Renatos eiliukai :)

[Airiz]

pataisiau dar vakar.

[svajone]

Nu, neseniai pradėjau rusišką poeziją skaityt - daugiausia internete skaitau - nežinomų autorių ir kelių žinomų, bet pavardžių neatsimenu Bet jau turiu rusų lyrikos favoritą - А.Блок

Vat man tavo kuryba kažkie panaši į jo, artima mano širdžiai, gal todėl ir patinka)


Be to, Airiz, gi ji stengiasi. Aš irgi stengiuosi per rusų pamokas, bet iš to mažai tolko

[Airiz]

tai gerai kad stengiasi, klaidas vistiek teko taisyti. Baigiam offtop'a.

[Aramis]

pasakyk kokios - pataisysiu.

pataisiau dar vakar.

Damn, Airi, čia Lietuvos forumas, rusų kalbos klaidos turi mažiausiai rūpėti. Pasižiūrėk kiek klaidų lietuviškuosiuose tekstuose, o paskui jau kitakalbių imkis. Tai tik mano asmeninė nuomonė - pirma lietuvių kalbą reikia tobulai mokėti, tik po to į kitas gilintis.

---

Renata, graži kūryba, tik vat, nelabai man rišasi ru ir lt tekstai kartu...
Tai viename, tai kitame kažko pritrūksta.
Geriau vieną, bet tobulą

[Renata]

dėkui Airi :]

Svajone, tokio autoriaus nežinau. gal galėtumei duoti nuorodą ? ^^
_______________
Esu dvikalbė, todiel negaliu atskirti vienos ar kitos kalbos, jos abi man reikalingos ir vartotinos :]

[Airiz]

Jei LT Forumas kaip dėdė KardinolasPilkasis sako tai kam tada aplamai ta Rūsų kalba čia reikalinga ( no offence Renata) ? Galėčiau trinti kita karta? please please can I ?
O jei kalbėti apie kitą medalio pusę tai prašyčiau jei rašoma kita kalba nei LT tai rašom taip kad netektu taisant žodžius žiūrėti į LT tekstą bandant suprasti kas čia per žodis >:
Aš nesigilinu - skaitau ir matau - taisau. Nepatinka? Nemoki rusiškai? Tai gal nevisi tokie kaip tu?

[Aramis]

_______________
Esu dvikalbė, todiel negaliu atskirti vienos ar kitos kalbos, jos abi man reikalingos ir vartotinos :]

Ne tame esmė Kiek suprantu tu sukuri viena kalba, paskui verti į kitą, ar aš kažko nepagavau? (gėda prisipažinti, bet rusiškuosius tik akimis permečiau...)
Ps. Trys litrai kraujo, ne tris...

[Renata]

Šiaip aše labai mielai neverščiau savo eiliukų, bet kad nevisi rusiškai moka... o aše prasta vertėja >____>

Dėkui, pataisysiu ir atsiminciu :]

[Renata]

Išdidžios svajonės

Keista butybė –
Nei siela, nei žmogus...
Kažkas per puse.
Gal miško tai dievas,
Dėl kurio filosofijos pešas kiekvienas...
Parodyk bent vieną
Apsimetlį, tuščia kurėją
Kuris suprastu ką šneku.
Netikęs aš vaikas, spygliuotas ir paikas
Kvailas jauniklis, išdidžiom svajonėm
Strimgalviais lekiu ir plasnoju,
Ir nesuvokiu ką pražiopsojau...
Neverk manęs, mama.
Aš nevertas tavojo skausmo.
Pats buvau kaltas...

[Renata]

***

Neapsakoma gėla užliejo paupio slėnius.
Ak, kaip graudu...skęskit prakeiktųjų sielos!
Man nesvarbu kodėl taip bjauriai atsitiko,
Velniop! Viskas kas buvo - nieko netiko.
Tie niekeno kūnai nešami srovės -
Besielės lėlės, prakeiktųjų padermės...
Būtu juokinga, jei ne graudu...

[Renata]

Narta. (Deva)

Tai va. Aš jau kelis metus savo galvoje brandinau šokią tokią istoriją... galima sakyti, kad čia Spirit of Nightmare rašomo "Dviveidžio" piešistorė :] Bet iš esmės aše rašysiu daugiausei tik Lindos išgyvenimus ir nuotykius. Vėliau, veiksmui išsiplėtojus, mano ir Spirit of Nightmare istorijos susijungs :]


Pradžia: I

Spoileris:

Didelėje šviesioje patalpoje, kurioje kvepėjo antiseptiniais preparatais, šurmuliavo nedidelė 8 asmenų grupelė baltais chalatais, prie kurių buvo prisegtos kortelės su pavardėmis. Ant ilgo geležinio stalo gulėjo begalybė kolbelių ir mėgintuvėlių, daug dokumentų, keletas elektrinių mikroskopų,.. Ant sienos priešais stalą buvo didžiulis monitorius, ant kurio mirgėjo tūkstančiai genetinių spiralių, diagramos, visokios skaičių kombinacijos ir palaidos chromosomos. Šie žmonės, baltuose chalatuose, turėjo vieną tikslą – patobulinti ar netgi perkurti žmogaus genetinį kodą...
- 232 bandomasis objektas neišgyveno! – sušuko senyvo amžiaus vyriškis, vardu Baltazaras. Mokslininkai nustojo plušėję ir liūdnai atsiduso. Dabar vėl reikės surasti tinkama donorą, kad pradėtį darbą iš pradžių.
- Reikia pranešti karalienei, - tarė geltonplaukė mergina. Kiti komandos nariai jai linktelėjo. – aš tuojau ateisiu.- išbėgdama numykė panelė. Jai išėjus, likęs septynetas ėmė ruošti savo darbo vietą naujiems bandymams. Daugmaž, po valandos, geltonplaukė grįžo, bet ne viena. Paskum ją ėjo Nartos valdovų pora – Karalienė Pjorvena ir jos vyras Celesas. Akimirkai žmonės baltuose chalatuose nustėro: dauguma iš jų pirmą kartą gyvenime matė karališkąją porą.
- Jūsų šviesybės, - Pridėjęs kumšti prie širdies ir pagarbiai nuleidęs galvą prabilo Baltazaras.- Mums vėl nepavyko. Tiesiog nesugebame rasti pakankamai stipraus dono... – mokslininką pertraukė Celesas:
- Baltazarai, mano drauge, - karalius atsiduso ir tęsė. – kaip žinai, man ir Pjorvenai nebuvo lemta susilaukti vaikų, tačiau mes nenorime su tuo susitaikyti... – jis nutilo. Pažvelgė skausmingu žvilgsniu žmonai į jos gintarines akis.
- Baltazarai, aš reikalauju, kad šį kartą naudotum mūsų kraują. Tavo bandymai yra vienintelė viltis mums turėti palikuonį. – ramiai pasakė Pjorvena, bet ta ramuma buvo apgaulinga – jos viduje viskas virpėjo. Senyvas vyriškis stovėjo nejudėdamas - jis galvojo. Galiausiai priklaupė ant vieno kelio:
- Dėl Nartos elunos gerovės, aš pasiryžęs viskam.- tai buvo sutikimas. Baltazaro pavyzdžiu pasekė ir kiti mokslininkai:
- Dėl elunos gerovės! – šie žmonės tikrai mylėjo savo valdovus. Pjorvenos ir Celeso širdys nurimo, galbūt dabar jie turės vakelį, kurio troško jau labai seniai...

Rašysiu trumpomis dalimis, nes kitaip galiu susipainioti... :]

[sesilily]

Man patiko. Gal truputi reiktų patobulinti tik vietos aprašymus, kad jie jungtųsi tarpusavyje. Lauksiu kitos dalies. Šauniai sugalvota dėl priešistorės.
Tik sysitaikyti ištaisyk?

[Renata]

Narta. (Deva)

Štai dar viena daliukė~


Pradžia: II

Spoileris:

Baltazaras ir jo septynių žmonių komanda „arė“ jau antrą savaitę be poilisio. Visi dirbo kruopščiai ir žymiai labiau susikaupę negu įprastai, kiekvienas slapčiomis meldė Devos, kad šį kartą jiems pavyktų sukurti žmogų iš perrašytos DNR spiralės ir „kurkulo“. Šį kart privalėjo pavykti – šį kart tai ne šiaip genetinis eksperimentas, o elunos paskutinė viltis susilaukti palikuonį, nors šitas faktas buvo įslaptinas. Visi komandos nariai buvo prisaigdinti tiek žodžiu, tiek raštu kad niekam neatskleis kieno kraujas buvo panaudotas...
- 233 bandomasis objektas – išgyveno! – laimės kupinu balsu sušuko Baltazaras, komanda džiaugsmingai klegėjo, - Deva išklausė jų maldas. Netrukus, 233 objektui buvo paruoštas motinos įščias imituojantis aparatas, kuriame, šiuo metu į ląstelių kartinį panašus 233čiasis, užaugs iki pilnaverčio anicetų rasės žmogaus.
Kitą dieną Baltazaras pranešė Karališkajai porai apie išgyvenusį 233čiajį – jų palikuonį. Tie du, nepraėjus nė valandai po skambučio, atvyko į mokslininkų būveinę. Juos pasitiko pavarge, bet laimingi genetikai ir tuojau pat nuvedė juos prie dribtinių įščių. Pjorvena buvo tokia laiminga, kad pamiršusi visą savo karališkajį orumą puolė ant kelių priešais inkubatorių:
-Ak, kokia aš lainimga, kad Deva išklausė mano ir Celeso mandas! Kokia aš laiminga... mano vaikelis...- moteris su meilę žiūrėjo į mažutį rutuliuką prisitvirtinusi prie įščių sienelės. Celesas, lėtai priėjęs prie žmonos, uždėjo jai ranką ant peties:
-Brangioji, kelkis.- laimingoji ponia atsistojo ir tvirtai suėmė vyrui už rankos, lyg norėdama įsitikinti, kad tai ne sapnas.- Dabar norėčiau kreiptis į jus visus, – Celesas nužvelgė genetikų komandą, – jeigu taip atsitiktų, kad manęs ir Pjorvenos nebeliktų, ir Nartai, bei jos žmonėms grėstų pavojus, prašau, pristatykit visiems šios planetos žmonėm, kad 233čiasis yra teisėtas sosto paveldėtojas, susaistytas kraujo ryšiu. Šis vaikas yra Nartos viltis.
Po šių žodžių buvo sudaryta slapta sutartis, užvadinta „Taikos Pranašas“.

[Renata]

Narta. (Deva)

Pradžia: III – Žmonės.

Spoileris:

Narta, toli gražu, nėra saugi planeta: po tūkstantmečio karo nepraėjo net pilno amžiaus. Nors buvo paskelbta taika, daugelis žmonių susiskaldė dėl rasinių skirtumų ir senų nuoskaudų, šalyje dažnai pasitaikydavo vagystės, prievartavimai, reketas, bet padėtis kiek pasitaisė, kai į vadžią atėjo Pjorvena III( kiekvienai Nartos valdovei buvo suteikiamas šis vardas, kaip gryno kraujo simbolis, tiesa Pjorvena III turėjo ir kitą vardą, bet jį žinojo tik artimiausi žmonės). Jaunoji valdovė sulygino visų rasių teises, įvedė privalomą ir nemokamą pradinį išsilavinimą visiems Nartos gyventojams, įkūrė karo mokyklą itin gabiems visų rasių jaunuoliams, organizavo miškų atsodinimą ir gyvūnų populiacijos atkūrimą. Šitie mažučiai pakeitimai kiek sumažino įtampą tarp rasių, tačiau visiškai jos nepanaikino...
Po 50 metų į Nartos planetą atskrido ergdvėlaiviai iš Žemės planetos, nartiečių vadinamos „Mėlynosios nykštukės“. Nors pagal planą jie turėjo atvykti po metų, bet, deja, Žemės planetą ištiko didžiulė katastrofa, žmonėms reikėjo skubiai evakuotis. Surinkę kiek įmanoma daugiau savo mokslinių pasiekimų, meno kurinių, gyvūnų, Žemės gyventojai sulipo į erdvėlaivius ir vyko į artimiausę jiems gyvenamą planetą – Nartą, kuri buvo vienintelis jų išsigelbėjimas. Dėl tokio gana netikėto atvykimo, Pjorvena liepė apsupti žemiečius ir neleisti jiems nieko daryti, kol jinai nepasišnekės su žmonių vadu.
Susitikimas vyko tiesiog lauke, prie milžiniškų metalinių monstriškų laivų, tačiau anicetams su žmonėmis buvo sunku suprasti vienas kitą, trukdė kalbos barjeras – žmonių delegacija šnekėjo tik angiškai. Karalienė Pjorvena nesuprato nė žodžio ką jie kalbėjo, galiausei nusprendusi kad tai beviltiška, ji pasitelkė magija. Pridėjusi delną žmogui prie kaktos, ji siuntė silpnus elektros impulsus į jo smegenis. Po kelių minučių atvykėlis galėjo suprasti ir kalbėti Nartos valstybine kalba.
Žmonėms buvo išskirtas sklypas dydžiu sulig Baltijos regionu (Narta dydžiu prilygsta Uranui). Taip pat jiems buvo duoti visi ištekliai miestų statybai, bet už tai žmonės turėjo atiduoti savo erdvėlaivius Nartos žinion, kur jie buvo išrinkti, o dalys perdirbtos ir nuveštos į žmonių kolonija kaip statybinė madžiaga. Atvykeliams buvo uždrausta palikti savo kolonija, bet specialių leidimų.
Kai kurios žmonių atsivežtos technologijos, kaip benzinu varomi automobiliai, buvo uždraustos, nes labai teršė aplinką. Nartoje techninė pažanga buvo milžiniška, tačiau buvo laikomasi principo, kad reikia taikiai gyventi su gamta - tai buvo didžiauses prioritetas. Nartiečiai žinojo kas bus jeigu jie vėl sutrigdys harmonija.

[Renata]

Narta. (Deva)

Po truputį toliau iriuosi į priekį. Ech, kaip, vis dėl to, sunku rašyti >___>


Pradžia: IV

Spoileris:

233čiasis vystėsi greitai ir be jokių komplikacijų, maždaug 8ąją savaitę paaiškėjo, kad bandomasis objektas yra mergaitė, nors dar tik vaisiaus stadijoje, ji buvo graži. Pjorvena su Celesu kelis kart per savaitę lankė savo dukrytę.
- Tu tik pažiūrėk, ji panaši į driežiuką. – švelniai braukydama per stiklą pasakė karalienė.- Mažutė, gražutė mergytė... pavadinkim ją Linda!- susijaudinusi šukltelėjo vyrui.
- Linda? –nustebo jis- Niekad nedirdėjau tokio vardo. – Klausiamai dėptelėjo į žmoną. Ji atsistojo, nuėjo prie lango.
- Tai žmonių atsiveštas vardas, lotyniškas berods, reiškia „gražuolė“- Pjorvena graščiai apsisuko ir ištiesė ranka Celesui – Ji bus auginama kaip tobula naikinimo mašina. Tai visiškai nėra gražu...
- Tavo tiesa, mieloji. – Vyras suėmė žmonos ranka, prisitraukė ją arčiau, – Tegu bent mergaitės vardas bus gražus...- įsispoksojo į jos beleliukes akis ir švelniai pabučiavo.
Linda augo sparčiau negu įprasta, todėl ji buvo perkelta iš dirbtinių įščių į suaugusiems žmonėms skirtą rebilitacinį prietaisą, papraščiausei vadinamu „stiklainiu“. Po perkėlimo elunai uždraudė lankyti savo dukrytę, nes ji gali atsiminti jų veidus, o to norėta išvengti, tačiau Pjorvena ir Celesas išsireikalavo detalios savaitinės ataskaitos apie jų mažylę.
Stiklainyje mergaitę jau pradėjo ruošti pagal paskirtį – mažučio jos kūnelio buvo pritvirtinki elektrodai, kad stiprintu raumenis, ant veido uždėta deguonies kaukė, į veną buvo įvestas kateteris, per kurį paduodavo maistines medžiagas tiesiai į kraują ir and galvos uždėtas į šalmą panašus prietaisas, kuris formavo mergaitės protinius gebėjimus.
Procesas prasidėjo: nepertraukiama fizinė bei psichologinė apkrova ir pastovus mokymas su keliom 3-4 valandų miego pertraukom pradėjo rodyti rezultatus – mergaitės patikros vyko sėkmingai, rodos, jau buvo galima išleisti Lindą iš „stiklainio“ , bet Baltazaras aptiko defektą mergaitės kunelyje, dėl kurio jis privalės pasilikti stiklainio viduje dar 4 metus ir 2 mėnesius...