Labas visiems. Nusprendžiau sukurti tokį pasakojimą po to, kai užvakar susapnavau pirmajį skyrių.. Jeigu kam patiks, sakykit, rašysiu toliau.. Na aišku, sakykit jei ir nepatiks. Ir rašykit, jei pastbėsit klaidų. Tai mano pirmasis pasakojimas, tad nežinau ar daug kam patiks.
Tai va, pirmasis skyrius (nemanau, kad jis per trumpas, nes neprisapnavau tiek, kad prirašyčiau dar daugiau ):
1. "Sparnuotieji"
Erdviame, tačiau sename kambaryje stovėjo neaukšta, maždaug penkiolikos metų mergina. Ji vilkėjo baltą apsiaustą. Iš jos nugaros kyšojo dideli, tamsiai mėlyni angelo sparnai. Kadangi pro langą švietė blyškus mėnulis, jo šviesoje šie sparnai atrodė šviesesni. Priešais merginą stovėjo maždaug dvidešimties metų vaikinas, kuris taip pat turėjo tamsiai mėlynus sparnus. Jo sidabro spalvos plaukai žėrėjo mėnulio šviesoje. Sparnuotosios merginos plaukai buvo balti, tačiau mėnulio šviesa juos tik dar labiau išryškino. Sidabraplaukis padėjo ranką merginai ant galvos ir paglostė. Jo baltas apsiaustas buvo aptaškytas sodriai raudonu krauju, net matėsi ir keletas gelsvo kraujo dėmių. Jo rankos buvo gana smarkiai sužalotos, tačiau mergina buvo sveika.
- Privalai išvykti. Jie tuoj bus čia. Negaliu leisti, kad mano vienintelė sesuo žūtų nuo priešo rankos. Išsiųsiu tave į Žemę., - tare sidabraplaukis.
- Į... Žemę?... , - sutriko sparnuotoji mergina., - tačiau aš ten niekada nesu buvusi, Samara!
- Patikėk manimi, ten tau bus tikrai saugiau nei čia, tokiomis sąlygomis, Naya!, - Samara nervingai apsidairė, - laiko beveik nebeliko... Klausyk, svarbiausia - niekam Žemėje nerodyk savo sparnų! Žemėje tau gynėjas atsiras.. Turi atsirasti.
Samara dar kartą paglostė Nayai galvą ir iššoko pro langą jį tuo pačiu sudayžydamas tiesiai ant panašios į jį išvaizdos vaikino, tačiau šis turėjo raudonus lyg kraujas sparnus ir buvo aukštesnis.
Nayos sparnai dingo. Ji pajuto, kaip ją užlieja Samaros energija. Aplink merginą pradėjo šviesti ryški šviesa ir ji dingo kartu su šviesa. Į Žemę.
Raudonsparnis kovėsi su Samara. Auštesnysis vaikinas turėjo du plonus, trumpus, tačiau tvirtus ir aštrius kardus. Samara paskliovė ilga, balkšva ietimi, kuri jau buvo kruvina nuo daugybės kautynių.
- Nazka, jos jau nebepasisavinsi sau!, - suriko Samara.
Nazka piktai nusišypsojo.
- Vistiek ją rasiu, - tarė., - Bet kur ir bet kada.
Staiga lyg iš po žemių išdygo raudonplaukis vyrukas kruvinu apsiaustu ir palietė Samaros kaktą.
Nazka patenkintas vėl nusišypsojo.
- Kiap ir planavau. Artimiausiu metu gali pamiršti bet kokios magijos naudojimą.
Jis ir raudonplaukis nusisuko nuo Samaros ir dingo.
Samara pažvelgė į savo ietį.
- Šunsnkukis... Vis nesugebu išsiaiškint kaip jo padėjėjas naudoja šią galią - uždraust naudoti magiją... Gaila, kad netapome artimesni broliai... Bet net ir jis negali pasinaudot savo sese.. Negali..
Samara žiūrėjo į savo ietį. Ji mėnulio šviesoje atrodė nublukusi nuo nuolatinio jos naudijmo kovose.
Vaikinas atsiduso ir nuėjo gaivio miško taku, per tą pačią žemę, kurioje gulėjo daugybė negyvų sparnuočiu kaip ir jis pats.
Samaros galvoje sukosi tik viena mintis - "Ar ji ištvers Žemėje nors dieną?..."
Na, sakykit ką manot.. Lauksiu komentarų
Tai va, pirmasis skyrius (nemanau, kad jis per trumpas, nes neprisapnavau tiek, kad prirašyčiau dar daugiau ):
1. "Sparnuotieji"
Erdviame, tačiau sename kambaryje stovėjo neaukšta, maždaug penkiolikos metų mergina. Ji vilkėjo baltą apsiaustą. Iš jos nugaros kyšojo dideli, tamsiai mėlyni angelo sparnai. Kadangi pro langą švietė blyškus mėnulis, jo šviesoje šie sparnai atrodė šviesesni. Priešais merginą stovėjo maždaug dvidešimties metų vaikinas, kuris taip pat turėjo tamsiai mėlynus sparnus. Jo sidabro spalvos plaukai žėrėjo mėnulio šviesoje. Sparnuotosios merginos plaukai buvo balti, tačiau mėnulio šviesa juos tik dar labiau išryškino. Sidabraplaukis padėjo ranką merginai ant galvos ir paglostė. Jo baltas apsiaustas buvo aptaškytas sodriai raudonu krauju, net matėsi ir keletas gelsvo kraujo dėmių. Jo rankos buvo gana smarkiai sužalotos, tačiau mergina buvo sveika.
- Privalai išvykti. Jie tuoj bus čia. Negaliu leisti, kad mano vienintelė sesuo žūtų nuo priešo rankos. Išsiųsiu tave į Žemę., - tare sidabraplaukis.
- Į... Žemę?... , - sutriko sparnuotoji mergina., - tačiau aš ten niekada nesu buvusi, Samara!
- Patikėk manimi, ten tau bus tikrai saugiau nei čia, tokiomis sąlygomis, Naya!, - Samara nervingai apsidairė, - laiko beveik nebeliko... Klausyk, svarbiausia - niekam Žemėje nerodyk savo sparnų! Žemėje tau gynėjas atsiras.. Turi atsirasti.
Samara dar kartą paglostė Nayai galvą ir iššoko pro langą jį tuo pačiu sudayžydamas tiesiai ant panašios į jį išvaizdos vaikino, tačiau šis turėjo raudonus lyg kraujas sparnus ir buvo aukštesnis.
Nayos sparnai dingo. Ji pajuto, kaip ją užlieja Samaros energija. Aplink merginą pradėjo šviesti ryški šviesa ir ji dingo kartu su šviesa. Į Žemę.
Raudonsparnis kovėsi su Samara. Auštesnysis vaikinas turėjo du plonus, trumpus, tačiau tvirtus ir aštrius kardus. Samara paskliovė ilga, balkšva ietimi, kuri jau buvo kruvina nuo daugybės kautynių.
- Nazka, jos jau nebepasisavinsi sau!, - suriko Samara.
Nazka piktai nusišypsojo.
- Vistiek ją rasiu, - tarė., - Bet kur ir bet kada.
Staiga lyg iš po žemių išdygo raudonplaukis vyrukas kruvinu apsiaustu ir palietė Samaros kaktą.
Nazka patenkintas vėl nusišypsojo.
- Kiap ir planavau. Artimiausiu metu gali pamiršti bet kokios magijos naudojimą.
Jis ir raudonplaukis nusisuko nuo Samaros ir dingo.
Samara pažvelgė į savo ietį.
- Šunsnkukis... Vis nesugebu išsiaiškint kaip jo padėjėjas naudoja šią galią - uždraust naudoti magiją... Gaila, kad netapome artimesni broliai... Bet net ir jis negali pasinaudot savo sese.. Negali..
Samara žiūrėjo į savo ietį. Ji mėnulio šviesoje atrodė nublukusi nuo nuolatinio jos naudijmo kovose.
Vaikinas atsiduso ir nuėjo gaivio miško taku, per tą pačią žemę, kurioje gulėjo daugybė negyvų sparnuočiu kaip ir jis pats.
Samaros galvoje sukosi tik viena mintis - "Ar ji ištvers Žemėje nors dieną?..."
Na, sakykit ką manot.. Lauksiu komentarų
Comment