black_leja kuryba ^^

[black_leja]

šita eilėraštuka sukuriau kalediniam vakarui kauno akademiniame dramos teatre.

Spoileris:

Mes paslėpėm tiek daug po kaukėm
Ir per ilgai mes bėgom nuo savęs.
Šešėliais širdyse pavirtom,
Kai neberadom tuštumoj savęs.

Pabus užmigusios sielos,
Ir kritę angelai atgims.
Mes vėl pamilsime pasauly savą
Nes jau atėjo metas

Nusiplėškim kaukes
Ir numeskim į pusnis.
Pabūkim žmonėmis
Mus priglaus naktis

O žvaigždės palydės
Naujais keliais
Ir mėnesiena palinkės
Geros kloties.

[Zakura]

Man labai patinka tavo kuryba Ir tavo sesuo neblogai cia su tuo dietologu himnu

[fasian]

istaisyk klaidas balsavime bado akis labai :/
p.s. Pats balsavau uz himna ;D

[Gecas]

šita eilėraštuka sukuriau kalediniam vakarui kauno akademiniame dramos teatre.

Spoileris:

Mes paslėpėm tiek daug po kaukėm
Ir per ilgai mes bėgom nuo savęs.
Šešėliais širdyse pavirtom,
Kai neberadom tuštumoj savęs.

Pabus užmigusios sielos,
Ir kritę angelai atgims.
Mes vėl pamilsime pasauly savą
Nes jau atėjo metas

Nusiplėškim kaukes
Ir numeskim į pusnis.
Pabūkim žmonėmis
Mus priglaus naktis

O žvaigždės palydės
Naujais keliais
Ir mėnėsiena palinkės
Geros kloties.

labai gražu. ištaisyk klaidą žodyje mėnėsiena - turėtų būti mėnesiena.

[black_leja]

Aciu visiems uz komentarus ir pataisymus. Del balsavimo fasian su malonumu pataisyciau bet neisivaizduoju kiap tai padaryti -.- nesu pratusi prie forumu ^^. na sis kurinelis parasytas pries gal 1 metus tai pats naujausias mano darbelis. Rasiau ji laikso stiliumi ^^. Tad prasau paskaityti ir atsiprasau uz padarytas klaidas.

Spoileris:

Sveikas nepažįstamasis,
Noriu papasakoti tau savo istorija tad atidžiai klausyk!


Didingi, remiantys dangų metalo ir betono pastatai; gražiai išpuoštomis gatvėmis vaikščiojančios būtybės su baltais it sniegas sparnais; visada besišypsantys veidai (jie visi tokie panašūs) ir širdys, kurios nepažįsta nei skausmo, nei nevilties, nes čia nėra ligų, bado ir mirties; čia laikas sustojo nesibaigiančiame pavasaryje, o visi darbai yra atliekami mašinų; čia – tobulas pasaulis, bet kodėl gi tada jis atrodo toks tuščias ir šaltas?....
Jau gal tūkstantąjį kartą šito klausiau savęs šokdindamas dar vieną gracingą būtybę (atrodo priliesi ir ji subyrės). Galiausiai pavargęs nuo šokių hmm…. ne… ne taip… pavargęs nuo šių iki koktumo rafinuotų angelų išėjau į balkoną, kur juoda naktis puošė dangaus skliautą. Tamsoje žibėjo per amžius negęstantis žvaigždžių deimantai, o baltas mėnulis sidabriškai dažė apačioje besidriekiantį sodą. Aplinkui tvyrojo begalinė ramybė, kurioje vėjas švelniai žaidė medžių lapais, o dangus niekada neatrodė taip arti, juk tereikėjo išskleisti sparnus ir….
Mano mintis nutraukė švelnus, vėjo nešamas dainavimas. Akimis ėmiau ieškoti balso savininko ir po kelių akimirkų terasoje po balkonu pastebėjau jauną angelė. Ji šoko, bet atrodė, kad žaidė sidabriniais mėnulio spinduliais. Staiga Angele pakėlė galvą ir į mane įsmigo mėlynos, tartum ledas ir gilios, lyg jūra akys. Šis žvilgsnis Šis žvilgsnis kažkuo skyrėsi iš kitų….
Plastelėjau sparnais ir nusileidau į terasą. Po to mes dar ilgai ilgai stovėjome vienas priešais kitą. Ji žiūrėjo į savo atvaizdą mano akyse, o aš josios mačiau save (vaikiną juodais it varnas plaukais ir violetinėmis akimis). Tą akimirką mano širdyje gimė jausmas, kurį dabar jūs vadinate meile, tačiau tada aš nežinojau kas tai buvo tiesiog norėjau, kad ji amžinai būtų šalia, o ji jautė tą patį (mums nereikėjo žodžių, kad suprastume vienas kitą). Tad taip ir stovėjome laimingi tyloje...
Gaila, kad mano istorija negali turėti “gyveno ilgai ir laimingai” pabaigos, nes ji priklausė žemesniam rangui, o taisyklės draudė tokią sąjungą. Taigi taisyklės, kurios it grandinės pančiojo mūsų pasaulį. Kiekvienas turėdavo joms paklusti ir žinoti savo vietą, o jeigu kas nors drįsdavo pasipriešinti – išnykdavo. Tačiau dėl šito jausmo mes išdavėmė tobulą pasaulį ir priėmėme bausmę…
Besileidžianti saulė dažė mėlyną dangų kraujo raudonumo spalvomis. Jos auksiniai spinduliai krito ant tamsuojančio miško ir geso horizonte stūksančių kalnų šešėliuose. Naktis po truputį laidojo šią laukinę planetą tamsoje. Tačiau mes žinojome, kad saulė vėl pakils, tad stovėdami ant uolos stebėjome šį reginį. Nors iš mūsų atėmė sparnus ir ištrėmė, nors dangus niekada neatrodė toks nepasiekiamas, bet mes buvo laimingi nes turėjome vienas kitą. Tačiau tada dar nežinojome, kad sukursime naują pasaulį, kuriame jo gyventojai patys galės pasirinkti savo likimą ir kad jį pavadinsime Žeme…

P.s Mes visi esame kritę angelai.

[Gecas]

Aciu visiems uz komentarus ir pataisymus. Del balsavimo fasian su malonumu pataisyciau bet neisivaizduoju kiap tai padaryti -.- nesu pratusi prie forumu ^^. na sis kurinelis parasytas pries gal 1 metus tai pats naujausias mano darbelis. Rasiau ji laikso stiliumi ^^. Tad prasau paskaityti ir atsiprasau uz padarytas klaidas.

Spoileris:

Sveikas nepažįstamasis,
Noriu papasakoti tau savo istorija tad atidžiai klausy!


Didingi, remiantys dangų metalo ir betono pastati; gražiai išpuoštomis gatvėmis vaikščiojančios būtybės su baltais it sniegas sparnais; visada besišypsantys veidai (jie visi tokie panašūs) ir širdys, kurios nepažįsta nei skausmo, nei nevilties, nes čia nėra ligų, bado ir mirties; čia laikas sustojo nesibaigiančiame pavasaryje, o visi darbai yra atliekami mašinų; čia – tobulas pasaulis, bet kodėl gi tada jis atrodo toks tuščias ir šaltas?....
Jau gal tūkstantąjį kartą šito klausiau savęs šokdindamas dar vieną gracingą būtybę (atrodo priliesi ir ji subyrės). Galiausiai pavargęs nuo šokių hmm…. ne… ne taip… pavargęs nuo šių iki koktumo rafinuotų angelų išėjau į balkoną, kur juoda naktis puošė dangaus skliautą. Tamsoje žibėjo per amžius negęstantis žvaigždžių deimantai, o baltas mėnulis sidabriškai dažė apačioje besidriekiantį sodą. Aplinkui tvyrojo begalinė ramybė, kurioje vėjas švelniai žaidė medžių lapais, o dangus niekada neatrodė taip arti, juk tereikėjo išskleisti sparnus ir….
Mano mintis nutraukė švelnus, vėjo nešamas dainavimas. Akimis ėmiau ieškoti balso savininko ir po kelių akimirkų terasoje po balkonu pastebėjau jauną angelė. Ji šoko, bet atrodė, ka žaidė sidabrineis mėnulio spinduliais. Staiga Angele pakėlė galvą ir į mane įsmigo mėlynos, tartum ledas ir gilios, lyg jūra akys. Šis žvilgsnis Šis žvilgsnis kažkuo skyrėsi iš kitų….
Plastelėjau sparnais ir nusileidau į terasą. Po to mes dar ilgai ilgai stovėjome vienas priešais kitą. Ji žiurėjo į savo atvaizdą mano akyse, o aš josios mačiau save (vaikiną juodais it varnas plaukais ir violetinėmis akimis). Tą akimirką mano širdyje gimė jausmas, kurį dabar jūs vadinate meile, tačiau tada aš nežinojau kas tai buvo tiesiog norėjau, kad ji amžinai būtų šalia, o ji jautė tą patį (mums nereikėjo žodžių, kad suprastume vienas kitą). Tad taip ir stovėjome laimongi tyloje...
Gaila, kad mano istorija negali turėti “gyveno ilgai ir laimingai” pabaigos, nes ji priklausė žemesniam rangui, o taisyklės draudė tokią sąjungą. Taigi taisyjlės, kurios it grandinės pančiojo mūsų pasaulį. Kiekvienas turėdavo joms paklusti ir žinoti savo vietą, o jeigu kas nors drysdavo pasipriešinti – išnykdavo. Tačiau dėl šito jausmo mes išdavėmė tobulą pasaulį ir priėmėme bausmę…
Besileidžianti saulė dažė mėlyną dangų kraujo raudonumo spalvomis. Jos auksiniai spinduliai krito ant tamsojančio miško ir geso horizonte stuksančių kalnų šešėliuose. Naktis po truputį laidojo šią laukinę planetą tamsoje. Tačiau mes žinojome, kad saulė vėl pakils, tad stovėdami ant uolos stebėjome šį reginį. Nors iš mūsų atėmė sparnus ir ištrėmė, nors dangus niekada neatrodė toks nepasiekiamas, bet mes buvo laimingi nes turėjome vienas kitą. Tačiau tada dar nežinojome, kad sukursime naują pasaulį, kuriame jo gyventojai patys galės pasirinkti savo likimą ir kad jį pavandinsime Žeme…

P.s Mes visi esame kritę angelai.

labai gražu. ištaisyk klaidas: turėtų būt ne klausy o klausyk, pastati turėtų būti pastatai, vietoj ka turėtų būt kad, sidabrineis turėtų būt sidabriniais, žiurėjo turėtų būt su ū, laimongi vietoj o parašyk i , taisyjlės vietoj j parašyk k, drysdavo vietoj y parašyk į , išdavėmė turėtų būt išdavėme, tamsojančio turėtų būt tamsuojančio , stuksančių vietoj u parašyk ū, pavandinsime parašyk pavadinsime.

[black_leja]

Daiktų vergai

Sis eilerastis buvo kuriamas kai lietuviu kalbos namu darbas tosel man asmeniskai nelabai patinka, bet vistiek nusprendziau ideti gal kam patiks

Spoileris:

Mašinos plastikas, kompiuteriai ir fabrikai,
Tai žmonėms tarnaujantys daiktai,
Jo paties jie sugalvoti,
Ūkyje padėti ir globoti.
Ir kuriame
Nors iš tikrųjų griauname.
Ir statome,
Nors tai prarado reikšmę.
Mes turime tiek daug
Ko mums nereikia.
Deja, tai laikina
Nesustabdomam likimo rate,
O mes žingsnis po žingsnio
Einam link prarajos
Ir darom tai nejučiom
Nes daiktai mums gyvenimu tapo.

[Gecas]

Sis eilerastis buvo kuriamas kai lietuviu kalbos namu darbas tosel man asmeniskai nelabai patinka, bet vistiek nusprendziau ideti gal kam patiks

Spoileris:

Mašinos plastikas, kompiuteriai ir fabrikai,
Tai žmonėms tarnaujantys daiktai,
Jo paties jie sugalvoti,
Ūkyje padėti ir globoti.
Ir kuriame
Nors ištikrųjų griauname.
Ir statome,
Nor tai prarado reikšmę.
Mes turime tiek daug
Ko mums nereikia.
Deja, tai laikina
Nesustabdomam likimo rate,
O mes žingsnis po žingsnio
Einam link prarajos
Ir darom tai nejučiom
Nes daiktai mums gyvenimu tapo.

įdomus kūrinėlis. ištaisyk klaidas : ištikrųjų turėtų būt iš tikrųjų ir Nor praleidai s ačiū už gražius kūrinėlius.

[black_leja]

Praeitiexs kaukai

mazytis prozos kurinuka atsiprasau uz typus ir klaidas is anksto

Spoileris:

Lietaus lašai tūkstančiais auksinių durklų skrodžia tylą. Tu viena sėdi prie liepsnojančio židinio ir žvelgi į pilką dangų. Oda vaikšto šaltukas, o švelni ugnies šiluma šildo ir sielą ir kūną. Šia melancholišką akimirką į širdį įsėlina praeities kaukai. Maži beformiai padarėliai gyvenantys giliausiuose tavo pasamonės kampučiuose. Jų graudingose akyse pamatai tamsiausius savo gyvenimo prisiminimus. Dienas kai viskas būdavo ne taip kai draugų būryje jauteisi toks vienišas, kai pasijunti toks pavargęs nuo šio psaulio. Nejučiom tavo akys prisipildo ašarų, kurios nukrinta į beribį nevilties vandenyną. Už plonos sienos pasigirsta tylus miegančio žmogaus kvėpavimas. Tu žinai kad už sienos miega tie, kurie tave brangina
Lietaus skambesys ir židinio spragsėjimas žaidžia tylos gniaužtuose. Maža mergaitė užmigo su šypsniu veide ir dar nespėjusiomis nudžiūti ašaromis. O maži velniūkščiai - praeities kaukai - džiaugiasi ir krykštauja.

[black_leja]

Sustoki

Spoileris:

Sustoki ties pamirštais paminklais
Ir įsiklausyk į medžių šnaresį.

Sustoki ties apleistais kapais
Ir išgirsk kaip vėlės šneka užgesusioj liepsnoj.

Sustoki ties sugriautais namais
Kur amžiams užmigę klajokliai tau pasakas seks.

Sustoki akimirkai
Ir džiaukis tuo ką turi.

[Gecas]

Sustoki

Spoileris:

Sustoki ties pamirštais paminklais
Ir įsiklausyk įmedžių šnaresį.

Sustoki ties apleistais kapais
Ir išgirsk kaip vėlės šneka užgesusioj liepsnoj.

Sustoki ties sugriautais namais
Kur amžiams užmigę klajokliai tau pasakas seks.

Sustoki akimirkai
Ir džiaukis tuo ką turi.

Na va dar vienas puikus tavo kūrinys. tik padėk tarpą tarp į ir medžių, taip pat turėtų būti užgesusioj.

[sesilily]

Sustoki

Spoileris:

Sustoki ties pamirštais paminklais
Ir įsiklausyk įmedžių šnaresį.

Sustoki ties apleistais kapais
Ir išgirsk kaip vėlės šneka užgesusoj liepsnoj.

Sustoki ties sugriautais namais
Kur amžiams užmigę klajokliai tau pasakas seks.

Sustoki akimirkai
Ir džiaukis tuo ką turi.

Nice, švelnus, "naminis" eilėraštukas

[Gecas]

Nice, švelnus, "naminis" eilėraštukas, bet Bloodyhand pamiršai paminėti, kad dar reikia ištaisyti užgesusioj, o ne užgesusoj

tai aš ir turėjau omenyje kad turėtų būti užgesusioj o ne užgesusoj

[black_leja]

motina mirtis

Spoileris:

Baltame laive nakties
Į gelmes beribės užmaršties
Nusineš skaiščias akis
Motina mirtis.

Užgesins šypsnius
Ir jaunas širdis,
Paskandis visas viltis
Motina mirtis

Nelaukta ateina ji
Per šaltas rasas
Aplankys kiekvieną
Motina mirtis.

O su ja nelauktas svečias
Skausmas netekties
Bet šalta šalta širdis
Motinos mirties .

[sesilily]

Labai gražus, man šios eilės labai, labai gražios.
Pamiršai s paskutinėje eilutėje