SasuHina (mokausi lietuviškai)

[Nemu]

sugoi ! love it !
kaip visada, sekanti sedevro dalis
,,Na, ji tvirtai suspaudė sąsiuvinio nugarėlę lipdama laiptais, bent jau turėsiu ką veikti, kol jis ės tuos pomidorus."

[Cheshiro]

TAAAA nice... noriu teesinio... *nekantrauja* graziai persoki emocijas^^^ gaila kad nebuvo tiksliai aprasyta kas vyko sode.. *oi.. kur jau as ten krypstu ))))*

[Eglaya]

tryliktas skyrius

Cheshiro... negi dar nebuvo aišku? ^^;; Kažkaip man nesinori visko atvirai rašyt, reikia palikt vietos skaitytojų vaizduotėj

Leiskit pastebėti, jog iš pradžių planavau dvylikos skyrių fan-ficą. O jau priėjom tryliktą... Ok, po šito skyriaus arba imsit klykt, arba suspardysit mane negyvai xDDD... tad visa tai, ką dėčiau gale, dedu dabar, kad spėčiau paskui pabėgt.

Klausimas, kaip pavadintumėt viršutinę šitos aprangos dalį? Nes, garbės žodis, vyriškuose drabužiuose nieko nenutuokiu (ir apskritai aprangoj). Žinau - marškiniai, kelnės, batai, kojinės, striukė. Viskas xDDD.
Šitam skyriuj Sasukė dėvi kažką panašaus tik juodą. Mmm...man reikia pildyt savo žodyną. Rimtai. v.v''

^ I so totally love this guy <33 *dies*

Ahem *kosti* daina, su kuria rašyta (gyvai skamba daug geriau negu įraše, todėl youtube):

^ same guy, old hairstyle, lol xD




Iiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiirr... sugrįžta galingieji pomidorai =DDD









--13--


Ji įėjo tyliai ir nepasibeldusi. Buvo tikra, jog ras Učihą bet kuriuo atveju begulintį savo lovoj užmerktom akim. Ir dar, ko gero, bemiegantį.

Palatoje buvo tamsu ir ji instinktyviai aktyvavo bjakuganą. Kambario vaizdas pavirto į negatyvą ir Hinata vos širdies smūgio negavo – prie lango stovėjo vaiduoklis.

Uždariusi duris ir atsirėmusi į sieną, ji greitai alkūne pykštelėjo šviesos jungiklį. Ant jos skruostų išsišovusios kraujagyslės pradingo akimirksniu ir baltas vaiduoklis pavirto į juodai apsirėdžiusį Učihą. Jis stovėjo panarinęs galvą, atidžiai klausydamasis visko aplinkui.

– Atėjai, - pasakė eidamas nuo lango prie stalo.

Hinata sumirksėjo. Anksčiau to mažo medinio apskrito stalo čia tikrai nebuvo. Nedidukas baldas su dviem kėdėm buvo pastatytas čia pat prie lango, įspraustas į kampą tarp spintos ir palangės. Ankšta palata dabar buvo visiškai užgriozdinta, tačiau toks pokytis Hinatai neatrodė dusinantis.

Tai buvo dvilypis jausmas. Jeigu ji nebūtų pernelyg daug galvojusi, Hinata būtų apsidžiaugusi Sasukės rodomu dėmesiu (kad ir kaip keistai jis tai darė), tačiau racionalioji Hjūgos pusė liepė nieko iš jo nesitikėti. Jis gali rodyti vienokius ženklus, o pasielgti visiškai kitaip.

Hinatai vis dar sapnuodavosi tas epizodas, kai jis tiesiog prilipo prie jos, norėdamas užuosti pomidorus. Hjūga papurtė galvą ir patraukė prie stalo palatos gale. Nugrūdusi visas dviprasmiškas mintis į smegenų labirinto užkaborį, Hinata nusprendė tiesiog veikti pagal planą, būti altruistiška ir nieko nesitikėti, tarsi dirbtų su dar kalbėti nemokančiu pypliu.

– Labas vakaras, - pasisveikino ji atitraukdama kėdę, - atsinaujinai.

– Personalas įkišo, - paaiškino Sasukė, apgraibomis surasdamas kitą kėdę ir ant jos prisėsdamas.

Jis geriau jau būtų nusisukęs sprandą negu prisipažinęs, kad per jau įprastą patikrą prieš kelias dienas Sakurai burbtelėjo „Man reikia stalo“. Mintyse jis galėjo teisintis kaip tik įmanydamas, bandydamas patenkinti savo išdidumą, tačiau jis aiškiai suvokė, jog stalas atsirado tam, kad bent šiek tik būtų išlyginta jėgų pusiausvyra.

Hinatos apsilankymai tapo tokie reguliarūs, jog jis pamažu (gal ir nelabai noriai) prie jų priprato. Anksčiau jam buvo vis viena, guli jis lovoje ar ne. Jam buvo vis viena, jį laiko ligoniu ar bepročiu, tačiau dėl kažkokios nesuprantamos priežasties jis nenorėjo, kad Hjūga palaikytų jį silpnu ar bejėgiu. O vien tai, kad jis nuolat gulėdavo lovoje apmuturiuotas antklode, o ji sėdėdavo ant kėdės... jis to nematė, bet Učiha pasižymėjo ganėtinai lakia vaizduote ir tas smegenyse iškylantis vaizdas kiekvieną savaitę vis labiau lamdė jo orumą. Dėl to jis galiausiai išsiropštė iš lovos ir paprašė stalo.

Hinata atsisėdusi įtariai nužvelgė visiškai abejingą Učihos veidą ir paguldė ant stalo paviršiaus popierinį maišelį su pomidorais. Šįkart ji ketino viską supjaustyti užuot leidusi jam valgyti bet kaip. Jei ir vėl tektų valyti išsimaliavojusį Učihą Sasukę, ji neištvertų ir prarastų savitvardą – imtų krizenti kaip beprotė arba tiesiog jį užpultų, turėdama nekokių ketinimų. Antrasis variantas skambėjo ne itin patraukliai.

Maišelis grėsmingai sutraškėjo, kai ji ištraukė peilį ir pjaustymo lentelę. Sasukė kreivai šyptelėjo.

– Ar tai, ta daržovė, apie kurią galvoju? – paklausė jis tiesdamas rankas į garso šaltinį, tačiau Hinata taukštelėjo jam per plaštaką plokščia peilio geležte.

– Neliesk, - sudraudė,- šįkart turėsi palaukti, kol viską supjaustysiu, - ji išėmė iš maišelio didelę balto porceliano lėkštę ir vieną pomidorą. Naruto duotas sąsiuvinis gulėjo jai ant kelių, kad kartais taip netyčia ji jo neaptaškytų.

Įprastu atveju Sasukė, švelniai tariant, būtų nukandęs galvą jam šitaip sutrukdžiusiam žmogui, bet jis turėjo vieną visiems žmonėms įprastą ydą – buvo smalsus. Jį domino kiek pasikeitęs Hinatos elgesys. Galų gale jis nuobodžiai leisdavo dieną po dienos tamsoje ir visiškoje vienatvėje (kurią retkarčiais sudrumsdavo viena ar kita slaugė), tad jis pamažu įsitraukė į tą Hjūgos pradėtą žaidimą. Jam atrodė, kad tai nėra pavojinga ir, šiaip ar taip, argi veikla, kurios metu gauni šviežių pomidorų, gali būti žalinga?

Jis sunėrė pirštus ir padėjo ant stalo rankas tarsi kantrus tėvas, laukiantis, kol jo vienatinis ir nepakartojamas vaikas iškrės ką nors neįtikėtina.

Aštrus peilis lengvai perskrodė pomidorą ir Hinata, prieš tai kelias minutes buvusi ganėtinai sudirgusi, akimirksniu nurimo. Galbūt ji įsivaizdavo, kad doroja savo priešą, bet pirmasis pomidoras greitai buvo padalytas į šešias lygias dalis ir ji paėmė kitą.

– Gali būti, kad atradom tavo ligos priežastį, - ištarė ji nusprendusi jam bent šiek tiek išdėstyti savo teoriją.

– M?

– Šaringanas.

Sasukė nesusilaikęs prunkštelėjo ir Hinata vos neįsipjovė sau į pirštą. Ji nustėrusi pakėlė akis ir pamatė jį kreivai išsišiepusį.

– Ir jums prireikė kelių mėnesių, kad tai išsiaiškintumėt? – pašaipiai paklausė jis.

– Neatrodai nustebęs...

– Paprasčiausia priežasties ir rezultato seka – neturėčiau šaringano, nebūčiau aklas, - ramiai atsakė Sasukė.

– Tuomet supranti, - peilis perskrodė trečią pomidorą, - kad norėdamas išsaugoti regėjimą, turi atsikratyti šaringano.

– Jeigu vaikščiočiau neaktyvavęs šaringano, apakčiau dar greičiau, - be jokių emocijų paprieštaravo jis, prisimindamas tas dienas, kai akių šviesa dingdavo visai netikėtai vidury baltos dienos.

– Kalbu ne apie tai, - Hinata atsiduso, sudėdama į lėkštę pomidoro skilteles, - atsikratyti reiškia visiškai izoliuoti kraujo ribą.

Sasukė suraukė antakius.

– Učiha be šaringano? Net jei tai ir būtų įmanoma, kalbi nesąmones.

Peilis kiek per stipriai įsirėžė į pjaustymo lentelę ir pomidoro sultys užtiško Hinatai ant skruosto.

– Ką tu veiksi apakęs su šaringanu? – tyliai paklausė ji. – Nežinau, gal ir nėra skirtumo – aklas su šaringanu ar regintis ir be jo. Tau spręsti... bet kokia nauda iš ginklo, jeigu negali juo pasinaudoti?


– Kokia nauda iš bjakugano, jeigu tu jo visai nenaudoji?



Hinata sučiaupė lūpas, kai jis užmynė ant skaudžios vietos. Ji norėjo pabrėžti, kad Hjūgos jau gimsta su bjakuganu, o Učihos jį įgyja vėliau, susidūrę su gyvybei grėsmę keliančia ar tiesiog sudėtinga situacija, bet tai būtų sukėlę tolimesnes diskusijas, į kurias ji leistis nenorėjo. Ji nepasirinko gimti Hjūgų klane. Ji tiesiog ten gimė. Ir kas sako, kad ji nesinaudoja bjakuganu.



– Aš jį naudoju, - pasakė ji, - kartais, - pridūrė, - tamsoje.


– Hentai, - Učihos lūpų kampučiai pakilo į viršų ir Hinata sumišusi pažvelgė į jį, bijodama, kad jis iš tiesų viską mato, netgi permato ją kiaurai ir gali skaityti jos mintis, o tas aklumas tėra tik labai gera vaidyba. Tačiau ji prisivertė baigti pjaustyti pomidorus, gražiai išdėliojo likusias skilteles ant lėkštės ir stumtelėjo ją Sasukės pusėn.

– Skanaus, - pasakė.

Ji pakilo nuo stalo, palikdama Naruto sąsiuvinį ant kėdės, kai Sasukė ištiesė ranką į lėkštę pilną raudonos daržovės. Hinata nuėjo į vonios kambarį ir pakišo pjaustymo lentelę bei peilį kriauklėje po tekančiu vandeniu. Kurį laiką ji stebėjo nesibaigiančią srovę, klausydamasi vandens tėkmės, paskui lėtai pakėlė akis ir susidūrė akis į akį su savo atspindžiu veidrodyje.

Veido oda buvo kiek pablyškusi, be jokio aiškaus atspalvio. Nedaug trūko, kad būtų įgavusi balzganų Hjūgos akių spalvą. Plaukai buvo tokie juodi, kad kartais, priklausomai nuo apšvietimo, patapdavo tamsiai mėlyni ar violetiniai. Ji pūstelėjo nelygius kirpčiukus viršun ir ištiesė ranką į tualetinį popierių prisiminusi, kad reikia nusivalyti nuo skruosto pomidorų syvus.

Išmetusi sudrėkusią baltą skiautę į šiukšlių dėžę, ji nuplėšė dar mažiausiai dešimt tualetinio popieriaus gabaliukų, nes nebuvo atsinešusi iš namų popierinių rankšluosčių, o servetėlių Učihai tikrai būtų prireikę nepaisant to, kad šįkart ji supjaustė visus pomidorus.

Vienoje rankoje laikydama nusausintą pjaustymo lentelę bei peilį, kitoje – tualetinio popieriaus skiautes, ji grįžo į palatą vien tam, kad atrastų Učihą suvalgiusį jau pusę jam paliktų pomidorų. Ji nesuprato, jis tikrai taip mėgsta tą daržovę, ar daro tai vien tam, kad ją paerzintų.

Ji stabtelėjo ir geriau įsižiūrėjo į jo profilį. Pomidorų buvo pilna burna, bet jis vis dar sugebėjo valgyti neišpūstais žandais. Jo juodi it derva plaukai vis dar raitėsi tarsi anties uodega pakaušyje, o dėl juodos aprangos, kuri išryškino jo blyškią odą, jis atrodė panašus į vaškinę lėlę. Ji netgi tiksliai nežinojo, kaip vadinasi tas jo vilkimas juodas viršutinis drabužis, tačiau ji negalėjo atitraukti akių nuo išilgai prakirptos apykaklės, išryškinančius jo plačius pečius.

Ir kaip tik, kai ji buvo bepradedanti juo žavėtis, nepakartojamas Učiha brūkštelėjo nuo pomidorų šlapia ranka sau per nosį ir skruostą, išsiterliodamas tarsi smėlio dėžėj žaidžiantis penkiametis, nusprendęs nusivalyti sau iš nosies tekantį snarglį. Hinata pavartė akis.

– Jeigu niežti nosį, reikia pasakyti, būčiau davusi servetėlę, - pasakė ji eidama prie jo.

– Nereikia, - burbtelėjo Sasukė, imdamas priešpaskutinį pomidorą.

– Kaip nereikia, - atsiduso ji, sustodama tiesiai priešais jį, - ar bent įsivaizduoji, kaip atrodai?

– Svarbu ne kaip atrodau, o kaip jaučiuosi, - suburbuliavo Učiha pomidorų pilna burna.

– Taip nieko nebus, - pareiškė Hinata ir priklaupė greta jo, tvirtai suspausdama vieną tualetinio popieriaus skiautę, - nejudėk, - paliepė.


Sasukės ranka su pomidoro skiltele sustingo ore, kai Hinata suėmė pirštais jo smakrą ir ėmė šluostyti šlapią skruostą. Jo oda buvo švelni ir prižiūrėta ir Hjūga staiga ėmė galvoti, kur čia šuo pakastas – jam tiesiog barzda neauga, ar jis moka nerealiai gerai nusiskusti. Ji patyliukais prunkštelėjo prisiminusi, ką visa gerkle nuolat kartodavo Ino akademijoje: geriau jau vieną kartą pagimdyt, negu visą gyvenimą gremžti veidą skustuvu.

Učiha išleido keistą užslopintą atodūsį, kuris turėjo išreikšti jo nuobodulį ir nepritarimą visam tam, ką ji daro, tačiau Hinata norėjo tvarkingai užbaigti darbą ir prisislinko arčiau prie jo, kad pasiektų ir tą išteptą odos lopinėlį netoli jo kairės ausies.

Ji sumirksėjo, kai kažkas pažįstama pakuteno jos pojūčius, tačiau ji negalėjo tiksliai pasakyti, kur ir kada ji jau buvo jautusi tą patį. Hinata suraukusi antakius žvilgtelėjo į Sasukę ir pamačiusi, kad jis nieko bloga neįtaria, prisilinko dar arčiau. Ir tuomet tai trenkė. Arba, tiksliau sakant, patraukė.

Trūktelėjo taip stipriai, kad Hinata visai negalvodama sukišo nosį į jo kaklo linkį ir taip giliai įkvėpė, tarsi mažiausiai minutę būtų praleidusi po vandeniu ir dabar būtų iškilusi į paviršių, gaudydama orą. Jos smegenis vėl aptraukė pažįstamas rūkas ir ji atpažino visą savaitę ją persekiojusį kvapą. Atmintis ėmė veikti ir ji prisiminė jai už pagalvę tarnavusį megztinį. Tas megztinis kvepėjo lygiai taip pat, bet dabar kvapas buvo dar stipresnis. Kažkur giliai jos galvoje ėmė plyšoti pavojaus signalas, kai ji suprato, kad visų tų haliucinogeninių medžiagų šaltinis buvo Učiha Sasukė, bet reikalas buvo tame, kad ji negalėjo atsitraukti.

Učihos ranka tarsi konvulsijų apimta susitraukė į kumštį ir pomidoras ištiško į šalis, kai Hinatos nosies galiukas prisilietė prie jo kaklo.



– Hjūga, ką darai? - lėtai nurijęs seiles paklausė jis.

– Aš vis tiek atrasiu būdą, kaip izoliuoti kraujo ribą,- iškvėpė ji taip arti jo kairės ausies, kad jam visa kaklo oda pagaugais nuėjo.

– Kalbi nesąmones, - jis apsidžiaugė sugebėjęs sutramdyti drebulį, - ką darai? – ji vėl giliai įkvėpė ir jis nebegalėjo nekreipti į tai dėmesio. – Hjūga, atsipeikėk, - jis nutėškė ant stalo sutraiškytą pomidorą ir, suėmęs kaire ranka jos smakrą, lėtai atstūmė ją nuo savęs.


– Tu... – Hinata sumirksėjo, jo pirštų galiukuose jausdama Učihos širdies pulsą. – Tu, - nuo tų pačių pirštų galiukų ji jautė ant savo odos sklindančius pomidorų syvus,- tu mane ištepliojai.

Dabar, pagalvojo Sasukė, tai turėtų ją pažadinti. Gal atsikvošės.



– Oi, atsiprašau, - jis kreivai šyptelėjo ir kilstelėjo galvą taip, kad susidarytų įspūdis, jog jis žiūri jai tiesiai į akis, - nuvalysiu. Kaip norėtum? Servetėle ar liežuviu?
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

[Vik]

spardyt tai gal niekas nespardys, bet klyksmų gali pasitaikyt.xDD
labai geras skyrius, man patiko.
tik toks iškrypėliškas biškį, bet gerąja prasme.xD
šiame skyriuje 'legendinės frazės' titulą laimėjo:

– Oi, atsiprašau, - jis kreivai šyptelėjo ir kilstelėjo galvą taip, kad susidarytų įspūdis, jog jis žiūri jai tiesiai į akis, - nuvalysiu. Kaip norėtum? Servetėle ar liežuviu?

labai laukiu dar, nors ir gaila kad kronikos nustumtos į šalį, bet dėl tokio gėrio, manau, verta ir pakentėti.
nuo šito tavo fan fic'o net naruto pradėjau žiūrėti~
xDD

[Bagy]

spardyt tai gal niekas nespardys, bet klyksmų gali pasitaikyt.xDD

Tai jau tikrai

O del vyrisku darbusziu tai ju ne tiek ir dauk yra. As vat cia paieskijau bet darau tik tokius pavadinimus...

palaidinė su kapišonu
bliuzonas su kapišonu arba be jo
Vyriški baltiniai
jemperis.

Mano zodymas irgi mazas bet, kad daugiau jokiu "mandru" pavadinimu ir neduoda arba as ju nerandu Sory..

Beja dekui uz labai faina skyriu

[Valkyrie]

Visi skyrei lb patiko.Visi lb idomus ir juokingi xD Taip ir toliau

[InuyashaGirl]

hehe . . fan girls . .. kyaaaaaa! .. hehe .. geras skyrius .. oj geras ..

[Cheshiro]

Cheshiro... negi dar nebuvo aišku? ^^;; Kažkaip man nesinori visko atvirai rašyt, reikia palikt vietos skaitytojų vaizduotėj

Leiskit pastebėti, jog iš pradžių planavau dvylikos skyrių fan-ficą. O jau priėjom tryliktą... Ok, po šito skyriaus arba imsit klykt, arba suspardysit mane negyvai xDDD... tad visa tai, ką dėčiau gale, dedu dabar, kad spėčiau paskui pabėgt.

Butent todel ir reikejo kiek detaliau aprasyt.. maniske vaizduote kiek PER laki
O skyriukas super... jo mjo patiko))))))) Lukiu tesinio))) labai labai...
ir suspardyd nesusperdysim... nebent isvirsim iskepsim ir suvalgysim)).... gyvai

[Eglaya]

noriu imti ir plėšyti
įsikabinti nagais ir draskyti
paleisti kraują
įsikabinti dantim ir gerai papurtyti

pakeisti tą išraišką
pakeisti tą spalvą
nuplėšti viską

noriu niekam neduoti
turėti tik sau
ir kad daugiau nematytų niekas kitas
tik mano

noriu, kad rėktų
noriu, kad šauktų
noriu tiesos, prakaito
ir skausmo

praeina
uždarau duris
ginko lapas krenta
einu miegot
-------------------------------------------------------------

būsimo skyriaus nuotaikom? ama... kas žino... nekenčiu poezijos *krūpteli ir eina toliau rašyt, kad galėtų papostint dar šiandien*

---
Oi, nebegaliu.. miego.... =__=;;

update'as bus rytoj... zzzzzzzzzzzz

[Sasumi]

Žiauriai patiko<333 *clap* *clap* Šiaip esu nusiteikusi prieš SasuHina,bet šitas fanfict tai aaaahh Žodziu,kaifas skaityti.Nesijaučiau iššvaisčiusi veltui laiko skaitydama.Nice job!!!

[Eglaya]

keturioliktas skyrius

-.-''

Gomen. Mianhaeyo. Šitas skyrius labai sunkiai išgimdytas per kelias dienas. Kelis kartus turėjau atsidaryti naruto.wikia, kad nenuklysčiau nuo tiesos per daug. Kelis kartus darkart perskaičiau kelis mangos skyrius. Na, skyrius neilgas, bet manau, jog jau persiritom į antrą istorijos pusę





SPOILER ALERT
Jeigu žiūrite Naruto Shipuuden ir neskaitote mangos, arba skaitote mangą, bet dar nesat priėję 400-tojo skyriaus (ir toliau), šitas skyrius gali būti (ir yra) rimtas spoileris. Taigi spręsti jums. :] (bet šiaip, jeigu esat aktyvus Naruto fandom narys, kad ir neskaitot mangos, šitas faktas jau turėtų būti žinomas visiems )






Comment Please m(_ _)m


--14--

Hinata sumirksėjo, kai jo žodžiai atsimušė į jos smegenų sieną ir nuaidėjo erdviais vingių koridoriais. Garsas pavirto vaizdu ir ji staigiai atšoko nuo jo akimirksniu, nuraudusi skaisčiau už sutraiškytą pomidorą.

Ji karštligiškai nusišluostė skruostus palaidinės rankove ir puolė tvarkyti pridergto stalo.

– Atsiprašau, - sušvokštė ji, - aš truputį praradau savitvardą, - ji nušluostė šlapią paviršių tualetiniu popieriumi, suimdama į kairįjį delną pomidoro liekanas,- dabar nekoks metas.

– Koks? – pašiepė Sasukė. – Rujos?

Hinata vos ant grindų neišsitiesė. Jai kartais ateidavo į galvą tokia mintis, bet kad kas ją išreikštų garsiai...

– Šito aš nekomentuosiu,- ištarė ji išmesdama pomidoro likučius į šiukšlių dėžę.

Sasukė negalėjo susivaldyti – jis išsišiepė, parodydamas vien tik viršutinę dantų eilę, tačiau Hinata sustojo kaip įbesta, pamačiusi jį besišypsantį. Iš esmės ji turėjo bent truputį įsižeisti, nes jį akivaizdžiai pralinksmino jos prastai apgalvotas atsakymas, kuriuo ji tik truputį pabėgo nuo tiesos, bet tai buvo pirmas kartas, kai ji matė tikrai besišypsantį Učihą. Tai buvo tikra, paprasta šypsena, kuri suteikė paprastai šaltam ir paniekos pilnam veidui šiek tiek žmogiškumo. Jis netgi atrodė mielas...

Hinata papurtė galvą. Učiha + mielas = x__x

Ji pamažu sudėjo lėkštę (vis dar varvančią nuo pomidorų sulčių, maišelis peršlapo, bet dabar jai tai nerūpėjo), peilį ir pjaustymo lentelę į popierinį maišelį; užsimetė striukę, pagriebė Naruto sąsiuvinį nuo kėdės ir pasisuko eiti bijodama, kad pasilikusi iškrėstų dar ką nors įdomesnio.

– Išeini? – paklausė Sasukė vis dar šypsodamasis, remdamasis alkūne į stalą. Jeigu jo akys būtų buvusios gyvos, jose būtų šokinėję kipšai.

Hinata stipriai sugniaužė sąsiuvinį jausdama, kaip nuo pomidorų sulčių peršlapę rankogaliai limpa prie odos.

– Aš dar grįšiu, - pasakė atidarydama duris ir greitai išeidama iš palatos.

Atsidūrusi koridoriuje, Hinata atsirėmė į sieną ir užsidengė ranka burną, pasibaisėjusi savimi. Gerai buvo tai, kad ji pagaliau išsiaiškino, iš kur kilęs tas jos sapnų aromatas. Blogai tai – kad jis ją taip veikia.


Šypsena Sasukės veide išnyko tarsi dūmas papūtus stipriam vėjui. Jis apčiupinėjo kaire ranka stalą ir, užčiuopęs sausą tualetinio popieriaus skiautę, palinko į priekį, ketindamas nusišluostyti vis dar šlapius pirštus. Jis perbraukė nykščiu per kitų likusių pirštų pagalvėles prisimindamas, kaip jie lietėsi su Hinatos veido oda. Sasukės viduje įsižiebė noras ir jis suraukė antakius, nes jam tai visai nepatiko. Jis norėjo ją pamatyti.

***

Ji pradėjo skaityti dar lipdama ligoninės laiptais žemyn, kad nuvytų tam tikras mintis šalin ir susitelktų į visiškai kitokią temą. Priėjusi išėjimą ji jau nebegalėjo atsitraukti ir namo ėjo labiau apšviestomis gatvėmis, kad galėtų įskaityti vištos koja prikeverzotą Naruto rašyseną. Esmė buvo tame, kad įdomiausi ir svarbiausi dalykai glūdėjo paraštėse ir virš pagrindinių eilučių greitai kitokios spalvos rašalu prirašytose Naruto pastabose.

Istorija, kurią ji nuo mažens girdėjo tik iš nuogirdų, kurią ji žinojo tik tiek, kiek jai buvo leista žinoti, dabar ėmė skleistis visiškai kitomis spalvomis. Žmogus, kuris prieš kelias savaites jai nekėlė jokių emocijų, kuris pastarosiomis dienomis grasino pažadinsiąs joje žvėrį, dabar pagaliau darėsi panašesnis į... žmogų. Tarytum ji pagaliau pamatė priežastis už to didelio nepermatomo skydo. Tik gaila, kad tos priežastys, dariusios jį panašų į žmogų, buvo visai nepanašios į jo mielą šypseną.

Ji baigė skaityti iki Hjūgų rajono likus vos keliems kvartalams. Ji užvertė sąsiuvinį vos tik pastebėjusi, kad ašaros kapsi ant rašalu surašytų eilučių. Hinata tankiai mirksėjo, stengdamasi sulaikyti potvynį, bet ašaros bėgo upeliais ir ji apsigalvojo. Namo tokia tikrai neis. Ji apsisprendė akimirksniu ir pasuko į visiškai priešingą rajoną, turėdama omeny tik vieną žmogų.

Ji bėgo kiek pajėgdama, jausdama kaip pamažu ašarų upeliai apsitraukia šalčio plėvele ir, jeigu būtų spaudęs dar didesnis šaltukas, iš sūraus vandens greitai būtų belikęs tik ledas.

Maišelis liko numestas pakelėje greta bakalėjos krautuvėlės. Ji lėkė kiek įmanydama šaltomis Konohos gatvėmis, tačiau Hinata nejautė savęs bėgančios, ji nejautė veiksmui sutelktų pastangų, nes galvoje sukosi padrikos eilutės iš Naruto sąsiuvinio, pamažu dažančios jos pasaulį ryškesnėmis spalvomis, kurių derinys nebuvo pernelyg teigiamas. Oficiali ataskaita nuolat maišėsi su Naruto komentarais. Ir kuo toliau, tuo komentarai darėsi ilgesni.

Učiha Itačis
Gimimo data: 06.09
Aukščiausias laipsnis: ANBU
Kategorija: S klasė
Dvigubas agentas

Kartais pagalvoju, kaip smarkiai klydau sakydamas Itačiui, kad Sasukei esu geresnis brolis negu jis kada nors buvo...

Pacifistas. Įstojo į ANBU Učihos Fugaku skatinamas. Trylikos metų jau buvo ANBU būrio vadas. Učihų šnipas. Turėjo padėti rengti sukilimą prieš Konohą, tačiau perėjo į Konohos pusę ir tapo dvigubu agentu. Konohos įsakymu eliminavo visą Učihų klaną, palikdamas gyvą tik jaunesnįjį brolį, Učihą Sasukę.

Jis mylėjo savo brolį labiau negu visą Konohą. Jis turėjo būti pakankamai grėsmingas, kad paliktas gyvas Sasukė nebūtų nudobtas Konohos valdžios. Jis taip pat turėjo žiauriai nemėgti karo, kad dėl taikos paaukotų visą savo klaną.

Kai pagalvoju, kad jau tada jis planavo mirt nuo Sasukės rankos...

Akatsuki narys. Paskutiniais gyvenimo metais pakirstas sudėtingos ligos. Galiausiai nukautas Učihos Sasukės.

Itačis, ko gero, buvo galingiausias visų laikų šinobis. Bet visa tai buvo paslėpta dėl vienos priežasties – Sasukės. Man dažnai primena, jog mano tėvas paaukojo gyvybę dėl mūsų kaimo, bet kaip Itačis sugebėjo suvaryti visą savo gyvenimą dėl jaunesnio brolio... nerealu.

Učihos buvo išdavikai. Iš esmės dėl Madaros kurstymų. Sasukė užaugo tikėdamas, kad jo klanas buvo didis ir garbingas. Jį metų metus į priekį varė mintis, kad reikia nudėti Itačį. Kai po Itačio mirties Madara jam atskleidė dalį tiesos, Sasukei visai varžtai atsisuko.

Nekaltinu jo. Itačis turėjo įtakos ir mano gyvenime. Šiomis dienomis žmonės bijo ne tik Kjūbio...



***

Kambary buvo labai šviesu. Nuo šildomų grindų viršun kilo šiluma ir jis patenkintas vaikščiojo basomis kojomis po savo butą, plevėsuodamas plataus chalato skvernais. Nedaug trūko, kad jis būtų ėmęs dainuoti ką nors kvaila. Kad ir OH!ENKA.

Kartais į jos namus užsukdavę žmonės pakraupę sakydavo, kad jam reiktų taupyti šilumą ir taip smarkiai namų nekaitinti, bet tam šiluma žiemą ir buvo reikalinga. Kai lauke speigas badė kaulus, geresnio dalyko negu šiltos kambario grindys tik grįžus iš lauko nė negalėjai įsivaizduoti.

Jis stovėjo leisdamas padams gerti šilumą, krutindamas kojų pirštus, kuomet pasigirdo greitas ir nervingas beldimas į duris. Naruto sumirksėjo ir žvilgtelėjo į laikrodį ant sienos, kuris kabėjo šiek tiek pakrypęs į dešinę. Kas čia dabar tokiu metu?

Udzumakis nutipeno prie durų ir plačiu mostu jas atvėrė, visai nekreipdamas dėmesio į tai, kad vidun įsileido ir didelį žiemos oro gūsį. Jam per odą perbėgo šiurpas – juk dėvėjo tik apatinius ir chalatą. Tačiau didesnės skruzdėlės per nugarą ėmė bėgioti dėl to, ką jis pamatė priešais save.

Ant jo slenksčio stovėjo Hinata-čan, papurtusiais skruostais ir nuo ašarų paraudusiomis akimis. Jos ilgi juodi plaukai buvo susivėlę ir dėl koridoriuje besisukančio vėjuko kelios sruogos vis dar plaikstėsi į visas įmanomas šalis. Ji šniurkštelėjo nosimi giliai kvėpuodama, gniauždama prie krūtinės tamsų sąsiuvinį.

Naruto žioptelėjo.

– Hinata-čan... – jis sučiaupė lūpas. – Tik neverk...

Bet ji daugiau nebegalėjo tverti, springdama savo pačios ilgai tramdyta rauda, ji šniurkštelėjo ir įsiveržė į Naruto butą, tiesiog rėždamasi galva tiesiai jam į krūtinę.

– Tai... – jos pečiai sukrūpčiojo, kai ji pabandė šnekėti. – To. Per daug...

Naruto tarsi robotas uždarė duris ir nerangiai patapšnojo Hinatos galvą, kuri totaliai paleido dūdas. Sąsiuvinis nukrito ant žemės. Naruto gurktelėjo. Jis nė nemanė, kad ją taip paveiks paprasčiausia ataskaita apie Učihą Itačį. Jis tik norėjo, kad ji daugiau sužinotų apie Sasukę. Kad bent šiek tiek geriau galėtų jį suprasti. Ar bent jau suvoktų, kodėl jis yra toks; kaip jis patapo tuo, kas yra dabar. Naruto nenorėjo jos pravirkdyti. Jis žinojo, kad Hinata yra jautri, bet kad tiek...

Nervai, nervai...

Kertam, kad jai rimtai dėl Učihos nuvažiavo stogas, – į jo minčių srautą įsiliejo Kjūbio balsas.

Mergina iš rimtųjų susikrimtus, o tu... – suraukė antakius Naruto.

Na gi, Udzumaki, nesilaužyk. Kertam. Iš butelio sakės, - Naruto tiesiog galėjo matyti plačiai išsišiepusį Kjūbį. Jo iltys spigino akis.

Tu ir taip bankrutavęs, - atšovė Naruto ir saugiai apkabino raudančią Hinatą.
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------





Sasukės šypsena atrodytų maždaug taip:







Duoklė Učihai Itačiui, "Naruto" bishounen, kuris man patiko nuo pat pradžių iki pat pabaigos (niekuomet nebuvau tavim sudvejojus ). T.T








OH!ENKA ^^

[Valkyrie]

Geras skyrius lb patiko.Buvo juokinga kai Sasuke sake kad Hinatai rujos prasidejo xDD

[Cheshiro]

Jausmingas skyrelis..))) Galas patiko..))) O hinata.. nesiitkejau... ka su ja padarys Naruto??? (oi apie ka as cia... ^^" ) lauukiu tesinio <3 <3 <3

[Nemu]

ahah , love it ! labai jausmingas skyrius, ir ta ruja ;D
tikrai nesitikejau kad Hinata taip isiverzus pas Naruto prades verkt, ir isvis taip reaguos ^^
sugrazinai man nora toliau ziureti naruto ^^ ;p
[nes buvo atsibode, labai jau daug seriju ;/]
p.s. labai gera daina ^^

[InuyashaGirl]

awwwwww .. . man regis juk dar Naruto nezino kas jo tevas. . ar kazkaip kai skaiciau nepastebejau. . . . . awww kaip man gaila Sasukes ir Itachio. . . awww