį sprendimą kuris dovanotų laimę jam ir mylimai moteriai. Jis mąstė ,kad tėra viena išeitis arba pabėgti arba perimti valdžią ir sunaikinti Sidabrinę..,O gal išsūsti su vaikais toli vaikytis Arkmago. Išsusti Sataną kuris išdavystės neatleis.,Bet reikia sunaikinti mutantus. Jie kelia pavojų..Taip pat Arkmagą.,O gal paprašyt jo pagalbos? Tegu sunaikina Sataną kai jis padės išnaikinti mutantus. Tada Arkmagas gaus Satanos senelio sielos akmenį ir dar kelis. Tegu sunaikina kunigaikščius ir Sidabrinę. Visus bereikalingus asmenis įsikibusius senų tradicijų. Faustas įsipjovė į pirštą ir tarė
                            -Arkmage šaukiuosi...
                            Arkmago astralinė projekcija pašaipiai išsiviepė
                            -Dėstyk ir nereikia kerštais grasint neturiu tam laiko..
                            -Padėk man sunaikint Sataną po mutantų problemos sprendimo. Sidabrinės ir Satanos mirtis turi atrodyt tavo ir nieko kito kaltė. Gausi lavos demono sielos akmenį ir Sidabrinės sielos akmenį. Satanos senelio akmuo priklauso man.
                            Arkmagas susimąstė ir po kurio laiko šyptelėjo
                            -Vis dėl to tave nuvertinau .Tu supratai esmę kelias į sostą eina per svetimus lavonus. Tikras valdovas turi lipt per savų ir svetimų sprandus .Aš padariau lygiai tą patį tik nusprendžiau valdyt geresnį pasaulį .Orkių pasaulis nuostabus ir aš noriu pasilikt jo soste. Netrukdysi man kai baigsim šį planą?
                            -Portalo atverti negaliu tai netrukdysiu.
                            -Puiku sutinku Faustai. Rytoj prasideda medžioklė. Tu Satana ir būrys kareivių vaikysitės tą lavos idiotą. Aš tuo tarpu sunaikinsiu Sidabrinę. Vaikus išsiųsk į pilaitę, jų laukia didi ateitis. Jiems kenkti nenoriu.
                            Faustas linktelėjo ir prisidegė dar vieną cigaretę. Arkmago projekcija išnyko. Faustas teeksportavo pas Teleną. Ji išpilta šalto prakaito drebėjo ant sofos. Faustas ją apkabino ,ji pradėjo pasakot ką sapnavo. Faustas glostė jos kaštoninius plaukus ir tarė
                            -Viskas gerai brangioji .Aš jais pasirūpinsiu. Pradėsim nuo Archyvaro...
                            Faustas nusileido į archyvą. Ten prie tuščio buteliuko miegojo Archyvaras. Faustas ištiesė ranką ji apsigaubė pilkšvu šešėliu. Lipni pilkšva masė apvyniojo Archyvarą. Jis dar suriko ,bet masė ryko jį. Archyvaro galia visada buvo vidutinė nepaisant jo zuinių...Masė suvyniojo jį į kokoną ir dingo. Galingas užkeikimas iš Grey one arsenalo puikiai pravertė. Faustas nusikvatojo pagaliau atsikratęs šio bjauraus senio. Keršto valanda visiems kurie manė,kad gali jį valdyt ir naudot. Galingiem palikuoniams saviem tikslams ir įvairių darbų vilkimui. Faustas grįžo pas Telena. Ji džiaugsmingai suklykė .Ji apkabino jį. Jis gnybė į dar šiltus nuo dušo sėdmenis. Ji apsisuko. Faustas su sadistišku malonumu tvarkė ją iš nugaros ir gnaibė jos dailias krūtis..Tu sekanti Sidabrine..
                            Faustas kaip niekada ilgai mylėjosi su Telena. Abu be jėgų užmigo ant sofos. Telena dar pasvajojo apie revoliuciją ir užsnūdo.... Satana ramiai užmigo neįtardamas kokia klaidinga pasirodė esanti Archyvaro pranašystė. Ateičių ne viena ir ne dvi...
                            Arkmago pasirodymas
                            Sidabrinė prabudo ir puolė ieškot cigarečių. Pasiknisus geras penkias minutes rado aplamdytą pakelį. Į duris tyliai pasibeldė.
                            -Įeikite gi sakiau nebelst..
                            Tarnas atnešė padėklą su sūdyta jautiena ir alumi.
                            -Labas rytas karaliene. Jūsų pusryčiai .
                            Sidabrine tylėdama maukė alų iš senoviško vokiško bokalo melsvais kraštais. Tarnas ramiai sau stovėjo ir laukė kol karalienė baigs .Sidabrinė primerkė akis ..Šitas tarnas visai silpnas. Magiškų galių gal arbatai pašildyt. ..Sidabrinė pažvelgė į aurą. Liūdni tonai kokia čia linksmybė kai turbūt ,net žmogus su automatu pribaigtų. Sidabrinė kostelėjo
                            -Hmm kokia tavo specializacija nematau niekaip.
                            Tarnas numykė
                            -Virėjas aš jokių magiškų gabumų. Fizinė jėga menka.
                            Sidabrinė susiraukė specializacijos kaip ir nėra. ,Bet ,kad net fizinės jėgos nėra..
                            -Prakeikė kas nors?
                            -Ne nuo gimimo taip ,rašė mokslininkai apie tokius atvejus. Kai vien homo sapiens genai tenka. Tai ir lieki toks ,be perspektyvos.
                            Sidabrinė dar labiau susiraukė. Demonas be galios. Žmonės su savo silpnumu gyvent išmoko ,o jam tik padėklus nešiot ir teliko. Gyvenimas niauriausias koks tik gali būt. Sidabrinė tarė
                            -Neliūdėk padėsiu truputi.
                            Sidabrinė mostelėjo ranka. Lengvi melsvi rutuliukai atsitrenkė į tarną. Sidabrinė nusišypsojo
                            -Va pridėjau ugnies kamuolių ,skydą ,teleportaciją. Geriau negu nieko. Kreipkis tu į rimtus magus gal sugalvos kaip tau pagelbėt. Nusipirk amuletų dar kokių kerų tau magai prideda ir keisk gyvenimą.
                            Su šiuo sakiniu Sidabrinė numetė maišelį monetų. Tarnas nusilenkė iki grindų..
                            - Ačiū jums karaliene..jus nuostabi ,drąsi ir kilni ,kad padėjot .
                            -Eik nebepliurpęs padėklą pati kaip nors išnešiu.
                            Tarnas išlėkė kaip ant sparnų. Sidabrinė išmetė padėklą per langą. Bokalą pastatė ant naktinio stalelio. Kada paskutinį kartą valgiau su Faustu?Prieš vienerius metus. Jis aišku kariauja stato miestą ir šiaip yra kas veikt valdovui. Liūdna ką jau besakytum.,O vaikams dėmesio neskiria. Visai blogai per šimtmečius tokių kompleksų atsiranda ,kad jokia magija nepadės...
                            Sidabrinė palingavo ir apsirengė. Ji pati nesuprato ko nori iš Fausto. Kai Faustas gavo sielos akmenį ji norėjo sosto. Sostą paimt lengva. Miestiečiams tai buvo toks happy end ,kad demonai ,net ašarojo ,per karūnavimą. Taip daug kas sakė Satana gyvens Fauste jo galiom ir bla bla...Sidabrinė nugriuvo ant lovos.,Bet kur mano laiminga pabaiga? Fausto ,kas antra naktis nėra. Ryte išlekia lyg visi mutantai vienu kartu pultų. Viskas darosi įtartina. Mano vedybinis gyvenimas eina bloga linkme išvykus Arkmagui. Reiks paprašyt ,kad sugrįžtų ar ką?Sidabrinė nusijuokė Arkmagą įsivaizdavus porelių terapeuto vietoj. ..Kambaryje staiga nuskambėjo duslus juokas. Arkmagas tarė
                            -Smagi tu Sidabrine. Aš psichologo vaidmeny?
                            Sidabrinė apsivertė salto griebė kataną ir nugriuvo prie durų traukdama už durų rankenos suriko
                            -Sargyba gelbėkit įsibrovėlis.!
                            -Nerėkauk sargyba miega. Galingas miego amuletas buvo iškrautas ne veltui. Durys puikiai apsaugotos nuo atidarymo iš vidaus ar iš išorės.
                            Sidabrinė atsispyrė ir trenkėsi galva į sieną. Sienos kaip jai neypatingai storos ,tik koks metras betono storio su aukso apdaila. Nelabai rūpinosi architektai vidinių sienų storumu...,Bet Sidabrinė atšoko ir trenkėsi į lovą kuri su griausmu apvirto. Burtininkas sukikeno
                            -Kaip sakoma kakta sienos nepramuši. Ypač kai ji sutvirtinta magija kurios tu negali ,net pamatyti. Lubos tas pats ,net nevargi ,langai irgi. Prašau sėskis ir paklausyk.
                            Sidabrinė nusispjovus atsisėdo ant fotelio. Arkmagas įtraukė cigaretės dūmą ir pradėjo
                            -Faustas nusprendė tavimi atsikratyt. Man pasiūlė tavo sielos akmenį ir to lavos demono. Satanos senelio sielos akmeniu manau stiprinsis pats arba duos Telenai.
                            -Kalvystės meistrei?
                            -Taip jis su ja hmm palaiko labai intymius santykius nuo mano išvykimo. Duodu tau šansą pasiūlyk daugiau nei Faustas ir gali gyvent sau.
                            Sidabrinė susimąstė. Daugiau sunku...Arkmagas pertraukė
                            -Visai ne kartu sunaikinsim Faustą ir tai atsvers jo pasiūlymą. -Mes per silpni aš negaliu..
                            -Negali ar nenori?Satana su lavos demono galia jau irgi ne silpnas. Jis gali pasikviest Lilitą. Vampyrai be reikalo nuvertinami.
                            -O, kas toliau? Tu paimi sielos akmenį kurį planuoji paimt labai seniai. Tada sunaikinsi mus visus?Prisijungsi miestą?
                            -Aš turiu pakankamai miestų ir lobių savam pasauly. Man tik erika dar trupučiuko galios įvykdyt savam tikslui.
                            -Koks tikslas pavergt dar kelis pasaulius? Pasaulių imperatorius nori būt?
                            -Eik tu...Primityvini viską. Mano tikslas su karais nesusijęs patikėk. Pagalvok ,parūkyk ar dar ką paveik. Maisto galiu iš virtuvės iškviest. Prašau nebandyk manęs pult.
                            Sidabrinė primerkus akis įvertino Arkmagą. Panteros kailio šarvai ir šalmas pulsavo magija. Amuletai akino savo švytėjimu.
                            -Aš gerai pasiruošęs. Rankovėje turiu ledo skeptrą ir dar daug visko ko tu nepamatysi.
                            -Iškviesk man gero tamsaus alaus statinę ir kepsnių. Dar keptų bulvių ir vaisių.
                            -Paskutiniai norai? Geriau nuspręsk teisingai.
                            Magas mostelėjo ranka ir kambaryje atsirado visi minėti produktai. Sidabrinė išsipylė bokalą ir pradėjo valgyti...Aš niekad nemaniau ,kad jis mane išduos. Visada atrodė romantiškas idiotas ir še tau kokia intriga. Sunaikint visus Arkmago rankomis. Po to jį paskelbt visų demonų priešu ir atvėrus portalą nudėt?Arkmagas papurtė galvą
                            -Portalo atvert jis negali. Tiesiog viską stato ant vienos kortos. Gudrus durnius neatimsi.
                            Sidabrinė atsiduso ir viskas dėl kokios šliundros. Jis sukels pavojų visiems dėl vienos demonės..Kvailių kvailys jis paskutinis..
                            -Ne visai kalta ir tu. Nereikėjo pasitikėt narkomanu su demono galia. Aišku ,kad nuosava visagalybė perlips jam per galvą.
                            Sidabrinė puolė...Katana švystelėjo ir Arkmagas sukliko. Jo petyje plėtėsi pjautinė žaizda. Arkmagas nesnaudė ir smogė ledo skeptru. Visas kambarys sušalo į ledo urvą. Sidabrinė sustingusiomis kojomis negalėjo pajudėt iš vietos. Arkmagas piktai suriko
                            -Kvaiša !!! Galėjom pasiekt daug. Tavo galingiausias smūgis tik pradrėskė man odą ,nors turėjo sunaikint vietoj. Šitų šarvų niekaip nesunaikinsi...
                            Sidabrinė transformavosi. Jos oda pasidengė sidabriniais žvynais. Akys pavirto į ugninius plyšius Sušalusios į ledą kojos ,galingom kanopom. Atsispirdama ji puolė. Jos greitis skaldė ledą. Ji kirto iš visų jėgų dar ir dar...Arkmago šarvai laikė ,nors jis ir gavo keletą smulkių įdrėskimų. Magas šaudė keistais violetiniais burbulais. Jie srovėmis tryško iš jo pirštu galiukų. Vienas po kurio laiko kliudė Sidabrinę. Ji nugriuvo ir sustingo. Lūpos išsikreipė surikt priešmirtiniam prakeikimui ,bet ji neištarė nė garso. Arkmagas nusišluostė prakaitą ir tarė.
                            -Visiškas paralyžius neparėkausi.,Bet tu gyva.
                            Jis priėjo ir perpjovė Sidabrinei veną. Pats įsipjovė sau delną. Jų kraujas maišėsi. Magas dainavo seną orkų giesmę. Mėlynos galios srovės tekėjo iš Sidabrinės kūno. Tai truko pora minučių.
                            -Taip rokai išrado būdą ,kaip perimti galias ir be akmens. Ne smulkiai kaip tu padėjai tam tarnui ,bet optimaliai. Pasiėmiau viską ką turi. Galėčiau palikt nukraujuot. Nes dabar esi silpnesnė už homo sapiens.,Bet pasimu tave turimam. Tavo genai gali būt naudingi. Sukuriant naują rasę. Visiškai naują tarp homo sapiens ir demono kaip aš. Netgi geresnę.
                            Išdavystė
                            Faustas nervingai spaudė kardo rankeną kol Satana gėrė kavą. Satana pagaliau baigė kibirėlio didumo puodelį ir tarė
                            -Tokią kavą vadinu ekspreso quatro puikiai pravalo smegenis ryte .Pasiruošei ?Gal norėtum puodelio kavos ar dar ko? Faustas atrodė blyškiai violetinis ir sulinkęs.
                            -Ne bloga man šiandien....
                            Satana numetęs monetų ant baro išėjo. Po to pasikniso kišenėse ir ištraukė nedidelį akmenuką. Ji patrynęs padarė pora paprastų gestų. Akmenukas sutvisko melsva šviesa ir ir po švytėjimo pasirodė keistas padaras. Galėtum jį pavadint varle.,Bet jis buvo ryškiai raudonas. Ant kaktos turėjo pavojingai atrodančius ragus. Jis svėrė ,bent 200 kg ir buvo kokių 15 m ūgio. Satana su šypsena pristatė
                            -Šis „varlius“ yra mano ..hmm sakykim kontraktinis .Jis pralaimėjo man .Vienintelė išeitis buvo sutartis man tarnaut arba mirtis. Taigi jau tris šimtus pramogauju su Mirtinu šokliu.
                            Šoklys tylėjo jis girdėjo jau dešimtis tokių Satanos kalbų. Satana priskrido jam ant nugaros ir sugriebė už vadžių esančių ant kaklo .Satana suriko
                            -Noooo mano šoklusis arkleli. Visu gyvų padarų siaube!
                            Padaras nušokavo dešimtergiais šuoliais. Faustas palingavo galva kartais .Satana atrodė tikrai avangardinis...Faustas sukūrė levitacijos burtą ir pasileido paskui. Varlės kelyje galėjai pamatyti duobes ir pakraupusius iš siaubo kareivius. Satana su savo kontraktiniu keliavo,siautėjo ir šėliojo išardamas akmeny vagas ...

                            Jie judėjo į rytus kur lankininkai paskutinį kartą matė lavos demoną. Satana sustojo prie lankininkų stovyklos prie jų pribėgo vyresnysis lankininkas
                            -Jis bėga toliau į rytus ,mes jį greit apsupsime. Taigi ,judėkite vis toliau ir greit sutiksite mūsiškius.
                            Satana ir Faustas linktelėjo ir pajudėjo. Pašėlusiu greičiu jie vis lėkė į rytus. Satana galiausiai tarė
                            -Faustai matai ką nors mano regėjimas labai ribotas.
                            Varlė piktai nusišiepė..Faustas pažvelgė į tolumą.
                            -Matau netoliese vieną kareivį. Jis kraujuoja,man atrodo greit mirs..
                            Jie padidino greitį. Mirštantis kareivis gulėjo ant kelio .Jis turbūt buvo kokiu dešimtmečiu vyresnis už Faustą...Satana suriko
                            -Gydymo ranką sudėt moki?!
                            -Ne man niekad to nereikėjo..
                            Satana nusikeikė ir sulankstė pirštus įmantria vėduoklės forma. Faustas nerangiai pakartojo ir mestelėjo į simbolį grynos galios. Rusvas šviesos pluoštas apgobė kareivį. Tai truko gal minutę ,bet kraujavimas dingo. Kareivis svirduliuodamas atsistojo.
                            -Tas padlaižys mane sumindė ir nubėgo. Turėtų būt netoliese .Mūsų lankininkai patyrė didelių nuostolių,o kariai vis dar laikosi ,bet padėtis tragiška..
                            Kareivis įsmeigė savo kardą ir atsisėdo....Satana paragino savo „ arklelį “...Faustas išspaudė iš levitacijos burto viską ką galėjo. Jie artėjo negyvi kūnai apdegintos mėsos tvaikas. Rėkiantys kareiviai bandantis atsiauginti nuplėštas galūnes. Visas slėnis į kurį jie įviliojo demoną pavirto lavos upeliais su nedidelėmis uolingomis salelėmis. Ant tokios saleles vienas leitenantas savo ginklu sidabrine grandine su pjautuvu apvyniojo lavos demono ranką ir jo nepaleido. Lankininkai pliekė strėlėmis su ledo burtais. Demono kūnas jau atrodė kaip adatų pagalvė ,bet jis stovėjo ir švaistėsi lava. Satana puolė jo kontraktinio ragai smigo į padarą. Lavos kalnas pradėjo griūti. Leitenantas pajudino ranką grandinė ėmė vyniotis apie visą demono kūną lyg anakonda. Demonas gulėjo ,be galimybės pajudėti. Satana išsitraukė naują kalaviją spindintį ledu ir šoko nuo savo transporto priemonės. Kardo smaigalys smigo į kaktą. Lavos kalnas suklykė ,taip ,kad visiem teko užsidengt ausis. Satana stūmė kalaviją į apačią ir perpjovė galvą pusiau. Demonas virto kibirkštimi panašioms į cigaretės pelenus .Oranžinis sielos akmuo gulėjo ant uolienos..Satana jį pakele..Pora minučių jį apvyniojo tąsi lavos masė. Satana nusišypsojo
                            -Jau geriau po truputi atgaunu jėgas.
                            Satana įsmeigė savo kalaviją į lavą ir ji pavirto ledu. Uolingų ir lava apipiltų krantų fone šis ledo e tvenkinys atrodė ypatingai nuostabiai.
                            -Nors imk ir nutapyk kaip gražu. Va jau turiu alchemijos pagrindus viena substanciją paverst kita. Dabar reiktų iškviest gydytojų komandą ir sutvarkyt šitą jovalą. Po to eisim į miestą ir atšvęsim ,kad pavyko pirma Archyvaro plano dalis.
                            Faustas papurtė galvą ir mostelėjo ranka būrys gydytojų mirkčiojo grubiai teleportuoti į mūšio lauką...
                            -Negaiškim laiko ,keliaujam į katakombas. Man reikia rast sprendimą mutantų problemai ir geriau tu man padėtum pilna jėga.
                            -Na pilnas jėgas sunkiai be atgausiu aš tūkstantmetį praleidau įvairių retų galių rinkimui.,O tu nepanaudoji nė puse ką gali. -Aišku girdėjau ,tavo gynybos istoriją prie teleportalo nuo orkų .,Bet labai grubiai kovoji,magijos daugiau reikia naudot ,ne tik galingiausiu pasaulio kardu mosuot..
                            Leitenantas su sidabrine grandine nedrąsiai tarė
                            -Valdovai gal norite išgert už mūsų pergalę tiesiog čia palapinėj netoliese?
                            Satana linktelėjo
                            -Gera mintis,beje archyve radau įdomų burtą. Jis į vakuumą išsiurbia viska kas gyva savo veikimo zonoj. Angelų vartai vadinasi. Reikalauja labai daug galios. Bet atliekančių magų skaičius neribotas .Pagalvojau visas miestas ištars formulę. Veikimo zona tarkim Europa. Tada tu šersi vartus energija, Jei išlaikysi pakankamai ilgą laiką visi mutantai dings. Manęs manau nereikės...
                            Satana nuėjo paskui leitenantą ir mostelėjo ranka Faustui.
                            -Kauliukus atnešiu eikit aš tuoj...
                            Faustas nubėgo į atsitiktinę palapinę ir užtraukė užuolaidą įėjimo .skudurą. Tada įsipjovė į pirštą. Arkmago astraline projekcija atrodė nekaip kruvinas ir pavargęs..Faustas kostelėjo
                            -Ar ji negyva?
                            Arkmagas išsišiepė
                            -Į tavo kiemą atėjo šventė ji negyva .Nors kova buvo varginanti.
                            -Kai įeisim į katakombas pribaik Sataną. Jis rado burtą Angelų vartai ar jis veikia?
                            -Taip vieną sykį naudojau daug magų prireiks ,bet mutantų problemai efektyvus sprendimas. Nusprendei teisingai Satana nebūtinas.
                            Arkmagas dingo. Faustas paėmė kauliukus ir išėjo girtuokliaut. Pjankė vyko kaip įprastai girdėti anekdotai ,laimė laimėjus mūšį.. Tik Faustas sėdėjo tylus ir susimąstęs. Kartais dirbtinai nusijuokdavo ir gėrė ąsočiais. Niekas iš mūšio lauko nebeįsėjo visi norėjo švęsti...Ryte Faustas nerado Satanos. Pasivaikščiojęs galu gale, rado jį kitoj palapinėj visai kitoj stovyklos pusėj. Satana miegojo išsidrembęs ant dviejų kareiviškų lovų..Lilita apsivilkus violetinį kimono virė jo mėgstamą Ekspreso Quatro. Lilita šyptelėjo
                            -Vis dėl to pavyko susitaikyt. Sunkiai ,bet pavyko. Pasaugok jį ten katakomboje. Galia jis lygus man,to dar mažai prieš Satanos senelio golemą. Senelį aš irgi pažinojau. Tobulas kalvis mums tokių šarvų pagamindavo ,kad jokie ginklai nepramušdavo. Tarpų reikėjo ieškot ,kad silpniausią vampyrą nors įdrėkst....
                            -Lile ,o kada čia atvykai?
                            -Aš paskui armiją ėjau. Atrodė viskas gerai ,bet paskui tokios skerdystės. Nelabai spėjau ,ką išgelbėt.
                            Satana pramerkė vieną akį
                            -Ar galiu nors vieną syki išsimiegot?Visada kaip tik išgerk tuoj kas ir prikelia..Galvą skauda įdomus jausmas ,prieš kiek metų taip paskutinį kartą buvo? Tu Faustai palik mus iki pietų vienus romantiškoj nostalgijoj paskraidyt.,O po pietų imsim katakombą.
                            Faustas išėjo ,nedaug liko malonumams laiko Satanai tegu pasimėgauja...Satana buvo pratęs gyventi šia akimirka ir negalvodamas dar syki pasimėgavo Lilitos meile. Tada jie šnekėjo apie seniai praėjusius laikus. Gėrė kavą ir kitaip mėgavosi gyvenimu. Faustas tuo metu lošė kauliukais ir gėrė vyną. Nenorėjo sukelt įtarimo tyla ir liūdesiu esančiu širdy. Gaila ,kad teks sunaikinti Sataną ,bet tai ką jis norėjo padaryt su Telena buvo neatleistina... Po pietų Satana ir Faustas teleportavosi prie katakombos įėjimo. Jie įėjo į akliną tamsą. Satana išbūrė lavos rutulį. Jis apšvietė ilgą koridorių. Jie ėjo nesibaigiančiais labirintais.,Bet Satana ramiai rodė kelią. Porą kartų jie pakliuvo į spąstus. Ugnies sienas,automatiškai šaudančius arbaletus ir kitokius smulkius prietaisus. Satana galu gale sustojo prie auksinių durų su kūjo ženklu. Jie abu išsitraukė ginklus. Satana spyrė auksinės durys atsilapojo. Lavos rutulys apšvietė salė pilną aukso ir papuošalų. Gražiausios statulos ,freskos ir kiti meno dirbiniai puošė šią ramybės oazę. Salės viduryje apšviestas skaidrios šviesos krentančios nuo galingą kalvį vaizduojančio vitražo stovėjo sarkofagas su Satanos giminaičio palaikais. Satana norėjo eit prie jo kai gavo smūgį į nugarą. Golemas lyg iššokęs tiesiai iš grindų mosavo šešiais lenktais kardais. Satana su Faustu vienu metu apipylė jį kirčiais. Golemas blokavo visus smūgiuos savo kardų rinkiniu. Satana smogė molio lipdymo burtu. Šis burtas lėtina ir silpnina ,bet kokią sukurtą mago materiją .Faustas vienu galingu mosto nukirto jam rankas. Antru kojas. Satana galingai smeigė ir padalino jį į skardos gabalus. Satana nusijuokė
                            -Senelis pasistengė,bet mano patirtis ir tavo jėga nugalėjo. Mes puiki komanda. Manau tu tikrai vertas sosto. Manau kai surinksiu daug sielos akmenų. išvyksiu į orkų pasaulį ir surasiu tą gudrų nuopisą Arkmagą.
                            -Argi tai įmanoma?
                            -Manau taip su tavo pagalba ,bet atversim portalą.
                            Satana atidarė Sarkofagą jau norėjo imt akmenį ,kai gavo ledo skeptru į nugarą,Jo refleksai buvo nuostabūs. Jis kirto į reikiamą pusę ,net nepamatęs priešo. Arkmagas blokavo savo stambiu ledo skeptru. Faustas riktelėjo dviprasmiškai.
                            -Palieku jį tau sąjungininke.
                            Satana kirto ,bet du ledo ginklai tobulai neutralizuodavo vienas kito poveikį. Satana neapsikentęs suriko.
                            -Ko tu lauki ? Aš vienas neturiu nei galios nei ugnies ginklo jį nukauti..
                            Faustas susimąstė ...Kas pavojingiau Arkmagas ar Satana? Satana norėjo auklėt anūkus .Jis galėjo ramiai gyvent su Lilita ,gal ,net to norėjo,troško.. Kitoj svarstyklių pusėj Arkmagas kuris kaupia galią .Kokiam tikslui? Kokia magija jis nori suvirpint realybę iki pamatų? Faustas padarė vienintelį protingą dalyką. Jis smogė abiem sukaupęs visą galią. Laiko stabdymo galia .Jis tik skaitė apie šį Satanos veiksmą vienos pilies gynyboj Jam pavyko ,greičiausiai ,todėl ,kad tai pirmapradė galia be jokių formulių simbolių ar gestų. Satana ir Arkmagas sustingo laike.,Net dulkės metro spinduliu sustingo ore. Taigi kuris magas ar demonas? Abu turėjo sukaupę labai didelę gyvenimo patirtį. Satana didesnę ,bet juk čia svarbiausia ,ne metai. Abu moka regzti intrigas ir visi laiko juos geradariais ilgus metus. Arkmagas ilgus metus organizavo sielos akmens atėmimo operaciją. Satana nieko neįtarė ir..STOP ,o jeigu įtarė suorganizavo visą Fausto gyvenimą nuo pradžios iki dabar. ,Bet organizuoti savo mirtį? Archyvaras viską sutvarkė teisingai ,bet..Satana nieko nesuprato apie Inferno ir Lupus ginklų poveikį vienas kitam. Tai panašiausia į tiesą...Arkmagas organizuoja savo orkų imperija. Pasaulių valdovas ..Ne seni magai neturėtų būti ,banalūs filmų Holivudo mėšlo kraugeriai .Jis dirbam savam tikslui kurį supranta tai jis.,Bet galima statyt Švyturio pakuotę prieš vilko alaus butelį ,kad rezultatas išgąsdins visus...Klausimai...Ar man reikalingi visi atsakymai?
                            Faustas puolė ..Jis smeigė Arkmagui ,jo šarvai išlakstė dalimis. Kraujuojančiu pilvu jis raitėsi ant grindų. Faustas greitu judesiu atskyrė galvą nuo kūno. Satana tarė.
                            -Tu nuostabus stabdymas ir paleidimas sekundės tikslumu. Nieko kito ir nelaukiau.
                            -Kalbėk ar tai tavo tobulas planas?
                            -Ne visai Archyvaro tobulybė. Aiškiaregys jis buvo nuostabus.,Bet psichologijos nesuprato. Atmesdavo 1-2 procentus ateičių. Tas jį ir pribaigė. Telena kilus iš senos orakulų šeimos.,Bet tris kartas jokių galių nerasta .Jis patikėjo,kad ir nebus. Aš irgi beveik pamiršau. Staiga pašoku naktį Archyvaro gyvybinės energijos nebėra. Tada man nušvito protas. Nesvarbu tu gyvensi kaip ir toliau ,nes ,mes vis dėl to šeima..
                            -Kodėl aš?
                            -Buvo daug geresnių kandidatų ,kareivių,policininkų,idealistų ir dar visokių patogių idiotų.,Bet jie išmirė kaip mamutai. Net senis tobulybė nesuprato ,kodėl. Faustas - sėkmes rodiklis 1 procentas. Tas kurį turėjo pribaigt amfetaminas kieme ,užmust durys. Sidabrinės bute. Nukrist ant galvos plyta. Neklausk kodėl tau pasisekė paneigt visas teorijas..
                            -Ką gi paneigiu dar vieną. Arkmagas pribaigė tavo dukrą. Mėgėjas pats nesuprasdamas savo veiksmų aplošė tave Satana .Du klausimai...Puoli? Beje ką tuo pasiekei?
                            -Vilkolakiai,genų problema,nauji laikai demonų visuomenei.
                            -Aha ,o tu liksi soste? ,O kaip revoliucija?
                            -Ar teorija ,kad ji įvyks teisinga? Galim surūkyt tas teorijas. Sidabrinė man nerupi ji tik kovos automatas .Bukas ,beje. Ji nieko nesuprato ,net tavo santykių su ta kekše. Dvynukai tai naujas lapas nauji lyderiai. Be tradicinio mąstymo ,net demokratijoj valdys. mases. Tavo sprendimas Faustai ar nori pribaigt mane?
                            -Rizikuoji ,bet velniop gyvenk. Imk ta prakeiktą akmenį. Daryk savo eksperimentus kurk geresnę ateitį. Aš noriu gyvent be melo su savo mylima demone . Visa kita nereikšminga velniava. Satana panaudojo akmenį.
                            -Nepamiršk aš paneigsiu tavo nemirtingumą ,jei bandysi ,man kenkti..
                            Keisčiausia jie augino dvynukus kartu. Ruošė juos naujam planui. Neaišku ar tai aukso rojus ar eilinė klaida.

                            Comment

                            • Light
                              Rimtas forumo narys

                              • 2007 03 31
                              • 161

                              #15
                              Dropinu šitą labai nepavykęs darbas tas trečias žaidėjas.
                              Paskutinis pakeitimas nuo Light; 2011-07-22, 15:47.

                              Comment

                              Working...