Laumžirgio Skrydis...

**Deima-** · 2009-08-09, 23:20

Visų pirma, sunku ką pasakyti iš vienos dalies, todėl kitą kartą geriau įdėk penkias iš karto. Šiaip skaitosi lengvai. Klaidų neradau, bet ir neieškojau jų. Tik kai kurios sakinius rašyčiau kitaip. Pvz :

Liza, eidama prie lentos su savo sąsiuviniu, ką tik tėškėsi ant žemės!

Atleiskit, kad pradedu būtent nuo čia, bet man atrodo, jog taip ir turi

Šito sakinio nereik. Tiesiog jis maišo.

Beje, aš esu Kornelija arba tiesiog Kornė...tiesiog Kornė.

Antrą kartą to "tiesiog Kornė" nekartočiau. Nereik jo, nors suprantu ką tu nori tuo pasakyti. O jeigu labai jau nori tai manau reiktų tašką dėti tarp tų "tiesiog Kornė".

Bet, ponia S, juk greitai atostogos, mums jau nereikalingi šie sąsiuviniai.

Čia toks mažytis tavo faill'as, mano manymu. Nu, tiesiog labai kvailai skamba. Ir iš karto peršasi mintis, kad išgirdai tai kokiam nors filme ir t.t.
Apie istoriją nieko negaliu pasakyti, nes tik pirma dalis, bet ....

Jiems svarbu pinigai, alkoholis, cigaretės, seksas... seksas... ir dar kartą seksas.

Mano manymu, tai nėra blogi dalykai. Tiesiog juos reikia mokėti naudoti. Na, dar suprantu dėl alkoholio ir cigarečių, bet, pavyzdžiui, turint pinigų galima padėti neturtingiems ir nereikia vogti arba nusukinėti chalturkėmis pinigų ( dažnai būna išimčių). O dėl sekso na jis pats irgi nėra blogas, bet tų turbūt kalbi apie kokius vi enos nakties nuotykius. Na, o ten jau kaip kam. Žiūrėsim kaip seksis tai mergaitei gal ji ką nors supras.

**kazuki** · 2009-08-09, 23:26

Na man patiko, dar nežinau apie ką bus pati istorija (neskaitant vasaros atostogų :P) bet manau, kad bus įdomu. Laukiam kas bus toliau

**sagara sanosuke** · 2009-08-09, 23:34

man patiko. kokia knyga ikvėpė jai ne paslaptis.

**StValentine** · 2009-08-10, 02:26

Man irgi visai patiko, nieko ypatingo nevyko, bet buvo įdomu ir lengva skaityti. Ypač patiko vieta, kai ji sąsiuvinį išmetė į šiukšliadėžę ^^ Aš jau spėliojau, ką ji su juo darys, ir staiga BAM, šiukšliadėžė. Nesitikėjau. Tikrai smagi vietelė.

Be to, pavadinimas šauniai parinktas. Nežinau dėl asociacijų ir priežasčių, manau, jos paaiškės vėliau ir bus įdomu jas atrasti, bet kol kas pavadinimas intriguojantis ir sudominantis, o tai ir yra pagrindinė jo funkcija.

O dėl tos "tiesiog Kornė" pastabėlės, minėtos anksčiau Deima-, tai nepritariu. Kartojimas yra autoriaus stiliaus bruožas ir jis yra itin svarbus. Jei tekste yra kartojimas, vadinasi, jis ten ne be reikalo, o kažką reiškia. Šiuo atveju, jis pažymi Kornelijos/Kornės charakterį, todėl yra svarbus. Kaip autorė jį išskirs, tai taip pat jos stilius. Jei kartojimų būtų daug ir visame tekste tiesiog bet kur, tada tai jau būtų kažkas svarstytino, bet dabar tikrai ne. Tik turiu pastebėti, kad skirsnio pradžioje kiek per daug daugtaškių, jų reiktų bent kiek pamažinti, nes skaitant atrodo keistoka. Jei norėjai tas kelias pastraipas rašyti minčių srauto stiliumi, geriau naudoti taškus ir palikti daugtaškius tik keliose itin mąsliose vietose. Kiek veiksmingiau ir geriau atrodo estetiškai.

**Miyuki-san** · 2009-08-10, 09:15

Deima- *** Jeez, dėkui labai, kad taisai ^^
Knyga - Kevin Brooks "Lukas"
StValentine *** Jo, dėl tų daugtaškių tai ir man per daug xDD tiesiog tigejau juos trint xDD
na, šį kartą sudėsiu kelias dalis į vina x))
enjoy..
___________________________________
II DALIS
Kai buvau gerokai nuėjusi nuo mokyklos, mane pasivijo Liza.
- Siaubas! Maniau, kad sprogsiu po to kritimo.
- Ne tu viena, - tariau.
- Susitariau šeštadienį varyti į klubą. Nenori kartu?
- Ne.
- Baik, Korne. Juk bus linksma, važiuojam kartu.
Ji prisidegė cigaretę, tada pakelį atkišo man. Aš papurčiau galvą ir
Liza tą pakelį susikišo atgal į kišenę. Ji rūko jau maždaug apie metus.
Jau pačią pirmąją dieną ją rūkančią užtiko mama už parduotuvės. Ponia
Kolm - geros širdies žmogus. Savo dukrą rukyti bandė atpratinti
riksmais, namų areštais, bet nieko nepavyko. Liza visvien rūkė...
- Tai kaip?
- Kas, kaip?
- Dėl klubo šeštadienį. Varysi?
- Niekur aš nevarysiu! Kada tu, po galais, atstosi nuo manęs?
Man buvo pikta. Liza ėmė mane erzinti vis labiau ir labiau. O dar to tabako dūmai man galvą susuko.
- Atstosiu nuo tavęs tada, kai pagaliau suaugsi, Korne.
Tai mane dar labiau įsiutino. Kuo mane laiko šita blondinė, vardu Liza, ir dar apsimetanti mano geriausia drauge? Maža mergaite? Bet aš nesu maža mergaitė!
- Aš nesu maža mergaitė. Čia tu elgiesi vaikiškai, erzindama mane, - atrėžiau.
- Na tiek to, - ji apžiūrėjo mane nuo galvos iki kojų. - Tau ne karšta su tomis džinsinėmis kelnėmis? Galėtum įsigyti sijoną ar bent vasariškus šortukus... kaip mano.
- Liza, juk tu žinai, jog aš nemėgstu tokių dalykų.
- Na, kaip nori. Bet aš tau tikrai siūlau pasikeisti, Korne.
Čia mes išsiskyrėm. Mano ir Lizos namus skyrė tik kelias. Ji nuėjo į savo namus, o aš į savuosius.
Svetainėje krėsle sėdėjo tėtis su viskio stikline rankoje ir žiūrėjo nuotraukos. Supratau, kad tai mamos nuotraukos, nes tėtis jokių kitų nežiūri. Niekada nematydavau jo liūdinčio. Jis buvo optimistas, visada linksmas. Bet po mamos mirties jis taip nebesišypso. O jeigu ir šypsosi, tai ta šypsena būna dirbtinė, nieko nereiškianti.
Ak, taip. Mano mama... mano ir sesutės Andželikos mama... Net skaudu prisiminti. Bet privalau jums papasakoti, kaip ta baisi nelaimė atsitiko.
Prieš tris metus mama keliavo namo iš senelės Nanos sodybos. Jeigu ji būtų važiavusi kartu su tėčiu automobiliu, tai tikriausiai šiuo metu būtų šalia. Bet tėtis tuo metu dirbo, todėl negalėjo niekur išvykti.
Taigi mamai teko važiuoti autobusu. Tuo metu buvo žiema. Keliai užšalę ir slidūs. Autobusas neišsilaikė ant kelio ir... nuriedėjo į šalia jo buvusį griovį. Pats pirmasis apie tai sužinojo tėtis. Jam
paskambino... kažkas paskambino ir kažką pasakė. O aš stovėjau šalia jo, nes jis buvo ką tik grįžęs iš darbo. Mačiau, kaip išsikreipė jo veidas. Pirmą kartą pamačiau jį beviltiškoje padėtyje, sunerimusį,
palūžusį. Jo veidas išbalo ir tuojau pat pasruvo ašaromis... didelėmis ir karčiomis ašaromis. Į svetainę tada įėjo Andželika. Pamačiusi tokį tėtį ji išsigando ir taip pat ėmė raudoti. Negirdėjau, ką sakė tėtis
žmogui kitąpus telefono laido, nes mąsčiau, kas gi atsitiko... Jį atleido iš darbo? Ne, jis toks vienintelis nuostabiausias, todėl niekas negaltų ir net nenorėtų jo atleisti... O gal dėl kokios nors pūgos atšaukė kelionę su šeima į Egiptą? Ne, tėtis būtų kuo ramiausiai pasakęs: "Bus tų kelionių. Svarbiausia, kad mes visi būtumėm kartu." Ir tada tas žodis... vienintelis žodis išvaikė mano mintis ir užvaldė mano protą. Tas žodis buvo... mama. Nežinojau, ką daryti, ką galvoti, bet atsakymas tik vienas... Mama.
Pamačiau, kaip tėtis padėjo ragelį.
- Tėti, tėti. Kas atsitiko? - paklausiau.
Buvau pakankamai didelė, kad suprasčiau visą situaciją, jei tėtis man būtų viską papasakojęs. Bet šalia stovėjo raudojanti Andželika. Tada jai buvo tik devyneri. Todėl tėtis išlemeno tik tai:
- Jūsų... jūsų mamytė... nebegrįš.
Mama buvo vienintelis žmogus, kuris mus visus tris galėjo puikiai suprasti, paguosti. Mes ją mylėjome. Ji buvo lyg angelas, mamos pavidale. Ir štai... jos nebėra. Ji išskrido... išskrido kažkur toli toli ir paliko mus. Už tai aš jos nekenčiau, bet meilė jai buvo daug stipresnė.
Po tų žodžių man akyse kaupėsi ašaros, bet jos neriedėjo mano skruostais, nors norėjau, kad taip būtų. Nes man skaudėjo... skaudėjo širdį... labai labai. Tas skausmas būtų bent kiek dingęs su ašaromis,
bet šios neriedėjo. Ir tada akyse viskas ėmė nykti, kol galiausiai išnyko visiškai...
Aš pabudau svetainės sofoje, apsupta medikų ir policininkų. Ir tada sužinojau, jog mirė ne viena mano mama, o dar du žmonės - vyras ir žmona- kažkur palikę savo vaiką. Aš netekau tik mamos, o jis - abiejų tėvų! Kaip jaučiasi tas vaikas dabar? Jis verkia? Jam skauda taip pat, kaip man? Bet jam skauda dvigubai labiau! Ir visvien, taip nesąžininga! Kodėl būtent mes abu turime kentėti?! Ne, ne tik mes... Ir tėtis, ir Andželika kentėjo. Bet mes gyvenam... nors mamos ir nebėra.
Skaudu tai prisiminti... Skaudu ir be galo liūdna. Liko tik nuotraukos, kurias dabar žiūri tėtis. Priėjau arčiau. Jis į mane net nežvilktelėjo. Pažvelgiau į nuotrauką, kurią jis laikė. Joje stovėjo mama po žydinčia obelim ir dėvėjo nuostabią gėlėtą vasarišką suknelę. Tviskėjo jos ilgi ir garbanoti juodi plaukai. Blizgėjo didelės ir gražios juodos akys su didelėmis ir ryškiomis blakstienomis. Ir ji mums šypsojosi... žvelgė į mus ir šypsojosi. Pastebėjau, kad tėtis jai šypsosi taip pat. Bet ta šypsena buvo liūdna.
- Graži ji, taip? - staiga paklausė.
- Nuostabi,- atsakiau.
Man pradėjo skaudėti galvą ir akys, kuriose kaupėsi ašaros. Bet juk negalėjau čia imti ir raudoti. Aš juk ne maža mergaitė. Bet pastebėjau ašarą ant tėčio skruosto. Paskui nuriedėjo antra... tada trečia... ketvirta... Apsikabinau tėtį ir pravirkau. Bet verkiau tyliai...
Netrukus užlipau į savo kambarį. Galvą pradėjo dar labiau skaudėti. Rodos, tuoj plyš ar sprogs. Atsiguliau. Visaip varčiaus varčiaus, bet mano makaulė visvien neaprimo. Nusprendžiau išeiti pasivaikščioti. Prasiploviau ašarotas akis ir išėjau.
Ėjau šaligatviu. Norėjau kuo greičiau patekti ten, kur mažai garsų, nes gatvėje ūžė automobiliai. Galvoje viskas maišėsi, ūžė taip pat, kaip ir gatvėje. Rodės, išprotėsiu.
Pagaliau priėjau miestelio parką. Čia gražu ir ramu. Auga gėlės, žolė gražiai nupjauta, stovi suoliukai. Pačiame parko viduryje auga visų medžių karalius - ąžuolas. Jis didelis, storas ir labai senas, bet dar gana tvirtas. Jo storos šakos tankiai apaugusios lapais. Ten lengvai galima pasislėpti. Tai mano mėgstamiauia vieta.
Priėjau prie ąžuolo ir ėmiau į jį lipti. Užsiropščiau ant storos šakos, atsisėdau ir atsirėmiau į kamieną. Nuostabu! Esu viena, manęs niekas nemato, bet užtat aš puikiai galiu visus matyti. Išsitraukiau mažą užrašų knygutę ir pieštuką. Visada juos nešiojuos. Kai šauna kas nors į galvą, nusipaišau tai į užrašų knygutę, o tada perpaišau ant didesnio popieriaus lapo. Staiga pro mane praskriejo didelis ir nuostabus
laumžirgis. Jis ėmė leistis žemyn. Su juo kartu aš nuleidau ir savąsias akis. O kas gi čia?! Prie ąžuolo priėjo kažkoks vaikinas, jis atsisėdo ir atsirėmė į jį. Vaikinas man pasirodė paslaptingas. Dėvėjo juodas džinsines kelnes su grandinėle šone. Dėvėjo baltus marškinius trumpomis rankovėmis. Rankos kiek raumeningos, o oda gražiai įdegusi. Jo plaukai buvo rudi ir susivėlę. Veido gerai nemačiau, nes jis galvą buvo nuleidęs. Nepažįstamasis kojas buvo sulenkęs, o į jas atrėmęs popieriaus lapą ant nedidelės lentelės. Vaikinas išsitraukė pieštuką. Supratau, kad jis ketina kažką piešti. Primerkiau akis,
kad įžvelgčiau, ką jis paišo. Jis piešė laumžirgį. Ėmiau ir aš piešti tokį patį laumžirgį. Greitai nupiešusi, išroviau ta lapelį, sulanksčiau iš jo lėktuvėlį ir paleidau žemyn. Lėktuvėlis nukrito tiesiai nepažįstamajam ant kelių. Šis galvos nė nepakėlė. Atviniojo popierėlį, trumpai žvelgė į piešinį ir tada įdėjo jį į savo kelnių kišenę. Tada paišė toliau.
Dabar jis nupiešė balandį. Tokį patį nupiešiau ir aš, vėl suviniojau į lėktuvėlį ir paleidau. Vaikinas vėl nežvilgtelėjo į viršų. Po to nupiešė žiogą. Nupiešiau ir aš bei vėl nusiunčiau. Kai jis gavo piešinį, jo veido kamputy pamačiau mažą šypseną. Jis vėl pradėjo piešti. Pastebėjau, kad dabar
jis piešia stambesnį gyvūną. Prisimerkiau dar labiau ir laukiau, kada gi jis
baigs piešti. Jo veido kamputyje vis dar matėsi šypsena, bet staiga ji dingo. Pažvelgiau į
piešinį, kuriame buvo nupieštas nuostabus arklys. Jėzau Kristau! Ką daryt?! Aš nemoku piešti arklių! Na, bet turiu kažką nusiūst tam vaikinui.
Lapelyje užrašiau: „Deja, nemoku piešti arklių“. Šalia nupiešiau šypsenėlę, tada sulanksčiau lapelį i lėktuvėlį ir vėl nusiunčiau jam. Jis jį atviniojo, perskaitė ir tyliai nusijuokė, tada pakėlė galvą. Pamačiau jo veidą. Jis buvo nepaprastai gražus...bent jau man. Gražios ir didelės akys, kurių vos nedengė jo plaukai. Tobula nosis, tobulos lūpos. Ir ta maloni šypsena... ji mane užvaldė. Vos išsilaikiau
ant šakos... galva apsvaigo. Tačiau netrukus vaikinas nusisuko. Šalia jo priėjo pagyvenęs vyriškis su krepšiais rankose. Gal 45-erių ar 48-erių.
-Na, jau galime eiti, - tarė jis.
Vaikinas į vieną krepšį įdėjo savo lentelę, popierių ir pieštuką, tada paėmė tuos krepšius į rankas ir kartu su vyriškiu nuėjo. Ilgai stebėjau juos tolstant, kol galiausiai dingo iš už medžių. Tik tada nulipau nuo ąžuolo, pastovėjau toje vietoje kur sėdėjo tas nepažįstamasis ir lėtai pajudėjau namo.
Kas buvo tas vaikinas? Dar niekada nemačiau jo miestelyje...net mokykloje! Galbūt kątik atvyko? Jis beveik tobulas! Beveik! Beveik... Nežinau nei jo vardo, nei kur gyvena, nei ką čia veikia. Nežinau ką mėgsta, ko nemėgsta, apie ką galvoja... Telieka tik viską palikti tai taip, kaip yra.
_________________________________________________
To Be Continued...

**Ayami** · 2009-08-10, 10:28

Laukiam laukiam tolimesniu daliu.

**StValentine** · 2009-08-10, 11:24

O, buvo įdomu, tikrai įdomu. Kuo toliau, tuo geriau. Ima kvepėti romantika, kas man patinka XD Lūdnoka vieta apie jos motiną, bet visai neblogai parašyta. Patiko tai, kad Kornė galvojo ne tik apie save, bet ir apie kitų netektis, o tai labai gražiai apibūdino jos charakterį. ^^

**Renata** · 2009-08-10, 18:42

Buvo nepaprastai įdomu skaityti

Tavo rašymo stilius man kiek priminė "šuolį" (nepamenu autorės). O šiaip šuonuolė kad įkelinėji po truputį, nes daug skaityti vienu metu labai vargina.
P.S man daba kilo noras pagaminti laumžirgį

**Miyuki-san** · 2009-08-11, 09:13

III DALIS
Grįžau namo.
Tėčio nebuvo. Tikriausiai vėl išėjo į svarbią vakarienę su svarbiu žmogumi. Nuėjau į virtuvę. Ant spintelės, šalia kavinuko, gulėjo popieriaus lapas, perlenktas per pusę. Atlenkus perskaičiau tai, kas jame buvo parašyta:

Kornelija,
Šiandien aš grįšiu vėlai, todėl tikriausiai jau miegosi. Rytoj po pamokų bus Andželikos
klasės tėvų susirinkimas, todėl norėčiau, kad vietoj manęs į jį nueitum tu. Aš negalėsiu, nes dalyvausiu svarbiame pasitarime. Tai galiu patikėti tik tau, todėl prašau tavęs tai padaryti. Viską atidžiai išklausyk ir rytoj vakare nepamiršk man nupasakoti viską. Iš anksto tau dėkoju.
Tėtis

Na, taip. To dar betrūko! Na, bet neapvilsiu tėčio ir nueisiu į tą susirinkimą.
Išsiviriau arbatos ir pasidariau sumuštinių. Prisėdau prie stalo ir užkandau. Į virtuvę įėjo Andželika. Bet ji buvo ne viena, o kartu su savo drauge Keite.
-Jau grįžai?-paklausė sesuo.
-Nesimato? Juk turi akis, tūrėtum matyti,-atrėžiau.
Ji pažvelgė į tėčio paliktą raštelį, kuris gulėjo šalia mano puodelio.
-Jau tikriausiai žinai, kad rytoj tau reikės eiti į mano klasė tėvų susirinkimą. Norėčiau pasakyti, kad giliai į mano reikalus nesikištum, supratai?
-Neaiškink man. Ką norėsiu, tą ir darysiu. O dabar leisk man ramiai pavalgyti. Tu gadini man apetitą.
Andželika tik metė į mane nepatenkintą žvilgsnį ir su Keite paliko virtuvę.
Netrukus virtuvę palikau ir aš. Užlipau į savo kambarį ir priėjau prie lango. Pažvelgiau pro jį… Jau tamsu. Gatvę apšvietė tik žibintai, bet kartais pravažiuodavo automobilis. Staiga mintyse šmėstelėjo nepažįstamasis prie ąžuolo. Ėmė lyti, bet nestipriai. Niekaip negaliu išmesti jo iš galvos… O gal nenoriu?
Užsivilkau pižamą ir atsiguliau. Stengiausi apie nieką negalvoti, kad kuo greičiau užmigčiau. Bet vos tik galva ištuštėjo, joje vėl šmėstelėjo tas nepažįstamasis. Nejaugi jis neduos man ramybės?! Bet sulig tuo
klausimu aš užmigau.
Ryte pabudau kaip ir įprastą dieną. Susitvarkiau ir išęjau į mokyklą. Pagaliau! Pakutinė diena mokykloje! Atostogausiu, ilsėsiuos, tinginiausiu… Tačiau, kai įėjau į klasę, pamačiau, kad visi kažkuo susidomėję. Vienas su kitu kažką smalsiai aptarinėjo. Priėjau prie Lizos ir paklausiau:
-Kas čia vyksta?
-Į mūsų mokyklą atėjo naujokas,-tarė ji.- Ot, kvailys! Paskutinę mokslo metų dieną į mokyklą?! Mes jau mokslo metų pradžioje jos šalinamės, o jis mokslo metų pabaigoje užsimanė.
-Bet gal jis nori susipažinti su kitais ir bent kiek pažinti mokyklos aplinką?
-Na, gal gal. bet sklinda gandai, kad jis tikras gražuolis!
Liza atsiduso ir lyg maža įsimylėjusi mergaitė atsisėdo ant kėdės.
-Kvaila tu, Liza,-atrėžiau.
-Ką?!
-Nesvaik čia. Visi vaikinai yra vienodi. Visi jie kvaili. Dedu galvą, jog jis, kaip ir kiekvienas, gražus, bet protas kaip pačio kvailiausio ir bukiausio. Tokiems svarbu tik viena – gerai pasilinksminti.
-Na, bet jeigu tu esi teisi, tai aš būsiu pirmoji, su kuria jis pasilinksmins,-džiūgavo Liza.
Regis, kvailesnės už ją nėra. Niekas nieko nesupranta. Ar čia jie apsimeta kvailiais, ar iš tikrųjų tokie yra? Man jau bloga nuo jų.
Nuskambėjo skambutis. Netrukus atėjo ir mokytoja. Ilgai ji lakstė ir šūkavo, kol bent susodinti visus sugebėjo. Bet iš to nieko gero. O ko norėti? Visi pašėlę šią paskutinę mokslų dieną. Bet nekreipiau į tai dėmesio. Man buvo įdomu, kas tas naujokas? Kad atėjo būtent šiandien, man taip pat atrodė keista. Bet neverta apie tai galvoti. Visvien iš jo nebus nieko gero, kaip ir iš kitų. Taip praėjo dar kelios pamokos. Liko paskutinė! Nuostabu! Galėsiu pasakyti “ate ate” mokyklai ir “einu atostogauti”. Bet stovėdama koridoriuje atsiminiau vaikiną iį parko. Argi jis toks pats, kaip kiti? O gal ne? jis kitoks, aš tai jaučiu. Bet gal aš apsirinku? Ne, negaliu apsirikti. Ir kodėl iš viso apie jį galvoju? Aš jo net nepažįstu!
-Ei, Korne,-pasigirdo Lizos balsas.-Žiūrėk, tai naujokas.
Aš pakėliau akis. Ei! Juk tai jis! Tai vaikinas iš parko! Jis - naujokas?! O dieve! Jis žiūri į mane! Sustingau ir nežinojau, ką toliau daryti. Tas vaikinas praėjo pro šalį. Ak, gal ir gerai, nes mano kūnu ir taip pagaugai nuėjo…
-Ei! Naujoke! Kuo tu vardu?!-sušuko Liza.
Ką ji daro?! Liza pribėgo prie to vaikino ir dar mane
nusitempė už rankos!
-Ar girdi? Koks tavo vardas?-pakartojo Liza.
Šis sustojo ir atsisuko, tada tarė:
-Tomas.
Taigi…Jis-Tomas… Pagaliau bent jo vardą žinau. O jo veide visiškai nesimat jokių enmocijų. Nei jis buvo laimingas, nei niūrus. Tik staiga jis pažvelgė į mane ir šyptelėjo. Ta šypsena buvo tokia maloni… Nors ji vos matėsi, bet ji buvo tokia maloni!
-Kiekvienas laumžirgis dėkoja tam, kas apie jį galvoja.
Tai buvo Tomo žodžiai! Apie ką jis čia šneka? Nejaugi… nejaugi… Negaliu patikėti! Nejaugi jis mane matė?! Bet to negali būti! Manęs niekas negalėjo matyti tame ąžuole! O, regis, jo balsas mane užvaldė. Jis buvo toks skaidrus, kaip šaltinio vanduo. Užburiantis lyg būtų paskleisti kokie burtai. Išsižiojau iš nuostabos. Liza susižvalgė. Pažvelgė į mane, tada į Tomą, vėl į mane.
-Kas čia dedasi? Koks dar laumžirgis?-nesuprato.-Na, nesvarbu. Tai iš kur tu? Kiek tau metų? Kodėl būtent šiandien nusprendei ateiti į šią mokyklą? Tau tai neatrodo kvaila?
-Per daug klausimų pirmą dieną. Be to, tau netūrėtų rūpėti mano asmeniniai reikalai,-linksmai atsakė vaikinas.
Siaubas! O aš stoviu vis dar kaip statula. Sakyk ką nors, Korne, sakyk! Deja, beprasmiška… Nė žodžio negaliu ištarti.
Tomas nusisuko ir nuėjo.
-Mat koks! Atseit, kietas! Nebuvo dar tokio žmogaus, kuris neatsakytų į mano klausimą,-niršo Liza, tada pasisuko į mane.-Na, tu buvai teisi… Nors gražus, bet kvailas.
-Dar pažiūrėsim,-išlemenau, bet Liza vos išgirdo.
-Kažką sakei?
-Ne, nieko. Einam į pamoką.
Na, štai ir skambutis. Paskutinė pamoka. Bet ne taip džiaugiuosi. Tai dėl to, kad vis galvoju apie Tomą. Bet aš turiu jį išmesti iš galvos! Na, viskas… Daugiau apie jį negalvosiu. Sėdau į savo suolą ir atsiverčiau istorijos knygą. Kam aš ją atsiverčiau? Štai mokytoja jas jau surenka. Jos jau nebereikalingos. Nuobodu… Įdomu, ar Tomui taip pat nuobodu?.. Ak, aš ir vėl apie jį! Na, tiek
to… Teks priprasti.
Visa šita pamoka slinko labai lėtai ir labai nuobodžiai. Nuskambėjus paskutiniam šių mokslo metų skambučiui, per visą mokyklą nuaidėjo garsūs džiūgesio riksmai. Na, štai ir atostogos!
Išėjau iš klasės. Dar tikėjausi pamatyti koridoriumi praeinantį Tomą, bet jo nebuvo. Ir apskritai mokykla akimirksniu ištuštėjo.
-Ei! Korne, - tarė Liza.- Einam iš čia! Taip atrodo, jog tu gailiesi, kad visai vasarai palieki mokyklą.
Abi išėjom iš šios vietos. Pusę kelio ėjome tyliai, tik galiausiai Lizai, matyt, nusibodo ta tyla ir prakalbo:
-Žinai ką? Šiandien susitinku su Saimonu.
-Ka?! – sušukau.- Tu neturėtum su juo susitikinėti. Juk jis tikras niekšas!
-Nesakyk taip. Jis puikus! Visada toks geras man. Be to, mes patinkame vienas kitam.
-Tik jau nekalbėk man apie tai! Jūs net netinkat vienas kitam! Tu-paprasta mergina, o jis-gudrus niekšelis! Man jis nepatinka.
-Aš tau paprasta?-įsižeidė Liza.-Na, man nesvarbu, ką tu sakai. O Saimonas nuostabus! Tau apskritai vaikinai nepatinka, tai kodėl turėčiau tavęs klausyti?! Ir apskritai tau niekas nepatinka!
Tai pasakiusi ji nusisuko ir nuėjo link savo namų. Aš dar kiek ją palydėjau akimis ir taip pat nuėjau namo. Ką ji sau galvoja?! Susitikinėti su Saimonu – tai tas pats, kas kišti galvą į kilpą! Na, ką… Laikas sužinoti, kas iš tikrųjų yra tas Saimonas…
Jam 18 metų. Nusikaltimai – jo kasdienybė. Visada įsivelia į kokias nors muštynes ir pats jas kuria. Jam dirba, galima sakyti, daugybė įvairaus amžiaus vyrų. Pavadinčiau jį tikru mafijos vadeiva! Jis man nepatinka... O dar jo ta pagrindinė šutvė: jis, jo 16-metė sesuo Felicija bei dar du jo bendraamžiai – Nikas ir Džeimis. Visos merginos sako, kad jis tikras gražuolis, bet man jis visiškai nemielas širdžiai.
Kelis kartus buvau su juo susidūrusi. Jo žvilgsnis toks keistai veriantis... Saimono aš pasaulyje labiausiai nemėgstu, nes jis pirmasis, kuris ėmė mane vadinti maža mergaite. Nekenčiu jo! Ir ką jame surado Liza? Dabar tikrai esu įsitikinusi, kad jis kažką rezga...
_________________________________
To Be Continued...

**winry3** · 2009-08-11, 09:31

Lengvai skaitosi ir idomu.Žodžiu super!!! Laukiu naujų dalių!!!!!

**StValentine** · 2009-08-11, 22:18

Mmm, patiko ir III dalis. Tik keistokas pasirodė sesučių bendravimas. Panašu, kad kažkokie nesutarimai tarp jų, įtampa...

Matysim, kas bus vėliau. Lauksiu tęsinio.

P.S.: Truputį bendrą vaizdą gadina gramatinės klaidos, patarčiau pataisyt

**Miyuki-san** · 2009-08-12, 08:57

IV DALIS
Kai grįžau namo, juose nebuvo nei tėčio, nei Andželikos, tik aš viena. Skubiai pasidariau arbatos, sumuštinių ir užkandau. Tada iškeliavau į Andželikos klasės tėvų susirinkimą.
Na, taip, iš kitų jos bendraklasių tėvų žvilgsnių galiu spręsti, kad jie galvoja, ką čia veikia šita maža mergaitė. Aš tariau:
-Ka? Nejaugi vyresnė sesuo negali dalyvauti jaunesnės sesers klasės tėvų susirinkime?
Kažkoks tėvas trūktelėjo pečiais ir nusisuko. Atsisėdau į klasės galą.
Netrukus atėjo ir sesers auklėtoja. Ji padėkojo visiems, kas atėjo, ir ėmė ilgai ir nuobodžiai atpasakoti visus mokslo metus. Regis, šios klasės mokinių baigiamieji pažymiai yra žymiai blogesni nei praitų metų. O ko norėti? Gi XXI amžius! Išgirdau, kaip vieno mokinio tėvas niršo:
-Na, aš duosiu jam už tai velnių.
Kita mama taip pat pyko:
-Viskas! Išvešiu ją pas senelius į sodą ir tūnos ten visą vasarą!
-Kas iš to?-pratrūkau.-Reikėjo auklėti daug anksčiau. Esu įsitikinusi, kad jūsų vaikai tikrai nepasikeis. Atvirkščiai, bus dar blogiau.
Visi sujudo tai išgirdę.
-Kas ji tokia? Ką ji sau mano taip kalbėdama?-niršo mamos.
-Nekalbėk nesamonių, mergaite. Na, ir kas, kad dabar ne tie laikai, kai mes kažkada buvome maži. Visų mūsų pažymiai buvo geri. Mūsų vaikai taip pat privalo puikiai mokytis,-kalbėjo tėvai.
-Ak, beje,-pridūriau.-Kokie tėvai, tokie ir vaikai. Obulys nuo obels netoli rieda. Kokie jūs buvote, tokie ir jūsų vaikai dabar.
Visi dar labiau sujudo, ėmė tarpusavy kalbėtis ir laidyti piktus žvilgsnius į mane. Auklėtoja neiškentė ir pratarė:
-Tylos! Gana jau čia kelti triukšmą.
Visi nutilo ir auklėtoja kalbėjo toliau, lyg nieko nebūtų nutikę.
Na, bet neužilgo klasės tėvų susirinkimas baigėsi. Bet liko keletas tėvų asmeniškam pokalbiui su auklėtoja, tarp kurių buvau ir aš. Ji man papasakojo apie visą Andželikos elgesį pamokų ir pertraukų metu. Per pamokas nieko nedaro, nesimoko, be to, ne kartą ir iš pamokų buvo pabėgusi. Ot bus žinių tėčiui! Be to, su dar keliais bendraklasiais buvo išdaužusi mokyklos langą, o ši už savo lėšas turėjo įstatyti naują. Gaila bus tėčio, kai jis visa tai išgirs, bet užtat kokia pikta bus Andželika! Va čia ir pasijuoksim.
Nusprendžiau namo eiti per miesto parką. Reikia aplankyti ąžuolą. O gal vėl sutiksiu ten Tomą? Deja, kai priėjau prie ąžuolo, ten nieko nebuvo. Tik staiga išgirdau Lizos balsą:
-Ei, Korne! Korne!
Nusisukusi nuo ąžuolo pamačiau atbėgančią Lizą. O kas gi čia?! Saimonas! Saimonas ir jo šutvė!
-Kaip gerai, kad susitikome, Korne,-džiūgavo Liza.
Saimonas pažvelgė į mane, keistai šypsodamasis, ir tarė:
-Sveika, Kornelija.
Aš nieko neatsakiau. Rodos, nuo jo balso aš netekau savojo.
-Korne, kokia tu nemandagi!-sušuko Liza.-Jis taip gražiai su tavimi pasisveikino, o tu net "labas" nesugebi pasakyti.
-Aš nesisveikinu su tais, kurių nemėgstu,-tariau.
Liza prisidegė cigaretę ir pakelį vėl atkišo man.
-Aš nerūkau,-tariau.
-Ak, Kornelija, nebūk maža mergaitė,-tarė Saimonas.
Ir vėl! Kvailys! Bukaprotis!
-Saimonai, taip negražu kalbėti. Atsiprašyk!-piktai tarė Liza.
-Atsiprašau, Kornelija. Daugiau taip nebedarysiu,-tarė jis ir nutaisė nuskriausto šunelio miną.
Kas čia dabar dedasi?! Nieko nebesuprantu... Ką jis paisto?!
-Nutariau būti geras, o Liza man padės juo tapti,-lyg perskaitęs mano mintis atsakė Saimonas.
Man vaidenas, ar ką?! Saimonas? Geras? Tai juokinga! Pratrūkau garsiai juoktis. Liza ir Saimono sesuo Felicija pažvelgė į mane kaip į beprotę, o Saimonas su Niku ir Džeimiu tik šypsojosi.
-Jis?! Geras?! Nejuokink!-šaukiau, bet Lizos žvilgsnis mane išgąsdino ir as nutilau.
-Kokia tu nedora, Korne,-tarė ji.-Saimonas taip stengiasi, o tu jį taip žemini.
Aš? Žeminu? Nedora? Jai tikrai protas pasimaišė. Per daug ir per dažnai rūko. Tai ir išdžiovino jos smegenis.
-Aš tikrai ketinu padėti Saimonui. Jis tikrai taps geresnis. Jis bus geriausias vaikinas visame pasaulyje. O tu, Korne, tu tikrai klaidingai galvoji.
Saimonas priėjo arčiau.
-Mergaitės, nesipykit. Liza, jūs eikit, o aš dar šiek tiek šnektelsiu su Korne. Aš jai parodysiu, koks galiu būti geras.
Liza su Džeimiu ir Niku nuėjo, o Felicija tarė Saimonui:
-Tik neužtrūk. Neversk damos laukti.
Ji nužvelgė mane ir taip pat nuėjo.
Saimonas juos visus palydėjo akimis, kol dingo iš už medžių ir tada staiga prišoko prie manęs.
-Nė nebandyk sutrukdyti mūsų draugystei, Korne, arba kaudžiai pasigailėsi.
-O kur dingo tavo meilumas? Mandagumas? Taip ir maniau, kad tu tik žaidi su ja,-tariau.
-Nesikišk. Tai ne tavo reikalas.
-Ji yra mano draugė ir aš privalau domėtis jos reikalais. O be to, ką tu sumanei? Ką rezgi? Tu tai darai ne šeip sau.
Saimonas griebė man už kaklo ir prispaudė prie ąžuolo. Savo kūnu jaučiau šiurkštų ąžuolo kamieną.
-Ką tu tuo turi omeny?-paklausė Saimonas.
-Tu kažką rezgi, ir aš tai išsiaiškinsiu.
-Geriau nesipainiok man po kojomis arba nukentėsi net tik tu, bet ir tau brangūs žmonės.
Jis paleido mane, nusisuko ir nuėjo.
Siaubas! Koks jis stiprus! Vos neuždusau, kai jis laikė mane prispaudęs.
Staiga išgirdau kažką šmirinėjant ąžuole ir pakėliau akis. Deja, tų lapų tankūmyne nieko neįžvelgiau, todėl nuėjau namo.
________________________________________
To Be Continued...

**StValentine** · 2009-08-12, 11:54

Oho, kaip veiksmas vystos

Kap ir anksčiau sakiau, įdomu.

Aha, dar pastebėjau kad keli paskutiniai skyriai prasideda taip pat - "grįžau namo". Kažkaip reiktų pakeist. Jei nori akcentuot, kad nieko nebuvo namie, gali kaip nors tai nukelt toliau į istoriją, pavyzdžiui, Kornės mintys grįžta prie apmąstymų apie namus kol ji susirinkime ar panašiai. Nes tokia pati skyrių pradžia ne itin gerai skaitosi.

Ir, manau, reiktų kiek praplėsti smaugimo sceną, nes buvo rimtas įvykis, bet kažkaip Kornė labai į jį ramiai sureagavo. Gal daugiau jausmų, reakcijos, aprašymo kaip jautėsi smaugiama (oro trūko, galva tvinksėjo ir pan.)

**Miyuki-san** · 2009-08-13, 19:24

V DALIS
Vos įžengusi į namus išvydau tėtį.
-Kornelija, kur tu buvai? Susirinkimas jau seniai turėjo pasibaigti.
-Aš...aš tiesiog pasilikau asmeniškam pokalbiui su Andželikos auklėtoja.
Pažvelgiau į seserį, kuri buvo kiek sunerimusi, nes ji puikiai žinojo, kad rasiu būdą, kaip jai pakenkti. Ir tas būdas - pasakyti tėčiui visą tiesą, kokia ji yra mokykloje.
-Tai ką naujo pasakė auklėtoja?-paklausė tėtis.
Liza, stovėdama už jo, užsidengė akis.
-Na,-tariau.-Nieko naujo. Tiesiog atpasakojo visus mokslo metus. O Andželika...
Ties jos vardu Andželika net krūptelėjo.
-O Andželika,-tęsiau,-nebuvo viena iš tų pasiūtusių mergaičių. Ir nors nepasižymėjo itin gerais pažymiais, bet nebuvo tarp tų, kurie mokėsi prasčiausiai.
Taip... Aš pamelavau tėčiui. Labai nenorėjau, kad jis liūdėtų ir būtų sunerimęs. Jis ir taip šiandien pavargęs nuo darbo. Išgirdęs mano pasakojimą, tėtis atsisuko į Andželiką.
-Na, dukrele, pasistenk mokytis dar geriau.
-Pažadu,-atsakė ši.
Tėtis nektukus nuėjo į savo kambarį pailsėti ir paliko mudvi su Andželika.
-Kodėl taip padarei?-paklausė ji.
-Ką padariau?
-Tu neišpasakojai tėčiui, kokia aš iš tiesų būnu mokykloje.
-Aš myliu tėtį taip pat kaip tu ir nenoriu, kad dėl mūsų jis liūdėtų dar labiau. O kadangi tu pažadėjai jam mokytis geriau, tai tik pamėgink savo pažado netesėti ir aš jam papasakosiu apie prastą tavo mokymąsį ir išdaužtą langą.
Tai pasakiusi nuėjau į savo kambarį. Nieko nelaukusi, iškart atsiguliau, nes buvau tikrai pavargusi.
Ryte pramerkiau akis. Visą pusvalandį drybsojau lovoje nejudėdama ir žvelgiau į lubas. Tada pasukau galvą į sieną ir pažiūrėjau į ant jo kabantį kalendorių. Birželio 1-oji... Tai diena, kai vykstu į mamos žūties vietą. Paprastai tėtis su Liza mamos žūtį mini žiemą, kai ji ir mirė. Nekenčiu žiemos. Todėl mamą pagerbiu pačią pirmąją vasaros dieną.
Atsikėliau ir priėjau prie lango. Atitraukiau užuolaidas ir į kambarį plūstelėjo ryškūs ir šilti saulės spinduliai.
Keista... Paprastai šią dieną lyja... Dangus verkia kartu su manimi. Tačiau nors noriu verkti, bet akys visiškai sausos.
Nuėjau į dušą. Po jo priėjau prie kriauklės ir ėmiau valyti dantis. Nuskalavusi burną ir išspjovusi vandenį, pakėliau akis ir pažvelgiau į save veidrodyje.
Siaubas! Pirmą kartą į save žvelgiau visiškai beviltiškai. Plaukai buvo susivėlę. Aiškiai matėsi, jog jiems reikia priežiūros. Nors miegojau pakankamai neblogai, bet mano akims vis dar reikėjo poilsio. O odai reikėjo saulės šviesos gyvumo.
Dieve mano! Nejaugi man rūpi mano išvaizda?! Tada atsiminiau Lizos žodžius: "Aš tau tikrai siūlau pasikeisti, Korne". Gal man tikrai reikia pasikeisti? Tada lyg atsitokėjau... Apie ką aš čia galvoju? Nesąmonė. Daugiau nebežiūrėjau į veidrodį ir grįžau į kambarį. Ėmiau raustis spintoje, ieškodama, ką apsivilkti. Iš spintos ištraukiau raudoną maždaug iki kelių sijoną. Ką?! Sijonas?! Ką jis daro mano spintoje?! Ak taip... Visai prieš pat mirtį mama man jį padovanojo. Tiesą sakant, tada jis man buvo per didelis ir, be to, aš sijonų nenešioju, todėl jis buvo įgrūstas giliai į spintą. Na, aišku, ir dabar jį ten įgrūdau. Bet tada jis atrodė lyg vargšas, niekingas daiktas ir man jo pagailo. Tai kvaila! Bet juk tai mamos dovana, jos atsiminimas... Nusprendžiau jį užsidėti. Taip pat ištraukiau ir kitų rūbų.
Kai apsirengiau, pažvelgiau į veidrodį. Dėvėjau tą raudoną sijoną, mėlynas pėdkelnes, geltonas blauzdines ir rudą palaidinę. Keistai jaučiausi šiuose rūbuose, bet, pripažįstu, tokia apranga man tikrai tinka. Taip pat susišukavai ir savo neilgus plaukus palikau palaidus. Tada nulipau žemyn į virtuvę.
Ten pusryčiavo tėtis.
-Labas rytas,-pasisveikinau.
-Sveika, Korne,-atsakė jis ir apžvelgė mane.-Šiandien puikiai atrodai.
Aš nieko neatsakiau.
Papusryčiavus atsisveikinau su tėčiu, paėmiau savo rankinuką, užsidėjau per petį ir išėjau.
Perėjus per tuščią gatvę, prięjau prie Lizos namų. Pakambinau į duris ir jas atidarė ponia Kolm.
-Lizos nėra,-tarė ji.-Bet užeik išgerti arbatos.
Aš sutikau. Svetainėje atsisėdau ant minkštos patogios sofos, o tuo tarpu ponia Kolm užkaitino arbatinuką.
Kai abi gurkšnojome arbatą, ji pasakojo apie kuo toliau, tuo labiau blogėjantį Lizos elgesį.
-Nežinau net, ką dabar daryti su ja,-sakė ji.
-Manau, ji peraugs savo šį laikotarpį. Tik reikia laiko.
-Bet čia dar tik pradžia. O kas bus toliau? O dar kai susidraugavo su tuo Saimonu, tai iš vis net neįsivaizduoju, ką manyti.
-Tas Saimonas tikras niekšelis,-tariau.-Nuo tokių, kaip jis, reikia laikytis kuo atokiau. Bet tikiuosi Liza supras, kad padarė klaidą ir nebebendraus su juo.
Ponia Kolm paėmė man už rankos ir tarė:
-Kornelija, padėk Lizai susiprotėti. Tu esi nuostabi mergina. Esi gera Lizos draugė, todėl prašau, padėk jai.
-Stengsiuos, kaip galėsiu,-atsakiau.
Netrukus išėjau. Mąsčiau apie tai, ką sakė ponia Kolm. Net neįsivaizduoju, kaip padėti Lizai. Bus tikrai sunku, bet pasistengsiu.
Nuvažiavau į autobusų stotį. Ten laukiau autobuso, kuris mane nuveš į mamos žūties vietą. Kai jis atvažiavo ir aš įsitaisiau jame, žvelgiau pro langą į judančius namus, žmones, medžius. Važiavau visą ilgą valandą. O paskui dar kokias geras 20 minučių reikėjo paeiti. Ir štai...
Prieš mane ir vėl atsivėrė tas vaizdas: kelias... šalia jo - griovys, o jame - pervirtęs ant šono geltonas aprudijęs autobusas. Taip... Štai čia ir mirė mano mama. Atsistojau prie to autobuso, išsitraukiau žvakę, uždegiau ir pastačiau šalia jo. Žvakės liepsnelė vis didėjo... didėjo...
Staiga nuo tamsių ir storų debesų aptemo dangus, o kartu ir visa žemė. Pasidarė tamsu, bet nedidelį žemės lopinėlį apšvietė žvakė.
Staiga pajutau, kaip mano skruostu nuriedėjo ašara. Ne, tai nebuvo ašara, o lietaus lašas. Ėmė lyti. Tai ženklas, kad reikia verkti. Neištvėriau ir, suklupusi ant žemės, ėmiau garsiai raudoti, o savo nuo ašarų drėgną veidą užsidengiau rankomis. Ak, mama! Paiilgau tavęs kaip nieko kito pasaulyje! Viską atiduočiau, kad tik mes visi vėl būtumėm kartu! Į šias mano maldas niekas neatsakė, tik girdėjau, kaip dideli lietaus lašai trankėsi į mane ir į aprudijusius autobuso šonus.
Staiga ant savęs nepajutau lietaus lašų, todėl pakėliau akis aukštyn. Kas čia? Skėtis? Virš savęs pamačiau juodą skėtįl Pasukau galvą į šoną. Jis?! Tai Tomas! Aš persigandau jį pamačius, atsiradusį lyg iš niekur nieko, bet negalėjau pajudėti, nes sustingau. Jis buvo atsitūpęs šalia manęs, o visą skėtį laikė virš mano galvos. Jis šypsojosi...
-Labas,-staiga tarė jis.
Aš nieko neatsakiau. Net burnos praverti negalėjau.
Tomas pakėlė akis aukštyn.
-Šiandien gražiai lyja. Čia visada birželio I-ąją lyja?
Aš nedrąsiai linktelėjau.
-Aš esu Tomas, o koks tavo vardas?
-Kornelija.
-Gražus vardas. Beje, ten tu anądien sėdėjai ąžuole ir siuntei man popierinius lėktuvėlius?
Ką?! Visgi jis mane matė?! Bet kaip? Juk tai neįmanoma.
Lyg perskaitęs mano mintis, jis tarė:
-Kai su dėde nuėjome nuo ąžuolo, dar kiek stabtelėjęs pasakiau, kad palikau prie jo pieštuką, o kai grįžau, pamačiau tave lipant iš ąžuolo.
Stojo trumpa tyla, bet netrukus abu nusijuokėme. Tada vėl nutilome.
-Ką tu čia darai?-net nepagalvojusi, paklausiau.
Pamačiau, kaip jo veide dingo šypsena.
-Čia mirė mano abu tėvai.
Ka?! Abu tėvai?! Ir tėtis ir mama?! Vargšas... Pasirodo, jam dar sunkiau negu man... Pala! Juk tai tas berniukas, apie kurį mums tą mamos žūties vakarą pranešė policininkai! Tai tas berniukas, kurio abu tėvai neteisingai žuvo kartu su mano mama!
-Kartu su jais mirė ir dar viena moteris, taip?-tarė Tomas.- Ji buvo tavo mama, taip?
Aš linktelėjau ir ėmiau verkti. Kokia aš kvaila! Juk aš esu didelė ir neturiu verkti! O dar ir prie kitų žmonių!
-Kartais verkti yra gerai,-bandė paguosti Tomas.
-Bet kodėl tu neverki?-paklausiau.
-Pirmomis dienomis ir savaitėmis man buvo sunku. Bet aš susitaikiau. Tai, kas buvo, reikia pamiršti, o reikia galvoti apie tai, kas yra ir kas bus.
Taip...Jo lūpos sako tiesą. Nusišluosčiau veidą. Netrukus nustojo lyti, o neužilgo ir debesys prasisklaidė. Tomas suskleidė skėtį. Aš pastebėjau, kad nuo lietaus žvakė užgeso. Ištraukiau degtukų dėžutę ir uždegiau vėl. Nors saulė švietė gana šiltai, bet mane vėsino nuo lietaus permirkę rūbai.
-Kodėl tu apsigyvenai mūsų miestelyje?-paklausiau.
-Mums su dėde nesisekė didmiestyje, todėl persikėlėme čia.
-Tas pagyvenęs vyriškis yra tavo dėdė?
-Taip. Jis visada buvo man labai geras. Kai mirė tėvai, jis buvo pirmasis, kuris atskubėjo man į pagalbą. Jis visada norėjo sūnaus, bet vos jam vedus, žmona pabėgo su kitu. Dabar aš jam tapau kaip sūnus.
-Mačiau tave mokykloje. Kodėl nusprendei ten apsilankyti būtent paskutinę mokslo metų dieną.
-Norėjau pažinti aplinką. Galbūt kitais mokslo metais pasiseks greičiau prisitaikyti.
-Suprantu.
-Regis, turi problemų su Saimonu?
-Na, taip,-tariau, bet staiga nustebusi pažvelgiau į Tomą.-Pala! Iš kur tu žinai?
-Tą dieną, kai sutikai jį prie ąžuolo, aš jame sėdėjau. Norėjau pamatyti, kaip viskas atrodo ten, iš aukštai. Atleisk, kad nesutrukdžiau, kai jis tave prispaudė prie ąžuolo.
-Nieko baisaus. Ir gerai, kad nesikišai, nes kitaip būtum įtrauktas į Saimono juodąjį sąrašą,-nusišypsojau.
-O ta Liza yra tavo draugė?-paklausė Tomas.
-Taip,-atsakiau.-Ji daro didžiulę klaidą, draugaudama su tuo niekšu.
Tomas pažvelgė man į akis.
-Tu kitokia, nei visi.
Jis nusišypsojo. Pažvelgiau į laikrodį-šešta valanda vakaro.
-Man jau reikia eiti,-tariau.
-Gerai. Aš dar kiek pabūsiu. Tikiuosi, dar susitiksime?
-Rytoj vidurdienį prie ąžuolo, sutariam?
Tomas linktelėjo, o aš nužygiavau link stotelės.
Tai štai koks tas Tomas: mielas, malonus, nuostabus. Bet gal jis tik dabar toks? Gal jis visai kitoks?
Kai įsėdau į autobusą, po valandos vėl buvau savo miestely. Eidama namo vis galvojau apie Tomą. Neskaitant tėčio, jis pirmasis vyriškos lyties žmogus, su kuriuo aš draugiškai bendravau. Na, pirmam kartui visai neblogai. Dabar labai lauksiu rytojaus, kad vėl galėčiau pamatyti Tomą.
__________________________
To Be Continued...

Laumžirgio Skrydis...

Laumžirgio Skrydis...

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment