kakavos rašliavonės

[kakava]

[2007.09.25]

ant pasaulio krašto sėdėjo maža mergaitė. sėdėjo ir juokėsi. juokėsi raudonos saulės kruvinų atšvaitų link. o tada ištiesė vieną voratinkliais pintą sparną ir saulės nebeliko. ištiesė kitą - ir visko, kas po saule nebeliko.. ore statulom sustingo triukšmas. stiklainiuose užkonservuota šviesa. ir tada mergaitė pradėjo dar garsiau juoktis. iš tų pilkų, beveidžių žmonių, kurie nepastebėjo, kad kažko netek.. o ko karta netekai- nebe atgausi.. todėl mergaitė ir juokėsi..

---
ir vėl seniena. ko tais nėra įkvėpimo dabar ką naujo parašyt... heh, tikiuosi, kad užsuks kada į svečius.. arba šiaip paklydėlę mintį pagausiu..
ir radau prašepusią Valytojos pabaigą, taigi pridėjau ten paskutinį sakinį.
----
Varnas, dėkui už nuomonę

[Ateivis]

Labai idomiai kuri.
Grazus pasakojimai ^_^
Sekmes toliau kuriant

[Snabas]

Man labiausiai patiko valytojos pirmieji sakiniai apie vora Ir siaip labai grazus kuriniai

[kakava]

[2008.11.30]

sparnai

Ji sėdėjo po medžiu ir tyliai verkė vėjui glamonėjant baltą kūną ir taršant juodus plaukus. Ji atsistojo ir nušoko nuo pasaulio krašto. Krito ir krito žemyn, į tamsią žemę po kojom... Kai jau rodės, kad žemė praris nuostabiai baltą kūną, mergaitė išskleidė sparnus ir nuskridus pažeme ėmė kilti aukštyn link saulės. Ji taip kilo ir kilo, vėjui taršant juodus plaukus ir saulės zuikučiams žaidžiant ant baltutėlio kūno. Kilo aukščiau saulės, aukščiau žvaigždžių. Kilo ten, kur niekas nėra buvęs, kur nieko ir nebuvo. Kilo, kol nebeliko nei saulės atšvaitų ant baltos odos nei vėjo juoduose plaukuose. Kai pagaliau pasiekė tobulą tuštumą, pasodino joje medžio sėklą, iš kurios išaugo naujas pasaulis. Su savu vėju, šokančių plaukuos, ir saule, žaidžiančia ant baltos odos, ji nusimetė sunkius sparnus ir gyveno ramiai savo pasaulyje su vėju ir saule, ir paukščiais, sukančiais lizdus medžiuose ir nuo pasaulio krašto stebėjo savo sukurtus žmones apačioje. Tada vieną dieną vėl užsiaugino sparnus ir išskrido...


Būrys paukščių skraidžiojo danguje naršydami tarpe debesų, gaudydami saulės zuikučius. Jie skraidžiojo žaisdami ir gaudydami vienas kitą, sukdami ratus bangaus mėlynėje, tai krisdami žemyn, tai mostelėdami sparnais ir mėgindami pasiekti saulę... Būrys įvairiausių paukščių tarp žydrų debesų.
Berniukas sėdėjo ant smaragdinės žolės, atsišliejęs į mūrinę sieną, ir stebėjo tuos paukščius,
rankute prisidengęs akis nuo saulės. Ir tada tarpe paukščių jis pamatė ją, nenusakomu greičiu krentančia žemyn. Iš jos užmerktų akių krito ašaros, o ant tobulai balto nuogutėlio kūno žaidė saulė, vėjui taršant juodus plaukus. Ji krito žemyn palengva, tarsi supdamasi ant vėjo. O vaikas sėdėjo užmiršęs apie paukščius ir mėlynus debesėlius, tarp kurių jie žaidė, ir negalėjo nuleisti akių nuo iš dangaus krentančios mergaitės, nesuvokdamas ar tai, ką mato, yra tikra.
Beveik pasiekus žemę mergaitė atsimerkė ir žalios akys įsmigo į vaiko akis. Tada ji išskleidė sparnus ir nuskrido, saulei žaidžiant ant jos tobulai balto, kone perregimo kūno, i vėjui taršant juodus plaukus.


Berniukas užaugo, tačiau ir toliau kasdien eidavo stebėti paukščių, nardančių dangaus žydrynėje, vis tikėdamasis išvysti Ją, tačiau daugiau nė karto nepamatė nei jos, nei tų paukščių, bandančių sugauti sulės spindulį. Nebeliko nė smaragdinės žolės, ant kurios kadaise sėdėjo, nei mėlynų debesų, tarp kurių nardė jo vaikystės paukščiai. Išskrisdama ji su savimi nusinešė ir visa tai.
Ir vieną popietę, sėdėdamas ant šalto betono bei spoksodamas į pilką dangų, jis pats užsiaugino sparnus ir nuskrido. Išskrido ieškoti saulės ir mėlyno dangaus su paukščiais. Ieškoti medžių ir gaivaus vėjo, kuris praskriedamas pro šalį švelniai glamonėja skruostus ir taršo plaukus. Ir jis skrido ir skrido. Aukščiau saulės ir aukščiau žvaigždžių. Skrido, kol pasiekė pasaulį tuštumoje. Bet tame pasaulyje saulę buvo aptraukęs rūkas ir nečiulbėjo paukščiai. Taigi jis mostelėjo sparnais ir skrido toliau. Skrido visą amžinybę, o paskui ir antrą ieškodamas šešėlio, kurį matė aname gyvenime, neatmenamais laikais, kai dar vaiku buvo...


Ji sėdėjo ant žvaigždės ir mėgavosi tyla bei ramybe aplinkui. Ji nebeieškojo tuštumos ir nebesėdėjo ant pasaulio krašto, vėjui plaukuos žaidžiant. Ji tiesiog tyliai mėgavosi tyla, gretimais pasidėjus sparnus. Ir tada tą tylą praplėšė svetimų sparnų plasnojimas.
Jis atsisėdo šalia, ir padėjęs galvą ant kelių užmigo. Po ilgų amžinybių pagaliau rado poilsį.
Ji nusišypsojo ir tykiai niuniuoti lopšinę, ant jos kelių miegančiam vaikui...


--------
naujausias darbas. niekaip nesugalvoju pavadinimo...
edit: yra pavadinimas

[Varnas]

Malonus širdžiai darbelis, taip laisvai, lengvai skaitosi, bet ir aš nesugebėjau pavadinimą "priklijuot"

[Renata]

šitas labai geras, lengvas, supratingas....nostalgiškas heh... Šitas kūrinys man priminė , kokia graži buvo mano vaikystė. laukiu kitų kūrinių :rolleyes:

[kakava]

kai pradėjau rašyti paskutinį darbelį, tai maniau bus kokia viena pastraipa iš kelių sakinių, kaip kad dažniausiai ir būna.. o štai ką vienu prisėdimu užauginau. tai turbūt ilgiausia mano rašliava, įkelta į internetą. viskas susirašė labai lengvai, sakiniai patys šoko ten, kur jiems ir dera būti, taigi dabar belieka džiaugtis, kad Jums taip pat lengva skaityti, kaip kad man buvo lengva parašyti..

[svajone]

kakava kaip visada pakeri savo stiliu. patinka minciu destymas, sakianiai greit susiskaito, lengvai viskas galvoj susideda, lengva skaityt

[kakava]

[2008.12.02]

ant uolos krašto sėdėjo drebanti mergaitė.

įlįsti į tamsiausią urvą, kurian atklydęs pavienis saulės spindulėlis kaip mat pabėga išsigandęs tamsos...

ji sėdėjo ir drebėjo, o tuo tarpu juodieji paukščiai suko ratus virš jos galvos.

užsidėti baltą kaukę ant murzino veido ir leistis šokdinamai tų elegantiškų ponų, kurie šokio žingsniu pamylėjo tarp sudaužytų stiklų

ji sėdėjo ant uolos krašto ir drebėjo jausdama, kaip dūžtantis jos vidus veržiasi laukan pro odą raudonais karoliukais...

įkopti aukščiausion viršukalnėn, kur nepaliauja siausti pūgos pūgos ir joks žmogus nei paukštis nėra buvęs. ir užmigt aplink šokant baltiems žiedlapiams, padėjus savo pavargusią galvą šerkšno pievoj tarp gėlių..


------
noriu kritikos. argumentuotos, konstruktyvios kritikos visiems savo darbams, nes esu įsitikinus, kad tobulėjimas negirdint, kas darbuose yra blogai, negalimas. iš anksto ačiū

[Aivaras]

Keep it up

[Pasalune]

Įdomūs tekstukai, tokie netradiciniai Ypač patiko Valytoja ir Sparnai. Taip ir toliau :>

[kakava]

[2007.11.16]

Mažas tamsus sutvėrimas rinko prisiminimus nuo pilko šaligatvio lyg stiklo rutuliukus. Kai maišelis prisipildė, bukai įsispoksojo į tai, ką laiko rankoje. Tarsi nesuprastų, kas tai. Tada švystelėjo maišeli upėn, spėriai nešusiai vandenis tolyn. Prisiminimams tolstant iš padarėlio išaugo mergaitė, kuri nusišypsojusi šoko ton pačion upėn ir ėmė plaukti. Prieš srovę, tolyn nuo to, ką išmetė.

..truputį negyva truputį prostitutė..


--------------------------------------------
[2007.07.06]

veidrodis
-Atsistok čia. Matai?
-Ką, apart savo atspindžio, turėčiau matyt?
-Nematai? Įsižiūrėk geriau.. Už veidrodyje atsispindėjusiu pilku sienų, už savo nevykusio atspindžio, už nebegyvų žalių akių..Žiurėk!
-Nebenoriu..
-Matai? Aišku, kad matai..Netgi tu nesi tokia žiopla, kad nematytum..
-Is kur jie ten?
-Tu juos įleidai. Nepameni?
-NE!Kas..Neliesk manęs!Grandines..Iš kur?PALEISKIT! TU mane čia atvedei, TU ir išvesi!.
-Atleisk,mergyt..
-Jie negali...Girdit? Negalit!PALEISKIT MANE!

-Pažvelk y veidrodi.
-Nenoriu...
-ŽIŪRĖK!
-Kas per.. Kur aš?. Kas JI?
-Nepažįsti? Gi jūsų paderme save veidrody mato.. Argi ne taip?
-Ne.. Tai ne aš...
-Pažvelg už savęs. Apsidairyk. Atpažįsti juos? Ne? Tad dar kartelį žvilgtelk veidrodin.
-Ne.. AŠ NETOKIA! AŠ GYVA!
-O, jie irgi gyvi.. Ten, už veidrodžio, jūs, žmonės, juos mylit arba nekenčiat, padedat jiem arba sužlugdot, bet visada pavydit to, ką jie turi. Nes jum Tai ir yra svarbiausia. Tau Tai buvo svarbiausia.
-Ne.. AŠ NEBUSIU TOKIA!
-Tu jau nieko negali pakeist.
-Galiu..
-Paleisk! Ką čia sugalvojai!

Kitą ryta viešbučio kambaryje buvo rastas merginos lavonas. Mirusioji gulėjo greta sudaužyto veidrodžio. Ten buvę prisiekinėjo, kad ji verkusi krauju,o iš sudaužyto veidrodžio sklidusios dejones. Atvykus policija negirdėjo nei dejonių, nei kraujo ašarų nematė. Tik sniego baltumo pirštai vis dar spaude nediduką durklą krūtinėje..

----------------------------
dar dvi senienos..

[kakava]

[2007 pavasaris - 2008.12.07]

Vyšnia

Spoileris:

Grakščiai it baltos snaigės pavasario vėjyje šoko vos raustelėję vyšnių žiedlapiai. Ankstyva rytmečio saulė apšvietė tingiai snūduriuojančius namukų stogus. Kažkur sulojęs šuva iškart nutilo, lyg susigėdęs to, kad drįso sutrikdyti slaptingą rytmečio tylą. Ir tik vienišas kryžius ant kalnelio saugojo atminimą įvykių, prieš keletą metų sudrumstusių miestelio ramybę.

Šūvis. Moters riktelėjimas. Tyla. Kažkas laiptais nubėgo žemyn. Pro sutrešusias lubas ėmė palengva kapsėti kraujas. Už spintos prisiglaudęs vaikinukas iš baimės vos prakvėpavo. Jis jau nebepajėgė blaiviai mąstyti.

- Pauliau, kodėl tu ne mokykloje?
- Matematikos mokytoja dar negrįžo, taigi pamokos baigėsi kiek ankstėliau. O ką tu čia veiki tokiu metu?
- Aš? Grožiuosi vaizdu. Tik pažvelk žemyn... Visas miestelis lyg ant delno. Namai, parduotuvės, mokykla, vyšnių žiedlapiais nuklotos gatvelės. Iš tiesų nuostabi vieta gyventi ir net nepagalvotum, kad taip netoli nuo šitos ramybės – miesto triukšmas.
- Taip, tikrai... Ką savaitgali veiksi?
- Toli dar tas savaitgalis... Ką nors sugalvosiu... O pats jau turi kokių planų?

Paulius ir vėl sapnavo tą patį sapną. Krintantys, bešokantys vėjyje vyšnių žiedlapiai, jo motina, bedžiaustanti skalbinius, beveidis vyriškis su šautuvu rankoje. Kaskart jis pabusdavo išpiltas šalto prakaito ir niekaip negalėjo suprasti, ką reiškia šitas jam ramybės neduodantis sapnas – juk, po galais, jo motina mirė nuo nelemto širdies smūgio, o ne maniako ištaškyta buvo.

Eidamas namo iš mokyklos Paulius mąstė, kad naujajam matematikos mokytojui turbūt galvoje negerai, kad tiek namdarbių užkrovė. Mintyse nusikeikęs nusprendė, kad ryt į matematiką neis. Parsiradus namo nuotaika dar labiau subjuro, kai pamatęs kieme nepažįstamą mašiną suprato, kad yra svečių.

- Kažkur išsiruošei?
- Turiu nebaigtų reikalų užmiestyje. Užtruksiu kelias dienas, taigi tau teks vienai pasirūpinti namais kol manęs nebus. Gali motiną pasikviesti. Vis burnoja, kad retai matotės, tai dabar bus proga judviem pasibūt man galvos nesukant.
- Ir išvykti turi būtent dabar, nedelsdamas?
- Deja, taip. Ir nereikia raukytis, mieloji. Tai tik verslas...


Įėjęs pro duris Paulius išgirdo iš svetainės sklindančius balsus. Kadangi neturėjo jokio noro bendrauti su svečiais, pasuko savo kambario link. Eidamas koridoriumi pro svetainę jis išgirdo svečio balsą ir suakmenėjo. Lėtai, lyg kūnas būtų buvęs ne jo, jis įėjo į svetainę ir įsispoksojo svečiui į veidą.
- Tėtį?

Pauliaus motina mirė, kai jam buvo šešeri. Po kelių dienų ir tėtis kažkur dingo. Nuo to laiko jį augino mamos vyresnioji sesuo, dabar jau garbaus amžiaus moteriškė. Nors mama mirė, kai jis buvo dar visai mažas, Pauliaus ją kuo puikiausiai prisiminė – auksinius plaukus, dangaus žydrumo akis, spindinčias iš vidaus sklindančia šviesa, malonią šypseną, ramų balsą. O štai tėčio paveikslas buvo neryškus, išblukęs. Tebuvo išlikusios atsiminimų nuotrupos, beveidžio žmogaus siluetas. Keista, kad taip lengvai pažino jo balsą, prisiminė veidą. Iš tiesų apie tėvą namie niekas nekalbėjo. Tai buvo uždrausta tema. Tarp daugybės gražuolės motinos nuotraukų nebuvo nė vienos tėčio, niekas jam apie jį nepasakojo, draudė klausinėti... Sūnui jis nė karto neparašė jokio laiško, nepaskambino pasveikti su gimtadieniu ar kalėdom. Ir štai jis čia, stovi svetainėje ir lyg niekur nieko šnekučiuojasi su teta Ana.

Moteris kruopščiai susisuko savo auksinius plaukus į kuodą, pasitaisė žydrą suknelę, kuri taip nuostabiai derėjo prie jos dangiškų akių. Tai turėjo būti nepakartojamas vakaras su vyru, kurį ji myli labiau nei gyvenimą. Į kambarį įbėgo jos sūnus.
- Kaip aš atrodau?,- nusišypsojus moteris paklausė vaiko
- Labai gražiai, mamyt. Kur eisit?
- Į spektaklį. Netrukus atvyks teta Ana, kuri tave prižiūrės šį vakarą. Pažadi klausyti?
- Taip taip, pažadu... Suvalgysiu visą košę, išsivalysiu dantis ir pažiūrėjęs teletabius laiku eisiu miegot,- vienu atsikvėpimu išpylė vaikas.
- Kas nors negerai, kad toks susierzinęs?
- Pas tėvelį atėjo kažkokių svečių ir jie užsidarę jo darbo kambaryje manęs neįsileidžia
- Sakai, tėvelis turi svečių?- moters veidu nuvilnijo lengvas šešėlis.
- Taip, du, - tarė vaikas rodydamas 4 pirštus.

- Tėti...,- tesugebėjo išlementi Paulius, pamatęs, kas tas svečias. Jis nepajėgė suprasti, ko šitam vyriškiui galėjo prisireikti dabar, praėjus dešimtmečiui po to, kai juos paliko.
- Tavo tėvas trumpam užsuko ir jau rengiasi išvykti,- susierzinusiu balsu pratarė vaikino teta.
- Tiesa pasakius, man būtų malonu keletą dienų pasisvečiuoti namuose, kurie priklausė man su žmona ir pabendrauti su sūnumi.
- Būtent- priklausė.
- Manau, kad nuosavybės klausimą išsiaiškinome dar prieš Pauliui čia pasirodant.
- O aš manau, kad jei tamstai būtų pažįstamas gėdos jausmas, tai išvis nebūtumėt drįsęs čia pasirodyti!
Kambaryje stojo nejauki tyla.

Moteris auksiniais plaukais pasuko vyro darbo kambario link. Priėjus duris stabtelėjo svarstydama, ar verta užeiti pažiūrėti, kas tie svečiai. Galiausiai nutaisiusi žavingą šypseną užėjo vidun. Vaikas, slapčia nusileidęs paskui motiną, liko už durų.

Pauliui pritarus, svečiui buvo leista pasisvečiuoti kelias dienas. Teta Ana aiškiai tam nepritarė. Moteriškė visus ilgus metus kruopščiai prižiūrėjo namus. Niekur nerastum nė dulkelės, kambariuose žydėjo gėlės, ant sienų kabojo skoningi paveikslai, lentynose stovėjo rėmeliai su Pauliaus motinos, Pauliaus ir pačios Anos nuotraukomis. Nors namie visada buvo pora tvarkingų kambarių svečiams, Ana svečią įkurdino dulkinoje palėpėje. Iš savo tėvo Paulius tikėjosi gauti daug atsakymų, tačiau, didžiam jo nusivylimui, tėvas daugiausia kiurksojo savo palėpėje arba bendravo su keletu Pauliui lig šiol nematytų vyriškių. Kai rasdavo laiko sūnui, pats daugiau klausinėdavo, kaip pastarajam sekasi mokykloje arba ką žadąs veikti savaitgalį, negu atsakinėjo į klausimus.

Ana nepaprastai mylėjo vaikus, tačiau kaip nuo jos vestuvių praėjus vos keletui mėnesių nelaimingo atsitikimo metu žuvo jos vyras, ji susitaikė su mintimi, kad jai niekuomet neteks džiaugtis motinyste, mat antrą kartą tekėti neketino. Sužinojusi apie kraupią sesers mirtį, ji mielai sutiko auginti mažametį jos sūnų. Pauliui buvo pasakyta, kad jo motina mirė nuo širdies smūgio.

Kambaryje be jos vyro buvo dar ketvertas nepažįstamų vyriškių. Kai pamatė daiktą, gulintį ant stalo, jai atėmė žadą.
- Aiste?! Ką tu čia darai?
- Aš... Aš... Paulius prasitarė, kad turime svečių, taigi pamaniau, užeisiu, pasisveikinsiu...
- Sakai Paulius prasitarė? O kur jis dabar?- ramiai žmonos pasiteiravo vyriškis.
- Mūsų kambaryje.
Vyro rankoje laikomas ginklas pamažu pradėjo krypti į Aistę.
- Saldžių sapnų, mieloji,- sušnabždėjo Pauliaus tėvas spausdamas gaiduką

Paulius pašoko lovoje išpiltas šalto prakaito. Motina. Jo motina, graži it pavasarinė vyšnia, visada linksma ir tokia gera aplinkiniams, mirė ne nuo širdies smūgio. Jis prisiminė kaip viskas buvo iš tiesų. Palaukęs, kol nustos virpėti kojos, jis pakilo iš lovos ir pasuko tetos kambario link. Jo galvoje pašėlusiai sukosi mintys, akyse čia tamsėjo, čia šviesėjo.

Priėjęs tetos kambarį vaikinukas stabtelėjo. Tik dabar jis suvokė, kad teta, kaip ir visi kiti, beabejo žinojo tiesą ir ją nuo Pauliaus slėpė. Įėjęs kambarin jis sustojo nesuvokdamas, ar tai ką mato, nėra tik dar vienas kraupus sapnas.

- Kas jūs ir kokį velnią veikiate mano kambaryje?
- Nutilk, moterie, ir traukis iš kelio.
- Kaip drįstat mane stumdyti mano pačios namuose? Justinai, kas jei tokie ir ką tokiu vėlyvu metu veikia mano miegamajame?
- Jei būsi gera ir nekiši nosies kur nereikia, gal tau baigsis geriau nei tavo seseriai.

Atsikrausčius į sesers namus, Ana visų pirma išmetė viską, kas buvo susiję su Aistės vyru, o jo darbo kambarį persitvarkė į savo miegamąjį. Kol namie buvo remontuojamas kambarys, kuriame ketino gyventi Ana, ir atsikratoma visų Justiną primenančių daiktų, Paulius buvo išvežtas pas senelius, kad grynai kaimo aplinkoje, tarp miškų ir ežerų, galėtų atsigauti nuo patirto šoko. Taip giminaičiams buvo pataręs gydytojas, pas kurį nebekalbantį ir niekaip nuo šoko neatsigaunantį vaiką jie nuvežė.

Anos kambario sienoje žiojėjo skylė. Du vyriškiai iš jos traukė pilkus paketėlius ir perdavinėjo kitiem dviem, kurie juos kruopščiai krovė į lagaminus. Ant kėdės sėdėjo Pauliaus tėvas ir laikė nutaikęs pistoletą tetai į smilkinį ir vos pastebimai šypsojosi. Tarpduryje pasirodęs Paulius akimirkai sutrikdė vyriškių darbą, bet pamatę, kad tai tik išsigandęs paauglys, jie ir toliau krovė pilkuosiuos paketus į lagaminus. Justinas pasižiūrėjo į sūnų ir nusišypsojo.

Pauliaus galvoje pašėlusiu greičiu ėmė suktis mintys. Jis iškart pastebėjo, kad pistoletas nuo jo mylimos tetos pakaušio pradėjo suktis į jį patį. Vos tik tai pamatė, kojos pačios ėmė nešti jį žemyn, link telefono. Telefonas neveikė.

Šūvis. Moters riktelėjimas. Tyla. Kažkas laiptais nubėgo žemyn. Pro sutrešusias lubas ėmė palengva kapsėti kraujas. Už spintos prisiglaudęs Paulius iš baimės vos prakvėpavo. Jis jau nebepajėgė blaiviai mąstyti. Pakėlęs akis pamatė besišypsantį tėvą. Dar vienas šūvis.

- ... Ką savaitgali veiksi?
- Toli dar tas savaitgalis... Ką nors sugalvosiu... O pats jau turi kokių planų?
- Gi turbūt jau girdėjai, kad mano tėtis teikėsi parsirast. Žadėjo vežtis į miestą savaitgalį.
- Tėtis mat... Ir kaip tau su juo?
- Ai ką aš žinau... Vis užsiėmęs, vis laiko neturi. O kai randa tai tik mano mokslai galvoj... žadėjo, kad savaitgalį galėsime normaliau pabendrauti, pasikalbėti.

- O, Justai, jau grįžai?
- Kaip matai.
- Kaip sekėsi tvarkyti reikalus?
- Sakyčiau puikiai, mieloji. Ruoškis, ryt skrendam į Turkiją.
- Ryt? Į Turkiją?
- Nenori, gali likti čia, dar su motina pasibūti.
- Ji vakar išvažiavo, pareiškusi, kad mieste daugiau nebeištversianti nė dienos. Kvietė mudu pas ją kaiman geriau nuvažiuoti.
- Nejau vietoje Turkijos renkiesi kažkokį kaimą?
- Aišku, kad ne.. Einu krautis daiktų...

Grakščiai it baltos snaigės pavasario vėjyje šoko vos raustelėję vyšnių žiedlapiai. Ankstyva rytmečio saulė apšvietė tingiai snūduriuojančius namukų stogus. Kažkur sulojęs šuva iškart nutilo, lyg susigėdęs to, kad drįso sutrikdyti slaptingą rytmečio tylą. Ir tik vienišas pastatytas ant kalnelio, kur prieš kelis metus stovėjo dailus žalsvas namelis, liudijo, kokia trapi gali būti ramybė.

10toje klasėje už šitą Vyšnią, tik gerokai labiau apkrautą nereikalingom detalėm ir šiaip kiek griozdiškiau parašytą, mokytoja man parašė 9 laukiu komentarų ir kritikos

[PaperAngel]

Man laaabai patiko idomus tekstas, gera mintis Tik pradejusi skaityt nepajutau kaip pasibaige Good job !!!

[kakava]

dėkui dėkui, bet tikrai būčiau nieko prieš daugiau komentarų ir kritikos.. tik žinodami, kur darome klaidas, galime tobulėti, o būtent to aš ir noriu.