Ech, daug visko esu prirašęs per daug laiko. Didelė dalis to jau seniai dingusi, bet manau, surasiu čia ką nors patalpinti iš savo kūrybos kampelio. Šiaip kuriu tiesiog ekspromtu, pagautas įkvėpimo. Gal kam nors ir patiks...
++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++ ++++++++=
Pasiklydęs pjūtyje
Raudonam fone gražiai stovi
Kryžiai juodi, antjų siluetai kaba.
Šaltas pasaulis, naikina
Iš savižudybės – anapilin atgal.
Paskendęs begalinėje
Pastorius pjūtyje,
Sušaudė savo gyvulį,
Paliko laukuose.
Laukai sruveno, sukruvino rankas
Pastoriaus kūnas gairės apsuptas
Kabo, link toksai gražus erškėtas,
Nesibaigiančiam branduolyje suklupęs
Išsitepa oda.
++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++ +++++++++++++++++
Tasai, tarp eilučių
Aš lyg tas kurs tarp eilučių
Tas tas, kurs kaktą surauk
Nes užmatęs žmonių
Ydas, lyg tas, kurs sako:
„Visa tai, kas žmogiška – man nepriimtina“.
Lyg tasai, kurs sakė, kad nenori būt niekuo
Ir panašus į nieką.
Lyg angelo sparnai čigonų turguj išparduoti
O už juos nupirktos sielos
Lyg tas pats asmuo, kurs tavą sielą pavogęs
Su kažkuom susidėjęs, lyg sugedęs
Cirkas, kuriam Nyčė vaidina Gėtę
Nes tasai ankščiau sudegęs...
Aš noriu būt tas, kurs nenori būt niekuo
Aš tik tenoriu likti savimi.
Aš nusiimsiu odos kaukę nuo kevalo galvos
Ir tavęs paprašysiu atlikt tą patį, tik manos
Fortūnos nenuimsi, neišsitepsi,
Mano kraujais jau, neišsivalysi
Mano oda, nenukraujuosi...
++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++ +++++++++++++
Berniukas Ir Mergaitė
Mes gyvenom be kaukių,
Atvirom širdim, stukseno -
Širdį kažkas tikro.
Gyvenom.
Mes džiaugėmės nuostabia -
Laime tada, tikrą -
Jausmą buvo galima pajaust.
Mes mokėmės.
Mokėm vienas kitą gyvent,
Džiaugtis, žalotis, jausti...
Ir tai buvo tikra...
Ir atėjo Ji...
Dabar mes gyvenam su kaukėm,
Uždarom širdim laukiam -
Giliai sieloj - Pabaigos...
Mes laukiam.
Ir džiaugiamės ta netikra -
Laime suvaidinta. Suprantam,
Kad nieko nebeliko jaust.
Mes norim kaip tada -
Bet neužtenka noro ir jėgų -
Kančiai, skausmui, vilčiai...
Ir tai yra tikra.
Kol kas tiek. Vėliau, gal būt, įdėsiu dar. .
++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++ ++++++++=
Raudonam fone gražiai stovi
Kryžiai juodi, antjų siluetai kaba.
Šaltas pasaulis, naikina
Iš savižudybės – anapilin atgal.
Paskendęs begalinėje
Pastorius pjūtyje,
Sušaudė savo gyvulį,
Paliko laukuose.
Laukai sruveno, sukruvino rankas
Pastoriaus kūnas gairės apsuptas
Kabo, link toksai gražus erškėtas,
Nesibaigiančiam branduolyje suklupęs
Išsitepa oda.
++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++ +++++++++++++++++
Tasai, tarp eilučių
Tas tas, kurs kaktą surauk
Nes užmatęs žmonių
Ydas, lyg tas, kurs sako:
„Visa tai, kas žmogiška – man nepriimtina“.
Lyg tasai, kurs sakė, kad nenori būt niekuo
Ir panašus į nieką.
Lyg angelo sparnai čigonų turguj išparduoti
O už juos nupirktos sielos
Lyg tas pats asmuo, kurs tavą sielą pavogęs
Su kažkuom susidėjęs, lyg sugedęs
Cirkas, kuriam Nyčė vaidina Gėtę
Nes tasai ankščiau sudegęs...
Aš noriu būt tas, kurs nenori būt niekuo
Aš tik tenoriu likti savimi.
Aš nusiimsiu odos kaukę nuo kevalo galvos
Ir tavęs paprašysiu atlikt tą patį, tik manos
Fortūnos nenuimsi, neišsitepsi,
Mano kraujais jau, neišsivalysi
Mano oda, nenukraujuosi...
++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++ +++++++++++++
Mes gyvenom be kaukių,
Atvirom širdim, stukseno -
Širdį kažkas tikro.
Gyvenom.
Mes džiaugėmės nuostabia -
Laime tada, tikrą -
Jausmą buvo galima pajaust.
Mes mokėmės.
Mokėm vienas kitą gyvent,
Džiaugtis, žalotis, jausti...
Ir tai buvo tikra...
Ir atėjo Ji...
Dabar mes gyvenam su kaukėm,
Uždarom širdim laukiam -
Giliai sieloj - Pabaigos...
Mes laukiam.
Ir džiaugiamės ta netikra -
Laime suvaidinta. Suprantam,
Kad nieko nebeliko jaust.
Mes norim kaip tada -
Bet neužtenka noro ir jėgų -
Kančiai, skausmui, vilčiai...
Ir tai yra tikra.
Kol kas tiek. Vėliau, gal būt, įdėsiu dar. .
Comment