Gintoki rašliava

**zeke** · 2009-02-27, 06:52

idek ka nors daugiau visai nieko paskaityti.

**Deima-** · 2009-02-27, 15:30

Kad diaugiau neturiu

Jei artimiausiu metu ką nors paraaysiu būtinai įkelsiu.

**kakava** · 2009-02-27, 16:11

apie naktį geriausias. dieviškas darbas, prieš kurį žemai galvą lenkiu

pasaka taip pat smagus darbelis, o va apie pasaulį be muzikos.. na, galėčiau rasti daug priekabių dėl logikos stokos, kuriuos pataisius darbas būtų gerokai geresnis

**fasian** · 2009-02-27, 16:28

neblogi tikrai :0

**Renata** · 2009-02-27, 16:31

gražūs kūriniai :]

**zeke** · 2009-02-27, 17:25

na lauksiu nauju, tikuosi kad greitu metu parasysi ka nors.

**vykis** · 2009-02-27, 17:59

Geras.... Man labai patiko apie nakti,cigarates,muzika ir su bezdzionele. Kai situos du skaiciau kaiptik sutapo muzika su tekstu nuotaika... Suveike labai gerai! Pradejo vaizdai plaukti

zodziu jei dar ka parasysi iskart dek cia!!!! Jega

**Deima-** · 2009-02-27, 22:09

Labai ačiū visiems pakomentavusiems.

**Deima-** · 2009-04-06, 23:16

Keletą nepasisekusių darbų ir tik vienas normalesnis.Į paskutinį darbą per daug rimtai nežiūrėkit , nes tikrai labai sena nesąmonė.

Žiema nebus amžinai I dalis 2009-02-27 iki 2008-03-14

Vasaros saulė nušvietė mane. Pakėliau akys ir pasižiūrėjau į ją. Man pasirodė ,kad saulė kviečia džiaugtis gyvenimu. Bet man tas pasiūlymas atrodė šlykštus ir dirbtinis.
Aš sėdėjau parke , kuriame buvo pilna žmonių. Tėvai su savo vaikais žaidė. Jauni paaugliai vaikščiojo susikibę už rankų. Stebėjau juos bukų žvilgsniu. Visi žmonės man atrodė tolimi , nes jie žinojo savo tikslą. O aš nežinojau.
Aš užmiršau kas esu. Tiksliau , užmiršau savo jausmus ir siekius. Vardą , pavardę vis dar žinojau. Be to puikiai atsiminiau , kad prieš 2 metus baigiau mokyklą ir iš Eišiškių miestelio atsikrausčiau Į Vilnių , studijuoti. Po to kai susiradau butą , pradėjau mėgautis gyvenimu Vilniuje. Bet kam visą tai dariau? Šito aš jau neatsiminiau. Viskas atrodė beprasmiška.
Man pasidarė labai šalta. Kad apsiginčiau nuo šalčio , aš susiriečiau. Deja tai nepadėjo. Mano širdis pradėjo ledėti. Akių vokai sunkėjo. Aš užmigau.
Staiga delne pajaučiau siaubingą karštį. Karštis sukėlė skausmą. Skausmas stiprėjo , todėl atsisėdau ir atmerkiau akis. Turbūt ilgai gulėjau ,nes kai atsimerkiau jau buvo naktis. Prieš save pamačiau mergina. Pasižiūrėjau į delną ir pamačiau , kad ji su cigarete degina man delną. Mergina , pamačiusi mano žvilgsnį , atitraukė ir išmetė cigaretę.
-Ar jau atsibudai?-paklausė ji.
-Atrodo.
-Tai gerai.
Tai tarusi mergina nusišypsojo ir atsisėdo ant suoliuko. Net nežinau kodėl , bet negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo jos. Merginos „ryži“ plaukai plaikstėsi pavėjui. Savadarbiai auskarai linksmai dzingsėjo. Balti marškinėliai su užrašu „TU gali“ švietė tamsoje. Spėju ,kad tą užrašą jį užsirašė pati. Viskas atrodė paprastai , bet kartu ir įdomiai.
-Kas tu? - paklausiau aš jos.
-Hmm. Tarkim , kad aš tavo draugė.
-Bet aš tavęs net nepažįstu.
-.Mes galime susipažinti. Mano vardas Saulė. O tavo?
-Gedas. Kas man buvo? Kodėl aš užmigau?
- Vėliau tau paaiškinsiu. O dabar... – ji pasilenkė prie magnetofono ,kurio anksčiau nepastebėjau , ir įdėjo į jį kasetę. - .... pasiklausykime muzikos.
Iš magnetofono pasklido šelmiškas , lietuviškas , septinto dešimtmečio rokas. Klausant jo man pasidarė geriau. Dainos žodžiai , nors neturėjo didelės prasmės , bet pralinksmino mane. Sniegas ir ledas pradėjo tirpti. Po kurio laiko pasijutau užvaldytas muzikos. Aš atsistojau ir pradėjau šokti. Mečiau rankas , kojas į šonas. Šokau kaip tik galėjau. Ir man nerūpėjo kaip aš atrodau. Staiga išgirdau kaip Saulė nusijuokė.
-Kas nors blogai?- paklausiau jos.
-Ne viskas labai gerai.
-Tai gal nori prisidėti?
Saulė nieko neatsakė , tik atsistojo ir pradėjo šokti. Iš pradžių šokome gan vienodai ir aš per daug nežiūrėjau į Saulę. Bet po kurio laiko jį visiškai atsipalaidavo ir atsidavė šokiui. Atrodė , kad tą mergina transo būsenoje , nes taip laisvai kratytis , suktis , šokinėti , blaiviam - neįmanoma. Pačioje šokio kulminacijoje Saulė suspigo ir tėškėsi ant žolės. Išsigandęs nuskubėjau pasižiūrėti ar nieko jai neatsitiko , bet priėjęs pamačiau ,kad jį laiminga guli ant žolės.
-Sėskis .- tarė Saulė.Aš atsisėdau. - Na klok.
-Ką kloti?
-Ką kloti? - pakartojo ji.- Ką aš žinau? Gal viską sakyk. Nuoskaudas , nelaimes , bėdas , problemas.
-Kam to reikia? Geriau paaiškink kas man buvo
-Dabar aš pati nežinau kas tau buvo , bet kai tu man pasipasakosi , viskas paaiškės.
-Tai , kad nelabai yra ką ten pasakot. Tik , kad paskutiniu metu keistai jaučiuosi. Neseniai prasidėjo vasaros atostogos , o aš nieko nedarau tik skaitau knygas ir žiūriu filmus. Jei draugai pakviečia kur nors išeiti – atsisakau. Net nežinau kodėl. Jie man atrodo kažkokie tolimi , nesavi. Ir iš viso , visas pasaulis pasidarė kažkoks kitoks. Žmonės vaikšto su kaukėm ir apsimetinėja. Knygos kalba apie netikrus dalykus. Filmai nesikeičia ir rodo tą patį per tą patį. Visi juda , kruta , kabinasi į gyvenimą , bet kam jie tai daro. JUK VISKAS YRA BEPRASMIŠKA!!!
Šūdas! Nesusivaldžiau. Man negalima parodyti silpnumo! Pajaučiau kaip per skruostą rieda ašarą. Greit nusivaliau ją ir iš visų jėgų tvardžiausi nepravirkti. Negalima parodyti silpnumo!
-Beprasmiška? – staiga prabilo Saulė. – Dabar viskas aišku.
-Kas aišku?
-Aišku - kas tau yra. Žinojai , kad gyvenimas yra beprasmiškas , kol tu jam nesugalvoji prasmės. O tavo gyvenimo prasmė sudužo. Dėl to tu panirai į liūdesį ir vos neužmigai amžiams.
-Amžiams?
-Taip , amžiams. Paklausyk dabar manęs įdėmiai. Žiema nebus amžinai , bet tam , kad nebūtų ji amžinai tu turi judėt į priekį. Turi pasistatyti naują gyvenimo prasmę.
-Kaip man ją pasistatyti? – išsigandęs paklausiau aš.
-Tu ne iš Vilniaus?
-Ne , iš Eišiškių.
-Tai keliauk ten. Keliauk ir susirask gyvenimo prasmę. Tik keliauk tranzitu.
-Tranzitu? Taip aš ilgiau užtruksiu.
-Tai gerai. O iš viso geriausia keliauk penkias dienas.
-Bet aš galėčiau ten nuvažiuoti per dvi valandas. Ar tai būtina?
-Taip būtina. – Saulė , iš rankų ,virš savo galvos pasidarė sau aureolę ir nutaisė rimtą miną – Jei keliausi penkias dienas atgausi sielos stiprumą ir dvasinį ... dvasinį ....- rodos jį pritrūko žodžių.
-Balansą?- pabandžiau padėti aš.
-Tylėk. Man nereik tavo pagalbos. Žodžiu , keliauk penkias dienas , nes taip reikia. Supratai?
-Taip
-Viskas man jau laikas. – jį nuėjo pasiėmė magnetofoną ir pradėjo tolti nuo manęs.
-Palauk.Keliauk su manimi.
-Nebijok.- tarė Saulė šypsodamasi.- Dieną aš visada stebėsiu tave iš aukštai , o naktį galėsi pasikviesti mane žiūrėdamas į mėnulį.
-Pabūk dar truputį su manimi!- sušukau aš.
-Negaliu.Greit bus aušra! Iki pasimatymo!
-Iki….
Aplinkui mane pradėjo žydėt gėlės ir pusti šiltas vėjelis

Žmogus 2009-03-28

Aš esu žmogus , kuris padeda kitiems ir skleidžia gėrį.. Tokia jau yra mano profesija. Viskas prasidėjo prieš 5 metus , kai mane išmetė iš universiteto. Tiesa sakant aš labai džiaugiuosi , kad mane išmetė , nes vis tiek per dvejus metus man nieko naujo nepasakė. Beje studijavau aš psichologiją. ir tikrai viską apie ją išmaniau. Dar paauglystėje perskaičiau daug psichologinių vadovėlių , o praktiką atlikdavau ant savo draugų.
Taigi kai mane išmetė aš buvau apėstas vienos idėjos. Norėjau skleisti gėrį. Iš pradžių galvojau parašyt knygą arba tapti aktoriumi , bet nemaniau kad tie darbai man sektųsi. Todėl po kurio laiko sugalvojau įkurti pagalbos centrą. Klientus asmeniškai priimdavau labai retais atvejais , todėl dažniausiai man skambindavo. Man tereikėdavo pakelti ragelį ir padėti jiems. Viskas labai paprasta.
Skambindavo man , beje , tikrai įvairus žmonės ir kartais aš turėdavau paminti savo įsitikinimus tam , kad padėti jiems. Pavyzdžiui , vieną kartą man paskambino kunigas ir paprašė , kad įrodyčiau dievo egzistavimą. O aš , netikintis dievu , įrodžiau.. Juk koks skirtumas kuo tiki svarbu , kad skleidi gėrį.
Žodžiu , jau suprantate , kad mano darbas yra sunkus ir deja prieš 5 metus aš to nenumačiau. Dabar man tikrai sunku. Kartais viskas atrodo beprasmiška. Bet vis dėl to aš atradau būdą kaip toliau skleisti gėrį.
Staiga suskambino telefonas. Pasižiūrėjau į laikrodį. Antrą valandą nakties. Reiškia sunkus klientas. Nuėjau prie veidrodžio ir užsidėjau kaukę. Pasižiūrėjęs į veidrodį pamačiau vaikiną su kaukę. Ant kaukės buvo nupaišyta labai didžiulė šypsena. Vaikinas atrodė linksmas ir geraširdis. Aš atsidusau ir tariau :
-Už tai man bus atlyginta. Vieną dieną atsiras žmogus , kuris mane supras ir padės man. Aš galėsiu išsipasakoti ir išsiverkti. Aš pamilsiu tą žmogų. Ir viskas bus gerai. – paėmiau telefoną į rankas ir atsisukau į geraširdį vaikinuką. Paspaudžiau žalią mygtuką ant telefono. – Klausau.

Taburetė 2009-02-22

Praėjo lygiai 5 metai po to įvykio.Po to įvykio mes su mama persikraustėme į Vilnių.Po to įvykio aš tikėjausi niekad negrįžti į šį miestelį.Bet štai dabar aš esu šitam miestelį ir stoviu priešais tą namą ,kur aš gyvenau.Priešais tą namą ,kur mano tėvas nusižudė.
Ten aš jau stovėjau pusvalandį ,bet įeiti bijojau.Aš bijojau pasekmių.Kas bus po to ,kai aš pasieksiu tikslą?Bet vis dėl to aš turiu visą tai užbaigt.
Įsidrąsinęs greitų žingsnių žengiau prie durų ir atidariau jas su raktu ,kuris buvo paimtas iš motinos.Atidaręs durys ,nesižvalgydamas į šonus, nuėjau į savo kambarį.Užėjęs į savo kambarį pagaliau pamačiau taburetę.Taburetę ,kurią man padarė tėvas.Taburetę ,ant kurios aš vaikystėj prilipdžiau lipdukų, ant kurios sėdėdamas dariau pamokas, valgiau.Taburetę ,ant kurios pasikorė mano tėvas.
Kai jis pasikorė man buvo 14.Tada aš nesupratau kodėl jis pasirinko būtent tą taburetę.Bet dabar aš suprantu.
Kai man buvo 14 aš ėmiau iš gyvenimo viską ką galėjau.Turėjau daug draugų,Buvau visų gerbiamas ir mylimas.Dalyvavau visose mokyklos vaidinimuose.Pasižymėjau sporte.Mokiausi gerai.
O mano tėvas daugiau nieko nedarė tik dirbo ,miegojo ir žiūrėjo televizorių.Jis net negėrė ,nors jam buvo labai sunku.Kitaip sakant jis nemokėjo džiaugtis gyvenimu.O aš mokėjau ,bet nepasidalinau tuo džiaugsmu su juo.Nė karto tėvo nepakviečiau į mokyklos vaidinimą ,varžybas.Jei jis pats ateidavo ,aš jį aprėkdavau.Aš tiesiog nemėgau ,kai tėvas bandė kištis į mano gyvenimą.
O vaikystėje mes gerai sutarėm.Aš visur vaikščiodavau su juo.Aš mylėjau jį- tėvas mylėjo mane.Aš buvau jo gyvenimo džiaugsmas.Todėl tėvas pasikorė būtent ant tos taburetės.Jis norėjo sugrįžti į praeitį.
Apmąstęs viską ,aš žinojau ką daryti.Paėmiau taburetę į rankas ir su ašaromis akyse tariau :
-Tėti, aš ateinu!
Tai pasakęs aš pradėjau ieškot virvės.Bet vietoj jos radau laišką.Laiškas buvo užkritęs už spintos.Vos pamatęs laiško turinį iškart atpažinau tėvo rašyseną.

Sveikas, sūnau.Jei skaitai šitą laišką reiškias aš jau nusižudžiau.Noriu pasakyti tau tik vieną dalyką.NESEK MANO PĖDOMIS!Aš ,ne taip kaip tu, visą gyvenimą buvau nevykėlis.O tu esi ypatingas.Tu moki džiaugtis gyvenimu.Todėl dalinkis tuo džiaugsmu su kitais.Padėk žmonėms.Tu jiems reikalingas.

Perskaitęs tėvo laišką aš pasiėmiau taburetę ir išėjau.Išėjau ir pradėjau gelbėti pasaulį.Parašiau knygą.Aukojau pinigus.Visi mane žinojo.Visi mane mylėjo.Gyvenimas buvo toks pats ,koks ir buvo kai aš buvau 14.Išskyrus tai ,kad šįkart aš tuo džiaugsmu dalinausi su kitais.

Labai sena nesamone

Grįžau iš mokyklos kaip visada - sudaužytas , nes susimušiau su klasioku.Iškart pastebėjau , kad namuose nieko nėra.Pasiėmiau telefoną ir paskambinau tėvui
-Kur tu - paklausiau aš.
-Ne tavo reikalas , šūdmali - kaip visad atsakė man girtas tėvas.
-Pasakyk kur tu , bent ateisiu šuns pasiimti.
-Eik tu š......

Aš padėjau ragelį supratęs , kad iš to pokalbio naudos nebus.Apsiaviau batus ir nusprendžiau nueit paieškot tėvo , ten kur jis dažniausiai geria.Išėjęs iš namų , užėjau už namo ir iškart pamačiau tėvą apsuptą draugų rato.Kai priėjau prie jų tėvas atsisuko į mane ir pasakė
-Ko nori?
-Einam namo – ramių balsų atsakiau aš.
-Neaiškink ką man daryt - piktu balsu tarė tėvas.
-Einam namo - tokiu pačiu balsų atsakiau aš.
-Nenervuok manęs - stodamasis atsakė tėvas.Aš nujaučiau negerą , bet vis tiek sakiau savo
-Einam namo.
Tėvas jau ėjo link manęs , bet staiga prabilo vienas jo draugas
-Jonai, eik namo.Tau ryt i darbą.
Tėvas paklausęs draugo patarimo padavė man šuns pavadelį.Aš prisegiau šunį ir pavadėlį paėmiau i kairę ranką , o su dešinę padėjau tėvui eit.Taip mes ėjom apie 5 minutes , bet staiga tėvas tarė :
-Atsek šuns pavadelį.
Aš apsižiūrėjau aplinkui ir tariau
-Čia daug žmonių.
-Atsek - pikčiau tarė tėvas.
-Čia daug žmonių - pakartojau aš
Staiga tėvas atsivėdėjęs smogė man ir aš parkritau.
-Atsek - patenkintas tarė tėvas.

Aš nuleidęs akis atsegiau pavadėlį.Tėvas patenkintas apsisuko ir nuėjo link namų.Aš atsistojau ir keikiau save , kad ir vėl turėjau jam nusileist.Aš prisekiau sau , kad ryt ryte jam vošiu į snukį.Pakeliau akis ir pamačiau kad šuo bėgioja prie vaikų.Bet aš negalėjau nieko padaryt.Gerai , kad bent šuo buvo draugiškas ir nepuldinėjo žmonių.Bet vaikai ir jų tėvai to nežinojo.
Grįžęs namo iškart paklojau tėvui lovą ir paguldžiau jį.Padaręs pamokas pats nuėjau miegot.Naktį mama grįžo iš darbo ir mane pažadino.
-Ko tu leidai tėvui vedžioti šunį be pavadėlio - piktai paklausė jį.
-Jis mane privertė - atsakiau aš - O iš kur tu žinai?
-Kaimynė skundėsi – atsakė mama-Bet svarbiausia kodėl tu jam leidai šunį be pavadėlio vedžiot.Kiek kartų galima kartot – daryk ką nori bet neleisk atsegti pavadėlio.Žiūriu tu tuoj tapsi visiškai beviltiškas.
-Gerai mama , tai daugiau nepasikartos – nuleidęs akis pasakiau aš.
-Nesvarbu ,imk 5 litus.Ir žiūrėk neišleisk jų visų iš kart.

Aš labai apsidžiaugiau dėl 5 litų ,nes galėsiu pirmą kartą šiais metais paragauti ledų.Bet vis tiek galėjo mama kalbėt švelniau.Gerai pagalvojus ko norėti iš jos , aš juk nekarto jai nesakiau kad tėvas man mūša.Aš net nežinau kodėl jai nekarto to nesakiau turbūt dėl to ,kad nenorėjau pripažinti , kad aš silpnesnis už jį.Po kurio laiko pagulėjęs aš užmigau.
Atsikėlęs ryte greit susiruošiau į mokyklą.Išėjęs iš kambario sutikau tėvą einantį į virtuvę.
-Sveikas ,sūneli.Gal turi pora litų man ant alaus duot.
-Eik šikt - tariau aš stengdamasis nežiūrėt jam i veidą.
-Sūneli, nebūk toks žiaurus.
-Eik šikt - tariau aš dar labiau stengdamasis nežiūrėt jam i veidą.
-Sūneli, tėveliui labai skauda galvą.Duok porą litų.

Aš jau sukausi i jį norėdamas jam trenkt kaip vakar žadėjau , bet staiga pamačiau jo veidą.Tame veide aš pamačiau visai kitą žmogų negu vakar.Pamačiau gerą , nuoširdų tėvą.Šitam tėvui aš nesugebėjau vožt.aš , sugebėjau tik išimti 5 litus , kuriuos vakar man davė mama, ir mest i jį.Po šito aš išbėgau į mokyklą

Eidamas i mokyklą aš keikiau save ,kad atidaviau savo 5 litus , keikiau save , kad nesugebėjau tėvui trenkt , bet labiausiai aš keikiau tėvą už tą jo dviveidiškumą...

**Olasas** · 2009-06-05, 13:07

pagal šitus darbus ieškai žmogaus kuris galėtų mangą piešt?!? jei geras piešėjas išeitų ir gera manga

žinoma žmogus kuris pieš gali kūrinį suprast kaip nors kitaip, ir šito kurinio nuotaiką ar kažką į mangą perteikti kitaip... tikėkimės ,kad taip nebus...

**Deima-** · 2009-06-05, 13:13

Nebūtinai pagal šituos darbus. Šiaip man netgi būtų geriau jei ne pagal šituos darbus, o aš tiesiog naują istoriją sukurčiau. Ir istoriją gali būti net nepanaši į šituos darbus. Pats norėčiau pabandyti sukurti kokį sci-fi, post-apocalyptic ar dar velniai žino kokį. Na, čia jau kalbėtume su piešėju ir spręstume. O nuorodą į šituos daviau tam, kad pažiūrėtų mano rašymo lygį ir t.t.

**Zx-Shade** · 2009-06-05, 16:12

Ispradziu perskaitciau skilties pavadinima susimasciau, kodel vis dar nepasalinta, nuejau apsizvalgiau, pasiskaitinejau...Ir dabar galiu pasakyt tikrai neblogai padirbeta, taip ir toliau

**Deima-** · 2009-10-28, 18:02

Seniai kažką čia dėjau, tai įdėsiu čia du savo kūrinius. Pirmas man pačiam visai patinka, antrame bloga pabaiga. Šiaip dabar dar rašau viena gan ilgą ir rimtą rašliavą, bet jos jums nerodysiu kol kas. Ir dar turiu vieną rašliavą, kuri yra maždaug 5 puslapių. Bet jos irgi nerodysiu, nes ją reikia stipriai pataisyti.
P.s. kūrinių pavadinimai kaip visada pas mane topiniai >_>

Harmonija. 2009-07-28
Atėjo kita diena. Jį atėjo po vakarykštės dienos. O vakarykštė diena - buvo nuostabi. Tokia nuostabi, kad viskas, kas įvyko vakar, atrodo netikra. Nors aš žinau, kad tai buvo tikra. Dėl to aš dabar guliu lovoje ir nenoriu keltis.
- Argi verta keltis, jei realybė tokia neįdomi? – sušnabžda kažkieno balsas.
- Iš tikrųjų. Ar verta? Iš viso, ar realybė gali būti tokia neįdomi? Gal visą tai, ką aš dabar, regiu yra netikra? O vakarykštė iliuzija yra tikra? – atsakau aš.
- Palauk. Neskubėk išsiaiškinti kas yra tikra, o kas ne. Tiesiog rask šioje dienoje tikroviškų malonumų ir stumkis toliau, - toliau šneka cypiantis balselis. Aš jau esu įsitikinęs, kad tai mano balsas.
- Malonumų? Jų nėra. Šiuo metu aš negaliu mėgautis gyvenimų...
- Kodėl?
- Kodėl? Todėl, kad aš visiem pavydžiu. Pavydžiu tiem žmonėm, kurie kažką kuria, pavydžiu tiem, kurie turi pinigų, pavydžiu tiem, kurie yra gražūs ir turi daug draugų. Ir dar, visų jų nekenčiu. Ne, nekenčiu per smarkiai pasakyta. Turbūt aš jų tiesiog nemėgstu.
Staiga suskamba telefonas. Laukiu kol kas nors jį pakels, bet niekas nepakelia. Nieko nėra namuose. Sunkiai atsikeliu ir nubėgu pakelti ragelį.
- Labadiena- išgirstu malonu moterišką balsą.
- Labadiena- suirzęs atsakau.
- Pyp...Pyp....Pyp.
Padėjo ragelį? Gal aš išgąsdinau ją savo piktu tonu? Na, bet tai dar labiau mane supykdė. Na, nesvarbu. Dėl šito nieko padaryti negaliu.
Grįžtu į kambarį. Įsijungiu kompą ir užsileidžiu „Telepomusik“ – lėtą loundžą su džaso prieskoniu. Šiuo metu nieko kito nenoriu. Padidinu garsą ir nueinu į dušą. Kai grįžtu, pamatau ant kėdės sėdintį jį.
Net nežinau ką apie jį jums papasakoti. Tiesiog galiu pasakyti, kad jis yra mano iliuzija, tikroviškesnė už tikrovišką vakarykštę iliuziją ir už netikrą dabartinę realybę.
- Sveikas, - pasisveikinu.
- O, sveikas. Šiandien tau atnešiau mažą dovanėlę. – jis nusisuka į kompą ir paleidžia muziką.
- Rėjus Čarlzas, - ištariu aš. – Na, nors tavo skonis gan senas, bet man patinka. Bet, galėtum plokštelę atnešti, jei jau siūlai tokios muzikos klausyt.
- Plokštelės tu neturėtum per kur klausyt. Tada man reiktų tau dar duoti patefoną. O patefonas yra brangus daiktas. Ji tau kainuotų tavo siela. Bet tu juk to nenori?
- O gal ir noriu.
- Ar tikrai? Jei taip, galiu spragtelti pirštais ir tu viską turėsi.
- Ne, nenoriu, - piktai atsakau aš. – Iš vis ko tu čia atsiradai. Juk aš jau tau sakiau, kad nežinau ko noriu.
- Aš nesuprantu, kaip tu gali nežinoti ko nori? Juk pats sakei, kad pavydi žmonėms. Paprašyk vieno tų dalykų, kurių pavydi ir aš išpildysiu tavo norą.
- Visa tai aš galiu pats gauti, jei pasistengsiu. Todėl šitie dalykai neverti mano sielos. Beje, iš kur tu žinai, ką aš sakiau?
- Noriu padėti tau išsirinkti norą, todėl kartais pasiklausau
Nespėjus man nieko jam atsakyti, suskambo telefonas. Šįkart mobilus. Skambino Indrė.
- Klausau.
- Sveikas. Kaip vakar grįžai?
- Normaliai. O tu?
- Irgi gerai. Vakar apturėjom malonų vakarą. Ar ne?
- Taip, vakar buvau gerokai pakilęs.
- O šiandien kaip jautiesi?
- Nusileidęs ir prasmegęs skradžiai.
- Žinai, tau reiktų pamiršti visus tuos pakylimus, nusileidimus ir gyventi harmonijoje, - pauzė. Aš mąsčiau apie jos žodžius, o jį laukė mano atsakymo. Nesulaukusi pradėjo ir vėl kalbėti. – Na, žodžiu, skambinu tam, kad pakviesti tave į mano gimtadienį. Ateisi?
- Taip, ateisiu. Ir stumsiu dienas iki tavo gimtadienio, - šitą sakinį leptelėjau netyčia. Vis dar mąsčiau apie jos žodžius.
- Kaip? Ar gali pakartoti?
- Oi, ne nieko. Čia ne tau. Atsiprašau, bet aš turiu eiti. Viso.
- Na, viso, - nedrąsiai atsakė Indrė.
Aš atsisėdau ir pasižiūrėjau į jį.
- Nori, kad prastumčiau dienas iki jos gimtadienio? – smalsiai paklausė jis.
- Ne, ne tai. Noriu gyventi be pakylimų ir nusileidimų. Noriu gyventi harmoningai. Na, taip kaip Indrė sakė, - šitie žodžiai, rodos, jį labai supykdė.
- Tu esi idiotas, – jis nusisuko nuo manęs, lyg negalėdamas į mane žiūrėti. - Aš esu išpildęs milijoną norų. Jų buvo visokių. Ir kvailų, ir godžių, ir net dorų. Bet tu vienintelis manęs prašai neįmanomo. Tu bent jau supranti ką reiškia gyventi harmoningai?
- Na, nelabai, - pasakiau jam tiesą visiškai nesigėdydamas. – Aš tik žinai, kad man tai patiktų..
- Žmogus harmoniją gali pajausti tik tarp nusivylimo ir pakilimo. Tuo metu jam nerūpi nei ateitis, nei praeitis.ir jis ant visko dėjęs. O tu manęs prašai vien tik harmonijos be jokių pakilimų ir nusivylimų?
- Na, taip. Juk Indrė man taip patarė.
- Suknisti idealistai.
Po šių žodžių jis dingo ir paliko mane gyventi mano chaotiškame gyvenime su pakylimais, nusivylimais ir žiūpsneliu harmonijos.

Žiauri realybė 2009-05-02
Aš esu Gedas Ivanauskas. Mokausi Simono Stanevičiaus mokykloje, 11a klasėje. Mano gyvenimas yra įprastas ir nieko neišsiskiria iš kitų mano bendraamžių gyvenimų. Aš mėgstu muziką, knygas. Nemėgstu mokyklos, namų ruošos darbų. Kartais išeinu su draugais į miestą, į lauką. Kartais niekur neeinu ir sėdžiu namie.
Bet mano klasėje yra vienas vaikinas, kuris visada man prieštarauja. Su juo mes labai daug ginčijamės įvairiais klausimais. Per pamokas, po pamokų. Nesvarbu kada. Bet mes tai darome ne iš principų, o tiesiog todėl, kad mes stovime skirtingose barikadų pusėse.
Bet tai, kad mes stovime skirtinguose barikadų pusėse, nereiškia, kad mes mušamės ar keikiame vienas kitą. Jokių būdų. Aš netgi keletą kartų buvau pasikvietęs jį pas save į svečius. Ir per tuos kartus mes maloniai praleidome laiką. Tiesiog mes sutariame iki tol, kol nereikia pareikšti savo nuomonės.
Tai tęsėsi keletą metų, bet vieną dieną man atsibodo su juo ginčytis ir aš jo paklausiau:
- Kodėl mūsų nuomonės niekada nesutampa?
- Todėl, kad tų menininkas. – atsakė jis ilgai negalvodamas
- Menininkas? – nustebau aš. – Nesąmonė. Kuo aš tau panašūs į menininką?
- Daug kuo. Pirma – tavo apranga.
- Mano apranga visiškai normali.
- Beveik normali. Tik vieną detalė nenormali. Tai - batai. Iš visos tavo normalios aprangos jie išsiskiria.
- Batai? – aš nuleidžiu galvą žemyn ir pasižiūriu į savo batus. Na jie tikrai kitokie. – Na aš mėgstu gražius batus, nes jie man suteikia pasitikėjimo savimi, kurio ir taip man trūksta. Bet tai ne priežastis mane vadinti menininku.
- Tai aišku, kad batai dar ne viskas. Antra – tavo elgsena. Tu visada turi savo nuomonė , bet ne visada ją pasakai. Su manimi į ginčus leidiesi tik tada, jei aš tave išprovokuoju. Dažnai nusileidi kitiems. Ir tavo nuotaiką dažnai keičiasi. Iš optimisto tų lengvai pavirsti į pesimistą. Ir atvirkščiai. Per pamokas žiūri pro langą. Ir dar tu visada ieškai naujovių. Muzikoje, knygose, gyvenime.
- Visi šitie tavo menininko apibūdinimai nesąmoningi. Menininkas tai – pakilūs žmogus, kuris dirba kitų labui. O pagal tave...- staiga jis manė nutraukė.
- Tu ne taip supratai. Aš menininkais vadinu žmonės, kurie išsiskiria iš kitų. Beje, pamiršau paminėti, kad menininkai dažnai mėgsta kurti. Ir niekam nepaslaptis, kad tu pradėjai groti gitarą. Tai juk irgi kūryba.
- Na, gerai. Tarkim aš menininkas. Tai ką vien dėl to mūsų nuomonės niekada nesutampa?
- Na reikėtų pridėti tą faktą, kad aš esu anti-menininkas ir tada atsakymas būtų taip.
- Anti-menininkas. Nori pasakyti, kad tų nekenti menininkų?
- Ne tiesiog aš esu jiems priešingas. Aš esu šeimos žmogus, vykdytojas. Mėgstu ramybę, – mano klasiokas trumpam nutilo ir tada ironiškai nusišypsojo. - Tu kuri kažką naujo, o aš tobulinu seną. Todėl mes ir nesutariame. Nors gal giliai širdyje ir nekečiu menininkų už jų tą išsiskyrimą iš kitų.
- Aš irgi mėgstu ramybę. Mėgstu pasėdėti paklausti muzikos namie.
- Tu mėgsti ramybę iš kart po audros. Po kelėtą dienų tau jį jau atsibosta. Beje, apie muziką. Tavo klausomos muzikos mažai kas klauso, todėl dėl to tu irgi meniškas.
- Nesąmonė. Tiesiog tų nepažįsti žmonių, kurie klauso tokios muzikos. Nors palauk pažįsti. Mūsų klasiokė, Monika, irgi klauso panašios muzikos. Ir visi tie menininko apibūdinimai tinka jai labiau nei man. Tai reškia, kad Monika irgi menininkė? Ir pagal tavo apibūdinimus galima rasti labai daug menininkų.
- Ne, negalima. Dažniausiai žmogui trūksta vieno iš dalykų. O aš, beje pažįstu daug žmonių, bet tu esi toks vienintelis. Ir Monika ne menininkė. – ir jis vėl trumpam nutilo. Šiek teik atsikvėpė ir vėl pradėjo. - Ji gal rengiasi įdomiai, klausosi įdomios muzikos ir gali būti, kad mums nežinant kažką kuria, bet Monikos elgsena ne meniška. Ji mano, kad yra ideali ir verčia kitus taip manyti. Ir jai tai sekasi. Tą mergaitė jau nuo vaikystės išmoko mokytis, todėl dar ir dabar jos pažymiai geri. Ir dar spėja nueiti į visus pasibuvimus, pjankes ir tūsus Dėl to Monika turi daug draugų. Juk kas geriau už mergaitę, kuri gerai mokosi ir moka atsipalaiduoti. Nors aš tikiu, kad Monikai nepatinka tie išgėrimai, parūkymai, bet ji to nesako, nes tada nukristų jos autoritetas. Monika yra labai protinga, todėl nesako to ko nereikia ir tik pataikauja kitiems.
- Bet, kad Monika tikrai ne visiem pataikauja. Juk ir klasei ji turi priešų.
- Tie priešai yra jai nenaudingi. Jie turbūt yra kokie padugnės, su kuriais susidraugavęs populiarumo negausi. O jai tik ir reikia populiarumo, šlovės ir dėmesio.
- Aš netikiu. Monika taip negalėtų.
- Sunku patikėti?
- Taip. – atsakiau aš jam.
- Man irgi sunku patikėti.
- Kaip suprast? Tu ką neesi įsitikinęs ar tai tiesa?
- Aišku neesu. Aš per mažai bendravau su Monika. O jeigu ir daugiau pabendraučiau turbūt tiesos nesužinočiau. Bet tiesiog po kelių metų stebėjimo man susidarė toks įspūdis.
- Aš norėčiau sužinoti tiesą! – su užsidegimu atsakiau aš jam. Klasiokas man tik nusišypsojo su šypsena, sakančia: „o kas nenorėtų“. Kažkodėl man buvo graudu matyti jį tokį. Staiga aš užsinorėjau paklausti vieno dalyko – O ar tau patinka Monika? Ar norėtum su ja pabendrauti tiesiog kaip draugas?
- Na, taip. Ji gerai atrodo, turi gerą humoro jausmo ir šiaip yra protinga.
- O ar norėtum su Monika draugauti rimčiau?
- Na, atsakymas nesikeičia.
- O ką darytum jei sužinotum, kad visą tai ką pasakojai yra tiesa?
- Bėgčiau nuo ugnies kuo greičiau, kad tik neapsideginčiau, – atsakęs, jis atsisuko į mane ir paklausė. – O tau ar patinka Monika? Ar norėtum draugauti su ja?
- Taip, norėčiau, - nedrąsiai atsakiau aš jam. Išgirdęs mano atsakymą jis man daugiau nieko nesakė tik nusišypsojo.
Tai buvo vienintelis toks mano pokalbis su tuo klasioku. Bet tas vienintelis pokalbis man labai įsiminė. Mane sukrėtė tą prielaidą apie Monikos elgesį. Bet dar didesnį šiurpulį sukėlė tai, kad nors mes su tuo klasioku buvome labai skritingi, bet mums abiem patiko Moniką, nors mes žinojome, kad visas jos elgesys gali būti apgaulė. Tai buvo žiauri realybė. Gyvenimo paradoksas.

Gintoki rašliava

Gintoki rašliava

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment