Ačiū :]
šiaip labai gerai kad pataisei klaidas, dėkavoju
____________________________________________
NEMIGA
Akys pačios prasivėrė – dar buvo tamsu, tačiau karščio išmuštas kūnas nebesugebėjo patogiai įsitaisyti ir atsipalaiduoti. Mintyse vis dar regėjau keistą sapną apie nepažystamus žmones, kurie dėjosi mano draugais. Mes klausėmės muzikos. Vis dar atsimenu tekstą užrašytą ant baltos sienos. Išsišiepiau, galvojau – viskas – užmigsiu, bet negalėjau. Miegas tiesiog ėmė ir išsisklaidė kaip koks rytmečio rūkas. Ant grindų apgraibomis susiradau telefoną, pasižiūrėjau į laikroduką – rodė lygiai 4:30 – savižudžių laikas. Kadangi taip anksti nėr kas veikti, o namiškių nesinori prižadinti, pasiėmiau knygą. Ant viršelio nupiešta šiurpi žmogysta laikanti už plaukų vyrą ir moterį. Miegančių drugelių tvirtovė. Jau beveik įpusėjau knygą, bet mane vėl išmušė karštis ir pradėjo pykinti. Padėjau knygą į šalį. Sėdėjau lovoje ir jaučiau, kaip mano gyvastis kunkuliuoja srandyje, ir jeigu tučtuojau neatsikelsiu ta gyvastis atsidurs ant mano gelėtos patalynės. Staigiai atsistojau ir jau norėjau eiti, bet apsvaigo galva ir akyse aptemo. Ech per staigiai atsistojau. Kai svaigulys kiek aprimo nuėjau į virtuve, atsigėriau šalto vandens, bet pykinimas nesiliovė. Nu ir gerai. Grįžau į savo chaotišką urvelį. Tarp sukrautų knygų, visokio kalibro pieštukinių ir popierių pamačiau sąsiuvinį ryškiai žaliu viršeliu – savo dienoraštį. Atsiverčiau paskutinį kartą rašytą puslapį. Data rodė kad lygiai vienerius metus neaprašinėjau savo gyvenimo, tačiau pačiam puslapyje nieko nebuvo parašyta, tik nupieštas dviragis drakonas išskleistais sparnais ir pražiotais nasrais. Atverčiau kitą puslapį ir suglumau. Lapo viduryje, žaliu rašalu buvo užrašyta – NEMIGA .
______________________________
Hmm nepratus rašyti tokio pobudžio rašinių, todiel labai nesmerkit. Žinau - istorija(jeigu čia tokia yra) niekam tikus...
šiaip labai gerai kad pataisei klaidas, dėkavoju
____________________________________________
NEMIGA
Akys pačios prasivėrė – dar buvo tamsu, tačiau karščio išmuštas kūnas nebesugebėjo patogiai įsitaisyti ir atsipalaiduoti. Mintyse vis dar regėjau keistą sapną apie nepažystamus žmones, kurie dėjosi mano draugais. Mes klausėmės muzikos. Vis dar atsimenu tekstą užrašytą ant baltos sienos. Išsišiepiau, galvojau – viskas – užmigsiu, bet negalėjau. Miegas tiesiog ėmė ir išsisklaidė kaip koks rytmečio rūkas. Ant grindų apgraibomis susiradau telefoną, pasižiūrėjau į laikroduką – rodė lygiai 4:30 – savižudžių laikas. Kadangi taip anksti nėr kas veikti, o namiškių nesinori prižadinti, pasiėmiau knygą. Ant viršelio nupiešta šiurpi žmogysta laikanti už plaukų vyrą ir moterį. Miegančių drugelių tvirtovė. Jau beveik įpusėjau knygą, bet mane vėl išmušė karštis ir pradėjo pykinti. Padėjau knygą į šalį. Sėdėjau lovoje ir jaučiau, kaip mano gyvastis kunkuliuoja srandyje, ir jeigu tučtuojau neatsikelsiu ta gyvastis atsidurs ant mano gelėtos patalynės. Staigiai atsistojau ir jau norėjau eiti, bet apsvaigo galva ir akyse aptemo. Ech per staigiai atsistojau. Kai svaigulys kiek aprimo nuėjau į virtuve, atsigėriau šalto vandens, bet pykinimas nesiliovė. Nu ir gerai. Grįžau į savo chaotišką urvelį. Tarp sukrautų knygų, visokio kalibro pieštukinių ir popierių pamačiau sąsiuvinį ryškiai žaliu viršeliu – savo dienoraštį. Atsiverčiau paskutinį kartą rašytą puslapį. Data rodė kad lygiai vienerius metus neaprašinėjau savo gyvenimo, tačiau pačiam puslapyje nieko nebuvo parašyta, tik nupieštas dviragis drakonas išskleistais sparnais ir pražiotais nasrais. Atverčiau kitą puslapį ir suglumau. Lapo viduryje, žaliu rašalu buvo užrašyta – NEMIGA .
______________________________
Hmm nepratus rašyti tokio pobudžio rašinių, todiel labai nesmerkit. Žinau - istorija(jeigu čia tokia yra) niekam tikus...
Comment