Baltasis Šešėlis - Keturių šmėkla 1-6 skyriai
Na tai mano vienas iš pirmųjų darbų. Gal viena ar kelios vietos gali pasirodyti keistos, bet jos yra labai svarbios mano rašomoje istorijoje
(aiškiau bus dėl ko taip padariau tolimesnėje istorijos eigoje kurią dar tik išleisiu). Jei patiks, galiu pasakyti kad dėkoju. Nebijokit kritikuoti, aš dar tik pradedantysis
Baltasis Šešėlis - Keturių šmėkla
(aiškiau bus dėl ko taip padariau tolimesnėje istorijos eigoje kurią dar tik išleisiu). Jei patiks, galiu pasakyti kad dėkoju. Nebijokit kritikuoti, aš dar tik pradedantysis Baltasis Šešėlis - Keturių šmėkla
Spoileris:
Skyrius 1
Visur mirgėjo raudoni žibintai skelbiantys pavojų... Visai apsaugai buvo šaukiama iš pagrindinės būstinės:
- Neleiskit jam pasprukti bet kokia kaina, jis vienintelis mūsų grynas pavyzdys.
Bet niekas į tuos žodžius nekreipė dėmesio, jie jau buvo supjaustyti į gabaus...
„RAUDONASIS PAVOJUS, RAUDONASIS PAVOJUS PROJEKTAS IŠSILAISVINO IŠ SEKTORIAUS G-13, KARTOJU OBJEKTAS IŠSILAISVINO IŠ SEKTORIAUS G-13, SKELBIAMA KAD ĮJUNGIAMA APSAUGOS 2 PAKOPA, KARTOJU ĮJUNGIAMA APSAUGOS 2 PAKOPA...“.
- Kas dedasi? Ko mes turim laukti? – pasaloje tūnantis klausia vienas kareivis kito.
- Nežinau nė pats, bet girdėjau gandus apie laboratorijoje kažkokį vykstantį technobiologinį eksperi...
Nė nespėjus pabaigti jam norimo sakinio, iš gale koridoriaus buvusios durys buvo supjaustytos, ir susidariusia dulkių miglą nieko nesupratęs kairevis pamatė švistelėjantį šešėlį ir jo kolega stovėjo be galvos...
- OMG!!! – spėjo sušukti, bet jis jau buvo gulintis ant žemės savo kraujo klane perpjautas per pusę. Šalia stovėję kiti kareiviai paklaiko, ir iš išgąsčio bandė kiti bėgti o kiti šaudydami į visas puses, tuo pačiu kliudydami kulkomis šalia stovinčias kolegas, o dalis jų stovėjo nejudėdami iš baimės kaip statulos. Jie stebėjo kol bėgantys ir besipriešinantys buvo vienas po kito skerdžiami. Jie matė kaip jų pažįstami, draugai, gal net broliai krito vienas po kito kaip lapai raudonajame fone, jie stebėjo kaip išsisklaidant dulkių miglai ryškėjo į žmogaus pavidalą ryškėjančią būtybę su ryškiai raudonąją kairiąją akimi ir dideliu pailgu daiktu jo rankose...
Skyrius 2
Tuo tarpu kitoje laboratorijos dalyje:
- Ką tai reiškia daktare Jen?! – įbėgęs į kabinetą šaukė pulkininkas Gailas – Kaip dabar reikės generolui pasiaiškinti kad mes „paleidome“ į laisvę jį. Jei jie būtų paklausę manęs kad neeksperimentuotų su šiuo mišiniu... - po to jis savo rankomis užsigriebė daktarei ir depresijos apimtas tęsė, - Taip, taip, tai tavo darbas! Tai tavo sukonstruoto šlamšto darbas... Jei ne tu kekše tai nebūtu buvę viso šito...
Profesorė neiškentusi tolimesnių jo įžeidinėjimų, spyrė jam į tarpukojį, tas iš didelio skausmo griuvo ant žemės tardamas:
- T.. tu... Knyg-gu žiurke...
- Jūs čia ne vienintelis toj pačioj valtyje sėdite, - ramiu ir šaltu balsu tarė Jen. – Tavo įžeidinėjimai mus niekur nenuves, ir sunku man patikėti kad esi pulkininkas su savo tokiu temperamentu.
Nužingsniavusi pie savo stalo, peržvelgusi ką ten buvo padėta atsiduso: „Apie ką jis čia šneka?“.
- Be savo robotuko ir tu pradėsi maištauti pieš mus... – sunkiai keldamasis tarė Gailas, - Jei jis tavęs nesaugotų kaip egzemplioriaus, aš bučiau seniai būčiau tave supjaustęs ir po to išdulkinęs.
Po to jis nusispjovė ir su dideliu juoku išėjo pro duris.
Jinai stovėdama trenkė kumščiu į stalą ir pradėjo verkšlenti:
- „Jis tavęs nesaugotų kaip egzemplioriaus“ – kas tai per žodžiai. Na ir šunsnukis.
Šiek tiek apsiraminusi, ji atsisėdo ant kėdės ir svarstydama galvojo: „Heil, kas tau pasi darė? Kur tu dingai? Argi man neprižadėjai kad ir kas be nutiktų būti šalia ir padėti kai tokie monstrai yra... Ar aš taip tave užprogramavau būti tokiam...“.
Bet staiga ji išgirdo didelį trenksmą su šūviais. Šoktelėjusi ji pribėgo prie lango ir pamatė ir iš katik išdaužtos sienos išbėgančia skarmalai apsidangsčiusią figūrą: jo plaukai buvo balti ir ilgi, jis vienoje rankoje laikė didelį beveik dvimetrinį kardą, o akys šaltos kaip ledas. Kaip pamatė iš priekio atbėgančius apsauginius robotus, jos širdis suvirpėjo ir laikas tarsi jai sustojo. Jis stebėjo jo grakščius judesius su kuriais vienas po kito supjaustyti lyg jie nebūtų daugiau niek, tik dulkės nešamos vėjo lakstė mašinų dalys. Ji norėjo bėgti bet negalėjo, nes jo žvilgsnis, nors ir jų akys be veik nesusitiko, laikė visą kūną sustingusi, ji viršuje virpėjo, nesuprasdama ar taip iš baimės ar iš jaudulio, bet ją kažkas vertė nejudėti.
Po kažkiek laiko kai tas vyras jau spėjo dingti, pamatė bandančius vytis kareivius ir technoapsaugą. Jos kūnas pridėjo atsileisti.
- Na, patiko vaizdas, daktare Jen? – uždėjęs ranką jai ant peties suskambėjo balsas iš nugaros.
Ji šoktelėjo staigiai iš išgąsčio ir vos nenualpusi griuvo, bet ją sugavo iš nugaros stovėjęs žmogus. Kai ji atsigavo, pajuto kad guli kabinete buvusios sofos ir šalia stovintį vyrą su juodu kostiumu, vasariniais akiniais ir tamsiais banguotais plaukais.
- Retai pamatysi kaip šaltų nervų moterį kaip jūs, nualstančia nuo paprasčiausio prisilietimo. – Jis nusijuokė.
- D-Daktare Kazuma...
- Kaip pastebėjai mes turime problemų, neseniai iš sektoriaus G – 13 pabėgo Heil, na kaip jis tau atrodė įspūdingai.
- K-kaip tai gali būti, maniau kad jis jau buvo kaip kelias dienas kaip dingęs ir dėl ko jis buvo tame sektoriuje...?!
- Nevisai, vietoj to kad jis eitų link išėjimo, nežinau kodėl, bet jis kerta kelią tiesiai visai į kitą pusę. Kaip matei jo išvaizda visiškai pasikeitė ir jėgai tai pat, - pasitaisęs savo akinius jis nusišypsojo. – Argi tai nedžiugina širdies,,, Šiame pasaulyje nors ir gyvename mokslo ir technikos perversmo yra tiek dar neatrastų dalykų...
Stebėdama kaip spindinčia poza stovintį Kazumą ji pasijuto geriau, ir bandė atsikelti.
- Bet tas vyras, negaliu to sakyti, padaras yra Heil. Jis nė trupučiu nepanašus į jį. Jo kūnas buvo padengtas oda ir man atrodė jis yra jau nebe mašina, o gyva būtybė...
Staiga jo spindėjimas sustojo ir puolė prie profesorės ir ją stipriai pabučiavo. Ta apstulbusi griuvo ant sofos kai jis ja paleido. Tas iš džiaugsmo tarė:
- Nebloga idėja, man tai patinka, prie teorijos iki bandymų...
- B-Bet ką darysime dėl Heil?
- Reikės kažkaip jį sugauti, juk negalime leisti tokiam šaltakraujiškam padarui siautėti. Nors ir kaip nenoriu, mūsų bendro kūrinio sunaikinti bet jei jis toliau kels sąmyši, neturėsim kitos išeities kaip jį sunaikinti. Ah kaip to nenoriu jis buvo tavo ir mano geriausias draugas kokį tik begalėjom turėti... Na, gerai, nėra laiko šnekėti reikia imtis darbo.
Ir jis išėjo. Jen sėdėjo ir negalėjo pakilti dėl įtampos kuria vis dar kėlė mintys apie Heil.
- Kaip jis gali būti Heil, juk jis dingo daugiau nei prieš keletą. Kažkas dabar tikiu buvo čia ne taip.
Po to atsidususi pagalvojo: „Jei ne Kazuma ir jo juokeliai aš tikriausiai to pragaro neištverčiau... Bet mano manymu kažką jis slepia apie Heil.
Skyrius 3
- Profesoriau Kazuma, - vienas apsauginis pasivijęs jį sako, - yra pranešama kad taikinys juda nekeisdamas krypties ir naikindamas beveik viską savo kelyje.
- Įjunkite apsaugos lygį 5, taip pakeisime jo kryptį į bandymų areną – įsakęs pasitaisė akinius ir su didele piktdžiugiška šypsena ištarė, - tegul niekas nesikiša, aš susidorosiu su juo vienas.
- Kaip įsakysite!
- Buvo labai ilgas laikas kol taip buvau įsismaginęs, cha, cha, cha...
Tuo tarpu daktarė Heil galvojo: „Kas galėjo nutikti kai pastarąsias kelias dienas kai Heil dingo, nes prieš savaitę vyko techninė apžiūra, todėl visas personalas turėjo išeigines kelios dienoms, kai staiga man buvo pranešta apie Heil maištavimą ir dingimą, ir tas šunsnukis pulkiniūkštis šnekėjo apie kažkokį mišinį ir dar to nepažįstamojo pasirodymas. Netikiu kad tai Heil, reikia Kazumos pasiteirauti aiškiau“
Atsistojusi ji išbėgo pro duris norėdama pasivyti Kazumą, bet jai bebėgant pradėjo drebėti žemė ir viskas keistis. „Apsaugos lygis 5“ – nustebo ji, - „Juk jis buvo seniai naudotas, ar jis dar vis veikia, čia jau tikrai įtartina...“.
Bandydama bėgti toliau per didelį patalpų keitimasį, užkliuvo už nepastebėto iškilimo ir trenkėsi galva į sieną prarasdama sąmonę.
Skyrius 4
- Daktare, daktare, atsipeikėkit, nėra laiko miegoti – staiga atsipeikėjusi pamatė kad esanti pažįstamoje savo nuosavoje bandymų laboratorijoje, ir šalia stovintį kolega kuris ją žadina, - nėra laiko sapnuoti reikia tęsti!
- K-Kas, kur? – Ir pamato ant bandymų stalo, pažįstama figūrą – Heil?
- Daktare užteks svajoti, jei eksperimentas pavyks mes padarysime revoliucija robotechnikos srityje...
„Kas čia dedasi, kodėl Heil ant bandymų stalo, bet turiu nuojautą kad kažkur aš ta mačiau...“
Ir gulintis Heil užkalbina Jen:
- Nesiįjaudink, man viskas bus gerai, jei viskas pavyks galėsim varyti pašėlti, bet jei ne tai pasigaminsi kitą...
- Kas vėl įjungė jį!
- Atsiprašau, buvo užmirštas išjungti atsarginis generatorius, – kažkas iš kitoje pusėje iš mokslininkų sušnarėjo, - bet dabar jis išsikrovė, todėl jokių problemų neturėtų kilti.
- Gerai, ar viskas paruošta... Gerai. Visas personalas grįžkite prie nuotolinio valdymo postų. Turime pradėti projekto H8E5I1L3 rekonstrukciją.
- Pagaliau, mūsų darbas atsipirks jei mums viskas pavyks su „Horko generatoriumi“ sujungti Heil, jei ne jūsu suplanavimas kaip panaudoti rastas požeminėse kapinėse rastą neaiškios kilmės „juodąjį vandenį“. Pagaliau buvo sukurtas amžinasis variklis kuris suvartoja 1KWh per 98,99 metus energijos.
- Gerai Jen, tau suteikiama garbė pradėti – kaip šmėkla pasirodė Kazuma.
- G-Gerai – bandydama įsijausti į vaidmenį pasakė Jen – Pradedame bandymą.
Ir tada visos šviesos buvo nukreiptos į gulintį mechaninį Heil kūną. Kuris buvo pakeltas neštuvų.
- Pradedame junkti generatorių į jo kūną, atsargiai jis kol neprijunktas gali būti nestabilus.
Ir jungimas prasidėjo:
- Nesiįjaudink Heil, viskas bus gerai, juk ištaisėme per pirmojo bandymo klaidas.
Praėjus kelioms minutėms įtempto darbo:
- Sujungimas baigtas, pradėsime pradedamas įjungimas.
- Kažkas čia ne taip, - vienas iš kolegų sumurmėjo.
Staiga Heil kūnas pradėjo skleisti elektrines iškrovas ir stipriai krutėti.
- Kas čia deda...
Tuo momentu įsiveržė armija ir suėmė visus juos užmigdė.
- Nieko asmeniška, - pasakė užpurškęs jei migdomūjų buteliuką, ir krisdama ji matė jo didelę šypseną ir išgirdo – nesiįjaudink, tu nieko neprisiminsi apie šį projektą ir atleisk už įžūlumą... – ir krito vėl ji be sąmonės dar kartą.
Skyrius 5
"Bloody hero"
In the gloom of the darkness
I'm shouting for a light,
In the tears of blood
I'm looking for a sign.
When the joy and heatred
Comes in my sight,
Like a madness of reality
Gives avay my life.
- Ilgai nesimatėm Heil, - pasakė Kazuma stojęs jam skersai kelio didelėje neseniai susiformavusioje aikštėje.
- Kazuma... – priverstas sustoti pasakė šaltomis akimis Heil.
- Gaila, bet nebegaliu tau leisti toliau linksmintis – valydamas savo akinius pasakė Kazuma, - Kiek laiko praėjo kada paskutinį kartą buvau čia... – ir pliaukštelėjo sau su delnu į kaktą, - Nesvarbu...
Nespėjo nei miktelėti Heil buvo jau jam už nugaros ir kairėję rankoje laikydamas savo kardą, bandė kirsti Kasumai, bet jis blokavo šį smūgį su lazda.
- Argi nekantrus esi, ar ne? – su šypsena pasakė jis ir greitai atsigręždamas jis tarsi kaip su jėgos lauku nubloškė Heil kelis metrus nuo savęs į orą, nelaukdamas nieko su lazdos galu jis smogė jam į pilvą ir pasigirdo didelis sprogimo garsas. Dar kartą nublokštas Heil krito ant žemės prisitūpdamas. Heil kūnas pradėjo virpėti ir kažkodėl jam nebeišėjo atsistoti.
- Kazuma... – Sušnarėjo jis.
- Kaip tau patiko sukoncentruotas oro slėgis. Seniai tą kovos techniką naudojau ir nenumaniau kad ji bus veiksminga prieš tave...
Kazuma puolė prie sustingusio Heil vėl su savo lazda ir tvojo jam į veidą. Tas nuo smūgio dar keletą metrų nuskriejo. Pasivijęs jį Kazuma padarė dešimtis smūgių dar nespėjusiam nusileisti Heil ir staigiai pesisrikiavęs dar kartą smogė Heil į pilvą su koncentruotu slėgiu. Heil grįžto ant žemės jau su prarasta samone.
Sustojęs Kazuma pasitaisė vėl savo tamsius akinius ir žingsniavo prie nukauto Heil.
- Žinau ko tau reikėjo, bet šiuo momentu tau to daryti neleisiu.
Rankose laikoma lazda pradėjo mažėti, kol virto spalvota lazdele su žvaigždele ant galo.
- Tai mano „Svajonių arba sapnų lazdelės“ kopija. Pasigaminau ją keliaudamas.
Ir sužybėjo žvaigždelė ir aplinkui Heil pasirodė švieselės kurios pakėlė Heil.
- Mums dar nelemta susitikti šiuo momentu Baltasis Šešėli. Nusiūsiu tave į kitą vietovę. Bet prieš tai išrinsiu įvykius kurie čia vyko tavo galvoje.
Sužybėjo lazdelė dar stipriau ir Heil pradėjo švytėti, kol pavirto balta šviesa ir dingo.
- Praeities šešėliai vėl grįžta, net nenumaniau kad jis čia yra... – susimastė Kazuma.
Po kelių akimirkų atbėgo vienas iš kareivių.
- Vade Kazuma, juodieji generatoriai saugiai perkelti, bet kur įsibrovėlis?
- Nesukit apie tai galvos, su juo jau susitvarkyta, - su šypsena atsakė Kazuma, - suraskit Jen keliamės į kitą bazę.
- Bet kokia čia juokinga vaikiška lazdelė jūsų rankose?
- Ee... Uh... Saldainis, kuris man šiandien kaip gimtadienio dovana buvo nupirktas, - ištarė tai įsikišęs sau į burną „svejonių lazdelę“.
Tas nuo tokio juokelio vos mirtinai neapšalo...
Skyrius 6
- Kur aš, - atsikeldamas pasakė žmogiško pavidalo butybė, - Kaip skauda gava. Ir kur mano šmėklinės kaukolės dalis.
Atsistojęs pradėjo dairytis, ir pamatė kad jis yra kažkokiame miestelyje kur pastatai nei aukšti, bet ne žemi. Staiga prie jo pribėga mažas vaikas ir sako:
- Labas, dar tavęs niekas čia nemačiau, tu turbūt naujas.... – pasakęs tai jis nubėgo toliau. Tas nieko nesakęs nuėjo žvalgydamasis toliau.
Miestelis buvo apsnūdęs bet tuo pačiu gyvas: vietomis didelė ramybė ir triukšmas. Bet tai sudarė keistą harmoniją kuria pirmą kartą jautė jis.
Kai jis ėjo kai kurie praeiviai stebėjosi jo tamsiais pusilgiais plaukais ir ir giliais kaip bedugnė į žaliomis akimis. Nežinodamas kur eiti, ir tarsi pasikliaudamas paslaptinga jėga kuri jį traukė žingsniavo toliau.
- Kur trauki nepažįstamasis. Jei esi naujokas eik į registracijos centrą kuris yra čia netoli už kampo. – Šuktelėjo vienos parduotuvės šeimininkė.
- O kokią čia vieta?
- Na, tai Tarpšviesinis miestelis, kaip sakoma: „tarp dviejų šviesų“ ir...
Nekreipdamas toliau dėmesio į jos šnekas jis nuėjo. O ta pamačiusi kad jo jau nebebuvo pasipiktino:
- Na žmonės šiais laikais niekad nebaigus sakinio pradingsta...
Juodaplaukis toliau vedamas nežinomos jėgos pajunta energijos trūkumą ir krenta tarsi į bedugnę kaip į sapną.
Pramerkęs akis jis pamato kad guli lovoje ir pajunta kad jo galva apibintuota ir apsižvalgęs pamato gretimoje lovoje gulintį baltais plaukais gulintį kita žmogišką būtybę.
- Kur aš?
- Jūs miestelio ligoninėje, apie jus jokių duomenų neradau, matyt esate naujokas kaip šis šalia gulintis baltaplaukis kaimynas, - atsakė su ilgais dideliais ūsais ir baltu chalatu vyras, - O, užmiršau prisistatyti esu daktaras Rumeiška, o kas būtumėt jūs?
Tas truputėlį patylėjęs atsakė:
- Neturiu reikalo atsakyti.
- Na tada tave užregistruoti kaip „juoduoju šelmiu“, jei tau nerupi. – Su šypsenėle pasakė daktaras
Tas rimčiau patylėjęs pasakė:
- Neatsimenu...
- Na ir sudėtingi šiuo momentu svetimšalių vardai... – tas su šypsenėle ir patenkintas užsirašęs nuėjo.
Staiga juodaplaukis vyrukas pajuto vėl panašią jėgą, kuri jį anksčiau traukė, ir ji skido iš šalia gulinčio kaimyno...
Visur mirgėjo raudoni žibintai skelbiantys pavojų... Visai apsaugai buvo šaukiama iš pagrindinės būstinės:
- Neleiskit jam pasprukti bet kokia kaina, jis vienintelis mūsų grynas pavyzdys.
Bet niekas į tuos žodžius nekreipė dėmesio, jie jau buvo supjaustyti į gabaus...
„RAUDONASIS PAVOJUS, RAUDONASIS PAVOJUS PROJEKTAS IŠSILAISVINO IŠ SEKTORIAUS G-13, KARTOJU OBJEKTAS IŠSILAISVINO IŠ SEKTORIAUS G-13, SKELBIAMA KAD ĮJUNGIAMA APSAUGOS 2 PAKOPA, KARTOJU ĮJUNGIAMA APSAUGOS 2 PAKOPA...“.
- Kas dedasi? Ko mes turim laukti? – pasaloje tūnantis klausia vienas kareivis kito.
- Nežinau nė pats, bet girdėjau gandus apie laboratorijoje kažkokį vykstantį technobiologinį eksperi...
Nė nespėjus pabaigti jam norimo sakinio, iš gale koridoriaus buvusios durys buvo supjaustytos, ir susidariusia dulkių miglą nieko nesupratęs kairevis pamatė švistelėjantį šešėlį ir jo kolega stovėjo be galvos...
- OMG!!! – spėjo sušukti, bet jis jau buvo gulintis ant žemės savo kraujo klane perpjautas per pusę. Šalia stovėję kiti kareiviai paklaiko, ir iš išgąsčio bandė kiti bėgti o kiti šaudydami į visas puses, tuo pačiu kliudydami kulkomis šalia stovinčias kolegas, o dalis jų stovėjo nejudėdami iš baimės kaip statulos. Jie stebėjo kol bėgantys ir besipriešinantys buvo vienas po kito skerdžiami. Jie matė kaip jų pažįstami, draugai, gal net broliai krito vienas po kito kaip lapai raudonajame fone, jie stebėjo kaip išsisklaidant dulkių miglai ryškėjo į žmogaus pavidalą ryškėjančią būtybę su ryškiai raudonąją kairiąją akimi ir dideliu pailgu daiktu jo rankose...
Skyrius 2
Tuo tarpu kitoje laboratorijos dalyje:
- Ką tai reiškia daktare Jen?! – įbėgęs į kabinetą šaukė pulkininkas Gailas – Kaip dabar reikės generolui pasiaiškinti kad mes „paleidome“ į laisvę jį. Jei jie būtų paklausę manęs kad neeksperimentuotų su šiuo mišiniu... - po to jis savo rankomis užsigriebė daktarei ir depresijos apimtas tęsė, - Taip, taip, tai tavo darbas! Tai tavo sukonstruoto šlamšto darbas... Jei ne tu kekše tai nebūtu buvę viso šito...
Profesorė neiškentusi tolimesnių jo įžeidinėjimų, spyrė jam į tarpukojį, tas iš didelio skausmo griuvo ant žemės tardamas:
- T.. tu... Knyg-gu žiurke...
- Jūs čia ne vienintelis toj pačioj valtyje sėdite, - ramiu ir šaltu balsu tarė Jen. – Tavo įžeidinėjimai mus niekur nenuves, ir sunku man patikėti kad esi pulkininkas su savo tokiu temperamentu.
Nužingsniavusi pie savo stalo, peržvelgusi ką ten buvo padėta atsiduso: „Apie ką jis čia šneka?“.
- Be savo robotuko ir tu pradėsi maištauti pieš mus... – sunkiai keldamasis tarė Gailas, - Jei jis tavęs nesaugotų kaip egzemplioriaus, aš bučiau seniai būčiau tave supjaustęs ir po to išdulkinęs.
Po to jis nusispjovė ir su dideliu juoku išėjo pro duris.
Jinai stovėdama trenkė kumščiu į stalą ir pradėjo verkšlenti:
- „Jis tavęs nesaugotų kaip egzemplioriaus“ – kas tai per žodžiai. Na ir šunsnukis.
Šiek tiek apsiraminusi, ji atsisėdo ant kėdės ir svarstydama galvojo: „Heil, kas tau pasi darė? Kur tu dingai? Argi man neprižadėjai kad ir kas be nutiktų būti šalia ir padėti kai tokie monstrai yra... Ar aš taip tave užprogramavau būti tokiam...“.
Bet staiga ji išgirdo didelį trenksmą su šūviais. Šoktelėjusi ji pribėgo prie lango ir pamatė ir iš katik išdaužtos sienos išbėgančia skarmalai apsidangsčiusią figūrą: jo plaukai buvo balti ir ilgi, jis vienoje rankoje laikė didelį beveik dvimetrinį kardą, o akys šaltos kaip ledas. Kaip pamatė iš priekio atbėgančius apsauginius robotus, jos širdis suvirpėjo ir laikas tarsi jai sustojo. Jis stebėjo jo grakščius judesius su kuriais vienas po kito supjaustyti lyg jie nebūtų daugiau niek, tik dulkės nešamos vėjo lakstė mašinų dalys. Ji norėjo bėgti bet negalėjo, nes jo žvilgsnis, nors ir jų akys be veik nesusitiko, laikė visą kūną sustingusi, ji viršuje virpėjo, nesuprasdama ar taip iš baimės ar iš jaudulio, bet ją kažkas vertė nejudėti.
Po kažkiek laiko kai tas vyras jau spėjo dingti, pamatė bandančius vytis kareivius ir technoapsaugą. Jos kūnas pridėjo atsileisti.
- Na, patiko vaizdas, daktare Jen? – uždėjęs ranką jai ant peties suskambėjo balsas iš nugaros.
Ji šoktelėjo staigiai iš išgąsčio ir vos nenualpusi griuvo, bet ją sugavo iš nugaros stovėjęs žmogus. Kai ji atsigavo, pajuto kad guli kabinete buvusios sofos ir šalia stovintį vyrą su juodu kostiumu, vasariniais akiniais ir tamsiais banguotais plaukais.
- Retai pamatysi kaip šaltų nervų moterį kaip jūs, nualstančia nuo paprasčiausio prisilietimo. – Jis nusijuokė.
- D-Daktare Kazuma...
- Kaip pastebėjai mes turime problemų, neseniai iš sektoriaus G – 13 pabėgo Heil, na kaip jis tau atrodė įspūdingai.
- K-kaip tai gali būti, maniau kad jis jau buvo kaip kelias dienas kaip dingęs ir dėl ko jis buvo tame sektoriuje...?!
- Nevisai, vietoj to kad jis eitų link išėjimo, nežinau kodėl, bet jis kerta kelią tiesiai visai į kitą pusę. Kaip matei jo išvaizda visiškai pasikeitė ir jėgai tai pat, - pasitaisęs savo akinius jis nusišypsojo. – Argi tai nedžiugina širdies,,, Šiame pasaulyje nors ir gyvename mokslo ir technikos perversmo yra tiek dar neatrastų dalykų...
Stebėdama kaip spindinčia poza stovintį Kazumą ji pasijuto geriau, ir bandė atsikelti.
- Bet tas vyras, negaliu to sakyti, padaras yra Heil. Jis nė trupučiu nepanašus į jį. Jo kūnas buvo padengtas oda ir man atrodė jis yra jau nebe mašina, o gyva būtybė...
Staiga jo spindėjimas sustojo ir puolė prie profesorės ir ją stipriai pabučiavo. Ta apstulbusi griuvo ant sofos kai jis ja paleido. Tas iš džiaugsmo tarė:
- Nebloga idėja, man tai patinka, prie teorijos iki bandymų...
- B-Bet ką darysime dėl Heil?
- Reikės kažkaip jį sugauti, juk negalime leisti tokiam šaltakraujiškam padarui siautėti. Nors ir kaip nenoriu, mūsų bendro kūrinio sunaikinti bet jei jis toliau kels sąmyši, neturėsim kitos išeities kaip jį sunaikinti. Ah kaip to nenoriu jis buvo tavo ir mano geriausias draugas kokį tik begalėjom turėti... Na, gerai, nėra laiko šnekėti reikia imtis darbo.
Ir jis išėjo. Jen sėdėjo ir negalėjo pakilti dėl įtampos kuria vis dar kėlė mintys apie Heil.
- Kaip jis gali būti Heil, juk jis dingo daugiau nei prieš keletą. Kažkas dabar tikiu buvo čia ne taip.
Po to atsidususi pagalvojo: „Jei ne Kazuma ir jo juokeliai aš tikriausiai to pragaro neištverčiau... Bet mano manymu kažką jis slepia apie Heil.
Skyrius 3
- Profesoriau Kazuma, - vienas apsauginis pasivijęs jį sako, - yra pranešama kad taikinys juda nekeisdamas krypties ir naikindamas beveik viską savo kelyje.
- Įjunkite apsaugos lygį 5, taip pakeisime jo kryptį į bandymų areną – įsakęs pasitaisė akinius ir su didele piktdžiugiška šypsena ištarė, - tegul niekas nesikiša, aš susidorosiu su juo vienas.
- Kaip įsakysite!
- Buvo labai ilgas laikas kol taip buvau įsismaginęs, cha, cha, cha...
Tuo tarpu daktarė Heil galvojo: „Kas galėjo nutikti kai pastarąsias kelias dienas kai Heil dingo, nes prieš savaitę vyko techninė apžiūra, todėl visas personalas turėjo išeigines kelios dienoms, kai staiga man buvo pranešta apie Heil maištavimą ir dingimą, ir tas šunsnukis pulkiniūkštis šnekėjo apie kažkokį mišinį ir dar to nepažįstamojo pasirodymas. Netikiu kad tai Heil, reikia Kazumos pasiteirauti aiškiau“
Atsistojusi ji išbėgo pro duris norėdama pasivyti Kazumą, bet jai bebėgant pradėjo drebėti žemė ir viskas keistis. „Apsaugos lygis 5“ – nustebo ji, - „Juk jis buvo seniai naudotas, ar jis dar vis veikia, čia jau tikrai įtartina...“.
Bandydama bėgti toliau per didelį patalpų keitimasį, užkliuvo už nepastebėto iškilimo ir trenkėsi galva į sieną prarasdama sąmonę.
Skyrius 4
- Daktare, daktare, atsipeikėkit, nėra laiko miegoti – staiga atsipeikėjusi pamatė kad esanti pažįstamoje savo nuosavoje bandymų laboratorijoje, ir šalia stovintį kolega kuris ją žadina, - nėra laiko sapnuoti reikia tęsti!
- K-Kas, kur? – Ir pamato ant bandymų stalo, pažįstama figūrą – Heil?
- Daktare užteks svajoti, jei eksperimentas pavyks mes padarysime revoliucija robotechnikos srityje...
„Kas čia dedasi, kodėl Heil ant bandymų stalo, bet turiu nuojautą kad kažkur aš ta mačiau...“
Ir gulintis Heil užkalbina Jen:
- Nesiįjaudink, man viskas bus gerai, jei viskas pavyks galėsim varyti pašėlti, bet jei ne tai pasigaminsi kitą...
- Kas vėl įjungė jį!
- Atsiprašau, buvo užmirštas išjungti atsarginis generatorius, – kažkas iš kitoje pusėje iš mokslininkų sušnarėjo, - bet dabar jis išsikrovė, todėl jokių problemų neturėtų kilti.
- Gerai, ar viskas paruošta... Gerai. Visas personalas grįžkite prie nuotolinio valdymo postų. Turime pradėti projekto H8E5I1L3 rekonstrukciją.
- Pagaliau, mūsų darbas atsipirks jei mums viskas pavyks su „Horko generatoriumi“ sujungti Heil, jei ne jūsu suplanavimas kaip panaudoti rastas požeminėse kapinėse rastą neaiškios kilmės „juodąjį vandenį“. Pagaliau buvo sukurtas amžinasis variklis kuris suvartoja 1KWh per 98,99 metus energijos.
- Gerai Jen, tau suteikiama garbė pradėti – kaip šmėkla pasirodė Kazuma.
- G-Gerai – bandydama įsijausti į vaidmenį pasakė Jen – Pradedame bandymą.
Ir tada visos šviesos buvo nukreiptos į gulintį mechaninį Heil kūną. Kuris buvo pakeltas neštuvų.
- Pradedame junkti generatorių į jo kūną, atsargiai jis kol neprijunktas gali būti nestabilus.
Ir jungimas prasidėjo:
- Nesiįjaudink Heil, viskas bus gerai, juk ištaisėme per pirmojo bandymo klaidas.
Praėjus kelioms minutėms įtempto darbo:
- Sujungimas baigtas, pradėsime pradedamas įjungimas.
- Kažkas čia ne taip, - vienas iš kolegų sumurmėjo.
Staiga Heil kūnas pradėjo skleisti elektrines iškrovas ir stipriai krutėti.
- Kas čia deda...
Tuo momentu įsiveržė armija ir suėmė visus juos užmigdė.
- Nieko asmeniška, - pasakė užpurškęs jei migdomūjų buteliuką, ir krisdama ji matė jo didelę šypseną ir išgirdo – nesiįjaudink, tu nieko neprisiminsi apie šį projektą ir atleisk už įžūlumą... – ir krito vėl ji be sąmonės dar kartą.
Skyrius 5
"Bloody hero"
In the gloom of the darkness
I'm shouting for a light,
In the tears of blood
I'm looking for a sign.
When the joy and heatred
Comes in my sight,
Like a madness of reality
Gives avay my life.
- Ilgai nesimatėm Heil, - pasakė Kazuma stojęs jam skersai kelio didelėje neseniai susiformavusioje aikštėje.
- Kazuma... – priverstas sustoti pasakė šaltomis akimis Heil.
- Gaila, bet nebegaliu tau leisti toliau linksmintis – valydamas savo akinius pasakė Kazuma, - Kiek laiko praėjo kada paskutinį kartą buvau čia... – ir pliaukštelėjo sau su delnu į kaktą, - Nesvarbu...
Nespėjo nei miktelėti Heil buvo jau jam už nugaros ir kairėję rankoje laikydamas savo kardą, bandė kirsti Kasumai, bet jis blokavo šį smūgį su lazda.
- Argi nekantrus esi, ar ne? – su šypsena pasakė jis ir greitai atsigręždamas jis tarsi kaip su jėgos lauku nubloškė Heil kelis metrus nuo savęs į orą, nelaukdamas nieko su lazdos galu jis smogė jam į pilvą ir pasigirdo didelis sprogimo garsas. Dar kartą nublokštas Heil krito ant žemės prisitūpdamas. Heil kūnas pradėjo virpėti ir kažkodėl jam nebeišėjo atsistoti.
- Kazuma... – Sušnarėjo jis.
- Kaip tau patiko sukoncentruotas oro slėgis. Seniai tą kovos techniką naudojau ir nenumaniau kad ji bus veiksminga prieš tave...
Kazuma puolė prie sustingusio Heil vėl su savo lazda ir tvojo jam į veidą. Tas nuo smūgio dar keletą metrų nuskriejo. Pasivijęs jį Kazuma padarė dešimtis smūgių dar nespėjusiam nusileisti Heil ir staigiai pesisrikiavęs dar kartą smogė Heil į pilvą su koncentruotu slėgiu. Heil grįžto ant žemės jau su prarasta samone.
Sustojęs Kazuma pasitaisė vėl savo tamsius akinius ir žingsniavo prie nukauto Heil.
- Žinau ko tau reikėjo, bet šiuo momentu tau to daryti neleisiu.
Rankose laikoma lazda pradėjo mažėti, kol virto spalvota lazdele su žvaigždele ant galo.
- Tai mano „Svajonių arba sapnų lazdelės“ kopija. Pasigaminau ją keliaudamas.
Ir sužybėjo žvaigždelė ir aplinkui Heil pasirodė švieselės kurios pakėlė Heil.
- Mums dar nelemta susitikti šiuo momentu Baltasis Šešėli. Nusiūsiu tave į kitą vietovę. Bet prieš tai išrinsiu įvykius kurie čia vyko tavo galvoje.
Sužybėjo lazdelė dar stipriau ir Heil pradėjo švytėti, kol pavirto balta šviesa ir dingo.
- Praeities šešėliai vėl grįžta, net nenumaniau kad jis čia yra... – susimastė Kazuma.
Po kelių akimirkų atbėgo vienas iš kareivių.
- Vade Kazuma, juodieji generatoriai saugiai perkelti, bet kur įsibrovėlis?
- Nesukit apie tai galvos, su juo jau susitvarkyta, - su šypsena atsakė Kazuma, - suraskit Jen keliamės į kitą bazę.
- Bet kokia čia juokinga vaikiška lazdelė jūsų rankose?
- Ee... Uh... Saldainis, kuris man šiandien kaip gimtadienio dovana buvo nupirktas, - ištarė tai įsikišęs sau į burną „svejonių lazdelę“.
Tas nuo tokio juokelio vos mirtinai neapšalo...
Skyrius 6
- Kur aš, - atsikeldamas pasakė žmogiško pavidalo butybė, - Kaip skauda gava. Ir kur mano šmėklinės kaukolės dalis.
Atsistojęs pradėjo dairytis, ir pamatė kad jis yra kažkokiame miestelyje kur pastatai nei aukšti, bet ne žemi. Staiga prie jo pribėga mažas vaikas ir sako:
- Labas, dar tavęs niekas čia nemačiau, tu turbūt naujas.... – pasakęs tai jis nubėgo toliau. Tas nieko nesakęs nuėjo žvalgydamasis toliau.
Miestelis buvo apsnūdęs bet tuo pačiu gyvas: vietomis didelė ramybė ir triukšmas. Bet tai sudarė keistą harmoniją kuria pirmą kartą jautė jis.
Kai jis ėjo kai kurie praeiviai stebėjosi jo tamsiais pusilgiais plaukais ir ir giliais kaip bedugnė į žaliomis akimis. Nežinodamas kur eiti, ir tarsi pasikliaudamas paslaptinga jėga kuri jį traukė žingsniavo toliau.
- Kur trauki nepažįstamasis. Jei esi naujokas eik į registracijos centrą kuris yra čia netoli už kampo. – Šuktelėjo vienos parduotuvės šeimininkė.
- O kokią čia vieta?
- Na, tai Tarpšviesinis miestelis, kaip sakoma: „tarp dviejų šviesų“ ir...
Nekreipdamas toliau dėmesio į jos šnekas jis nuėjo. O ta pamačiusi kad jo jau nebebuvo pasipiktino:
- Na žmonės šiais laikais niekad nebaigus sakinio pradingsta...
Juodaplaukis toliau vedamas nežinomos jėgos pajunta energijos trūkumą ir krenta tarsi į bedugnę kaip į sapną.
Pramerkęs akis jis pamato kad guli lovoje ir pajunta kad jo galva apibintuota ir apsižvalgęs pamato gretimoje lovoje gulintį baltais plaukais gulintį kita žmogišką būtybę.
- Kur aš?
- Jūs miestelio ligoninėje, apie jus jokių duomenų neradau, matyt esate naujokas kaip šis šalia gulintis baltaplaukis kaimynas, - atsakė su ilgais dideliais ūsais ir baltu chalatu vyras, - O, užmiršau prisistatyti esu daktaras Rumeiška, o kas būtumėt jūs?
Tas truputėlį patylėjęs atsakė:
- Neturiu reikalo atsakyti.
- Na tada tave užregistruoti kaip „juoduoju šelmiu“, jei tau nerupi. – Su šypsenėle pasakė daktaras
Tas rimčiau patylėjęs pasakė:
- Neatsimenu...
- Na ir sudėtingi šiuo momentu svetimšalių vardai... – tas su šypsenėle ir patenkintas užsirašęs nuėjo.
Staiga juodaplaukis vyrukas pajuto vėl panašią jėgą, kuri jį anksčiau traukė, ir ji skido iš šalia gulinčio kaimyno...
Comment