Kiekvienas žmogus mąsto, kiekviena asmenybė turi charakterį, kiekvienas poelgis turi ribas, kiekviena akimirka turi savo laiką, kaip ir kiekvienas virvelės timtelėjimas turi atsaką. Sakoma, kad mūsų jausmai tai vidinio pasaulio atspindžiai apibūdinantys mumyse tūnančio žvėries prikaustyto grandinėmis įpatybes. Aš tai žinau, nes pats tai sukūriau.
-Eikš, įženk į mano vidinį pasaulį. Noriu tau parodyti savo širdies vingius ir randus. Noriu, kad tu daugiau nebedvejotum savo žodžiais ir kitų mintimis.
Kartais mum visiem atrodo, jog gyvenimas neteisingas, jog mes galime pasiekti daugiau ir esame neįvertinti. Bet kiek iš mūsų galėtų tvirtai ir nuoširdžiai pasakyti, jog esame ten kur ir norime būti, nepaisant to ką kiti mano apie tai. Vargu ar daug išvyščiau tokių žmonių uždavęs šį klausimą visiem visatos gyviem padaram.
Beje, ar bent kartą susimąstėte kokia yra visata? Kaip ji sudėliota, kaip ji veikia, kodėl ji veikia? Ar gi tokie apmąstymai ne laiko švaistymas? Visagaliai mokslininkai jau įrodė, jog egzistuoja mastymo riba. Bet jei pasakyčiau, jog jų nėra? Ar nebūtų dar mažiau noro stumtis į priekį?
-Kodėl tavo dvejonės ima viršų? Gi šviesūs prisiminimai mus verčia gyventi, o dvejonės tik stabdo. Kodėl neleidi sau pakilti? Nevaržyk savo žvėries. Nutrauk jam grandines. Būk su manimi.
Ar gi mažyčiai ir nereikšmingi žmogučių gyvenimai nepanašūs į susipainiojusius siūl...
-Palauk, kodėl tu jam tai leidi? Juk tai tavo pasaulis, tavo vidinė tvirtovė, tavo pamatas, tavo gyvenimas!!
-Nes šalta tvirtovė - kalėjimas.
P.s. čia yra religijos, romantizmo, egzistencializmo, bet naptariu skaityti ta iturint galvoje.
-Eikš, įženk į mano vidinį pasaulį. Noriu tau parodyti savo širdies vingius ir randus. Noriu, kad tu daugiau nebedvejotum savo žodžiais ir kitų mintimis.
Kartais mum visiem atrodo, jog gyvenimas neteisingas, jog mes galime pasiekti daugiau ir esame neįvertinti. Bet kiek iš mūsų galėtų tvirtai ir nuoširdžiai pasakyti, jog esame ten kur ir norime būti, nepaisant to ką kiti mano apie tai. Vargu ar daug išvyščiau tokių žmonių uždavęs šį klausimą visiem visatos gyviem padaram.
Beje, ar bent kartą susimąstėte kokia yra visata? Kaip ji sudėliota, kaip ji veikia, kodėl ji veikia? Ar gi tokie apmąstymai ne laiko švaistymas? Visagaliai mokslininkai jau įrodė, jog egzistuoja mastymo riba. Bet jei pasakyčiau, jog jų nėra? Ar nebūtų dar mažiau noro stumtis į priekį?
-Kodėl tavo dvejonės ima viršų? Gi šviesūs prisiminimai mus verčia gyventi, o dvejonės tik stabdo. Kodėl neleidi sau pakilti? Nevaržyk savo žvėries. Nutrauk jam grandines. Būk su manimi.
Ar gi mažyčiai ir nereikšmingi žmogučių gyvenimai nepanašūs į susipainiojusius siūl...
-Palauk, kodėl tu jam tai leidi? Juk tai tavo pasaulis, tavo vidinė tvirtovė, tavo pamatas, tavo gyvenimas!!
-Nes šalta tvirtovė - kalėjimas.
P.s. čia yra religijos, romantizmo, egzistencializmo, bet naptariu skaityti ta iturint galvoje.
Comment