dar viena mano horror story. Jei atvirai kažkaip pats ją parašęs nusivyliau. Kitą kartą pasistengsiu geriau
Buvo vėjuota vasaros naktis. Prie apleisto kino teatro kuris, stovėjo tarp kelių namų vaiduoklių netoli miško, stovėjo automobilis. Lauke galėjai girdėti tylius kikenimus sklindančius iš kino teatro. Ten, didelėje salėje, ant pakilos ruseno laužiukas, o aplink jį buvo keturios figūros. Edvardas sėdėjo ant žemės. Ant kelių pasisodinęs Kristę šildė ją apkabinęs ir padėjęs smakrą jai ant peties. Kol abu lėtai linguodami stebėjo laužą, Eliona sėdėjo su šypsena veide spoksodama Luką. Šis su alaus buteliu rankoje savo merginai nevykusiai pasakojo anekdotus.
- Kaip radai šią vietą? – klausė Kristė Edvardo.
- Jei atvirai tai radau kai grįždamas namo pasiklydau ir ne ten pasukau. Tik nesakyk to tam, - atsakė jai į ausį Edvardas su galva linktelėjęs link Luko.
- O čia tikrai tuščia?
- Aišku. Kas gali čia..
Edvardą pertraukė bumbtelėjimas už milžiniškų raudonų užuolaidų kurios dengė ekraną. Merginos suklususios įsmeigė žvilgsnius į užuolaidas. Vaikinai susižvelgė. Lukas pastatęs alaus butelį ant žemės nupėdino už užuolaidų. Išlindo krizendamas ir rankoje laikydamas seną, 50cm aukščio lėlę be rūbų ir pusės plaukų.
- Žiūrėk, Eliona. Nenori barbės? – paklausė atnešdamas lėlę bei krizendamas.
- Kur ją radai? – pasidomėjo šyptelėjusi.
Lukas parodė nykščiu į užuolaidas. Edvardas su Kristę ėmėsi toliau savo reikalų nekreipdami dėmesio į du triukšmadarius. Lukas pasimaivęs su lėle įmetė ją į laužą.
- Ei baik. Ištrauk ją, - suirzo Eliona.
- O ką tu ją žadi parsi...
Jį nutraukė klyksmas. Edvardas krūptelėjo, o jo pora net pašoko ant kojų. Eliona žviegė visa gerklė. Didelė salė aidėjo nuo jos klyksmo. Ši trynė savo veidą kiek galėjo. Pradėjo visa muistytis ir griuvusi ant žemės draskyti savo odą kur papuola. Kristė susiėmė už burnos kol vaikinai pripuolę prie Elionos rėkė nesuprasdami kas jai yra. Jos oda pradėjo ruduoti ir raukšlėtis. Vaikinai pasimetė. Elionos klyksmą pakeitė Kristės žviegimas, nes ši apalpo.
- O šūdas! Pasižiūrėk į ją! Ji juoda! Ką tu padarei žąsine! – rėkė Edvardas ant Luko.
Lukas priėjęs prie Edvardo stumtelėjo jį.
- Aš jai nieko nedariau! Juk matei! Ji iškepė vietoje!
Abiejų vaikinų širdys drebėjo. Kriste užsidengus veidą verkė.
- Nemiegok! Greitąją kviesk!
Edvardas pradėjo rinkti numerį.
- Seni, kur lėlė? Kur lėlė? Ji ką tik gulėjo čia. Lauže!
Edvardas nespėjęs surinkti numerio atsisuko į jį.
- K.. Dėjau ant tavo lėlės! Kur Eliona!? Ji čia gulėjo! – rėkė vos ne visa gerkle Edvardas.
- Baiki. Prašau baikit. Baikit, - kūkčiojo Kristė.
Lukas susiėmė už galvos. Galėjai pamanyti, kad tuoj verks. Šis pribėgęs čiupo Kristę už pečių ir pradėjo purtyti ją.
- Tu! Tu matei kur ji dingo! Kur ji!? – rėkė ant jos.
Kristina purtė galvą nesugebėdama gaudyti oro ar net prakalbėti. Edvardas išskyrė Luką ir Kristę.
- Neliesk jos! Nusiraminkit! Abu! Aišku? Ji kažkur čia pat. Matyt atsikėlė ir nuėjo, - Edvardas bandė juos raminti nors pats labai bijojo.
- Nusiraminkit jis sako... – vos neverkdamas su savimi kalbėjo Lukas.
Atsisėdęs prie sienos susiėmė už galvos. Edvardas surinko numerį telefone ir riebiai nusikeikė negavęs atsako.
- Einu iki mašinos. Ten paimsiu prožektorių ir lauke bus ryšys. Brangioji viskas gerai. Aš grįšiu, - pradėjo raminti Kristę, nes ši išgirdusi apie išėjima sumišo.
Paglostęs Keitę, Edvardas pabučiavo jai į kaktą ir pasišviesdamas telefonu patraukė link išėjimo iš salės. Žingsniuodamas pro salėje esančias kėdes vis labiau merkė akis neįžiūrėdamas kas priekyje. Sustojo. Metė telefoną iš jėgų į žemę. Perbraukė ranka sau per plaukus.
- Kur durys..? KUR SUPISTOS DURYS!?
Rėkė visa gerkle. Nuspyrė telefono liekanas. Ir atsisukęs grįžo ant salės priekyje esančios pakylos kur buvo vienintelis šviesos šaltinis – laužas.
- Kris.. Kriste tik nesakyk... Tai pokštas jūsų taip? Kriste, pasižiūrėk į mane, - priėjas prie merginos pakėlė jos raudoną bei ašarotą veidą – pažiūrėk į mane ir pasakyk. Kur Lukas? Kur jis nuėjo?
Mergina purtė galvą nesugebėdama prašnekėti. Edvardas atsitraukė nuo jos. Kvėpavo vis tankiau. Veidu nuriedėjo ašara. Bent jau jis taip manė. Nubraukęs pasižiūrėjo į kraują. Pajuto dar vieną kaptelėjimą ant skruosto. Nusivalė ir pakėlė galvą į viršų. Virš savo galvos 15 metrų aukštyje Edvardas išvydo pėdas. Paėjo kelis žingsnius atgal norėdamas pamatyti kas pėdų savininkas. Lukas kabėjo ant kilpos 15 metrų aukštyje. Edvardas papurtė galvą. Sumirksėjo pažiūrėjęs į žemę ir vėl pakėlė akis viršun. Lukas vis dar kabėjo pasikoręs. Edvardas priėjęs prie Kristės spyrė jai. Paėmė už plaukų ir pakėlė jos galvą į lubas.
- Kaip po ga...
Edvardas nutilo. Lubose kabėjo tik kilpa. Edvardas trenkė Kriste. Pradėjo ją mušti ir spardyti. Kristė susigūžė.
- Dabar juokinga!? Juokingas pokštas?
Galiausiai liovėsi. Kristės raudoname veide ašaros susimaišė su krauju. Edvardas palikęs ją pradėjo žvalgytis. Nebesuvokė ką daro. Sustingo. Šešėlyje stovėjo figūra. Tai buvo Eliona. Jos veidas buvo puse nudegintas, o pose baltas kaip kreida. Ji tuščiu žvilgsniu spoksojo į Edvardą. Jos rankos laikė vaikiško vežimėlio rankeną, o sename, apiplyšusiame, vežimėlyje sėdėjo ta pati lėlė kurios veidas buvo pusiau išlydytas ugnies. Lėlė taip pat žiūrėjo į jį. Edvardas pajutęs smūgį iš nugaros griuvo ant žemės. Už jo stovėjo visas baltas Lukas. Prispaudęs savo buvusį draugą prie žemės Lukas paėmė už jo piršto ir keldamas į viršų išlaužė ir išrovė. Ėmėsi sekančio. Kristė nušliaužusi jau slėpėsi po kėdėmis. Buvo susigūžusi. Išplėstos akys ir susitraukę vyzdžiai stebėjo kaip jos vaikiną tikrąja ta žodžio prasme plėšo į gabalus. Nors Edvardas net žviegė iš skausmo kristina nieko nebegirdėjo. Neturėjo jėgų rėkti ar verkti. Iš baimės ėmė trūkti oro. Ji užsimerkė. Nežinia kiek ji pragulėjo susigūžusi ir užsimerkusi po kėdėmis. Prasimerkusi išvydo Edvardo galvą atskirtą nuo kūno kurioje buvo sustingęs skausmo ir kančios veidas. Lukas ir Eliona tuščiais žvilgsniais žiūrėjo į Kristės pusę. Tačiau buvo vienas skirtumas. Lėlės vežimėlyje nebebuvo. Kristė pajuto kažką liečiant jos plaukus. Pajuto pešimą jų. Ji atsisukusi tamsoje išvydo juodas lėlės akis. Lėlės ranka siekė Kristės akies. Mergina nebeturėjo jėgų priešintis. Ji gulėjo ir jautė kaip netenka akies. Antros akies bei kitų kūno dalių. Po mažu skausmas užgeso ir viskas dingo...
Buvo vėjuota vasaros naktis. Prie apleisto kino teatro kuris, stovėjo tarp kelių namų vaiduoklių netoli miško, stovėjo automobilis. Lauke galėjai girdėti tylius kikenimus sklindančius iš kino teatro. Ten, didelėje salėje, ant pakilos ruseno laužiukas, o aplink jį buvo keturios figūros. Edvardas sėdėjo ant žemės. Ant kelių pasisodinęs Kristę šildė ją apkabinęs ir padėjęs smakrą jai ant peties. Kol abu lėtai linguodami stebėjo laužą, Eliona sėdėjo su šypsena veide spoksodama Luką. Šis su alaus buteliu rankoje savo merginai nevykusiai pasakojo anekdotus.
- Kaip radai šią vietą? – klausė Kristė Edvardo.
- Jei atvirai tai radau kai grįždamas namo pasiklydau ir ne ten pasukau. Tik nesakyk to tam, - atsakė jai į ausį Edvardas su galva linktelėjęs link Luko.
- O čia tikrai tuščia?
- Aišku. Kas gali čia..
Edvardą pertraukė bumbtelėjimas už milžiniškų raudonų užuolaidų kurios dengė ekraną. Merginos suklususios įsmeigė žvilgsnius į užuolaidas. Vaikinai susižvelgė. Lukas pastatęs alaus butelį ant žemės nupėdino už užuolaidų. Išlindo krizendamas ir rankoje laikydamas seną, 50cm aukščio lėlę be rūbų ir pusės plaukų.
- Žiūrėk, Eliona. Nenori barbės? – paklausė atnešdamas lėlę bei krizendamas.
- Kur ją radai? – pasidomėjo šyptelėjusi.
Lukas parodė nykščiu į užuolaidas. Edvardas su Kristę ėmėsi toliau savo reikalų nekreipdami dėmesio į du triukšmadarius. Lukas pasimaivęs su lėle įmetė ją į laužą.
- Ei baik. Ištrauk ją, - suirzo Eliona.
- O ką tu ją žadi parsi...
Jį nutraukė klyksmas. Edvardas krūptelėjo, o jo pora net pašoko ant kojų. Eliona žviegė visa gerklė. Didelė salė aidėjo nuo jos klyksmo. Ši trynė savo veidą kiek galėjo. Pradėjo visa muistytis ir griuvusi ant žemės draskyti savo odą kur papuola. Kristė susiėmė už burnos kol vaikinai pripuolę prie Elionos rėkė nesuprasdami kas jai yra. Jos oda pradėjo ruduoti ir raukšlėtis. Vaikinai pasimetė. Elionos klyksmą pakeitė Kristės žviegimas, nes ši apalpo.
- O šūdas! Pasižiūrėk į ją! Ji juoda! Ką tu padarei žąsine! – rėkė Edvardas ant Luko.
Lukas priėjęs prie Edvardo stumtelėjo jį.
- Aš jai nieko nedariau! Juk matei! Ji iškepė vietoje!
Abiejų vaikinų širdys drebėjo. Kriste užsidengus veidą verkė.
- Nemiegok! Greitąją kviesk!
Edvardas pradėjo rinkti numerį.
- Seni, kur lėlė? Kur lėlė? Ji ką tik gulėjo čia. Lauže!
Edvardas nespėjęs surinkti numerio atsisuko į jį.
- K.. Dėjau ant tavo lėlės! Kur Eliona!? Ji čia gulėjo! – rėkė vos ne visa gerkle Edvardas.
- Baiki. Prašau baikit. Baikit, - kūkčiojo Kristė.
Lukas susiėmė už galvos. Galėjai pamanyti, kad tuoj verks. Šis pribėgęs čiupo Kristę už pečių ir pradėjo purtyti ją.
- Tu! Tu matei kur ji dingo! Kur ji!? – rėkė ant jos.
Kristina purtė galvą nesugebėdama gaudyti oro ar net prakalbėti. Edvardas išskyrė Luką ir Kristę.
- Neliesk jos! Nusiraminkit! Abu! Aišku? Ji kažkur čia pat. Matyt atsikėlė ir nuėjo, - Edvardas bandė juos raminti nors pats labai bijojo.
- Nusiraminkit jis sako... – vos neverkdamas su savimi kalbėjo Lukas.
Atsisėdęs prie sienos susiėmė už galvos. Edvardas surinko numerį telefone ir riebiai nusikeikė negavęs atsako.
- Einu iki mašinos. Ten paimsiu prožektorių ir lauke bus ryšys. Brangioji viskas gerai. Aš grįšiu, - pradėjo raminti Kristę, nes ši išgirdusi apie išėjima sumišo.
Paglostęs Keitę, Edvardas pabučiavo jai į kaktą ir pasišviesdamas telefonu patraukė link išėjimo iš salės. Žingsniuodamas pro salėje esančias kėdes vis labiau merkė akis neįžiūrėdamas kas priekyje. Sustojo. Metė telefoną iš jėgų į žemę. Perbraukė ranka sau per plaukus.
- Kur durys..? KUR SUPISTOS DURYS!?
Rėkė visa gerkle. Nuspyrė telefono liekanas. Ir atsisukęs grįžo ant salės priekyje esančios pakylos kur buvo vienintelis šviesos šaltinis – laužas.
- Kris.. Kriste tik nesakyk... Tai pokštas jūsų taip? Kriste, pasižiūrėk į mane, - priėjas prie merginos pakėlė jos raudoną bei ašarotą veidą – pažiūrėk į mane ir pasakyk. Kur Lukas? Kur jis nuėjo?
Mergina purtė galvą nesugebėdama prašnekėti. Edvardas atsitraukė nuo jos. Kvėpavo vis tankiau. Veidu nuriedėjo ašara. Bent jau jis taip manė. Nubraukęs pasižiūrėjo į kraują. Pajuto dar vieną kaptelėjimą ant skruosto. Nusivalė ir pakėlė galvą į viršų. Virš savo galvos 15 metrų aukštyje Edvardas išvydo pėdas. Paėjo kelis žingsnius atgal norėdamas pamatyti kas pėdų savininkas. Lukas kabėjo ant kilpos 15 metrų aukštyje. Edvardas papurtė galvą. Sumirksėjo pažiūrėjęs į žemę ir vėl pakėlė akis viršun. Lukas vis dar kabėjo pasikoręs. Edvardas priėjęs prie Kristės spyrė jai. Paėmė už plaukų ir pakėlė jos galvą į lubas.
- Kaip po ga...
Edvardas nutilo. Lubose kabėjo tik kilpa. Edvardas trenkė Kriste. Pradėjo ją mušti ir spardyti. Kristė susigūžė.
- Dabar juokinga!? Juokingas pokštas?
Galiausiai liovėsi. Kristės raudoname veide ašaros susimaišė su krauju. Edvardas palikęs ją pradėjo žvalgytis. Nebesuvokė ką daro. Sustingo. Šešėlyje stovėjo figūra. Tai buvo Eliona. Jos veidas buvo puse nudegintas, o pose baltas kaip kreida. Ji tuščiu žvilgsniu spoksojo į Edvardą. Jos rankos laikė vaikiško vežimėlio rankeną, o sename, apiplyšusiame, vežimėlyje sėdėjo ta pati lėlė kurios veidas buvo pusiau išlydytas ugnies. Lėlė taip pat žiūrėjo į jį. Edvardas pajutęs smūgį iš nugaros griuvo ant žemės. Už jo stovėjo visas baltas Lukas. Prispaudęs savo buvusį draugą prie žemės Lukas paėmė už jo piršto ir keldamas į viršų išlaužė ir išrovė. Ėmėsi sekančio. Kristė nušliaužusi jau slėpėsi po kėdėmis. Buvo susigūžusi. Išplėstos akys ir susitraukę vyzdžiai stebėjo kaip jos vaikiną tikrąja ta žodžio prasme plėšo į gabalus. Nors Edvardas net žviegė iš skausmo kristina nieko nebegirdėjo. Neturėjo jėgų rėkti ar verkti. Iš baimės ėmė trūkti oro. Ji užsimerkė. Nežinia kiek ji pragulėjo susigūžusi ir užsimerkusi po kėdėmis. Prasimerkusi išvydo Edvardo galvą atskirtą nuo kūno kurioje buvo sustingęs skausmo ir kančios veidas. Lukas ir Eliona tuščiais žvilgsniais žiūrėjo į Kristės pusę. Tačiau buvo vienas skirtumas. Lėlės vežimėlyje nebebuvo. Kristė pajuto kažką liečiant jos plaukus. Pajuto pešimą jų. Ji atsisukusi tamsoje išvydo juodas lėlės akis. Lėlės ranka siekė Kristės akies. Mergina nebeturėjo jėgų priešintis. Ji gulėjo ir jautė kaip netenka akies. Antros akies bei kitų kūno dalių. Po mažu skausmas užgeso ir viskas dingo...
Comment