Defiguss second-hand grafomanija

[Defiguss]

Kadangi pastebėjau, jog "Detektyvo Stouleno" nieks neskaito, be to, manau, jog padariau apriorinę klaidą įkeldamas kūrinį dar neparašęs nė vieno pilno ir nupoliruoto epizodo - dėl šių priežasčių ano tęstinio serialo publikavimas atidedamas neapibrėžtamam laikui. Kita vertus, šį skyrel kol kas pasiliksiu savo senoms, nerimtoms ir nepretenzingoms keverzienėms kelti. Taigi imkit mane ir skaitykit, ir skaitydami spjaudykitės ir keikitės į sveikatą.

[Defiguss]

Kalėjimo viršininkas

Vieną rytą kalėjimo viršininkas gavo tokį keisto turinio laišką:

„Gerbiamas viršininke!
Mane pasiekė girdas: jūs skundėtės, esą šiais laikais tapo neįsivaizduojamai sunku vesti nuteistąjį per kalėjimo labirintus egzekucijų salėn - prie elektros kėdės. Apgailestavote, kad mirtininkai tapo neramūs, bailūs bei aikštingi: tempiami jie klykia, juos tenka vilkti žeme, rankomis, kad ir surištomis, jie stengiasi įsitverti kokio turėklo ar žibinto. Be to, dažnas, išgalvojęs paskutinį gyvenimo kerštą, gviešiasi įkąsti jį stumiančiam žandarui. Regis, tokį elgesį pavadinote „madam Diubari sindromu“ ir teigėte, kad būtent dėl jo įsigalėjimo elektros kėdė pamažu netenka savo veiksmingumo, o egzekucija tampa kančia patiems budeliams.
Tačiau šiuo požiūriu turiu tvirtą įsitikinimą, ir - jei dar nesviedėte laiško į liepsnas - viliuosi, jog pasinaudosite mano patarimu.
Pati elektros kėdė niekuomet nekinta. Ji lieka tuo pačiu kipariso kūnu, mažumėle pridengtu odos diržų ir metalinių strypų; netgi storas laidų pitonas nuo atkaltės iki pat budelio sverto rangosi amžinybėje sustirusiu, nepajudinamu vingiu. Elektros kėdė - tai kalėjimo šerdis, nes visi koridoriai susikerta egzekucijų salėje: kiek beklaidžiotum jų voratinkliu, vis vien galiausiai atsidursi dūzgiančių lempų šaltame geltonyje, prieš neaukštą stačiakampę pakylą.
Jūs - kalėjimo viršininke, žandarų bei naktinių sargų gausybe, budeli, pasmerktųjų lydėtojai - jokiu būdu negalite susilieti su kėdės pastovumu. Todėl naivūs atrodote išrasdami „Diubari“ sindromą ir versdami kaltę vienai mirtininkų kartai. Jūsų tikroji užduotis – kėdei pritaikyti nūdieną.
Susimąstykite: ką regi pasmerktasis, kai jo į celę atžygiuoja palyda? Rimtas, rūsčias akis, kapeliono delnuose spurdantį rožančių ir vienišą fakelo liežuvį, nuplieskiantį juodas uniformas. Po akimirksnio nelaimėlio rankas suriša: kapoti žandarų judesiai byloja, jog procedūrą kartoja ne antrąjį, net ne šimtąjį kartą ir kad lemtis aiški. Šiurkštūs gniaužtai pastveria mirtininką: skambant nublizgintam aulinių maršui, jis tempiamas pasitikti savojo taško.
Įsivaizduokite akimirkai šią sceną, prisiminkite, kokios kaprizingos, baugščios, neretai vaikėziškos dabarties kalinių sielos ir nėmaž nesistebėsite, kad jos sutirta versdamos šaukti, draskytis ir panašiai nepaklusti.
Iš tiesų parengtį reikėtų atlikti kitaip. Mirtininko turėtų atgužėti linksmi žmonės pulčinelų kaukėmis: tegul jie dainuoja ir juokiasi, nė žodžiu neužsimindami apie elektros kėdę. Nepančiokit mirtininkui rankų; lai pulčinelos apsimeta, kad kalinys priklauso šmaikščiai jų draugijai, lai šokiu veda jį per girliandomis išpuoštus koridorius. Egzekucijų salėje pastatykite besišypsantį šelmį: kai nuteistasis žengs pro šalį, tegu šelmis patapšnoja jam per petį - tačiau smagiai, be užuojautos ar padrąsinimo. Ir svarbiausia - be minėtų žmonių ir budelio, salėje privalo būti dar vienas: jis stypinės aplink kėdę ir pliurps kvaišus anekdotus. Jis nenustos tarškėti net tada, kai mirtininkas pajus prie nugaros prisiglaudžiant seną kipariso atkaltę, kai odinės juostos prispaus riešus prie grublėtų ranktūrių. Savaime suprantama: budeliui trūktelėjus svirtį, pajacas bus tik įpusėjęs porinti paskutinę paikystę.“

[Bardakas]

Patiko, net labai, nors vietomis sutrūkčiojau minty, dėl vietomis sukeistų žodžių ar neaiškių žodžių kurių reikšmė nežinau ar tiko vietomis naudot, bet tai gal porą kartų pasirodė. Jei prisikabint dar, tai man nepatiko, tai, kad kaip prasidėjo, taip ir užsibaigė. Kaip prasidėjo man patiko, bet net pačiam laiške tikėjausi užbaigtumo, tačiau galas nukertamas per greit, kai užsikabini, numušamas tas įspūdis kurio galėtai laukt pabaigoj.
Vienaip ar kitaip minties vystymas ir sužaidimas žodynų patiko. Būtų įdomu ir dar kokių tokių trumpesnių apsakymėlių paskaitinėt.

[Defiguss]

Ačiū už nuomonę.
Šakės su šakutė - o gijos pavadinimo pakeist nepavyko.

[RayYuka]

Perskaičiau. Manau neblogai. Šiek tiek priminei Čarlsą Dikensą. Pabaiga buvo netgi linksma... hm na gal tik šiek tiek šmaikšti, kad neskambėtų taip žiauriai. Yra kelios klaidos... gali taisytis gali ne. >^^<
Bardakas jau praktiškai pasakė pagrindines mano mintis apie kūrinį tad nenorėčiau kartot.

[Defiguss]

Nepasididžiuokit, paskaitykit. Labai labai senas darbelis, bet žiūriu, gal čia ir tiks.

Mūsų numylėtas Sainsas

senas kūrinys

Vidury plataus vandenyno, kur reguliariai prakiūra „Titanikai“ ir sproginėja „Luizitanijos“, galima lengvai atrasti salelę, Apeironija pakrikštyta. Toje saloje gyvenantys ir mirštantys laukiniai - šiaip malonūs, bet kvaili ir patiklūs žmogeliai - kasdien susirenka Bevardės Dykynės vidury kokio stabo pagarbinti. Būtina pažymėti, jog andai šis keistas ritualas turėjo nei daug, nei mažai, o visas tris stadijas: pirmiausia čiabuviai melsdavosi ir giedodavo, vėliau kažkodėl puldavo spardytis ir pjautis, o tuomet, kai koks silpnesnis vyriokas griūdavo negyvas, laukiniai ūmai suversdavo visą kaltę savo idolui ir jį nugriaudavo. Po kurio laiko jo vietoje išdygdavo kitas, ir ciklas kartodavosi. Visą šį procesą, sėdėdamas palmės pavėsy ir gudriai šypsodamas, stebėdavo genties vadas Arėjas.
Na, sakykime, ir šįryt...
- Maldaujam, o didysis Mumba Džumba, kad pasauly įsiviešpatautų santarvė ir meilė, ir kad šunsnukis priešas lengviau skerstųsi, - kriokė laukiniai, nuolankius snukius daužydami į auksinį smėlį. Po kelių akimirkų prasidėjo antroji stadija.
- Gerai, gerai, - kuždėjo Arėjas, ir jo veidas atrodė sklidinas pasididžiavimo gentainiais. Bevardė Dykynė bemat pritvino riksmų, keiksmų ir ginklų žvangesio.
- Imbicilai! - ūmai susuokė kažkoks saulės nugairintas raumenų kalnas, linksmuolei strėlei prasiveržus į ištreniruotą pilvuką. Besipešanti minia akimirksniu nutilo. Arėjas kilstelėjo antakį.
Dykynės vidury, visų stebimas ir apkuždamas, tysojo ką tik iškeptas lavonas. Akys atmerktos, žvilgsnis persmelktas nuostabos ir bergždžio protesto. Iš preso it iš tunelio riedėjo plonytis kraujo traukinukas.
Nejauku kažkaip.
- Čia jis, jis kaltas! - iš suglumusios minios driokstelėjo vienišas baritonas. Visų žvilgsniai įsmigo į šalimais pūpsančią nuogo barzdočiaus statulėlę. Netrukus įsmigo ir balsai. Ir rankos.
- Verčiam, vyrai! Jis nužudė mūsų draugą Umbulu - Pupu!
- Mes tau, šlykštus stabe, netarnausim! Mes - protingos ir sąmoningos būtybės!
- Šalin transcendentinį išnaudotoją!
Stabas - neseniai nusižeminimo ir pagarbos taupyklė - ant siuto sustiprintų nugarų trinkinamas ant aukščiausios uolos ir metamas vandenyno žydrynėn: bus į ką nepatyrusioms barakudoms iltis laužyti. Nurimusi, savimi patenkinta gentis grįžo maukti kokosų pieno. Arėjas dar kurį laiką vaikštinėjo po saulėlydžio aptaškytą paplūdimį, įtemptai mintyse perkratydamas dienos įvykius.
- Eureka! - staiga suklykė ir nusišypsojo saulei. Toji pasibjaurėjusi smuko už horizonto. „Keista, šito dar nebuvo,“ - sutriko ant akmens tupintis krabas. - „Nejaugi ciklinė laiko samprata nusiris į prietarų sąvartyną?“
Be abejonės, tai buvo nepaprastai protingas krabas - jis mokėjo konstatuoti ir prognozuoti. Bet kalba ne apie jį.


***

Kitą rytą Arėjas Bevardėje Dykynėje nepasirodė ligi pat pirmosios stadijos pabaigos. Ir tik kai laukiniai beveik sugiedojo himną savo naujajam favoritui - trigalvei išverstakei beždžionei - ir mikliomis plaštakomis bei godžiais žvilgsniais siekė netoli besimėtančių iečių, svaidyklių ir lankų, genties vadas, netikėtai išdygęs Dykynės centre, vienu galingu kumščio mostu sukūlė visas tris molines stabo fizionomijas.
Dešimtys apeironiečių šoko ant kojų, šimtai subaubė, o keli net griuvo ištikti širdies smūgio - toks pribloškiantis, akiplėšiškas ir nepaaiškinamas jiems pasirodė šis vado poelgis. Po tuzino minučių, kai žmonės jau apsiprato, jog kraupus, tradicijas paniekinęs aktas, įvykdytas prieš jų akis, - tikras, ne sapnas ir ne miražas, minioje kilo visiškai suprantamas murmesys: vis garsyn, vis piktyn.
- Ša! - it botagu pliaukštelėjo Arėjas, įrėmęs kumščius į šonus ir niršiai nužvelgdamas savo tautiečius. - Tylėkit, nes ketinu jums pranešti kosminės svarbos žinią... Nagi, čiaupkit srėbtuves, sumauti laukiniai!
Visi ūmai nuščiuvo, susigėdo - įsižeidimas dėl sukultos beždžionės tarytum išgaravo - ir droviomis akimis įsispitrijo į rūsčią vado miną.
- O kas tie laukiniai? - cyptelėjo kažkieno gailus balselis.
- Jūs! Nelaimingos, kosmologine tiesos reprezentacija besivadovaujančios būtybės. Ir dar: jūs asocialūs! - Arėjas baisiu žvilgsniu spirgino gentį. - Supratot? Visi ligi vieno!
Laukiniai pasijuto žiauriausi nusikaltėliai, kiekvienas vertas po tūkstančio mirties nuosprendžių; kai kurie veidus slėpė delnais, kiti mėgino galvas brukti tarp kojų.
- Tai ką gi mums daryti? - nuskambėjo tas pats plonytis balselis.
Arėjas minutėlę stovėjo smakrą gnaibydamas, galų gale mąsliai tarė:
- Taip, išsigelbėjimas yra.
Vadas liuoktelėjo ant netoliese blizgančio akmens, ir iškilmingai praklabo:
- Taigi pasiklausykit, draugai. Šiąnakt regėjau įstabų, pranašišką sapną. Atrodo, dūlinu Bevarde Dykyne, o aplinkui mėtosi šešiasdešimt aštuonios galybės stabų - nuverstų, grimztančių į smėlį bei užmarštį. Mazdos, Volochai, Famuzai - visa valstybė jūsų kadaise liaupsintų ir vėliau diskvalifikuotų absoliutų. Žiūriu aš į tuos piliečius ir keiktis maga: regis, tiek jų, kad pėdos nenuleisi kokio kulto po padu nepaminęs... Betgi, galvoju, juk patys, garbindami, nusivildami ir keisdami, taip niekur ir nepajudėjom.
Arėjas permetė gentainius tokiu reikšmingu žvilgsniu, kad net kvailiausiam pasidarė aišku: tas „niekur nejudėjimas“ - baisiausias dalykas Apeironijoj.
- Ir štai tuomet, draugai, - luktelėjęs tęsė vadas. - Naktis sugaudė, juoduma plyšo: iš properšos nusileido skaistus šviesos stulpas, ir stabai virto dulkėmis. O aš priblokštas regiu, jog ano stulpo vidury kabo liepsnojantis krumpliaratis.
- Krumpliaratis? - nesuprato minia.
- Panašu į dešimties sukryžiuotų strėlių ratą, - skubiai paaiškino Arėjas. - Bet štai kas vyko paskui: krumpliaratis staiga ėmė suktis ir aš išgirdau balsą: „Arėjau, apeironiečių vedly, klausykis manęs, nes esmi Sainsas, visagalis ir pavydus. “ Aš, žinoma dar labiau nustebau ir pasidomėjau, iš kur žinąs mano vardą. Krumpliaratis nusijuokė: „Sainsas visa žino - netgi tai, jog tavo žmonės nūnai klaidžioja šlykščioj stabmeldystės migloj, ir tik mes dviese - Arėjas bei Sainsas - pajėgsime juos atversti į progresą.“ Aš nudžiugau, nes jau suvokiau, draugai, - o matant didžią šviesą to neįmanoma nesuprasti - koks galingas tas Sainsas: jūsų pasigailėtinos statulėlės šalia jo atrodytų kaip balandžiai šalia begemoto. Jisai mane pamokė, o pamokęs tarė: „Atsimink, kad tu, Arėjas, esi amžinas Sainso pranašas Apeironijoj, o tavo žmonės nuo šiol nusimes bjaurią „laukinių“ pravardę ir vadinsis civilizuotaisiais...“ Taigi, draugai, nuo šios akimirkos mes gyvensime pagal teisingus Sainso įstatus ir tarnausim civilizacijai!
- Civilizacija, civilizacija, - šimtai lūpų pagavo tą skambų it varpelio tilindžiavimas žodį ir išdidžiai jį kartojo. Arėjas netvėrė džiaugsmu.

***

Apeironijoje užkunkuliavo naujas, neregėtas gyvenimas.
- Atsiminkite, - mokė Arėjas. - Jog Sainsas pripažįsta tik valią ir nieko daugiau. Marduko malonę galima pelnyti besivartant po smėlį ar mergelei ant pakaušio ridenant akmenį, Sainso - vien kuriant. Valia, mano draugai, neleis jums susimąstyti ar svarstyti prieš išrandant: panašios paikystės - atviras Sainso niekinimas; valia tetrokšta aklos realizacijos, to geidžiu ir aš - Arėjas, Sainso pranašas šioje saloje.
Trečioji stadija buvo išbraukta iš dienotvarkės: kaip teigė genties vadas, grėsmingai raukydamas nosį, „civilizuotasis Sainso neigti tiesiog neturi teisės.“ Pats naujojo absoliuto garbinimo ritualas pasirodė be galo keistas, radikaliai besiskiriantis nuo ankstesnių maldų bei keliaklupsčiavimo: nebuvo jokio regimo stabo, per pirmąją stadiją reikėjo smėlyje braižyti schemas, derinti mastelius, tirti, gaminti - žodžiu, anot Arėjo, „vykdyti progresą“.
Apeironiečiai griebėsi triūso ir darbavosi kaip pašėlę, siela ir protu atsidavę didžiajam Sainsui. Vienas vyriokas - geras pavyzdys - sukonstravo tokį įtaisą, kur iškart paleisdavo dešimt strėlių ir prieš išaudamas ant kiekvienos koto įbrėždavo datą bei laiką: susiradęs tokiu instrumentu pagamintą lavoną, galėjai neklystamas pareikšti, kada gyvas kūnas virto grifų užkanda. Kitas civilizuotasis, taipogi gabus Sainso žynys, pasidirbo kokoso riešutus pyškinantį tuščiavidurį palmės stiebą, tik riešutai dėl vienam išradėjui aiškių priežasčių neišsitėkšdavo, bet susprogdavo ir, jei pasisekdavo, dar trejetui praeivių žarnas paleisdavo. Paminėtinas ir vienas gudruolis, išradęs timpą, kur iš kelių mylių atstumo žmogų patiesdavo.
Štai tokios įstabios, pažangios priemonės buvo kuriamos šimtais.
Pasikeitė ir antroji stadija: jai nebepakako Bevardės Dykynės: dabar batalijomis, įvairių galabijimo šedevrų kaukimu, švilpimu ir pokšėjimu aidėjo visa Apeironija. Ir vieno negyvėlio nūn buvo per maža: dienos aukų skaičius pranokdavo visus lūkesčius. Du, šeši, dešimt, dvidešimt - pažanga lėkė septynmyliais žingsniais, nesirinkdama, nesigailėdama.
Pats Arėjas, nors ir labai didžiavosi tautiečių civilizuotėjimu, smagiam šurmuly retai tedalyvaudavo: užsidegęs pats balažin ką meistravo, ir greitai pavieniai aperoniečiai įniko tvirtinti salos gilumoje regėję tupinčią gigantišką musę.

***

Po kelių mėnesių, kai Apeironijoj neliko saugaus žemės lopinėlio, kai kautynių mašinos tobulėjo valandomis, o po mūšio smėlis palikdavo rausvas, Arėjas netikėtai paskelbė civilizuotųjų susirinkimą. Stypsodamas ant plokščio akmens - ant jojo, rodos, neatmenamais laikais gentiečius atvertė į Sainsą - vadas taip prakalbo į minią:
- Draugai, turiu jums ypatingą žinią nuo Sainso. Mūsų valdovas pasipiktinęs ir tvirtina, kad taip gyvuoti, tai yra vienas kitą galabydami, nebegalime. Jeigu trokštame toliau minti šviesiu progreso keliu, privalome atsisakyti šito beprasmio puotavimo artimųjų žūtimis.
Nevilties dejonė nuplyšo nuo susispietusiųjų lūpų, ir veidai aptemo.
- Ar tai reiškia, - riktelėjo kadaise spigus balselis, dabar solidus, kovų šūksmų sustiprintas bosas. - Kad negalėsime vienas kito pjauti, šaudyti ir sprogdinti į gabalus?
- Taip, - griežtai patvirtino Arėjas. - Apeironija pasiekė tokį civilizuotumo lygį, jog negali kilti nė kalbos apie jos čiagimių tarpusavio konfliktus.
Visi buvo benusimeną. Genties vadas reikšmingai iškėlė rodomąjį ir mirktelėjo kairiąja:
- Beeeet, - iš lėto nutęsė jis. - Turiu jus patikinti, kad mūsų gimtoji sala - ne vienintelė. Egzistuojama ir kitų: pastarųjų gyventojams, sukaustytiems prietarų, neteko laimė pažinti mūsų numylėto Sainso. Ir išties sakau jums: mes nebūtume civilizuotieji, jei delstumėme ištiesti pagalbos ranką. Taigi, - Arėjas pliaukštelėjo delnais. - Skelbiu progreso žygių startą.
Jis nušoko nuo akmens ir, pamojęs apeironiečiams, nužingsniavo tolyn. Susidomėjusi, viltį atgavusi, minia slinko vadui iš paskos.
Iš tikrųjų salos gilumoje, po aukšta ir plačialape sene palme, tupėjo musė. Galite įsivaizduoti visuotinį nustebimą supratus, jog vabzdys - ne gyvas sutvėrimas, o Arėjo rankų darbas, neprilygstamas medžio bei metalo kūnas, be to, tuščiaviduris.
- Lėktuvas, - neslopindamas puikybės šypsnio aparatą pristatė Arėjas. - Skraido, - lakoniškai pridūrė.
Tuomet jis maloniai pakvietė vidun; civilizuotieji sulipo, net medinis musės pilvas tarytum išpampo. Keli žmogėnai, įsitaisę gale, baimingai pastebėjo, jog čionai ritinėjas kažkoks įtartinas objektas, primenantis didžiulę pilvotą lervą.
- A, štai kur tikrasis Sainso įsikūnijimas, - lįsdamas į musės galvą, tai yra lėktuvo piloto kabiną, atsainiai tarstelėjo Arėjas. - Prie šio žaisliuko plušau dvigubai ilgiau nei kurdamas skraidyklę. Paliksiu jį desertui.
Musė - lėktuvas suplasnojo sparnais - spitriai, galingai - ir, pakilusi į žydrą vidudienio dangų, nusklendė virš okeano.

***

Netrukus lėktuvas priskrido nematytą šalį, iš pažiūros labai panašią į Apeironiją. Ten, žemai apačioje, įrėmintas žalių, palmėmis apaugusių krantų, ant auksinio smėlio sąmyšiškai blaškėsi ir sukosi vos įžiūrimų taškelių pulkas.
- O! Terra Incognito pasižymi gyvybės formomis! - džiugiai pažymėjo Arėjas ir, trūktelėjęs vieną iš gausybės svirčių, ėmė leisti lėktuvą.
Taškeliai padidėjo, virto aiškiais, strėlėmis bei lankais apsiginklavusių žmogystų siluetais. Skraidyklės keleiviai spraudėsi prie liukų ir, kaišiodami smalsius veidus, stebėjo tas netikėtas būtybes.
- Laukiniai! Laukiniai! - ūmai sustūgo civilizuotieji, atpažinę savo praeitį.
- Rasi antroji stadija...
- Uhu. Ir nė vienos aukos. Kaip senamadiška!
Ore kažkas skambiai zvimbtelėjo, sublizgėjo, civilizuotieji išgąstingai šastelėjo atatupsti... beje, pačiu laiku: iš apačios paleista strėlė įlėkė pro liuką ir, nieko nekliudžiusi, susmego į sieną.
-Barbarai! - pasipiktinę šaukė apeironiečiai.
Arėjas įdėmiai apžiūrėjo paduotą strėlę.
- Hm, taip... Nei išradėjo vardo, anei išleidimo datos - provincija, - liūdnai konstatavo jis. - Štai čia, draugai, paniekos Sainsui įrodymas.
Tatai išgirdę, visi dar labiau pasibaisėjo, o pasibaisėję nutilo.
- Juos reikia gelbėti, - galų gale nusprendė kažkas.
- Teisingai, - paantrino kitas. - Negalime ramiai stebėti, kaip sąmoningos būtybės tupi prietarų bastilijoj.
- Vaduokime, - sutiko trečias.
Arėjas, svirtimi įjungęs autopiloto režimą, pakilo iš savo vietos guviai išsišiepęs, delnus trindamasis.
- Taip, draugai, mes juos atversime į Sainsą, ir išvydę tikrąją šviesą jie paniekins senuosius stabus.
Genties vadas nužingsniavo į lėktuvo paskuigalį ir grįžo ridendamas keistąjį pilvotą daiktą - tuo metu ano vidus nuolatos barškėjo ir sausai žvangčiojo. Įsileisdamos vėjo kauksmą atsilapojo nedidelės šoninės durelės. Arėjas dar minutėlę delstelėjo, tuomet staigiu futbolininko spyriu išmetė daiktą lauk - tiesiai ant apačioje susibūrusių laukinių makaulių.
Pasaulis sudrebėjo ir tūžmingai nusikvatojo. Iš salos, gausdamas, visa nutvieksdamas, pliūptelėjo milžiniškas žalias grybas. Jis sparčiai augo, kepurė stiebėsi į padanges, dūmai ir žaibų kalavijai sruvo koto statumu.
- Sa - in - sas! Sa - in - sas! - skandavo civilizuotieji, entuziazmo apkvaišinti. Arėjas suskubo kelti skraidyklės, nes grybas nepailsdamas didėjo, ir viršūnė jau kone laižė lėktuvo apačią.
Netrukus grybas vis dėlto susmuko, ištežo, galiausiai paskutiniu ilgesingu - achhhhh! - atodūsiu paleido žalsvų garų sieną. Pastaroji greitai draikėsi, ir tik pavienės dūmų sruogelės bei aitrus svilėsių kvapas priminė apie didžią ir palaimingą civilizacijos dovaną, rūpestingo Arėjo nusviestą ant klaidatikių galvų... Beje, kurgi jie? Sala, grybui išsisklaidžius pasirodė juoda ir įdubusi tartum perkeptais svogūnu griežiniais apraizgyta keptuvė.

***

Kas gi atsitiko paskum, apeironiečiams grįžus namo?
Na, tiesą sakant, nieko ypatinga.
Žmonės tris dienas lėbavo: kėlė kokosų pieno sklidinas taures į Sainso ateitį ir atverstų laukinių sveikatą; vėliau, suprantama, bjauriai vėmė, bet netgi drybsodami susiėmę už pilvų atrodė džiugūs kaip niekad.
Jie suprato laukiančių žygių didybę; numanė, kiek gausu klaidatikių salų; svarbiausia, žinojo, jog patys laukiniai niekada neatsisakys jiems siūlomos tikrosios - mūsų numylėto Sainso - palaimos bei globos.
O Arėjas? O Arėjas pasikeitė vardą į Arimaną ir nuo to laiko gyveno be vargo ir viskuo apsirūpinęs.