Motto~!!!!!!!!!<333333 Nerealiai realu *.,* -nosebleed-
SasuHina (mokausi lietuviškai)
Collapse
X
-
devynioliktas skyrius
Hmmm... su mano dabartiniais tempais, jaučiu, kad dar bus daugiau negu du skyriai xD
lol, Cheshiro, iškart prie reikalo ne?
Kartais norėčiau geriau aprašyti kovos scenas... bet taip tingiu x.x''
Comment please
--19--
Jis tyliai nusileido ant plačios šakos, kuri būtų išlaikiusi ir dramblį, ir priklaupė žvalgydamasis aplinkui. Juodos akys nusidažė raudonai, kai jis aktyvavo šaringaną ir ėmė stebėti čakros cirkuliaciją. Slėptuvė tikrai buvo čia. Nors priešais akis plytėjo tik belapių medžių ir krūmų šabakštynas, slėptuvė tikrai turėjo būti čia. Ją slėpė tik gerai sudarytas gendžiutsu.
Sasukė darkart apmetė akimis visą teritoriją. Čia beveik nebuvo sniego, o tai ėjo tik į misijos naudą. Vidury debesuotos nakties, kuomet net mėnulio nesimatė ir buvo tamsu nors į akį durk, sniego trūkumas tik dar labiau pagerino nindzių maskuotę ir kilstelėjo misijos sėkmės tikimybę. Sasukė kreivai šyptelėjo užsimerkdamas. Buvo taip tamsu, kad net ir labai stengdamasis nebūtum ko nors įžiūrėjęs. Keista, tačiau jis jautėsi tarytum būtų savo stichijoje.
Greta jo ant šakos nusileido dar viena persona ir Učihos antakis virptelėjo, kai žmogus pernelyg garsiai pasitaisė ant juosmens kabantį kunajų kapšą.
– Ar tau būtinai reikėjo vilktis iš paskos? – jis atsimerkė ir pažvelgė į Naruto, kurio susivėlęs profilis aiškiai matėsi net ir vidury nakties. Jam ant pakaušio kybojo ANBU kaukė su lapės veidu, o pats Udzumakis buvo užsitempęs standžią ANBU uniformą. Sasukė ir pats atrodė kone identiškai su tokia pat uniforma ir tokiomis pat pirštinėmis, tik jam ant kupros kabėjo du kalavijai, o ant pakaušį spaudžiančios kaukės buvo išpieštas vanagas.
– Ar tai čia? – Naruto nekreipė dėmesio į jo klausimą ir apsimetė labai susitelkęs į misiją.
– Taip.
– Kiek iš viso galvų?
– Tiksliai pasakyt negaliu. Apie penkiasdešimt, po žeme gali būti dar daugiau.
– Ė?
– Kas „ė?“ – Sasukė suirzęs atsisuko į Udzumakį.
– Kaip tai negali tiksliai pasakyt, tigi daba turi šaringaną, - Naruto sutrikęs parodė pirštų į draugą. Učiha pavartė akis.
– Aš ne Hjūga, bukaproti. Kiaurai sienas nematau.
– A.
Sasukė vėl susitelkė į slėptuvę priešais, galvodamas, nuo ko geriausia būtų pradėti. Be jo ir Naruto komandoje dar buvo trys nariai, kurie turėjo pasirodyti vėliau, kai Sasukė jau bus sutvarkęs pagrindinius sargybinius. Jis suprato, kad jam paliktas pats juodžiausias darbas, bet Učiha buvo pernelyg profesionalus karys, kad dabar imtų ir įsižeistų. Jis tiesiog mąstė, kaip viską kuo greičiau užbaigti. Geriausiu atveju – be tų kitų ANBU pagalbos.
Naruto pasimuistė šalimais ir tai ėmė tampyti Učihos nervus. Jis neabejojo Naruto sugebėjimais kovoje. Dėl tos lapės, užsispyrimo, Itačio jam paliktų galių ir asmeninio žavesio... t.y. talento, Udzumakis dabar buvo vienas galingiausių savo kartos nindzių. Bet jo charakterio bruožai buvo... sunkiai pakenčiami. Jis netgi sugebėjo įtikinti ANBU bataliono vadą, kad leistų jam dalyvauti misijoje, nors oficialiai jis net neturėjo ANBU laipsnio. Kita vertus... ir pats Sasukė oficialiai vis dar buvo geninas. Nei jis išlaikė čiunino egzaminą, nei kas jam suteikė džonino laipsnį.
Sasukė susiraukė, mintyse planuodamas kaip atsikratyti arčiausiai esančių sargybinių. Kai tau virš dvidešimt ir tu vis dar – geninas, kažkas tikrai negerai. Tai reikės ištaisyti artimiausioje ateityje. Jeigu tik neapaksiu, pagalvojo jis ir nurijo seiles. A, tai dar viena įdomi tema.
– Ė, - Naruto prisislinko arčiau prie jo.
– Ko, - Sasukė pasuko galvą į Udzumakį ir staiga jam pasidarė šilta ir jauku, pamačius tą intelekto nesužalotą veidą. Ėėė... kažkas tikrai buvo negerai.
– Tik nenaudok mangekjo, supratai? – rimtai ištarė Naruto. – Nes man Sakura liepė tave prižiūrėt. Jeigu neišsaugosiu tavo akių, jinai mane sudubasins... – jis krūptelėjo, - tą tai jinai moka...
– Supratau, supratau, - Sasukė suirzęs pavartė akis ir jam per nugarą perbėgo lengvi šiurpuliukai prisiminus, kaip Sakura prieš kelias dienas jam vos nesuskaldė stuburo, - ne tu pirmas man tu sakai...
– O? – Naruto nustebęs atsitraukė.
– Klausyk, lupena, užsičiaupk, mus gali išgirst, - sukandęs dantis iškošė Sasukė.
– Kas dar sakė, kas dar sakė? – Naruto kone šokinėjo ant šakos kaip mažutis šuniukas, pridėjęs prie burnos pirštinėtus kumščius. Jo akyse spindėjo žvaigždutės. Sasukė vos nesusivėmė.
– Hjūga, - burbtelėjo jis, ruošdamas šokti žemyn ir paimti į gendžiutsu mažiausiai keturis arčiausiai stovinčius subjektus. Naruto kurį laiką spoksojo į jį žado netekęs, o paskui įsišiepė kaip Češyro katinas.
– Hiiiiiii~ - pašnibždom sukikeno jis. – Ir kas gi dedasi, a? - jis kelis kartus pajudino antakius ir Sasukė gailėjosi tai pamatęs.
– Dūsk, - metė Učiha per petį, visiškai priglusdamas prie šakos ir jau šoksiantis bet kurią akimirką, kuomet Naruto staiga aiktelėjo ir sugriebė jį už peties. Sasukė susiraukė, nes tą petį vis dar maudė nuo praeito sekmadienio, - po velnių, kas dabar? – netekęs kantrybės jis atsisuko į Naruto ir susidūrė su jo išplėstomis iš nuostabos akimis.
– Tai... jeigu Hjūgos mato kiaurai sienas, - suvapėjo Udzumakis, - ar tai reiškia, kad jie gali matyti ir kiaurai drabužius?
Sasukė sučiaupė lūpas. Jis nenorėjo daugiau nieko girdėti. Visų pirma jam reikėjo susidoroti su misija, o paskui galvoti apie tą kvailą šeimą ir jų kiaurai matančias akis. Šaringanas ėmė suktis ir jis krito žemyn tarsi vanagas pagaliau nusprendęs pačiupti pelę.
Jis lėkė nuo vieno sargybinio prie kito ir greičiu nusileido tik legendiniam Konohos Žaibui – Minato Namikadzei. Tie nindzės net nepajuto, kaip jų gerkles perrėžė Učihos kalavijas. Žaibiškai apsukęs ratą aplink šabakštyną ir palikęs išguldytus vyrus tarsi saulės spindulius aplinkui didelį blyną, jis atsisuko į jam už nugaros pasigirdusį didelį triukšmą.
Jis tik pastebėjo sušmėžuojant kažką balta, kas priminė ANBU kaukę ir dalis šabakštyno išnyko, kai Naruto sugriovė gendžiutsu ir įlindo į slėptuvės vidų. Učihos ausis pasiekė riksmai ir žvangantis metalas. Jis pavartė akis, lėkdamas paskui Udzumakį, ir tvirčiau sugniaužė rankoje kalaviją. Įsitempus raumenims jam vėl nemaloniai sutraukė petį, bet jis neturėjo laiko galvoti, kaip čia atitaisyti sudarkytą čakros tėkmę dešiniajame deltiniame raumenyje.
Velniop tą Hjūgą, suirzęs leptelėjo Sasukė, kai ant jo šoko pirmi du Naruto jam palikti priešininkai. Pamatę nuo kraujo raudoną kalaviją, nindzės persimetė nuo taidžiutsu prie gendžiutsu, tačiau Sasukė tik prisimerkė, šaipydamasis iš menkų jų pastangų, ir paliko juodu tvarkytis su jų pačių iliuzijomis, atrėmęs jų ataką panaudodamas atspindžio gendžiutsu. Petį vis dar diegė.
... ... ...
– M-manau, tau jau metas miegoti, - tuomet ištarė Hjūga, tvirtai sugriebdama kėdės ranktūrius. Jai net krumpliai pabalo, - palik pomidorus rytdienai, - ji pabandė stotis.
– Bėgi? – lengvai paklausė Sasukė, pakreipęs galvą, įsmeigęs į ją savo hipnotizuojantį žvilgsnį.
– Nebėgu, - ji palengva atsistojo, - einu,- ir nusisuko.
– Oi, žiūrėk tu man, jinai ir juokauti moka, - kreivai vyptelėjo Učiha.
– Nedėkingas... – sumurmėjo Hinata, sugniauždama kumščius ir atsisukdama į jį. – Tu toks subingalvis tik tuomet, kai matai, ar aš tiesiog to anksčiau nepastebėjau?
Sasukė kilstelėjo antakius. Oho. Kažkas kenčia nuo staigių nuotaikos pokyčių. Gal jai sutrikusi kurio nors hormono pusiausvyra?
– Gal tiesiog nenorėjai pastebėti, - patraukė pečiais Sasukė, - arba tuomet tau nerūpėjo.
– Greičiausiai, - primerkė akis Hinata, - labanakt, - tačiau ji net nespėjo prieiti prie durų, kai Učiha išdygo tiesiai priešais ją ir ji sukrėsta turėjo vėl pakelti į jį akis. Ir į jos smilkinius susmigo adatos. Jo akys švietė raudoniu. Ji nutirpo, pasijutusi užspeista į kampą, tačiau kažkodėl tos kraujo raudonumo akys su trim besisukančiais tomoe kiekvienoje iš jų atrodė ne tik pavojingos, bet ir gražios. Ji negalėjo atitraukti akių. Nors ir žinojo, kad taip visiškai gali prarasti bet kokią situacijos kontrolę.
Ji vos neapsiverkė iš pykčio.
– Juk prašiau nenaudoti šaringano, - patempė lūpą ji, trenkdama kumščiu jam į krūtinę.
– Ir vėl pradedi? – ramiai paklausė Sasukė, suimdamas ją už alkūnės. – Čia ne mangekjo. Nuo paprasto šaringano man nieko nenutiks.
– Bet vis tiek, esi užsispyręs kaip asilas, - ji vėl išsiblaškiusi trinktelėjo jam į krūtinę kita ranka ir Sasukė, pusiau suirzęs pusiau pralinksmintas, sugriebė ją už riešo.
– Tavo veiksmai ir žodynas mane stebina, - pareiškė jis, - gal tau priminti, kas nutiko praeitą kartą, kai taip elgeisi? – jis pamosikavo jos pačios ranka jai priešais veidą.
Hinata žioptelėjo ir sunkiai nurijo seiles jausdama, kaip staiga ausyse ima aidėti širdies dūžiai, o veidą muša karštis. Sasukė stebėjo susižavėjęs, kaip palengva jos išblyškęs veidas pasidaro švelniai rožinis ir galiausiai – raudonas kaip tie pomidorai ant stalo. Balzganos akys atrodė kaip du grietinėlės taškeliai ant prisirpusios vyšnios.
Jis papūtė apatinę lūpą, keikdamasis dėl tokios minties. Jam niekuomet nepatiko saldumynai, tai kodėl dabar galvoje kilo tokios asociacijos. Sasukė karštligiškai ėmė ieškoti kito palyginimo ir iškart jį atrado – kaip du grietinės lašai ant ką tik nuplauto pomidoro. Betrūko tik druskos...
– Ne-nereikia, - sušnibždėjo Hinata, nenuleisdama akių nuo jo veido.
– Keista tu, Hjūga, - taip pat tyliai pasakė Sasukė, prisitraukdamas ją arčiau.
– Mano vardas – Hinata, - pareiškė ji.
– Gerai, - jis palinko jai prie pat ausies, - Hinata, - pasakė žemu gomuriniu balsu ir vargšė Hjūgų klano įpėdinė vos į kelnes neprileido pajutusi vibraciją jo krūtinėje, jam betariant jos vardą. Jo laisva ranka nusileido jos nugara žemyn ir užlindo už pūstos striukės.
– Prašau, nereikia, - ji įsirėmė delnais jam į krūtinę, spoksodama jam į petį plačiai išplėstomis akimis.
– Ir kodėl gi? – jis nosimi perbraukė jai per skruostą.
– Nes... – Hinata užsikirto. – Nes paskui aš nemoku su-sustot... – išpyškino jį ir pasidarė raudonesnė už buroką.
– Paskui? – jis iškvėpė jai į kaklo linkį pralinksmintas keistų Hjūgos atsakymų, kai jo ranka leidosi vis žemiau.
– Prašau liautis, - sušnibždėjo Hinata.
– Nieko sau, Hjūga, ir kada gi buvo tas „pasku—
Tą akimirką jo delnas nusileido jai ant sėdmenų ir viskas įvyko taip greitai, kad Učiha net nespėjo susigaudyti. Per nanosekundę buvo aktyvuotas bjakuganas ir Hinatos delnas švelniojo kumščio stiliumi įsirėžė Sasukei į dešinį petį.
Jis pasijuto tarsi elektros nupurtytas. Tarsi bitės įgeltas. Vieną akimirką jis gėrė į save unikalų Hjūgos kvapą, o kitą jį tarsi kas su čidoriu pakratė. Jis net nesuprato, kodėl parvirto aukštielninkas, bet krisdamas dar spėjo pagalvoti: „Tai šūdas, džiūken...“ Petys nutirpo kaip reikiant. Jį gal net ir suparalyžavo. Sasukė tiksliai negalėjo pasakyti, ar labai tiksliai buvo sukoncentruota jos ataka.
Atsitrenkęs į grindis jis išleido suspaustą atodūsį ir staigiai susirado akimis Hinatą. Jo viduje kilo pyktis, tačiau jį iškart numalšino Hjūgos vaizdas. Ji giliai kvėpavo ir jos plaukai buvo vos vos susitaršę. Vieno, į priekį atkišto, delno pirštų galiukai vis dar neryškiai švietė nuo sukoncentruotos čakros, o jos baltos akys tiesiog švytėjo nuo aktyvuoto bjakugano. Paraudusius skruostus buvo išvagojusios siauros kraujagyslės. Ji atrodė... pavojinga. Tarsi laukinė. Ir tokia patraukli.
– Juk prašiau liautis, - pasakė ji, papurtydama galvą ir kraujagyslės išnyko, - jeigu ryte vis dar skaudės petį, paprašyk Sakuros, kad atitaisytų čakros vagą, - ji pagriebė savo šaliką ir nubėgo prie durų, - linkiu sėkmės misijoje. Ir prašau nenaudoti mangekjo! – durys trinkt.
Sasukė užsimerkė ir trinktelėjo galva į grindis. Eik tu peklon.
... ... ...
Sasukė susiraukė, mojuodamas priešais save pirštinėta ranka, bandydamas bent kiek prasklaidyti po žeme tvyrančias dulkes. Eik tu peklon. Tai turėjo būti A klasės misija, tačiau jiedu su tuo atsilupusiu blondinu sutvarkė visus slėptuvėje buvusius šinobius greičiau negu per penkias minutes. Į juodu skriejo kunajai ir šurikenai, Sasukei kelis kartus teko atremti visai padorų gendžiutsu, tačiau net ir Naruto sugebėjo išsikabaroti iš iliuzijų liūno.
Ir dabar jiedu stovėjo pačiame požemio centre, maištininkų vado kabinete, kuriame pamažu sėdo dulkės (nes Naruto, lėkdamas pirmyn stabiliai išgriovė sieną). Na, tiksliau pasakius, Sasukė stovėjo, o Naruto lakstė kaip akis išdegęs aplinkui svylančiu užpakaliu, nes netyčia pasipainiojo Sasukės kelyje, kai tas prieš kokią minutę naudojo katon džiutsu. Ant grindų mėtėsi sudraskyti popieriai ir įvairiausios duženos.
– Karšta, degu~ - kartojo Naruto, mosikuodamas rankomis ir sukdamas ratus aplink Sasukę. Pastarajam iššoko vena smilkiny. Nieko sau ANBU ir Hokagės mokinys – laksto aplinkui kaip koks penkių metų vaikas. – DEGU, KARŠTA~
ČIUPT~
– Ga~
Sasukė pagriebė jį už kupros ir sviedė užpakaliu žemyn į suskilusį indą, kuriame prieš tai, ko gero, buvo arbata. Pasigirdo tekštelėjimas ir gęstančios ugnies šnypštimas.
– A bliamba, - susiraukė Naruto, jausdamas kaip staiga šlampa geras gabalas kelnių. Smilkstančios kelnės buvo užgesintos, bet lauke vis tiek dar žiema ir su šlapiais drabužiais vilktis per mišką... – Tai šūdas...
Sasukė sukryžiavo rankas ant krūtinės, stebėdamas amžiną nenuoramą.
– Tai jau tikrai, - ištarė jis.👍 12Comment
-
OMG LOL geras xDDD Juokinga tikrai xDD Bwahaha xD *TOTAL FAN* <333~ Viskas taip graziai vystosi...Pries tai buvusiame skyriuje (-18-) kai Hinata aiktelejo supratusi jog sasuke mato,aiktelejau netgi as xD Negaliuuuuuuuuuuuu~ DAR!! (zinau,laiko tau mazai...palauksim *..*) Keep on the good work~!!!GAMBATTE~!!!!<333👍 1Comment
-
Na Sasuke pavare, prisidirbo kaip reikiant pries Hinatos akis. Bet jai, manau vistiek patiko but kirkinamai.
Per ju misija Labai jauciasi, Kad Sasukei Hinata galva visai susko.
O del Byakugano ir Kiauria drabuziu matyma tai as apie tai irgi pagalvojau, butu nesamone kiaurai sienas matai, o per rubus tai jau ne.👍 1Comment
-
Pavarai!!!
Sasuke tai net nezinau kaip ce graziau pasakyt.......morciaujantis
Laukiu labai tolesniu darbuSpoileris:👍 1Comment
-
👍 1
Comment
-
-
-
👍 1Comment
Comment