Tas keistas gyvenimas....

[VaniLLa]

rasai tikrai šauniai laukiu nauju daliu
nors man tavo rašymo tempas visai priimtinas, kuo daugiau tuo geriau
dabar tik dar daugiau klausimų iškilo, tikrai įdomiai plėtoji istoriją

[xipzo]

xe prasau spauzdink kiek nori tik nepamirsk paminet manes , kaip autoriaus parasysiu siandien dar pora daliu einu paziuret , ka jau light sferose parase

[Esquisse]

Šaunumėlis
I'll do it now

[xipzo]

Šeštoji dalis: Kokia laimės kaina?
Nepastebimai skriejo laikas kalnuose, Imaelis mokino mane suprasti gyvybę, jos esmę ir svarba visai visatai, dienomis mokiausi valdyti energija, kuri buvo gyvybės pagrindas, po truputi išmokau perkurti daiktus, pakeisti juos. Buvo labai panašu i tapyba, kai iš vienos spalvos padarai kita. Praejo jau trecčias mėnuo nuo mano atvykimo i Exone , šy vakara buvo ypač sunki Imaelio duota užduotis, todėl tikrai buvau išsekes... Gryžus namo Irancell niuniavo kažkokia lengva ir laisva kaip vėjas melodija, kol man gryžus priėjo prie manęs ir pakštelėjusi i skruosta pasiūlė prisėsti išgerti arbatos, mums prisėdus užmezgėme lengva pokalbi...
-Kaip sekėsi diena?
-Imaelis mane pribaiks, jo užduotys vis sunkėja, jau nelbai besidžiaugiu turėdamas šias galias...
-Na galbut aš praskaidrinčiau tavo nuotika? - Lengvai ir grakščiai ji tuptelėjo man ant keliu, aš vis dar stebėjausi , kokie elfai lengvi ir grakštūs.-Ka tu manai apie šeimos pagausėjima?
Atrodo buvau smarkiai įsitemepes, taigi tik pamirkčiojau i ja ziurėdamas , kaip koks apuokas...
-Šiandien buvau pas pora druidu ir šventiku, je visi patvirtino , kad aš jau dvi savaites nėščia...
Po šių žodžiu mano veida papuošė tikra kvailio , kuris tuoj sprogs iš laimės šypsena. Pagavau ja i savo glėbį, visas dienos nuovargis dingo, jaučiausi lengvas kaip pūkelis...
Nuo tos dienos , mano gyvenimas atrodė nuostabus, po visu mokslu pas Imaeli lėkdavau namo kaip viesulas pas Ira ir jos vis besipučianti pilvuka, bėgo dienos, slinko laikas ...

Tuo metu , kažkur Detreoite , Amerikoje vaikinukas pramintas Spaiku, dėl savo mėgimo nešioti spygliuotas šukuosenas , šelo trankydamas kelis kvailius. Staiga jam pakėlus ranka eiliniam smūgiui skersgatvyje žybtelėjo keista balta šviesa ir jam aptemo akyse.
-Ooooch, aa... - atsigauti sekėsi sunkiai, jaučiau zeme po nugara, kažkokias šakeles.
Atsistojes apsidairiau , toptelejo mintis kur pogalais aš? mano mielasis detroitas buvo dinges, vietoi jo buvau , kažkokiame miške, visur tvyrojo rūkas, lengvas vėjelis pūtė retus lapus, nuo raudonos saulės pašvaistės nušviestu medžiu viršūniu....
Prieš mane iš už medžiu pasirodeė, kažkokie žmonės, ne , tai buvo ne žmonės, jie buvo tamsios sidabro spalvos odos, turejo gryno balto sidabro plaukus, kurie spindėjo lyg mėnesiena.Jie buvo tryse mergina ir du vaikinai.
-Ei, kur aš?-vietoi atsakymo jie i mane paleido strėlių lietu, o mergina išsitraukusi durkla puolė mane vytis bebėgantį.
-Tai šūdas , kur aš pogalais?
Bėgau , kiek kojos ikabino , atrodo vaikinai paliko tik mane su ta sidabraplauke, nusprendžiau nežaisti ir sustoti , tikriausiai draugai nuvežė mane kur į miškelį , kai kasnors trinktelėjo ir nusprendė pagazdinti. Sustojau atsisukau i ja ir norėjau sakyti :
-Gerai , geras bejeris , pasi...
Vos išvengiau durklo, pajutau kaklu lengvai bėgantį krauja, tai buvo ne kokia išdaiga, tai buvo tikra!Gavau kautis dėl savo gyvybės su kažkokia merga , kuri atrodė net po tokio begimo nebuvo nė kiek pavargusi... Gerai , kad mano senis nuo mažens vertė mane lankyti seno kino kovos menų pamokas, tai gyniausi nuo jos visai neblogai , ji nesugebėjo manęs pasiekti tuo savo durklu , bet jaučiau , kaip mano jėgos senka , visgi katik mušiausi su kažkokia gauja , o dabar ši keista mergina, su savo šviesos greičio dyrklu ... Viskas baigėsi taipat staigiai , kaip ir prasidėjo, supratau , kad daugiua neištversiu jos puolimu , todėl išmušiau jai iš ranku durkla , panaudojes apgaulinga manevra ir parklupdžiau ja ant žemės , surakinau jai kakla ir rankas kišeneje turėtais antrankiais. Paleidau ja ant žemės ir atsisėdau pats , už kelių metrų. Taip sėdėjome kelias minutes , jos skruostais ritosi didelės ašaros , ji piktai žiurėjo į mane ir kazka vis šnekėjo man nesuprantama kalba, staiga ji nutilo , jos akys išsiplete ir sustojo ties tašku virs mano galvos. Pakėliau savo akis į viršų, ir pamačiau kažka panašaus i vėžlio ir leopardo mišinį, tai buvo triakis šarvuotas padaras primenantis didžiule šarvuota kate, aiškiai supratau , kad jis ne žolėdis iš aštriu ilčiu ir mailu , kiek lenktų nagū. Padaras šoko tiesiai ant manes , kol aš ji apžiūrinėjau , keistoji mergina spejo pasislėpti kažkokioje po netoli buvusiu medžiu buvusioje oloje, aš turėjau tik merginos pamestą durkla ir savo gyvybę, kurios nė už ką nenorėjau atiduoti šiam padarui. Šarvuotis šoko ant manes, pasisukau šonu ir jam prašokus mane susmeigiau jam tiesiai į aki durklą iki pat rankenos, pasinaudojes juo , kaip atramos tašku atsiduriau ant padaro ir ismeigiau durkla vėl , šykartą į tarp sarvuotos odos buvusį kiek minkštesnį plota, ir pasikabines ant durklo nušokau žemyn pjaudamas visais ašmenimis, man nušokus vos spėjau atšokti bekrentant padarui.
-Taibent kačiukas, tokio dar nebuvau sutikes.-Kadaise mėgau medžiokle , vis važiuodavau su seneliu i miškus , jis mokė mane apie gyvūnus, atrodo jo pamokymas , kad perpjauta gerkle niekas negyvena buvo teisus.
Atsisukes pamačiau tik žybtelint tamsiai pilką merginos kumštelį man prieš veidą ir viska užliejo raudonū ratilu pilna tamsa...
Pogalis , taibent kumštelis...

Greitai , po gerosios naujienos sekė ir bloga, tamsieji elfai pradėjo nenidelių pasienio miestelių puolimus, man kaip ir visiems galintiems kovoti magams , buvo isakyta ruoštis į žygį, turėjau ginti savo naujaji pasauli , savo naujaja šeima , savo besiruošianti pasauli išvysti vaika... Jodamas tarp visū elfū ir nykštuku, jaučiausi tikrai nejaukiai , visus kamavo liūdnos mintys ,, apie artėjančius mūšius....

[xipzo]

Septintoji dalis: Sunki diena.
Stovyklavietėje , aš ir Imaelis užsiėmėme gydimu sužeistū kareiviu, mūšyje krito ne vienas, bet buvo ir nemažai sužeistū. Taigi darbo turėjome per akis, tik dabar supratau , koks nuostabus mano ir Iros telpatijos ryšys, nors buvome už myliu vienas nuo kito , galėjome keistis mintimis ir jausmais, kas gelbėjo mane nuo palūžimo , jau trečia dieną besikaunant su jungtinėmis orkū ir tamsos elfū pajėgomis,Jau turėjau pirmuosius randus ant savo kūno , vos perplauka , net galvos nepadėjau...
Jau ėjo trečia diena kruajo, klyksmū ir žvangančio plieno, nors pas mus avykdavo vis daugiau pastiprinimo , kad atsigintume nuo įsiveržimo i krašta giliau, atsilaikyti sekėsi sunkiai, priešininkai taipogi sulaukdavo vis daugiua pastiprinimo....

Atsibudau guolyje, tikrame iš ivairių kailių sukrautame guolyje, buvau nedideliame mediniame kambarėlyje, langu čia nebuvo, viska apšvietė tik palubėje kabojusi aliejinė lempa, pamasčiau , pogalais Spaikai , kur tu atsidūrei?Vos spėjau apžvelgti šy nendideli kambariuka , atsivėlrė durys ir iėjo tapati mergina, kuri mane bandė užmušti su durklu, ji buvo su kažkokiu senoliu.
Senolis mestelėjo man naujus drabužius, maniškiai po vakar tiko nebent i skudurus, ketinau palaukti , kol jie išeis , bet jei nesitraukė, išėjo tik senis , mergina pasiliko... Ji padavinėjo man švarius drabužius besirengiant, pilkšva jos veidelį puošė lengvas raudonis, kai pagaliua apsirengiau senis gryžo, ir kažka murmėdamas nupiešė man ant kaktos. Truputi dilgsėjo, bet iskart poto ėmiau supasti senio kalbą.
-Sveikas nepažystamasai, puikiai koveisi su pakvaišusia miško sarge (tikriausiai jis turėjo omeny ta sarvuota kate...) nors mūsų istatymai draudžia priimti tokius svetimšalius kaip tu, bet pagal senovį paprotį... - Jis sunkiai atsiduso, ir kalbėjo toliau- Pagal senovinį paprotį, kurio laikosi visos šio pasaulio rasės tu išgelbėjai šiai merginai gyvybę, kad ir kaip ten bebūtū buvę, mums taip pranešė girios dvasios, taigi pagal istatymą tu gali ja imti į žmonas , arba paversti savo verge.
Betariant žodį verge senio akyse blykstelėjo tokios kibirkštys, kad tikrai nenorėjau išsiaiškinti , ką jos reiškia... Pogalais, tai grynas priverstinis ištekinimas... Man sutikus ją vesti, iškart buvome nuvesti į miesto aikštę, kur atsirades neaiškios kilmes angelas mus lyg ir sutuokė... O žmogau , kur aš patekau? Atrodo nebebus taip lengva ištrūkti! Po šių vestuviu iš reikalo... apsistojome senajame merginos būste... Pagaliau ji prašneko :
-Aš Xeres, pogalais... Kodėl tie du mulkiai nesekė manęs? Būčiau nepapuolusi i tokia situacija... Deive padėk , ka dabar man daryti su tavimi .- Ji žiūrėjo į mane ir vis koneveikė mane...
-Kiek suprantu , mes vyras ir žmona taip?-Tariau neapsikentęs.
-Taip, ir kas iš to?Palauk!K1 tu ketini daryti?!
Pagavau ja už rankū, stipriai trūktelėjau ir pabučiavau , ji pirma priešinosi , bet po bučinio kiek aprimo.
-Taigi žmonele, aš taipat tavęs nepažystu , bet tikiuosi per laika pažinti.-Ir paleidau ją daugiau nieko nebdares... Kampe mačiau tokipati guoli , kaip tame mediniame kambariuke, palindau po vienu iš kailiu ir pasiruošiau miegoti, ji atsigulė netoli manęs, ne šalia , bet ir ne pertoliausiai, abu gulėjome kankinami savū minčiu... Visgi mes du nepažyztami žmonės, ka jau žmonės? Jos gi akys kaip katės , ausys smailos, dar ta pilka oda ir sidabro plaukai... Velnias... Visdėlto atrodo teks gyventi kartu... bent kol sugalvosiu kaip iš šio beprotnamio ištrūkti...
Ryte pabudau atsisukes į ją, kai miegojo ji atrodė tokia taiki, netokia kokia buvo tada , kai užpuolė mane miške.. Kažka pajutau krutinėje , ko seniai nebebuvau jautes nuo mamos mirties, pajutau skruostais besiritančias ašaras, tuo metu ji pramerkė akis, ir įdėmiai pažvelgė į mane... Pasislinko arčiau ir apkabino mane per galvą ir pečius, išsiverkiau į ją, išspasakojau visa savo gyvenima, jaučiau su aj ryšį, ji buvo ta , ji tikrai buvo ta, ta kurios visa gyvenima ieškojau , kuri slėpėsi nuo manes visa laika , kažkokioje girioje... Kai pagaliau nurimau , ji papasakojo man savo istorija, apie sunku gyvenima po didžiulio -emės drebėjimo , kur ji prarado visus atrimuosiu užgriuvus jū požeminiam būstui (veliau išsiaiškinau , kad visi tamsieji elfai gyveno po miškais, urvuose ir olose, giliose šachtose. Mes kartu po biški pradėjome vienas kita pažinti , suprasti...
pirmaja savaitę aš elfū bendruomėnėje mokiausi pritapti, kovoti už savo vietą... Buvau , kaip ir visi irašytas i jū armiją, mokiausi kautis, mano žinios apie kovas plikomis rankomis , jiems buvo naujos , visgi tos seno kino pamokos pravertė bent čia... Užsiiminėjau karių mokymu beginkles kovos meno, greitai kilau laipsniaiais, po biški mokiausi pažinti Xeres, visdar sekėsi sunkiai, bet po truputį pradėjome jausti vienas kitam šiltus jausmus, senasis jos dėdė, neretai mus aplankydavo , vis pakeldamas mums ūpa savo šmaikštumu... Trečiajį mėnesį mums gyvenant kartu, jau kreipėmes į vienas kitą tu , net pora kartū darėme tai, tiesa visdar buvome drovūs . Išpradžių Xeres man atrodė šalta ir užsispyrusi asmenybė , et kai po biški ėmiau ją perprasti , mačiau , kad ji tiesiog prislėgta visdar nepamiršto liūdesio dėl savo šeimos, nuo kurio stengiasi gintis abejingumo siena.
Tarp mūsų mezgėsi gilus abipusis supratimas ir stiprus meilės ryšys....

-Di atsargiai!
Vos išvengiau dar vieno smūgio nutaikyto amn i gerklę, prišokes prie priešo išsiurbiau visas jo jėgas , šiektiek atsigavau, kaipnors reikėjo nusigauti iki upės kranto , iškur plūdo priešai ir apšaudyti juos degančių strėliu lietumi. Staiga kažkoks šiknius sumosikaves durklu prieš mane perėže man visa kairiają veido pusę, pajutau veriantį skausmą, bet sugebėjau jį nudurti , mane greitai pridengė kovos draugai , taigi sėkmingai atsitraukiau. Mano akis buvo sužalota nepataisomai , randa ant kaktos sunaudojus nemažai energijos , gal ir pavyktu išnaikinti, bet akies išgydyti niekaip nepavyks... Tam reiktu perdaug energijos , kurios čia pasisemti nebuvo kur , taigi teko pasitenkinti varsčiu. Vakare mūšis pagaliua krypo mūsū naudai , užėmėme nedidelės upės pakrantes, todėl neleisime prieš laivams pasiekti toliau esančių krašto gilumoje jū karių. Imaelis žuvo prieš dvi dienas, kai begydant karius palapinėje priešų magas apėjęs mūsū stovykla tiesiai į ja paleido tukstančius liepsnos liežuvių, tarp kurių mirė ir pats išnaudojes visas savo givybines jėgas šiam burtui... Mūsū armijos nuostoliai buvo milžiniški , ir jie vis augo , reikėjo betkokia kaina kuo greičiau užbaigti sį karą. Norėjau gryžti pas vaikus ir Ira, karas smarkiai sekino , tiek morališkai , tiek fiziškai... O dar tai , kad priešai velnias žino iš kur poradėjo mokytis artimos kovos menū mums tik apsunkino visa reikalą...

[Mapicy]

Na , tai bus pirmasis mano kurinelis, gal kam patiks , gal kam nepatiks, tikiuosi sulaukti kritikos, galbut nepatingesit parasyti...

Pirmoji Dalis: Tamsa
Kambario kampe gulejo didziule kruva disku, kazkokiu pagalviu paklodziu , alaus buteliu.... Ji lengvai kilnojosi , kartais is jos vis pasigirsdavo knarktelejimas, kartais atodusis. Laikrodis ant sienos palengva muse 3 valanda nakties,uz lango ose naktyje paskende medziai... Staiga neaisku is kur pasigirdo garsas, panasus i skambuti. Is kampo is to siuksliu kalno kazkas pradejo lysti lauk- pirma pasirode ranka, poto raudoni seniai neplauti plaukai ir galiausiai islindo , gal 16-17 metu katik atsiradusia barzdele apzeles vaikinukas.
-Ateinu ateinu , pogalais kas cia taip velai skambina?-sudundejo storu , bet visdar brestanciu balsu raudongalvis.
Siaip netaip islindes is savo neaiskios kilmes guolio, vaikinukas atkase neaisku kur besislepusi kompiuterio ekrana , isitrauke is po stalo klaviatura, taipat velnias zino kokio amziaus senumo mikrafona... Skambino kaimynas... Pogalais negi jis negalejo palaukt ryto ? Na kagi...
-Alio ?
-Ei Di atleisk kad trukdau taip velai , bet klausyk ... gal turi vien kita grama zoles? cia su pana sedziu matai uzsimanem...
-Nu ********! tik del to skambini?Na gerai... Po pusvalandzio ateik surasiu kanors...
Nuejau ieskoti prakeiktam kaimynui poros gramu zoles, kad jis paspringtu ja taip ir norejosi jam tai pasakyt , ne bet gi draugai nuo vaikystes... Priejau prie lango , istraukiau pora gramu jam ir nuejau pats sutraukti pora gramu zoles , kol jis ateis. Ziurejau pro langa grozejausi menuliu , toptelejo mintis , visgi grazi ta pilnatis... Gerai , kad gyvenau uz poros kilometru nuo miesto, nedidelis kaimelis cia , pora daugiabuciu... Bet neilgai trukus vistiek iki musus ateis miestas nepraeis 5meteliai ir aplink knibzdes daugiau namu... Taip bemastant kazkas suzvimbe. Pajutau skausma,persisveriau per tureklus ir nukritau ant zoles po langu. Toptelejo mintis - Kas per? ir wtf? juk ziurejau pro lanaga i menuli! kas po galais? Pabandziau atsistoti , kojos vos laike , keliai drebejo , jauciausi kaip koks senis ir tada paziurejes zemyn maciau mano marskiniai visi raudoni, jauciau palengva jas beganti savo krauja, nusiemes marskiniu pamaciau negilius bet visdelto skausmingus suzeidimus ir zaizdeliu vidus buvo pilnas medienos skeveldru , lyg kazas butu galingai smoges i medi ir jo atplaisos nuo smugio jegos , kaip kulkos suzalojusos mane. Ta akimirka isgirdau skambesi ir pajutau oro vibravima su kiekvienu skambtelejimu , o tolomuje esanciame miskelije pries mano daugiabuti vis kazkas bliksejo... Nezinau kodel , bet kiek isgalejau tokioje busenoje pasileidau ten prie tu vis atsirandanciu svieseliu...
Pribeges prie nedidelio kirtimo miske , kur maciau tas svieseles , pamaciau kaip kazkoks vyriskis trenke galingu kardu ir suskalde nuo jo besiginusios merginos karda, kardas skilo i daugybe daliu , mergina suklupo ismetusi jau nebenaudinga luzusi karda, atrodo nuo galingo smugiu jai luzo ranka, baltaplaukis vyriskis iskele karda sau virs galvos pasiruose lemiamam kirciui , merginos skruostais liejosi asaros. Pajutau stipru impulsa is savo sielos gelmiu, jis man sake tu gali tik pabusk , islaisvink tikraji save apgink ja apgink save... Vos ne per akies mirksni atsiradau , tarp vyriskio ir merginos , jis visdar kele karda i virsu ir tik spejo isplesti akis is nuostabos , kai as tuopaciu merginos luzusiu kardu perduriau ji ir pereziau pusiau is apacios i virsu . Kardas buvo juzes , bet jis pulsavo raudonai ir melinai vis besimainanciomis abiejomis spalvomis, su kiekvienu tvinksniu isryskedavo pries jam suluztant buvusi forma vaiduokliska ir balta , tarsi pamekle ja bego raibuliai... Tik tada pamaciau , kad laikas aplinkui tarsi sustojes ir pamaciau didziule sviesos o poto tamsos banga. Viskas uzgeso , pajutau gilu tustumos pojuti ir nugrimzdau i ja... As nuzudziau zmogu, as atemiau kazkieno gyvybe... Ir tada pries akis stojo tamsa .

Tik sita perskaiciau,bet jau bent truputeli nusivyliau Pasistengsiu ir kitas dalis perskaityt kai turesiu laiko

Tai va visu pirma aisku del LT raidziu reiktu galvot,bet cia jau kiekvieno savos problemos kodel neraso LT kalba
Kartais pasirodydavo kad kai kuriuos zodziu,tarkim "gramas zoles" , galejai ne tiek kartu naudot Tarkim viena karta parasytum taip o kitus du kitaip Dar tau truko kazkokio didesnio veiksmo o ne taip kad : gyvenau,paskambino,nuejau,sove,nusivaliau ir nuzudziau kazkaip neydomiai atrodo.Galejo but ir vaizdingiau,nors net nezinau...Zodziu tau dar gan daug iki rasytojo Nezinau ar supratai ka norejau pasakyt visais savo paaiskinimais bet nesvarbu duociau vertinant kaip pirma kuriny 8/10 sry kad ne 10 is 10 , as tsg negaleciau tike duoti.

[xipzo]

Nu gerai as gi ir nesu tobulas rasytojas , ktaipsakant visiems neitiksi rasau , taip kaip man paciam patiktu skaityt

[fasian]

Perskaiciau kelias dalis neblogai istikruju
p.s. Srifto nekeisk nes lb skauda akis nuo sito :S

[Mapicy]

Nu gerai as gi ir nesu tobulas rasytojas , ktaipsakant visiems neitiksi rasau , taip kaip man paciam patiktu skaityt

Tai ir toliau taip rasyk ir stenkis Linkiu tau tobulet ir galbut,tik galbut,Tu tapsi didis rasitojas ir parasysi daug geru knygu kaip antai J.R.R. Tolkien-Ziedu valdovas,ir isgarsinsi lietuvele

[Esquisse]

Ooo dar dvi dalys
Adrenalino nestinga paskutinėj daly Ohmgod laukiu 8 dalies
P.s. sugoi, šis pasakojimas tapo my fav

[xipzo]

Yuuki aciu , kaip jums mano bandymas ivest blogosios pusės heroju? (Spaika)

[Aivaras]

kžn, čia tipo sėdžiu, bam, staiga super herojus xDDD regular everyday norma guy

[xipzo]

Aštuntoji dalis: Mūšis tarp sienu
-Spaikai , vesk savo būrį į kairę , apeikite pelkes ir pulkite juos iš užnugario.
-Klausau, KA mums daryti , jei jie mus pastebės?
-Panaudokite magus, tada tegu padega pelkes i jū puse.
Pajudėjau su man pskirtu trisdešimties elfu grupe, reikėjo žūt būt sunaikinti jū pagrindine ginybine stovykla, kuri gynė tarpeklį. Prieš kelias savaites sudarėme sajungą su žmonėmis, jie mums puikiai padėjo, elfu armija , su savo gyvybę besiurbiančiu žmogiukščiu triuškinome , po trupiti , po truputi bet stūmėme juos atgal. Jau pusę metū kaunamės apyligiai , bet su žmoniū pagalba , reikalai juda į priekį. Artėja lemiamas mūšis. Šiuo metu kaiptik galandau kardą, kai man pranešė, jog įsisiautėjes šešėlis- pavojingiausia butybė visame kontinente sunaikino visa kaimeli , kuriame gyvenau su Xeres, išgyvenusiūjų nebuvo...
Per miška nuskardėjo beviltiškumo, praradimo kančios ir pilnas balsas, jau nebe žmogiškas balsas...
-Jis išprotėjo vade...
-Taip , bet būtent tokių bepročių mums dabar reikia.
Taip apie save girdėjau kalbant dauguma karių, po Xeres mirties, vienintelio žmogaus , kuriam šiame pasaulyje kažką reiškiau tapau žvėrimi, ieškojau mirties... Pirmas puldavau į mūšius, skersdavau visus bežygiuojant sutiktus priešu žmones ... Moteris , vaikus , senius visus, kas tik man pastodavo kelia. Praradimo kančia užgoždavo tik nepykanta kitam žmogui elfu gybybsiurbiui, tam prakeiktajam , kuris kaip mums pranešė žmonės kurė tokias pabaisas kaip šešėlis norėdamas užgrobti sį pasaulį...


-Di , gerai jautiesi?
-Ar atrodo kad gerai jausčiausi?!Ech nepyk , pastarosiomis dienomis , kai jie susijungė su tais pašlemėkais man visai prastai... Nervai nebelaiko, tas nesiliaujantis mūšis ... Pasilgau namu...
-Žinau, visi mes pasilgome namų, bet jei greit jū nenukausime kažin ar juos bepamatysime... šie dešim tūkstančiu vyru vieninteliai pajėgiantys kautis šiomis dienomis... daugybė mūsiškių patiesė juodųjų magu pasiustos ligos...
-Taip...
KAras sekėsi prastai, vis buvome stumiami atgal , artėjome prie mirties taško, už nugarū buvo tarpeklis į mūsų gyvenvietes, namus... Jau kelis kartus sutikau Tamsiūjų pusėje besikaunantį vaikina, kovėsi jis kaip pasiutes , tokio kario dar nebuvau mates , nė lašo abejonės, tik tikslus kirtis, ir visiška neapykanta lydėjo jį.. Jis vienas pralauždavo mūsu gretas, jokie mūsu karto meistrai prieš jį neatislaikydavo, keletą kartų bandžiau išsiurbti jo jėgas, bet jis buvo puikiai apsaugotas juodūju magu , nieko negalėjau jam padaryti, kovoje prieš jį teks kliautis tik kardais ir strėlėmis.... Gerai nors tiek , kad jū sajunga su žmonėmis nebuvo labai tvirta , dar kai mums pavyko šešiolika žmonių nužudyti pasitelkus dauguma mūsū magu... Like keturi buvo visiškai silpni, seniai juos bematėme, tikriausiai slapstėsi , iš jū aprangos ir manieru sprendžiau , kad jie kokiu nors senovės kunigū palikuoniai, inkvizitoriu vaikia... NA kaip bebūtu , Mums ėjosi sunkiai...

Prasidėjo mūsu mūšis dėl perėjos , kovėmės negailėdami jėgų , kolkas jie negalėjo išnaudoti savo kiekio pranašumo, nuo olū viršaus magai vis mėtė į juos uolas, leido ugnies kamuolius , o pradėjus lyti , vertė lietū sunkiais ledo kristalais, kurie persmeigdavo tamiaja kariuomėnę kaip sviesta. Trečią dieną beginant jū burys perkopes kalnus mūsu kairėje padarė didelių nuostolių, ten buvo ir Spaikas, su kuriuo man teko susikauti...

-Niekada manes nepaimsi gyvo! - rėkė Spaikas.
-Puiku, tada kausimės iki galo.
Mūšis pries tamsiuosius jau ėjo į pabaigą, sudare su drakonais sutartį, kad atiduos drakonams krištolo kalną taryba paprašė išdeginti visus temiuosius elfus... Drakonai atliko savo darba kruopščiai , neliko sveiko žemės lopinėlio , kur jie praskrisdavo...
Šiuo metu reikėjo sudoroti Spaika, tikrai tvirta ir igudusi priešininka, žinojau , kad mano galios čia nebepadės, jo apsauga pergera. Kovėmės kelias valandas, abu buvome susipjaustę, kardai pilni įrantu , nuo prieš tai buvusiu kovu... Kraujas tekėjo ma per vienintele sveika aki , buvo kiek sunku matyti , Spaikas turėjo tapačia problema, brūkštelėjau jam kardo smaigaliu per kaktą , dabar iš jos nesustodamas bego kraujas, atrodėme kaip du laukiniai, kariai apspite mus ratu, žiurėjo ir tylėjo.
Kova jau ilgia nebegalėjo tęstis, perdaug buvome išvarge ...
-Tai bus paskutinioji mano ataka, atremsi ją... vadinasi būsi laimėjęs.
Puoliau iš visū jėgū, jis išvengė smūgio , padarė apgaulinga judesi , apsisuko ir perkirto man šoną. Staigiai metes karda išsitraukiau durkla , pasilenkiau po jo kardu ir suvariau jį jam tiesiai į saulės rezginį. Jis suklupo, išspjovė krauja, pažvelgė į mane ir mirė ramybę atradusio žmogaus akimis bežiurėdamas į dangų...
Karas buvo baigtas, dabar laukė paskutiniu juodūjų žmonių magū medžioklė ir būsime laisvi... Turėjome daug ką nuveikti , atstatyti miestus, išgyditi karius, pagaliau pasirūpinti išlikusiais tamsiaisiai elfais , kurie sutiko su visomis mūsų salygomis , kad tik jiems būtų leista ramiai gyventi...

-Di!!!
-Ira!!!
-Aš taip tavęs pasiilgau ...
-Aš taipat, kur mažylis?
-Miega jaunėlis tikras šaunuolis , jau abndo sėdėti...
Gryžimas namo po karo, štai kas yra maloniausia, ne pergalės džiugino mūsų karius, bet galimybė dar vienasyk išvysti savo šeimą, draugus, milimąsias...

Bet dar neviskas buvo baigta, Turėjome sumedžioti tą ketveriuke, jie buvo perdaug pavojingi .

[xipzo]

Daugiau daliu rytoi

[xipzo]

Devintoji dalis: Tamsi Ola
Plaukėme laiveliu iki žmonių salos, visi keturi magai slėpėsi ten, plaukėme jau trečia diena, po biški ryškėjo salos siluetas, žinojome , kad keletas magu pavergtų drakonu saugo salą, tad derėjo būti atsargiems.
Saloje išsilaipinome anksti ryte , kai jos gyvūnija dar taikiai miegojo... Skynėmės kelia per džiungles, vis pasitaikydavo vienokia ar kitokia gyvatė, koks kitoks gyvis. Netekome vieno -mogaus vos išlipe, neaiškiomis aplinkybėmis jam ant smėlio iškrito kardas , tiksliau išslydo iš makštū. Vos jam pasilenkus iš po smėlio islindo kažkas panašaus į maldininka tik daug didesnį... Jis vienu kirčiu nušniojo elfui galva, tai buvo tikrai neitikėtinas padaras , padengtas chitinu, tikriausiai kietesniu net už mūsū kardū, gerai kad mūsū magai laiku atsitokėjo ir pačirškino jį ugnimi, taigi daugiau su šiais gyviais nesusidūrėme, bent kolkas...
Skverbimasis per džiungles buvo nelengvas , vabzdžiai , padarai ir t.t. ...
-Kodėl visi blogiukai išsirenka egzotiškas , bet tokiu erzinančiu padarū pilnas vietas savo būstinėms?- kažkas paklausė ironiškai.
-Todėl , kad tiems kraujasiurbiams , tarp tokiu kraujasiurbių kaip jie daug jaukiau ,-Pamėginau pajuokauti.
Pasigirdo draugiški prunkštelėjimai iš musu dvidešimtuko, tik penki žmonės iskaitant mane buvo dalivave kare, kiti gyvi keturiolika buvo katik pristayti mums padėti, kadangi daugiau dalivavusiu kovoje buvo gydomi , ar atsigavinėjo po šoko. Taigi su savo būreliu traukiau link olos salos gilumoje, kuri kaip mums nurodė Imaelis - amžną jam atilsį , visdėlto gerai , kad bent per jo pamokas nemiegojau , kaip kad mėgdavau daryti žemės mokykloje... Xe šypsena vis išsprūsdavo prisiminus mokykla..
Ola buvo plati , joje lengvai galėjo tilpti keli drakonai, kurie mums vos pasirodžius ir sumastė išlysti lauk, deja ne saulutėje pasišildyti. Dėl storos magijai atsparios odos mūsų burtai nedarė jokios žalos, kardais tokio keturaukščio pastato aukščio padarą pasiekt ganėtinai nelengva, tad teko daugiau lanstyti ir slėptis besiginant negu pulti , visdėlto žinojome drakonu silpnybę- jū kakle buvo nedidelė skilė, kuria jiems leidžiant ugnį išeidavo dūmų perteklius. Tereikėjo į ją taikliai paleisti ietį ir jam šakės, vienam drakonui tai gal ir būtu igyvendinama , bet kai jū buvo du rekėjo kanors sugalvoti , nes negalėjiome nė akimirkai sustoti nepridenge nugaru... Sumasčiau , kad jei ikaitintume olas esančias virš drakonū, jos smarkiai susilpnėtu ir galbūt užvirstu, mums vargais negalais pavyko jas ikaitinti , pasinaudojus tiek ugnies magija, tiek pačiais drakonais , kurie vis pūstelėdavo ugnies mums pasinaudojus oro magija ir peršokant juos. Po kovos su drakonais ir uolos griūties gyvi likome šešiese , aš ir dar vienas senolis bei tie keli pienburniai. Didvyriškai skynėmės kelia gilyn , išvenginėjome ivairiausiu spastu , nuo klaidinančios magijos iki kažkokiu skeletonu armijos puolimo, gerai kad pastariesiems užtekdavo lengvai kaukštelėti ir jie byrėdavo į dulkes.
Perėjus urva atsidūrėme ugnikalnio stemplėje, kurios viduryje , tikriausiai tik magijos pagalba laikantis stovėjo įspūdinga viduramžiu stiliaus pilis, plevėsavo Inkvizicijos ženklas, keletas sienu jau buvo apgriuve, bet pilis visdar atrodė tvirtai, nors spėjau ji čia atkeliavo su pirmaisiais šiuų magū protėviais.
Žinojome , kad nepastebėtiems prislinkti nepavyks, tad patraukėme tiesiai , vis ieškodami , kad galėtu mums pakenkti ... Tikriaiusiai patys prisišaukėme nelaimę tiek žvalgydamiesi.... Iš lavos kunkuriavusios tako šonuose pamažėle išlindo pats pavojingiausias visū drakonų rūšies atstovas, tikriausiai dešimties tūkstančio metų menumo drakonas ir ne šiaip koks, o iki raudonumo ikaitęs, su kiekvienu iškvėpimu išleidžiantis tokį kiekį dūmų ir ugnies, kad temperatūra kalne tikriausiai pakilo kokia dešimčia laipsniu vos jam pasirodžius... Šis dičkis buvo atkaklus, niekaip nenorėjo pasiduoti , ietys prie jo prilėkusios tiesiok apskrusdavo nuo jo kūno karščio, kardai nelabai padėjo prieš jį , galėjome jais jam nebent padus pabadyti , taigi teko griebtis anksčiau apmastytos gudrybės ir šaudyti jam į gerklę, paprastos strėles sudegdavo dar nepasiekusios jo greklės , taigi gavome staigiai perdirbinėti lankus į mažus arbaletus, kuriuos užtaisydavome strėlėmis su ant galo užmautais ivairiais metalo gabaliukais ar šiais didesniais , akmenimis , kurių čia buvo apstu . Drakonas tik juokėsi iš mūsų pastangų, jam besijuokiant vienam jaunūjų elfu trūko kantrbė ir jis panaudojes iš senoliu išmoktas senovines uždraustas magijos technikas paleido į drakoną tokią papliupa ivairiausiu burtu , kad maniau prasidėjo Naujieji metai!!!
-Tukstančio žaibų užkeikimas,- pasakė mano vyresnysis bendražygis, kai jaunasis elfas nukoves drakoną šiuo burtu pats krito negyvas išnaudojęs visą gyvybės energiją... Likome tik dviese prieš keturis elitinius magus, juoduosiu magus ivaldžiusius nekromantiją, sugebėjusius priversti kautis drakonus su mumis. Lėtai nuėjome į pilį, kurioje laukė pats didžiausias mūsų mųšis...

Magai lauk4 ant pilies laiptų, jie neatrodė grėsmingi - geraširdiško veido storuliukas, dvi į virėjas panašios moterys ir vienintelis nelabai traukiantis tipas, kurio veido nelabai galėjai suprasti, tai buvo ištisas randas o ne veidas.