I dalis
" - Ku.. Kur aš? - suinkštė ji, pramerkdama akis. Kiek pasistengus, ji sugebėjo atsisėst ir pradėjo žvalgytis, kaip pro rūką. Visur buvo dulkės, medžiai sudegę, namai apgriauti, nė vienos gyvos būtybės aplink.
- Kas čia buvo..? Kodėl viskas sudegę...? Ar kas nors mane girdit?! - sušuko ji, bet nesulaukė atsako. Ji buvo viena, dulkių apsėstame, sugriautame mieste.
Žvilgtelėjus į koją, ji pamatė, kad jos blauzda sužeista, ji kraujuoja, bet nieko nelaukus, per skausmus, ji atsistojo ir pradėjo eit.. Pradėjo ieškot žmonių.
Vaikščiodama, žiūrėdama į pastatus, ji pamatė išdaužtą langą, o pro jį ryškiai matėsi kraujo dėmės ant sienos. Ji pagalvojo: "Ten turbūt žmogus! Jis gali būti sužeistas!". Ji pradėjo bėgt link apgriuvusio namo, viso dulkėto, išdaužytais langais. Nespėjus dabėgt iki durų, ji parklupo, žaizda ant blauzdos truputį prasivėrė. Nors jai labai skaudėjo, bet ji nepraėjus net akimirkai, vėl spruko prie durų. Užlipo mediniais laiptais į antrąjį namo aukštą ir pradėjo ieškot to kambario, kuriame matė kraują. Apieškojus beveik visus antro aukšto kambarius, liko tik paskutinis. Ji atsargiai prisiartino prie durų, žvilgtelėdama pro plyšį, ten buvo kraujas... Daug kraujo.. Visur. Ant sienos, ant grindų, ant lubų.. Visur kraujas. Ji stūmė duris, vildamasi, kad kažkas ten bus, bet nieko nerado.. Ji stovėjo viena, kruviname kambaryje. Jai bėgo ašaros. Gal tai dėl skausmo? Ne, skausmas čia niekuom dėtas, nes ji žiūrėjo į veidrodį, kuris buvo ant švarios sienos, kurios nepalietė joks kraujo lašelis. Veidrodžio viduje, ji matė save. Bet ne su menka žaizda ant blauzdos, o su tiesiog nuplėšta ranka, viena akimi, iš kaklo upėmis bėgo kraujas...
- Aaaaaaaaaaa! - ji šaukė, bėgdama iš namo. Išbėgus į lauką, ji atsiklaupė ir pradėjo verkt.
- Tu viena, tu viena, tu viena, tu viena, - kažkas šnabždėjo jai į ausį.
- Tu viena.. Visada buvai, ir visada būsi - viena.
- Ne! - šaukė kiek tik sugebėjo ji - Aš ne viena!
Ji sau kartojo "Aš ne viena", bandė save įtikinti, bet pati savo žodžiais netikėjo.
Nusivalius ašaras, atsistojus ir apsišluosčius dulkes - ji pradėjo eiti.. Eiti gilyn, gilyn į apgriautą miestą.. Vis dar viena.. Viena.."
II dalis
" Mergaitė keliavo toliau, tuo apleistu, apgriuvusiu, sudegusiu miestu. Visi namai jie atrodė tokie patys: visų namų langai išdaužti, visuose namuose matosi kažkiek kraujo, bet ji nenorėjo dar kartą aptikti veidrodžio, todėl nedrįso įeiti į kurį nors iš namų. Tad, ji ėjo.. Ėjo vis gilyn į miestą, tikėdamasi, kad kažką sutiks gatvėse. Ne, jų nepavadinsi gatvėmis.. Veikia, tai buvusių gatvių liekanos, išsibarsčiusios lyg po sprogimo. Mergaitė tolumoje pamatė kažką blizgančio ir paskubomis pradėjo eit prie šviesos. Pasirodo, tai buvo tik į popierinę reklamą atsispindinti saulės šviesa, bet ji patraukė mergaitės akį. Joje buvo parašyta "CIRKAS VĖL ATVYKO Į BOUNDHAMĄ! Užsukite visi - maži ir dideli. Pačios linksmiausios gyvenimo akimirkos ir gera juoko duozė garantuota!"
- Laimė..? Gyvenimas..? Juokas..? Ar gali būti dar labiau nesuderinami dalykai šiame mieste?
Jai baigiant kalbėti, pradėjo groti cirko muzika iš už vieno namo. Ji bailiai prisiartino ir iškišus galvą pasižiūrėjo kas ten vyksta. Ten buvo cirko palapinė, ten grojo muzika ir atrodė, kad ten buvo žmonės... Mergaitė pradėjo bėgt rėkdama:
- Kas nors... Ar girdit mane?! Gelbėkit, gelbėkit!
Bet jai priartėjus prie cirko palapinės, viskas nutilo. Muzika dingo. Lyg nieko nebūtų buvę..
- Gal čia mano vaizduotė? - sarkastišku, tyliu juoku nusijuokė mergaitė, išspaudus ašarą.
Ji įėjo į palapinę, o ten nieko nebuvo. Tik tuščia erdvė ir viduryje jos stovinti lentyna. Lentynoje gulėjo pliušinis meškiukas, mielas, rudas, švarus. Ji greitai pribėgo prie meškiuko ir jį pagriebė.
- Draugas! Tu būsi mano draugas! - per ašaras, džiaugdamasi ištarė mergaitė.
- Kaip man tave pavadinus? Būsi - Pliušis! Kaip tau šis vardas? - save bandydama apgauti, kad jis ją supranta, palinksėjo meškiuko galvą. Nors ji supranta, kad jis tik žaislas, bet širdis jai sako, kad jis jos palydovas ir kad su juo - jai nebus taip baisu šiame sugriautame mieste, kur nėra nieko.. Tik ji.. Ir meškiukas.
Jai išėjus iš palapinės ir einant gilyn į miestą, ji kalbėjosi su meškiuku. Uždavinėjo jam įvairiausius klausimus, įsivaizdavo, kad jis su ja kalba. Ji kalbėjo su juo, o jis kalbėjo su ja. Ji tai įsivaizdavo ir jai tai buvo puiku.
Kalbantis su meškiuku, ji pamatė didelį namą, o ten bėgiojo šešėliai. Ji pažiūrėjo į meškiuką ir tarė:
- Eime pažiūrėt? Viena bijau.. Bijau kraujo..
Nedelsus, ji nuskubėjo prie namo ir atidarė duris. Ten buvo tamsu, dvelkė smarvė. Pro dešinėje pravirą durų plyšį, kur pro langą skverbėsi šviesa, ji pamatė bėgiojantį šešėlį... Ji greit atvėrė duris ir įbėgo pro jas. Tai buvo ne kambarys.. O salė.. Salė, su lanku sudėliotais veidrodžiais. Ji bailiai pažiūrėjo į veidrodžius, bet nieko keisto nematė juose. Tik save.. Savo meškiuką ir už savęs esančias duris. Mergaitė apsidairė, bet šešėliai dingo, čia nieko nebuvo.. Kai jau ji norėjo eiti ir paskutinį kartą pažiūrėjo į veidrodį, ji pamatė, kad jos meškiukas ore. Jis kabojo ore, be niekieno pagalbos ir.. Ir jis pradėjo plyšt per pusę.. Iš jo krito vata, mergaitė pradėjo šaukt "NEEE!". Ji verkė, bandė pasiekt meškiuką, bet jis jai buvo per aukštai. Bandė pašokt, bet nepasiekė ir nukrito. Pažiūrėjus į veidrodį, ji pamatė save.. Save.. Ji juokėsi iš savęs.. Juokiasi iš savo bėdų, draskė sau kaklą, bandė nusižudyt. Mergaitė nieko kito nesugalvojus, pradėjo trankyt veidrodžius. Visus po truputį, trankė kelias minutes, kol visi dužo.. Ji buvo visa kruvina, rankos supjaustytos, ji verkė.. Pasisuko link meškiuko.. O jis sveikas! Greit puolė prie jo, griebė į glėbį ir linguodama, ir šnabždėdama sau karotjo:
- Nenoriu būt viena.. Nepalik manęs.. Nenoriu būt viena.. Nepalik manęs.. Nenoriu būt viena.. Nepalik manęs.. "
Laukiu kritikos.
" - Ku.. Kur aš? - suinkštė ji, pramerkdama akis. Kiek pasistengus, ji sugebėjo atsisėst ir pradėjo žvalgytis, kaip pro rūką. Visur buvo dulkės, medžiai sudegę, namai apgriauti, nė vienos gyvos būtybės aplink.
- Kas čia buvo..? Kodėl viskas sudegę...? Ar kas nors mane girdit?! - sušuko ji, bet nesulaukė atsako. Ji buvo viena, dulkių apsėstame, sugriautame mieste.
Žvilgtelėjus į koją, ji pamatė, kad jos blauzda sužeista, ji kraujuoja, bet nieko nelaukus, per skausmus, ji atsistojo ir pradėjo eit.. Pradėjo ieškot žmonių.
Vaikščiodama, žiūrėdama į pastatus, ji pamatė išdaužtą langą, o pro jį ryškiai matėsi kraujo dėmės ant sienos. Ji pagalvojo: "Ten turbūt žmogus! Jis gali būti sužeistas!". Ji pradėjo bėgt link apgriuvusio namo, viso dulkėto, išdaužytais langais. Nespėjus dabėgt iki durų, ji parklupo, žaizda ant blauzdos truputį prasivėrė. Nors jai labai skaudėjo, bet ji nepraėjus net akimirkai, vėl spruko prie durų. Užlipo mediniais laiptais į antrąjį namo aukštą ir pradėjo ieškot to kambario, kuriame matė kraują. Apieškojus beveik visus antro aukšto kambarius, liko tik paskutinis. Ji atsargiai prisiartino prie durų, žvilgtelėdama pro plyšį, ten buvo kraujas... Daug kraujo.. Visur. Ant sienos, ant grindų, ant lubų.. Visur kraujas. Ji stūmė duris, vildamasi, kad kažkas ten bus, bet nieko nerado.. Ji stovėjo viena, kruviname kambaryje. Jai bėgo ašaros. Gal tai dėl skausmo? Ne, skausmas čia niekuom dėtas, nes ji žiūrėjo į veidrodį, kuris buvo ant švarios sienos, kurios nepalietė joks kraujo lašelis. Veidrodžio viduje, ji matė save. Bet ne su menka žaizda ant blauzdos, o su tiesiog nuplėšta ranka, viena akimi, iš kaklo upėmis bėgo kraujas...
- Aaaaaaaaaaa! - ji šaukė, bėgdama iš namo. Išbėgus į lauką, ji atsiklaupė ir pradėjo verkt.
- Tu viena, tu viena, tu viena, tu viena, - kažkas šnabždėjo jai į ausį.
- Tu viena.. Visada buvai, ir visada būsi - viena.
- Ne! - šaukė kiek tik sugebėjo ji - Aš ne viena!
Ji sau kartojo "Aš ne viena", bandė save įtikinti, bet pati savo žodžiais netikėjo.
Nusivalius ašaras, atsistojus ir apsišluosčius dulkes - ji pradėjo eiti.. Eiti gilyn, gilyn į apgriautą miestą.. Vis dar viena.. Viena.."
II dalis
" Mergaitė keliavo toliau, tuo apleistu, apgriuvusiu, sudegusiu miestu. Visi namai jie atrodė tokie patys: visų namų langai išdaužti, visuose namuose matosi kažkiek kraujo, bet ji nenorėjo dar kartą aptikti veidrodžio, todėl nedrįso įeiti į kurį nors iš namų. Tad, ji ėjo.. Ėjo vis gilyn į miestą, tikėdamasi, kad kažką sutiks gatvėse. Ne, jų nepavadinsi gatvėmis.. Veikia, tai buvusių gatvių liekanos, išsibarsčiusios lyg po sprogimo. Mergaitė tolumoje pamatė kažką blizgančio ir paskubomis pradėjo eit prie šviesos. Pasirodo, tai buvo tik į popierinę reklamą atsispindinti saulės šviesa, bet ji patraukė mergaitės akį. Joje buvo parašyta "CIRKAS VĖL ATVYKO Į BOUNDHAMĄ! Užsukite visi - maži ir dideli. Pačios linksmiausios gyvenimo akimirkos ir gera juoko duozė garantuota!"
- Laimė..? Gyvenimas..? Juokas..? Ar gali būti dar labiau nesuderinami dalykai šiame mieste?
Jai baigiant kalbėti, pradėjo groti cirko muzika iš už vieno namo. Ji bailiai prisiartino ir iškišus galvą pasižiūrėjo kas ten vyksta. Ten buvo cirko palapinė, ten grojo muzika ir atrodė, kad ten buvo žmonės... Mergaitė pradėjo bėgt rėkdama:
- Kas nors... Ar girdit mane?! Gelbėkit, gelbėkit!
Bet jai priartėjus prie cirko palapinės, viskas nutilo. Muzika dingo. Lyg nieko nebūtų buvę..
- Gal čia mano vaizduotė? - sarkastišku, tyliu juoku nusijuokė mergaitė, išspaudus ašarą.
Ji įėjo į palapinę, o ten nieko nebuvo. Tik tuščia erdvė ir viduryje jos stovinti lentyna. Lentynoje gulėjo pliušinis meškiukas, mielas, rudas, švarus. Ji greitai pribėgo prie meškiuko ir jį pagriebė.
- Draugas! Tu būsi mano draugas! - per ašaras, džiaugdamasi ištarė mergaitė.
- Kaip man tave pavadinus? Būsi - Pliušis! Kaip tau šis vardas? - save bandydama apgauti, kad jis ją supranta, palinksėjo meškiuko galvą. Nors ji supranta, kad jis tik žaislas, bet širdis jai sako, kad jis jos palydovas ir kad su juo - jai nebus taip baisu šiame sugriautame mieste, kur nėra nieko.. Tik ji.. Ir meškiukas.
Jai išėjus iš palapinės ir einant gilyn į miestą, ji kalbėjosi su meškiuku. Uždavinėjo jam įvairiausius klausimus, įsivaizdavo, kad jis su ja kalba. Ji kalbėjo su juo, o jis kalbėjo su ja. Ji tai įsivaizdavo ir jai tai buvo puiku.
Kalbantis su meškiuku, ji pamatė didelį namą, o ten bėgiojo šešėliai. Ji pažiūrėjo į meškiuką ir tarė:
- Eime pažiūrėt? Viena bijau.. Bijau kraujo..
Nedelsus, ji nuskubėjo prie namo ir atidarė duris. Ten buvo tamsu, dvelkė smarvė. Pro dešinėje pravirą durų plyšį, kur pro langą skverbėsi šviesa, ji pamatė bėgiojantį šešėlį... Ji greit atvėrė duris ir įbėgo pro jas. Tai buvo ne kambarys.. O salė.. Salė, su lanku sudėliotais veidrodžiais. Ji bailiai pažiūrėjo į veidrodžius, bet nieko keisto nematė juose. Tik save.. Savo meškiuką ir už savęs esančias duris. Mergaitė apsidairė, bet šešėliai dingo, čia nieko nebuvo.. Kai jau ji norėjo eiti ir paskutinį kartą pažiūrėjo į veidrodį, ji pamatė, kad jos meškiukas ore. Jis kabojo ore, be niekieno pagalbos ir.. Ir jis pradėjo plyšt per pusę.. Iš jo krito vata, mergaitė pradėjo šaukt "NEEE!". Ji verkė, bandė pasiekt meškiuką, bet jis jai buvo per aukštai. Bandė pašokt, bet nepasiekė ir nukrito. Pažiūrėjus į veidrodį, ji pamatė save.. Save.. Ji juokėsi iš savęs.. Juokiasi iš savo bėdų, draskė sau kaklą, bandė nusižudyt. Mergaitė nieko kito nesugalvojus, pradėjo trankyt veidrodžius. Visus po truputį, trankė kelias minutes, kol visi dužo.. Ji buvo visa kruvina, rankos supjaustytos, ji verkė.. Pasisuko link meškiuko.. O jis sveikas! Greit puolė prie jo, griebė į glėbį ir linguodama, ir šnabždėdama sau karotjo:
- Nenoriu būt viena.. Nepalik manęs.. Nenoriu būt viena.. Nepalik manęs.. Nenoriu būt viena.. Nepalik manęs.. "
Laukiu kritikos.
}
Comment