Dviveidis

[Spirit of Nightmare]

Taigi, kartu su Renata nusprendėme sukurti tokį kūrinėlį. Renata sukūrė veikėjus bei aplinką, o aš iš tokią šiokią tokią sci-fi/detektyvinę istoriją pabandysiu padaryti Smagaus skaitymo

1 Skyrius „Siaubinga žinia“

Spoileris:

- Kelkitės, Jūsų Didenybe, kelkitės! – garsiai sušuko vienas iš sargybinių.
Pjorvena nerangiai išsikabarojo iš baltos, labai gražiai atrodančios lovos. Šįryt, kai Narto Saulė švietė taip šviesiai, jos kambarys atrodė tikrai karališkai. Pravėrusi juodą pertvarą Jos Didenybė pasakė:
- Kas yra Benai? Tavo veidas toks, tarsi būtum pamatęs vaiduoklį.
- Jūsų Didenybe, prie vartų rastas vieno svarbaus Narto pilies sargybinio lavonas. Prašau pažiūrėkite pro balkoną, mieste visiška suirutė.
- Kas buvo tas sargybinis, Benai?
- Majoras Gudvinas.
Tarsi ledas sukaustė Pjorvenos širdį. Gudvinas buvo labai artimas šeimos draugas. Tai pat kaip ir Pjorvena, priklausantis anicentų rasei, nors ir turintis tolimų giminaičių tarp kitų rasių. Karalienė suprato, kokia svarbi ši diena jos karjerai ir ši mirtis jos saugumui. Ji suprato, kad Narte jai ištikimų žmonių bene perpus sumažėjo. Na, bent jau Orakulė liko jos pusėje.
- Kaip jis mirė?
- Sveikatos instituto atstovai sako, kad jį ištiko širdies smūgis, bet jūs juk žinote, kam jie dirba. Mūsų ekspertai teigia, kad jis buvo nunuodytas.
Valdingoji moteris jau įtarė, kieno čia darbas, bet bijojo tai pareikšti viešai, nes netgi jei tai būtų tiesa, ji vistiek ko gero sukeltų karą tarp dviejų it taip viena kitos nekenčiančių rasių: anicentų ir rofirimų. Anientų Narte, žinoma, buvo daug daugiau, bet jeigu prasidėtų karas, karalienė neabejojo, kad atskubėtų pagalbą iš kitų sistemų.
- Seržante Benai, laukite manęs apačioje, aš už kelių minučių vyksiu susitikti su Orakule.
Vos tik tarnas pasišalino iš kambario, Pjrvena puolė rengtis. Užsidėjo gražią suknelę, kurią dar nešiojo jos senelė, kuri buvo puiki karalienė. Prie savo ilgų ausų prisisegė brangakmeniais puoštus auskarus ir užsidėjo baltas, gražiais ornamentais puoštas pirštines.
Kieme jos laukė priderama palyda ir apsauga. Karalienė į susitikimą su jaunos išvaizdos mergina, matančia ateitį, nusprendė važiuoti senamadiškai – su automobiliu, nuledžiamu stogu ir galinčiu važiuoti iki 320 km/h greičiu. Tokie automobiliai buvo madingi prieš maždaug pusšimtį metų (vieni metai Narto planetoje trunka 203 dienas).
- Jųsų Didenybe, Orakulė jūsų laukia.
- Puiku.
Atvykus į vietą Pjorvena labai sunerimo. Sunerimo, kai pamatė Orakulę. Paprastai linksma ir net per didžiausias katastrofas optimizmo neprarandanti mergina, šiandien atrodė surūguse ir labai nelaiminga. Pjorvenai atrodė, kad ryto tragedija ir Orakulės nuotaika visai nesutapimas.

[Renata]

I'm speechles. Pranokai visus mano lūkesčius~ *megaHUG*

[fasian]

Jo istikro graziai parasyta tik man karalienes vardas nlb patiko :/

[RayYuka]

SpiritofNightmare išsitaisykite klaidas.
Jos yra:" Sagrybiniai" Narto Saulė švietė tai" " ji buvo nunuodytas" ir kt. na jeigu norėsite taisytis >^^<
Jeigu parašysite tęsinį skaitysiu. SĖKMĖS!

[Spirit of Nightmare]

SpiritofNightmare išsitaisykite klaidas.
Jos yra:" Sagrybiniai" Narto Saulė švietė tai" " ji buvo nunuodytas" ir kt. na jeigu norėsite taisytis >^^<
Jeigu parašysite tęsinį skaitysiu. SĖKMĖS!

Dėkui, dėkui - būtinai ištaisysiu. Tęsinį ant juodraščio parašiau maždaug prieš pusvalandį, bet į čia įmesiu geriausiu atveju rytoj

[Spirit of Nightmare]

Štai dar viena dalelė

Spoileris:

Rokas eilinį kartą slampinėjo po karo mokyklos kiemą ir eilinį kartą pamatė prie tvoros sėdinčią ir nuobodžią filosofinę knygą beskaitančią Lindą. Ji buvo atsirėmusi į šimtametį gluosnį ir jo pavėsyje atrodė iš tiesų nuostabiai. Todėl vaikinas ir mėgdavo ją šitaip nužiūrinėti. Nors ir pats nenorėjo to pripažinti, bet Linda jam labai patiko. Jis daug kartų bandydavo prieiti ir ją užkalbinti, tačiau visi tokie pabandymai pasibaigdavo šaltakraujišku merginos atkirtimu: „Kaukis arba mirk!“ Ir vargšelis visada kaudavosi. Ir visada pralaimėdavo. Nors jie abu priklausė tam pačiam Nartos elitinių karių būriui, jų meistriškumo net nevertėjo lyginti.
Bet šįkart, sau mintyse pasakė Rokas, viskas bus kitaip. Šįkart aš atnešiau svarbių naujienų ir ji mane turės išklausyti.
Priėjęs pakankamai arti, kad jį pastebėtų, pasakė:
- Labas.
- Ko nori? – šaltakraujišku ir bejausmiu balsu atrėžė mergina.
- Tik pasisveikinti, - nedrąsiai šyptelėjo vaikinas.
- Rokai, - truputį patylėjusi pasakė, - jeigu nori dar vienos mėlynės ar sulaužyto kaulo, mielai prašom. Bet jeigu tau rūpi tavo sveikata, tada dink man iš akių!
- Negaliu. Man liepė tau kai ką pranešti.
- Ir tai būtų?
- Narto karalienės sargybinio, Majoro Gudvino mirtis.
- O ne! – sušuko Linda. – Tu turi automobilį, nuvesk mane pas karalienę.
Dėl šios priežasties Rokas paslapčia net džiaugsiesi to vargšelio anicento mirtimi, nes jo nei pažinojo, nei jis jam ką nors reiškė. Bet jaunuolis nė neįsivaizdavo, kai šie įvykiai paveiks jo paties gyvenimą.
Pakeliui dar Rokas bandė užmegzti pokalbį, klausinėjo kokias knygas ji mėgsta (nors ir taip puikiai tai žinojo) ir panašių dalykų, bet ši tik sėdėjo galvą nukreipusi į langą ir nekreipė į Roką jokio dėmesio. Ir vaikinas galėjo prisiekti, kad vieną akimirką atspindyje pamatė Lindos akyse sublizgant ašarą.
Atvažiavęs prie pilies Rokas išleido Lindą, o pats tuo tarpu nuėjo paieškoti ko nors atsigaivinti. Už kelių šimtų metrų rado jaukią kavinukę ir nejučia pasvajojo, kad kaip smagu būtų užsukti čia kada nors su Linda,
O pati Linda tuo metu, kaip tik susitiko su karaliene. Ši, kaip paaiškėjo, ką tik buvo susitikime su Orakule ir pasirodo netgi atsivežė Orakulę į pilį, kas yra labai keista, kadangi pranašė retai kada palieka savo mieluosius namus.
- Linda, širdele, džiaugiuosi, kad atvykai, - nuoširdžiai pasakė Pjorvena,
- Man garbe, Jūsų Didenybe.
- Spėju, kad atvykai čia ne šiaip sau.
- Žinoma, kad ne. Man buvo pranešta, kad mano dėdė Čarlis Gudvinas rastas negyvas.
- Deja, tai tiesa.
- Bet kaip jis mirė? Jūsų Didenybe, juk dėdė buvo sveikas ir tvirtas žmogus! – neištvėrė mergina.
- Mūsiškiai įtaria, kad buvo nunuodytas.
- Bet juk tai aiškiai Heladijaus darbas!
- Tyliau, vaikeli, šituose namuose net sienos turi ausis...

[fasian]

Jo istikro gerai cia sugalvojau tik gal toks patarimas/prasymas gal geriau butu deti desnius gabalus teksto ? :3

[Spirit of Nightmare]

Jo istikro gerai cia sugalvojau tik gal toks patarimas/prasymas gal geriau butu deti desnius gabalus teksto ? :3

Ok, pasistengsiu kitą kartą didesnį įdėt

[sagara sanosuke]

o.o lb įdomus kūrinys. laukiu kitos dalies

[Spirit of Nightmare]

Kaip ir prašyta, šįkart jums gerokai ilgesnis teksto gabalėlis

Spoileris:

Rokas jau galutinai prarado savitvardą. Jis jau 3 valandas sėdėjo mašinoje laukdamas Lindos, kai ši galiausiai atėjo ir pasakė:
- Mielas drauge, esu tau labai dėkinga už tai, kad mane pavežėjai, bet prašau tavęs padaryti man dar vieną paslaugą. Jei gali atvažiuok manęs pasiimti rytoj ryte, nes šiandien aš pasiliksiu nakvoti pas karalienę.
Rokui sumurmėjus kažką neaiškaus Linda ištarė „dėkui“ ir nubėgo savais keliais.
Eidama link pilies mergina galvojo apie daug dalykų. Galvojo apie tai ką pasakė Saulė (Orakulės tikrasis vardas) – kad artimiausiu metu planetos laukia didelė krizė ir, kad ši mirtis nuo priešo rankos toli gražu ne paskutinė. Galvojo, kuo nusikalto jos dėė, kad taikiniu buvo pasirinktas būtent jis. Tiesa, Čarlis nebuvo jos tikras dėdė, nes Linda gimė „mėgintuvėlyje“, bet kadangi jis buvo Lindos globėjos brolis, jinai įprato jį vadinti dėde. Dar galvojo, kad reikia kuo greičiau ir kuo geriau apsaugoti svarbiausius karalienei žmones, nes jų gyvybė pakibo ant plauko.
Staiga, prie didžiųjų pilies vartų Linda atsitrenkė tiesiai į Saulę.
- Atsiprašau, - ištarė Orakulė.
- Oi ne, tai man atleiskit, - pasakė karė. Bet kur tu taip vėlai vaikštai ir dar visiškai viena, be jokios palydos?
Mergaitė tylėjo.
- Atsakyk man.
Vis tiek tyla.
- Eini su manim į pilį ir pati pasakai Jos Didenybei Pjorvenai, kad tokiu pavojingu laiku slampinėji sau viena, - valdingai pasakė Linda.
Šįkart Saulė prakalbo.
- Aš tik norėjau paslėpti šitai, - mergaitė parodė į keistą senovinį durklą su užrašytais keistais simboliais ir kraujo pėdsakais ant geležtės.
- Kas tai per daiktas? – paklausė Linda.
- Atsiprašau, sese, bet negaliu tau nieko pasakyti. Bet pasakysiu tau vieną dalyką - laikui atėjus tu būtinai tai sužnosi. Ir prašau apie tai nieko nepasakoti karalienei. Ji irgi atėjus laikui pati apie tai sužinos.
- Gerai, mažyle, šįkart tavęs paklausysiu, bet eisiu su tavimi, o po to kartu sugrįšime atgal į rūmus.
Dvi draugės kartu nuėjo iki senos pašiūrės esančios už kelių šimtų metrų į pietus nuo pilies. Saulė surado keistą, tamsią vietelę, ten padėjo tą neaiškų daiktą ir jos abidvi, kartu, kaip ir žadėjo, sugrįžo į pilį.
Karalienė įkalbėjo jas abi nakčiai apsigyventi pačiam prabangiausiam kambary (neskaitant, žinoma, pačios karalienės kambario), bet prieš tai laukė gurmaniška vakarienė. Saulė ir Linda buvo garbės vuešnios ir pasirodo tarnai net joms surengė mini spektakliuką. Bet kažkodėl per visą ilgą laiką kol Pjorvena, Saulė, Linda bei keletas aukšto rango pareigūnų (tarp jų ir Benas) sėdėjo prie stalo, niekas taip ir nė žodeliu neužsiminė apie nelaimę įvykusią ryte. Po šios vakarienės visi išsiskirtstė kas kur ir nuėjo miegot.

Ryte Roką iš lovos išvertė garsiai žviegiantis žadintuvas ir šis niekaip negalėjo prisiminti ko tą žadintuvą įjungė, juk šiandien taip ilgai laukta išeiginė po sunkios mokslų karo mokykloje savaitės. Kai galiausiai ja mį galvą atėjo Lindos atvaizdas jis prisiminė, kad teks vėl baladotis per visą miestą, kad vieną kaprizingą mergiščią pasiimti iš jos „auklės namučių“.
Šiek tiek užkandęs, o po to išgėręs tris puodelius kavos Rokas nors ir nenoriai, bet įlipo į automobilį ir po truputį (tik 290 km/h) pradėjo redėti link vietos iš kurios turėjo pasiimti merginą, kurią tiek metų (nuo pat tada, kai jam buvo 13) ją paslapčia nužiūrinėdavo, o dabar norėjo, kad jos net nepažinotų.
Miestas važiuojant atrodė labai aktyvus ir tai nežadėjo nieko gero Keisti šūkaliojimai palaikantys rofirimus, senų anicenčių moterų ašaros ir kitokie keisti dalykai. Nartos karys pamanė, kad reiktų išsiaiškinti, kas čia įvyko, todėl sustojo nusipirkti dieninės hologramos. Kai pamatė, kad liko tik keletas vientų suprato, kad jos šiandien, kaip niekad gerai perkamos.
Tik paspaudęs išgirdo tai, ko tikrai nesitikėjo išgirsti: „Šįryt savo kambaryje rasta negyva Nartos karalienė Pjorvena ir aštuoni jos asmens sargybiniai. Žudikas neaiškus, motyvas taip pat, bet šiuo metu visos policijos pajėgos tiria įvykio vietą“. Rokas išjungė hologramą, įššoko į mašiną ir kuo greičiau nulėkė į tą vietą, į kurią dar ką tik labai nenorėjo važiuoti.
Kai pagaliau atvažiavo, iššoko iš mašinos ir pamatė pro pietines duris bandančias išsmukti Lindą ir mergaitę, kurią tik iš televizijos pažinojo, kaip Orakulę.
Sukaupęs visas jėgas jis pradėjo bėgti ir prisivijo Lindą, o tada teištarė:
- Kaip tu galėjai?!! Tu nužudei karalienę, ar tu įsivaizduoji, kas dabar bus su Nartos žmonėmis?!!!

[sagara sanosuke]

šaunu. lb sudominot , lauksim tesinio

[RayYuka]

Awesome. Uždėčiau rep jeigu galėčiau.
Mane labai užvežė pabaiga, tikiuosi turi gerą tolimesnių įvykių planą.
Siūlau neskubėti. xD Nes nespėju visų naujų fanfiction skaityt
Ne,ne o jeigu rimtai neskubėk, apmąstyk , kad neperkąsčiau visko ankščiau laiko, kažkaip. ><

[Spirit of Nightmare]

Nemanau, kad perkąsi Ir dėkui už kritiką

2 Skyrius „Diktatorius“

Spoileris:

Linda pasibjaurėjusi pažvelgė į Roką tokiu žvilgsniu, tarsi jis būtų, kokia nors šiuklšlė. Išsitraukusi iš dėklo durklą, prispaudė vaikinui prie gerklės ir pasakė:
- Užsičiaupk ir patrauk savo purvinas rankas nuo manęs. Aš turiu kuo greičiau paslėpti mergaitę, antraip jai galas, o tu verčiau užsiimtum tikrojo žudiko paieška, nes antraip aš tikrai kai ką užmušiu.
Įniršusi Linda patraukė durklą nuo Roko, tačiau, kad išlietų savo pykti labai stipriai smogė jam į ranką ir Roką sukaustė skausmas. Uždengusi Saulės galvą žaliu gobtuvu, nusivedė ją į kalnų pusę, o Rokas liko stovėti drebėdamas iš baimės ir iš skausmo.


Po Nartą pasklido gandai, kad miesto valdovu bus paskirtas armijos generolas Heladijus priklausantis rofirimams, kadangi karalienė per savo netrumą gyvneimą taip ir nesusilaukė palikuonių. Tie gandai pasitivirtino, kas yra labai keista, nes beveik pusė už tai atsakingos tarybos narių, balsavusių už jį, iki tol jo labai nemėgo. Jo inauguracijos ceremonija turėjo įvykti lygiai po mėnesio, per Karališkosios Poros šventę, nors Heladijus ir nebuvo karalius.
Nors oficialiai jis dar negalėjo niekam vadovauti ir vis dar buvo tik generolas, jis pradėjo vykdyti kai kurias savo užmačias. Pavyzdžiui, jis pateikė įsakymą į karo mokyklą priimti tik grynakraujus rofirimus, esą jie yra patys geriausi kariai, o kadangi rizikos, kad kils karas nėra, tad kirų rasių narių priėmimas būtų tik bergždžias pinigų švaistymas. Jis pateikė ir daugiau panašios paskirties įstatymų pataisų, bet, bene, svarbiausias buvo, kai Heladijus pateikį įsakymą vel legalizuojantį šaunamuosius ginklus. Iki tol, nuo pat didžiojo rofirimų – anicentų karo, kadangi dėl jo buvo suniokota šventoji Traido giria.
Ta istorija yra legenda, kurią žino visi šios planetos gyventojai. Karas tarp dvijeų rasių truko šimtmečius, didžioji planetos dalis buvo visiškai nuniokota. Iš miestų buvo likę tik griuvėsiai, miškai visiškai išdeginti, iššdytos moterys, vaikai, senoliai. Garbėtroškos karo vadai nesigalėjo nieko, kad įrodytų savo rasės pranašumus. Galiausiai karo veiksmai persikėlė į didžiąją Traido girią. Rofirimai čia pasislėpę stengėsi priešams surengti pasalą, bet anicentų šnipas išaiškino jų planus ir mūšis įvykio pačioje girioje, Nartos širdyje. O tai galutinai supykdė Nartos deivę ir ši sutrumpino abijeoms rasėms gyvenimus. Iki tol tūkstantmečius jaunai galėję atrodyti anicentai, dabar vos sulaukdavo puantro šimto metų. Tačiau, nors tą dieną ir raudojo visa Nartos žemė, bet galiausiai karas pasibaigė ir prasidėjo iki dabar trunkantys taikos metai ir planeta vėl pradėjo atgimti.
Niekas rimtai nesuprato, kodėl Heladijus ėmė taikyti šiuos įsakymus, bet niekas ir nebandė tuo domėtis, kadangi daug kur sklandė gandai apie žmones, kurie nepakluso generolo įstatymas. Šiandienos jie nebesulaukė.



Pagaliau atsigavęs po Lindos žodžių Rokas nuėjo prie šalia esančių policijos pareigūnų ir paklausė, ką šie sužinojo apie nužudymą. Žinoma, prieš tai prisitatęs, kaip elitinis Nartos karys, sunkiai dirbantis gimtosios planetos labui. Šie pasakė, kad kol kas ekspertai renka medžiagą: įkalčius, pirštų antspaudus ir pan. Taip pat pasakė, kad kambarys atrodo visiškai normaliai, nemtayti jokių užpuolimo ženklų bei panašių dalykų.
- O gal jūs įsivaizduojate, kas gali būti žudikas? – įtariu balsu pakausė Rokas. – Per šitiek darbo laiko, jau turėjote surasti, kokių nors įtariamųjų.
- Na mes įtariame, kad tai buvo „Juodosios Rankos“ organizacijos darbas, nosr trvirtų įrodymų kol kas dar nėra.
- Bet juk tai buvo karalienės žmonės!
- Taip, bet mūsų nuomone, pasidarbao kažkas iš vidaus žmonių, kadanigi jie lengviausiai galėjo prieti prie slaptų kodų ir užraktų.
- Įmanoma...
- Tiesa, prie durų buvo rastas šitas daiktas, - ir pareigūnas parodė į iš kriauklių suvertus karolius. Tada vaikians suprato – kažkas bando pakišti Orakulę, kadangi tai būtent tkio stiliaus karoliai, kokiius nešiojo ši mergaitė.
- Kaip manote kam jie priklauso? – kuo nerūpestingiau pabandė paklausti vaikinas.
- Mūsų nuomone, kam nors iš senosos kartos Nartos moterų, tad būtina iturėsime patikrinti šiuos įkalčius.
- O nemanote, kad jie čia galėjo atsirasti visai atsitiktinai, ir, kad galbūt tai visai nesusiję su įvykiu?
- Visko gali būtu, paliksime tai ekspertams.
Po šių žodžių policininkui paskambino kažkas iš viršininkų ir Rokas nebesitikėdmas sulaukti daugiau naudingos imformacijos nuėjo tolyn, link savo mašinos. Pakeliui į namus, jis pagalvojo, kaip galėjo taip pasielgit su Linda. Dabar, kad atitaisytų savo klaidą, jis būtinai savo rankomis privalo pagauti žudiką.

[Spirit of Nightmare]

Kadangi neinu į mokyklą, tai prikrausiu jums dar vargo skaitant šitą kvailą tekstą (jeigu jį dar kas nors skaito ). Tiems kam patiko mano istorija, sulauksit ir jos priešistorės, bet iš Renatos

Spoileris:

Sugipsuota ranka Rokas sėdėjo ir tuščiu žvilgsniu žvelgė pro langą. Jau praėjo trys dienos nuo karalienės Pjorvenos mirties ir trys dienos nuo generolo Heladijaus diktatūros prad-ios. Policija vis dar nieko nežino, tad gyventojų pasitikėjimas ja lbai sumažėjo. Pats Rokas kol kas nieko doro neišsiaiškino. Tiesa, savo kompiuteriu jis pabandė įsilaužti į policijos duomenų bazę, iš dalies jam pavyko. Jis įsilaužė. Bet jis įsilaužė visai ne ten kur reikėjo, čia buvo vien tik duomenys apie prievartavimą bei vagystes. Bet jis nutarė šiandien vėl važiuoti link rūmų, dar pašniukštinėti ir paieškoti naudingesnės informacijos.


Heladijaus raštininkas vardu Earlas sėdėjo prie rašomojo stalo ir bandė parašyti valdovui gražią bei įkvepiančią kalbą, kadangi poryt jo viršininkas turės viešai šnekėti prieš tūkstančius Nartos žmonių. Earlas buvo labai ištikimas Heladijui, kadangi, būtent jis ir padėjo Earlui įsitvirtinti tokiose aukštose pareigose, gauti tokį didelį atlyginimą ir girdėti bei matyti viską ką kalbą ir daro pasaulį valdantys žmonės. Tačiau šiandien raštininkui labai prastai sekėsi. Jis norėjo parašyti kažką tokio, išaukštinančio rofirimus tarp kitų rasių (nors pats ir buvo tik pusiau rofirimas, jo mama buvo brionė (ši rasė Nartoje negyvena)). Todėl jo išvaizda buvo gan juokinga ir vaikai mokykloje iš jo šaipydavosi.
Jį dar labiau išblaškė keisti garsai iš už durų. Tarsi, kas kažką daužytų metaliniu strypu. Jo, kaip pusiau briono klausa buvo labai gera, tad jis išgirdo balsą tiesiog virpėte virpantį iš baimės. Tas balsas maldavo pasigailėjimo, sakė niekam neišduosiąs, kadangi ir pats nieko nežino. O tada pasigirdo šūvis. Earlas baisiai bijojo judintis iš vietos, nes jis pats dar nebandė pereit licenzijos šaunamajam ginklui turėti, tačiau juk negalėjo taip visko palikti. Atidaręs duris jis pamtė jauną, maždaug trisdešimt penkerių rofirimą gulintį kraujo klane. Ant kaklo jis turėjo pakabuką ant kurio buvo užrašytas jo vardas – Ašima.
- Pagalbos! Pagalbos! Čia miršta žmogus! Kas nors! Padėkite! Žmogus mirtinai kraujuoja! Visa gerkle staugė raštininkas.
Greitai atbėgo keletas žmonių, kurių Earlas nepažinojo. Kai jie paklausė, kas nutiko, šis atsakė, kad išgirdo šūvį ir nubėgo patikrini. Tačiau jis sąmoningai nutylėjo pakalbį girdėtą tarp dviejų nepažįstamųjų.



Rokas atvyko į pilies kiemą. Apėjęs aplink pilį jis kaip tyčia ir vėl susitiko su tais pačiais „farais“, su kuriais jis kalbėjosi nelaimės dieną.
- Kas ranką sulaužė? – paklausė vienas iš policininkų.
- Kas, kokią ran... ai šičia! Ne, nieko, nekreipkti dėmesio, tiesiog nelaimingas atsitikimas. Lipdamas laiptais namuose į antrąjį aukštą, paslydau ant vandens, kurį netyčia išliejau ir pamiršau išvalyti, - pabandė sumeluoti Rokas.
- Kada tai nutiko, šiandien? – žvlegdamas kažkur į debesis paklausė antrasis policininkas. Rokui tylint dar sumykė. A?
- Oi, ne, vakar vakare.
- Aišku, linkiu kuo greičiau pasvekti, jaunuoli.
- Ačiū, pone.
- Spėju atvykai čia ne šiaip sau.
- Žinoma, kad ne, pone. Atvykau, kad paklausčiau, gal išsiaiškinote ką nors naujo?
- Deja, nieko tau negalime sakyti.
- Bet juk aš užimu, net svarbesnes pareigas nei jūs , - vaikinas nužvelgė jį rūsčiu žvilgsniu.
- Jau nebe, sūnau, jau nebe, - su šypsena veide pasakė „mentas“. – Pagal naujuosius įstatymus, kariais gali būti tik rofirimai, o tu į tokį nelabai panašus.
Neatsisveikinęs Rokas patraukė link mašinos ir visai pamiršo, ko čia atvažiavo.
Tos pačios dienos vakare, besėdėdamas prie televizorius ir bevalgydamas anrtarūšį maistą, vaikians išgirdo beldimą į duris. Nuėjęs jas atidarė, o už jų stovėjo keistas uniformuotas vyras, atrodantis kaip policininkas. Tai buvo paskutinis dalykas kų\urį jis prisiminė. Kitą rytą Rokas atsibudo siauroje patalpoje su grotomis...

[VaniLLa]

arba aš praskaičiau arba tikrai nepaminėjai kaip Rokas susilaužė ranką, na gal tai bus atskleista vėliau ^_^