Svajonės rašalynės

[svajone]

Na, nusprendžiau ir aš sukurti temą savo rašliavonėms mesti.
Kartais paskaitau draugams, kad pasakytų, ką galvoja, bet jie tik linkčioja pečiais ir sako, kad tikėjosi kažko mielo ir pukuoto, o ne depresyvo, arba šeip nusistebi, kad iš vis rašyt moku...
Labai norėčiau kritikos, įdomu, ką kiti žmonės mano apie tai, ką rašau.



**********

Kas nepasiekta, to aš siekiu,
Ir nors karkartėmis aš verkiu,
Bet siela mano laisva –
Dangų dengia ji skraiste melsva.

Ir aplinkui debesys šoka,
Viską, viską jie moka!
Jie balti ir purūs lyg plunksnos
Ir nebaisios man jokios dulksnos!

Mano laimė beribė,
Ir svarbiausia vertybė,
Tai sielos tyrumas,
Tikrasis atvirumas.
__________________


Violetinis apelsinas


Spalva madinga
Ir veidas gražus.
Suprasti – klaidinga,
Bet siekis kilnus.

Ko nori tie žmonės
Sustoję ratu?
“Kam tau tos svajonės
Rastos kartu?”

Neslėpki akių,
Tu jo negailėk.
Nesakyki “verkiu”
Ir tolyn tu nebėk.
______________________

Aukštai aukštai, tarp debesų,
Ir už tikėjimo pilnų dausų,
Nuo žemės dangūs devyni
Gyvena žmonės svetimi.

Neturi norų, meilės, savo žodžio,
Neturi nieko, be vardų.
Jie vienas kitą šaukia mintimis,
Bendrauti bando širdimis.

Bet juk be meilės, be tiesos,
Negali būt geros tautos.
Nėra garbės, anei tylos,
Nėra čia net ramios dalios.

Čia klegesys, čia upės skamba.
Čia triukšmas tuštumą užvaldo.
Čia žodis, šauksmas, riksmas – viskas,
Neturi nei reikšmės nei tikslo.

Tavas mintis čia girdi minios,
Kartoja jas, dažnokai mini.
Nėra prasmės jų žodžiais slėpt,
Meluot ir beabėjo apgaudinėt.

Kol gyvenimo kito nematę
Šie žmonės mano nieko nepraradę,
Bet seniausieji išminčiai žino,
Ką meile ir garbe anksčiau vadino…
________________
„Paletė iš natų?“

Čia mano pianinas:
Žaisminga klaviatūra
Kaip nebaigta skulptūra.

Lyg nauja drobė:
Viską baltai nudažo
Be pasakos peizažo.

Galiu sugroti fūgą –
Sukurt miniatiūrą,
Paverst ją uvertiūra...

Ir taip smagu
Nupiešt abstrakciją,
Paverst tai idomia atrakcija...

Šiandien daug ką galiu -
Galiu aš nutapyt natas
Ar šelmiškai sugrot spalvas...

Turiu aš galimybes dvi –
Aš noriu pasirinkti,
Bet negaliu atsirinkti...

Juoda ir balta spalvos
Pasiglemžė klaviatūrą ir natas,
Sumaišė man visas kortas...
____________________

[n'Huun]

Pirmasis eilėraštis:

Mano laimė beribė,
Irarbiausia vertybė,
Ti sielos tyrumas,
Tikrasis atvirumas.

Klaidas galėjai bent ištaisyt, dabar nesupratau paskutinės eilutės.

Eilėraštis kaip supratau apie tikrają tavo sielos laimę ir laisvę. Manau tokiai temai toks trumpas eilėraštis netinka. Žmogus nespėja pajusti to ką norėjai pasakyti. Reikia perskaityti porą kartų (ko žinoma nieks nedarys), arba tai tik lieka žodžių kratinys...


Antrasis eilėraštis:

Čia mano manymu buvo apie žmogų nepanašų į kitus... Bent jau tiek supratau.

Vėlgi, perdaug rimta tema kad galima būtų taip trumpai viską aprašyt. Istorija išdygsta kaip iš niekur, ir manau daugelis žmonių nesupras apie ką eina kalba ir ką simbolizuoja tavasis "Violetinis apelsinas".


Trečiasis:

Vėlgi klaidos

Aukštai aukštai, tarp debesų,
Ir už tikėjimo pilnų dausų,
Nuo žemės dangūs devyni
Gyvana žmonės svetimi.

Nors eilėraštis ir ilgesnis, bet labai nemalonus tas kas vietomis besikeičiantis ritmas. Kaip supratau, tai šis eilėraštis apie pasaulį užmiršusį kas yra meilė, garbė. Apie skubančius žmones ir triukšmingą miestą (?).

Šis eilėratis tau išėjo geriausiai. Yra "istorijos" pradžia, ir pabaiga. Ir žmonėms jis manau labiau suprantamas bus.


Ketvirtasis:


Šis tikrai nepatiko... Tiesiog panašių žodžių kratinys. Gal aš tiesiog nesupratau minties šio eilėraščio, bet nieko pritraukiančio jame nematau.

Turiu aš galimybes dvi –
Aš noriu pasirinkti,
Bet negaliu atsirinkti...

Šita vieta tai užmuše mane... Manau pati supranti kodėl.



Taigi tokia mano, mažai skaitančio (poeziją) žmogaus nuomonė. Nereikia ant manęs pykti, arba sakyti kad perlenkiau lazdą. Tiesiog parodžiau tai, kas man nepatiko. Jug nuoširdi kritika geriau nei melagingi pagirimai.

[usakou]

Na, nusprendžiau ir aš sukurti temą savo rašliavonėms mesti.
Kartais paskaitau draugams, kad pasakytų, ką galvoja, bet jie tik linkčioja pečiais ir sako, kad tikėjosi kažko mielo ir pukuoto, o ne depresyvo, arba šeip nusistebi, kad iš vis rašyt moku...
Labai norėčiau kritikos, įdomu, ką kiti žmonės mano apie tai, ką rašau.



**********

Kas nepasiekta, to aš siekiu,
Ir nors karkartėmis aš verkiu,
Bet siela mano laisva –
Dangų dengia ji skraiste melsva.

Ir aplinkui debesys šoka,
Viską, viską jie moka!
Jie balti ir purūs lyg plunksnos
Ir nebaisios man jokios dulksnos!

Mano laimė beribė,
Ir svarbiausia vertybė,
Tai sielos tyrumas,
Tikrasis atvirumas.
__________________


Violetinis apelsinas


Spalva madinga
Ir veidas gražus.
Suprasti – klaidinga,
Bet siekis kilnus.

Ko nori tie žmonės
Sustoję ratu?
“Kam tau tos svajonės
Rastos kartu?”

Neslėpki akių,
Tu jo negailėk.
Nesakyki “verkiu”
Ir tolyn tu nebėk.
______________________

Aukštai aukštai, tarp debesų,
Ir už tikėjimo pilnų dausų,
Nuo žemės dangūs devyni
Gyvena žmonės svetimi.

Neturi norų, meilės, savo žodžio,
Neturi nieko, be vardų.
Jie vienas kitą šaukia mintimis,
Bendrauti bando širdimis.

Bet juk be meilės, be tiesos,
Negali būt geros tautos.
Nėra garbės, anei tylos,
Nėra čia net ramios dalios.

Čia klegesys, čia upės skamba.
Čia triukšmas tuštumą užvaldo.
Čia žodis, šauksmas, riksmas – viskas,
Neturi nei reikšmės nei tikslo.

Tavas mintis čia girdi minios,
Kartoja jas, dažnokai mini.
Nėra prasmės jų žodžiais slėpt,
Meluot ir beabėjo apgaudinėt.

Kol gyvenimo kito nematę
Šie žmonės mano nieko nepraradę,
Bet seniausieji išminčiai žino,
Ką meile ir garbe anksčiau vadino…
________________
„Paletė iš natų?“

Čia mano pianinas:
Žaisminga klaviatūra
Kaip nebaigta skulptūra.

Lyg nauja drobė:
Viską baltai nudažo
Be pasakos peizažo.

Galiu sugroti fūgą –
Sukurt miniatiūrą,
Paverst ją uvertiūra...

Ir taip smagu
Nupiešt abstrakciją,
Paverst tai idomia atrakcija...

Šiandien daug ką galiu -
Galiu aš nutapyt natas
Ar šelmiškai sugrot spalvas...

Turiu aš galimybes dvi –
Aš noriu pasirinkti,
Bet negaliu atsirinkti...

Juoda ir balta spalvos
Pasiglemžė klaviatūrą ir natas,
Sumaišė man visas kortas...
____________________

aaw,kaip grazu! man tai nelabai gaunas xD jei as ka sukuriu,tai kokia nesamone,apie savo klasiokus parasau

[AnimeFreak]

**********

Violetinis apelsinas


Spalva madinga
Ir veidas gražus.
Suprasti – klaidinga,
Bet siekis kilnus.

Ko nori tie žmonės
Sustoję ratu?
“Kam tau tos svajonės
Rastos kartu?”

Neslėpki akių,
Tu jo negailėk.
Nesakyki “verkiu”
Ir tolyn tu nebėk.

________________

Man šitas kazkuo labiausiai patiko.
O n'Huun Kodel butinai turi buti aisku apie ka skaitai? Eilerasciai daznai ima ir taip patys susikuria galvoj. Ir net nezinai kaip kitaip ju aprasyt.
Na gal truputi turetu ir aiskiau but, bet viskas siaip tvarkoj.(:

[svajone]

Na, bandysiu įdėti kažką iš naujesnės kurybos.
Labai labai labai laukiu kritikos


Tiki manim?
O paslaptim?
Šnibždi ausin:
"Naktin naktin nakitin..."
Akies kampu
Matau tave
Tamsos glėby
Ir paslapty
Žinau, ko reikia
Tavo širdžiai naktyje.
Ir manyje...
______________

***
Bežodės tylos slegia.
Su žodžiais - nekenčiu!
Palinkusi be baimės
Ir vėl tave verčiu.

Nėra tų žodžių veltui,
Tų žodžių be širdies,
Be meilės, be vienatvės,
Be visko iš eilės.
_________________

Tyliai tyliai kaukolės kamputyje, įsitaisiusi tarp smegenų, jau ilgą laiką miegojo maža mažytė iliuzija. Ji mito neišsipildžiusiom svajonėm, neįgyvendinamais siekiais, sudužusiom viltim ir dar bala žino kuo. Iliuzija buvo labai graži, kol buvo maža, bet vieną dieną jos Sąvininkui pasidarė aišku, kad iliuzija užaugo ir tapo didele negražia tikrove. Tikrove, kur žmonės ir išorėje tokie patys kaip viduje, kur visi yra vienodai lygūs (ir vienodai turto turi), kur veidrodžiai rodo tik tai, ką nori matyti, kur lija pinigais, kurie yra beverčiai, kur viskas taip, kaip niekada būti negali. Sąvininkas iš pradžių jautėsi laimingas, kad gali gyventi tokioje gražioje pasakoje, kur visos gėlės žydi jo mėgstama, mėlyna spalva. Bet iliuzija vis augo ir stiprėjo. Kai nebetilpo savo kertelėje, ji pradėjo graužti smegenis. Vieną dieną iliuziją kartu su jos Sąvininku uždarė į palatą baltom minktom sienom. Čia daug tokių iliuzijų ir jų Sąvininkų, kurie nesugebėjo susitvarkyti su savo ‚auginintiniais‘ ir dabar vaizduojasi esą nežinia kas. Bet iliuzijai dabar labai gerai – ji sugebėjo dar labiau sustiprėti. Manau, gal net tapo užkrečiama. O net jei ir ne, ji vis tiek pavojinga.
Ech... tos iliuzijos apie tobulą pasaulį... Paskutiniu metu jos tokios nesuvaldomos. Ir vis plinta plinta plinta... plinta.

[Renata]

Tiki manim?
O paslaptim?
Šnibždi ausin:
"Naktin naktin nakitin..."
Akies kampu
Matau tave
Tamsos glėby
Ir paslapty
Žinau, ko reikia
Tavo širdžiai naktyje.
Ir manyje...
______________

***
Bežodės tylos slegia.
Su žodžiais - nekenčiu!
Palinkusi be baimės
Ir vėl tave verčiu.

Nėra tų žodžių veltui,
Tų žodžių be širdies,
Be meilės, be vienatvės,
Be visko iš eilės.

Na pirmas eiliukas man visai patiko :] bet ta paskutinė eilutė suteikia eiliukui šiek tiek kitokia prasmę, manyčiau tai yra gerai ;] O tanras eiliukas truputi pats sau prieštarauja, ypač "su žodžiais - nekenčiu" ir "nėra tų žodžių veltui". Daugiau neturiu ko pridūrus, sėkmės tau kūryboje ^^

[svajone]

O antras eiliukas truputi pats sau prieštarauja, ypač "su žodžiais - nekenčiu" ir "nėra tų žodžių veltui". Daugiau neturiu ko pridūrus, sėkmės tau kūryboje ^^

Na, aš ir mokyklos nekenčiu, bet tai nereiškia, kad metai joje prabėga veltui xD ačiū už palinkėjimą

[Renata]

Ai nu jo, truputį ne ta prasme supratau Nėr už ką ^^

[svajone]

Nu va, dar vieną eilėraštuką idėsiu. Jis man patinka, bet labai jau vaikiškai ir nerimtai skamba.
Laukiu kritiokos)


Ak, Mama, kodėl?

Mano spalvoti sapnai...
Mama, ar tu juos matai?..
Kodėl negirdžiu tavo balso?
Kodėl manęs niekas neklauso?

Ir kodėl žmonės negirdi kitų?
Juk gal klausimai jiem patiktų...
Mama, kodėl žmonės pikti?
Kodėl viskas negali sklandžiai vykti?

Ir kodėl mūsų sode niekas nedygsta?
Kodėl nerimas staigiai pranyksta?
Mama, kodėl tu tyli?
Tu saugai mane, nes myli?..

[Dark-Tarou]

Jau traukia mane padainuoti Rusų Eurovizinę dainą "Mamo"

Aš nenoriu būt nei griešta nei super kritiška, bet šita dalis:

Ir kodėl žmonės negirdi kitų?
Juk gal klausimai jiem patiktų... (wtf?)
Mama, kodėl žmonės pikti?
Kodėl viskas negali sklandžiai vykti? (nuo žminių peršokom kažkur kitur, kad tik rimuotųsi...)

Ir kodėl mūsų sode niekas nedygsta?
Kodėl nerimas staigiai pranyksta? (ir šito sakinio prasmė...?)
Mama, kodėl tu tyli?

bet šitie dalykai man be ryšio. Ty turi būt kažkoks ryšys tarp eilučių, bet čia paliktas tik rimas ir tušti nusiskundimai...

Ty, gerai, kad kai kurie praplėsti, paaiškinti, bet štai trūkt ir tu nutrauki mintį įkišdama kažką nesamoningo...

Čia tik mano asmeninė nuomonė.

[svajone]

Dark-Tarou, ačiū už kritiką

Šito eilėrasčio lyrinis subjektas - vaikas. Tai galima suprasti iš nerišlių klausimų, staigių minties šuolių. Tam įspūdžiui sustiprinti pridėti kreipiniai "mama", daug klausiamųjų sakinių, ir tokios detalės kaip: "Juk gal klausimai jiem patiktų...", kas ir leidžia apibrėžti lyrinio subjekto amžių^^
(O kodėl viskas parašyta būtent taip - paliksime tęisę pamastyti skaitančiajam)
________________________

Na, kadangi jau rašau, tai nusprendžiau įmesti dar vieną savo eilėraštį. Jis - vienas naujausių.

*****
Kai akys man sudrėko,
Kai sieloj - tuštuma,
Kai palikau svajones,
Kai grįžo nežinia

Neliko man nei žodžio,
Nei atviros širdies.
Neliko nieko naujo.
Neliko, ko paliest.

Išėjo mano laimė
Ir užtrenkė duris.
Paliko mane meilė.
Išėjo. Nebegrįš.

[Renata]

Eiliukas man paliko tuštumos jausmą, kažkas buvo ir išėjo... manau, ta ir norėjai perteigti (?) :] šiaip labai konkretus išsireiškimai, pamėgink meninių priemonių daugiau vartoti ;]