Cheshiro pabandymai^^

[Cheshiro]

niun nusprendziau ir ismest ci savo rasliavos siek tiek... kritika ir komentai laukiami...

tai toks kaip ir ivadinis gabaliukas

Geltoni ratilai plevena prieš akis. Kažkur čia turėtų būti išėjimas...
Duslus kvėpavimas, pavargę raumenys ir skausmas... nepakeliamas skausmas veriantis kiaurai, neleidžiantis kvėpuoti ar kalbėti. Žingsnis į prieki, atgal, į šoną... krustelėjimas. Ir staiga nežinia iš kur atsiradusios grindys, priimančios tave į savo minkštą glėbį.Nesusimastydamas pasinaudoji šituo gundančiu poilsiu. Tokios minkštos minkštos medines grindys....

[kakava]

Ir staiga nežinia iš kur atsiradusios grindys, priimančios tave į savo minkštą glėbį.Nesusimastydamas pasinaudoji šituo gundančiu poilsiu. Tokios minkštos minkštos medines grindys....

kažkodėl priminė 'pro skylę lubose ėmė sunktis tirštas, raudonas kraujas ir sunkiais kapsėti žemyn'
gal savo absurdiškumu...
labai trumpas. jei tai tik įvadas, reikėjo dėti ilgesnį gabalą, kad eitų bent ką nors suvokti.

[Cheshiro]

Kakavai aciu^^ uz bent kazkoki ivertinima^^ nors tuos sakinius supras tik tas kas tikrai zino kokios minkstos kartais buna grindys ^______^

Tyla

Slegianti tuštuma prispaudžia prie minkštos žoles. Keltis nesinori. Prisiversti kvėpuoti , bent , retkarčiais, taip pat. Virš žoles palaipsniui ima kilti ūkas. Jo ploni pirštai raizgosi tarp plonyčių žoles stiebelių apipindami jas savo perregima skraiste. Oras pamažėl vesta. Vienišas lašas, minkštai nuslydęs nuo pageltusio medžio lapo pliumptelėja į samanose susidariusią balutę. Kažkur šakose patele pasimuisto lizde. Kiekvienas garsas dabar- ypatingas. Vejas nutraukė užsilikusi lapą ir dainuodamas savo niūrią lopšine paguldė ant šokančios nendres. Tas tyliai brukštelėjo nuslysdamas šiurkščiu stiebu ir lengvas vandens virpesys išdavė ji įkrentat i kūdra. Pilkas dangus sustingo laike. Nebe suprasi rytas dabar ar vakaras. Vejas, pašurmulevęs kažkur netoliese nusprendė pažaisti kitur ir išlėkė sukeldamas kreivų pušaičių verksmą. Plimptelėjo oro burbuliukas išsprūsdamas i vandens paviršių. Tyla... Bet toje tyloje tiek daug garsu. Perregimų, šiurpių, liūdnų, vaitojančių... Tamsa prieš akis. Sunkus vokai užsiskleidė savaime, duodami pailsėti pavargusioms nuo šviesos akims... Kodėl dauguma taip trokšta tamsos... mintis- netvirtai brukštelėjus pasąmonės ribas ištirpsta garsioje tyloje. Kiekvienas garsas –ypatingas. Kiekvienas kvapas- savitas. Tamsa prieš akis sustabdo laiką, nuveja tave į savo bevaisę tuštumą. Jauti kaip vos juntama drėgme smelkiasi pro plona oda siekdama kur giliau, kaip gelia šaltis, atėjęs su drėgme. Vėliau tas šaltis pavirs i kažką... O dabar tai niekas..Tyla tampa mantra, kuria nereikia kalbėti. Jausti tyla- menas. Tiek daug garsu, klausiančiu, šnabždančiu, liečiančiu, norinčiu... ir jie tampa nekuo. Grimzdamas tuštumon- savo pasąmonėn- nebejauti nieko. Tyla- idealiausias būdas gyventi. Tyla- neišvengiamas būdas mirti.
Pasiekęs dugną bandai irtis i viršų.
Pasiekęs dugną bandai pažiūrėti ar įmanoma nugrimzti giliau.

[zeo]

sitas apie tyla visai idomus ir neblogas, viena kita sakinuka pataisius, bet siaip man patiko.

[kakava]

Virš žoles pradėjo palaipsniui ima kilti ūkas.

stiliaus klaida

Vienišas lašas, minkštai nuslydęs nuo pageltusio medžio lapo ir minkštai pliumptelėja i samanose

gremėzdiškas sakinys

neblogai, tik kiek nuobodžiai. kitą kartą paieškok kokių vaizdingesnių/įdomesnių palyginimų, pasistenk sklandžiau šiek tiek viską išdėstyti

[zeo]

del palyginimu visai sutinku, taip sukurtum toki netiketumo ispudi ir dar idomiau skaitytusi, susidarytu dar aiskesnis vaizdas.

[Fujin-kun]

Nemaniau, kad taip gali nutikti, bet, pasirodo, šiame forume dar yra viltis perskaityti kažką, nuo ko nesinorėtų apvemti klaviatūros. Pliusai: gal ir nelabai originalu, tačiau pateikta gražiai, aplinkos aprašymas ypač patiko, skaitydamas puikiai mačiau prieš save žole, ją apglėbiantį ūką, gal nuskambės banaliai, tačiau girdėjau tylą. Tikrai neblogai. Minusai: gramatinės klaidos, kaip jau sakiau, kiek banaloka idėja ir kad ir koks gražus ir geras būtų rašymo stilius, kūriniui reikėtų veikėjų, atomazgos, kažkokios prasmės ar tęstinumo.

Owerall visai neprastas gabaliukas, tačiau tai atrodo kaip literatūrinis pratimas, o ne savarankiškas kūrinys.

[kakava]

kūrinys nebūtinai turi būti su veikėjais, užuomazga, kulminacija, atomazga... galimas ir tiesiog gamtos aprašymo variantas. tada atveju idealiai tinka toks nuostabus dalykas kaip kad personifikacija. kuo įdomiau, kuo netikėčiau pavartota, tuo geriau.

[Cheshiro]

niun... klaidas bandau taisyti bet wordas stringa... buuu... o seip cia butent ir buvo perteikimas aplinkos.... mm kazkas su vekejais... nemuskit... rasytas ganetinai... kebliom.. aplinkybem..


Ir viens. Ir du...

„Ir viens. Ir du. Ir trys...“ vaikiškas balsas atsimuša ir nuaidi uždususiais koridoriais. Kažkur ties palube šoka mažas voriukas pindamas savo voratinklį. Girdisi ritmingi kamuolio dužiai į medines grindis. Senos grindys cypia po nedideliu vaiko svoriu. Girgžda skaičiuodamos kiekviena vėjo pokrypi durys. Menka šviestuvo šviesa vos susitvarko su prietema, gaubiančia orą. Silpni garsai sklinda ir kitapus plonu sienų. Bet vaikas nenori jų girdėti. Jam jų nereikia. Čia pat, kur šviesa pereina i tamsa yra suminkytos antklodes. Tose neprabangiuose pataluose guli sulysusi,balta moteris. Karštligiškas akių blizgėjimas išduoda ja esant amžina ligone, amžina mirties nuotaka. Ir kaip gailiai ir ironiškai skamba jos balsas prašantis vandens savo vaiko, to vienintelio džiaugsmo, kuris dar nebuvo aptemdytas liguistos sąmones kančiomis. Bet vaikas jau seniai guli kampe nejudėdamas. Ir tai ką ji girdi, tėra prisiminimai apie kadaise buvusį laiką. Laika, kuris negrįžo. Ir sukaupus paskutines jėgas ji šliaužia iki savo vaiko, kuris yra toks nepaklusnus ir nenori jai padėti. Ji turi auklėti savo vaiką.. Juk ji gera motina. Ji neleis savo vaikui užaugt nedoram. Ji suima drabužio skiautę ir traukia jį į save bandydama pritraukti dėmesį.Jai į rankas kažkas nukrenta. Tai nedidelis apvalus kamuoliukas, iš vienos puses apaugęs plaukais. Ji juokias. Vaikas nori pažaisti su ja. Moteris ima kamuoliuką ir meta jį į sieną. Duslus garsas nuaidi per apleisto namo erdvę. Ji pamiršta viską ir žaidžia su tuo mažu kamuoliuku su mažom išdžiuvusiom akiduobėm ir trupančiais plaukučiais. Jai linksma. Dabar ji – vaikas.
„Ir viens, ir du, ir....“ laibus juokas trikdo namo tyla.

[Bardakas]

Sunkiai skaitėsi, ištikro kiek nuobodoka tie palyginimai. Jei vien tokiais varai kūrybą tai reikėtų stipriai sutraukti ir padaryti nerimuotą eilėraštį, gražiau atrodytų. Toliau kakavos minėtos stiliaus ir gramatikos klaidos - viskas aišku.
Patarimas, jei nori įtraukt skaitytoją, kad virpintų širdį ar nuteiktų su staigmena, tai reiktų pirmaisiais sakiniais drebint protą. Tokio tipo kūrybą, kurią čia perskaičiau (atsiprašau ne viską deja), buvo populiari 19 amžiuj ar pan. Dabar dažnas vartotojas labiau nori šokiravimo ir inovacijų kūryboj. Patarčiau paskaityt absurdo rašliavų, galima pasisemt kūrybinio peno (nebruku aišku)

[kakava]

Bet vaikas nenori juos girdėti.

turėtų būtį jų (garsų)

pataluose guli suliesėjusi,balta moteris.

sulysusi

ja būnant amžina ligone,

esant

šitas jau daug geresnis, bet reiktų atidžiau su gramatika. ir vis dar pasitaiko gremėzdiškų sakinių. atidžiau rinkis žodžius. nesvarbu, kad ne eilėraštis, visviena turi lengvai skaitytis.

[Cheshiro]

aciu kad koreguojat...)) seip ganetinai sunku viska verst is rusu kalbos)) niun ir klaidos aisku.. kas be ko *blush*

[kakava]

kodėl verti iš rusų kalbos?

[Cheshiro]

as originaliai rasau rusu kalba. norint cia ispostint viska sita reik verst)))