Light gija

[Light]

Nedidelio miesto paslaptys 2
Jovaras nedrįso skambinti Justui dėl neypatingai smagaus jų paskutinio susitikimo, kuris baigėsi antrankiais, keiksmais ir areštine. Man teko vaidinti diplomatą ir sumegzti šiokį tokį planą. Justas atsiliepė stebėtinai greitai:
- Simai, gerai, kad paskambinai, užstrigau gana absurdiškoje situacijoje...
- Justai, tu tik nesupyk, bet Topolis paprašė pagalbos. Jis šiek tiek apgirtęs ir jam būtina nuvykti į Šiaulius.
- Tegu jis paprašo stebuklingų klevų pagalbos - gal jie jį nuneš iki Šiaulių!
- Justai, jis nenorėjo tavęs suimti, bet darbas yra darbas. Vargšas verkė pasakodamas man šitą įvykį. Pripažink, buvai neatsargus eidamas per centrą su suktine rankoj.
- O ar stipriai ir nuoširdžiai Jovaras verkė?
- Bent jau man jis atrodė kaip apsižliumbęs kluonas iš sudegusio cirko.
- Gerai, bet čia paskutinis kartas! Ekspresas iki Šiaulių - ir baigta! Atgal dėl manęs tegu važiuoja taksi. Aš atvažiuočiau dabar, bet negaliu išeit - užstrigau tavo bute.
- Tu vis dar mano bute?
- O kur turėčiau būti? Vakar girtas pasiėmiau antklodę ir užmigau tavo vonioje, nes tu per metus nesugebėjai įsigyti sofos!
- Atsarginiai raktai mėtosi cukrinėje su gėlytėm.
- Aš žinau tas tavo paranojiškas slėptuves, bet, deja, užstrigau vonios kambaryje - ta keista spyna tiesiog nesisuka.
- Nesinervink, mes tuoj būsim ir atidarysim tas duris.

Kai kalba pasisukdavo apie Justą, visas gyvenimas pavirsdavo alumi aplietu anekdotu. Nesusilaikiau nenusišypsojęs - Justas būtų puikus sektos lyderis. Jovaras, nuklausęs mano keistoką pokalbį su Justu, pasileido dideliais žingsniais, o man teko sekti bėgte - prakeiktas Jovaras ir jo trolio pėdos! Gimtąjį daugiabutį pasiekiau dusdamas ir keikdamas visus dievus dėl savo silpno kūno, o Jovaras net neatrodė sušilęs. Laiptais į viršų traukiausi įsitikinęs, kad infarktas jau velniškai arti, visų nusikaltėlių siaubas kantriai tipeno už manęs retkarčiais skeptiškai sukosčiodamas. Durų spyna kaip visada strigo. Įvertinus durų amžių ir jų supuvimo laipsnį iš vis neaišku kam aš jas rakinu, nes vogti bute vis tiek nėra ko. Jovaras linksmai sušuko:
- Justai, žinau, kad sienos atrodo labai arti ir tavo kelnės šlapios, bet kavalerija jau čia ir apgins tave nuo piktų durų.

Vonios kalinys susilaikė nuo komentarų. Aš mikliai ištraukiau šakutę iš siuntinio ir paslėpiau jį po stalu. Neverta žadinti Jovaro smalsumo – lai šis siuntinukas taps metų staigmena, o geroms staigmenoms reikia laiko. Jovaras krapštė spyną murmėdamas, kad tarybines spynas geriausia rakinti plaktuku... Man teliko susmukti kėdėje ir gaivintis energetiniu gėrimu. Kofeinas maloniai pažvalino smegenis ir aš pirmą kartą susimąsčiau, kur link suka mano atostogos. Mane atsiuntė pasirašyti sutarties tarp dviejų archyvų, o aš tik vilkinu laiką. Vietinės archyvo žiurkės daro tą patį norėdamos išspausti iš šito reikalo apvalią sumelę. O aš tik noriu atostogų! Bet atostogos baigiasi ir po jų lieka tik nemalonios pagirios bei sūnaus paklydėlio grįžimas į darbą. O ten jau paklaus, kodėl taip ilgai užtrukau vaduodamas Maerso raštus. Visada viską galima suversti ant vietinių. Bet viskas galų gale baigsis ir „Sveiki, mieli bendradarbiai, senas švarke! ” ir daugiau depresijos nei gali panešti kupranugaris. Dėl dievo meilės, kodėl aš nesugebu rasti išėjimo iš šitos sumautos situacijos? Jovaras keikdamasis numetė savo kišeninį peiliuką:
- Nieko nebus, teks laužti arba paliekam Justą ir bandom gaudyti autobusą.
- Velniop, laužk, kažkur dar mėtosi kirvis...
- Simai, čia tau ne „Švytėjimas“. Užteks ir vieno gero spyrio.

Jovaro trolio pėdos neapvylė ir, Dievas mato, to spyrio taip užteko, kad net durys nutrūko nuo vyrių. Justas žlibindamas savo raudonom akim ir vis dar susisukęs į antklodę man priminė ką tik išgelbėtą šachtininką. Nesusilaikiau ir pradėjau kvatotis. Mano juokas persimetė ant Jovaro ir, galų gale, ant Justo. Po gerų dešimties minučių gaivinomės vandeniu ir valėm ašarotas akis. Įtampa tarp Justo ir Jovaro prapuolė su juoko aidu. Jovaras, paminęs visą darbo etiką, jau pasakojo Jolitos bylos detales. Jeigu taip toliau, ši istorija greitai taps močiučių pasaka poliklinikoje. Justas pažadėjo paklausinėti savo nusikalstamo pasaulio bendradarbių ir šiaip pažįstamų apie Jolitą. O kuo gi galėjau padėti aš? Aš nepažįstų jokių kietų šešėlinių ryklių:
- Jovarai, aš neturiu jokių kontaktų. Aš neturiu jokių idėjų, kaip pajudinti šią bylą iš mirties taško O svarbiausia, tokios istorijos turėtų likti paslaptyje iki tyrimo pabaigos.
- O tu jau pamiršai muzikos kabineto vaiduoklio bylą? Išgliaudei mokyklos legendą greičiau nei pistaciją!
- Topoli, baik, liežuvis nesiverčia tos istorijos vadinti byla ir aš - ne dedukcijos meistras.
- Ne, bet tu mąstai kitaip ir man tiesiog reikia žmogaus, kuris pažvelgtų į viską kitu kampu.

Pripažinsiu, aš neatsparus komplimentams ir, turint tokį imunininės sistemos trūkumą, reikia saugotis tokių situacijų ir pagyrimų...

Deja, žinant savo trūkumus, ne visada gali jų išvengti, tad Justo „Ford Calibra“ jau nešė mus link Šiaulių kolonėlėm kalant elektroninę muziką, o aš tegalėjau keikti savo silpnumą. Jovaras yra policininkas, tokios bylos - jo pareiga. Justas iš žmonių, kurie, pamatę užrašą „Įeiti draudžiama“, brausis į vidų visomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis. Jis lyg 19-o amžiaus nuotykių ieškotojas (su visada pridegta suktine), degantis noru įsivelti į naują beprotybę. Aš ne toks: aš ramus, mąstantis apie pasekmes, besimokantis iš svetimų klaidų -žmogus lyg paties Viešpats Dievo sukurtas dirbti archyve ir ginti dokumentus nuo pelėsio ir pelių. Aš turėčiau būti laimingas ir paprastas, bet taip nesijaučiu... Aš tapsiu lietuvišku „Monku“ - mano šlovė pasieks Šiaulių apskrities ribas! O gal man labai ankstyva vidutinio amžiaus krizė? Justas suklykė sportinės mašinos vairuotojui nestabdyti eismo ir mes įšvilpėm į Saulės miestą rekordiniu greičiu. Justas nemažindamas greičio nuskrido į Aušros alėją, matyt, įsivaizduodamas, kad žaidžia gerą žaidimą prie konsolės namie su tikrai gerais vaizdo nustatymais... Aš tiesiog stengiausi neapsivemti, Jovaras atrodė ne ką geriau. Mūsų ralis greitai baigėsi - Justas netgi sugebėjo uždūmyti padangas stabdydamas prie komisariato. Jovaras iššoko iš mašinos lyg vejamas visų peklos velnių, o aš sušnibždėjau:
- Justai, sulėtink - jeigu ne dėl savęs, tai dėl mano skrandžio sveikatos.
- Simai, juk tu mėgdavai lenktynes!
- Čia ne lenktynės, o išprotėjusio taksisto sapnas...

Justas juokingai patempė lūpas ir nusuko į Varpo gatvę, kur žaliai švytėjo „Norfa“, kviesdama visus užsukti apsipirkti. Justas sumurmėjo, kad taip ir nerado laiko pavalgyti. Štai taip didysis dedukcijos meistras liko stovėti prie užrakintos mašinos... Justas turėjo vieną geležinę taisyklę - nepalikti keleivių automobilyje. Ji per tiek metų nė kiek nepasikeitė. Blankiai prisiminiau kažkokią dramą apie merginą, dingusią su Justo antru „Golfu“, bet tas menkai guodė, kai iš dangaus ėmė kristi snaigės. Nekenčiu snaigių - jos man per prievartą primena Čako Palahniuko mintį, kad mes nesame individualios nuostabios snaigės, o tik Visatos padugnės, biomasė be jokio dieviško krislo. Snaigėms mano apmąstymai nerūpėjo ir jos vis tiek man užpustė akinius... Snaige, tu graži ir tau viskas galima! Bandžiau nusijuokti, bet nuosavas juokas nuskambėjo įtartinai dusliai. Nėra čia ko juoktis: visi tie gražūs, stiprūs, protingi, talentingi šaunuoliai dirba viršūnėse ir turi viską. O aš kosėju dulkėmis archyve ir žiūriu į neypatingai žavų biudžetą. Kodėl aš turiu sėdėti dugne ir žinoti apie jų šaunumą? Palaukit, jūs prakeikti...

-Gal kurčias? Pinigus sakiau duoti čia!

Iš mano pykčio transo mane prikėlė kokių 17-os metų vaikinukas geltonais treningais ir juoda kepure. Jis būtų atrodęs juokingai, jei ne jo rankoje tviskantis peilis. Smegenys dirba greičiau, kai pajauti adrenalino perteklių. Pirštai užčiuopė du daiktus: piniginę ir peilį, pirktą kitoje „Norfoje“ paketui. Smegenys per sekundės dalį išvedė paprastą tiesą - gali gyventi, kai tave stumdo šaunuoliai, bet nebegali, kai tave stumdo valkatos, vilkintys treningais... Vienu mostu išsitraukiau peilį ir suriaumojau:

- Ateik čia, aš tau gerklę perpjausiu, akis išbadysiu, kiaušus „Lietuvos rytui“ vietoj straipsnio nusiųsiu...

Tą minutę aš buvau pasiruošęs padaryti viską, ką pažadėjau ir dar daugiau. Bet vaikinukas sustingo – matyt, praeiti apiplėšimai neparuošė jo tokiai reakcijai, o gal jų net nebuvo ir jis manė, kad užtenka patirties pažaidus „Grand Theft Auto“. Tiesiog užuodžiau, kad jis svyruoja, bet jeigu jis man atsuks nugarą, suvarysiu švedišką plieną iki rankenos. Kraujas ant geltono fono - čia tikrasis modernus menas... Justas išniro taip netikėtai, kad sekundei pamaniau, kad jis teleportavosi tiesiai iš „Norfos“. Banditėlis nespėjo atsisukti ir jo kaukolė susipažino su šampano buteliu. Kraujo stebėtinai maža, nors šampano butelis - ne viduramžiška kuoka. Justas sušnypštė „dingstam“ ir mes palikome nevykusį Robiną Hudą gulėti apšviestą snaigių ir viskam abejingos „Norfos“ šviesų...

Justas lėtai vinguriavo tarp snaigių, o mano širdis maloniai daužėsi lyg vėl radusi malonumą, o ne pareigą plakti. Justo balsas buvo ramus, bent būtent tokiu balsu ir kreipiamasi į psichą, kurį per klaidą įsileidai į savo rojaus kampelį:
- Aš turiu du klausimus. Iš kur tas peilis? Kodėl tu vaidinai berserką, o ne bėgai link komisariato, esančio už 650 metrų?
- Ryte neradau savo peilio. Taigi užsukau į Norfą nusipirkti naujo. Tu gi žinai, koks iš manęs bėgikas.
- Taigi nusprendęs, kad nespėsi pabėgti, pasiruošei didvyriškai mirčiai ir lipimui laiptais į dangų pas Odiną?
- Justai, valkirijos neša žuvusius karius pas Odiną...
- Man nusispjaut, kas ten ką neša! Tu ką, visai trenktas?
- Aš neišsirinkau tokios situacijos - mane užpuolė!
- Tau nekilo mintis šnekėti ir tempti laiką.
- Aš paminėjau, kad jeigu jis elgsis agresyviai mano atžvilgiu, tai praras akių šviesą.
- TU ESI...

Justas tiesiog neberado žodžių mane apibūdinti. Automobilis sustojo ir mes išlipome prie pilkšvo daugiabučio. Justas prisidegė cigaretę ir nutilo. Jis juk pripratęs prie gyvenimo už įstatymo ribų. Kodėl jis toks susinervinęs? Justas nusviedė nuorūką ir griežtai į mane pažvelgė:
- Tu niekam niekada nepasakosi šito atsitikimo kaip linksmo nuotykio ar kaip nors kitaip. Aš nežadu keliauti atostogų į kurortą su spygliuota viela dėl tavo plepumo.
- Justai, jis juk nemirė.
- Iš kur tau žinot? Kartais užtenka ir vieno smūgio.
- Per mažai kraujo, baik juokus...
- Nusukus sprandą kraujo išvis nebūna, bet lavonas lieka lavonu. Planas paprastas: pastatysiu mašiną draugės garaže, o patys nakvojam čia.
- Čia? Šitam daugiabuty?
- Ne, pas Šiaulių merą užsuksim! Aišku, kad čia. Elkis ramiai, nepulk į paniką.
- Justai, tu čia pats panikuoji. Aš jaučiuosi puikiai!
- Nes tu psichas, kurio neverta gelbėti!
- Aš neprašiau tavo pagalbos! Aš būčiau susitvarkęs!
- Apie tokius susitvarkymus laikraščiai rašo!
- Jeigu tu „Norfoje“ nebūtum skaičiavęs agurkų stiklainių, nieko nebūtų atsitikę! Ar aš tau liepiau tuo buteliu mosuot? Kodėl negalėjai jo pagąsdinti savo pistoletu?
- Atleisk, kad pamiršau savo diržą su revolveriais ir odinę skrybėlę!


Justas nutilo, galbūt nusprendęs mūsų ginče padėti tašką, o gal tiesiog išsirėkęs ir užkimęs nuo vėjo grasinančio virsti rimta pūga. Mes be žodžių surinkome „Norfos“ maišelius ir patraukėme link daugiabučio. Lipdamas laiptais nusprendžiau grąžinti taiką:
- Tai ką nupirkai valgomo?
- Du keptus viščiukus, gera akcija papuolė - du už vieno kainą. Šampano butelis irgi neblogas buvo, bet iš jo kaklelis ir teliko.
- Atleisk, parsirandu čia po tiek metų ir įveliu tave į kažin ką.
- Nereikia čia tų atsiprašymų, bet tavo elgesys keistokas.
- Keistokas? Kaip bepročio?
- Neširsk, mane ištiko šokas, pasikarščiavau.
- Kaip praleidai pasaulio pabaigos dieną?
- Gėriau sodyboj su žmonėm, kuriuos sukviečiau iš įvairių miestų- jaučiausi lyg Mozė sukvietęs savo tautą.
- Aš sėdėjau vienas, klausydamasis muzikos ir galvodamas, kad bjauru šiandien mirti, bet dar bjauriau rytoj bus gyventi...
- Tau reiktų susileisti antidepresantų tiesiai į akį.
- Aš tau suleisiu pora kubų nuo panikos.

Pagaliau užsikabarojome į šeštą aukštą, duris atvėrė miela mergina vilkinti violetine, hipiška suknele. Jos auksiniai plaukai maloniai kontrastavo su violetine spalva. Mane šiek tiek pralinksmino faktas, kad ji ant savo šlepečių prisiuvo varpelius. Justas trumpai mus supažindino ir man liko stebėtis, ar merginos pase iš tikrųjų parašyta Minerva. Nors visko pasitaiko: ir jai atkimšus alaus susimąsčiau, kad galbūt ji tikrai turi kažko dieviško. Ji apsaugos mus nuo šalčio ir nerimo, aš pavartysiu jos ezoterines knygas ir galbūt atsibusiu žmogumi, o ne gyvuliu, norinčiu pajusti kraujo skonį ant liežuvio...

Vakaro eigoj aš pavarčiau knygas su abejotina išmintim, išgėriau daugiau alaus nei norėjau ir vėl pradėjau rūkyti. Ryte atsibudęs ant aptriušusios sofos nesijaučiau geresniu. Matyt, būti gyvuliu - pastovi būsena, o ne trumpalaikis fenomenas. Nusivilkęs link šaldytuvo, radau daržovių skyriuje degtinės butelį. Kišenėje sugraibęs trisdešimt litų, įdėjau juos į cukrinę. Mano telefonas užtraukė savo simfonijas ir aš neabejojau, kad Jovaras man praneš, kad vakarykštę situaciją nufilmavo trys skirtingi praeiviai ir daugiabutis apsuptas „Aro“ komandos. Išgerkim už „Aro“ vyrus! Užsiverčiau butelį ir sustojau tik tada, kai nepakenčiamai pradėjo deginti stemplę... Kvailiams sekasi. Bet ar sekasi psichams? Nusijuokęs pakėliau ragelį:

- Šizofrenikų skyrius klauso!
- Kur Justas, po velnių?
- Nežinau tikslaus adreso, kur esam. Turi eiti nuo Varpo gatvės iki romėnų išminties deivės šventyklos daugiabutyje.
- Geriat iki pergalės kaip visada...

Skambutis perskrodė tylą, pranešdamas ne apie siuntinį, o apie „Aro“ smogiką, persirengusį santechniku, kuris netyčia pašaus mane į pilvą. Taip, mano durų skambučių interpretacija tobula... Tai neįgimtas, mistiškas talentas, o technika, tobulinta Šaolino vienuolyne slaptoje vietoje po žeme. Aš patobulinau, tai ką muzikos mokytojai vadina absoliučia klausa. Minerva žiovaudama atidarė duris:

- Skirkite 2 procentus savo pajamų mokesčių konservatoriams ir...

[Light]

Nedidelio miesto paslaptys 3


Į smilkinius ūžtelėjęs kraujas užgožė paaiškinimą, kas gi ten atsitiks, kai paaukosim konservatoriams ribotą litų kiekį. Bet utopijų variantai gana aiškūs: atpigs elektra, šildymas, pakils pensijos, padidės minimalus darbo užmokestis ir vis tiek liks vienas mažiausių Europoje. Deja, mano pagiringa būsena nevirškino tokio grožio:
- Aš geriau tuos pinigus „Animezonai“ paaukosiu! Jų administratoriai mažiau žalos padarys. Prakeiktosios žiurkės be ūsų, milijardus išvogę feodalai, jūs man ateitį namie skolingi. Kur mano ir visos kartos ateitis gimtinėje?

Vyrukas juodu kostiumu tik palingavo galvą ir pradėjo lipti laiptais aukštyn. Jeigu po ranka būtų pasitaikiusi senoviška špyžinė keptuvė, kokią mėgo mano močiutė, būčiau skėlęs jam į jau plinkantį pakaušį, bet Minerva nelaikė keptuvių prie skėčių ir pirštinių, o ir virtuvėj turbūt teturėjo kokį modernų žaisliuką kepti širdies formos blynams. Va taip ir praeina visas gyvenimas: kartais trūksta reikiamų žinių, kartais įrankių. Minerva keistai šypsojosi ir tylėjo, lyg žinotų kažką, ko nežinau aš. Nusikeikęs nusviedžiau mobilų ant sofos ir grįžau prie butelio: nors jis neturėjo man jokių priekaištų, prašymų ar adresų, kurių aš nežinojau. Vienintelis vilties spindulėlis liko namie: apgaubtas kartono šarvais po virtuviniu stalu ir laukiantis savo laiko nušvisti pirmaprade šviesa. Viltis yra geras dalykas - jai nereikia nieko išskyrus save pačią. Tik kvaili žmonės vis tiek sugeba ją pamesti. Minerva atsiduso ir švelniai padėjo savo plaštaką man ant peties:
- Simai, kad tu matytum savo aurą - lyg pilkas debesų frontas, perkertamas raudonų blyksnių. Tik pyktis ir melancholija.
- O tu, žinoma, ekstrasensė su antgamtinėm galiom...
- Nereikia ironizuoti. Jeigu žmonės išdrįstų pakelti akis virš iliuzijų ir šildymo mokesčių panikos, visi galėtų matyti auras ir daugelį kitų dalykų.
- Tai tu šiaulietė, einanti Budos keliu- toks reikalas tiesiog prašosi dainos!
- Slėpkis po savo karčiu humoru, bet nuo savęs nepasislėpsi. Visuose praeituose gyvenimuose buvai kariu, o dabar tapai archyvo žiurkėnu ir pats nesupranti, ar tai žingsnis į priekį ar atgal.
- Aš visada nujaučiau, kad dalyvavau Žalgirio mūšyje - visa ta strategija man pasirodė labai pažįstama!
- Paskutinis tavo mūšis vyko Japonijoje 1877 rugsėjo 24-tą - paskutinis kardo meno grožis prieš šaunamuosius ginklus.

Durų skambutis sučirškė pačiu laiku- šitas keistas pokalbis mane vargino ir aš visiškai neturėjau noro klausytis apsirūkiusios merginos pasakų apie mano didvyrišką mirtį paskutiniame samurajų sukilimo mūšyje. Mintyse prakeikęs visus mistikus, atvėriau duris ir buvau perlietas niūriu Jovaro žvilgsniu. Pasistengiau į jį pažvelgti dar niūriau. Kurį laiką taip ir stovėjome vien žvilgsnio galia bandydami įvaryti viens kitam klinikinę depresiją. Nė vienas iš mūsų nenorėjo nusukti akių. Jovaras galų gale kažką suburbėjo ir lokalizavęs jau pustuštį butelį susmuko į mano vietą ant sofos šalia Minervos. Minerva vėl pradėjo savo:
- Štai ir kalvis Jovaras, užsimanęs tapti policininku. Tau, broleli, tik kalti ir kalti... Reikėjo kurti daiktus tai tavo stiprybė.

Jovaras tik palinksėjo ir vėl užsivertė butelį bent jau taip „kaldamas“. Supratau, kad tiesiog noriu namo, o gal netgi atgal į nuomojamą butą Vokietijoje ar ir į stepę Mongolijoje. Svarbu, kuo toliau nuo šitos Šiaulių šamanės ir jos nesąmonių. Mano striukė mėtėsi ant grindų - tereikėjo ją užsivilkti ir dingti, rasti kelią į stotį ir... Grįžus namo tektų atidaryti paketą ir griebti paskutinę vilties karvę už ragų arba ausų. Bet ryžto matyt trūksta... Jovaras sušnypštė:
- Sėsk ir pakrutink smegenis. Situacija tokia: garsusis Saulius pakeliui į dangų arba keliauja reinkarnacijos ratu, kaip pasakytų šita aferistė.
Minerva smogė sunertom rankom iš viršaus, Jovaras nugriuvo nuo sofos ir liko gulėti aiškiai netekęs sąmonės. Minervos akyse degė beprotiškas įniršis. Apėjusi sofą ji spyrė Jovarui į galvą. Jam dar pasisekė, kad ji vis dar avėjo šlepetes su varpeliais, bet senojo Topolio galva vis tiek kaukštelėjo į staliuko koją. Minerva nusikvatojo ir suriko:
- Nuostabus garsas, kai tuščiaviduris daiktas trenkiasi į medį- tiesiog tuštumos simfonija! Atmink vieną, samurajau,: gali manimi netikėti, bet aš ne aferistė! Žmones iš jų iliuzijų pasaulio bandau išlaisvinti už dyką! Jeigu minėti žmonės man už tai duoda atlygį, norėdami atsidėkoti, tai jų reikalas ir nėra ko čia manęs kaltinti!

Minerva sušnypštusi lyg už uodegos patempta katė, apspjovė Jovaro švarką ir prapuolė virtuvėje užtrenkusi duris. Va tau ir budizmas, po šimts kalakutų. Minervos sukurtas tikėjimas matyt apjungė reinkarnaciją, iliuzinio pasaulio koncepciją bei karo menus klube penktadienio vakarą. Pakėliau numestą striukę ir dėl viso pikto išsitraukiau peilį, Minerva galėjo grįžti su senovine naganta pribaigti Jovaro ir tai manęs jau nebebūtų nustebinę. Justas įžengė į svetainę pačiu laiku: susisukęs į rožinį chalatą, kuris galėjo būti tik Minervos arba aš visai blogai įvertinau seno draugo skonį ir mėgstamas spalvas. Justas tiesiog tylėjo, nes pasakyti nebuvo ko. Visada taip jau buvo ir bus, kad Jovaras iššaukdavo žmonėse kažkokį neproporcingą pyktį, tik jo gynybiniai manevrai būdavo geresni. Justas papurtęs savo garbanas dingo virtuvėje ir mano ausys atsekė su niekuo nesupainiojimą garsą, kai du žmonės investuoja į bučinį: nemažai siurbimo ir nenoro viens kito lengvai paleisti. Kodėl visada beprotės, Justai? Jovaras lėtai pakilo ir vos vėl neparkrito užkliuvęs už staliuko. Ypatingo gailesčio jam nejaučiau - pats visada prisišneka. Jei kada dings visi įstatymai ir jį nušaus pirmą, tai bus tik natūralu. Jovaras praskalavo gerklę degtine ir sunkiai pralemeno:
- Kuo man ta pasiutusi boba kirto?
- Rankomis, jokių papildomų įrankių.
- Jaučiuosi lyg būčiau gavęs buteliu per galvą.
- Spėju, kad pažįsti Minervą, nes ji taip reagavo...
- Mano buvusi žmona tempdavo mane čia visokiems seansams, nors man viskas nuo pat pradžių atrodė grynas akių dūmimas. Vėliau aš nebegalėjau pakęsti tu absurdiškų istorijų apie mano praeitą gyvenimą dirbant kalviu Korėjoje.
- Cha, aš buvau samurajumi Japonijoje!
- Ji, matyt, taip ir kuria praeitus gyvenimus: profesija+ Azijos šalis. Galu gale, baikim čia apie smulkias žuveles. Saulių, deja, ištiko kažkoks priepuolis, jis reanimacijoje.
- O papasakoti jis ką nors spėjo?
- Jolita jam sekė pasakas, kad dirbo gėlių parduotuvėje „Medeina“. Galėčiau duoti ranką nukirst, kad tokios nėra. O ir pats Saulius mane nuvylė: atrodė labai pagiringas ir kažkoks atitolęs nuo realybės.
- Gal jis buvo apsišniojęs?
- Beveik garantuotai. Šiauliečiai jį rado išnuomotoje viloje švenčiant Sandros Viliūtės gimtadienį.
- O, kas ta Sandra Viliūtė?
- Ai, Simai, paskaityk nors kokį erotinį žurnalą ir žinosi, kas ta Sandra Viliūtė. Žvaigždė, šiuolaikinio kiaulių gardo elito atstovė.
- Tai ką, atmetam Saulių kaip įtariamąjį?
- Gimtadienį jis šventė kelias dienas - visur buvo pilna liudininkų. Pats vakarėlis buvo filmuojamas.
- O ką sako tavo instinktas? Ar jis panašus į žudiką?
- Čia lyg paklaustum, ar žmogus panašus į žmogų. Kiekvienas turi tam tikrą potencialą tapti žudiku tam tikromis sąlygomis.

Paniuręs atėmiau iš Jovaro butelį ir pabaigiau jau apšilusios degtinės likučius. Motyvas vis dar sklandė migloje, o vienintelis žmogus, galintis ką nors paaiškinti, keliavo pas protėvius. Pabandykim ką nors klasiško:
- O jeigu taip? Saulius turėjo romaną su Sandra Viliūte. Viliūtė įsimylėjo Saulių besąlygiškai ir pašalino konkurentę.
- Man sunku įsivaizduoti ją mojuojančią peiliu ir kertančią galvą jau turbūt mirusiai aukai. Prie Viliūtės tinka madingi rūbai, tokie pat šuniukai ir brangus automobilis.
- Tai gal ji pasamdė profesionalą? O tas persistengė?
- Baik, toks būtų paleidęs Jolitai dvi kulkas į kaktą - ir baigta. O gal netgi nunuodijęs. Bet už nukirstas galvas tokiame versle premijų niekas nemoka.

Justas pagaliau grįžo iš virtuvės, o gal iš miegamojo apsirengęs jau įprastus džinsus ir odinę striukę. Aš tiesiog norėjau miego - ši byla vis labiau painiojosi lyg pelės sapnas tai apsirijus grybų ir patikėjus iliuzine pasaulio prigimtim. O ką gausiu už savo apmąstymus? Špygą ir nieko daugiau:

- Vyrai, viskas: butelis baigtas, šeimininkė vos neužmušė Jovaro. Darykim tai, ką ir prieš daugelį metų darėm tokiose situacijose - eikime namo ir išsimiegokime. Justas lyg ir likęs blaivas tegu veža visus namo juodais ristūnais ir domisi gėlių parduotuve „Medeina“ - ši gija atves kažin kur...



Nedidelio miesto Paslaptys 4


Justas turbūt buvo vienintelis žmogus planetoje galintis pakęst mano ir Jovaro sinchroninį girtumą: kol aš rėždavau man tuo metu labai prasmingus monologus ir ieškodavau vietos prigulti, Jovaras panirdavo į mylinčią melancholiją ir mylėdavo visus aplinkinius, šį faktą patvirtindamas kas penkias minutes. Nors šį kartą nebuvo pasiektas reikiamas balas girtumo skalėje, šitie polinkiai manifestavusi, nors gerokai ir silpniau. Justui teko tempti mane už apykaklės - jis puikiai žinojo, kad nesusilaikysiu numigti laiptinėje trejetą valandų. Darėsi neaišku, ar čia kaltas alkoholis, ar aš tiesiog mėgstu kvailioti prisidengęs girtumo metafiziniu priežastingumu. Apie visą šį reikalą reiktų parašyti daktarinį darbą...
Praplėšęs akis vos nesurikau, nes į mane iš tamsos žvelgė liepsnojantis demono snukis... Po poros sekundžių susigaudžiau, kad demono snukis televizoriaus ekrane - bet toks nulaižytas ir rėkiantis „FULL HD“, kad širdis vis dar nemaloniai daužėsi. Ausis pasiekė malonus ūžesys, kurį skleidžia tik brangūs realybės pakaitalai, kainuojantys 1500 litų. Justo balsas nuskambėjo beveik euforiškai:
- Sakyk, ką nori, bet matosi, už ką mokėjau pinigus. Televizorius 6 gabalus kainavo, kaip reikiant, bet nesigailiu - vaizdas geresnis už realybę. X boksas 685 litai +100 litų čipavimas. Simai, ką nori sakyk, bet gerais laikais gyvenam!

Dėl kainų gerokai susimaišiau, bet laikai man neatrodė labai geri, kai galvos net neskauda, o po ją plinta kažin kokia pilkuma, kurios negali susieti su fiziniu skausmu ar pagiriomis. Ta pilkuma yra keistas konstruotas, joje rasi visko nuobodulio, depresijos, pykčio, pasišlykštėjimo savimi, o, baisiausia, kad viskas nuslopę lyg į visą emocijų spektrą žvelgtum per celofano maišą, užmaukšlintą tau ant galvos. Tokioj būsenoj telieka griebtis realios minties gijos:
- Justai, gal patikrinai tą parduotuvę?
- Aha, parduotuvė pavadintą miškų deivės vardu tikrai egzistuoja, nors atsidarė tik prieš metus. O kaip tavo pagirios?
- Visai ne pagirios, o ta sunkiai apibūdinama dvasinė bybienė, kuri verčia žmones gerti dvi savaites, apvemti kilimus, o tada šokti nuo tilto.
- Prieš keletą valandų dar žadėjai rašyti romaną pavadinimu „Metafizinis girtumo priežastingumas“. Norėjai su šiuo romanu uždirbti pinigų „Porsche“ mašinai.
- Tu tyčiojiesi iš manęs ar rimtai taip sakiau?
- Rimtų rimčiausiai! O ką, negi iš literatūros, ir dar tokiu viliojančiu pavadinimu, negali uždirbt?
- Uždirbt, bendrai paėmus, gali, bet ne Lietuvoj. Matai, kol Kalifornijos novelistas, rašydamas apie seksą su nepilnametėmis ir kokaino šniojimą, uždirba savo kūriniu, kokainui ir seksui su nepilnametėmis prostitutėmis... Čia aišku reikia iškelti klausimą: ar rašytojas kuria realybę ar realybė rašytoją? Toks šaunuolis gali važiuoti pirkti konjako prabangiame automobilyje. Lietuvių autorius važinėja su „Volkswagen Passat“ ir turi klausytis kokainą šniojančių ožių, užsivadinusių leidyklų savininkais, pasakų, kad leisti lietuviškų knygų išvis neapsimoka ir dirbti tris darbus bei gyvent pas tėvus palėpėj....
- Jėzau, brolau, tu ir įsivažiavai! Bet dėl vieno galiu nuramint - Lietuvoje nėra kokaino. Tie ožiai tik įsivaizduoja, kad šnioja kolombietišką auksą!
- Tai ką, po biesais, jie šnioja?
- Amfetaminą, maišyta su analginu. Gal netgi efedriną su soda - visko būna. Jeigu ryšiai neblogi, gal užveža dovanų iš Estijos, kurių kokybė jau dešimteriopai geresnė. Nors yra aišku, ir Lietuvos ribose saviveiklininkų, bandančių gaminti metaamfetaminą, pasitaiko. Kad ir ta operacija Kupiškyje –sužinojau tik iš laikraščių, net gėda kažkaip...
- Nevesk čia man paskaitos! Grįžtant prie mano minties: išleidęs romaną, ne tik pinigų neužkalsi, bet dar ir primokėt turėsi ir dėkot, kad tau leidžia primokėt, kai yra tiek gerų autorių, prirašiusių romanų rusų, anglų, ispanų kalbom ir kai tereikia išversti tą grožį. O tu čia lendi su savo nežinomu snukiu į viešumą!
- Ai, Simai, yra ir tų lietuviškų knygų. Va, kad ir Rimgaudo. L. Ivanovo „Katės dubuo“...
- Lietuvių rašytojas su rusiška pavarde - nejuokink!
- Niekada nelaikiau tavęs nacionalistu, čia jau kažkas visai naujo!
- O tu rusų rašytojų knygas paskaityk! Ten nuo nacionalizmo visi lapai šlapi, o kitų tautų atstovai visiškais debilais laikomi. Jeigu knyga fantastinė, burtininkų ir raganų organizacija valdo Pabaltijį, nors baltai savo magus gal ir turi, bet tie gi tik rusų magams pėstininkais pabus ir tiek! Nors ką čia fantastika... Laikraštyje dar geresnės „fantastikos“ gali rasti, kur apsimestinės demokratijos caras žada prisijungt visą Pabaltijį už poros dešimtmečių vėliausiai!
- Vis tiek be reikalo tu ant to Ivanovo stumi! Jis baltišką stilių turi, vadinas, savas. Kokia jo kilmė, visiškai nesvarbu!
- Iš esmės tu visiškai teisus, bet jeigu du rusai diskutuotų apie rusų autorių, turintį lietuvišką pavardę, jie tokios išvados niekados neprieitų.
- Dėl Dievo meilės, aš tikiuosi, čia dėl visko kalta pigi degtinė, nors kokia ten degtinė - pilstukas lenkiškas ir tiek... O kaip tas Giedrutis Ragauskas ir jo „Viesulas stiklinėje“? Knyga tiesiog nereali.
- O, kas ją skaitė- trys šimtai fantastikos gerbėjų ir „skaityta. lt“ redaktorius! Įsivaizduok, nesi fantastikos mėgėjas, knygyne randi šią knygą anotacija ant galinio viršelio, kaip visada, nesusijusi su knyga ir visiškai neaiški. Vienintelis orientyras - rašytojo nuotrauka, o ten kažkoks storuliukas su plike, primenantis santechniką, piktnaudžiaujantį alkoholiu. Ką darai?
- Metu tą knygą velniop... Pala, turiu tobulą pavyzdį: Rimas Lapinas „Šuns diena“!
- Reklama ir dar kartą reklama! Aišku, ir rašytojas į žmogų panašesnis- simpatišką snukį lengviau reklamuot. Bet koncepcija irgi gera - užspaust pirkėją sena formule. Šitie milteliai skalbia viską, jie universalūs: istorija, fantastika, alternatyvi istorija, „Steampunk“ jaunesniems žmonėms. Blogai, kad kai Lapinas apmokės reklamos firmos sąskaitą, iš jo uždarbio liks nulis ir reklaminės firmos agentas, sugalvojęs šitą planą, pirks anfetaminą, manydamas, kad celofane koksas, o vėliau - ir mergą nakčiai...
- Velniava, brolau, tavo šnekos įgauna jau beveik religinį pobūdį: uždaras ratas, mes visi pasmerkti. Tau tik su Minerva po namus vaikščiot ir sielas gelbėt.
- Nėra čia nieko mistiško: maža valstybė, mažai skaitytojų ir tie skaito piratinius PDF failus bei nieko neperka. Aš, beje, irgi juos skaitau, čia jau ironija su dantimis...
- Varau parnešt alaus, gal man grįžus vėl nušvis dangus!

Justas sustabdė žaidimą: milžinišku kardu apsiginklavęs veikėjas, kapojęs baltus vilkus, sustingo gražiame apsisukime, o Justas numetė pultelį ir apsisukęs ant kulno išėjo. Ai, Justai, ne man su tavim diskutuoti - tu ir kokias tris misijas perėjai ir dar mano piktus žabtus pozityviu mąstymu užsiuvai. O ką aš moku? Tik pykti ir sakyti, kaip viskas blogai. Kuo aš skiriuosi nuo pensininko daugiabučio virtuvėje? Na, aš guliu savo kambaryje. Ir statistinis pensininkas bent jau gali pasakyt, kada viskas pasaulyje buvo gerai, skaityti komunistinius laikraščius ir keikti dabartinius parazitus. Žmogus, gimęs 1990-ais ir vėliau, tokios galimybės nebeturi - jo vienintele mantra lieka: „Šiandien blogiau negu buvo vakar“. Keikdamasis išlipau iš lovos ir patraukiau link virtuvės, beveik rimtai bijodamas išgirsti štampuotą frazę „o va prie ruso buvo gerai“. Jokia mistinė pensininko šmėkla nepasirodė. Šaldytuve radau „Sobieski“ butelį ir vėl susikrimtau. „Sobieski“ ir Žalgirio mūšio laimėjimas turi vieną bendrą bruožą - dvi tautos nori paversti abu sava pergale. Aišku, galima sakyti, kad Vilniaus „Sobieski“ skiriasi grūdais ir apskritai čia šnekama apie du skirtingus dalykus: lenkišką pilstuką ir patobulintą lietuvišką versiją. Bet tada, matyt, ir Žalgirio mūšis turėjo dvi versijas ir viskas virsta absurdu. Šitie du svarbūs dalykai negali turėti vienos tautybės ir autorinių teisių kilpų. Viskas broliškai, tik šitas fokusas nenori prigyt, nors tu ką. Viską apmąstęs susipyliau porą stikliukų ir pradėjau atitraukinėti sunkias tamsias užuolaidas. Baigus prisiminiau, kad nemėgstu visada niūraus miesto peizažo, taip pat ir maniškio balkono, apkalto kartono lakštais. Stebėtina, iš supuvusių rėmų visi stiklai buvo ištraukioti laiku, nė vienas nenukrito ant galvos aukai angelišku veidu ar greičiau piktam seniui, šnekančiam tokiais žodžiais, kad nustebtų net santechnikas iš anekdotinių dimensijų. Mobilusis nuskambėjo pačiu laiku - mane šiandien persekiojo keistos asociacijos... Pažvelgęs į nučiupinėta mobilų su vis krentančiu dangteliu, suvokiau, kad šį ilgaamžį daiktą surinko koks darbininkas Kinijoje ir uždirbo tik centus. Kol koncernai eksportuos visą jų mėšlą surinkti į Kiniją, o marškiniai bus siuvami dar pigiau Bangladeše, mes pirksim patogiom kainom, o kažkam gyvenimas bus pragaru. Susierzinęs įmečiau mobilų į kriauklę ir atsukau kraną. Liko neaišku:
1) kaip sulyginti rašytojų uždarbį;
2) rasti lietuviškos tapatybės simbolį, telpantį į Norfos lentyną;
3) padėti Kinijos ir Bangladešo darbininkams.

[Light]

Ar verta?


Aš taip ir nesugebėjau užmigti. Galvoje sukosi vis tas pats klausimas, į kurį galėjo atsakyti tik vienas žmogus prieš du dešimtmečius kankinęsis dėl to paties klausimo. Jis netgi užrašė savo apmąstymus skęsdamas tarp dūmų ir apšviestas dangiškos ekrano šviesos... Bet tai buvo prieš dvidešimt metų. Jo tuometinis atsakymas įkvėpė daugelį, bet niekam nedingtelėjo, kad po tiek metų netgi stipriausias žmogus galėjo pakeisti savo nuomonę. Pirmosiose jo kūriniuose jutau euforiją žmogaus, kuris eina teisingu keli ir tuo didžiuojasi. Bet jo paskutinis romanas „Atsukti laikrodžiai“ dvelkė nostalgija laikui prieš šlovę, autografų dalijimus ir smagius skandalus. Daugelis pliurpė, kad Didysis Žodžio Kalvis susirgo populiaria turtuolių liga ilgėtis laiko, kai pinigų nebuvo ir viskas buvo geriau. Man tokie paaiškinimai atrodo banalūs: meistrai neserga tuščiagalvių žvaigždučių ligomis.Bet abejonė buvo pasėta. O laikas bėgo ir lemtinga diena kada teks nuspręsti, darbas firmoje „Veidrodžių labirintai“ ar sunkesnė rašytojo duona, artėjo. Netikiu, kad ilgai gali mėtytis tarp kasdieninio darbo ir mūzos gaudymo. Galų gale, visi kažko verti rašytojai metė normalius darbus ir išėjo į sunkią kovą su tuščiu lapu. Tik gal ta kova meistrui darėsi per sunki? Ne veltui ant jo knygų vis dar pseudonimas Ieškantis. Jis niekad neįtikėjo savo dievišku teisumu. O juk tas, kuris ieško, su laiku gali rasti ir kitus atsakymus. Taip aš interpretavau gana daug iš smulkmenų ir galbūt tai tik kliedesiai, kuriuos kelia mano baimė sužaisti va bank su pasauliu ir pačiu savim. Firma, užsakymai, fotoaparatas ir biuras savyje neturi nieko smerktino. Bet jeigu turim pasirinkimą... Šaltas vėjas stingdė iki kaulų smegenų, o aš vis dar stovėjau lyg ožys prieš naujus vartus ir nedrįsau pasukti durų rankenos. Už durų laukė jis su atsakymais, kurie galėjo man visai nepatikti. Aš galėjau sugrįžti į automobilį prisidegti cigaretę, grįžti namo ir toliau bandyti kariauti dviems frontais: dieną firmoj, naktį prie klaviatūros... Velniop, sumurmėjęs improvizuotą maldelę nežinia kam, atvėriau duris. Prie baro niūriai žvelgdamas į beveik tuščią viskio stiklą sėdėjo jau gerokai senstelėjęs meistras. Jo plaukuose atsirado žilų sruogų, o jo akyse atsispindėjo kažkas nuvargusio ir niūraus, bet be abejonės tai vis dar buvo meistras, kurio žodis galėjo naikinti ar gydyti paklydusias sielas. Giliai įkvėpęs netvirtais žingsniais žengiau link baro ir užsisakiau energetinio gėrimo. Nemiga temdė akis ir man reikėjo lengvo krestelėjimo. Ieškantis prisidegė cigaretę, spjaudamas ant visų įstatymų prieš rūkymą- jis visiškai teisus: kiekvienas renkasi savo nuodą ir mirtį pats. Straipsniais tokių dalykų varžyti nevalia. Įsidrąsinęs sukrapščiau paskutinę cigaretę ir prisidegiau. Barmenas metė man žudantį žvilgsnį, bet nuo komentarų susilaikė- tos pačios taisyklės visiems arba ta pati anarchija visiems, brolau. Ieškantis atsiduso ir prunkštelėjo:
- Žinai, galėčiau statyti savo Poršą prieš alaus butelį, kad tu grafomanas, manantis esąs rašytojas, atvykęs ieškoti dvasinės pagalbos, o ne pankas mėgstantis erzinti barmenus.
- Tikra tiesa, meistre! Aš toje pačioje situacijoje kaip jūs rašydamas „Rašalo žemę“.
- Vaiki, mesk tu tą „meistrą“ ir „jūs“. Verti mane jaustis dinozauru, per klaidą išlipusį iš dervos telkinio į modernų pasaulį.
- Nenorėjau sukelti tokio įspūdžio...
- Bet sukėlei. Iškart aišku, kad rašai kaip šešiolikmetė gimnazistė, jei per pirmą pokalbio minutę sugebi susimauti. Tikras rašytojas privalo pagyvinti kiekvieną pokalbį aukso gija. Jei to nesugebi, rašai, nes nesugebi šnekėti.
- Aš nervinuosi. Jūs gi mano didvyris...
- Kuo toliau, tuo gražiau! Vaiki, tu tiesiog kopijuoji mano gyvenimą ir manai esąs mano kailyje!
- Man iškilo tas pats klausimas: Mūzos gaudymas ar gerai apmokamas darbas...
- Juk skaitei „Rašalo žemę“. Turėtum suprasti: jei turi drąsos, rašyk, kol sudegsi, neturi, darbuokis ir rašyk sau. Aš išbandžiau abu variantus, nes drąsa nėra tokia nesunaikinama substancija kaip daugelis mano...
- Bet iš kur ta nostalgija paskutiniame romane?
- Ieškok moters ir suprasi...
- Viskas dėl žmonos?
- Tai ne - dėl meškos! Net ir grafomanui turėtų būti aišku, kad be meilės visi meistrai tampa diletantais!

Išsiurbiau energetinio gėrimo skardinę, visas sumautas pokalbis nuvažiavo nuo bėgių. Visada maniau,kad Ieškantis yra vienas širdingiausių ir geriausių žmonių, o jis - dar vienas šiknius, sėdintis nuosavame Olimpe. Užmerkiau akis, viskas veltui - nors šok nuo stogo... Smūgis į petį pabudino iš savigailos. Ieškantis ironiškai šypsojosi ir žvelgė į mane su atvira pašaipa:
- Štai viskas, aš šiek tiek tave paerzinau ir baigta, eini iš ringo net nesusikovęs! O juk tiek variantų man įgelti: Meistre, tu sentimentalus myžnius! Tik visiškas asilas gali vesti literatūros kritikę!
- Aš čia atėjau ne žodžiais fechtuotis! Man reikia atsakymų,kuriuos tu įpareigotas suteikti! Tavo kūrinys įpareigojo tave suteikti tokius atsakymus!
- Čia lyg pasakytum fantastui: „Tavo pasirinktas žanras įpareigoja tave ginti žemę nuo ateivių ir atverti man duris į alternatyvų pasaulį...Bet tebūnie taip, trauk čia savo rašliavos šūsnį, bandysim rasti talento adatą mėšlo krūvoj!

Akyse užtemo ir lyg tuose košmaruose, kur jau nieko negali pakeisti,mano kumštis pasiekė šimtmečio autoriaus kaktą. Krisdamas jis velniažin kokios akrobatikos dėka įspyrė man į pilvą. Atbėgę apsauginiai nepagerino situacijos. Aš buvau išmestas pro duris lyg plunksnelė. Po penkiolikos minučių į lauką Ieškantį išnešė aštuoni apsauginiai. Senis draskėsi lyg sužeistas liūtas. Sužavėtas jo animalistiško įsiūčio, šokau į apsauginių būrį rėkdamas neaiškius karo šūkius. Drąsa gal ir tauru, bet pipirinės dujos vis tiek efektyviau. O keli smagūs spyriai mane galutinai nuramino. Mano akys degė, šonus varstė skausmai ir tiesiog jaučiau,kad apsivemsiu - nekenčiu kraujo skonio burnoj. Meistras dėliojo sakinius iš man dar negirdėtų keiksmažodžių. Gražu klausyt - tikram meistrui niekur nėra ribų. Skrandžio turinys nusprendė atsiskirti nuo likusio kūno. O aš juk tenorėjau sumauto patarimo. O vietoj to gausiu galą neaiškaus baro kieme... Ieškantis pradėjo nevaldomai kvatotis lyg žmogus ką tik laimėjęs loteriją ir palaidojęs uošvienę vienu gražiu mostu:

- Nustok žvengt, senas ožy! Tau smagu, kad aš apsivėmiau?
- Nelabai, pataikei ant mano mėgstamos striukės-širdis jaučia, neišsiplaus. Bet smagu, kad turi ugnies ne tik prie klaviatūros!
- Tu, egocentriškas šūdžiau! Mano vardas Tomas Žvirblis - įsikalk į savo žilą galvą!
- Turėsiu omeny, Tomuti. Žinai, skaičiau tavo įdėtus apsakymus puslapyje, apie kurį geroj kompanijoj nešnekama. Visai neblogai, nors man dar trūksta kažkokios druskos.
- Tai čia man šonkaulius sulaužė dėl tokio komentaro?
- Stilius neblogas, lengvas, savito žavesio rast galima. O gal ką naujo meistrauji?
- Vidinėj kišenėj striukės grubus manuskriptas. Kai ką nors aplink save matysiu, perduosiu į tavo auksines rankas. O dabar tiesiai šviesiai: ar gailiesi tapęs rašytoju? Ar buvo verta?
- Gailiuosi kai kurių savo pasirinkimų. Bet dėl jų kaltas ne rašytojo amatas, o alkoholio rūkas ir kvailas noras atitikti kažkokį mistinį rašytojo idealą. Nė vienas nepasieks to idealo geležinėmis kepenimis ir švaria siela.
- Užjaučiu,kad praradai gyvenimo meilę. Šmaikštus rašytojas ir kandi kritikė - moderni pasaka.
- Aš vis dar tikiu laiminga jos pabaiga.Tik kvailiai atisako romantikos...

Mes gulėjome ant šalto asfalto ir klausėmės svirplių – viskas, kas svarbiausia, liko nepasakyta, bet kažkaip savaime aišku. Aš radau geresnę ateities viziją ir visai nesvarbu, kas tiksliai bus pažymėta skiltyje „Profesija“. Regėjimas sugrįžo pačiu laiku. Ieškantis ir aš nuslydome į nakties tamsą dar tamsesniame „Porše“ ieškoti sunkiai apibrėžiamų tiesų ir visos tos painios substancijos, per kurią mūza ateina į šį pasaulį, neurozes ir kliedesius versdama deimantu, kurį paliksime kitoms kartoms.O jeigu reiktų dar kažką pridurti, nebent tai,kad mes prisisiurbėme iki žemės graibymo ir atsibudome roko grupės „Dark Secret“ autobuse netoli Varšuvos. Bet čia jau visai kita istorija...

[Light]

Platininis gyvenimas

Jeigu kas pasiūlytų tą platininį gyvenimą, apie kurį visada svajojai, griebtum jį išsišiepęs abejomis rankomis ir nesuabejotum, kad jis ir yra laimė. Tame nėra nieko stebėtino - ištisos reklamininkų kartos liejo kruviną prakaitą, kol išugdė visus norėti neįmanomo ir sunkiai suvokiamo laimės jausmo, kurį simbolizuoja tai konjako butelis balto smėlio ir vandenyno fone, tai cigaretė, deganti po tobulai žvaigždėtu dangumi. Nors čia dar smulkus lošimas... Blogiau, kai žmonės savo utopiniu laimės simboliu pasirenka automobilius ar namus. Nors ką čia moralizuot, kai gyvenu 250 kvadratinių metrų plote ir perku nežiūrėdamas į kainas. O jau reklamą ir televiziją su visokiais suktais pasąmonę veikiančiais pasiūlymais išjuokt išvis nėra šansų, kai didžiąją dienos dalį praleidžiu akis įsmeigęs į plačiaekranį LCD televizorių su nuostabia raiška. Kainavo jis daug(daug kitiem, nes man jau joks „daug“ nebeegzistuoja) ir mane tai džiugina, nes netgi mano loftų komplekse rastum asilų, kurie už dvi algas mano šauniojo televizoriaus nenupirktų. Per mažai uždirbat, mielieji. Rašykit geresnius scenarijus popietinėm muilo operom, o tai gyvenat prestižiniam rajone ir mintat majonezu su duona. Aš netirštinu spalvų: dviem aukštais virš manęs gyvena toks, nesiverčia liežuvis sakyt, menininkas, nes rašo scenarijus muilo operoms. Gal kūrybinis direktorius proto dulkinimo klausimais? Na, nesvarbu,nes mano pramogų centro(televizorius - per menkas žodis) jis neįpirks. Keista, kad mane taip džiugina jo nelaimė, bet faktas, kad džiugina. Mano gražuolis LCD buvo mano pirmas pirkinys- jis mano pergalės prieš žmones, kurie tik ir laukė, kol nugrimsiu į dugną, simbolis...
Liūdnai papurčiau galvą, juk turėjau tokį gerą planą išgert žalios arbatos, pamąstyti ir netgi išbandyti meditaciją, kaip ir patarė bosas O jeigu jis jau pataria, reiktų vykdyti, nes kiekvienas jo patarimas buvo ir bus užmaskuotas įsakymas. Deja, žalios arbatos vartojimas liko vieninteliu įvykdytu plano punktu. Mąstymas pasuko ne į tuos bėgius, nesumąsčiau jokios pozityvios mantros, o atsikratyti minčių išvis beviltiška - kiekviena savoji ego dalelė verčia galvoti apie save. O kai per ilgai užsimąstai apie save, bandai iš visko išvesti moralą, kuris vis tiek jau niekam nepadės. Na ir velniop viską! Įjungiau pramogų centrą - populiaraus serialo kartojimas būtent tai, ko reikia, jei kaži kas sieloje kliba. Rūkymas irgi padeda - vienas geriausių būdų žudyti laiką neprarandant sąmonės...
Išmanusis telefonas suskambo pačiu laiku, nes darėsi skausmingai aišku, kad laikas grįžti į darbą. Dėl įvaizdžio palaikymo leidau telefonui kurį laiką dainuoti žinomą „Pink Floyd“ dainelę apie pinigus:
- Na, tai kas dega?
- Niekas nedega, bet Tėvynė visada pavojuje!
- Markai, sugalvok ką nors naujo, jau atsibodo. Juk visam pasaulyje dirbam.
- Pasistengsiu, bet tu irgi dėl manęs pasistenk ir užlėk į kontorą!
- Į naują ar seną?
- Tai vis dėl to gavai emailą! O dėl Velykų vakarėlio žinios duot nereikia?
- Norėjau pranešt asmeniškai - į jokius firmos susibūrimus kojos nebekelsiu. O rimta situacija ar šiaip be manęs nuobodu?
- Gal kad kontora nauja, visas Intuicijos skyrius nušoko nuo proto - visai nieko nebenujaučia. O Analizės skyrius mojuoja man palei nosį popiergaliais ir gąsdina, kad įvyks kažkas baisaus, tik neaišku kas,kada ir kaip.
- Tuoj atlėksiu. Iki greito.

Užtrukau apie penkiolika minučių, kol suderinau Armani švarką su juodais džinsais ir naujais juodai žalsvais retro akinukais.Išsirinkti stilingus sportbačius gerokai ilgiau, bet batai atrodė puikiai. Ant kaklo užsirišau gana žymaus dizainerio šaliką. Man jis visai nepatiko, bet tų šalikų pagaminta visai mažai, o mano kaimynas būtent tokio ir norėjo. Nesusilaikiau ir nušvilpiau šį Kašmyro smauglį jam iš panosės internetiniame aukcione. Bet jis to nežinojo ir tai gadino visą reikalą. O jei kada ir sutiksiu tą nelemtą kretiną laiptinėje, nė velnio jis nesupras. Taip internetas pavogė iš mūsų visų gabalėlį laimės ir intymumo...
Nuotaika visai sugedo. Sustabdytas taksi judėjo kankinamai lėtai, o kontora suerzino nauju išgalvotu pavadinimu „Valymo tornadas“. Joks sveiko proto žmogus nepatikėtų, kad čia parduodamos valymo priemonės ar valomi kilimai. Stiklo ir plieno gigantas tamsintais langais tiesiog nesukelia tokio įspūdžio. Liūdnai papurtęs galvą praėjau pro apsaugą ir liftu pakilau į paskutinį aukštą. Markas galėjo įsikurt rūsyje ir visi vistiek suprastų,kad mes apačioj, o jis viršūnėj. Vos įėjus į kabinetą mane beveik apakino jo auksinė beskonybė ir minkšti gauruoti kilimai su raudonu ornamentu, kuris priminė lyg aguonas, lyg kraują formuojantį žiedlapius. Visi Marko kabinetai atrodo klaikiai, bet tas klaikumas nenustoja manęs stebinti... Didysis bosas pagaliau teikėsi pakelti akis nuo popierių ir tingiai prisidegęs cigaretę sumurmėjo:
- Sėskis, Emili, krėslų gi pilna. Beje, perfiltravęs abiejų skyrių kliedesius, gavau taikinio vardą - Tamara. Patirtis diktuoja, kad smagu nebus.
- O kada gi išvis šiame darbe kas nors smagu? Na, žinoma, išskyrus algą.
- Tu dar materialioj fazėj, Emili, bet, patikėk, visa ta prabanga greit išlenda per gerklę. Mes - vienintelė šio pasaulio gynybinė linija, o ne samdomų žudikų armija.
- Lavonas jau nebemato skirtumo tarp šventojo paladino ir žudiko.
- Svarbu, kad tu pats matytum,jog kiekvienas kritęs nuo mūsų rankos - potenciali grėsmė visai žmonijai ir planetai.
- Aš ir nesiginčiju. Man rasti Tamarą ar toliau lendam į filosofijos ir sąžinės raminimo tinklus?

Markas kažkaip beviltiškai linktelėjo. Jo nuotaikos išvis per greitai keisdavosi. Po kelių valandų turbūt siūlys užsukt į klubą truktelti sniego... Sunkiai išvaikiau erzinančias mintis ir atvėriau trečiąją akį: su tokia dvasine akele žvelgiant iš dangoraižio lango viskas pavirsta pasteline spalvų jūra. Fantastiška, deja, aš šitoj grožio vaivorykščių vandenyne visada ieškau purvinai tamsių tonų, rėkiančių apie artėjančią mirtį ir chaosą. Tamara - ne, tik pasižymėjo šlykščia purvo juodžemio aura,o visos kitos auros kilometro spinduliu apie ją bluko. Smagu tikrai nebus... Užmerkiau akį ir atsitvėriau nuo bet kokios neigiamos padaro įtakos:
- Pušyno gatvė 15, bus aukų. Siųsk Jovitą su jos stebuklingais pistoletais. Speciali komanda tegu atitveria daugiabutį nuo likusio pasaulio. Dezinformacijos skyrius jau gali pradėt rašyt straipsnį apie teroristų išpuolį.
- Emili, puikiai išmanai šio darbo specifinius procesus. Kam aš čia dar reikalingas? Gal nori užimt mano vietą?
- Dar ko! Lyg kas norėtų vadovaut šitam beprotnamiui!
- Na, baik, taip blogai irgi nėra. Dvigubas uždarbis turėtų pakeist tavo nuomonę!
- Tu teisus: viskas čia daug blogiau negu man atrodo, bet mano pozityvus mąstymas atmeta karčią realybę. Čia vienas iš tų retų atvejų, kai pinigai manęs negundo.
- Na tai važiuok į tuos pušynus. Jei Jovita nesusitvarkys, pribaigsi Tamarą.

Į skerdynių vietą nusprendžiau važiuoti troleibusu. Vos įsėdęs pradėjau gailėtis, kad palikau Poršą garaže. Bet prakeiktai šlykštus purvinas pavasarinis sniegas gadina visą mašinos grožį: ir vėl į plovyklą, o kai kažkokie paaugliai mano svajonių automobilį buvo nuvarę... Dirbo visi skyriai, bendrom jėgom radom per pusvalandį. O tie paaugliai jau kelinti metai neišeina iš beprotnamio - nereikia svetimų transporto priemonių čiupinėt ir triakiai demonai nesivaidens. Šią išmintį išpausdinau ant lipduko ir priklijavau ant vairo. Bet troleibusas nepaisant visko erzino - visi keleiviai į mane žiūrėjo su kažkokia panieka. Jų amžinas argumentas: „Paprasta liaudis neturi už ką atsipagirioti, o buržujus kašmyrinius šalikus perka“. Mano argumentas dar paprastesnis: „Kas nežiopso, tas užkala viskam“. Norėjosi surikti tai į jų pagiežingus snukius ir dar paminėti manojo lofto kvadratūrą... Bet ką čia: man džiaugsmas menkas, o ir jie nieko nepasimokys. Išlipęs giliai įkvėpiau gryno oro - ta pagiežinga lietuviška smarvė yra bjaurus dalykas. Linktelėjau pažįstamam veidui iš Apsaugos skyriaus: jis turi snobiškai nuobodų skonį - visi jo rūbai ir batai iš garsiosios „Lacoste“ firmos. Rengtis viena marke - daiktinis įrodymas, kad neturi fantazijos. Aš jam prilipdžiau Krokodilo pravardę ir ji prilipo taip, kad sunkiai rastum žmogų atsimenantį jo vardą. Krokodilas stropiai raportavo:

- Svečias iš kitos pusės pasitaikė infekcinio tipo - visi daugiabučio gyventojai užsikrėtė ir pavirto sparnuotais padarais su iltimis ir papildomomis galūnėmis. Jovita turėtų prasišaudyt, jei neužkais vamzdžiai kaip anąkart.
- Nuostabu, su tiek gyventojų aukų teks sprogdint visą daugiabutį ir sukurt teroristinę grupę, kuri prisiimtų atsakomybę. Maniau, galėsim apsiribot įtartinu dėde su kalašnikovu ir benzino kanistru.
- Tuos gaisrus per dažnai naudojam, neseniai radau puslapį su visa sąmokslo teorija.
- Tegu vaikai rašo- nors turi ką veikti: veikla naudingesnė nei saulėgrąžas gliaudyt ir alų laiptinėj pilt. Duok cigaretę, visas reklaminis darbas su oficialia įvykių versiją bus duotas man, tiesiog jaučiu...

Krokodilas rūkė kontrabandines cigaretes iš Baltarusijos. Kai kurie iš mūsų nesugeba atsikratyti senų įpročių. Geriau jau „Lacoste“ pradeda gamint cigaretes, nes kontrabandinė markė dantenas graužia... Su trenksmu ant žemės išdribo lango rėmas, o paskui Jovita apsigaubusiu energetiniu rutuliu: rankose ji dar sugebėjo išlaikyti jauną merginą ir šunį. Jovita rutulio dėka pora kartų atšoko nuo žemės ir nudribo ant pievelės su savo našta. Ši diena vis blogėjo - liudininkai tegali reikšti papildomą darbą. Gaila, kad neturim garsiojo žibintuvėlio, kuriuo pablikčiojęs į akis galėčiau pasakyti:“ Jūs nieko nematėt ir viskas tebuvo dujų sprogimas“. Išeitys tėra dvi: Kinijoje gyvenantis firmos atstovas, kuris iš atminties ištrins dvidešimt metų... Nužvelgiau liudininkę atidžiau: jai geriausiu atveju 28-eri ir grąžinti ją į vaikystę neverta. Antra, leidžiam kubą ketamino ir ji atsibus mūsų išlaikomoje klinikoje, kur rimti dėdės aiškins, kad neverta piktnaudžiauti haliucinogenais. Mergina atrodė peršviečiama: po ketamino kubo ji keliaus tiesiai į dangų - ne tas sudėjimas. Burbėdamas pradėjau rašyti žinutę Markui, kad jis per tiek metų neišmąstė nieko gudresnio. Viena ausim girdėjau šūvius ir riksmus, bet galvos nepakėliau - išmaniųjų telefonų klaviatūra reikalauja susikaupimo, ypač jei tavo pirštai stamboki. Mano nykštys judėjo link SIŲSTI, kai mano telefonas subyrėjo į šipulius. Kodėl taip atsitinka, kai garantija jau pasibaigusi? Pilkšva baidyklė šikšnosparnio ausim bjauriai šypsojosi. Ji puikiai žinojo, kad daiktas man buvo brangus... Pakartojau jos molekulių pagreitinimo triuką: pirma, ji neteko visų šešių rankų, po to - galvos. Aplink mane nuskambėjo pritariantis juokas ir plojimai. Jovita kaltokai šypsojosi - jos darbas gi ne šunis ir liudininkes gelbėt, o tokias šlykštynes šaudyt. Šuva ramiai sėdėjo ant pievelės, liudininkė taip pat ramiai gulėjo be sąmonės:

- Jovita, kur man dėti tą liudininkę? Šunį gali atiduot kam iš firmos,bet su ja - vienos bėdos.
- Tai negi man reikėjo ją palikti?
- Iš esmės taip - dabar vienos išlaidos. Velniai nematė, vežk ją pas mane. Markas suras kokį naują variantą...

$$$

Jovita numetė vis dar neatsigaivaliojusią liudininkę ant mano sofos. O man su liūdesiu teko pripažinti,kad mano darbas užknisa. Tiesiog juodai užknisa - visas mėšlinas darbas tenka man. Sumauta oficiali PR kompanija, šuns ir liudininkės apgyvendinimo ir tylėjimo klausimai. Šuo, žinoma, tylėjo, bet mergina tikrai netylės. Užteko penkių minučių, kad Analizės skyrius pagal duotą nuotrauką išsiaiškintų - liesoji merga studijuoja filosofiją. Va šitos padermės jau neužčiaupsi... Ji skleis tiesą ir užsiūta burna. Jovita, na ir užtaisei man:
- Jovita, tu man skolinga, per tave darbo iki kaklo. Vienas pasimatymas ir trys gėrimai prie židinio - po to veiksim pagal aplinkybes.
- Emili, vyrukai iš visų skyrių paviršutiniški šmikiai.Bet tu pats klaikiausias iš jų - šmikių karalius. Taip tave vadina visa moteriška darbovietės dalis.
- O kuo aš blogesnis už Krokodilą ar Marką?
- Krokodilas rašo poeziją, gana prastą, bet vis tiek. Markas ieško Dievo ar bent kažkokio paaiškinimo keistenybėms kurias matome kiekvieną dieną. O tu tik pliurpi apie savo televizorių, „Imac“ kompiuterį, mašiną ir garderobą. Atrodytų, visos tavo mintys tik ir suktųsi apie materialius objektus...
- Tu matei Marko kabinetą? Didesnio materialisto už jį nerasi.
- Vienas sykį jau apsišniojęs jis man prasitarė, kad tas klaikus kabinetas jam primena apie piniguose slypinčius pavojus. Be to, jis aukoja našlaičiams nemažas sumas.
- Tikras nusidėjėlis visada bandys nusipirkti bilietą į rojų.
- O tikras egoistas ir šmikis visada rėks, kad visi veidmainiai, tik jis nebijo savo prigimties ir silpnybių!

Jovita rekordiniu greičiu dingo iš mano tobulai gražios gyvenamosios vietos. Na ką gi, dar viena gražuolė praslydo man pro pirštus. Įsipylęs konjako pasileidau džiazo ir pradėjau kurti pasaką apie teroristinį išpuolį ir naują teroro grupuotę LKR - Lietuvos Karinės Rupūžės... Priskiedžiau, kad pavadinimo reikšmė dar neaiški, bet organizacijos kilmė - anarchistinių studentų ir pankų roko grupių samplaikos pasekmė. Žmonės nori skaityt tokias nesąmones, todėl tokios teorijos visada sueina lyg duona prie sriubos. Jau norėjau įsipilti dar konjako šventindamas geras mintis, bet liudininkė žiūrėjo į mane paklaikusiomis akimis, o ir virtuvinį peilį buvo spėjusi pasigriebti. Negaliu mušti moterų, jeigu jos nėra apsėstos pamėklių iš kitų dimensijų. Ką gi, telieka vienas būdas:
- Tu buvai išrinkta nugalėti blogį! Tave į šį gėrio jėgų loftą atvedė likimas!
- Kokios dar gėrio jėgos? Išprotėjus kekšė, panaši į Larą Kroft, šaudė į mano kaimynus!
- Tavo kaimynai buvo apsėsti blogio manifestacijos. Negi nematei sparnų ir ilčių, mieloji?
- Tu gal apsirūkęs? Narkomanai žmones vidury šviesios dienos šaudo!

To man jau buvo gana: kad paprasti žmonės apsėstųjų neatpažįsta - pasitaiko, bet pavadinti mane narkomanu, kai jau dvi savaites mečiau kokainą ir žolę,yra virš įžūlumo. Kreivai šyptelėjęs ištraukiau savo mylimą nupjautavamzdį „Heckler & Koch Fabarm FP6“ iš po stalo, kur jis taip negarbingai rinko dulkes. Mergina sustingo ir išmetė iš rankų peilį - ji man kažkuo priminė animacinį katiną, įsirėžusi į sieną:

- Pradėkim iš pradžių: aš esu Emilis, leitenantas kovoje prieš blogį iš kitų. dimensijų. Tavo vardas man nebeateina į galvą, nors žinau, kad studijuoji filosofiją.
- Rasa Vaitkutė, trečio kurso studentė. O iš kur jūs žinot, ką studijuoju?
- Analitinis skyrius pateikė duomenis pagal tavo nuotrauką. Bet grįžtant prie svarbesnių dalykų, Rasa,tu turi tris pasirinkimus. Pirma, dar šiandien gaudom lėktuvą į Kiniją. Mūsų žmogus ištrina iš tavo smegeninės dvidešimt metų gyvenimo. Nei daugiau, nei mažiau ištrint jis nesugeba. Antra, pripumpuojam tave ketamino, patirsi įdomių haliucinacijų ir ryte greičiausia tikėsi, kad viskas buvo įdomus sapnas. Trečia, jungiesi prie mūsų: pinigai, loftas, mašina ir, proto ribose, ko širdis geidžia.

Rasa sudribo ant sofos ir susimąstė - skepticizmo fazė beveik baigta. Dvivamzdis ginklas, nukreiptas į skeptiko pusę, turi tokį poveikį. Už ant Rasos kaktos susiformavusių raukšlelių ir žaviai patemptų lūpyčių gyvybinga oportunistinė dvasia skaičiavo naudą. Filosofinė dalis, aišku, mąstė niekam nenaudingus marazmus... Ji šyptelėjo ir paklausė seniausio iš visų klausimų:
- O galių aš gausiu? Galėsiu šaudyt kaip Lara?
- Dar neaišku, kokių galių gausi, bet gausi tai tikrai. Matai, galias gaunam atsitiktinai. Markas turi maišelį su specialiom tabletėm. Visos skirtingų spalvų, bet ir dvi vienodų spalvų tabletės gali turėti skirtingą poveikį. Trumpai tariant ruletė su garantuotu laimėjimu.
- O kas tabletėse? Nano robotai?
- Visko gali būti... Man teko girdėti, kad drakono kraujas.

Rasa jau drąsiai nužingsniavo prie manęs ir nušvilpė mano butelį konjako. Numetęs ginklą tarp popierių ir kiniško maisto pakuočių, radau vielinį telefoną užneštą dulkėmis. Markas šiek tiek pyko - taip žmonės į kontorą nerenkami ir panašiai, bet sutiko užvežti tablečių. Po pusvalandžio Rasa užmerktomis akimis traukė tabletę iš maišelio. Kvailutė visai pasimetė tarp spalvų ir formų. Vis dėl to ji taps mano asistente. Daug žmonių jos vietoje žliumbtų kampe ar diskutuotų kelias valandas... Gal su jos žiniomis sunaikinsime mano blogą vardą tarp kontoros moterų? Markas buvo teisus mano gyvenime reikia dar kažko, išskyrus prabangą. Ji - mano naujas projektas. Mokinė, kuri išgyvens ilgiau už loftą ir viską, ką turiu... Rasa nurijo tabletę. Po poros sekundžių atpažinau galios užuomazgas: pasivertimai, energetinis vampyrizmas ir pirokinezė. Aš pradėjau su prastesniu komplektu... Markas jau lygino kokaino takelius kreditine kortele - visi po gramą už platininį gyvenimą!

[Light]

Sunkus prabudimas


Iš savo begalės keistų ir tiesiog nemalonių savybių labiausiai nekenčiu šios: per anksti pabusti suvartojus nemenką alkoholio kiekį. Šis fenomenas tiesiog varo iš proto: visą vakarą geri, kad atsibustum tingioje idiliškoje popietėje, o praplėši akis dar nešvintant. Vėl užmigti žinoma, neįmanoma: visi kerštingi dievai - ne mano pusėj ir telieka patraukti link vandens ir arbatos oaze vadinamos virtuvės, o po to milžiniškoje filmų kolekcijoje rasti pakenčiamą filmą, kuris nedirgintų skrandžio... Įprasta tvarka, kai prabundi namie savo nelabai patogioj lovoj. Bet ką daryti, kai akis atsilipdei viršininkės lofte ir netgi kelią į virtuvę sunkiai pameni? Sunki situacija - telieka klaidžioti tamsoje ir tikėtis, kad neužminsi kokiam kūrybiniam direktoriui ant galvos. Štai taip ir atsidūriau prabangios ir painios erdvės balkone. Mėnulis suteikia pilkai miesto panoramai šiurpaus žavesio. Vaizdas gražus: pinta patogi kėdė, po vakarykštės šventės ant nedidelio staliuko šampano liekanos ir cigarečių bei žiebtuvėlių įvairovė. Aklai išlupu iš atsitiktinio pakelio cigaretę, vėjas tuščiai kovoja prieš žiebtuvėlio liepsną-technika visada laimi prieš gamtą. Tad gamtai reiktų daryti išvadas ir mūsų neerzinti. Vėjas neseka mano grasinimų ir pučia iš visų metaforinių plaučių... Na ir tegu - koks man skirtumas... Be ypatingo azarto traukdamas cigaretės dūmą prisimenu, kad rūkyti būdavo smagiau. Tik įdomu, kada buvo tie mistiški laikai. Mano nuomone, 16-17 metų etape susiformuoja dauguma smagių blogų įpročių... Pala, rūkyti aš pradėjau vėliau! Suformavau teoriją ir pats ją paneigiau. Nuostabu, manęs laukia šauni ateitis, kai galva tikras beprasmių minčių archyvas... Mano melancholiją ir savi-graužą nutraukia neaiškus siluetas, kištelėjęs galvą pro praviras balkono duris. Mėnulis nušviečia silueto galvą lyg sceninis prožektorius- dar vienas nemigos kankinamas naktibalda ir visko kaltininkas yra Čarlis Beksas: kūrybinis direktorius, muzikantas, fotografas ir šiaip kreatyvų kreativas visomis žodžio prasmėmis. Manau mes sutariam, nes esam vieninteliai užsieniečiai firmoje. Čarlis prisitraukia kėdę ir prisidega nuodingai atrodantį juodą cigariuką. Kurį laiką tiesiog tylim ir tai nuostabu, nes bet kuris kitas žmogus jau būtų pradėjęs mane tardyti ir uždavinėti krūvas banalių klausimų. Tikras menininkas įvertins tylą ir Čarlis vis iš naujo įrodydavo, kad kūrybiniu direktoriumi jis tapo ne už gražias akis. Jo akys, beje, tikrai gražios: riešutmedžio rudumo su lengva ironijos kibirkštėle. Dar tie gandai apie romaną su viršininke... Velniai žino, kaip ten yra iš tikrųjų ir, galų gale, aš jo nesmerkčiau, jeigu jie ir pasirodytų tiesa. Čarlis nutraukia tylą:
- Žinai, Tomai, vieną iš tų naktų, kai pabusiu plyštančia galva ir išdžiuvusia burna, aš prarasiu kantrybę. Prarasiu kantrybę, susikrausiu daiktus ir išvažiuosiu atgal į Prancūziją!
- Negaliu tavęs kaltinti, pats balansuoju ties riba griebti fotoaparatą, kompiuterį ir dingt iš čia visiems laikams.
- Jeigu žmogus nors truputį skiriasi nuo vietinės daugumos, dauguma apie jį šnekės ir neužsičiaups. Girdėjai tuos gandus apie mane ir Karoliną?
- Aha, visi pasakoja - greitai sukurs atskirą temą firmos puslapyje.
- Man visai nejuokinga! Tokie gandai sukelia įspūdį, kad aš gavau kūrybinio direktoriaus vietą negarbingu keliu.
- Baik, tavo dėka prasukom kietą reklamą su nauja sportbačiu marke. Mūsų modelis - kylantis į šlovę muzikantas, o ne anoreksiška kvaiša. Niekas nedrįs suabejoti, ar tu išmanai savo darbą.
- Ačiū, seni. Tu vienintelis normalus bičas šitam beprotnamy. Saugokis Karinos - ji puikiai supranta, kad tu geresnis fotografas ir Karolina priims tave, o ne ją...

Čarlis užvėrė duris ir dingo: gal ieškot virtuvės, gal atgal į sapnų karalystę. Jo perspėjimas nemaloniai aidėjo ausyse...

Taip, dar net nebaigiau „profkės“, net nespėjau susipažinti su būsimais kolegomis, o jau tokie dalykai dedasi. Juk vietos firmoje užtektų dviems fotografams, bet ne - tegu amžinos žiurkėnų lenktynės alaviniuose ratuose tęsiasi. Įrodyk, kad esi geresnis! O tiksliau, įrodyk, kad esi niekšas ir dėl darbo sutarties išdegintum kolegai akis akumuliatoriaus rūgštimi. Tik aš norėjau pabėgti nuo visų idiotiškų motyvacinių išvedžiojimų, kad jokia firma be manęs sėkmingai negyvuos. Kūrybinė sfera turėtų skirtis nuo pilkosios masės sferos, bet, matyt, viskas supanašėjo ir telieka tikėkis, kad darvinistinėse kikilių kautynėse turiu aštriausią snapą. Atleisk, Karina, bet, jei reiks, nokautuosiu tave, kenksiu tau visoms išgalėmis, pradursiu tavo „Fordo“ padangas ir išjungsiu tavo žadintuvus, kol miegosi. Kaip senojoj Biblijoje sakoma, Karina, pasėsi vėją, pjausi audrą. Ir kaltinti gali tik save... Antrasis mano naktinės kančios liudininkas - didžioji šefė: geležinė ledi, kikilių kautynių teisėja Karolina Šulz! Viskas jos rankose, bet kol kas jos mintys toli nuo manęs ir Karinos - ji siurbia šampano likučius ir vangiai trina smilkinius laisva ranka. Deja, aš tokio lengvumo sau leisti negaliu - jau ir taip išvaisčiau per daug metų laukdamas stebuklo:
- Karolina, klausimų klausimas: aš ar Karina?
- Dar neapsisprendžiau - abu variantai man priimtini...
- Už savaitės egzaminai, po jų - aš licencijuotas fotografas. Savaitė laiko ir tu nė nenumanai, kas žiurkėnų lenktynių favoritas?
- Čarlis jau pusę metų subtiliai už tave agituoja. Deja, už Karinos visa moteriškoji firmos seserija Įsi-plieskė rimtos lažybos, teko girdėti, kad prizinis fondas jau perkopė 20 tūkstančių ribą...
- Man nusispjaut, kas kiek praloš. Ant kortos mano ateitis!
- Karinos irgi... Man sunku apsispręsti. Galų gale, vienas iš jūsų greičiausiai iškris per egzaminą. O jeigu ne - lyginsim pažymius, nuotraukas, idėjinį lygį . Nemanyk, kad viską lemia simpatija!
- Kaip be-pažiūrėsi, aš geresnis, mano motyvai geresni. Aš turėjau valios lankyti įvairius papildomus kursus, aš dar kilsiu iki kūrybinio direktoriaus! Aš ir Čarlis - firmos ateitis!
- Dėl Dievo meilės, parūkyk ir nusiramink! Karina bando įrodyti, kad tu neprognozuojamas narkomanas, Čarlis - kad šaunus talentingas vyrukas. Kur bepasisukčiau, pastovus erzelis šia tema!
- Užtenka ir kitokio erzelio - apie tavo ir Čarlio romaną. Iš ko norim lažintis, kad gandus paskleidė Karina?

Karolina net žioptelėjo, o jos veidas po truputi transformavosi į furijos kaukę. Dabar kažkam tikrai klius, tiksliau, visiems ir atsakančiai. Aš rūkiau ir grožėjausi mėnuliu, o viršininkė visus statė ant ausų, balkono stiklai net vibravo nuo riksmų, prie kurių retkarčiais prisidėdavo Čarlio dudenimas apie nepagarbą afroamerikietiškos kilmės darbuotojams mūsų sumautoj firmoj. Taip, aš atkeršijau už tave, Čarli, taip pat ir už save. Nušoviau du uodus tuo pačiu kamuoliniu žaibu. Fantastas manyje vis dar primindavo apie savo egzistavimą, bet vis rečiau, nes darbai nelaukia, o ir priešų legionai tik didėja. Planai, susiję su leidyklom, romanais, beprotiškais pinigais, vis blanko. Juos keitė pastovi alga su tendencija kilti aukštyn, kreditas nuosavam butui ir daug kitų bereikšmių vartotojiškų dalykų, užpildančių gyvenimą iki lubų. Karolina vieną kartą kažkaip karčiai juokdamasi prisipažino, kad rašė romaną apie vampyrus (prieš vampyrų bangos madą), kuris dabar pelija rūsyje ant seno kavos aparato. Taip, svajonės tam, kad sužlugtų ar ne? Nusispjovęs grįžau į loftą, kuriame jau visu pajėgumu plieskė šviesos ir mano apgirtusių kolegų neliko nė kvapo. Karolina niūriai siurbčiojo konjaką - jos akys įgavo klaikiai raudoną atspalvį. Gal ji verkė ir iš pykčio, bet vis tiek yra bjauru pravirkdyti damą. Čarlis atrodė pasimetęs ir rankose vartė auksinį žiebtuvėlį, lyg iš jo tikėdamasis kažkokio dangiško ženklo, ką daryti šitoje šlykščioje situacijoje. Karolina vėl prisipildė taurę. Jos balse išgirdau nuovargį ir melancholiją, kurią įgauni per ilgai užsibuvęs intrigantų lizde:

- Sveikinu, Tomai, Karina prisipažino ir buvo išspirta mano „Versace“ bateliu. Tikrai norėčiau pasakyti, kad mane šmeižia pirmą kartą. Su vyru jau ir taip gyvenu atskirai - skyrybos tyko už kiekvieno kampo. Mūsų trumpos atostogos pailsėti vienas nuo kito užsitęsė.
- Karolina, aš nenorėjau tavęs įskaudinti ar laimėti tokiu būdu. Tiesiog...
-Taip, tiesiog pasaulis - toks... Ne, mes – tokie...

Mes išgėrėme Karolinos konjaką ir gana lengvai nuslydom į sapnų karalystę. Kitą rytą visai ramiai papusryčiavom ir išsiskirstėm savais reikalais. Aš puoliau krimsti knygų egzaminams, Čarlis - gaminti dar vienos koncepcijos sportbačių reklamai. Man ir Čarliui viskas ėjo lyg per sviestą. Po metų aš buvau įšventintas į kūrybinių direktorių gretas. Nemuilinsiu niekam akių - mano algalapis palaiko gerą nuotaiką ir šalina filosofines dvejones.
Karolina, deja, persikėlė į Šveicariją, ir turbūt po šiai dienai maketuoja viršelius mažai fantastikos leidyklai Berne. Bent jau taip parašyta jos feisbuko puslapyje. Čarlis gavo tik vieną atviruką su kalnų panorama ir trumpu komentaru: „Čia labai ramu. “ Tas atvirukas kabo rūkomajame. Nervingai įtraukdami dūmus ir gaivindamiesi energetiniais gėrimais susimąstome, kad gal ir mums laikas sprukti... Bet tada nusipurtę lyg šunys per lietų, skubame įrodyti savo genialumo ir kūrybinių direktoriaus titulų vertės. O romaną autobiografiniais motyvais gali išleisti ir išėjęs į pensiją, ar ne?

[Light]

Kambariokai



Aš tiesiog myliu tingų penktadienio rytą, kai saulė žaismingai dirgina akis prasiskverbdama pro užtrauktas užuolaidas ir primindama, kad laikas keltis, bet skubėti niekur nebūtina. Pasaulis nesugriuvo, kol miegojau, bent jau ne daugiau nei visada, kol sklandžiau sapnuose, kuriuos jau sunkiai beatpasakočiau. Spalvingi pasąmonės žaidimai greit nublanksta ir ausis pasiekia įprastas rytinis triukšmas, kurį kelia mano kambariokai: ginklų žvangėjimas, įžeidimai vienas kito adresu, krentantys baldai ir vazos. Suniurnu, kad dar per anksti jų rytinei treniruotei. Jie puikiai mane girdi: jų ausys geresnės nei bet kurio gyvo padaro mėlynoj planetoje, vietinių vadinamoje „Žeme“, o ne vietinių „Terra 3“. Bet čia, matyt, vienas tų atvejų, kai tave girdi, bet išklausyti nenori. Žiovaudamas sunkiai išsirangau iš pūkinių patalų, kurie, rodos, kviečia ir tempia sugrįžti į jų minkštą karalystę, kur didžiausia problema neiškristi iš lovos. Deja, ten užsibūti visą dieną negaliu – triukšmas, kurį kelią tie velniai, vartydami mano menkus žemiškus turtus, vis didėja. Toliau viskas vyksta autopilotu: rytinis dantų trynimas, stiklinė mineralinio, dušas, barzdos gramdymas. Viskas baigiasi rytine cigarete, po jos seka kitas penktadieninis ritualas - įjungus kristalinį prižiūrėtojų ekraną su įprasta savi-graužos doze stebėti, ką gi veikia mano alternatyvus „Aš“ iš „Terros 2“. Niekuo ypatingu jis neužsiima: skaito laikraštį, geria kavą, ruošiasi keliauti į darbą. Visai neblogas gyvenimas, kai gali išeiti atidirbti tas kelias valandas, grįžti namo, grįžęs namo įmesti į grotuvą filmą ir su antra puse bei buteliu alaus panirti į laimingą būseną, kurios daugelis nevertina - vadina vegetavimu, banalybe, mirtimi prie televizoriaus. Aš norėčiau su juo pasikeisti vietomis nors porai savaičių - gerti banalų gyvenimą kibirais, o jis galėtų rinkti aštrius įspūdžius, apie kuriuos galėtų pasakoti anūkams. Bet to nebus - prižiūrėtojai neleidžia tokių pavojingų eksperimentų. Gal jie ir teisūs - neverta gvieštis svetimos laimės. Kiekvienas privalo nešti naštą, kurią ant pečių užkrovė sava Visata - į alternatyvas geriausia žiūrėti per stiklą ir rankomis jų neliesti. Vis dėl to įdomu, jeigu egzistuoja gyvenimas po mirties. Kur Kūrėjas, kurio netgi prižiūrėtojai nerado ir nesuklykė: aš tave radau!?- Kaip gi mane teis, jeigu mano egzempliorių lyg snaigių gruodžio rytą. Negi mano siela tėra mažas didelės dėlionės gabalėlis, kuris po visų egzempliorių mirties sulips į vieną visumą, kuriai ir teks iškęsti teismo procesą? Juk visi gyvenam taip skirtingai,o atsiskaitysim kaip vienas asmuo... Lieka neaišku, kas baisiau: toks teismas ar įtarimas, kad visa, kas gyva, gyvena begaliniame multiverse, kuriame viskas tėra kauliuko mėtimas ir jokia dievybė už to nesislepia...

Atsidusęs apsirengiu ir atveriu duris į kasdieninė beprotybę: stambus rudas triušis (Leporidae sapiens)vardu Arikis mojuoja lenktu kardu eilinį kartą įrodinėdamas savo meistrystę, o žavi katytė Lėja( Felis Sapiens) atmušinėja jo kirčius tradiciniais jos šeimoje iš kartos į kartą perduodamais pjautuvais. Kaip jiems ir neatsibosta kapotis kiekvieną mielą dieną? Atsidusęs užrikau iš visų plaučių:

– Gana jau darkyt butą - treniruotė baigta!

Manieji kambariokai paburbėję, kad aš jiems trukdau eiti tikro kario keliu, dingsta į virtuvę gaminti pusryčių. Dauguma žmonių turi kambariokus, kurie penktadienius praleidžia apsigaubę chalatu ir srėbdami mėtų arbatą. Maniškiai eina tikrojo kario keliu ir gamina netradicinius patiekalus mano virtuvėje. Arikio morkų ir jo gimtosios planetos žolelių troškinys visai nieko, Lėjos patiekalai visada susideda iš kokio gyvūno širdies ir kepenų - krimstelėti prisiverčiu tik iš mandagumo. Purtydamas galvą apsigaubiu minkštu chalatu, Arikis grįžta iš virtuvės su mėtų arbata. Įjungiu televizorių ir išjungęs smegenis klausausi tipiško rytinio serialų muiluotos pasakos apie tai, kas ką myli, kas ką mylės ir kas ką paliko. Po geros valandos pusiau Lėja grįžta su jai įprastu pusiau žaliu kraujais varvančiu patiekalu. Žiūrėti, kaip ji šakutės pagalba kemša šitą siaubą į burną, nėra malonu. Arikis susinervinęs išeina į savo kambarį - jis vegetaras, tiksliau, visa jo rūšis vegetarai. Vien priimti gyvulių skerdimo ir vartojimo maistui koncepsiją jam buvo nelengva. O čia dar toks kruvinas siaubas kiekvieną rytą... Bet ką darysi: pasiginčijame, susipykstame, susimušame ir vėl gyvenam kaip gyvenę. Lėja baigusi čiaumoti kiekvieno vegetaro košmarą užduoda įprastinį klausimą:
– Tai ką šiandien veiksime?
– Nieko ypatingo, laisvadieniai tam ir skirti.
– Man nuobodu visa dieną čia murksoti!
– Tai pamurk ir murksok toliau!
– Visai nejuokinga, man jau bloga nuo šio buto–visi laisvadieniai tokie patys.
– Tai eik, susitik su ta nauja drauge, jeigu jau taip blogai...
– O jeigu mano maskavimosi prietaisas suges? Tada ji gaus rimtą šoką ir nualps.
– Lėja, baik - taip ims ir suges... Prižiūrėtojų prietaisai negenda.
– Tai man aklai pasitikėti technika?
– Visi tai ir tedaro – aklai pasitiki ir tiek.
– Man vis tiek neramu. Pagalvok pats, ką darytum tokioj situacijoje – šnekiesi su drauge ir staiga vietoj jos atsirandu aš, o tų ateivių prieš tai nesi regėjęs.
– Sakyčiau:“ Oi, koks „ kawai“ kačiukas“ ir nugriūčiau be sąmonės.
– Negi aš tokia gąsdinanti?
– Kaip jau minėjai, ateivių ji nemačius, jų egzistencijos galimybė žinoma tik iš filmų...
– Jūsų filmai siaubingi, visi ateiviai ten blogi ir žmogaus protui nesuvokiami siaubūnai...

Jau norėjau atsikirsti keletu pavydžių, su filmais. kuriuose ateiviai yra žmonių sąjungininkai, bet mintis išblaškė užkaukusi sirena ir elektroninis balselis, baubiantis: „Pavojus - neautorizuotas portalas“. To dar betrūko! Vienintelę laisvą dieną kažkas apsiskaičiavo ir štai dar vienas apdujęs keliautojas...

– Komanda-portalo analizė, kilmės vieta, savininkas.
– Portalas generuotas Terroje 90 licencijuotu prižiūrėtojų prietaisu - serijinis numeris 3457789943. Savininkas kapralas Teludanas Tzaylaashas.
– Komanda- savininko ir dabartinio keliautojo palyginimas.
– Savininkas ir keliautojas nėra identiški. Ieškoti pranešimų dėl galimos vagystės?
– Komanda- portalo atidarymas vienutė 9. Taip, ieškoti pranešimų apie galimas vagystes.

Nuostabu... Kažkoks asilas nušvilpė kareiviui išduotą prietaisą, surinko atsitiktinę skaičių kombinaciją ir sugadino man penktadienį. Arikis niūriai šypsojosi(aš šią jo veido išraišką interpretuoju kaip šypseną), jo minkštu kailiu padengtas rankas jau puošė švininiai kastetai. Taip, ramus pasitaikė mėnuo, pats laikas kokiam nedorėliui atmušti kepenis ar kitus vidaus organus priklausomai nuo anatomijos.

– Ariki, iš pradžių bandai aiškintis taikiai: didelis nesusipratimas ir panašiai. Jeigu keliautojas nieko naudingo nepapasakoja, duok į kailį, kad apsišiktų. Žinos, kaip gadinti mūsų laisvą dieną. Jeigu reiks pagalbos, šauk. Autovertėją turi, baterijos pakrautos?
– Ne pirmą dieną šį darbą dirbu, Domai! Nereikia čia taip vulgariai. Pasirodys pavojingas, sulaikysiu nuo tolimesnės agresijos, jeigu ne - išvirsiu dar arbatos ir pasikalbėsim kaip civilizuotos gyvybės formos.

Arikis patraukė link vienutės dainuodamas kažkokią dainelę savo gimtąja kalba. Civilizuota gyvybės forma, kad kur velniai jį parautų! Paliko namus, nes feodaliniai karai baigėsi ir nebebuvo ko skersti. Nors jis, aišku, aiškintų apie kario garbę ir kaip kardas įpareigoja ir žūti nuo kardo. Visiška nesąmonė - jam tiesiog rankos niežti ir jokie triušių dievai, garbė ar pinigai jam nieko nereiškia. Keistuolis tas Arikis, atrodo nors prie žaizdos dėk: ir šiukšles išneša, ir apsipirkt išeina, paprašys,i ir grindis išplaus... Bet kai tik pasitaikys proga susikauti, niekada nepraleis - griebs kastetus, kardą ir pirmyn į mūšį. Lėja ne tokia: į apklausas ji nesiveržia ir jokios aistros smurtui ji nejaučia. Nors iš paveikslų jos kambaryje aišku,kad jos protėviai turėjo kautis su siaubingais plėšrūnais ir išgyventi ne mažiau karų nei žmonės...

Niekada nesuprasi, iš kokių gijų kiekvieno padaro siela supinta... Lėja nekreipė dėmesio į ne visai malonią situaciją ir čiauškėjo telefonu su Jurgita – pirmąja Felis Sapiens drauge mūsų žalsvai mėlynoje planetoje. O kur mano draugai kai čia praleidau visą prisimenamą egzistenciją? Nerasta, visi išgaravo greičiau nei alus už dyka karštą vasaros dieną... Lėja padėjo ragelį ir patenkinta sumurkė:

– Domi, nusivilk tą chalatą ir kitus laisvadienio skudurus. Panaršyk spintoj - gal rasi kokį rūbą, su kuriuo būsi panašus į žmogų, cha cha... Blogiausiu atveju lieka maskavimosi prietaisas - su juo, net ir aš primenu žmogų.
– O kokia proga man čia taip puoštis?
– Jurgita užsuks į svečius. Nusprendžiau papasakoti jai tiesą – tegu žino, kad aš iš kitos planetos.
– Ji išsigąs, kvies policiją, nualps ar tiesiog puls į isteriją ir verks kampe.
– Tu irgi neatlikai nė vieno iš minėtų veiksmų, kai pirmą kartą pamatei mane. Be to, ji skaito fantastiką, ten gi spekuliuojama apie kitas protingas gyvybės formas.
– Mane apmokė: prieš tave sutikdamas jau žinojau, kaip ateiviai atrodo. Su fantastais dar blogiau - jie prišerti paranoja, kad ateiviai atvyko mūsų sunaikinti. Bet vėlgi viskas priklauso nuo knygų ir charakterio.
– Surizikuosiu, kas bus tas, Jurgitos atmintį ištrinti visada spėsim.
– Tu galėsi tą prakeiktą atminties trynimo agregatą ir kalibruot. Vieno karto man pakako, geriau neatsiminti.
– Baik, padarei menką klaidą laiko intervalo nustatymuose...
– Vietoj dvylikos valandų ištryniau dvylika mėnesių.
– Na ir kas. Tas vaikis pamatęs Arikį be maskuotės turėjo mokykloj sėdėt, o ne laiptinėj alų gert. Visi žino,jog alkoholis kenkia atminčiai.
– Nejuokinga, katyte, tiesiog nejuokinga...

Arikis grįžo į svetainę trindamasis savo ilgąsias ausis. Tai visada reiškė, kad kažkas jį rimtai nustebino:
– Niekad netikėjau tokiais dalykais,Domi, bet mūsų vagis yra burtininkas, pats tikriausias burtininkas.
– Baik juokus. Burtininkų gal dar rastum ties 1206 numeriu ir toliau, bet 90 jame jokių burtininkų išvis nebuvo.
– Jis ir kilęs iš Terra 1206, bet natūralaus fenomeno dėka peršoko į 90-ą numerį. Įsivaizduoji - natūralus portalas!
– Net nenoriu tokių dalykų įsivaizduot– tokie fenomenai visada reiškia Visatos nestabilumą ir su juo susijusią velniavą... Bet šį kartą jis naudojosi prietaisu?
– Bandė meluot, bet aš išmušiau iš jo visą istoriją. Mūsų burtininkas vardu Tazūpas - nevykęs lošėjas, kuris prasiskolino iki ausų galiukų. Kapralas ir kiti veikėjai, su kuriais jis pliekė pokerį, nusprendė jį pakabint ant šakos už visas tas skolas. Jis jiems trenkė galingu simsalabim ir dar apvogė be sąmonės gulinčius pokerio mėgėjus. Kapralo kišenėje, žinoma, gulėjo ir prietaisas.
– Kiek sykių sakyta, nesinešiot tokios galingos technologijos kišenėse, o padėt saugioj vietoj.
– Aha, bet dažnai kartojamomis tiesomis niekas netiki. O ką mes su juo darysim?
– Velniai žino, tegu pasėdi vienutėj - dėl tokios smulkmės gaila pildyt popierius, kad išvežtų į kasyklas sąžiningus darbus dirbt. Rytoj išsiųsim, kur nors, kur niekas dar neišrado azartinių lošimų.
– O tu piktas, Domi, aš taip nesugalvočiau. Tai ką, laikas penktadienio filmui ir saldumynams?
– Norėtum... Lėja užsimanė žaist pirmą kontaktą su Jurgita..

Lėja piktai nervingai sumosuodama uodega sušnypštė:
– Aš nežaidžiu pirmo kontakto, tiesiog noriu, kad mane gerbtų ir mylėtų už mano tikrąjį „Aš“, o ne už prietaiso generuojamą iliuzinį, kuris gal gražus ir šioj planetoj madingas, bet vis gi nėra mano tikrasis „Aš“. Nors ką čia tokiems socialiniams invalidams aiškint - vis tiek nesupras!

Arikis gūžtelėjo pečiais atsidarė pakelį džiovintų morkų traškučių su prieskoniais ir paniro į savo mėgstamą serialą „Moterys meluoja geriau“. Jo nuomone, šis serialas puikiai atspindėjo bet kokią modernią žmonių visuomenę. Dėl šito galima ginčytis, bet lietuvių kalbos jis ir išmoko bežiūrėdamas serialus. Velniškai gabus triušis, nieko neprikiši. Aš juk norėjau ramaus penktadienio, o dabar gausiu gaivint Jurgitą amoniako druska, kai ji pakaušiu pabučiuos grindis. Gal kokį papildomą kilimą patiest? Svarstymus nutraukė skambutis. Jeigu Jurgita klaus, kodėl su chalatu vidury šviesios dienos, esu akademines metams pasiėmęs studentas – per daug skolų ir panašiai...

[Light]

Atostogos




Aš priklausau tai žmonių grupei, kurie sapnuodami kažkokiu šeštu pojūčiu vis dar suvokia, kad sapnuoja, bet ši savybė man netrukdė mėgautis dangiška muzika, keistomis spalvomis ir milžinišku vandenynu, kuris, atrodė, užėmė visą mano pasaulį, Sapnuose sava logika, taigi galėjau gurkšnoti maloniai vėsų gėrimą skrajodamas virš vandenyno ir plasnodamas absurdiško dydžio sparnais. Viskas buvo tiesiog nuostabu, kol violetinės žuvys nepradėjo mušti bongo būgnų ir šokti limbo...


Praplėšus akis teko suvokti, kad ritmingas dunksėjimas - tai lietus lašai aršiai besidaužantys į skardos kibiro, kuriuo važiavome, stogą. O limbo pateko į mano sapną, nes Algirdas vaizdingai pasakojo, kaip jis šoks limbo vos atvažiuosime į mūsų rojaus kampelį. Aistė eilinį kartą prisidegė cigaretę ir išpūtusi dūmų debesį vėl pradėjo varyti savo:
- Aš jums sakau, mes nenuvažiuosime ničniekur! Tokio miestelio nėra ir negali būti. Miestelio pavadinimu Bimbališkės nėra Vikipedijoje ar žemėlapyje.

Aš, tik apsiverčiau ant kito šono ir nesivėliau į tuščią diskusiją. Mano navigacinė sistema rado Bimbališkes ir to man užteko... Aistė tiesiog mėgo tuščius beprasmius ginčus. Kuriems velniams Edvinas mus kviestų į išgalvotą miestelį? Aistės paranoja , aišku, turėjo atsakymą - jis nori mus išdurti ir pasišaipyti, kad mes, asilai, nuvažiavom į tuščią žvyrkelį ieškodami Bimbališkių. Aistė toliau isteriškai mus įtikinėjo, kad Edvinas kažkokiu būdu nulaužė mano navigacinę sistemą ir mes visiški asilai. Ech, Aiste, nebūtum tu susižiedavus su Algirdu, būtum seniai palikta kokioje degalinėje... Lietus stiprėjo ir žaibas lyg Viešpats Dievo prožektorius nušvietė užrašą „Sveiki, atvykę į Bimbališkes“. Algirdas pergalingai nusišypsojo, aš taip pat šyptelėjau. Mūsų kibiro prožektoriai nušvietė siauras gatveles, didelius privačius namus ir mažas į žemę susmigusias trobeles. Algirdas sustabdė automobilį prie nedidelės kavinukės keistu pavadinimu „Dainuojantis Ananasas“. Aistė greitai rado kitą temą:
- Aha, einam užkąsti į pirmą pasitaikusią kavinę Visatos šiknoj. Nuo jų ėdalo pasigausim dizenteriją, o nuėję į tualetą užsikrėsim maru. Ne, ačiū, aš pasiliksiu saugiame automobilyje su mineraliniu ir šokoladukais.
- Aiste, baik, buvo laikas,kai mitom tik kebabais iš kioskelio. Mūsų organizmai užgrūdinti mūšyje. Mūsų nenugalės šios kavinės kotletai ir šaltibarščiai.
- Žinai, Dominykai, jeigu nori elgtis lyg tau penkiolika metų, elkis.O aš rūpinuosi savo sveikata ir figūra.

Aistė patempė lūpą,o tai reiškė, kad pokalbis baigtas ir jokie argumentai jau nieko nepakeis. O ji dar drįsta mane kaltinti nesubrendimu... Tyliai keikdamasis nosies tiesumu patraukiau link kavinės, atostogos jau sugadintos: pila kaip iš kibiro, Aistė tapo dar nesukalbamesnė nei prieš keturis metus, Algirdas - visiškas skuduras. Na kodėl viskas visada taip sumautai sumauta? Juk aš tenoriu šiek tiek saulės ir keleto malonių žmonių. Aistė greičiausiai teisi - boba prarūkytu balsu pasakys: „Šiandien tik čeburekai ir šašlykai iš katinų ausų...“

Algirdas pastūmė duris ir aš jau pasiruošiau blogiausiam, bet buvau maloniai nustebintas: kavinė pasižymėjo švara ir jaukiais pintais baldais. Niekas nerėkė: „ Panele, du butelius degtinės ir antrą patiekalą.“ Negrojo rusiška muzika ar „Pūko“ radijas. Tiksliau, ant improvizuotos scenos stygas brazdino vaikis su grupe kitų vos apsiplunksnavusių vaikių ir tai atrodė kaip malonus pokytis ausiai. Žmonės ramiai kramsnojo savo patiekalus, kartais atsistodami ir dingdami už durų su užrašu „Rūkomasis“. Provincijai viskas galima, kaip mėgdavo sakyti vienas mano klasiokas... Algirdas surado laisvą staliuką ir nusijuokė:
- Tegu mane velniai, radom geriausią kavinę niekam nežinomame miške. Tegu Aistė paspringsta savo šokoladu ir mineraliniu.
- O ji visada tokia nepakenčiama? Ar tiesiog pasistengė dėl manęs?
- Deja, ji kiekvieną dieną atima iš manęs dalelę gyvenimo džiaugsmo. Žinai, kai ją vedžiau, ji atrodė tobula: protinga, graži, supratinga... Dabar ji tiesiog nemaloni liga, kurią teks iškęsti iki gyvenimo galo. Kartais aš noriu, kad ji tiesiog dingtų ir leistų man pasidžiaugti jaunystės likučiais...

Algirdas būtų dar ilgai dėstęs savo liūdnas mintis, bet tada prie mūsų staliuko žengė žavi padavėja balta palaidinuke ir liepsnos raudonumo plaukais. Jos balsas priminė dangišką muziką iš mano sapno:
- Sveiki, atvykę į geriausią Bimbališkių kavinę „Dainuojantis Ananasas“. Šiandieninis ypatingas pasiūlymas - kepta lydeka su šviežiomis agurkų salotomis.

Aš mielai užsakiau dvi porcijas lydekos, Algirdas užsakė alaus. Laikas bėgo lėtai lyg sirupas šiaudeliu. Grupė ant scenos su fanatišku užsidegimu grojo Bobo Dilano dainas. Aš, galų gale, susigriebiau, kad alų pakeitė degtinės stikliukai ir Aistė greičiausiai mus užmuš vos priartėsime prie automobilio. Aš apmokėjau sąskaitą ,o Algirdas verkšleno, kad ta baisi boba suėdė jo visą gyvenimą, palikdama širdies vietoje tik negyjančią žaizdą... Kruvina saulė leidosi spengiančioje tyloje,bet nei Aistės, nei automobilio neliko nė kvapo. Algirdas išleido kažkokių nerišlių keiksmų seriją ir nugriuvo be sąmonės. Tokia jau jo tradicija - griūti be sąmonės išgėrus pora stikliukų per daug... O aš jau beveik patikėjau, kad atostogos bus visai vykusios. Teliko prisidegti cigaretę ir naiviai tikėtis, kad Edvinas išnirs už sekančio kampo, klausdamas, kur mes taip ilgai užtrukome. Deja, jis turbūt pats užgėrė ir visai pamiršo apie mūsų atvykimą... Edvino balsas nutraukė tylą:
- Aš jūsų jau visą dieną laukiu, jau pradėjau rūpintis...
- Gal ir ne be reikalo: Algirdas be sąmonės, Aistė turbūt išvažiavo namo.
-Aistė žvalgosi vietinio meno galerijoje. Kiekvienas Bimbališkėse randa kažką nuostabaus .
- Tu gal Bimbališkių sektos lyderis?
- Ne, Domai, aš Bimbališkių dievas...

Aš tik šyptelėjau ir pradėjau vilkti Algirdą už rankų, Edvinas, kaip įprasta, už kojų. Po kelių minučių piktų pastabų apie Algirdo svorį jis jau gulėjo ant galinės Edvino automobilio sėdynės ir mes nuvažiavome kruvino saulėlydžio link...
Kol važiavome, Edvinas pasakojo, kaip jis apgautas kažkokių sugėrovų buvo apiplėštas, sumuštas ir, galų gale, išmestas vidury žvyrkelio:
- Tada, Domai, aš supratau,kad taip gyventi, kaip aš gyvenu, nebeįmanoma. Nusprendžiau viską pakeisti ir šlubčiodamas žvyrkeliu radau šį nuostabų miestelį. Paskutinį, o gal ir patį pirmą rojaus kampelį Lietuvoje.
- O ką gi tu šiame rojaus kampelyje veiki?
- Gali juoktis, bet nepaneigsi faktų - aš Bimbališkių meras!

Aš net žioptelėjau, bet sustojus Edvino namo kieme teko pripažinti tiesą: tokią prabangią pilį sau leisti galėjo tik korumpuotas politikas. Atvėrus rūmų duris staigmenos nenorėjo baigtis: ant odinės sofos sėdėjo ta pati gražioji padavėja, o ant stalo stovėjo plastikinis penkių litrų talpos butelis pilnas ryškiai vyšninio skysčio, kuris, be abejonės, buvo mūsų garsusis „vyšninis dinamitas“- mielių, cukraus ir paauglystės padarinys. O aš maniau, kad tobulas receptas buvo prarastas visiems laikams. Su ašaromis akyse sušnibždėjau:
- Edvinai, nejaugi čia mūsų gražiausias vienos vasaros atminimas? Tobulas, saldus pilkųjų ląstelių nuodas? Kaip tai įmanoma? Ugnė juk apvėmė tavo užrašų knygelę su geriausiu receptu...
- Taip aš irgi maniau, kad receptas, prie kurio taip ilgai dirbau, prarastas amžiams... Bet Bimbališkės tai daugiau nei miestelis. Tai magiška vieta, kurioje įmanoma viskas. Viskas, ką gali įsivaizduoti ar atsiminti, virsta realybe. Likimas mane atvedė čia tą naktį, kai maniau, kad viskas prarasta ir spjaudžiausi krauju. Bet kažkas man davė antrą šansą ir aš atsidūriau šiame stebuklų mieste. Man ne tik suteikta privilegija čia gyventi - aš šio stebuklingo matmens meras...

Edvinas suplojo delnais ir prabangus namas, kurį juokais vadinau pilimi, pavirto pačia tikriausia pilimi, o aš stovėjau nebe svetainėje, o žvelgiau į beribį vandenyną nuo gynybinės pilies sienos. Gebenėmis apaugusi pilis stovėjo ant galingos uolos ir primerkęs akis tolumoje galėjau įžvelgti violetines žuvis mušančias bongų būgnus... Man tiesiog apsisuko galva ir aš nugriuvau ant šalto grindinio... Edvinas nebandė jokių subtilių „pabusk“ ir užpylė ant manęs visą kibirą šalto vandens. Gražioji padavėja prakalbo savu dainingu balsu:
- Kai Edvinas pirmą kartą man parodė Bimbališkių stebuklus, aš taip pat netekau žado ir kritau be sąmonės - bet visai be reikalo! Viskas čia nuostabu ir netgi Bimbališkių beržyno orkos nenori niekam pakenkti. Čia nemirtingųjų, didvyrių, į užmarštį nukeliavusių dievų ir tiesiog žmonių, kurie nerado laimės šioj Visatoj, poilsio vieta. Čia mūsų amžinos atostogos. Ateik, Domai, aš tau aprodysiu tavo naujus namus!

Padavėja staiga užsiliepsnojo ir juos juodai baltą kostiumėlį pakeitė ugninės plunksnos ir švytintys ugniniai sparnai. Nespėjau net šūktelėti ir jau sklendžiau padedamas tokios pat poros liepsnojančių sparnų. Mes skridome virš beribio vandenyno ir violetinės žuvys dar trankiau mušė būgnus keistomis šešiapirštėmis rankomis. Staiga vandenynas baigėsi ir prieš mano akis atsivėrė miškai niekada nematę kirvio ar žmonių įtakos. Spiečius fėjų prašvilpė pro mus švytėdamos visomis vaivorykštės spalvomis. Aš savu nauju žvilgsniu, atrodo, galėjau aprėpti kiekvieną miško centimetrą ir jo gyventojus. Štai minotauras gėrė baltą vyną su kariu, numetusiu savo auksinį šalmą ir trumpą kardą ant žolės. Kažkaip žinojau, kad jie nužudė viens kitą mirtinoje dvikovoje, bet viskas buvo pamiršta ir atleista. Orkai ir elfai atsipalaidavę kikeno leisdami ratu pypkę, senas drakonas ir niūriai atrodanti princesė stumdė milžiniškas šachmatų figūras ir nė vienas nenorėjo nusileisti jų begaliniame žaidime. Žmonės skambino gitaromis ir be baimės šoko su stebuklingojo miško gyventojais. Visko buvo tiek daug ir aš norėjau nusileisti į gražųjį mišką ir niekada daugiau nebe-palikti, bet gražioji padavėja jėga nutempė mane toliau, kur į žemę susmigusios trobelės pavirto rūmais ir išmintingų raganų pirkiomis. Kai kurie namai buvo pastatyti vien iš brangakmenių ar netirpstančių saldumynų. „Dainuojantis Ananasas“ pavirto būtent tuo ką ir skelbė kavinės pavadinimas - milžinišku ananasu, tyliai dainuojančiu bliuzą apie prarastą meilę... Padavėja staigiai nėrė žemyn, milžiniški ananaso nasrai atsivėrė ir mes jau buvome viduje. Kavinės vidus nelabai pasikeitė. Kavinė ir liko jaukia švaria kavine, tik muzikantai ant scenos pavirto senai mirusiomis žvaigždėmis, traukiančiomis įstabius improvizuotus duetus... Net nežinau, kas pirmas užtraukė seną gerą dainą, bet visa kavinė skambėjo: „Aš gyvenu iliuzijų pasauly. 3-10-52...“

Ugniapluksnė nusitempė mane į rūsį, kur apsamanojusiose statinėse ir amforose ilsėjosi geras vynas. Viskas buvo taip nuostabu, kad aš išsigandau, kad visas šis grožis yra tik sapnas, iliuzija, haliucinacija po anesteziologo duotos per didelės narkozės. Galbūt aš mirštu ant operacinio stalo ir tai paskutinis gražus sapnas... Ugniapluksnė nusijuokė:
- Ne, tu nemiršti, nors pripažįstu - 3-10-52 gali naujoką ir išgąsdinti. Aš suprantu, sunku patikėti, kad randi laimę, kai užaugi Radviliškyje- niūriam pragaro prieangyje. Lengviau patikėti, kad nei vilties, nei grožio nebėra. Bet netgi Radviliškyje žydi gėlės ir iki Bimbališkių tik vienas žingsnis...
- Iš kur tu žinai, kur aš užaugau? Nejaugi...
- Taip, ir mano sunkiausios dienos prabėgo ten. Mes netgi buvome susitikę, bet prieš daugelį metų ir tu jau nebeatsiminsi. Bet tų laikų mergina iškeliavo į geresnes vietas, čia mane vadina Liepsnele. Seni vardai ir beverčiai prisiminimai yra neverti sugrąžinti.
- Nejaugi mes mirę? Edvinas ir visi kiti...
- Ne, mes patekome į Rojų gyvi ir mes tokie ne vieninteliai. Aišku, čia nemažai mūšiuose žuvusių didvyrių ir jų priešų. Daug kas čia atkeliauja atsisakyti neapykantos ir praėjusio gyvenimo beprasmiškumo. Bet gana tų kalbų, pasimėgaukime tyla ir ramybe prieš didįjį vakarėlį. Ten bus pilna spalvingų ir įdomių svečių iš visų įmanomų pasaulių. Neišsigąsk, jei sutiksi individą įtartinai panašų į save patį. Alternatyvių visatų ir alternatyvių pasaulių daugiau nei puode ryžių grūdų...

Kurį laiką mes tiesiog sėdėjome susiglaudę ir gurkšnodami vyną iš pelėsiais aptrauktos amforos. Žodžiai buvo beverčiai, aš ir taip žinojau, kad man buvo lemta vėl sutikti Liepsnelę ir ji taip pat laukė manęs. O dažni spalvingi sapnai kvietė mane čia, bet Edvinas turėjo parodyti man kelią.. Viskas buvo tiesiog nuostabu...


###


Didysis vakarėlis ne veltui buvo vadinamas didžiuoju, nors ir šis pavadinimas jam atrodė per mažas. Man ir Liepsnelei pavėlavus į vakarėlio atidarymą penkias minutės didžioji pilies salė buvo perpildyta svečių. O vis naujos spalvingos asmenybės išnirdavo iš portalų, keistų mechanizmų pagalba atsirasdavo iš niekur. Akys raibo nuo šarvų, kovinių kostiumų ir drabužių gausos. Bet mano akys skvarbiai ieškojo tik Edvino ir mūsų vyšninės ambrozijos. Aš sunkiai grūdausi per minią keisčiausių žmonių ir padarų, o Liepsnelė vaizdžiai pagrūmodavo ugnies kamuoliu žaviai besisukančiu ant jos mažojo pirštelio, kad visokie stabdžiai netrukdytų irtis į priekį. Aš myliu Liepsnelę - tai turėjau suprasti tą pačią sekundę, kai pamačiau ją kavinėje. O dar svarbiau, ji neatstūmė manęs lyg sirgčiau maru ar būčiau jos nevertas. Mes buvome skirti vienas kitam, bet dėl kažkokių Visatos trukdžių radome viens kitą čia. Man visai nesvarbu, kad koks asilas pasakys, kad mes viens kito nepažįstame ir viskas, ką aš jaučiu, tėra akimirkos euforija. Aš turiu visą amžinybę pažinti Liepsnelę ir jos mėgstamus dalykus. Mes galime tūkstantmečius diskutuoti apie knygas, filmus ir visas įmanomas meno formas. Mes galėsime pažinti vienas kitą iki tamsiausio psichikos šešėlio. Bet kol kas įsipilkime vyšninio! Edvinas, persirengęs juodu apsiaustu su sidabrinėmis žvaigždėmis, klausėsi kario kraujo raudonumo šarvais. Pildamas du bokalus vyšninio nugirdau kario pasakojimo dalį:
- Va būtent taip aš ir nugalėjau Pilkąjį Skerdiką - sunki kova, be Merlino savižudiško manevro nebūtų pavykę. Va todėl ir atvilkau Merlino lavoną čia. Šiame nedideliame Rojuje viskas įmanoma, taigi prikelk tą klaikiai nemalonų, bet širdyje gerą senį. Pilkasis Skerdikas būtų radęs šią laimės kišenę ir tada viskam būtų atėjęs galas.
- Tebūnie taip - tegu gyvybė grįžta į tą sifiliu sergantį marazmatiką. Bet po vakarėlio, Bevardi, jūs abu iš čia dingsite. Čia taikos vieta - tau ir tavo kovų ištroškusiai širdžiai čia nėra vietos!

Karys pavadintas Bevardžiu piktai nusišiepė ir jau siekė kalavijo, bet staiga apsigalvojęs nusispjovė ir dingo su vyšninio likučiais. Aš tiesiog toliau gurkšnojau vyšninį stebuklą ir neleidau gadinti sau nuotaikos. Edvinas pamojo susmukti ant sofos šalia jo ir aš bei Liepsnelė mielai prisijungėme. Tada užgeso šviesos ir Nirvana su Kobeinu priešaky sugrojo patį geriausią savo koncertą... Mes tiesiog paskendome muzikoje ir kai Kurtas užbaigė koncertą sena gera daina apie savo mergaitę ir jos praeitos nakties nakvynės vietą visi plojo atsistoję. Edvinas atsklendė ant scenos paspausti atlikėjams rankų. Legendinė grupė visiems karštligiškai plojant prapuolė violetiniame žaibo blyksnyje. Edvinas nusišypsojo ir pradėjo savo kalbą:
- Nuostabus muzikinis Didžiojo Vakarėlio atidarymas. Uždaryme širdis virpins meistras Vorenas Zevonas, taigi pasiruoškite servetėlių šlapioms akims šluostyti. Bet iki tol dar lieka laukinis šėlsmas, pilnas geriausių valgių, gėrimų ir pramogų. Jūsų laimei ir mano nelaimei šiąnakt galite prašyti mero, deja, manęs, pagalbos. Prieš žengdami link mano sofos apmąstykite, ar jūsų prašymas pagrįstas ir nepamirškite - mano pagalba gali būti šiek tiek kitokia nei tikėjotės. Gero šėlsmo!

Edvinas dingo nuo scenos žalių liepsnų sūkuryje ir grįžo ant sofos glėbyje spausdamas dvi smailiaauses gražuoles. Elfės kerėjo visus keistais lašiukais akims, nuo kurių viskas dar ryškėjo ir širdys maloningai drebėjo... Vyšninis tekėjo upėmis, bet aš jaučiau tik malonų alkoholinį svaigulį, o ne apsinuodijimą ar sąmonės gesimą. Bet didžiausiu malonumu man liko Liepsnelė - jos bučinys užpildydavo mane žinojimu, kad mano tolimesnis gyvenimas bus nuostabus, o visa prieš tai tik purvina ir širdį draskanti kančia. Tik šiurkštus žvyrkelis vedantis čia. Staiga palaimingas šurmulys nutilo. Link mūsų šventiško kampelio žengė pirmoji prašytoja - jauna mergina vilkinti sidabrinį skafandrą su anarchijos simboliu, vežimėlyje stumdama paralyžiuotą vyrą balsva plėve aptrauktomis akimis. Ji nedrąsiai priėjo prie mūsų staliuko, pasivaišino cigarete iš mano pakelio, bet cigaretės taip ir nepridegė:
- Aš prašau ne dėl savęs, o šio vargšo nukankinto vyro vardan. Jis tapo pėstininku išprotėjusio išradėjo ir dar keistesnio ateivio žaidime. Stumdomas šių dviejų jėgų jis priėmė sprendimą, kuris mūsų sukaustytai stagnacijos kankinamai visuomenei davė laisvę, bet jam atnešė tik aklumą ir paralyžių. Niekas negali išgydyti mano Emilio...

Edvinas nusviedė savo taurę į kampą ir pridegė merginai cigaretę, Jo veidas liko neįskaitomas, bet balsas lengvai sudrebėjo:
- Eva, jeigu Emilis tau nebūtų išgelbėjęs gyvybės, argi norėtum jį išgydyti? Tu juk matei kokias pasekmes sukėlė taip vadinama laisvė. Emilis nužudė žmonijos auklę. Kodėl gi jis vertas gydymo?
- Taip, žmonija vėl sukėlė keletą karų ir pasekmės gana kraupios, bet man nusispjaut... Emilis buvo priverstas priimti sprendimą ir jį priimdamas mąstė apie mane ir į mane panašių ateitį. Jis yra širdingas ir mielas žmogus, kurį gyvenimas vis spardo ir spardo - jis nenusipelnė taip kentėti...

Edvinas atsistojo ir ore nubraižė sudėtingą simbolį, kuris nušvito galinga šviesa ir sprogo sudrebindamas visą salę... Nusivalęs ašarojančias akis pamačiau, kad vyras vežimėlyje jau stovėjo ant savo kojų, o jo akys spindėjo lediniu mėliu. Eva net nespėjo pasakyti „ačiū“ kaip dingo kartu su Emiliu grindyse atsivėrusiame portale. Edvinas užsirūkė ir suniurzgėjo:
- Visada tokios morališkai sudėtingos pilkos zonos. Niekada negaliu pasakyti: „Viskas aišku - va jums gabalas laimės...“
Liepsnelė pabaigė savo šampaną ir nusijuokė:
- Kiekvienas nori žaisti dievą, bet retas - juo dirbti. Gerai tvarkaisi, Edi, išgelbėjai tuos vargšus meilės vardan.Šiąnakt visos poros nusipelnė antro šanso.

Lyg išgirdęs Liepsnelės žodžius iš šešėlių išniro keistas humanoidas, kurio žmogumi jau nebepavadinsi. Jo kairė ranka buvo pakeista gauruota letena, dešinioji akis švietė raudoniu ir šlykščiai kontrastavo su normalia žmogiška akimi. Visas jo kūnas buvo nusėtas randų ir nudegimų žymėmis. Visa ši gyva žaizda buvo laikoma gyva sidabrinių vielų, varžtų ir sraigtų labirinto. Šis siaubingas padaras krito ant kelių ir sušnibždėjo:
- Maldauju, nužudyk mane ir prikelk Gabiją. Tai viskas, ko prašau.
- Tu nenusipelnei ir to, Daliau! Tu visiškai sunaikinai slaptąją magų visuomenę savo pasaulyje. Po to sunaikinai viską, kas liko, o galiausiai nužudei Gabiją, nes ji bandė sustabdyti tavo beprotybę!
- Aš dėl visko kaltas, nužudyk mane, kankink mane, tik sugrąžink ją!

Edvinas prisidegė cigaretę ir pažvelgė į Liepsnelę, po to - į mane. Liepsnelė iškėlė nykštį, aš pasekiau jos pavyzdžiu. Edvinas atsiduso ir suplojo delnais, viskas vėl nušvito ta galinga pirmaprade šviesa. Aš užmerkiau tvinksinčias akis ir sušnypščiau:
- Mažink tų šviesos efektų... Ką nusprendei?
-Sugrąžinau Dalių į visko pradžią, kur Gabija gyva, bet jis neturi nė menkiausiu antgamtiškų sugebėjimų. Jis niekada nieko nesunaikins. O visas jo buvęs gyvenimas liks tik keistu sapnu.

Mes toliau šventėme, muzika, gėrimai ir šokiai visai įsišėlo. Didžiosios salės viduryje neaišku kada atsigaiveliojęs Algirdas šoko limbo, o Aistė mušė būgnus. Visi šėlo, gėrė, griuvo ir vėl šėlo. Edvinas paskelbė, kad vakarėlis beveik baigtas ir laikas į sceną kviesti Zevoną. Oi kaip mes kvietėm bei riaumojom jo vardą... Jis materializavosi scenoje. Dieve šventas, kaip jis grojo... Jo dainos tiesiog smigo į širdį... Kai Zevonas prapuolė, Edvinas spragtelėjo ir visa pilis išgaravo su visais svečiais. Likau tik aš ir Liepsnelė ant nuostabaus vandenyno kranto... Paėję porą šimtų metrų radom žavią trobelę nendriniu stogu. Prieš griūvant į šilkinius patalus iš visos idilės mane grubiai bandė išlupti mobilusis. Deja, aš jį švystelėjau per langą ir mano sena Nokia elegantiškai rėžėsi į beribį vandenyną ir ten nuburbuliavo. Man atostogos yra amžina būsena. Jeigu kas klaus, aš Bimbališkėse.

[Light]

Tas ilgas kelias namo


Ilgu tarsi begaliniu vieškeliu, žygiavo dviese, abu atrodė kažkokie nuzgribę- vėjo nugairinti išblukę. Jie atrodė lyg būtų atėję iš pačios Achulimano karalystės. Tos garsiosios karalystės- kur mokesčiai maži, monarchija beveik bevalė ir šiaip reikalai klostosi visai neblogai. Aišku visokie smulkūs prekybininkai, juokdariai, aktoriai, poetai ir nuotykių ieškotojai nebejodinėjo ant galingų žirgų ir senų ponių.
Karas baisus dalykas, kai ateina, iš kalnų pusės nuo kalnų kurių, net nežinojai pavadinimo ir sunaikina visą turizmą. Nebe-atėjo gandai apie Achulimano karalystę, ką jau čia, iš kaimyninio Kalibizaro jokios žinelės. Kalibizaras visai netoli, per upelį perbrendi, mišku pabėgi ir vietoj. Svečiuodavosi žmonės dažnai vieni pas kitus prekėmis keitėsi, menus ir amatus viens kito supratimu ir kantrybe gerino. Aišku kartais, užlėkdavau į Kalibizarą, nusipirkti pigaus tabako. Visur mokesčiai mažesni būdavo- o namie taip sakant brangiausia. Bet ką čia jau keikti, tą trijų karaliukų, sistemą. Kaip galėjo, taip valdė, tą mūsų kemsyną. Dabar nieko nebėra, karaliukai žuvo, viskas žuvo...


Gerai sakė pranašas Nobanas: Ne, kai upės krauju pasrus, ne kai mirusieji pralenks skaičiumi gyvuosius, ne tada Pabaiga. Pabaiga ateis kai nebebus kam reikalauti pridėtines vertės mokesčio broli.

Gudrus vyras tas Nobanas buvo, kaip visi tikri mistikai išėjo į Rytų pusę. Kas dabar pasakys, gyvas jis ar jau ne be? Aš numečiau pypkę, vis tiek, tabako nebeliko nė gramo. Nors verk, galva žemę daužyk. Jie man dar atsiims bjaurybės- tabako plantacijas sudegino, sodininkus visus į vergiją išvarė, šiltnamius magijos pagalba sprogdino. O kas, atsitiko, vynuogynams ir naminės cechams Dievai težino. Iš vieno merdinčio elfo, išgirdau gandų, kuriais nesinorėjo tikėti. Jis mirė, nuo abstinencijos, matyt kliedėjo. Turėjau tuo tikėti, bet, aš atkeršysiu už vynuogynus ir cechus ir visus žuvusius. Teatrališkai iškėliau lanką ir suriaumojau:

- Kol šita lanko templė nenutrūks, aš juos, žudysiu. Tuos prakeiktus, demonus nuo Raudonųjų Kalnų!

Tos dvi žmogystos, pagaliau teikėsi, prieiti arčiau. Pats laikas aš, politinę padėti prisiminiau, visą vidinį monologą sulipdžiau, būtent taip kaip mokė Lankininkų Akademijoje, o jie vos velkasi tuo vieškeliu) Pirmąjį veikėją atpažinau, gėriau aš su juo prieš kelis šimtmečius, buvo lyg Sebastijono gimtadienis. Nors kas tas Sebastijonas ar kur gėrėm pasakyti negalėčiau. Prisiminiau, tik jo, vardą Blusas. Iš dviejų kalavijų, už nugaros, penkiolikos peilių rinkinio ir šarvų, kurie turėjo sverti toną, buvo galima spėti, kad jis riteris. Po šitos tiesos, natūraliai suvokiau kitą dalyką, ant jo kaklo mikroskopiniu šriftu iš-tatuiruota 500 semestrų PARTY MODE ., Mes gi, iš tos pačios, studentų bendrijos. Tik, aš užbaigiau Akademiją, o jis nusprendė, keisti specializaciją į magus- filosofus. Va ši smulki detalė paaiškino, kodėl su juo, mergina, rožiniais plaukais ir pusiniais akinukais, vilkinti idiotišką mokyklinę uniformą. Nereikia man prikišti- klasių šovinizmo, aš myliu, visas, klases. Nesvarbu man Riteris ar Žudikas, Šamanas ar Nekromantas. Na gerai Nekromantai turi labai keistą seksualinį gyvenimą, bet čia jų reikalas. O. Francis Dobužinskio prikelta savižudė, man, tik pečius masažavo. Čia šiaip buvo studentiškas eksperimentas... Svarbu, tas, kad nemėgau aš tų burtininkų ir burtininkių su lazdelėmis. Visi kvaili kaip bato aulas. Į magijos- filosofijos paskaitas jų, net į neįleidžia. Moko tuos dvasios invalidus- visokius sudužusių indų reparatūros ir naudingų dalykų. Bet po Akademijos baigimo, moka jie štai tokį rinkinį, du ugnies burtai, vienas apsauginis, vienas gydymo.

Užsigalvojęs visai pamiršau, kad laikau savo aštria-regį ultra deluxe, žvilgsnį. Mano bendražygiai lėtai slinko, už kokių keturių kilometrų, nuo mano dramatiško susmukimo ant kelių vietos. Aš kaip kokia statula laikau lanką, iškeltą, virš galvos. Bet ne jie negali teleportuotis- jie tiesiog turi išvaikščioti visą nelemtą žvyrkelį, išlandžioti kiekvieną lauko centimetrą, apieškoti kiekvieną pamestą skrynelę. Kam tas auksas jei pasaulio neišgelbėsim? Į kitą pasaulį gi nenusinešim. Godumas tas begalinis godumas nėra jam lygių. Nusiminęs radau, manau vienintelį, savo nepriekaištingo plano trūkumą. Nežinojau kur vyks lemiamas mūšis. Aišku paskaitose dažnai minėjo, kad Didysis Blogis atvyksta pats kai, lieka- tik trys humaniodai vėl apgyvendinti planetą iš naujo. Dvi merginos ir... Teorema Klaidinga.

Nuostabu aš, Blusas ir ta trenkta burtininkė. Geriau įsižiūrėjau į burtininkę, kurią miglotai atsiminiau, iš neaiškių išgertuvių. Spirito buvo ir aš tik dabar prisiminiau, kad aš ir burtininkė mylėjom viens kitą. Kažkur, žadėjom, vėl susitikt, bet matyt ryte, Dobužinskis pasiūlė išgert alaus jo mėgstamose kapinaitėse. Na matyt liks paslapčių, kurių, geriau nenarplioti. Nors gaila Dobužinskio smagus buvo. Prieš pasitraukdamas iš pasaulio, savo noru- pristatė leidyklom, visą krūvą, romanų, kurių iš pradžių niekas nenorėjo leisti. Bet senasis Nekromantas, po trijų valandų, buvo miręs, jo romanai tapo pomirtiniais ir įgavo visai kitokią meninę vertę. Ji vadino Juodosios Magijos Rowling su geležiniais pautais...

Gera, prisiminti gyvenimo vertę ir kultūrinius įvykius pakeitusius visų mūsų gyvenimus. Bet nebuvo laiko, kada raudoti, mano armija buvo niekam tikus. Jie per ilgai tyrinėjo apylinkes, į turistinės kuprinės prisipylė aukso ir brangakmenių. Blusas virto, kažkokiu, nevykusiu mago ir kario hibridu. Iš burtininkės naudos niekada neverta tikėtis, Gal spės numirti laiku ir vietoj? Mergina (vardo ji dar nenusipelnė) suriko pranašiškai:

- Kalnai turi akis- ten tūno mirtis!

Na taip visoje planetoje, vieni, kalnynai kurie juosia feodalines kunigaikštystes, karalystes, labai daug mažų imperijų, demokratinių, sovietinių ir daug visokių įmanomų visuomenės modelių ant riboto sklypo. Gyvenam kaip kokiam slėnyje gražaus kalnų dubens viduryje...
Mūšis baigiasi, dar jam neprasidėjus...
Užklupo mus, ne iš viršaus, o iš apačios, burtininkės pranašauti išvis nemoka. Tą atsiminiau jau skęsdamas lavos ežere. Na kodėl, aš užmirštu elementarius dalykus iš pirmo kurso? Šarvai kuriuos pavogiau iš Akademijos muziejaus mane dar saugojo nuo karščio. Spėjau užduoti paskutinį klausimą:
- Gražioji burtininke kuo tu vardu?
- Milda Ugninė. Aš tavęs nepamiršau Talelonai mano gražusis elfe.

Ne viskas tvarkoj, aš ne koks mielas, geras miško elfas, kuris pavirto nakties tamsos ar naftos elfu. Aš tiesiog apsimečiau elfu- Dobužinskis man davė ausis ir gelsvą peruką:

- Milda, aš ne elfas, tu kvaiša ir kvailesnio vardo nei Milda nerasi!

Atlikau paskutinį garbingą veiksmą, suvedžiojus merginą, kurios intelektas minusinis. Pasinaudojau, senu, Lankininku triuku trigubas šūvis- viena strėlė pavirsta trimis ir visos susminga į skirtingas kūno vietas. Šiuo fuckin awesome fokusu nusprendžiau baigti savo karjerą. Na išėjo šiek tiek blogai- viena strėlė smigo Mildai, į pilvą antra į šlaunį trečia į petį. Mane aišku pagriebė Didysis Blogis- toks Blogis, kad tavo akys mato, tik sušvelnintą tokio baisaus siaubo ir blogio variantą. Jeigu, neturi fantazijos matai, tik kažkokią tamsią rašalo dėmę. Mano siela atsiskyrė nuo kūno, bet į jokią šviesą, eiti aš žinomą negalėjau. Dievai nebeturėjo garbinto-jų ir pastipo. Va gerai močiutė sakė, nebūk agnostikas. Ai tiesa, reikia paminėti Blusas- kovojo fanatiškai mėtėsi visokių rūšių švęstu vandeniu. Rėkė visus žinomus prakeikimus, atkeikimus ir užkeikimus. Su dviem kalavijais atliko tokius kirstinių kovos meno šedevrus. Čia, tik šaltųjų ginklų specialistas galėtų atpasakot...

Blusas mirė, kaip ir priklauso pasiimdamas Didįjį Blogį su savimi. Abu mirė lavos ežere.

VISKĄ PAAIŠKINANTIS PAAIŠKINAMAS NR 1

Jus ką tik rimtai apgavo. Šita istorija įvyko Matricoje, Tinkle, VR, DEEp Towne. Futuramos senelių namų virtualybės centre. Aišku daug smagiau pateikti kokį in game fuckin chatą. Ta ta genijau B tu čia sukurpei afigieną žaidimą, dabar levelins visi kol žila barzda užaugs. Tas jau kažkur buvo panaudota, lyg ar fantastika. lt. Mano versija tokia Paslaptingasis Dobužinskis piktasis Dungeon Master ir laiko sąlyginai nekaltus paauglius be spuogų ir tiria jų smegenų bangas testuoja žaidimą pradeda naują viryklių reklamos kompaniją. Lankininkas ciniškas dvigubas agentas ar nekalta auka lyg hipis su sandalais žiemą? To nesužinosim nutraukė finansavimą, nėra alaus. Nesvarbu susiraskit sau tinkamas priežastis.


VISKĄ PAAIŠKINANTIS PAAIŠKINAMAS NR 2

Pirmasis paaiškinimas klaidingas ir paliktas tyčia naiviems žmonėms. Vardas Sebastijonas aišku rodo, kad į tokią parodija kvepiančią veiklą įsivėlęs- Šventasis Sebastianas. Jis laiko vartotoją Idomas įkaitu įrėmęs pistoletą jam į pakaušį. O vardas Milda ryškiai rodo į- Adminą Aurimaz, kurį su vardu Milda sieja glaudūs ryšiai. Milda su menka tikimybe gali būti Meškiuko buvusios merginos vardas. Jums skaitytojau, teks ieškoti atsakymo į visus klausimus ir sugriauti slaptą adminų organizaciją užvaldžiusią pasaulines alaus atsargas.

[Light]

Nusivylimų maratonas


Būna dienų, kurios tiesiog parodo visą gyvenimo tuštybę.Tokioms dienoms sukurti nebūtina pasilaidoti filosofų raštuose prastai apšviestame bibliotekos kampe. Rašytas žodis beveik nebūtinas. Užteks bet kurio mėgstamo serialo X ir keleto pasirinkto serialo apžvalgų. Apžvalgininkas X, žinoma, privalo laikyti save serialo ekspertu ir įžvelgti ten metafizines gijas, kurių neįžvelgė niekas kitas. Vėliausiai po poros visai gerų sezonų aš, jūs ir visi kiti žmonės su nemokamu internetu įžvelgs iliuziniame serialų pasaulyje visas juos kankinusias problemas ir jų sprendimus. Daug kas pasakytų, kad tai absurdas. Aš skeptiškiems žmonėms turiu štai tokią užduotį: ant vieno popieriaus lapo aprašykite savo mėgstamo serialo(animuoti serialai irgi tinka) veikėją, ant kito – draugą, kurio nematėte apie metus, pusbrolį, kambarioką ar netgi draugą su kuriuo kartais žiūrite serialus. Rezultatas sukrečiantis - mes gyvename iliuzijų pasaulyje...
Pagaliau pasirodė padavėja nutėkšdama alaus butelį ant pigaus stalo apsilupusiais dažais. Šis baras nesiūlo mandagumo ar gero aptarnavimo. Šis baras siūlo šildymo vamzdžius palubėje, suplyšusius baldus ir daug politinių lipdukų bei anarchijos simbolių ant sienų. Čia klientas moka ne už išorinį blizgesį ar prabangos iliuziją. Čia mokama už iliuziją, kad visada neteisus klientas yra galingas anarchistas,kuris nekenčian materialistų ir jų sumautų prabangių kokteilių. Kiekvienas pastovus klientas automatiškai tampa revoliucionieriumi ir abstrakčių dimensijų valdovu. Visi norime tikėti kažkuo, ar ne? Aš, žinoma, bjaurus cinikas, bet manęs neatskirtum nuo anarchistinių aborigenų. Mano nešiojamasis kompiuteris yra apklijuotas vietinių anarchistinių susivienijimų simboliais ir mano juodą aprangą pagyvina tik „Simpsonų“ paveikslėlis ant juodų marškinėlių. Jeigu kas susidomi marškinėliais, visada galiu iškošti, kad „Simpsonai“ vienintelis geras dalykas, kurį sukūrė tie sumauti materialistai amerikiečiai... Man, žinoma, smagu pasišaipyti iš veidmainiško pasaulio tuštybės. Serialai dažnai mane išgelbėdavo nuo šio jausmo, bet kai per jų prizmę įžvelgi lygiai tą pačią tuštybę, net ir pasišaipymas iš šio baro publikos praranda skonį....

Alaus skonis - vienintelis dalykas, kuris nesikeičia. Deja, žmonės, su kuriais gerdavau vienintelę konstantą šiame nestabiliame pasaulyje, spėjo pasikeisti. Dauguma šneka apie rimtumą, laiką užaugti, sugadintus skrandžius, darbus ir kitus bereikšmius dalykus. Visa tai melas,o problema slypi jų nore paversti gyvenimą pigiu šeimyniniu serialu...


Mano mintys painiojosi, pasibaisėjęs nužvelgiau savo penktadieninį pasąmonės srautą ir turėjau pripažinti, kad jame nėra nė lašo išminties. Galbūt man reikėjo rasti nauja vietą rašyti? Galbūt man vertėjo baigti statyti savo istorijas ant nerišlių pasąmonės srautų pamatų? Deja, šiandien neturėjau jokių temų ar veikėjų... Galbūt bandydamas išspausti išmintį ir pasiekti metafizinę gilumą pakliūnu į mirtinus spąstus? Apsidairiau bare lyg tikėdamasis išvysti kokį mirusį rašytoją niūriai linksintį galvą. Realybė, žinoma, per nyki, kad taip įvyktų. Nuo čia vakaras galėjo pasukti dviem keliais. Pirmas kelias: aš išeinu iš baro, randu dar veikiančią parduotuvę, nusiperku dar gėrimų, nors negaliu sakyti kokių tiksliai,nes netgi niekur nepublikuotame tekste mano nešiojamame kompiuteryje tai jau būtų reklama. Koks nepilnametis gali perskaityti šį tekstą po daugelio metų ir būtent dėl tikslaus alaus pavadinimo tapti alkoholiku, niekad nesukurti šeimos ir vairuoti girtas vogtą automobilį..
Pastaba sau: aš vis dar turiu tą nuostabiai sarkastišką humorą! Argi aš ne nuostabus? Visi mano trys fanai bus tikrai pamaloninti.

Antrasis kelias: neperku to velnio išmislo vadinamo alumi. Aš mieliau grįšiu namo, susisuksiu į pledą ir toliau skęsiu serialų maratone. Man retkarčiais teks išeiti parūkyti, bet kol šis tekstas įgaus meninę vertę, žmonija bus metusi rūkyti. Taigi mano mėgstamos cigaretės - raudonosios LM.

Vakaras pasuko trečiu keliu. Šiek tiek gaila, kad išvaisyčiau tiek laiko rašydamas apie neįvykusias tikimybes. Prie baro sėdėjo ji. Daug kas skaitydamas šį tekstą pradės vartyti akis ir galvos, kad tai labai nuspėjamas siužeto posūkis. Bet tai buvo JI – mergina, apie kurią reiktų rašyti tik didžiosiomis raidėmis. Jos tobulai gražios rankos buvo išmargintos tatuiruotėmis su serialų pavadinimais - tai didis įsipareigojimas. Tai drąsa likti ištikimai dalykams, kurie su laiku gali virsti siaubingais ir nenuspėjamais. Tai įrodymas, kad meilė egzistuoja.. Baruose aš niekada nešneku su kitais klientais, bet atėjo laikas sulaužyti šią taisyklę dėl didingo tikslo. Priėjęs prie baro užsisakiau cheminės drąsos ir palaukęs, kol per tris sekundes išgerta cheminė drąsa suveiks, pasakiau viską, ką norėjau pasakyti. Išdėsčiau didingai merginai visus stereotipus apie meilę iš pirmo žvilgsnio, nupiešiau jai mūsų bendrą ateitį,kuri pilna meilės ir diskusijų apie serialus. Žodžiais nutapiau tą stebuklą, kuris gali prasidėti tiesiog dabar. Tikėjausi milijono negatyvių ir keistų reakcijų ir vienos teigiamos, bet gavau šį tą dar geresnio. Ji atsisuko nužvelgė mane per retro stiliaus akinių rėmus:
- Visa tai labai gražu ir miela, bet ne viskas turi laimingą pabaigą. Realybė visada gerokai tamsesnė. Pirma bloga naujiena: tu šiandien nepalikai namų ir neišėjai į barą. Namie kurį laiką bandei sulipdyti pusėtiną istoriją, bet tai baigėsi dar vienu nusivylimu. Spėk, kas įvyko toliau.
- Aš nusigėriau ir mano sapnas atspindi bandytą rašyti istoriją, taip pat beviltišką norą išlaisvinti laimingą pabaigą iš banalumo kalėjimo. Tu neegzistuoji, ar ne?
- Na tai giliamintis klausimas. Bet greičiausiai - ne. Na dar galima ginčytis, ar sapnai apie barus vyksta kokioje alternatyvioje visatoje ir tu sugebi čia atvykti...
- Tu tiesiog bandai mane paguosti. Eilinis penktadienio vakaras,kuris pilnas haliucinacijų ir keistų sapnų.

Eilinį kartą nusivylęs viskuo, kas egzistuoja ir neegzistuoja, išėjau iš baro. Nekenčiu, kad visuose sapnuose turiu grįžti namo, atsigulti į lovą ir užmigti, jog galėčiau grįžti į realybę. Pikčiausia, kad pats sukūriau tokias kvailas sapnų taisykles, kai domėjausi aktyviu sapnavimu. Ech, jeigu būčiau baigęs tą aktyvaus sapnavimo kursą... Šis sapnas nepasižymėjo jokiais gražiais fantastiniais elementais. Tai gana neįprasta, todėl mane apėmė negera nuojauta. Striukės kišenėse sugraibiau išmanųjį telefoną ir po keliu minučių nesėkmingo braukymo per ekraną surinkau norimą numerį. Po kankinančiai ilgų pypsėjimų pagaliau išgirdau mieguistą „Alio“:

- Jomantai, tai gali pasirodyti keistas klausimas. Bet ar aš šiuo metu sapnuoju ir šneku su tavo ekvivalentu sapnų pasaulyje, ar vis dėl šneku su tavimi realiame pasaulyje?
- Šiąnakt labai daug žmonių man užduoda šį klausimą...
- Sarkazmui yra savas laikas ir jis tikrai - ne dabar.
- Tu šneki su realiu Jomantu. Mano patarimas - eik miegoti ir užsuk butelį...

Nutraukiau ryšį ir negalėjau nustoti kvatotis. Mergina bare ne tik egzistavo, ji buvo tobula. Ji perprato mane esmę per kelias minutes. Ji pademonstravo tobulą humoro jausmą ir įtaigą. Parbėgti atgal į barą man užteko trijų minučių, kas visai neblogai atsižvelgiant į mano fizinę formą... Bet, deja, ji dingo taip pat netikėtai kaip ir atsirado. Ant kampinio staliuko visų pamirštas dulkėjo mano nešiojamasis kompiuteris. Dar viena tamsi ir beviltiška naktis buvo nušviesta mažo geltono lapelio, prilipdyto ant mano senojo kompiuterio korpuso. Ji paliko savo telefono numerį ir, žinoma, pasirašė slapyvardžiu. Ne bet kokiu slapyvardžiu, o turinčiu mitologinę reikšmę. Kitsunė - rytų mitologijos lapė, galinti įgauti žmogaus pavidalą. Kontrastiškas pasirinkimas: Kitsunė japonų mitologijoje turi labai daug teigiamų bruožų, kinai ją vaizduoja jau niūriau, o serialai ją privertė maitintis žmonių smegenų dalimis, kad išgyventų... Ši mergina turi tiek nuostabių sluoksnių... Ji lyg „Napoleono“ pyragas. Drebančiomis rankomis, keikdamas nelemtą išmanųjį telefoną suspragsėjau numerį į vis kimbantį ekraną... Jos balsas nuskambėjo nuostabiai:

- Tu ne pirmas, kurį išdūriau triuku „Biče, mes Matricoj“, bet tavo elgesys daug ramesnis nei kitų vyrukų, įsimylinčių pusę minutės.
- O daug tokių buvo?
- Stebinančiai daug - mes gyvenam niūriais laikais.
- Bet kaip atspėjai, kad man labiau patinka sapnai ir alternatyvios visatos nei Matrica?
- Neturėdama ką veikti, nulaužiau tavo nešiojamąjį kompiuterį ir perskaičiau viską byloje pavadinimu „Penktadienio pasąmonės srautai“.
- Tu nuostabi... Gal galėtume susitikti ir suvalgyti po gabalėlį „Napoleono“ pyrago?
- „Napoleono“ pyragas simbolizuoja mano daugiasluoksnę asmenybę ar ne?
- Būtent, mažai merginų tai suprastų taip greitai..
- Daugiau ir greičiau nei tu pagalvotum - nepripažinti rašytojai vis grįžta prie tu pačių metaforų ir temų.
- Bet nuspėjami dalykai kartais yra patys smagiausi ar ne?
- Sunku tai paneigti išsitatuiravus mėgstamų serialų sąrašą ant rankų. Susitiksim rytoj aštuntą ryto kavinukėj prie vandens bokšto - pabandyk mane šiek tiek nustebinti....

Ji žaviai numetė ragelį neatsisveikinusi. Realybė neduoda laimingų pabaigų, bet mums visada liks daug žadantys tęsiniai.

[Light]

Remolizacija- minčių monologas ir dviejų širdžių dialogas prie antro golfo
Vyrui laukiančiam prie mašinos galėjai duoti trisdešimt o, prie netinkamos šviesos ir visus
keturiasdešimt metų. Apsirengęs jis buvo nutrintais šviesiais šortais, nenusakomos spalvos treningu
atrodo pirktu kokiome mažo miesto turgelyje, prieš kokius dešimt metų. Seni marškinėliai su užrašu
„vodka connects people“ puikiai užbaigė šį paveiklslą. Atrodė jis lyg antro golfo savininko idėja, o
ne realus žmogus lyg kažkas iš Emilio Vėlyvio smegeninės... Atrodė jis tuoj retoriškai paklaus:
Kokie dar papai?! Bet vaizdas buvo apgaulingas, šis vyras retai keikėsi ir klasika tapusiai Doncės
paskaitai apie papus iš esmės nepritarė. Didelę krutinę jis mėgo, o ir stypsojo šį gražų vasaros
vakarą tokios krutinės savininkės belaukdamas. Gaila, tik darbo reikalais, iš atostogų teko parlėkti,
bet ką darysi juk, be reikalo nekviestų. Vyrukas eilinį kartą pervertė jam atsiustą bylą ir atsiduso
purtydamas galvą, galai paprasčiausiai nesusirišo. Aišku duomenys vienareikšmiški- kandidatas
aišku ne šventasis nuodemių mažų lyg šieno liepos viduryje... Bet kas jų neturi po velnių? Alita iš
atostogų parlėkė iš Kanados. Visus ant kojų sukėlė- analitinis skyrius tris dienas be pertraukų arė
kaip arkliai... Kam visa tai? Aišku yra tam tikras protokolas, o pavėlavus tokiu atvėju priskaldytų
malkų atgal į kaladę nesuklijuosi... Vyras dar kartą atsiduso išsitraukė raudoną pakelį šventojo
džordžo, bet keistoka, kad ne baltarusiškos kontrabandos o, pakelį su lietuviškomis banderolėmis.
Staigmenos nesibaigė kiekvienas būtų statęs tūkstantį eurų, kad vyruko žiebtuvėlis bus papuoštas
kokios išsiskėtusios šviesaplaukės kekšėlės paveiksliuku. Bet kas būtų pralošęs- vyruko žiebtuvėlis
buvo žydros spalvos, nors paveikslėlis tiesa buvo, tik avies su sparnais prie kūrios kojų puikavosi
užrašas tavo angeliukas... Vyrukas turėjo nestandartinį humoro jausmą.
Gal dėl to jo nemėgo bendradarbiai, nors ne visai nemėgo greičiau vengė... Vyras susimąstė keista
tema, kas stipresnis Alita ar jis? Dvikovos atvėju kas pavirstu sauja pelenų, kuriuios būtų galima
supiltį į šį pustuštį pakelį ir nerupestingai išmesti? Net jeigu tokia dvikovą įvyktų, Alita jo nežudytų,
o ir jis negalėtų pribaigti jos. Vyras nenoriai pripažino,kad Alitai jis jautė simpatiją. Jis visai mielai
užbaigtų šią misija be kraujo praliejimo ir užsuktų į Norfą paimti porą butelių konjako. Alita galėtų
važiuoti kartu, jie nuvažiuotų prie kokio ežero, iškeptų toj pačioj Norfoj prigriebtų šašlykų ant
mėlynos magiškos ugnies... Išgertų konjaką, suvalgytų šašlykus ir diskutuotų rimtomis temomis. Po
to nelabai rimtomis ir klausytusi muzikos, gal netgi klasikinės ir apkalbinėtų Tamarą ir kitus
bendradarbius... Staiga prieš vyro akis stojo vaizdas- Alita visiškai nuoga, alsuojanti ant viršaus, ties
ekstazės riba, rankoje butelys konjako, jos nuostabios krūtys tyčia ar netyčia aplietos konjaku,o jos
plaukai kažkodėl ugninės vario raudonumo spalvos.
Vyras nusikeikė, persibraukė plikę ir nubraižė ore sudetingą apsauginį simbolį. Velniai rautu, duok
dieve, čia tik fantazija... Bet ne viskas per ryšku, aiškiaregiškas momentas ir ne koks Jonas pavėluos
valanda, nes traukinys vėluos... Pilnakraujė vizija, tik neaišku ar toli ateitį. Plikis prisidegė dar vieną
cigaretę, ot velnias, o jeigu Alita matė ta pačią viziją regėjo, ar paujus jo minčių gijas, suriš galus iš
auros pasikeitimo... Na ir ką? Viskas įmanoma, bet ne viskas atsitinka. Analitinis skyrius galėtų per
pusvalandį apskaičiuoti šansus, kad šį vizija iš menkų priežastingumo gijų ir metaforinio kauliuko
metimo taptų tikrove. Šansai ne tokie ir menki, bet šansai viena, o protas ir valia kita. Alita juk turi
vyrą- mielą matematiką su kiek sudėtingu charakteriu, bet žmoną jis tikrai myli. Jo aura graži, Alita
iš jos spalvų nutapė paveikslą ir pasikabino kabinete. Nemanau, kad ji norėjo pasipuikuoti, tiesiog
mums kartais labai reikia prisiminti, kad yra ir gerų žmonių ir ne viskas šiame pasaulyje apgailėtinai
sumauta.
Vyras nusipurtė visas mintis, Alitos sidabrinis BMW įsuko į kiemą- ji kaip visada pastatė
automobilį šaligatvio viduryje ir užmaskavo viską pridengiamuoju užkeikimu. Alita pamojavo
telekinezės būdu iškraidino iš automobilio pakelį mėlyno Camel ir žiebtuvėlį. Ji elegantiškai
prisidegė cigaretę ir išputė dūmų kamuolį.Plikis šyptelėjo, ji viską taip ir darė arogantiškai,bet
linksmai. Plikio šypsena nublanko Alitos plaukai buvo nudažyti raudonai varine spalva.
Alita nusišypsojo:
– Tu ne koks aiškieregys Arvydai. Tavo vizijos, tik artimiausiai ateičiai.
– Atleisk Alita, aš tokių dalykų nekontroliuoju.
– Aš pati kalta. Nusigėriau ir norėjau tau skambinti, su aiškia žinia, nepaskambinau, tai ir
nusidriekė menka tikimybė į ateitį.
– Nieko tokio pasitaiko visiems visko išgėrus... O kaip vyras tavo skaičių burtininkas mūsų?
– Gyvas žmogutis ir myli mane vis dar, bet svyruoja dėl kažkokios kekšės darbe. Geografijos
mokytoja vyresnė trims metais už mane. Ji net neturi normalių papų! Lenta supista ir
smegenų neturi. Kodėl taip būna Arvydai?
– Nežinau Alita visko galima sugalvoti. Kad meilė biocheminis miražas skirtas giminės
pratęsimui. Dar galima pasakyti,kad meilė trumpalaikė, kad visi nori būtent to ko neturi. O
gal vyrai nebežiūri į gražius papus taip rimtai kaip anksčiau. Viskas vienodai teisinga ir
kvaila.
– Juokas pro ašaras... Negi man jį palikt. Jeigu pradėsiu kelti audrą dėl tos lentos jis neigs
viską iki apsivėvimo. Jis pats tuo beveik tikės...
– O kam tau jis Alita? Jis gi žmogus, gal ir visai geras žmogus, bet vis tiek kvailas ir silpnas.
Jis eriukas, o mes sargyniai šunys.
– Tai sakai šunys su šunimis tegali gyventi?
– Nieko aš nesakau. Tiesiog faktas kaip lokomotyvas, jis žmogus Alita. Jis pasens ir mirs. Tu
gali ji pripumpuoti eliksyrų, magiškų taukų, ir beprotiškus kiekius grynos energijos. Gal jis
visada atrodys puikiai, bet mirties neapgausi. Priežaistingumo gijų nenukirpsi magija. O apie
vaikus ir jų mirtį aš geriau nekalbėsiu, toks skausmas ne kiekvienam. Jis kažką sudaužo
visiems laikams.
– Supistos perspektyvos nieko nepridursi... Pasišnekėkime apie misiją. Tu bylą skaitei?
– Ar aš ją skaičiau? Tu vėluoji dvi valandas. Aš ją galėčiau pašokti Waldorfo interpretaciniu
šokiu ir sukurt apie ją dainą!
– Nepyk, Arvydai maniškis matematikas gamino valgyti... Iškepė puse jaučio ir dar dėžė vyno
ant stalo, dovanos planai apie atostogas Prancūzijoje...
– Pislius, nėra ko galvot apie svetimas mergas nereiks atgailai visų pinigų išmest... Alita kam
tau tokios nesąmonės?
– Man patinka, tai kažkaip miela, jauku žmogiška.
– O, alga pas tavo mokytoją iš kur tokia didelė?
– Mhm pakelia jam algą dažnai, įteigiau direktorei, kad jis labai geras mokytojas... Jis iš
tikrųjų geras mokytojas nesiraukyk...
– Magiškas poveikis, po velnių tu gi galėtum išburti pinigų. Kam tie cirkai?
– Jeigu po mano lova gulės puse milijono šimtinėmis kils klausimai, teks kažką sugalvot
meluot...Infiliacija didinčiau per daug sudėtingos pasekmės.
– Na nežinau... Kažkoks farsas tu mūsų skyriaus viršininkė, o jam sakai, kad esi sekretorė
firmoj gaminančioj baldus. Nei šis nei tas, būtum nors firmos savininkė...
– O kam? Aš buvau sekretorė Arvydai... Visi gerai gyvenau, o ir matematikas į lentas tada dar
nesidairė. Viskas buvo gerai. Tada atėjo Emilis, tas pats operatyvinkas, kur dabar Ukrainoje
misiją gavo. Jis ir išsiuntė mane į šitą amžiną karą. Žinai kartais prabundu naktį ir galvoju.
AR VERTA? Ar vertėjo susigundyti magija ir ilgu gyvenimu? Karas, kraujas, magiški
poveikiai, vampyrai, vilkolakiai...
– Senatvė, ekonominė krizė, ligos, baimė, netikrumas, abejonės, mirtis...
– Gerai baigiam... Ką manai apie taikinį?
– Taikinį? Aš maniau jis kandidatas į musiškius?
– Galbūt, bet šansai maži, jeigu skaitei jo bylą tai turėtum suprasti. Jo širdis kaip senas namas
iš išorės dar nieko, bet vidus jau supuvęs...
Plikis susimąstė, bet papurtė galvą ir prisidegė eilinę cigaretę:
– Baik Alita čia smulkios nuodemės visi jų turi.
– Jo smulkios nuodemės veda prie didelės. Gi neišeina žmogus vieną rytą plešti banko...
Viskas prasideda nuo smulkmenų pavogto iš pusserės saldainio, iš draugo nusuktų centų,
lengvo melo, pavogtos iš bendrabučio šaldytuvo dešros. Jis viską jau padarė teliko išplaukti
į sraunesnius vandenis...
– Alita į tave tai nepanašu nurašyti žmogų dėl pavogtos dešros... Remoralizacijos šansai negali
būti tokie menki.
– O tas senis, kurio jis vos nenužudė? O jo literatūros,muzikos ir filmų sarąšas?
– Tas senis gavo ko nusipelnė jį gi išteisino ir mūsų Tarybą jį irgi būtų išteisinus. Būtinosios
ginties nuostatai kaip iš vadovėlio. O kuo tau kliūna jo knygos, filmai ir muzika?
– Persmeigti žmogui plautį ir ranką tau kaip iš vadovėlio... Ciniko literatūra,filmai ir muzika.
Tamsiosios pusės gaminiai, jis jau peržengė ribą...
– Mano nuomone jis daugiau ar mažiau išlaikė tam tikrą moralę...
– Geras žmogus nepasižymi tam tikra morale... Jis pasižymi sugebėjimu elgtis teisingai, kai
sunku ir Tamsos kelias atrodo lengvesnis.
– Sofistika, aš statau gabalą eurų, kad jis taps musiškiu ir bus geras operatyvinkas.
– Kilstelkim iki dviejų gabalų. O iš kur ištraukei, kad jis norės tapti operatyvinku?
– Visi nori mojuoti šviesos kalaviju! Retas turi kantrybės būti aiškiaregiu ar knistis prie
analizės.
– Analizės skyriuje galva ant pečių geriau laikos. Bet pala leisk tau užduotį asmeninį
klausimą... Kodėl tau reikia šito maskarado Arvydai? Treningo, marškinėlių,golfo, pigių
cigarečių. Juk galėtum važinėti S klasės Mersedesu ir rūkyti cigarus. Atrodai, kaip pacanas
lupantis magnetolas ir gyvenantis garaže.
– Aš kažkada toks ir buvau. Narkomanas lupantis ir vagiantis viską... Bet kažkaip Emilis
atvedė mane į Gėrio pusę. Nežinau kam man to reikia... Kam tau reikia matematiko ir
vaidinti Baldų Rojaus sekretorę? Gal mums tiesiog reikia menko atsiminimo apie tai kuo
kažkada buvome?
– Tu neesi objektyvus, taikinys per daug artimas tau... Ar sugebėsi atlikti savo pareigą? Ar
likviduosi jei jis pavirs dar viena Blogio išperą?
– Taip aš jį sudeginsiu vietoje, aš daviau priesaiką naikinti nešančius skausmą ir neviltį...
Alita, tik linktelėjo ir ši keista pora žengė menulio nušviestu taku. Alita nesivargino laužti
durų, ji žengė kiauriai sieną, Arvydas nusekė paskui... Būk mūsiškis, būk geras, remolizacija
suveiks ji turi suveikti. Plikio galvoje lyg sena plokštelė sukosi ši tyli malda nežinia kam.
Laiptinė atrodė blogai žmonių realybėje... Kitoje veidrodžio pusėje ji atrodė dar blogiau.
Piktos dvasios,šmėklos įsiutę spektrai negeri padarai iš kitų dimensijų negalintys ištrūkti iš
šito keisto matmens kuris priminė butelio kakliuką tarp žmonių ir kitų realybės linijų.Alita
neapsikentė ir sušuko egzorcizmą akinanti šviesa išdegino viską iki atomų lygio... Ji
išnaudojo vieną amuletą. Fenikso plunksną, retas daiktas gaila dėl tokio nieko... Bet
neaįmanoma apsikęsti, o blogiausia, kad visas miestas atrodo būtent taip. Analtikai, stebisi,
kaip jis dar stovi. Jis seniai turėjo sudegti... O dar tie Pragaro Vartai, prie Maksimos...
Radviliškis lieka Radviliškiu.
Arvydas tyliai nusikeikė pamatęs taikinį jis gi dar visai jaunas, kažkodėl jis įsivaizdavo, kad
jo taikinys bus vyresnis. Deja Tomas Žvirblis24 metų. Tie dar ką tik suėjo, nužudyti žmogų
per jo gimtadienį tai atrodė taip žema. Gimtadienis vardadienis koks skirtumas... Arvydas
aiškiai matė Tomo laukinę aurą dar pritepliotą žmogiškų tonų...
Vilkolakio aura arba metamorfo, jeigu nori būti politiškai korektiškas, ir vilkolakis tavo
pusėje. Bet Alita buvo teisi charakteris sudėtingas, bet per daug tamsių tonų... Nusivylimo,
netikrumo,baimės,pavydo pykčio, net neapykanta blyksteldavo tamsiai vyšnine spalva.
Juokingiausia, kad nors vaikino aura liepsnojo atrodė jis visai ramiai. Lingavo galva į taktą
repo ritmu, kartais uždainuodavo maišė alkoholį su energetiniu gėrimu ir limonadu.
Trūkteldavo suktinės ir nusijuokdavo. Vaikis švenčia gimtadienį, tik Arvydas matė kitokį
vaizdą. Jis matė vilkolakį prieš beprotybę, su pilnatimi šviečiančia lauke tai nebuvo susiję.
Menulis gi visada sviečia, tik mes jo retkarčiais nematom, jeigu viskas vyktų pagal 90 metų
serialų taisykles vilkolakiai išvis nebegalėtų atvirsti dėl menulio fenomeno kurio
nematome...
Alita taip pat pakeitė pavidalą, šitoje realybės atšakoje ji pavirto serafimu šviesiaplaukiu
angelu su dviem diskiniais kardais. Kompiuterinių žaidimų įtaką ji per dažnai perėjo Sacred
pirmą dalį žaisdama už Serafimą. Arvydas dabar devėjo baltus žynio drabužius ir rankoje
laikė krištolinį skeptrą pulsuojantį žalsva energija. Viešpatie jeigu tu stumdai,
nesibaigiančias Gėrio ir Blogio šachmatų partijas. Neleisk jam būti blogu. Jis geresnis nei
Alita mano. Jis nėra nei geras nei blogas. Jis tiesiog žmogus. Tiesiog be laiko pražilęs vaikis,
kuriam pap rasčiausiai nesiseka. Jis visada pasiruošęs blogiausiam, kaip per dažnai nusvilęs
karo veteranas. Kiekviena diena karas prieš patį save. Jis tiki, kad literatūra yra vilties
palaikymiui, bet jis tyliai palaidojo, bet kokią viltį. Jis mėgaujasi depresyvia literatūra,
kankina save ir lygina save su garsiais rašytojais, kuriais niekada netaps. Jis nekenčia visų,
bet labiausiai, pats, savęs. Jo moralė menka, bet savotiškai aiški. Jis retkarčiais myli, bet
dažniausiau netiki pačia meilės idėja. Jis nemato moteryse mylimųjų, tik moteris kurios jį
atstums. Nepaisant to jis girtas beveik tiki, kad yra kažkur viena keistuolė skirta gerti su juo
tekilą. Jis linkęs nueiti lengviausių keliu, dėl to kartais permiega su prostitutėmis... Kartais
jis nekenčia moterų, nors to niekada niekam nepripažintų.
Jo kelias į Tamsą, nes jis nemyli, bijo ir nekenčia... Dieve kiek jūsų tokių nelaimingų,
nuskriaustų, nieko nebetikinčių jaunų cinikų? Jeigu jūs visi turėtumėt mago ar nors
vilkolakio talentą Gėris pražutų. Bet negi naikinsi jus visus? Viešpatie kodėl? Jeigu būtume
radę prieš dešimt metų, jis dar galėtų būti išgelbėtas. Jis suprastų Gėrį šaltu ir racionaliu, nes
širdim jam neduota jis priimtų mūsų taisykles. Nes giliai širdyje jis visada buvo ir buvo
kareivis. Kareivis, kuris, tik priima įsakymus ir niekada nelįstų į filosofinius spąstus aiškintis
gėrio ir blogio ypatumų...
Alita susuko rankas sudėtingu ženklu, Remoralizacija, šiek tiek lelijos žiedą primenantis
ženklas. Arvydas mestelėjo energijos viską ką turėjo iš savęs ir amuletų... Alita irgi davė
viską ką galėjo. Šviesa vaivorykštė spalvos kambarys nušvito, net žmonių realybėje.
Arvydas sugniaužė skeptrą, jeigu viskas nuėjo velniop, jis puls, bet nepataikys visiems
pasitaiko, o Alitą nespės ji per daug sukišo į remoralizaciją.
Laukimas kankino dabar vaikis atsitraukė į save, dabar gramdomi visi jos asmenybės
sluoksniai ir po minutės viskas paaiškės kas jis buvo iš tikrųjų...
Vaikis išlipo iš savo pilkšvo kokono dakokono dabar jis buvo pilnavertis vilkolakis ties
transformacijos riba. Metamorfas, gerasis vilkokalakis jo aura spindėjo šviesiau už šampaną
krištolo taurėje.
Arvydas nusišluostė ašaras ir užsirūkė, velnias per daug įtampos. Laikas dirbti archyve, nes ,jau
stogas važiuoja... Alita pradėjo įprastą kalbą:
- Yra ne, tik paprasti žmonės. Taip yra magų, vampyrų, vilkolakių,sukubų,inkubų. Tu
vilkolakis, metaforfas,pasiverčiantis magas vadink kaip nori sviestas sviestuotas visi tie
pavadinimai...
Vaikis tylėjo, bet linkčiojo, bet patikėjo jokių abejonių jis kareivis, o kareiviai negali sau
leisti abejonių. Arvydą vėl aplankė pranašiškas momentas jie su Alita nuvažiuos prie to
ežero. Jie pasimylės ir išgers konjaką, jiems abiem bus truputi liūdna. Alita grįš pas vyrą, bet
neeilgam jis paliks ją dėl lentos... Velnias Alita jau turbūt suprato. Dieve kaip nesaldu.
Vienintelis čia visiškai laimingas asmuo buvo pasiverčiantis magas Tomas Žvirblis.Jo
nugara išsilenkė ir po lengvo plyšimo garso lyg kas drėkstų pagalvę jis pavirto lapinu.
Įdomus pavidalas ji tikrai sutars su Vika kuri pasiverčia lūšimi. Jų kailiai oranžiniai su aukso
atspalviu, lyg iš animacinių filmukų... Jie bus geri draugai arba meilužiai, jeigu jie turės
vaikų tie taip pat galės virsti žvėrimis. Įdomu lapinais ar lūšimis? O gal trečia žvėrių
kategorija? Reiktų žvilgtelti į konspektus apie metamorfus...
Arvydas pirko konjaką, o prie Norfos išdidžiai laukė oranžinis lapinas ir raudonplaukė
mergina apverkė meilę kurią vis tiek praras. Be ašarų taip verkia stiprios burtininkės.
Menulio šviesoje ėjo tryse auksaspalvis lapinas, raudonplaukė ir plikis. Vienas iš jų buvo
laimingas, viena liūdna, trečias tiesiog pavargęs....
Lapinas dūko draskydamas medžius miško gilūmoje. Lekštėse šalo nesuvalgyti šašlykai.
Raudonplaukė gurkštėldavo iš butelio brangaus konjako, kartais užliedama sau konjako ant
krutinės, tyliai vaitodama, ekstazė atėjo ir praėjo lyg potvynis ir atoslūgis. Jie gulėjo ant
žalio kilimo. Arvydas vangiai, pagalvojo, kad toks jau Šviesos kelias, iš pradžių esi labai
laimingas, po to labai pavargęs. Kažkur miške skambėjo žmogiško juoko ir lapino urzgimo
mišinys.

[Light]

Destruktyvi draugystė

Nuo tos gana įsimintinos dienos praėjo lygiai septyneri metai. Tada draugystė su manimi buvo pavadinta destruktyviu reiškiniu. Nuo to laiko daug kas pasikeitė, bet daug kas liko po senovei, žinau nereiktų apie tai galvoti, bet per kiekvienas metines apima nerimas. Kiekvienos metinės pažymimos kartoku lašu alkoholio. Nieko čia blogo geriu išvis labai retai. Tas vienas kartas per metus, tik lašas jūroje. Ypač lyginant su kiekiais prieš septyneris metus. Šiemet, net ir tas lašas atrodo per daug ritualinis ir manau neturės jokio poveikio. O, jeigu kažkas praranda poveikį, galima ir susilaikyti nuo beprasmio veiksmo... Asistentė nedrąsiai sumurma, kad modelis paruoštas ir laikas pradėti. Mano žvilgsnis matyt nelabai mielas, nes šiaip ji šneka garsiai, aiškiai ir gremėzdiškais sakiniais nuo kurių man greitai įskausta galvą. Dėl bendro vaizdo knebinėjuosi prie lempų, šviestuvų ir kitos studijos įrangos. Vargšas asistentas atsakingas už apšvietimą rausta ir balsta lygiais intervalais. Juokingiausia, kad jis galėjo prisukinėti rožinių lempučių, mano akis gaubia praeities rūkas pats nesuprantu kokį velnią tikrinu. Atsisukęs į jo pusę pritariamai linkteliu ir nusišypsau savo geriausia reklamine šypsena. Tas dantų balinimas pas specialistą tikrai atsipirko, vaikinukas nurimsta ir taip pat šypteli. Pagaliau į mūsų butaforinių dekoracijų siaubo kambarį įžengia modelis vyšnine spalva dažytais plaukais. Ji neatrodo patenkinta, mes šiaip tariamės dėl varianto su vyšniomis lauke. Bet tariamės ir planavom dažnai visiškai nieko nereiškia. Pirmąjį konceptą atmetė, nors jis turėjo ir laukinės gamtos grožio ir šiek tiek originalumo. Kadangi taip nudegęs esu ne vieną ir dešimtą kartą, dėl viso pikto turiu antrą variantą parašytą per pietų pertraukas siurbčiojant apyšaltę kavą ir barstant pelenus. Avarinis variantas prastumiamas netgi dažniau už pirmą... Kitaip sakant jeigu kas ir turi teisę būti nepatenkintu tai aš. Daug gerų mano idėjų prapuolė rūke, O tai mergai išvis juk neturėtų būti skirtumo kaip ją fotografuoja, juk jos tikslas pinigai ir gauti vaidmenį kokiame seriale. Gerai atrodyti ir vaidinti šiais laikais tas pats. Užgniaužiu save ir sakau viską ką visada sakau modeliams, tuos pačius komplimentus tas pačias instrukcijas. Po truputi mano mergaitę pagauna azartas ir visa ši sesija tampa verta šio to: kitaip tariant pinigų, neš vyšninio deserto reklaminių plakatų menu nepavadinsi. Dažniausiai aš neburbu, dėl savo, darbo, nes duona be meno daug geriau nei menas be duonos. Bet šiandien ne dažniausiai, o prakeiktoji rugsėjo penktoji, kuri užpisa mane metai iš metų. Fotoaparatas atrodo gremėzdiškas ir sunkus, kaip pirmomis dienomis, mano ranka priprato prie įrangos, kaip žudiko maniako rankos prie virvagalio ir peilio, bet ši diena siunčia mane į praeitį. Ranka virptelėji ir jau tenka skaičiuoti kiek nauja stebuklinga programa sugebės išplėšti ryškumo. Po devynių prakaitų šiaip ne taip užbaigiu sesiją. Kiek įmanoma maloniau atsisveikinu su kvaišu modeliu, velniai žino kur dar gali prireikti kokio gražaus veidelio. Laikyk pėstininkus po ranka ir rūpinkis, kad jie nešautų tau nugarą. Nieko čia ciniško, čia, tik nesibaigianti pasaka, kaip žmogus žmogų apipisa. Po mineralinio vandens puslitrio skubu prie kompiuterio ir spausdintuvo. Nuotraukų kaip ir visada šiame darbe reikėjo vakar ryte... Autopilotu bėgu per nustatymus, funkcijas, spalvų temperatūrą, baltos spalvos išlyginimą... RAW formatas skirtas nuotraukos tobulinimui susikaupus, o ne vos prakvėpuojant. Bet apsaugok Viešpatie jeigu viską fotografuosi JPG, iškart prarasi gerą vardą. Sukandęs dantis baigiu darbus ir konvertuoju tuos nelemtus RAW failus į... Teisingai sumautą JPG formatą. Mano bėdos čia nesibaigia iš trisdešimties nuotraukų negaliu atrinkti kelių geriausių. Neapsikentęs nutaisau malonų balsą: - Mieloji išrinkite penkias geriausias nuotraukas, pasitikiu jūsų taiklią akimi. Vadinu savo asistentę mieląja, ne todėl, kad ji man patinka, bet todėl, kad nepamenu jos vardo. Pusę metų neprisimenu jos vardo ir nerandu jos CV... Kaip ten bebūtų mano asistentė džiaugiasi visomis užduotimis, aš kada-nors rasiu būdą sužinoti jos vardą. Vidutinybės malūnas vis sukasi, mielosios išrinktos skaitmeninės nuotraukos įgauna materialią formą 30X45 formatu. Greičiau nei peržiūriu ką išspausdinęs, sekretorė vadinama Pelėdos Galva atima iš manęs fotografijas ir dingsta lifte. O liftas keliaus pas Julijų jis užsiims peržiūra, o mes apsimesim, kad dirbam... Visi nešioja kažkokius popierius iš stalčiaus į stalčių, aš gėriu kavą ir rašau emailus. Pietų pertrauka nelabai skiriasi nuo darbo, praėjus rytinei tikrai darbo bangai. Skirtumas, tik tas, kad visi rūko lyg pamišę ir pliurpia apie mašinas, klubus, atostogas ir fotoaparatus. Nelabai ką randu papasakoti apie savo Civiką, todėl tyliu ir pešu vieną po kitos... Pertrauka baigiasi, o aš jaučiuosi dar blogiau. Šiandien septintos metinės kai mane iš gyvenimo ir draugų rato išmetė kaip musę iš barščių. Iš pykčio šaudau piktas baidykles ekrane, bet iš tikrųjų tematau vieną žmogišką snukį. Mano įtūžį sutrukdo skambutis, Pelėdos Galva sausai praneša, Julijus nori mane pamatyti. Susimąstau ar ji išvis yra parodžiusi nors lašą emocijų... Julijus visada atrodo taip pat. Pilkas kostiumas, smilkstantis cigaras vertas mokytojo mėnesio uždarbio ir kiaurai gręžiantis žvilgsnis. Aš prisibijau jo tamsių akių, daug kas pasakytų ne be reikalo.... Julijus netempia gumos:

- Prastumsim, nors ne geriausias tavo darbas. Galų gale, čia tik desertas.
- Sakiau reikėjo imti pirma idėją. Bet ar manęs kas klauso?
- Ne, bet viena paguoda tau- manęs tie asilai irgi neklauso. Klausyk gal turi kokių asmeninių bėdų?
- Ne ką tu Julijau... Tiesiog šiandien viskas kažkaip ne taip. - Tik rugsėjis ir kažkas ne taip. Arba dar geriau tave pakerta gripas. Ne mano reikalas, kas mirė ar gimė rugsėjo penktą, bet susitvarkyk kaip ten bebūtų. O, dabar čiuožk link savo Civiko ir išvažiuok prie jūros, nors dviem savaitėms. Susirink žmoną vaikus ir šunis... Ar tu vedęs?
- Ne, bet turiu merginą ji tai gyvena su manim, tai ne. Mes tai kartu tai ne. Na juk pats supranti kaip būna. Julijus išraiškingai sulinksi, jis išvis per daug supranta... Bet iššokęs į automobilį lėkiu, ne pas Ameliją namo, o pas pažįstamą kuris galbūt praskaidrins man nuotaiką. Patrikas mane pasitinka prie savo klaikaus rožinio namuko, jis visada dėvi naujas dizainerių drapanas. Bet bėda lieka ta pati jis neturi skonio ir visada atrodo, kaip prabangos parodija. Jam reiktų kokių šimto kuklių švarkų ir tiek pat marškinių, taip jis bent jau išvengtų patyčių. Jis man atiduoda kuklų krepšį ir pradeda eilinį pamokslą:
- Žinai Žvirbli, čia paskutinis kartas. Anksčiau šiame krepšyje būdavo truputis žolės, dabar jos vis daugiau, o dar tas amfetaminas Amelijai, jos nosis jau turbūt sudegusi. Man darosi per gilu, prie viso šito prisideda šnipinėjimas neaiškiems tikslams...
- Komisare, mano šnipinėjimas tavo subinės nelies. Amelijos jau nepakeisi. Norint užraukti šitą reikalą mums tektų mesti savo blogus įpročius, deja nė vienas iš mūsų trijų to nevaliotų.

Išvažiuoju neatsisveikinęs atrodo daviau jam peno apmąstymams. Per dusinančius kamščius paršliaužiu į savo rajoną. Pasiėmęs krepšį ir pastatęs savo kledarą prie namo žvaliai kiek į manoma lėkiu į penktą aukštą. Dar spėju pasilabinti su budriomis pensininkėmis, kurios kaip visada kažką sodina į vazonus. Sustojęs prie trigubo šarvo buto durų vis mąstau ar nevertėtų apsisukti ir prapulti kokiame klube. Nusispjovęs ir suvokęs, kad blogiau jau būti negali atrakinu 7 spynas į savo tvirtovę. Deja mano tvirtovė tėra Amelijos šiukšlynas. Prie durų guli šiukšlių maišai, kurių mieloji mergaitė narkomanė neišneša jau savaitę. Visur pilna mados žurnalų ir bulvarinio skaitalo. Iš mano naujo bongo teliko šukės ant kilimo ir vandens bala. Apynaujis valdymo pultelis jau įgavo nagų žymės. Pati konsolė dar gyva, ačiū ir už tai. Sekundei visu kūnu geidžiu, kad Amelija būtų perdozavusi, negyva it durų rankena. Trokštu jos lavoną išmesti į konteinerį lyg seną skrudintuvę. Tada galėčiau pagaliau sutvarkyti šį jovalą, nulupti nuo langų tamsius užvalkalus, išsukti spalvotas lemputes iš liustrų... Negeros mintys sukosi, kaip padėti Amelijai palikti šią ašarų pakalnę. Bet porą minučių pastovėjęs ir žiūrėdamas į ją ramiai miegančią ant mano pradegintos sofos, tarp peleninių ir butelių jovalo epicentre... Negaliu nupešti nė vieno jos mėlynai dažyto plauko. Gal todėl, kad ji nė sykio nepasakė, kad aš destruktyvus draugas? Ji nepasiuntė manęs velniop ir nepridėjau mandagaus palinkėjimo prie pasiuntimo. O Gintautas padarė būtent taip ir šis faktas, kiekvienais metais iš naujo mane kankina. Norėčiau parodyti, ką moka tikras menininkas su kirvuku, ir keletą metrų guminių žarnelių... Atsidusęs susisukau suktinę ir lėtai traukiau saldžius dūmus. Įgavau drąsos pradėjau vartyti Patriko krepšyje paliktą aplanką su surinkta informacija. Gintauto gyvenimas po septynerių metų. Gintautas išsiskyrė su žmona, reiškia kažkaip prieš tai vedė, bet man vis tiek kažkaip palengvėjo... Jis dirba matematikos mokytoju prastoje mokykloje. Santaupų yra, bet nemarios. Gyvena pas mamą, nes jo boba prisiteisė namą. A va iš kur santaupos, jis nemoka nuomos. Čia toliau dar smagiau, boba vardu Vaiva prisiteisė naują automobilį, o jis vis dar moka už mašiną įmokas. Pagaliau prisiminiau Vaivą trumpai mačiau jos nuotrauką. Išvaizda mergaitės nulinė, bet kokios smegenys, gerai, kad dar neprisiteisė Gintauto plaučių! O, jau Patriko asmeniniai stebėjimai- vakaro vinis. Subjektas eina į darbą ten praleidžia didžiąją dienos dalį. Grįždamas namo visada nusiperka picos Margaritos ir pepsi. Iškepęs picą vakarą leidžia filosofų forumuose, arba lošia žaidimus. Visada tuos pačius tris: Diablo, World of Warcraft, Lineage. Žaidimą keičia kas vakarą, bet visada lošia iki užmigimo ant klaviatūros. Velnias nežinau ar nužudyti Gintautą tokia gera idėja. Taip išeina lyg padaryčiau jam paslaugą... Sėdėjau tyliai susimąstęs ir paskendęs dūmuose. Amelija pagaliau prabudo ir niūniuodama pašildė mums vištienos. Velniava, picos penktadienius teks nubraukti kokiems metams. Mes baigėme valgyti vištą, Amelija įkalbėjo mane išgerti butelį degtinės užsigeriant energetiniu. Galiausiai, apšilau tiek, kad pasakyčiau tiesą:

- Amelija, galbūt mes destruktyvūs draugai, bet tebūnie mūsų destrukcija neša mirtį kitiems ir nežeidžia mūsų.
- Gražiai pasakei, lyg koks gruziniškas tostas gavosi... O, kam nešime mirtį?
- Jo vardas Gintautas... - Aš jį patrumpinsiu visa galva mūsų kirvuku zuiki.
- O mes turime kirvį?
- Kiekvienas lietuvis namie turi kirvį, kitaip abejotina ar jis tikrai lietuvis. Mes saviškį pirkome Palangoje, atsimeni reikėjo pakapoti šakų, laužui kopose.
- Aš visai pamiršau, bet gal tikrai laikas vėl nuvažiuoti prie jūros. O po poilsio nuspręsime kaip pora, žudyti ar nežudyti.
Nieko ypatingo neįvyko mes klausėmės muzikos, gėrėme, rūkėme, šokome, bučiavomės ir galiausiai nulūžom. Prabudę dar spėjom pagauti vakarinį autobusą į Palangą.

[Light]

Vieno Vakaro Istorija




Viskas prasidėjo normaliai, ramiai, o gal gražiai... Man taip nebūna. Suprask užplaukė kažkokia retro Nostalgija. Nuvariau į kažkokią sendaikčių krautuvę. Gavau Segą ir krūvą žaidimų po pigiąja. Ne koks Feikas Ziliton/Bibilon, o tikras daiktas. Sega tai sena sena žaidimų konsolė. Vaikai to nežino, žinai čia ta karta Super Naujoji kur maudosi ežeruose ir pila Degradų Stiprybės Alų.
Žinai jau beveik prie namų. Einu kaip per minų lauką. Studentų kaime vėl Šventė. Čia kaip Lietuvoje per Šienapjūtę. Visi girti, apsirūkę keliaujantys į Amnezijos miesto pusę. Nesinori katro užkliudyti. Nukris vargšas žmogus į balą. Kam tokių nesąmonių reikia?

Atrodo stebėjau aplinką. Bet prisiminiau tuos gerus laikus. Žaidimai aišku buvo vienintelis, geras dalykas visa kita radviliškietiškas bybių laivas. Ech Sonic, Mortal Combat, tą žaidimą su kaubojais vienas meksikietis, kitas amerikietis. Susitrenkiau su mergina kaktomuša. Man, tik jos, kepurė prieš akis sužaibavo. Abu nudribome neišlaikę pusiausvyros ir pratrūkome keiksmais trimis kalbomis. Pas mus internacionalinė publika, net katės turi egiptietiškus vardus. Kažkoks apsipūtęs veikėjas iš juoko nukrito nuo suoliuko. Patys pradėjome kikenti susidūrėme kaip animaciniame filmuke.

Šiaip ne taip atsistojome ji klausia:
- O, tu gal Latvis?
- Ne aš Lietuvis? Tu iš Latvijos?
- Ne aš iš Kaliningrado. Kaimynai taip sakant. Aš gyvenu 7 Barake.
- Aš irgi 6-tas Sandėliukas. Klausyk gal einam ko išgerti... Man labai nemalonu. Aš kaltas užsisvajojau apie praeitį/apie Sega žaidimus...
- Velnias seniai, net žodį, Sega girdėjau. Visa 1990-1991 pirmų karta lošė be išimčių, lošė kaip reikiant. Net mano tėvukas pildavo, Mortal Combat, su manimi pyple.
- Kietas tėvukas ir rimtas reikalas. Žinai mano pusseserė ir aš lošėm Mario ir panašius kol televizorius nudvėsė visai. Psichodelinis kanalas ėmė tik rodyt. Bet buvo ir išimčių. Apie 2010 atsirado panų būrys, kurios smerkė NO-LIFERIUS. Turėjo tikrą vaikystę maudėsi ežeruose. Kalių kalės tikiuosi nuskęs visos tuose supistuose ežeruose...

Mergina pradeda kikenti. Man dar pasisekė, dažnai moterys mano, kad aš šovinistinė kiaulė. Tai visiška nesąmonė Aš tiesiog kritiškas Feministinis Aukso Amžius to irgi nepakeis. Moterys gaus nuo manęs nemažiau už vyrus. Nors kokie čia vyrai šiais šudinais laikais. Feminizuoti Skudurai ir tiek. Va Čarlzas Bukowskis buvo vyrų vyras. Jis galėdavo ir snukį kam, tik nori išdaužyti, kibirą viskio išgert. Be to moteris mylėjo be pavydo, kaip niekas kitas. Po to dar tokių istorijų parašydavo... Šiuolaikiniams rašytojams iki jų kaip nuo Pietų Kinijos iki Vilniaus centro pėstute. Toks daugmaž atstumas. Ji sutiko išgerti porą kokteilių. Aš kažkaip įtariu, kad tie pora tikrai neliks pora. Bet iš kur jai tai žinoti? Bet mano humoras vis dėl to pramušė. Vos prasibraunam į klubą įėjimas 5 eurai, o apsauginis mus dar apieško. Galima pagalvoti, kad kiekvienas studentas čia ateidamas į palto kišenes įsimeta pora granatų. Klube žmonių, net tiršta... Maniau šiandien bus ramiau įėjimas gi mokamas. Gerai, kad vyksta pastovi migracija pirmyn/atgal, kai kurie, jau šoka švento Vito šokį. Apsauga dirba, net suplukus dirba. Ji siurbčioja vaisinį kokteilį, aš užsisakiau, tokį, patį. Nenoriu šiąnakt prisisiurbti, išvis, paskutiniu metu įvyko daug keistų dalykų. Ji pagaliau prašneka:
- Mano vardas Viktorija, aš studijuoju, Veterinariją.
- Aš Tomas studijuoju Fotografiją. Pirmi metai eina į pabaigą. Pastoviai ieškau modelių naujiems projektams. Gal norėtum?
-Kokia fotografija užsiimi?
- Portretai daugumoj... Bet žadu sukurti seriją pavadinimu Moterys. Pusiau portretinę- pusiau reportažinę.
- Čia Čarlzo Bukowskio garbei?
- Aha būtent atspėjai. Mėgsti jį?
- Greičiau jau gerbiu. Jis toks liūdnas, sunku skaityti, net. Supranti man atrodo literatūra turi skleisti, grožį ir viltį.
- Literatūra greičiau aprašo dalykus kurių pakeisti beveik neįmanoma. Nors iš idealistinės pusės su tavimi pilnai sutinku. Fotografija šiuo požiūriu geresnė- su ja gali daryti ką nori- universalus įrankis. Bet viskas lieka savos ligotos smegeninės ribose.
- O, tu rašai, pats? Kaip fotografas esi aukštam lygyje?
- Šiek tiek rašau. Žinai tobulėju, bet šiaip, Beginner ne Proskill...

Nežinau ko aš čia kuklinuosi. Galėjau tikrai labiau pasigirti. Galėjau pradėt, pasakoti, kad aš ir mano kursiokai labai kieti. Mūsų mokyklos ateitis- būsimi meno direktoriai. Gal taip ir bus? Išprotėti galima- kai susimąstai apie tokius dalykus. Viktorija taip pat kuklinasi:

- Aš rašau, bet esu visiška pradinukė. Mergaitiškai rašau, manau tau, nepatiktų.
- Esi protinga moteris kaip berašytum nerašai nesąmonių. O tai jau pasiekimas- patikėk.

Mes gurkšnojam šnekam lyg ir apie nieką. Bet aš jaučiu einam į gerą pusę. Nežinau kur tiksliai tas kelias veda, bet įtariu viskas bus gerai. Ji staiga sprigtelėti sau į kaktą:
- Man pastovi amnezija gi reikėjo draugams paskambinti.
- Rūkai per daug žolės?
- Visaip būna, mėgstu senamadišką Amsterdamo hašišą. O tu drugeli?
- Klasikinė Haze, na ir viskas kas žalia Studentų kaime. Gal kada nuvažiuosiu į Amsterdamą. Reiktų nufotografuoti vieną seriją su ja.
- Jeigu ne per daug asmeniška... Ar esi permiegojęs su modeliu?
- Ne, nemėgstu aš tokių moralinių pelkių ir lįsti man į jas visai nesinori. Bet to mano karjera, dar, net neprasidėjo.
- Aha ateityje turėsi gražuolių komandą sukančią tau suktines ir nešiojančias tau kokaino padėklus.
- Gerai būtų nemeluosiu.

Nusijuokiame ji susuka savo draugeliams. Jaučiuosi lyg pažinočiau ją jau porą metų. Jaučiu ji norės fotografuotis, nors, ne šiandien. Mes nuveiksime gerų dalykų. Prisibijau, kad jos draugai sugriaus mūsų ramią simfoniją. Tie draugai atlekia per penkiolika minučių, jei ne greičiau. Dar viena kompanija be gyvenimo- kas per supisti laikai...

Šitie veikėjai atrodo keistai. Praplikęs, bet gana jaunas vyrukas, dvi blondinės ir sena moteriškė su kryžiumi ant kaklo. Velnias žino, ką jie gali, turėti bendro, be Viktorijos. Pradedam pažindintis, blondinės vokietės, Plikis turi skandinaviškų šaknų (vardu Alfonsas), senoji moteris vardu Agnieška iš Lenkijos. Visai tipinė studentų kompanija, bet amžius ir išvaizda labai jau skirtingi. Kaip ten bebūtų viskas lyg ir gerai. Alfonsas pradeda pasakoti:
- Mano mergina mane paliko. Išvažiavo į Amsterdamą ir negrįžo...

Šitos istorijos jis galėtų ir nepasakoti. Aš žinau visas jos versijas. Susodink bare dvidešimt skirtingos tautybės ir religijos vyrų ir visi jie papasakos tą pačią liūdną legendą. “ Tas sumautas miestas pavogė mano merginą. “ Netikiu, kad miestai čia kalti. Alfonsas plečiasi į Literatūros Pievas lyg penkiolikametis Grafomanas- išprotėti galima. Dar tos kvaišos pradeda stumti- Amsterdamas toks, anoks. Apie Amsterdamą gerai arba nieko. Dalis žolės atkeliauja iš ten. Nepjauk šakos ant kurios sėdi. Aišku yra vokiški augintojai ir jų spintos, Italija, Tadžikistanas, Sirija... Bet jeigu visi šaltiniai išdžiūtų Berlyną ištiktų kūrybinė krizė. Istorinė ne šiaip kokia... Alfonsas pasakoja be talento. Mano pusbrolis smagiau mala apie Šeduvos latrus, ten dar dar juoktis galima, čia visiškos pakasynos. Jis mus tiesiog kankina. Viktorija pašoka ir pradeda meluot:
- Žinai labai vėlu. Mes su Tomu dar žadėjome keistis nuotraukomis ir istorijomis.

Nieko mes tokio neplanavom, bet Alfonsą reikėjo sustabdyti. Alfonsas mus paleidžia iš savo siaubo filmo. Jis arba patikėjo arba jam užtenka ir mažesnės publikos. Išeinam iš klubo ne dešimt nėra. Vika atsidusta:
- Pastovi ta pati legenda apie Amsterdamą- užstrigus plokštelė jau bloga darosi.
- O, mes rimtai keisimės darbais?
- Gerai, bet nesijuok...
- Pažadu nebent rašai komedijas.
- Ne komedijas, nors, humoro jausmą turiu nors ne tobulą.

Jos kambarys normalus vieno kambario butas. Nėra ko lyginti su mano sandėliuku. PS4 konsolė, geras televizorius minkšta sofa, už tos raudonos užuolaidos matyt patogi lova. Visa patalpa turi sunkiai apibrėžiamo moteriško jaukumo. Šneku, tik tam, kad nutraukti tylą:
- O, ką tavo draugai turi bendro be tavęs? Labai jau mišri kompanija.
- Problemų daug bjaurių problemų. Va Heidi vyras na tos mergos su safyriniais auskariukais išvažiavo į Paryžių aplankyti senelės...
- Leisk atspėt įsimylėjo paryžietę ir daugiau niekada negrįžo namo. Banalu ar ne?
- Atspėjai tikrai banalu, bet realybė būtent tokia. Agnieška išsiskyrė namie ir be Paryžiaus ar Amsterdamo jai chroniška depresija. Sandrai nesiseka su vyrais, darbas prastas ir šiaip nesiseka.
- Filmas ar Tekken? O gal Mortal Combat?
- Abu Tekken bus desertas. Gal turi kokį lietuvišką filmą? Mažai mačiusi jūsiškių.
- Zero 2 vokiškas dubliažas tiks?
- Apie šitą filmą girdėjau kieti vyrukai labai daug keikiasi. Mėgstu tokius filmus- rimtai mėgstu.

Išeinu surinkti filmų ir kokios tai užkandos. Randu sūrio duonos ir tris alaus. Karšti sumuštiniai ir alus ne kaži. Mūsų duona kasdieninė- be juokų. Kampe randu visai geros picos dėžę irgi tiks. Man ji pradeda patikti- kiekviena gali būti graži ir protinga tam tikromis aplinkybėmis ir nakties momentais. Bet ji šauni kiekvieną savaitės dieną kitaip negali būti. Taip situacija darosi sudėtinga. Žiūrime filmą, man patinka kaip ji juokiasi. Humoras juodas, bet ji tikrai, mėgaujasi... Dėl neaiškių priežasčių mintyse skaičiuoju pradingusius daiktus. Pluoštas plastikinių šakučių, du maži alaus atidarytuvai, kvapnus masažinis aliejus. Man to aliejaus ypatingai gaila jo dar galėjo ir prireikti. Gal išknisęs savo sandėliuką nuo grindų iki lubų netgi ką nors rasčiau.

Filmas baigiasi, pavalgome, išgeriam parūkom. Pradedam pliekti Mortal Combat. Pripažįstu lošiau velnias žino kada puskutinį kartą... O naujos dalies išvis ne. Gaunu sausai tris kartus. Po to atsigaunu su Reinu (tuo dievu su plaktuku pamenat tą Mortal Combat serialą jam gale visai pakasynos buvo tai dievybei lietus lyg tai. Nors kas tau atsimins visi gi atmintį prapisę.) Laimiu penkis kartus visai neblogai. Bet ji rimtai atsilošia su Skorpionu pribaiginėja mane su vis naujom Fatality. Stebėtinai gera atmintis – nieko neprikiši. Tekken man sekasi geriau Nina Wiliams manęs neapvilia kaip visada. Panašius veikėjus valdau neblogiau. Bet reikia pripažinti ji valdo Kumą meistriškai, nors dabar Kuma kažkodėl Panda vadinas. Čia matyt susiję su gamtos apsauga. Su Yoshimitsu ji man nuduoda sausai tris kartus. Neįtikėtina žinau visus tuos judesius atmintinai ir vis tiek gavau malkų. Ji labai gerai spardosi. Išsirenku Kingą nuduodu jai garstyčių ir kaip reikiant:
- Lygiosios gerai žaidi, bet pralošim čia visą naktį.
- Kokios dar supistos lygiosios?
- Tu M. C. pergales priskaičiuok.
- Ai rimtai... Pirmą kartą matau, kad vaikinas taip gerai žaistų už Niną Wiliams.
- Tu meistriškai valdai Pandą ir Skorpioną.
- Jei norėsi pasitreniruot pasibelsk. Man tris savaites laisva. Visiškai tingi ir apsivalgius šokoladinio pudingo namie.
- Atostogos jau prasidėjo?
- Ne sergu, chronišku tingėjimu ir laimės stoka.
- Mes labai panašūs. Gal turi žolės?
- Gal kas dar ir liko pučiu lyg ventiliatorius.

Ji dingsta vonios kambaryje. Garantuota laiko maišiuką po kokia išimama plytele. Susidaro įspūdis, kad visi žolininkai vaikystėje žiūrėjo tuos pačius filmus. Nors gal taip ir buvo? Ji gražiai ir elegantiškai suka- va čia svarbiausia. Jei moteris nemoka susukti Spliffo apie kažkokius santykius šnekėt išvis neverta. Ji turi mielą mielą žiebtuvėlį su avimi Tomo dizainas (ne mano dizainas, tik kad dizaineris bendravardis). Įtraukiam- išpučiam- ramybė ir pusiausvyra. Jeigu jums kas pasakojo kitaip nemoka rūkyti arba jo sumauta smegeninė jau seniai sąvartyne. Šiek tiek kikenu:
- Labai gražus vakaras. Ačiū!
- Nėra už ką... Man irgi patiko.
- Rimtai tu man patinki. Nors nežinau ką turėtum daryti su šia informacija.
- Aš taipogi nežinau... Nors galiu nuraminti. Neturiu širdies draugo gydančio pandas Kinijoje. Taip pat neturiu panelės Amsterdame šią minutę perkančios man hašišo Taip pat neesu palikta prie altoriaus savo pirmojo vaikino iš Achuijibatino kaimo.
- Išvengėm Nešventos Trejybės, jau tikrai, šis tas.
- Paskutiniu metu pusę Studentų kaimo paveikti šios sumautos trejybės. Arba man jau bent susidaro toks įspūdis. Mums reikia analizės.
- Kokios būtent? Kaip ji turi atrodyti?
- Kokiu būdu pasipirštum? Nebūtinai man...
- Esu matęs tokį Pokemon kamuolį. Su briliantais prabangų daikčiuką. Įmesčiau į vidų žiedą, na tokį, super brangų. Tada pagal tradcijas, bet vietoj klausimo sakyčiau: „Aš renkuosi tave“.
- Labai jau arogantiška- pasigavo žmoną lyg Bizazamą...
- Bet juk labai originalu.
- O tu rimtai neturi žmonos fotografuojančias karves Indijoje?
-Ne, be to man atrodo fotografai ir fotografės retai gyvena kartu, tokie santykiai, na matyt, varginantys...

Ji iš kaži kur internete ištraukia statistiką rodančią visai kitaip. Nors tikėti internetine statistika irgi kvaila. Kvaila beeiti namo, nors tie namai už šimto metrų. Tiesiog nesinori ir tiek. Bet jaučiu, kad neesame pasiruošę nuveikti kažką rimtesnio, o ir tas aliejus dingęs be pėdsakų ech po velnių tokį gyvenimą... Geriame pigią degtinę- ją gamina specialiai studentams ji varoma iš senų kojinių. Jos taip vadinama analizė absurdiška. Ji man rodo savo nuotraukas- visai neblogos, tik gal per šviesios, nors aš visada mėgau tamsias arba su keistom spalvom. Taip jai ir pasakau nesinori meluoti ir išvis nieko nebesinori. Ji susuka antrą suktinę. Rūkydamas niūniuoju „ateis laikai sugrįš stumbrai“. Čia jau iš Sindikato Šeimos ir Pusho daržo. Tik nepamenu iš kokio albumo. Mano Vika pradeda pliurpti apie nindzių kaimus ir jų stebuklingas technikas. Jai pareina klasikinis „Mindfuck“ nieko tokio pasitaiko. Išgeriu likusią degtinę nuo jos nindzių kaimų man galvą sukasi labiau nei nuo išgerto alkoholio. Ji labai staigiai nusminga viduryje žodžio taip dar neteko matyt. Nunešu ją į lovą- nemoku užkloti moterų taip kaip jos užsikloja. Nutraukiu jos idiotiškus rožinius sportbačius. Susuku ją į kokoną- čia mano tokia užklojimo technika. Gali girtas vartytis kiek nori susisuksi tvirčiau ir iš lovos neiškrisi pats taip miegu smigęs susisuku instinktyviai. Susirangau ant sofos ir susisuku į seną apklotą. Trumpam suprantu kažkokią gilią tiesą apie nindzių kaimus, bet ryte niekaip neprisimenu.

[Light]

Kam patiko mano kūryba galbūt norėsit man padėti kitoje sferoje fotografijoje. Čia nuoroda į konkursą kuriame dalyvauju. Mano nuotrauka su meškinu. Jeigu maniškė nuotrauka patinka prabalsuokit už mane.
http://gewinnspiel.bigpump.de


Homepage mano https://dominykasphotography.wordpress.com

[Light]

Kam patiko mano kūryba galbūt norėsit man padėti kitoje sferoje fotografijoje. Čia nuoroda į konkursą kuriame dalyvauju. Mano nuotrauka su meškinu. Jeigu maniškė nuotrauka patinka prabalsuokit už mane.
http://gewinnspiel.bigpump.de


Homepage mano https://dominykasphotography.wordpress.com

[Light]

Kam patiko mano kūryba galbūt norėsit man padėti kitoje sferoje fotografijoje. Čia nuoroda į konkursą kuriame dalyvauju. Mano nuotrauka su meškinu. Jeigu maniškė nuotrauka patinka prabalsuokit už mane.
http://gewinnspiel.bigpump.de ( Top 10 paspauskite)


Homepage mano https://dominykasphotography.wordpress.com