Tas keistas gyvenimas....

[didiana]

Vau... ačiū... už gerą nuotaiką

[Esquisse]

Rašiniai verti daugiau nei dėmesio

[xipzo]

Desimtoji dalis: Paskutinis atodūsis
Mūšį paradėjome be jokių kalbų, puolėme vieni kitus . Mano narsusis keliones draugas per pirmas 5 minutes žuvo , tiesa nusitempė ir viena priešą, matydamas savo žaizdas panaudojo susinaikinimo magiją .... Tikrai nekoks vaizdelis , kai jis kartu su jį persmegusiu storuliuku žuvo... Likau vienas , vienas kaip pirštas prieš tris stiprius magus , nejaučiau nieko , buvau ramus, tik supratau , kad po šio mūšio gyvas kažin ar liksiu.

Jie spajudėsi uginimi, mosikavo senoviniais kardais , tikriausiai dar iš žemės atsigabentais. Aš puikiai gyniausi , jau nudėjau vieną maga, lenvai sužeidziau kitus du , Buvo tikrai nelengva jei mane pranoko tiek patirtimi, tiek galia , gelbėjo tik energijos atsisiurbimas iš atsigabentu magiškū elfų kristalų , kurios galėjai prikrauti energijos. Eilini karta šokome į kovą, susirėmėme, jie man brūkštelėjo per alkūnę, pajutau aštrū skausma ir išvydau bjaurią nukirsta ranka žemiau alkūnės.... Ji šlykščiai šleptelėjo ant žemės, suklikau iš skausmo , akys prisipildė ašarų, jaučiau vis tekantį krują iš rankos, teko staigiai užsiauginti odą toje vietoje panaudojus likuria energija kristaluose. tęsiau kovą, nukirstaja galūne vis stukteldamas prieškinkams į paširdžius ar dar kurnors, kova krypo mano nenaudai, magai atrodo atsigavo pamatę mano sužeidimą... LAikas slinko lėtai , atrodo viskas aplink sustojo, liko tik blyksintis trijų kardų šokis, kertantis , pjaunantis ir naikinantis viską savo kelyje. Pagaliau pavyko nusmeigti vieną magą, kuris akimirkai užsižiopsojo , kai sumosikaves kardu brūkštelėjau jam per ausį visiškai nurėždamas ją, iš skausmo jam užsidengus ausį brukštelėjau kardo smaigaliu jam per gerklę, jis dar mėgino ją spausti , bet buvo per vėlu. Man pačiam pametus iš akiračio antrajį magą, jis įsigudrino mane persmeigti iš nugaros, persmeiges bandė atsitraukti , bet aš apsukes savo karda į save , su kraugėriška šypsena persidūriau save ir jį kartu , durio metu šoktelėjęs atgal . Iš gargaliavomo supratau , kad tikriauisiai perdųriau jam teisiai per plautį, be gero mago pagalbos jis 100Į mires . Baisus juokas nuskambėjo iš mano lūpų, supratau , kad niekada nebeišvysiu tavo Irancell... Truktelėjau kardą lauk iš savęs, užsikosėjau krauju, šiaip netaip priverčiau atsikrlauti prie merdėjančio priešo ir pabandžiau išsiurbti visas jėgas iš jo, gal tai padės išgyventi... Deja vos man pradėjus jis galutinai paspringo savo krauju. Sunkiai vilkdamas kojas išsvirduliavau Į olos pradžia, brėško naujas rytas, be didžiulio blogio , be tamsiujų šešėlių , kurios kūrė ir jū givybę palaike magai...

Saulė apšvietė vienišo žmogaus kūną , atsirėmusį į seno urvo kraštą, sėdintį ant žemės, žiurintį į saulę neregenčiomis akimis, iš kurių riedėjo vienui viena ašara, saulei pašvietus per ją ji suspindo vaivorykšte. Kažkam šis lašelis reiškė pabaigą, kažkam pradžią... Lašelis nusirito mirusio žmogaus skruostu ant žemės , tiesiai toje vietoje, kur vos centimetro gylije glūdėjo mažytis daigelis, pajutes drėgmę jis ėmė po biški dygti...

[xipzo]

NA , šita kurinuka baigiau galėjau manai jį išplėsti ir daugiau , bet nemanau , kad pilstymas iš tuščio į kiaurą duoda kanors gero

Dabar i juodrasti rasau nauja kurinuka ^^ tikiuosi jis prilygs light sferoms

[didiana]

Buvo smagu skaityti Tikiuosi, kad naujas kūrinukas bus toks pat patrauklus kaip šis...

[xipzo]

Kito pasaulio šviesa

Cia biski nesupratau bajerio atrodo kazkas buvo sita istrynes ... pabandysiu perdet gal nebetrins?

Sunkus išgyvenimas

Sėdėjau bare , su žavia blondine , mezgėsi lengvutis pokalbis , šnekėjomės apie viską , ko tik primastydavom , ji buvo žavi , jauna blondinė , duočiau na apie 22m , lengvai padažytos lūpos , skoningai pasikvėpinusi, nei perdaug nei mažai . Dauguma vyruku nužvelgijėjo šią merginą, bet vis neišdrysdavo jos užkalbinti , kažkas stūmė juos nuo jos . Tikriausiai kaip visada įsitaises savo vietoje šiame bare tepastebėjau prie ko atsisėdau, man atsisėdus ir lengvai ją netyčia stumtelėjus prasidėjo pokalbis...
Abu buvome šiek tiek išlenkę , tad pasisiųliau važiuoti į mano namus...
Automobilis lengvai riedėjo keliu, siek tiek mus nesioji į sonus , visgi kiek ikales vairavau. Artėjome , prie posukio , mano mažas namelis buvo ant kalvos virš miesto, nuo mažens simpatizavau aukštoms vietoms , galbut dėl to kad mano tėvas buvo alpinistas ir jo manija aukštoms vietoms persidavė man ... Na kaip bebūtų , pradėjau lengvai stabdyti , mano mašina buvo kiek senokai tikrinta , bet prieš porą metų pirkta , tad visada ja pasitikėjau , bet atrodo perdaug pasitikėt niekuo negalima. Stabdžiai nustojo veikti, mašina nebemažino greičio , užtraukiau rankini ir pradėjau junginėti pavaras, nuo to ji turėjo sustoto , bet lyg kažkokia jėga ją stumtu ji nestojo!! Mane apėmė išgąstis, pasisukau į merginą ir man iš nuostabos išsiplėtė akys , jos mašinoje nebebuvo nė kvapo , tik jos šalikėlis lengvai gulėjo ant sėdynės.
Automobilis pramušė apsaugines tvoreles ir nulėkė nuo 15metru skardžio.. mane nuo smūgio išsviedė laukan, mašina užsidegė ir viskas aptemo , tik prisiminaiu tą merginą su kuria važiavau iš kažkur prieinant prie manęs ir kažkam skambinant...

Nežinau kada , bet atsibudau ligoninėje , ar bent kažkur kas buvo panašu į ją... Vos amn spėjus atsitokėti , ir apsidairyti savo " "palatoje" - ką greičiau pavadinčiau kokia kiber studija , čia buvo tiek daug visokių aparatų , kad man net akys raibo nuo jų visų skleidžamų švieseliu ir spindulių , iėjo jau nebe pirmos jaunystės daktarėlis... Liudnų žinių aš iš jo sužinojau ...
Mano skeletas daugumoje vietų buvo sutrupintas po avarijų , skausmo nejaučiau tik todėl , kad jie kažkaip sugebėjo atjungti mano smegenis pasiekiančius skausmo impulsus, kūne buvo daugybė kaulu nuolaužų, dėl kurių greitai galėjo prasidėti ivairios ligos, puliniai , gangrena... Daktariukas man pasiulė išbandyti nauja gydimo būdą , kurio metu pasitelkiant nanotechnologijas organizmas butu išvalytas nuo kaulu atplaišėliu ir suformuotu naujus kaulus , tai buvo tikriausiai vienintelė galimybė man išgyventi , taigi bėdoje esantis žmogus dažnai girbiasi šiauto , taigi ir aš sutikau , nors jie pasakė , kad šitos oeracijos galiu ir neišgyventi , jei organizme prasidės atmetimo reakcija...
Gulėjau po baltomis lempomis , kambaryje daugiau nebuvo nieko , tik aš ir didžiulis indas su keistu mėlinai švytinčiu skysčiu , kiap man paaiškino jame buvo nuskausminamieji , specialus preparati , nanobotai ir dar velnias žino kas, ko jau nebeprisiminiau.
- Kaip jautiesi Riki?
- Pogalais tikrai sumautai , juk tuoj galbut pasveiksiu o galbūt mirsiu.. Pradėkim pagaliau šią velnio operaciją!
Pradėjus į mano organizmą tekėti mėlinajam skysčiui , visame kūne pajutau lengvą kutenimą, kuris greit peraugo į nemenką skausmą , kurio net jų vaistai nesugebėjo nuslopinti!Tikrai cypiau iš skausmo , jausmas buvo toks , lyg kiekvieną kaula kasnors griaužtu iš vidaus... Nors tiesa pasakius taip ir buvo.. Nanobotai ėdė mano kaulus, ir jungėsi vienas su kitu jų vietoje formuodami naujus metalinius kaulus. Bėgo laikas , po keliu valandų , kesti tą skausma nebebuvo taip sunku , galbut nuskausminamieji pradėjo veikti smarkiau , o gal kūnas tiesiog priprato prie šio monotoniško skausmo.. Po kaulu "keitimo" operacijos iš lubų pradėjo lysti ivairiausios mašinos , kurios atlikinėjo ivairias nedideles operacijas mano kūne , taisė kaulu nuolaužu padarytas žaizdeles organizme, stiprino raumenis pumpuodamos į juos kažka , nuo ko akimirksniu užaugdavo raumenįs, be kurių su šiais metaliniais kaulais nepajudėčiau. Operaciaja ėjo į pabaigą , robotaia tlikinėjo paskutines užduotis, formavo mano smegenyse kažka panašaus į antras smegenis , tiksliau mažą mikroprocesorių, kuris bus taip prisijungęs prei mano smegenų , kad taps vientisa eseybe su jomis, šis mano smegenyse būsiantis kompiuteriukas turėjo suteikti man ivairių naujų gebėjimų, tokių , kaip mano kųne esančių nanomašinų valdymas ir panašiai...

Prabudau toje pačioje palatoje , kur buvau prieš operaciją , tik šykartą nebuvo jokių aparatų. MAn pranešė , kad operacija buvo sėkminga, atmetimo reakcijos nebuvo. Dabar buvau pats tikriausias kyborgas T.T . Tik po šios operacijos suvokiau , ką tie daktarai man padarė, vos man atsibudus atlikinėjau daugybę testu , šuoliukai , bėgimas ir t.t. tapo mano kasdienybe , jie mane bandė apie mėnesį , aš kantriai laukiau , kol būsiu paleistas , bet trukus kantrybei ir paklausus , kada jei manes paleis jei man pasakė dar negreit , kolkas tikrinome tik motorines tavo funkcijas , rytoi tikrinsime tavo antrūjų smegenų veiklą , taip jie vadino tą miniatiūrinį kompą mano smegenyse...
-Taigi -šyptelėjes pasakė daktariukas- tu šiuo metu gali valdyti savo kompiuterį pagavojes apie žodį "misija" . Pabandyk ištarti jį mintyse.
Pabandžaiau , ir man tiesiogine prasme akyse nušvito nedidelis programinis langelis, kaip man vėliau paaiškino man tiesiai į smegenis sufokusuojamas programos lango vaizdas ir jo valdymas, kurį aš galiu sumažinti ar visai paslėpti... Man toptelėjo mintis kosmosas , tikras kosmosas o nebe kūnas čia pas mane . Visą dieną mane mokė naudoti šias amno antrąsias smegenis, jose buvo sukurtas dirbtinis intelektas , kurį mokslininkai vadino "esybe 2" jie man paaiškino , kad tai programa , tiksliau dirbtinis intelektas , kuris mokosi iš manęs ir po biški , per tam tikrą laiką taps mano draugu... Niekaip nesupratau , kaip kompiuteris gali tapti mano draugu! Po ilgu aiškinimu , kam jis reikalingas man šiek tiek daėjo , kad jis kažkas panašaus į pagalbininką , kuris man padės valdyti naujajį kūną , tiesa aš galėjau jį persikurti pagal save , pritaikyti prie savo charakterio, temperamento suteikti jam būdo bruožų , leisti jam mokytis na galėjau jį padaryti tikrai savarankišku.
Šioje gydimo įstaigoje išbuvau apie gerus metus , kol išmokau valdyti savo naujajį kuną. Į normalu gyvenima gryžti buvo kiek sunkoka, naujame darbe ijungęs savo pagalbininka ir perdavęs jam visą darbą tiesiog ijungdavau savo smegenis pasyviu rėžimu ir snūduriuodavau... Greitai supratau , kad su šiuo nauju kūnu noriu kažko daugiau , įsidarbianu su aukštosiomis echnologijomis dirbančioje kompanijoje , dėl savo aukštos kvalifikacijos gavau neblogą darbą su tarperdviniais vartais , kuriama nauja techonogija- šie vartais turėjo perkelti į kitus vartus, tereikėdavo surinkti kitų vartų numerį, ši nauja techonogija kurią mes pradėjome kurti ir tobulinti turėjo padaryti perversmą žmonijos istorijoje, bereikėtu mašinas naudoti tik tam , kad pasiekti vietas kur nėra vartų!!! Mane tikrai sudomino šis darbas, dieną naktį jame dirbau , čia pinai galėjau išnaudoti savo naujas smegenis , jos smarkiai padėjo įvairuose apskaičiavimuose .

Šis gyvenimo etapas , kuriame galėjau pilnai naudoti man suteiktas Dievo dovanas (tokia dovana aš laikiau per tą nelemtą avariją igytą kūną) labai mane džiugino , nes darbe galėjau pilnai išsireikšti , mano vidinis kompiuteris palaipsniui tapo mano draugu , kas aš anksčiau maniau yra neimanoma , jis man padėdavo daugeliu klausimų. Taip bėjo laikas ....

[xipzo]

Šviesa ir pasaulis

Kompanijoje dirbti buvo smagu , nieko nestebino mano turimas mechaninis skeletas, dauguma firmos narių buvo prisidėję prie mano gelbėjimo iš po tos avarijos. kai mane iš čia buvo paleidę , visada sakė galėsiu kreiptis , jei turėsiu kokiu problemų , taigi darbą radau kaiptik čia. Mūsų tarperdvinės mašinos kurimas užtruko penkerius metus, ji buvo didelė ir griozdiška , bet visdėlto tai buvo pirmoj mašina , ateityje kaip ir daugumą kitų išradimų ji sumažės , taps kompaktiškesnė. Artėjo laikas pirmiesiems bandymams , jei mums pasiseks beliks tik ją truputį sumažinti , kad būtų imanoma naudoti namuose...
Šiandien prieš mašinos bandymą rytoi visa komanda gavome priverstines vienos dienos atostogas , dėl kaip pasakė mūsų gerasis viršininkas persidirbimo , juodų paakių ir nekokio kvapelio dėl ilgo nesilankymo dušuose... Tai buvo tikra palaima! Kompanijos lėktuvu buvome nuskraidinti į havajus , kur praleidome tikrai gerą dieną su visa komanda - Ruta, mūsų projekto vadove,Timiu ir Tomu , dar pravardžiuojamų kurmiais , nes nebuvo žinių ar problemų, kuriu jie negalėtu surasti, atsekti ar sukurti. Taipat su mumis buvo mūsų techinai , programuotojai ir indžinieriai - Robas,Džekas(anglas, sunkiai šnekėjes su mumis , dėl kažkokios vaikystės traumos, bet tai mums netrukdė , kol jis puikiai atliko savo darbą), Niki ir Aleksėjus , pastarasis mėgdavo mus vis kuonors pralinksminti- žiurėk atidarysi kokią mašinos dalį norėdamas kanors patikrinti , o ten aleksėjsu taip viską sujunginėjęs ir sutvarkęs , kad atrodo žiųri į kokio žmogaus veidą ir tik po keliu minučiu supranti , kad tai iš laidų padarytas žmogaus vaidas ar dar kasnors! Mus greitai kompanijoje praminė aštuoniuke arba kartais net pavadindavo galvotuoju kalmaru , nes mėgdavome vis kanors sumastyti , tai tikriausiai buvo pati geriausia komandos savybė, mūsų darbai visada judėdavo kiek lėtokai , bet užtikrintai.
Gera diena poilsio visiems išėjo į naudą , ryte atrodėme žvalūs ir pailsėję , po poros valandų jau bandysime mašiną , šiuo metu tikrinome savo aparatūrą , ar nėra kokių nukrypimų ar dar ko...

-Gerai , kas eis pirmas?-Ruta mums ijungus mašiną , kuri ramiai dūzgė belaukdama keliauninkų uždavė mums gerą klausimą.
-Aš!-Pasiskelbiau savanoriu .
Visi pritarė man , palinkėjo sėkmės ir aš priėjau prie portalo , kuris buvo panašus į melsvai blizgantį rūką , mašina buvo nustatyta nukelti mus ant pastato stogo, kur laukė filmavimo kamera ir medikai , na žinot , atsarga gėdos nedaro... Žengiau žingsnį ir atsidūriau kažkur kitur , tikrai ne ant pastato stogo!!! Buvau kažkokioje prievelėje viduryje kažkokio miško!
-Tai šūdas! Kur aš dabar po velnių esu?! - mane ištiko nedidelis nuostabos ir isterijos priepuolis , perėjus vartus ir pamačius , kad atsidūriau neten , kur taikėme mašiną... buvau paėjęs kelis metrus nuo tos vietos , kur buvau atsiradęs , tik kažkas subildėjo už nugaros - atsisukes pamačiau kaip visa mūsų komanda isbildėjo pro vartus su daugybe popierių , stalais kėdėmis ir kitokiais šlamįtu virtusiais daiktais , pribėges ištraukiau juo iš po krentančiu siukšlių, vis krito ir krito mūsų bustinėje buvę daiktai!
-Velniava! Kas ten dedasi vyručiai?
-Nepatikėsi , bet mes sukurėme ne portalą , o tkrą juodają skylę!
-Riki vos tik tu praėjai vartai ėmė traukti viską į save, kaip maai įtraukė ir mus ...
Ant krūvos viršaus staiga nukrito kelios vartų dalys ir viskas liovėsi . Tik tada mes pradėjome apžiųrinėti , kur atsidūrėme , į akis iškart krito vienas dalykas, buvome miške, danguje švietė geltona saulė ir matėsi du mėnuliai...
-Čia tai bent !-tarstelėjo atrodo Tomas.
-Na jooo....-Kaip koks senis nutęsiau aš.
Pasirodo mes buvome ne žemėje , nebent mūsų mėnulis skilo į dvi dalis...
-Tai , hmm... Ka darom? -Tarstelėjo robas.
-Na gal pirma susiraskim vietelę , kur miegosim? nes jei mes tikrai kitoje planetoje , tai neaišku , kas čia gali mūsų tykoti taip?-Pasiūlė Rūta.
Vieningai pritarėme jos pasiųlimui , pirma išnaršėme visas pro vartus čia išmestas šiukšles ir susirinke ką radome naudingą išėjome ieškoti saugios vietos nakčiai...


atradau , kur buvo dinges... Kazkas nukiso prie praeito kurinio... sumale 2 i 1 krc... kas cia taip padare prisipazinkit , baisiai nemusiu...

[Bardakas]

Nu, o kam kurt po kelias fanfiction temas jei galima į vieną viską dėt? Turi vieną temą ir kelk į ją kūrinius, o ne po kelias kurk pabaigęs vieną rašliavonę. Visiems tos pačios taisyklės.
Dabar perkėliau nauja temą į seną, kitą kartą tiesiog pratrinsiu naujas gijas kurios atrodys nereikalingos, be įspėjimų.

[xipzo]

Updated, naujaja istorija dedu pirmame poste, spoileriuose

[xipzo]

Updated.

[xipzo]

Updated.

[xipzo]

Updated... Pradėsiu dabar rašyt kitą istoriją , šią papildysiu vėliau

[xipzo]

Raudonoji migla

Raudona migla

Gryžau iš lauko pavargęs, visą vakarą prasitūsinau ir prašokau diskone... juokas vis suimdavo prisiminus, kaip draugelis metė kamuolį į lanką ir vos paleidęs jį apsivėmė stačiai sau ant batų.
Tikriausiai tai buvo geriausias šio vakaro įvykis...
Pasimečiau batus į kampą prie sienos, striukę ant pakabos, ir susmukau ant kėdės prieš kompą...
Patikrinau skype , keli pakvietimai į vakarėlius, keletas naujų emailų...
-Atrodo nieko naujo... Na ką gi ....
Griuvau ant lovos ir nusprendžiau paskaičiuoti avis , kol įmigsiu . Ant sienos kabėjęs laikrodis ikyriai tiksėjo , bet aš pamažu grimzdau į miegą , jau skaičiavau keturišimtają avį... Suvirpėjo langas , pamaniau gal traukinys važiuoja , visgi netoli pervaža... Suvirpėjo antrąsyk ... Trečiąsyk...
Apsnūdęs atsistojau ir priėjęs prie lango pažiūrėjau , kas čia dedasi... Lauke buvo tuščia, skraidė tik pora šikšnosparnių ... Bandžiau vėl atsigulęs skaičiuoti avis, bet sunkokai sekėsi , tad nuėjau rengtis, na gal i vieną iš tūsų į kuriuos kvietė visgi nueisiu... Bandžiau įjungti elektrą, bet atordo ji dingo...
-Ai pogalais...
Pradėjau apgraibomis ieškoti drabužių , užčiuopiau kažką vėsaus, minkšto... Pakėliau akis ir pro langą švietusioje lengvoje mėnesienoje išvydau merginą, sumirkčiojau ir jos nebebuvo...
-Na neeeee... Man jau visai per tuos baliukus...
Greitai susiradau drabužius ir pradėjau rengtis, vis jaučiau lyg kažkas mane stebi, apsižvalgiau po kambarį... Kažkas lyžtelėjo mano ausį. Atsisukau, bet ten nieko nebuvo...
-Vaidenasi... Ar kas po gala...
Taip ir nebaigiau žodžio atsukęs galvą į vietą pamačiau merginą, šį kartą sumirksėjus ji nedingo , stovėjo ir žiūrėjo į mane, atrodė jos akyse gali nuskęsti... Jos buvo kraujo raudonumo ir atrodo pulsavo, žiurėjau į jas ir pajutau , kad esu lyg suparalyžiuotas, mergina lengvai kaip plunksnelė priėjo prie manęs, stumtelėjo ant lovos ... Ji įsitaisė ant manęs ir pasilenkusi prie mano veido paklausė ar nori būti nemirtingas?Ar nori būti amžinai jaunas? Tikriausiai nori... Aš suteiksiu tau tai...
Ji lyžtelėjo mano kaklą ir pajutau aštrų skausmą, jis greitai dingo, beliko tik nemalonus siurbimo jausmas, ji siurbė iš manęs kraują, ji vampyrė! Dieve , kodėl aš? Kodėl būtent man taip nutiko?
Pajutau, jog jos siurbimas lėtėja, ji po truputį sustojo, mane jau krėtė šaltis dėl didžiulio kiekio kraujo netekimo , ji šyptelėjo, pasilenkė prie mano kaklo dar sykį ir pajutau nebe siurbimą, o lyg stūmimą ar leidimą į mano kaklą ... Ji suleido keliasdešimt gramų savo kraujo į mane ir atsigulė šalia manęs, palengva jutau dingstantį šaltį, pranykstantį drebulį... Nugrimzdau į palaimingą miego tamsybę...

Rytą pabudau jau ne savo namuose , o kažkokioje celėje, gulėjau ant nedidelės lovelės, ji užėmė pusę kambarėlio , kuriame gulėjau , kambario sienos buvo iš didžiulių šaltų ir drėgnų akmenų, buvo tamsu , nebuvo nė vieno langelio ... Ieškojau celėje kokio nors puodelio su vandeniu ar betkokiu skysčiu , kad tik nuraminti troškulį, kurį jaučiau... Bandžiau ką nors pašaukti, bet atrodo buvau čia vienas... Priguliau ant lovos dar kiek pagulėti , galbūt vėliau kas nors ateis ir išleis mane iš čia...
Slinko valandos, niekas neatėjo... Pradėjau manyti , gal vis dar sapnuoju? Tikriausiai ir šis kambarys ir sapnuota mergina-vampyrė tebebuvo vienas sapnas , kuris vis dar tęsiasi...
Stebėjausi savo sugebėjimu tamsoje matyti taip gerai, kaip dabar , bet vis prisimindavau , kad čia sapnas...
-Jei jau sapnuoju, tai gal įdomumo dėlei pavaikščioti sienomis?
Šyptelėjau ir pabandžiau lipti siena, rankomis pabandžiau įsikabinti į sieną ir spirtis kojomis, pajutau lyg būčiau pasilenkęs ant žemės , pabandžiau atsistoti ant sienos, ir lengvai tą padariau, tiesa kiek svirau žemyn, bet šyptelėjęs galutinai nusprendžiau kad sapnuoju...

Koridoriuje už durų pasigirdo žingsniai, kažkas ėjo į mano celės pusę , ketinau šūktelėti , kad aš čia , bet galvoju visgi čia sapnas, kodėl aš turėčiau laukti kol kas pas manęs ateis?
Priėjau prie celės durų... Spirt nespirt? Žingsniai vis artėjo, jau buvo visai čia pat... Ai bala nematė...
Atsivėdėjęs spyriau ir maniau sutiksiu nemenką pasipriešinimą, deja durys kaip koks stiklas sutūko į šipulius ir visos sveikesnės likusios dalys kabojo ant vos besilaikančių sąvarų.
-Ohoho... Va čia tai man patiko .
Išlindau iš savo celės ir pamačiau nedidelį raumeningą vyruką su deglu rankose, jis buvo pasiėmęs švilpuką ir pūtė atrodo kiek tik plaučiai leido...
Išlindau kažkokiame koridoriuje, čia buvo pilna tokių pat durų kaip ir maniškės , kai kurios su grotelėmis , kitos kaip mano be grotelių ir jų čia buvo šimtai... Koridorius atrodė gana ilgas tiek į vieną tiek į kitą pusę. Trumpulis greitai nustojo švilpti ir žiūrėjo į mane, stebėjo ką aš darysiu...
-Vaikine , tau tiesiog būtinai reikėjo išversti duris taip?
-A, ką? Čia su manim šneki?
-Na tai ne... Su kuo daugiau jei ne su tavimi idijote tu? Ką tu daugiau čia matai?
-Na trumpuli , galėjai manęs idijotu nevadint.
Pabandžiau teleportuotis tam trumpuliui už nugaros ir pavyko... Atsivėdėjęs trinktelėjau jam , jo fizionomija nulėkė keliasdešimt metų koridoriumi į priekį. Na vinas ar kitas trumpulis užmuštas sapne... Xexe trumpulis... Pats mintyse juokiausi iš to kaip apibūdinau žmogelį, deja tai truko neilgai, gana greit čia prisistatė pora vyrukų, kurie tikrai nebeatrodė tokie nekalti kaip tas trumpulis, jie buvo liekni išbalę ir jų akys tamsoje langvai pulsavo lyg švietė...
Vienas vaikinas atsirado man už nugaros, bet aš žaibo greičiu jam dar beatsirandant plika ranka išlupau iš sienos nemažą akmenį ir gražiu tiesioginiu smūgiu iš to akmens pasiunčiau jį palei žemę su suknežintu snukiu, atsisukau į kitą vyruką, kuris sušvilpė panašiu į trumpulio švilpuką švilpuku ir puolė mane, jis buvo labiau patyręs už mane muštynėse , tai aiškiai matėsi jis lengvai blokuodavo mano smūgius , bet dėl mano atakų greičio negalėjo smūgiuoti pats...
Ko aš čia vargstu? Staiga toptelėjo man... Savo sapnuose aš gi dievas, tai kodėl smugiuoju taip lėtai , kaip koks žmogus? Nagi pasmūgiuokim dieviškai! Vos pagalvojau šitaip laikas atrodo sulėtėjo, mačiau visas spragas vyruko gynyboje, nesivaržydamas smogdavau ten , o mano smūgis pasiekdavo jo kūną jam dar nė nespėjus rankos mano nukreipti kurnors , tada pridėjau galios į savo smūgius ... Mano smūgiai sukeldavo lengvas smūgines bandas aplink mane, vyrukas visas buvo kruvinas , sudraskytas ir atrodo vos besilaikė ...
Dešimt vyrų parbėgo koridoriumi, aštuoni puolė mane, bet aš pabandžiau judėti dar greičiau ir tvarkiau visus iš eilės, du atrodo daug aukštesnio rango vyrai stovėjo ir žiūrėjo į šias kautynes , atrodo jie buvo nusprendę nesikišti , na bent kol kas... Vaikinu buvo tiesiog per daug, vis gaudavau kur nors smūgį, vis spartinau savo judėjimą, bet paspartėti sekdavosi vis sunkiau , tai reikalaudavo vis daugiau jėgų , ko pasekoje vis labiau jaučiau troškulį, kad apsisaugoto nuo smūgių nebežinojau ką daryti, alsavau sunkiai , jaučiau troškulį, nepakeliamą troškulį, skaudėjo visus šonus lyg po maratono bėgimo...
-NE ! Aš nepasiduosiu!
Pradėjau kaupti jėgas, visi vaikinai atsitraukė, kai mano oda pradėjo švytėti raudonai , jaučiau iš po odos lendančius žvynus, visas kūnas deformavosi, mano alsavimas tapo nepakeliamai karštas, visi buvę aplink atšlijo toks karštis sklido nuo manęs . Dabar mano judesiai tapo gal dešimteriopai greitesni ir šimteriopai stipresni negu anksčiau , išsvaidžiau visus tarsi vaikus.
Vienas iš tų dviejų stovėjusių atokiau nusijuokė, kažką pasakė savo draugužiui ir priėjo prie manęs .
Priėjo pažiurėjo ir išsiviepė kaip kokia chimera...
Jis dingo , tik dulkės suplevėsavo toje vietoje , kur jis katik stovėjo , aštrus skausmas nudiegė kaklą... Paskutinis matytas vaizdas buvo prie veidė artėjančio grindys ir tada aklina tamsa...


Va naujas kūrinukas =] Tikiuosi jums jis patiks

[xipzo]

Pabudimas ir pilis

Atsigavau salėje , sėdėjau kampe, netoliese sėdėjo tie du vaikinai , kuriuos buvau sutikęs požemyje .
-O, šaunuolis pagaliau pabudai! Jau manėme miegosi visą naktį. Na nesėdėk , stokis , ateik čia.
Priėjau , paklusau , nes man po truputį aiškėjo , kad čia atrodo ne sapnas , kaip iš pradžių maniau...
-Nagi vyruti tikriausiai jautiesi pragariškai ištroškęs, še stiklinaitę...
Vienas iš vaikinų padavė man taurę pilną raudo vyno... Bent man taip iš pradžių pasirodė... Paragavęs nustėrau, tai buvo kraujas, tikras kraujas!
-Na vaikinuk , ko išpūtei akis?
-Čia kraujas! Kaip aš neišpūsiu akių?! Pogalais kur aš ?!
-Vitai , jis naujokas?! Taigi kovėsi kaip bent c lygio vampyras!
-Palauk , tylėk Doni. Vaikinuk , kuo tu vardu?
-Takito ...
-Nagi Takai , sakyk , ar seniai tu vampyras? Ir kodėl pogalais patekai į požemį?
-Vampyras?! Aš ne vamyras, aš vakar miegojau savo kambary , o atsibudau jau čia...
Vaikinai susižvalgė, pagriebė mane už parankių ir kažkur nusivedė...
Buvau atvestas prie kažkokio kabineto durų, praėjo geros kelios valandos, nuo to laiko , kai gėriau kraują toje salėje... Bet jaučiausi atsigavęs, nors ir nepilnai numalšinau tą troškulį, Kai pagaliau įėjome į kabinetą, už stalo sėdėjo senis, nesakyčiau , kad visiškai sukriošęs , bet kokių šešiasdešimties mažiausiai...
-Takito , atrodo toks tavo vardas? Na bet tai nesvarbu , man sakė ,kad tu tik šiandien atsiradai aps mus taip? Jei nesunku papasakok viską ką pameni iš vakar vakaro...
Pasakojau tam seniui viską, apie tūsą ir galiausiai apie merginą, kuri pasirodė mano kambaryje...
-Pakvieskite Yuną! Tučtuojau!
Greičiau nei po penkiolikos minučių kambaryje galvą nuleidusi stovėjo mergina, kurią senis pavadino Yuna...
-Yuna, dukrele norėčiau paaiškinimo , apie šitą pilietį.-Senis paodė pirštu į mane.
Kai mergina piktai pažiurėjo į senį , tada į mane pasidarė kiek nejauku...
-Na tėti... Aš vakar buvau mieste...
-Taip , matosi , kad buvai !
-Tai kiek ištroškau ir pasistiprinau , bet apsvaigau nuo kiek perdaug kraujo ir užsimiršusi sušvirkščiau šiam vaikinui kiek savo kraujo... Norėjau , kad jis tik neprisimintų , kas nutiko ir kad užgytų žaizdelės kakle... Bet atrodo kiek per daug sušvirkščiau... Tai teko jį parsigabenti į pilį...
-Aišku,-kiek sušvelnėjęs senis šiek tiek subarė merginą- Na bala nematė, Vito pasimk Doni ir nuveskite jį į apmokymų bloką, be to kokio sakėte jums atrodo jis lygio?
-Na mums pasirodė , kad bent C , bet galėjome suklysti , nes jis sugebėjo keisti pavidalą...
Senis akimirkai pažiųrėjo į mane ir susimąstė, poto priėjo prie manęs ir smogė...
Mačiau , kaip sulėtintai senio lazda bando mane pasiekti, viskas aplinkui sulėtėjo , tada pašokau, atsistojau seniui už nugaros ir ketinau smogti, kai senis staiga atsisuko , šyptelėjo ir visdėlto trinktelėjo man savo lazdele į kaktą.
-Puikus vaikinas Yuna, atrodo sukūrei S klasės vampyrą! - Su pasididžiavimu balse sakė senis, atrodė jis nuoširdžiai džiaugiasi mergina .
-S klasės?! - Yuna, Vitas ir Donas vienu metu sušuko .- Negali būti!
-O taip , gali ... Kolkas jis dar neivaldė savo sugebėjimų, bet jis neabejotinai S klasės sprendžiu vien iš jo reakcijos greičio , be to peržiūrėjau įrašus iš požemių , Jo transformacija buvo labai galinga , be to manau niekas nematė įrašo iš jo celės... Vaikinas vaikščiojo sienomis neįsikibęs rankomis, liesdamasis tik kojomis, jis tikrai S klasės... Nagi? Ko stovit? Neškit jį į apmokymų korpusą ir atiduokit Leonardui. Yuna širdele, su tavimi pasikalbėsime dar kiek vėliau...

Bandau mažinti klaidas gal kaipnors sumažinsiu jų kiekį

[xipzo]

„Akademija“

Buvau nuvestas pas Leonardą – taip visi vadino vampyrų „mokytoją“ , jis buvo kiek žilstelėjęs, lieknas gal metro devyniasdešimties ūgio, jo akys buvo rudos, su raudonu atspalviu, kaip ir visų vampyrų...
-Aha! Ir kągi mes čia turim? Naujoką atvedėt?
-Taip Leo, jis vardu Takito .... Senis sakė jis turi S klasės potencialą...
-O , tai bus vienas stipresnių ką? Kad tik nereiktu jam ragų aplaužyt... Gerai meskit jį į baraką pas kitus, tegu susipažysta su draugais, šiandien dar keletą naujokėlių gavome...
„Barakas“ buvo kažkas panašaus į kareivines, buvo šalta, drėgna ... Viskas kas buvo barake tai tik stalas, kelios kėdės aplink jį ir pasieniais sumestos dėžės...
Prie stalo sėdėjo , keletas tokių kaip aš vaikinų ir merginų, visi žiūrėjom akis išplėtę ir dairėmės aplink , o galvoje kirbėjo viena mintis- kaip ir kur mes po galais esame?
-Sveiki...
-Labas...
Sėdėjome barake ilgai, nors galbūt mums tik taip atrodė... Pokalbiai nesimezgė , kiekvienas buvo prispaustas savų minčių... Keletą kartų atsivėrė durys, bet tik tam ,kad mūsų gretas papilditų dar keletas merginų. Visi buvome jauni , nevyresni negu dvidešimt keturių, Dauguma spėjau buvo studentai, kol jų „neapdorojo“...
Vakare atvedė vieną naujoką, tai buvo kažkoks pankas, kuris vis kabinėjosi prie kitų ir niekaip nesugebėjo nusėdėti vietoje , niekaip negalėjo leisti visiems ramiai skendėti savo mintyse...
-E tu, jojo tu tu su arklio snukiu,-Atrodo jis kreipėsi į mane- Ko žiūri ? Ką? Į snukį nori?
-Gal ir noriu ir ką tu man?
-Ak taip?
Pankas pribėgo prie manęs ir jau ketino smogti , bet aš lengvai atsidūriau jam už nugaros ir gražiai atsivėdėjęs spyriau tiesiai į nugarą , jėgos tikrai nepagailėjau, nes jis išlėkė kiaurai sieną , su visais akmenimis, jo kūnas buvo bjauriai sumaitotas.
Po šio mano spirtelėjomo, su trenksmu atsidarė durys ir įlėkė Leo , nužvelgė visus atsiraukusius prie sienos , tada jo žvilgsnis sustojo ties skyle sienoje ir mėsos bei akmenų krūva, galiausiai jo žvilgsnis su linksmomis kibirkštėlėmis atsisuko į mane...
-Na dabar tai tu srėbsi.
Buvau be ceremonijų išvestas iš barako , vedė mane kokią minutę, kol atvedė į kažkokią salę , kur visi sėdėjo ir klausėsi kažkokio jauuolio, kurį stebėo keletas senių. Jaunuolis pirma šnekėjo, atrodo atsakinėjo į klausimus, vėliau jam liepė atlikinėti visokius dalykus – laipioti sienomis, pramušti plieno ląkštus kumsčiu ir dar daug ko... Aš sėdėjau prie sienos su keletu vaikinu ir laukiau savo eilės.
-Na Leo rodyk ką čia turi,-Kai perklausė prieš mane sėdėjusius vaikinus ir ka-kur išsiuntė seniai kreipėsi į mus.
-Ai senio mergiotė persistengė bevakarieniaudama... Tai štai ir turiu vieną egzempliorių... Senis sakė jis S , na bet patikrinkit dėl viso pikto... Žinot kaip būna, paskui pridirbs rūpesčių neten papuolęs....
-Gerai gerai... Užsuk šį vakarą pas mus Leo sužaisim kortomis , turim šviežienos,-Linksma šypsenėlė pasirodė visų veiduose...
Kaip ir prieš tai atlikinėjau visokiausius pratimus , atsakinėjau į klausimus tokius kaip: Vardas, amžius, kiek pirštų matai , ar kamuoja troškulys ir panašiai...
-Gerai vaikine, dabar atsiaugink ranką...
Senis švilptelėjo į mane metalinį diskelį ir nusijuokė pamatęs , akip aš po laiko sujudėjau , kai mano nukirsta nuo alkūnės galūnė nukrito ant žemės.
-Ten už tavęs ąsotis su užkanda , jei nori bus lengviau ranką atsiaugint...|
Apsisukau ir pažiūrėjau , kas per ąsotis... Tai buvo kraujo sklidinas ąsotis, krujas lašėjo iš virš jo buvusio nedidelio kranelio , šlykštėdamasis suėmiau jį abiem rankom ir atsigėriau , begerdamas suvokiau , kad vėl turiu nukirstą ranką.
Seniai žiūrėjo į mano nustebusią fizionomiją ir juokėsi gergždžiančiu juoku.
-Vaikine visiškai jokios reakcijos , kai nukirtome tau ranką ir tiesiog net negalvojant atsiauginta nauja? Tu tikras šaunuolis, nors kolkas pats to dar nesuvoki , būsi geras karys mūsų gretose.Leo pasimk jauniklį ir vesk į treniruočių lauką, tegu juo užsiima Greta, tegu nebūna peršvelni , sėkmės vaikine...
Treniruočių laukas? Greta? Ataugusi ranka? Mano galva buvo pilna minčių ir klausimų, visdar sunkiai suvokiau kad čia ne sapnas ir jaučiausi kiek priblokštas, apdujęs , sunkiai suvokiau , kas vyksta su manimi ...