Na, čia keli mano mėgėjiški darbeliai
Ingos improvizacija
Lygiai dvidešimta valanda
Vėsus vakaras... Aplinkui tyla... Parke ant suolelio sėdi mergina. Ant jos kelių nešiojamas kompiuteris. Ji kažką susikaupusi rašo.
Staiga prie jos prieina vaikinas ir atsisėda šalia.
-Tu vėl čia?
Mergina nieko nesupratusi pakelia akis į vaikiną.
Jis aukštas, rudi pusilgiai plaukai susivėlę. Tiesi nosis ir katiniškos akys. Jis šypsosi plačia balta šypsena.
-Ar mes pažystami?-klausia mergina
-Ne. Tiesiog aš gyvenu štai ten,-vaikinas pirštu parodo į vieną iš daugiabučio langų.-Ir kiekvieną vakarą matau, kaip tu čia sėdi ir kažką rašai. Tiesiog nusprendžiau ateiti ir susipažinti.
-Tai štai kaip...-mergina žiūri į jį, bet jos mintys jau klaidžioja kažkur kitur.
-Aš Yunho,-prisistato vaikinas.-Profesionalus fotografas, laisvalaikiu šokėjas ir karaokės karalius. O tu?
-Aš Rin. Novelių rašytoja. Laisvalaikiu taippat novelių rašytoja.
-Ir tu niekur neini pasilinksminti?-nustebęs vos ne sušunka Yunho.
Nustebusi del tokio stačiokiško klausimo Rin jau galvoja, kaip apšaukti jį, bet vis del to apsigalvoja ir atsako:
-Na, seniau eidavau su savo kaimyne vis kurnors, bet dabar ji pagaliau susirado vaikiną, o aš nemėgstu būti kaip šuniuj penkta koja.
-Kaip suprast „pagaliau suirado vaikiną“-klausia vaikinas
-O, Dieve, nesuprantu kodėl tau tai aiškinu,-atsiduso Rin.-Prieš kelis metus ji labai triukšmingai išsiskyrė su savo vaikinu ir nuo tada jai neįtinka nei vienas. Tik štai prieš kelis mėnesius ji įbėga į mano butą skelbdama, kad susipažino su tobuliausiu vyru pasaulį ir jei ji išsiskirs ir su juo, tai daugiau gyvenime nesugebės įsimylėti. Nuo tada aš jei netrugdau susitikinėti su jos svajonių vaikinu ir per du mėnesius atlikau pusės metų darbus. Daugiau parašiau-daugiau užsidirbau.
Yunho pagalvoja ir sako
-O ta tavo draugė... ji kartais ne Lee Heajung?
-Tu ją pažysti?-nustebusi klausia Rin
-Jos ne, bet juk ji Jaejoongo pana, o gal aš klystu?
-Nee. Tu visiškai teisus. O iš kur pažysti Jaejoongą?
-Jis mano bendradarbis, be to ir labai geras draugas.
-Mmm....
Jie abu tyli. Mergina vėl pradeda rašyti.
-Kodėl būtent šitą vietą?-klausia Yunho
-Ką?-pakelia nuo kompiuterio akis Rin
-Kodėl tu jau du mėnesius kėkvieną vakarą ateini čia, atsisėdi ant to pačio suoliuko, toje pačioje vietoje ir rašai? Ateini lygiai aštuntą, o išeini pusę dešimt.
Mergina ilgai galvoja. Tada iš lėto pradeda kalbėti:
-Prieš daug metų, kai dar buvau maža ir gyvenau su tėvais šitų daugiaukščių čia nebuvo. Parkas buvo maždaug penkis kartus didesnis, aplink pavieniui stovėjo nuosavi namai. Bet tada turtingi žmonės nusipirko šį žemės plotą ir pristatė čia krūvą pastatų užgožiančių dangų. O čia viskas, kas liko iš kažkada buvusio vieno didžiausių Seulo parkų.
-Bet tu taip ir neatsakei į mano klausimą. Kodėl būtent čia?
Rin nusišypso.
-Prieš daug metų, šitoje vietoje, kurioje dabar sėdžiu mane pirmą kartą pabučiavo.
-Kaaaaiiippp miela!!!-sako vaikinas
Mergina juokiasi
-Tu juokingas,-sako ji
Jie abu vėl ilgą laiką tyli. Rin žiūri į dangų.
-Ar rytoj vėl čia ateisi?-klausia Yunho
-Taip. Turbūt.
-Gerai, tada rytoj atsinešiu arbatos.
Lygiai pusę dešimtos Rin atsistoja ir atsisveikinusi išeina
~ ~ ~ ~ ~
Kita diena. Devyniolika valandų, penkiasdešimt aštuonios minutės
Rin netikėdama žiūri į laikorodį ir galvoja, kaip ji sugebėjo ateiti visom dviem minutėm per anksti. Ji niekada neteidavo anksčiau ar vėliau nei 20 valandą. Ji buvo tokia punktuali, kad ją net pykino.
Mergina atsisėda ant suolelio ir iš krepšio išsitraukia kompiuterį.
Staiga pamato kaip iš vieno iš pastatų išbėga susišiaušięs vaikinas apsimuturiavęs vilnoniu šaliku.
-Šiandien tu ankstyva,-nusistebi Yunho
Rin tik nusišypso
-Na, tai kur ta arbata, kurią žadėjei?
Vaikinas trenkia sau per galvą
-Visai užmiršau! Palauk, tuoj gryšiu!-jis bėga atgal namo
Ji tyliai nusijuokia ir įsijungusi kompiuterį tęsia savo rašymą.
Praeina dešimt minučių. „kur gi jis?“ galvoja Rin „turėjo jau seniai gryžti. O, Dieve! Nejau aš jo ilgiuosi? Juk aš jo beveik nepažystu... tačiau be to linksmo vaikino čia taip nyku...“
Staiga ji pamato, kad už vieno iš langų jei kažkas mojuoja. Tai Yunho kviečia ją pas save.
-Nesuprantu, kodėl taip darau...-subumba mergina ir įsidėjusi kompiuterį atgal į krepšį pasuka laiptinės link.
Prie laptų ją pasitinka Yunho ir nusiveda į savo butą. Butas erdvus. Su šypsena Rin pastebi, kad jis tokio pačio dydžio ir išplanavimo kaip ir jos butas.
Jie įsitaiso svetainėje, Yunho atneša arbatos. Tuo tarpu mergina apžiūreinėja nuotraukas ant sienų. O jų čia pilna. Visos sienos nukabinėtos tarpusavyje derančiomis nuotraukomis.
-Kuri šiandien diena?-klausia Rin
Yunho nustebęs atsisuka
-Gruodžio 23. Rytoj Kūčios.
-Vadinasi poryt Kalėdos... Reiks eiti į kasmetinį Heajung vakarėlį,-sunkiai atsiduso ji
-Nesijaudink, aš irgi ten pakviestas,-nusijuokė Yunho.- Žinai,nepyk už mano klausimą, bet kaip tu gali šitip gyventi? Net nežinoti, kad sekančią dieną Kūčios!
-Supranti, kėkviena diena man tokia pati. Seniau, kad taip nebūtų stengėsi Heajung, bet dabar, man tiesiog nėra skirtumo kokia diena ar koks įvykis. Viskas vistiek vyksta taippačiai. Aš nebetikiu gyvenimu.
-Taip ne-ga-li-ma!-išskiemenuoja vaikinas.-Tu turi tikėti gyvenimu, kitaip viskas ką tu darysi bus beprasmiška.
Jis papurto ją už pečių
-Gerai, gerai,-nusijuokia Rin.- Nustok!
-Sutarta,-Yunho ją paleidžia,- O dabar papasakok, apie ką bus tavo naujoji novelė?
Iš Yunho namų Rin išeina 23:36. Ji pirmą kartą pas kažką buvo iki tokios vėlumos.
-Ar ateisi ir rytoj? O gal turi kitų planų? Juk vis del to Kūčios.
-Nee. Aš ateisiu,-iškart atsko Rin.
-Lauksiu,-sako Yunho.
Jie atsisveikina ir apsisukusi Rin eina namų link,
Ji tyliai sukužda
-Dabar aš tikiu gyvenimu, nes jame atsiradai tu...
THE END
Ingos improvizacija Nr.2
-Užsičiaupk!-piktai sušukau,-Aš daugiau niekada tavęs neklausysiu!
-Tu taip manai?-piktai paklasė jis ir pradėjo artintis prie mano lagaminų.-Šitie liks čia!
-Žinai ką?-piktai paklausiau.-Eik sau. Ir neliesk savo bjauriais pirštais mano lagaminų. Jei rytoj tu dar būsi šitame name aš paskambinsiu policijai! Jie išsiaiškins visus tavo purvinus darbelius! Tave susems. Patubdis iki gyvos galvos!
Kei stovėjo prasižiojąs ir gaudė orą kaip žuvis.
-Tu ką?-jis atsitraukė atatupstas.
-Dabar iki!-pamojavau jam ir susirinkusi lagaminus įšokau į taksi.
Kitą dieną Kei nebebuvo. Po savaitės persikrausčiau į Kijotą
Man buvo 23 o ir aš pirmus metus dirbau pradinukų mokytoja. Tai buvo privati mokykla, į kurią patekdavo ne betkieno vaikai. Mano klasė buvo vidutinė. Turėjau trisdešimt pirmokų. Kai pirmą dieną jie atėjo, maniau susileisiu iš laimės. Visi tokie mažučiai, putlučiai, išsipūtusiais žandukais... tiesiog meilumo įsikūnijimai. Taip jie atrodė pirmą dieną.
-Takeuči-kun, prašau netampyti Nijos-san už plaukų,-po dviejų mėnesių per pamoką subariau vieną savo mokinių.
Berniukas paleido priešais sėdinčios mergaitės plaukus. Ji atsiduso ir dėkingai į mane pažiūrėjo. Klasėje dauguma vaikų buvo draugiški, tačiau keletas, tokie kaip Takeučis, buvo išlepinti mamytukai. Juos reikdavo drausminti kelis kartus per pamoką, o po to klausytis jų mamų skundų, kad jie gauna žemus balus.
-Tai gi. Ar yra žinančių atsakymą?-paklausiau klasės.
Pastebėjau paskutiniam suole drąsiai kylančią ranką. O, kad jis taip drasiai ir atsakinėtų, pagalvojau.
-Taip, Yamada-kun?
Berniukas atsistojo
-Nuo... nuo... nuo kenksmingų sa... saulės spindulių mus sau... saugo o... o... ozono sluo... sluoksnis.
-Tu visiškai teisus Yamada-kun. Gali sėstis.
Berniukas patenkintas savimi atsisėdo. Yamada Douskė buvo mielas berniukas didelėm akim. Be to – labai protingas. Tačiau bijojo žmonių. Kai klasėje likdavau tik aš, ar dar keli vaikai, jis niekada nemikčiodavo, tačiau kai reikdavo kalbėti prieš visus jis rausdavo ir strigdavo. Kėkvieną dieną jo, kaip ir daugumos vaikų ateidavo pasiimti mama (kitus auklės arba šeip tarnaitės, dar nei vieno vaiko nepasiėmė tėtis). Yamada Moko buvo labai graži ir linksma moteris. Be to išsiskyrusi. Dažnai pasilikdavo su manimi pasišnekučiuoti, labai mylėjo Douskę.
Kaip ir kėkvieną dieną pamokos baigėsi lygiai pusė keturių. Paprastai vaikus tėvai pasiimdavo ilgiausiai per pusvalandį. Tuo tarpu aš sėdėdavau šale esančiame nedideliame kambarėlyje, skirtame valgyti pietums, ir taisydavau mokinuką darbus, ar dar kažką. Po keturių penkiolika gryžau į klasę ir nustebau pamačiusi savo suole sėdintį Douskę.
-Tu vis dar čia?-paklausiau nustebusi, nes dažniausia jį pasiimdavo vieną iš pirmųjų.
Berniukas tik sulinksėjo galva.
-Kur galėtų būti tavo mama...-garsiai pagalvojau ir atsisėdau prie savo stalo.
Penkiolika minučių abu sėdėjome tylomis. Staiga Douskė pasakė:
-Na žinoma! Mama sakė, kad porai mėnesių turi išvažiuoti į verslo kelionę! Tą laiką mane prižiūrės...
Jis nespėjo užbaigti sakinio, nes į klasę įbėgo užduses vyras. Na, galbūt vaikinas. Arba labai jaunas vyras.
-Oj, oj... atsiprašau, kad taip vėlai!-pasakė jis,-buvau visiškai užmiršęs!
Jis buvo gana žemas, vos vos aukštesnis už mane. Apsirengęs nepalyginti su mano formaliu kostiumėliu – apsmukę džinsai ir nei šiokie, nei tokie marškinėliai. Šukuosena taippat, mano – rūpestingai sušukuoti juodi plaukai, jo – natūraliai gana šviesiai rudi ir susišiaušę. Kai jis pakėlė galvą iškart pamačiau stulbinamus panašumus su Douske – tos pačios formos nosis, tokia pati šypsena ir tokios pačios, gal net platesnės, akys, tik šio vaikino jos buvo šiek tiek šviesesnės.
-Kas jūs toks?-sumišusi paklausiau
-Oj, atleiskite. Esu Yamada Yano. Atėjau pasimti Douskės.
-Ar jūs berniuko tėvas?-paklausiau ir pati suabejojau, nes Douskė turėjo dešimties metų brolį, jo motinai buvo 32, o šis vyrukas buvo daugiausia 25.
-Neee...-nusišypsojo jis.- Aš jo dėdė
-Jis neturi nei vaikų, nei žmonos,-iškart paaiškino man Douskė.
-Na ką gi,-nusišypsojau,-Malonu su jumis susipažinti pone Yamada.
-Oj ne, ne... prašau tik nevadinkit manęs ponu Yamada, panele Makoto. Vis del to, man dar tik 24, o kai mane vadina ponu Yamada jaučiuosi labai senas. Vadinkite mane tiesiog Yano.
-Tokiu atveju, Yano-kun, prašau vadinti mane Akki, o ne panele Makoto. Juk vis del to, aš už jus jaunesnė,-nusišypsojau jam.
-Akki...?-suglumęs pramurmėjo jis
Staiga klasėje nuaidėjo keistas garsas. Nesupratau kas tai, kol Yano neišsitraukė iš džinsų kišenės mobiliojo telefono.
-Oj... atleisk Akki-chan, mes jau turime lėkti.
Jis griebė Douskę už rankos ir jie abu išbėgo iš klasės. Pro langą stebėjau kaip jie įsėdo į ryškiai geltoną sportinį automobilį.
Gryžau namo, patikrinau telefono atsakiklį – tuščia. Patikrinau mobilųjį – 9 praleisti skambučiai ir 15 sms. Viskas nuo Kei. Visų sms tekstas maždaug vienodas „Atsiprašau, nepyk. Aš tave myliu. Prašau sugryžk“ ir panašiai. Mečiau telefoną ant lovos ir nuėjau į vonią. Prisileidau pilną vandens ir įlipau. „pasiilgau savo draugų. Pasiilgau savo senojo miesto. Pasiilgau visų, tik ne Kei“
Pirmas savaites mano ir Yano pokalbis susidėdavo daugiausia iš žodžių – atsiprašau, kad vėl vėluoju, jau turime lėkti, viso gero.
Po kiek laiko jis pradėjo nevėluoti, o dabar viskas baigėsi tuo, kad jis penkios minutės prieš skambutį jau laukdavo prie mokyklos. Tačiau vargšas Douskė visvien turėdavo laukti pusvalandį, o kartais net valandą, kol mes atsikalbėsime apie motociklus, sportinius automobilius ir muziką. Yano vos akys ant kaktos neiššoko, kai sužinojo, savo kad savo garaže laikau Ymaha firmos motociklą.
-Kąąąą?? Kodėl nevažinėji? Gal nemoki?
-Tu juokauji?-piktai paklausiau ir tapau senąja savimi,-Aš buvau nenugalima. Laimėjau visas gatvės lenktynes, kuriose dalyvavau, o tu drysti manyti, kad aš nemoku važiuoti savo brangiausiu daiktu? Aš nevažinėju juo del to,-vėl tapau tuo, kas esu dabar.- Kad esu pradinių klasių mokytoja. Ką apie mane pagalvos žmonės...
Laikas bėgo.
Pagaliau atėjo nelauktasis penktadienis.
Douskė jau buvo automobilyje. Prieš išeinant Yano mane apkabino ir tyliai bei liūdnai sušnabždėjo:
-Daugiau turbūt nebeateisiu. Moko rytoj gryšta. Lik sveika Akki-chan.
Jis pasilenkė, švelniai pabučiavo ir palikęs mane stovėti be žado išėjo.
Gryžau namo. Patikrinau atsakiklį – tuščia. Pasiėmiau mobilų telefoną – penkiolika praleistų skambučių ir 26 sms. Viskas nuo Kei. Jau norėjautrinti, kai pamačiau, kad viena žinutė nuo nežinomo numerio. Atsidariau ją ir predėjau skaityti.
„nežinau, ar tau tai kasnors sakė, bet tu esi kitokia, nei visos kitos. Tu kalbi kitaip, tu net kvepi kitaip! Tu protinga. Man patinka, kai tu kalbi apie greitį, ir būdus jį pasiekti. Tuomet apie tave sklando kitokia aura, atrodo, lyg prieš mane sėdėtų visai kitas asmuo, bet tu atrodai taippat. Nepamesk savo prigimties, nepamiršk, kas esi. Tu gimei, kad jaustum greitį. Yano“
Skaičiau šį sms kokį tūkstantį kartų. Kai lauke sutemo, nesusilaikiau ir išsistūmiau iš garažo savo motociklą. Ant juodo bako puikavosi mėlynas užrašas – Feel the Speed.
Pabudau nuo keisto garso. Tada supratau, kad ten mano atsakiklis. Tingiai atsisėdau ir pasirąžiau. Kiek valandų? Kokia šiandien diena?
Pažiūrėjau į elektrononį laikrodį – 09:42 Birželio 13 sekmadienis.
Taigi. Išvažiavau penktadienį visą naktį, ir pusę šeštadienio pravažinėjau. Tada gryžau namo, kritau į lovą ir miegojau iki dabar.
Išlipau iš lovos, pavalgiau, nuėjau į vonią ir galiausia prisiminiau telefoną. Pasijungiau atsakiklį. Nuskambėjo Yano balsas:
-Mes turime pasikalbėti, šiandien šeštą atvažiuosiu prie tavęs. Lauk.
Iki šeštos po namus vaikščiojau kaip pritrenkta. Galiausia, kai buvo be dešimt šešios šokau į džinsus ir užsivilkau patogius marškinėlius ilgomis rankovėmis. Išėjau į lauką. Greit prisistatė Yano. Jam nespėjus dorai sustoti aš jau sėdėjau automobilyje, jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
-Oho! Gražiai atrodai. Kaip keista matyti tave be kostiumėlio... O! Ir tavo plaukai susivėlę...
Vaikinas paspaudė greičio pėdalą ir mes nuvažiavome greitkeliu vedančiu link kalnų. Sustojome kažkokioje aikštelėje. Yano paėmė mane už rankos ir pradėjo vesti siauručiu, tarp medžių vos matomu takeliu. Greitai mes priėjome nuvirtusį medį, ant kurio prisėdus atsivėrė nepaprasto grožio vaizdas. Prieš mane tyvuliavo ežeras, o kitoje jo pusje kalnų fone stovėjo šventykla ryškiais raudonais stogais.
-Ką norėjai pasakyti?-paklausiau atsisukusi į Yano.
-Žinai... Aš nekenčiu išvedžiojimų, todėl pasakysiu tiesiai šviesiai. Man atrodo, aš tave myliu...-jis pažiūrėjo į mane savo gražiom akim. Nesulaukęs atsakymo nekantriai paklausė,-Ar tau viskas gerai.
-Ar aš nesapnuoju?-paklausiau. Tuomet apkabinauj jį per kaklą,- O žinai, man atrodo, aš irgi tave myliu,-nusijuoikiau ir jį pabučiauvau.
Kai po kiek laiko gryžome į automobilį abiems buvo sunku patikėti, kas įvyko. Greit vėl įsukom į greitkelį. Suskambo mano telefonas.
-Klausau?-atsiliepiau, nežiūrėdama kas skambina.
-Akki! Pagaliau tau prisiskambinau!,-pasigirdo Kei balsas regelyje,-Mažute, kur tu? Sugrįžk! Nepyk ant manęs! Aš tave myliu!
-Žinai ką?-nutraukiau jo raudą,-man nerūpi. Eik tu šikt!-sušukau į ragelį ir per atidarytą automobilio langą išmečiau telefoną.
Yano nusijuokė
-Man patinka, kai tu taip darai.
Apsidairiau.
-Tarp kitko, kur mes dabar esame ir ar ilgai dar važiuosime?-paklausiau sunerimusi
-Tiesą sakant nežinau. Važiuoju kur akys veda.
-Yano! Man rytoi į mokyklą!
-Nesijaudink!-jis pasilenkė ir mane pabučiavo.-Iki rytojaus turbūt gryšim.
Jis iki galo įspaudė greičio pėdalą ir mes nuvažiavom tolyn
THE END
Ingos improvizacija
Lygiai dvidešimta valanda
Vėsus vakaras... Aplinkui tyla... Parke ant suolelio sėdi mergina. Ant jos kelių nešiojamas kompiuteris. Ji kažką susikaupusi rašo.
Staiga prie jos prieina vaikinas ir atsisėda šalia.
-Tu vėl čia?
Mergina nieko nesupratusi pakelia akis į vaikiną.
Jis aukštas, rudi pusilgiai plaukai susivėlę. Tiesi nosis ir katiniškos akys. Jis šypsosi plačia balta šypsena.
-Ar mes pažystami?-klausia mergina
-Ne. Tiesiog aš gyvenu štai ten,-vaikinas pirštu parodo į vieną iš daugiabučio langų.-Ir kiekvieną vakarą matau, kaip tu čia sėdi ir kažką rašai. Tiesiog nusprendžiau ateiti ir susipažinti.
-Tai štai kaip...-mergina žiūri į jį, bet jos mintys jau klaidžioja kažkur kitur.
-Aš Yunho,-prisistato vaikinas.-Profesionalus fotografas, laisvalaikiu šokėjas ir karaokės karalius. O tu?
-Aš Rin. Novelių rašytoja. Laisvalaikiu taippat novelių rašytoja.
-Ir tu niekur neini pasilinksminti?-nustebęs vos ne sušunka Yunho.
Nustebusi del tokio stačiokiško klausimo Rin jau galvoja, kaip apšaukti jį, bet vis del to apsigalvoja ir atsako:
-Na, seniau eidavau su savo kaimyne vis kurnors, bet dabar ji pagaliau susirado vaikiną, o aš nemėgstu būti kaip šuniuj penkta koja.
-Kaip suprast „pagaliau suirado vaikiną“-klausia vaikinas
-O, Dieve, nesuprantu kodėl tau tai aiškinu,-atsiduso Rin.-Prieš kelis metus ji labai triukšmingai išsiskyrė su savo vaikinu ir nuo tada jai neįtinka nei vienas. Tik štai prieš kelis mėnesius ji įbėga į mano butą skelbdama, kad susipažino su tobuliausiu vyru pasaulį ir jei ji išsiskirs ir su juo, tai daugiau gyvenime nesugebės įsimylėti. Nuo tada aš jei netrugdau susitikinėti su jos svajonių vaikinu ir per du mėnesius atlikau pusės metų darbus. Daugiau parašiau-daugiau užsidirbau.
Yunho pagalvoja ir sako
-O ta tavo draugė... ji kartais ne Lee Heajung?
-Tu ją pažysti?-nustebusi klausia Rin
-Jos ne, bet juk ji Jaejoongo pana, o gal aš klystu?
-Nee. Tu visiškai teisus. O iš kur pažysti Jaejoongą?
-Jis mano bendradarbis, be to ir labai geras draugas.
-Mmm....
Jie abu tyli. Mergina vėl pradeda rašyti.
-Kodėl būtent šitą vietą?-klausia Yunho
-Ką?-pakelia nuo kompiuterio akis Rin
-Kodėl tu jau du mėnesius kėkvieną vakarą ateini čia, atsisėdi ant to pačio suoliuko, toje pačioje vietoje ir rašai? Ateini lygiai aštuntą, o išeini pusę dešimt.
Mergina ilgai galvoja. Tada iš lėto pradeda kalbėti:
-Prieš daug metų, kai dar buvau maža ir gyvenau su tėvais šitų daugiaukščių čia nebuvo. Parkas buvo maždaug penkis kartus didesnis, aplink pavieniui stovėjo nuosavi namai. Bet tada turtingi žmonės nusipirko šį žemės plotą ir pristatė čia krūvą pastatų užgožiančių dangų. O čia viskas, kas liko iš kažkada buvusio vieno didžiausių Seulo parkų.
-Bet tu taip ir neatsakei į mano klausimą. Kodėl būtent čia?
Rin nusišypso.
-Prieš daug metų, šitoje vietoje, kurioje dabar sėdžiu mane pirmą kartą pabučiavo.
-Kaaaaiiippp miela!!!-sako vaikinas
Mergina juokiasi
-Tu juokingas,-sako ji
Jie abu vėl ilgą laiką tyli. Rin žiūri į dangų.
-Ar rytoj vėl čia ateisi?-klausia Yunho
-Taip. Turbūt.
-Gerai, tada rytoj atsinešiu arbatos.
Lygiai pusę dešimtos Rin atsistoja ir atsisveikinusi išeina
~ ~ ~ ~ ~
Kita diena. Devyniolika valandų, penkiasdešimt aštuonios minutės
Rin netikėdama žiūri į laikorodį ir galvoja, kaip ji sugebėjo ateiti visom dviem minutėm per anksti. Ji niekada neteidavo anksčiau ar vėliau nei 20 valandą. Ji buvo tokia punktuali, kad ją net pykino.
Mergina atsisėda ant suolelio ir iš krepšio išsitraukia kompiuterį.
Staiga pamato kaip iš vieno iš pastatų išbėga susišiaušięs vaikinas apsimuturiavęs vilnoniu šaliku.
-Šiandien tu ankstyva,-nusistebi Yunho
Rin tik nusišypso
-Na, tai kur ta arbata, kurią žadėjei?
Vaikinas trenkia sau per galvą
-Visai užmiršau! Palauk, tuoj gryšiu!-jis bėga atgal namo
Ji tyliai nusijuokia ir įsijungusi kompiuterį tęsia savo rašymą.
Praeina dešimt minučių. „kur gi jis?“ galvoja Rin „turėjo jau seniai gryžti. O, Dieve! Nejau aš jo ilgiuosi? Juk aš jo beveik nepažystu... tačiau be to linksmo vaikino čia taip nyku...“
Staiga ji pamato, kad už vieno iš langų jei kažkas mojuoja. Tai Yunho kviečia ją pas save.
-Nesuprantu, kodėl taip darau...-subumba mergina ir įsidėjusi kompiuterį atgal į krepšį pasuka laiptinės link.
Prie laptų ją pasitinka Yunho ir nusiveda į savo butą. Butas erdvus. Su šypsena Rin pastebi, kad jis tokio pačio dydžio ir išplanavimo kaip ir jos butas.
Jie įsitaiso svetainėje, Yunho atneša arbatos. Tuo tarpu mergina apžiūreinėja nuotraukas ant sienų. O jų čia pilna. Visos sienos nukabinėtos tarpusavyje derančiomis nuotraukomis.
-Kuri šiandien diena?-klausia Rin
Yunho nustebęs atsisuka
-Gruodžio 23. Rytoj Kūčios.
-Vadinasi poryt Kalėdos... Reiks eiti į kasmetinį Heajung vakarėlį,-sunkiai atsiduso ji
-Nesijaudink, aš irgi ten pakviestas,-nusijuokė Yunho.- Žinai,nepyk už mano klausimą, bet kaip tu gali šitip gyventi? Net nežinoti, kad sekančią dieną Kūčios!
-Supranti, kėkviena diena man tokia pati. Seniau, kad taip nebūtų stengėsi Heajung, bet dabar, man tiesiog nėra skirtumo kokia diena ar koks įvykis. Viskas vistiek vyksta taippačiai. Aš nebetikiu gyvenimu.
-Taip ne-ga-li-ma!-išskiemenuoja vaikinas.-Tu turi tikėti gyvenimu, kitaip viskas ką tu darysi bus beprasmiška.
Jis papurto ją už pečių
-Gerai, gerai,-nusijuokia Rin.- Nustok!
-Sutarta,-Yunho ją paleidžia,- O dabar papasakok, apie ką bus tavo naujoji novelė?
Iš Yunho namų Rin išeina 23:36. Ji pirmą kartą pas kažką buvo iki tokios vėlumos.
-Ar ateisi ir rytoj? O gal turi kitų planų? Juk vis del to Kūčios.
-Nee. Aš ateisiu,-iškart atsko Rin.
-Lauksiu,-sako Yunho.
Jie atsisveikina ir apsisukusi Rin eina namų link,
Ji tyliai sukužda
-Dabar aš tikiu gyvenimu, nes jame atsiradai tu...
THE END
Ingos improvizacija Nr.2
-Užsičiaupk!-piktai sušukau,-Aš daugiau niekada tavęs neklausysiu!
-Tu taip manai?-piktai paklasė jis ir pradėjo artintis prie mano lagaminų.-Šitie liks čia!
-Žinai ką?-piktai paklausiau.-Eik sau. Ir neliesk savo bjauriais pirštais mano lagaminų. Jei rytoj tu dar būsi šitame name aš paskambinsiu policijai! Jie išsiaiškins visus tavo purvinus darbelius! Tave susems. Patubdis iki gyvos galvos!
Kei stovėjo prasižiojąs ir gaudė orą kaip žuvis.
-Tu ką?-jis atsitraukė atatupstas.
-Dabar iki!-pamojavau jam ir susirinkusi lagaminus įšokau į taksi.
Kitą dieną Kei nebebuvo. Po savaitės persikrausčiau į Kijotą
Man buvo 23 o ir aš pirmus metus dirbau pradinukų mokytoja. Tai buvo privati mokykla, į kurią patekdavo ne betkieno vaikai. Mano klasė buvo vidutinė. Turėjau trisdešimt pirmokų. Kai pirmą dieną jie atėjo, maniau susileisiu iš laimės. Visi tokie mažučiai, putlučiai, išsipūtusiais žandukais... tiesiog meilumo įsikūnijimai. Taip jie atrodė pirmą dieną.
-Takeuči-kun, prašau netampyti Nijos-san už plaukų,-po dviejų mėnesių per pamoką subariau vieną savo mokinių.
Berniukas paleido priešais sėdinčios mergaitės plaukus. Ji atsiduso ir dėkingai į mane pažiūrėjo. Klasėje dauguma vaikų buvo draugiški, tačiau keletas, tokie kaip Takeučis, buvo išlepinti mamytukai. Juos reikdavo drausminti kelis kartus per pamoką, o po to klausytis jų mamų skundų, kad jie gauna žemus balus.
-Tai gi. Ar yra žinančių atsakymą?-paklausiau klasės.
Pastebėjau paskutiniam suole drąsiai kylančią ranką. O, kad jis taip drasiai ir atsakinėtų, pagalvojau.
-Taip, Yamada-kun?
Berniukas atsistojo
-Nuo... nuo... nuo kenksmingų sa... saulės spindulių mus sau... saugo o... o... ozono sluo... sluoksnis.
-Tu visiškai teisus Yamada-kun. Gali sėstis.
Berniukas patenkintas savimi atsisėdo. Yamada Douskė buvo mielas berniukas didelėm akim. Be to – labai protingas. Tačiau bijojo žmonių. Kai klasėje likdavau tik aš, ar dar keli vaikai, jis niekada nemikčiodavo, tačiau kai reikdavo kalbėti prieš visus jis rausdavo ir strigdavo. Kėkvieną dieną jo, kaip ir daugumos vaikų ateidavo pasiimti mama (kitus auklės arba šeip tarnaitės, dar nei vieno vaiko nepasiėmė tėtis). Yamada Moko buvo labai graži ir linksma moteris. Be to išsiskyrusi. Dažnai pasilikdavo su manimi pasišnekučiuoti, labai mylėjo Douskę.
Kaip ir kėkvieną dieną pamokos baigėsi lygiai pusė keturių. Paprastai vaikus tėvai pasiimdavo ilgiausiai per pusvalandį. Tuo tarpu aš sėdėdavau šale esančiame nedideliame kambarėlyje, skirtame valgyti pietums, ir taisydavau mokinuką darbus, ar dar kažką. Po keturių penkiolika gryžau į klasę ir nustebau pamačiusi savo suole sėdintį Douskę.
-Tu vis dar čia?-paklausiau nustebusi, nes dažniausia jį pasiimdavo vieną iš pirmųjų.
Berniukas tik sulinksėjo galva.
-Kur galėtų būti tavo mama...-garsiai pagalvojau ir atsisėdau prie savo stalo.
Penkiolika minučių abu sėdėjome tylomis. Staiga Douskė pasakė:
-Na žinoma! Mama sakė, kad porai mėnesių turi išvažiuoti į verslo kelionę! Tą laiką mane prižiūrės...
Jis nespėjo užbaigti sakinio, nes į klasę įbėgo užduses vyras. Na, galbūt vaikinas. Arba labai jaunas vyras.
-Oj, oj... atsiprašau, kad taip vėlai!-pasakė jis,-buvau visiškai užmiršęs!
Jis buvo gana žemas, vos vos aukštesnis už mane. Apsirengęs nepalyginti su mano formaliu kostiumėliu – apsmukę džinsai ir nei šiokie, nei tokie marškinėliai. Šukuosena taippat, mano – rūpestingai sušukuoti juodi plaukai, jo – natūraliai gana šviesiai rudi ir susišiaušę. Kai jis pakėlė galvą iškart pamačiau stulbinamus panašumus su Douske – tos pačios formos nosis, tokia pati šypsena ir tokios pačios, gal net platesnės, akys, tik šio vaikino jos buvo šiek tiek šviesesnės.
-Kas jūs toks?-sumišusi paklausiau
-Oj, atleiskite. Esu Yamada Yano. Atėjau pasimti Douskės.
-Ar jūs berniuko tėvas?-paklausiau ir pati suabejojau, nes Douskė turėjo dešimties metų brolį, jo motinai buvo 32, o šis vyrukas buvo daugiausia 25.
-Neee...-nusišypsojo jis.- Aš jo dėdė
-Jis neturi nei vaikų, nei žmonos,-iškart paaiškino man Douskė.
-Na ką gi,-nusišypsojau,-Malonu su jumis susipažinti pone Yamada.
-Oj ne, ne... prašau tik nevadinkit manęs ponu Yamada, panele Makoto. Vis del to, man dar tik 24, o kai mane vadina ponu Yamada jaučiuosi labai senas. Vadinkite mane tiesiog Yano.
-Tokiu atveju, Yano-kun, prašau vadinti mane Akki, o ne panele Makoto. Juk vis del to, aš už jus jaunesnė,-nusišypsojau jam.
-Akki...?-suglumęs pramurmėjo jis
Staiga klasėje nuaidėjo keistas garsas. Nesupratau kas tai, kol Yano neišsitraukė iš džinsų kišenės mobiliojo telefono.
-Oj... atleisk Akki-chan, mes jau turime lėkti.
Jis griebė Douskę už rankos ir jie abu išbėgo iš klasės. Pro langą stebėjau kaip jie įsėdo į ryškiai geltoną sportinį automobilį.
Gryžau namo, patikrinau telefono atsakiklį – tuščia. Patikrinau mobilųjį – 9 praleisti skambučiai ir 15 sms. Viskas nuo Kei. Visų sms tekstas maždaug vienodas „Atsiprašau, nepyk. Aš tave myliu. Prašau sugryžk“ ir panašiai. Mečiau telefoną ant lovos ir nuėjau į vonią. Prisileidau pilną vandens ir įlipau. „pasiilgau savo draugų. Pasiilgau savo senojo miesto. Pasiilgau visų, tik ne Kei“
Pirmas savaites mano ir Yano pokalbis susidėdavo daugiausia iš žodžių – atsiprašau, kad vėl vėluoju, jau turime lėkti, viso gero.
Po kiek laiko jis pradėjo nevėluoti, o dabar viskas baigėsi tuo, kad jis penkios minutės prieš skambutį jau laukdavo prie mokyklos. Tačiau vargšas Douskė visvien turėdavo laukti pusvalandį, o kartais net valandą, kol mes atsikalbėsime apie motociklus, sportinius automobilius ir muziką. Yano vos akys ant kaktos neiššoko, kai sužinojo, savo kad savo garaže laikau Ymaha firmos motociklą.
-Kąąąą?? Kodėl nevažinėji? Gal nemoki?
-Tu juokauji?-piktai paklausiau ir tapau senąja savimi,-Aš buvau nenugalima. Laimėjau visas gatvės lenktynes, kuriose dalyvavau, o tu drysti manyti, kad aš nemoku važiuoti savo brangiausiu daiktu? Aš nevažinėju juo del to,-vėl tapau tuo, kas esu dabar.- Kad esu pradinių klasių mokytoja. Ką apie mane pagalvos žmonės...
Laikas bėgo.
Pagaliau atėjo nelauktasis penktadienis.
Douskė jau buvo automobilyje. Prieš išeinant Yano mane apkabino ir tyliai bei liūdnai sušnabždėjo:
-Daugiau turbūt nebeateisiu. Moko rytoj gryšta. Lik sveika Akki-chan.
Jis pasilenkė, švelniai pabučiavo ir palikęs mane stovėti be žado išėjo.
Gryžau namo. Patikrinau atsakiklį – tuščia. Pasiėmiau mobilų telefoną – penkiolika praleistų skambučių ir 26 sms. Viskas nuo Kei. Jau norėjautrinti, kai pamačiau, kad viena žinutė nuo nežinomo numerio. Atsidariau ją ir predėjau skaityti.
„nežinau, ar tau tai kasnors sakė, bet tu esi kitokia, nei visos kitos. Tu kalbi kitaip, tu net kvepi kitaip! Tu protinga. Man patinka, kai tu kalbi apie greitį, ir būdus jį pasiekti. Tuomet apie tave sklando kitokia aura, atrodo, lyg prieš mane sėdėtų visai kitas asmuo, bet tu atrodai taippat. Nepamesk savo prigimties, nepamiršk, kas esi. Tu gimei, kad jaustum greitį. Yano“
Skaičiau šį sms kokį tūkstantį kartų. Kai lauke sutemo, nesusilaikiau ir išsistūmiau iš garažo savo motociklą. Ant juodo bako puikavosi mėlynas užrašas – Feel the Speed.
Pabudau nuo keisto garso. Tada supratau, kad ten mano atsakiklis. Tingiai atsisėdau ir pasirąžiau. Kiek valandų? Kokia šiandien diena?
Pažiūrėjau į elektrononį laikrodį – 09:42 Birželio 13 sekmadienis.
Taigi. Išvažiavau penktadienį visą naktį, ir pusę šeštadienio pravažinėjau. Tada gryžau namo, kritau į lovą ir miegojau iki dabar.
Išlipau iš lovos, pavalgiau, nuėjau į vonią ir galiausia prisiminiau telefoną. Pasijungiau atsakiklį. Nuskambėjo Yano balsas:
-Mes turime pasikalbėti, šiandien šeštą atvažiuosiu prie tavęs. Lauk.
Iki šeštos po namus vaikščiojau kaip pritrenkta. Galiausia, kai buvo be dešimt šešios šokau į džinsus ir užsivilkau patogius marškinėlius ilgomis rankovėmis. Išėjau į lauką. Greit prisistatė Yano. Jam nespėjus dorai sustoti aš jau sėdėjau automobilyje, jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
-Oho! Gražiai atrodai. Kaip keista matyti tave be kostiumėlio... O! Ir tavo plaukai susivėlę...
Vaikinas paspaudė greičio pėdalą ir mes nuvažiavome greitkeliu vedančiu link kalnų. Sustojome kažkokioje aikštelėje. Yano paėmė mane už rankos ir pradėjo vesti siauručiu, tarp medžių vos matomu takeliu. Greitai mes priėjome nuvirtusį medį, ant kurio prisėdus atsivėrė nepaprasto grožio vaizdas. Prieš mane tyvuliavo ežeras, o kitoje jo pusje kalnų fone stovėjo šventykla ryškiais raudonais stogais.
-Ką norėjai pasakyti?-paklausiau atsisukusi į Yano.
-Žinai... Aš nekenčiu išvedžiojimų, todėl pasakysiu tiesiai šviesiai. Man atrodo, aš tave myliu...-jis pažiūrėjo į mane savo gražiom akim. Nesulaukęs atsakymo nekantriai paklausė,-Ar tau viskas gerai.
-Ar aš nesapnuoju?-paklausiau. Tuomet apkabinauj jį per kaklą,- O žinai, man atrodo, aš irgi tave myliu,-nusijuoikiau ir jį pabučiauvau.
Kai po kiek laiko gryžome į automobilį abiems buvo sunku patikėti, kas įvyko. Greit vėl įsukom į greitkelį. Suskambo mano telefonas.
-Klausau?-atsiliepiau, nežiūrėdama kas skambina.
-Akki! Pagaliau tau prisiskambinau!,-pasigirdo Kei balsas regelyje,-Mažute, kur tu? Sugrįžk! Nepyk ant manęs! Aš tave myliu!
-Žinai ką?-nutraukiau jo raudą,-man nerūpi. Eik tu šikt!-sušukau į ragelį ir per atidarytą automobilio langą išmečiau telefoną.
Yano nusijuokė
-Man patinka, kai tu taip darai.
Apsidairiau.
-Tarp kitko, kur mes dabar esame ir ar ilgai dar važiuosime?-paklausiau sunerimusi
-Tiesą sakant nežinau. Važiuoju kur akys veda.
-Yano! Man rytoi į mokyklą!
-Nesijaudink!-jis pasilenkė ir mane pabučiavo.-Iki rytojaus turbūt gryšim.
Jis iki galo įspaudė greičio pėdalą ir mes nuvažiavom tolyn
THE END
Nuostabus gyvenimas prasideda nuo nuostabių minčių 
Na šiaip neįstengiau visų perskaityt, bet perskaičiau tik pirma. Patiko, tik daug kur nėra kablelių, mažosiomis raidėmis pradedi sakinį.
Bet pirmas patiko Saunuole.
Comment