cia mano pirmas eilerastis, tai labai nekritikuokit....
Nakties Košmaras
Ir mėlyną dangų užlieja
Pilki debesys Dievo rūstybės
Perkūnas galanda dalgį auksinį
Saulė rauda - jau laikas numirti.
Ir gyvybės medis didingas
Beria žemėn savo vaisius jau
Beria žemėn prinokusius obuolius
Ant kruvino seno dirvono.
Pilki debesys riebūs, nuodingi
Jau uždengė visą pasaulį
Jau kris paskutinis vaisius
Jau žengs žudymo vykdyt senis perkūnas.
Ir žuvys pakilo į orą
Išskleidę slaptuosius pelekus
Mergelė nuaudė žuvims juos
Svajotoja žvejo dukrelė.
Ir perkūnas raitojas rankoves
Jauoras tvankus nuo minties
Kad pasauliui ateina jau galas
Kad gyvybės jau čia nebebus.
Ir tik svajotoja žvejo dukrelė
Dar skina aguonas lauke
Laukas sklidinas baimės, nelaimės
O aguonos jau plūsta krauju.
Popierinis dalgis perkūno
Nudažytais auksiniais dažais
Žuvys skrenda, keliauja į rytus
Medžiai kužda - diena ten išauš.
Ir Svajotoja Žvejo dukrelė
Kraujo vainikus iš aguonų jau pina
Medį Gyvybės jau kerta
Perkūnas auksiniu Dalgiu.
Bet dalgis yra popierinis gi
Nudažytas tik aukso dažais.
Mergelė pakyla virš lauko
Su kruvinu vainiku aguonų.
Žuvys krenta atgal į vandenis
Vaisiai kyla atgal į kur žydėjo
Permirkęs Debesų krauju subliūkšta
Perkūno dalgis popierinis.
Rytuose nušvinta bedugnės pakrantė
Kruvinais didžiojo Rutulio spinduliais
Gulbė tai tau ne balandis.
ji pakyla ir skrenda į ateities nežinią
Mergelė pakilus virš lauko
vis sklendžia ir sklendžia krauju
Saulė kyla aukštai į nežinią
ir nušviečia mažą pasaulį.
Gulbė, tylioji pranašė,
Pakyla aukštai virš lauko
Ir pačiumpa aguonų vainiką
Tą trapią kruviną Mergelės skaistybę
Ir nusklendžia Gulbė į debesis
Į prarają kraujo, nelaimių
Ir krito žvejo dukrelė svajotoja
Į laukus, vandenis, nežinią.
Ir pripildė nežinią gėrio-
kruvinos aguonų skaistybės
Pražydo vėl medis gyvybės
gėlėmis virto pelenai žuvų.
Saulė nukautavo kruvinus debesis
Pilkus, riebius, tamsius, neramius
ir vėl prasidėjo gyvenimas
kurį visi žino ir myųli, tausoja.
bet aš nekenčiu.
Nakties Košmaras
Ir mėlyną dangų užlieja
Pilki debesys Dievo rūstybės
Perkūnas galanda dalgį auksinį
Saulė rauda - jau laikas numirti.
Ir gyvybės medis didingas
Beria žemėn savo vaisius jau
Beria žemėn prinokusius obuolius
Ant kruvino seno dirvono.
Pilki debesys riebūs, nuodingi
Jau uždengė visą pasaulį
Jau kris paskutinis vaisius
Jau žengs žudymo vykdyt senis perkūnas.
Ir žuvys pakilo į orą
Išskleidę slaptuosius pelekus
Mergelė nuaudė žuvims juos
Svajotoja žvejo dukrelė.
Ir perkūnas raitojas rankoves
Jauoras tvankus nuo minties
Kad pasauliui ateina jau galas
Kad gyvybės jau čia nebebus.
Ir tik svajotoja žvejo dukrelė
Dar skina aguonas lauke
Laukas sklidinas baimės, nelaimės
O aguonos jau plūsta krauju.
Popierinis dalgis perkūno
Nudažytais auksiniais dažais
Žuvys skrenda, keliauja į rytus
Medžiai kužda - diena ten išauš.
Ir Svajotoja Žvejo dukrelė
Kraujo vainikus iš aguonų jau pina
Medį Gyvybės jau kerta
Perkūnas auksiniu Dalgiu.
Bet dalgis yra popierinis gi
Nudažytas tik aukso dažais.
Mergelė pakyla virš lauko
Su kruvinu vainiku aguonų.
Žuvys krenta atgal į vandenis
Vaisiai kyla atgal į kur žydėjo
Permirkęs Debesų krauju subliūkšta
Perkūno dalgis popierinis.
Rytuose nušvinta bedugnės pakrantė
Kruvinais didžiojo Rutulio spinduliais
Gulbė tai tau ne balandis.
ji pakyla ir skrenda į ateities nežinią
Mergelė pakilus virš lauko
vis sklendžia ir sklendžia krauju
Saulė kyla aukštai į nežinią
ir nušviečia mažą pasaulį.
Gulbė, tylioji pranašė,
Pakyla aukštai virš lauko
Ir pačiumpa aguonų vainiką
Tą trapią kruviną Mergelės skaistybę
Ir nusklendžia Gulbė į debesis
Į prarają kraujo, nelaimių
Ir krito žvejo dukrelė svajotoja
Į laukus, vandenis, nežinią.
Ir pripildė nežinią gėrio-
kruvinos aguonų skaistybės
Pražydo vėl medis gyvybės
gėlėmis virto pelenai žuvų.
Saulė nukautavo kruvinus debesis
Pilkus, riebius, tamsius, neramius
ir vėl prasidėjo gyvenimas
kurį visi žino ir myųli, tausoja.
bet aš nekenčiu.
Comment