Del bardako apkeistu taisykliu, teks viska deti i 1 gija , todel bandysiu naudoti spoilerius....
Kito pasaulio sviesa -
Tas keistas pasaulis...si kurineli rasite beskaitydami toliau...
Kito pasaulio sviesa -
Spoileris:
Sunkus išgyvenimas
Sėdėjau bare , su žavia blondine , mezgėsi lengvutis pokalbis , šnekėjomės apie viską , ko tik primastydavom , ji buvo žavi , jauna blondinė , duočiau na apie 22m , lengvai padažytos lūpos , skoningai pasikvėpinusi, nei perdaug nei mažai . Dauguma vyruku nužvelgijėjo šią merginą, bet vis neišdrysdavo jos užkalbinti , kažkas stūmė juos nuo jos . Tikriausiai kaip visada įsitaises savo vietoje šiame bare tepastebėjau prie ko atsisėdau, man atsisėdus ir lengvai ją netyčia stumtelėjus prasidėjo pokalbis...
Abu buvome šiek tiek išlenkę , tad pasisiųliau važiuoti į mano namus...
Automobilis lengvai riedėjo keliu, siek tiek mus nesioji į sonus , visgi kiek ikales vairavau. Artėjome , prie posukio , mano mažas namelis buvo ant kalvos virš miesto, nuo mažens simpatizavau aukštoms vietoms , galbut dėl to kad mano tėvas buvo alpinistas ir jo manija aukštoms vietoms persidavė man ... Na kaip bebūtų , pradėjau lengvai stabdyti , mano mašina buvo kiek senokai tikrinta , bet prieš porą metų pirkta , tad visada ja pasitikėjau , bet atrodo perdaug pasitikėt niekuo negalima. Stabdžiai nustojo veikti, mašina nebemažino greičio , užtraukiau rankini ir pradėjau junginėti pavaras, nuo to ji turėjo sustoto , bet lyg kažkokia jėga ją stumtu ji nestojo!! Mane apėmė išgąstis, pasisukau į merginą ir man iš nuostabos išsiplėtė akys , jos mašinoje nebebuvo nė kvapo , tik jos šalikėlis lengvai gulėjo ant sėdynės.
Automobilis pramušė apsaugines tvoreles ir nulėkė nuo 15metru skardžio.. mane nuo smūgio išsviedė laukan, mašina užsidegė ir viskas aptemo , tik prisiminaiu tą merginą su kuria važiavau iš kažkur prieinant prie manęs ir kažkam skambinant...
Nežinau kada , bet atsibudau ligoninėje , ar bent kažkur kas buvo panašu į ją... Vos amn spėjus atsitokėti , ir apsidairyti savo " "palatoje" - ką greičiau pavadinčiau kokia kiber studija , čia buvo tiek daug visokių aparatų , kad man net akys raibo nuo jų visų skleidžamų švieseliu ir spindulių , iėjo jau nebe pirmos jaunystės daktarėlis... Liudnų žinių aš iš jo sužinojau ...
Mano skeletas daugumoje vietų buvo sutrupintas po avarijų , skausmo nejaučiau tik todėl , kad jie kažkaip sugebėjo atjungti mano smegenis pasiekiančius skausmo impulsus, kūne buvo daugybė kaulu nuolaužų, dėl kurių greitai galėjo prasidėti ivairios ligos, puliniai , gangrena... Daktariukas man pasiulė išbandyti nauja gydimo būdą , kurio metu pasitelkiant nanotechnologijas organizmas butu išvalytas nuo kaulu atplaišėliu ir suformuotu naujus kaulus , tai buvo tikriausiai vienintelė galimybė man išgyventi , taigi bėdoje esantis žmogus dažnai girbiasi šiauto , taigi ir aš sutikau , nors jie pasakė , kad šitos oeracijos galiu ir neišgyventi , jei organizme prasidės atmetimo reakcija...
Gulėjau po baltomis lempomis , kambaryje daugiau nebuvo nieko , tik aš ir didžiulis indas su keistu mėlinai švytinčiu skysčiu , kiap man paaiškino jame buvo nuskausminamieji , specialus preparati , nanobotai ir dar velnias žino kas, ko jau nebeprisiminiau.
- Kaip jautiesi Riki?
- Pogalais tikrai sumautai , juk tuoj galbut pasveiksiu o galbūt mirsiu.. Pradėkim pagaliau šią velnio operaciją!
Pradėjus į mano organizmą tekėti mėlinajam skysčiui , visame kūne pajutau lengvą kutenimą, kuris greit peraugo į nemenką skausmą , kurio net jų vaistai nesugebėjo nuslopinti!Tikrai cypiau iš skausmo , jausmas buvo toks , lyg kiekvieną kaula kasnors griaužtu iš vidaus... Nors tiesa pasakius taip ir buvo.. Nanobotai ėdė mano kaulus, ir jungėsi vienas su kitu jų vietoje formuodami naujus metalinius kaulus. Bėgo laikas , po keliu valandų , kesti tą skausma nebebuvo taip sunku , galbut nuskausminamieji pradėjo veikti smarkiau , o gal kūnas tiesiog priprato prie šio monotoniško skausmo.. Po kaulu "keitimo" operacijos iš lubų pradėjo lysti ivairiausios mašinos , kurios atlikinėjo ivairias nedideles operacijas mano kūne , taisė kaulu nuolaužu padarytas žaizdeles organizme, stiprino raumenis pumpuodamos į juos kažka , nuo ko akimirksniu užaugdavo raumenįs, be kurių su šiais metaliniais kaulais nepajudėčiau. Operaciaja ėjo į pabaigą , robotaia tlikinėjo paskutines užduotis, formavo mano smegenyse kažka panašaus į antras smegenis , tiksliau mažą mikroprocesorių, kuris bus taip prisijungęs prei mano smegenų , kad taps vientisa eseybe su jomis, šis mano smegenyse būsiantis kompiuteriukas turėjo suteikti man ivairių naujų gebėjimų, tokių , kaip mano kųne esančių nanomašinų valdymas ir panašiai...
Prabudau toje pačioje palatoje , kur buvau prieš operaciją , tik šykartą nebuvo jokių aparatų. MAn pranešė , kad operacija buvo sėkminga, atmetimo reakcijos nebuvo. Dabar buvau pats tikriausias kyborgas T.T . Tik po šios operacijos suvokiau , ką tie daktarai man padarė, vos man atsibudus atlikinėjau daugybę testu , šuoliukai , bėgimas ir t.t. tapo mano kasdienybe , jie mane bandė apie mėnesį , aš kantriai laukiau , kol būsiu paleistas , bet trukus kantrybei ir paklausus , kada jei manes paleis jei man pasakė dar negreit , kolkas tikrinome tik motorines tavo funkcijas , rytoi tikrinsime tavo antrūjų smegenų veiklą , taip jie vadino tą miniatiūrinį kompą mano smegenyse...
-Taigi -šyptelėjes pasakė daktariukas- tu šiuo metu gali valdyti savo kompiuterį pagavojes apie žodį "misija" . Pabandyk ištarti jį mintyse.
Pabandžaiau , ir man tiesiogine prasme akyse nušvito nedidelis programinis langelis, kaip man vėliau paaiškino man tiesiai į smegenis sufokusuojamas programos lango vaizdas ir jo valdymas, kurį aš galiu sumažinti ar visai paslėpti... Man toptelėjo mintis kosmosas , tikras kosmosas o nebe kūnas čia pas mane . Visą dieną mane mokė naudoti šias amno antrąsias smegenis, jose buvo sukurtas dirbtinis intelektas , kurį mokslininkai vadino "esybe 2" jie man paaiškino , kad tai programa , tiksliau dirbtinis intelektas , kuris mokosi iš manęs ir po biški , per tam tikrą laiką taps mano draugu... Niekaip nesupratau , kaip kompiuteris gali tapti mano draugu! Po ilgu aiškinimu , kam jis reikalingas man šiek tiek daėjo , kad jis kažkas panašaus į pagalbininką , kuris man padės valdyti naujajį kūną , tiesa aš galėjau jį persikurti pagal save , pritaikyti prie savo charakterio, temperamento suteikti jam būdo bruožų , leisti jam mokytis na galėjau jį padaryti tikrai savarankišku.
Šioje gydimo įstaigoje išbuvau apie gerus metus , kol išmokau valdyti savo naujajį kuną. Į normalu gyvenima gryžti buvo kiek sunkoka, naujame darbe ijungęs savo pagalbininka ir perdavęs jam visą darbą tiesiog ijungdavau savo smegenis pasyviu rėžimu ir snūduriuodavau... Greitai supratau , kad su šiuo nauju kūnu noriu kažko daugiau , įsidarbianu su aukštosiomis echnologijomis dirbančioje kompanijoje , dėl savo aukštos kvalifikacijos gavau neblogą darbą su tarperdviniais vartais , kuriama nauja techonogija- šie vartais turėjo perkelti į kitus vartus, tereikėdavo surinkti kitų vartų numerį, ši nauja techonogija kurią mes pradėjome kurti ir tobulinti turėjo padaryti perversmą žmonijos istorijoje, bereikėtu mašinas naudoti tik tam , kad pasiekti vietas kur nėra vartų!!! Mane tikrai sudomino šis darbas, dieną naktį jame dirbau , čia pinai galėjau išnaudoti savo naujas smegenis , jos smarkiai padėjo įvairuose apskaičiavimuose .
Šis gyvenimo etapas , kuriame galėjau pilnai naudoti man suteiktas Dievo dovanas (tokia dovana aš laikiau per tą nelemtą avariją igytą kūną) labai mane džiugino , nes darbe galėjau pilnai išsireikšti , mano vidinis kompiuteris palaipsniui tapo mano draugu , kas aš anksčiau maniau yra neimanoma , jis man padėdavo daugeliu klausimų. Taip bėjo laikas ....
Sėdėjau bare , su žavia blondine , mezgėsi lengvutis pokalbis , šnekėjomės apie viską , ko tik primastydavom , ji buvo žavi , jauna blondinė , duočiau na apie 22m , lengvai padažytos lūpos , skoningai pasikvėpinusi, nei perdaug nei mažai . Dauguma vyruku nužvelgijėjo šią merginą, bet vis neišdrysdavo jos užkalbinti , kažkas stūmė juos nuo jos . Tikriausiai kaip visada įsitaises savo vietoje šiame bare tepastebėjau prie ko atsisėdau, man atsisėdus ir lengvai ją netyčia stumtelėjus prasidėjo pokalbis...
Abu buvome šiek tiek išlenkę , tad pasisiųliau važiuoti į mano namus...
Automobilis lengvai riedėjo keliu, siek tiek mus nesioji į sonus , visgi kiek ikales vairavau. Artėjome , prie posukio , mano mažas namelis buvo ant kalvos virš miesto, nuo mažens simpatizavau aukštoms vietoms , galbut dėl to kad mano tėvas buvo alpinistas ir jo manija aukštoms vietoms persidavė man ... Na kaip bebūtų , pradėjau lengvai stabdyti , mano mašina buvo kiek senokai tikrinta , bet prieš porą metų pirkta , tad visada ja pasitikėjau , bet atrodo perdaug pasitikėt niekuo negalima. Stabdžiai nustojo veikti, mašina nebemažino greičio , užtraukiau rankini ir pradėjau junginėti pavaras, nuo to ji turėjo sustoto , bet lyg kažkokia jėga ją stumtu ji nestojo!! Mane apėmė išgąstis, pasisukau į merginą ir man iš nuostabos išsiplėtė akys , jos mašinoje nebebuvo nė kvapo , tik jos šalikėlis lengvai gulėjo ant sėdynės.
Automobilis pramušė apsaugines tvoreles ir nulėkė nuo 15metru skardžio.. mane nuo smūgio išsviedė laukan, mašina užsidegė ir viskas aptemo , tik prisiminaiu tą merginą su kuria važiavau iš kažkur prieinant prie manęs ir kažkam skambinant...
Nežinau kada , bet atsibudau ligoninėje , ar bent kažkur kas buvo panašu į ją... Vos amn spėjus atsitokėti , ir apsidairyti savo " "palatoje" - ką greičiau pavadinčiau kokia kiber studija , čia buvo tiek daug visokių aparatų , kad man net akys raibo nuo jų visų skleidžamų švieseliu ir spindulių , iėjo jau nebe pirmos jaunystės daktarėlis... Liudnų žinių aš iš jo sužinojau ...
Mano skeletas daugumoje vietų buvo sutrupintas po avarijų , skausmo nejaučiau tik todėl , kad jie kažkaip sugebėjo atjungti mano smegenis pasiekiančius skausmo impulsus, kūne buvo daugybė kaulu nuolaužų, dėl kurių greitai galėjo prasidėti ivairios ligos, puliniai , gangrena... Daktariukas man pasiulė išbandyti nauja gydimo būdą , kurio metu pasitelkiant nanotechnologijas organizmas butu išvalytas nuo kaulu atplaišėliu ir suformuotu naujus kaulus , tai buvo tikriausiai vienintelė galimybė man išgyventi , taigi bėdoje esantis žmogus dažnai girbiasi šiauto , taigi ir aš sutikau , nors jie pasakė , kad šitos oeracijos galiu ir neišgyventi , jei organizme prasidės atmetimo reakcija...
Gulėjau po baltomis lempomis , kambaryje daugiau nebuvo nieko , tik aš ir didžiulis indas su keistu mėlinai švytinčiu skysčiu , kiap man paaiškino jame buvo nuskausminamieji , specialus preparati , nanobotai ir dar velnias žino kas, ko jau nebeprisiminiau.
- Kaip jautiesi Riki?
- Pogalais tikrai sumautai , juk tuoj galbut pasveiksiu o galbūt mirsiu.. Pradėkim pagaliau šią velnio operaciją!
Pradėjus į mano organizmą tekėti mėlinajam skysčiui , visame kūne pajutau lengvą kutenimą, kuris greit peraugo į nemenką skausmą , kurio net jų vaistai nesugebėjo nuslopinti!Tikrai cypiau iš skausmo , jausmas buvo toks , lyg kiekvieną kaula kasnors griaužtu iš vidaus... Nors tiesa pasakius taip ir buvo.. Nanobotai ėdė mano kaulus, ir jungėsi vienas su kitu jų vietoje formuodami naujus metalinius kaulus. Bėgo laikas , po keliu valandų , kesti tą skausma nebebuvo taip sunku , galbut nuskausminamieji pradėjo veikti smarkiau , o gal kūnas tiesiog priprato prie šio monotoniško skausmo.. Po kaulu "keitimo" operacijos iš lubų pradėjo lysti ivairiausios mašinos , kurios atlikinėjo ivairias nedideles operacijas mano kūne , taisė kaulu nuolaužu padarytas žaizdeles organizme, stiprino raumenis pumpuodamos į juos kažka , nuo ko akimirksniu užaugdavo raumenįs, be kurių su šiais metaliniais kaulais nepajudėčiau. Operaciaja ėjo į pabaigą , robotaia tlikinėjo paskutines užduotis, formavo mano smegenyse kažka panašaus į antras smegenis , tiksliau mažą mikroprocesorių, kuris bus taip prisijungęs prei mano smegenų , kad taps vientisa eseybe su jomis, šis mano smegenyse būsiantis kompiuteriukas turėjo suteikti man ivairių naujų gebėjimų, tokių , kaip mano kųne esančių nanomašinų valdymas ir panašiai...
Prabudau toje pačioje palatoje , kur buvau prieš operaciją , tik šykartą nebuvo jokių aparatų. MAn pranešė , kad operacija buvo sėkminga, atmetimo reakcijos nebuvo. Dabar buvau pats tikriausias kyborgas T.T . Tik po šios operacijos suvokiau , ką tie daktarai man padarė, vos man atsibudus atlikinėjau daugybę testu , šuoliukai , bėgimas ir t.t. tapo mano kasdienybe , jie mane bandė apie mėnesį , aš kantriai laukiau , kol būsiu paleistas , bet trukus kantrybei ir paklausus , kada jei manes paleis jei man pasakė dar negreit , kolkas tikrinome tik motorines tavo funkcijas , rytoi tikrinsime tavo antrūjų smegenų veiklą , taip jie vadino tą miniatiūrinį kompą mano smegenyse...
-Taigi -šyptelėjes pasakė daktariukas- tu šiuo metu gali valdyti savo kompiuterį pagavojes apie žodį "misija" . Pabandyk ištarti jį mintyse.
Pabandžaiau , ir man tiesiogine prasme akyse nušvito nedidelis programinis langelis, kaip man vėliau paaiškino man tiesiai į smegenis sufokusuojamas programos lango vaizdas ir jo valdymas, kurį aš galiu sumažinti ar visai paslėpti... Man toptelėjo mintis kosmosas , tikras kosmosas o nebe kūnas čia pas mane . Visą dieną mane mokė naudoti šias amno antrąsias smegenis, jose buvo sukurtas dirbtinis intelektas , kurį mokslininkai vadino "esybe 2" jie man paaiškino , kad tai programa , tiksliau dirbtinis intelektas , kuris mokosi iš manęs ir po biški , per tam tikrą laiką taps mano draugu... Niekaip nesupratau , kaip kompiuteris gali tapti mano draugu! Po ilgu aiškinimu , kam jis reikalingas man šiek tiek daėjo , kad jis kažkas panašaus į pagalbininką , kuris man padės valdyti naujajį kūną , tiesa aš galėjau jį persikurti pagal save , pritaikyti prie savo charakterio, temperamento suteikti jam būdo bruožų , leisti jam mokytis na galėjau jį padaryti tikrai savarankišku.
Šioje gydimo įstaigoje išbuvau apie gerus metus , kol išmokau valdyti savo naujajį kuną. Į normalu gyvenima gryžti buvo kiek sunkoka, naujame darbe ijungęs savo pagalbininka ir perdavęs jam visą darbą tiesiog ijungdavau savo smegenis pasyviu rėžimu ir snūduriuodavau... Greitai supratau , kad su šiuo nauju kūnu noriu kažko daugiau , įsidarbianu su aukštosiomis echnologijomis dirbančioje kompanijoje , dėl savo aukštos kvalifikacijos gavau neblogą darbą su tarperdviniais vartais , kuriama nauja techonogija- šie vartais turėjo perkelti į kitus vartus, tereikėdavo surinkti kitų vartų numerį, ši nauja techonogija kurią mes pradėjome kurti ir tobulinti turėjo padaryti perversmą žmonijos istorijoje, bereikėtu mašinas naudoti tik tam , kad pasiekti vietas kur nėra vartų!!! Mane tikrai sudomino šis darbas, dieną naktį jame dirbau , čia pinai galėjau išnaudoti savo naujas smegenis , jos smarkiai padėjo įvairuose apskaičiavimuose .
Šis gyvenimo etapas , kuriame galėjau pilnai naudoti man suteiktas Dievo dovanas (tokia dovana aš laikiau per tą nelemtą avariją igytą kūną) labai mane džiugino , nes darbe galėjau pilnai išsireikšti , mano vidinis kompiuteris palaipsniui tapo mano draugu , kas aš anksčiau maniau yra neimanoma , jis man padėdavo daugeliu klausimų. Taip bėjo laikas ....
Spoileris:
Šviesa ir pasaulis
Kompanijoje dirbti buvo smagu , nieko nestebino mano turimas mechaninis skeletas, dauguma firmos narių buvo prisidėję prie mano gelbėjimo iš po tos avarijos. kai mane iš čia buvo paleidę , visada sakė galėsiu kreiptis , jei turėsiu kokiu problemų , taigi darbą radau kaiptik čia. Mūsų tarperdvinės mašinos kurimas užtruko penkerius metus, ji buvo didelė ir griozdiška , bet visdėlto tai buvo pirmoj mašina , ateityje kaip ir daugumą kitų išradimų ji sumažės , taps kompaktiškesnė. Artėjo laikas pirmiesiems bandymams , jei mums pasiseks beliks tik ją truputį sumažinti , kad būtų imanoma naudoti namuose...
Šiandien prieš mašinos bandymą rytoi visa komanda gavome priverstines vienos dienos atostogas , dėl kaip pasakė mūsų gerasis viršininkas persidirbimo , juodų paakių ir nekokio kvapelio dėl ilgo nesilankymo dušuose... Tai buvo tikra palaima! Kompanijos lėktuvu buvome nuskraidinti į havajus , kur praleidome tikrai gerą dieną su visa komanda - Ruta, mūsų projekto vadove,Timiu ir Tomu , dar pravardžiuojamų kurmiais , nes nebuvo žinių ar problemų, kuriu jie negalėtu surasti, atsekti ar sukurti. Taipat su mumis buvo mūsų techinai , programuotojai ir indžinieriai - Robas,Džekas(anglas, sunkiai šnekėjes su mumis , dėl kažkokios vaikystės traumos, bet tai mums netrukdė , kol jis puikiai atliko savo darbą), Niki ir Aleksėjus , pastarasis mėgdavo mus vis kuonors pralinksminti- žiurėk atidarysi kokią mašinos dalį norėdamas kanors patikrinti , o ten aleksėjsu taip viską sujunginėjęs ir sutvarkęs , kad atrodo žiųri į kokio žmogaus veidą ir tik po keliu minučiu supranti , kad tai iš laidų padarytas žmogaus vaidas ar dar kasnors! Mus greitai kompanijoje praminė aštuoniuke arba kartais net pavadindavo galvotuoju kalmaru , nes mėgdavome vis kanors sumastyti , tai tikriausiai buvo pati geriausia komandos savybė, mūsų darbai visada judėdavo kiek lėtokai , bet užtikrintai.
Gera diena poilsio visiems išėjo į naudą , ryte atrodėme žvalūs ir pailsėję , po poros valandų jau bandysime mašiną , šiuo metu tikrinome savo aparatūrą , ar nėra kokių nukrypimų ar dar ko...
-Gerai , kas eis pirmas?-Ruta mums ijungus mašiną , kuri ramiai dūzgė belaukdama keliauninkų uždavė mums gerą klausimą.
-Aš!-Pasiskelbiau savanoriu .
Visi pritarė man , palinkėjo sėkmės ir aš priėjau prie portalo , kuris buvo panašus į melsvai blizgantį rūką , mašina buvo nustatyta nukelti mus ant pastato stogo, kur laukė filmavimo kamera ir medikai , na žinot , atsarga gėdos nedaro... Žengiau žingsnį ir atsidūriau kažkur kitur , tikrai ne ant pastato stogo!!! Buvau kažkokioje prievelėje viduryje kažkokio miško!
-Tai šūdas! Kur aš dabar po velnių esu?! - mane ištiko nedidelis nuostabos ir isterijos priepuolis , perėjus vartus ir pamačius , kad atsidūriau neten , kur taikėme mašiną... buvau paėjęs kelis metrus nuo tos vietos , kur buvau atsiradęs , tik kažkas subildėjo už nugaros - atsisukes pamačiau kaip visa mūsų komanda isbildėjo pro vartus su daugybe popierių , stalais kėdėmis ir kitokiais šlamįtu virtusiais daiktais , pribėges ištraukiau juo iš po krentančiu siukšlių, vis krito ir krito mūsų bustinėje buvę daiktai!
-Velniava! Kas ten dedasi vyručiai?
-Nepatikėsi , bet mes sukurėme ne portalą , o tkrą juodają skylę!
-Riki vos tik tu praėjai vartai ėmė traukti viską į save, kaip maai įtraukė ir mus ...
Ant krūvos viršaus staiga nukrito kelios vartų dalys ir viskas liovėsi . Tik tada mes pradėjome apžiųrinėti , kur atsidūrėme , į akis iškart krito vienas dalykas, buvome miške, danguje švietė geltona saulė ir matėsi du mėnuliai...
-Čia tai bent !-tarstelėjo atrodo Tomas.
-Na jooo....-Kaip koks senis nutęsiau aš.
Pasirodo mes buvome ne žemėje , nebent mūsų mėnulis skilo į dvi dalis...
-Tai , hmm... Ka darom? -Tarstelėjo robas.
-Na gal pirma susiraskim vietelę , kur miegosim? nes jei mes tikrai kitoje planetoje , tai neaišku , kas čia gali mūsų tykoti taip?-Pasiūlė Rūta.
Vieningai pritarėme jos pasiųlimui , pirma išnaršėme visas pro vartus čia išmestas šiukšles ir susirinke ką radome naudingą išėjome ieškoti saugios vietos nakčiai...
Kompanijoje dirbti buvo smagu , nieko nestebino mano turimas mechaninis skeletas, dauguma firmos narių buvo prisidėję prie mano gelbėjimo iš po tos avarijos. kai mane iš čia buvo paleidę , visada sakė galėsiu kreiptis , jei turėsiu kokiu problemų , taigi darbą radau kaiptik čia. Mūsų tarperdvinės mašinos kurimas užtruko penkerius metus, ji buvo didelė ir griozdiška , bet visdėlto tai buvo pirmoj mašina , ateityje kaip ir daugumą kitų išradimų ji sumažės , taps kompaktiškesnė. Artėjo laikas pirmiesiems bandymams , jei mums pasiseks beliks tik ją truputį sumažinti , kad būtų imanoma naudoti namuose...
Šiandien prieš mašinos bandymą rytoi visa komanda gavome priverstines vienos dienos atostogas , dėl kaip pasakė mūsų gerasis viršininkas persidirbimo , juodų paakių ir nekokio kvapelio dėl ilgo nesilankymo dušuose... Tai buvo tikra palaima! Kompanijos lėktuvu buvome nuskraidinti į havajus , kur praleidome tikrai gerą dieną su visa komanda - Ruta, mūsų projekto vadove,Timiu ir Tomu , dar pravardžiuojamų kurmiais , nes nebuvo žinių ar problemų, kuriu jie negalėtu surasti, atsekti ar sukurti. Taipat su mumis buvo mūsų techinai , programuotojai ir indžinieriai - Robas,Džekas(anglas, sunkiai šnekėjes su mumis , dėl kažkokios vaikystės traumos, bet tai mums netrukdė , kol jis puikiai atliko savo darbą), Niki ir Aleksėjus , pastarasis mėgdavo mus vis kuonors pralinksminti- žiurėk atidarysi kokią mašinos dalį norėdamas kanors patikrinti , o ten aleksėjsu taip viską sujunginėjęs ir sutvarkęs , kad atrodo žiųri į kokio žmogaus veidą ir tik po keliu minučiu supranti , kad tai iš laidų padarytas žmogaus vaidas ar dar kasnors! Mus greitai kompanijoje praminė aštuoniuke arba kartais net pavadindavo galvotuoju kalmaru , nes mėgdavome vis kanors sumastyti , tai tikriausiai buvo pati geriausia komandos savybė, mūsų darbai visada judėdavo kiek lėtokai , bet užtikrintai.
Gera diena poilsio visiems išėjo į naudą , ryte atrodėme žvalūs ir pailsėję , po poros valandų jau bandysime mašiną , šiuo metu tikrinome savo aparatūrą , ar nėra kokių nukrypimų ar dar ko...
-Gerai , kas eis pirmas?-Ruta mums ijungus mašiną , kuri ramiai dūzgė belaukdama keliauninkų uždavė mums gerą klausimą.
-Aš!-Pasiskelbiau savanoriu .
Visi pritarė man , palinkėjo sėkmės ir aš priėjau prie portalo , kuris buvo panašus į melsvai blizgantį rūką , mašina buvo nustatyta nukelti mus ant pastato stogo, kur laukė filmavimo kamera ir medikai , na žinot , atsarga gėdos nedaro... Žengiau žingsnį ir atsidūriau kažkur kitur , tikrai ne ant pastato stogo!!! Buvau kažkokioje prievelėje viduryje kažkokio miško!
-Tai šūdas! Kur aš dabar po velnių esu?! - mane ištiko nedidelis nuostabos ir isterijos priepuolis , perėjus vartus ir pamačius , kad atsidūriau neten , kur taikėme mašiną... buvau paėjęs kelis metrus nuo tos vietos , kur buvau atsiradęs , tik kažkas subildėjo už nugaros - atsisukes pamačiau kaip visa mūsų komanda isbildėjo pro vartus su daugybe popierių , stalais kėdėmis ir kitokiais šlamįtu virtusiais daiktais , pribėges ištraukiau juo iš po krentančiu siukšlių, vis krito ir krito mūsų bustinėje buvę daiktai!
-Velniava! Kas ten dedasi vyručiai?
-Nepatikėsi , bet mes sukurėme ne portalą , o tkrą juodają skylę!
-Riki vos tik tu praėjai vartai ėmė traukti viską į save, kaip maai įtraukė ir mus ...
Ant krūvos viršaus staiga nukrito kelios vartų dalys ir viskas liovėsi . Tik tada mes pradėjome apžiųrinėti , kur atsidūrėme , į akis iškart krito vienas dalykas, buvome miške, danguje švietė geltona saulė ir matėsi du mėnuliai...
-Čia tai bent !-tarstelėjo atrodo Tomas.
-Na jooo....-Kaip koks senis nutęsiau aš.
Pasirodo mes buvome ne žemėje , nebent mūsų mėnulis skilo į dvi dalis...
-Tai , hmm... Ka darom? -Tarstelėjo robas.
-Na gal pirma susiraskim vietelę , kur miegosim? nes jei mes tikrai kitoje planetoje , tai neaišku , kas čia gali mūsų tykoti taip?-Pasiūlė Rūta.
Vieningai pritarėme jos pasiųlimui , pirma išnaršėme visas pro vartus čia išmestas šiukšles ir susirinke ką radome naudingą išėjome ieškoti saugios vietos nakčiai...
Spoileris:
Sapnuoju?
Nedidelėje oloje išmiegojome visą naktį , ji buvo kiek drėgnoka , bet miegoti tinkama, tiesa miegojom kiek susigrūdę , nes buvo ankštoka , visdėlto buvom aštuoniese...
Ryte , dėl savo nanotechonologinio kūno buvau išrinktas eiti gaudyti konors pietums, kol kiti ieškos kaip susisiekti su žmonemis , civilizuotu pasauliu , jei mes ne žemėje. Mano skeletas , kurį sudarė vien susijungę nanobotai , turėjo daugybę funkcijų, tarp ju buvo ir tokia , kad aš pats galėjau jas kurti , taigi valandėlę paprogramavęs sugebėjau sukurti nedidelius čiuptuvlėlius ant pirštų galu , kurie viską ka paliesdavau tikrino ar valgoma ir ar nenuodinga, pasitelkes nanus radau šiek tiek maisto , tiesa pastebėjau kestoku į žmogaus pėdų, beje išsiaiškinau , kad mūsu komanda tikrai nebe žemėje, nes visu čia buvusiu augalų struktųra buvo nežinoma duomenu bazėje, taigi vis tekdavo atlikinėti nedidelius bandymus- nano masinos sukurė specialu organą mano organizme , kuris sugebėdavo identifikuoti nuodingas ir nenuodingas medziagas ...
-Tapau vaiksciojancia laboratorija... Jezau ...
Taip bevaikstant po šį miškeli man toptelėjo mintis , jeigu aš galiu priversti iš pirštu galū išaugti ataugėles , kurios tikrina ar maistas geras, valgomas , gal man išeitu išsiauginti kažką į nagus ar sparnus? Nauja mintis apėmė mane visą nuo galvos iki kojų , vis stengiausi nekreipti į ją dėmesio , bet ilgai neiškenčiau , tad prisėdęs po nedideliu medeliu ėmiau eksperimentuot , ko pasekoje atrodžiau kiek bauinančiai - modifikavau odą taip , kad ji pasidengė metaliniais žvyneliais, iš tarpupirščių išsiauginau neprstesnius nei wolwerino nagus ir nustačiau juos maximaliu aštumu . Ši metalinė oda buvo tikrai tvirta, o su nagais galėjau be vargo pjaustyti medį lyg sūrį, netoliese buvo akmenukas , netyčia užkliudžiau jį ir pamačiau , kad jį taipogi lengvai perpjoviau, pradėjau mastyti , kaip čia yra , kad mano nagai tokie aštrūs, po kurio laiko priėjau išvadą, kad nanobotai tėls savo neitikėtinai mažo dydžio tikriausiai gali jungtis , net molekuliniame lygmenyje ...
Patenkines savo smalsuma tesiau savo maisto rinkimo paieškas , galiausiai manydamas , kad šio maišo turėtu užtekti , tiesa apgailestavau , kad nepamačiau jokių givūnų visgi mes naujoje planetoje ir būtu idomu išvysti naujas rūšis.
Gryžes i musų laukyme , kur iškritome radau visus bebaigiančius išknisti tą šiukšlyną , i kurį pavirto šiame pasaulije atsidūrusi mūsu laboratoja. Dauguma mano pririnktū uogu buvo neblogo skonio , tad pusryčiais niekas baisiai nesiskundė.. Popiet baigus kraustyt visa šiukšlyna , pradėjome montuoti saulės energija varoma nedidelį automobilį . Pavakare jis jau galėjo lengvai riedėti, tad susėde važiavome per šį miškeli , stengėmės aptikti kokios gyvunijos, bet vis nesėkmingai, važiavome apie valandą, pasakojau jiems , kaip man pavyko permodeliuoti savo kūną pasitelkus nanobotus , draugai pritarė , kad jį kurdami niekada nesusimastė apie tokias galimybes ir kad tai tikrai puiku , nes galėsime šiuos mano gebėjimus panaudoti bėdoje , ar šiaip kur... Privažiavome skardį, netoliese matėme krintantį krioklį žemyn, aukštis čia buvo nemažas - gal koks šimtas metrų! I apačia žiurėjome kiek baugokai , visgi nudardėti žemyn būtu kiek nesmagu... Bet vos pagalvojus apie tai sumetėme , kad tikriausiai esame ant kokio plokštkikalno , tad ėmėmes konstruoti nedidelį robotuka , kuris pakiltu į aukščiau ir transliuotu mums vietovės vaizdą, sumanimas pavyko , robotukas puikiai perdavinėjo vaizdą ir kaip spėjome buvome ant plokštikalnio, vienoje jo pusėje matėsi nedidelis takelis , juo nusprendėme nusileisti , beto pamatėme pirmuosius šios vietovės gyvus padarus, didžiulius paukščius panašius į erelius, kurie atrodo nelabai mėgo robotu , nes pradėjo atakuoti mūsu vargšeli robotą ! Sunkiai sugebėjome nuleisti apdaužyta rutuli .
Leistis žemyn nebuvo sunku , atrodė , kad takelis dažnai naudojimas, tad baisiai daug nesivarginome leisdamiesi , tik nerima kėlė , kas šiuo takeliu naudojasi...
Nedidelėje oloje išmiegojome visą naktį , ji buvo kiek drėgnoka , bet miegoti tinkama, tiesa miegojom kiek susigrūdę , nes buvo ankštoka , visdėlto buvom aštuoniese...
Ryte , dėl savo nanotechonologinio kūno buvau išrinktas eiti gaudyti konors pietums, kol kiti ieškos kaip susisiekti su žmonemis , civilizuotu pasauliu , jei mes ne žemėje. Mano skeletas , kurį sudarė vien susijungę nanobotai , turėjo daugybę funkcijų, tarp ju buvo ir tokia , kad aš pats galėjau jas kurti , taigi valandėlę paprogramavęs sugebėjau sukurti nedidelius čiuptuvlėlius ant pirštų galu , kurie viską ka paliesdavau tikrino ar valgoma ir ar nenuodinga, pasitelkes nanus radau šiek tiek maisto , tiesa pastebėjau kestoku į žmogaus pėdų, beje išsiaiškinau , kad mūsu komanda tikrai nebe žemėje, nes visu čia buvusiu augalų struktųra buvo nežinoma duomenu bazėje, taigi vis tekdavo atlikinėti nedidelius bandymus- nano masinos sukurė specialu organą mano organizme , kuris sugebėdavo identifikuoti nuodingas ir nenuodingas medziagas ...
-Tapau vaiksciojancia laboratorija... Jezau ...
Taip bevaikstant po šį miškeli man toptelėjo mintis , jeigu aš galiu priversti iš pirštu galū išaugti ataugėles , kurios tikrina ar maistas geras, valgomas , gal man išeitu išsiauginti kažką į nagus ar sparnus? Nauja mintis apėmė mane visą nuo galvos iki kojų , vis stengiausi nekreipti į ją dėmesio , bet ilgai neiškenčiau , tad prisėdęs po nedideliu medeliu ėmiau eksperimentuot , ko pasekoje atrodžiau kiek bauinančiai - modifikavau odą taip , kad ji pasidengė metaliniais žvyneliais, iš tarpupirščių išsiauginau neprstesnius nei wolwerino nagus ir nustačiau juos maximaliu aštumu . Ši metalinė oda buvo tikrai tvirta, o su nagais galėjau be vargo pjaustyti medį lyg sūrį, netoliese buvo akmenukas , netyčia užkliudžiau jį ir pamačiau , kad jį taipogi lengvai perpjoviau, pradėjau mastyti , kaip čia yra , kad mano nagai tokie aštrūs, po kurio laiko priėjau išvadą, kad nanobotai tėls savo neitikėtinai mažo dydžio tikriausiai gali jungtis , net molekuliniame lygmenyje ...
Patenkines savo smalsuma tesiau savo maisto rinkimo paieškas , galiausiai manydamas , kad šio maišo turėtu užtekti , tiesa apgailestavau , kad nepamačiau jokių givūnų visgi mes naujoje planetoje ir būtu idomu išvysti naujas rūšis.
Gryžes i musų laukyme , kur iškritome radau visus bebaigiančius išknisti tą šiukšlyną , i kurį pavirto šiame pasaulije atsidūrusi mūsu laboratoja. Dauguma mano pririnktū uogu buvo neblogo skonio , tad pusryčiais niekas baisiai nesiskundė.. Popiet baigus kraustyt visa šiukšlyna , pradėjome montuoti saulės energija varoma nedidelį automobilį . Pavakare jis jau galėjo lengvai riedėti, tad susėde važiavome per šį miškeli , stengėmės aptikti kokios gyvunijos, bet vis nesėkmingai, važiavome apie valandą, pasakojau jiems , kaip man pavyko permodeliuoti savo kūną pasitelkus nanobotus , draugai pritarė , kad jį kurdami niekada nesusimastė apie tokias galimybes ir kad tai tikrai puiku , nes galėsime šiuos mano gebėjimus panaudoti bėdoje , ar šiaip kur... Privažiavome skardį, netoliese matėme krintantį krioklį žemyn, aukštis čia buvo nemažas - gal koks šimtas metrų! I apačia žiurėjome kiek baugokai , visgi nudardėti žemyn būtu kiek nesmagu... Bet vos pagalvojus apie tai sumetėme , kad tikriausiai esame ant kokio plokštkikalno , tad ėmėmes konstruoti nedidelį robotuka , kuris pakiltu į aukščiau ir transliuotu mums vietovės vaizdą, sumanimas pavyko , robotukas puikiai perdavinėjo vaizdą ir kaip spėjome buvome ant plokštikalnio, vienoje jo pusėje matėsi nedidelis takelis , juo nusprendėme nusileisti , beto pamatėme pirmuosius šios vietovės gyvus padarus, didžiulius paukščius panašius į erelius, kurie atrodo nelabai mėgo robotu , nes pradėjo atakuoti mūsu vargšeli robotą ! Sunkiai sugebėjome nuleisti apdaužyta rutuli .
Leistis žemyn nebuvo sunku , atrodė , kad takelis dažnai naudojimas, tad baisiai daug nesivarginome leisdamiesi , tik nerima kėlė , kas šiuo takeliu naudojasi...
Spoileris:
Kito pasaulio padarai , Įniršis
Mūsu mašina ilgai nelaikė , tad greitai teko kelionę tęsti pėsčiomis... Visiems nuo ėjimo skaudėjo kojas, pėdos buvo nusėtos pūslėmis , tiesa mane nuo tokių bėdu saugojo nanobotai, kurie greitai gydidavo pradedančias atsirasti pūsleles, taipogi kiek pakoregaves savo organizma jais besinaudodamas greitai sukūriau liauką išskiriančią adrenaliną , tad keliavau praktiškai be problemu. Eidami kalbėjomės apie amno matytas pėdas ir gyvūnus , prisiminėme robotuką numušusius paukščius...
Nakčiai įsikūrėme po didžiuliu medžiu, nusileidus saulei sėdėjome po šiuo medžiu, kalbėjomės, aš šiek tiek ekspermentavau su savo nanobotais, kai staiga kažkuris iš mūsu sukliko.
Visi pašoko, pamatėme , kad tai buvo Rūta , ji staigiai parodė į krūmus buvusius netoliese gal už dešimties žvilgsniu ir pasakė mačiusi ten raudonas, švytinčias akis. Greitai susisprietėme į krūvą, pamatėme vis daugiau raudonu akių spindinčiu iš krūmų , aš ijungiau kiek anksčiau per uogavimą naudotą kovinę formą , išleidau nagus ir buvau pasirengęs viskam . Ilgai laukti neteko, keletas keistu padarų didelėmis iltimis, raudonomis akimis ir kruvinais nasrais puolė mus . Vieną pavyko patiesti dar bešokanti, perrėžus nagais tiesiog ore, kitus du sudoroti buvo sunkiau - draugai slėpėsi už nugaros, o padarai atrodo nereagavo neteke vieno draugužio , vis bandė apeiti mus iš šonu ar nukreipti dėmesi taip , kad galėtu pulti , aš karštligiškai bandžiau sugalvoti koki ginklą, be į galvą tešovė suslėgto oro principu veikiantis šautuvas, greitai transformavau kairę ranką į kažką panašaus į jį ir paleidau salvę į vieną padarą , atrodo jis šito nesitikėjo ir nespėjo išvengti atakos , tad krito nespėjes nieko suvokti adatėlėms ištaškius jo makaulę , dabar beliko vienas padaras , kuris pradėjo staugti ...
Padarai draskė medį, bandė jį nuversti , visi buvo įsitaisę viršuje ant šaku, aš gyniau kamieną , panašėjau į tanką, kuris kur pasisuko ten sėjo mirtį... Mano rankas kažin ar tuo metu kas būtu atskyręs nuo kovinių pabūklų , taškiausi į visas puses adatėlėmis, ugnimi ir elektros iškrovomis , leidau organizme susintetintas paraližuojančias dujas , padaru nemažėjo , atrodo juos vis labiau traukė mirusių giminaičių kraujas...
Kažkas trakštelėjo , pasigirdo keisti klyksmai ir iš miško išpuolė tikru tikriausi elfai! aš akimirkai net sustingau pleškindamas į vieną tašką... Pirmiausia pasirodė vaikinas ir mergina nešini keistomis lazdomis švytinčiais galais, ir pradėjo laidyti neprastesnius negu mano žaibus į katinus, kaip mes juos vėliau praminėme , greitai šalia manęs stovėjo dar keletas tų pilkaodžių elfų. Bendromis pajėgomis pavyko atmušti atrodo begalines katinų ordas, kaip vėliau mums išaiškino , apsitojome nakčiai tiesiog prieš požeminį įėjimą į katinų urvą.
Miško elfai pakvietė mus greitai sekti juos iš paskos , bėgome jiems iš paskos ir nesupratome nė žodžio ką jie mums ar saviškiams sakė, tiesiog sekėme juos, kol pribėgome didžiulį urvą kuris buvo iškirstas aukštai oloje, mums iš viršaus numetė kažkokį vijoklį, greitai užsikorėme į viršų ir pačiu laiku, nes katinai jau gryžinėjo vėl įsidrasinę.
Mus pasiuntė į vieną pusę, aš ketinau eiti su saviškiais kartu, tik staiga kažkas iš tų elfų atstatė ietį prieš mane , jo pasekoje visi urvo gyventojai atstatė savo ietis ir puolė mane, aš visdar buvau kovinėje formoje, taigi gyniausi kiek pajėgiau, jie mane stūmė prie įėjimo , kažkokia moteriškos lyties atstovė iš elfų puolė tarp manęs ir jų, pradėjo kažką šūkauti . Puolantieji minutei sustojo , bet greitai kažkokio vyro vėl sukurstyti šykartą puolė netik mane bet ir merginą , negalėjau jų sužeisti nes nežinojau ką jie tada padarytų mano draugams, mus stūmė prie įėjimo, staiga merginą tiesiog nustūmė apačioje laukiantiems katinams, tiesiog negalėjau palikti merginos mirti, šokau jai iš paskos, pagavau jau prie pat žemės , ji atrodo iš išgasčio buvo netekusi žado.
Katinai kiek atšoko išgąsdinti didžiulės smūgio bangos, man įsirėžus į žemę, gavęs kelias sekundes pasisukau į uolą už manęs, paleidau lazerio spinfulį į ją , kuris išėdė nedidelę niša kelių metrų aukštyje, paguldes joje merginą puoliau gryžusius katinus, išsiauginau keturias naujas galūnes apginkluotas lazeriais ir adatomis, savo rankas paverčiau sunkiaisiais pabūklais ir pleškinau į padarus neprileisdamas jų nė žingsnio, gritai mačiau , kad tokia silpna amunicija nieko nepasieksiu , tad atsišliejau į uolą, suleidau nedideles ataugas iš nugaros į ją ir pradėjau jomis naršyti ieškodamas metalo gijų, visą rasta metalą versdavau nanomašinomis, maždaug po penkiolikos minučių šaudymo ir nanobotų gaminimo nusprendžiau , jog turėsiu pakankamai nanomašinų savo sumanymui , traukiau iš akmens jau nebemažas nanobotines atšakas , o rąsto storumo ataugas , kurios gritai liejosi su mano kūnu ir aš vis augau, gritai pasiekiau dešimties metrų dydį, kairę ranką paverčiau siaubingu antimateriniu pabūklu ir kaupiau energiją šūviui , kuris turėjo viską šimto metrų spinduliu paversti pelenais, dešinę išskaides į dešimtį mažū ataugėliu visdar gyniausi nuo ivairių kraujo priviliotų karinų ir kitokių padarų ordų.
Mano kairiosios rankos priekyje pradėjo švytėti nedidelis rutulikas, jis pamažu augo , kol buvo gal dešimties centimetų skersmens, šoviau....
Akimirkai viskas aplink nušvito vaiduokliškai žydra spalva, tada iš tos vietos , kur pataikė antimaterija į visas puses pažiro žemės, nuo smūgio bangos nuo medžiu nulakstė labai , spygliai , dauguma net išvirto, poto sekė milžiniško karščio banga, padarai tiesiog čirškė bėgdami ...
Dūmams kiek nusėdus visur matėsi tik liepsnos , išvirtę medžiai ir pajuodusi nuo lazeriu ir kraujo žemė...
Elfai stebėjo mane iš savo uolos, daugumos veiduose atsispindėjo kančia matant tiek žuvusiu padarų, kitu veide matėsi siaubas išvydus mano galią, treti stovėjo abejingi , kiek pabalę ir netarė nė žodžio.
Išnaudojau daug energijos, teko naujai susikurtus nanobotus tiesiog išardyti , nes kitaip būčiau miręs nuo energijos stygiaus, juo paverčiau paprasčiausiu metalo laužu , atgavau žmogišką formą, nužvelgiau vietą , kurią paverčiau dykyne, pasiėmiau elfę iš ydubos ir pakėliau ją į jos gentainių pusę, bet niekas nenusileido , tad pasiėmiau ją ir išėjau į nezinią, pasitikti to , ką man numatė likimas. Žinojau , kad draugai neprapuls, visi turėjo poodinius radijo imtuvus, tad galės lengviausiai su manimi sussiekti vos tik išlys iš to kalno, kuris trukdė ryšį , na o kolkas , atrodo teks pasirūpinti elfe...
Mūsu mašina ilgai nelaikė , tad greitai teko kelionę tęsti pėsčiomis... Visiems nuo ėjimo skaudėjo kojas, pėdos buvo nusėtos pūslėmis , tiesa mane nuo tokių bėdu saugojo nanobotai, kurie greitai gydidavo pradedančias atsirasti pūsleles, taipogi kiek pakoregaves savo organizma jais besinaudodamas greitai sukūriau liauką išskiriančią adrenaliną , tad keliavau praktiškai be problemu. Eidami kalbėjomės apie amno matytas pėdas ir gyvūnus , prisiminėme robotuką numušusius paukščius...
Nakčiai įsikūrėme po didžiuliu medžiu, nusileidus saulei sėdėjome po šiuo medžiu, kalbėjomės, aš šiek tiek ekspermentavau su savo nanobotais, kai staiga kažkuris iš mūsu sukliko.
Visi pašoko, pamatėme , kad tai buvo Rūta , ji staigiai parodė į krūmus buvusius netoliese gal už dešimties žvilgsniu ir pasakė mačiusi ten raudonas, švytinčias akis. Greitai susisprietėme į krūvą, pamatėme vis daugiau raudonu akių spindinčiu iš krūmų , aš ijungiau kiek anksčiau per uogavimą naudotą kovinę formą , išleidau nagus ir buvau pasirengęs viskam . Ilgai laukti neteko, keletas keistu padarų didelėmis iltimis, raudonomis akimis ir kruvinais nasrais puolė mus . Vieną pavyko patiesti dar bešokanti, perrėžus nagais tiesiog ore, kitus du sudoroti buvo sunkiau - draugai slėpėsi už nugaros, o padarai atrodo nereagavo neteke vieno draugužio , vis bandė apeiti mus iš šonu ar nukreipti dėmesi taip , kad galėtu pulti , aš karštligiškai bandžiau sugalvoti koki ginklą, be į galvą tešovė suslėgto oro principu veikiantis šautuvas, greitai transformavau kairę ranką į kažką panašaus į jį ir paleidau salvę į vieną padarą , atrodo jis šito nesitikėjo ir nespėjo išvengti atakos , tad krito nespėjes nieko suvokti adatėlėms ištaškius jo makaulę , dabar beliko vienas padaras , kuris pradėjo staugti ...
Padarai draskė medį, bandė jį nuversti , visi buvo įsitaisę viršuje ant šaku, aš gyniau kamieną , panašėjau į tanką, kuris kur pasisuko ten sėjo mirtį... Mano rankas kažin ar tuo metu kas būtu atskyręs nuo kovinių pabūklų , taškiausi į visas puses adatėlėmis, ugnimi ir elektros iškrovomis , leidau organizme susintetintas paraližuojančias dujas , padaru nemažėjo , atrodo juos vis labiau traukė mirusių giminaičių kraujas...
Kažkas trakštelėjo , pasigirdo keisti klyksmai ir iš miško išpuolė tikru tikriausi elfai! aš akimirkai net sustingau pleškindamas į vieną tašką... Pirmiausia pasirodė vaikinas ir mergina nešini keistomis lazdomis švytinčiais galais, ir pradėjo laidyti neprastesnius negu mano žaibus į katinus, kaip mes juos vėliau praminėme , greitai šalia manęs stovėjo dar keletas tų pilkaodžių elfų. Bendromis pajėgomis pavyko atmušti atrodo begalines katinų ordas, kaip vėliau mums išaiškino , apsitojome nakčiai tiesiog prieš požeminį įėjimą į katinų urvą.
Miško elfai pakvietė mus greitai sekti juos iš paskos , bėgome jiems iš paskos ir nesupratome nė žodžio ką jie mums ar saviškiams sakė, tiesiog sekėme juos, kol pribėgome didžiulį urvą kuris buvo iškirstas aukštai oloje, mums iš viršaus numetė kažkokį vijoklį, greitai užsikorėme į viršų ir pačiu laiku, nes katinai jau gryžinėjo vėl įsidrasinę.
Mus pasiuntė į vieną pusę, aš ketinau eiti su saviškiais kartu, tik staiga kažkas iš tų elfų atstatė ietį prieš mane , jo pasekoje visi urvo gyventojai atstatė savo ietis ir puolė mane, aš visdar buvau kovinėje formoje, taigi gyniausi kiek pajėgiau, jie mane stūmė prie įėjimo , kažkokia moteriškos lyties atstovė iš elfų puolė tarp manęs ir jų, pradėjo kažką šūkauti . Puolantieji minutei sustojo , bet greitai kažkokio vyro vėl sukurstyti šykartą puolė netik mane bet ir merginą , negalėjau jų sužeisti nes nežinojau ką jie tada padarytų mano draugams, mus stūmė prie įėjimo, staiga merginą tiesiog nustūmė apačioje laukiantiems katinams, tiesiog negalėjau palikti merginos mirti, šokau jai iš paskos, pagavau jau prie pat žemės , ji atrodo iš išgasčio buvo netekusi žado.
Katinai kiek atšoko išgąsdinti didžiulės smūgio bangos, man įsirėžus į žemę, gavęs kelias sekundes pasisukau į uolą už manęs, paleidau lazerio spinfulį į ją , kuris išėdė nedidelę niša kelių metrų aukštyje, paguldes joje merginą puoliau gryžusius katinus, išsiauginau keturias naujas galūnes apginkluotas lazeriais ir adatomis, savo rankas paverčiau sunkiaisiais pabūklais ir pleškinau į padarus neprileisdamas jų nė žingsnio, gritai mačiau , kad tokia silpna amunicija nieko nepasieksiu , tad atsišliejau į uolą, suleidau nedideles ataugas iš nugaros į ją ir pradėjau jomis naršyti ieškodamas metalo gijų, visą rasta metalą versdavau nanomašinomis, maždaug po penkiolikos minučių šaudymo ir nanobotų gaminimo nusprendžiau , jog turėsiu pakankamai nanomašinų savo sumanymui , traukiau iš akmens jau nebemažas nanobotines atšakas , o rąsto storumo ataugas , kurios gritai liejosi su mano kūnu ir aš vis augau, gritai pasiekiau dešimties metrų dydį, kairę ranką paverčiau siaubingu antimateriniu pabūklu ir kaupiau energiją šūviui , kuris turėjo viską šimto metrų spinduliu paversti pelenais, dešinę išskaides į dešimtį mažū ataugėliu visdar gyniausi nuo ivairių kraujo priviliotų karinų ir kitokių padarų ordų.
Mano kairiosios rankos priekyje pradėjo švytėti nedidelis rutulikas, jis pamažu augo , kol buvo gal dešimties centimetų skersmens, šoviau....
Akimirkai viskas aplink nušvito vaiduokliškai žydra spalva, tada iš tos vietos , kur pataikė antimaterija į visas puses pažiro žemės, nuo smūgio bangos nuo medžiu nulakstė labai , spygliai , dauguma net išvirto, poto sekė milžiniško karščio banga, padarai tiesiog čirškė bėgdami ...
Dūmams kiek nusėdus visur matėsi tik liepsnos , išvirtę medžiai ir pajuodusi nuo lazeriu ir kraujo žemė...
Elfai stebėjo mane iš savo uolos, daugumos veiduose atsispindėjo kančia matant tiek žuvusiu padarų, kitu veide matėsi siaubas išvydus mano galią, treti stovėjo abejingi , kiek pabalę ir netarė nė žodžio.
Išnaudojau daug energijos, teko naujai susikurtus nanobotus tiesiog išardyti , nes kitaip būčiau miręs nuo energijos stygiaus, juo paverčiau paprasčiausiu metalo laužu , atgavau žmogišką formą, nužvelgiau vietą , kurią paverčiau dykyne, pasiėmiau elfę iš ydubos ir pakėliau ją į jos gentainių pusę, bet niekas nenusileido , tad pasiėmiau ją ir išėjau į nezinią, pasitikti to , ką man numatė likimas. Žinojau , kad draugai neprapuls, visi turėjo poodinius radijo imtuvus, tad galės lengviausiai su manimi sussiekti vos tik išlys iš to kalno, kuris trukdė ryšį , na o kolkas , atrodo teks pasirūpinti elfe...
Spoileris:
Pabaisa...
Ji nebuvo sunki, nešiau ją lengvai , kartais pasitaikydavo vienas kitas katinas, tad tekdavo pykštelti lazeriu...
Nuo plokštikalnio besileidžiant žemyn buvau pastebėjęs nedidelę laukymę , netoliese upelio. Atėjus į laukymę , pasitelkęs nonobotus greitai surenčiau nedidelią trobelę, tai buvo tiesiog rastai sustatyti stogeliu iš trijų pusių ir apkasti žemėmis, o iėjimasbuvo pridengtas šakomis ir keletu skuduru , kuriuos aš turėjau. Bebaigiant statyti namelį pradėjo lyti , mąsčiau gerai , kad lyja užgesins mano sukeltą gaisrą... Aš ir elfė buvome permirkę kiaurai , viduje teko susikurti lauželį ir džiovintis drabužius, aš sėdėjau susisupes į nedidelį apkota, kurį turėjau , o elfė į kažkokį voratinklį ar nežinia į ką... Per jos apklotą kiaurai švietė jos krūtys, spėjau , kad ji jauna , nes vaidelis visdar buvo pusiau vaikiškas... Nors ką gali žinoti? Visgi ji elfė... Jaučiau , kaip stangrėja mano įnagis, mačiau jos kūno formas ir jau senokai buvau nesimylėjęs, tad sėdėjau i rijau ją akimis lyg vilkas sultingą avelę... Atrodo ji ištroško , atsisėdusi gėrė vandeny, nukrito jos plonasis voratinklis... Aš nebesusilaikiau , užgriuvau ją ir prispaudžiau visu savo svoriu , ji pirma atrodo nustebo, poto riktelėjo ir bandė mane nustumti , bet aš buvau perdaug įsiaudrinęs, kad sustočiau ... Pirma ji dar bandė priešintis, poto tik gailiai verkė iki aš baigiau , tada jos rauda virto tik kūkčiojimu... Pirmakart pasimilėjes su ja kritau šalia jos ir sunkiai alsavau lyg po maratono , ji gulėjo ir kūkčiojo, tik po viso šito pradėjau suprast , ką padariau... "Na padariau , tai padariau... Nieko čia nebepakeisi..." - tokia mintis sukosi galvoje , ji tikrai buvo gundanti , pajutau kaip vėl kyla mano vyriškumas ir kad vėl noriu jos... Ji buvo nusisukusi į pastogės sieną ir visdar kūkčiojo, pabandžiau ją apkabinti, ji bandė ištrūkti ir vėl pradėjo rėkti, tada tiesiog tvirtai ją suspaudžiau ir laikiau , kol ji nustojo drąskytis ir vėl pradėjo gailiai verkti maldaujančiu tonu, paliečiau jos krūtis , ko nedariau pirmajį kartą, jos buvo minkštos, labai minkštos , traukė mane kaip bitę prie medaus... Laižaiau , čiulpiau jas tuo pačiu metu ritmingai judindamas klubus , ji taipat judėjo su manimi , nors atrodo jai ir nesinorėjo bet jos kūnas su malonumu atsakė į mano meilę... Apverčiau ją pilvu į žemę ir pabandžiau pamylėti ją "Doggy Style" poza, suleidau savo įnagį jai į raumeningą užpakaliuką, pasigirdo aimanavimo ir klykimo su verkimu besimaišantis mišinys...
Ryte pakilau iš guolio , jos neradau šalia, to tikriausiai ir reikėjo tikėtis poto , ką jai padariau naktį... Sėdėjau ant prie pastogės esančio nedidelio žemių kalnelio nuvirtusio rąsto , kažką masčiau... Ji pasirodė kiek netikėtai, iššoko iš krūmų su lanku rankoje, paleido strėlę į mane ir metusi lanką išsitraukė du iš obsidiano ar kažkokio kito akmens padarytus durklus , pulė mane tikrai netikėtai todėl strėlė man įsmigo į krūtinę, jaučiau , kaip kraujas pasipylė į plautį, tikriausiai kliudė jį strėlė... Bet nebuvo laiko aiškintis, ji jau šoko su durklais, supratau , kad nebus lengva su ja susidorot , ji atrodė visiškai nusiteikusi mirti , bet ir mane kartu pasimti ...
Springau savo apties krauju , nanobotai stengėsi sunaikinti strėlę kūno viduje bet atrodo ši buvo dar ir užnuodyta , tad teko pirma sunaikinti nuodus pasklidusius kraujyje, paleidęs adrenalino liauką visu pajegumu koviausi su ja , aišku kiek jėgos ir mirguliuojantis regėjimas leido...
Nuo įniršio ji buvo labai stipri , o dar ta žaizda , krutinėje neleido kaipreikiant gintis , tai greit buvau neblogai apipjaustytas...
Supratau , kad šitai man geruoju nesibaigs... Galiausiai susitaikiau su likimu, išsitiesiau , nusimečiau sudraskytu marškinių skiautes, atsiklaupiau ant žemės ištiesiau nugarą, pakėliau smakrą ir žiurėjau į ją... Ji sustojo , atsiraukė kelis žingsnius, lyg norėdama pažiurėti ar čia ne kokie spąstai, po kelių akimirkų atsivėdėjusi spyrė taip , kad man akyse sužaibavo ir viskas aptemo....
Atsibudau pastogėje , atrodo buvo naktis, ji sėdėjo kiek toliau ir nedieliame mano vakar pagamintame geležiniame katiliuke kažką virė, pastebėjusi , kad aš pabudau priėjo , pasilenkė ... Pažiūrėjo man į akis, kažką sušnabždėjo, prikišo kažkokių žolelų po nosimi ir aš vėl nugrimzdau į tamsą...
Pabudau kiek apsvaiges, gulėjau visiškai nuogas šalia jos, ji irgi buvo nuoga, nesupratau kas per velnias? Pasikasiau ranką ir pajutau , kažką ant jos... Tai buvo kažkas panašaus į didžiulį kalmarą ant mano rankos... Staigiai atsisėdau ir akis išsproginęs žiurėjau į jį , niekaip negalėjau jo nusiimti , ji pabudo nuo mano sukeltu judesiu , visdar buvo naktis bet atrodo jau po biški švito... Ji atsisėdo mūsu guolyje, paėmė mano ranką su pikta ir pašaipia šypsenėle, kažkaip pamasažavusi tą kalmarą nuėmė man jį nuo rankos, ir užsidėjo jį sau ant rankos, mano tranka , tose vietose , kur kalmaras buvo tapo keista, ji švytėjo ... Neoninė mirksinti šviesa lengvai švietė iš kalmaro paliestų vietu , po kelių minučiu nusiėmusi kalbarą ji man parodė tokias pačias žymes ant savo rankos ... MAn kažkaip pradėjo daeiti mintis, kad tai buvolyg ir kakokios vedybos ar kažkas panašaus, nes poto ne aš o ji gerai mane išdulkino... Gulėjome vienas šalia kito , ji kažką tyliai kalbėjo... Greitai sumečiau , kad galiu pasiūsti keleta nanobotų į jos kuną, kad irašytu jos kalbos žinias ir parneštų man... Greitai supratau ką ji šneka...
-Kaista manoji lemtis, atsiduodu svetimšaliui, nors jis mane paėmė jėga... Esu išvaryta iš savo genties... O mama , jei tu mane matytum....
Gulėjau šalia jos , tik staiga nežinia kas jai šovė į galvą , ji pasigavusi vieną durklą smeigė man į pilvą... Raudono skausmo migla užliejo mane, ji pasilenkė viršum manės su savo kraugeriška šypsena...
-Nebijok, aš tau neleisiu mirti, bet kentėsi taip , kaip kentėjau aš....
Palaiminga beskausmė tamsa užplūdo mane ir aš panirau joje pamiršdamas visas problemas...
Ji nebuvo sunki, nešiau ją lengvai , kartais pasitaikydavo vienas kitas katinas, tad tekdavo pykštelti lazeriu...
Nuo plokštikalnio besileidžiant žemyn buvau pastebėjęs nedidelę laukymę , netoliese upelio. Atėjus į laukymę , pasitelkęs nonobotus greitai surenčiau nedidelią trobelę, tai buvo tiesiog rastai sustatyti stogeliu iš trijų pusių ir apkasti žemėmis, o iėjimasbuvo pridengtas šakomis ir keletu skuduru , kuriuos aš turėjau. Bebaigiant statyti namelį pradėjo lyti , mąsčiau gerai , kad lyja užgesins mano sukeltą gaisrą... Aš ir elfė buvome permirkę kiaurai , viduje teko susikurti lauželį ir džiovintis drabužius, aš sėdėjau susisupes į nedidelį apkota, kurį turėjau , o elfė į kažkokį voratinklį ar nežinia į ką... Per jos apklotą kiaurai švietė jos krūtys, spėjau , kad ji jauna , nes vaidelis visdar buvo pusiau vaikiškas... Nors ką gali žinoti? Visgi ji elfė... Jaučiau , kaip stangrėja mano įnagis, mačiau jos kūno formas ir jau senokai buvau nesimylėjęs, tad sėdėjau i rijau ją akimis lyg vilkas sultingą avelę... Atrodo ji ištroško , atsisėdusi gėrė vandeny, nukrito jos plonasis voratinklis... Aš nebesusilaikiau , užgriuvau ją ir prispaudžiau visu savo svoriu , ji pirma atrodo nustebo, poto riktelėjo ir bandė mane nustumti , bet aš buvau perdaug įsiaudrinęs, kad sustočiau ... Pirma ji dar bandė priešintis, poto tik gailiai verkė iki aš baigiau , tada jos rauda virto tik kūkčiojimu... Pirmakart pasimilėjes su ja kritau šalia jos ir sunkiai alsavau lyg po maratono , ji gulėjo ir kūkčiojo, tik po viso šito pradėjau suprast , ką padariau... "Na padariau , tai padariau... Nieko čia nebepakeisi..." - tokia mintis sukosi galvoje , ji tikrai buvo gundanti , pajutau kaip vėl kyla mano vyriškumas ir kad vėl noriu jos... Ji buvo nusisukusi į pastogės sieną ir visdar kūkčiojo, pabandžiau ją apkabinti, ji bandė ištrūkti ir vėl pradėjo rėkti, tada tiesiog tvirtai ją suspaudžiau ir laikiau , kol ji nustojo drąskytis ir vėl pradėjo gailiai verkti maldaujančiu tonu, paliečiau jos krūtis , ko nedariau pirmajį kartą, jos buvo minkštos, labai minkštos , traukė mane kaip bitę prie medaus... Laižaiau , čiulpiau jas tuo pačiu metu ritmingai judindamas klubus , ji taipat judėjo su manimi , nors atrodo jai ir nesinorėjo bet jos kūnas su malonumu atsakė į mano meilę... Apverčiau ją pilvu į žemę ir pabandžiau pamylėti ją "Doggy Style" poza, suleidau savo įnagį jai į raumeningą užpakaliuką, pasigirdo aimanavimo ir klykimo su verkimu besimaišantis mišinys...
Ryte pakilau iš guolio , jos neradau šalia, to tikriausiai ir reikėjo tikėtis poto , ką jai padariau naktį... Sėdėjau ant prie pastogės esančio nedidelio žemių kalnelio nuvirtusio rąsto , kažką masčiau... Ji pasirodė kiek netikėtai, iššoko iš krūmų su lanku rankoje, paleido strėlę į mane ir metusi lanką išsitraukė du iš obsidiano ar kažkokio kito akmens padarytus durklus , pulė mane tikrai netikėtai todėl strėlė man įsmigo į krūtinę, jaučiau , kaip kraujas pasipylė į plautį, tikriausiai kliudė jį strėlė... Bet nebuvo laiko aiškintis, ji jau šoko su durklais, supratau , kad nebus lengva su ja susidorot , ji atrodė visiškai nusiteikusi mirti , bet ir mane kartu pasimti ...
Springau savo apties krauju , nanobotai stengėsi sunaikinti strėlę kūno viduje bet atrodo ši buvo dar ir užnuodyta , tad teko pirma sunaikinti nuodus pasklidusius kraujyje, paleidęs adrenalino liauką visu pajegumu koviausi su ja , aišku kiek jėgos ir mirguliuojantis regėjimas leido...
Nuo įniršio ji buvo labai stipri , o dar ta žaizda , krutinėje neleido kaipreikiant gintis , tai greit buvau neblogai apipjaustytas...
Supratau , kad šitai man geruoju nesibaigs... Galiausiai susitaikiau su likimu, išsitiesiau , nusimečiau sudraskytu marškinių skiautes, atsiklaupiau ant žemės ištiesiau nugarą, pakėliau smakrą ir žiurėjau į ją... Ji sustojo , atsiraukė kelis žingsnius, lyg norėdama pažiurėti ar čia ne kokie spąstai, po kelių akimirkų atsivėdėjusi spyrė taip , kad man akyse sužaibavo ir viskas aptemo....
Atsibudau pastogėje , atrodo buvo naktis, ji sėdėjo kiek toliau ir nedieliame mano vakar pagamintame geležiniame katiliuke kažką virė, pastebėjusi , kad aš pabudau priėjo , pasilenkė ... Pažiūrėjo man į akis, kažką sušnabždėjo, prikišo kažkokių žolelų po nosimi ir aš vėl nugrimzdau į tamsą...
Pabudau kiek apsvaiges, gulėjau visiškai nuogas šalia jos, ji irgi buvo nuoga, nesupratau kas per velnias? Pasikasiau ranką ir pajutau , kažką ant jos... Tai buvo kažkas panašaus į didžiulį kalmarą ant mano rankos... Staigiai atsisėdau ir akis išsproginęs žiurėjau į jį , niekaip negalėjau jo nusiimti , ji pabudo nuo mano sukeltu judesiu , visdar buvo naktis bet atrodo jau po biški švito... Ji atsisėdo mūsu guolyje, paėmė mano ranką su pikta ir pašaipia šypsenėle, kažkaip pamasažavusi tą kalmarą nuėmė man jį nuo rankos, ir užsidėjo jį sau ant rankos, mano tranka , tose vietose , kur kalmaras buvo tapo keista, ji švytėjo ... Neoninė mirksinti šviesa lengvai švietė iš kalmaro paliestų vietu , po kelių minučiu nusiėmusi kalbarą ji man parodė tokias pačias žymes ant savo rankos ... MAn kažkaip pradėjo daeiti mintis, kad tai buvolyg ir kakokios vedybos ar kažkas panašaus, nes poto ne aš o ji gerai mane išdulkino... Gulėjome vienas šalia kito , ji kažką tyliai kalbėjo... Greitai sumečiau , kad galiu pasiūsti keleta nanobotų į jos kuną, kad irašytu jos kalbos žinias ir parneštų man... Greitai supratau ką ji šneka...
-Kaista manoji lemtis, atsiduodu svetimšaliui, nors jis mane paėmė jėga... Esu išvaryta iš savo genties... O mama , jei tu mane matytum....
Gulėjau šalia jos , tik staiga nežinia kas jai šovė į galvą , ji pasigavusi vieną durklą smeigė man į pilvą... Raudono skausmo migla užliejo mane, ji pasilenkė viršum manės su savo kraugeriška šypsena...
-Nebijok, aš tau neleisiu mirti, bet kentėsi taip , kaip kentėjau aš....
Palaiminga beskausmė tamsa užplūdo mane ir aš panirau joje pamiršdamas visas problemas...
Spoileris:
Kai viskas užknisa juodai...
Atsigavau tik paryčiais, nanobotai mane jau pilnai sulopyjo, pirmas dalykas kurį padariua prabudes, tai užsiauginau ant odos tvirčiausia šarva , pasipuošes gražiai spindinčia metaline oda išlindau laukan... Tik spėjau padėt koją ta pusprotė puolė mane ...
-Na viskas užteks!- Išleidau nagus, perrėžiau jos dukliuką, dar pailginau nagus , jie aju buvo apie trisdešimties centimetrų... Atsivėdėjęs suvariau juos jai į pilvą , kita ranka pakėliau jos veidą į save ...
-******** , tai kaip bus? Užmušt tave čia vietoje ar pradėsi manęs klausyt?
-Tu,tu..-Kraujo burbulas sprogo jos lūpose.-Niekše... Niekada tavęs neklausysiu !
-NE! Tu netik kad manęs klausysi, tu dar man ir tarnausi!
-NIEKADA!!!
Suleidau į jos organizma šiek tiek nanomašinu, jos pradėjo gyditi jos žaizdą, kol ji nemirė, taipat privertė ją paklusti man... Bet atrodo jos valia buvo stipresnė negu maniau, ji net kontroliuojama nanomašinu bandė mane užmušt...
-Ech... Na kodėl gi tu taip norėjai mane užmušt? Dėl tos nakies? Givenimas tesiasi mergužėle , reikėjo susitaikyti su tuo...
Stovėjau ir kalbėjau prie jos lavono... KAi ji puolė, ko aš visiškai nesitikėjau, tiesiog perskrodžiau ją pusiau... Vaizdelis nelabai gražus , na kagi , kad jau su ja baigta... reiktu eit vaduot draugų, jei jų ten dar nesuėdė...
Prie urvo oloje atėjau paryčiais, atsisėdau saulutėje, nusprendęs pilnai ikrauti savo baterijas , tiesa prieš tai ant savo pečių isiauginau solidaus dydžio patrankas ir nuoširdžiai šaudžiau į urvą ivairiausio tipo amunicija - nuo akmenų, ant kuriu sėdėjau iki plazmos pliūpsniu...
Bietiniai netruko ilgai pasireikšti, pradėjo atsišaudyti savo lankiukais , kas man kėlė didžiulę šypseną , ka tie suknisti laukiniai gali padaryti man su šiais akmenukais? MAno gi visas kūnas padengtas metalu dešimteriopai tvirtesniu negu žemėje likęs plienas, iš šioje planetoje rastų metalų tikrai patobulinau savo nanomašinas.
-Ei jus pirdžiai lyskit lauk iš urvo!
Šaipiausi iš jų kaip beimanydamas, nuotaika po šio ryto , kai papjoviau elfę buvo nekokia... Na kągi , viena moterim mažiau , daugiau...
Nedidelis signaliukas paskelbė , kad mano energija pilnai atkurta... Metas pradėti smagybes, pakilau į urvą, kairę ranką paverčiau nedideliu pabūklu, dešinę kažkuo panašiu į kirvio ir katanos derinį . Tuneliai tesėsi iki pat kalno vidurio, mano akys nuo nanobotu su nauju metalu švitė sodria raudona šviesa , lyg kokio vampyro , plaukai dėl kažko esančio planetos ore išbluko ir igavo sidabro spalvą... Priėjau pačia tuneliu pabaigą, atsivėrė nuostabus vaizdas- didžiuliai kriokliai, ežeras po jais , kurio viduryje buvo milžiniškas akmeninis miestas, nuo krioklių sukeliamu vandens purslu ir dulksnos, visur buvo vaivorykštės, spindėjo įvairiausios spalvos...
Pamačiau savo draugus sėdinčius ant miesto sienos jie palaimingai šnekėjosi, atrodė jog pamiršo mane... Nulėkiau ikijų pasitelkęs nanomoasinu sustiprinto suolio jėgą, pataikiau kaiptik prie pat jų. Jie atsisuko kiek nustebę, poto pažiurėjo į mane su nuostaba.
-Riki! Ką tu sau pasidarei?
-Šsioje planetoje sunku išgyventi, ėmiausi atitinkamų priemonių , kad likčiau gyvas...
-Dieve žmogau tu gi gyvas ginklu sandelis!
-Na jo... Gal kiek persistengiau ...
-Kur ta elfė, kuri tave bandė apginti oloje?
-Jai nutiko nedidelis nelaimingas atsitikimas... - Kraugeriška šypsena akimirkai pasirodė mano veide.
-Ką tu aji padarei?! Dieve negi užmušei?
-Tai buvo nelaimingas atsitikimas...
-Tiekto , nesvarbu , kas jai nutiko , Riki ar žinojai, kad šie elfai turi tokius resursus šioje planetoje , kad męs net nesvajojome? Čia rūdos kasyklos tokio dydžio ir tokio grynumo, kad akmenis praktiškai sudaro vien metalas! Na bent šiame kalne...
-Tikrai? Tai kai gryšime į žemę turėsime nemažai pelno!
-Tai jau taip!
Išgirdau žingsnius ir už manęs pasirodė keletas tū elfu... Mano kantrybė šių padarų atžvilgiu tikrai seko!
-Žmogau pasiduok! Mes tav3s neskriausime, bet pašalinsime iš tavęs tas blogio sėklas!
-Tai jau tikrai taip! Kad aš jums leisčiau, jus menki padarai, jūsų mergiotė bandė mane nužudyti ir susilaukė atitinkamo galo!
-Airisa! - Šuktelėjo visnas iš karių ir puolė atkišęs ietį , bet mano nagai buvo greitesni ir aš jį perrėžiau nuo peties iki klubo... Pasigirdo šlykštus mėsos šleptelėjimo garsas, kai pusė vakino kūno nukrito ant žemės...
-Monstre!
-Ak tai dabar aš monstras? o kad puolė jis tai normalu? Viskas užknisot jus menkaverčiai padarai!
Pasileidau per juos su išskėstais nagais...
Atsigavau tik paryčiais, nanobotai mane jau pilnai sulopyjo, pirmas dalykas kurį padariua prabudes, tai užsiauginau ant odos tvirčiausia šarva , pasipuošes gražiai spindinčia metaline oda išlindau laukan... Tik spėjau padėt koją ta pusprotė puolė mane ...
-Na viskas užteks!- Išleidau nagus, perrėžiau jos dukliuką, dar pailginau nagus , jie aju buvo apie trisdešimties centimetrų... Atsivėdėjęs suvariau juos jai į pilvą , kita ranka pakėliau jos veidą į save ...
-******** , tai kaip bus? Užmušt tave čia vietoje ar pradėsi manęs klausyt?
-Tu,tu..-Kraujo burbulas sprogo jos lūpose.-Niekše... Niekada tavęs neklausysiu !
-NE! Tu netik kad manęs klausysi, tu dar man ir tarnausi!
-NIEKADA!!!
Suleidau į jos organizma šiek tiek nanomašinu, jos pradėjo gyditi jos žaizdą, kol ji nemirė, taipat privertė ją paklusti man... Bet atrodo jos valia buvo stipresnė negu maniau, ji net kontroliuojama nanomašinu bandė mane užmušt...
-Ech... Na kodėl gi tu taip norėjai mane užmušt? Dėl tos nakies? Givenimas tesiasi mergužėle , reikėjo susitaikyti su tuo...
Stovėjau ir kalbėjau prie jos lavono... KAi ji puolė, ko aš visiškai nesitikėjau, tiesiog perskrodžiau ją pusiau... Vaizdelis nelabai gražus , na kagi , kad jau su ja baigta... reiktu eit vaduot draugų, jei jų ten dar nesuėdė...
Prie urvo oloje atėjau paryčiais, atsisėdau saulutėje, nusprendęs pilnai ikrauti savo baterijas , tiesa prieš tai ant savo pečių isiauginau solidaus dydžio patrankas ir nuoširdžiai šaudžiau į urvą ivairiausio tipo amunicija - nuo akmenų, ant kuriu sėdėjau iki plazmos pliūpsniu...
Bietiniai netruko ilgai pasireikšti, pradėjo atsišaudyti savo lankiukais , kas man kėlė didžiulę šypseną , ka tie suknisti laukiniai gali padaryti man su šiais akmenukais? MAno gi visas kūnas padengtas metalu dešimteriopai tvirtesniu negu žemėje likęs plienas, iš šioje planetoje rastų metalų tikrai patobulinau savo nanomašinas.
-Ei jus pirdžiai lyskit lauk iš urvo!
Šaipiausi iš jų kaip beimanydamas, nuotaika po šio ryto , kai papjoviau elfę buvo nekokia... Na kągi , viena moterim mažiau , daugiau...
Nedidelis signaliukas paskelbė , kad mano energija pilnai atkurta... Metas pradėti smagybes, pakilau į urvą, kairę ranką paverčiau nedideliu pabūklu, dešinę kažkuo panašiu į kirvio ir katanos derinį . Tuneliai tesėsi iki pat kalno vidurio, mano akys nuo nanobotu su nauju metalu švitė sodria raudona šviesa , lyg kokio vampyro , plaukai dėl kažko esančio planetos ore išbluko ir igavo sidabro spalvą... Priėjau pačia tuneliu pabaigą, atsivėrė nuostabus vaizdas- didžiuliai kriokliai, ežeras po jais , kurio viduryje buvo milžiniškas akmeninis miestas, nuo krioklių sukeliamu vandens purslu ir dulksnos, visur buvo vaivorykštės, spindėjo įvairiausios spalvos...
Pamačiau savo draugus sėdinčius ant miesto sienos jie palaimingai šnekėjosi, atrodė jog pamiršo mane... Nulėkiau ikijų pasitelkęs nanomoasinu sustiprinto suolio jėgą, pataikiau kaiptik prie pat jų. Jie atsisuko kiek nustebę, poto pažiurėjo į mane su nuostaba.
-Riki! Ką tu sau pasidarei?
-Šsioje planetoje sunku išgyventi, ėmiausi atitinkamų priemonių , kad likčiau gyvas...
-Dieve žmogau tu gi gyvas ginklu sandelis!
-Na jo... Gal kiek persistengiau ...
-Kur ta elfė, kuri tave bandė apginti oloje?
-Jai nutiko nedidelis nelaimingas atsitikimas... - Kraugeriška šypsena akimirkai pasirodė mano veide.
-Ką tu aji padarei?! Dieve negi užmušei?
-Tai buvo nelaimingas atsitikimas...
-Tiekto , nesvarbu , kas jai nutiko , Riki ar žinojai, kad šie elfai turi tokius resursus šioje planetoje , kad męs net nesvajojome? Čia rūdos kasyklos tokio dydžio ir tokio grynumo, kad akmenis praktiškai sudaro vien metalas! Na bent šiame kalne...
-Tikrai? Tai kai gryšime į žemę turėsime nemažai pelno!
-Tai jau taip!
Išgirdau žingsnius ir už manęs pasirodė keletas tū elfu... Mano kantrybė šių padarų atžvilgiu tikrai seko!
-Žmogau pasiduok! Mes tav3s neskriausime, bet pašalinsime iš tavęs tas blogio sėklas!
-Tai jau tikrai taip! Kad aš jums leisčiau, jus menki padarai, jūsų mergiotė bandė mane nužudyti ir susilaukė atitinkamo galo!
-Airisa! - Šuktelėjo visnas iš karių ir puolė atkišęs ietį , bet mano nagai buvo greitesni ir aš jį perrėžiau nuo peties iki klubo... Pasigirdo šlykštus mėsos šleptelėjimo garsas, kai pusė vakino kūno nukrito ant žemės...
-Monstre!
-Ak tai dabar aš monstras? o kad puolė jis tai normalu? Viskas užknisot jus menkaverčiai padarai!
Pasileidau per juos su išskėstais nagais...
Spoileris:
Elfu miestas ir pasaulis
Miestą užimti nebuvo sunku , jų ginklai neturėjo jokių galimybių mane įveikti mane , su šitokia ginkluote. Greitai miestas buvo po mano kojomis, valdžiau paprastai – nepaklusimas lygus bausmei . Buvo maištaujančių ir nemažai, bet juos nesunkiai nuramindavo mano suformuoti būriai iš tų pačių elfų , kurie už buvimą mano sargybos buriuose gaudavo maisto,pastogę ir šiokią tokią socialinę padėtį mano naujojoje karalystėje... Palyginus nesunku buvo valdyti elfus, iš prigimties taikios butybės greitai susitaikė su mano vadovavimu , o kadangi aš nieko baisiai jų gyvenime nekeičiau , tik liepiau kasti man rūdą keletą valandų per dieną , tai jiems tai baisiai ir netrukdė... Daugiau problemų kildavo , kai aš rengdavau merginas savo haremui, dauguma jų beviltiškai priešindavosi, bet greitai jas sutramdydavau pagrasinęs susidorojimu su jų šeimomis. Buvo keletas atveju , kai vaikinai bandė gelbėti merginas, bet tai buvo labai nesėkminga tiek jiems , tiek jų šeimoms. Mano draugai sunkiai taikėsi su mano pasikeitimu , tironija ir gyventojų išnaudojimu, bet jie žinojo , kad tik su mano pagalba galėtu grįžti namo, jiems reikėjo metalo , kurį išgaudavo mano pavergti elfai, jiems reikėjo maisto , kurį sumedžiodavo mano pavergti elfai... Be to , mūsų komandos vaikinai pradėjo palengva priprasti prie vakarais jų apartamentuose apsilankančias gražias elfes... Moteriškajai komandos pusei buvo kiek sunkiau, Rūta buvo nėščia lyg ir nuo elfo , kas mus visus domino , nes atrodo mūsų rasės gali daugintis tarpusavyje. Elfai retai susilaukdavo vaikų, o vaiko susilaukimas reikšdavo didžiausią meilės priesaiką, tuo metu mūsų pamylėtos elfės atrodo turėjo 50/50 šansą susilaukti puselfių pusžmogių palikuonių... Pirmieji po metų mano valdymo gimę dviejų rasių hibridai, buvo stiprūs, gyvybingi ir pasižymėjo didžiuliu intelektu, taipogi augdavo iki maždaug dviejų su puse metro ūgio, todėl atrodė tikri milžinai.
Metams bėgant į pabaigą išaiškėjo , kad mašinos atkurti nepavyks, dėl dalių ir įrengimų trūkumo... Kai tai paaiškėjo , nusprendžiau , kad jau teks gyventi čia , tai reikėtu sukurti pasaulį pagal save... Aikštelėje prieš urvą kur vyko mano mūšis su katinais mūsų atvykimo dieną pradėjome statyti naują miestą, Turėjau didingą viziją , koks didingas miestas čia stovės ... Pirma prasidėjo aikštės valymo darbai, kirtome medžius , lyginome po antimaterijos pliūpsnio likusį nedidelį kraterį... Tvarkymo darbai truko apie gerą mėnesį, elfams patiko kurti , taigi , kai paskelbiau kad statysime miestą išorėje atrodo jie nudžiugo,
klojome pamatus statiniams, grindėme būsimas gatves, pasitelkęs nanomašinas elfus paverčiau tikrais zombiais, palikau tik keletą merginų, kurios augino mano ir kitų komandos narių vaikus... Kai nanomašinos jų galvose aktyvuodavosi aštuntą ryto , visi elfai tyliai gryždavo prie darbo statant miestą , kuriame ateityje gyvens pusžmogiai, mūsų palikuonys...
-Riki ar tu iš proto išsikraustei?
-Kodėl? Nagi kas čia blogo? Gi visą naktį palieku jiems protą... O kai baigsime statybas juos vėl padarysiu normalius...
-Taip padarysi! Bet ne kai baigsime statybas o tučtuojau!
-Rūta , tikiuosi tu nori kad tavo vaikelis gimtų sveikas?
-Ką?!
-Manau mane supratai? Nesikišk ne į savo reikalus.
Vienintelė arši elfų gynėja buvo rūta... Bet mes nesunkiai ją tramdėme pasitelkdami jos vaikelį kaip kozirį...
Artėjo mano aukso amžius! Būsiu didingiausias valdovas šioje žemėje! Miesto statybos truks dar porą metų , bet po to tai bus tikra tvirtovė! Jau dabar ryškėjo būsimos gynybinės sienos kontūrai, Buvo pradėti kirsti milžiniški laiptai uoloje vedantys į požeminį miestą, tiesiai iš naujojo forto .
-Taip dabar belieka užkariauti šį pasaulį!
Mano juokas visą vakarą skardėjo slėnyje...
Miestą užimti nebuvo sunku , jų ginklai neturėjo jokių galimybių mane įveikti mane , su šitokia ginkluote. Greitai miestas buvo po mano kojomis, valdžiau paprastai – nepaklusimas lygus bausmei . Buvo maištaujančių ir nemažai, bet juos nesunkiai nuramindavo mano suformuoti būriai iš tų pačių elfų , kurie už buvimą mano sargybos buriuose gaudavo maisto,pastogę ir šiokią tokią socialinę padėtį mano naujojoje karalystėje... Palyginus nesunku buvo valdyti elfus, iš prigimties taikios butybės greitai susitaikė su mano vadovavimu , o kadangi aš nieko baisiai jų gyvenime nekeičiau , tik liepiau kasti man rūdą keletą valandų per dieną , tai jiems tai baisiai ir netrukdė... Daugiau problemų kildavo , kai aš rengdavau merginas savo haremui, dauguma jų beviltiškai priešindavosi, bet greitai jas sutramdydavau pagrasinęs susidorojimu su jų šeimomis. Buvo keletas atveju , kai vaikinai bandė gelbėti merginas, bet tai buvo labai nesėkminga tiek jiems , tiek jų šeimoms. Mano draugai sunkiai taikėsi su mano pasikeitimu , tironija ir gyventojų išnaudojimu, bet jie žinojo , kad tik su mano pagalba galėtu grįžti namo, jiems reikėjo metalo , kurį išgaudavo mano pavergti elfai, jiems reikėjo maisto , kurį sumedžiodavo mano pavergti elfai... Be to , mūsų komandos vaikinai pradėjo palengva priprasti prie vakarais jų apartamentuose apsilankančias gražias elfes... Moteriškajai komandos pusei buvo kiek sunkiau, Rūta buvo nėščia lyg ir nuo elfo , kas mus visus domino , nes atrodo mūsų rasės gali daugintis tarpusavyje. Elfai retai susilaukdavo vaikų, o vaiko susilaukimas reikšdavo didžiausią meilės priesaiką, tuo metu mūsų pamylėtos elfės atrodo turėjo 50/50 šansą susilaukti puselfių pusžmogių palikuonių... Pirmieji po metų mano valdymo gimę dviejų rasių hibridai, buvo stiprūs, gyvybingi ir pasižymėjo didžiuliu intelektu, taipogi augdavo iki maždaug dviejų su puse metro ūgio, todėl atrodė tikri milžinai.
Metams bėgant į pabaigą išaiškėjo , kad mašinos atkurti nepavyks, dėl dalių ir įrengimų trūkumo... Kai tai paaiškėjo , nusprendžiau , kad jau teks gyventi čia , tai reikėtu sukurti pasaulį pagal save... Aikštelėje prieš urvą kur vyko mano mūšis su katinais mūsų atvykimo dieną pradėjome statyti naują miestą, Turėjau didingą viziją , koks didingas miestas čia stovės ... Pirma prasidėjo aikštės valymo darbai, kirtome medžius , lyginome po antimaterijos pliūpsnio likusį nedidelį kraterį... Tvarkymo darbai truko apie gerą mėnesį, elfams patiko kurti , taigi , kai paskelbiau kad statysime miestą išorėje atrodo jie nudžiugo,
klojome pamatus statiniams, grindėme būsimas gatves, pasitelkęs nanomašinas elfus paverčiau tikrais zombiais, palikau tik keletą merginų, kurios augino mano ir kitų komandos narių vaikus... Kai nanomašinos jų galvose aktyvuodavosi aštuntą ryto , visi elfai tyliai gryždavo prie darbo statant miestą , kuriame ateityje gyvens pusžmogiai, mūsų palikuonys...
-Riki ar tu iš proto išsikraustei?
-Kodėl? Nagi kas čia blogo? Gi visą naktį palieku jiems protą... O kai baigsime statybas juos vėl padarysiu normalius...
-Taip padarysi! Bet ne kai baigsime statybas o tučtuojau!
-Rūta , tikiuosi tu nori kad tavo vaikelis gimtų sveikas?
-Ką?!
-Manau mane supratai? Nesikišk ne į savo reikalus.
Vienintelė arši elfų gynėja buvo rūta... Bet mes nesunkiai ją tramdėme pasitelkdami jos vaikelį kaip kozirį...
Artėjo mano aukso amžius! Būsiu didingiausias valdovas šioje žemėje! Miesto statybos truks dar porą metų , bet po to tai bus tikra tvirtovė! Jau dabar ryškėjo būsimos gynybinės sienos kontūrai, Buvo pradėti kirsti milžiniški laiptai uoloje vedantys į požeminį miestą, tiesiai iš naujojo forto .
-Taip dabar belieka užkariauti šį pasaulį!
Mano juokas visą vakarą skardėjo slėnyje...
Tas keistas pasaulis...si kurineli rasite beskaitydami toliau...
Spoileris:
Pirmoji Dalis: Tamsa
Kambario kampe gulejo didziule kruva disku, kazkokiu pagalviu paklodziu , alaus buteliu.... Ji lengvai kilnojosi , kartais is jos vis pasigirsdavo knarktelejimas, kartais atodusis. Laikrodis ant sienos palengva muse 3 valanda nakties,uz lango ose naktyje paskende medziai... Staiga neaisku is kur pasigirdo garsas, panasus i skambuti. Is kampo is to siuksliu kalno kazkas pradejo lysti lauk- pirma pasirode ranka, poto raudoni seniai neplauti plaukai ir galiausiai islindo , gal 16-17 metu katik atsiradusia barzdele apzeles vaikinukas.
-Ateinu ateinu , pogalais kas cia taip velai skambina?-sudundejo storu , bet visdar brestanciu balsu raudongalvis.
Siaip netaip islindes is savo neaiskios kilmes guolio, vaikinukas atkase neaisku kur besislepusi kompiuterio ekrana , isitrauke is po stalo klaviatura, taipat velnias zino kokio amziaus senumo mikrafona... Skambino kaimynas... Pogalais negi jis negalejo palaukt ryto ? Na kagi...
-Alio ?
-Ei Di atleisk kad trukdau taip velai , bet klausyk ... gal turi vien kita grama zoles? cia su pana sedziu matai uzsimanem...
-Nu ********! tik del to skambini?Na gerai... Po pusvalandzio ateik surasiu kanors...
Nuejau ieskoti prakeiktam kaimynui poros gramu zoles, kad jis paspringtu ja taip ir norejosi jam tai pasakyt , ne bet gi draugai nuo vaikystes... Priejau prie lango , istraukiau pora gramu jam ir nuejau pats sutraukti pora gramu zoles , kol jis ateis. Ziurejau pro langa grozejausi menuliu , toptelejo mintis , visgi grazi ta pilnatis... Gerai , kad gyvenau uz poros kilometru nuo miesto, nedidelis kaimelis cia , pora daugiabuciu... Bet neilgai trukus vistiek iki musus ateis miestas nepraeis 5meteliai ir aplink knibzdes daugiau namu... Taip bemastant kazkas suzvimbe. Pajutau skausma,persisveriau per tureklus ir nukritau ant zoles po langu. Toptelejo mintis - Kas per? ir wtf? juk ziurejau pro lanaga i menuli! kas po galais? Pabandziau atsistoti , kojos vos laike , keliai drebejo , jauciausi kaip koks senis ir tada paziurejes zemyn maciau mano marskiniai visi raudoni, jauciau palengva jas beganti savo krauja, nusiemes marskiniu pamaciau negilius bet visdelto skausmingus suzeidimus ir zaizdeliu vidus buvo pilnas medienos skeveldru , lyg kazas butu galingai smoges i medi ir jo atplaisos nuo smugio jegos , kaip kulkos suzalojusos mane. Ta akimirka isgirdau skambesi ir pajutau oro vibravima su kiekvienu skambtelejimu , o tolomuje esanciame miskelije pries mano daugiabuti vis kazkas bliksejo... Nezinau kodel , bet kiek isgalejau tokioje busenoje pasileidau ten prie tu vis atsirandanciu svieseliu...
Pribeges prie nedidelio kirtimo miske , kur maciau tas svieseles , pamaciau kaip kazkoks vyriskis trenke galingu kardu ir suskalde nuo jo besiginusios merginos karda, kardas skilo i daugybe daliu , mergina suklupo ismetusi jau nebenaudinga luzusi karda, atrodo nuo galingo smugiu jai luzo ranka, baltaplaukis vyriskis iskele karda sau virs galvos pasiruose lemiamam kirciui , merginos skruostais liejosi asaros. Pajutau stipru impulsa is savo sielos gelmiu, jis man sake tu gali tik pabusk , islaisvink tikraji save apgink ja apgink save... Vos ne per akies mirksni atsiradau , tarp vyriskio ir merginos , jis visdar kele karda i virsu ir tik spejo isplesti akis is nuostabos , kai as tuopaciu merginos luzusiu kardu perduriau ji ir pereziau pusiau is apacios i virsu . Kardas buvo juzes , bet jis pulsavo raudonai ir melinai vis besimainanciomis abiejomis spalvomis, su kiekvienu tvinksniu isryskedavo pries jam suluztant buvusi forma vaiduokliska ir balta , tarsi pamekle ja bego raibuliai... Tik tada pamaciau , kad laikas aplinkui tarsi sustojes ir pamaciau didziule sviesos o poto tamsos banga. Viskas uzgeso , pajutau gilu tustumos pojuti ir nugrimzdau i ja... As nuzudziau zmogu, as atemiau kazkieno gyvybe... Ir tada pries akis stojo tamsa .
Kambario kampe gulejo didziule kruva disku, kazkokiu pagalviu paklodziu , alaus buteliu.... Ji lengvai kilnojosi , kartais is jos vis pasigirsdavo knarktelejimas, kartais atodusis. Laikrodis ant sienos palengva muse 3 valanda nakties,uz lango ose naktyje paskende medziai... Staiga neaisku is kur pasigirdo garsas, panasus i skambuti. Is kampo is to siuksliu kalno kazkas pradejo lysti lauk- pirma pasirode ranka, poto raudoni seniai neplauti plaukai ir galiausiai islindo , gal 16-17 metu katik atsiradusia barzdele apzeles vaikinukas.
-Ateinu ateinu , pogalais kas cia taip velai skambina?-sudundejo storu , bet visdar brestanciu balsu raudongalvis.
Siaip netaip islindes is savo neaiskios kilmes guolio, vaikinukas atkase neaisku kur besislepusi kompiuterio ekrana , isitrauke is po stalo klaviatura, taipat velnias zino kokio amziaus senumo mikrafona... Skambino kaimynas... Pogalais negi jis negalejo palaukt ryto ? Na kagi...
-Alio ?
-Ei Di atleisk kad trukdau taip velai , bet klausyk ... gal turi vien kita grama zoles? cia su pana sedziu matai uzsimanem...
-Nu ********! tik del to skambini?Na gerai... Po pusvalandzio ateik surasiu kanors...
Nuejau ieskoti prakeiktam kaimynui poros gramu zoles, kad jis paspringtu ja taip ir norejosi jam tai pasakyt , ne bet gi draugai nuo vaikystes... Priejau prie lango , istraukiau pora gramu jam ir nuejau pats sutraukti pora gramu zoles , kol jis ateis. Ziurejau pro langa grozejausi menuliu , toptelejo mintis , visgi grazi ta pilnatis... Gerai , kad gyvenau uz poros kilometru nuo miesto, nedidelis kaimelis cia , pora daugiabuciu... Bet neilgai trukus vistiek iki musus ateis miestas nepraeis 5meteliai ir aplink knibzdes daugiau namu... Taip bemastant kazkas suzvimbe. Pajutau skausma,persisveriau per tureklus ir nukritau ant zoles po langu. Toptelejo mintis - Kas per? ir wtf? juk ziurejau pro lanaga i menuli! kas po galais? Pabandziau atsistoti , kojos vos laike , keliai drebejo , jauciausi kaip koks senis ir tada paziurejes zemyn maciau mano marskiniai visi raudoni, jauciau palengva jas beganti savo krauja, nusiemes marskiniu pamaciau negilius bet visdelto skausmingus suzeidimus ir zaizdeliu vidus buvo pilnas medienos skeveldru , lyg kazas butu galingai smoges i medi ir jo atplaisos nuo smugio jegos , kaip kulkos suzalojusos mane. Ta akimirka isgirdau skambesi ir pajutau oro vibravima su kiekvienu skambtelejimu , o tolomuje esanciame miskelije pries mano daugiabuti vis kazkas bliksejo... Nezinau kodel , bet kiek isgalejau tokioje busenoje pasileidau ten prie tu vis atsirandanciu svieseliu...
Pribeges prie nedidelio kirtimo miske , kur maciau tas svieseles , pamaciau kaip kazkoks vyriskis trenke galingu kardu ir suskalde nuo jo besiginusios merginos karda, kardas skilo i daugybe daliu , mergina suklupo ismetusi jau nebenaudinga luzusi karda, atrodo nuo galingo smugiu jai luzo ranka, baltaplaukis vyriskis iskele karda sau virs galvos pasiruose lemiamam kirciui , merginos skruostais liejosi asaros. Pajutau stipru impulsa is savo sielos gelmiu, jis man sake tu gali tik pabusk , islaisvink tikraji save apgink ja apgink save... Vos ne per akies mirksni atsiradau , tarp vyriskio ir merginos , jis visdar kele karda i virsu ir tik spejo isplesti akis is nuostabos , kai as tuopaciu merginos luzusiu kardu perduriau ji ir pereziau pusiau is apacios i virsu . Kardas buvo juzes , bet jis pulsavo raudonai ir melinai vis besimainanciomis abiejomis spalvomis, su kiekvienu tvinksniu isryskedavo pries jam suluztant buvusi forma vaiduokliska ir balta , tarsi pamekle ja bego raibuliai... Tik tada pamaciau , kad laikas aplinkui tarsi sustojes ir pamaciau didziule sviesos o poto tamsos banga. Viskas uzgeso , pajutau gilu tustumos pojuti ir nugrimzdau i ja... As nuzudziau zmogu, as atemiau kazkieno gyvybe... Ir tada pries akis stojo tamsa .
Comment