kakavos rašliavonės

[Renata]

pirmas - toks lenvas ir manloniai skaitesi ,o antras sukele man sleikstuli...nors viskas ir gerai parasyta, bet na nezinau , tai netelpa i mano morales remus...

[Varnas]

Antras nemalonus kai šiek tiek susimastai, kaip jaustis reik ir t.t. šaip tai man antras įdomesnis, labai įdomesnis , visai skaitytusi kogero ilgas variantas, kažkos pscihinis man jis pasirodė,
2 lb. lb. patiko

[zeo]

ai nu, nemanyk, kad literatura aplamai skirta tik tam, kad ja skaitant jaustumeis gerai ir maloniai. ne pasaku sali gyvenam. nesukele sleikstulio, kaip kazkam, nezinau ar turejo, bet juokinga, kad kazkam kelia. cia ne morales klausimas, o gyvenimo realybes. antrojo kurinuko paskirtis sokiruoti , sukresti ir susimastyti. is tikro abu neblogi. tas skirtingumas, dar labiau sukelia skirtingas emocijas ir mintis. literatura tokia pat ivairi kaip ir gyvenimas. sveikintina, kad palietei tokia sudetinga tema.

[kakava]

šiandien per lietuvių mane privertė rašyti haiku. konvejerinės gamybos rezultatas- 10 haiku per ~ 20 minučių. už tai gavau porą balų prie kontrolinio taip greitai rašant vien tam, kad kažkas liepė greitai daug parašyti savaime suprantama, kad nieko doro nesigauna, bet šitie man visai pusėtini atrodo

Debesis vaikai
Gamina tyrlaukiuose
Kur šoka drugiai.
---
Tarp ugnies laukų
Žaidžia vaikai su sniegu
Taip visą amžinybę
---
Verkia tyliai ji
Mirusio voro lauke
Sningant pamažu.


nors visgi gal daugiau prie haiku nelysiu

[Pasalune]

Ką gi, sakyčiau kaip pirmam kartui visai neprastai. Nelabai skaitynėju tokias rašliavas, bet antrasis paliko gan gerą įspūdį. Trečiasis toks pusėtinas, truputį melancholiškas, bet perskaičius kartą norisi perskaityt dar, iškyla vis naujų minčių. Pirmasis nepaliko jokio įspūdžio.

[kakava]

[2008.12.21]

Pasaulis tavyje

Kada atsisėdi tyloje ir klausai muzikos, kuri tampa fonu tylai. Ir kažkur giliai viduje iš šukelių susidėlioja nauji piešiniai, spalvoti vitražai, kurie saulėje mirga visom vaivorykštės spalvomis. Ir ten, kažkur tarp šonkaulių, ima augti medžiai, kol šakom susipina į ištisą mišką. Tame miške gyvena drambliai ir žirafos, ir miškiniai pingvinai valgo bananus. O plaučiuose nardo auksinės žuvelės. Ir smegenų vingiais važinėja maži garvežiukai, šaižiai sušvilpdami kaskart kai pasiekia stotelę. Ir ten, kažkur viduje, verda atskiras gyvenimas su mažais namukais ir dar mažesniais jų gyventojais. Ten, tarp šonkaulių, maža mergaitė rinko vaistažoles ir smegenų traukinuku gabeno sergančiai senelei į širdį...

[zeo]

haiku visai patiko, zinant, kad nera lengva juos sukurti

[kakava]

konvejerinė gamyba ir vakare skaudami pirštai nuo lankstymo skaičiuojant skiemenis :d tiesa pasakius, lengviau nei tikėjausi parašyti. daug sunkiau padaryti, kad tose 3 eilutėse be gražiai sugulusių žodžių būtų ir dar kažkas, ne tik plikas tekstas.

[mila]

oho paskaitinėjau čia kaikur tai man patiko tavo parašyti pasakojimai jei juos galima taip pavadinti.
Atrodo kai parašai viskas tarsi atgyja iš naujo ima žodžiai smelgtis į galvą. Tiesiog geras darbas ;]]

[kakava]

Pasaka (I)

Kartą Vėjų šalyje gyveno Princesė. Ji mėgo kalbėtis su vėju ir medžiais. Ji žinojo, kaip gimsta fėjos ir elfai, o kartais užsiropšdavo ant aukščiausių bokštų viršūnių, ir vaikščiodama stogų atbrailomis apsimesdavo, kad yra juoda katė. Arba stebėdavo horizontą, laukdama mėlynsparnės paukštės, kuri jai nešdavo laiškus nuo Princo iš Sniegynų krašto.

Vieną kartą Princas atvyko į Vėjų šalį. Su snaigėmis akyse ir saule ant lūpų. Ir viso pasaulio šiluma glėbyje. Ir jiedu kartu pradėjo klausytis vėjų ir medžių sekamų pasakų. Jis buvo elfas, o ji – fėja. Su stebuklingom kurpaitėm. Ji ir toliau karstėsi stogų atbrailomis, o jis stebėjo ją iš tolo ir grožėjosi drugiais jos plaukuose. Ji buvo instrumentas, padedantis jam kurti muziką. Ji įtraukė jį į savo pasaulį, o jis tapo jos pasauliu.

Bet išaušo diena, kai Princui su snaigėmis atėjo laikas vykti namo. Ir jis išskrido ant mėlynosios paukštės sparnų, su savimi pasiimdamas visą mažosios Princesės pasaulį. Išvykdamas jis pažadėjo grįžti. Ir mėlynsparnė paukštė vėl skraidė iš Sniegynų krašto į Vėjų šalį bei atgalios. Tačiau laikas bėgo, o Princas vis neskubėjo grįžti. Ir paukštė vis rečiau iš Sniegyno krašto skraidė,vis dažniau atnešdama sniegynų šaltį laiškuose negu saulės šviesą ir šilumą, kurią Princas stebuklingu būdu sugebėdavo įkvėpti žodžiams, skirtiems Princesei.

[Varnas]

Visai patiko, nors visa tai atrodo, kad žinoma iki kaulų smegenų, gryna pasaka, pagal pavadinima...
Ir atrodo kaip beveik visalaik, viskas atrodo stebuklingai

[PaperAngel]

Labai norėjau, kad nesibaigtu, kad butu širdi draskanti pabaiga. Nu, bet apsėjau ir be jos.. Ava tavo rašliavos labai geros

[kakava]

Paper, čia tik pirma dalis. užvakar ir šian mokykloje per pertraukas parašiau. jau žinau, kaip baigsis, tik dar nesugalvojau, kaip užrašyti. kelių dienų bėgyje turėtų ir pabaiga atsirasti.

[PaperAngel]

o tai ura

[kakava]

Pasaka (II)

Kai rudenėjant žali medžiai Vėjų šalyje pradėjo gobtis raudonomis skaromis ir vis dažniau mažais parašiutėliais iš dangaus leisdavosi šalti lietaus lašeliai, kurie paskum tykiai nubėgdavo vystančios žolės stiebeliais tolyn, Princas sugrįžo į Vėjų šalį. Tačiau nebeliko saulės ant jo lūpų ir išblėso šiluma iš jo glėbio. Tik šaltos snaigės ir toliau spindėjo žaliose sniegynų karalaičio akyse.

Princas grįžo ne ant mėlynsparnės sparnų, kaip kad pirmą kartą. Ir vėjai jo šį kartą jo nelydėjo, ir nepranešė pats mažiausias nenuorama vėjas, nuo kitų atitrūkęs, Princesei apie lauktą svečią. Šįkart jis atvyko didžiule karieta, devyniais žirgais kinkyta, ir tarnų apsuptas. Ir ne į rūmus pas savo Princesę jis traukė, o tolyn, į kunigaikščio pilį, kur neatidėliotinų reikalų turėjo. Ir net nepastebėjo jį stebinčios tos, kurios pasaulį kadaise su savimi pasiėmė.

Princesė pyko ant Princo už tai, kad jis ignoravo ir tuo pačiu karštai mylėjo. Ji tikėjo, kad jiems tereikia vėl susitikti ir praleisti dieną drauge, besiklausant medžių ir šokant su vėjais. Kad tereikia dar kartelį suskaičiuoti visas žvaigždes, išsiuvinėtas aksominiame dangaus skliaute ir leisti vėjui vėl jiems užauginti sparnus, ir tada vėl viskas bus gerai. Jis atgaus visą tą šilumą, kurią iš jo atėmė sniegynai ir ji vėl bus toji fėja, kuri įkvėps mažąjį elfą kurti nuostabiausią muziką pasaulyje...