kakavos rašliavonės

[kakava]

Vieną kartą
Seniai seniai
Praėjus daugel metų po to
Kai paaiškėjo
Kad viskas
Kas yra
Ir buvo kadanors
Ir dar tik bus
Tėra išgalvota
Paklydėlės minties
Kuri atklydo čia iš ten
Ir įkvėpė
Gyvybę
Žemei.

Taigi
Kadaise seniai
Nesusapnuotuose sapnuose gyveno jie
Tokie didžiai maži
Du žmonės
Jis
Ir
Ji.

Bet
Dabar ne apie žmones ir
Ne apie tai
Kad jiems
Gyvenantiems sapne
Sapnas buvo realesnis už visas tikroves
Krūvon sudėtas
Ir ne apie meilę
Didžią jų ir
Tikrą
Nors ir susapnuotą
Nes apie meilę rašė ir rašys
Tie
Kurie buvo prieš mane ir tie
Kurie dar bus
Nežinodami
Kad ir aš buvau.

Dabar
Apie tai
Kaip sapnas gali virsti
Pačia tikriausia tikrove
Iš visų
Ir tuo pačiu
Kaip tai
Kas tikra
Gali plaukti pro sapnų miškus ir nesuprasi
Kad tikra tai
Ne sapnas
Ne fantazija
Ne pokštas
Tos minties
Kuri sutvėrė viską
Kas buvo ir dar tik bus.

Beje,
Iš kur gi
Ta mintis
Sutvėrusi pasaulį pagal savo užmačią
Atsirado?

[fasian]

savotiški tokie gal kada rašytoja būsi

[kakava]

gal. kada. kitam gyvenime. o gal ir ne. laikas parodys

[svajone]

Nu gal bus pasakos 3 dalis, nes labai sudomino. Būtų malonu sužinoti, kuo gi ten tiksliai baigės, man turi būt aiškiai, drūtai: tas numirė, tas ir tas ilgai laimingai gyveno, tam baigėsi taip ir taip...
Nu gi nejau jum sunku, panele Kakava? Prašau, gal galima būtų III dali?

[kakava]

princas nužudė princesė ir pats ilgai bei laimingai gyveno
o jei rimčiau reiktų kada atrast laiko ir visą, nuo pradžios iki galo perrašyti bei sukurpti pabaigą... bet kad kuo arčiau egzaminai, tuo to laiko mažiau... na, gal kada nors.
----

Ant pirštų galiukų
Blakstienom
Ėjo
Dvi
Boružės
Susikibusios rankom

[kakava]

Buvo kartą stalas. Na, toks paprastas stalas - keturios kreivos kojos, knygom pakaišiotos, kad neklibėtų, keli stalčiai ir stalviršis, kurio viršus aplietas
neaiškios kilmės skysčiais, o apačia - guma aplipinta. Stalčiai kiek išklerę, vienas išvis neatidaromas, o ir kitų nepatartina mėginti atidaryti,nes paskui gali kilti keblumų norint vėl uždaryti. Na, kitaip tariant, pats įprasčiausias medinis stalas su dar įprastesniais stalčiais. Tik, kad tuose įprastuose stalčiuose dėjosi ne visai įprasti dalykai. Tarkim, viršutinio gale, kuris vargiai darinėjosi dėl pastrigusios knygos, buvo įsikūrus žavi
šeimynėlė - tėtis, motina ir du latrai vaikai. Antrame stalčiuje gyveno kelios draugiškos šeimynos. Aišku, kaip ir pridera tikriem kaimynams, kartais pasimušdavo ar padegvado vienas kito tvartą, bet jų tarpusiavio meilė, samane sutvirtinta, buvo aukščiau visų buitiškų niekų. Apatiniame stalčiuje, tame, kuris niekad neatsidarydavo, mažas berniukas kreidelėm buvo nupiešęs dangų. Tikrą dangų. Su saule ir debesiu, ir žvaigdėmis, ir mėnuliu... Dienom saulė ir glamonėdavo stalčiuje augančius medžius, o naktim - žvaigdės spingsėdavo. Dar buvo nupieštas sraunus upelis su auksinėm žuvytėm. Vanduo šniokštė tarp matematikos vadovėlio ir nepanaudotų sąsiuvinių krūvos, o auksinės žuvėlės nardė tarp purslų. Bet žmonės ten gyveno be galo keisti. Jei pirmastalčiai ir antrastalčiai kartais susirėkaudavo, šiukšles savo meilei išreikšti vieni kitiem po langais dovanų palikdavo ar šiaip kokį malonų siurprizą padarydavo, pavyzdžiui, kad savinikui nereiktų vargintis, už jį plyta nereikalingą langą iškuldavo, tai apatinio stalčiaus gyventojai nenorėjo turėti jokių reikalų su anais dviem. Ir tarpusavy reikalus jie gana keistai tvarkė. Nesimušė, tvartų nedegino. Užtai kvailus susirinkimus ir dar kvailesnius balsavimus darė. ir samanės nevarė. Kartais šiek tiek iš viršum esančio stalčiaus parsigabendavo ir viskas... Dievaž, keisti žmonės apatiniam, niekada nesidarinėjančiam stalčiuje su dangumi ir upe gyveno.
__________

[Deima-]

Na va perskaičiau visus tavo darbus ir atradau tikrai gerų. Galiu pasakyti ,kad turi tikrai savo stilių ir kai kurie darbai tikrai labai originalūs. Šiaip tau sekasi rašyt miniatiūras , bet norėtųsi ,kad rašytum ką nors ilgesnio. Beje , kai kuriuose kūriniuose trūksta minties arba geros pabaigos. O rašymo stilius beveik visada būna puikus. Taigi sėkmės rašant.
P.s. Kodėl dauguma rašliavų be pavadinimo?

Stiklo pilis - šitas patiko.Turbūt todėl , kad pats rašau panašiom temom.
Ypač patiko paskutinė pastraipa ir rašymo stilius. Nors šiaip manau darbas galėjo būt trumpesnis.

Spoileris:

krito. krito. krito.
nusižiovavo. pasirąžė. ir toliau krito.
priprato prie kritimo. išmoko valgyti, miegoti, dirbti, mylėti, mylėtis krentant... išmoko gyventi krentant

bum
nebekrenta. sustojo. pasiekė dugną, stabilų pagrindą po kojom.
nusispjovė. nusikeikė.
ir mokinkis dabar gyventi iš naujo...
pasiėmė kastuvus ir pradėjo kasti.
tada sušoko duobėn ir toliau kaip įpratę krito.

Šitą kažkodėl esu jau skaitęs , nors neatsimenu kur ir kada. Pats kūrinys man labai patinka.
Turi savyje ironijos. Atsimenu draugams esu šį kūrinį atpasakojęs kaip anekdotą.

Spoileris:

-ir ką gi tu veiki?
-skaitau Erlicką į apklotą po stalu susisukus. ir man taip gera, nes tupiu toje pastalėje ir turiu daiktą, ten įpučiantį šilto vėjo, ir iš puodelio arbatos debesėliais garas kyla... man gera, kad turiu tą pastalę, tą knygą, tą arbatą ir tą akimirką su Mark Lanegan- Morning glory vine fone... ir šia akimirką esu laimingiausia mergaitė pasaulyje...
-tai ką gi tiksliai tu veiki?
-esu

Vau. Čia tai geras. Iš pradžių , kai skaitai pirmą atsamymą ,
kyla šypsena ir darosi gera , o perskaičius antrą atsakymą ,tą šypseną nušluojama ir staiga ateina suvokimas.

Valytoja - toks pusiau. Šiaip dėstymas geras , bet pabaiga nelabai patinka, nes man iškart kyla klausimai.
Kas ją nužudė? Kodėl? Ir jie aišku lieka neatsakyti.

Spoileris:

pasaulių sodintoja

- šiaip patiko , bet iš dalies sutinku su tuo kažkuo.
"Klysti. Iš praeities išauga ateitis, taigi nuo to, kas buvo vakar priklauso tai, kas bus rytoj. Daugiau niekada nedrįsk taip elgtis." Manu be šito sakinio skaitytųsi geriau.

Spoileris:

upė buvo srauni. pernelyg. pati sau pasistatė užtvanką iš srove atsiplukdytų sąnašų.

upė nebuvo tokia, kurioje atsispindi dangaus mėlynė...

(kažkada teko ginčytis, ar mėlynė, ar žydrynė... spėju, net tas žmogeliukas nebe pamena tokio nereikšmingo ginčo... gi jis tebuvo vienas iš daugelio... o ir pati nebemenu, ar aš mėlynę, ar žydrynę sakiau....)

upė buvo nešvari, užteršta, skystos karamelės spalvos ir fekalijų dvoko.

karamelinius purslus nudažė rausvi karoliukai, išsiritę iš po nešvarios odos, dengiančios atstumiantį kūną.

jei tu gyvas- pieno puta, jei negyvas- kraujo purslais... ar kaip ten medinė mergaitė gyvatiną vyrą šaukė..

o jo nepamiršti neina. tik nebežinia, ar dėl to, kad pernelyg gyvai tarp bangų įsirėžė tai, kas buvo, ar dėl to, kas lyg nerami gęstančios žvakės liepsna suplevena, ar dėl to, kad vis dar kažko tikimasi...

Mintis pusiau , bet rašymo stilius nepanašus į tavo.
Viskas labai sunkiai skaitosi. Ypač paskutinis sakinys. Reikėjo iš to paskutinio sakinio padaryti kelis.

Spoileris:

ant pasaulio krašto sėdėjo maža mergaitė. sėdėjo ir juokėsi. juokėsi raudonos saulės kruvinų atšvaitų link. o tada ištiesė vieną voratinkliais pintą sparną ir saulės nebeliko. ištiesė kitą - ir visko, kas po saule nebeliko.. ore statulom sustingo triukšmas. stiklainiuose užkonservuota šviesa. ir tada mergaitė pradėjo dar garsiau juoktis. iš tų pilkų, beveidžių žmonių, kurie nepastebėjo, kad kažko netek.. o ko karta netekai- nebe atgausi.. todėl mergaitė ir juokėsi..

"ore statulom sustingo triukšmas."Keistas sakinys. Kodėl statulom?
Galėjai paprasčiausiai parašyti : ore sustingo triukšmas. O dabar kažkaip keistai skaitosi.

Spoileris:

ant uolos krašto sėdėjo drebanti mergaitė.

įlįsti į tamsiausią urvą, kurian atklydęs pavienis saulės spindulėlis kaip mat pabėga išsigandęs tamsos...

ji sėdėjo ir drebėjo, o tuo tarpu juodieji paukščiai suko ratus virš jos galvos.

užsidėti baltą kaukę ant murzino veido ir leistis šokdinamai tų elegantiškų ponų, kurie šokio žingsniu pamylėjo tarp sudaužytų stiklų

ji sėdėjo ant uolos krašto ir drebėjo jausdama, kaip dūžtantis jos vidus veržiasi laukan pro odą raudonais karoliukais...

įkopti aukščiausion viršukalnėn, kur nepaliauja siausti pūgos pūgos ir joks žmogus nei paukštis nėra buvęs. ir užmigt aplink šokant baltiems žiedlapiams, padėjus savo pavargusią galvą šerkšno pievoj tarp gėlių..

Šiaip gražu ,bet parašyta taip , kad tik tu viena žinai apie ką čia parašyta.

Spoileris:

Mažas tamsus sutvėrimas rinko prisiminimus nuo pilko šaligatvio lyg stiklo rutuliukus. Kai maišelis prisipildė, bukai įsispoksojo į tai, ką laiko rankoje. Tarsi nesuprastų, kas tai. Tada švystelėjo maišeli upėn, spėriai nešusiai vandenis tolyn. Prisiminimams tolstant iš padarėlio išaugo mergaitė, kuri nusišypsojusi šoko ton pačion upėn ir ėmė plaukti. Prieš srovę, tolyn nuo to, ką išmetė.

..truputį negyva truputį prostitutė..

Už pradžių nesupratau apie ką , bet keletą kartu perskaitęs lyg ir supratau. Tai spėju , kad čia apie mergaitę prostitutę , kuri nusižudo , kai daugiau nebegali kentėt. Nors gali būti , kad ir nusišneku. Šiaip nemėgstu tokių kūrinių , nes niekada nesi įsitikinęs ar tai ką tu supratai yra tai ką autorius bandė pasakyti. Na ir suvėliau.

veidrodis - gali tu mane , kvaily , apšviest: ką juos pamatė veidrodyje? Nes pačiam niekaip nedašunta.

Vyšnia - man sunkiai skaitėsi. Tas šokinėjantis laikas ir kai kur net neaišku kas ką pasakė. Ir pvz kaip supratau teta žinojo , kad tėvas nužudė savo žmoną ,tai kodėl ji taip ramiai įsileido Justą. Juk galėjo ištaikyt progą ir iškviesti policiją. Ir šiaip mintis tokią neįdomi. Norėtųsi ko nors gilesnio.

Spoileris:

Į ligoninę atvežė jauna, neseniai aštuoniolikos sulaukusią, merginą.
Nei gydytojui, nei seselėm ji nepratarė nė žodžio. Tik klusniai, kaip lėlė, vykdė jų nurodymus.

Jaunutė mergina, dar veik vaikas, negalėdama sutramdyti ašarų tyliai gūžėsi kamputyje.
Jos baimės kupinas žvilgsnis įsmigo į lėtai artėjantį vyriškį. Besišypsodamas ir sau tyliai po nosimi niūniuodamas vaikišką dainelę, jis sugriebė ją už rankos ir palengvą, nekreipdamas dėmesio į merginos isteriją ir beprasmius mėginimus ištrūkti, nutempė į kitą kambarį. Mergina sugniužo ant plačios lovos. Burbtelėjęs kelis žodžiu ir nusišypsojęs, vyras pasišalino.

Laikraščiuose buvo pilna straipsnių skandalingomis antraštėmis apie nepilnametės mėginimus nužudyti kelis įtakingus miesto asmenis. O rodos iš geros šeimos, prižiūrėta, išauklėta.. Žmonės nesuprasdami gūžčiojo pečiais.

Netrukus tarpduryje pasirodė kita, gana solidžiai atrodanti, žmogysta. Pradėjusi sagstytis palaidinę ji ėmė artintis prie lovos.
Švelniai nubraukusi sruoga nuo ašaroto merginos veido ir skėlusi skaudų antausį užgulė ją kone visu kūnu. Viena ranka palindo po palaidine ir ėmė glamonėti jos krūtis, kai tuo tarpu kita palengva įsmuko po kelnaitėmis. Lūpos ėme bučiuoti liesutį kūnelį, beglamonėjančios rankos netruko palikti ją visiškai nuogą.
Mergina stengėsi negalvoti apie tai, kas vyksta, ir dirbti savo darba, nors ašarų sulaikyti nesugebėjo.

rankom, lūpom, visu kūnu. mechaniškai. kaip robotas atliekantis nustatytus veiksmus, prisitaikantis prie įvedinėjamos programos


Žmogysta apsirengė ir palikusi krūvele banknotų ant stalo išėjo. Jai uždarius duris mergina sukliko kaip tika sužeistas laukinis žvėris ir pradėjo verkti... Kai jos kūną liovėsi tampyti isterijos traukuliai ji po pagalviu susirado sena rožančių ir palengva sukiodama rutuliukus ėme pašnibždom sakyti maldas ir laidyti prakeiksmus. Netrukus, ašarom vis dar riedant skruostais ir retkarčiais išsiveržiant isteriško juoko protrūkiams, užmigo neramiu miegu.


Prieš balta siena sėdėjo mergina ir nebegyvu žvilgsniu mėgino pažvelgti į pasaulį už sienos. Juodi plaukai, baltutė, lyg saulės neregėjus, oda, iš akių riedančios ašaros ir tramdomieji marškiniai.
Palaton įžengė seselė. Su ja įėjo vyriškis- aukštas, tvarkingai nusiskutęs, valiūkiškai žibančiomis akimis. Pasilenkė prie dukros ir pradėjo niūniuoti vaikiška dainelę. Mergina sukliko lyg skerdžiamas žvėriūkštis ir pradėjo isteriškai kvatoti. Seselė paprašė vyriškį išeiti.
Ligoninės koridoriais dar ilgai aidėjo karčios neapykantos kupinas juokas.

Sukėlė nemalonius jausmus , bet tikriausiai to tu ir siekei. Šiaip tokioms rašliavoms reikia labai geros , netikėtos pabaigos.

[kakava]

Dėkui už komentarą ir pastabas.
dauguma darbų be pavadinimų todėl, kad pavadinimas - sunkiausia ir labiausiai užsispyrus kūrinio dalis.
tą, trumpuliuką su Erlicku rašiau po stalu skaitydama Erlicką ir gerdama arbatą,taigi tai viso labo akimirkos dienoraštis.
apie kritimą gal į AC buvau įdėjus, gal BitejPlius užmatei, gal dar kur nukeliavo, todėl ir skaitytas pasirodė.
Stiklo Šalis seniausiai rašyta ir asmeniškiausia iš visų. kad ir kaip ten bebūtų, ją reiktų sutvarkyti (kaip ir Pasaką ir daugelį kitų rašliavų), tačiau to tikrai nebus, kadangi aš pati nuoširdžiai to kūrinio nemėgstu ir nustembu kaskart, kai toks cukrus kažkam patinka...

[kakava]

Haliucinacija (I)

Užsimerkus padėjo galvą ant sniego ir pradėjo rūkyti. Dūmas nakties vejyje šoko su snaigėm ir palengva kilo žvaigždžių link. Surūkiusi vieną cigaretę - ėmė kitą. Cigaretė po cigaratės, pakelis po pakelio... Taip begulint ir žiūrint, kaip šoka dūmas su snaigėm, atėjo aušra. Ji vilkėjo rausva suknele ir nešėsi didelę pintinaitę. Pasistiebusi ant pirštų galiuku pradėjo raškyti žvaigždes nuo dangaus, kol galiausiai visai prašvito, bet Saulė taip ir nepasirodė. Ją slėpė rūstūs debesys, mažomis valtelėmis besiirstantys palei žemę. Cigaretės dūmai vilnijo lyg jūros bangos tarpe debesų, o paukščiai – ,lyg delfinai jūroje, nardė šone valtelių, kuriose irstėsi rukšnos debesys. Mergina baigė rūkyti paskutiniąją cigaretę ir įsispoksojo į laivelius. Taip begulėdama nė nepajuto, kaip atsidūrė viename jų ir pradėjo irkluoti.
Skambutis į duris, ir ji išsivertė iš laivelio skaudžiai bumbtelėdama į spintelės kraštą. Basom nutipeno atdaryti durų. Paštininkas ir laiškas, kuris niekada nebuvo parašytas. Laiškanešys, užsispoksojęs į nuogutėlę merginą, pamiršo, kodėl atėjęs, bet kai pro duris lauk pradėjo veržtis laiveliai su niurzgom debesim, ir kai vienas iš jų bumbtelėjo kakton, palikdamas didelį guzą, o nuogutėlė mergina, su mėlyne ant peties toj vietoj, kur ją aistringai pabučiavo spintelė, pradėjo skambiai juoktis, jis prisiminė, kad turi įteikti taip ir neparašytą laišką.
Migloje išsisklaidžius paštininko siluetui kartu su debesimis, kurie atradę naujas, dar neištyrinėtas laiptinės erdves, nusekė paskui laiškanešį, ji atsisedo pusny ir pradėjo vartyti laišką. Atsargiai pirštų galiukais ragaudama voko skonį. Nedrąsiai atplėšė. Išėmė laikšką. Pabandė sugaudyti į visas puses išsilaksčiusias raides, bet jai nepavyko. Atsiduso. Prisipylė viskio. Teliuskuojant viskį, stiklinėje kilo audra, o kažkur vandenyne nuskendo laivas. Vienu mauku išgerė viskį. Aplinkui šelo pūga. Nors debesims išsiirklavus paskui paštininką, dangus paliko giedras, Saulės nebuvo matyti... Gal ir ji išplaukė kartu su debesimis? Atsistojo įsipilti dar viskio, bet užuot kriokliu pasipylęs stiklinėn ir upeliu nučiurlenęs per jau aptirpusius ledukus, skystis mažais lašeliais pradėjo kilti aukštyn. Viskio lašeliai pakibo ore, tarpe baltų snaigių ir juodų raidžių.

[zeo]

Spoileris:

Buvo kartą stalas. Na, toks paprastas stalas - keturios kreivos kojos, knygom pakaišiotos, kad neklibėtų, keli stalčiai ir stalviršis, kurio viršus aplietas
neaiškios kilmės skysčiais, o apačia - guma aplipinta. Stalčiai kiek išklerę, vienas išvis neatidaromas, o ir kitų nepatartina mėginti atidaryti,nes paskui gali kilti keblumų norint vėl uždaryti. Na, kitaip tariant, pats įprasčiausias medinis stalas su dar įprastesniais stalčiais. Tik, kad tuose įprastuose stalčiuose dėjosi ne visai įprasti dalykai. Tarkim, viršutinio gale, kuris vargiai darinėjosi dėl pastrigusios knygos, buvo įsikūrus žavi
šeimynėlė - tėtis, motina ir du latrai vaikai. Antrame stalčiuje gyveno kelios draugiškos šeimynos. Aišku, kaip ir pridera tikriem kaimynams, kartais pasimušdavo ar padegvado vienas kito tvartą, bet jų tarpusiavio meilė, samane sutvirtinta, buvo aukščiau visų buitiškų niekų. Apatiniame stalčiuje, tame, kuris niekad neatsidarydavo, mažas berniukas kreidelėm buvo nupiešęs dangų. Tikrą dangų. Su saule ir debesiu, ir žvaigdėmis, ir mėnuliu... Dienom saulė ir glamonėdavo stalčiuje augančius medžius, o naktim - žvaigdės spingsėdavo. Dar buvo nupieštas sraunus upelis su auksinėm žuvytėm. Vanduo šniokštė tarp matematikos vadovėlio ir nepanaudotų sąsiuvinių krūvos, o auksinės žuvėlės nardė tarp purslų. Bet žmonės ten gyveno be galo keisti. Jei pirmastalčiai ir antrastalčiai kartais susirėkaudavo, šiukšles savo meilei išreikšti vieni kitiem po langais dovanų palikdavo ar šiaip kokį malonų siurprizą padarydavo, pavyzdžiui, kad savinikui nereiktų vargintis, už jį plyta nereikalingą langą iškuldavo, tai apatinio stalčiaus gyventojai nenorėjo turėti jokių reikalų su anais dviem. Ir tarpusavy reikalus jie gana keistai tvarkė. Nesimušė, tvartų nedegino. Užtai kvailus susirinkimus ir dar kvailesnius balsavimus darė. ir samanės nevarė. Kartais šiek tiek iš viršum esančio stalčiaus parsigabendavo ir viskas... Dievaž, keisti žmonės apatiniam, niekada nesidarinėjančiam stalčiuje su dangumi ir upe gyveno.
__________

man sitas tavo kurinukas labai patiko.
kelis kart is eiles perskaiciau,
labai idomus ir keistas geraja prasme,
saunuole.

[kakava]

Haliucinacija (II)

Mergina kurį laiką stebėjo pilkšvą dangų, o tada pradėjo dusti. Nežinia iš kur atsirado kambario sienos, kurios po truputį pradėjo judėti viena link kitos. Beribį dangų pakeitė lubos, kurios pašėlusiu greičiu iš aukštybės ėmė kristi žemyn. Viskas – sienos ir lubos, snaigės ir dar neišsisklaidę cigarečių dūmai, viskio lašeliai ir juodos raidės – viskas viskas pradėjo ją spausti, slėgti, dusinti...
Staiga viskas liovėsi ir pranyko. Ji pasijuto bestovinti basomis bangojančioje pievoje, o jos skruostu ropojo juoda boružė raudonais taškeliais. Pieva išnyko, ją pakeitė žydra jūra. Mergina pasijuto beskęsti, bet ji nešaukė, nebandė išplaukti paviršiun, išsigelbėti. Ji tiesiog ramiai grimzdo į dugną stebėdama pro šalį plaukiančias žuvis. O tada ėmė ir iškrito iš dangaus. Į savo lovą.
Kurį laiką gulėjo užsimerkus. Tada iš senutės vaistininkės nusipirko porą baltų tablečių. Susižvejus ore kabantį viskį, išgėrė jas. Užsimerkė. Kai atsimerkė, nebeuvo likusių nei sniego kupstų, nei ore skrajojančių raidžių... Tingiai sušlavė nuorūkas, apsirengė ir išėjo į darbą.

[kakava]

Pasaka

Kartą Vėjų šalyje gyveno Princesė. Ji žinojo, kaip gimsta fėjos ir elfai, Ji mėgo kalbėtis su vėju ir medžiais o kartais užsiropšdavo ant aukščiausių bokštų viršūnių, ir vaikščiodama stogų atbrailomis apsimesdavo, kad yra juoda katė. Arba stebėdavo horizontą, laukdama mėlynsparnės paukštės, kuri jai nešdavo laiškus nuo Princo iš Sniegynų krašto.

Vieną kartą Princas atvyko į Vėjų šalį. Su snaigėmis akyse ir saule ant lūpų. Ir viso pasaulio šiluma glėbyje. Jiedu kartu pradėjo klausytis vėjų ir medžių sekamų pasakų. Jis buvo elfas, o ji – fėja. Su stebuklingom kurpaitėm. Ji ir toliau karstėsi stogų atbrailomis, o jis stebėjo ją iš tolo ir grožėjosi drugiais jos plaukuose. Ji buvo instrumentas, padedantis jam kurti muziką. Drauge jie šokdavo tarp žvaigždžių ir lenktyniaudavo pasikinkę vėją... Ji įtraukė jį į savo pasaulį, o jis tapo jos pasauliu.

Bet išaušo diena, kai Princui su snaigėmis akyse atėjo laikas vykti namo. Ir jis išskrido ant mėlynosios paukštės sparnų, su savimi pasiimdamas visą mažosios Princesės pasaulį. Mėlynsparnė skraidė iš Sniegynų krašto į Vėjų šalį bei atgalios. Tačiau bėgo laikas, o Princas vis neskubėjo grįžti. Ir paukštė vis rečiau iš Sniegyno krašto skraidė,vis dažniau atnešdama sniegynų šaltį laiškuose, o ne saulės šviesą ir šilumą, kurią Princas stebuklingu būdu sugebėdavo įkvėpti žodžiams, skirtiems Princesei.

Kai rudenėjant žali medžiai Vėjų šalyje pradėjo gobtis raudonomis skaromis ir vis dažniau mažais parašiutėliais iš dangaus leisdavosi šalti lietaus lašeliai, kurie paskum tykiai nubėgdavo vystančios žolės stiebeliais tolyn, Princas sugrįžo į Vėjų šalį. Tačiau nebeliko saulės ant jo lūpų ir išblėso šiluma iš jo glėbio. Tik šaltos snaigės ir toliau spindėjo žaliose sniegynų karalaičio akyse.

Princas grįžo ne ant mėlynsparnės sparnų, kaip kad pirmą kartą. Ir vėjai šį kartą jo nelydėjo, ir nepranešė pats mažiausias nenuorama vėjas, nuo kitų atitrūkęs, Princesei apie lauktą svečią. Šįkart jis atvyko didžiule karieta, devyniais žirgais kinkyta, ir tarnų apsuptas. Ir ne į rūmus pas savo Princesę jis traukė, o tolyn, į kunigaikščio pilį. Ir net nepastebėjo jį stebinčios tos, kurios pasaulį kadaise su savimi pasiėmė.

Princesė pyko ant Princo ir tuo pačiu karštai mylėjo. Ji tikėjo, kad jiems tereikia vėl susitikti ir praleisti dieną drauge, besiklausant medžių ir šokant su vėjais. Kad tereikia dar kartelį suskaičiuoti visas žvaigždes, išsiuvinėtas aksominiame dangaus skliaute ir leisti vėjui vėl jiems užauginti sparnus, ir tada vėl viskas bus gerai. Jis atgaus visą tą šilumą, kurią iš jo atėmė sniegynai ir ji vėl bus toji fėja, kuri įkvėps mažąjį elfą kurti nuostabiausią muziką pasaulyje...

Ir štai, pagaliau, vieną dieną Princas atvyko į pilyje iškeltą puotą. Jis šoko ir juokavo su rūmų damomis, o aplink skraidė mažytės ledo fėjos, atlydėjusios jį iš gimtinės. Skambėjo muzika, poros sukosi ratu... Niekas nė nepastebėjo, kad mažosios Princesės, kad mažosios Princesės nėra tarpe ratu skriejančių šokėjų.

Ji ėjo ir ėjo negalėdama sustoti, o prieš akis matė savo Princą šokantį su kitomis, dovanojantį joms jos šilumą ir užauginantį sparnus, su kuriais skraidyti turėjo ji. Princesė jam dovanojo visą savo pasaulį, o jis jį išdalino kitoms toje puotoje. Jai nebeliko nieko. Ir jos pačios nebeliko. Niekas nė nebeprisiminė Princesės jai išėjus... Tik žvaigždės, naktimis kikenusios iš jos pastangų jas visas suskaityti, pagailėjo jos ir pasiėmė į dangaus skliautą.

Mažoji Princesė virto dangaus žvaigžde, naktimis stebėdavusia savo Princą vis su kita karalaite, o Princas, pasisavinęs visą Princesės esybę, net neprisiminė Jos...


----
taigis, paglaiu pribaigiau. pataisytas pirmos pusės stilius, prilipinta pabaiga, ir atiduota jūsų teismui

[zeo]

pamegot rasyti apie princeses?
pardon, toks jausmas, kad tamsta
sudauzyta sirdim tai parase, nei, ironijos,
nei sarkazmo, sentimentai.
tokiu pasaku daug ir per daug prirasyta,
nelabai originalu.

[kakava]

o žiū tamsta Zeo labai priprato prie sarkastiškosios kakavos ;D
ne, ne pamėgau rašyti apie princeses... tai tik mažas nukrypimas nuo kelio... šita istorija jau seniai pradėta buvo, o kadangi pora žmonių prašė pabaigti, ir pačiai kažkaip nesmagu buvo laikyti nepabaigtą, tai prisėdau ir prilipdžiau pabaigą.
sutinku su tamsta, kad rašinys kiek banalokas ir šiaip... nuslysta paviršiumi. ir kad ne man saldžias istorijas rašyti, bet kartais būna smagu taip kiek nukrypti ir pabandyti kiek kitaip

[zeo]

tikrai jum netinka,
palikit tai kitiem/oms
suprantama, prasyma reikia
ispildyti ----
o siaip butu daug idomiau
sarkastiska pasakoks versija,
princeses vietoj toki princa,
buciau negyvai kriviu uzkapojes