Dviveidis

[Renata]

arba aš praskaičiau arba tikrai nepaminėjai kaip Rokas susilaužė ranką, na gal tai bus atskleista vėliau ^_^

"Įniršusi Linda patraukė durklą nuo Roko, tačiau, kad išlietų savo pykti labai stipriai smogė jam į ranką ir Roką sukaustė skausmas" <--- štai čia ir sulūžo Roko ranka :]

[sagara sanosuke]

šaunu. labai geras kūrinėlis

[VaniLLa]

"Įniršusi Linda patraukė durklą nuo Roko, tačiau, kad išlietų savo pykti labai stipriai smogė jam į ranką ir Roką sukaustė skausmas" <--- štai čia ir sulūžo Roko ranka :]

aciu, vadinas tikrai praskaiciau...

[Spirit of Nightmare]

Keletą dienų pailsėjot nuo manęs, bet štai jums dar viena teksto atkarpa

3 Skyrius „Belangė“

Spoileris:

Aplinkui Roką buvo didžiulė lova, klozetas ir kriauklė. Taip, tai garantuotai kalėjimas. Bet ką jis čia veikia, dėl ko jį čia uždarė? Jis pabandė prisiminti viską ką darė pastarosiomis dienomis. Po to jis išmąstė, kad tikriausiai dėl to, kad bandė įsilaužto į policijos tinklą ir bandė gana sėkmingai. Netrukus as jį atėjo kostiumuotas vyrškis. Rokas atkreipė dėmesį į jo bruožus: trumpos ausys, gana mažos akys, aukšto ūgo... Nejau, nejau tai žmogus? Jam jau kelerius metus neteko nei vieno matyti. Paprastai žmones niekur neišeina iš savo kolonijos, kurią neaišku dėl ko jiems suteikė maloningoji valdovė Pjorvena, po to kai tie baisūs padarai taip užteršė Žemę, kad patys nebegalėjo ten gyventi. Priėjęs nepažįstamasis parodė iš pradžių į Roką, po to į save ir iš dviejų pirštų pavaizdavo žmogaus kojas. Tai tarsi turėjo reikšti, „Sek paskui mane“.
Kalėjimas neatrodė pažįstamas. Atrodė, kad jį patupdė į pačią purviniausią vietą visoj planetoj. Tada jis pabandė įsivaizduoti, kokioj planetos vietoj yra, - ir į galvą neatėjo jokia mintis. Žmogus atvedė Roką į mažą kambarėlį, kurio gale sėdėjo pats Merdokas. Šiaip jis buvo prokuroras, tačiau taip pat jam priklausė pusė įvairių nelegalių psichotropinių bei svaiginančių medžiagų verslo ir beveik visi Nartos lošimo namai.
- Eikim tiesiai prie reikalo, ponas Rokai, - pasakė prokuroras. – Turime jums keletą klausimų ir labai norėtumėme, kad jūs juos atsakytumėte.
Staiga vietoje pilkos sienos atsirado labai didelės judančios nuotraukos. Vienoje jų buvo Linda, kitoje Orakulė ir trečioje kažkokia visiškai nepažįstama moteris.
- Ar pažįstate, kurią nors iš šių damų? – pakausį Merdokas.
- Na, pažįstu pirmąją, - net nebandydamas to nuslėpti iš karto pasakė Rokas.
- Gal žinote, kur ji yra dabar?
- Tikrai ne.
- O kada paskutinį kartą ją matėte?
- Na, - ir vėl porą akimirkų pamąstęs Rokas pabandė pameluoti, - gal dvi dienos prieš Jos Didenybės mirtį.
Smūgis į galvą.
- AAAaaai! Ką jūs čia darot, debilai?!!
Tada vietoj tų nuotraukų atsirado kita, kurioje užfiksuotas automobilis. Už vairo sėdėjo Rokas, o šalia, at kitos sėdynės Linda.
- Žąsine, nebandyk meluoti, nes dar ne tokiais smūgiais būsi apdovanotas!!! - pratrūko Merdokas.
- Šita nuotrauka padirbta, suklastota!
Dar vienas smūgis ir Rokas kraujuodamas nukrito ant grindų.
- Nori, kad dar vieną ranką sulaužyčiau?! – užbliovė prokuroras. Tarp kitko, gal nori papasakoti, kas šiai atsitiko?!
- Juk pasakojau, jūsų, kolegai.
- Nukritai nuo laiptų, ar ne?! Tavo namuose net laiptų nėra, valkata tu nelaimingas! Į ligoninę atvažiavai taip pat tą rytą, kai mirė karalienė! Uždarykit jį atgal į kamerą! Kai norės ką nors papasakoti veskit pas mane, nesvarbu ar tai būtų vidurdienį ar pirmą nakties!! – o tada žmogui ženklų kalba parodė, kad nutemptų Roką atgal į jo mielą kabarėlį.



Heladijus ruošėsi lipti ant pakylos: apsirengė gražų baltą švarką, užsimetė keletą žiedų bei apyrankių ir dar kartą perskaitė kalbą, kurią parašė jo keistas raštininkas, kurio net vardo jis neprisiminė. Netrukus pas jį atėjo kažkoks pasiuntinukas ir pasakė,kad jau laikas eiti. Po truputį atsikėlęs nuo minkšto krėslo, naujasis Nartos valdovas nuėjo durų link.
Užlipęs ant scenos pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad susirinko labai mažai gyentojų, daug mažiau nei jis tikėjosi ir beveik visi buvo rofirimai. Bet truputį pagalvojęs Heladijus suprato, kaip tai yra gerai, kdanagi dabar jo kalba bus daug efektingesnė.

[Renata]

Pataisyk žodį 6 eilutėje nuo viršaus "meloningoji" :]

Na dalis pavykusi, taip ir toliau

[Spirit of Nightmare]

Šįkart šiek tiek trumpesnis, bet tikiuosi, kad neblogesnis teksto gabalėlis.

Spoileris:

Rokas buvo už grotų jau keturias dienas ir rodėsi, kad visi jį pamiršo. Jam niekas neleido prašyti advokato, niekas net nesiteikė jam paaiškinti, kodėl jis čia uždaryras. Tačiau, kaip kalėjimui, čia buvo visai nebloga vietelė. Jis gavo knygų, jam kasryt atnešdavo dieninę hologramą, išleisdavo pasivaikščioti, na o maistas! Jis čia buvo labai skanus ir jo būdavo labai daug. Karį tai smarkiai nustebino. Kiek ankščiau girdėjo pasakojimų apie cypę, visąlaik visi sakydavo, kad kalinius laikydavo pasbadžiui. „Na galbūt viskas dėl to, kad esu uždarytas, nors ir absoliučiai nieko nepadariau“ – pagalvojo Rokas.
Gavęs dar vieną maisto porciją Rokas atsigulė ir pradėjo galvoti, kad jeigu jo iš čia neišleis, reiks bandyti pabėgti, antraip ir nesugebės surasti karalienės žudiko. Keista, bet vos tik pagalvojus apie pabėgimą, jis nesugebėjo sugalvoti visiškai jokios pabėgimo galimybės, net ir pačios fantastiškiausios arba visiškai neįmanomos. Rokas netgi nesugebėjo prisiminti nei vienos pabėgimo istorijos – nei tikros, nei kada nors perskaitytos knygoje. Po to vaikinas pabandė šmesti tokias mintis iš galvos ir paėmė hologramą į rankas, norėdamas išgirsti dienines naujienas.
- Iki šiol nesurastas Jos Didenybės Pjorvenos III-iosios žudikas, - prabilo keistas moteriškas balsas, visiškai nenustebindamas Roko savo pasakytu sąkiniu. Policija ir toliau dirba 24 valandas per parą tirdami didžiausios žmogžudystės nuo pat Didžiojo Karo pabaigos aplinkybes. Jie atsisako komentuoti bet kokią informaciją susijusią su šia byla.
Kitos naujienos: sostinės centre, ddelis būrys anicentų surengė protestą, norėdami pareikšti nepasitenkinimą naująja valdžia. Šešiasdešimt du asmenys suimti, žuvo du protestuotojai ir vienas policininkas.
Rokas negalėjo patikėti savo ausimis. Įvyko dar viena tragedij, o ji kalba tokia intonacija, tarsi tai būtų eilinis, kas antrą dieną pasitaikantis įvykis.
Tada Rokas išgirdo kažką ateinant koridoriumi. Išjungė naujienų žinutę ir atsigulė atgal ant savo gulto įdėmiai žvelgdamas pro grotas. Netrukus pas jį atėjo trys padarai. Vienas jų buvo rofirimas, dar vienas žmogus, o trečiasis buvo panašus į mišrūną. Mišrūnas ir pasakė:
-Pone, prašome eiti su mumis.
Rokas nebandė priešinti ir nusekė paskui šią, taip keistai atrodančią trijulę. Na dabar jau ketveriukę, kadangi dar vienas mišrūnas (Rokas) prisidėjo prie jų. Ir vėl jį nuvedė į tą patį kambarį, kuriame buvo tardomas prieš tai, tačiau šį kartą prie stalo sėdėjo au nebe Merdokas, o Nartos ministras, kurio tikrojo vardo niekas nežinojo, bet visi jį vadindavo Suratu arba Surdu.
- Pone Rokai, atsiprašau dėl tokio netinkamo mano pirmtako elgesio, - pradėjo gražbyliauti Surdas. – Matote, mums reikėjo iš jūsų šios informacijos, kadangi turime labai svarbią naujieną, kurios manęs asmeniškai paprašė pats Jo Didenybė. Turime labai patikimos informacijos, kad tavo draugė Linda turi karališko kraujo, tad valdovas norėtų savo sostu pasidalinti kartus su ja.




Baltazaras kraujiuojančiu veidu parkrito ant žemės. Jį jau gerą pusvalandį kankino pačiomis žiauriausiomis priemonėmis, stengdamiesi iš jo išpešti kuo daugiau svarbios informacijos apie karalienę ir apie slaptus bandymus, kuriems Baltazaras ir vadovavo. Jis daugiau nieko nebepasakys, ji ir taip jau per daug išdavė tiems šunsnukiams.

[Spirit of Nightmare]

Pabaigsiu su tuo nuobodžiu trečiu skyriumi ir po to prasidės šiek tiek veiksmo, nes matau, kad čia nuobodžiai gaunasi

Spoileris:

Nikolą kankino dvejopi jausmai. Pirma – jis buvo žiauriai įniršęs, nes jį vėl patupdė į kalėjimą. Antra – jis šiek tiek džiaugėsi, kad nors jis ir kalėjime, jį bent jau pasodino į tą pačią kamerą, kurioj jis buvo prieš paleidimą. Kame tas gerumas? O gi tame, kad šitoje kameroje jis buvo bebaigiąs kasti neblogą tunelį.
Gulėdamas ant gulto jis dar kartą pastebėjo jaunuolį, kurį vedėsi keli pareigūnai. Tam vaikui jis būtų davęs ne daugiau kaip 19 metų. Įdomu, kaip jis čia pateko... Kai tas vaikas atsidūrė gretimoje kameroje Nikolas jį pašaukė.
- Ei, tu, koks tavo vardas?
Tas neišgirdo.
- Ei! Su tavim kalbu.
- Kas, ką? O, taip, sveikas, - visiškai pasimętes pradėjo užsikirtinėti šis.
- Koks tavo vardas, sakau.
- Aš? Ai, taip, aš Rokas.
- Aš Nikolas, jeigu ką. Už ką tave čia tokį jauną uždarė? – iš karto pradėjo kamantinėti jaunuolį Nikolas.
- Už nieką, aš iš tikro nieko nepadariau, - ir toliau neaiškiai murmėjo Rokas.
- Che, visi taip sako, - beveik paniekinamai pasakė „prityręs“ nusikaltėlis. – Klausyk – kodėl tave vis kažkur vedasi tie neaiškūs „bičai“?
- Ne nieko, nekreipk dėmesio.
O tada jų pokalbį nutraukė atėjęs maisto nešiotojas.




Per dvi savaites Rokas su Nikolu gerai susibendravo, dažnai šnekėdavosi apie visokias nuobodžias politines partijas ir panašiai. Dar apie tokius dalykus kaip kultūra, sportas. Rokas sužinojo, kad jo draugas labai mėgsta žemiečių sporto šakas ir negalėjo tuo atsistebėti, kadangi beveik niekas nemėgsta žemiečių, o apie juos mokosi tik todėl, kad tai privaloma mokykloje.
Na, bet žinoma, svarbiausia jų diskusijų dalis buvo planuojamas pabėgimas. Apie jį jiedu užsiminė vos keletą kartų, kai susikūrė planą, nes niekad negalėjo būti tikri ar jų niekas nesiklauso.
Pagrindinis tam trukdantis dalykas, ką Nikolas išsiaiškino jau praėjusį kartą, kai čia „viešėjo“, buvo vienas svarbiausių bet kokio padaro organizmui būtinų dalykų – maistas. Suvalgęs šio kalėjimo maisto, labai smarkiai „pripumpuoto“ keisto narkotiko, negali galvoti apie jokius dalykus susijusius su pabėgimu. Todėl visą planą jie turėjo sukurti tuščiai pilvais, aks yra iš tikro labai sunku. Taigi, kad išlaisvintų ir kitus kalinius visi turėtų būti iš anksto susitarę nevalgyti maisto, ką vargu ar prižiūrėtojai praleistų pro akis. Būtent dėl to jie nusprendė sprukti dviese.

[Juoda Letena]

Puiku-tai ir toliau. Sėkmės!!!!!!!

[Spirit of Nightmare]

4 Skyrius „Panika“

Spoileris:

Earlas negalėjo tuo patikėti. Jį tiesiai šviesiai, be jokių ceremonijų į gatvę išmetė tas pats žmogus, kurį lig šiol taip dievino ir gerbė. Ir viskas tik dėl to vieno nelemto sąkinio: „Bet mes visi galime gyventi darniai ir taikiai, jei tik patys to norėsime, jei tik patys tuo tikėsime“, kurį jis parašė kalbai Heladijaus inauguracijos dieną. Šis valdovo poelgis pgaliau jam galutinai atvėrė akis. Earlas suprato kam ruošiasi Heladijus. Jis suprato ir tai, kad bet kokia kaina reikia jam sutrukdyti.
Bet kaip tai padaryti? Juk jis visai vienas, neturi net namų. Rūmuose jis dirbo kaip tarnas, draugų turėjo nedaug, o ir tie tikrai nebūtų sutikę jo priimti pas sae. Teks nakvoti gatvėje ir stengtis neįkliūti policijai į nagus, nes oficialiai jis ne kas kita, kaip valkata, o miesto valdžia ir gyventojai nenori, kad tokie nusmurgėliai terštų jų gerą vardą.



Kalėjime kilo visiška panika. Kaliniai kažin kokiu būdu sugebėjo išlėkti į koridorius, o prižiūrėtojai tam nbuvo pasiruošę. Nors jų gaminamas narkotikas, kurį jie kišo į maistą ir veikį puikiai, tačiau jis negalėjo apsaugoti nuo riaušių. Jie buvo įsitikinę, kad niekas nesugebės, ne, net nepabandys pabėgti, tačiau tie laukiniai galėjo reikalauti geresnio gyvenimo, galimybės pasimatyti su artimaisiais ar dar kokių nesąmonių. Ne, reikia viską sustabdyti kuo greičiau, kol čia dar nesuplūdo žiniasklaidos kameros.
Rokių atsitikimų kalėjimo istorijoje yra buvę ir ankščiau. Paskutinis įvyko maždaug prieš trejus metus. Tada taip pat visa ko priežastimi buvo elektros dingimas. Visos kameros durys varomos elektros energija, tad šiai dingus labai nesunku jas atidaryti.
Vienas prižiūrėtojas kaip tik stovėjo prie virtuvės durų, kai pamatė atlekiant dešmtis įtūžusių nuteistųjų. Priekyje jų ėjo aukštas, tvirto sudėjimo anicentas daužantis viską kas papuola po ranka. Vyras žinojo, kad šis kalinys nuteistas už keturgubą žmogžudystę. Dvi iš tų aukų buvo vaikai. Prižiūrėtojas tuoj pat liepė stoti, antraip pagrasino šauti. Tas nė iš tolo nebandė kreipti dėmesio į kažkokio uniformuoto asilo kalbas. Pasigirdo įspėjamasis šūvis į lubas, nuo kurio iš kart žemyn pabiro keistos statybinės medžiagos gabalai. Iš viršaus pasigirdo žingsniai, labai garsūs, tad atrodė, jog ateinančių asmenų labai daug. Per ilgai jis žiūrėjo į laiptų pusę. Paskutinis jausmas, kurį jis patyrė buvo nepakeliamas kaklo skausmas, o paskutinis prisiminimas – jo mergaitės atvaizdas. Mergaitės, kurią taip mylėjo ir taip troško, kad gyvenimas jai susiklostytų daug geriau, nei jam pačiam.
Kalinimo įstaigoje kilo visiškas chaosas. Kadangi nusikaltėliai dabar turėjo ginklą, jie turėjo galimybę atsišaudyti, o tai jau kėlė didelių rūpesčių.
Staiga, vienas iš į pastiprinimą atlėkusių pareigūnų galingai krito atgal, nes jam tiesiai į galvą pataikė didelė kulka. Per ilgai ir šie užsižiūrėjo į kritusį draugą, netrukus susmuko dar du. Na ir kvailiai, pamanė žudikas. O tie kvailiai atsisukęę pamatė žiaurų vaizdą – į juos lėkė prieš tai žuvusio prižiūrėtojo kūnas. Už to kūno buvo pasislėpęs jau keturis „mentus“ per tokį trumpą laiką patiesęs vyras. Jų bandymai šaudytu į jį buvo bevaisiai – jie tik dar žiauriau suniokojo savo kolegos kūną.
Netrukus prie iki šiol solo „dainavusio“ plikio prisijungė dar bent tuzinas kalinių. Jie pradėjo į „unformuotosius“ metyti įvairius daiktus – peilius, lėkštes, netgi puodus. Tai atkrepė jų dėmesį ir buvo didelė klaida. Labai didelė. Plikis pėjo psigriebti dar du ginklus ir juos atmesti atgal, užsibarikadavusiems „kolegoms“. Po tokio vaizdo policininkai prarado savitvardą, pradėjo šaudyti į visus iš eilės. Kaliniai krito vienos po kito, tačiau ne ką geriau sekėsi ir „angelams sargams“.
Kai jie pamatė, kad jų sparčiai sumažėjo, ėmė trauktis atgal, beveik visi pabėgo. Likę greitai gavo po kulką į galvą. Šiame mūšyje trumfavo nusikaltėliai. Bet jie žinojo, kad tai tik laiko klausimas, kada šie sugrįš su žymiai didesnėmis pajėgomis.

[Renata]

Let start a riot x] Gana gerai gavosi masinė scena, šaunuolis ~

P.S.
Kodėl tavo paraše mano žodžiai O-o

[Spirit of Nightmare]

Let start a riot x] Gana gerai gavosi masinė scena, šaunuolis ~

P.S.
Kodėl tavo paraše mano žodžiai O-o

Dėkui, dėkui

Nes man jie labai patiko Jei nori galiu ištrinti

[sagara sanosuke]

Puiku taip ir toliau. labai puikus kūrinėlis

[Renata]

Netrink, man tiesiog buvo smalsu :]

[Spirit of Nightmare]

Tikiuosi pailsėjote nuo manęs, beveik mėnesį nieko naujo nepostinau, bet štai pratęsimas

Spoileris:

Rokas buvo pasiruošęs tam ką pamatė, nes iš anksto perspėjo Nikolas, bet tai vis tiek jį nustebino. Jie buvo jau gerais penkiolika metrų virš kalėjimo lubų, bet iki laisvė dar trūko visai nemažai. Taip, kalėjimas buvo įrengtas giliai po žeme. Ir kas įdomiausia – dauguma kalinių to net nežinojo, kaip ir pats Rokas, kol jam to nepapasakojo jo draugas.
Kalėjimas buvo pastatytas vs per dešimtmetį. Į jį buvo siunčiami tik žiauriausi nusikaltėliai. Labai retas atvejis, kad kas nors, pasodintas į čia, iš jo sugrįžtų gyvas ir sveikas. Vienas iš tokių atvejų ir buvo Nikolas, bet laisve jis pasidžiaugė ne per ilgiausiai.
Po žeme įkurti kalėjimą sugalvojo garsus mokslininkas, kilęs iš kitos planetos, niekas taip ir nežino iš kokios. Jo motyvai buvo psichologiškai sugniuždyti prasikaltusius, atimti iš jų jiems artimiausius žmonės, palaužti sielą. Panaršu, kad jam pavyko. Bet pats mokslininkas niekad per daug nemėgo savo išradimo ir niekad nebandė jo pateisinti.
Rokas žavėjosi Nikoli, vis dar negalėdamas patikėti, kaip šis sugebėjo išsikasti tokio ilgio tunelį. Deja, jis pats puikiai suprato, kad tunelis dar nebaigtas. Jiems reikės dirbti staigiai ir sparčiai, tam, kad saugūs iškištų nosis į išorę.




Merdokas iš įsiūčio pradėjo viską spardyti ir daužyti. Kas per asilai čia dirba, jei nesugeba prižiūrėti dviejų, labiausiai saugomų kalinių? Dabar akivaizdu, kad jie visą tai ir suplanavo. Ir kas per kiaušinis sugalvojo juos pasodinti į gretimas kameras?
- Pakvieskit čionai Lolitą! – užstaugė prokutotas.
Lolita buvo šaltakraujė prfesionali žudikė. Nuo pat vaikystės su ja dirbo patys geriausi planetos psichologai, kad išžudytų pačią galingiausią ir žiauriausią žudymo mašiną. Nuo pat vaikystės ją mokė kovoti daugybe ginklų. O dabar, pasikeitus valdžiai, ji galės dar naudoti ir šaunamuosius. Nuo pat vaikystės Lolitai į galvą kalę įvairiausius kovos menus ir technikas. Ji susipažino netgi su atsilikėliais laikomos žmonijos kovojimo būdais. Vargu ar šiame pasaulyje atsirastų kas nors galintis ją sustabdyti.
- Lolita, mano mergyte, - išsišiepes pradėjo Merdokas. Nepatikėsi, bet vėl yra darbo, - po šių žodžišų jis atidengė lagaminą su kažkuo kas labai nudžiugino žudikę. Tada prokuroras padavė jai dvi nuotraukkas. Visa tai gausi, kai atgabensi šitų dviejų lavonus. Dabar mes žinome apytikslę jų buvimo vietą.
Po šių žod-ių ant sienos atsirado detalus žemėlapis su visais Nartos miestais ir miesteliais.
- Jie turėtų būti maždaug čia. Manome, kad po to jie gali judėti į šiaurę, tad būk pasiruošus ieškoti ten, jeigu tik prireiks. Visa reikiama informacija hologramose prie nuotraukų.
Pasiėmusi visas nuotraukas ir dokumentus Lolita išėjo iš kambario, taip ir netarusi nė žodžio, Dažniausiai visi užsakymai taip ir vykdavo. Paprastai ji tik klausydavosi užsakovo, pati nieko nekalbėjo. Taip pat ji niekad nenusiimdavo savo akinių tamsintais stiklais. Nors ir buvo išmokyta nerodyti jokių jausmų ar emocijų, bet vis tiek bijojo rizikuoti.

[Renata]

Gerai čia :] Aka Lolita su Linda panašios vienu aspektu, bet tik vienu... taip ir toliau ;]