Kažkaip UŽĖJUS NEŠVARIAI NUOTAIKAI, parašiau tai: (Patartina neskaityti, jei esi geros nuotaikos, bo aš būsiu palaikyta emo)
Grįžusi namo, prie durų iškart numečiau tašę, nuspyriau batus, bei nutrenkiau paltą. Greit nubėgau į savo skylę, vadinamą kambariu ir užtrenkiau duris, kad niekas negalėtų atsivilkti pas mane. Griuvau į lovą ir pradėjau verkt... Žliumbiau tiek, kiek manyje buvo pykčio visam pasauliui, vadinasi ilgai. Išverkiau akis ir tos užtino. Staiga griebiau dienoraštį ir pradėjau rašyti. Rašiau vis greičiau ir greičiau, kol staiga prisiminusi, tai, kas įvyko, pajutau besitvenkiančias ašaras... Nebežinojau ką reikia daryti, velniškai norėjau kam nors pasipasakot... todėl atsistojau ir pradėjau jį kviesti...
- Gali ateiti, šia aš, viena. - Tariau tyliai, paskui laukiau, kol pasirodys.
- Kas atsitiko, Liuse?
Pradėjau vėl žliumbti. Staiga nusišypsojęs savo šypsena, jis priėjo prie manęs, pasiėmė į glėbį ir nusinešė ant lovos.
- Nieko nesakyk, viską žinau, viską žinau... – pasakė jis ir prispaudė mane prie savęs taip stipriai, kaip turbūt dar niekas pasaulyje.
Staiga pamačiau, kaip jis savo giliomis juodomis akimis pažiūrėjo įmanasias... Ir pradėjo stlinktis link manęs... Net nepajutau, kaip mane pabučiavo... Dar niekada taip nebuvo... Staiga jis atsitraukė prie manęs ir staigiai pažiūrėjo tiesiai... Mačiau, jog dėl kažko jam jau neberamu.
- Ačiū.
- Kodėl?
- Nes jaučiu, kad myli, - tariau. - ačiū.
Tada jis šveniai nusišypsojo. Man. Vienai.
- Turiu eiti, - pasakė. – tačiau ryt, kai mane pašauksi, aš vėl ateisiu, prižadu.
Atėjusi į kambarį kitą vakarą, pasišaukiau jį vėl. Laukiau valandą, gal dvi, tačiau jis nebepasirodė... Galų gale juk visi žino, kas atsitinka, kai angelas įsimyli žmogų...
Dėmesio dėmesio! Tai mano pirmas kūrinys, todėl prašom labai nemušti!
Grįžusi namo, prie durų iškart numečiau tašę, nuspyriau batus, bei nutrenkiau paltą. Greit nubėgau į savo skylę, vadinamą kambariu ir užtrenkiau duris, kad niekas negalėtų atsivilkti pas mane. Griuvau į lovą ir pradėjau verkt... Žliumbiau tiek, kiek manyje buvo pykčio visam pasauliui, vadinasi ilgai. Išverkiau akis ir tos užtino. Staiga griebiau dienoraštį ir pradėjau rašyti. Rašiau vis greičiau ir greičiau, kol staiga prisiminusi, tai, kas įvyko, pajutau besitvenkiančias ašaras... Nebežinojau ką reikia daryti, velniškai norėjau kam nors pasipasakot... todėl atsistojau ir pradėjau jį kviesti...
- Gali ateiti, šia aš, viena. - Tariau tyliai, paskui laukiau, kol pasirodys.
- Kas atsitiko, Liuse?
Pradėjau vėl žliumbti. Staiga nusišypsojęs savo šypsena, jis priėjo prie manęs, pasiėmė į glėbį ir nusinešė ant lovos.
- Nieko nesakyk, viską žinau, viską žinau... – pasakė jis ir prispaudė mane prie savęs taip stipriai, kaip turbūt dar niekas pasaulyje.
Staiga pamačiau, kaip jis savo giliomis juodomis akimis pažiūrėjo įmanasias... Ir pradėjo stlinktis link manęs... Net nepajutau, kaip mane pabučiavo... Dar niekada taip nebuvo... Staiga jis atsitraukė prie manęs ir staigiai pažiūrėjo tiesiai... Mačiau, jog dėl kažko jam jau neberamu.
- Ačiū.
- Kodėl?
- Nes jaučiu, kad myli, - tariau. - ačiū.
Tada jis šveniai nusišypsojo. Man. Vienai.
- Turiu eiti, - pasakė. – tačiau ryt, kai mane pašauksi, aš vėl ateisiu, prižadu.
Atėjusi į kambarį kitą vakarą, pasišaukiau jį vėl. Laukiau valandą, gal dvi, tačiau jis nebepasirodė... Galų gale juk visi žino, kas atsitinka, kai angelas įsimyli žmogų...
Dėmesio dėmesio! Tai mano pirmas kūrinys, todėl prašom labai nemušti!
Comment