kakavos rašliavonės

[Renata]

grazus kurinys, bet vietomis nesupratau kas vyksta

[kakava]

pvz kurios vietos nesupratai?

[Varnas]

Vajeeee koks kurinys, bet deja nieko tikrai nieko negaliu padėti, nei kritikos duoti nieko, aš teskaityt galiu ir sakyt ar patinka ar ne....... netokio lygio kūrinius man kritikuot,

[kakava]

tai gal bent išduosite, patiko ar nelabai?

[Varnas]

savotiškai taip

[Renata]

pvz kurios vietos nesupratai?

prie pabaidos nesugeb4jau atskitri esamo veisko ir nuo prisiminimu, bet gerai pakrutinusi smegenis(ir dar pora kart7 perskai2ius), 6eip ne taip i6siai6kinau

[kakava]

Varnas, galima platesnę nuomonę?

[Likimo_Kalvis]

Visa tai ka tu cia esi parasiusi, mano manymu, yra seip rasliavos, meno ar kazkokios kurybos as cia nematau. Galetum nebent sekmingai rasyt kopijuodama kitu autoriu temas ir stilius, bet issilavinusiam ir apsiskaiciusiam skaitytojui tu neturi ka pasiulyti. Siulyciau dar keleta meteliu parasinet ir sugalvot ka nors rimta ir absoliuciai savotisko.

P.s. geriau bandyk rasyt eilerascius, ten vietos palikimas interpretacijai ir simbolizmas efektyviau pavartojamas, nei paprastame pasakojime.

[Varnas]

Varnas, galima platesnę nuomonę?

Paprastas atrodo( nors pats neparašyčiau net panašaus), kiek perdaug užtęstas( vargina skaitovą), va truputį platesnė nuomonė, nors atrodo tau ji bus persiaura

[kakava]

Likimo_Kalvis, tai ką čia perskaitei iš tiesų ir tėra tik rašliavonės visų pirma sau ir dėl savęs. pilnai sutinku, kad jos gana banalios ir tuščios. bet kai tiek daug visko yra prirašyta, rasti temą, kuria dar niekas nebūtų rašęs ar sukurti naują stilių ar tai, kas būtų 100% sava yra ganėtinai sudėtinga... nors būtent tai ir yra ganėtinai tolima siekiamybė. dėkui už komentarą
Varnas, siaura ne siaura, bet vis šiokia tokia nuomonė, iš kurios galima daryti išvadas. dėkui.

[kakava]

[2008.11.26]

Drumzlinas upės vanduo tykiai tekėdamas siauručiuke vaga nešė rudeninių lapų lavonėlius, kurie auksine, raudona, geltona, žalia spalvomis padengė vandens paviršių. Statūs pakrantės šlaitai buvo apraizgyti šimtamečių medžių šaknimis, tarp kurių įsitaisiusi maža mergaitė mėtė stiklinius rutuliukus upėn ir stebėdama raibulus vandens paviršiuje klausėsi, apie ką kalbasi medžiai ir žvaigždės virš jos galvos. Stikliniai rutuliukai krito ir krito vandenin, kol galiausiai pažiro ant šalto ledo, viliokėm snaigėm bešokant apsinuoginusių medžių viršūnėse. Prisišokusios iki valiai jos leidosi žemyn ir plikas medžių šaknis dabino baltutėliais žiedais. Šerkšno pievoje sėdėjo maža mergaitė ir klausė snaigių medžiams pasakojamų istorijų. O baltosios gėlės augo ir skleidėsi pažaliuot jau spėjusioje šerkšno pievoje. Upės vandenys pradėjo stipriau sava vaga bėgti tolyn, nešdamos stiklinius rutuliukus savo vilnyse. Medžiams pradėjus garsiau tarpe savęs šnekėti, ant šakos įsitaisiusi mergaitė mėtė paskutinius savo rutuliukus ir klausėsi paukščių pasakojimais apie tolimus kraštus. Ir kai atėjo ruduo, ji užsiaugino sparnus ir nuskrido su jais...

[zeo]

toks idomus kurinukas, ekspresionistiskas, neblogai suzaista vaizdais.

[Varnas]

Kodėl šitiek laiko neįkišai jo???
Tikrai labai neblogai aprašiai kraštovaizdį, na kyla šiokių tokių neaiškumų, negi mergaitė ten tiek laiko buvo kad viskas užšalt spėjo, ir iškur ji gavo tų stiklinių rutuliukų, juk ji juos mėtė visąlaik, taip supratau?
Dar labiau užsimaniau sniego

[kakava]

nereikia viską priimti tiesiogiai. mergaitė šiaip kaip be galo knisančios rutinos įvaizdis, kuomet sėdi ir darai tą patį per tą patį..užsiknisimas. po tam tikro laiko išties galima pradėti kalbėtis su medžiais...

[kakava]

[2007.11.27]

Pradėjo lyti..
Iš pradžių pamažu, vėliau stipriai, o galiausiai lietus vėliai su mažais parašiutais leidosi žemyn ir tykiai ant pirštų galiukų tipeno šaligatviu.

Mėnulio ragas primena Čečyro katino šypsnį. Kaba dangui ir juokiasi iš žėme besiridinėjačių bukų sutvėrimų.
O Žvaigždė gaila jų. Svajojančių, Kuriančių, Mylinčių... Todėl jos pildo norus.
Ne visus.. Tik tuos... Tuos ypatingus.

Šmėkla rinko stiklinius akmenėlius į iš juodo vandens išaustą maišelį. Jų daug ir jie visi skirtingi. Pririnkusi užtektinai deda į lentyną tamsiam rūsy, kad žvaigždės jų nepamatytų. Lentynų daug. Ir jos pilnos. tad šmėkla naują urvą kasai ir daugiau maišelių iš vandens audžiasi.

O žmonės kuria šmėklas. Kone kiekvienas turi po lydinčią šmėklą, kuri jų pamestus akmenėlius renka.

Ei, einam vykdyti genocidą šmėklom?
------------------------------

[2007.11.07]

Į ligoninę atvežė jauna, neseniai aštuoniolikos sulaukusią, merginą.
Nei gydytojui, nei seselėm ji nepratarė nė žodžio. Tik klusniai, kaip lėlė, vykdė jų nurodymus.

Jaunutė mergina, dar veik vaikas, negalėdama sutramdyti ašarų tyliai gūžėsi kamputyje.
Jos baimės kupinas žvilgsnis įsmigo į lėtai artėjantį vyriškį. Besišypsodamas ir sau tyliai po nosimi niūniuodamas vaikišką dainelę, jis sugriebė ją už rankos ir palengvą, nekreipdamas dėmesio į merginos isteriją ir beprasmius mėginimus ištrūkti, nutempė į kitą kambarį. Mergina sugniužo ant plačios lovos. Burbtelėjęs kelis žodžiu ir nusišypsojęs, vyras pasišalino.

Laikraščiuose buvo pilna straipsnių skandalingomis antraštėmis apie nepilnametės mėginimus nužudyti kelis įtakingus miesto asmenis. O rodos iš geros šeimos, prižiūrėta, išauklėta.. Žmonės nesuprasdami gūžčiojo pečiais.

Netrukus tarpduryje pasirodė kita, gana solidžiai atrodanti, žmogysta. Pradėjusi sagstytis palaidinę ji ėmė artintis prie lovos.
Švelniai nubraukusi sruoga nuo ašaroto merginos veido ir skėlusi skaudų antausį užgulė ją kone visu kūnu. Viena ranka palindo po palaidine ir ėmė glamonėti jos krūtis, kai tuo tarpu kita palengva įsmuko po kelnaitėmis. Lūpos ėme bučiuoti liesutį kūnelį, beglamonėjančios rankos netruko palikti ją visiškai nuogą.
Mergina stengėsi negalvoti apie tai, kas vyksta, ir dirbti savo darba, nors ašarų sulaikyti nesugebėjo.

rankom, lūpom, visu kūnu. mechaniškai. kaip robotas atliekantis nustatytus veiksmus, prisitaikantis prie įvedinėjamos programos


Žmogysta apsirengė ir palikusi krūvele banknotų ant stalo išėjo. Jai uždarius duris mergina sukliko kaip tika sužeistas laukinis žvėris ir pradėjo verkti... Kai jos kūną liovėsi tampyti isterijos traukuliai ji po pagalviu susirado sena rožančių ir palengva sukiodama rutuliukus ėme pašnibždom sakyti maldas ir laidyti prakeiksmus. Netrukus, ašarom vis dar riedant skruostais ir retkarčiais išsiveržiant isteriško juoko protrūkiams, užmigo neramiu miegu.


Prieš balta siena sėdėjo mergina ir nebegyvu žvilgsniu mėgino pažvelgti į pasaulį už sienos. Juodi plaukai, baltutė, lyg saulės neregėjus, oda, iš akių riedančios ašaros ir tramdomieji marškiniai.
Palaton įžengė seselė. Su ja įėjo vyriškis- aukštas, tvarkingai nusiskutęs, valiūkiškai žibančiomis akimis. Pasilenkė prie dukros ir pradėjo niūniuoti vaikiška dainelę. Mergina sukliko lyg skerdžiamas žvėriūkštis ir pradėjo isteriškai kvatoti. Seselė paprašė vyriškį išeiti.
Ligoninės koridoriais dar ilgai aidėjo karčios neapykantos kupinas juokas.

---------------------------
pirmas man patinka. antras... na, antras yra antras...