Um taigi dar viena story. Hope u like it.
Tėtis visada pasitikėdavo Alonu. 17 metų vaikinas sėdėjo traukinio kupė. Tamsiai juodi plaukai rėmėsi į šaltą stiklą, o mėlynos akys nuobodžiai sekė baltas sniego kopas. Tai ne pirma jo kelionė traukiniu pas mamą. Jo tėvai išsiskyrę, tad vaikinui tenka važinėti kas mėnesį po 600 kilometrų. Nuobodus užsiemimas. Važiuoti tai yra.
Dangus jau iš lėto niaukėsi tamsia spalva. Alonui ji patiko. Nepatenkintas iš koridoriaus sklindančia šviesa užtraukė užuolaidą dengiančią durų stiklą. Išsirietęs ir pasiražęs išsitiesė ant nepatogaus suoliuko. Akys po mažu užsimerkė ir vaikinas jau miegojo. Lyg dūris į krutinę pažadino vaikiną. Nusipurtęs atsisėdo ir atsiduso. „Kas čia buvo? Ir kodėl traukinys stovi? Mes jau vietoje?“ Mintys sukosi jo galvoje nes iš tiesų traukinys stovėjo. Pridėjęs rankas ir kaktą prie stiklo bandė pažiūrėti kas lauke, tačiau nors į aki durk. Per tirštą rūką negalėjai įžiūrėti nieko. Atidaręs duris iškišo galvą į koridorių. Tuščia. Nedrąsiai žengė į jį.
- Ar yra kas?
Tarė slinkdamas koridoriumi. Šviesa koridoriuje degė, bet kitose kupė – ne. Pabeldė į pirmąsias dureles. Nors užuolaidos buvo atitrauktos iš vidaus, nieko neįžiūrėjo. Pradarė dureles. Nieko. Kupė buvo tuščia. Nei daiktų, nei nieko. „Turbūt nenaudojama“ pamanęs patraukdamas galvą ir uždarydamas duris. Garsus šnypštimas nuaidėjo per visą vagoną. Toks spiegimas kokio jis nėra girdėjęs. Širdis suspurdo ir vaikinas susiėmė už ausų. Pažvelgęs į ką tik uždarytų durų stiklą išvydo baltą veidą. Pilką tiksliau. Susiraukšlėjęs veidas lyg prišalęs rėmėsi į stiklą. Baltos akys žiūrėjo į Aloną, o burna vėrėsi vis plačiau skleisdama šnypštimą. Galėjai pamanyti jog ketiną praryti jį kartu su stiklu. Nerangiai, vos ne keliais, vaikinas pasileido per vagoną baimės iškreiptu veidu. Įsiveržė į tualetą ir užsidarė. Garsas dingo. Viską ką jis matė tai buvo aklina tamsa. Vis mėgino sau mintyse aiškinti kas čia ir kodėl vyksta? Gal tai tik pokštas? Tačiau jo mintis pertraukė tylus garsas. Vaikinas sukluso ir įsitempė lyg stiga. Klausėsi. Kai jau ruošėsi atsikvėpti išgirdo dar vieną kvėpavimo garsą. Tai buvo oro srūvančio į plaučiu garsas. Duslus ir ligotas. Alonas ne tik aiškiai girdėjo, bet jau ir jautė, kad labai nedidelėje patalpoje yra ne vienas. Baimė kojas lyg adatomis susmaigstė. Bijojo judėti. Bijojo prisiliesti prie kažko. Štai atsidusimas pasigirdo prie pat jo ausies. Pajuto kaip kažkas kutena žandą. Neiškentęs pradėjo graibyti sienas ieškodamas šviesos jungiklio. Spragtelėjimas ir patalpa nušvito. Prie durų nieko nebuvo. Tačiau kas už jo vaikinas nežinojo. Sudrebėjęs lėtai atsisuko. Žyli plaukai perbraukė jo veidą. Prieš save išvydo šlykščias akiduobes be akių. Jų savininkė buvo moteris jei taip galima pavadinti. Moteris buvo iki klubų suaugusi su lubomis ir kabėjo žemyn galva. Burnai prasivėrus pasirodė ir išpuvę dantys. Pilkos ir raukšlėtos rankos prisilietė vaikino kuris ne iš karto suprato kas vyksta. Šoktelėjęs atbulas trenkėsi į duris ir visa gerkle pradėjo rėkti. Būtybė krustelėjusi taip pat pradėjo spiegti ir siekti vaikino. Durys atsidarė ir jau vaikinui bebėgant senoji būtybė jį trūktelėjo už rankos atgal. Suėmusi su rankomis bandė jį traukt į save. Moteris visomis jėgomis stengėsi traukti vaikiną. Taip stipriai, kad įtrūko jos pilvas. Plyšus būtybės pilvui ties lubomis ant Alono rankos pasipylė juodas kraujas. Jų riksmai vėl susimaišė ir Alonas visa jėga trūktelėjęs išbėgo. Gyliai kvėpuodamas bėgo koridoriumi. Pamatė tas pačias duris, už kurių stiklo buvo tas pats veidas. Šį kartą veido burna buvo taip išsižiojusi kad jau dengė puse stiklo. Sumišęs vaikinas įpuolė į priešingoje eilėje esančią kupė ir užsirakino. Klestelėjo ant suoliuko ir susigūžė. Gaudė kvapą. Visas drebėjo. Tik dabar pajuto perštėjimą. Perštėjimą ant riešo. Mat bėgant iš tualeto būtybė jam įdreskė ir dar aptaškė krauju. Juodas kraujas pradėjo lėtai tekėti ranka. Užtekėjus ant žaizdos galėjai pamanyti, kad skverbiasi vidun. Taip ir buvo. Kai Alonas susivokė, kad moteriškės kraujas per įdrėskimo žaizdą lenda vidun, buvo per vėlu. Ėmė intensyviai trinti įdreskimo vietą, bet buvo per vėlu. Juodojo kraujo jau nebebuvo. Sugniaužęs kumštį paslėpė jį po džemperiu. Nenorėjo žiūrėti kas bus. Akys išraudo nuo besikaupiančių ašarų akyse. Jaunuolis apsižvalgė kupė ir patrūkčiojo nosimi. Akys užkliuvo už Šv. Marijos paveikslo, kuris neaiškia mina žiūrėjo kažkur žemyn. Prabėgo 5 minutės. O gal ir valanda. Alonas nežinojo. Vis mąstė ką daryti ir kas vyksta. Akys net neatkreipė dėmesio į tai jog portretas lyg ir pasikeitęs neaiškia šypsena Marijos veide. Vaikinas nuleido galvą ir nusivalė ašarotas akis. Pakėlęs galvą skirtumo nepamatyti nebegalėjo. Ta pati Marija jau šypsojo žiūrėdama kažkur į apačią. Alonas pasitrynė akis, lyg tai būtų nuo ašarų. Žvilgtelėjęs dar pamatė, kad Marija šypsojosi dar plačiau. Net bauginančiai. Lyg psichopatė kuriai plačiau išsišiepti trukdė tik pati lūpų apimtis. Jam stebint paveikslą drobė truputi įplyšo ties žandais lyg pratęsdama šypseną. Jaunuolis pasilenkė pažiūrėti arčiau paveikslo. Nepajuto kai jo veidas atsidūrė prie pat jo. Marijos akys šoktelėjo įsmigdamos į jį. Šis krūptelėjo ir lėtai paėjo į šoną. Tačiau akys jo nepaleido. Supanikavęs metė portretą ant žemės. Portretas nukrito kita puse. Tai ką jis pamatė dar labiau išmušė iš vėžių. Tai buvo jo portretas. Tiksliau jo susenėjusio lavono portretas. Baltas, žilas, susiraukšlėjęs ir susiraukęs veidas buvo nukreiptas į persigandusį vaikiną.
- Gana..
Sumurmėjo Alonas ir apsiverkęs iš nevilties sugraibė kupė rankeną. Atidaręs duris iššliaužė į koridorių. Šliauždamas pakėlė galvą ir išvydo tą patį veidą už stiklo. Šį kartą veidas buvo su lyg visu žmogaus ūgiu ir gaubė visą stiklą. Atrodė jog išsižiojęs čiulpia ar bando praryti stiklą. Stiklas subangavo ir įdubo iš kitos pusės. Atrodė jog veidas perėjo stiklą kaip plevelę ir apžiojęs prarijo vaikiną. Tamsa. Alonas atsimerkė. Stovėjo blankiai apšviestoje kupė. Ant suoliuko sėdėjo mergina. Balta it kreida. Tamsūs plaukai buvo surišti į dvi ilgas kasas. Mergaitė buvo papuošta senovine, raudonai languota suknele. Jos akys žiūrėjo pro langą. Alonas bijojo praverti burną, bet mergina pati į jį atsisuko.
- Sėskis – tarė šaltoku balsu.
Jaunuolis pastovėjęs nedrąsiai atsisėdo ant suoliuko priešingoje pusėje.
- Kas tu? – paklausė vis dar išraudusiomis nuo ašarų akymis.
- Aš turiu daug vardų, - greitai atsakė ši.
Vaikinas įtartinai žiūrėjo į merginą.
- Šiuo metu aš esu mirtis, - tęsė mergina stebėdamas Aloną juodomis akutėmis.
- N.. Nesupratau? – sumikčiojo jis.
- Aš čia tam kad nuspręsčiau kur tu toliau keliausi. Tai ką patyrei buvo tik įėjimas pas mane.
Mergina ramiai dėstė žodžius kol šis įdėmiai klausėsi. Nežinojo kas tai. Sapnas, pokštas ar realybė.
- Tik išpirkę nuodėmes keliauja tolyn, - pasigirdo žodžiai vėl prasivėrus jos lūpoms.
Ji linktelėjo į sieną šalia Alono. Vaikinas pasisukęs net atšoko. Tai buvo jis pats. Jo atvaizdas. Lyg manekenas.
- Tik mirtis nuplauna nuodėmes, - tarė merginos balsas.
Alonas vėl greitai pasisuko į ją, tačiau nieko nebebuvo. Gaudydamas orą stovėjo žiūrėdamas į savo gyvą lėlę. Norėjo daryti duris ir sprukti, bet išvydo tą patį veidą kuris jį prarijo. Tik šį kartą pilkšvas, baltas ir susiraukšlėjęs veidas ramiai stebėjo vaikiną. Alono akys grįžo prie savo antrininko. Kelis kartus perkartojo mergaitės žodžius galvoje ir priėjo prie klono. Jis suprato ką daryti, bet drebančios rankos bijo liesti savo antrininką. Galiausiai įsidrąsinęs čiupo „lėlei“ už kaklo ir pradėjo smaugti. Iškarto pajuto oro trūkumą. Kuo labiau spaudė tuo pačiam labiau trūko oro. Visas išraudo ir apsiašarojo. Paleido antrininką.
- Negaliu.. Negaliu.. Tiesiog negaliu..
Sriūbčiojo susiimdamas už plaukų. Ir pradėjo vaikščioti po kupė.
- Vadinasi nuspręsta, - tarė mergaitės balsas iš durų.
Galva kuri stikle matėsi kaip per televizorių išsižiojo ir stiklui perlinkus jį prarijo atgal. Štai jis stovėjo tamsiame koridoriuje visas pasimetę. Išgirdo tą patį ligotą kvėpavimą kurį girdėjo tuolete. Tik ši kartą garsas sklido ne jam už nugaros. Garsas sklido iš jo paties. Girdėjo šnopavimą savyje. Čiupęs už treningo apačios jį nusirengė ir numetė. Pilve buvo iškilę veido kontūrai. Veidas judėjo ir kažką bandė kalbėti. Tik dabar Alonas prisiminė, kad būtybės kraujas jame. Pajuto verentį skausmą pilve. Pilvas plyšo ir iš jo išlindo ta pati, apipuvusi būtybės ranka. Koridoriuje pasipylė kraujas. Alonas bandė rėkti, bet tam nebebuvo jėgų. Puolė ant kelių. Galva svaigo ir sunkiai besuprato kas vyksta. Būtybė jau buvo išlindusi iš jo. Tiksliau tik pusė būtybės, nes ši neturėjo kojų. Viskas patemo ir Alonas griuvo veidu į žemę.
Protas vėl įsijungė. Alonas pabudo. Bandė atsimerkti, bet nepavyko. Buvo tamsu. Bandė kalbėti, bet garso neišleido. Suprato, kad galva kabo žemyn. Rankomis bandė pasiekti kokį obiegtą, bet nepavyko. Rankos žemės neužčiuopė. Sustingo. Rankos pradėjo grabalioti save. Pradžiai palietė savo tuščias akiduobes. Vėliau iškritusius dantis. Rankos leidosi raukšlėtu pilvu žemyn ir nepasiekus kojų prilietė kietą paviršių. Gyliai įkvėpęs bandė rėkti, bet pasigirdo tik baisus šnypštimas...
Tėtis visada pasitikėdavo Alonu. 17 metų vaikinas sėdėjo traukinio kupė. Tamsiai juodi plaukai rėmėsi į šaltą stiklą, o mėlynos akys nuobodžiai sekė baltas sniego kopas. Tai ne pirma jo kelionė traukiniu pas mamą. Jo tėvai išsiskyrę, tad vaikinui tenka važinėti kas mėnesį po 600 kilometrų. Nuobodus užsiemimas. Važiuoti tai yra.
Dangus jau iš lėto niaukėsi tamsia spalva. Alonui ji patiko. Nepatenkintas iš koridoriaus sklindančia šviesa užtraukė užuolaidą dengiančią durų stiklą. Išsirietęs ir pasiražęs išsitiesė ant nepatogaus suoliuko. Akys po mažu užsimerkė ir vaikinas jau miegojo. Lyg dūris į krutinę pažadino vaikiną. Nusipurtęs atsisėdo ir atsiduso. „Kas čia buvo? Ir kodėl traukinys stovi? Mes jau vietoje?“ Mintys sukosi jo galvoje nes iš tiesų traukinys stovėjo. Pridėjęs rankas ir kaktą prie stiklo bandė pažiūrėti kas lauke, tačiau nors į aki durk. Per tirštą rūką negalėjai įžiūrėti nieko. Atidaręs duris iškišo galvą į koridorių. Tuščia. Nedrąsiai žengė į jį.
- Ar yra kas?
Tarė slinkdamas koridoriumi. Šviesa koridoriuje degė, bet kitose kupė – ne. Pabeldė į pirmąsias dureles. Nors užuolaidos buvo atitrauktos iš vidaus, nieko neįžiūrėjo. Pradarė dureles. Nieko. Kupė buvo tuščia. Nei daiktų, nei nieko. „Turbūt nenaudojama“ pamanęs patraukdamas galvą ir uždarydamas duris. Garsus šnypštimas nuaidėjo per visą vagoną. Toks spiegimas kokio jis nėra girdėjęs. Širdis suspurdo ir vaikinas susiėmė už ausų. Pažvelgęs į ką tik uždarytų durų stiklą išvydo baltą veidą. Pilką tiksliau. Susiraukšlėjęs veidas lyg prišalęs rėmėsi į stiklą. Baltos akys žiūrėjo į Aloną, o burna vėrėsi vis plačiau skleisdama šnypštimą. Galėjai pamanyti jog ketiną praryti jį kartu su stiklu. Nerangiai, vos ne keliais, vaikinas pasileido per vagoną baimės iškreiptu veidu. Įsiveržė į tualetą ir užsidarė. Garsas dingo. Viską ką jis matė tai buvo aklina tamsa. Vis mėgino sau mintyse aiškinti kas čia ir kodėl vyksta? Gal tai tik pokštas? Tačiau jo mintis pertraukė tylus garsas. Vaikinas sukluso ir įsitempė lyg stiga. Klausėsi. Kai jau ruošėsi atsikvėpti išgirdo dar vieną kvėpavimo garsą. Tai buvo oro srūvančio į plaučiu garsas. Duslus ir ligotas. Alonas ne tik aiškiai girdėjo, bet jau ir jautė, kad labai nedidelėje patalpoje yra ne vienas. Baimė kojas lyg adatomis susmaigstė. Bijojo judėti. Bijojo prisiliesti prie kažko. Štai atsidusimas pasigirdo prie pat jo ausies. Pajuto kaip kažkas kutena žandą. Neiškentęs pradėjo graibyti sienas ieškodamas šviesos jungiklio. Spragtelėjimas ir patalpa nušvito. Prie durų nieko nebuvo. Tačiau kas už jo vaikinas nežinojo. Sudrebėjęs lėtai atsisuko. Žyli plaukai perbraukė jo veidą. Prieš save išvydo šlykščias akiduobes be akių. Jų savininkė buvo moteris jei taip galima pavadinti. Moteris buvo iki klubų suaugusi su lubomis ir kabėjo žemyn galva. Burnai prasivėrus pasirodė ir išpuvę dantys. Pilkos ir raukšlėtos rankos prisilietė vaikino kuris ne iš karto suprato kas vyksta. Šoktelėjęs atbulas trenkėsi į duris ir visa gerkle pradėjo rėkti. Būtybė krustelėjusi taip pat pradėjo spiegti ir siekti vaikino. Durys atsidarė ir jau vaikinui bebėgant senoji būtybė jį trūktelėjo už rankos atgal. Suėmusi su rankomis bandė jį traukt į save. Moteris visomis jėgomis stengėsi traukti vaikiną. Taip stipriai, kad įtrūko jos pilvas. Plyšus būtybės pilvui ties lubomis ant Alono rankos pasipylė juodas kraujas. Jų riksmai vėl susimaišė ir Alonas visa jėga trūktelėjęs išbėgo. Gyliai kvėpuodamas bėgo koridoriumi. Pamatė tas pačias duris, už kurių stiklo buvo tas pats veidas. Šį kartą veido burna buvo taip išsižiojusi kad jau dengė puse stiklo. Sumišęs vaikinas įpuolė į priešingoje eilėje esančią kupė ir užsirakino. Klestelėjo ant suoliuko ir susigūžė. Gaudė kvapą. Visas drebėjo. Tik dabar pajuto perštėjimą. Perštėjimą ant riešo. Mat bėgant iš tualeto būtybė jam įdreskė ir dar aptaškė krauju. Juodas kraujas pradėjo lėtai tekėti ranka. Užtekėjus ant žaizdos galėjai pamanyti, kad skverbiasi vidun. Taip ir buvo. Kai Alonas susivokė, kad moteriškės kraujas per įdrėskimo žaizdą lenda vidun, buvo per vėlu. Ėmė intensyviai trinti įdreskimo vietą, bet buvo per vėlu. Juodojo kraujo jau nebebuvo. Sugniaužęs kumštį paslėpė jį po džemperiu. Nenorėjo žiūrėti kas bus. Akys išraudo nuo besikaupiančių ašarų akyse. Jaunuolis apsižvalgė kupė ir patrūkčiojo nosimi. Akys užkliuvo už Šv. Marijos paveikslo, kuris neaiškia mina žiūrėjo kažkur žemyn. Prabėgo 5 minutės. O gal ir valanda. Alonas nežinojo. Vis mąstė ką daryti ir kas vyksta. Akys net neatkreipė dėmesio į tai jog portretas lyg ir pasikeitęs neaiškia šypsena Marijos veide. Vaikinas nuleido galvą ir nusivalė ašarotas akis. Pakėlęs galvą skirtumo nepamatyti nebegalėjo. Ta pati Marija jau šypsojo žiūrėdama kažkur į apačią. Alonas pasitrynė akis, lyg tai būtų nuo ašarų. Žvilgtelėjęs dar pamatė, kad Marija šypsojosi dar plačiau. Net bauginančiai. Lyg psichopatė kuriai plačiau išsišiepti trukdė tik pati lūpų apimtis. Jam stebint paveikslą drobė truputi įplyšo ties žandais lyg pratęsdama šypseną. Jaunuolis pasilenkė pažiūrėti arčiau paveikslo. Nepajuto kai jo veidas atsidūrė prie pat jo. Marijos akys šoktelėjo įsmigdamos į jį. Šis krūptelėjo ir lėtai paėjo į šoną. Tačiau akys jo nepaleido. Supanikavęs metė portretą ant žemės. Portretas nukrito kita puse. Tai ką jis pamatė dar labiau išmušė iš vėžių. Tai buvo jo portretas. Tiksliau jo susenėjusio lavono portretas. Baltas, žilas, susiraukšlėjęs ir susiraukęs veidas buvo nukreiptas į persigandusį vaikiną.
- Gana..
Sumurmėjo Alonas ir apsiverkęs iš nevilties sugraibė kupė rankeną. Atidaręs duris iššliaužė į koridorių. Šliauždamas pakėlė galvą ir išvydo tą patį veidą už stiklo. Šį kartą veidas buvo su lyg visu žmogaus ūgiu ir gaubė visą stiklą. Atrodė jog išsižiojęs čiulpia ar bando praryti stiklą. Stiklas subangavo ir įdubo iš kitos pusės. Atrodė jog veidas perėjo stiklą kaip plevelę ir apžiojęs prarijo vaikiną. Tamsa. Alonas atsimerkė. Stovėjo blankiai apšviestoje kupė. Ant suoliuko sėdėjo mergina. Balta it kreida. Tamsūs plaukai buvo surišti į dvi ilgas kasas. Mergaitė buvo papuošta senovine, raudonai languota suknele. Jos akys žiūrėjo pro langą. Alonas bijojo praverti burną, bet mergina pati į jį atsisuko.
- Sėskis – tarė šaltoku balsu.
Jaunuolis pastovėjęs nedrąsiai atsisėdo ant suoliuko priešingoje pusėje.
- Kas tu? – paklausė vis dar išraudusiomis nuo ašarų akymis.
- Aš turiu daug vardų, - greitai atsakė ši.
Vaikinas įtartinai žiūrėjo į merginą.
- Šiuo metu aš esu mirtis, - tęsė mergina stebėdamas Aloną juodomis akutėmis.
- N.. Nesupratau? – sumikčiojo jis.
- Aš čia tam kad nuspręsčiau kur tu toliau keliausi. Tai ką patyrei buvo tik įėjimas pas mane.
Mergina ramiai dėstė žodžius kol šis įdėmiai klausėsi. Nežinojo kas tai. Sapnas, pokštas ar realybė.
- Tik išpirkę nuodėmes keliauja tolyn, - pasigirdo žodžiai vėl prasivėrus jos lūpoms.
Ji linktelėjo į sieną šalia Alono. Vaikinas pasisukęs net atšoko. Tai buvo jis pats. Jo atvaizdas. Lyg manekenas.
- Tik mirtis nuplauna nuodėmes, - tarė merginos balsas.
Alonas vėl greitai pasisuko į ją, tačiau nieko nebebuvo. Gaudydamas orą stovėjo žiūrėdamas į savo gyvą lėlę. Norėjo daryti duris ir sprukti, bet išvydo tą patį veidą kuris jį prarijo. Tik šį kartą pilkšvas, baltas ir susiraukšlėjęs veidas ramiai stebėjo vaikiną. Alono akys grįžo prie savo antrininko. Kelis kartus perkartojo mergaitės žodžius galvoje ir priėjo prie klono. Jis suprato ką daryti, bet drebančios rankos bijo liesti savo antrininką. Galiausiai įsidrąsinęs čiupo „lėlei“ už kaklo ir pradėjo smaugti. Iškarto pajuto oro trūkumą. Kuo labiau spaudė tuo pačiam labiau trūko oro. Visas išraudo ir apsiašarojo. Paleido antrininką.
- Negaliu.. Negaliu.. Tiesiog negaliu..
Sriūbčiojo susiimdamas už plaukų. Ir pradėjo vaikščioti po kupė.
- Vadinasi nuspręsta, - tarė mergaitės balsas iš durų.
Galva kuri stikle matėsi kaip per televizorių išsižiojo ir stiklui perlinkus jį prarijo atgal. Štai jis stovėjo tamsiame koridoriuje visas pasimetę. Išgirdo tą patį ligotą kvėpavimą kurį girdėjo tuolete. Tik ši kartą garsas sklido ne jam už nugaros. Garsas sklido iš jo paties. Girdėjo šnopavimą savyje. Čiupęs už treningo apačios jį nusirengė ir numetė. Pilve buvo iškilę veido kontūrai. Veidas judėjo ir kažką bandė kalbėti. Tik dabar Alonas prisiminė, kad būtybės kraujas jame. Pajuto verentį skausmą pilve. Pilvas plyšo ir iš jo išlindo ta pati, apipuvusi būtybės ranka. Koridoriuje pasipylė kraujas. Alonas bandė rėkti, bet tam nebebuvo jėgų. Puolė ant kelių. Galva svaigo ir sunkiai besuprato kas vyksta. Būtybė jau buvo išlindusi iš jo. Tiksliau tik pusė būtybės, nes ši neturėjo kojų. Viskas patemo ir Alonas griuvo veidu į žemę.
Protas vėl įsijungė. Alonas pabudo. Bandė atsimerkti, bet nepavyko. Buvo tamsu. Bandė kalbėti, bet garso neišleido. Suprato, kad galva kabo žemyn. Rankomis bandė pasiekti kokį obiegtą, bet nepavyko. Rankos žemės neužčiuopė. Sustingo. Rankos pradėjo grabalioti save. Pradžiai palietė savo tuščias akiduobes. Vėliau iškritusius dantis. Rankos leidosi raukšlėtu pilvu žemyn ir nepasiekus kojų prilietė kietą paviršių. Gyliai įkvėpęs bandė rėkti, bet pasigirdo tik baisus šnypštimas...
Comment