SasuHina (mokausi lietuviškai)

[SinEater]

VAU! skaitau kiekviena skyriu su nuostaba , laukiu nesulaukiu kito skyrelio

[Shadow"]

super special awesome

[Zack]

Na ka moka tj moka tikrai Sugoi!!! Super

[Eglaya]

penkioliktas skyrius

Jausmingas, jausmingas buvo... net pačiai keista, kad tokius dalykus rašau... paprastai bloga pasidarytų xD
Tikriausiai Korėja veikia >.>''

Nemu, geriau ne žiūrėt, o skaityt

InuyashaGirl, tep, teisingai, mangoj Naruto dar kol kas nežino, kad Minato buvo jo tėvas, bet čia veiksmas vyksta po kelių metų, tai apsimeskim, kad fan-fic'e jau žino x]

Ok, dar vienas sunkiai sunkiai išgimdytas skyrius tarp visokių prezentacijų ir kitokių briedų x.x

Man rytoj (t.y. jau šian) Turizmo paskaitos prezentacija, prašau pakomentuokit, kad turėčiau ūpo dirbt rytoj (nors suprantu, kad šitas skyrius tik uvertiūra į kažką didesnio...)

Iš geresnės pusės - šiandien išėjom papietaut su savo grupe, kuri daro bendrą prezentaciją marketingo paskaitai (atseit susipažint) ir už mane užmokėjo T.T Tie geri mieli korėjiečiai... dievaži... Lietuvoj jeigu už mane vaikinas sumokėtų kažką įtartina pagalvočiau (arba planuočiau, kaip čia atsilygint kitą kartą), o čia net jokių minčių nekyla... kaip faina, ir dar pinigų sutaupai žmogus









--15--

Hinata įtariai nužvelgė garuojančios arbatos puodelį ir dirstelėjo į gelsvą skystį jo viduje. Arbata buvo skaidri ir neturėjo jokių priemaišų, kas leido manyti, jog puodelis buvo švarus. Ji lėtai sumirksėjo, nes vokai buvo apsunkę ir pabrinkę nuo tik neseniai nustojusių kapsėti ašarų.

Naruto namai buvo ganėtinai švarūs. Kriauklėje nesimatė nešvarių indų, o grindys beveik spindėjo. Tik šiukšlių dėžė buvo perpildyta tuščių ramen makaronų pakuočių ir kur ne kur mėtėsi išvirkščios kelnės, bet tai buvo Naruto ir visa tai netgi derinosi su jo įvaizdžiu.

– Atsiprašau, turėjau tik arbatos pakučiuose, - Naruto susigūžė priešais savo garuojančių makaronų dubenį. Jiedu sėdėjo vienas priešais kitą užu apskrito stalo atviroje virtuvėlėje, kuri be jokių durų vėrėsi į svetainę su apspurusia, bet jaukiai atrodančia sofa. Ant stalo tarp judviejų gulėjo tas nelaimingas tamsusis Naruto sąsiuvinis.

– Viskas tvarkoj, - ištarė Hinata, paskutinį kartą šniurkštelėdama nosimi.

– Tikrai? – Naruto vangiai pavartė makaronus medinėmis lazdelėmis ir pakėlė akis į Hjūgą.

– M, - ji linktelėjo ir siurbtelėjo arbatos, suėmusi puodelį abiem rankom.

– Jeigu būčiau žinojęs, kad tai reaguosi nebūčiau davęs tau skaityti, - sumurmėjo jis.

– Nereikia, - ji padėjo puodelį ant stalo ir pagaliau pažvelgė jam tiesiai į akis, - man, ko gero, reikia terapijos. Tai aš turėčiau atsiprašyti, kad taip netikėtai įsiveržiau, - ji dirstelėjo į pakrypusį laikrodį ant sienos, - ir dar taip vėlai.

– Aš a taip a taip nemiegu, - numojo ranka Naruto, - man tik keista, kad atėjai čia.

– Norėjau grąžinti, - jos žvilgsnis nukrypo į sąsiuvinį stalo vidury.

Naruto ją nužvelgė ir kilstelėjo antakį. Kažkas nesirišo. Kad žmogus vidury nakties atsibelstų į kito namus vien tam, kad grąžintų daiktą, dėl kurio tikrai niekas nedega...


“Ko tu čia viską analizuoji, - į jo mintis įsiterpė Kjūbis. „Merginai tereikia su kuo nors pasišnekėti, o tu... rimtai >.>‘‘


Jeigu būtų galėjęs, Naruto būtų jam įspyręs, bet esmė tame, kad ir pačiu geriausiu atveju jis būtų įsispyręs pats sau. Tad tokią mintį teko atmesti.

– Tiesiog sunku patikėti, tiesa? – Naruto pakabino gerą gabalą makaronų ir susigrūdo juos į burną.

– M, - Hinata linktelėjo, vedžiodama pirštu puodelio paviršių, - tiesiog aš maniau, kad jis yra blogas ligonis, kuris piktybiškai nenori pasveikti, bet dabar... dabar... jaučiuosi taip tarsi... kas būtų kiek prasklaidęs ūką... ir galiu matyti viso to priežastis, - ji atsiduso, - man atrodo, kad jam nepatiktų tokie mano samprotavimai, bet... man negera, kad taip klaidingai jį įvertinau...

Naruto niekuomet apie tai nesusimąstydavo, bet dabar, vos tik į ją pažvelgęs, maumodamas savo makaronus, jis pastebėjo, kad Hinata kažkokia pasikeitus. Nebepanaši į tą Hinatą, kurią jis laikė atminty nuo Nindzių Akademijos laikų. Kažkas buvo kitaip, nors į faktą, kad jis tik dabar atkreipė į tai dėmesį, jis nesureagavo. Kjūbis tik pavartė akis.


– O, - jis burbtelėjo tarsi apvaizdos apšviestas.

– M? – Hinata pakėlė akis, pažadinta iš savo apmąstymų būsenos.

– Tu nebemikčioji, - pareiškė Naruto, nukreipdamas į Hinatą vieną medinę lazdelę.


Hinata sumirksėjo ir pakreipė galvą, pamažu apgalvodama Naruto pareiškimą.


– Mm, - ji lėtai linktelėjo, jausdama, jog kažkas keičiasi, bet tiksliai nesuprasdama, kas, - ko gero, nebestringu taip smarkiai kaip anksčiau.

– Visas meilumas pradingo, - papūtęs lūpas burbtelėjo Naruto, minkydamas makaronus.

– P-prašau? – kraujas plūstelėjo į galvą ir Hinata išplėtė iš nuostabos akis.

– Tiesiog, - išsišiepė Naruto, plačiu mostu kasydamasis pakaušį. Tarp priekinių dantų jam buvo įstrigęs žalias svogūno laiškas. Hinata vos neprunkštelėjo. – Che, che... na, kai tu taip visuomet raudonuodavai ir strigdavai, galvodavau, waaaaaaaa~ kokia faina... dabar, kažkaip, - jis gūžtelėjo, - rimtesnė.

– Turi omeny – sunkiau prieinama, - ištarė Hinata, stebėdamasi savimi, kad sugeba naudoti tokį žodžių junginį.


– O, - Naruto išpūtė akis, - jo... ko gero...


Su kuo sutapsi, tuo ir pats patapsi, pagalvojo Hinata. Ji spėjo, kad tos kelios savaitės Učihos draugijoje padarė ją kiek atsparesnę aplinkinių komentarams. Būtų jai Naruto pasakęs „kokia faina“ prieš kelis metus ar net prieš kelis mėnesius, ji būtų parvirtusi aukštyn kojom, bet dabar jos smegenys iškart išmetė atsakymą: „Aha, nu ir kas? Vis tiek dar nežinai, kaip izoliuoti kraujo ribą“.


Hjūga papurtė galvą. Norom nenorom temų, kuriomis užsiimdavo jos mintys, proporcijos pamažu pakito. Į gera ar į bloga, ji dar nelabai žinojo.

– Na, - krenkštelėjo Naruto, - bet kuriuo atveju, nesakyk jam, kad aš tau viską pasakiau... nu... ta prasme, - jis parodė smakru į sąsiuvinį.

– Aišku, aš suprantu, - linktelėjo Hinata ir Naruto kurį laiką stebėjo ją, kramtydamas makaronus ir kartkartėmis pasitaikančias daržoves.

– O kaip tau Sasukė? Nebaisus? – staiga paklausė.

– Prašau? – nustebo ji. – Ne. Kodėl... aš žinau, kad reiktų jo baimintis, bet jis tik dar vienas ligonis, kuriam reikia pagalbos...

– Ačiū... – neaiškiai burbtelėjo Naruto.

– Ė? – Hinata palinko į priekį.

– Anksčiau, - jis apsikabino makaronų dubenį ir liūdnai nudūrė akis žemyn, - kai tik ateidavau jo aplankyt, jis tik gulėdavo lovoj ir net nekalbėdavo su manim... Nu, kartais susikeikdavo, jeigu pradėdavau rimtai jį įžeidinėt, norėdamas išjudint... bet nuo Naujų... kiekvienąkart, kai ateinu, jis sėdi prie stalo ir anądien, netgi teikėsi sulošti su manim kortų partiją...

– Kas laimėjo?

– Jisai... – piktai burbtelėjo Naruto. Hinata tyliai sukikeno. – Šiaip ar taip... – atkuto Udzumakis. – Nežinau, ką padarei, bet tikrai ačiū.

– Aš tik... ligoniai, kurie nenori pasveikti veda mane iš kantrybės...

– Oi, Sasukė tą tikrai moka...

Jiedu pažvelgė vienas kitam į akis ir staiga ėmė juoktis visa gerkle. Hinata niekuomet nebūtų pagalvojusi, kad Učiha Sasukė galėtų sujungti ją su Naruto, bet dabar jiedu turėjo bendrą temą pokalbiams ir Hinatos liežuvis visai nekliuvo kiekvienam posūky. Hinata šiek tiek suirzusi mintyse sau įspyrė – kodėl ji sugebėdavo būti normali tik tuomet, kai kalba sukosi apie rimtus darbo reikalus?

– Jis tikriausiai labai kremtasi dėl brolio, - ištarė Hinata, stipriai apglėbdama arbatos puodelį.

– Jeigu ir kremtasi, tai niekam nerodo, - gūžtelėjo Naruto ir, pastebėjęs keistą Hinatos žvilgsnį, panarino galvą, - tči~ aišku, kad kremtasi, - jis sugriebė sau už plaukų, - jo vietoj jau seniai būčiau išprotėjęs.

– Jis turėjo būti nepaprastas žmogus, - Hinata ištiesė ranką ir perbraukė pirštais per sąsiuvinio viršelį.

– Ir buvo, - linktelėjo Naruto, - iš tiesų tai gaila, kad viskas taip baigėsi. Itačis-san ir seniui Džiraijai būtų galėjęs pakraut malkų... o dabar viskas, kas jis paliko, tai – mano galvos skausmas ir tas žmogus be pusiausvyros Konohos ligoninėj...

– Kalbi kaip ne Naruto, - pastebėjo Hjūga.

– Kalbi kaip ne Hinata, - liūdnai šypsodamasis atšovė jis, - biškį surimtėt reikia, kaip sakai? Juk baba dabar verčia mane dirbti kaip kokį jautį, kad pažiūrėtų, ar tinku paskui vėliau būt hokagė. O hokagė aš tikrai būsiu, - jis mirktelėjo ir parodė pirštu į Hinatą. Ji šyptelėjo, leisdama skruostams nusidažyti vos matoma rausva spalva, ir parėmė delnu smakrą.

– O tu vis dėlto nesikeiti, Naruto-kun, - pasakė.

– Čia gerai, ar blogai?

– Gerai, - linktelėjo ji.


Iš tikrųjų buvo gerai. Net jeigu Naruto ir kartais bandė elgtis kaip subrendęs tvarkingas jaunuolis, ta aikštinga prigimtis vis tiek nori nenori išlįsdavo laukan pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis. Ji sėdėjo ir mėgavosi jo skleidžiama saule, pamažu rimdama ir dėliodama į vietą pamestas mintis. Naruto buvo toks paprastas ir su juo buvo taip lengva. Visuomet žinojai, ko iš jo gali tikėtis. Kažin, ar jis sugebėtų iškrėsti ką nors netikėta... Na, nustebinti jis galėtų, tačiau ką nors ypatinga arba sukrečiančio, apsukančio pasaulį 180° kampu... Kaip Učiha Sasukė.

Hinata šyptelėjo. Jiedu buvo geriausi draugai, bet skirtingi kaip diena ir naktis. Ir jeigu vienas buvo žiema, kitas buvo vasara. Arba atvirkščiai, bet niekuomet tas pats dalykas vienu metu. Hjūga įsiklausė į savo ramiai plakančią širdį ir kilstelėjo puodelį, ketindama visiškai jį ištuštinti ir traukti namo. Ji pagaliau nusprendė kaip reikiant pasinerti į kraujo ribos tyrimus. Juk turėtų būti kokia nors izoliacija, antspaudas arba ženklas, arba medicininis džiutsu, kuris užrakintų šaringaną giliai giliai, atitvertų jį nuo visko ir paslėptų tolimoje Učihos kraujo sistemos kertėje...

– Oi... – ji išgirdo sutrikusio Naruto balsą ir pakėlė akis. – Tu ko nors lauki?

– Aš? – sumirksėjo Hinata. – Ne... kodėl...


– Man su čakrų aptikimu nekas, bet šita tai dega taip žiauriai, kad...


– Ką?





BULDINKŠT!!





Naruto buto durys išvirto į vidų, lengvos tarsi pūkelis, nuplėštos nuo vyrių. Naruto iš to šoko net išmetė viršun savo makaronus ir jie prilipo prie lubų, o dubuo su didžiausiu trenksmu nusileido ant stalo.

Vidun su pūga įvirto labai piktas šinobis. Jo ilguose juodose plaukuose sukosi snaigės. Hinata išpūtė akis.


– N-nii-san?! – ji sugriebė kėdės atkaltę.

– Hinata, - Nedžis primerkė savo šviesias kaip rūkas akis, - kiek valandų?

– Ė... – ji pasuko galvą į pakrypusį laikrodį ant sienos.

– Namo! Tučtuojau, - įsakė pusbrolis.

– Oi, - Naruto paslėpė galvą po makaronų dubeniu.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------

[SinEater]

Yay naujas skyrius ^^
Nedzis ne per dug kontroliuoja Hinata?

[Bagy]

Pabaiga tiesiog Fantastiška. Varkšė Hinata Taip stengias padėt Sasukei, kad jau net nesupranta Kur ji visas dienas praleidžia. Geras skyriukas. Bet kaip visad noris Daugiau.

[InuyashaGirl]

~MEOW~ Sugoi! Hinatos vietoj iskeikciau Nedzi ir gal net kede i ji mesciau .. Wargsele Hinata. . labai kontroliuoja ^^ AS stebiuos nes tavo skyriai labai idomus ...Turi savo savita rasybos stiliu! Kuris laaabaaaai idomus ^^

[Cheshiro]

laukiam laukiam kas toliau... priverti kasdien uzeit ir pazet ar ner naujo skyrelio.. isivaizduok iki ko davedei.. ^_______T

[Valkyrie]

Nice job geras skyrius p.s laukiu tesinio

[Nemu]

yay !kox mielas Naruto sitam skyriui ^^
tokios pabaigos nesitikejau, sugoi !
laaukiam darrr ^^
>>hmm num nzn, skaityt nebandziau, bet gal ir idomiau nei ziuret, reiks pabandyt

[Renata]

Isties gerai rasai saunuole !!!! Prisidedu prie tavo fan-club'o
nekantei laukiu tesinio

[Eglaya]

šešioliktas skyrius

Su žiema, mano mieli Seule sniego nesimato, šiandien lijo >.>''

Mmm... tikiuosi šitą fan-fic'ą iki Kalėdų užbaigti, nes kaip ir norisi grįžti prie mielų senųjų Kronikų
Atvirai pasakysiu, šituo skyrium nesu labai patenkinta, bet, ko gero, vėliau jo ir neperrašysiu, nes esu labai didelė tinginė. Na ką, bent jau tiek gerai, kad nebe daug liko =D

(jeigu skyriaus gale paspausit ant paveiksliuko, jus nuneš į vienos merginos DevArt'e puslapį, kuri kasdien patenkina mano sasuhiniškus poreikius xD)


P.S. Noriu valgyt~









--16--



– Bet tu vis tiek keistas, - ištarė Hinata, šildydamasi prie paskubomis sukurto laužo.

– Kodėl? – paklausė Nedžis, vengdamas jos žvilgsnio.

– Ar čia namai? – Hinata skėstelėjo rankomis, aprėpdama arčiausiai jų esančias gėlių lysves.


Neįtikėtina, tačiau Nedžis vos pastebimai susigūžė. Jiedu sėdėjo pievos pakrašty, stikliniame sode, stebėdami tingiai žaidžiančius liepsnos liežuvius.

Sąsiuvinis liko Naruto bute. Išverstos durys irgi. Hinata netgi truputį papyko, kad Nedžis nė nesiteikė padėti Naruto įstatyti tas duris atgal į vietą. Vienintelė paguoda glūdėjo tame, kad Naruto grindys buvo taip įkaitusios, jog net ir prailgintos trukmės vėjo gūsis nebūtų totaliai atšaldęs viso buto.

Ir jei tik kas būtų galėjęs užfiksuoti jos sutrikusį veidą, kai ji pagaliau suprato, jog Nedžis tempia ją visai ne namo...

– Jau vėlu, vartai būtų užrakinti, - pareiškė jis atsilošdamas, įsiremdamas delnais į žemę.

Hinata pažvelgė į jį tarsi į beprotį.

– Suprantu, jog dabar jau po dviejų valandų nakties, - pradėjo ji, - bet tai – pats silpniausias mano kada nors girdėtas argumentas. Net ir blogiausiu atveju, tu galėtum pereiti kiaurai sieną.

Nedžis pasijuto taip, tarsi būtų statęs namą iš nepaprastai mažų kaladėlių ir jos staiga labai tvarkingai sugriuvo.

– Mngmng, - jis išleido keistą garsą ir išsitiesė visų ūgiu ant žolės. Žemė buvo tokia lygi, kad į nugarą neįsirėžė nė vienas gumbas.

Hinata pasekė jo pavyzdžiu ir atsigulė greta. Sodo gaubtas nebuvo apsnigtas ir pro retas medžių šakas ji matė blyškiai spindinčias žvaigždes. Tamsus aksominis dangus be jokio mėnulio (pastarasis kabėjo visai kitoj skliauto pusėj) buvo nusėtas tūkstančiais spindinčių smeigtukų galvučių. Vienos švietė ryškiau, kitos vos matėsi, bet Hinata vis tiek negalėjo atitraukti nuo jų akių.

– Rytoj bus šalta,- lyg tarp kitko ištarė ji.

Nedžis kurį laiką gulėjo užsimerkęs, mėgaudamasis tyla, kurią trikdė tik tylus Hinatos kvėpavimas ir nuolatinis ugnies spragsėjimas. Jam kiek spaudė galvą ir jis jautė, kaip pamažu atsisako sąmonė. Nenorėdamas užmigti, Hjūga pamažu atsimerkė ir lėtai atsiduso, galvodamas kaip čia užmegzti pokalbį, tačiau nuo pat mažens jis nebuvo labai iškalbus išskyrus vieną temą – determinizmą.

– Kas vyksta, Hina? – lėtai iškvėpė jis.

– Neįsivaizduoju, - Hinata kelis kartus papurtė galvą, neatitraukdama akių nuo dangaus.

– Tu kaip apsėsta.

– Nerandu atsakymo, - Hinata tankiai sumirksėjo, nes vėl ėmė graužti akis, ir ji užsidengė rankomis veidą.

– Kokio dar atsakymo? – paklausė Nedžis, sunerimęs dėl graudulio jos balse.

– Kaip izoliuoti kraujo ribą...

– Ko tu ant to taip pasinešus... – sau po nosim burbtelėjo Nedžis.

– Žinau, kad galiausiai viską išspręsčiau, - Hinata irgi kalbėjo daugiau sau, - bet jau nebėra laiko...

– Laiko? – Nedžis atrado dar negirdėtą žodį įprastoje pusseserės tiradoje ir už jo užsikabino.

– Dvi savaitės.

– Iki ko?

– Iki ANBU misijos.

– Kokios dar misijos?

– ANBU nori šaringano, - paaiškino Hinata.

– Bet jeigu tu užblokuosi kraujo ribą... – Nedžis pasisuko į ją galva, bet Hinata atsisuko į jį lygiai tuo pačiu metu ir įsmeigė į jį blausų žvilgsnį, bandydama įteigti mintį. Jos veido išraiška sakė – nu tai ką aš ir noriu...

– Tame ir esmė, ką? – kreivai šyptelėjo Nedžis vėl nusukdamas žvilgsnį į dangaus skliautą. – Kam tu išvis dėl jo nervus gadini?

– Kaip galima aklą žmogų imti į misiją?

– Kiek girdėjau, tas aklumas yra sukeltas dirbtinai ir regą bet kada galima atitaisyti...

– Tuomet jis tikrai apaks! – pakėlė balsą Hinata ir išsigandusi užsidengė burną, kai Nedžis nustebęs į ją pasisuko.

– Hina? – jis kilstelėjo antakį.


Hinata atsiduso ir atsisėdo, padėdama ant kelių rankas ir įsistebeilydama sau po kojomis. Nedžis irgi pakilo, laukdamas, kol ji ims kalbėti. Laužo šviesa pamažu geso, liepsnos darėsi vis mažesnės.


– Tiesiog man kartais atrodo, kad negaliu žengti nei pirmyn, nei atgal, - galiausiai ištarė ji, - jeigu paliksim viską taip, kaip yra – jis apaks, tačiau vis dar turės informaciją kraujyje. Jeigu užblokuosim kraujo ribą – išsaugosim jo akis, bet tuomet jis nebegalės atkurti Učihų klano.

– Na, tuomet jis turi pasirinkti – kas svarbiau, - pareiškė Nedžis, stebėdamas raudonai žybsinčias apanglėjusias šakas.

– Neįsivaizduoju, - papurtė galvą Hinata, - o dar tas izoliavimas, - ji pasitrynė delnais pavargusį veidą, - jeigu tai būtų taip paprasta kaip kraujo perpylimas...

– Hina, tu gi supranti, kad šaringanas yra ne kraujyje, o jo smegenyse, ką? – ramiai pasakė Nedžis.

– Ko... – Hinata užsikirto, išpūstomis akimis žvelgdama į pusbrolį. – Kodėl taip manai?


Nedžis pavartė akis, tarytum būtų pavargęs nuo jos naivumo.

– Tau reikėjo ne tik medicinos knygas, bet ir klano istoriją perskaityt, - pareiškė jis ir nusiplėšė nuo kaktos protektorių, - kodėl, tavo manymu, ženklas įrėžtas man ant kaktos, o ne kur nors kitur? – jis parodė pirštu į Hjūgų įspaudą. – Visos bjakugano paslaptys yra čia, - jis patapšnojo smiliumi sau per smilkinį,- su šaringanu – lygiai tas pats principas...


Hinata vėpsojo į jį nebyli ir pravira burna, tarsi į krantą išmesta žuvis. Buvo vėlu, tačiau jos smegenų krumpliaračiai pagaliau ėmė dirbti ir palaidi žodžiai šokinėjo iš vieno pusrutulio į kitą.

Tai nebuvo gražia rašysena parašyti ar kieno nors balsu ištarti žodžiai. Viskas priminė greitai tamsiu tuneliu skriejančius vaizdus, kurie akimirksniu keitė vienas kitą, tarytum kas būtų turėjęs valdymo pultą ir mikliai juos perjunginėjęs. Nebuvo jokios aiškios chronologinės sekos. Čakros ir anspaudai, akies sandaros schemos, energijos kanalai... Hinata vos netrinktelėjo sau per kaktą.



– Aš – kvailė, - suvapėjo ji spoksodama Nedžiui į akis, - debilė...

– Na, jeigu jau taip sakai, - pusbrolis gūžtelėjo, kreivai šyptelėdamas.

– Ne! – Hinata prisislinko arčiau ant kelių ir sugriebė Nedžį už plačių pečių. – Turiu omeny, - jos akys švietė (ir ne dėl to, kad ir taip buvo beveik baltos), - kad aš visuomet ieškau atsakymo kažkur toli, o jis dažniausiai būna paslėptas visai... – ji užsikirto, pažvelgusi Nedžiui į kaktą, - čia pat... – Hinata užsidengė delnu burną ir išpūtė akis.

Nedžis suraukė antakius.

– Kas dabar? – paklausė.

Hinata nedrąsiai ištiesė ranką ir drebančiais pirštais perbraukė per ženklo linijas. Nedžis kone krūptelėjo, kai jos vėsūs pirštų galiukai prisilietė prie jo odos.

– Taigi žinoma,- sušnibždėjo ji,- galiu panaudoti džiuindžiutsu...

Nedžis atšoko nuo juos kaip nuo mirtiną ligą sukeliančios bacilos.

– Jeigu panaudosi ant Učihos pagrindinės šeimos įspaudą, - jis kietai sukando žandikaulius, - iškepsi jam smegenis.

– Aš galiu jį modifikuoti, - tvirtai pareiškė ji.

– Hina, - Nedžis papurtė galvą, - tai – A klasės džiutsu. Jį gali atlikti ne kiekvienas. Ir jis prieinamas tik pagrindinės šeimos nariams.

– Teoriškai, aš vis dar – pagrindinės šeimos įpėdinė, - Hinata tvirtai sučiaupė lūpas prieš tęsdama, - galiu pareikalauti savo teisių. Galiu paprašyti tėvo, kad mane išmokytų... be to, - jos žvilgsnis sušvelnėjo, - jeigu žinosiu, kaip naudoti džiuindžiutsu, galėsiu panaikinti tavąjį...

– Hina, nesvaik, - Nedžis nebeiškentė ir atsistojo.

– Aš nesvaigstu, - tvirtai atrėžė Hinata irgi pakildama ant kojų.


Jiedu spoksojo vienas į kitą švelnioje sodo prieblandoje. Vienintelis šviesos šaltinis buvo danguje kabančios žvaigždės ir ant žemės vos vos rusenantis laužas. Nuodėguliai tarsi raudonomis kraujagyslėmis buvo išvagoti vis dar kaitrą skleidžiančių anglių, tačiau aplinkui buvo taip tamsu, kad jau ir spalvas ne kažin kaip galėjai beskirti.

Nedžis pažvelgė į kietai sugniaužtus Hinatos kumščius ir tvirtai sukąstus žandikaulius. Dalis jos veido skendėjo prieblandoje, tačiau blausiose akyse švietė toks ryžtas, kad jis paslapčia ėmė svarstyti, ką tokio jai padarė Učiha, kad ji staiga dėl to menko padaro buvo pasirengusi kalnus nuversti.


***




Treniruotė su blondinu praėjo ne per blogiausiai. Jis jautė, kad tas bamblys nesistengia ir varžo savo galias, bet to ir reikėjo tikėtis iš žmogaus, kuris pasižymi nesveika užuojauta.

Sasukė atsisėdo ant kėdės prie lango savo palatoje ir pasitrynė sumuštą alkūnę. Nuo pat savaitės pradžios, kiekvieną dieną Naruto tempė jį laukan į treniruočių aikštelę, kad išjudintų jo sustabarėjusius kaulus. Priežastis buvo paprasta – jeigu blogiausiu atveju Sasukei vis dėlto būtų reikėję dalyvauti toje ANBU misijoje, jį reikėjo tam parengti. Sakura atsisakė treniruočių labui atblokuoti regos nervą, bet Sasukė pernelyg nesiskundė, nes tai padėjo lavėti jo kitiems pojūčiams.

Iš pradžių, pačią pirmą dieną Naruto jį išvilko laukan tiesiog jėga. Sasukė buvo garsus dėl savo greičio. Naruto niekam nenusileido ištverme, tad judviejų susidūrimas priminė neįveikiamos kliūties ir nesustabdomos jėgos akistatą, tačiau Sakura nusvėrė svarstykles Naruto naudai vos nesuskaldžiusi Sasukės stuburo į smulkiausias dalelytes.

Senosios septintosios komandos draugai visiškai nenorėjo, kad jis dalyvautų ANBU misijoje, tačiau jiedu visuomet vadovaudavosi principu – tikėkis geriausio, bet ruoškis blogiausiam. Tad Sasukei teko kęsti Naruto juokus ir jo nevykusius smūgius kelias dienas iš eilės. Tačiau Učiha turėjo pripažinti, kad jo prie tinginio pripratusiam kūnui tai išėjo į naudą.

Antros dienos rytą atsikėlus iš lovos ėmė ganėtinai stabiliai mausti raumenis ir sausgysles. Netgi Udzumakis pastebėjo, kad kažkas nutiko Učihos greičiui, mat net ir aklas būdamas jis vis dar buvo greitesnis už tą ėdrūną. Tad kitas dvi dienas Kjūbio nešiotojas visai nebespaudė Učihos ir taip tik dar greičiau jį įsiutino, pakurstydamas troškimą kuo greičiau susigrąžinti pirmykštę formą. Viskas baigėsi tuo, kad Sasukė netgi ėmė daryti rytais palatoje atsispaudimus ir atsilenkimus.

Tačiau, nepaisant vėl pamažu kylančio noro kovoti, jį truputį ir erzino tokia dienotvarkė. Jam patikdavo būti vienam. O dabar turėjo kasdien kęsti Naruto kompaniją. Jis buvo pratęs prie gulėjimo lovoje ir galvojimo... apie nieką. Ir vienintelis jo rimtesnis užsiėmimas buvo savaitgalio laukimas, nes savaitgaliais...

Sasukė liovėsi trynęs sumuštą alkūnę aitriai „kvepiančiu“ tepalu ir nuleido rankas, paslėpdamas blyškią odą po ilgomis tamsiomis rankovėmis. Kasdienės treniruotės šaltu žiemos oru jį vargino mažiau negu kiekvieną naktį jį aplankančios mintys, kurios sukosi aplink Hjūgą Hinatą. Dažniausiai jis tiesiog bandė apsimesti, kad viso to nėra ir tereikia kaip reikiant įvaldyti protą, kad tas imtų viršų. Bet pamažu slinko savaitė po savaitės ir Sasukei tarsi kas švinu krūtinę apkalė, kai jis suprato, kad kiekvieną kartą jos laukia. O dar anądien jis užsimanė pamatyti jos veidą... Sasukė sugniaužė kumščius. O šiandien ji dar ir vėlavo...

Jau seniai buvo po dvylikos, bet jis tarsi užsispyręs asilas nėjo miegoti. Jis laukė vienas savo tamsoje ir su kiekviena sekunde vis labiau nerimavo ir tuo pačiu širdo ant savęs, kad nerimauja. Žinoma, būdamas visiškai lėkštas jis galėjo bandyti save įtikinti, kad viskas tik dėl pomidorų ir jis stengiasi išnaudoti ją kaip tik galėdamas. Būdamas racionalus jis galėjo tai paaiškinti tuo, kad ji stengiasi išsaugoti jo regėjimą ir jis turi bendradarbiauti su jam padėti norinčiu žmogumi. Bet Učiha suprato, kad taip tik meluotų pats sau. Ir taip tik dar labiau siuto, kad įsipainiojo į kažką, iš ko lengvai išlįsti nebūtų galėjęs.

Ir kai pagaliau koridoriuje pasigirdo tylūs, tačiau skubūs žingsniai, jis tvirtai sugniaužė tepalo tūtelę kairėje rankoje, nekreipdamas dėmesio, kad dėl jėgos pertekliaus aliuminis sminga jam į delną ir dažnai lankstytose vietose tūtelė skyla į atskiras dalis. Jo kvėpavimas buvo lėtas ir gilus. Širdis mušė sunkiai, o galva buvo tokia sunki, tarsi Naruto būtų palikęs ant jos keletą ramen dubenų. Ji jau buvo čia pat, visai čia pat. Jis netgi galėjo girdėti jos skubų alsavimą. Po sekundės prasivėrė durys...

– Atsiprašau, kad vėluoju...


– Lauk!

Hinata krūptelėjo tarsi žaibo trenkta ir sustingusi įsistebeilijo į Učihą, stovintį prie lango ir visą tiesiog tirtantį nuo įtampos. Ji nesuprato, kas dedasi. Jos skruostai buvo įraudę nuo karštligiško lėkimo. Taip, ji vėlavo. Tačiau tam buvo svari priežastis ir ji norėjo ja su juo pasidalinti, bet dabar, vos tik įžengusi pro duris ji staiga turėjo patirti nokautą. Tarsi iš giedro dangaus.

– Prašau? – nuo bėgimo šiek tiek gergždžiančiu balsu ištarė ji, vis dar giliai alsuodama.


– Sakiau LAUK! – pakėlė balsą Učiha; Hinatai pašiurpo kaklo oda nuo to gyvo ir ūmaus riksmo. – Ir kad daugiau nebesirodytum! – pridūrė jis, sviesdamas į jos pusę tepalo tūtelę.

Hinata, vis dar laikiusi duris už rankenos, tyliai aiktelėjo ir, viską apskaičiavusi per sekundės dalį, staigiai uždarė paskui save duris, nes, bandydama kitaip išvengti skriejančio aliuminio, būtų sugaišusi per daug laiko.

Nei gyva nei mirus, ji vėl atsidūrė ligoninės koridoriuje ir, tankiai alsuodama, atsirėmė į Učihos palatos duris. Ji girdėjo, kaip į vidinę durų pusę galingai įsirėžė iš aliuminio pagaminta tūtelė. Jos akys šaudė kairėn ir dešinėn. Ji pridėjo ranką prie krūtinės, bandydama numaldyti smarkiai mušančią širdį, kuri iš pradžių buvo pailsusi dėl fizinio krūvio, o dabar bėgo tiesiog baimės ir netikėtumo varoma.

Tai buvo netikėta. Pernelyg netikėta. Tai visiškai išmušė ją iš vėžių ir Hinata susiėmė už galvos, bandydama suvokti, ką ji padarė netaip. Tai apsuko jos nuotaiką 180° kampu, ir ji jautėsi tarsi būtų iškritusi iš nepaprastu greičiu pirmyn lėkusio vežimo. Vos prieš keletą akimirkų ji jautėsi pakylėta, ji norėjo pranešti Učihai, jog pagaliau ženkliai pasistūmėjo į priekį.

Po kelių dienų atkaklaus sėdėjimo prie tėvo kabineto durų, Hjūga Hijašis pagaliau sutiko pakalbėti su ja apie Hjūgų džiuindžiutsu. Pokalbis neprilygo mokymui, tačiau net ir šitaip, turint omeny Hjūgų klano vado reputaciją, tai buvo didelis pasiekimas. Hinata tikėjo, kad galiausiai jai pavyks įtikinti tėvą (kažkokiu stebuklingu būdu) jai bent jau parodyti, kaip tas džiutsu atliekamas, bet net ir dabar ji jautėsi tarytum būtų kalnus nuvertusi. Ji ketino pasidalinti savo pasiekimu su juo, bet Učiha tiesiog išvarė ją lauk.

Hinata negalėjo suprasti kodėl. Ji, savaime suprantama, ėmė ieškoti kliaučių savyje, bet šįkart ji nenorėjo būti kalta. Šiandien ji buvo beveik laiminga. Jautėsi puikiai, kol jis jos neišgujo lauk. Hjūga jautėsi taip tarytum būtų pagaliau tiesusi rankas į saulę kaip po žiemos jos ištroškęs augalas, ir staiga kažkas užvožė jai ant galvos dangtį, liepdamas ir toliau tūnoti giliai po žeme.

Paprastai ji būtų susitaikiusi su tokia kito žmogaus nuomone ir jo sprendimu, bet jai galvą perskrodė Nedžio žodžiai: „Jamato Nadešiko“. Jie nuaidėjo ilgai, spengdami jos ausyse ir, kai atrodė, kad pagaliau tas aidas visiškai išnyko, jis pasikartojo šaltu Učihos balsu: „Jamato Nadešiko“... Vardas ėmė suktis jos galvoje, skambėti jos ausyse ir Hinata užmerkė akis.

Ji pavargo. Pavargo būti paklusni. Pavargo stengtis ir nesulaukti už tai jokio atpildo. Taip, tai buvo savanaudiška, tačiau ji irgi norėjo bent šiek tiek užtarimo. Ji jautėsi jo nusipelniusi. Hinata atsimerkė ir suraukė antakius, tvirtai sugriebdama sau už megztinio. Ji vis dar giliai kvėpavo, tačiau šįkart tai buvo nebe baimė ir ne nuovargis – ją užvaldė tylus ir šaltas pyktis.

Hjūga sučiaupė lūpas, sugniaužė kairį kumštį ir ryžtingai pasuko durų rankeną antrąkart šią naktį. Ji staigiai atlapojo duris ir tarsi viesulas įsiveržė vidun.

Učiha stovėjo atsirėmęs į palangę ir panarinęs galvą nugara į ją. Jis pamažu išsitiesė ir apsisuko pajutęs, kad vėl yra ne vienas.

– Hjūga? – nepatikliai ištarė jis.

Hinata stipriai trenkė durimis.

– Ne! Dabar tu paklausyk! – sušuko ji ir jos balsas priaugęs kelis decibelus įgavo visiškai kitokį skambesį. Ji garsiai iškvėpė pro nosį ir žengė jo link. – Aš neatėjau čia tam, kad klausyčiausi tavo į-įsakymų, aišku? – ji priėjo visai prie pat jo ir dūrė pirštu jam į krūtinę.

Sasukė sutramdė žagsulį jausdamas, kaip jos batai liečiasi su jo šlepetėmis. Dievaži, ji buvo visai čia pat.

– I-ir prieš išvarydamas žmogų turėtum jį išklausyti, - jį vėl dūrė pirštu jam į krūtinę, įsiutusi spoksodama jam tiesiai į tamsias tuščias akis, visiškai nekreipdama dėmesio į jo būklę, - taip, žinau, kad vėluoju, ir tam turiu svarią priežastį. Ir aš jau atsiprašiau, vos tik įėjusi, tai kurių,- ji jau trinktelėjo jam į krūtinę kumščiu, - kurių galų mane varyti lauk? Ką?

Jis tiesiog klausėsi jos su nepermatoma kauke ant veido ir leidosi jos maigomas.

– Aš tiesiog noriu tau padėt ir-ir jeigu tau gėda, tai užauk pagaliau, - jos drebantis balsas aidėjo jo ausyse, kai jos kumštis susmigo jam į petį, - nes, je-jeigu tu manai, kad tau jaučiu gailestį ar kažką panašaus, tai tu labai klysti! – suriko ji naudodama jį vietoj bokso kriaušės, ir ji sakė tiesą – net ir sužinojus tiesą apie Itačį, gailesčio kiekis Sasukei nė kiek nepadidėjo, tai buvo kažkokia kitokia skalė, kurios ji neanalizavo. – Man tavęs negaila, aišku? – ji šniurkštelėjo nosimi bijodama, kad ims verkti, nes Sasukė tiesiog stoiškai kentė kiekvieną jos smūgį, be jokių akivaizdžių emocijų. – Man pikta, girdi? Pikta, pikta, pikta! – su kiekvienu žodžiu ji kumštelėjo jam į krūtinę ir galiausiai giliai alsuodama, baigusi savo tiradą ir šiek tiek išsigandusi to, ką padarė, Hjūga ėmė trauktis.

Ji sulaikė kvapą ir lėtai sukosi nuo Učihos vildamasi, kad jis jos neužsmaugs, nes staiga prabudęs savisaugos instinktas sakė, kad provokacijos nėra tiesiausias kelias į Učihos širdį.

Ji jau buvo visiškai beatitraukianti ranką, kai staiga jos riešą surakino geležiniai gniaužtai, kuriuos ji jau gerai pažinojo ir Hinata išsigandusi atsisuko į Sasukę. Jo veidas buvo tarsi iš akmens iškaltas ir jame negalėjai nieko įskaityti. Net jei jo akys būtų buvusios gyvos, jos irgi būtų puikiai slėpusios visas jo mintis.

Jis staigiai trūktelėjo ją į save ir tyliai aiktelėjusi Hinata vėl atsidūrė tiesiai priešais jį. Jai netgi teko laisva ranka atsiremti jam į krūtinę, nes kitaip, praradusi pusiausvyrą, būtų sugūrinusi į jo megztinį nosį. Ji pakėlė galvą ir nustėrusi bandė nuryti seiles, bet jai išdžiūvo burna ir ji nieko nebegirdėjo. Ausyse mušė tik karštligiškai širdies varomas kraujas. Jos nosis buvo ties jo lūpomis.

Šimtai smulkių adatų susmigo jai į smilkinius, kai laisvoji Učihos ranka nusileido jai ant veido ir jis nykščiu perbraukė per visą skruosto ilgį, tarytum bandydamas atrasti jos bruožus. Tarsi norėtų nupiešti ją savo mintyse. Ji jau žiojosi ką nors sakyti, nors ir nelabai pasitikėjo savo liežuviu tokioje situacijoje, kai jos skruostą suėmė ne tik vienas ar du pirštai, bet visas jo delnas, ir jos veidas buvo kilstelėtas aukštyn. Jo gniaužtai, surakinę jos riešą, taip ir neatsileido.

– Man irgi pikta, - pareiškė jis ir ją pabučiavo.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------





ugh... kimoooooooooooooooooooooooooiiii~
*pabėga*

[Cheshiro]

OOOOOOOOOOOkei..... Blyn man aiskiai prsidejo morcius/ ^_______________^ fantastic.. gerai pakreipei vaga ^^^ just love it^^

[Bagy]

Nezinau kodel, bet sio skyriaus pabaigos tokios ir tikejaus.
Dabar belieka Isivaizduot kas bus toliau.
Dekui uz nauja skyriu.

[InuyashaGirl]

Nice ^^