Parašyti šį kūrinį mane įkvėpė praeitą vasarą perskaityta knyga... Prieš tai taip pat rašydavau, bet tos sapalionės buvo visiškai nuobodžios. Štai "Laumžirgio skrydis" kone geriausiai mano parašytas kūrinys kol kas iš visų 5 ar 6-ių. Nusprendžiau jį parodyti jums. Negarantuoju, kad patiks, bet jei sudomintų, prašau kantrybės jį skaitant. Kasdien stengsiuos įdėti po vieną "Laumžirgio skrydžio" dalį. Jų iš viso bus apie 25, bet skirtingo ilgumo. O šeip rašau pirmu asmeniu. Taip skaitytojams yra lengviau suprasti pagrindinio veikėjo mintis ir jausmus. Būtų malonu, jei pakomentuotumete. Nesvarbu, patiko..nepatiko. Juk kiekvienas pradedantysis rašytojas turi sulaukti kritikos ir tobulėti ^^ Taigi... Štai pirmoji dalis...
__________________________________________
I DALIS
Tai buvo žiauru! Liza kątik tėškėsi ant žemės, eidama prie lentos su savo sąsiuviniu! Per klasę nuaidėjo garsus bendraklasių juokas... Oi! Atleiskit, kad pradedu būtent nuo čia, bet man atrodo, jog taip ir turi
būti. Beje, aš esu Kornelija arba tiesiog Kornė...tiesiog Kornė. Esu paprasta 16-metė mergina. O Liza - mano geriausia draugė...bent jau tokia tūrėtų būti... Galbūt ir yra, bet kuo toliau, tuo labiau ji man darosi keista... Ne, ne keista. Tiesiog darosi tokia, kaip kiti... kiti mano bendraamžiai. Jiems svarbu pinigai, alkoholis, cigaretės, seksas... seksas... ir dar kartą seksas.
Ne, aš nesu tokia. Tokie dalykai manęs nedomina. Mano manymu, yra svarbesnių ir įdomesnių dalykų... nors tinkamo pavyzdžio jums negaliu duoti. Pavyzdžiui, aš dažniausiai žiūriu televizorių, baruosi su ketveriais metais jaunesne sesute, tysoju lovoje, klausausi muzikos ar skaitau gerą knygą, nors jau seniai neskaičiau.
Kiti mano bendraamžiai sako, jog esu dar visai maža, nesuaugusi mergaitė. Bet aš juk nesu maža ir juo labiau dar nesuaugusi! Dažniausiai dėl mano išvaizdos priekaištauja Liza. Ji stengiasi įsigyti kuo trumpesnį sijoną ir kuo labiau aptemptą palaidinę su gilia iškirpte. Jos veidą visada puošia makiažas... Taip, puošia... Jai jis tinka. O aš buvau kitokia. Dėvėdavau džinsines kelnes ir šiltą megstinį žiemą arba marškinėlius vasarą. Dėl to, kad dėviu beveik tą patį, ji ir priekaištauja.
Bet, ačiū dievui, šiandien ji dėvėjo vasariškus šortukus, nes jei būtų
su sijonu, tai po to dribimo ji būtų sprogusi iš gėdos. Na, patys
suprantate.
Tačiau ir dabar ji neatrodė visiškai rami. Padėjusi sąsiuvinį mokytojai
ant stalo, ji raudona kaip puikiai prinokęs pomidoras atsisėdo į savo
suolą. O klasėje juokas vis dar aidėjo.
- Tylos! Dirbkit! - paliepė mokytoja.
Visi kiek nutilo, o kai kurie įsmeigė akis į savo sąsiuvinius.
Na, taip. Regis, žinia apie Lizos kritimą pasklis po visą mokyklą. Tokie jau čia visi yra. Gandai greitai plinta. Bet ją išgelbėjo tai, kad rytoj paskutinė diena ir tada mūsų visų laukia vasaros atostogos. Šaunumėlis! Ilgai laukta vasara jau čia pat! Tik įdomu, ką aš veiksiu? Žinoma, kad atostogausiu! Bet, kaip? Veltui tokių ilgų atostogų juk nepraleisiu. Čia tai reikėtų pagalvoti. O šiaip, labai norėčiau nuveikti ką nors įdomaus ir reikšmingo. Na, dar turiu pagalvoti apie tai vieną dieną...
- Kornelija, prašau dirbti, - pasigirdo mokytojos balsas. - Tu ir vėl svajoji per pamoką.
Ak, taip. Aš ir vėl svajoju per pamoką. Kada nors mano smegenys ištykš nuo visų tų minčių galvoje. Bet kodėl mokytoja visada pastebi tik mane? Mūsų klasėje vėl pats didžiausias triukšmas, bet ji pastebi tik mane! Na, o klasėje tikrai didelis triukšmas. Štai ir sąsiuvinys lekia per klasę.
- Džonai, ką darai?! - suriko mokytoja.
- Bet, ponia S, juk greitai atostogos, mums jau nereikalingi šie sąsiuviniai.
Aišku, kaip ir galvojau, sukilo ir kiti. Klasėje ėmė lyti sąsiuviniais ir jų išplėštais lapais.
Netrukus visi suolai buvo tušti. Ne, ne visi. Ant mano suolo vis dar gulėjo tas nelemtas sąsiuvinis. Visi susmeigė į jį akis, tikėdamiesi, kad jis taip pat pakils į orą, bet iš mano rankų. Suskambo skambutis. Bet klasėje vis dar buvo tylu. Visi vis dar smeigė mano sąsiuvinį akimis. Aš kuo ramiausiai atsistojau, užsimečiau krepšį, paėmiau sąsiuvinį ir nuėjau prie durų. Tarpdury dar kiek pastovėjau, atsisukau į klasę. Jie visi vis dar sekė mane akimis. Na, ką... juk negaliu jų taip palikti. Bet į orą sąsiuvinio nepaleidau. Aš jį iškėliau virš šalia stovėjusios šiukšlių dėžės ir išmečiau. Tik tada klasė sujudo ir visi išbėgo...
__________________________________________________ ________________
To Be Continued...
__________________________________________
I DALIS
Tai buvo žiauru! Liza kątik tėškėsi ant žemės, eidama prie lentos su savo sąsiuviniu! Per klasę nuaidėjo garsus bendraklasių juokas... Oi! Atleiskit, kad pradedu būtent nuo čia, bet man atrodo, jog taip ir turi
būti. Beje, aš esu Kornelija arba tiesiog Kornė...tiesiog Kornė. Esu paprasta 16-metė mergina. O Liza - mano geriausia draugė...bent jau tokia tūrėtų būti... Galbūt ir yra, bet kuo toliau, tuo labiau ji man darosi keista... Ne, ne keista. Tiesiog darosi tokia, kaip kiti... kiti mano bendraamžiai. Jiems svarbu pinigai, alkoholis, cigaretės, seksas... seksas... ir dar kartą seksas.
Ne, aš nesu tokia. Tokie dalykai manęs nedomina. Mano manymu, yra svarbesnių ir įdomesnių dalykų... nors tinkamo pavyzdžio jums negaliu duoti. Pavyzdžiui, aš dažniausiai žiūriu televizorių, baruosi su ketveriais metais jaunesne sesute, tysoju lovoje, klausausi muzikos ar skaitau gerą knygą, nors jau seniai neskaičiau.
Kiti mano bendraamžiai sako, jog esu dar visai maža, nesuaugusi mergaitė. Bet aš juk nesu maža ir juo labiau dar nesuaugusi! Dažniausiai dėl mano išvaizdos priekaištauja Liza. Ji stengiasi įsigyti kuo trumpesnį sijoną ir kuo labiau aptemptą palaidinę su gilia iškirpte. Jos veidą visada puošia makiažas... Taip, puošia... Jai jis tinka. O aš buvau kitokia. Dėvėdavau džinsines kelnes ir šiltą megstinį žiemą arba marškinėlius vasarą. Dėl to, kad dėviu beveik tą patį, ji ir priekaištauja.
Bet, ačiū dievui, šiandien ji dėvėjo vasariškus šortukus, nes jei būtų
su sijonu, tai po to dribimo ji būtų sprogusi iš gėdos. Na, patys
suprantate.
Tačiau ir dabar ji neatrodė visiškai rami. Padėjusi sąsiuvinį mokytojai
ant stalo, ji raudona kaip puikiai prinokęs pomidoras atsisėdo į savo
suolą. O klasėje juokas vis dar aidėjo.
- Tylos! Dirbkit! - paliepė mokytoja.
Visi kiek nutilo, o kai kurie įsmeigė akis į savo sąsiuvinius.
Na, taip. Regis, žinia apie Lizos kritimą pasklis po visą mokyklą. Tokie jau čia visi yra. Gandai greitai plinta. Bet ją išgelbėjo tai, kad rytoj paskutinė diena ir tada mūsų visų laukia vasaros atostogos. Šaunumėlis! Ilgai laukta vasara jau čia pat! Tik įdomu, ką aš veiksiu? Žinoma, kad atostogausiu! Bet, kaip? Veltui tokių ilgų atostogų juk nepraleisiu. Čia tai reikėtų pagalvoti. O šiaip, labai norėčiau nuveikti ką nors įdomaus ir reikšmingo. Na, dar turiu pagalvoti apie tai vieną dieną...
- Kornelija, prašau dirbti, - pasigirdo mokytojos balsas. - Tu ir vėl svajoji per pamoką.
Ak, taip. Aš ir vėl svajoju per pamoką. Kada nors mano smegenys ištykš nuo visų tų minčių galvoje. Bet kodėl mokytoja visada pastebi tik mane? Mūsų klasėje vėl pats didžiausias triukšmas, bet ji pastebi tik mane! Na, o klasėje tikrai didelis triukšmas. Štai ir sąsiuvinys lekia per klasę.
- Džonai, ką darai?! - suriko mokytoja.
- Bet, ponia S, juk greitai atostogos, mums jau nereikalingi šie sąsiuviniai.
Aišku, kaip ir galvojau, sukilo ir kiti. Klasėje ėmė lyti sąsiuviniais ir jų išplėštais lapais.
Netrukus visi suolai buvo tušti. Ne, ne visi. Ant mano suolo vis dar gulėjo tas nelemtas sąsiuvinis. Visi susmeigė į jį akis, tikėdamiesi, kad jis taip pat pakils į orą, bet iš mano rankų. Suskambo skambutis. Bet klasėje vis dar buvo tylu. Visi vis dar smeigė mano sąsiuvinį akimis. Aš kuo ramiausiai atsistojau, užsimečiau krepšį, paėmiau sąsiuvinį ir nuėjau prie durų. Tarpdury dar kiek pastovėjau, atsisukau į klasę. Jie visi vis dar sekė mane akimis. Na, ką... juk negaliu jų taip palikti. Bet į orą sąsiuvinio nepaleidau. Aš jį iškėliau virš šalia stovėjusios šiukšlių dėžės ir išmečiau. Tik tada klasė sujudo ir visi išbėgo...
__________________________________________________ ________________
To Be Continued...
Comment