Narta. (Deva)
Jaučiu, kad padariau milijoną su viršum klaidų >___>
Laisvė: I
Jaučiu, kad padariau milijoną su viršum klaidų >___>
Laisvė: I
Spoileris:
Praėjo lygiai 4 metai, per kuriuos Linda labai paaugo: ilgos baltos rankos ir kojos, baltas liesas kūnelis – vien kaulai ir gyslos, šviesiai rudi plaukai plevesuojantis fiziologiniame tirpale, veidas uždengtas deguonies kauke, matosi tik protingos mėlynos akys. Mergaitė jau seniai suvokia viską kas dedasi aplinkui, kiekvieną dieną ją lanko geltonplaukė moteris baltu chalatu vardu Elina, kuri mokina Lindą. Šiandien Elina atrodė kitaip, ji nedėvėjo savo dabrinės uniformos, o buvo su juokingu žaliu maudymosi kostiumėliu.
- Linda nuo šiandien aš tau padėsiu pasiruošiti palikti „stiklainį“.- Geltonplaukė susirišo savo gražius plaukus į kuodą ir pasilipus ant kėdės atidarė „stiklainio“ dangtį. Linda pajutusi, kad kažkas ne taip, pradėjo nerimauti. Jos akys įdėmiai sekė kiekvieną mokslininkės judesį, kaip ji palengva panardino kojas tirpale. Mergaitei kilo mintis – čia jos šancas išlysti iš šio stiklinio kaleimo. Ji truktelėto už Elinos kojų ir mėgino jomis ropštis į viršų, tačiau mokslininkė buvo numačiusi tokį Lindos elgesį ir įsmeigė jai į ranką raminamų vaistų, kurie suveikė akimirksniu. Mergaitė susglebo, nebegalėjo pajudinti nė pirštelio, tačiau viduje jį baigė susprogti iš įniršio, tuo tarpu geltonplaukė nubėgo į šalimais esantį sandėluką ir atsinešė į pačius, kuriais pririšo Lindos rankas prie stiklainio sienlių. Po šio incidento, buvo nuspręsta, kad 233čiasis bandomasis objektas yra visiškai pasiruošęs palikti saugaus stiklainio vidų. Mergaitę jie išleis jau rytoj.
Kitą dieną, likus keturiom valandom iki Lindos išlasvinimo, aplankyti Elinos atėjo jos 11likmetis sūnus Rokas.
- Mam, tėvelis išvirė sriubos, liepė ir tau atnešti... Mam? – berniukas apsižvalgė motinos kabinete, jame nieko nebuvo. Vaikis paliko termusą su sriuba ant rašomojo stalo ir nubėgo į sandėliuką – gal ten bus jo mama – tačiau sandeliuke irgi buvo tuščia, staiga, berniukas išgirdo keistą garsą, nuskambėjusį gretimais esančiame kabinete, ir pasileido jo link, gal ten bus mama. Pribėgęs plačiai atlapojo duri.
- Mam? – bet mamos ten nebuvo, tačiau Rokas įšvydo kraupų vaizdą, kurį buvo manęs tik kine – į žmogų panaši būtybė su begale vazdeliu pluduriavo stikliniam burbule. Jo nuojauta aiškiai sakė kad už tokį slampinėjimą jis gaus barti, bet smalsumas nugalėjo ir vaikis ėmė palengva artėti prie stiklainio. Kuo arčiau ėjo, tuo jam labiau atrodė, kad gyvis stikliniame burbule yra angelas. Jis pabeldė į stiklo sieną, ir angelas atsimerkė.
- Kokios mėlynos akys! – nusistebėjo berniukas. Linda išvysudi Roką lengvai nustebo, priešais ją stovėjo vaikas poilgiais susivėlusiais tamsiais plaukais, iš veido kiek primenantis Eliną... Linda pastelėjo vaikio delną padėtą ant stilko, ji taip pat užsimanė uždėti savajį, bet pančiai kuriuos jai vakar uždėjo neleido to padaryti. Mergaitė vėl pasiuto, ji pradėjo tepti ją laikančias virves, spardėsi ir kitaip draskėsi. Pamatęs taip besielgenčia būtybę Rokas žengė atbulas, iš baimės jam net pašidžius užspaudė, tačiau jis nebėgo, tiogog, nesugebėjo daugiau pajudėti. Štai, būtybė dar kartą užsimojo kumščiu - virvė suplyšo, tačiau kumštis nesustojo ir trenkėsi į stiklinę sietą, duslus garsas nuaidėjo per tuščią patalpą, paskum jo sekė trakštelėjimas – stiklas įskilo, tas garsas tarsi pažadino berniuką iš šoko, ir jis pasileido bėgte iš kabineto. Linda po smugio į stiklo sieną pajuto, kad jos delnui kažkas negerai, ji prispaudė ranką prie krūtinės ir susirietė į kamuoliuką. Tai buvo kažkas nauja, tiek tas vaikis, tiek tas keistas jausmas jos delne.
- Linda nuo šiandien aš tau padėsiu pasiruošiti palikti „stiklainį“.- Geltonplaukė susirišo savo gražius plaukus į kuodą ir pasilipus ant kėdės atidarė „stiklainio“ dangtį. Linda pajutusi, kad kažkas ne taip, pradėjo nerimauti. Jos akys įdėmiai sekė kiekvieną mokslininkės judesį, kaip ji palengva panardino kojas tirpale. Mergaitei kilo mintis – čia jos šancas išlysti iš šio stiklinio kaleimo. Ji truktelėto už Elinos kojų ir mėgino jomis ropštis į viršų, tačiau mokslininkė buvo numačiusi tokį Lindos elgesį ir įsmeigė jai į ranką raminamų vaistų, kurie suveikė akimirksniu. Mergaitė susglebo, nebegalėjo pajudinti nė pirštelio, tačiau viduje jį baigė susprogti iš įniršio, tuo tarpu geltonplaukė nubėgo į šalimais esantį sandėluką ir atsinešė į pačius, kuriais pririšo Lindos rankas prie stiklainio sienlių. Po šio incidento, buvo nuspręsta, kad 233čiasis bandomasis objektas yra visiškai pasiruošęs palikti saugaus stiklainio vidų. Mergaitę jie išleis jau rytoj.
Kitą dieną, likus keturiom valandom iki Lindos išlasvinimo, aplankyti Elinos atėjo jos 11likmetis sūnus Rokas.
- Mam, tėvelis išvirė sriubos, liepė ir tau atnešti... Mam? – berniukas apsižvalgė motinos kabinete, jame nieko nebuvo. Vaikis paliko termusą su sriuba ant rašomojo stalo ir nubėgo į sandėliuką – gal ten bus jo mama – tačiau sandeliuke irgi buvo tuščia, staiga, berniukas išgirdo keistą garsą, nuskambėjusį gretimais esančiame kabinete, ir pasileido jo link, gal ten bus mama. Pribėgęs plačiai atlapojo duri.
- Mam? – bet mamos ten nebuvo, tačiau Rokas įšvydo kraupų vaizdą, kurį buvo manęs tik kine – į žmogų panaši būtybė su begale vazdeliu pluduriavo stikliniam burbule. Jo nuojauta aiškiai sakė kad už tokį slampinėjimą jis gaus barti, bet smalsumas nugalėjo ir vaikis ėmė palengva artėti prie stiklainio. Kuo arčiau ėjo, tuo jam labiau atrodė, kad gyvis stikliniame burbule yra angelas. Jis pabeldė į stiklo sieną, ir angelas atsimerkė.
- Kokios mėlynos akys! – nusistebėjo berniukas. Linda išvysudi Roką lengvai nustebo, priešais ją stovėjo vaikas poilgiais susivėlusiais tamsiais plaukais, iš veido kiek primenantis Eliną... Linda pastelėjo vaikio delną padėtą ant stilko, ji taip pat užsimanė uždėti savajį, bet pančiai kuriuos jai vakar uždėjo neleido to padaryti. Mergaitė vėl pasiuto, ji pradėjo tepti ją laikančias virves, spardėsi ir kitaip draskėsi. Pamatęs taip besielgenčia būtybę Rokas žengė atbulas, iš baimės jam net pašidžius užspaudė, tačiau jis nebėgo, tiogog, nesugebėjo daugiau pajudėti. Štai, būtybė dar kartą užsimojo kumščiu - virvė suplyšo, tačiau kumštis nesustojo ir trenkėsi į stiklinę sietą, duslus garsas nuaidėjo per tuščią patalpą, paskum jo sekė trakštelėjimas – stiklas įskilo, tas garsas tarsi pažadino berniuką iš šoko, ir jis pasileido bėgte iš kabineto. Linda po smugio į stiklo sieną pajuto, kad jos delnui kažkas negerai, ji prispaudė ranką prie krūtinės ir susirietė į kamuoliuką. Tai buvo kažkas nauja, tiek tas vaikis, tiek tas keistas jausmas jos delne.
}
) gal tik detalizuok aplinkos aprasymus, kad galetum tiksliau isivaizduoti kokioj aplinkoje vyksta, na bendra vaizda labiau nuspalvok.. o pokalbius gal labiau isplesk.. nes jie atrodo tokie trumpuciai, gal kiek net robotiski.. tai daugiau tiesiog emociju imaisyk i bendra, beje jau labai skanu, mix'a 
juodas teisingas keistuolis 
Comment