sudЯ_'s keverzonės.

**Renata** · 2009-09-07, 20:18

Man pirmas labiausei patiko ^^ tiesiog matau tuos vaizdus, kuriuos norisi įamžinti popieriuje :]

**Airiz** · 2009-09-07, 20:44

Nedarykit iš tariamos prozos tariamu eilėraščių, nekaip atrodo. Kiekvienas sakinis neturi eilutei budingos pabaigos, lyg aš prigerčiau ir pradėčiau rašyti "nugraužtas iki nesupratimo mintis"

**SudЯ_** · 2009-09-07, 20:53

Nu čia kaip kas įžvelgs. Nežadu kurti, ko nors lengvai suprantamo. Tai ką kuriu, suprantama tik man. O jums paliekama laisvė vaizduotei. Beabejo, dėkui už šį pastebėjimą.

**Lumina** · 2009-09-07, 20:56

MMan labai patiko keletą sykiu skaičiau kol dakirtau ką jūs norėjot pasakyti pirmame eilėraštyje ar dainoje net nežinau,bet mane sužavėjo.Aš būsių jūsų kūrybos skaitytoja

**SudЯ_** · 2009-09-07, 21:09

Chem, kitame forume dedu šiokį tokį pasakojimą, kūrį visai neseniai pradėjau, jau yra du skyriai, tai šiaip ir čia galiu publikuot, kaip sakoma.

.

Nu apie aną dar pagalvosiu, dabar įdėsiu truputį iš kitos operos.

++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++ +++++++++++++++++++++++++++

Aš surimuosiu Velnio bibliją.

Aš surimuosiu Velnio bibliją,
Praeito šimtmečio kino filmą.
Kai didelėj auditorijoj kostiumuoti
Ponai ir ponios plojo prieš sieną -
Tylią ir bespalvę...

Kai senovėje pagoniai garbino Dievus,
Dabar maištauja, degina miškus.
Nes prasideda naujas karas,
Naujas mirties ir gedulo maras.

Viešbutyje ji kažkur, paskendus rūke,
Ir mirtis visai šalia.
Laukia, nekantriai, kieno gi bus viltis (?).

Kai lopai gatvėse maldavo, kad užtraukt,
Mes kažką matėm, ir to mums užteko.
Mums užteko vilties, aprūdijusi tualeto kabina.
Joje jo veidas žvelgia į jo vidų,
Nes veidrodis pasako kreivą tiesą.

Kas galės - gyvens, kas ne – egzistuos,
Gros pagal mirtį ir Pabaigą savo.
Nes Ji jau šalia,
Ji jau čia...

++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++ +++++++++++++++++++++

Iš Psalmininko dienoraščio.

Psalmininkas išdidžiai lipo Juodųjų rūmų laiptais. Buvo likę maždaug 10 minučių iki Aukojimo. Niekas kitas taip nedvokė kaip ta skylė pačiame Pragaro centre, ta dvokianti orgijų salė, net pati Psalmininko urna - ir iš tos dvokė negyvais gyvuliais. Jie buvo aukojami visai čia pat. Aplinkui tada nebuvo nei gyvos dvasios, nei juodųjų dvasininkų su savo žvagančiais diržais. Juodieji rūmai buvo apsupti rūko. Visada ten buvo daug tiršto, pilko rūko. Rūko, kuris gaišino savo galybe, įtaigia amžinybe, kuri vertė žinoti, kad šis rūkas - nesibaigiantis košmaras.

Psalmininkas sutiko Odę:
- Tėve, jums laikas. - tarė Odė.
- Ech, mano laikas jau seniai praėjo. Kiek tamsos telpa tarp šviesos spindulių? - Psalmininkas dažnai užduoda retorinius klausimus, į kuriuos nėra atsakymo, paliekama beribė filosofavimo laisvė.

Ar Dievas sukūrė šviesą? Ar tik ta šviesa nesudegino viso kartu su Dievu? - jis tęsia.
Ar tik jums ne laikas? - neiškentęs Odė.

AR LAIKAS NĖRA VIENINTELIS DALYKAS, KURIS PRIEŠINASI PABAIGAI?

Odė nuleido galvą ir išėjo.
Niekas kitas taip nesuteikia visagalės beprotybės, kai viduje slypinčių jausmų sutrypimas.

AR TIK GYVENIMAS NĖRA BLOGIAUSIAS ŽMOGAUS POELGIS?

++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++ ++++++++++++++++++++++++++=

Toks prastokas, bet vistiek:

Jausmai

Kodėl Tu leidai sau,
Kančias mano prikelt
Kodėl Tu sau nuleidai,
Už ką tos akys Tau?

Už ką Tau tas dangus?
Už ką jame lietus,
Už ką palikai namus,
Už ką? Juk nebebus...

Kodėl Tu vis kartoji,
Tylėdama kalbi
Kodėl širdis manoji
Jau nebeplaka nakty.

Aš nebelauksiu,
Kodėl Tu taip elgiesi?
Aš susideginsiu,
Tavo tamsios nakties...

++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++ +++++++++++++++++++++++++++

Per daug savotiškas, atmosferinis toks:

Triukšminga tyla.

Tyla.
Stoviu vienas aplink
jie žiūri link
Manęs jau supa.
Tyla.
Nebekontroliuoju vis
dar, bet gyvent noriu
Savęs nes tikiu,
Kad kažkas ateis ir
Pasibels į mano pasamonės
Duris su didžiuliu
Trenksmu ir mane
pažadins iš letargo
miego kuriame įbridęs,
Aš iki kelių ir daugiau,
Rašau eilėraštį.
Dabar reiškiuos.
Garsas.
Garsai garsai, fantazija
Sutraumuota, sugriauta -
Mano.
garsas.
Garsas!
Šaltis ir nustoja
nebesiburia aplink
Jau mane.
Tyla.
Mirtis aplankė
Jau čia.
Tyla.
Vargonai gaudžia, skrodžia
Tylą virš mano slenksčio
Pasamonės.
Tamsa.

++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++ +++++++++++++++++++++++++++=

Nieko neliko

Didžiausia meilė yra
Tėvynei
Didžiausia pagarba
Jos nėra.

Aš paskendęs nostalgijoj, kurioj nebuvau
Likę prisiminimai, kuriuos sukarpiau
Į mažą.. popieriaus lapą stačiau
Prisiminimus, po vieną mačiau.

Nieko neliko
Ištikro
Apverstų kryžių keliai

Niekas nepasakęs
Paliko
Išėjo į nebūtį tylią

O aš pasikartosiu, AŠ
Nieko nleiko
Ištikro
Bet esu aš

Tas, kurio vardą Tu kraujavai
Kurio tiesas per naktis vėmiai
Kurio gyvulišką meilę kraštui
Tu sudeginai,
Tylą
Tu sudeginai
Viską, ką sukūriai
Ir palaimindamas visagalį Nieką,
Nusižudei.

**SudЯ_** · 2009-09-07, 21:13

Nauja Akis. Diezas. Niekas.

Buvo vasara. Naktis. Maždaug 1:00 nakties. Namuose kol kas nieko nebuvo. Jis stovėjo priešais veidrodį vonioje. Veidrodis buvo aptrūkinėjes, o jis pats kažkoks visai nesavas. Vonios lempa mirksėjo, tačiau neįkyriai. Jau seniai jis stebėjo save. Veidrodis – keistas išradimas, tai tarsi perkreiptas žmogaus atspindys. Arba tiksliau, priemonė suteikti tą atspindį. Tačiau kreiva. Kaip ir pats jis tuo metu. Jis jautėsi prastai. O ir išvaizda buvo nekokia. Tiksliau išorinė jo būsena. Ilgoki plaukai visai susiriebalavę, užkritę ant akių. Pas jį visai nebuvo raumenų. Sportas su juo nedraugavo. Seni drabužiai numesti netoli, ant vonios krašto taip pat nebuvo švarūs. O jo pačio viduje buvo košmaras. Skausmas. Vidinis, bet daug stipresnis už išorinį. Jis jau gana ilgą laiką sirgo depresija. Tai jau buvo nusibodę. Žinoma, jis nenorėjo to kartoti vėl, tačiau nebematė kitos išeities. Ir tai buvo skaudžiausia. Kadangi, jo kūnas buvo nusėtas randais. Jų buvo daugybė. Jie buvo ant visur. Kojų, rankų, pilvo, krūtinės, net ant nugaros ir kaklo. Jie visi buvo pailgos formos. Ir kiekvienas iš jų pas jį atsirado po kokio nors skaudulio, esančio jo viduje. (Kiek žmogus turėtų išgyventi blogo, kad pas jį ant kūno atsirastų tiek randų?...). Jo niekas nepaskatino to darytis. Jis neberado kitokio būdo sugniuždyti vidinį skausmą, kuris taip jį kankino. Skausmas buvo begalinis. Ir tai jis patirdavo labai dažnai. Per dažnai. Tai jo gyvenime tapo, lyg kasdienybė. Skausmas, tai kasdienybė.. Jis supranta, kad jau nieko gero iš to nesigauna. Ir, kad įvyko blogiausia. Priklausomybė. Kaip ir nuo rūkymo, jam atrodė neįveikiama. Ir tai buvo dar vienas kartas, kada jis eilinį kartą įrodys pats sau, koks vis dėlto yra silpnas. Visomis prasmėmis. Jis nusiplauna rankas. Atsisėda ant vonios krašto, netoli drabužių. Nusirengia kelnes. Pasilenkia. Iš po vonia esančios angos išsitraukia suglamžytą permatomą pirštinę, kurios nykštyje keturkampis skutimosi peiliukas. Ant jo užrašyta 'nerūdijantis' ir nupiešta rodyklė. Atsargiai išima peiliuką iš pirštinės. Pirštinę užsideda ant dešiniosios rankos, ta pačia ranka paima peiliuką. Įtempia kairiosios kojos raumenis ir pradeda naują akį maždaug virš kelio srities. Jis pieš diezą. Tai menas. Visas jo kūnas tarsi didelis meno kūrinys. Su įvairiais, įvairaus dydžio įpjovimais. Peiliukas lėtai slydo koja. Jis laikė peiliuką tvirtai, stengėsi pjauti kuo giliau, ir tiesiau. Galvoje virė. Šlykštūs dienos įvykiai maišėsi. Viskas atrodė blogai. Netrukus pasirodė kraujas. Pjovė giliai ir daug. Žaizda bus didelė. Kraujas tvinko. Nerimas iš galvos taip pat. Bet galbūt tai tebuvo savęs apgavimas... Vis dėlto, jam pasidarė geriau. Išorinis skausmas pakeitė vidinį. Nors prie abiejų jis jau buvo pratęs. Padarė savyje maždaug 6 centimetrų ilgio randą. Šalia jo dar vieną. Ir dar du, taip, kad jie kirstųsi. Ir gavosi diezo formą sudarantys keturi randai, kurie kraujavo. Jis palaižė savo kraujo. Nebuvo skanu. Juk jis nebuvo vampyras. Greitai pasiėmė netoliese esantį bintą, ir apsirišo naująją žaizdą. Jautėsi kur kas geriau. I š po spintelės, virš veidrodžio pasiėmė cigaretes. Šviesa vis mirgėjo... Išjungė ir nuėjo į balkoną. Stiklinis. Atidarė jame langą, švelnus vasaros nakties vėjas pradėjo plaikstyti jo riebaluotus plaukus. Žaizdą šiek tiek perštėjo. Šis butas buvo pakankamai aukštai. Maždaug 11 aukštas. Nelaukdamas išsiėmė cigaretę iš pakelio. Prisidegė. Įtraukė. Tas jausmas... buvo neapsakomas. Dūmas buvo toks reikalingas jo organizmui. Jis rūkė tik pačias stipriausias cigaretes, nes tik nuo šių jausdavosi gerai. Tik šios turėjo tą, jo taip mėgstamą poveikį. Įtraukęs, išpūtė dūmą į orą, miestą. Į viršų, kur šis greitai išgaruos. Jis jautėsi neapsakomai. Mokėjo gyventi. Tik taip jis suprato gyvenimo prasmę. Ir jis žinojo, kad rytoj jo laukia vėl gi, dar viena sunki diena. O, kaip jis norėjo nueiti miegoti, ir daugiau nebe atsikelti. Jis galėtų tiesiog imti, ir iššokti pro langą. Taip tikrai užsimuštų. Tačiau jis buvo per silpnas. Jo silpnybės užgožė jo protą. Jis tiesiog dar vienas vaikščiojantis lavonas. O, kaip jam gera... Apsvaigęs nuo dūmo, uždarė langą, ir uždarydamas balkono duris, išėjo. Pagaliau balkonas nebuvo tuščias. Jame apsigyveno oras.

And its not our fault
Its just your all new suicide

**Lumina** · 2010-09-17, 10:31

Nieko neliko

Didžiausia meilė yra
Tėvynei
Didžiausia pagarba
Jos nėra.

Aš paskendęs nostalgijoj, kurioj nebuvau
Likę prisiminimai, kuriuos sukarpiau
Į mažą.. popieriaus lapą stačiau
Prisiminimus, po vieną mačiau.

Nieko neliko
Ištikro
Apverstų kryžių keliai

Niekas nepasakęs
Paliko
Išėjo į nebūtį tylią

O aš pasikartosiu, AŠ
Nieko nleiko
Ištikro
Bet esu aš

Tas, kurio vardą Tu kraujavai
Kurio tiesas per naktis vėmiai
Kurio gyvulišką meilę kraštui
Tu sudeginai,
Tylą
Tu sudeginai
Viską, ką sukūriai
Ir palaimindamas visagalį Nieką,
Nusižudei.

Šitas man labiausiai patiko :33 šaunuolis ar šaunuolė XDD

sudЯ_'s keverzonės.

sudЯ_'s keverzonės.

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment