SasuHina (mokausi lietuviškai)

[mila]

Sveika parkakus
tiek laukm palauksim ir dar šiek tiek

[PaperAngel]

Pagaliau jau Eglaya Lietuvoj.. Sekmės su bagažu laukiam visdar

[inge]

Dabar pusė Anime Zonos vartotojų laukai tavo bagažo

[Renata]

Welcome to Lithuania

[SinEater]

Tai matyt jie zinojo kad tu turi rasyt dar viena sasuhina skyreli ir tase pavoge :o

[Eglaya]

dvidešimt pirmas skyrius

-dead-







--21--

Kartais kai kurie dalykai būna taip įaugę į kraują (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis), jog sunku įsivaizduoti pasaulį ar save kitokį. Net jeigu tas požymis ar įprotis yra žalingas, užkietėję veikėjai nė už ką jo neatsisakytų, o filosofuojantys prijaučiantys asmenys dar ir pridėtų: „Bet juk dėl to jis ir yra toks, koks yra“. O kad žmonės keičiasi, dažnai daugelis ir pamiršta.

Šaringanas buvo taip įaugęs į kraują, kad Sasukė negalėjo įsivaizduoti gyvenimo be jo. Tai buvo dalis jo palikimo. Dalis jo šeimos. Dalis jo paties. Pernelyg svarbi, kad ja būtų galima taip lengvai atsikratyti. Be šaringano Učiha – ne Učiha. Tačiau, kas iš tiesų yra Učiha? Kas jie tokie, ir ar galima didžiuotis savo gimine? Ar jų praeities darbai suteikia tam didžiavimuisi pagrindo?

Žinoma, Sasukė visuomet didžiavosi esąs Učiha. Net ir po to, kai sužinojo apie visus juodus savo klano darbus, jis vis tiek išlaikė dalį išdidumo, nes kad ir koks pagedęs tas kraujas bebūtų, jis vis tiek yra tavo.

Žmogus be jokių kompleksų nusispjautų ir nekreiptų dėmesio į tai, ką galvoja kiti, tačiau Sasukė (sunku buvo pripažinti tokiam išdidžiam žmogui) vis dėlto jautriai reaguodavo į viešąją nuomonę. O toji nuomonė buvo labai paprasta – Učiha + šaringanas = taip ir turi būti; Učiha – šaringanas = kam toks atlieka reikalingas. Net ir ANBU pasičiupo jį į misiją tik dėl šaringano, nors jis pasąmonėje liko ištikimas savo pažadui ir nenaudojo mangekjo. Tai reiškė, kad Učiha be šaringano – niekas?

Mintys lėkė nepaprastai greitai. Jos labiau priminė emocijas ir vaizdinius, o ne aiškiai suformuluotus žodžius. Viduje kažkas užsidegė, tarsi kas piltų ant vos rusenančių pelenų nepaprastai degaus skysčio. Nežinia, tai buvo maištas prieš likimą, maištas prieš tai, kas tau duota, tačiau jis žinojo, kas nutiko Hjūgų deterministui Nedžiui, kuomet dar ankstyvoje paauglystėje Naruto jam iškaršė kailį.

Naruto tikėjo, kad kiekvienas yra savo likimo kalvis. Sasukė negalėjo visiškai sutikti su tokia filosofija. Pernelyg daug kartų jo gyvenimą laužė kiti žmonės ir pikčiausia buvo tai, kad jis jautėsi visiškai bejėgis. O dabar dar ir šaringano reikėjo atsisakyti. Ar aš nindzė? Kilo klausimas. Nė nereikėjo atsakymo. Visa kario prigimtis jam buvo įaugusi į kraują. Ar aš nindzė be šaringano?

Sasukė sugniaužė kumščius ir tyliai iškvėpė pro šnerves orą. Po galais, taip. Istorija matė nemažai galingų ir grėsmingų šinobių, kurie neturėjo jokios kraujo ribos, tačiau visko pasiekė užsispyrimu, darbu ir talentu.

Kad ir Sakura. Ji patiems pavojingiausiems šinobiams baimę kėlė vien savo asmenybe. Jaunam vyrui staiga tai patapo svarbiu garbės reikalu – įrodyti nindzių pasauliui, kad ir be šaringano jis gali būti visų gerbiamas ir bijomas šinobis. Nors ten po šonkauliais ir truktelėjo skaudžiai pagalvojus, kad klano palikimas mirs drauge su juo, tačiau kartais reikėjo paaukoti viena, kad įgautum kita.

Jis staiga panoro, kad žmonės Učihos pavardę asocijuotų ne su šaringanu, o su pačiu Učiha Sasuke. Tai buvo iššūkis, kurį išdidus Učiha buvo pasiryžęs priimti. Pakeisti žmonių nusistatymą. Pakeisti savo reputaciją. Pakeisti save...

Sasukė žiūrėjo į veidrodį Sakuros kabinete, tačiau savo veido jis nematė. Akys buvo nukreiptos į kairįjį petį, kur visai čia pat ant kaklo linkio netoli raktikaulio jo žvilgsnį traukė nauja tatuiruotė. Tik jeigu tai būtų buvusi tatuiruotė... juodas apskritas ženklas priminė kadaise turėtą prakeiksmą. Netgi jo forma buvo panaši. Apskritimo vidury juodavo trys nesisukantys tomoe, kurie priminė juodąsias dėmes saulės skrituly. Vienintelis dalykas, kurio trūko, buvo spinduliai.

Učiha atsiduso ir nuleido akis. Ko gero, ši saulė spindulių nebeturės. Po užrakto džiutsu atlikimo jam vis dar bėgiojo per stuburą šiurpuliai, primenantys elektros srovę.

– Maniau, jog šis užraktas sukurtas pagal Hjūgų džiuindžiutsu, - jis išgirdo Sakuros balsą, - kodėl jis ne ant...

– Tai paveiktų smegenų bangas, - nutraukė ją Hjūga Hijašis, - negalime sau to leisti.

Sasukė suraukė antakius, kai smegenys pagavo kažką įtartina toje Hjūgų klano vado intonacijoje. Tarsi joje būtų skambėjęs rūpestis. Nuo kada Hjūgos rūpinasi kitais? Učiha papurtė apsunkusią galvą, kuri aiškiai sakė, kad jam trūksta miego. Jis jau ketino segtis savo ANBU liemenę ir nešdintis iš čia, ir gailėtis savęs, ir apgalvoti visas šios akimirkos pasekmes rytoj, tačiau ženklo vietoje staiga pajuto keistą dilgčiojimą, tarsi kas švelniai brauktų adata jam per odą.

Jis įtariai vėl atsisuko į veidrodį ir įsmeigė akis sau į petį. Antspaudo vietoje tarsi kas siauru žarstekliu degino ilgą, ploną liniją nuo apskritimo krašto iki pat jo centro. Tomoe liko nepaliesti, tačiau ta viena daili linija priminė vienišą spindulį ir Sasukė akimirksniu atsisuko į Hjūgą, tikėdamasis paaiškinimo, jausdamas, kaip akys prisipildo kraujo raudonio ir jose ima suktis šaringanas.

Šaltos Hijašio akys atlaikė degantį Sasukės žvilgsnį ir jis priėjo visai prie pat jaunuolio, užstodamas jam sutrikusios Sakuros vaizdą. Sasukė nenorom pakėlė akis į Hijašio veidą, visai pamiršęs, kad tas vyras yra toks aukštas. Švelnūs šilti pirštai nusileido ant Sasukės peties ir jis vos sulaikė per visą nugarą nusiritusį virpulį. Učiha nebijojo priešais jį stovinčio vyro, tačiau net ir jo pasąmonė saugojosi Hjūgos pirštų. Kiekvienas žinojo, ką gebėjo jie padaryti artimoje kovoje.

Sasukė įsmeigė į Hijašį raudonų akių žvilgsnį, kai pastarojo pirštas lengvai perbraukė per ką tik atsiradusį ilgą spindulį.

– Jeigu ne Hinatos dizainas, - ištarė jis ir Sasukė pastatė ausis, - būtų buvę sunku tiksliai apskaičiuoti džiutsu veiksmingumo ribą. Kad ir kaip sumažintum koncentraciją, Hjūgų džiuindžiutsu vis tiek yra mirtinai pavojingas gyvybei.

– Ką jūs tuo norit pasakyt? – Sasukė primerkė akis.

– Kad tavo antspaudas dar pilnai neaktyvuotas, - Hijašis patraukė pirštus ir jo skruostus išvagojo vos matomos kraujagyslės, kai jis pažvelgė į Učihą, - dėl to šaringanas vis dar veikia. Jeigu būčiau iš karto aktyvavęs antspaudą, būčiau išviręs tavo kraują tiesiogine šio žodžio prasme.

– Tai... – Sasukė nuleido rankas; šaringano raudonis pamažu nyko jam iš akių.

– Užraktas bus aktyvuotas palaipsniui. Šaringanas bus visiškai užrakintas, kai į antspaudą įsirėš paskutinis spindulys, - Hijašiui tariant šiuos žodžius, Sasukė pajuto, kaip per odą vėl tarsi kas adata perbraukė ir ant peties atsirado dar vienas siauras iki antspaudo centro einantis spindulys. Hijašis žvelgė tiesiai į jį, tarsi matytų visas Sasukės mintis, - turi dvylika valandų.

Laikas sustojo. Sasukė girdėjo tik spengiančią tylą, kurią tarsi griaustinis pertraukė laikrodžio ant Sakuros stalo tiksėjimas. Jis matė tik į save įsmeigtą bjakuganą ir tiesiog jautė, kaip jo viduje žarnos apsivertė viena po kitos. Ant stalo su didžiausiu trenksmu nusileido Sakuros segtuvas ir Sasukė pabudo iš savo keistos transo būsenos.

Jis sumirksėjo nutraukdamas žvilgsnio kontaktą su Hjūga Hijašiu ir tarsi ką saugodamas greitai užsisegė ANBU liemenės antpečius. Vis dar nepaleisdamas iš akių Hjūgos, jis pasuko durų link.

– Tu išrašei mane iš ligoninės, Sakura, - metė jis per petį, atidarydamas duris.

– Ką? – sumirksėjo ji. – Pa-palauk, - ji įsirėmė į stalą tarsi įsiutusi Tsunadė, - tu gi dar ne... – ji nutilo pamačiusi iškeltą Hijašio ranką. Durys užsidarė. Sakura suraukė antakius ir galiausiai atsiduso, nukreipdama žemyn akis, - Jūs geriau suprantate, ką darote.

– Tikiuosi, - tyliai sau po nosimi ištarė Hjūgų vadas.





Jis stovėjo prie ligoninės vartų užmerktomis akimis, bandydamas išskleisti galvoje žemėlapį, nes tik taip prisiminė kadaise nueitą kelią. Tik bėda, kad tuomet dėmesį trikdė kitokie dalykai ir jis tiksliai negalėjo atkurti to paties žemėlapio ar tos pačios nuotaikos, kuomet jam niekas nerūpėjo.

Jį vėl truktelėjo kažkur už šonkaulių ir Sasukė atsimerkė. Nei iš šio nei iš to jame ėmė kauptis pyktis. Učiha jautėsi manipuliuojamas. Tarytum Hjūga mintimis jam būtų liepęs eiti kai kur, ir jis būtų tiksliai žinojęs, kur tas kai kur yra. Šaltas vėjas sukosi aplink jo apnuogintas rankas, o iš žaizdų besisunkiantis kraujas jau po truputį krešėjo, tačiau Sasukė nejuto nei šalčio, nei skausmo. Jo visiškai nejaudino šiurpstanti oda, ar sutinusi lūpa. Jis tiesiog virė įniršiu, nes norėjo eiti ten, kur iš jo ir buvo tikimasi.

Učiha sugniaužė kumščius, pasisuko į visai kitą pusę ir pranyko nuo ligoninės vartų slenksčio. Jis buvo pasirengęs kęsti į paširdžius smingančius įsivaizduojamus šaltuosius ginklus. Jis buvo pasirengęs kęsti skausmą, šaltį ir atšiaurias sienas. Prisiminimai ir košmarai jam buvo priimtinesni, negu paprastas ir bet kuriam gendžiutsu naudotojui suprantamas faktas, kad juo gali manipuliuoti.




Sasukės ranka vos pastebimai sudrebėjo, kai jis tuščiame ir tamsiame kvartale atstūmė didelio namo duris. Jis pasiruošė įkvėpti dulkes, šaltį ir drėgmę, tačiau jam į veidą tvoskė maloni šiluma ir netgi lengvas ruošiamo maisto kvapas. Šaringanas išnyko ir jis įsmeigė tamsias akis į šviesos užlietą siluetą koridoriuje su dubeniu tešlos rankose.

Durys palengva užsivėrė ir Sasukė automatiškai nusiavė batus, neatitraukdamas akių nuo figūros su prijuoste. Jis kilstelėjo antakį, tikėdamasis paaiškinimo, ir per kaktą nubėgo skausmo banga – antakis buvo kaip reikiant praskeltas.

– Ma-maniau, kad pasveikęs no-norėsi grįžti namo, - sumikčiojo Hinata, spausdama dubenį sau prie krūtinės, - galvojau, grįši vėliau... – ji išsigandusi skaičiavo matomas ir nematomas Učihos žaizdas, kai tiesiog refleksyviai buvo aktyvuotas bjakuganas.

– Na, - Sasukė atsiduso, nužvelgdamas miltais išteptą Hjūgos veidą, - staigmena, - jis patraukė pečiais ir susmuko ant kelių, kai pagaliau nuovargis paėmė viršų. Diena buvo truputį per ilga.




Šilta šlapia kempinė palengva nuslydo subraižyta nugara ir Sasukė sugniaužė kumščius, kad netyčia neišleistų kokio netinkamo garso. Viskas buvo daugiau negu siurrealu. Tarsi jis būtų įžengęs į alternatyvų pasaulį.

Jo namuose degė židinys. Jie buvo švarūs, išvalyti ir šilti. Virtuvėje ant stalo garavo vakarienė. O jis gulėjo didžiulėje, karšto vandens pilnoje vonioje. Ir visa tai padarė ta gležna Hjūga jam už nugaros?

– Kodėl? – paklausė jis užsimerkdamas ir palaimingai krutindamas po vandeniu kojų pirštus.

– Jaučiuosi skolinga, - tyliai atsakė Hinata, kramtydama sau apatinę lūpą, - per mane praradai šaringaną, - jos pirštai švelniai perbraukė per neseniai įgytą antspaudą ir ji net nepastebėjo, kaip pašiurpo jo pečių oda.

– Dar kol kas ne, - ištarė jis, - tavo tėvas sakė, kad dar galiu pasidžiaugt dvylika valandų.

– Devynias, - ji vedžiojo smiliumi aplink užrakto apskritimą. Jau ketvirtadalis jo buvo išraižytas siaurų juodų spindulių.

– Buvau atsijungęs?

– Taip.

Sasukė atsiduso ir nieko nesakęs paniro giliai į vonią, visiškai paslėpdamas galvą po vandeniu. Hinata staigiai atsitraukė, tačiau paviršiuje susidariusios vilnelės vis tiek persivertė per vonios kraštą ir aptaškė jos marškinėlius. Šviesiai mėlyna pavirto tamsia ir visą liemenį išmargino sodrios dėmės. Hinata timptelėjo sau už marškinėlių laukdama, kol šlapia šiluma jai ant juosmens taps šalta. Ji ketino padėti kempinę ir nueiti į prieškambarį persirengti. Buvo likęs tik miltuotas vyšnios spalvos megztinis ištampytomis rankovėmis, tačiau Hinata visuomet teikė pirmenybę sausam, o ne šlapiam drabužiui, kad ir koks miltuotas jis bebūtų.

Ji nespėjo pakilti nuo grindų, kai Učiha išniro lauk iš vonios veidu į ją. Kempinė nukrito ant nušveistų plytelių. Juodi plaukai buvo prilipę prie kaktos ir kibo prie akių, kuriuose švietė raudona ugnis. Kūnu tekėjo vanduo; jame atsispindėjo blausi iš mažų lempučių sklindanti vonios kambario šviesa.

Hinata greitai sumirksėjo porą kartų, slapčia svarstydama, ar verta aktyvuoti bjakuganą, tačiau logiška proto dalis (kuri vis dar ėmė viršų) aiškiai sakė, kad net ir su bjakuganu ji neturėtų jokių šansų laimėti prieš Učihą. Dėl įvairiausių priežasčių. Ji sugniaužė sterblėje kumščius ir nudūrė akis žemyn.

Sasukė pakreipė galvą dešinėn ir kreivai šyptelėjo.

– Hn.

– Kas? – ji neištvėrė ir pakėlė galvą. Jo šaringanas po truputį nyko iš akių. Sasukė perbraukė ranka per šlapius plaukus. Varvančios sruogos susivėlė pagal keistą šabloną.

– Būčiau galėjęs prisiekti, kad tu rausti, - ištarė jis, tyrinėdamas jos blyškų veidą.

– Ne pirmas kartas, kai matau tave pusnuogį, - tvirtai atsakė ji, pasiryžusi neleisti jam išvesti jos iš pusiausvyros.

– O jeigu aš atsistočiau? – lengvai mestelėjo jis, įsikibdamas vonios krašto. Hinatai lengvai prasivėrė burna, kai jos balzganos akys išsiplėtė iš nuostabos. Iš pradžių raustelėjo jos skruostai, paskui balta kakta nusidažė raudonai tarsi sugeriamasis popierius, staigiai aptaškytas rašalu. Sasukė vyptelėjo. – Hentai.


Hinata neprivalėjo to klausytis. Ji papurtė galvą ir atsitiesė, ketindama stotis, tačiau Sasukė ištiesė ranką ir pačiupo ją už peties, norėdamas ją sustabdyti. Hjūga reagavo taip, kaip į tai turėjo reaguoti bet kuris klano atstovas pajutęs, kad kėsinamasi į jo privačią erdvę. Akimirksniu buvo aktyvuotas bjakuganas ir ji nustūmė nuo savęs Učihos ranką, nukreipdama pusiau sulenktą kumštį jam į krūtinę.

Tačiau Sasukė niekuomet du kartus nepasimaudavo ant to paties kabliuko. Jai dar nespėjus suardyti čakros tėkmės netoli jo krūtinkaulio, jis pačiupo Hinatą už riešo ir trūktelėjo ją į save. Pavargę raumenys tiesiog cypė nuo įtampos ir nuo nuovargio jam truputį svaigo galva, tačiau Hjūga įsirėžė į jį viršutine savo kūno dalimi ir jis iškart pajuto, kaip dalis vis dar varvančio vandens susigėrė jai į marškinius. Ji laikėsi įsikibusi jam į dilbius, dėbčiodama į jį savo vaiduokliškomis akimis, ir jis norėjo atsekti pirštu kiekvieną iš tų išsišokusių kraujagyslių jai ant skruostų. Tačiau viena ranka gniaužė jos vis dar balsva čakra pulsuojantį riešą, o kita suėmė jos pakaušį ir neleido jai atsitraukti. Šlapi pirštai įsipainiojo jos ilguose plaukuose.

Jis klūpojo vonioje. Ji klūpojo ant kietų grindų. Nė vienam nebuvo patogu, tačiau kažkokiu labai patogiu būdu jiedu abu tai akimirksniu pamiršo. Galiausiai Hinata nuleido akis, bandydama nekvėpuoti jam tiesiai į veidą.

– Gal tu pirma apdžiūk, - pasakė.
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

[inge]

Pagaliau! Taip ilgai laukėm! Ačiū ačiū ačiū! ^^~

Sasukė vyptelėjo. – Hentai.

;D miriau

[weirdo-]

yatta! *eeet , pirma apdžiūk, o kas po to? ^^ *

[PaperAngel]

Jau galvojau, kad sitas skyrius nepasieks musu akiu, bet laaaabai klydauIr va dar Sasukei dėmesio truksta Labaaaaai laukiu tesinuko

[mila]

hentai ia tai geras bairis
dabar dar labiau lauksiu tesinio

[Cheshiro]

vnz NYA!! +1 ))) (trumpai ir aiskiai)

[Nemu]

rAwr ;D just love it !!! ^^

[weirdo-]

Ne-e c'mon you're driving me crazy
*varau dievą į medį* užpyksiu ir eisiu fizikos mokytis :dizzy:

P.S. vistiek myliu

[Eglaya]

dvidešimt antras skyrius

grawwwwwwwwwwwwwwwwwr~ pagaliau... vis dar nesu visiškai patenkinta šituo skyrium, bet kone kasnakt šią savaitę gulėjau lovoj ir galvojau, kaip čia viską užsukt. Taip daugmaž manyčiau, lyg ir nieko... ir dabar tiksliai galiu pasakyt, kad liko tik epilogas ^O^ Nors truputį ir gaila.. kažkaip susigyvenau su SasuHina...

Comment please


(lol, ką tik pastebėjau, skyrius prasideda ir baigiasi tuo pačiu žodžiu, tik skirtinguose linksniuose xDDD)








--22--

Balso stygos išleido surūdijusį garsą. Jis susiraukė, kai nosį pakuteno keista medžiaga. Ir pats kvapas buvo sunkiai atpažįstamas. Švelnūs šalti liežuviai įsirangė jam į smegenis ir apsivijo kiekvieną vingį, ritmingai juos spustelėdami. Sasukė susiraukė ir suinkštė tarsi pavargęs katinas, rangydamasis pataluose. Jis pramerkė akis.

Akyse buvo juoda. Nosis irgi buvo sukišta į kažką juoda. Sasukė apsivertė ant nugaros ir pabandė nuryti seiles, tačiau gerklė buvo išdžiūvusi ir stemplę tarsi kas peiliu raižė. Akys galiausiai apsiprato su pro langus sklindančia šviesa ir Učiha suprato gulintis senoje šeimos svetainėje ant šiltų grindų. Senoji šildymo sistema vis dar veikė. Jis ištraukė iš po antklodės ranką ir pasikasė sustingusį sprandą. Kuomet pirštais stipriai suspaudė kairįjį petį, Sasukė pagaliau suvokė. Buvo rytas.

Jis pašoko tarsi bitės įgeltas ir vos sugebėjo išsilaikyti sėdomis ant kailių, kuriais buvo apklotas, nes beprotiškai ėmė svaigti galva ir jo vos nesupykino. Visas kūnas buvo kaip surakintas ir jis negalėjo pasakyti, ar tai sukėlė per misiją patirti sužeidimai, ar dar kas nors. Per greitai pakilęs kraujospūdis davė jam į galvą. Sasukė, priešindamasis tokiai kūno reakcijai, silpnai suurzgė ir susikūprino, panarindamas galvą žemyn.

Jo ausis pasiekė švelnus bruzdesys jam už nugaros. Sasukė lėtai pakėlė galvą ir įtarumo pilnas apsisuko, pasirengęs pulti bet kurią akimirką. Bet ten buvo tik Hjūga. Ji snaudė išsitiesusi ant grindų ir tik jos veidas buvo pusiau paslėptas tarp minkštų kailių. Jos plaukai buvo išsidraikę aplinkui ir Sasukė sutrikęs suvokė, kad tai būtent tuos melsvai juodus plaukus jis palaikė savo pagalve. Učiha stipriau susisupo į baltą seną haorį ir primerkęs akis atidžiau apžiūrėjo viską, kas dėjosi jo galvūgalyje.

Ant grindų netoli Hinatos blauzdos gulėjo padėklas su ąsočiu vandens ir pora stiklinių. Greta jo stovėjo lėkštė su tvarkingai supjaustytais ir išdėliotais pomidorais, dubenėlis ryžių, atšalusi lėkštė sriubos su virtinukais ir dar keletas mažų lėkštučių su įvairiomis salotomis. Regis, visa tai buvo skirta jam, tačiau Sasukė neprisiminė, kad būtų naktį valgęs. Jis tarsi pro rūką matė, kaip vakar iš vonios atėjo į šiltą svetainę ir susirangė ant purių kailių (iš kur ji juos gavo?). Hinata lyg ir kažką minėjo apie vakarienę, tačiau vos tik ji nuėjo į virtuvę paimti maisto, Sasukė krito tarsi negyvas ant priegalvio ir iškart užmigo.

Ji, ko gero, irgi smigo dar su visais drabužiais, belaukdama, kol jis pabus. Arba tiesiog diskutuodama pati savim, kelti jį, ar ne. Sasukė kreivai šyptelėjęs tarsi mažas vaikas nuropojo iki padėklo jai prie kojos ir pagriebė vieną pomidoro skiltelę. Daržovės kraštai jau buvo šiek tiek susiraukšlėję ir apdžiūvę, tačiau vidus vis dar spindėjo nuo sulčių ir Sasukė godžiai susigrūdo ją burnon, laisva ranka trindamas surambėjusį kaklą. Jam atrodė, kad petį vis dar raižo švelnios adatos, tačiau jis nenorėjo galvot nei apie šaringaną, nei apie antspaudą.

Išdžiūvusi burna pamažu prisipildė seilių ir, kad padėtų organizmui susidoroti su šia užduotimi, Sasukė prisipylė pilną stiklinę vandens iš ąsočio, ir pamažu ją išmaukė, nuplaudamas žemyn ir pomidoro, ir klaikaus rytinio skonio burnoj likučius. Kai jis padėjo stiklinę atgal ant padėklo ir pasuko galvą dešinėn, pamatė jau sėdinčią, jį stebinčią ir akį krapštančią Hinatą.

– Labas rytas, - sukrenkštė ji, tramdydama žiovulį. Sasukė spėjo, kad ji miegojo ne per ilgiausiai. Pusė jos veido buvo rausva, nuspausta gulėjimo ant kailių ir išvagota smulkių unikalių linijų. Kairėj viršugalvio pusėj plaukai styrojo susišiaušę ir Sasukė staiga panoro juos sulyginti, tačiau jis tik papurtė galvą ir vietoj to, kad ką nors išdarinėtų su jos plaukais, tiesiog vėl pripylė į stiklinę vandens ir atsainiai ištiesė ją Hjūgai.

– Laba, - pasakė.

– Dėkui, - Hinata paėmė stiklinę, nekreipdama dėmesio į tai, kad proceso metu jų pirštai susilietė.

Sasukė nusisuko ir įsmeigė žvilgsnį į sieną galvodamas, kad labai jau jaukiai Hjūga jaučiasi jo draugijoje. Buvo aišku, kad ji nebesielgia su juo kaip su ligoniu, tačiau tas rūpestis, sklindantis iš jos pusės, buvo kažkoks nenormalus. Učiha puikiai suprato, kad kaltės jausmas, apie kurį ji užsiminė vakar, būtų puikus viso to paaiškinimas, tik bėda tame, kad dabar jos laikysena neišdavė nė kruopelytės sąžinės graužaties ar atgailos. O ir ta siena...

Učiha prisimerkė. Jis papurtė galvą ir vėl įsižiūrėjo į sieną. Tas vaizdas buvo kažkoks keistas. Jis užsimerkė ir susiėmė už galvos.

– Kas nors negerai? – jis išgirdo ant padėklo pastatomos stiklinės garsą ir lengvą drabužių šiugždesį. Pakėlęs akis pamatė priešais save klūpančią Hjūgą ir tyrinėjančią jo veidą susirūpinimo kupinu žvilgsniu. Jos veido vaizdas buvo tobulas nepaisant vis dar šiek tiek aptinusių paakių ir susišiaušusių plaukų, tačiau vos tik Sasukė nukreipdavo žvilgsnį į tolį, pačios smulkiausios detalės tarytum... išnykdavo.

– Matau kažkaip... keista—

Sasukė nepabaigė sakinio, nes Hinata suėmė jo veidą abiem rankom ir prisitraukė prie savęs. Jo akys išsiplėtė iš netikėtumo, tačiau jo žvilgsnį pasitiko blyškius skruostus išvagojusios smulkios kraujagyslės ir bjakuganas jos akyse.

– Ką... – jis vos galėjo pajudinti žandikaulį jos delnų prilaikomas.

– Tikrinu tavo tinklainę, o kaip tau atrodo? – rimtai atsakė ji ir Sasukė vos susilaikė neleptelėjęs, kad jam visa tai primena tam tikrą priekabiavimą. Jis mintyse sau įspyrė už tokius proto vingius. – Taip ir galvojau, - ji atsiduso ir, jam nespėjus priprasti prie tokios padėties, jį paleido.

– Ką galvojai?

– Šaringanas pamažu užsirakina ir tavo akys derinasi prie... kaip čia geriau pasakius, - jis pasikasė pakaušį, - normalių darbo sąlygų.

– Prašau? – Sasukė skeptiškai kilstelėjo antakį.

– Turi labai silpną, vos pastebimą trumparegystę, - nors Učiha manė, jog puikiai susidoroja su savo emocijom, Hinata jo šaltame veide išskaitė tikrų tikriausią siaubą. Ji pakreipė galvą ir įrėmė į šonus rankas tarsi vaiką auklėjanti matrona, - negi tu manei, kad tie regos užtemimai prieš Sakurai tave apakinant taip ir praeis be jokių pasekmių?

– Kada ketinai man pasakyti? – iškošė Sasukė pro sukąstus dantis.

– Oi, - Hinata demonstratyviai patraukė pečiais. Sasukė grėsmingai primerkė akis.

– Tu manęs visai nebijai, ką? – paklausė.

– O kodėl turėčiau?

– Na... galėčiau tave... kad ir užmušt...


Hinata pakėlė akis ir nužvelgė Učihą taip, tarsi jis būtų ką tik iš medžio iškritęs. Negana to, tas jo grasinimas (jei tai išvis buvo grasinimas) skambėjo netgi juokingai, nes jis baigė sakyti savo nerišlų sakinį pusbalsiu.


„Mes – ne priešai,“ mirksėdama pagalvojo Hinata, visai nejausdama jokios baimės, tik stebėdamasi keistu Učihos elgesiu. Ji nelabai suprato, ką jis ketino pasiekti mėtydamas tokia replikas. Žinoma, Učiha Sasukė buvo nenuspėjamas, tačiau paprastai žodžiais be reikalo nesišvaistė. Kita vertus, neatrodė, kad jis taip staiga pereitų į žvėries režimą ir pultų svaidytis kunajais. Trenktas. Hinata patraukė pečiais.

– Gyvenime yra baisesnių dalykų negu mirtis, - ištarė ji pakildama nuo grindų su padėklu rankose – šiaip ar taip atšalęs maistas buvo neskanus.

Ir iš tiesų, būdama tikra Hjūgų klano įpėdinė, Hinata pernelyg neėmė į galvą minčių apie pagrindinį nindzių gyvenimo palydovą – mirtį. Ne dėl to, kad tikėtų absoliučia klano apsauga, tiesiog... gal Učiha Sasukė nebuvo vienintelis nuo visko pavargęs žmogus.

– Galėčiau... – prabilo jis, tarytum bandydamas sugalvoti kokią nors siaubingą išeitį, kuri priverstų ją išsigąsti arba padarytų jai įspūdį. – Tave išprievar... taut? – leptelėjo jis.


Paskutinis skiemuo skambėjo gan netvirtai, nes jis pamatė ją šypsantis. Nedaug trūko, kad ji imtų juoktis. Hinata pažvelgė į padėklą ir, paėmusi lėkštutę su pomidorais, pritūpė ir padėjo ją ant grindų priešais jį, tarsi tai būtų ėdalas mažam šunyčiui. Išsitiesusi ji darkart gerai jį nužvelgė. Pasišiaušę juodi plaukai, prasegtas baltas haoris, aplink jį visur gulintys kailiai...

– Kažin, ar aš labai priešinčiaus... – patraukė ji pečiais ir išėjo iš kambario.

Sasukė sumirksėjo ir vos nesusiėmė už galvos. Jis kalbėjo nesąmones. Kvailas nesąmones. Jam laužė kaulus ir mėšlungis traukė raumenis. Žiauriai dilgčiojo sprandą ir tarsi to nebūtų gana kraujas taip mušė į galvą, kad dabar jo visas veidas buvo kone šaringano spalvos.

– Ar gerai jautiesi? – jis net nepastebėjo, kaip Hinata grįžo į svetainę ir susirangė greta jo. Balzganos Hjūgos akys buvo pilnos rūpesčio. Sasukė viduje suurzgė galvodamas, kad tikrai primena ligonį. – Tu visas degi, - ji pridėjo jam prie kaktos delną ir Sasukė atšoko kaip elektros trenktas.

– Man viskas gerai, - skubiai ištarė nusisukdamas, - tik truputį dilgčioja antspaudas, - karčiai pasakė, - ar dabar visada taip niežės? – jis demonstratyviai pasikasė kairį petį, tarytum bandydamas nuplėšti viršutinį odos sluoksnį.

– Nesidraskyk, kiek tau metų? – Hinata sugriebė jo ranką už riešo ir atitraukė nuo dilgčiojančio peties. Jam po nagais liko smulkios odos atplaišos. Hjūga nustūmė jam nuo pečių haorį ir atidžiau ištyrinėjo antspaudą. Sasukė surūgęs sėdėjo tyliai ir norėjo nuleisti galvą, tačiau negalėjo, nes jei būtų tai padaręs, jo nosis būtų įsirėmusi Hinatai į petį.

– Košmaras kažkoks... – tyliai burbtelėjo jis. Hinata apsimetė, kad to negirdėjo.

– Tau niežti dėl to, kad antspaudas dar visiškai neužsirakino, - ji perbraukė per siaurą apskritimo dalį, kuri dar nebuvo išraižyta spindulių.

Jis atsitraukė nuo Hjūgos ir pažvelgė į ją su klaustukais akyse. Jis norėjo daug ko paklausti, daug ką pasakyti, tačiau jis regis tik dabar suprato, kaip arti ji buvo. Jis norėjo darkart pabandyti aktyvuoti šaringaną, bet jo smegenys ėmė blaustis tarytum jį būtų variusi į priekį visai ne jo valia, o kažkieno kito ranka su rykšte.

Hinata atitraukė nuo jo peties ranką ir jau siekė haorio apykaklės krašto, kad galėtų užtraukti drabužį jam ant pečių, kai Sasukė sulaikė ją už riešo ir prikando lūpą žvelgdamas jai tiesiai į akis.

Tai priminė aukšto dažnio garsą, kuriuo kartais bandomi atbaidyti uodai. Tarsi ekrane būtų buvusi vien tik juoda spalva, o per jo vidurį būtų bėgusi siūlo plonumo linija. Visiškai negyva, be jokio pulso. Hinata girdėjo tik tą garsų cypimą savo ausyse, kol galiausiai jį pakeitė sunkus būgnų mušimas ir prireikė šiek tiek laiko, kad ji suvoktų, jog šitaip plaka jos širdis. Ji žiūrėjo į marmurinį veidą priešais ir galiausiai pasidavusi atsiduso. Niekas ir nesakė, kad bus lengva.

Učiha vis dar stengėsi priversti raumenis judėti, kai Hjūga pasilenkė į priekį ir jį pabučiavo. Nuo tos akimirkos jis nebegalvojo. Tiesiog leido jai ir sau daryti ką nori. Jis neprisiminė, kaip išsivadavo iš haorio ar kaip nusirideno kailiais drauge su ja. Jis nejuto, kaip jos nagai susmigo jam į nugarą ir kaip paskutinį kartą dilgtelėjo kairysis petys, nes viską užgožė jos balsas.
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

[Bagy]

Woow vat cia tai skyriukas. Nepakartojmas. Gaila kat tai jau beveik galas. Bet viskas kazkada turi baiktis.
Lauksim tavo nauju ir nepakatojamu darbu.