"Baltasis Brangakmienis"

[xipzo]

Rašyk greičiau mes čia išbadėję laukiam tavo kūrinio

[Lota :D]

Neskubinkit jos, iš skubėjimo nieko gero neišeina, iš savo patirties žinau. Geriau truputį palaukti, leisti jai atsipalaiduoti, gerai pagalvoti, pasapnuoti, ir istorija savaime tęsis toliau. Jei ji bus susinervinusi ir jaus spaudimą tai jai tikrai nepadės. Geriau tiesiog ją palaikykime

[Light]

Na trečia dalis geresnė ir gerai viskas būtų per daug banalių dalykų. Pirma angelai neturi būtinai turėti spalvotų sparnų antra kažkaip negerai jie aprašomi. Man įdomu,kaip tokius vardus gamini tu? Kaip raidyną supurto ir kelias raides sumezgi atrodo. Dar jeigu kas duoda norą plaktuku kaukolę susiskaldyti tai nieko nesigaudanti miela angeliška mergina. Vilkolakis atrodo jau geriau,tik kam jam gelbėti kažką reikia neaišku. Vnž visai gerai,tik privenk tipiškų banalių dalykų ir viskas bus geriau. Talentas yra ir aš manau čia,tik kawai anime bloga įtaka pasireiškia.

[Alicce]

Man čia vienai vakar AZ neveikė ar visiems? Jau būčiau vakar įdėjus naują skyrių, bet va, AZ ožiavosi

4. Išsiskyrimas
Naya atsistojo.
- Kaip nuobodu... Kur Zamgna?..
Į namą įėjo aukšta moteris darbiniu kostiumu. Jos plaukai buvo trumpi, juodi. Akys geltonos. Moteris pamatė vilką ir nustebo. Vilkas sustojo ir pažiūrėjo į ją. Moteriškė jau norėjo eiti į pirmąjį kamabrį iš dešinės, taęiau vilkas buvo greitesnis. Jis užšoko ant moters ir perplėšė jai gerklę. Moteris susmuko negyva.
Naya pamatė pro durų apačią tekantį kraują. Mergina nustėro.
- K kas per?..., - išlemeno ji ir paėmusi nuo komodos skėtį nedrąsiai žengė į priekį. "O... O jei Zamgna sužeistas? Nors ne, jis stiprus... Tikriausiai jau sutvarkė kokį nors įsibrovėlį ir..." Merginos mintis nutraukė plačiai atsivėrusios durys, ji išvydo negyvą moterį ir norėjo suklykti, tačiau buvo per daug išsigandusi tą padaryti.
Vilkas atsisuko į ją ir pervėrė merginą savo lediniu mėlynų akių žvilgsniu.
- Z Zamgna? Kur tu?!, - drebančiu balsu pakvietė Zamgną mergina. Ji nežinojo, kad vilkas ir yra Zamgna.
Niekas neatsiliepė.
"J jis.. Pabėgo?!", - pagalvojo Naya ir stipriau suspaudė skėtį.
- Kodėl išėjai?? Zamgna!!... Zamgna!... Zamgna..., - surikusi trečiakart Naya nutilo.
"Kodėl? Kodėl jis taip pasielgė?..".
Vilkas atsispyrė nuo žemės savo stipriomis užpakalinėmis kojomis. ir šoko ant merginos. Ji numušė vilką su skėčiu. Jis trenkėsi į žemę, tačiau labai greitai vėl stovėjo ant kojų ir Nayai nespėjus susivoktio ir stipriau suspausti skėčio, drėskė jai per kaklą savo aštriais nagais.
Naya suklupo ant kelių ir numetusi skėtį į šoną susiėmė už žaizdos. Vilkas pritūpė šuoliui, tačiau sustingo išgirdęs mintyse balsą, liepiantį sustoti.
"Nedrįsk skriausti Baltojo Brangakmienio! Deja, teks per prievartą tave sustabdyti, Tačiau ilgai neužtruksiu", - vėl nuskambėjo bejausmis balsas vilko mintyse.
Naya bejėgiškai stebėjo vilką laukama galo. Tačiau vilkas prapuolė, vietoje jo atsirado Zamgna. Tačiau jo akys ir žvilgsnis buvo kitokie. Akys buvo tarsi išblukusios. Tačiau žvilgsnis... Jis buvo bejausmis ir visiškai nepanašus į Zamgnos. Nayai jis priminė kažką... Kažką pažįstamo, tačiau ji nesuprato, ką.
Zamgna padėjo ranką ant merginos kaklo ir įdrėskimas išgijo. Po to Zamgna paėmė Nayos ranką ir jie atsdūrė saloje ant gaivaus paplūdimio smėlio. Šalia ošė vandenynas. Už jų buvo tankios džiunglės. Zamgnos akys tapo įprastos mėlynos spalvos. Vaikinas atsisėdo ir išspjovė smėlį. Naya miegojo, trasi nieko nebūtų įvykę.
Zamgna atsiduso ir pažiūrėjo į Nayą.
- Nepasisekė man mergyt. Nepasiekė.
Vaikinas atsistojo ir pažvelgė į vandenyną. Vanduo buvo mėlynas su kai kur žaižaruojančiais violetinias taškeliais. Zamgna priėjo prie vandens ir pamatė, kad tie taškeliai yra violetinės žuvytės. Tačiau šios žuvytės turėjo keistus ženklus ant žvynų.
- Oho... Nesu girdėjęs apie tokias žuvis.
Zamgna vėl atkreipė dėmesį į Nayą. "Negi ši mergytė tikisi, kad būsiu jis vaikinas ar panašiai? Esu jos gynėjas. Per prievartą! Oj kaip nelaukiu akimirkos, kai teks jai tai pasakyt. Mergytė bus įskaudinta, tačiau ką man daugiau daryt? Nenoriu aš tos meilės ir artumo." - šitaip manė Zamgna. Jis nuėjo į džiungles ir prisirinkęs sausų šakų grįžo ir užkūrė laužą. Po to vaikinas sumedžiojo violetinės spalvos kiškį ir iškepė ant laužo.
- Negi jūs visi čia esantys esat violetiniai? - paklausė Zamgna patsa savęs. - Hm. Juk ir aš pats violetinis. Violetinės ausytės...
Naya pabudo ir atsisėdusi pasirąžė. Zamgna davė jai iškeptos mėsos ant šakelės. Mergina paėmė šakelę ir atskiando mėsos. Mėsa buvo skani.
- Kaip mes čia atsidūrėmė?, - paklausė Naya Zamgnos pilna burna.
- To paties ruošiausi paklausti tavęs, - atsakė šis. - Jau vakaras. Ilgai miegojai. Manau, čia kažkas gyvena, - Zamgna parodė į džiungles. - Šiaip, kai rinkau šakalius, džiunglėse buvo ramu.
- O kodėl manai, kad ši vieta gyvenama?
"Nes užuodžiu žmones, kvailute", - norėjo atsaykti vakinasm tačiau nutylėjo šiuos žodžius.
- Nežinau. Tiesiog jaučiu, - atsakė Zamgna. - Tad eime.
Abu atsistojo, Zamgna užgesino laužą smėliu ir jie nuėjo į džiungles.
Džiunglėse buvo neįprastai tylu. Kai kur augo violetiniai augalai. Dangų dengė tamsūs debesys, tad žvaigždžių nesimatė. Kartą ar du kažkur krūmuose prabėgo violetiniai kiškiai.
Staiga Zamgna sustojo. Naya nespėjo sureaguoti ir atsitrenkė jam į nugarą. Mergina pasistiebė ir pažiūrėjo jam pro petį į didžiulį ežerą, kuris tamsoje žėrėjo lyg perlas.
- Kaip gra..!, -Naya nespėjo užbaigti sakinio, nes Zamgna staigia užspaudė jai burną savo šiltu delnu.
Naya klausiamiai pažiūrėjo į jį.
- Užsičiaupk. Mus stebi. Ir atrodo, senokai., - niūriai ištarė jis ir nuleido ranką.
Naya apsidairė. Aplnik buvo ta pati tyla. "Ką jis čia kalba? Juk ramu...", - pagalvojo mergina.
Staiga Naya danguje išvydo dvi sparnuotas būtybes. Abi būtybės žiūrėjo į juos. Zamgna pastūmė Nayą po medžiu.
- Susitiksim prie šio ežero. O dabar slėpkis!. - tarė Zamgna.
Naya paniurus nubėgo į tamsią olą ir atsišliejo į sieną."Tikiuosi, Zamgnai nieko neatsitiks.", - nermaiia pgaalvojo mergina ir atsisėdusi pasirankiojo akmenukų ir pradėjo piešti ant sienos gamtos peizažą.
Abi būtybės nusileido priešais Zamgną. Jų veidų nebuvo matyti, nes juos dengė juodi gobtuvai. Zamgna pribėgo prie vieno iš jų ir norėjo trenkti kumščiu, tačiau šis atmušė smūgį. Kitas nusiėmė gobtuvą ir Zamgna pamatė trumpus raudonus plaukus. Tas vaikinas turėjo kraupias juodas akis. Zamgna norėjo vėl trenkti, tačiau pajuto kaip nebegali pajudinti nė vieno raumens.
- Meireno žvilgsnis gali sustingdyti bet ką, - tarė kitas vaikinas, kuris vis dar buvo su gobtuvu ir paėmęs Zamgną persimetė per petį lyg žaisliuką ir nusijuokė. - Kaip susilpnėjo vilkolakiai. Elgiesi kaip jauniklis - stačia galva puoli į pražūtį.
- Nutilk, - prabilo kraipųjų akių savininkas Meirenas. - Nazkai bus įdomiau klausytis šuns o ne tavo juoko, Neizura.
- Mhm, - tarė Neizura ir kartu su Meirenu pakilo į orą ir nuskrido per tyliąsias džiungles.
Naya baigė piešti ir pažiūrėjo į piešinį. Jame buvo vaizduojama tekanti ryto saulė, banguojanti jūra ir smėlio kopos. Mergina atsiduso ir grįžo prie ežero.
Būtybių ir Zamgnos nebebuvo.
Naya įsikniaubė į didelį ir minkštą violetinį augalo lapą ir pradėjo verkti.
"Aš likau viena!" - manė ji.
"Kas man bus?" - galvojo Zamgna.

Na, vetinkit

[Alicce]

Na trečia dalis geresnė ir gerai viskas būtų per daug banalių dalykų. Pirma angelai neturi būtinai turėti spalvotų sparnų antra kažkaip negerai jie aprašomi. Man įdomu,kaip tokius vardus gamini tu? Kaip raidyną supurto ir kelias raides sumezgi atrodo. Dar jeigu kas duoda norą plaktuku kaukolę susiskaldyti tai nieko nesigaudanti miela angeliška mergina. Vilkolakis atrodo jau geriau,tik kam jam gelbėti kažką reikia neaišku. Vnž visai gerai,tik privenk tipiškų banalių dalykų ir viskas bus geriau. Talentas yra ir aš manau čia,tik kawai anime bloga įtaka pasireiškia.

Vardai... Aš mėgstu išgalvot įvairiausių (kartais ir nesąmoningų -_-)
Na, man labai patinka kawaii anime T.T

[Lota :D]

Vėlgi labai netikėti posukiai ir vingiai Šaunuolė, gerai padirbėjai, ir per labai trumpą laiką
Tik, jei nepyksi, pasiūlyčiau truputį viską pravilkti, t.y. truputį pratęsti, nes, nors įdomiai skaitosi, bet nepalieka jausmas, kad veiksmas vyksta gerokai per greitai (tiek daug visko įvyko vos per 3 dalis!). Atsipalaiduok, sapnuok, ir dirbk toliau

[Alicce]

Vėlgi labai netikėti posukiai ir vingiai Šaunuolė, gerai padirbėjai, ir per labai trumpą laiką
Tik, jei nepyksi, pasiūlyčiau truputį viską pravilkti, t.y. truputį pratęsti, nes, nors įdomiai skaitosi, bet nepalieka jausmas, kad veiksmas vyksta gerokai per greitai (tiek daug visko įvyko vos per 3 dalis!). Atsipalaiduok, sapnuok, ir dirbk toliau

Gerai Parašiau greitai, nes kažkaip mintys liejosi labai laisvai (padėjo jūsų visų komentarai )

[Alicce]

Manau, Lota, kad tu didžiausia šios istorijos fanė

[Lota :D]

Visai gali būti, tiesiog įdomu kas vyks toliau

[Alicce]

5. Kieno tu pusėje?

Meirenas ir Neizura perskrido pusę salos ir nusileido priešais seną, niūrios išvaizdos pastatą.
- Galėtų sala būt mažesnė, - tarė Neizura. - atsibosta apžiurinėt viską.
- Tačiau šį kartą apžiūrėjom ne be reikalo, - niūriu balsu tarė Meirenas.
- Galėtum liautis kalbėjęs niūriai! Jau pradeda erzint.
- Einam, - vėl niūriai tarė Meirenas, nekreipdamas dėmesio į Neizuros skundus.
Vaikinai įėo į namą. Priešais juos iš kairės ir iš dešinės buvo daugybė durų. Abu vaikinai žengė ilgu koridoriumi, užlipo į tokį pat antrą aukštą. Jie įėjo į vieną iš kambarių.
Kambaryje stovėjo juoda sofa, tokios pat spalvos lova bei raudonas stalas. Dar vienerios durys vedė į balkoną. Ant sofos glėjo Nazka. Jis vilkėjo tamsiai raudoną apsiaustą. Sidabro spalvos plaukai suteikė jam žavesio. Oranžinės akys jo pridėjo dar daugiau.
- Nazka, buvai teisus dėl mergiotės. Sušiupom jos sargybinį - vilkolakį. Pati mergiotė spėjo pabėgt., - tarė Neizura.
- Pastarosios naktys tokios gražios. Tobulos medžioklei ir žudymui, ar ne, vilkolaki?, -ramiu balsu kreipėsi į Zamgną Nazka.
"Tas.. Tas balsas! Jau kažkur jį girdėjau! Tačiau šitą sidabraplaukį matau pirmą kartą!", - galvojo Zamgna.
- Tikriausiai mąstai, kur girdėjai mano balsą, ar ne? Padėsiu tau. Tai aš tau liepiau nežudyti Baltojo Brangakmienio - mano sesers. juk joje slypinti galia negali atitekti kažkokiam vilkolakiui, - tarė Nazka pabrėždamas žodį "kažkokiam".
"Baltasis... Brangakmienis?... Naya??", - dingtelėjo Zamgnai.
- Tai ką su juo daryt? - paklausė Neizura.
- Leiskit pagalvot..., - tingiai tarė Nazka ir atsisėdęs pasirąžė. - Sugalvojau. - vaikinas atssitojo ir iš po sofos ištraukė du plonus, trumpus, tamsiai raudonus kardus ant kurių buvo išraižyti keisti rašmenys. Ant vieno kardo buvo išraižyta saulė, ant kito - mėnulis.
Zamgna pajuto, kaip raumenys atsipalidavo ir jis jau galėjo judėti. Nazka piktdžiugiškai šyptelėjo ir sviedė į Zamgną kardą, ant kurio buvo saulė.
Zamgna sugavo jį kaire ranka, per centimetrą nuo savo kaktos.
"Ar išprotėjai?!" - norėjo surikti vilkolakis.
Nazka sviedė antrąjį kardą, šįkart Zamgnai į širdį.
Vaikinas vėl pagavo kardą kita ranka per keletą centimetrų nuo širdies.
- Iš jo išeina geras karys. Greitumu nenusileidžia mano kariam, - tarė Nazka ir priėjęs prie Zamgnos paėmė kardus. - Kokie mūšiai vyksta šiuo metu, Meirenai?
Meirenas išsitraukė popieriaus lapą, kuriame tebuvo nupiešta menulis ir saulė. Jis atidžiai žiūrėjo į lapą.
- Vilties saloje, Juodojoje žemėje bei Krioklių misške. Vilties saloje mūsų karių mažiau.
- Gerai, duok vilkui šarvus ir išsiųsk ten. Ir po to priversk jį prisiekt man ištikymybę. Ir, vilke, jei nesikausi ten, maitinsiu tave daržovėmis bei kankinsiu, - baigė Nazka ir išėjo į balkoną.
"Išgraužk." - pagalvojo Zamgna.
Meirenas šiurkščiai stumtelėjo Zamgną link durų. Jis nenoriai išėjo. Zamgna mielai būtų trenkęs Nazkai už jo žodžius. Daržovės. Fe.
Meirenas ėjo už Zamgnos, Neizura priekyje. Jie ėjo ilgais painiais koridoriais vis gilyn į apačią.
"Elgiesi lyg jauniklis - stačia galva puoli į bėdą". - prisiminė Zamgna Neizuros žodžius. Jauniklis. O tai reiškia silpnas, bevertis. vaikinas sugniaužė kumščius. Juk jis ne toks. "jei nebūčiau gelbėjęs tos mergytės... Dabar ramiai dėdėčiau namuose su mama ir sese. Per tą Nayą papjoviau jas..." - galvojo vilkolakis.
Staiga Neizura sustojo, Meirenas irgi. Zamgna vos neatsitrenkė Neizurai į nugarą. Jie įėjo į didelį kambarį. Jame ant stalų buvo išrikiuoti įvairūs šarvai - nuo menkų ir apsitrynusių iki tvirtų ir žvilgančių. Visi šarvai buvo juodi.
- Einu pailsėt. Sparnai pavargo nuo skraidymo. - tarė Neizura ir išėjo.
Meirenas paėmė vienus iš žvilgančių juodųjų šarvų ir davė Zamgnai, lediniu balsu paliepęs dėtis, arba vilkas kentės.
Zamgna nenorom apsivilko šarvus.
- Muši mėlynsparnius. Jei sutiksi Samarą, mirsi. Arba jis, kadangi vaidina tyriausią angelą, pasigailės tavęs. Taip. Taip ir bus. - daugiau sau nei Zamgnai kalbėjo Meirenas.
Jis išvedė Zamgną į lauką ir jie atsirado nuostabaus grožio saloje, pilnoje įvairiaspalvių gėlių ir sakurų (nežinojau, rašyti sakurų ar vyšnių medžių). Tolumoje matėsi išdegintos arba ištryptos vietos. Ten kovėsi daug karių baltais arba juodasi šarvais. Baltųjų buvo daugiau. Meirenas išsitraukė riestą rytietišką kardą - šis buvo raudonas kaip ir vaikino sparnai.
- Scimitar'as - tobulas žudiko ginklas, - tarė Meirenas. - Kažin, kieno tu pusėje, vilke. Mūsų, jų ar savo...
Jie pajudėjo link mūšio.
Kia jie priartėjo, Zamgna išvydo tai, ko visiškai nesitikėjo išvysti.

[Juoda Letena]

Vaalio!! Nauja dalis!!!! Kaip sugalvoji tokius įdomius vardus??

[Alicce]

Vaalio!! Nauja dalis!!!! Kaip sugalvoji tokius įdomius vardus??

Tiesiog rašant šauna į galvą, ir taip sukuriu

[Ronis]

Tavo istorija žiauriai faina, kaip Lass'ui, tai puiku Sėkmės kuriant toliau Nenustok kurti toliau

[Alicce]

Tavo istorija žiauriai faina, kaip Lass'ui, tai puiku Sėkmės kuriant toliau Nenustok kurti toliau

Yay, Roni, tu pats geriausias, džiaugiuosi kad prisidėjai prie manęs

[Alicce]

Senokai nedėjau naujo skyriaus.. Na, štai ir šeštasis skyrius :


6. Baimės jausmas

- Kas yra, vilkiūkšti?, - paklausė Meirenas Zamgnos.
Zamgna neatsakė.
Baltus šarvus dėvinčius angelus puldinėjo įvairios žmonių dvasios. Zamgna pamatė ir savo mamos dvasią.
Kaip ir kitos, ji buvo permatoma, veidas visiškai bejausmis. Tik ant jos gerklės buvo matyti gilus randas nuo vilko ilčių.
- Nematęs dvasių? Naudojam jas kaip ginklą, - tarė Meirenas. - gimines pamatei, a?
Zamgnai kraujas užvirė gyslose nuo pykčio. Jei neleidžia ramiai ilsėtis mirusiesiems! Negana to, naudoja juos kaip ginklus! Zamgna virto vilku. Vilkas pažiūrėjo į mamą, tada urgzdamas į Meireną.
- Ta žmonių moteris tavo artimoji? Gerai, panaikinsiu ją, tu tik žudyk baltuosius, - kalbėdamas Meirenas išities ranką į Zamgnos mamą ir ji dingo.
Vilkas puolė vieną iš baltųjų. Meirenas prisidėjo. Užvirė dar aršesnis mūšis.
Naya sėdėjo and didžiulio violetinio augalo lapo ir stebėjo ežerą. "Kur tu, Zamgna?..." - galvojo ji su baime.
- Privalau būti drąsi. Jis gryš. Tikrai gryš, - drąsino save mergina.
- Kodėl tu čia viena panele? Čia pavojinga, - tarė Nazka, kuris stovėjo netoli jos.
- K kas tu?
- Tarkim, esu tavo draugas. Ko nors lauki?
- Draugo... Zamgnos... Gal matei jį? Toks gražus ugnies spalvos plaukais...
- Ne. Čia kitų žmonių be manęs nėra.
- O mačiau tokius du vaikinus su sparnais...
Nazka apsimetė neišgirdęs.
- Turėjau draugų, namus, bet viskas nusibodo. Ypač šiuolaikinis užterštas pasaulis. Todėl atkeliavau čia - į šitą tyrą, griovėjo žmogaus nepaliestą gamtą. Tačiau ir čia yra pavojų. tokia merginai kaip tu čia pavojinga. pabūk pas mane. Turiu čia padėjėjų, pasiųsiu kurį nors palaukti tavo draugo. Tai sutarėm?, - baigė Nazka saldžiai saldžialiežuvaudamas.
- Na... Gerai.
"Dar papraščiau nei tikėjausi. Oj sesute, nepasisekė tau dėl tavo pasitikėjimo Manimi. Taip ir pražūsi., -patenkintas manė Nazka. "Dvasia tavęs lauks."
Jie nuėjo į namą. Nazka švelniai stumtelėjo Nayą, kai ji pradėjo eiti lėčiau. Ji nepajuto, tačiau ant jos nugaros nuo prisilietimo atsirado balandžio formos žymė, atrodanti lyg tatuiruotė.
Meireno niekur nesimatė. Zamgna palengvėjo, nors prieš akis krisdavo negyvi kariai, kai kur lėkė melsvi arba balti žaibo pliūpsniai. Juos, aišku, leisdavo abiejų pusių magai. Baltieji magai dažniau gydydavo saviškius, o juodieji puldavo ir žudydavo. Kai zamgna jau atvirto į žmogų, jam darydavosi bloga nuo vis pasipilančio kieno nors kraujo, sudegusių nuo žaibų negyvų karių. Tačiau bent jau nereikėjo vis užmesti akį į Meireną ir į tas jo kraupiąsias juodas akis. Staiga Zamgna pajuto stiprų smūgį į pilvą. Jis viena ranka susiėmė už pilvo, o su kita ruošėsi gintis ir smogti. Zamgna pakėlė galvą ir išvydo sidabraplaukį karį, besiruošiantį smogti vėl. Tačiau karys nepuolė. Jis įsisteibelėjo į žymę and Zamgnos rankos.
Suklysti neįmanoma. Tai juk ta žymė! Angelas griebė Zamgną už riešo ir jie abu atsidūrė miške tolėliau nuo mūšio lauko.
- Kur Naya?!, - pokalbį pradėjo sidabraplaukis.
- Trenkei man, o dabar nebepuoli ir klausinėji apie mergytę?! Neužkibsiu! Ir iš kur apie ją žinai?!, - suriko Zamgna ir kumščiais puolė angelą.
Jia gindamasis atsakė:
- Kaip galiu nepažinoti Nayos? Tu jos gynėjas, ar ne? Tačiau kodėl tu priešo pusėjė?
- Tai per tave aš ją ginu!!!, - suriko Zamgna ir dar aršiau puolė. - Be to, pas juoduosius esu ne savo noru! Ir kas tu toks, po galais?!
- Samara. Nayos brolis.
- Tu man miglos į akis nepūsk! Meirenai, šunsuki, pasirodyk!!
Meirenas tyliai pribėgo prie jų ir pasitelkęs magiją grąžino juos į kovosikarštį, nors kova jau buvo bepasibaigianti. Baltieji pralaimėjo ir atsitraukė. Juodieji juos nulydėjo keiksmais dėl jų bailumo ir silpnumo.
- Taip mane vadindamas kžgyvas neliksi, - ramiai tarė Meirenas. Perimkit Arzijos miestą ir tuo pačiu siųskit savo galią Dvasiai. Supratot?
Juodasis karys linktelėjo.
- Misija atlikta., - tarė Meirenas ir jie su Zmagna grįžo prie namo.
Zamgna pažvelgė į Meireną. Meireno žvilgsnis buvo išsigandęs. Tačiau tik trumpą akimirką. Zamgna susiraukė. ko gali bijoti šitas amžinas paniurėlis?? Ar Zamgnai tik pasirodė?
- Pavargai, ar ne?, -tarė Nazka.- einam viršun, parodysiu kur gali pernakvoti,
Naya linktelėjo galvą ir Nazka ją nuvedė į viršutinį aukštą. Parodęs kambarį ir liepęs jame likti iki ryto, palinkėjo labos nakties ir nuėjo prie Meireno ir Zamgnos.
Naya įėjo į kambarį. Jame buvo šviesu, nes pro langą kambarį apšvietė jau besiruošianti leistis saulė. Kambaryje prie lango stovėjo ąžuolinė violetinė lova bei pilkas stalas. Ant lovos gulėjo balta pižama. Mergina nusirengė ir pasimatavo ją. Lyg Nayai siūta. Mergina nusižiovavo ir nuėjo miegoti.
- Meirenai, gali eiti., - tarė Nazka.
Meirenas po jo žodžių išskeildė sparnus ir nuskrido gilyn į džiungles.
Nazka nusivedė Zamgną gilyn į namo požemius. Po ilgos tylos pirmas prakalbo Nazka.
- Naya man reikalinga tam, kad aš sustiprėčiau. Tačiau svarbiausia tai, kad jos brangakmienio galios turėtų pakati Dvasiai.
- Kokiai dar dvasiai?
Nazka neatsakė. Jie įėjo į tuščią kambarį. Jame buvo didelis mėlynas magijos rutulys. Jame susigūžęs į kamuoliuką viduryje rutulio kybojo jaunas vakinas. Vilkėjo jis juodą apsiaustą ir juodas kelnes.
- Kas per?..., - tarė Zamgna.
- Tai Dvasia. Jis sunakins baltuosius, kai gaus energiją iš Nayos bei juodųjų. Jo vardas Lesas.
"Jis?! Tačiau jam nė kokių keturiolikos neduočiau!" - šmėkstelėjo mintis Zamgnai. Tačiau jis bijojo, nes jautė nuo Leso sklindančią neapsakomai stiprią galią.
Drąsus vilkolakis patyrė baimės jausmą.


Lauksiu komentarų